Miškų ekosistemų atsparumą ir aplinkosauginę vertę padidinti siekiantys miškų valdytojai jau gali kreiptis Europos Sąjungos (ES) ir valstybės finansinės paramos.

Jų laukia nemažai naujovių, tarp kurių ir tokia, kad tinkamoms finansuoti išlaidoms pagrįsti reikia pateikti tris komercinius pasiūlymus.

Paramos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ priimamos birželio 1–30 dienomis. Šiam paraiškų rinkimo etapui skirta 1 mln. 931 tūkst. eurų paramos lėšų.

Remiamos kelios veiklos

Pagal Kaimo plėtros programos (KPP) priemonės veiklos sritį remiama veikla turi būti vykdoma kaimo vietovėje. Parama teikiama viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros įrengimui ir atnaujinimui, pamiškių formavimui, miškuose esančių saugomų natūralių buveinių ar saugomų rūšių buveinių atkūrimui, būdingos miško struktūros palaikymui.

Taip pat remiamas nevietinių medžių rūšių medynų, kai šios medyne yra vyraujančios, pertvarkymas (rekonstrukcija) į vietinių medžių rūšių medynus, vienkartinis jaunuolynų iki 20 metų amžiaus ugdymas, vidinės miškotvarkos ir miško želdinimo ir žėlimo projektų, kaip savarankiškos investicijos, rengimas. Detalus tinkamų finansuoti išlaidų sąrašas pateikiamas KPP priemonės veiklos srities įgyvendinimo taisyklėse.

Pareiškėjai gali būti privačių ir valstybinių miškų valdytojai. Nekilnojamasis turtas – miškas, miško žemė ar statiniai, į kurį investuojama, turi priklausyti pareiškėjui nuosavybės, bendrosios dalinės arba jungtinės nuosavybės teise, būti valdomas panaudos ar kitais pagrindais arba nuomojamas.

Paskolos – tik iš finansinės institucijos

Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) Projektų vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Vaidos Aleknavičienės teigimu, pareiškėjai kartu su paramos paraiška turi pateikti vidinės miškotvarkos projektą su suprojektuotomis priemonėmis, kurioms prašoma paramos. „Šis reikalavimas netaikomas tik teikiant paraiškas nevietinių medžių rūšių medynų pertvarkymui ir vidinės miškotvarkos bei miško želdinimo ir žėlimo projektų rengimui, taip pat – jaunuolynų ugdymui, jei jis vykdomas pagal miškininko išduotą išvadą“, – patikslina specialistė.

Miškų rekreacinės infrastruktūros objektams įrengti pateikiami atitinkami techniniai / specialieji projektai ir kiti dokumentai, kai jie privalomi pagal teisės aktų reikalavimus: statinių techninis projektas, statybą, rekonstravimą leidžiantis dokumentas, statinio techninio projekto statybos skaičiuojamosios kainos dalies ekspertizės išvada, atsakingų institucijų suderintas supaprastintas projektas ar remonto aprašas.

„Kitaip nei anksčiau, lėšas projektui finansuoti pareiškėjai gali skolintis tik iš finansinių institucijų. Skolintos lėšos turi būti pagrįstos kartu su paramos paraiška pateikiant finansinės institucijos paskolos suteikimo galimybės patvirtinimo dokumentus“, – atkreipia dėmesį V. Aleknavičienė.

Parama siekia iki 50 tūkst. eurų

Pagal KPP priemonės veiklos sritį suteikiamos paramos dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas be pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Didžiausia paramos suma vienam projektui gali siekti iki 50 tūkst. eurų, o iš viso 2014–2020 m. laikotarpiu negali viršyti 200 tūkst. eurų.

Didžiausias galimas paramos intensyvumas vienam projektui – 90 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų, išskyrus, kai prašoma mažesnio paramos intensyvumo. Vienkartiniam jaunuolynų ugdymui parama skiriama mokant vienkartinę kompensacinę išmoką už planuojamą išugdyti jaunuolyno hektarą – iš viso 197 eurų.

Pasirenkama mažiausia kaina

Kaip pabrėžia V.Aleknavičienė, viena esminių naujovių yra ta, kad tinkamų finansuoti išlaidų sumai pagrįsti turi būti pateikiami trys komerciniai pasiūlymai, kuriais pagrindžiama visa prašoma paramos suma. „Tinkama finansuoti išlaidų suma nustatoma pagal mažiausią pasiūlytą kainą“, – aiškina NMA specialistė.

Būtina surinkti 30 atrankos balų

Dar viena naujovė – pareiškėjų pateikti projektai paramai gauti bus atrenkami taikant balus už atitiktį taisyklėse nustatytiems šešiems atrankos kriterijams.

„Minimalus balų skaičius, kurį būtina surinkti, – 30 balų. Jeigu projektas tiek nesurenka, jis toliau nebevertinamas, paraiška atmetama“, – pabrėžia V.Aleknavičienė.

Sutvarkė infrastruktūrą

Valstybės įmonei Kuršėnų miškų urėdijai skirta parama padėjo įgyvendinti du projektus. „Pirmojo projekto metu rekreacinė infrastruktūra – pavėsinės, lauko baldai, mediniai atrakcionai, laipteliai, automobilių stovėjimo aikštelės, laužavietės, šiukšlinės ir kt. – įrengta keliose miško vietose bei poilsiavietėse, kuriose mėgsta ilsėtis kuršėniškiai“, – pasakoja Kuršėnų miškų urėdijos miško atkūrimo ir apsaugos inžinierius Marius Šilingas.

Jo teigimu, antrojo projekto metu rekreacinė infrastruktūra buvo įrengta dar trijuose objektuose: prie miško glūdumoje pastatytos Agailių bažnytėlės, prie gamtos paminklo Paežerių ąžuolo ir Daugėlių miško parke, kur rengiamos Kuršėnų miesto šventės, vyksta sporto renginiai. Šiose vietose įrengtos pavėsinės su baldais, laužavietės, suoliukai, lauko tualetai, šiukšliadėžės, sūpynės, pėsčiųjų takas, informaciniai stendai.

„Pirmajam projektui skirta 204,8 tūkst., o antrajam – 345,3 tūkst. litų ES paramos, urėdija taip pat pridėjo nemažą dalį savo lėšų. Be paramos rekreacinės infrastruktūros urėdija nebūtų sugebėjusi taip išplėtoti“, – neabejoja M.Šilingas.

Visai neseniai žiniasklaidoje Valstybinės miškų tarnybos (VMT) darbuotojų platinti pranešimai, neva “urėdijos <…> 2014 metais nustatė 450 tūkst. m³ mažesnį likvidinės medienos tūrį”, peržengė visas sveiko proto bei padorumo ribas. Kokia padėtis yra iš tiesų?

2014 m. VMT atstovai, tendencingai parinkę aštuonias VĮ miškų urėdijas, pavedė Miškų kontrolės skyriaus Valstybinių miškų kontrolės poskyrio darbuotojams atlikti 2014 m. pagrindinio naudojimo biržių atrėžimo kontrolinius įvertinimus. Tikrinimui biržės buvo atrinktos tose miškų urėdijose, kuriose buvo didžiausi iškertamos medienos tūrių nukrypimai nuo patvirtintų miškotvarkos projektuose.
Rezultatai nustebimo ne vieną: atlikę 24 biržių “vertinimus” miškų urėdijose VMT “specialistai” iškart padarė dėmesį prikaustančią išvadą, esą valstybiniuose miškuose trūksta 450 tūkst. kub. m, kurių vertė – 50 mln. Lt galimai negautų pajamų.
Buvo aišku, kad patikra neatitinkanti tikrovės ir netiksli, o tai patvirtina ir 2014 m. gegužės 21 d. Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus išplatinta informacija: “Būtina pažymėti, kad biržių atrėžimas ir jose augančios medienos tūrio pirminis įvertinimas reikalingas tik planavimui. Todėl vertinti biržių atrėžimo duomenis, kurie yra skirti planavimui, taip, kaip medienos priėmimą, ir juo labiau pagal kelis nuolat VMT vykdomų tikrinimų epizodus bei daryti išvadą apie galimą 450 000 kietmetrių medienos trūkumą ir galimai negautas 50 mln. Lt pajamas yra ne visai tikslu.” Tačiau įrodyti tai reikėjo.
Aplinkos ministerijos 2014 m. gegužės 20 d. pavedimu “Dėl 2014 metų pagrindinio naudojimo kirtimo biržių atrėžimo kontrolės VĮ miškų urėdijose” VMT kartu su Generaline miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos (GMU) buvo įpareigotos iki šių metų birželio 20 d. atlikti VĮ miškų urėdijų pagrindinio miško naudojimo kirtimo patikrinimus, įvertinant VĮ miškų urėdijų 2014 m. atrėžtų pagrindinio miško naudojimo plyno kirtimo biržių atrėžimo kokybę, nustatyto nenukirsto miško tūrio tikslumą, jose pagamintos medienos kiekį ir medienos apskaitą.

Įtarimai subliūško
VMT, GMU bei miškų urėdijų atstovų sudaryta komisija miškų urėdijose vykdė atsitiktinai atrinktų po tris nepradėtų kirsti 2014 m. pagrindinio miško naudojimo biržių ribinių linijų matavimus ir vienos, atsitiktinai atrinktos, 2014 m. pagrindiniais miško kirtimais iškirstos biržės tūrį atsitiktiniu atrankos būdu parinktose miškų urėdijose.
Antrąjį patikrinimų etapą vykdė Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacija (LNMMA), kurios specialistai kiekvienoje miškų urėdijoje vykdė po tris nepradėtų kirsti biržių, kurių ribinių linijų matavimus atliko komisijos, atrėžimo patikrinimus bei ištisinius medžių permatavimus. Komisija palygino VĮ miškų urėdijų pateiktą atrinktų patikrinimui biržių atrėžimo dokumentaciją su nepriklausomų medienos matuotojų gautais duomenimis.
Išanalizavus ir apibendrinus visus duomenis buvo nustatyta, kad biržių ribinių linijų matavimai atlikti kokybiškai, o įvertinus nepradėtų kirsti biržių tūrio nustatymo tikslumą padaryta išvada, kad tūriai nustatyti su paklaidomis, kurios svyruoja į abi puses 3 proc. Taigi VMT skelbiamas mitas apie tariamus medienos trūkumus VĮ miškų urėdijose subliūško.
Miškų urėdijose girininkai kone kasdien matuoja medžius, tačiau darbo procesas nėra paprastas. Matuojant medienos tūrį būtinas tikslumas ir išmanymas, kaip tai daryti.
Medžių skersmenų matavimo procesas reikalauja kruopštumo – tuo įsitikinęs ir Šalčininkų miškų urėdas Ramūnas Lukoševičius. Jis pasakoja, kad nenukirstų medžių skersmenims matuoti reikia naudoti matavimo lazdą, standžią matuoklę, paprastas arba elektronines žergles. Skersmens matavimo priemonės turi būti graduotos ne mažesniu kaip 1 cm tikslumu. Nenukirstų medžių aukščiui matuoti naudojamas aukštimatis, kurio skalė turi būti graduota mažiausiai 50 cm tikslumu.
Visi kirstini medžiai, 8 cm ir storesni, suskaičiuojami pagal medžių rūšis, storumo laipsnius kas 4 (2) cm ir kokybę atskirai pagal kiekvieną biržę arba skersines, jeigu jos išskirtos. Pagal šiuos medžių apskaitos duomenis ir patvirtintas medžių tūrio struktūros lenteles apskaičiuojamas tūris.

