Dar 2006 m. „Myspace“ įkūrėjai, Krisas Devolfas ir Tomas Andersonas žadėjo, kad šis portalas atgaivins muzikos pramonę, pakeis politikų kampanijų metodus bei iš naujo apibrėš sąvoką „populiarioji kultūra“.

Vėliau milijardierius žiniasklaidos magnatas Rupertas Murdochas įsimylėjo šį portalą ir nusipirko už didžiulę sumą. O dar vėliau… viskas ėmė byrėti. Kodėl „Myspace“ miršta? Į tai pabandysime atsakyti šiame straipsnyje.

Vieno žmogaus istorija

2006-iais metais, garsus JAV aktorius ir buvusi „Gelbėtojų“ (angl. „Baywatch“) žvaigždė Džeremis Džeksonas negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be „Myspace“ portalo. Jis buvo vienišas, ne pilną darbo dieną dirbantis aktorius, o minėtas socialinis tinklas tam tikra prasme išpildydavo visos jo norus.

Džeremis valandų valandas praleisdavo „Myspace“, kuris tuo metu būdavo žinomas kaip „populiariosios muzikos centras“. Džeksonas turėjo daugiau nei tūkstantį „draugų“. Jis ten pardavinėdavo savo vardines kepuraites ir flirtavo su moterimis. Tačiau viskas pasikeitė.

„Ištikimai tikėjausi, kad savininkai portalą atgaivins. Tačiau mano padėjėjai ir verslo partneriai vieną dieną primygtinai pareikalavo išsiregistruoti iš portalo. Jei esi „Myspace“ portale, tiesiog atrodai truputį neskoningai“ – prisimena trisdešimtmetis aktorius. Džeremis Džeksonas ir dabar tęsia aktoriaus bei dainininko karjerą. Jis vaidina „Celebrity Rehab“ ir dirba begalėje kitų įdomių projektų, tačiau dabar jo skaitmeninė komunikacija apsiriboja „Facebook“ ir „Twitter“ socialiniais tinklais. Jis netikrino savo „Myspace“ profilio nuo 2009-ųjų.

Viena kryptimi – žemyn

2008-ųjų gruodį, „Myspace“ portalas buvo pasiekęs savo viršūnę – 75,9 mln. unikalių vartotojų per mėnesį. Tuo tarpu 2011-ųjų gegužę skaičius nukrito iki 34,8 mln. unikalių vartotojų per mėnesį, t.y. daugiau nei dvigubai. Palyginimui šiuo metu “Facebook” lankytojų skaičius viršija 700 milijonų. Kadangi vienintelis portalo pajamų šaltinis yra reklamos plotų pardavinėjimas, lankomumas turėjo tiesioginės įtakos kompanijos apyvartai. 2009-iais metais „Myspace“ sugeneravo 470 mln. dolerių. Manoma, kad šiais metais geriausiu atveju bus sugeneruota 184 mln. dolerių.

2005-ųjų vasarį žiniasklaidos konglomeratas „News Corporation“ nusipirko socialinį tinklą už milžinišką 580 mln. dolerių sumą. Prieš kurį laiką oficialiai pareikšta, kad žiniasklaidos konglomeratas jau ieško potencialių pirkėjų ir tikisi šį projektą parduoti, o pradinė siūloma portalo kaina – vos 100 mln. dolerių.

Galbūt žodelis „vos“ kažkam skamba ir juokingai, bet palyginkime šią sumą su kitomis įmonėmis. „LinkedIn“ šiuo metu vertinama 6,4 mlrd. dolerių, „Twitter“ – 8 mlrd. dolerių, o „Facebook“ – net 80 mlrd. dolerių. Taigi, šiame kontekste minėti 100 mln. dolerių yra tikrai juokingi. O juk kažkada „Myspace“ buvo prognozuojama šviesesnė ateitis už „Facebook“.

Netiesiogine prasme „Myspace“ bado akis „News Corporation“, tiesiogine – portalo vartotojams. Užėjus į kokio nors vartotojo profilį visai tikėtina, kad dešiniame kampe rasite užrašą „Nori susirasti merginą? Štai, tūkstantis nuotraukų ČIA!“ (angl. „Want a Girlfriend? View Hundreds of Pics HERE!“). Išties neskoninga.

Kodėl „Myspace“ miršta?

