Lietuva kitoms valstybėms davė ne vieną iškilų politinį lyderį, tad netiesiogiai prisidėjo ir prie jų pažangos. Tiesa, kai kurie jų nuo lietuviškų šaknų nutolę jau per kelias kartas, nemažai tarp iš Lietuvos kilusių žymių politikų – ne etniniai lietuviai, o litvakai ar jų palikuoniai.

Aušra LĖKA

Tenka pripažinti, kad aukštojoje pasaulio politikoje lietuviškų pavardžių ar su Lietuva susijusių politikų kur kas mažiau nei tarp pasaulinių meno, sporto ar pramogų įžymybių.

Bet giliai ieškant galima rasti net Anglijos karalienės Elizabeth II lietuviškų šaknų! Pasirodo, Elizabeth II – kunigaikščio Gedimino 20-tos kartos palikuonė, arba Kazimiero Jogailaičio, kurio duktė Sofija nutekėjo į Hohencolernų dinastiją, 17-tos kartos palikuonė. Tai išsiaiškino net ne mūsų, o britų istorikas Stephenas Christopheris Rowellas, analizavęs šešis XIV a. pradžioje Gedimino rašytus laiškus Hanzos miestams.

Ką tik antrąją kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama taip pat turi su Lietuva saitą, tiesa, ne kraujo. Jo tėvas turėjo keturias žmonas, viena jų – Ruth Ndesandjo-Baker gimė iš Lietuvos tarpukariu į Ameriką emigravusioje žydų šeimoje. Tad B.Obamos įbrolio mamos šak nys – Lietuvoje.

Popiežius, senatorius,  kongresmenas, ministras, merai

Turbūt aukščiausias lietuviško kraujo turintis kitos valstybės ir net daugiau vadovas – Vatikano galva buvęs popiežius Jonas Paulius II. Jo mama buvo lietuvė Emilija Kačerauskytė.

Lietuviško kraujo turi ir įtakingas JAV politikas Richardas Durbinas, vyresnysis pagal rangą JAV senatorius iš Ilinojaus valstijos, vienas iš Demokratų partijos lyderių. Tai bene aukščiausia politinė pozicija, kurią yra užėmęs lietuvių kilmės asmuo JAV. 2006 m. „Time“ žurnalas jį pripažino vienu iš dešimties geriausių Kongreso senatorių. Jo mama Ona Kutkaitė – iš Jurbarko. Beje, prieš porą savaičių jis viešėjo Lietuvoje, ir ne pirmą kartą.

Kitas aukštas JAV politikas – JAV kongresmenas, Respublikonų partijos atstovas Johnas Shimkus taip pat neužmiršta savo senelių gimtinės.

Du įtakingiausi lietuvių kilmės JAV politikai – tikri Lietuvos užtarėjai JAV valdžioje.

Vilniuje gimęs, bet jau daugiau kaip porą dešimtmečių Ukrainoje gyvenantis Aivaras Abromavičius 2014 m. sutiko būti šios valstybės ūkio ministru. Nors atsistatydino šiame poste išbuvęs vos metus su trupučiu, jo indėlis sukant Ukrainos ūkį vakarietiškėjimo ir skaidrėjimo link buvo pastebėtas ir kitose valstybėse.

Vienas garsiausių lietuvių kilmės politikų – Antanas Mockus. Filosofas, pacifistas, matematikas dukart yra buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meru, dukart varžėsi ir dėl šalies prezidento posto, deja, abukart nesėkmingai.

A.Mockus garsėjo ekscentriškais poelgiais. Jis susituokė cirko palapinėje sėdėdamas ant dramblio, o būdamas Bogotos nacionalinio universiteto rektoriumi nusimovė kelnes ir parodė užpakalį triukšmingų studentų pilnai auditorijai, kad patrauktų jų dėmesį, – ir jam pavyko. Jau būdamas Bogotos meru ragino turtinti miesto kultūrinį gyvenimą: išgalvojo į komiksų herojų panašų personažą Superpilietį ir mielai pozuodavo fotografams vilkėdamas glaudžiai aptemptą šio personažo kostiumą. Bet A.Mockus garsėjo ir kaip nepaperkamas politikas, pakeitęs Bogotos gyvenimą. Jis originaliai ir efektyviai mažino skurdą, smurtą, korupciją. Kai kurios jo Kolumbijos sostinėje įvestos priemonės, mažinančios nelaimingų atsitikimų, smurto atvejus, buvo sėkmingai pritaikytos ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Jo pastangomis Bogotoje smarkiai sumažėjo žmogžudysčių.

Lietuviškų pavardžių pasitaiko ir tarp kitų šalių merų. Argentinos politikas Ricardo Leonardo Ivoskus nuo 1999 m. triskart buvo perrinktas San Martino meru, taip tapdamas daugiausiai kartų perrinktu šio miesto vadovu. Jis yra buvęs ir Buenos Airių provincijos senatoriumi.

O Pranas Rimeikis aštuonerius metus buvo JAV Virdžinijos valstijos Kalpeperio miesto meras. Jis gimęs Vokietijoje nuo sovietų represijų iš Lietuvos pabėgusių lietuvių šeimoje.

Lietuvį merą turėjo ir kaimynai latviai: Vilniuje gimęs Romualdas Ražukas vadovavo Jūrmalai. Lietuvis prisidėjo ir prie latvių atgimimo judėjimo – Tautos fronto, 1990–1992 m. net buvo jo pirmininkas. R.Ražukas – Latvijos parlamento narys, buvo jo pirmininko pavaduotojas.

Lietuviai ar su Lietuva susiję asmenys – ir pasižymėję kariai. Antrojo pasaulinio karo dalyvis Frank J.Simokatis tapo JAV karo aviacijos generolu majoru, o Peteris Moncy (Moncevičius) tapo JAV karinio jūrų laivyno admirolu, 1942 m. apdovanotu aukščiausiu kariniu medaliu „Navy Cross“.

Prieštaringai vertinamas Lenkijos maršalas Juozas Pilsudskis – taip pat gimęs dabartinės Lietuvos teritorijoje Zalave Švenčionių rajone.

Litvakai kūrė žydų valstybę,   formavo SSRS užsienio politiką

Vadovaujantis šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio patarimu kiek plačiau suvokti, kas yra Lietuvos žmonės, galime didžiuotis, kad svariai prisidėjome netgi kuriant valstybę: litvakai (iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilę žydai) suvaidino istorinį vaid-menį kuriant Izraelį. Trys pirmi prezidentai, keturi premjerai – litvakai. Net ir dabar nemažai Izraelio politinio elito atstovų – litvakai ir jų palikuoniai. Tiesa, kaip pastebi istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, tarp jų daugiau tokių, kurių tėvai ar seneliai – iš dabartinės Baltarusijos, Latgalos ar Lenkijos, nei Kauno ar Šiaulių, nors yra ir tokių.

Štai Dovas Šilanskis iš Šiaulių buvo Kneseto pirmininkas. Buvusio Izraelio premjero Ehudo Barako tėvas – iš Lietuvos. Mirijam Ben-Porat iš Kauno buvo pirmoji moteris Aukščiausiojo teismo narė, vėliau – pirmininko pavaduotoja, ji taip pat buvo valstybės kontrolierė. Mozė Arensas iš Kauno du kartus ėjo gynybos, taip pat užsienio reikalų ministro pareigas.

Vis dėlto kaip didžiausią įtaką politikai padariusį litvaką istorikas A.Kasparavičius išskiria Balstogėje gimusį Meirą Valachą Filkenšteiną, vėliau pasivadinusį Maksimu Litvinovu. 1929–1939 m. būdamas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaru jis dėjo milžiniškas pastangas, kad būtų sustabdytas smarkiai ryškėjantis karas Europoje. Iš šio posto jis Stalino patrauktas pačiose Ribbentropo-Molotovo akto pasirašymo išvakarėse. „Gal paradoksaliai skamba, bet būtent jis iškėlė kolektyvinio saugumo doktriną, kurią vėliau transformavo ir perėmė NATO. Jis bandė tai įdiegti Europoje, bet dėl viso komp-lekto priežasčių to padaryti nepavyko“, – pasakoja A.Kasparavičius. M.Litvinovas 1945 m. nominuotas Nobelio taikos premijai.

Tarp litvakų buvo ne tik Izraelio, bet ir kitų šalių premjerų. 1957–1963 m. paskutinis dabar jau nebeegzistuojančios valstybės Rodezijos ir Njasalendo Federacijos (dabar – Zambija, Malavis) premjeras buvo Rolandas Roy Welensky, kurio tėvas buvo kilęs nuo Vilniaus. Afrikos dekolonizacijos prieaušriu jis buvo laikomas to regiono „baltųjų žmonių vadu“.

Kaune gimęs litvakas Joe Slovo vadovavo Pietų Afrikos Respublikos kompartijai, buvo Afrikos nacionalinio kongreso narys. 1994 m. jis buvo pagrindinis tarpininkas per baltųjų ir juodaodžių partijų derybas dėl valdžios perdavimo Nelsono Mandelos šalininkams.

O Žagarėje gimęs Sidney Hillmanas buvo žymus JAV profsąjungų veikėjas, net 33 metus vadovavęs JAV tekstilės įmonių darbuotojų profsąjungai. S.Hilmanas buvo Amerikos darbo partijos pirmininkas, Pasaulinės profsąjungų federacijos viceprezidentas.

Litvako, tiesa, iš dabartinės Baltarusijos, anūkas generolas Wesley Clarkas 1997 m. paskirtas į vienas aukščiausių JAV karinių pareigų – NATO suvienytųjų pajėgų vyriausiuosius vadus. Baigęs karinę karjerą jis pasuko į politiką – 2004 m. buvo vienas iš Demokratų partijos kandidatų į prezidentus. Beje, būdamas NATO pajėgų vadu W.Clarkas lankėsi ir Lietuvoje.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriaus, „Brexit“ rėmėjo Boriso Johnsono genealoginio medžio šaknys taip pat Lietuvoje. Jo proprosenelis iš motinos pusės buvo Žemaičių Kalvarijoje gimęs litvakas, garsus amerikiečių paleografas Eliasas Avery Loewas.

LRKM-logo1

atkurtailietuvai100_rgb

Aušra LĖKA
Aprūdijusiu „VW Polo“ į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją spręsti opiausios valstybėje problemos – kaip mažinti socia-linę atskirtį, pirmą kartą atvažiavo ministras, kuriam tie socialiai atskirtieji – ne statistika, o žmonės, su kuriais jis bendrauja. Dar paaug-lystėje atradęs pašaukimą, jo žodžiais tariant, trapiausiems visuomenės nariams padėti pasijusti ne tik sotesniems, bet ir oresniems, lig šiol jis tai darė vadovaudamas Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“. Ministro pareigas jis vadina ta pačia tarnyste, tik didesnio masto.

„Veido“ Metų žmogus – Linas Kukuraitis, socialinės apsaugos ir darbo ministras ne pagal partinę hierarchiją, o iš pašaukimo.

– Ar baisu pirmą dieną naujame darbe?

– Ir baisu, ir ne. Našta tikrai sunki. Žmonių lūkesčiai didžiuliai. Sritis labai plati. Dalyje ministerijos sričių žinau, kaip spręsti problemas, bet į kai kurias reikia labiau įsigilinti.

Tad yra baimių, bet yra ir daug motyvacijos, noro kuo daugiau prisidėti prie skurdo problemų mažinimo.

– „Carite“ misija buvo padėti skurstantiems, kitokių problemų turintiems žmonėms. Dabar misija – šalinti gilumines to priežastis. Ar turite viziją, kaip tai padaryti?

– Pajamų nelygybė Lietuvoje didžiausia Europoje, net Bulgarijoje ir Rumunijoje situacija geresnė, nors pagal kitus parametrus paprastai šias šalis lenkiame. Tai visuomenėje kelia didžiulę įtampą. Sumažėjus šiems nelygumams atmosfera mūsų visuomenėje keistųsi.

Bet šios pamatinės problemos tokios kompleksinės, kad joms spręsti neužtenka vienos ministerijos pastangų – reikia visos valdžios sutelktumo. Finansų ministerija gali prie to prisidėti per mokesčių sistemą, Ūkio – sudarydama sąlygas daugėti darbo vietų, Švietimo ir mokslo – siekdama, kad būtų mažiau patyčių dėl nelygybės, prabangos ženklų, Sveikatos apsaugos – keisdama situaciją, nes dabar turtingieji daug greičiau pasigydo nei skurstantieji.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija čia taip pat turi daug ką nuveikti. Norisi institucinę pagalbą keisti bendruomenine. Turiu omeny ne tik tai, kad žmogus pagalbą gautų bendruomenėje, bet ir kad atsirastų savipagalbos tinklai. Tokių dar turime labai mažai, o kai skurdo ar kitos krizės akivaizdoje esi vienišas, negali atlaikyti įtampos. Tada kas renkasi alkoholį, kas migraciją, kas savižudybę, kas dar kažką. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi įrankių, kaip socialinėje srityje skatinti bendruomeninį veikimą.

Kitoje ministerijos veiklos srityje – darbo reikia stiprinti darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, kurio dabar labai trūksta. Tikiu turtingąja visuomenės dalimi – kad ji pakankamai sąmoninga, kad verslas supranta, jog siekiant tik pelno ir naudos ilgalaikėje perspektyvoje tai atsisuka ir prieš pačius verslininkus, ir prieš visą visuomenę: žmonės emigruoja ir tada trūksta darbuotojų, mažėja perkamoji galia ir verslas pradeda strigti, atsiranda daugiau socia-liai remtinų žmonių, kuriems iš viešųjų pinigų reikia mokėti išmokas.