Sugriežtins tvarką
Siekiant ateityje išvengti naujų galimų interpretacijų bei netikslumų, GMU pasiūlė Aplinkos ministerijai VĮ miškų urėdijose atsisakyti pagrindinio naudojimo kirtimo biržių ištisinio matavimo ir, nustatant pagrindinio naudojimo kirtimo biržių medynų tūrį, vadovautis miškotvarkos duomenimis, numatyti miškotvarkos projektų rengėjams griežtą atsakomybę. Nustačius neleistinus neatitikimus bei klaidas jų rengtuose projektuose, būtina reorganizuoti Miškotvarkos mokslinę-techninę tarybą, įtraukiant į jos veiklą daugiau VĮ miškų urėdijų specialistų ir teisiniais aktais aiškiai reglamentuojant jos veiklą, nešvaistyti valstybės lėšų brandžių medynų inventorizacijai, o skirti jas Kuršių nerijos nacionalinio parko miškotvarkos projekto spartesniam įgyvendinimui.
Generalinė miškų urėdija ėmėsi prevencinių veiksmų ir aptarė VMT atlikto 2014 m. pagrindinio naudojimo biržių patikrinimo rezultatus, įvertino atsakingų darbuotojų veiksmus, atrėžiant pagrindinio naudojimo kirtimo biržes.
VĮ miškų urėdijų miškų urėdai įpareigoti užtikrinti, kad miškų urėdijų specialistai 2014 ir 2015 m. girininkijų kompleksinių revizijų metu patikrintų ne mažiau kaip po 1 proc. kitiems metams atrėžtų bei įtaksuotų pagrindinio ir tarpinio naudojimo (išskyrus atrankinių sanitarinių kirtimų) kirtimo biržių ploto.

Ko siekta?
Grįžtant prie situacijos kyla klausimas: kodėl VMT darbuotojams knieti diskredituoti VĮ miškų urėdijų veiklą? Kam reikalingos provokacijos? Vienas atsakymo variantų gali būti toks, kad siekta parodyti VMT darbuotojų ir tarnybos aktyvumą bei vertę.
Tačiau atrodo, kad buvo siekiama ir skandalo, visuomenės bei specialistų susidomėjimo. O galbūt už šios situacijos slypi visai kita tiesa: 1,6 mln. Lt, valstybės skirtų per trejus metus brandžių medynų inventorizacijai atlikti, sudomino kai kuriuos VMT darbuotojus ar su jais giminystės ryšiais susijusių privačių įmonių vadovus?
Galbūt tiesa paaiškės tik ateityje, vis dėlto, kad ir koks būtų pagrindinis tikslas, įtarimų nebeliko, o prevencija užtikrins tikslius medienos matavimo rezultatus ir leis išvengti klaidingų išvadų.

Pastaruoju metu iš ministerijoms pavadžių įstaigų vadovų pareigų masiškai atleidžiami ilgamečiai vadovai. Ne išimtis ir generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, nesuprantantis, kodėl šiandien ilgametis darbas vienoje darbovietėje pradėtas laikyti ne pranašumu, o yda.

VEIDAS: Aplinkos ministras, prieš išvykdamas į Briuselį, suskubo jus atleisti iš pareigų dėl pasibaigusios kadencijos. Ar šiai žiniai ruošėtės, ar ji buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus?
B.S.: Ši informacija buvo netikėta. Apie ją sužinojau iš interneto portalų – kaip ir daugelis kitų vadovų. Dėl šio sprendimo nenustebau, nes man buvo ne naujiena, kad tai daroma iš reklaminių paskatų. Mano požiūriu, šis sprendimas yra šimtu procentų populistinis.
Tuo pačiu metu spaudoje buvo diskutuojama apie neva siūlomą rotaciją. Rotacija šalyje įgyvendinama tik trijose ministerijose: Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų. Aplinkos ministerijoje populiariau buvo dalyti baudas ir pažymėjimus, nei kurti civilizuotą rotacinę sistemą. Iš aplinkos ministro jokio pasiūlymo negavau – jis šiais klausimais nekalbėjo iki pat išvykimo, nors žadėjo. Keista ir tai, kad „nuosprendį“ viešai paskelbė net ne jis pats.
VEIDAS: Iki tol iš ministro nebuvote gavęs jokių drausminių nuobaudų ar pastabų. Kaip vertinate, kai ministerijai pavaldžios įstaigos vadovas atleidžiamas tik todėl, kad ilgai dirbo vienoje darbovietėje? Pavyzdžiui, Japonijoje patirtis laikoma dideliu pranašumu. Netgi Lietuvoje iš vienos įstaigos į kitą nebėgiojantys darbuotojai skatinami pailgintomis atostogomis, ką jau kalbėti apie privačiame versle plačiai paplitusį darbuotojų lojalumo skatinimą įvairiomis priemonėmis.
B.S.: Jokių drausminių nuobaudų nesu gavęs – atvirkščiai, esu įvertintas ir ne padėkomis. Prezidento dekretu esu apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, Aplinkos ministerijos Garbės ženklu, kitais apdovanojimais. Manau, kad miškų sistemai, puoselėjančiai, tausojančiai ir gausinančiai biologinį turtą, tiek darbo metų yra labai trumpas laiko tarpas. Miškų sistemos pokyčiuose rezultatai pamatomi tik po kelių dešimtmečių. Ne veltui ir tarptautinės organizacijos vertinimus teikia už kelis dešimtmečius. Todėl manau, kad teiginiai, jog ilgai dirbta, irgi tėra populistiniai.
Priežastys glūdi visai kitur, jas visi nujaučia, mato ir žino – kas pas ką vaikšto, iš kur ateina. Japonija nėra vienintelė civilizuota valstybė, kur geri darbai yra skatinami. Mūsų sistemoje toks „kadencijų“ taikymas visiškai neskatina ir neskatins gerai dirbti, nes sprendimai dėl kadencijų yra nemotyvuoti ir nepriklauso nuo darbų kokybės. Mano nuomone, toks rotacijos taikymas yra netgi antikonstitucinis, nes valstybės tarnyboje darbo vertinimo sistema turi skatinti gerai dirbti. Todėl ir teigiu, kad vyksta visiška savivalė, nes rotacijos principai nėra įteisinti, įstatymų įgyvendinamųjų aktų nėra sukurta.
Beje, vadovaujant Generalinei miškų urėdijai, man labai praverčia ir patirtis, įgyta dvejus metus dirbant Zarasų rajono meru.
VEIDAS: Kokius projektus artimiausiu metu planavo vykdyti Generalinė miškų urėdija?
B.S.: Tuoj pradėsime kurti bendrąją buhalterinės apskaitos sistemą. Kitas planas – miškų urėdijų darbo efektyvumo didinimas, kurio reikalauja įstatymai, įpareigojantys mus didinti miškų, kaip valstybės turto, vertę. Tai bus daroma ir sodinant naujus miškus. Biokuro gamybos plėtra yra susijusi su urėdijų dalyvavimu biokuro biržoje. Tai irgi projektas, susijęs su Vyriausybės programa ir Europos Sąjungos direktyvomis.
Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Brangstant malkinei medienai, energijos iš biokuro gamintojus kol kas gelbsti anksčiau sudarytos sutartys su tiekėjais.

Lapkričio antroje pusėje, atvėsus orams, vidutinė svertinė vidutinės kokybės biokuro kaina „Baltpool“ biržos sandoriuose perkopė 700 Lt/tne ribą ir pradėjo džiuginti vartotojus, anksčiau sudariusius ilgalaikius kontraktus su tiekėjais.
„Kol nesibaigs trejiems metams sudarytos tiekimo sutartys su keturiais tiekėjais, atrinktais viešųjų pirkimų konkurso būdu, biržoje pirkti biokuro poreikio neturėsime – nebent įstatymai privers. Nors dabar 35 MW galios biokuro katilas veikia visu pajėgumu, jokių problemų dėl tiekimo neturime ir neturėjome. Dar nėra buvę taip, kad pristigę žaliavos turėtume didinti gamtinėmis dujomis gaminamos energijos kiekį ir reikalauti tiekėjų padengti dėl biokuro ir gamtinių dujų kainų skirtumo susidariusius nuostolius“, – „Veidui“ tvirtina „Šiaulių energijos“ komercijos direktorius Gintautas Šablinskas.
Užtat patys tiekėjai suvokia, kad tokia nuostolių kompensavimo rizika, įprastai numatoma sutartyse su biokuro pirkėju, yra ganėtinai reali. Todėl laukdami stipresnių šalčių, kai pirkėjai galbūt prašys didinti sutartyse numatytus pristatomos žaliavos kiekius, vos spėja suktis kaupdami atsargas.
„Atsipalaiduoti ir pagalvoti apie prekybą biržoje galėsime nebent pavasariop, jei nebūtų stiprios žiemos ir atliktų dabar ruošiamų atsargų likučių. Tačiau tuomet ir kainos biržoje greičiausiai bus atslūgusios“, – teigia „Timbex“ biokuro padalinio vadovas Linas Mažintas.
Šiuo metu tiekėjai, pasak L.Mažinto, stebėdami „Baltpool“ aukcionų rezultatus tegali graužtis nagus: trumpalaikių sandorių kainos kone trečdaliu viršija jų ilgalaikėse biokuro tiekimo sutartyse nustatytus skaičius. Tokį ženklų skirtumą galima paaiškinti ne tik stebimu biokuro žaliavos brangimu, bet ir tuo, kad, tarpusavyje konkuruodamos dėl didesnės apimties užsakymų, tiekėjų įmonės linkusios rizikuoti siūlydamos pernelyg optimistines kainas. Todėl dauguma ilgalaikių sutarčių šiuo metu naudingesnės pirkėjams, o ne tiekėjams.
„Dvišalėse sutartyse paprastai numatoma, kad žaliavos kainoms kylant daugiau kaip 10 proc. biokuro tiekėjas gali prašyti perskaičiuoti kainas, tačiau pirkėjas neprivalo šio prašymo patenkinti. Katilinės tuo ir naudojasi“, – teigia L.Mažintas.

