V. Puidoko nuotr.

Pašaukimas. Apie misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, savo gyvenimą paskyrusį Amazonijos indėnams, jau kuriamas filmas. Bet jis – tik vienas iš ilgo sąrašo lietuvių misionierių, pasiaukojamai keitusių pasaulį į geresnį, skleidusių jame krikščioniškąją gerąją naujieną.

Ambicingas jaunosios kartos režisierius Vytautas Puidokas ilgametražį kūrybinės dokumentikos filmą „Aleksandras Didysis“ žada pristatyti jau kitais metais ir tikisi, kad apie lietuvį misionierių išgirs ne tik Lietuva, bet ir pasaulis. O jis pats pažintį su iškiliuoju tautiečiu (beje, abu – ir režisierius, ir jo filmo herojus – kilę iš Raseinių) bei jo darbais pradėjo visiškai atsitiktinai. Prieš dvejus metus be tikslo klaidžiodamas po Pietų Ameriką, V.Puidokas susidūrė su gyva A.F.Bendoraičio legenda. Džiunglių viduryje sutiko žmonių, su kuriais šis kartu dirbo, kuriuos gydė ar mokė, kurie ir šiandien vadina jį baltuoju dievu. Teberado lietuvio statytas ir įrengtas ligonines, tebeveikiančią radijo stotį, nors nuo jo mirties jau buvo praėję penkiolika metų.

„Kodėl jis nusprendė palikti patogų gyvenimą Europoje, ištaigingus apartamentus prabangiame Paryžiaus rajone, aristokratų ratą, su kuriuo artimai bendravo, ir susieti savo gyvenimą su džiunglėmis?“ – tai tik vienas klausimų, į kuriuos režisieriui rūpėjo atsakyti rekonstruojant savo herojaus gyvenimą. Misionieriaus, kunigo, gydytojo, filantropo, o prie viso to – ir spalvingos, charizmatiškos asmenybės gyvenimą.

A.F.Bendoraitis studijavo mediciną Sorbonos universitete, lankė paskaitas Dailės akademijoje, bet jos nebaigė, aktyviai dalyvavo to meto Paryžiaus kultūriniame gyvenime. Šiame mieste jis atsidūrė dar būdamas vaikas, augo savo tetos ir jos vyro Prancūzijos diplomato šeimoje, o giminaičiams mirus paveldėjo didžiulius jų turtus. Po penkiolikos darbo gydytoju metų lietuvis baigė teologijos ir filosofijos studijas Paryžiaus katalikų institute, buvo įšventintas į kunigus. Šiam pasirinkimui didelę įtaką padarė pažintis su Nobelio taikos premijos laureatu (1952 m.) Albertu Schweitzeriu – protestantų kunigu, vargonininku, gydytoju, misionieriavusiu Afrikos džiunglėse Gabone.

Beje, apie A.Schweitzerį, džiunglėse jo įkurtą ligoninę ir čiabuvių gydymą sukurtas dokumentinis filmas 1952 m. pelnė „Oskarą“. A.F.Bendoraitis laikė jį savo įkvėpėju ir mokytoju, vadovavosi jo skelbtu didžios pagarbos gyvybei principu.

Ruošdamasis tapti kunigu lietuvis taip pat galvojo apie Afriką, ketino įkurti ten ligoninę, skirtą raupsuotiesiems. Tačiau, pakviestas iš Brazilijos Rondonijos gubernatūros į Paryžių atvykusio vyskupo, 1962-aisiais atsidūrė atokiame Amazonės džiunglių Gvajaramerino miestelyje. Čia, Brazilijoje, ir anapus Amazonės upės – Bolivijoje A.F.Bendoraitis nuveikė didžiuosius savo gyvenimo darbus. Jis pelnė indėnų bendruomenės pasitikėjimą, buvo vadinamas didžiuoju baltuoju tėvu. O pasaulis jo darbus lygino su Martino Lutherio Kingo, Motinos Teresės veikla.