– Esate sakęs, kad negražu demonstruoti prabangą. Ar nesate vadinamosios pavydo ekonomikos šalininkas, manantis, kad reikia iš turtingų atimti, neturtingiems atiduoti, ir visi gyvens gerai? Bet juk be sėkmingo verslo nebus darbo vietų ir gerovės.

– Mano nuostata tokia: žmogus turi suvokti, kad jo elgesys turi socialines pasekmes. Jei žmogus savo turtingumą išreiškia ryškiais atributais, tai kuria socialinę įtampą. Socialinė atskirtis, socia-
linio neteisingumo jausmas – vienas pagrindinių įtampos visuomenėje šaltinių.

Mūsų startinės pozicijos skirtingos: vieni gimsta turtingose šeimose, kitus atiduoda į vaikų namus, treti yra su negalia. Kai kas mano, kad kiekvieno sėkmė priklauso tik nuo jo paties pastangų. Bet jei taip būtų, tiek daug vaikų namų auklėtinių nebūtų kalėjimuose.

Pastaraisiais dešimtmečiais net tokioje liberalioje valstybėje kaip JAV, kur, palyginti su kitomis turtingomis šalimis, socialinis atotrūkis didžiausias, labai rimtai diskutuojami socialinio saugumo klausimai tuo aspektu, kad kuo didesnė socialinė nelygybė, tuo daugiau visuomenėje agresijos, smurto.

Tas pats ir Lietuvoje: čia didelė socialinė atskirtis ir procentiškai bene didžiausio Europoje masto smurtas ir prieš save, t.y. savižudybių skaičius, ir prieš kitus – tą rodo kalinčių asmenų kiekis. Stulbinantis, taip pat vienas didžiausių Europoje patyčių mastas mokyklose. Tad į pajamų, socialinę nelygybę negalime žiūrėti pro pirštus ir kalbėti apie pavydą, nes to pasek-mės labai didelės. Norisi visų susitelkimo tai keičiant.

– Užsiminėte apie startinę poziciją. Kokia teko jums pačiam?

– Gimiau Panevėžyje. Kai man buvo šešeri, šeima persikraustė į Vilnių. Augau sovietmečiu, kai tos startinės pozicijos daugelio buvo panašios. Bet paskui tėtis pradėjo verslą, jį tebeplėtoja jau daugiau kaip 20 metų. Tai sukūrė vertę, taip pat ir turtinę: tėvai pasistatė gana didelį namą Riešėje, kur dabar gyvename ir mes su žmona bei penkiais vaikais, ir mama, ir močiutė.

Kai reikėjo apsispręsti, kuriai sričiai atsidėti, stabili šeimos padėtis sukūrė vidinį saugumą, kad galiu rinktis socialinę sritį. Ji nežada didelio materialiojo atlyginimo ir gerovės, bet žinojau, kad galėsiu atsiremti į tėvus. Tai leido studijuoti socialinius mokslus, po to steigti socialinės pagalbos centrus. Taip, mano startinė pozicija sukūrė sąlygas mano pašaukimui išsiskleisti ir už tai aš dėkingas tiek tėvams, tiek Dievui.

– Reto verslininko sūnus renkasi socialinį darbą. Ar tėtis nenorėjo, kad tęstumėte jo verslą?

– Mano abu broliai – tėvo versle. Vyresnysis jau buvo padaręs gerą darbinę karjerą, kai atpažino, kad jo pašaukimas – būti matematikos mokytoju, tad dabar derina du darbus.

Tėtis ir man siūlė rinktis sveikatos sritį (tai susiję su jo verslu, jis turi optikos įmonę), norėjo, kad prisidėčiau prie jo veiklos. Bandžiau stoti į mediciną, bet dabar galiu pasakyti: ačiū Dievui, neįstojau. Buvau gabus, mokiausi Vilniaus licėjuje, vienus mokslo metus – JAV. Sekėsi vos ne visos sritys, prasčiau tik biologija, kurios kaip tik tuomet ir prireikė stojant į mediciną. Į daugelį sričių būčiau įstojęs, bet antruoju pasirinkimu nurodžiau socialinį darbą. Tai buvo tikrai iš širdies einantis pasirinkimas, tikrai pašaukimas.

– Kaip atradote savo pašaukimą?

– Jis formavosi vėlyvoje paauglystėje Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos bend-ruomenėje. Dievo dovana, kad čia patekau tarp jaunų žmonių, kurie didžiąją savo laisvo laiko dalį skyrė bendruomenei burti. Stengėmės įtraukti jaunimą ir vaikus integruotis į bendruomenės gyvenimą, padėti spręsti ir socialinius klausimus, vadinamųjų gatvės vaikų problemas. Ši patirtis, kai vieni į kitus atsiremia ir tai kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei, man tapo kažkokiu gyvenimo kodu, principu, kaip galime gyventi vieni kitus remdami ir taip prisidėdami prie didesnių dalykų.

Parapijos jaunimo bendruomenė man labai artima ir todėl, kad čia susipažinau su būsima žmona, čia vienas kitą atradome. Visi penki mūsų vaikai ten pakrikštyti, lanko vaikų grupeles, važiuojame į stovyklas, dalyvaujame šeimų maldos grupėse, moterų, vyrų grupėse.

Mano žmona – biologijos magistrė, bet nori tapti akušere, studijuoja, tik šiuo metu, dar pagausėjus šeimai, studijas yra pristabdžiusi. Iki dukrelės gimimo ji dirbo pagalbos būsimoms mamoms srityje, padėjo nėščiosioms rengtis pirmajai motinystei.

Beje, ir mano mama atsidavusi panašiam darbui – Pal. J.Matulaičio socialiniame centre jau gerus du dešimtmečius dirba stiprindama šeimas. Mūsų parapijoje – vienas pavyzdinių pagalbos šeimai centrų, kuriame teikiama pagalba ne tik krizę išgyvenančioms ar rizikos šeimoms, bet veikia klubai, stovyklos, savitarpio pagalbos grupės ir stiprioms šeimoms, kad jos galėtų bendrauti, remtis viena į kitą. Vertybės ir gyvenimo stilius, kuris dabar formuojasi visuomenėje, karjeros siekimas, vartotojiškas santykis su daiktais ir su žmonėmis – šiuo metu per tas pagundas šeimai nelengva išsilaikyti. Vienas priešnuodžių – burtis, vieniems kitus palaikyti. Mano šeima dalyvauja toje šeimų bendruomenėje, dabar joje gal net koks šimtas šeimų.

Ką tik valstybinėmis iškilmėmis startavęs suskystintų gamtinių dujų terminalas dar turės įrodyti, ar už energetinę nepriklausomybę nesumokėjome neprotingos kainos.

Aušra Lėka

Ką apie Roką Masiulį, vadovavusį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimui, sakysime įsibėgėjus terminalo veiklai? Ar kad jis atplukdė į Lietuvą tikrąją „Nepriklausomybę“, kaip simboliškai – „Independence“ ir vadinasi terminalo laivas-saugykla? Ar kad gausėjant alternatyvių energijos šaltinių ir mažėjant dujų paklausai pastatė per didelį, per brangų, Lietuvai ir jos gyventojams didžiulę finansinę naštą užkrovusį objektą, kurio, kaip ne regioninio, finansiškai nerėmė nė ES?

AB „Klaipėdos naftai“ ketverius su puse metų metus vadovavusiam R.Masiuliui teko atsakomybė šį projektą įgyvendinti nuo pat pradžios iki įkurtuvių salvių. Tiesa, įkurtuvių iškilmėse 45-erių R.Masiulis jau dalyvavo kaip energetikos ministras. Tai turbūt galima prilyginti ordinui už tokio sudėtingo objekto įgyvendinimą.

Projektą įgyvendinti tikrai nebuvo paprasta: maža sudėtingumo, nepaisant politinių partijų politinio sutarimo dėl jo būtinumo, projektą lydėjo politinių priešpriešų purslai, politikų komisijos tyrimai, ekspertų abejonės dėl terminalo techninių parametrų ir finansinių sprendimų

Nors niekas neabejoja, kad energetinė nepriklausomybė – vienas esminių savarankiškos valstybės piliorių, tačiau tebekirba ne viena abejonė, ar SGD terminalas tebėra ekonomiškiausia alternatyva energetinei bambagyslei su Rusija.

Politinis ar ekonominis objektas

Dėl SGD terminalo politinės reikšmės abejonių mažiau nei dėl ekonominės. Ar tai labiau politinis objektas? „Ir politinis, ir ekonominis – energetikoje abu šie dalykai glaudžiai susiję“, – neabejoja R.Masiulis.

Tačiau juk didėja alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas, maža to, estai ir suomiai ketina statytis savą terminalą, o tai iš dalies paverstų niekais lietuvių ambicijas tapti regioniniu terminalu. Tad ar Klaipėdos terminalas nėra tiesiog per didelis Lietuvai? Ar tam, kad investicijos atsipirktų, nebus puolama keisti Lietuvos energetikos strategijos tikslų – pereiti prie savų energijos šaltinių mažinant dujų suvartojimą? Juk norint mažinti savikainą reikia didinti apimtis, tačiau, kaip skaičiuoja ekspertai, gali būti, kad mums reikės pusės milijardo kubinių metrų dujų per metus, o infrastruktūros turėsime dešimčiai milijardų. Ar tai nevirs padidėjusiomis „terminalo dedamosiomis“ dujų tarifuose, prievolėmis pirkti dujas iš terminalo ir menkiau plėtoti alternatyvius energijos šaltinius?

„Jokiu būdu taip negali būti. Energetikoje negalima švaistyti lėšų, – pabrėžia R.Masiulis. – Atvirkščiai: terminalo tikslas – kad turėtume alternatyvą ir taip sumažintume dujų kainą. Ir tą mes jau pasiekėme, nes dar šių metų viduryje „Gazpromas“ dujų kainą Lietuvai sumažino penktadaliu, tad terminalas jau atsipirko, vien dėl to apsimokėjo jį statyti. O jei suskystintų dujų rinka bus palanki, apsimokės ir dar daugiau.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Niekada nežadėjau revoliucijų“, – švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis taip atsako į klausimą, kodėl jam tapus ministru apie švietimo reformas yra daugiau kalbama, negu veikiama.

Apie dabartinės Vyriausybės planuojamas aukštojo mokslo pertvarkas – kada ir kokios jos bus bei kitas švietimo aktualijas „Veidas“ kalbasi su švietimo ir mokslo ministru Dainiumi Pavalkiu.