Į biržą – ne savo noru

Energijos išteklių biržos „Baltpool“ generalinė direktorė Laura Žalaitė pabrėžia, kad iki šiol pasiūla biokuro aukcionuose du tris kartus viršydavo paklausą. Tai patvirtina ir biržos dalyvių skaičius: iš 43 užsiregistravusių bendrovių 33 yra potencialūs tiekėjai, o pirkėjų – vos dešimt.
„Tarp potencialių biokuro tiekėjų turime ir vieną Estijos bendrovę, be to, galimybes prekiauti „Baltpool“ vertina kaimynų – Latvijos bei Baltarusijos įmonės“, – tvirtina biržos vadovė, prognozuojanti, kad įsitikinimas, jog biokuro neapsimoka vežioti toliau nei 50 km, ilgainiui gali kisti: juk galiausiai tai priklauso nuo biokuro gamybos savikainos ir rinkos kainų skirtumo.
Lapkritį, palyginti su spaliu, biokuro sandorių vertė aukcionuose išaugo beveik šešis kartus, tačiau šį šuolį lėmė ne tiek biokuro kaina, kiek pailgėjusi sudaromų sandorių trukmė. Praeitą mėnesį buvo sudarinėjami ne tik savaitės ar mėnesio, tačiau ir ketvirčio trukmės biokuro tiekimo sandoriai.
Gruodį, kaip ir tikėtasi, biokuro birža „užmigo“ – naujų sutarčių kol kas nesudaryta. L.Žalaitė spėja, kad greičiausiai visi pirkėjai jau apsirūpino tiekimo garantijomis ir vėl sukrusti juos priverstų nebent smarkūs šalčiai. Tiesa, yra pirkėjo pasiūlymas dėl biokuro tiekimo Kalėdų švenčių savaitei, tačiau siūloma kaina neprivilioja nė vieno tiekėjo.
„Energijos gamintojai biokuro įsigijimo sandorius neretai stengiasi sudaryti iš anksto – likus pusmečiui ar dar ilgesniam laikotarpiui iki vartojimo pradžios. Todėl tikėtina, kad po Naujųjų metų bus pradėti sudarinėti sandoriai dėl biokuro tiekimo vasarą. O tiekėjų kitam šildymo sezonui bus pradėta žvalgytis jau pavasarį“, – komentuoja L.Žalaitė.
Nuo 2014 m. pradžios šilumos gamintojai taps įpareigoti 10 proc. suvartojamo biokuro įsigyti biržoje. 2015-aisiais ši dalis išaugs iki 30 proc., 2016-aisiais – iki 50 proc. „Kadangi ši procentinė dalis skaičiuojama būtent nuo sunaudojamo biokuro kiekio, o ne nuo kiekio, kuriam įsigyti skelbiamas konkursas, nuostata galios ir tiems gamintojams, kurie buvo užsitikrinę tiekimą dvišalėmis sutartimis. Kadangi tokiose sutartyse dažniausiai numatomas lankstus tiekimo grafikas, o apie naujas taisykles buvo pranešta iš anksto, pirkimo dalies nukreipimas į biokuro biržą neturėtų sukelti papildomų rūpesčių ar grėsti baudomis. Pagaliau tam ir buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, o ne iškart pareikalauta pusę biokuro pirkti per biržą“, – pabrėžia L.Žalaitė.

Miškininkystės specialistai tikina, kad miškams nepakenktų ir dar intensyvesnis jų kirtimas.

Autoritetingo Jeilio universiteto kasmetiniame Aplinkos gerovės indekse pagal miškų išsaugojimą Lietuvai tapus pasaulio lydere, tradiciškai lietuviškai ne puolėme didžiuotis, bet abejoti, gal išvados padarytos pagal netikslią statistiką. Juk iš tiesų keliaujant po Lietuvą kasmet vietoj išlakių miškų atsiveria vis daugiau kirtaviečių, o atsodinti plotai neretai netrunka užželti savaiminiais lapuočiais ir krūmais, tad labiau primena džiungles. Privačių miškų savininkai prismaigstė lentelių „Privati valda“, tačiau, žiū, po metų iš miško telieka kelmynas. O kur dar Lietuvos nepasigailinčios vėtros, su šaknimis raunančios šimtamečius medžius. Maža to, vis garsėja nuogąstavimai, kaip pučiantis biokuro bumui į skiedras sutrupinsime ir gražiausius medynus.
Vis dėlto miškų statistika tik gražėja, skelbiama, kad jų kasmet daugėja ne tik dabar, bet daugės ir toliau.

„Tikro“ miško – mažiau nei trečdalis Lietuvos
„Pasauliniame kontekste atrodome gerai: miškingumas didėja kaip niekur, turime gerą biologinę įvairovę, apie 80 proc. natūralios kilmės ar artimos natūraliai miškų“, – vertina Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto profesorius dr. Edvardas Riepšas.
Oficiali statistika skelbia, kad dabar net trečdalį, 33,3 proc., Lietuvos ploto užima miškai, o 1991 m. Lietuvos miškingumas siekė 30,1 proc. Per pastaruosius dešimt metų Europoje miškų padaugėjo apie aštuonis, o Lietuvoje – per 10 proc. Mišku apaugę 2055 tūkst. ha teritorijos, miškingumas viršija Europos vidurkį.
2020-aisiais miškų bus apaugusi dar daugiau – 34,2 proc. Lietuvos teritorijos. Jei kas dešimtmetį miškų padaugėja apie 53 tūkst. ha, panašios tendencijos suplanuotos ir Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus programoje iki 2020 m., tai kur bus riba?
„Miškų galime turėti, kiek norime: geografai Lietuvą priskiria prie mišrių miškų geografinės zonos, o tai reiškia, kad aplinka, klimatas, dirvožemis jiems augti labai tinkami. Tą ir patys matome: kur tik nenaudojamos žemės lopinėlis – ten ir formuojasi jaunuolynas. Jei nieko nedarytume, Lietuvoje mišku gali apaugti visas sausumos plotas. O kiek jo turėsime, priklauso nuo ekonominių ir politinių sprendimų. Mokslininkai nustatė, kad miškai turėtų užimti apie 35 proc. Lietuvos teritorijos“, – aiškina Valstybinio miškotvarkos instituto direktoriaus pavaduotojas miškotvarkos klausimais Šarūnas Bėčius.
Taip, į miškų ploto statistiką įeina ir kirtimų plotai (iškirstą brandų mišką per trejus metus privaloma atkurti), ir vos sprindį nuo žemės pasistiebę sodinukai ar sudygę savaiminiai jaunuolynai, jei jie miškininkų jau inventorizuoti. Jaunuolynai iki 10 metų sudaro apie dešimtadalį miškų ploto. Taigi realiai „tikras“ miškas, ne statistikos ar miškininkų, bet paprasto žmogaus akimis, sudaro ne trečdalį, o kiek daugiau nei ketvirtadalį Lietuvos teritorijos. Ar tai tikrai pagrindas mušti pavojaus būgnus?

Ekonominės naudos galima gauti daugiau
Stebint kertamų plotų, ypač privačių miškų, tendencijas atrodytų, kad nerimauti yra pagrindo. Statistikos departamentas skelbia, kad vien 2011 m., palyginti su 2010 m., plotas, kuriame vykdyti kirtimai, padidėjo 13 tūkst. ha (visa miško žemė pagal valstybinę miškų apskaitą – 2173 tūkst. ha). Kirtimo normą siūloma dar kiek didinti.
Tiesa, didėja ir įveistų naujų miškų plotai: užpernai jie sudarė 4,3 tūkst. ha, po poros metų turėtų siekti 15 tūkst., o 2020-aisiais – 30 tūkst. ha. Tačiau, kaip žinome, kol sodinukai virsta mišku, tenka luktelėti ne metus ar kelerius, o keliasdešimt. Plėtros ambicijas dar stabdo ir vis nesibaigianti žemės reforma. O gal mišku verta užsodinti ar leisti augti savaiminiams miškams ir apleistuose žemės ūkio paskirties plotuose? „Tai ekonomikos ir politikos dalykas: jei labiau apsimokės auginti mišką, kodėl ne, juolab kad apleistos žemės vis dar labai daug“, – samprotauja Š.Bėčius.
Apie 71,4 proc. Lietuvos miškų priskiriami prie ūkinių. Tai svarbi Lietuvos ūkio šaka: miškų sektoriuje (kartu su medienos pramone) sukuriama pridėtinė vertė pastaruosius dešimt metų siekia apie 3–4 proc. BVP, vien miškų ūkyje – 0,5–0,6 proc. BVP.
Miškų kirtimai ir medienos prieaugis siekia 44 proc. Š.Bėčius aiškina, kad, palyginti su išsivysčiusiomis Europos šalimis, mūsų miškų naudojimo intensyvumas net per mažas. Net atmetus rekreacinius ir draustinių miškus, skaičiuojant tik tų apie 71,4 proc. ūkinių miškų kirtimų ir medienos prieaugio procentą, jis siektų apie 70–80, o, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Austrijoje – 95, Vokietijoje – apie 90 proc. Galimybę uždirbti daugiau iš valstybės atima ir nesibaigianti žemės reforma, nes maždaug 11,8 proc.  miškų ploto rezervuoti nuosavybei atkurti, todėl jie nekertami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