„~Padre~ Aleksandras elgėsi kitaip, nei įprasta kunigui, misionieriui. Sakydavo, kad jis yra 80 procentų gydytojas ir 20 procentų kunigas. Pirmiausia jam rūpėjo pagydyti mirštančius nuo ligų, pamaitinti išsekusius iš bado, tai yra palaikyti gyvybę, o kunigo misija buvo šiek tiek nuošaliau. Tačiau patiems indėnams didelį įspūdį darė jo tikėjimas. Jie garbino jo asmeninę galią, tikėjo, kad gydo būtent ji, ne vaistai“, – pasakoja V.Puidokas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus miesto savivaldybėje paskelbti Misionierių sodų projektinių pasiūlymų konkurso laimėtojai. Kaip būtų galima sutvarkyti miestui svarbią teritoriją nuo buvusio Misionierių vienuolyno ansamblio iki Vilnios, konkursui iš viso buvo pateikta vienuolika projektų.

„Vilniaus mieste atsiras dar viena vilniečių ir miesto svečių poilsio bei pramogų zona, kuriai sutvarkyti architektai pateikė tikrai įdomių ir originalių idėjų.  Tikimės, kad projektą pavyks įgyvendinti per ateinančius porą metų“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Iš pateiktų konkursui darbų pirmoji vieta skirta Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ projektui – pagal jį bus kuriamas želdynas, pritaikytas gyventojų ir miesto svečių poilsiui ir istorinių miesto sodų tradicijoms pažinti. Šio projekto autoriai istorinį kraštovaizdį įprasmino per šios teritorijos istorines tradicijas.

Antroji vieta atiteko UAB „J.ARCH“, trečiąją pelnė architekto Martyno Mankaus parengtas projektinis pasiūlymas. Kartu skirtos paskatinamosios premijos projektinių pasiūlymų konkurso dalyviams – UAB „YCL“ ir KARRES EN BRANDS LANDSCHAPSARCHITECTEN B.V. Pirmosios vietos laimėtojui bus įteikta 15 tūkst. litų premija, antrosios – 10 tūkst. litų, trečiosios – 5 tūkst. litų ir po 1 tūkst. litų paskatinamosios premijos.

Konkurso dalyvių darbus vertino įvairių sričių Vilniaus miesto savivaldybės specialistai – kraštovaizdžio architektai, architektai, kultūros paveldo specialistai, bendruomenės atstovai.

Konkurso darbai eksponuojami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pirmajame aukšte.

Žurnalistai, pageidaujantys gauti konkurso prizinių vietų laimėtojų projektinius pasiūlymus, informuokite, atsiųsime prisijungimą prie ftp serverio.

"Veido" archyvas

Į darželį vežančiame džipe susigrūda po 30 vaikų

Į Pietų Ameriką prieš metus susiruošiau kaip savanorė, vedama noro išpildyti savo seną svajonę – padėti pagalbos stokojantiems, pasidalyti įgyta patirtimi ir kartu pažinti tolimą kraštą. Nelengva buvo kam nors pasisiūlyti tolimuose kraštuose – kas pasitikės ir norės priimti moterį iš mažai žinomos šalies. Tačiau galų gale pavyko, kai sutikau padirbėti už maistą bei stogą virš galvos ir tik šiek tiek dienpinigių.

Taip praėjusių metų balandį atsidūriau Bolivijoje, vienoje skurdžiausių Pietų Amerikos šalių, Kočabambos departamente, Bako kaime. Bakas yra savivaldybės, vienijančios 72 kaimus, centras. Vadinu jį kaimu, nes miesto ar miestelio požymių, mano supratimu, čia jokių. Nėra pašto, ugniagesių, jokio kultūros centro, bet yra policijos postas, medicinos punktas ir mokykla. Nėra televizijos, radijo programa tik vietine kečua kalba, internetas atsirado prieš porą mėnesių, bet brangus ir prastas, tad ir tas patogumas – tik tolimame (dvivalandos kelio automobiliu) Kočabambos mieste.

"Veido" archyvas

Margarita Gaubytė pakeliui pas Bako kaimo vaikus su kalėdinėmis dovanomis

Lengvosios taksi mašinos, jau gerai palūžusios, veža iki miesto ir atgal šviesiuoju paros laiku. Įspūdingiausia, kad į jas susigrūda kartais net po dešimt žmonių: priekyje, šalia vairuotojo, visada sėdi du keleiviai (tas tarpelis tarp sėdynių irgi išnaudojamas), ant galinės sėdynės – būtinai keturi, o jei yra tinkama uždara bagažinė – joje dar kokie trys ar keturi.

Vietiniai Bako gyventojai augina tik bulves ir pupas. Augtų čia ir kitkas, tik kad čionykščiai labai konservatyvūs ir nelinkę imtis naujovių. Ilgą laiką jaučiausi, lyg būčiau laiko mašina nusikėlusi į tolimą praeitį. Laukus kaimiečiai aria mediniais arklais (patobulintas turi metalinį antgalį), kuriuos tempia jaučiai, avižas ir kitus javus kulia ratu varydami asiliukus, paskui medinėmis šakėmis vėto.