VEIDAS: Esate viešai pasakęs, kad kai kurie universitetai Lietuvoje blogina studijų kokybę, bet neužsidaro. Ir įvardijote bent dvi aukštąsias mokyklas, keliančias rimtų abejonių, – Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetus. Ar tikėjotės, kad šie universitetai patys imsis kokių nors priemonių padėčiai keisti, ar čia buvo įspėjimas, kad tokių priemonių gali imtis valstybė?
D.P.: Priemonių imasi tiek viena, tiek kita pusė. Šiemet mažiname priėmimą į pedagogines studijas, tačiau daugiau bus priimama į laipsnio nesuteikiančias studijas. Tai yra pedagogo kvalifikaciją galės įgyti dalykininkai, pvz., chemijos, matematikos ar kitų dalykų bakalaurai. Mokytojų stygiaus Lietuvoje nėra, tai galbūt irgi lemia menką pedagogus rengiančių universitetų populiarumą.
Savo tikslą pasiekiau: akademinėje bendruomenėje prasidėjo aktyvi diskusija dėl tolimesnės aukštojo mokslo ir konkrečių aukštųjų mokyklų perspektyvos. Labai sveikinu ir Vilniaus universiteto formuojamo konsorciumo, ir Kauno aukštųjų mokyklų vienijimosi idėją. Mažėjant studentų aukštųjų mokyklų tampa per daug. Aukštosios mokyklos neišvengiamai turi galvoti apie konsolidaciją ir ši iniciatyva turi kilti iš jų pačių. Lietuvos aukštosioms mokykloms vertėtų savo energiją nukreipti ne į tarpusavio konkurencinę kovą, o į konkurenciją tarptautiniu mastu, dėl užsienio studentų. Suvieniję pajėgas pasiektume kur kas geresnių kokybinių rezultatų.
VEIDAS: Kokie pagrindiniai veiksniai, jūsų manymu, lemia studijų kokybę? Kodėl ji blogėja?
D.P.: Norėdamos išgyventi aukštosios mokyklos priima studentus, įvertintus gana žemais balais. Ir čia kalbu ne tik apie jūsų minėtus universitetus. Dauguma aukštųjų mokyklų vis dar neturi nusistačiusios minimalaus pereinamojo balo į valstybės nefinansuojamas vietas, tai yra jos priima visus, kurie moka pinigus.
Studijų kokybei reikia ir geros infrastruktūros, ir gerai parengtų programų, ir gerų dėstytojų, ir motyvuotų, pasirengusių studentų. Mokymo bazė tvarkoma panaudojant ES lėšas. O studijų programomis vis dar stengiamasi atitikti labiau dėstytojų nei studentų ar darbo rinkos poreikius. Kai įvesime valstybės ir aukštųjų mokyklų sutartis, tokių dalykų nebeliks.
VEIDAS: Nemokamų bakalauro studijų idėja – ar iš tikrųjų to artimiausiu metu gali tikėtis būsimieji studentai? Kita vertus, ar tokia tvarka dar labiau nepablogins studijų kokybės ir neprisidės prie to, kad aukštųjų mokyklų absolventai didins bedarbių gretas?
D.P.: Švietimo ir mokslo ministerija parengė trijų aukštojo mokslo finansavimo modelių projektus. Pirmasis – tai patobulintas dabartinis modelis, antrasis – visiems nemokamas aukštasis išsilavinimas, trečiasis – visiems mokamas, įnešant nedidelę, visoms studijų kryptims vienodą įmoką. Jau dabar aiškėja, kad esamas modelis netenkina nei studentų, nei aukštųjų mokyklų vadovų, nei visuomenės.
Akademinėje bendruomenėje vyksta diskusijos, rudenį turėsime sprendimą. Aš nesu šalininkas tokių sprendimų, kurie priimami penkiems žmonėms užsidarius kabinete. Svarbiais, daugeliui žmonių aktualiais klausimais turi būti tariamasi su bendruomene.
Šiais metais stojantieji priimami, kaip ir numatyta, pagal prieš dvejus metus patvirtintą tvarką, ir jiems galios dabartinis studijų finansavimo modelis. Tiesa, šiemet gerokai padidinome valstybės finansuojamų tikslinių studijų vietų skaičių.
VEIDAS: Studijų krypčių reformavimas: kokią žinią galite pasiųsti jau šiais metais į aukštąsias mokyklas stojantiems jaunuoliams?
D.P.: Nors abiturientų mažėja 5 proc., valstybės studijoms skiriama lėšų suma išlieka labai panaši kaip pernai, taigi studijų finansavimas proporcingai didinamas. Daugiausiai valstybės finansuojamų vietų skiriama technologijos ir fizinių mokslų, ypač informacinių technologijų studijoms. Joms atiteks dar daugiau nei pernai – apie trečdalį visų 2014 m. priėmimui skiriamų lėšų. Daugiau lėšų skiriama ir biomedicinos studijoms.
Stojantieji bus priimami į tas pačias studijų kryptis kaip ir pernai. Atsižvelgdami į specialistų darbo rinkoje perteklių mažiname priėmimą į socialinius mokslus, tokius kaip verslas ir vadyba, teisė.
VEIDAS: Ar jūs, kaip ministras, žinote, kokios specialybės bus reikalingos po penkerių šešerių metų?
D.P.: Aiškių prognozių neturi jokia Europos valstybė. Matome tik tendencijas tiek Lietuvos, tiek ES mastu: trūksta inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, labai paklausūs medikai. Kelerius metus šis poreikis tikrai išliks, juo labiau kad į tiksliuosius mokslus besiveržiančiųjų nedaug. Galime tik džiaugtis, kad Lietuvoje pamažu daugėja norinčiųjų studijuoti tokias disciplinas.
Aukštosios mokyklos skatinamos lanksčiau organizuoti studijas: kad iš pradžių būtų mokoma bendresnių dalykų, o vėlesniuose kursuose pereinama prie konkrečios specializacijos, kuri įgyjama per modulinį mokymą. Taip galima bet kada lanksčiai reaguoti į darbo rinką. Iš esmės dabar Lietuvos universitetuose diegiama Europos studijų organizavimo sistema, orientuota į studijų rezultatą ir studento individualų pasirinkimą, skatina mūsų aukštąsias mokyklas tai daryti. Tai numatoma ir rengiamose Mokslo ir studijų įstatymo pataisose.
VEIDAS: Kas, jūsų manymu, šiandien yra universitetinis išsilavinimas Lietuvoje? Ar jis privalo parengti darbo rinkai?
D.P.: Universiteto misija platesnė, nei parengti žmogų darbo rinkai ar juo labiau vienai konkrečiai specialybei. Aukštoji mokykla privalo suteikti ir bendrą platų akademinį išsilavinimą, kad į gyvenimą išeitų plataus akiračio asmenybė, kuri ne tik mokėtų prisitaikyti darbo rinkoje, bet ir gebėtų ją keisti, diegtų naujoves. Tam reikia ir inovatyvaus mąstymo, ir atvirumo, ir užsispyrimo, ir atsakomybės. Juk pasaulį keičia ne tie, kurie prisitaiko, o tie, kurie veržliai eina pirmyn. Jei išsiugdysime tokių protų ir išlaikysime juos Lietuvoje, manau, šalies aukštojo mokslo ir mokslo sistema didžiausią savo tikslą bus pasiekusi.
VEIDAS: Švietimo sistema Lietuvoje reformuojama nuolat. Jums tapus ministru apie tai vis dėlto daugiau kalbama, negu veikiama. Kada ir kokių esminių permainų galima tikėtis?
D.P.: Niekada nežadėjau revoliucijų. Manau, tai ne tas kelias, nes po revoliucijos lieka daug tobulintinų dalykų. Kaip sakydavau savo studentams, jei nori gydyti, pirma gerai ištirk ir įsitikink, kad po skiriamo gydymo bus geriau.
Švietimo sistema nuolat kinta, nes keičiasi ir visuomenės lūkesčiai. O pokyčių rezultatai pamatomi ne iš karto, nes sistema inertiška, didelė, apimanti daug žmonių. To, ką suplanavome šiandien, rezultatai bus jaučiami net ne po vienų metų.
Bet kai kurie pokyčiai akivaizdūs. Atėjęs dirbti ministru kėliau tikslą sustabdyti švietimo finansavimo mažėjimą, nes pastaruosius kelerius metus jis nuolat mažėjo motyvuojant mažėjančiu mokinių skaičiumi. Šiais metais pirmą kartą dėl mokinių mažėjimo atsilaisvinusios mokinio krepšelio lėšos lieka švietimo sistemoje ir skiriamos mažų mokyklų išlaikymui, pedagoginei psichologinei pagalbai, kitoms ugdymo reikmėms. Taip pat ir dėl studijų finansavimo: nors priimamų studentų skaičius mažesnis, nes ir abiturientų mažiau, studijoms skiriama suma išlieka panaši kaip pernai. Taip didiname priėmimą į brangesnes ir šalies ūkiui reikalingas technologines, inžinerines, biomedicinos, fizinių mokslų studijas.
Kitas iššūkis – ugdymo ir studijų kokybė. Pradedame įvesti dažnesnius bendrojo ugdymo pasiekimų patikrinimus, greitai bus apsispręsta dėl privalomojo matematikos egzamino 2016 m. stojantiems į aukštąsias mokyklas.
Artimiausiu laiku Vyriausybei pateiksime Mokslo ir studijų įstatymo pataisas. Jos rengiamos atsižvelgiant į valstybės interesą ruošiant specialistus, skiriant viešuosius finansus aukštajam mokslui. Norime, kad aukštosios mokyklos pasirašytų sutartis su valstybe: valstybė prisiimtų finansinius įsipareigojimus finansuoti universitetų veiklas, o universitetai – įgyvendinti keliamus uždavinius. Sutartyje būtų apibrėžta aukštosios mokyklos strateginiai tikslai ir ištekliai jiems pasiekti, aukštosios mokyklos profilis, mokslinė veikla, studijų kokybės užtikrinimo klausimai, iš jų ir minimalus priėmimo balas. Būtų aiškiai susitarta, ką ir kaip rengia aukštoji mokykla.
Taip pat numatoma priimti studentus į bendresnes studijų kryptis, o ne į specializuotas studijų programas. Teiksime svarstyti ir trumpesnių studijų galimybę. Įstatymo pataisos turėtų būti priimtos šiemet.

D.Pavalkis: „Aiškių prognozių neturi jokia Europos valstybė. Matome tik tendencijas tiek Lietuvos, tiek ES mastu: trūksta inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, labai paklausūs medikai. Kelerius metus šis poreikis tikrai išliks, juo labiau kad į tiksliuosius mokslus besiveržiančiųjų nedaug.“