VZ

B.S.: Lietuvoje per metus iškertama 7 mln. kubinių metrų medienos, o kasmetinis prieaugis siekia 16 mln. Taigi iškertama mažiau nei 50 proc. prieaugio. Šie skaičiai akivaizdžiai įrodo, kad Lietuvos miškuose tvarkomasi pagal subalansuoto ir darnaus miškų ūkio principus. Be to, 2012 m. spalio mėn. Jeilio (JAV) universitetui paskelbus kasmetinius vertinimus paaiškėjo, kad Lietuvos miškai tvarkomi geriausiai pasaulyje. Atlikdami tyrimą JAV mokslininkai vertino medynų tūrio pokyčius (1995–2010 m. laikotarpiu), miško kirtimus (2000–2010 m.) bei miškingumo pokyčius (2000–2010 m.). Pagal šiuos kriterijus Latvija ir Baltarusija liko 32-oje vietoje, Suomija – 53-ioje, Švedija – 64-oje, o Estija – 75-oje.
Svarbu ir tai, kad Lietuvoje valstybinių miškų sertifikavimas vykdomas pagal pačius griežčiausius reikalavimus pasaulyje. FSC sertifikatas liudija, kad mūsų šalies valstybiniuose miškuose tvarkomasi itin gerai, laikantis visų nustatytų biologinės įvairovės išsaugojimo ir gausinimo principų.
VEIDAS: Vis dėlto prieš porą metų prezidentė Dalia Grybauskaitė išreiškė nepasitenkinimą Generalinės urėdijos ir urėdų darbu, teigdama, kad valstybiniuose miškuose apstu įsisenėjusių ir metų metais nesprendžiamų problemų.
B.S.: Neturime jokios tiesiogines informacijos dėl galimų prezidentės priekaištų miškų urėdijų darbui. Prieš porą metų buvo eskaluojama mintis, neva valstybinis miškų sektoriaus ūkis valdomas neefektyviai. Prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas nedvejodamas teigė, kad sprendimai turi būti priimami greitai, nes lėtai traukiant dantį – skausmo daug daugiau. Tačiau puikiai žinojo, kad dantis sveikas. Šalies vadovė jį pasikvietė iš vieno skandinavų banko, kuriame jis dirbo analitiku. O tuo metu švedų ,,ekspertai” dirbo Ūkio ministerijoje ir švaistydami valstybės lėšas, skirtas ekspertams samdyti, skleidė įvairias paskalas.
VEIDAS: Ar jūsų pareiškimai, kad Lietuvos miškai tvarkomi geriausiai pasaulyje, reiškia, kad jokių permainų valstybinių miškų valdymo srityje nenumatoma?
B.S.: Šiuo metu valstybinių miškų sektorius dirba efektyviai, ir nėra būtinumo koreguoti valdymo. Šios Vyriausybės programoje nustatyta, kad bus laikomasi nuostatos, jog pagrindiniai miškų valdymo klausimai šalyje yra išspręsti ir tolesnis valdymo klausimo koregavimas galimas tik esant neišvengiamam būtinumui (kai kurių urėdijų stambinimas arba sujungimas).
VEIDAS: O kiek urėdijų pastaraisiais metais dirba pelningai?
B.S.: Skaičiai rodo, kad, palyginti su ankstesniais metais, valstybiniai miškai veiklos ir pelno mokesčių šalies biudžetui sumoka 16 kartų daugiau: 1995 m. į biudžetą įplaukė 7 mln., o 2011 m. – net 114 mln. Lt. Vien tik nuo 2008 m. veiklos ir pelno mokesčių apimtys padidėjo daugiau kaip 300 proc. Šiemet į valstybės biudžetą planuojama sumokėti apie 220 mln. Lt mokesčių, tai sudarys 42 proc. visų planuojamų gauti pajamų. Tai didžiausias procentas Europoje. Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus generuojama nuosavo kapitalo grąža taip pat didžiausia Europoje – 16,1 proc., kai Švedijoje – 11 proc. Tai patvirtino Aleksandro Stulginskio universiteto ir prof. Antano Buračo vadovaujamos grupės mokslo tiriamųjų darbų medžiaga.
VEIDAS: Bet privačių miškų savininkai teigia, kad Lietuvos miškų produktyvumas kelis kartus atsilieka nuo kitų ES valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių?
B.S.: Tai sąmoningai skleidžiamas melas. Skandinavijoje kertamos gerokai didesnio ploto miško kirtimo biržės. Lietuva savo plotu ir kraštovaizdžiu neprilygsta šioms šalims, todėl pas mus tai kategoriškai nepriimtina. Be to, pernai Švedijos gamtos apsaugos draugija paskelbė, kad miškai šioje šalyje plynai kertami nerimą keliančiu tempu.
Ne veltui vienas švedų profesorius ekologas viename tarptautiniame miškininkų seminare oficialiai pareiškė, jog veža žmones iš Skandinavijos į ekskursijas po Lenkiją, Latviją, Estiją ir Lietuvą, kad parodytų miškus. Švedijoje nuogąstaujama, kad dideli natūralių miškų plotai tampa milžiniškomis kultivavimo sritimis, o tai kelia grėsmę biologinei miškų įvairovei. Ten daug įvairių miško rūšių prarandama pirmiausia dėl miškų tvarkymo.
VEIDAS: Pas mus, atvirkščiai, miško atliekos paliekamos pūti, nors jas būtų galima panaudoti tarkime, biokuro gamybai.
B.S.: 2010 m. aplinkos ministro priimtas įsakymas nurodo, iš kokio tipo augaviečių ir kurios grupės miškų draudžiama išvežti miško kirtimo atliekas, skirtas kurui ar kitoms reikmėms. O palikti plyno kirtimo biržėse dalį kirtimo atliekų bei biologiškai vertingos įvairių suirimo stadijų negyvos medienos miškų urėdijas įpareigoja FSC miškų tvarkymo sertifikavimo nuostatos.
VEIDAS: Jeigu Lietuvoje būtų pastatyta kelis kartus daugiau biokuro katilinių, nei yra dabar, ar joms užtektų žaliavos iš mūsų miškų?
B.S.: Norėčiau pabrėžti, kad biokuras pagal žaliavos kilmę skirstomas į medieninį ir nemedieninį. Medieninis biokuras – tai perdirbtos medienos kuras, malkinė mediena iš krūmynų ir malkinė mediena bei kirtimo atliekos iš miško. Iš miško pagaminama biokuro žaliava sudaro tik apie 10 proc. šiuo metu į biokuro katilines tiekiamo biokuro. Todėl svarstant, ar užteks žaliavos, reikėtų atsižvelgti į kitas katilinėms tiekiamas biokuro rūšis. Be jokios abejonės, prieš statant biokuro katilines Lietuvoje būtina atlikti ir žaliavų išteklių studijas. Jeigu biokuro katilinių statybų procesas vyks beatodairiškai, tai vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar užteks žaliavos konkrečiai katilinei, labai sudėtinga.
VEIDAS: Ar Lietuvoje didėja miško kirtimo atliekų pardavimo apimtys?
B.S.: 2010 m. urėdijos pasiūlė parduoti 90 tūkst., 2011 m. – 210 tūkst., pernai – 250 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų. Šiemet pasiūlysime 280 tūkst. kubinių metrų ir dar 100 tūkst. nelikvidinės medienos iš jaunuolynų ugdymo kirtimų. Dėl miško kirtimo atliekų kiekių iš privačių savininkų miškų informacijos neturime, nes šios žaliavos tūrių skaičiavimas neorganizuotas.
VEIDAS: Šiuo metu miško kirtimo atliekas perka privačios įmonės, kurios jas susmulkina į skiedras ir parduoda biokuro katilinėms. Ar urėdijos planuoja įsigyti technikos, kad galėtų pačios paruošti skiedras ir tada uždirbti kur kas daugiau negu iš kirtimo atliekų?
B.S.: Atlikus miško kirtimo atliekų gamybos, jų smulkinimo į skiedras bei skiedrų pristatymo į katilines darbų savikainos skaičiavimus paaiškėjo, kad privačios įmonės skiedras katilinėms galėtų tiekti 25 Lt už kubinį metrą pigiau. Mat privačios įmonės mechanizmų nusipirko pasinaudodamos ES paramos fondais. Be to, jos moka gerokai mažesnius „Sodros“ bei kitus mokesčius ir nemoka 15 proc. medienos žaliavos mokesčio, kuris privalomas miškų urėdijoms. Taigi investuoti į atliekų smulkintuvus, taip pat į specialų skiedrų pervežimo transportą urėdijoms nenaudinga ir neverta.
VEIDAS: Lietuvos baldininkai jau ne pirmus negaili priekaištų urėdijoms, kad šios didžiąją dalį medienos parduoda eksportuotojams, taip žlugdydamos mūsų šalies baldų pramonę. Mat pramonininkams trūksta žaliavos. Ką jiems atsakytumėte?
B.S.: Į šiuos priekaištus atsakyčiau klausimu, ar galima kaltinti miškų urėdijas, kai per dešimtmetį urėdijų medienos pardavimas įmonėms, eksportuojančioms medieną, sumažėjo net 300 proc. ir medienos eksportas iš Lietuvos valstybinių miškų pagamintos medienos 2011 m. siekė vos 12 proc.? Be to, eksportuota mediena buvo daugiausia popiermedžiai, kuriems perdirbti Lietuvoje nėra pajėgumų.
VEIDAS: Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos miškingumas padidėjo 2 proc. Kiek miškingąjį plotą galime dar padidinti?
B.S.: 2002 m. šalies miškingumas sieke 31,3 proc. (1993 m. – 30,1 proc.). Per praėjusius dešimt metų miškų urėdijos įveisė daugiau nei 12 tūkst. hektarų naujų miškų. Tad šalies miškingumas padidėjo iki 33,3 proc. Nauji miškai pirmiausia įveisiami žemės ūkiui nenaudojamose ir netinkamose naudoti žemėse. Taip panaudojamos minėtų kategorijų žemės, o augantis miškas didina šalies turtą.
Įgyvendinant Nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programą iki 2020 m. miškingumą numatoma padidinti iki 34,2 proc. šalies teritorijos. Tačiau šalies miškingumo didinimo procesą stabdo nebaigta žemės reforma, problemos, susijusios su laisvos valstybinės žemės fondo žemės perdavimu valstybinių miškų valdytojams miškams veisti, taip pat teisiniai apribojimai, susiję su didesnio našumo žemės apželdinimu.

1991 m. Lietuvos miškingumas siekė 30,1 proc., dabar – 33,3 proc. o 2020 m. bus padidintas iki 34,2 proc.

“Premjeru turi būti stipraus charakterio, moralus, didelį autoritetą ir valdančiosios daugumos Seime bei prezidentės palaikymą turintis politikas. Tad telieka palinkėti, kad prezidentė Vyriausybės vairą patikėtų tokio kalibro žmogui”, – teigia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas dr. Algis Gaižutis.
Beje, jis yra Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas ir Europos miško savininkų asociacijų federacijos CEPF valdybos narys, todėl jo teiravomės, ką jis darytų miškų ūkio srityje, jei būtų premjeras.

