Pastarasis laikotarpis atrodė santykinai ramus. Niekas nieko „neapspjaudė“, valdžios vyrai jokių skandalų nesukūrė. Atrodo, net ir Dievui nuobodu su mumis pasidarė, tad nutarė jis pajuokauti. Ir pajuokavo gana sėkmingai – davė tautai sveikatos apsaugos ministrą…

Kad davė, tai davė – šis tuoj pat įniko mus linksminti, matyt, ir pačiam greičiausiai jau gerokai buvo pabodę opozicijos kėdę trinti. Žinia, jis visuomet pasižymėjo skambiais pasisakymais, o ir hiperaktyvumo iš šio piliečio neatimsi. Kažin ar dar kuris politikas daugiau už jį Seime buvo matomas. Tai gavęs valdžią į rankas pasiraitojo rankoves ir ėmėsi reformuoti mediciną. Bet žodis „reformuoti“, matyt, gerokai per taikus tokiai veiklai apibūdinti. Gal verčiau tiktų sakyti „revoliucionizuoti“? Bet man labiau tinka kitas žodis – „linksminti“.
Revoliucijos paraku pakvipo, kai ministras žiniasklaidai prasitarė, kad jo širdžiai vis dar tokia miela seniai išsiilgta sovietinė tokio Semaškos sveikatos apsaugos sistema. Ne tik psichologai žino, kad žmogus į senatvę prie jaunystės pomėgių ima linkti ir savo praeitį romantiškai idealizuoti. Tai visai ne bėda – juk nevalia iš žmogaus atimti fantazijų. Bet fantazijos viena, o realybė – kita. Ir ypač baisu tampa, kai prisisvajojęs „romantikas“ staiga nusprendžia fantazijas įgyvendinti ir ima aplinkinius versti jose gyventi. Kartais artimieji net psichiatrus į pagalbą pasitelkia, kad vargšelį atgal į realybę sugrąžintų.
Aha, beje, apie psichiatrus, matyt, ir reikėtų pakalbėti. Mat mūsų visų sveikatos „saugojimo“ ministras nusprendė pirmiausia raumenis ant jų pamiklinti. Kažkaip vis nutinka, kad sveikatos revoliucionieriai ne pirmą kartą psichiatrus pirmuoju taikiniu pasirenka. Kažin kodėl? Sakoma, kad pirmiausia visi stengiasi susidoroti su tais, kurių bijo. O kodėl bijo? Gal skaitytojui pačiam koks nors atsakymas į galvą ateitų…
Pamenu, vienas ministras ano amžiaus gale bandė psichiatrijoje „pasitvarkyti“, kompensuojamųjų vaistų pacientams sąraše beveik nepalikdamas vietos medikamentams, skirtiems psichikos ligoms gydyti. Gavęs kritikos, bandė ir psichiatrus užčiaupti, net žurnalistę spaudė prie sienos, reikalaudamas išduoti „per daug kalbančiųjų“ pavardes. Deja, krito pats…
Kitas ministras jau šio šimtmečio įžangoje psichoterapeutams dovaną įteikė – panaikino šią specialybę. Ar žinote, mielieji, kad Lietuvoje formaliai nėra nė vieno psichoterapeuto? Tai pas ką lankotės? Čia tik mes, na, ir dar „kvaili“ vakariečiai mus psichoterapeutais ar psichoanalitikais vadina, o Lietuvos valdžiai XXI amžiuje tokia specialybė neegzistuoja! Beje, tas ministras irgi netrukus krito, bet psichoterapeutai iki šiol lyg vaiduokliai slepiasi po psichiatrų, psichologų ar dar kitokių gydytojų kaukėmis.
Na, o dabartinis ministras pralinksmino mus išleisdamas įsakymą Nr. V-1209, kuriame suvardijo, ką mes, psichiatrai (ir psichoterapeutai), dirbantys poliklinikose ar privačiuose kabinetuose, turime sau darbe į kompaniją pasiimti ir kokias priemones pasirinkti, idant kenčiančiam žmogui padėtume. Kad nebūtų pernelyg nuobodu, palinksminsiu ir jus.
Taigi ką psichiatras turėtų savo kabinete įdarbinti? Greta jo turi įsitaisyti slaugytojas, psichologas, socialinis darbuotojas ir „kiti specialistai pagal poreikį“. Viskas būtų logiška, jei šis reikalavimas būtų taikomas poliklinikoms. Bet, sakykite, kaip elgtis privačiame kabinete dirbančiam psichiatrui, o dar labiau – vienišam valstybės ignoruojamam psichoterapeutui? Juk pas jį, anot Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidento doc. Alvydo Navicko, paprastai ir ateina tautos žiedas – politikai, o ir verslininkai ar žmonės, kurie nenori viešinti savo psichologinių problemų.
