Tą per 27-erius su trupučiu nepriklausomybės metų galėjo pasakyti tik vienas į mokyklą dar neinantis vaikas ir vos pora mokyklinukų.

Aušra LĖKA,
Rima JANUŽYTĖ

„Vis dar darbe?“ – nuspėju, kad jau po darbo valandų sutartas skambutis švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę užtiko darbe. „Darbe, bet jau lekiu susirinkti vaikų iš būrelių“, – pripažįsta Jono ir Julijos mama.

Motinos dieną ministrę J.Petrauskienę sveikins jos Jonukas, būsimas pirmokas, ir Julija, kitąmet – abiturientė.

Tarp Vyriausybės posėdžių ir blynų kepimo

Išgirdusi klausimą, ar įmanoma spėti atlikti ir ministrės, ir mamos pareigas, J.Petrauskienė juokauja, kad ne veltui sakoma, jog moterys tuo pačiu metu gali daryti daug darbų. Be to, visi, ne tik ministrai, atliekame daug vaidmenų. „Esu ne tik ministrė, bet pirmiausia mama, dukra, žmona, kažkam draugė. Ir visi šie vaidmenys labai brangūs, o mamos – visada pats svarbiausias ir brangiausias“, – sako J.Petrauskienė.

Bet kaip tai atrodo praktiškai – juk ministrė ne visada gali būti savo laiko šeimininkė: būna privalomų renginių, susitikimų ir po darbo valandų, gali užtrukti posėdžiai. Ar didesnė našta rūpintis vaikais ir namais užgriuvo ant vyro pečių?

J.Petrauskienė pripažįsta: taip, šiuo etapu vyrui tenka daug daugiau atsakomybės, jam reikia nuvežti sūnų į darželį, dukrą į mokyklą, paskui pasiimti. Ministrė grįžta, o vakarienė jau kartais dukros pagaminta. „Bet ir blynus kepu, ir drabužius skalbiu, ir patalynę į darželį lyginu, ir daiktus į baseiną sukraunu. Esu paprastas žmogus ir mano gyvenimas ne kažkuo skiriasi nuo visų kitų“, – pasakoja ministrė.

Petrauskų šeimoje darbais visi dalijasi. Pavyzdžiui, savaitgaliais mama su dukra tvarko namus, o vyriškoji šeimos dalis pasirūpina pusryčiais.

„Negalėčiau dirbti ministre, jei nejausčiau šeimos palaikymo. Vyras, vaikai tai supranta, labai palaiko, padeda – tikrai visi kartu dalijamės visomis šiomis atsakomybėmis. Visada gyvenau aktyvų gyvenimą, bet prieš eidama į Vyriausybę, be jokios abejonės, dėl šio sprendimo tariausi su šeima“, – pasakoja J.Petrauskienė.

Matydami mamą, kuri dabar – Vyriausybės narė, o iki tol vadovavo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui, vaikai mato gyvenimo pavyzdžius. J.Petrauskienė sako visada savo vaikams kartojanti, kad jie viską gali – gali tapti, kuo nori, jei labai stengsis ir atkakliai sieks savo svajonės. „Mano vaikai mato, kad aš tikiu tuo, ką darau, ir kiek daug dedu pastangų. Tas pavyzdys svarbus. Ir aš turiu puikius tėvus, kurie mane mokė būti atsakingą, daug dirbti siekiant tikslo ir tikėti“, – pasakoja ministrė.

Ji atkreipia dėmesį, kad ši Vyriausybė jauna, ne vienas ministras ir net pats premjeras – jauni tėvai, o socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – net penkių vaikų tėvas. Vis dėlto jie – vyrai. Ir nors J.Petrauskienė primena, kad XXI a. ir vyrai atlieka daug aktyvesnį vaidmenį auginant vaikus, kuo ji labai džiaugiasi, elementari turinčių vaikų moterų statistika aukštuose valstybės postuose rodo, kad čia dar nė iš tolo neartėjama prie pusiausvyros tarp moterų ir vyrų vaidmenų. Lietuvoje tikrai dar būtų sunku įsivaizduoti moterį ministrę su penkiais mažais vaikais.

Kodėl Lietuvoje aukštuose valstybės postuose tiek mažai moterų (ir vienetai turinčių nesuaugusių vaikų)? Pačios neina bijodamos nespėti atlikti abiejų tokių atsakingų pareigų ar postų joms nė nesiūlo?

Vyriausybėje – septyniolika moterų tarp poros šimtų vyrų

Skųstis moterų aukštuose valstybės postuose diskriminacija, kai antra kadencija turime valstybės vadovę moterį, lyg ir nederėtų. Bet tai greičiau išimtis iš taisyklės.

Tarp septyniolikos premjerų moteris buvo viena – pačios pirmosios Vyriausybės vadovė Kazimira Prunskienė, trijų tuomet jau pilnamečių vaikų mama. Ji ir viena iš nedaugelio moterų, vadovavusių parlamentinei politinei partijai (jos pačios įsteigtoms Moterų, vėliau tapusiai Naujosios demokratijos (moterų), po to – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijoms). Darbo partijai trumpai (ir, ne paslaptis, tik formaliai) yra vadovavusi ir Loreta Graužinienė. Pernai šios partijos pirmininke išrinkta Živilė Pinskuvienė.

L.Graužinienė – ir viena iš dviejų moterų tarp keturiolikos po 1990 m. turėtų Seimo pirmininkų. į šį postą ji išrinkta, kai jos jaunėliui sūnui buvo vienuolika.

Pirmoji tapusi Seimo pirmininke moteris – Irena Degutienė, į šį postą atėjo jau būdama močiutė.

Vyriausybėse moterų proporcija, švelniai tariant, kukli. Per visą nepriklausomybės laikotarpį septyniolikos Vyriausybių narėmis tebuvo septyniolika moterų, vyrų – gal dešimteriopai daugiau. Keturiose nebuvo nė vienos moters, šešiose – po vieną.

Statistiką labai pagerino praėjusios kadencijos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė: joje dirbo šešios moterys, tiesa, visą kadenciją išsilaikė vos viena – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ši Vyriausybė buvo labai nepastovi: jos nariais per kadenciją buvo net 25 asmenys, ket-virtadalis jų – moterys. Maždaug po pusę kadencijos išdirbo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir sveikatos apsaugos – Rimantė Šalaševičiūtė, švietimui ir mokslui Audronė Pitrėnienė vadovavo apie pusantrų metų, ūkio ministre Birutė Vėsaitė išbuvo pusmetį, o Rasa Budbergytė vadovauti Finansų ministerijai pradėjo iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams.

Socialdemokratų Vyriausybėse, kaip ir dera pagal jų partijos ideologiją, moterų buvo daugiau nei dešiniųjų Ministrų kabinetuose – Algirdo Brazausko dvyliktoje ir Gedimino Kirkilo keturioliktoje Vyriausybėje buvo po tris moteris.

O ministrių, turinčių nepilnamečių vaikų, per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją po 1990-ųjų tebuvo pora. Be jau minėtos dabartinės 
 ministrės J.Petrauskienės, 1996 m., kai dabartinė europarlamentarė Laima Andrikienė tapo pramonės ir prekybos, paskui – Europos reikalų ministre, jos sūnui buvo trylika.

Tarp moterų ministrių daugiausiai vaikų – tris augino 1996-aisiais nepilnus metus statybos ir urbanistikos ministre dirbusi Aldona Baranauskienė. Tuomet jos dvyniams buvo aštuoniolika, vyresnei dukrai 26-eri. Tris suaugusias dukras turi ir sveikatos apsaugos ministre A.Butkevičiaus Vyriausybėje buvusi Rimantė Šalaševičiūtė.

Tiesa, mūsų Vyriausybės – gana solidaus amžiaus, tad ir ministrių vaikai, jei jos jų turi, dažniausiai jau būdavo suaugę. Tad kartu galima kelti klausimą ne tik apie moterų, bet ir apie jaunesnių žmonių diskriminaciją aukštuose valstybės postuose (taip, patirties tokiuose postuose reikia, tik skiriasi požiūris, kokia patirtis vertingesnė: Lietuvoje buvo vertinama patirtis sovietmečio kompartijos struktūrose, o, pavyzdžiui, Estijoje, kur net premjeru galima tapti vos peržengus 30-metį, – vakarietiškas išsilavinimas, patirtis dirbant tarptautinėse struktūrose).

Ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime moterų šią kadenciją taip pat sumažėjo. 2012 m. Seime jų buvo 33 (24 proc. parlamento narių), dabar – 30 (21 proc.). Visų didžiųjų Lietuvos partijų daugiamandatės apygardos kandidatų sąrašo priekyje vyrų buvo gerokai daugiau negu moterų. Socialdemokratai vieninteliai moterims taiko kvotų principą, bet rinkėjai ir šias pastangas nuvainikuoja: tris iš keturių buvusių pirmame dešimtuke nustūmė žemiau, o premjero tuometę patarėją Auksę Kontrimienę iš devintos – net į 35 vietą.

Seime buvo ir žindančių kūdikius moterų – Asta Baukutė pagarsėjo sumaniusi kūdikį krūtimi pamaitinti net Seimo posėdžių salėje. Kūdikio būdama Seimo nare susilaukė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, dabar motinystei rengiasi Agnė Bilotaitė. Tačiau eilinei Seimo narei turėti mažų vaikų, ypač jei šeima gyvena Vilniuje, nėra didelė problema, nes Seimo narės darbo grafikas kur kas laisvesnis nei eilinės moters.