Ką daryčiau miškų ūkio srityje, jei būčiau premjeras? Pirmiausia koalicinės Vyriausybės programos projektą aptartume su visais svarbiausiais miškų sektoriaus socialiniais partneriais. Tokiame aptarime turėtų dalyvauti būsimi aplinkos, ūkio, žemės ūkio ir energetikos ministrai bei trims svarbiausioms sektoriaus pusėms atstovaujančios organizacijos: miškų savininkai ir valdytojai; medienos pramonės ir bioenergetikos atstovai bei socialinei ir aplinkosauginei sričiai atstovaujančių bendruomenių (savivaldos) ir aplinkosaugos atstovai. Iš jų premjeras prie Vyriausybės turėtų sudaryti Tarpžinybinę miškų sektoriaus plėtros tarybą, kad ši reguliariai aptartų svarbiausias problemas bei jų sprendimus, kuriuos įgyvendinti po susitarimo būtų privaloma.
O patvirtinus Vyriausybės programą pasiekti, kad aktualiausi miškų ūkiui klausimai atsispindėtų šiuo metu rengiamuose dokumentuose. Pirmiausia Aplinkos ministerijos rengiamame Nacionalinės miškų ūkio strategijos įgyvendinimo priemonių plane, susiejant numatomus darbus su konkrečiai už tai atsakingais vykdytojais ir numatant adekvatų finansavimą.
Antra, naujai Žemės ūkio ministerijos rengiamoje kaimo plėtros programoje ES paramos kaimo plėtrai srityje per 2014–2020 m. KPP finansavimo laikotarpį būtina užtikrinti tokį pat (ar didesnį) finansavimo lygį miškininkystės priemonėms, kaip 2007–2013 m. laikotarpiu, tai yra apie 10 proc.
Trečia, vertėtų prisiminti, kad dar 2007 m. buvo parengta šalies miškų sektoriaus plėtros iki 2020 m. vizija. Per artimiausią pusmetį ji galėtų būti išplėtota į Nacionalinę miškų sektoriaus plėtros programą, susietą su kaimo plėtra bei apimančia miškų ir medienos pramonės vystymą.
Premjeras neturėtų užmiršti, kad miškų sektorius (miškų ūkis ir medienos pramonė) sukuria apie 5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto, šalies medienos pramonė pagamina daugiau negu dešimtadalį visos pramonės gaminių ir tokią pat dalį viso eksporto. Svarbu ir tai, kad miškų sektorius vienija 246 tūkst. privačių miškų valdų savininkų ir 52 tūkst. medienos pramonės bei miškininkystės srityse dirbančių žmonių.
Priminsiu, kad miškų plotai kasmet didėja, tačiau kol kas dėl gana vienpusio, daugiausia į aplinkosaugą ir ūkinės veiklos draudimus orientuoto valstybinio reguliavimo nesudaroma palankių sąlygų miškų išteklius naudoti kompleksiškai, sukuriant gyvenimo ir poilsio kokybei būtiną infrastruktūrą, žmonės negali laisvai kurtis ir plėtoti verslo. Nesubalansuota aplinkosaugos ir valstybės turto panaudojimo miškų ūkyje politika žlugdo tolesnį viso šalies miškų sektoriaus konkurencingumą, užkerta kelią investicijoms, racionaliam ūkininkavimui, medienos pramonės modernizavimui ir biomasės energetikos plėtotei.

Neišmintinga nenaudoti turimo turto

ES direktyvos numato, kad iki 2020 m. apie 20 proc. energijos turėtume gamintis iš atsinaujinančių išteklių. Čia mediena, kaip biokuro šaltinis, vaidina tikrai svarbų vaidmenį. Apie 80 proc. atsinaujinančios energijos pagaminama naudojant medienos biokurą. Visoje Europoje šnekama apie medienos mobilizavimą, efektyvesnį panaudojimą, o tai stipriai prasilenkia ar net kertasi su mūsų ultražaliųjų iniciatyvomis, kada reikalaujama viską drausti, riboti, neleisti. Europiečiai jau seniai suprato, kad neišmintinga nenaudoti turimo turto, o tiesiog leisti jam supūti. Pas mus šis supratimas ateina per skausmus ir vargus.
Pasaulinės ūkio krizės akivaizdoje tokia praktika neturėtų tęstis. Nuo to, ar ekonomiškai reikšmingą Lietuvos miškų sektorių sugebėsime išlaikyti stiprų ir gyvybingą, priklausys visų – tiek privačių, tiek valstybinių miškų bei medienos pramonės ateitis. Tik tvirtais ekonominiais pagrindais ir efektyviai tvarkomas miškų ūkis gali užimti deramą vietą valstybėje, garantuodamas darbo vietas bei gerą atlyginimą miškininkystės specialistams, deramas pajamas miškų savininkams bei naudą visuomenei.
Norėtųsi, jog naujasis premjeras savo priimamais sprendimais užtikrintų miškų sektoriaus konkurencingumo didėjimą, kad prioritetas būtų skiriamas gamyba sukurtos vertės didinimui, – kad žmonės būtų skatinami dirbti, o ne prisigalvota įvairiausių veiklos draudimų. Ir kad didžiulės ES bei šalies biudžeto lėšos, skiriamos “saugomų teritorijų tvarkymui”, būtų investuojamos pirmiausia į piliečių gerovę gerinančią infrastruktūrą, atveriančią valstybinius parkus patogiam žmonių laisvalaikio leidimui gamtoje.
Kartu norisi tikėti, ne kad rinkimus laimėjusios politinės partijos pasirengusios ketveriems metams “užgrobti” valstybę, norėdamos savus reikaliukus pasitvarkyti, bet kad ateina politikų, gebančių dirbti visos valstybės gerovei, komanda. Iš istorijos žinome – grobikai nesiekia jokio stabilumo, nes gerai žino, kad užimtoje teritorijoje jie yra laikini. Tad ir plėšia, savanaudiškai naudojasi viskuo, kas tik įmanoma, laimėtojų “ordos” išsidalija pinigingiausias sritis bei jas kuruojančias ministerijas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies urėdijos, kasmet mokančios vis didesnius mokesčius į valstybės biudžetą, ir toliau sugeba efektyviai tvarkyti savo ūkį. O juk kasmet tenka milijonus litų investuoti į miško techniką, sodinti tūkstančius hektarų miškų, vykdyti priešgaisrinę ir sanitarinę miškų apsaugą.

Lietuvos valstybiniai miškai, pasak generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko, yra viena efektyviausiai dirbančių valstybinių miškų ūkio sistemų Europoje. Ir tai natūralu, nes valdymo efektyvumo didinimas – vienas svarbiausių 42 šalies miškų urėdijoms keliamų tikslų.
Pernai urėdijos, atsiliepdamos į raginimus, gavo 21,8 mln. Lt daugiau pajamų nei ankstesniais metais. Statistika iškalbinga: iš viso pernai valstybės kasą urėdijos pagausino 225 mln. Lt (2010 m. – 143 mln. Lt). O pelno šalies urėdijos tarsi bitės medaus sukaupia vis daugiau: 2009 m. – 3 mln. Lt, 2010 m. – jau 40 mln. Lt, 2011 m. – 61 mln. Lt.
Beje, šalies urėdijų turto grąža, tenkanti jų naudojamam ir pajamas uždirbančiam ilgalaikiam turtui, taip pat vis didesnė: 2010 m. ji siekė 17 proc., o 2011 m. – 18 proc. Palyginkime: Latvijoje 2010 m. miško įmonių veiklos ir pelno mokesčių santykis su pajamomis sudarė 6 proc., Švedijoje – 10 proc., Žemutinėje Saksonijoje – 4 proc., o Lietuvoje – minėtus 17 proc.
Nuosavo kapitalo (be miško vertės) grąža Lietuvos valstybinėse miško įmonėse 2010 m. taip pat buvo didžiausia (16 proc.) tarp Baltijos valstybių, Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Žemutinės Saksonijos.

Į valstybės kasą – solidžios įmokos
Nepaisant to, mokesčių našta urėdijoms vis didėja. Aleksandro Stulginskio universiteto šiemet atliktame moksliniame darbe apskaičiuota, kad valstybinių ir akcinių bendrovių miško įmonių valstybei mokami mokesčiai yra vieni didžiausių Lietuvoje.
Nuo šių metų privalomieji urėdijų atskaitymai valstybės biudžeto reikmėms dar padidėjo (užpernai buvo sumokėta 19 mln. Lt, o pernai – jau 50 mln. Lt). Taip pat nuo praėjusių metų miškų urėdijos į nacionalinį biudžetą, kaip ir kitos valstybės įmonės, privalės sumokėti 50 proc. nuo gauto pelno.
O juk sumokėjus visus mokesčius dar reikia investuoti į miško techniką, atsodinti iškirstus miško masyvus. Miškininkai teigia, kad dėl išaugusios mokesčių naštos nebus įmanoma laiku atnaujinti miško, medelynų technikos, o tai būtina norint užtikrinti efektyvią veiklą.

Vertinti pagal vieną kurpalių neteisinga

VĮ Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija pagal plotą yra viena mažiausių šalyje, tačiau pernai pasiekti rezultatai gerokai lenkia ir didžiąsias urėdijas.

– Jūsų pasiekti rezultatai išties stulbina. Bet šįmet jie tokie gali ir nebūti. Ar nepateksite ant „karštosios kėdės“, kai diskutuojama, ką daryti su urėdijomis, kurios dirba ir „į minusą“? – klausiame VĮ Dubravos EM miškų urėdijos miškų urėdo Kęstučio Šakūno.
K.Š.: Taip, iš tiesų pagal pelningumą, kai nustatyta 5 proc. norma, o mes pasiekėme 23 proc., pernai buvome vieni pirmųjų šalyje. Tam įtakos turėjo 2010 m. šalyje praūžęs škvalas, kuris mūsų urėdijos miško plotams pridarė daug žalos, todėl smarkiai šoktelėjo apvaliosios medienos pardavimo apimtys, viršun šovė pajamų kreivė. Mes mobilizavome savo pajėgas ir pasiekėme puikių rezultatų.
2010 m. uždirbome 3,2 mln. Lt, o pernai – 3,6 mln. Lt grynojo pelno. Manau, mūsų atvejis puikiai įrodo, kad ir mažos urėdijos gali veikti itin efektyviai. Bet taip negali būti nuolat – gali būti, kad šiemet pelnas bus gerokai mažesnis.
Akivaizdu, kad sumažėjus kirtimų apimtims kiekvienais metais neįmanoma pasiekti didelio pelningumo. Vertinti visas miškų urėdijas pagal vieną kurpalių šiuo atveju būtų neteisinga. Manome, kad įmonės veiklos efektyvumas, vadovų darbo įvertinimas turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į tam tikrą periodą, tarkime, trejus–penkerius metus.
– Generalinė miškų urėdija yra nustačiusi 5 proc. pelningumo normą. Kaip šalies urėdijoms ją pavyksta pasiekti?
K.Š.: Šalies urėdijų pelningumo normos įvykdymo vidurkis pernai siekė 7,2 proc. Tiesa, kai kurioms urėdijoms nepavyko pasiekti aukštų pelningumo rodiklių. Įtakos tam turėjo ir banko „Snoras“ bankrotas.
Krizė vis dėlto dar nesibaigė, todėl miškininkai negali užsimoti kirviu ir, prieštaraudami tvarios miškininkystės dėsniams, priskaldyti pelno, kuris sulopytų skylėtą valstybės biudžetą.
Iš tiesų mums derėtų elgtis apdairiai ir nesišvaistyti kirviu, kai tai nėra būtina. Harmoninga ir kartu ekonominės naudos duodanti veikla – vienas svarbiausių miškų urėdijų uždavinių.