Vienas „Myspace“ įkūrėjų, Krisas Devolfas, kartkartėmis patikrina savo profilį portale, tačiau iš karto nusivilia: „Mes tiek daug laiko ir energijos skyrėme muzikos lincencijoms, tačiau ši portalo savybė taip ir liko neišnaudojusi savo galimybių“.

Tačiau pagrindinė portalo smukimo priežastis, anot jo yra tai, kad portalą perėmė didžiulė korporacija, kurioje viskas vyksta lėtai, o darbai vykdomi nekūrybingai. „Yra daug kultūrinių skirtumų. Didelėje kompanijoje daugiau susirinkimų, projekto patvirtinimui reikia mažiausiai trijų žmonių sutikimo ir t. t.“, – teigia Devolfas.

Iš karto po portalo įsigijimo, naujai suformuota „Myspace“ komanda turėjo sugalvoti naujų būdų, kaip iš svetainės uždirbti daugiau pinigų. Tai neabejotinai apribojo kūrybiškumą. Tuo tarpu „Facebook“, „Tumblr“, „Twitter“ ir kiti socialiniai tinklai gavo didžiulį finansavimą ir laisvę tobulinti patį produktą.

Internetiniame versle pinigai dažnai ateina daug vėliau. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti didžiausią pasaulyje elektroninės komercijos parduotuvę „Amazon.com“, kuri pirmą pelną fiksavo tik po septynerių metų veiklos. Iki tol, visa veikla turi būti finansuojama iš rizikos fondų bei kitų šaltinių. „Kai mes pardavėme kompaniją, jos valdymą perėme korporaciniai vadybininkai, racionalistai, kurie, beje, niekada nebuvo portalo vartotojai“, – pabrėžia vienas „Myspace“ įkūrėjų. „Toks verslas tiesiog ne jų genuose“, – priduria sarkastiškai.

Vienas iš „News Corporation“ trumparegystės įrodymų – atsisakymas kurti platformą. Tiesą pasakius, platformos turėjimas yra viena iš kelių „Facebook“ sėkmės priežasčių. Jie sukūrė galimybę paprastiems žmonėms kurti programėles, didinti verslo pardavimus komunikuojant ir pan. „Myspace“ to nepadarė.

„Myspace“ šiandien ir rytoj

Nuo 2010-ųjų vasario „Myspace“ vadovauja Maiklas Džounsas. Visai neseniai jis pristatė naują portalo koncepciją „pramogų centras“ (angl. „Social entertainment hub“). Kai kurie interneto ekspertai giria šią koncepciją ir pataria portalui nepamiršti savo vartotojų iš Ispanijos, Portugalijos, Lotynų Amerikos. Mat šiuose kraštuose „Myspace“ populiarumas vis dar yra didelis.

„Myspace turi šansą vėl būti kažkuo, tačiau tam reikia pasitelkti didžiulį kūrybiškumą. Jeigu portalas eis tuo keliu, kuriuo eina dabar, laukia ne patys geriausi laikai“, – teigia Krisas Devolfas.

Vaizdo įraše pakeistu balsu vyrukas ragina jungtis prie informacijos privatumo apsaugos iniciatyvos ir sunaikinti socialinį tinklalapį „Facebook“. „Anonymous“ žinutėje tikinama, kad „Facebook“ pardavinėja informacija saugos įmonėms ir leidžia prie duomenų prisijungti valdžios institucijoms.

„Viskas, ką darai „Facebook“, lieka „Facebook“. Nesvarbu, kokios jūsų privatumo funkcijos nustatytos ar net ištrynus savo profilį visa informacija lieka „Facebook“ ir bet kada gali būti atstatyta“, – kalbama įraše.

Programišiai įspėja, kad net saugumo funkcijos, kurios suteikiamos vartotojams, yra tik iliuzija. „Facebook“ apie jus žino daugiau nei jūsų šeima“, – tikina „Anonymous“.

„Vieną dieną jūs atsigręšite atgal ir suprasite, kad tai, ką mes padarėme, yra teisinga“, – tikina „Facebook“ mirtį planuojantys kompiuterių specialistai.