Asilai − pagrindinis krovininis transportas, gabenantis namo ar turgun malkas, šakas, žolę, maišus su bulvėmis ar grūdais. Avis, kiaules gano murzini, basi vaikai. Dauguma moterų – “čiolitos”, kasdien dėvinčios tradicinius drabužius: sijoną iki kelių, rauktą iš trijų metrų medžiagos, nėriniuotą palaidinę, trumpą megztuką, ryšinčios baltas skareles, nuo stiprios kalnų saulės užsidedančios plačiakraštes baltas skrybėles, vaikus nešiojančios spalvingose nešynėse. Nors kalnuose žiemą temperatūra naktimis nukrinta žemiau nulio, tad rytai bei vakarai tikrai šalti, čia beveik niekas nenešioja kojinių.

Darželyje – higienos pradmenys

Kaimo šviesulys − vaikų darželis, sulaukiantis daugybės svečių ir pristatomas kaip vienintelis toks Bolivijos kaimo vietovėse. Prieš dešimtmetį į Baką atvyko Švenčiausiosios Jėzaus Širdies seserys katechetės misionierės iš Brazilijos ir Italijos, po aštuonerių metų savo misijos geradarių europiečių padedamos jos pastatė ir atidarė vaikų darželį. Jame ir dirbu.

Kas rytą trisdešimtmečiu džipu (į jį susigrūda apie trisdešimt mažamečių; vaikai susispaudę meldžia Dievulį naujos erdvios mašinos) važiuojame susirinkti vaikučių iš vienuolikos bendruomenių – kaimų. Trims reisams užtrunkame apie pusantros valandos. Pavakare visus vėl išvežiojame. Darželyje kasdien būna apie aštuoniasdešimt vaikų nuo metukų iki šešerių. Pagal amžių vaikai, suskirstyti į tris grupes, savo salytėse ugdomi auklėtojų.

"Veido" archyvas

Vietiniai įtariai žiūri į misionierių įrengtą vaikų darželį – jų vertinimu, švarus, tvarkingas pastatas gali būti skirtas tik turtingiesiems

Bolivijos kaimo vietovėse darželių nėra, nes nėra jokios valstybės politikos, kaip ugdyti vaikus iki šešerių metų. Yra dienos centrų, kuriuose vaikams dalijamas valgis, ir tiek. Jie irgi dažniausiai veikia nevyriausybinių organizacijų ar vienuolių iniciatyva. Beje, dažna kūdikių mirštamumo priežastis – neprimaitinimas. Darželis, kuriame dirbu, iš įpratimo kartais pavadinamas maitinimo centru. Tiesa tokia, kad dalis vaikų valgio gauna tik čia. Po savaitgalio ar šventinių dienų kai kurie būna taip išalkę, kad valgydami nebetenka saiko: kemša duoną, valgo po tris porcijas sriubos.
Didžioji dalis vaikų savo namuose nebūna matę žirklių, spalvotų pieštukų, plastilino ir net žaislų. Iš namų didelė dalis atvyksta murzini, tad daug laiko skiriame mokydamos elementariausios higienos: plautis rankas, praustis, snarglius valytis ne į rankoves ar skvernus, tuštintis, ne kur papuolė, o eiti į tualetą.

Per tėvų susirinkimus aiškiname, kad ugdymo procesas – ne vien auklėtojų reikalas, kad tėvai jame irgi turi dalyvauti. Bet juk didžioji dalis mamų ir močiučių, su kuriomis likę vaikai, sunkiai rašo ir skaito. Tad prašome bent jau mokyti vaikus higienos, švaros ir tvarkos. Bet dažniau patys darželinukai pamoko brolius ir sesutes ar net tėvus nosį valytis ne į skverną ar rankovę, o bent jau tualetiniu popieriumi.

Vaikai daugiau kalba apie sesutes ir broliukus nei apie mamas ir tėčius. Vyresnieji broliai ir seserys jiems atstoja viską, dažnai tėvai yra “kažkur toli” – uždarbiauja Argentinoje ar Ispanijoje, o vaikai likę su seneliais.