Praėjusį pirmadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pradėjo nagrinėti Seimo opozicijos skundą dėl švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymo, tautinių mažumų mokyklų abiturientams palengvinti lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Tuo tarpu Lenkijos teritorijoje gyvenantys ir šios šalies ugdymo įstaigose besimokantys lietuvių kilmės moksleiviai laiko tokį patį egzaminą, kaip ir visi kiti Lenkijos abiturientai. Todėl kyla klausimas, kada Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė kreipsis į kolegas Lenkijos švietimo ir mokslo ministerijos strategus, kad šie irgi palengvintų lenkų kalbos brandos egzaminą lietuvių kilmės abiturientams, – tokiu klausimu pradėjome pokalbį su ministru D.Pavalkiu.
D.P.: Klausimas neteisingas, mes nesikreipsime į Lenkijos kolegas. Dabar mes laukiame lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatų, tada analizuosime, kaip jį išlaikė lietuvių kalba dėstomų mokyklų ir, kaip išlaikė tautinių mažumų mokyklose besimokantys abiturientai ir, jei rezultatai bus panašūs, egzaminą tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams sunkinsime. Be to, dar reikia sulaukti ir LVAT sprendimo.
Vis dėlto mūsų strateginis tikslas – jog visi mokiniai laikytų vienodą lietuvių kalbos brandos egzaminą, kurį kol kas mes vertiname skirtingai, bet per vienerius – ketverius metus pereisime prie vienodo vertinimo.
VEIDAS: Mūsų savaitraščio užsakymu atlikta naujausia sociologinė apklausa rodo, jog daugiau kaip pusė, tai yra 51,4 proc. respondentų patartų savo atžaloms vykti studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. O daugiau kaip ketvirtadalis visų respondentų pabrėžia maną, jog visos Lietuvos švietimo grandys vienodai silpnos. Kaip vertinate tokius apklausos rezultatus ir ką ketinate daryti?
D.P.: Vertinant mūsų moksleivių pasiekimus iš tarptautinių tyrimų matyti, kad mes esame visai arti Šveicarijos ar Izraelio. Tiesa, gerokai atsiliekame nuo skandinavų. Tačiau, nors skandinavų moksleivių pasiekimai yra itin aukšti, bet, remiantis kitais tyrimais, Skandinavijos šalyse yra daugiausia žmonių, sergančių depresija, be to šiuose kraštuose suvartojama daugiausia antidepresantų.
Taigi, mes turime apsispręsti, ar mūsų tikslas ir orientacija į švedišką socializmą, ar į Izraelio ir Šveicarijos versliškumą.
O dėl žmonių nepasitikėjimo mūsų aukštojo mokslo sistema, manau kaltos pačios aukštosios mokyklos. Iki šiol jos orientavosi į kuo didesnį studentų skaičių. Daugelis aukštųjų mokyklų nėra nusibrėžusios apatinės studentų pasiekimų ribos, tai yra su kokiu žemiausiu balu priima jaunuolius studijuoti. Todėl aukštosiose mokyklose yra daugybė nemotyvuotų, nenorinčių, o ir negalinčių mokytis jaunuolių, kurie sukuria problemas. Bet visuomenė mato, kad kai kurios aukštosios mokyklos tapo diplomų pardavimo kromeliais. Todėl aš Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje (LURK) aktyviai paraginau universitetus įsivesti apatinę ribą – su kokiu žemiausiu balu priimama studijuoti jaunuolius tiek į valstybės finansuojamas, tiek į valstybės nefinansuojamas studijų vietas.
Žinoma, galbūt šitai mes turėtume aktyviau sakyti per žiniasklaidą, nes universitetai turi autonomiją ir kitaip, kaip tik paraginimais, mes negalime jų priversti įsivesti apribojimus stojantiesiems. Dar viena mūsų galimybė – finansiniai svertai. Tad, galbūt juoksitės, kai pasakysiu, kad šiuo klausimu sukurta dar viena darbo grupė, bet, manau, kad mums pavyks susitarti su autonomiškais ir nepriklausomais universitetais, kad jie, gyvendami iš viešųjų finansų, laikytųsi visuomenės ir Vyriausybės formuluojamų uždavinių, o Vyriausybė irgi laikysis universitetams duotų įsipareigojimų. Mat dabar mes nuolat girdime tiek Lietuvos pramoninkų konfederacijos, tiek Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, tiek kitų verslo asociacijų, o ir visos visuomenės priekaištus, kad universitetai ruošia ne tai, ko reikia rinkai, o, ką jie gali paruošti.
VEIDAS: Ministre, bet jūsų paties vaikai: dukra Dainora ir sūnus Gintautas, taip pat studijavo ne Lietuvoje. Kodėl: ar tai reiškia, kad jūs, kaip tėvas, irgi nepasitikite mūsų aukštojo mokslo sistema?
D.P.: O kodėl galvojate, kad viską sprendžia tėvai. Mūsų šeimoje buvo demokratija. Mes su žmona savo dar šešiolikamečiam sūnui parašėme įgaliojimą, kad jis, besimokydamas KTU gimnazijoje atstovautų mus visuose tėvų susirinkimuose. Mes neidavome į tėvų susirinkimus.
Todėl ir studijas vaikams rinkome ne mes, o jie patys.
VEIDAS: Bet tėvai finansuoja vaikų studijas ir paprastai taria lemiamą “patariamąjį” žodį.
D.P.: Aš patariau ir sūnui, ir dukrai daryti taip, kaip jie nori. Beje, duktė išvažiavo studijuoti į vieną Anglijos koledžą šalia Londono, kuris, manau, niekuo ne geresnis nei Lietuvos kolegijos. Bet studijuodama Anglijoje ji tikrai įsisavino keletą dalykų: puikiai išmoko anglų kalbą, pramoko ispanų ir vokiečių kalbų bei pamatė pasaulio ir pazyliojusi suvokė, kad gyventi Lietuvoje nėra blogai, tad grįžo ir dabar pluša Kaune. Sūnus po studijų taip pat grįžo dirbti į Lietuvą.
Aš nuolat kartoju, kad mums nereikia bijoti, jog jauni žmonės išvažiuoja mokytis svetur. Aš taip pat studijavau ir Maskvoje, ir Londone, ir JAV, bet grįžau gyventi ir dirbti į Lietuvą. Svarbiausia, kad mes sudarytume sąlygas žmonėms, baigusiems svetur mokslus, grįžti į gimtinę, dirbti ir užsidirbti.
VEIDAS: Ir vis dėlto, ar keliate sau tikslą, kad tėvai labiau pasitikėtų švietimo sistema ir, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai, pagal visus tarptautinius tyrimus būtų aukštesni nei yra šiandien? Ir kaip tai pasieksite?
D.P.: Mūsų pirmtakai daug lėšų investavo į profesinį lavinimą, kitas programas, bet efekto tai nedavė. Taigi, aš priėjau prie išvados, kad atskirų programų tobulinimas nieko neduos. Manau, kad mes tiesiog mokome moksleivius ne visai to, ko reikia šiandieniniam vaikui ir ne visai taip, kaip nori šiandieninis vaikas ir, kaip jis yra pasirengiąs priimti žinias. Naujosios technologijos pakeitė vaikus. Deja, nemaža dalis mokyklų vadovų ir mokytojų vis dar senoviškai žiūri į pamoką. Bet aš viliuosi, kad mūsų draugystė su suomiais, kurie yra lyderiai, pagal moksleivių pasiekimus, prisidės prie kaitos mūsų mokyklose.
Beje, neseniai Briuselyje vienas kolegas atkreipė dėmesį, jog suomiai yra lyderiai, nes šioje šalyje nėra mokytojus ir mokyklas “nuodijančios apskaitos sistemos”. Iš tikrųjų, tiek mokytojus tiek mokyklas žudo įvairiausių ataskaitų rašymas, skaičiavimas, visa ko kontroliavimas, programų iš viršaus nuleidimas. Suomijoje nėra iš viršaus nuleistų valstybinių mokymo programų, jie tik žino, ką kiekvienos klasės gale mokinys turi žinoti ir gebėti. Bet, kaip tai pasiekti yra asmeninė mokytojo atsakomybė: ar jis ves užsiėmimus klasėje, ar eis su mokiniais į muziejų, ar ant žolytės susėdę žiūrės į debesis ir filosofuos. Tiesa, aš nežinau, ar tai veiks Lietuvoje, bet manau, kad šitai yra vienas kelių.
VEIDAS: Lietuvos moksleiviai, ypač pradinių klasių ir progimnazijų, bei jų tėvai, yra visiški mokytojų įkaitai. Valstybinėse mokyklose vaikus moko daugybė tingių, technologiškai mažaraščių, rėksnių mokytojų. Gerų ir labai gerų mokytojų, deja, mažuma. Tad, vargu, ar daugiau teisių suteikimas mokytojams “lūzeriams” pakeis padėtį valstybinėse mokyklose. O, kad ji yra dramatiška bene geriausiai parodo stojimas į geriausių privačių gimnazijų penktąsias klases. Štai, į Vilniaus jėzuitų ir Kauno jėzuitų gimnazijų penktąsias klases konkursai seniai viršijo universitetinius – į vieną vietą pretenduoja apie 3,5-4 ketvirtoko. Ar galvojate kažką daryti, kad savivaldybių mokyklos atsikratytų mokytojų lūzerių?
D.P.: Kažkurios iš elitinių gimnazijų tinklapyje yra šūkis, jog ją abiturientai baigia be repetitorių. Žmonėms iš tikro reikia kokybės, todėl į elitines gimnazijas ir yra tokie dideli konkursai.
Bet, remiantis įvairiais tyrimais, mokyklose kokybę nuo 40 iki 50 proc. lemia lyderis. Šitai, beje, kalba ir švietimiečių profesąjungų lyderiai Eugenijus Jesinas ir Audrius Jurgelevičius. Jie gina ne mokyklų vadovų, o mokytojų interesus ir pabrėžia, kad vaikų nesurenkančių mokyklų mokiniai ir mokytojai kenčia dėl lyderių pasyvumo, nesutvarkytos bazės, reklamos nebuvimo.
Todėl aš nematau nieko blogo, kad būtų įvesta mokyklų direktorių atestacija ir rotacija, tarkime, kas penkeri – šešeri metai. Direktorius neturi sėdėti vienoje vietoje iki gyvos galvos. Žinoma, jei, tarkime, žmogus vadovavo mokyklai dešimtmetį, tai jokiu būdu nereiškia, kad mes jį išmesime lauk, bet mes turime jį pakelti nuo kėdės, pažiūrėti, ką ir, kaip jis darė, bei nutraukti visas jo šakneles su ta įstaiga.
Be to, mokyklose mes turime didelį būrį pensininkų, kurie jau turi užsitarnavę socialines garantijas ir turėtų būti baigę mokytojo karjerą, bet jie nenori niekur trauktis, nes garantijos kuklios. Tad mes planuojame sukurti ministerijos valdomą fondą, kuris padėtų dėl vaikų mažėjimo besitraukiančioms mokykloms, kurios turi atleisti dalį mokytojų, solidžiai atsisveikinti su pensinio amžiaus mokytojais. Mes materialiai remsime tokių mokyklų pedagogus, jiems mokėsime solidžias išeitines kompensacijas. Tuo pačiu tai paskatins kadrų kaitą, nes dabar pedagogikos universitetus baigę, šviežių idėjų kupini specialistai sunkiai įsilieja į mokyklas.
VEIDAS: Bet ar tikrai fondas išspręs visas švietimo bėdas ir mokyklos atsikratys visų tingių ir naujoviškai negebančių dirbti mokytojų. Juk iš tikrųjų tik Darbo kodekso pakeitimai (kurie leistų mokyklos direktoriui, lengviau atleisti prastą mokytoją ) gali išspręsti švietimo bėdas. Nes dabar teismai dažnai grąžina atleistus prastus mokytojus į darbą, nes jie nenustatinėja, geras jis ar blogas.
D.P.: Vedančioji koalicijos jėga yra Socialdemokratų partija. Ir aš netikiu, kad jie sutiks keisti darbo kodeksą ir bloginti savo elektorato – “darbo žmonių” sąlygas. Todėl galvoju, kad turime rasti neprievartinį būdą susitarti.
VEIDAS: Jūs daug laiko skiriate susitikimams su profsąjungomis, tuo tarpu tarkime JAV švietimo vadybininkai atvirai sako, kad profsąjungos yra nedirbančių ir nenorinčių dirbti gynėjai, tad politikai neturėtų jiems pataikauti. Todėl JAV prastų mokyklų klausimas sprendžiamas labai paprastai – švietimo strategai suformuluoja tikslą ir, jei per numatytą terminą, tarkime, 1-3 metus jo nepavyksta pasiekti, mokykla išformuojama: vaikai paskirstomi po kitas mokyklas, o mokytojams pasakoma “viso gero”. Ką jūs ketinate daryti su mokyklomis, kurių abiturientų valstybinių brandos egzaminų rezultatai yra pasibaisėtinai prasti?
D.P.: Aš sutinku, kad profsąjungos nebus ta institucija, kuri skatins dideles reformas, bet profsąjungos atspindi dalies mūsų dirbančiųjų visuomenės nuostatas ir lūkesčius, tad į jas reikia reaguoti. Be to, paskutiniai trys kritę ministrai krito nuo profsąjungų rankos. Tad, manau, kad tik šnekėjimasis prie vieno stalo gali duoti naudą visom suinteresuotoms pusėms.
O kalbant apie gimnazijų pasiekimus, tai galbūt mokyklos, esančios paskutinėje vietoje pagal brandos egzaminų išlaikymą, absolventai yra tikri Lietuvos patriotai, dirbantys Lietuvos laukuose ir labai gražiai kalbantys lietuviškai. Šito irgi reikia.
VEIDAS: Jeigu Lietuvos laukuose dirbantys patriotai, baigę gimnazijas atsilikėles, labai taisyklingai kalbėtų lietuviškai, tai ir valstybinius brandos egzaminus išlaikytų gerai. Deja, matome, jog metai iš metų jie lietuvių kalbos egzaminą “išlaiko” nuliais. Ir tai yra mokytojų, ir mokyklos darbo brokas.
D.P.: Kalbėsiu atvirai: deja, mes neturime valios uždaryti prastai dirbančių mokyklų bei paskirstyti vaikų po kitas mokyklas. Mokyklų steigėjai yra savivaldybės ir ši funkcija priklauso joms. Ministerija tik nustato žaidimo taisykles. Bet žaidėjai, savivaldybės, jaučia didžiulį gyventojų spaudimą dėl mokyklų tinklo mažėjimo, profiliavimo.
Antra vertus, galbūt ir reiktų daugiau griežtumo, bet mes tikimės, kad naujai paruošta ne mokinio krepšelio, o klasių krepšelių finansavimo tvarka leis mokykloms geriau tvarkytis ir padės išmesti nepažangų jaunuolį iš mokyklos.
VEIDAS: Su profsąjungų lyderiais susitinkate nuolat, o ar buvote susitikęs, ar išklausėte geriausių gimnazijų: Vilniaus licėjaus, KTU gimnazijos, Jėzuitų gimnazijų, Žirmūnų, Biržiškos, KJG, Ąžuolyno, Š.Aleichemo, Šiuolaikinės mokyklos centro vadovų siūlymų, kaip gerinti švietimo sistemą?
D.P.: Liūdna pasakyti, bet takoskyra tarp rajoninių ir šitų elitinių gimnazijų milžiniška, nors finansavimą ir vienos, ir kitos gauna tokį patį. Bet elitinių gimnazijų sėkmę lemia aktyvūs lyderiai ir atsirenkami mokiniai.
VEIDAS: Nevisai taip, nevisos vadinamos elitinėmis gimnazijos daro mokinių atranką, tarkime, nei J.Balčikonio, nei Panevėžio 5 gimnazija jos nedaro, o rezultatai puikūs, todėl mokinių pasiekimai tikrai nėra tiesiogiai priklausomi nuo geografijos.
D.P.: Matyt, daro neoficialią atranką.
VEIDAS: Per penkerius metus studentų skaičius Lietuvos universitetuose ir kolegijose sumažėjo drastiškai, kai kur net – per pusę. Kiek valstybė kišis į tolimesnius procesus, ar bus tik stebėtoja ir jaunimas toliau stos į neperspektyvias aukštąsias mokyklas?
D.P.: Aukštųjų mokyklų skaičiaus tikrai nemažinsime. Vertinant universitetų ir kolegijų struktūrą būtina žvelgti į tarptautinį kontekstą. Europos Komisija (EK) ir Europos Taryba (ET) planuoja, kad, jei per artimiausius trejus – penkerius metus visu pajėgumu pradės veikti vadinamų atvirų interneto universitetų sistema, Europoje neliks apie 90 proc. visų universitetų. Ir aš nemanau, kad Lietuva bus išskirtinė ir jos šitai nepalies. Jau dabar atviruose interneto universitetuose yra nuo 350 iki 400 tūkst. studentų. Sistemos esmė: pastudijavęs internetu ir gavęs sertifikatus, pažymėjimus, kad baigei šį universitetą ir įgijai tam tikrą specializaciją, gali toliau vykti tęsti studijų į geriausius pasaulio universitetus: Stanfordą, Oksfordą, Kembridžą ir gauti jų diplomą.
Ekspertai aiškina, kad netrukus jaunuoliai įgys žinias interneto erdvėje, o po to atvyks į didelių universitetų filialus atlikti fizikos, chemijos bandymų, laboratorinių darbų, praktikos darbų ir taip įrodys, kad jie tikrai studijavo universitete ir įgijo žinias. Taip jaunuoliai gaus ne vieno, o keletos universitetų diplomus. Beje, šitai jau prieš kurį laiką pradėjo daryti M.Romerio universitetas per jungtines studijų programas su užsienio šalių universitetais.
Manoma, kad ateityje socialinių mokslų studijos sutrumpės nuo ketverių iki pusės metų.
Atrodo, kad šitą problematiką suvokia ir Lietuvos universitetų rektoriai. Todėl mes jokių aktyvių universitetų jungimo, naikinimo, uždarymo judesių nedarysime.
Bet tuo pat metu diskutuojame ir su universitetų vadovais, ir su politikais, kad universitetams reikia liautis rengus automobilio dešinio priekinio rato inžinierius. Mes turime priimti jaunimą į inžinerijos studijas, o po dvejų metų skirstyti į siauresnes specializacijas, tarkime, inžinierius mechanikas, inžinierius elektrotechnikas, o paskutiniais studijų metais dar labiau siaurinti studijų profilį.
VEIDAS: Kitaip tariant, perimsime Vakarų praktiką, kad pirmaisiais dvejais metais studijuojami bendrieji dalykai, o specializacija renkamasi paskutiniais studijų metais?
D.P.: Taip, turime perimti modulinį mokymą. Manau, tai yra ateitis. Tik šitaip užtikrinsime universitetus baigusių žmonių įsidarbinamumą.
Beje, neseniai bendravau su Prancūzijos švietimo ministre. Jai sakiau, kad Lietuvoje 5 proc. arba 860 specialistų, baigusių universitetus, kasmet neranda darbo ir po ilgų paieškų nueina persikvalifikuoti į profesines mokyklas, kur įgyja amatą. Ji mane nuramino, kad pas juos yra tas pats. Prancūzijoje šiandien daugiau nei 500 universitetus baigusių teisininkų neranda darbo. Bet jų pramonei stinga apie 800 tūkst. inžinierių. Tad man tapo lengviau išgirdus Prancūzijos kolegę. Todėl mes, matydami mūsų rinkos poreikius, valingai nusprendėme šįmet daugiau studijų krepšelių skirti technologijos ir inžinerijos studijoms, policijos bei slaugos specialistų ruošimui.
Tiesa, kolegijos autonomijos neturi, tad jų kontrolę tikrai griežtinsime visais įmanomais būdais, nes matome daug blogų dalykų. Iš tikrųjų daugelis buvusių technikumų, tapę kolegijomis, pagal savo mentalitetą, darbo stilių ir toliau liko technikumai. Mūsų pirmtakai palaimino, kad kolegijose, kaip ir universitetuose, vadovus rinktų tarybos.
VEIDAS: Universitetai ir kolegijos jungsis ir mirinės be jūsų ir ministerijos įsikišimo. Bet ar jūs galite garantuoti, kad šiandieniniai abiturientai gaus diplomus, jog jie neliks be nieko jei jų pasirinktos tuštėjančius aukštosios mokyklos bankrutuos.
D.P.: Reikia stoti ten, kur yra rimta mokykla, turinti pakankamą studentų skaičių ir rengia rinkai reikalingus specialistus, kurie galės darbintis tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES šalyje. Jei abiturientų nepurto fizika, chemija, matematika, geometrija, tai reikėtų stoti į technologinės krypties studijas. Šitų specialistų poreikis tiek Lietuvoje, tiek ES yra didžiulis.
VEIDAS: Ką Vyriausybė, atsižvelgusi į prastėjančias demografines tendencijas, žada daryti su kitų metų švietimo biudžetu: paliks tokį patį ar mažins?
D.P.: Klausimas provokacinis. Ministerija jau ruošiasi susitikimui su premjeru ir jo komanda dėl kitų metų biudžeto. Iš tikrųjų šiandien švietimas gauna tik 4,7 proc. nuo BVP. Tuo tarpu ES rekomenduoja skirti ne mažiau kaip 6 proc. nuo BVP. Ankstesnė Vyriausybė, parengusi šių metų biudžetą, pinigus švietimui mažino dėl krizės, tad mes dabar turime apie ką pasišnekėti su koalicijos parneriais.
VEIDAS: Daugybė ekspertų kritikuoja ES parmos skirstymą švietimui ir mokslui per 2007 –2013 m. finansinį laikotarpį: pristatyta gausybė slėnių, bet rezultato nematyti. Tad įdomu, kaip koreguosite 2014-2020 m. perspektyvos lėšų skyrimą?
D.P.: ES keičia paramos lėšų skyrimo taisykles. Infrastruktūros projektams, naujiems slėniams statyti pinigų nebebus skiriama. Dabar bus finansuojami vadinami mirties slėniai. Mat Europa labai išsiskiria savo mokslo lygiu: tyrinėjimais, publikacijom, kurie sudaro apie trečdalį visos pasaulio mokslo produkcijos, bet yra didžiulis plyšys tarp mokslo pasiekimų ir jų įdiegimo į gamybą. Šis procesas vadinamas mirties slėniu. Tad pagrindinis ES tikslas, kad mokslo atradimai eitų tiesiai į gamybą.
Mano, kaip ministro tikslas, artimiausiu metu susodinti mokslininkus, kurie elgiasi, kaip mokslininkai ir verslą, kuris nieko nenori įsileisti, kad jie pradėtų bendradarbiauti.
Antra vertus, gali būti, kad kai kurie slėniai nieko nesukurs, jie liks tik universitetų materialinės bazės pagerinimu. Na, ką gi, gal irgi nėra blogai: pasistatė geresnį pastatą, nebėga stogas, tad nereikės jo remontuoti 10-15 metų.
Kita vertus, yra slėnių, ypač Kaune, kurie sukasi labai sėkmingai. Pirmiausia, KTU. Gal šitai lemia ir tai, kad KTU vadovauja labai verslus žmogus Petras Baršauskas. KTU slėnis sėkmingai dirba su Stanfordu, prikurta įvairių mokslo ir verslo įmonėlių.