Tiesa, lieka neaišku, ar šis grasinimas yra iš tiesų rimtas, ar tiesiog pokštas – turbūt atsakymas paaiškės ne anksčiau kaip lapkričio 5 d.

technologijos.lt

Lietuvių literatūros tyrinėtojos profesorės Vandos Zaborskaitės mirtis yra didelė netektis lietuvių literatūros, pedagogikos ir visuomeniniam gyvenimui, teigia šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Šviesus profesorės atminimas išliks gausių jos studentų, kolegų, visų ją pažinojusių žmonių atmintyje. Tai didelė netektis lietuvių literatūros, pedagogikos ir visuomeniniam gyvenimui. Reiškiu gilią užuojautą velionės artimiesiems, draugams ir bendražygiams”, – rašoma prezidentės užuojautos laiške.

Pasak D.Grybauskaitės, Zaborskaitė įnešė reikšmingą indėlį į lietuvių literatūros tiriamąjį mokslą, išugdė ištisas kartas talentingų pedagogų, aktyviai prisidėjo vykdant Lietuvos švietimo reformą. Profesorės straipsniai, recenzijos, monografijos, publicistika visados pasižymėjo išskirtine įžvalga ir pilietiškumu, sakoma prezidentės spaudos tarnybos pranešime.

Už nuopelnus Lietuvai profesorė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, o kaip iškili vilnietė – Šv. Kristoforo statulėle.

Kūčių dieną V.Zaborskaitei suėjo 89-eri. Pirmadienį mirusi V.Zaborskaitė tyrinėjo senąją lietuvių literatūrą ir XIX-XX a. rašytojų kūrybą. ji yra daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorė.

Mirties nežinomybė baisi. Bandydami ją įveikti stengiamės sau, o gal ir kitiems įrodyti, kad mirties nebijome ir galime ją nugalėti.

Prasideda lapkritis, ir vaizdas už lango gerokai keičiasi. Vėjas nuo medžių nuplėšia paskutinius lapus, pievos pasidengia rūdimis, taip atimdamos bet kokius vešinčios žalumos prisiminimus, o dangumi vis dažniau skrieja švininiai debesys.
Vaizdas keičiasi, o gamta lyg žmogus ima senti. Vasaros grožis dingsta. Kaip ir žmogus, ji vis labiau žilsta, įspėdama apie nesustabdomai artėjantį gamtos letargą ir sulig paskutiniais lapais nykstančią gyvybę. Lapkritis virsta savotišku mirties mėnesiu, kurį ir pradeda mirusiųjų pagerbimo diena – Vėlinės.

Maža to, dar Vėlinių išvakarėse mus apima keistoka mirties karštligė, atėjusi į mūsų šalį iš Vakarų. Amerikiečių pradėta Helovino šventė nepastebimai tapo ir mūsų gyvenimo dalimi, kai klubus, barus ir privačius vakarėlius užplūsta mirusieji, kurie staiga virsta spygaujančia ir klykiančia minia – ne tiek baisia, kiek linksma. Vis dėlto kitą dieną linksmybės baigiasi ir mes tampame rimtais, tyliais ir liūdinčiais žmonėmis, susitinkančiais su savo mirusiais artimaisiais. Makabriškasis vaiduoklių siautulys virsta tyla, kuri veikiau reiškia pagarbą ar net savo pačių artėjančios pabaigos nuojautą. Juokui vietos nebelieka…

Tačiau koks juokas kalbant apie mirtį? Mirtis – rimtis, liūdesys, ji tegali sukelti skausmą, bet jokiu būdu ne juoką. Bet ar tikrai? Jei ji tokia rimta, tai kodėl linksminamės išvakarėse? Juk ir Bažnyčia moko, kad mirtis reiškia žemiškųjų kančių pabaigą ir kelionę į amžinojo džiaugsmo pasaulį.

Taigi mirties tema nėra tokia aiški ir paprasta, kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Sakyti, kad mirtis tėra pabaiga, būtų pernelyg paprasta. Tai tas pats, kas nepasakyti nieko. Mirtis mums kelia daug daugiau jausmų, minčių ir fantazijų nei kuri nors kita mūsų egzistencijos dalis. Ir nieko keista, nes mirtis yra prieštaringiausias mūsų gyvenimo faktas.