Šeimos čia gausios − auga po penkis ar net dešimt vaikų. Patys mažiausi nėra vertybė – jie negali padėti dirbti žemės, ganyti avių, karvių, lamų. O jei vaikelis dar silpnesnės sveikatos ar gimė neįgalus, jį dažnai stengiamasi numarinti.

Vietiniai nusiteikę priešiškai

Darželis išlaikomas, atlyginimai personalui (aštuoniems žmonėms) mokami iš užsieniečių paaukotų pinigų. Savivaldybė neskiria nė centavo, tėvai kas mėnesį moka tik dvidešimt bolivianų (apie 8 Lt) arba bulvėmis ir pupomis. Kadangi pastatas šiuolaikiškas, aplinka tvarkinga, visi mano: nieko čia jiems netrūksta, tad nėra lengva nuolat prašyti pagalbos.

O juk 80 vaikų priešpiečius pavalgo už penkis–aštuonis litus (tiek kainuoja šimtas bananų arba mandarinų), o vaikai valgo keturis penkis kartus per dieną. Tad kiekvienas centas, europiečiui atrodantis menkas, čia yra svarus.

Kita Bolivijos kaimui prabangaus darželio nevertinimo priežastis – nepasiturinčiųjų įsivaizdavimas, kad tai ne jiems, o turtingesniems, todėl dažnai ir vengia patys vaikus atvesti, reikia specialaus paraginimo. Tėvai sutrinka atsidūrę vietoje, kur švaru, tvarkinga, pastatas modernus, – tai visiška priešingybė jų gyvenamajai aplinkai.

Kai mamos ateina prie darželio vartų su reikalais ar atveda vaikus, jas kausto baimė užeiti. Reikia ilgai raginti, kad pasižiūrėtų, kaip vaikai čis gyvena aštuonias valandas kasdien. Kai užregistruojame vaiką, kone prievarta vedamės mamas visko aprodyti, nes didžioji dalis tuoj pat nori sprukti. Darželio senbuvių tėvai jau įpratę ir pasikalbėti, ir paklausti, kaip jų vaikas jaučiasi, ką veikia, o naujokų – kaip baugščios avelės.

Viena tos baimės ar abejingumo priežasčių – visiškas mokslo ir mokymosi nevertinimas. Tai kaimiečiams neapčiuopiamas dalykas, neduodantis jokių pajamų. Pardavę avį ar bulvių jie gauna konkrečios naudos, o mokslo nauda kol kas dar visai nesuvokiama. Gyvenama šia diena, ateitis – kažkur toli. Negirdėjau vaikų, reiškiančių savo svajones, pavyzdžiui, kuo norėtų būti, kaip norėtų gyventi. Tad vienas darželio tikslų – kelti jį lankančių vaikų savivertę, kad gyvenime jie siektų daugiau, nei ganyti avis ar auginti bulves. Seserų vienuolių, įkūrusių darželį, ir viso personalo tikslas vienas – kad vaikai augtų tinkamoje aplinkoje ir turėtų drąsos bei galimybių siekti kitokio gyvenimo, nei mato namų aplinkoje.

Pastebėjau, kad Bakas ir jo apylinkės yra specifinė vieta, kurioje norint ką nors pakeisti reikia labai didelių pastangų.

Skurdas čia – kultūros dalis, norma, net nesistengiama iš jo išbristi. Jei ką nors pakeisti ar pasiekti reikia pastangų, geriau nieko nedarys. Užtenka nuvykti greta esančios savivaldybės teritorijon, ir jau akivaizdus skirtumas – šiaudinių stogų beveik nebepamatysi, molines trobas keičia plytiniai namukai, turgūs pilni vietinių, parduodančių savo užaugintus produktus.

Taigi metai savanorystės tokioje vietoje – didelis iššūkis. Priėmusi sprendimą išvykti sulaukdavau komentarų, kad tikra kvailystė mesti turimą darbą ir už savus pinigus važiuoti ten, kur nieko nepažįsti ir net niekada nebuvai. Sunkiausia, žinoma, ir buvo finansai: santaupų mažai, kelionė tolima ir brangi, dar draudimas, viza, skiepai… Tačiau ir išvykdama sakiau, ir dabar, baigdama savo misiją tolimame, bet jau pamiltame Bako kaime, tvirtinu, kad tai vieni prasmingiausių mano metų, kupini netikėčiausių potyrių, džiaugsmo, kad esi reikalingas, ir didžiulės patirties, nenuperkamos už jokius pinigus.