Dirvonuojančių žemių savininkai, sodindami miškus ir už tai pasiimdami solidžias ES išmokas, Lietuvos miškų plotą gali padidinti daugiau kaip 3 proc. Tačiau šitaip kartu mažinami dirbamos žemės plotai. Ar išmintinga taip elgtis?

Lietuvos miškingumas pastaraisiais dešimtmečiais nuolat didėja ir prilygsta Europos vidurkiui. Šiuo metu miškai užima 33,2 proc. mūsų šalies teritorijos (tarkim, 1948 m. užėmė tik 19,7 proc.), tačiau miškingumą norima padidinti iki 35 proc. Šio tikslo siekiama dirvonuojančių žemių savininkus aktyviai skatinant įveisti naujus miškus ir mokant jiems ES išmokas. Atsižvelgiant į medžių rūšį ir žemės derlingumą, pirmoji išmoka siekia nuo 16 iki 5 tūkst. Lt už hektarą. Vėliau kasmet už hektaro įveisto miško priežiūrą mokama 1,3–2,2 tūkst. Lt. Tad taip užsidirbti susigundo vis daugiau ne tik ūkininkų, bet ir miestiečių. Net kuriasi bendrovės, kurios supirkinėja žemės sklypus, kad vėliau juose įveistų mišką.
Šiais metais norinčiųjų sodinti mišką paraiškų jau gauta daugiau, nei tam skirta pinigų, todėl Žemės ūkio ministerija planuoja patvirtinti papildomų lėšų skyrimą. Štai žemės ūkio paskirties žemę apželdinti mišku pageidauja 436 jos savininkai. Už tai jiems turėtų būti išmokėta 44,5 mln. Lt, nors skirta 43 mln. Lt. Išmokoms už ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės apsodinimą mišku gauti pateiktos 569 paraiškos, kuriose prašoma 65,28 mln. Lt, o numatyta – 40 mln. Lt. Iš viso per penkerius metus iki 2013 m. pagal miškų apželdinimo programą Lietuvoje planuojama išdalyti apie 200 mln. Lt.
Nors programos, skatinančios sodinti mišką, tikslas – kad liktų kuo mažiau dirvonuojančios žemės, o mes gyventume švaresnėje ir gražesnėje aplinkoje, tačiau atsiranda apsukrių lietuvių, kurie siekia pasipinigauti sodindami medžius net ten, kur jie negali augti. Kiti, nematydami perspektyvos užsiimti žemės ūkiu, mišku užsodina ir derlingas žemes, kad bent dalį pinigų pasiimtų lengvesniu būdu.
Ūkininkai nuogąstauja, kad taip gerokai sumažinus dirbamos žemės plotus ten jau niekada nebus grįžtama prie žemdirbystės. Mat reikės investuoti milijonus litų į miško sunaikintas melioracines sistemas, dirvožemį bus sudėtinga vėl paruošti žemės ūkio kultūroms auginti. Taigi, ar Lietuvai naudinga stengtis tapti viena miškingiausių Europos šalių, kai Jungtinės Tautos skambina pavojaus varpais, kad didėjant gyventojų skaičiui jau po dvidešimties metų pasaulyje gali pradėti trūkti maisto?

Ąžuoliukai skursta augdami balose

Ignalinos rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas Albertas Sekonas stebisi valdininkų trumparegiškumu: šie prieš kelerius metus buvo užsimoję net 70 proc. Rytų Aukštaitijos teritorijos apsodinti miškais. „Svarbu, kad šlaitai, kurie netinkami žemdirbystei, būtų apsodinti medžiais arba atkurti iškirsti miškai, tačiau jei bus skatinama tą daryti derlingose žemėse, neliks kur dirbti ūkininkams“, – piktinasi A.Sekonas.
Jis neabejoja, kad neracionaliai skirstant sklypus iš miškų sodinimo daugiau žalos negu naudos. Tarkim, kai 100 ha dirbamos žemės plote įterpiamas hektaras miško medžių ar išduodamas leidimas mišką įveisti tam netinkamoje dirvoje. A.Sekonas pasakoja pavyzdį, kad Ignalinos rajone ąžuoliukais buvo apsodintas net 300 ha smėlynų plotas, kuriame medeliai skursta ir niekada neužaugs. „Pinigai buvo išmokėti, tačiau dabar bendrovės, kurios sodino ąžuoliukus, jau bankrutavusios, o medžiais niekas nesirūpina. Jie elementariai skursta augdami balose. Juk net gluosniai neprižiūrimi neauga. O neseniai mačiau vieną sklypą, kuriame vietoj pasodintų gluosnių želia žolė. Taip pasiimant ES išmokas siekiama tik pasipinigauti“, – neabejoja ūkininkas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis taip pat teigia, kad atsiranda tokių, kurie tikėdamiesi greitai ir lengvai praturtėti mišką sodina ne pagal reikalavimus. Tačiau, pasak miškininko, tai pavieniai atvejai. „Miško neįveisi, kur panorėjęs, jo negalima ir sodinti bet kaip. Pagal suderintą želdinimo projektą gali būti sodinami tik toje žemėje tinkamų augti rūšių medžiai. Reikalavimai labai griežti ir kruopščiai tikrinama, kad jų būtų laikomasi. Be to, jeigu po aštuonerių metų miško nebus, teks grąžinti visas išmokas“, – tvirtina A.Gaižutis.
Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovė Aistė Mileikaitė pabrėžia, kad nuo 2007 m., kai vykdoma programa, dar nepasitaikė atvejų, kad žemės savininkams būtų reikėję grąžinti išmokas. „Pinigai išmokami tuomet, kai paramos gavėjas įvykdo įsipareigojimus ir pateikia atitinkamas atsakingų institucijų pažymas. Jei nutinka taip, kad sodinukai neprigyja, juos privaloma atsodinti. Taip pat privaloma kasmet deklaruoti įveisto miško plotą“, – paaiškina A.Mileikaitė.

Žemdirbiai tampa miškininkais

Vis dėlto kur kas didesnį nerimą nei pasitaikantys nesąžiningi miškų sodintojai ūkininkams kelia tai, kad sodinukų daugėja derlingose žemėse. „Žemės savininkai, kurie mato žemės ūkio perspektyvą, miško niekada nesodins, nes jis grąžą duos tik po 50 ar 80 metų. Tačiau dabar Lietuvoje neskatinama nei žemdirbystė, nei gyvulininkystė, todėl žmonės, norėdami gauti šiek tiek pinigų, naudojasi ES išmokomis ir net derlingose žemėse įveisia miškus“, – sako bendrovės „Agrokoncernas“ prezidentas Ramūnas Karbauskis. Ir priduria, kad prieš dešimt metų, kai ES šalyse žemės ūkį slėgė perprodukcija, tokia politika buvo naudinga, tačiau dabar, atvirkščiai, produkcijos juk trūksta.
„ES į pokyčius reaguoja lėtai, tačiau ir nuo mūsų valdžios priklauso, į kurią pusę eisime. Deja, nėra aiškios vizijos, – apgailestauja R.Karbauskis. – Nederlingose žemėse gali augti energetiniai žolynai (varpinės ir ankštinės žolės), kurių biomasė tinka ekologiškiems degalams gaminti. Tačiau nedaug kas ryžtasi auginti tokias žoles, nes neaišku, ar jų reikės. Jeigu būtų skatinama bioenergetika, per kelerius metus produktyviai būtų įdarbinta šimtai hektarų.“
„Agrokoncerno“ prezidentas įsitikinęs, kad dabar metami milijonai litų miškams įveisti, o vėliau tiek pat ar net kelis kartus daugiau teks investuoti, norint susigrąžinti derlingus plotus. „Miško ir dabar turim pakankamai, tik nemokam tvarkytis. Miškai nevalomi, todėl pūva šakos, neraunami kelmai. Nors visa tai puiki biomasė“, – miškininkų neūkiškumu piktinasi R.Karbauskis.
1994–1996 m. Lietuvos miškų ūkio ministro pareigas ėjęs Albertas Vasiliauskas taip pat pastebi, kad mūsų miškai pasižymi keliolika kartų didesniu produktyvumu, nei yra panaudojama. „Palyginti su kaimyninėmis šalimis, pas mus vykdoma kelis kartus mažiau sanitarinių kirtimų, nes urėdai nenori užsikrauti papildomų rūpesčių. Juk daug paprasčiau kirsti brandų mišką, nei rinkti šakas ar šalinti sausuolius. O ir Generalinė urėdija to nereikalauja“, – tvirtina A.Vasiliauskas.