Skaičiau puikią Mitcho Albomo knygelę “Antradieniai su Moriu”, kurioje mirštantis mokytojas kalbasi su savo mokiniu, atverdamas gyvenimo ir mirties prasmę. Jo žodžiai, matyt, tiksliausiai atspindi mirties ir gyvybės santykį: “Visi žino, kad mirti teks, bet niekas netiki…” Iš tiesų šiuose žodžiuose slypi didelė tiesa. Žmogaus psichologija taip sutvarkyta, kad stengiamės išvengti nežinomybės. Mirtis – neišvengiama, tačiau joks mokslas negali pasakyti, kas už jos slypi, kuo ji baigiasi. Todėl ir bandome kažkaip su nežinia susitvarkyti. Didžiausias paradoksas ir yra tas, kad tikrai žinome, jog mirti teks, bet visais būdais sau tą neigiame. Vis dėlto paprasčiausio neigimo čia nepakanka. Reikia kažko daugiau, nes mirtis pernelyg sunki ir sudėtinga.

Žmogaus psichika nuo gimimo stabdo mirties suvokimą. Vaikas apskritai neturi tokio suvokimo, o paauglys gana lengvai manipuliuoja mirtimi. Jis supranta galimą mirtį, tačiau neigia jos negrįžtamumą. Iš čia, matyt, ir toks keistas grasinimas suaugusiųjų pasauliui: aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės. Paauglys jaučia, kad mirtis gresia tik kūnui, tačiau kūnas jam dar šiek tiek svetimas. Jei aš mirštu, tuo niekas dar nesibaigia. Arčiausiai Dievo, ar ne?

Suaugusysis jau nebeturi tokių galimybių – protas jau kitoks, jo nebeapgausi. Tai ir kyla noras bent jau netikėti neišvengiamybe. Prisiminkime: visi žinome, kad mirsime, bet niekas tuo netikime. O kad dar labiau netikėtume, susikuriame įvairiausių ritualų mirčiai paneigti. Kaip sakiau, galvojimo nebepakanka – imame veikti. Pradedame kurti gražias romantiškas istorijas apie mirtį. Idealizuojame savanoriškai žūstančius didvyrius. Pamenate Pilėnus? Ar Romą Kalantą? Šventvagiška net abejoti jų mirties prasme. Bet ar mirti visuomet reikia tam, kad skelbtume gyvenimą?

Pasirodo, kad kai kam reikia. Mirties nežinomybė baisi. Bandydami ją įveikti, stengiamės sau, o gal ir kitiems įrodyti, kad mirties nebijome ir galime ją nugalėti. Beprotišku greičiu gatvėmis skriejantys “drageriai”, nuo Televizijos bokšto šokinėjantys drąsuoliai, aštrius pojūčius sau keliantys įvairiausių beprotiškų atrakcionų dalyviai… Ar dar reikėtų vardyti? Rizikuodami mes ne tik įtvirtiname savo pergalę prieš giliai slypintį bejėgiškumą, bet ir bandome įveikti mirties baimę. Taip taip, būtent mirties baimę. Kad ir kokie drąsuoliai būtume, kad ir lėktuvais po tiltais skraidytume, mirties bijome visi. Nežinomybė verčia mus bėgti nuo jos, o kartais tik dar labiau artėti prie tos paslaptingos ribos.
Maža to, švenčiame Heloviną ir patys įsijaučiame į mirusiųjų vaidmenį. Juokas nugali baimę. Visos pomirtinės baisybės, pasirodo, tėra tik pokštas. Kiti, ne tokie linksmuoliai, pradeda kurti gražiausius žodžius apie mirtį. Treti ištraukia juos iš teksto, skirto paguosti kenčiančiai širdžiai, ir paverčia garbinimo kultu. Juk kiek grožio mirčiai suteiktų Mika Waltari Sinuhės Egiptiečio lūpomis, jei tai būtų “plikas” tekstas. Įsiklausykime: “Gyvenimas – gili įduba, o mirtis turbūt – gilus skaidrus vanduo” arba “Gyvenimas – karštos dulkės, o mirtis – gaivus vanduo”. O Josifas Brodskis, kuris sakė, kad mirtis – tai lygumos, o gyvenimas – vien kalvos ir kalvos? Romantiška, ar ne? O jei tai išgirs žmogus, kuriam gyvenimas seniai nebeatrodo mielas?

Pamenu, kai mokiausi psichoterapijos, labai keistus jausmus sukėlė teorija, kuri teigė, kad mes išgyvename triumfą greta mirusiojo. Pasirodo, kad džiaugiamės, užuot liūdėję, nes šįkart dar ne mūsų eilė, mes kol kas laimėjome šią beviltišką kovą. Taigi pasirodo, kad iš tikrųjų mirties baimė ir noras ją įveikti užkoduotas mūsų prigimtyje. Todėl ir bendraujame su savo mirusiaisiais prie jų kapo Vėlinių dieną, kai kurie net maisto jiems ant kapo palieka.