Trys klausimai Rimantui Sinkevičiui, susisiekimo ministrui

VEIDAS: Kodėl iš posto išvertėte Vilniaus oro uosto direktorių?
R.S.: Jis “nenuimtas”, jis ruošiasi keisti darbo pobūdį, ir aš negalėčiau komentuoti ko nors daugiau, nei pakomentavo Vilniaus oro uosto spaudos tarnyba.
VEIDAS: Kiek vadovų keisite kitose susisiekimo srities valstybės įmonėse? Ar jus tenkina „Lietuvos geležinkelių“, Lietuvos pašto vadovų darbas?
R.S.: Negalėčiau pasakyti, kiek jų keisis, nes dar nesu labai gerai įsigilinęs į jų darbo specifiką ir atliekamas pareigas. Didžioji dalis darbuotojų išliks savo darbo vietose, planinių keitimų nenumatau.
Tas pats liečia ir vadovus. Kol kas, kiek spėjau įsigilinti, jų darbas šiuo metu mane tenkina. Daugiau galėčiau ką nors pasakyti pasibaigus finansiniams metams, maždaug kovo mėnesį, taip pat išklausęs finansines ataskaitas ir perspektyvinius ekonominius bei investicinius šių metų planus.
Lietuvos pašto vadovės veikloje matau tam tikrą progresą, pavyzdžiui, matau rimtus darbus įvedant vadinamuosius „Snoriukus“ į darbą. Neigiamos nuomonės apie jos veiklą nesusidariau, kaip ir nesusidariau neigiamų įspūdžių iš „Lietuvos geležinkelių“ vadovo veiklos.
VEIDAS: Buvusi penkioliktoji Vyriausybė iš valstybės įmonių išsireikalavo rekordinių pelnų ir indėlio į biudžetą dividendų pavidalu. Ar tęsite šią konservatorių pradėtą politiką?
R.S.: Pirmiausia noriu pasakyti, kad šios politikos tęsimui nepritariu konkrečioje įmonėje, Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, iš kurio buvo paimta pusė uždirbto pelno dividendų pavidalu – 32 mln. Lt. Esu tikras, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto investicijos atsiperka greitai, padeda pritraukti daugiau krovinių tiek krovos kompanijoms, tiek vežėjams. Manau, jog šios įmonės pelnas turėtų būti paliekamas įmonėje su sąlyga, kad jis bus efektyviai investuotas, o ne pravalgytas. Taigi aš oficialiai pradėjau derinimo procesą su Finansų ministerija. Dėl kitų valstybinių įmonių nesu taip tvirtai apsisprendęs. Jei bus įrodyta, kad paliktas pelnas investuojamas su atsiperkamumu, tai gal tas klausimas galėtų būti svarstytinas. Nors tą įrodyti kartais bus sunkoka.
Iš tiesų visos įmonės turėtų siekti pelningos veiklos, žinoma, ne bet kokia kaina, nes kai kurios iš jų turi atlikti tam tikrą joms pavestą socialinę funkciją: „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos paštas, kuriam pavesta turėti tiek pašto padalinių ar skyrelių, kiek Lietuvoje yra seniūnijų, apie septynis šimtus. Ne visi pašto skyreliai kaimuose ar seniūnijose save išsilaiko, tad verslo logika reikalautų neišsilaikančius skyrius naikinti, tačiau socialinė logika sako, kad šitie padaliniai labai svarbūs gyventojams, ypač nutolusiems nuo rajono centro.
Beje, mano nuomone, valstybinėse įmonėse pirmiausia reikia sutvarkyti turto valdymo reikalus, kad jos disponuotų tik tokiu turto kiekiu, kuris būtinas bendrai funkcijai ir pavestai misijai atlikti arba duotų papildomos finansinės naudos.

Kas pasikeitė patyrusio politiko, spalį trečiąkart į Seimą išrinkto 60-mečio R.Sinkevičiaus gyvenime pradėjus dirbti susisiekimo ministru? „Darbo krūvis ir atsakomybė“, – sako ilgai nesvarstydamas. Nors tuoj pat pasitaiso, kad tikros ministro duonos skonio nė nespėjo pajusti: pirmosiomis savaitėmis buvęs pernelyg užimtas įtemptais Seimo posėdžiais.
„Daugybė dokumentų, daugybė lankytojų, visi veržiasi rankos paspausti ir išdėstyti savo problemų, kažkodėl įsivaizduodami, kad ministras – tai genijus, kuris viską iš karto prisižadės ir įvykdys“, – stebisi R.Sinkevičius.
Kokie prioritetiniai darbai jo laukia, socialdemokratas žino, nes į susisiekimo aktualijas gilinosi vadovaudamas partijos Susisiekimo komitetui, socialdemokratų šešėlinėje vyriausybėje buvo įrašytas susisiekimo ministru.
Vis daugiau reikšmingų transporto projektų įstringa todėl, kad viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujančių rangovų siūlomos kainos nebeįtelpa į valstybės numatytus projektų finansavimo rėmus. Dėl to tūpčioja ir geležinkelio „Rail Baltica“, ir pirmuoju sektoriuje viešosios ir privačios partnerystės projektu žadėjusio tapti automobiliams skirto Palangos aplinkkelio parengiamieji darbai. Metų pabaigoje tapo aišku, kad dėl tos pačios priežasties gali vėluoti ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo infrastruktūros statybos, vykdomos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (KVJUD). Nors dar neseniai uosto vadovai mėgdavo girtis, kiek valstybės milijonų pavyksta sutaupyti per viešuosius pirkimus. Kaip, naujojo ministro nuomone, reikėtų gelbėtis nuo šios vis pikčiau puolančios negandos?
„Jeigu žinočiau atsakymą – iš karto jį ir pateikčiau. Bet kol kas tegaliu teoriškai svarstyti, kad tikriausiai nėra pakankamos rangovų konkurencijos. Galiu įtarti visokius negerus dalykus, bet įrodyti jų negaliu. Mūsų srityje konkurencinė aplinka, arba rangovų pasirinkimas, nėra didelis. Jeigu jis būtų gausesnis – ir situacija būtų kitokia. O dabar, jei nenorime stabdyti procesų, nieko kita nelieka, kaip bandyti numušti kainas per tiesiogines derybas. Ypač tai aktualu SGD terminalo atžvilgiu. Derybos vyksta abipusių nuolaidų būdu – gal sugebėsime ką nors padaryti“, – optimistiškai svarsto R.Sinkevičius.
Galbūt užsakovai kartais dirbtinai siaurina galimų pretendentų ratą, keldami rangovams pernelyg didelius reikalavimus? „Galbūt. Perteklinių kosminių reikalavimų, kurie visai nebūtini, versijos taip pat negalėčiau atmesti. Tiesą sakant, kol kas nespėjau įsikirsti į visas viešųjų pirkimų konkursines sąlygas. Reikia būti visapusišku tos srities specialistu norint suvokti, ar ne per daug reikalavimų keliama vienokiems ar kitokiems darbams. Antra vertus, dar nebūdamas ministru stebėjau to paties Palangos aplinkkelio projekto eigą – kainos pūkšt ir išaugo pusantro karto nuo pradinės skaičiuojamosios. Tai gal skaičiavome ne taip? Arba per daug didelius reikalavimus kėlėme“, – svarsto ministras.
O gal viešosios ir privačios partnerystės projektai Lietuvoje apskritai neturi ateities? Kai bankai ir draudikai įvertina visas rizikas, kiek ko per dvidešimt penkerius metus gali nutikti, kainos pasidaro tiesiog neįkandamos. R.Sinkevičius įsitikinęs, kad tokie projektai vis dėlto turi ateitį: „Juk Lietuva – nei Saturne, nei Marse. Esam valstybė Europos Sąjungos narė. Jeigu kitose Europos šalyse viešosios ir privačios partnerystės projektai įmanomi – kodėl pas mus jie negalėtų vykti?“

Svarbu, kad nemažėtų tranzitas geležinkeliais
Vardyti pirmaeilius savo, kaip ministro, uždavinius R.Sinkevičius pradeda būtent nuo Susisiekimo ministerijos kuruojamų SGD terminalo parengiamųjų darbų grafiko vykdymo (projektui diriguoja „Klaipėdos naftai“ vadovaujanti Energetikos ministerija). Buvęs KVJUD generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas neseniai prisipažino, kad dėl šio projekto, pareikalavusio itin kietų derybų, jam net buvo prasidėję nerviniai traukuliai.
Kitas svarbus klausimas ministrui – tranzito per Lietuvos teritoriją reikalai. „Kalbu ne vien apie viešųjų logistikos centrų ar intermodalinių terminalų statybas, nors jos irgi svarbios. Bet dar svarbiau – kad tranzito judėjimo gijos nebūtų pakreiptos šiauriau Lietuvos, kad nemažėtų tranzitinių krovinių srautas per šalį geležinkeliais ir kad jūrų uosto krovos kompanijos turėtų veiklos. Krovinių siuntėjui, mano įsitikinimu, svarbūs du pagrindiniai veiksniai: laikas, kurį krovinys užtrunka keliaudamas nuo taško A iki taško B, ir tos kelionės kaina.
Savaime suprantama, privačios uosto krovos kompanijos visuomet pageidauja, kad jų tarifai išliktų stabilūs, o valstybinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ nuolat mažintų savo tarifus. Bet krovinio siuntėjas vertina galutinę, kompleksinę paslaugos kainą, į kurią įeina ir ekspedijavimo, ir muitinės paslaugų, ir valstybių sienų kirtimo dokumentų apiforminimo rinkliavos. Bet kurią tranzitinio gabenimo kainą sudaro daugelis dedamųjų. Norint būti konkurencingam, reikia, kad visi transporto grandinės dalyviai rodytų norą ir atsakomybę plėtoti tranzito srautus“, – pasakoja R.Sinkevičius.
Jo nuomone, būtina vietoje užtikrinti paslaugos kokybę. Užuot nuolat važinėjus po tarptautinių organizacijų pasitarimus ir konferencijas (nors ir tai neišvengiama), verčiau pasirūpinti mažiau skambiais, bet konkrečiais transporto aptarnavimui svarbiais projektais: pavyzdžiui, Pauosčio ir Draugystės geležinkelio kelynų rekonstrukcija Klaipėdoje, Vilniaus aplinkkelių užbaigimu ir pan. Svarbiu dėmeniu galėtų tapti ir Kauno viešasis logistikos centras, sujungsiantis itin daug transporto rūšių. Su juo siejami ir Kauno oro uosto, turinčio krovinių ir pigių skrydžių aptarnavimo viziją, gaivinimo planai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į “Veido” klausimus atsako būsimasis teisingumo ministras Juozas Bernatonis