Dėl nepagrįstų draudimų prarandami milijardai

A.Gaižučio nuomone, miškų ūkio valdymas Lietuvoje paremtas daugybe nepagrįstų draudimų, dėl kurių Lietuvos biudžetas kasmet praranda po kelis milijardus litų pajamų, mat panaudojama tik 65 proc. miško išteklių. „Viena priežasčių ta, kad buvo pristeigta saugomų teritorijų, kurios užima daugiau kaip 60 proc. šalies teritorijos ploto. Pirmiausia buvo nubrėžiama saugoma teritorija, o tik paskui galvojama, ką joje reikėtų saugoti. O jose net sausuolius kirsti draudžiama“, – kritikuoja A.Gaižutis. Jis priduria, kad dėl to, jog niekaip neišsprendžiama rezervinių miškų problema ir jie negrąžinami savininkams, kasmet miškuose paliekama apie milijoną kubinių metrų medienos.
Dalis medienos neparduodama, pasak A.Gaižučio, ir todėl, kad saugant perinčius paukščiukus ar kitus gyvūnus labai sutrumpėjęs darbo laikas miške. „Bandymas tokiu būdu saugoti gyvūnus pridaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Geriau reikėtų naikinti usūrinius šunis, nei vyti medkirčius iš miško“, – neabejoja miškininkas.
Nors Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius tikina, kad miško kirtimą reglamentuojantys terminai didesnės įtakos miško kirtimo apimtims ir pajamoms vis dėlto neturi. „Leistino miško kirtimo apimtys daugiausia priklauso nuo medienos ruošos darbų organizavimo. Juk prieškarinėje Lietuvoje miškas buvo kertamas tik žiemą. Šiuo metu, siekiant kiek galima tolygiau aprūpinti žaliava medienos pramonės įmones, su nedidelėmis išimtimis kertama ištisus metus“, – dėsto A.Vancevičius.
Teiginius, kad dėl kirtimo apribojimų saugomose teritorijose Lietuvos biudžetas praranda milijardus papildomų pajamų, Generalinės miškų urėdijos atstovas taip pat vadina neturinčiais ekonominio pagrindo. Jis tikina, kad 2011 m. miškų urėdijos, iškirtusios visą pagal leistinus normatyvus nustatytą kirtimo normą (apie 3,9 mln. kubinių metrų), už parduotą medieną gavo 0,5 mlrd. Lt pajamų. „Panašų kiekį, 3,3 mln. kubinių metrų, medienos pernai iškirto ir privačių miškų savininkai, taip pat gaudami 0,5 mlrd. Lt pajamų. Jeigu iš saugomų teritorijų, kurios sudaro 13,5 proc. viso šalies miško ploto, negautume jokių pajamų (nors II grupės miškuose kai kurie kirtimai leidžiami), tai sudarytų 0,1–0,2 mlrd. Lt papildomų pajamų“, – skaičiuoja A.Vancevičius.

Netvarka tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose

Vis dėlto, Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, Lietuva, turėdama panašaus tipo miškus ir panašią miškingo ploto teritoriją kaip Latvija, iš parduodamos medienos uždirba beveik keturis kartus mažiau. Buvęs miškų ūkio ministras A.Vasiliauskas apgailestauja, kad šimtus milijonų litų Lietuvos biudžetas praranda dėl dabartinės urėdijų sistemos neefektyvumo. Beje, padėtis miškų ūkyje nesikeičia jau daugelį metų, nes jam, pasak miškininko, vadovauja nekompetentingi žmonės. „Urėdams vadovauja miške nedirbę žmonės, tad kokius jie sprendimus gali priimti… Atvažiuoja pas miškininkus iš šios tarnybos specialistai, neišmanantys darbo miške specifikos, ir moko, kaip kirsti ar želdinti mišką“, – stebisi A.Vasiliauskas.
Jis sako, jog dabar kiekvienam urėdui garbės reikalas turėti danielių ar lūšių ūkį, kad vėliau žvėrys būtų paleidžiami į miškus ir taip pritraukiama medžiotojų iš užsienio. „Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek tokių žvėrių auginama ir kiek jų vėliau paleidžiama. Tai dar vienas neefektyvaus lėšų panaudojimo urėdijose pavyzdys“, – pabrėžia A.Vasiliauskas.
Jo nuomone, daugiau tvarkos būtų sujungus dvi biudžetines įstaigas – Generalinę miškų urėdiją ir Valstybinę miškų tarnybą į vieną valstybės įmonę. Taip būtų sutaupyta lėšų, nes įmonė neprašytų pinigų iš biudžeto ir taptų atsakinga už savo sprendimus.
Tokia įmonė, pasak A.Vasiliausko, galėtų būti atsakinga ir už privačių miškų priežiūrą. Mat dabar privačių miškų sektoriuje taip pat daug netvarkos. Be to, privačių miškų priežiūrai ir valdymui keliami mažesni reikalavimai nei valstybinės reikšmės miškų. „Pavyzdžiui, iškirtus brandaus miško plotą valstybiniame miške griežtai reikalaujama, kad jis per trejus metus būtų atkurtas, o privačiuose toleruojamas savaiminis atžėlimas“, – atkreipia dėmesį A.Vasiliauskas.
A.Vancevičius pastebi, kad privačių miškų savininkai dažniausiai nevykdo ir miško priešgaisrinės apsaugos profilaktinių priemonių, nors ši jų atsakomybė nustatyta Miškų įstatymu. Taip pat privačiuose miškuose nepakankama infrastruktūros (miško kelių, sausinimo sistemų ir kt.) plėtra ir priežiūra. „Visi urėdijų valdomi miškai sertifikuoti pagal griežtus tarptautinės FSC miškų tvarkymo sistemos reikalavimus, o sertifikuotų privačių miškų plotas Lietuvoje labai mažas“, – teigia Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas.
O štai A.Gaižutis šiuo klausimu turi visai kitokią nuomonę: „Iš tiesų yra daug puikiai savo miškuose besitvarkančių šeimininkų. Be to, kai ūkis grindžiamas privačia nuosavybe, tai paprastai duoda geresnių rezultatų. Juk savininkas, būdamas atsakingas už savo nuosavybę, ja ir rūpinasi atsakingiau.“

Bauginimai tvoromis miškuose – nepagrįsti

Pernai pavasarį prezidentei Daliai Grybauskaitei vetavus Miškų įstatymo pataisas, Seimas uždraudė miškuose statyti naujas, taip pat ant esamų pamatų atstatyti buvusias sodybas. Nors buvo siūloma leisti atstatyti sodybas, prieš tai teisme įrodžius, kad ten jos jau buvo, prezidentės nuomone, taip būtų atveriamos landos korupcijai, sukuriamos galimybės gerokai padidinti miškų užstatymą. Buvo baiminamasi, kad priėmus naują Miškų įstatymo redakciją gražiausios miškų vietos bus aptvertos tvoromis, kaip dabar nemažai paežerių, ir žmonės negalės tose vietose nei grybauti, nei uogauti.
Pagal dabar galiojantį įstatymą statybos galimos tik miškuose esančiose laukymėse, kurios bus pripažintos žemės ūkio naudmenomis, tačiau tokie apribojimai visuomenėje kelia dideles audras. Pritariantieji prezidentei džiaugiasi, kad buvo užkirstas kelias miškų niokojimui ir savivaliavimui. Kiti tvirtina, kad visuomenė nepagrįstai bauginama miškuose iškilsiančiomis tvoromis. „Daugelis miškų ir dabar aptverti, siekiant apsaugoti nedidelę erdvę, tad pro bet kur į ją nepateksi. O vidury miško tvoros taip lengvai neužtversi. Ją galima statyti tik tada, kai miške vykdoma ūkinė veikla“, – tvirtina Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas A.Gaižutis.
Pasak jo, daugelyje Europos Sąjungos šalių skatinama, kad žmonės kurtųsi sodybose, investuotų į aplinką, o pas mus vis dar vadovaujamasi komunistiniu principu – viską drausti. „Lietuvoje negerbiama teisėtai įgyta nuosavybė. Manoma, kad viskas yra valdiška, todėl dažnai savininkas sutvarko teritoriją, bet po savaitgalio lieka su poilsiautojų šiukšlėmis. Užuot priešinus žmones, reikėtų skirti keletą milijonų, kad saugomose teritorijose būtų įrengta daugiau poilsiaviečių, išvežamos šiukšlės“, – mano A.Gaižutis.

Lietuvos miškingumas (proc. Lietuvos teritorijos)
1938 m.    20,7
1948 m.    19,7
1983 m.    27,9
1991 m.    29,8
2001 m.    30,9
2005 m.    32
2008 m.    32,8
2010 m.    33,1
2011 m.    33,2
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Privatūs ir valstybiniai miškai (proc.)
Privatūs miškai    Valstybiniai miškai
1938 m.    15,9    84,1
1998 m.    11,1    50,9
2001 m.    22,7    49,6
2006 m.    33,8    49,6
2008 m.    38    49,5
2010 m.    38,4    49,4
2011 m.    38,6    49,6
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Miškingumas, palyginti su sausumos plotu (proc.)
Suomija    73
Švedija    70
Latvija    54
Estija    52
Baltarusija    41
Lietuva    35
Vokietija    32
Lenkija    30
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Pelningiausiai 2011 m. dirbusios Lietuvos urėdijos (grynasis pelnas, mln. Lt)
1. Dubravos 3,6
2. Ukmergės 2,6
3. Tauragės 2,4
4. Trakų 2,3
5. Jurbarko 2,1

Didžiausią nuostolį 2011 m. patyrusios Lietuvos urėdijos (nuostoliai, mln. Lt)
Biržų 5,1
Mažeikių 2,2
Nemenčinės 1,5
Alytaus 1,2
Kupiškio 0,8
Šaltinis: Generalinė miškų urėdija

Valstybė nusprendė parduoti apie 90 tūkst. ha rezervinių miškų, kurie liko nepanaudoti vykdant žemės reformą. Šiuos miškus ketinama parduoti aukcionuose, o gautas lėšas skirti kompensacijoms už negrąžintą žemę mokėti.
Derėtų atkreipti dėmesį, kad kalbama tik apie rezervinius miškus, o miškai, kuriems suteiktas valstybinės reikšmės statusas, privatizuojami nebus. Priminsime, kad tokie miškai Lietuvoje sudaro daugiau nei 1,1 mln. ha.
Svarbu tai, kad teisę įsigyti rezervinių miškų turės tik Lietuvos piliečiai. Pirmenybė bus suteikiama tiems asmenims, kurių turimi sklypai ribojasi su parduodamais, jei šie neviršija 1 ha. Jei prašymą pirkti tokį įsiterpusį miško plotą pateiks vienas besiribojančio žemės sklypo savininkas, miško žemės sklypas jam bus parduodamas be aukciono. Jei prašymą pirkti pateiks keli žemės sklypų savininkai, kurių žemė ribojasi su įsiterpusiais ploteliais, toks miško sklypas bus parduodamas uždaro aukciono būdu didžiausią kainą pasiūliusiam savininkui.
Visais kitais atvejais valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypai bus parduodami atviro aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą miško sklypą pasiūlys didžiausią kainą.
Nacionalinės žemės tarnybos l. p. e. direktoriaus Vito Lopinio teigimu, valstybė pradinės miškų sklypų kainos nenustatys. Miškai bus įvertinti individualiai, atsižvelgiant į daugybę įvairių veiksnių. Kainą nustatys vertintojai, išrinkti Viešųjų pirkimų įstatymo tvarka ir laimėję konkursą. Pardavimo aukcionus organizuos ir vykdys valstybės įmonė Valstybės žemės fondas.
Informacija apie numatomus aukcionus bus skelbiama Valstybės žemės fondo interneto svetainėje ir Valstybės turto fondo leidžiamame „Informaciniame privatizavimo biuletenyje“, taip pat vietiniame arba regioniniame laikraštyje.
Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius prognozuoja, kad aukcionų metu rezervinių miškų kaina gali padidėti iki 50 proc. pradinės kainos.
Pasak Žemės ūkio ministerijos specialistų, didžiausia šio pardavimo nauda – ne tik valstybės gaunamos papildomos pajamos, bet ir tai, kad miškas turės savininką.