Užtat moterų padaugėjo skiriamuose valstybės institucijų vadovų postuose, ir labai ryšku, nuo kada: kai Prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. O kad rengiant įstatymus nė neįsivaizduota, jog į atsakingą postą gali patekti moteris, kuri gali susilaukti vaikelio, parodė ir prieš šešerius metus nutikęs kurioziškas atvejis: tuometė Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė praktiškai iki pat gimdymo turėjo sėdėti prie darbo stalo. Mat Energetikos įstatyme numatyta, kad visi VKEKK sprendimai turi būti priimti dalyvaujant keturiems iš penkių komisijos narių. Taigi jeigu jai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų dėl kokių nors priežasčių kitas komisijos narys nebūtų galėjęs dalyvauti posėdyje, būtų paralyžiuota komisijos veikla, o nėštumo ir gimdymo atostogų pagal įstatymą negalima trumpinti ar skaidyti.

Vokietijos ministrė turi septynis vaikus

Vakarų pasaulyje daugiavaikė moteris aukštame poste – kur kas dažnesnis atvejis nei Lietuvoje. Viena įtakingiausių Europos politikių Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen yra septynių vaikų mama.

Belgijoje gimusi politikė, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (vok. CDU) narė, sako niekada nesvarsčiusi, ką rinktis – motinystę ar karjerą: laiko jai užteko viskam, o atskirti motinos ir politikės ar motinos ir mokslininkės vaidmenų ji nemato reikalo. Medicinos mokslų daktarė, kovotoja už moterų teises Vokietijoje dažnai vadinama visų „multitaskerių“ motina.

U.von der Leyen pirmo vaiko susilaukė gyvendama JAV, bet leidiniui „The New York Times“ prisipažįsta tuo metu jautusi didelę vidinę kaltę, kad yra dirbanti mama. „Vokietijoje tuo metu, o ir dabar, įprasta manyti, kad jei turi gerą išsilavinimą, gausi tokį darbą, kokio tik panorėsi. Išskyrus tą atvejį, jei turi vaiką. Tada tu lieki namie. Manoma, kad dirbanti moteris yra blogis vaikui. Tokios motinos ir dabar jaučiasi blogai“, – aiškina politikos aukštumų pasiekusi daugiavaikė mama.

Būsimoji Vokietijos gynybos ministrė Kalifornijoje pamatė, kad amerikiečiai gyvena kitaip: daugybė moterų čia tęsia karjerą, o jas labai palaiko artimieji. „Man atsivėrė akys. Supranti, kad jei šeima tave palaiko, o ne kaltina, gali pasiekti tokių dalykų, apie kokius nė nesvajojai. Taigi iki grįžimo į Vokietiją jau buvau penkių vaikų mama…“ – pasakoja politikė.

Medikės karjerą iškeitusi į politikės, ji tapo Vokietijos darbo ministre, ir pirmas jos darbas buvo pakeisti Vokietijoje galiojusius motinystės ir tėvystės atostogas reglamentuojančius įstatymus. „Tuo metu tėvams buvo apmokami tik du tėvystės mėnesiai, ir tik pirmųjų vaiko metų pabaigoje, jeigu mama nori grįžti į darbą ne po 12-os, o po 10-ies mėnesių. O mes pasakėme, kad nereikia tėvų paversti motinomis. Niekada nesakyk vyrui, kad jis yra antrarūšė mama. Pasakyk jam, kad jis yra pirmarūšis tėvas“, – aiškina politikė ir atkreipia dėmesį, kad dabar Vokietijoje „užaugo“ tikrai puikių tėčių karta – jie noriai renkasi tėvystės atostogas ir daro tai ne iš gailesčio vaikų mamai ar būtinybės, o todėl, kad jiems tai malonu.

Dar viena itin daug politikoje pasiekusi mama – buvusi Italijos užsienio reikalų ministrė, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais, Europos Komisijos vicepirmininkė Federica Mogherini. Ji augina dvi dukras – Cateriną (11 m.) ir Martą (6 m.).

Kalbėdama apie savo karjerą F.Mogherini prisipažįsta, kad būti jauna moterimi politikoje sunkiau, negu būti jaunu politiku vyru. O būti jauna politike mama reiškia nuversti kalnus. „Kartais susitikimuose ar konferencijose būdavau vienintelė moteris. Sužinoję, kad namie manęs laukia kelių mėnesių dukrelė, kiti politikai pašiurpdavo. Tačiau manau, kad esu puiki motina“, – sako F.Mogherini, tapusi jauniausia istorijoje Italijos užsienio reikalų ministre ir vos trečia moterimi šiame poste per visą šalies istoriją.

Ji, kaip ir U.von der Leyen, atkreipia dėmesį, kad JAV politikės-motinos statusas nieko nestebina, o štai Europoje ji yra viena iš nedaugelio tikras politikos aukštumas pasiekusių mamų.

Tiesa, kūdikį ant rankų supanti Donaldo Trumpo dukra, dabar jau trijų vaikų mama Ivanka Trump Vokietijoje vos prieš savaitę buvo nušvilpta tikrai ne dėl to, kad būdama jauna mamytė veržiasi į politiką ir siekia tapti moterų teisių gynėja ne tik JAV ir Europoje, bet ir Izraelyje. Neigiamai ji sutikta dėl savo vaidmens per tėvo rinkimų kampaniją, kurios metu prieštaravo pati sau ir aktyviai gynė moteris politikoje (ir ne tik) koneveikiantį D.Trumpą.

Vis dėlto šioje šalyje moterų, taip pat ir motinų, vaidmuo politikoje įtvirtintas kur kas giliau, nei pajudintų vieno vyro žodžiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Prezidentė Dalia Grybauskaitė į naujai suformuotą Vyriausybę teisingumo ministre paskyrė dirbti Mykolo Romerio (MRU) universiteto profesorę 53-ejų Mildą Vainiutę. MRU Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto profesorė anksčiau vadovavo Konstitucinės teisės katedrai, dirbo Konstitucinės ir administracinės teisės instituto direktore. Jokiai partijai nepriklausanti M.Vainiutė yra dirbusi Prezidento Valdo Adamkaus patarėja teisės klausimais, taip pat dirbo Prezidentūros kanceliarijoje konsultante Prezidentės D.Grybauskaitės pirmosios kadencijos metu.

M.Vainiutę į teisingumo ministrus pasiūlė socialdemokratai, iki jos siūlę dar tris kandidatūras. Pirmiausia jie pateikė Dariaus Petrošiaus kandidatūrą, bet pats kandidatas atsisakė galimybės vadovauti Teisingumo ministerijai, nes sulaukė įtarimų dėl galimų sąsajų su prieštaringai vertinamu Tauragės verslininku Arūnu Pukeliu, pravarde Švinius. Tada socialdemokratai teisingumo ministru matė Julių Sabatauską, bet šis neįtiko „valstiečiams“. Trečiuoju bandymu eilė atėjo teisingumo viceministrui Juliui Pagojui, Prezidentė jį jau buvo paskyrusi ministru, tačiau paaiškėjo, kad politikas nutylėjo gegužę buvęs sustabdytas neblaivus vairuojantis automobilį.

A.Tapinas

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei neįtiko rinkimų debatų Skuode organizavimas ir jiems parinktas moderatorius – žurnalistas Andrius Tapinas, esą skleidžiantis propagandą prieš ministrę. Todėl ministrė pati asmeniškai paskambino nepilnametei mokinei, talkinančiai iniciatyvai „Žinau, ką renku“. Tai paskelbė internetinės televizijos „Laisvės TV“ laida „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“.

„Tiesiog buvau apšaukta, ir tiek“, – sakė mokinė, organizavusi debatus, kuriuos visoje Lietuvoje moderuoja žurnalistai. Taip pat ministrė aiš­­kinosi, kokiai politinei partijai mokinė priklauso.

„Laikykites ten su Andrium Tapinu“ žurnalistas telefonu susisiekė ir su ministre A.Pitrėniene, kuri, anot jos pačios, paskambinusi mokinei nieko blogo nepadarė, tiesiog pasidomėjo, ar negali pakeisti debatų dienos. „Pasiteiravau, iš kur mergaitė yra, kas organizuoja, tai natūraliai. Tiesiog, natūralu, kur eini, pasidomėti“, – laidos autoriams sakė ministrė.

„Neatsimenu tokių dalykų, ar ji partinė. Ji negali, yra per jauna būti partijoje, – aiškino ministrė, paklausta, ar tikrai vienintelė pokalbio tema buvo debatų data, ar ji nesidomėjo mokinės politinėmis pažiūromis. – Baikit, nemanau. Aš neatsimenu. Ar jūs norit burbulo politinio prieš rinkimus? Aš pasiteiravau to, kas man reikalinga sužinoti. Debatai praėjo gražiai ir sklandžiai.“

Tačiau pasirodo, kad telefono skambučio septyniolikmetei iš pačios ministrės nebuvo gana. Kitą dieną su mokine susitiko ministrės padėjėja Skuode Ina Macevičiūtė. Ji esą ne tik domėjosi, kodėl mokinė taip daro, ne tik pasiūlė nelįsti, kur nereikia, nes politika yra purvinas dalykas, bet dar ir parankiojo informacijos apie mokinę.