VEIDAS: Kodėl šių metų viduryje atsisakėte ambasadoriaus Armėnijoje posto?
J.B.: LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius mane pasikvietė į komandą dalyvauti Seimo rinkimuose. Nors Konstitucija neriboja diplomatų teisės dalyvauti rinkimuose, ambasadoriui neetiška rinkimų kampanijos metu kritikuoti valdžią. Todėl paprašiau neužbaigti mano skyrimo ambasadoriumi į Armėniją procedūros.
VEIDAS: Politikai ir žurnalistai pastebi, kad nuolatos esate šalia premjero A.Butkevičiaus. Ar tai paties premjero prašymu tapote jo dešiniąja ranka?
J.B.: Tiesiog dabar buvo derybos, ir man LSDP pavedimu teko jose aktyviai dalyvauti. Tačiau ši veikla jau eina į pabaigą, todėl ateityje taip dažnai šalia pirmininko manęs nebematysite.
VEIDAS: Esate visų ligšiolinių koalicinių derybų grupių narys, turite stulbinamą derybų patirtį, taigi įdomu, kuo skyrėsi LSDP derybos su Darbo partija 2004 m. (sudarant koaliciją ir formuojant Vyriausybę, vadovaujamą A.Brazausko), 2006 m. (sudarant koaliciją ir formuojant Vyriausybę, vadovaujamą G.Kirkilo) ir 2012 m. (sudarant koaliciją ir formuojant Vyriausybę, vadovaujamą A.Butkevičiaus)?
J.B.: Tai būtų ilgas pasakojimas, palikime jį memuarams. Pasakysiu tik tiek, kad iš jūsų paminėtų derybų sunkiausios buvo 2004-aisiais.
VEIDAS: Kuriam LSDP premjerui Darbo partija ir jos lyderis V.Uspaskichas kėlė (kelia) didžiausias sąlygas?
J.B.: Tai partneriai, kurie visuomet kelia dideles sąlygas, o kurios mažesnės ar kurios didesnės, labai sunku pasverti. Mes derybas vertiname ne pagal sąlygas, o pagal rezultatą.
VEIDAS: Kaip ir kuo skiriasi prezidentų V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės keliami kvalifikaciniai reikalavimai būsimiems ministrams?
J.B.: Mano manymu, anksčiau buvo remiamasi daugiau simpatijomis ir antipatijomis, o dabar išdėstyti labai aiškūs ir pamatuoti kriterijai.

Tokį auksinio jaunimo, vadinamo “yuppie”, gyvenimo stilių vis dažniau demonstruoja liberalas, švietimo ir mokslo ministras.

“Kaip dalysimės alų?” – bešvęsdamas 45-erių metų jubiliejų naktį sostinės centre besiskirstančiai kompanijai šūkavo liberalų švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tad kaimynai, nebeapsikentę šiaip jau viešumoje rafinuoto politiko ir liberalios jo kompanijos leksikos bei muzikos, iškvietė policiją.
Bet ryte ministras nebuvo linkęs prisiminti vakarėlio, pranokstančio studentiškus “tūsus” bendrabučiuose.
Tiesa, dar neišblėso ir ankstenis skandalas, kai ministras partijos narę Mildą Bartašiūnaitę, prisistatančią sekso eksperte, po linksmai atšvęsto kolegos Eligijaus Masiulio gimtadienio kvietė sušilti jo draugijos.
Kad nekaltą berniuką savo išvaizda ir elgesiu menantis politikas mėgsta “nutrūkti nuo kaklaraiščio”, jis pats mūsų savaitraščiui yra prisipažinęs savo karjeros priešaušryje. “Džinsai mano išeiginis savaitgalio drabužis, mėgstu išgerti alaus. Gyvenant taip intensyviai neturėti galimybių atsipalaiduoti būtų labai sunku, –  1997-aisiais “Veidui” kalbėjo G.Steponavičius. – O bendraujant su draugais nutinka netikėčiausių dalykų. Ir šią vasarą yra toks buvęs, bet nesakysiu koks.”
Taigi, koks tikrasis yra politikas, ministras, valstybės veikėjas, sutuoktinis ir žmogus G.Steponavičius? Katras jo veidas, tas, kurį matome televizorių ekranuose, ar tas, kurį jis “užsideda” uždaręs ministerijos duris, yra tikrasis?

Karjera per F.Naumano fondą
“Mokykloje buvau aktyvus pionierius, vėliau tapau aktyviu panku. Su “Žalgirio” futbolo komanda išvažinėjau beveik visą Sovietų Sąjungą”, – apie save yra kalbėjęs G.Steponavičius.
Buvę jo bendramoksliai priduria, kad Gintaras buvęs dar ir aktyvus komjaunuolis, vėliau, Sąjūdžio laikais, skėlė ugningas kalbas kolegoms studentams, kaip tautiškai susiprasti.
Bet esą aukštosios politinės karjeros link G.Steponavičių labiausiai pastūmėjusi pirma jo žmona ekonomistė Guoda. Tad 1991-aisiais, netrukus po studijų Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir Hagos tarptautinėje teisės akademijoje, G.Steponavičius įsidarbino naujus kadrus rinkusioje ir sparčias svaiginamos karjeros galimybes garantavusioje Užsienio reikalų ministerijoje (URM).
Be to, dėl įgimto savo aktyvumo ir karjeros ambicijų jis greit įsitraukė į Liberalų sąjungos (LLS) steigimo reikalus. Vėliau šios partijos vadovai Ginutis Vencius bei Šarūnas Davainis rekomendavo G.Steponavičių liberalus remiančiam Friedricho Naumano fondui, 1994-aisiais ieškojusiam savo atstovo Lietuvoje. O kadangi jis, dirbdamas URM, be to, studijuodamas ir tobulindamasis Kopenhagos, Birmingemo, Florencijos universitetuose jau buvo pramokęs anglų ir danų kalbų, be konkurencijos stojo koordinuoti F.Naumano fondo padalinio Lietuvoje.
Ir čia jam atsivėrė neregėtai didelės galimybių nišos… Fondo koordinatorius ne tik galėjo pats nuolat lankytis Vokietijoje ir kitose valstybėse, o ir “skirstyti” viešąsias fondo gėrybes: keliones dešiniesiems politikams, liberaliam jaunimui, išleisti rinkimams skirtus lankstinukus, bukletus, knygas, kitą rinkimų agitaciją…
“Aš Gintaro dėka pamačiau pusę Europos, – prisimena buvęs bendražygis, dabar verslininkas liberalcentristas Kęstutis Trapikas. – Jis vadovavo F.Naumano fondui, aš buvau Švenčionių meras ir jis mane išsiuntė stažuotis į Vokietiją. Ten man atsivėrė akys: tada pamačiau tai, kas į Lietuvą ateina tik šiandien, praėjus penkiolikai metų. Apie tai, kiek kartų aš ir partijos kolega Klaipėdos meras liberalas Eugenijus Gentvilas buvome kaimyninėje Latvijoje, nė negaliu suskaičiuoti. Tai buvo labai naudingos stažuotės.”
Per šį fondą ir pats G.Steponavičius užmezgė ryšius tiek su įvairiais politikais, tiek su verslininkais.
Tiesa, kai kurių senųjų liberalų žodžiais, kolegos, rekomendavę Gintarą į liberalus remiančio fondo vadovus, netrukus nusivylė staigiu jo charakterio pasikeitimu. Nepaisant to, tepraėjus trejiems metams nuo vadovavimo fondui pradžios, G.Steponavičius jau buvo išrinktas į sostinės tarybą, o 2000-aisiais darkart perrinktas.

Norėdamas iškilti “pasibalnoja” lyderius
Ir nors tiek G.Steponavičius, tiek kiti senieji liberalai buvo itin aktyvūs, nė vienas jų nebuvo toks charizmatiškas, kad būtų galėjęs partiją ištempti iš už 5 proc. rinkimų ribos. O ir nebuvo linkę tuomečiai liberalai dirbti juodo partinio darbo. Jie dažniau būdavo matomi susėdę bare prie alaus bokalo sofistiškai mintyjantys apie Lietuvos ateitį, todėl žurnalistai juos neretai pašiepdavo, teigdami, kad “liberalas” yra “mėgstantis alų”.
Jokių rimtesnių valdžios postų jie neturėjo iki pat 2000-ųjų, tiesa, nuolat bandė griebtis tai vieno, tai kito beiškylančio politinio mesijo, kuris juos ištrauktų į platesnius politinius vandenis. Ypač aktyvus šioje medžioklėje buvo G.Steponavičius.
Per 1998 m. prezidento rinkimų kampaniją jis, tuomet LLS valdybos pirmininko pavaduotojas, pasiūlė partijai remti Artūrą Paulauską. Netrukus net suorganizavo A.Paulausko susitikimą su senu liberalu Gintautu Babravičiumi, o šiek tiek vėliau ir su pačiu partijos pirmininku E.Gentvilu. Bet, išskyrus viešą pareiškimą, kad liberalai rems A.Paulauską, G.Steponavičius realiai daugiau niekuo neprisidėjo prie A.Paulausko rinkimų kampanijos.
Dar po poros metų G.Steponavičius atvedė liberalams ir konservatorių ekspremjerą Rolandą Paksą (“Mažeikių naftos” pardavimo amerikiečių bendrovei “Williams International” sutarties pasirašymo išvakarėse), palikusį valstybę ties “defaulto” riba.
Tiesa, iškart po netikėto R.Pakso atsistatydinimo iš Vyriausybės E.Gentvilas su Alvydu Medalinsku surengė spaudos konferenciją, kurioje ekskonservatorių premjerą išvadino vengiančiu politinės atsakomybės. “Bet Gintaras, dirbęs su R.Paksu miesto taryboje bei bičiuliavęsis su ekpsremjero atstovu spaudai Jonu Čekuoliu, įrodė, kad Rolandas geras vyras”, – pasakoja viešai nenorėjęs būti cituojamas eksministro bendražygis.
Gerų žodžių R.Paksui negailėjęs ir kitas G.Steponavičiaus bičiulis – verslininkas Artūras Zuokas, vis dažniau imtas matyti politinėje erdvėje, Valdui Adamkui laimėjus 1998-ųjų prezidento rinkimus.
Taigi jau netrukus liberalai, “pasibalnoję” širdžių premjero R.Pakso reitingus, vedami rinkimų štabo vadovo A.Zuoko, triumfavo per 2000-ųjų Seimo rinkimus. Jie laimėjo net 34 vietas, LLS tapo centrine valdžios ašimi. O G.Steponavičius pagaliau iškilo į nacionalines figūras – buvo išrinktas Seimo vicepirmininku. Nuo tada mūsų rašinio herojaus karjera vystėsi stulbinamu pagreičiu. Tik vieną jo dievuką keitė kitas.
2001-ųjų liepą A.Paulausko socialliberalai pasitraukė iš Vyriausybės, bet liberalams nepavyko suformuoti naujos daugumos.
Postų netekę liberalai susiriejo. G.Steponavičius, uolus R.Pakso “piršlys”, netikėtai stojo į E.Gentvilo ir A.Zuoko, kaltinančių R.Paksą dėl prarastos valdžios, pusę. Netrukus partija skilo. Dar vėliau G.Steponavičius tapo negailestingu buvusio dievuko kritiku. 2003-iaisiais jis buvo paskirtas į prezidento R.Pakso apkaltos komisiją.
O tais pačiais metais liberalams susijungus su centristais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais bei naujos jungtinės partijos vadovu tapus A.Zuokui, G.Steponavičius tapo šio dešiniąja ranka.
Jų draugystė tęsėsi dvejus metus, kol kilus “abonentiniam” skandalui, G.Steponavičius su grupele senųjų “klubinių” liberalų iš A.Zuoko pareikalavo moralios politikos, tai yra pasitraukimo. Tačiau šįkart įsismarkavus konfliktui turėjo trauktis jau ne lyderis, o G.Steponavičius su vaikinais. Ir jie išėjo kurti partijos.
Bet čia šiek tiek stabtelkime ir dar kartelį grįžtelkime į Vilniaus miesto savivaldybę, kuriai iki tapimo premjeru vadovavo R.Paksas.

