BFL nuotr.

Aušra LĖKA

„Man tai labai įdomus darbas“, – pasakodamas apie savo 25-erius metus valstybės tarnyboje tarsteli Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, užbėgdamas už akių klausimui, ar biurokrato darbas nėra nuobodus. Gal todėl, kad šį darbą dirba nebiurokratiškai, jis ir išrinktas geriausiu 2016-ųjų valstybės tarnautoju.

Ką veikia Vyriausybės kancleris? A.Mačiulis pripažįsta, kad klausimas ir paprastas, ir sudėtingas. „Kasdienis darbas labai dinamiškas – trumpai neatpasakosi“, – sako jis ir pradeda vardyti.

Kasdien – konsensuso paieškos

Kancleris vadovauja Ministro Pirmininko tarnybai – Vyriausybės kanceliarijai, kuri aptarnauja premjero ir Vyriausybės veiklą. Kanceliarijoje dirba beveik 200 žmonių, kancleris koordinuoja jos, kaip institucijos, darbą. Nemažą laiko dalį tenka skirti įvairių tarpinstitucinių pozicijų derinimui teisėkūros procese, derinti įvairius projektus ir parengti juos Vyriausybės posėdžiams. O teisės aktų priimti ir keisti reikia daug, nes tebesame jauna valstybė.

Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų.

Derybose dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) Lietuva gavo pastabų teisėkūros procesui, tad pasitempti yra kur. „Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų, kad ta pati ministerija teikia to paties įstatymo atskirų straipsnių projektus keliskart per mėnesį, nes atskiri ministerijų departamentai tarpusavyje mažokai bendradarbiauja“, – pripažįsta A.Mačiulis.

Vyriausybės kanceliarija atlieka ir įvairių struktūrų, kurioms vadovauja Ministras Pirmininkas, – komitetų, darbo grupių sekretoriato funkcijas. O jų daug: nuolatiniai dariniai, pavyzdžiui, Strateginis komitetas, tarptautinėms sutartims įgyvendinti įsteigtos darbo grupės ar laikinosios, kurių vienos baigia darbą, kitos pradeda.

Kanclerio atsakomybė – ir pačios Vyriausybės kanceliarijos vidinė komunikacija, kad ji skatintų bendradarbiauti, teikti idėjas, nebijoti suklysti, imtis atsakomybės.

Prieš pusketvirtų metų, paskirtas į šias, aukščiausias valstybės tarnautojo hierarchijoje, pareigas, A.Mačiulis „Veidui“ sakė vadovausiąsis į re­zul­ta­tus orientuota vadyba – kiekvienas pavaldinys tu­rės nusistatyti pamatuojamus rodiklius. O kokie jo pa­ties?

Kancleris prisipažįsta imdamasis šio darbo pats ne iki galo suvokęs Vyriausybės veiklos atvirumo, komunikavimo su visuomene svarbą. Portalas „Mano Vyriausybė“ – konkretus pavyzdys, kad kanclerio žodžiai „svarbu nebijoti, netingėti, skirti laiko konsultacijoms su visuomene, pasiklausti verslo, specialistų, piliečių, kas gerintina, kas blogai“ nėra tušti.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška.

Pripratinti valdininkus dirbti orientuojantis į rezultatus Vyriausybės kancleriui – viena svarbiausių užduočių. „Deja, tenka susidurti su procesinio valdymo rutina – valdininkas atlieka kažkokias pareigas ir nelabai nori išmatuoti, ką tai duoda. Sie­kiame, kad rengiant teisės aktų projektus iš kar­to būtų pamatuoti galimi rezultatai, – atlikti išankstinį poveikio vertinimą, ką tas teisės aktas duos verslui, visuomenei, paprastam piliečiui. Diskutuojame, pykstamės su ministerijomis, kolegomis, nes dar yra toks požiūris: priimkime įstatymą ir pažiūrėsime, kaip jis veiks. Bet turime pažiūrėti iš anksto, kad būtų mažiau klaidų“, – neabejoja A.Mačiulis.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška. Prie sta­lo jo kabinete kasdien sėda atskirų institucijų at­sto­vai, kancleris prašo visų argumentuoti, kodėl jų vie­nokia ar kitokia pozicija, ir ieško bendro vardiklio.

Tiesa, A.Mačiulį skiriant Vyriausybės kancleriu kai kas abejojo, ar jam, „minkštam“ žmogui, pavyks suderinti skirtingus interesus. „Gal minkštumas painiojamas su lankstumu: galima laikytis kietos pozicijos – teigti taip ir ne kitaip. Bet galima ginti savo poziciją argumentais, ieškoti kom­promisų“, – savo požiūrį dėsto A.Mačiulis. Ir jis tikrai sulaukia pagyrimų už gebėjimą ne tik iš­klausyti, bet ir išgirsti.

Greta politikos, bet ne politikas

Vyriausybės kancleris sako labai vertinantis iniciatyvius, nebijančius sakyti savo nuomonės, taip pat ir kritikos, pavaldinius.

Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.

Bet ar pats A.Mačiulis drįsta savo tiesioginiam vadovui – premjerui pasakyti, jei šis neteisus, klysta. „Taip tiesmukai – gal ne, bet išdėstyti savo nuomonę, siūlymus, sprendimų variantus ar kartais pasakyti kiečiau, kad toks sprendimo projektas nėra geriausias, be abejo, tenka, – pasakoja A.Ma­čiulis, bet priduria: – Vyriausybės kanceliarijos veikla susijusi su Vyriausybės programos įgyvendinimu, mes – Vyriausybės padėjėjai. Tad iniciatyvų, kurios kertasi su Vyriausybės programa, neturėtų būti. Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.“

Beveik visą gyvenimą, jau ketvirtį amžiaus, A.Mačiulis dirba valstybės tarnyboje, bet nė karto nedalyvavo jokiuose politiniuose rinkimuose, nesiveržė ir į politinius postus. Jau 14–15 metų jis – Socialdemokratų partijos narys, bet, pabrėžia, tik eilinis. „Mano nuomone, aš naudingesnis valstybės tarnyboje prisidėdamas prie politikos formavimo, jos įgyvendinimo. Save daugiau matau valdininku, tik ne blogąja prasme“, – sako A.Mačiulis.

Politinio pasitikėjimo tarnautoju dabar jis tapęs antrąkart: pirmąkart tai buvo, kai susisiekimo ministru paskirtas Zigmantas Balčytis jam, karjeros tarnautojui, pasiūlė viceministro – politinį postą, ir jis sutiko. Sako pamatęs, kaip toji tarnyba atrodo iš politinio pasitikėjimo tarnautojo varpinės, bet pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, kai vietoj viceministrų įteisintas nepolitinio pasitikėjimo valstybės sekretoriaus institutas, dalyvavo konkurse ir laimėjo.

A.Mačiulio kompetenciją ir patirtį vertina ne tik jo partijos kolegos socialdemokratai. Kai 2008 m. Seimo rinkimus laimėjo dešinieji ir nepolitinio pasitikėjimo ministerijų sekretorių pareigybes pa­kei­tė į politinio, naujasis susisiekimo ministras, tuometis Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Ma­siu­lis, vienintelį A.Mačiulį paliko poste, įvertindamas tai, kad jis – geras vadybininkas ir procedūrų žinovas, o europiniai dalykai – jo stiprioji pusė, nes jis buvo vadovavęs ministerijos Trans­porto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Eu­ropos integracijos departamentams.

Kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai.

Bet ar ir pačiam A.Mačiuliui nesvarbu, kokios politinės krypties ministras jam vadovauja? „Nėra tas pats, nes kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai“, – neabejoja A.Mačiulis.

Jis pasakoja per savo ilgametę karjerą valstybės tarnyboje matęs politikų entuziazmą atėjus į postą po Vyriausybės pasikeitimo ir jų požiūrį į karjeros valdininkus – kad šie kažkokie negeranoriški, nekompetentingi, kad juos reikia pakeisti.

Pasaulyje yra daug modelių: vienur pasikeitus vyriausybei keičiama vos ne iki skyriaus vadovų, kitur valdininkais labiau pasitikima. „Jei politikas pasitiki valdininku ir leidžia jam būti iniciatyviam, pats tobulėja. Bet jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris. Gerai, kad jo Lietuvoje mažėja. Profesionalumas ir pasitikėjimas labai svarbu“, – tokios pozicijos laikosi A.Mačiulis, prisimindamas tuos metus, kai valstybės tarnyboje dirbo tik entuziastai – pensininkai ir studentai.

Į valstybės tarnybą – iš mokslo

A.Mačiulio karjeros kreivė pavyzdingai nuosekli: prieš ketvirtį amžiaus 1991 m. tuomet trisdešimtmetis Vilniaus inžinerinio statybos instituto (da­bar Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VGTU) absolventas po septynerių metų darbo Moks­lų akademijos Ekonomikos institute atėjo dirbti į Susisiekimo ministeriją ir du dešimtmečius čia pamažu laiptelis po laiptelio kopė aukštyn.

Jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris.

„Sovietiniais laikais svajonių buvo, bet galimybių mažiau. Rinkausi konkretesnę profesiją – trans­portas, logistika visais laikais buvo ir liks svarbi sritis. Rinkausi pusiau ekonomisto, pusiau inžinie­riaus profesiją“, – prisiminimais dalijasi A.Ma­čiulis. Beje, būtent transporto sritį rinktis paskatino ir tai, kad jam patiko šios srities sportas – jis buvo Lietuvos kartingo jaunių čempionas.

Mokėsi A.Mačiulis gerai, tad baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Mokslų akademijos Eko­nomikos institute. Daktaro disertacija, kurią jis apsigynė jau dirbdamas Susisiekimo ministerijoje, buvo iš Lietuvos geležinkelių sistemos strateginio planavimo srities. Mokslinio darbo idėjos neliko neįgyvendintos – A.Mačiulis jas panaudojo formuluodamas jau viso transporto sistemos strategijas, kai  vadovavo Susisiekimo ministerijos Trans­porto politikos departamentui.