Tad gal mirties nėra? Deja, yra. Ir visai nebūtina lėkti link jos automobiliais, lėktuvais, alkoholiu ar narkotikais. Reikia pasirengti mirčiai, kuri ateis savo laiku ir tikrai be mūsų valios. Kaip sakė Alexanderis Pope’as: “Mes niekad nežinom, ar laikas ateit, ar išeiti, ar laikas giedoti, ar giesmę jau baigti…” Mirtį reikia gerbti. Ji mūsų gyvenimo dalis, o ne pajuokos objektas. Juokdamiesi iš mirties galime greitai tapti jos įkaitais ir atbėgti pas ją anksčiau laiko. Neigimas, kaip rodo psichologija, nepanaikina mūsų baimės objekto, bet neretai jį tik dar labiau priartina.

Taip ir su mirtim. Bėgdami nuo jos galbūt tik pas ją ir atbėgsim. O mirtis juk yra gyvenimo dalis. Priimdami tai, o ne bėgdami nuo jos, priimsime ir pamilsime gyvenimą. Ir norėčiau baigti to paties M.Albomo žodžiais: “Išmok mirti, ir būsi išmokęs gyventi…”

Švedijos nacionalinė sveikatos apsaugos taryba pirmadienį pripažino, kad paciento prašymas išjungti jo gyvybę palaikančią įrangą yra teisėtas, o šis sprendimas gydytojams atvėrė kelią patenkinti vienos sunkiai sergančios moters prašymą oriai numirti.

“Pacientas, kuris nori nutraukti gydymą, turi teisę tai padaryti – su sąlyga, kad jis arba ji supranta gydytojų pateiktą informaciją ir savo sprendimo pasekmes”, – sakoma Nacionalinės sveikatos apsaugos ir gerbūvio tarybos pranešime.

Šis sprendimas buvo priimtas, kai Švedijos medicinos draugija paprašė teisinio išaiškinimo, kadangi vienas šalies įstatymas leidžia pacientui nutraukti gydymą, o pagal kitą savižudybė su pagalba, pavyzdžiui, išjungus dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, laikoma baudžiamąja veika.

“Šis sprendimas labai geras, labai aiškus ir yra būtent tai, ko mes siekėme”, – naujienų agentūrai TT sakė Draugijos vadovė Eva Nilsson Baagenholm (Eva Nilson Bogenholm).

Pirmadienį paskelbtas sprendimas taip pat buvo atsakymas į laišką, kurį praeitą mėnesį gavo Nacionalinė sveikatos apsaugos ir gerbūvio taryba.

Tame laiške, kurio tekstas buvo nutekintas Švedijos žiniasklaidai, neįvardyta 32 metų moteris, kuri nuo šešerių metų visiškai paralyžiuota ir kuriai nuolat taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, prašė, kad būtų leista išjungti jos plaučių ventiliacijos aparatą.

“Nenoriu kentėti ir pūti, o taip nutiks, nes dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas vienintelis palaiko mano gyvybę, – rašė ji. – Mano aiškus noras – kad tas aparatas būtų išjungtas, kai aš būsiu užmigdyta. Joks žmogus pasaulyje neįstengtų užsidusinti ir nepatirti panikos. Jeigu pajėgčiau tai padaryti, būčiau taip pasielgusi.”

Sužinojus apie pirmadienį priimtą sprendimą, ta moteris sakė dienraščiui “Expressen”, kad yra “labai laiminga ir jaučia ramybę savo sieloje”.

Nacionalinė sveikatos apsaugos ir gerbūvio taryba nurodė, kad gydytojai neturėtų teikti nepageidaujamo gydymo, taip pat turėtų užmigdyti pacientą arba sušvirkšti jam morfijaus siekiant sumažinti skausmą prieš išjungiant gyvybę palaikančius prietaisus.

“Svarbiausia, kad patys pacientai spręstų, kokio gydymo jie nori ir kada jis turėtų būti nutrauktas”, – sakoma Tarybos juridinio skyriaus vadovo Anderso Printzo (Anderso Princo) pranešime.

Aktyvi pagalba nusižudyti siekiantiems asmenims – pavyzdžiui, mirtino preparato arba jėgos panaudojimas – Švedijoje išlieka neteisėta.