Senas draugas – skandalingasis “Rubicon” savininkas
G.Steponavičiaus bičiulių sąraše nuo pat studijų laikų buvo ir vėliau ne vieną politiką į skandalą įklampinęs verslininkas, įmonių grupės “Rubicon group” (neseniai persivadinusios “ICOR group”) prezidentas Andrius Janukonis.
Kai G.Steponavičius 1991 m. pradėjo trinti Užsienio reikalų ministerijos koridorius, A.Janukonis su dar keturiais bendramoksliais teisininkais iš Vilniaus universiteto ir vienu ekonomistu ėmėsi tarptautinių vežimų konsultacijų bei dujų skaitiklių prekybos.
O 2000-ųjų gegužę kuklusis Vilniaus miesto tarybos narys G.Steponavičius  sostinės tarybai pateikė pasiūlymą, kaip ištraukti į skolas įklimpusią R.Pakso vadovaujamą savivaldybę: atsiskaityti už skolas su įmonėmis, dalyvavusiomis ir laimėjusiomis viešus turto pardavimo aukcionus, savivaldybės parduodamu ir įmonių aukcione ketintu įsigyti turtu. Išvertus šią teisinę painiavą į žmonių kalbą, reikštų, kad G.Steponavičius pasiūlė savivaldybei užskaitų verslui modelį.
Tų pačių metų pavasarį, kaip savo tinklaraštyje pasakoja A.Zuokas, savivaldybė, vadovaujama R.Pakso, paskelbė aukcioną parduoti sostinės centre esantį kino teatrą “Vilnius”. Pradinė akcijų paketo pardavimo kaina siekė 2,1 mln. Lt. Dėl šio objekto varžėsi bene šeši pirkėjai.
Bet vokai su dalyvių pasiūlymais buvo atplėšti praėjus savaitei nuo A.Zuoko išrinkimo meru. Daugiausiai, beveik 5,1 mln. Lt, pasiūlė “Rubicon group” įmonių grupei priklausanti UAB “Hedžas”. Tad ji ir laimėjo aukcioną. Ir jau netrukus UAB “Hedžas” perleido teisę į šį “pirkinį” kitai “Rubicon group” įmonei UAB “Rubicon Prodimpeksas”. Pastarajai Vilniaus miesto švietimo skyrius buvo skolingas daugiau kaip 6 mln. Lt. Tad netrukus savivaldybė padarė skolos užskaitymą “Rubicon group” įmonei.
Tiesa, dėl šio sandorio visus “kankorėžius” susirinko ne G.Steponavičius su R.Paksu, o A.Zuokas. Ypač šis šleifas nutyso po 2004-ųjų “abonentinio” skandalo.
Bet pats A.Zuokas tikina, kad: “Su A.Janukoniu mane supažindino partijos kolega G.Steponavičius, berods 2000-ųjų pabaigoje. Geriau p.Janukonį pažįstu nuo kokių 2004 m., kai tapome kaltinamaisiais vienoje byloje. Iki to laiko teko bendrauti su juo tiek pat kaip ir su daugeliu kitų Vilniaus investuotojų… Bet artima draugyste mūsų santykių tikrai nepavadinčiau, neturime ir jokių bendrų verslo reikalų.”

Skandalai nelimpa
Apie galimus G.Steponavičiaus ryšius su A.Janukoniu išgirdome 2004-ųjų vasarą, po to, kai generalinis prokuroras Antanas Klimavičius iš Seimo tribūnos paskelbė, kad po keturių partijų būstinėse atliktų kratų ir dokumentų poėmių penki Seimo nariai įtariami korupcija. Ir jau kitą dieną į spaudą nutekėjo STT padaryti politikų ir verslininkų iš “Rubicon group” pokalbių įrašai.
Skandalas kilo tuo metu, kai Seimas priiminėjo Gamtinių dujų įstatymo pataisas, turėjusias apriboti dujų tiekimo tarpininkų (tai yra, bendrovės “Dujotekana”) pelnus. Tąkart buvo svarbus kiekvienas balsas.
Bet politikai, ketinę palaikyti antpelnių ribojimą dujų tarpininkams, pasirodė beesą irgi “korumpuoti”, tai yra atstovaujantys šilumininkų interesams: esą penki Seimo nariai paėmė pinigus iš bendrovės “Rubicon group” vadovo A.Janukonio mainais už atitinkamą balsavimą dėl valstybinio dujų reguliavimo.
Patys į skandalą patekę liberalcentristai tuomet aiškino nesiimsią jokių žingsnių, iki nebus pareikšti oficialūs kaltinimai. “Be to, frakcija ragins prokuratūrą atskleisti įtariamų parlamentarų pavardes ir įrodymus iki liepos 12-ąją numatytos prezidento rinkimus laimėjusio V.Adamkaus inauguracijos, – kalbėjo į skandalą su G.Steponavičiumi įklimpęs frakcijos seniūnas E.Masiulis. – Prezidentas negali prisiekti Seimui, kurio nariai įtariami korupcija.”
A.Zuokas prisipažįsta labai stengęsis kolegoms padėti: “Aš visuomet gyniau partijos kolegas, pasisakiau prieš raginimus stabdyti G.Steponavičiaus ir kitų narystę “LiCS”, nors tuomet kaltinimus jiems kaip labai rimtus vertino apie 60 proc. rinkėjų.”
G.Steponavičius ir jo kolegos teisindamiesi korupciniame skandale dievažijosi, kad balsavo ne taip, kaip jų prašė šilumos tiekėjas “Rubicon group”. Taigi išeitų, kad jie balsavo taip, kaip buvo naudinga “Dujotekanai”.
Beje, G.Steponavičius, prieš Seimo rinkimus buvo gavęs finansinę paramą iš “Dujotekanos” bet čia interesų konflikto jau niekas neįžvelgė.
O ir apskritai prie G.Steponavičiaus skandalai nelimpa, nors jis buvo įtartas ir ryšiais su advokatų kontoromis, kurios esą rengiančios lobistinius teisės aktų projektus aukštojo mokslo ar alkoholio pramonės srityse.
Dėl tokio manevravimo buvę bendražygiai G.Steponavičių apibūdina kaip gabų teisininką, žmogų, su kuriuo galima tvarkyti trumpalaikius reikalus, bet geriau  neturėti jokių ilgalaikių sandėrių, nes esą jis esant reikalui pasielgsiąs taip, kaip jam naudingiau. “Jis kaip trauklapis prisisiurbia ir, kai tampi nebereikalingas, tave nusviedžia”, – bendravimo su G.Steponavičiumi kartėliu dalijosi buvęs liberalas.

Politiką pakeitė galimybė skirstyti milijardus
Po praėjusių Seimo rinkimų G.Steponavičius prisišliejo prie Andriaus Kubiliaus ir gavo ministro portfelį.
Bet menantieji šio politiko kelią pabrėžia, kad per šiuos ketverius metus jis neatpažįstamai pasikeitė. “Dabar jo rankose dar didesni pinigai nei vadovavimo F.Naumano fondo skyriui laikais. Švietimo ir mokslo ministerija išdalys net 3 mlrd. Lt. Pasirodo, žinojimas, kad nuo tavo politinių sprendimų priklauso daugybės žmonių ateitis, keičia žmones”, – atsiduso buvęs ministro bendražygis.
Tiesa, regis, dėl ES pinigų skirstymo G.Steponavičius gali pakliūti į naują skandalą: Valstybės kontrolė kreipėsi į prokuratūrą pradėti tyrimą dėl švietimui skirtų pinigų iššvaistymo. Seimo užkulisiuose burbuliuojama esą daug projektų yra laimėję ryšiais su ministru artimi asmenys. Kita vertus, galbūt jie iš tiesų parašė puikius projektus.
Tiesa, kadencijos pradžioje G.Steponavičius buvo įklimpęs į skandalą dėl ŠMM skelbtus konkursus laimėjusių bičiulių konservatoriaus Manto Adomėno ir vaiko krikštatėvio bei visuomeninio patarėjo Pauliaus Subačiaus. Po skandalo sutartis su M.Adomėno vadovaujamu institutu dėl universitetų reitingo metodikos už 3 mln. Lt parengimo buvo nutraukta. Bet vėliau M.Adomėnas gavo pajamų iš ŠMM už kitus projektus.
Seimo Švietimo komiteto narys socialdemokratas Edvardas Žakaris pabrėžia, kad atėjus G.Steponavičiui gerokai pasikeitė ir pati ministerija. “Jis diktatoriško tipo vadovas, su niekuo, išskyrus kokius tris ar penkis artimiausios aplinkos žmones, nesitaria, nieko nepripažįsta ir nenori taisyti savo klaidų, o ir kitiems neleidžia komentuoti – ministerijos valdininkai bijo išsakyti savo nuomonę”, – dėsto E.Žakaris.
G.Steponavičiui iš A.Monkevičiaus perėmus ministro portfelį, į visus žurnalistų klausimus atsako tik pats ministras bei du viceministrai. “Iš tiesų atmosfera ministerijoje gerokai pasikeitusi: ŠMM darbuotojai bijo ir su manimi šnekėtis. Keista, kad kabinetuose įsivyravo tokia baimė, kai ministerijai ėmė vadovauti liberalų ministras”, – stebisi jo pirmtakas Algirdas Monkevičius.
Eksministras sako, kad paskutinis kartas, kai jie dalijosi su G.Steponavičiumi įžvalgomis apie švietimo ateitį, buvo tądien, kai jis atidavė savo įpėdiniui kabineto raktus. “Aš laikiausi tradicijos – Kalėdų išvakarėse sukviesti savo pirmtakus, išklausyti jų nuomones, nesvarbu, kad ir prieštaraujančias maniškėms nuostatoms. Bet jos leido pamatyti giliau, dabar to nebeliko”, – užbaigia A.Monkevičius.

VEIDAS: Teoriškai visi prekybos vietas pasiekiantys maisto produktai yra saugūs vartoti. Tačiau stipriai skiriasi jų maistinė vertė, kokybė, maisto priedų juose kiekis. Kokiais pagrindiniais kriterijais Jūs vadovaujatės rinkdamas maistą savo šeimai?
K.S.: Maistu mes beveik apsirūpiname patys, perkame nedaug. Užsiauginame visas pagrindines daržoves – šią tradiciją pradėjo dar mūsų seneliai. Dalį užsikonservuojame, turime gerą rūsį, kuriame puikiai išsilaiko ir daržovės, ir obuoliai. Ankstyvųjų obuolių turime jau dabar. Be to, sūnus augina kukurūzus, po poros savaičių jau imsime derlių, dalį burbuolių užšaldysime.
Kiaušinių taip pat turime savų, dar šiek tiek net parduodame, auginame ir kiaulių, kartais užsiauginame kalakutų, žąsų. Tiesa, karvių nelaikome, tad pieno perkamės iš kaimynės. Nusipirkti pieno produktų, sviesto nuvykstame į ūkininkų turgelį prie Kauno pilies.

VEIDAS: Taigi maisto prekybos centruose, priešingai nei dauguma lietuvių, perkate nedaug. Ar todėl, kad juose nebeliko natūralių ir kokybiškų produktų?
K.S.: Na kodėl, nusiperkame vaisių, kurie Lietuvoje neauga – bananų, apelsinų, nors kaip rodo praktika, geriausia vartoti savo regiono vaisius ir maistą. O apskritai nieko bijoti nereikia, mes Lietuvoje valgome tikrai sveiką maistą. Būna, kad lietuviai, nuvažiavę į Lenkiją, džiaugiasi pigiai apsipirkę. Bet visada reikia žiūrėti, ką perki. Jei dešrelių kilogramo kaina tesiekia penkis litus, negali būti, kad jose yra tikros mėsos.
Visiems miestiečiams, kurie nori ir sutaupyti, ir šviežių bei sveikų daržovių turėti, patarčiau sukišti rankas į žemę, užsiauginti bent dalį gėrybių patiems. Juk daugelis turi sodybas kaimuose, sodus, bet sklypai yra arba apleisti, arba veja apsodinti. Siūlau ir balkonus panaudoti – agurkais ir pomidorais galite visą šeimą aprūpinti.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kokie konkretūs maisto produktai Lietuvoje yra natūraliausi bei kokybiškiausi?
K.S.: Manau, Lietuvoje yra labai geros kokybės pieno produktai, sviestas. Bet vėlgi reikia ne riebalų mišinį pirkti, o tikrą sviestą, būtinai žiūrėti į sudėtį.

VEIDAS: Paminėkite kelis maisto produktus, kurių sau asmeniškai niekada nepirktumėte?
K.S.: Patarčiau nepirkti pigiausių produktų, tarkime, jau minėtų dešrelių. Taip pat tokio maisto, kuriame daug konservantų.

Ūkio ministras Rimantas Žylius mano, kad mūsų šaliai ir verslui siekiant didesnio konkurencingumo reikia kelių esminių dalykų: atrasti savo nišą Europoje, tapti atviresniems pasauliui, skatinti verslo bei mokslo bendradarbiavimą ir reformuoti valstybės tarnybą. Apie tai ir pokalbis su ministru R.Žyliumi.