„Aš buvau susitikusi su mergaite pasiklausti, kaip viskas vyksta, kas organizuoja. Nei aš mokykloje rinkau informacijos, prašau, nepūskite burbulų ir nedarykite nesąmonių, – laidos žurnalistui sakė ministrės padėjėja. – Taip, pasakiau, kad politika yra toks reikalas… Koks informacijos rinkimas? Nekrėskite juokų. Mūsų rajonas mažas, mes vienas kitą pažįstam. Jei nežinau aš, pasiklausiu savo mamos, tetos ir tikrai žinosiu. Mūsų labai mažas rajonas, koks informacijos rinkimas gali būti?“

A.Tapinas užkliūva ne tik politikams, bet ir kolegoms. Jo įkurtos „Laisvės TV“ legalumu suabejojo TV3.lt naujienų portalas. Esą pagal įstatymą visi transliuotojai internetu turi registruotis Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje, o štai „Laisvės TV“ nei registruojasi, nei mokesčius moka ir dar nuo prievaizdų slepiasi. TV3.lt publikacija feisbuko vartotojams ir naujosios televizijos žiūrovams sukėlė daug juoko, kad viena didžiųjų televizijų išsigando „YouTube“ transliuojamos laidos.

„Laisvės TV“ atstovaujantys advokatai kreipėsi į TV3, prašydami paneigti tikrovės neatitinkančią ir dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. O pats televizijos įkūrėjas trečiojoje „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“ laidoje dėkojo TV3 už tai, kad per dieną po anoniminės jų publikacijos atsirado dar 300 žiūrovų, norinčių finansiškai paremti televiziją. Sutelktinio finansavimo platformoje Patreon.com „Laisvės TV“ surinko jau 10 tūkst. eurų iš 2,4 tūkst. žmonių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Veido“ trumpasis interviu su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene

BFL nuotr.

– Mokyklos darbo kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovo: kokį kolektyvą jis suburia, kokius tikslus kelia, kaip sutelkia bendruomenę, kokias ugdymo erdves sukuria, kokias ugdymo priemones taiko. Taip pat labai didelis savivaldybės administracijos vaidmuo. Jau kelerius metus matome didelius atotrūkius tarp tų pačių miestų, savivaldybių mokyklų, kartais net esančių kaimynystėje. Kol kas savivaldybių politikai per mažai dėmesio kreipia į mokyklų kokybės atotrūkio mažinimą. Tad daug kas priklauso nuo švietimo, bet mokymosi kokybė susijusi ir su socialinės, vaikų apsaugos tarnybų veikla. Vienai mokyklai rūpintis ir mokymosi kokybe, ir sumažinti socialinius, kultūrinius, ekonominius skirtumus yra per sudėtinga.

Dažnai lankydamasi mokyklose, mažiausių miestelių švietimo įstaigose, vienur girdžiu: „Mokiniai nenori mokytis, jie neturi jokių siekių, jais nesirūpina tėvais, ką mes galime padaryti?“, kitur atvirkščiai kalbama, esą mokytojai jaustųsi nepatogiai, jei jų mokiniai neįstotų į nemokamas aukštųjų mokyklų studijas, ir jie darantys viską, kad tik jų auklėtiniai pasiektų kas geriausia. Taigi daug priklauso nuo mokyklos vadovybės požiūrio, ambicijų ir gebėjimų.

Šiandien Lietuvos bendrojo ugdymo būklė atitinka vidutinį pasaulio lygį – tai skelbia tarptautinės ir Lietuvos švietimo ataskaitos apie mokinių pasiekimus. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai irgi vidutiniai: 2016 m. lietuvių gimtosios kalbos šalies vidurkis yra 6,5, matematikos – 5,7. Žinoma, svarbiausia ne vidurkiai, nes už jų – tūkstančiai vaikų. Dalis jų tikrai stokoja motyvacijos, kai kuriais nesirūpina tėvai. Bet mokykla neturi nurašyti „negabaus“ vaiko, ji turi padėti surasti tai, kas jį uždegtų, ir negali „už borto“ palikti talentingų vaikų, kurie gali daugiau nei įpareigoja standartinė programa. Šiemet pradėjome projektą „Iniciatyva savivaldybėms“, kurio tikslas – suteikti profesionalią pagalbą mokykloms, kuriose mokinių pasiekimai žemesni.

– Ar pritariate, kad mokyklos, kaip šiuo metu daro prestižinėmis laikomos gimnazijos, turėtų atsirinkti tik gabiausius mokinius?

– Tikrai nepritariu bet kokiai mokinių segregacijai. Tokia tendencija, kuri atsiranda ir pagrindinio ugdymo mokyklose, kelia nerimą. Ne kartą esu pareiškusi nuomonę, kad ministerija pasisako prieš bet kokią vaikų selekciją.

Ypač žalinga vaikų atranka pagal pasiekimus yra žemesnėse klasėse. Kovo mėnesį raštu kreipiausi į savivaldybių vadovus ir mokyklų direktorius prašydama užtikrinti, kad sudarant klases mokiniai nebūtų skirstomi nei pagal jų akademinius, kognityvinius pasiekimus, nei pagal socialinį statusą ar emocinę brandą.

– Kaip Lietuvoje ugdomi gabūs vaikai, ar mokymas diferencijuojamas?

– Ministerija yra parengusi Gabių ir talentingų vaikų paieškos, atpažinimo sistemos sukūrimo ir mokyklų šiems vaikams prieinamumo didinimo 2014–2016 m. veiksmų planą. Jame buvo numatyta sudaryti palankias sąlygas ugdyti gabiems mokiniams, Ugdymo plėtotės centras, mokytojų švietimo centrai organizavo mokymus pedagogams, kaip atpažinti gabius vaikus, juos ugdyti.

Ugdymo turinys diferencijuojamas, nes jis turi būti taikomas prie vaiko, o ne vaikas prie ugdymo turinio. Bendrosiose ugdymo programose nusakytą tikslą trumpai apibrėžčiau taip: kiekvienas vaikas turi būti ugdomas pagal jo galias. Vieno mokinio susidomėjimui išlaikyti reikia sudėtingesnių užduočių, kito – lengvesnių, svarbi individuali mokinio pažanga.

– Ką mokinių gebėjimams, pasiekimams, ugdymo kokybei ar švietimo sistemai apskritai davė mokyklų tinklo pertvarka?

– Mokyklų tinklo pertvarka vyksta nuolat, tik dabar jau mažesnėmis apimtimis – dėl dviejų priežasčių: pirma, drastiškai mažėjančio mokinių skaičiaus ir su juo susijusio mokyklų tuštėjimo, antra, racionalaus ugdymo išteklių paskirstymo dėl geresnės ugdymo kokybės. Buvo sutarta ir iki šiol šio sutarimo savivaldybės paiso, kad maži vaikai ugdomi kuo arčiau namų, o vyresnieji gali būti vežiojami į gimnazijas, kur įrengta stipresnė ugdymo bazė.

Ir tarptautiniai, ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad mažesnėse rajonų mokyklose ir mažesnėse klasėse mokinių pasiekimai, deja, yra prastesni. Maža mokykla dažniausiai mažiau turi galimybių pasiūlyti mokiniams įvairių kokybiškų veiklų, neturi šiuolaikinių mokymo priemonių, ugdymo erdvių, aukštos kvalifikacijos mokytojų – net ir turtingos valstybės neišgali išlaikyti daug mažų įstaigų, kuriose mokosi nuo pirmoko iki abituriento, mokyklos buvo skaidomos ir tarpukario Lie­tu­voje.

Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros analizė rodo, kad prasčiausia pradinio ugdymo padėtis yra „ilgosiose“ gimnazijose. Priežastis – dėmesys koncentruojamas į baigiamąsias klases. Mokyklų iš­skai­dymas buvo prasmingas siekiant garantuoti adekvatų dėmesį visoms ugdymo pakopoms. Skir­tin­gų tipų mokyklos specializuojasi ir orientuojasi į tam tikrą mokinių amžiaus tarpsnį, tinkamiau taiko ugdymo didaktiką, efektyviau aprūpina mokymo priemonėmis. Tai prisideda prie ugdymo kokybės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Vyriausybė. Ryški, energinga ir reikli – tokiais epitetais švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę, Darbo partijos atstovę, apibūdina kolegos ir oponentai. Jos karjera švietimo srityje atrodo labiau nei tinkama ministro kėdei užimti, bet kartu su sveikinimais A.Pitrėnienė sulaukė kritikos dėl kompetencijos, užsienio kalbos ir net išvaizdos. Kadencija per trumpa, kad būtų galima tikėtis permainų švietimo srityje, nebent būdas žemaičių padės politikei iš Skuodo nuversti kalnus.

Kai po partijos raginimų iš ministro pareigų atsistatydino buvęs švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis ir į jo vietą reikėjo paskirti kitą kadrą, Darbo partija po dviejų nesėkmingų bandymų estafetę perdavė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkei Audronei Pitrėnienei. Trečias kartas nemelavo – Prezidentė jos kandidatūrą patvirtino. Tačiau kadencijos pradžioje D.Pavalkis irgi nebuvo „pirmuoju šaukimu“ pasiūlytas kandidatas: iki jo Prezidentė atmetė Virginijos Baltraitienės kandidatūrą.

Dar iki A.Pitrėnienės darbo Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) pradžios naująją ministrę viešojoje erdvėje kritikavo politiniai oponentai, skirtingos visuomenės grupės abejojo, ar ji deramai pasirengusi tokio lygio pareigoms. Na ir kas, kad turi vadybos patirties, juk stoti prie itin svarbios – Švietimo ir mokslo ministerijos vairo yra ne tas pats, kas vadovauti mokyklai ar rajono seniūnijai. Ir net taip sureikšminamas žemaitiškas užsispyrimas čia gali nepadėti.