Įsivaizduokite tokią situaciją. Štai sveikatos apsaugos ministras nusprendžia, kad atėjo laikas pasitarti su psichoterapeutu (atleiskite, psichiatru) dėl savo psichologinių sunkumų. Žinoma, jis nueis pas privatininką, kad šiukštu niekas nesužinotų, jog ir jis vargšelis naktimis nemiega ar su partiečiais nebesutaria… O čia – še tau, boba, ir devintinės! Psichoterapeuto kabinete sėdi visa jo nurodyta komanda: psichiatras, slaugytojas, psichologas, socialinis darbuotojas ir kas nors iš tų „pagal poreikį“: koks nors apsaugininkas ar policininkas – juk ne bet kas, o ministras atvažiavo! Na, ką, ministre, patiktų? Visi įdėmiai išklauso jo problemas, paklausinėja išsamiau, pavyzdžiui, kaip seksualinis gyvenimas einasi, ar žmona nemuša… Po to į kortelę surašo.
Manau, ne tik ministrui, bet ir kiekvienam savo konfidencialumą saugančiam žmogui nepatiktų tokia pagalba. O ministras TV ekrane pareiškia norintis, kad pagalba ne Gariūnų kioskelyje teikiama būtų. Vadinasi, jei su komanda, tai jau nebe Gariūnų kioskelis?
Bet visos įsakymo linksmybės dar ne čia. Jos ten, kur surašytos reikalingos psichiatro darbui priemonės. O tai (cituoju): „arterinio kraujospūdžio matavimo aparatas; techninės priemonės psichiką veikiančioms medžiagoms organizmo terpėse nustatyti (alkotesteriai, greito narkotinių medžiagų nustatymo priemonės ir kt.); medicininės svarstyklės; ūgio matuoklė“. Taigi, matyt, dabar psichiatras užsiims ūgio matavimu ar paciento svėrimu, nes tai, anot ministro, lemiamas psichikos sutrikimų gydymo veiksnys… O jei dar kraujospūdį išmatuosime ar girtumą patikrinsime, tai psichiatro kompetencija pasieks tarptautinį lygį! O gal čia nelemtasis Semaška kiša koją…
Bet ir tai dar ne viskas. Cituodamas psichiatro darbui reikalingas priemones, sąmoningai nepaminėjau paskutinės, kuri tiesiog vainikuoja visą įsakymą. Po ūgio matuoklės atskiru punktu įrašyta „centimetrinė juostelė“! Va čia tai, matyt, jau psichiatro (ir psichoterapeuto) genialumo įrodymas! Jei turiu centimetrinę juostelę, galiu save vadinti tobulu psichoanalitiku, psichoterapeutu ir psichiatru viename asmenyje!
Manau, kad daugiau nėra ko bepridurti. Tik norisi dar vieną klausimą užduoti ministrui: ką matuosime ta juostele? Kaukolės apimtį? O gal atstumą nuo smegenų iki rankos, kuri tokius įsakymus pasirašo? Juk kol impulsas iš smegenų iki rankos ateina, praeina laiko… Ir gal kuo atstumas ilgesnis, tuo mažiau protas daro įtaką?
Būtų juokinga (įsakymas, beje, išleistas gruodžio 31-ąją – gal ministerijoje per anksti imta švęsti?), jei nebūtų liūdna. Liūdna, kad vis dar valkiojamės po kažkokias sovietines sistemas, idealizuojame jas, bet blogiausia, kad bandome išorinę tikrovę prie savo vidinių fantazijų pritempti. O juk brandus ir protingas žmogus visuomet atvirkščiai elgiasi – savo vidinį pasaulį prie išorinio taiko. Tai kas gi mus valdo, gerbiamieji?
Beje, ministras vasario pradžioje „pataisė“ linksmąjį įsakymą: dabar jis galioja tik tiems psichiatrams, kurie gauna lėšų iš valstybės biudžeto. Ir kas tada? Ogi tas, kad dabar nesąmonėms ūgio matuoklių, svarstyklių ar centimetrinių juostelių pavidalu psichiatrų kabinetuose lėšas švaistys nebe patys žmonės, bet valstybė. O tai pinigai, beje, irgi tų pačių žmonių.

Kažkaip vis nutinka, kad sveikatos revoliucionieriai ne pirmą kartą psichiatrus pirmuoju taikiniu pasirenka. Kažin kodėl?