VEIDAS: Žvelgiant į ateitį Lietuvos perspektyvos atrodo niūrios: didelė emigracija, prasta demografinė padėtis dėl mažo gimstamumo. Kas mūsų BVP kurs artimoje ir tolimoje ateityje?
R.Ž.: Nesutikčiau dėl niūrių perspektyvų. Neturėtume susikoncentruoti į statistiką, kiek išvažiavo žmonių, kiek pasiliko. Europos Komisija savo ataskaitose visada sako, jog mažas Europos konkurencingumas stipriai susijęs su tuo, kad Europoje žmonės nemobilūs. Akivaizdžiai matau, kad tas keičiasi: daugiau žmonių išvažiuos, daugiau sugrįš, atvažiuos kiti žmonės. Šitų tendencijų nevertinčiau kaip išskirtinai blogų. Tai tam tikras etapas.
Manau, Lietuvos ateities perspektyva – atrasti savo vaidmenį ES, viso pasaulio ekonomikoje. Pavyzdžiui, jei esate labai talentingas bankininkas, jums Lietuvoje nelabai yra ką veikti, bet lygiai taip pat nelabai yra ką veikti ir Italijoje. Miestai, kuriuose su savo talentu ir specifinėmis žiniomis turėsite ką veikti, – Niujorkas, Frankfurtas, Londonas, Honkongas. Pasaulyje daug sostinių susiformuoja per intereso prizmę, o tie gravitacijos centrai ima traukti aplink save ne tik vietinius studentus, bet ir talentus iš skirtingų pasaulio šalių.
Vienas svarbių dalykų, ką turime pasiekti, – kad nišinių traukos centrų atsirastų Lietuvoje. Akivaizdžiai matome, jog biotechnologijų srityje Lietuva tampa vienu tokių centrų, kad įmonės pasirenka veikti čia, o ne kažkur kitur.
VEIDAS: Bet ką reikėtų daryti, kad Lietuva bent vienoje srityje iš tiesų taptų jūsų minėtu nišiniu traukos centru? Juk biotechnologijos, sukurdamos mažiau nei vieną procentą šalies BVP, vargu ar gali pretenduoti į tokį vardą.
R.Ž.: Tos mažosios, labai inovatyvios pramonės pagrindinė užduotis nėra didžiąja prasme paveikti BVP. Tų centriukų vaidmuo – užkrėsti savo pavyzdžiu tradicinės pramonės šakas, kad jos diegtų technologijas, inovacijas. Aš nesitikiu, kad turėsime vieną įmonę, tokią kaip „Nokia“, kuri sugeba stipriai stumti šalį į priekį. Kalbu apie keletą centrų ir manau, kad jie formuojasi.
Mano manymu, tekstilė yra parodžiusi labai daug gyvybingumo Lietuvoje ir plaukusi prieš srovę. Nors dešimt metų buvo sakoma, kad visa tekstilė turi būti Kinijoje, tad visa valstybės bei Europos politika buvo į tai nukreipta, mūsų tekstilės pramonė šitam spaudimui atsilaikė, ir matome, kaip dabar pereina į didesnės pridėtinės vertės kūrimą.
Didelis mokslinis potencialas ir lazerių srityje, bet čia neturime aiškaus verslinio aspekto, nes lazerininkai pirmiausia dar galvoja apie universitetus, o į pramonę juda gerokai lėčiau.
Daug dalykų planuojame 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje. Sieksime padaryti, kad tai, ką investavome į infrastruktūrą – milijardus kainavusius slėnių projektus, veiktų verslui ir būtų verslo bei mokslo susitikimo vieta.
VEIDAS: Siekiame tapti inovatyvia šalimi, bet Lietuvoje komercializuojama tik keli procentai išradimų, tarp mokslo ir verslo bendradarbiavimo požiūriu – praraja. Be to, ir kuriant minėtus slėnius pinigai sudėti į pastatų statybą, o ne į bendradarbiavimo skatinimą.
R.Ž.: Manau, tai mokymosi procesas. Daug vilčių sieju su atviros prieigos centrais, su idėja, kad verslas galėtų išnaudoti universitetų infrastruktūrą. Turėjome susitikimų Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje, kur apžiūrėjome nuostabią infrastruktūrą, – katedra turi trijų dimensijų modeliavimo įrenginius. Juos naudodami baldininkai galėtų iš medžiagos išpjauti kėdę ir pasitikrinti, ar ji patogi, o ne tikrinti pradėję gamybą. Tokios aparatūros – vienetai visame regione, įskaitant Skandinaviją, todėl norime pasiekti, kad ji dirbtų ne nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro, o 24 valandas per parą. Kodėl tai svarbu? Nes tai ir yra tikrasis verslo ir mokslo sąlytis.
Aš labai aiškiai matau, kad turime atskirų dėlionės gabaliukų, bet jie nėra susidėlioję tinkama tvarka. Dirbame, kad sudėliotume aiškias universitetų, įmonių motyvacijas. Pavyzdžiui, kodėl visas pasaulis sako, kad inovacijos gerai, o įmonės jų nediegia? Kodėl jos ima užsakinėti mokslinius tyrimus tik tada, kai mes paleidžiame inovacinius čekius už 10 tūkst. Lt, – tai juokinga pinigų suma, bet konkurencija dėl jų milžiniška. O pačios įmonės to nedaro.
Dabar didelę prasmę teikiame paskatoms: liepos mėnesį tikimės paleisti naują bangą inovacinių čekių, kurių tikslas šįkart bus ne padengti kažkieno sąnaudas, o paskatinti užsakyti reikiamą tyrimą, dizainą, kad verslas imtų dirbti su dalykais, keliančiais jų pridėtinę vertę.
VEIDAS: Be menkos orientacijos į inovatyvumą, ko dar trūktų mūsų įmonėms?
R.Ž.: Didelis išbandymas visam Lietuvos verslui bus atominės elektrinės statyba: 15–18 mlrd. Lt investicija yra milžiniškas, visą šalį, regioną keičiantis dalykas. Jei turėsime 6 tūkst. žmonių, dirbančių atominės statybose, tai jų aprūpinimas bus didžiulė galimybė. Bus įdomu pamatyti, ar mūsų verslas pasirengęs išnaudoti galimybes, kurios tiesiog nukrinta. Aš šiek tiek bijau, kad netikime galimybe, kol ji netampa akivaizdi, o kai tai įvyksta, būna gerokai per vėlu.
Kai prasidės statyba, o tu būsi nepasirengęs, uždirbsi daug mažiau, nei uždirbtum pasirengęs. Turime keletą metų iki darbų piko, todėl šiandien pats laikas ruoštis.
Šiandien – mūsų brendimo laikotarpis, kurio viena iš dalių yra tapti atviresniems pasauliui. Lietuva vis dar ganėtinai uždara visuomenė, mums dar reikia laiko, kad pradėtume mažiau bijoti pasaulio, kad imtume drąsiau konkuruoti, drąsiau kalbėti apie save ir tikėti savimi.
VEIDAS: Nuo 2013 m. ES parama sumažės milijardu. Ar rinkoje nelikus tokios sumos pinigų pavyks išlaikyti BVP augimą? Kaip reikės kompensuoti šį praradimą?
R.Ž.: Sąžiningai sakant, aš dėl to iš viso nesijaudinu. Dabar labai aiški mūsų strategija – ne daryti vietoj verslo kažką, o sukurti paskatas. Tyrimai rodo, kad daug struktūrinių fondų pinigų išstūmė privačius pinigus. Per apklausas verslininkai sako, kad būtume darę tą projektą, net jei būtume negavę struktūrinių lėšų. Esminis dalykas, kurį turime pasiekti, – šitas struktūrinių fondų lėšas panaudoti ten, kur verslas nebūtų pats investavęs. Tada, kai reikia paskatinti –  kaip inovaciniai čekiai, kad verslininkas atrastų mokslininką, ar sumažinti riziką – kaip galimybė nuvažiuoti į kažkurią šalį, parodą ir susirasti klientų.
Parama verslui yra nenatūralus procesas. Tai tam tikras bandymas auginti jį greičiau, negu jis auga savaime, todėl tokios paramos mažėjimas natūralus. Mes sakome, kad kitoje finansinėje perspektyvoje paramos – dovanotų pinigų iš viso nebebus.
Mano nuomone, didelė dalis pinigų labai pasitarnavo krizės laikotarpiu, kai reikėjo didelių finansinių paskatų, kad rinka atsistotų ant kojų. Bet jei žiūrėsime į ankstesnes investicijas, ženkli jų dalis buvo tokios, kam aš asmeniškai būčiau nedavęs.
VEIDAS: Vis dėlto šalyje problemų daug: didelė emigracija, vieni mažiausių atlyginimų, vienas didžiausių nedarbo lygių, struktūrinio nedarbo problema, kai bedarbių daug, o kvalifikuotų konkrečių specialistų įmonėms trūksta. Kokių matote galimybių įveikti šias problemas?
R.Ž.: Aš labiausiai tikiu konkurencijos vaistais. Turime sukurti sąlygas, kad verslas galėtų konkuruoti: valstybė turi užtikrinti lygias sąlygas, mažus ėjimo į rinką barjerus, turi ne saugoti nuo užsienio, o leisti išeiti į užsienį. Esu tikras, kad padarę šituos dalykus matysime augančius verslus ir kylančius atlyginimus. Barjerų eliminavimas yra pats didžiausias vaistas, galintis atgaivinti ekonomiką.
VEIDAS: O ko galime pasimokyti iš kitų mažų šalių, kurių ekonomika – tarp pirmaujančių ES?
R.Ž.: Visų pirma reikėtų pasimokyti profesionalumo. Kas skiria sėkmingiau besitvarkančias šalis nuo tų, kurios tai daro mažiau sėkmingai? Manau, kad idėjos, kurių turi tos šalys, nesiskiria. Visos pasaulio šalys nori turėti Silicio slėnį, visos kalba apie inovacijas, geresnį kontrolės institucijų darbą, valstybės valdomų įmonių reformą, geresnį išsilavinimą, mokslo sujungimą su verslu. Esminis skirtumas – gebėjimas įgyvendinti šitas idėjas.
Tai sritis, kurioje turime daugiausiai trūkumų ir privalome stipriai pasitempti: gerokai sustiprinti valstybės tarnybą, padaryti ją daug kvalifikuotesnę. Dabartinė tvarka neleidžia skatinti gerai dirbančių, pritraukti geresnės kompetencijos darbuotojų. Reikėtų smarkiai reformuoti valstybės tarnybą – orientuoti ją į rezultatus, o ne į procesą, gerokai palengvinti priėmimą į darbą ir atleidimą, leisti dirbti susimažinant etatus ir priimant aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų.
Turime pereiti prie planavimo sistemos, kaip Kanadoje ar Naujojoje Zelandijoje: po kažkurio laiko biudžetas žiūrimas ne pagal praėjusius metus, o nuo nulio – ar šita funkcija reikalinga, ar ją galima atlikti kitaip, efektyviau. Didžiausias Olandijos, Suomijos ar Danijos turtas – šių valstybių institucijos, gebančios įgyvendinti tikslus, kuriuos išsikelia.

TRYS KLAUSIMAI

Remigijui Šimašiui, teisingumo ministrui

VEIDAS: Kokias pagrindines klaidas padarė teisinės institucijos, kad neužkirto kelio dabartinei situacijai Garliavoje? Ką Jūs konkrečiai padarėte ir ką ketinate padaryti situacijai išspręsti?
R.Š.: Pradėčiau nuo policijos, kuri, prieš kelerius metus priimdama velionio Drąsiaus Kedžio pareiškimą, jo keliamas hipotezes užfiksavo kaip faktus. Taip pat atkreipčiau dėmesį, kad visą šios istorijos laikotarpį šlubuoja adekvatus informacijos pateikimas visuomenei į jai rūpimus klausimus. Galiausiai paskutiniu metu Vaiko teisių apsaugos tarnybai, policijai ir antstolei akivaizdžiai pritrūko susiklausymo ir koordinacijos vykdant teismo sprendimą.
Noriu priminti, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją politikai, įskaitant ministrą, negali daryti įtakos teismams ir kitiems teisiniams procesams bylose, tad ką būtina padaryti visiems politikams – leisti institucijoms dirbti ir pareikalauti, kad jos dirbtų efektyviai ir adekvačiai. Teisinio reguliavimo problemos, kurios buvo išryškėjusios, yra išspręstos dar pernai: patikslintas Civilinio proceso kodeksas nustato priemones neturtinių sprendimų nevykdymo atveju, Sprendimų vykdymo instrukcija nustato, kaip bendradarbiauja Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir antstoliai.
VEIDAS: Kas būtent dabar paskatino teikti įstatymų projektus dėl vaikų seksualinio išnaudojimo? Ar tai susiję su D.Kedžio istorija?
R.Š.: Projektai, patikslinantys ir papildantys Lietuvoje esančias teisines priemones dabar teikiami dėl prieš trejus metus atsiradusios atitinkamos tarptautinės konvencijos ir joje numatytų priemonių prieš naujas vaikų seksualinio išnaudojimo formas ir problemas. Per tuos trejus metus buvo derinamasi ir prie Europos Sąjungoje per tą laiką rengtų teisinių dokumentų, kurie kaip tik dabar yra baigiami.
VEIDAS: Siūlote į teismų darbą įtraukti visuomenės atstovus, kurie dalyvautų sprendžiant svarbias bylas ir patartų teismui, kokį sprendimą priimti. Ar nuo to neatgraso Garliavos įvykiai, kurie parodė, kad nemažai žmonių vertindami rezonansinius įvykius dažnai vadovaujasi daugiau emocijomis nei faktais ir įrodymais?
R.Š.: Atvirkščiai. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus, kai turi galimybę detaliai susipažinti su bylos aplinkybėmis konkrečiai, o ne tik per žiniasklaidos veidrodį, prisidėtų prie to, kad teismo sprendimas būtų teisingesnis ir suprantamesnis.