Vis dėlto ministrės karjeros vingiai, patirtis švietimo srityje bent formaliai atrodo puikiai tinkama darbui šiame poste.

Pedagoginis biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojo išsilavinimas, o vėliau ir edukologijos magistro laipsnis, kelių Skuodo rajono mokyklų direktoriaus pareigos, pirmininkavimas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, paskui Mosėdžio seniūnės atsakomybė, patirtis savivaldybės Švietimo skyriuje ir vėl to paties Seimo komiteto pirmininko kėdė – taip pastarąjį trisdešimtmetį klostėsi A.Pitrėnienės  karjera, tapusi tramplinu į ministrus.

„Veido“ kalbinti pašnekovai – kolegos ir oponentai įsitikinę: A.Pitrėnienė išmano bendrąjį, neformalųjį ugdymą, bet aukštojo mokslo srityje įdirbio trūksta, tad reikės pasitelkti profesionalų komandą. Kitaip tariant, ministrei reikėtų išklausyti nuomonių ir megzti dialogą. Per artimiausius pusantrų metų, kiek truks jos kadencija, užuot kritikavusi ir kontroliavusi kitus, ji pati turės parodyti puikius savo darbo rezultatus, kurių demonstratyviai reikalavo iš savo pirmtako D.Pavalkio vadovaujamos ministerijos.

Pastaruoju metu kone kiekvieną D.Pavalkio pareiškimą ar žingsnį palydėdavo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkės kritika: mokslo metų ilginimas esąs skubotas ir neapgalvotas, nesulaukiama ŠMM iniciatyvos dėl vadovėlių leidybos ir t.t. Neaišku, ar partija iškėlė tokį tikslą – nuolat kritikuoti, kad vėliau D.Pavalkio atleidimas nebūtų kaip šaltas netikėtas dušas, ar pati komiteto pirmininkė taip atsakingai laikėsi parlamentinės kontrolės linijos ir kone asmeniškai rūpinosi ŠMM darbu.

Kad ir kaip būtų, A.Pitrėnienė kritika partijos kolegai švaistėsi viešai, o paskui  partijos vadovybė sudėliojo visus taškus ant „i“ – vardijo ir vardijo, ko D.Pavalkis nepadarė, kas parašyta Vyriausybės programoje.

„Komiteto pirmininkės kritika buvusiam ministrui į akis ėmė kristi maždaug nuo kadencijos vidurio. Ji buvo ne nuosaiki, bet griežta – nuolatiniai priekaištai, kad ŠMM nepadarė to, ano, trečio. Dėl to „kentėdavo“ ministras. Kentėdavo kabutėse, nes jis buvo per stipri asmenybė, kad kentėtų. Į kritiką jis reagavo sveikai, su humoru ir ironija. Jautėsi, kad tai siutina komiteto pirmininkę“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2015-ieji pagal ministrę: su gerąja estų patirtimi, geriau panaudojamomis prevencinėmis programomis, sveikos gyvensenos propagavimu ir be skubotų sprendimų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Principas „skaldyk ir valdyk“ man, sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę“, – apie ateinančių metų iššūkius ir prognozes sveikatos apsaugos srityje baigiantis seniesiems metams kalbamės su prieš pusmetį sveikatos apsaugos ministre paskirta socialdemokrate Rimante Šalaševičiūte.

VEIDAS: Kokius pokyčius žadate inicijuoti 2015-aisiais, kad netvarkos ir korupcijos sveikatos apsaugos sektoriuje mažėtų?

R.Š.: Situacija Lietuvoje nėra jau tokia prasta, jei naujai patvirtintas Latvijos sveikatos apsaugos ministras atvažiuoja pas mus semtis patirties. ES ir kaimynai žino ir gerąją Lietuvos praktiką, tačiau, pavyzdžiui, Estija kai kuriose srityse mus išties lenkia. Pasitarę su profesoriais Aleksandru Laucevičiumi ir Pranu Šerpyčiu nusprendėme, kad ir mums reikėtų nuvykti į Estiją, susipažinti su gerąja jų praktika slaugos, kardiologijos, diabeto, greitosios medicininės pagalbos teikimo srityse. Dabartinis estų tikslas – turėti tokią mediciną kaip Suomijoje (suomiai jiems padeda, taigi tikėtina, kad jie tai pasieks), o mes turime lygiuotis į Estiją, perimti gerąją jų patirtį ir įgyvendinti savo šalyje.

VEIDAS: Buvęs sveikatos apsaugos ministras (dabar sveikatos ir maisto saugos reikalų Europos komisaras) Vytenis Andriukaitis itin daug kritikos sulaukdavo dėl savo kategoriškumo privačios medicinos atžvilgiu. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Lietuvos sveikatos sistemą sudaro tiek valstybinės, tiek privačios medicinos įstaigos – negalime jų atskirti. Ir nors šiandien prioritetas teikiamas nemokamą gydymą užtikrinančioms valstybinėms gydymo įstaigoms, neturėtume pamiršti, kad jei ligonių kasa sudaro su privačia medicina sutartis, abi įstaigos atsiduria vienodame lygmenyje, taigi vienodai turime padėti remti ir ginti privačią mediciną. Žinoma, sutartys su  privačiomis gydymo įstaigomis sudaromos tuo atveju, jei trūksta medikų valstybinėse medicinos įstaigose. Tačiau norėčiau priminti, kad šiuo metu turime 67 proc. privačiai dirbančių šeimos gydytojų, o tai reiškia, kad privati medicina mūsų šalyje įsitvirtinusi.

VEIDAS: Nors sveikatos apsauga Lietuvoje traktuojama kaip nemokama, gyventojai, kreipdamiesi į vieną ar kitą gydymo įstaigą, žino, kokie vokelių tarifai (gimdymas siekia apie 1 tūkst., širdies operacija – 4 tūkst. Lt ir pan.) Ko reikia, kad ši sistema būtų išgyvendinta?

R.Š.: Kalbame apie gyventojų mentaliteto pokyčius. Šiuo atveju žmogus įsivaizduoja, kad jei neduos pinigų, negaus ir kokybiškų paslaugų. Kalbant apie gimdymo paslaugas Lietuvoje reikia pabrėžti, kad tam tikras procentas jų yra priskirtas prie mokamų paslaugų, bet tai labai nedidelės sumos. Kadangi pati esu pagimdžiusi tris dukras, puikiai prisimenu, kaip suprakaitavusioje rankoje spausdavau pinigus, bet taip ir nesugebėdavau jų paduoti gydytojai. Po to save smerkdavau, kad gal viskas būtų praėję lengviau, jei būčiau išdrįsusi. Bet tai mūsų mentaliteto dalykai. Pinigai paslaugų kokybės nekeičia.

Mane taip pat pasiekia informacija apie operacijų ir kitų medicininių paslaugų tarifus, apie atlygį slaugytojams ir pan., tačiau, kaip parodė 2013 m. atlikta anoniminė gyventojų apklausa, Lietuvoje 20 proc. sumažėjo žmonių, duodančių pakišas.

VEIDAS: Kaip manote, kiek esama situacija dera su Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksu?

R.Š.: Turiu priminti, kad Civiliniame kodekse nebeliko nuostatos, kad medikai gali gauti atlygį iki 125 Lt. O profesinės etikos kodekse aiškiai apibrėžta – jokių atlygių medikai gauti negali. Vertinant šalyje susiklosčiusią situaciją galima sakyti, kad tai smulki korupcija, bet tektų pridėti, kad ji iš tiesų klesti. Esminis dalykas, kad pacientai neturėtų siūlyti vokelių, bet kaip tai išgyvendinti? Dažnas po atliktos operacijos siūlydamas vokelį, matyt, tikisi pelnyti daugiau mediko dėmesio. Manau, tai medicinos įstaigos administracijos ir vadovybės klausimas. Tačiau žmonės turi įsisąmoninti: siūlomi pinigai paslaugos kokybės nepakeis.

VEIDAS: Nors ministras V.Andriukaitis buvo minėjęs, kad trumpins pacientų eiles ligoninėse ir poliklinikose, to neatliko. Kaip šią ir kitas problemas žadate spręsti jūs?

R.Š.: Mane pasiekia žmonių nusiskundimai dėl to, kad tenka ilgai laukti planinių operacijų, taip pat vis dar sunku greitai patekti pas šeimos gydytojus ir kitus specialistus. Prioritetine tvarka dėmesio reikalauja inovatyvių vaistų atėjimo į mūsų rinką bei vaikų ligoninės Santariškėse klausimai. Daug diskusijų kelia ir vadinamasis plaukiojantis balas, pagal kurį skaičiuojami pinigai ligoninėms. Esant krizinei situacijai jis buvo sumažintas iki 93 ct, tačiau ateinančiais metais vienas balas turėtų siekti 98 ct.

Vienu svarbiausiu šiais metais galima vadinti Vyriausybės priimtą sprendimą iš Rezervo fondo skirti 50 mln. Lt gydymo įstaigų skoloms padengti. Taigi ligoninės galės atsiskaityti su kreditoriais, o tai reiškia, kad skolų nebeturėtų likti. Gerėjant medicinos įstaigų finansinei būklei turėtų susitvarkyti situacija ir dėl darbuotojų atlyginimų.