Akademinio, tiriamojo darbo neužmetė ir ta­pęs valdininku: iki tapdamas Vyriausybės kancleriu dirbo pedagoginį darbą VGTU, parašydavo ir straipsnių transporto temomis. „Įdomu matyti, kad jaunimas, anksčiau nelabai akcentavęs žinių svarbą, nes buvo galima greitai prakusti iš laukinės rinkos verslo, dabar suvokia žinių poreikį. Bet ko jiems nepapasakosi, reikia rimtai rengtis paskai­toms. O taip ir pats tobulėji“, – džiaugiasi A.Ma­­čiulis.

Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti.

Jis neatmeta galimybės, jei baigus kadenciją šiai Vyriausybei naujasis premjeras pasirinktų kitą kanclerį, vėl imtis dėstytojo darbo. Jis turi teisę ir susigrąžinti valstybės karjeros tarnautojo statusą. „Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti. Esu vadovavęs galybei darbuotojų atrankos konkursų kaip komisijos pirmininkas ar narys, žinau, kad konkursantams tai kelia stresą, bet nebijočiau ir jų. Tik nelabai matau savęs versle. Gal jau per senas imtis verslo, nors su juo bendrauju visą gyvenimą – tai įpareigoja mano veikla dirbant ir Susisiekimo ministerijoje, ir Transporto investicijų direkcijoje, ir Vyriausybės kancleriu“, – sako A.Mačiulis.

Ne sėdėti valstybei ant sprando, o padėti klestėti

Vyriausybės kancleris prisipažįsta, kad pomėgiams daug laiko nelieka. Jis mėgsta keliones – pažinti pasaulį, skirtingas kultūras. Bet jam įdomios ir kelionės po Lietuvą. „Mes, lietuviai, linkę save plakti ir kritikuoti, bet keliaudamas po Lietuvą matai ne tik tuštėjančias sodybas (nors ir jų yra), bet ir gražėjančius miestelius, gyvenvietes, ir, žinoma, tokią gražią gamtą“, – sako A.Mačiulis.

Jam patinka ne tik grožėtis gamta – mėgsta sodininkauti žmonos, medikės, tėviškėje nedideliame miestelyje. „Ką moku dirbti? Viską – aš juk kaimo vaikas“, – šypsosi Vyriausybės kancleris.

Jo vaikai valdininkų dinastijos, atrodo, nepratęs: duktė Irmunda („Pats išrinkau retą senovišką prūsišką vardą“, – didžiuojasi A.Mačiulis) – finansininkė, ekonomistė, dirba privačiame versle, o dabar augina dvejų metų dukrelę. Sūnus Lukas – medicinos studentas, pasukęs mamos pėdomis.

Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui.

Pats A.Mačiulis nesigaili dirbantis valstybės tarnautojo darbą. „Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui, ieškoti būdų, kaip didinti visuomenės gerovę. Man šis darbas įdomus ir prie širdies“, – paneigdamas, kad žodis „biurokratas“ turi tik neigiamą atspalvį, sako A.Mačiulis ir pasidžiaugia, kad daugėja žmonių, manančių, jog biurokratai – ne kažkoks darinys, sėdintis ant valstybės sprando, o žmonės, kurie siekia tos valstybės klestėjimo.

Kolegų valdininkų, ministrų, merų, verslo asociacijų vadovų išrinktas geriausiu 2016 metų valstybės tarnautoju A.Mačiulis savo pavaldiniams praėjusią savaitę minėtos Tarptautinės valstybės tarnautojo dienos proga linkėjo nebijoti iniciatyvos, siekti rezultato, tikėti valstybės tarnyba – kad ji funkcionuoja valstybės gerovei, o ne kad valdininkas parašytų kokį raštą. Paprasčiau tariant, linkėjo būti biurokratu gerąja šio žodžio prasme, koks jis pats yra.

Dosjė

Gimimo data ir vieta 1961 m. kovo 31 d., Anykščių r. Nausodės k.

Išsilavinimas  VGTU, transporto inžinierius ekonomistas; socialinių mokslų daktaras

Užsienio kalbos anglų, prancūzų, rusų

Karjera

1984–1991 m. Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Transporto problemų skyriaus ekonomistas, mokslinis bendradarbis

1991–2001 m. Susisiekimo ministerijos (SM)  Ekonominių programų ir prognozių skyriaus viršininko pavaduotojas, Transporto politikos ir programų skyriaus viršininkas, Transporto politikos ir investicijų, Transporto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Europos integracijos departamentų direktorius

2001–2002 m. susisiekimo viceministras

2002–2009 m. SM valstybės sekretorius

2009–2011 m. SM kancleris

2011–2012 m. Transporto investicijų direkcijos vadovas

2012 m. – dabar Vyriausybės kancleris