VEIDAS: Naujai paskirti ministrai gana dažnai kritikuojami už tai, kad netęsia savo pirmtakų darbų. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Sutikdama eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas įsipareigojau perimti visus ankstesnio ministro darbus ir pažadėjau rūpintis jų tęstinumu. Bet detaliau pasidomėjusi pamačiau, kad paskutinėmis V.P.Andriukaičio darbo dienomis buvo priimta daug skubotų sprendimų, kurie nederinti su teisininkais, taigi kai kuriuos pakeitimus teko inicijuoti iš karto. Dėl to sulaukiau tam tikro pasipriešinimo, bet daugeliu atveju medikų bendruomenė mane palaiko. O tie sprendimai, kurie priimami šiandien, nėra priimami tik mano iniciatyva. Kaip kad mėgstama pabrėžti, aš esu ne medikė, o teisininkė, todėl stengiuosi nepriiminėti sprendimų viena, tariuosi su medikų bendruomene. Kiek esu pastebėjusi, didžiausia jų problema – konkurencija. Įveikus ją ir priėmus teisingus sprendimus būtų galima daug ką pakeisti.

VEIDAS: Ministre, ką vadintumėte savo prioritetiniais darbais?

R.Š.: Mano siekiamybė – sutaikyti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę su Santariškėmis, toliau – Kauno ir Vilniaus medikus. Prieš pradėdama eiti šias pareigas nė nenumaniau, kad esama tokių gilių konfliktų.

Tik detaliau susipažinusi su esama situacija sveikatos apsaugos sektoriuje supratau, kad yra didesnių galimybių, nei įsivaizdavau anksčiau: galima daug ką pakeisti, tereikia veikti subtiliai. Tik perėmus postą iš V.Andriukaičio ėmė lįsti daug naujų ir įsisenėjusių problemų, kurias reikėjo skubiai spręsti. Nebuvo paprasta: mane pasitiko buvusio ministro sukiršinta medikų bendruomenė, nepatenkinti ir besiskundžiantys pacientai. Galbūt ne visi sprendimai, kuriuos teks priimti, tenkins didžiąsias šalies gydymo įstaigas, bet tik taip išspręsime esamas problemas. Viena jų – onkologijos paslaugų teikimas Panevėžyje. Netrukus bus pradėtos švitinimo procedūros ir šiame mieste. Teritoriniu principu tai išties reikalingos procedūros.

VEIDAS: Jūsų pirmtakas kaip priešnuodį jaunų gydytojų emigracijai stabdyti siūlė grąžinti dar sovietiniais metais veikusią paskyrimų sistemą. Ar ir jūs žadate siųsti jaunus specialistus į periferiją?

R.Š.: Šiuo metu dar nėra aiškios ir nusistovėjusios politikos šiuo klausimu. V.Andriukaičio mintys buvo teisingos, tačiau nesutinku, kad medikai turėtų būti išsiunčiami priverstinai. Buvęs ministras žadėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti jo išaiškinti, ar būtų galimybė asmenis, kurie įstojo studijuoti medicinos į valstybės finansuojamas vietas, nukreipti dirbti ten, kur yra poreikis. Bet pakol kas tokio išaiškinimo dar neturime. Kiek man pavyko susipažinti su skirtingų Lietuvos regionų gydymo įstaigomis, viskas priklauso nuo ligoninių gebėjimo pritraukti jaunų specialistų. Palyginusi Ukmergės (70 km nuo Vilniaus) ir Švenčionių (80 km nuo Vilniaus) ligoninių gebėjimą prisikviesti medikų matau, kad Švenčionių gydymo įstaigos direktorė neieško būdų, kaip pritraukti jaunų specialistų, o į Ukmergę jauni specialistai patys veržiasi. Taigi kalbame apie gydymo įstaigų vadybos politiką (apie tai, kokias sąlygas pasiūlo, ar sudomina) ir jos nebuvimą.

Pati kurį laiką esu kuravusi Švenčionių apygardą ir mačiau, kokia ten netvarka. Savivaldybės meras moka reikalauti tik lėšų gydymo įstaigos renovacijai, o kad nėra kam dirbti tuščiose patalpose, nemato: vietiniai ligoniai medicinos paslaugų ieško kitur.

VEIDAS: Manote, jog neateis diena, kada mažesni Lietuvos miestai pritrūks profesionalių medikų?

R.Š.: Kaip supratau bendraudama su Jaunųjų medikų sąjunga (dar V.Andriukaičio įsteigta), didžioji dalis mokslus baigusių specialistų nesiekia pasilikti Kaune ar Vilniuje. Priešingai, jie netgi norėtų vykti dirbti į kitas Lietuvos gydymo įstaigas, bet tam reikalinga informacija apie tai, kokios darbo sąlygos ir vietos jų lauktų, kaip būtų sprendžiami socialiniai klausimai ir pan. Susidariau įspūdį, kad blogiausia padėtis šiuo klausimu – Rytų Aukštaitijoje. Tačiau kaip pozityvų pavyzdį galiu paminėti 11 jaunų medikų, kurie šiemet savo noru išvyko dirbti į Ukmergės ligoninę.

VEIDAS: Šiuo metu vidutinis Lietuvos medikų amžius – 57 metai, tačiau nemaža jų dalis dirba sulaukę ir garbesnio amžiaus. Ar tokiomis aplinkybėmis nenukenčia savo vietos ieškantys jauni medikai?
R.Š.: Man pačiai jau ne 20 ir ne 40 metų, todėl manau, kad iš tiesų ateina amžius, kada reikia pailsėti. Kad ir kaip norėtųsi dirbti produktyviai, amžius įpareigoja paisyti darbo ir poilsio režimo. Taigi, jei gydytojui 60 ar 70 metų, o dirbama ne tik pagrindiniame darbe, bet turima ir papildomų darbo valandų, reikėtų pripažinti, kad nebegalima kokybiškai dirbti keliais etatais. Todėl, jei jėgos ir sveikata dar leidžia, vertėtų pamąstyti apie pusę etato, o dalį darbų perleisti jaunesniems. Tačiau netrūksta pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus medikai yra itin atsidavę darbui ir vertinami savo bendruomenės, kitaip tariant, viskas su jais gerai.

VEIDAS: Apskaičiuota, kad jau 2030 m. pasaulis bus neatpažįstamai pasikeitęs: didesnę visuomenės dalį sudarys miestuose susitelkę vyresnio amžiaus žmonės. Ar galite prognozuoti, kokie iššūkiai ir kokios problemos tuo metu teks Lietuvos visuomenei?

R.Š.: Šiuo metu mūsų viltys siejamos su žmonių ilgaamžiškumu. Žinoma, iki Švedijos ir kitų gerovės valstybių, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė jau siekia 80 metų, mums dar toli, bet skirsime daug lėšų, kad lietuvių gyvenimo trukmė ilgėtų. Mūsų uždavinys – pasivyti Skandinavijos šalis.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, labiausiai lemia Lietuvos gyventojų sveikatą?

R.Š.: Ji priklauso tiek nuo medikų, tiek nuo pačių žmonių sąmoningumo. Kaip matyti iš atliktų tyrimų, mūsų regione labai išsiskiria aukštesnį išsilavinimą įgijusių ir didesnes pajamas gaunančių žmonių sveikata. Taip pat labai skiriasi gyventojų prieinamumas prie reikiamos informacijos kaimo ir miesto vietovėse. Tačiau neabejoju, kad dauguma problemų gali būti išspręsta pasitelkus sveiką gyvenseną, vartojant daugiau daržovių, daugiau judant.

Tiesa, kai kurie mūsų tai įsivaizduoja kaip sunkiai prieinamą prabangos dalyką (su pirtimis, saunomis, mokamomis paslaugomis ir pan.), tačiau sveika mityba ir judėjimas juk nereikalauja papildomų lėšų. Apklausti Lietuvos vyrai mano, kad sveikai gyvensenai labiausiai kenkia rūkymas ir alkoholis, o moterys mini riebalus ir saldumynus.

VEIDAS: Lietuviai vis dar dažniausiai miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Ar yra kokių priemonių šiai situacijai gerinti?

R.Š.: Lietuva keletą metų iš eilės neišnaudojo prevencinių programų – kasmet likdavo po kelis milijonus nepanaudotų lėšų. Tačiau šiemet viskas suplanuota taip, kad lėšų gali ir pritrūkti. Galime pasidžiaugti, kad inicijavus klasterių sistemą kovai su daugiausiai gyvybių nusinešančiomis ligomis (insultu, infarktu, onkologinėmis ligomis) per 2013 m. ir tris šių metų ketvirčius lietuvių mirštamumas nuo insultų sumažėjo 40 proc. Tai tik įrodo, kad tinkamiems specialistams teikiant gerai organizuotą pagalbą galima laimėti nemažai gyvybių.

Insulto atveju itin svarbu, kad nuo pirmųjų požymių pasirodymo ligonis gautų reikiamą pagalbą per dvi valandas. Tik taip nepakenkiama jo gyvenimo kokybei. Deja, uždelsus pamatoma, kad tai viena labiausiai invaliduojančių ligų.

VEIDAS: Gal išgirsite ir į didžiąsias sostinės ligonines besikreipiančių asmenų balsą: sutikite, mokėti įspūdingas sumas už automobilio stovėjimą prie ligoninės – tikrai su sveiku protu prasilenkiantis sprendimas…

R.Š.: Galiu tik pasidžiaugti, kad jau pasirašyta taikos sutartis su Vilniaus universitetine ligonine: atkovojome iš Vilniaus miesto savivaldybės tris aikšteles, kurios bus nemokamos. Iki šiol vyko teisminiai ginčai, ilgai vargome su Vilniaus miesto savivaldybe, tačiau jei kalbame apie automobilių stovėjimo aikšteles prie Santariškių – procesas dar nesibaigęs. Nesustosime, išeičių žadame ieškoti ir toliau. Net jei aikštelės ir liks mokamos, kalbėsime apie tai, kad automobilių parkavimo kainos turėtų būti diferencijuotos, pavyzdžiui, pirma valanda nemokama, o toliau – jau kitos sumos. Tai vis dar derybų klausimas, tačiau turime gerbti pacientus ir jų artimuosius, o ne ieškoti būdų, kaip juos dar apkrauti dideliais mokesčiais.

VEIDAS: Kokiu principu žadate vadovautis dirbdama vienoje karščiausių – Sveikatos apsaugos ministerijoje?

R.Š.: Na, principas „skaldyk ir valdyk“ man, kaip sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę.

VEIDAS: Lietuvių sveikatai skirtų milijardų per dešimtmetį padaugėjo bemaž dvigubai, tačiau sveikesni nei mūsų kaimynai vis dar nesame. Kokios priežastys mums trukdo?

R.Š.: Pagal kasmet vertinamą sveikatos apsaugos vartotojų indeksą pernai Lietuva pakilo per tris pozicijas: iš 26-os – į 23-ią. Tai akivaizdus įrodymas, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema pacientų atžvilgiu padarė pažangą. Žinoma, iki gerovės valstybių indekso mums dar stinga, bet ir šiemet mūsų indeksas augo.

Vilties suteikia ir sveikatos apsaugos sektoriui skiriamos valstybė lėšos. Jei ne 400 milijonų, kuriuos pagal tarptautinius įsipareigojimus tenka skirti krašto apsaugai, ko gero, jau būtume pirmoje vietoje pagal valstybės skiriamas lėšas, o tai įrodo, kad sveikatos apsaugai mūsų šalyje skiriama išties daug dėmesio.

Kadenciją baigianti finansų ministrė Ingrida Šimonytė būsimai Vyriausybei žada palikti ne “rožinį” biudžeto projektą ir siūlo valstybės finansų srityje vadovautis logika, o ne anekdotais. Taigi, pokalbis su ministre.

VEIDAS: Kodėl Konvergencijos programoje žadėtą 2 proc. viešųjų finansų deficito 2013 m. rodiklį kilstelėjote iki 2,5 proc.?
I.Š.: Konvergencijos programa rengiama remiantis pavasario makroekonominėmis projekcijomis. Dėl antrąjį pusmetį suprastėjusių verslo lūkesčių ir išliekančio neapibrėžtumo euro zonoje rudenį sumažinta kitų metų BVP augimo prognozė, tikimasi mažesnio mokestinių pajamų prieaugio, todėl Finansų ministerija siūlo siekti nuosaikesnės deficito užduoties – iki 2,5 proc. BVP, apie 2,8 mlrd. Lt. Bet norėčiau pabrėžti: ji „pakuklinta“ ne todėl, kad Vyriausybė ketina siūlyti išleisti daugiau, nei anksčiau planavo, – išlaidų augimą riboja Fiskalinės drausmės įstatymas, tad jos negalės didėti daugiau nei 1,2 proc. šiųmetinių (be ES paramos), tai yra apie 220 mln. Lt. Didesnį deficitą lemia mažesnės pajamos. Laikantis ankstesnio tikslo, 2 proc. BVP, tektų papildomai maždaug 0,5 mlrd. Lt mažinti ir taip nuolat stipriai mažintas viešojo sektoriaus išlaidas ir/arba didinti mokesčius.
Žinoma, yra ir trečias kelias – priplanuoti pajamų remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis ir palikti tokį „rožinį“ biudžetą kitai Vyriausybei, kaip buvo 2008-aisiais. Nė vienas iš šių variantų, mano nuomone, nėra tinkamas.
2,5 proc. BVP deficitas yra mažiau nei Mastrichto riba, mažiau nei šįmet, jis mažinamas laikantis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų, todėl užtikrintų patikimą kelią subalansuotų finansų link. 2014–2015 m., kai augimas turėtų paspartėti, deficitas galėtų mažėti taip, kaip buvo projektuota anksčiau, – po 1 proc. per metus.
VEIDAS: Ar tebeplanuojate, kad nacionalinis biudžetas 2013 m. jau bus perteklinis?
I.Š.: Mokesčių įplaukų prognozė nuosaikesnė, nei atrodė pavasarį, tad to nepavyks pasiekti, net išlaidoms beveik nedidėjant. Tačiau noriu pabrėžti, kad ir šių metų patvirtintas valstybės biudžeto deficitas siekia tik 0,6 proc. BVP ir kitąmet tesieks kelias dešimtąsias procento. Nacionalinio biudžeto deficito „liūto dalis” pastaruoju metu buvo, yra ir bus „Sodros“ deficitas, nors ir jis pakankamai sparčiai mažėja.
VEIDAS: Ar realios Finansų ministerijos prognozės, kad 2015 m. viešieji finansai bus subalansuoti?
I.Š: Patikslintos deficito užduotys šiuo metu atrodo taip: 2013 m. – ne daugiau kaip 2,5 proc., 2014 m. – ne daugiau kaip 1,5 proc., 2015 m. – ne daugiau kaip 0,5 proc., kas iš esmės reiškia subalansuotus finansus. Viešųjų finansų deficitas iš esmės lygu „Sodros“ deficitas, o 2015 m. jis turėtų būti labai nedidelis ir siekti kelis šimtus milijonų litų (šiais metais siekia apie 1,9 mlrd. Lt).
Tačiau šios prognozės realumą patvirtinti dar turės tolesnė ūkio plėtra 2013–2015 m. Žinoma, korekcijų gali padaryti ir politikai, priimdami įvairius sprendimus, kurie didina deficitą. Jeigu deficitas bus mažinamas, kaip planuota, skolai aptarnauti atidedamos išlaidos turėtų šiek tiek mažėti jau 2014-aisiais, o vėliau mažėtų gana sparčiai.
VEIDAS: Kiek 2013 m. valstybei reikės skolintis ir kokia naujos skolos dalis bus skirta ankstesnėms skoloms grąžinti?
I.Š.: Pagal dabar projektuojamus skaičius, kitąmet turėtų būti skolinamasi apie 7,5 mlrd. Lt, iš jų 6,7 mlrd. Lt – skolai grąžinti. Mažinant refinansavimo riziką dalis kitų metų pradžioje reikalingų lėšų skolai grąžinti jau pasiskolinta šį rugsėjį. Nuo 2012 m. skolinimosi struktūra visiškai pasikeitė, palyginti su 2009–2010 m.: didžiąją dalį skolinimosi poreikio sudaro refinansavimas, o ne deficito finansavimas, taip bus ir kitąmet. Beje, priešingai, nei bandoma aiškinti, visą būsimą kadenciją didžiąją refinansavimo dalį sudarys ne šios Vyriausybės kadencijos metu sukaupta skola: šįmet, kitąmet ir 2016 m. išperkamos  2002–2006 m. išleistos emisijos (po 1 mlrd. eurų kiekviena).
VEIDAS: Kurie partijų rinkimų programų siūlymai, jūsų manymu, finansiniu požiūriu nerealūs ar didintų valstybės skolą?
I.Š.: Siūlymų, kurie prasilenkia su valstybės galimybėmis ir reikštų tik skolos didinimą, pakankamai. Tačiau baisiau yra tai, kad tose pačiose programose, tik kitame puslapyje, šventai prisiekiama fiskalinei drausmei arba keikiamas skolos augimas. Tokia vidinė šizofrenija yra dar baisiau už didelius pažadus, žinoma, jeigu tik atvirai pasakoma, kieno sąskaita tas pažadas būtų įgyvendinamas.
VEIDAS: Ką reikštų valstybės biudžetui pakelti minimalų atlyginimą, kaip žada kai kurios partijos?
I.Š.: Kadangi dirbančiųjų privačiame sektoriuje yra daugiau nei viešajame, ir, atitinkamai, daugiau dirbančiųjų už minimalią algą, vertinant aritmetiškai minimalios algos kėlimo poveikis viešiesiems finansams būtų teigiamas: nors valstybės biudžeto išlaidos didėtų, tačiau didėtų ir „Sodros“ pajamos, nes jos būtų gaunamos iš gerokai didesnio skaičiaus dirbančiųjų, palyginti su tais, kuriems reikėtų padidinti atlyginimą iš biudžeto.
Žmonės, kurie Finansų ministerijai mėgsta klijuoti su skaičiavimu „be fantazijos“ susijusias menkinančias etiketes, turėtų galvą nusilaužti bemąstydami, kodėl nepuolame pritarti minimalios algos didinimui. Teko girdėti, kaip vienos partijos, siūlančios ją kone dvigubinti, politikai visai rimtai dėstė, kad lėšų tam galima „paimti“ iš papildomų pajamų, kurias biudžetas gaus… iš didesnės minimalios algos. Tai primena anekdotą apie Rabinovičių ir spintutę, iš kurios jis imdavo pinigus: juos ten padėdavo žmona Sara, gavusi iš paties Rabinovičiaus.
Net stebiuosi, kodėl siūloma taip kukliai didinti minimalią algą – juk galima patį merą Artūrą Zuoką apšauti: įsivaizduokite, koks būtų biudžetų „uždarbis“, jeigu ne vidutinis, o minimalus darbo užmokestis būtų 6 tūkst. Lt, kaip kokiam Liuksemburge! Bet minimali alga nėra biudžetinis ar fiskalinis klausimas – taip, ženklaus jos kaitaliojimo metų viduryje reikia vengti, nes institucijos gali tiesiog neturėti lėšų didesnei algai mokėti, todėl reikėtų tikslinti biudžetus. Bet tai tėra procedūrinis apsunkinimas. Minimalus atlyginimas daug labiau susijęs su ekonominėmis proporcijomis nei su biudžetu – minimalus atlyginimas negali tapti vidutinis.
Negaliu nepritarti Gitanui Nausėdai, kad teiginiai apie minimalios algos dvigubą šuolį ir nulinį nedarbą tuo pačiu metu apskritai nepataiko į jokį mūsų ekonomikos kontekstą. Nebent ketinama grįžti į planinę ekonomiką, kai „visi dirba“, tačiau tik už minimalią algą.
VEIDAS: Ar pateikdama biudžeto projektą ši Vyriausybė siūlys TS-LKD rinkimų programoje numatytus neapmokestinamojo minimumo didinimo, automobilių, turto mokesčių, kai kurių lengvatų sumažinimo projektus?
I.Š.: Jokių esminių mokesčių pakeitimų ši Vyriausybė nebesiūlys, nes tai neturi jokios prasmės esamame politinio ciklo etape. Tai, kas surašyta partijų programose, pateikta rinkėjų teismui. Tos politinės jėgos, kurios formuos Vyriausybę, pagal savo partijų programas parengs Vyriausybės programą ir imsis ją įgyvendinti. Jokios skubos dėl mokesčių įstatymų keitimo nėra – ne 2008-ieji, kai grėsė dviženklio deficito vėzdas.
Tikiuosi, būsima Vyriausybė nusibraižys logišką ir nuoseklų mokesčių sistemos pakeitimų planą, o ne vien nusmaigstys programą viliojančiais mokesčių mažinimais ir lengvatomis, pažadais didinti finansavimą visoms įmanomoms sritims ir „nepraskolinti Lietuvos“.
VEIDAS: Ką laikote šios Vyriausybės sėkmėmis ir nesėkmėmis finansų politikos srityje?
I.Š.: To paties dalyko vertinimai labai skiriasi, nes skiriasi ir vertintojų įsitikinimai, ir žinios. Štai viena politikė smerkdama teigė, kad 50 mlrd. Lt skolos yra konservatorių „nuopelnas“. Man gaila, kad žmogus, pretenduojantis į Seimą, nežino, nei kad tas skaičius neteisingas, nei kad skaičius reikia suprasti. Tokie kalbėtojai vargiai žino skolos ištakas ir turbūt yra įsitikinę, kad didžioji dalis išlaidų skiriama valdininkams ir kariuomenei. Jeigu paklaustum, kuo skiriasi Lietuva nuo Estijos, galbūt ir žinotų, kad pastaroji beveik neturi skolos, bet turbūt nežinotų, kad Estijos ūkis 2008–2009 m. krito net daugiau nei Lietuvos vieninteliais „minusiniais“ 2009-aisiais ir tai įvyko be jokio Kubiliaus ar vadinamosios naktinės mokesčių reformos, o Estijos vyriausybė irgi mažino išlaidas ir didino mokesčius, tik darė tai laiku, mat ant nosies nekabojo rinkimai.
Manau, šios Vyriausybės darbą lengviau įvertinti per tai, ko neįvyko. Nebuvo devalvuotas litas (dabar atrodo, kad tai niekada negrėsė? Siūlau pavartyti 2008–2009 m. statistiką ir spaudą). Nebuvo chaotiško biudžeto subalansavimo, dėl kurio būtų sumažinta piliečių gerovė dar trečdaliu labiau, nei jį teko sumažinti, ir tai daugiausia mažinant neseniai padidintas išlaidas. Nebuvo chaotiško „tampymosi“ dėl sprendimų, kai vieną dieną kreditoriams ar investuotojams pažadama kažką daryti, o kitą pažadai atšaukiami, nes reitingai brangesni už ilgalaikius dalykus.
Skolos didėjimo buvo galima išvengti, tačiau tą reikėjo daryti ne krizei smogus, o iki jos, vis dėlto pakeisti praeities negalėtų jokia Vyriausybė. Todėl šios Vyriausybės nuopelnas – kad skola maksimaliai pasieks TIK maždaug 40 proc. BVP. Jei būtume krizės įkarštyje klausę patarimų „skatinti ūkį“ dar didesne skola, šiandien liūdėtume kaip Slovėnija, kuriai toks ūkio paskatinimas tapo menku kompresu, bet didesne skola, o šalis vėl grįžo į recesiją, ir dar su šlubuojančiais bankais, beje, valstybiniais, apie kuriuos svajoja kai kurie mūsų politikai.
15-oji Vyriausybė neišvengė nebūtinų sprendimų, tačiau nevengė būtinų ir turėjo labai mažai laiko išaiškinti žmonėms, kodėl „Lehman Brothers“ iš esmės keičia jų gyvenimą, nors ir yra labai toli. Manau, dar ilgai bus diskutuojama, ar reikėjo skolintis iš TVF, tačiau iš TVF paprastai skolinamasi tada, kai niekas šaliai nebeskolina. Taip buvo 2008 m. antrąjį pusmetį, todėl penkioliktajai Vyriausybei buvo palikta šūsnis neapmokėtų sąskaitų. Tačiau dar 2008-ųjų pačioje gruodžio pradžioje laikinasis premjeras Gediminas Kirkilas teigė, kad skolintis iš TVF nėra jokio reikalo.
Tai, kad viešųjų finansų deficitas nuo potencialaus dviženklio sumažėjo iki Mastrichto kriterijaus, o rizikos priedai (palyginti su Vokietijos skolinimosi kaina) – nuo rekordinių 980 bazinių punktų iki 220, taigi analogiškai atpigo skolinimasis, ir tai, kad Lietuvai skolino per visą šios Vyriausybės kadenciją, yra nemažas laimėjimas, net jeigu kalbame apie tokį nemalonų dalyką, kaip skola.

Perbėgėlė iš Naujosios sąjungos socialdemokratams reikalinga tik kaip pensininkų balsų masalas.

Socialdemokratų partijos rinkimų į Seimą sąraše pensininkų eksministrė Vilija Blinkevičiūtė yra trečia. Bet po spalio 14-osios ši europarlamentarė nė neketina palikti patraukliųjų Briuselio koridorių. Ji tėra pensininkų balsų masalas, mat dalis senjorų ją ir šiandien prisimena kaip ministrę, kuri dalijo viešąsias gėrybes, didino pensijas ir įvairias kitas socialines išmokas.
Bet šiuo balsų pritraukimu socdemams ir baigiasi jos vaidmuo partijoje. Nelikus LSDP pirmininko Algirdo Brazausko peties, šios politikės karjera sustojo.
Nei LSDP buvusių komunistų, nei “tikrųjų” socialdemokratų flangas jos rimtai nebevertina. Socdemams ji tėra perbėgėlė. Politikoje, ypač klasikinėse partijose, vyrauja griežta nuostata: kuo aukščiau politikas kyla, tuo didesni reikalavimai keliami jo politinei ištikimybei. Jei politiką galima “nupirkti” postu, jei jis negina politinių idėjų, jo karjera baigta.
Taigi kas kūrė ir kas žlugdo šios veikėjos politinį skrydį?

Nuo ministerijos revizorės iki vadovės
Uolią Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisininkę po keturiolikos metų darbo revizore, inspektore, konsultante, juriskonsulte 1994-aisiais pastebėjo LDDP socialinės apsaugos ir darbo ministras Mindaugas Mikaila. Pareigingą ir aktyvią tarnautoją jis paskyrė ministerijos sekretore.
Po poros metų į valdžią triuškinamai grįžus dešiniesiems, V.Blinkevičiūtė ir toliau tęsė karjerą ministerijoje, tik pasikeitė pareigų pavadinimas – ji tapo viceministre. Tuomet jos išlikimui aukštame poste lemiamos įtakos turėjo tai, kad naująja socialinės apsaugos ir darbo ministre tapo konservatorė Irena Degutienė, kuri, kaip ir V.Blinkevičiūtė, karjerą Vyriausybėje pradėjo kairiųjų dėka. Naujoji socialinių reikalų ministrė nuo 1994 m. buvo LDDP sveikatos reikalų viceministrė. Taigi abi moterys buvo gerai pažįstamos. (…)

A.Brazauską suvirpindavo ministrės ašaros
Dar po poros metų Prezidentūros socialliberalams įpiršta ministrė įstojo į jų partiją bei įgijo didžiulę įtaką NS – tapo pirmininko A.Paulausko pavaduotoja. Ir jau 2004 m. NS delegavo V.Blinkevičiūtę dalyvauti šalies vadovo rinkimuose. Tam dirbo didžiulis šios partijos samdomas aparatas, kuris talkino ir pačiam A.Paulauskui per 1997 ir 2002 m. prezidento rinkimų kampanijas.
“Mes Vilijos prezidento rinkimų kampanijai išleidome didžiulius pinigus. Jos įvaizdžiui kurti pasitelkta milžiniška komanda”, – vardija A.Paulauskas. Ir iš tiesų tuo metu šios moters išorės pokytis tapo akivaizdus: nauja stilinga šukuosena, ryškesnė plaukų spalva, subtilus makiažas, elegantiški kostiumėliai.
Remiantis Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikta oficialia ataskaita, V.Blinkevičiūtės prezidentinė kampanija kainavo daugiau kaip pusę milijono litų. Didžiąją visų pinigų dalį, kliaujantis šia ataskaita, suaukojo pati partija arba socialliberalų valdomos įmonės.
Į antrąjį turą V.Blinkevičiūtei nepavyko išeiti, ji surinko apie 16 proc. balsų ir liko ketvirta, bet po šio įvykio asmeniniai politikės reitingai ėmė kilti jau be jokios papildomos reklamos. O per tų pačių metų rudenį vykusius parlamento rinkimus naujai iškepta socialliberalė triumfavo savo pačios gyvenamojoje sostinės Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje.
Ministrės reitingų kilimas neliko nepastebėtas ir Vyriausybės vadovo kabinete. A.Brazauskui imponavo populiarūs ministrai, kurie vadovauja nekeldami konfliktų bei geba užglaistyti kylančius neramumus. O mažame Linkuvos miestelyje (Pakruojo r.) augusi V.Blinkevičiūtė kaip tik ir buvo tokia: ji noriai važinėjo po Lietuvą susitikti su atokiausių vietovių žmonėmis, nusivylusiais valdžia, ir “mamiškai” šnekėdavosi, ramindavo, išklausydavo jų rypavimo.
Bet tikrasis V.Blinkevičiūtės aukso amžius išaušo 2004 m., kai reiklioji ir taupioji finansų ministrė Dalia Grybauskaitė buvo deleguota į Europos Komisiją.
“Siekdama gauti kuo daugiau pinigų socialiniams reikalams, V.Blinkevičiūtė pradėjo atvirai konfliktuoti su to meto finansų ministru: vos tik Algirdas Butkevičius išvažiuodavo ar išeidavo atostogų, Vilija su nutarimu dėl kokių nors išmokų padidinimo jau ir prisistatydavo pas premjerą A.Brazauską”, – pasakojo vienas buvusio Ministrų kabineto narių. (…)

Neįsivaizdavo savęs ne ministre
Kylant asmeniniams reitingams, didėjo ir ministrės pasitikėjimas savimi. Vis dažniau politikės nuomonė ėmė nebesutapti su partijos vadovybės. Ir jau 2006 m. pradžioje ji atsuko nugarą savo politinės karjeros skulptoriui A.Paulauskui, kai šis (dešiniajai opozicijai inicijavus nepasitikėjimą bei remiant patiems daugumos atstovams socialdemokratams) buvo nušalintas iš Seimo pirmininkų.
“Artūrą nušalinus iš Seimo pirmininkų, partija skilo: apie trečdalį socialliberalų, tarp jų ir Vilija su kitu mūsų ministru, diplomatijos vadovu Antanu Valioniu, sakė, girdi, kokie čia dar principai, verčiau nuleisti galvas ir likti valdžioje, o ne eiti į opoziciją. O Vilijai, ko gero, apskritai buvo nesuvokiama, kaip galima būti politikoje ir neturėti valdžios, nebūti ministre. Vis dėlto dauguma mūsiškių tiek Vilijos, tiek Antano sprendimą likti A.Brazausko Vyriausybėje įvertino kaip principų išdavystę”, – pasakojo buvęs socialliberalas.
Kitas “paulauskininkas” atitarė: “Artūras jai ilgai aiškino, kad pasitraukimas į opoziciją nėra joks politinės karjeros krachas. Jis įrodinėjo jai, kad grįš į Seimą ir dirbs. Bet jai ministro posto netektis prilygo didžiausiai gyvenimo tragedijai, nes ji iš prigimties yra valdininkė, mąstanti, kad jei nesi valdžioje, tai tavęs ir nėra. Ji nesuprato, kad galima būti opozicijoje ir toliau ginti savo idėjas.”
Ir iš tikrųjų žurnalistų paklausta, ar NS prezidiumui priėmus sprendimą trauktis iš Vyriausybės labai gaila palikti ministro postą, V.Blinkevičiūtė nė neslėpė: “Labai gaila.” Ir apsiašarojo prieš fotoobjektyvus.
Bet jau netrukus paaiškėjo, kad V.Blinkevičiūtė tapo socialdemokrate ir toliau lieka dirbti ministre. “Pats A.Brazauskas jai pažadėjo postą, jei ji perbėgs pas mus”, – pasakojo vienas tiek tuo metu, tiek dabar LSDP aukštas pareigas einantis parlamentaras.
Pasak buvusių kolegų, politikė nerimavusi dėl posto ir 2001 m., kai žlugo socialliberalų sąjunga su liberalais, bei 2004 m., kai po rinkimų tvyrojo nežinia, kokios partijos sudarys daugumą.
Politikos kuluaruose kalbama, kad moters baimę paleisti kėdę lėmė ir 2004 m. gruodį iš banko paimta 218 tūkst. Lt paskola butui prestižiniame sostinės Senamiesčio kvartale pirkti. Netekusi ministro posto ir grįžusi į parlamentą, ji būtų turėjusi tenkintis vos 5 tūkst. Lt alga, o likusi ministre gaudavo dar kita tiek, be to, kas mėnesį nubyrėdavo dar apie porą tūkstančių litų, skirtų reprezentacijai.
Pati A.Blinkevičiūtė, tiesa, vėliau A.Paulauską tikino, girdi ji pasitraukė iš socialliberalų, nes esanti kairiųjų pažiūrų. NS lyderis tuomet replikavęs: “Nuo kada, Vilija, pasikeitė tavo pažiūros ir tu tapai kairiąja?”
Staiga prabudusiu moters kairumu netiki ir patys socialdemokratai, nors savo abejonėmis dalijasi tik privačiuose pokalbiuose. Ir tik partijos garbės pirmininkas, buvęs europarlamentaras Aloyzas Sakalas rėžia atvirai: “Nei man, nei kai kuriems kolegoms nepatinka politikai, keičiantys partijas, nors ji ir buvo LSDP priimta kaip visateisė narė, o šiuo metu yra išrinkta ir į partijos valdybą. Aišku, ji puiki oratorė, socialinių klausimų išmanytoja, bet tiek man, tiek kai kuriems kolegoms kliūva tai, kad ji nerimtai traktuoja artėjančius parlamento rinkimus. Į rinkimų sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ji įtraukta tik kaip puošmena. Ji nekandidatuoja vienmandatėje ir neketina trauktis iš Europos Parlamento, o tai, mano nuomone, nėra garbinga. Aš valdyboje siūliau elgtis garbingai ir pasakyti, kad jei mūsų europarlamentarai bus išrinkti, jie dirbs Seime, o jei neketina trauktis, tai nereikia jų ir į sąrašą rašyti.” (…)

Trumpasis interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte

VEIDAS: Ar dar tikite, kad eurą pavyks išsaugoti, o euro zonos valstybėms neteks grįžti prie senųjų valiutų?
I.Š.: Visų pirma pastarųjų rinkimų Graikijoje rezultatai rodo, kad šios šalies žmonės nenori atsisakyti narystės euro zonoje, todėl reikia tikėtis, jog suteiks naujai vyriausybei galimybę atlikti reformas, reikalingas norint joje išlikti. Galiausiai hipotetinis Graikijos pasitraukimas nereiškia euro zonos žlugimo, nes tokio įvykio poveikis euro zonai priklausytų nuo pačios euro zonos veiksmų kuriant ir naudojant „ugniasienes“, apsaugančias nuo sukrėtimų plitimo.
VEIDAS: Kokia didžiausia euro žlugimo grėsmė būtų euro zonai ir Lietuvai?
I.Š.: Kaip minėta skelbiant naujausias Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekcijas, pagrindiniai rizikos veiksniai yra euro zonos recesija, kuri gali lemti prastesnes Lietuvos prekybos partnerių plėtros perspektyvas.
VEIDAS: Kaip euro žlugimas paveiktų Lietuvos makroekonominius rodiklius – BVP, eksporto apimtį?
I.Š.: Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kokios konkrečios euro zonos problemų apraiškos kada ir kokiu mastu gali paveikti mūsų eksporto rinkas ir mūsų prekių bei paslaugų paklausą. Taigi neįmanoma išmatuoti rizikos konkrečiais „litais“, nes tai priklauso nuo daugybės prielaidų. Šiuo metu Finansų ministerija pagrindo keisti savo makroekonominį scenarijų, kuriuo paremti biudžetai, nemato. Norėčiau priminti, kad projekcijos nuo pat paskelbimo, palyginti su kitais prognozuotojais, buvo kone nuosaikiausios. Biudžetų vykdymas atitinka planą, kuris remiasi minėtu makroekonominiu scenarijumi.
VEIDAS: Jei vis dėlto pradėtų pildytis blogiausias scenarijus, kokių priemonių Lietuvos Vyriausybei tektų imtis siekiant suvaldyti situaciją?
I.Š.: Per sunkmetį įsitikinta, kad Lietuva geba valdyti krizinę situaciją, o Vyriausybė – priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus. Vis dėlto net lėtesnė prekybos partnerių plėtra ir su tuo susijusi prastesnė makroekonominė aplinka negali paveikti viešųjų finansų taip drastiškai, kaip „Lehman Brothers“ krizė, kuri skaudžiai smogė dėl susikaupusio per ūkio kaitimo laikotarpį disbalanso. Todėl akylai stebėdami Lietuvos ir pasaulio ekonomikos tendencijas, kaip ir visus pastaruosius 3,5 metų, esame pasirengę pasiūlyti sprendimų, jeigu tokių prireiktų.