Šalies valstybiniai miškai daugiausia nukenčia dėl abiotinių veiksnių. Tokią išvadą padarė Valstybinė miškų tarnyba, įvertinusi jų sanitarinę būklę šių metų pirmąjį pusmetį.

Dėl vabzdžių, ligų sukėlėjų, žvėrių, abiotinių ir kitų veiksnių buvo pažeista 41,6 tūkst. ha miškų.

Kaip sakė Valstybinės miškų tarnybos direktorius Rimantas Prūsaitis, abiotinių ir kitų veiksnių sukeltų pažeidimų pirmąjį pusmetį užregistruota 19 tūkst. ha plote. Daugelį jų padarinių miškininkai jau likvidavo – 16,9 tūkst. ha teritorijoje. Daugiausia – apie 92 proc. – tokių pažeidimų pridarė vėjai. Medžiai buvo išversti ir išlaužyti 17,5 tūkst. ha plote. Laiku nesutvarkius vėjovartų ir vėjolaužų, pažeisti medynai gali tapti medžių liemenų pavojingų kenkėjų dauginimosi židiniais.

Šie kenkėjai pirmąjį pusmetį pažeidė 1,3 tūkst. ha miškų. Labiausiai “pasidarbavo” eglių liemenų kenkėjai (1250 ha). Gausiausias iš jų – žievėgraužis tipografas. Pažeidimų padarinius miškininkai jau yra likvidavę 1220 ha plote.

Eglynus labiausiai puolė ir medžių lajų kenkėjai. Pastarieji pirmąjį pusmetį buvo išplitę 4,9 tūkst. ha miškų. Netikrasis eglinis skydamaris pakenkė 4,8 tūkst. ha eglynų 35 miškų urėdijose. Džiūstančios eglės buvo iškirstos 1084 ha plote, dėl gamtinių priežasčių sunyko 1974 ha. Liko 1796 ha skydamario pakenktų eglynų. Tokiuose eglynuose sanitariniu požiūriu bus nepalankiausia padėtis ir šių metų antrąjį pusmetį. Nors eglių lajos po truputį atsikuria, medžiai ir toliau išlieka labai nusilpę, todėl patrauklūs žievėgraužio tipografo antrosios generacijos vabalams apsigyventi.

Grybinės medžių ligos užregistruotos 7,8 tūkst. ha miškų. Didžiausius plotus sudaro džiūstantys uosynai (2345 ha) ir ąžuolynai (731 ha), drebulinės pinties pažeisti drebulynai (2113 ha). Šių metų pirmąjį pusmetį po visą Lietuvą išplitęs spygliuočių ūglių vėžys labiausiai pažeidė Kuršių nerijos nacionalinį parką – apėmė 2 tūkst. ha plotą.

Žvėrys padarė apie penktadalį visų miško pažeidimų. Nuo žvėrių, daugiausia elninių ir bebrų, nukentėjo 8080 ha plotas. Miškininkai tokio pobūdžio pažeidimus pašalino 728 ha teritorijoje.

Viena iš klimato kaitos ir šiltnamio efekto priežasčių – didėjanti CO₂ koncentracija atmosferoje. Esant didesniam vartojimui, kasdienėje veikloje žmogus nuolat generuoja vis daugiau anglies dioksido.

Transporto priemonės, elektros ir šilumos energija, gaunama deginant iškastinį kurą, – pagrindiniai anglies dioksido taršos šaltiniai. Todėl net naršydami internete, įjungdami šviesą ar kitaip naudodami termofikacinių elektrinių elektros energiją, pirkdami iš toli atvežtas prekes prisidedame prie didesnės CO₂ emisijos.

Miškų atsodinimas ir jų plėtra yra veiksmingiausia kontroliuojama priemonė, mažinanti anglies dioksido poveikį. Fotosintezės metu medžiai skaido ore esantį anglies dvideginį, panaudodami anglį augimui ir išskirdami deguonį. Tokiu būdu medžiai tampa savotiškais anglies „bankais“. Medžių gebėjimas pasisavinti anglį ir augti kinta priklausomai nuo jų rūšies ir amžiaus. Vegetacijos ciklo pabaigoje medžių augimas lėtėja, todėl svarbu, kad miškai būtų nuolat atsodinami ir prižiūrimi.

Klimato sąlygos taip pat turi įtakos medžių augimo greičiui. Šiltuose kraštuose augantis eukaliptas jau po 15 metų gali būti naudojamas kaip žaliava medžio apdirbimo bei popieriaus pramonėje, todėl vis daugiau ūkininkų sodina eukaliptus vietoje įprastinių kultūrų. Medžiai nėra reiklūs dirvožemiui, juos galima auginti įprastam ūkininkavimui netinkamuose žemės plotuose. Remiantis tokia pat logika, mūsų kraštuose auginami biokurui naudojami žilvičiai ir gluosniai, kurių ekonominė nauda yra lygiavertė javų auginimui. Europos Sąjungoje (ES) miškininkystė yra moderni ūkio šaka, veikianti pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius. Augant medienos paklausai, vis daugiau miškų sodinama ir šiuo metu išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, ir ES auga 25 proc. daugiau miškų nei jų buvo 1901 m. (šaltinis www.twosides.info). Brandžiausia ir brangiausia mediena naudojama baldams ir statybinėms medžiagoms gaminti. Ruošiant statybinę medieną atsiranda medžio atraižų, o retinant ir prižiūrint mišką – menkavertės nebrandžios medienos, kurią galima sunaudoti gaminant popierių. Popierius gaminamas iš susmulkintos medienos skiedrų, todėl tokios atliekos puikiai tinka ir leidžia taupiai panaudoti visus medienos išteklius. Teiginys, kad popierius gaminamas iš brandžios medienos, yra visiškai klaidingas. Tai lengvai praryjamas jaukas, deja, neturintis nei gamtosauga, nei faktais pagrįsto įrodymo. Kai kurie Švedijos popieriaus gamintojai net neturi skiedrų gaminimo linijų. Skiedras, pagamintas iš atliekų, tiesiogiai tiekia medžio apdorojimo įmonės ir lentpjūvės.

Modernūs medžio apdorojimo centrai vienoje vietoje apjungia lentpjūves, celiuliozės ir popieriaus ar kartono fabrikus bei logistikos centrus. Tokie centrai veikia labai efektyviai. Celiuliozės balinimo metu atskirta medienos dalis panaudojama kaip biokuras, gaunama ekologiška šiluminė ir elektros energija, kuri toliau panaudojama celiuliozės ir popieriaus gamybos procese, o atidirbęs garas dar apšildo netoliese esančias gyvenvietes. Brangstant iškastiniam kurui, popieriaus gamintojai toliau investuoja į bioenergijos gamybą. Artėja laikas, kai Skandinavijos celiuliozės fabrikai pagamins daugiau elektros energijos nei naudos.

Būtina atsodinti

Švedijoje ir Suomijoje šalia didžiausių medienos perdirbimo, kartono ir popieriaus koncernų ištakų stovi miškų savininkai. Dar gerokai prieš gamtosaugos schemų atsiradimą šie miškų kooperatyvų savininkai suvokė savo ūkinės kultūros – medžių – atsodinimo ir miškų plėtros naudą, todėl šiandien Europoje mes turime gerokai daugiau miškų nei prieš 50 ar 100 metų. Pagrindiniai šios miškų plėtros veiksniai yra pagrįsti net ne ekologine, o finansine nauda – kiekvienas ūkininkas supranta, kad nupjauti daugiau galima tik daugiau pasodinus. Miškų savininkai yra ūkininkai, ir normalu, kad jie siekia finansinės naudos. Paradoksalu, bet Europoje medienos, popieriaus ir kartono pramonės plėtra lėmė miškų plotų didėjimą. Nemaža dalis pinigų, gautų pardavus medieną, grįžta atgal į miškus naujais selekciniais sprendimais, jaunuolynais ir kokybiškesne miškų priežiūra. Ekspertai teigia, kad miškininkystė, popieriaus ir kartono gamyba yra viena iš tvariausių pramonės šakų pasaulyje (šaltinis CEO Perspectives 2008, Price Waterhouse Coopers). Norėdami užtikrinti, kad žaliava popieriui tiekiama iš atsodinamų ir atsakingai tvarkomų miškų medienos, rinkitės FSC arba PEFC logotipais pažymėtas popieriaus rūšis. UAB „Antalis“ nuo 2007 m. tiekia popierių su FSC ir PEFC akreditacija.

Kalbėdami apie popierių ir jo įtaką aplinkai, dažnai pamirštame, kad popieriaus gamybai naudojama mediena yra atsinaujinanti žaliava. Popierių galima perdirbti iki šešių kartų. Skirtingai nei plastikas, metalas ar stiklas, popierius kompostuojamas suyra per kelias savaites. Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kiek nedaug popieriaus aptikote pavasarinės talkos metu. Jei norime dokumentus išsaugoti ateities kartoms ir laikome popierių archyvuose, balintos celiuliozės popieriaus ilgaamžiškumas gali siekti virš 200 metų.

Problemos – globalios

Gamtosaugos problemos yra globalios. Išsivysčiusiose šalyse, Europoje, įskaitant ir Lietuvą, miškų plotai didėja. Tačiau pasauliniu mastu miškai nyksta. Besivystančiuose pasaulio regionuose – Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje – daugiausia dėl žemės ūkio plėtros, medienos naudojimo kurui bei miškininkystės tradicijų bei įstatymų trūkumo, miškai nyksta, todėl mūsų parama šiems problematiškiems regionams yra labai reikalinga ir laukiama.

Pirkdami naujausiame kainoraštyje širdele pažymėtas popieriaus rūšis galite kompensuoti popieriaus gamybos ir transportavimo metu išskirtą CO₂. Anglies dvideginio emisiją galima kompensuoti kartu su popieriumi bei kartonu įsigyjant klimato kompensavimo ekokreditų. Už ekokreditus gautomis lėšomis finansuojamas „PlanVivo“ (www.planvivo.org) sertifikuotas medžių bei vaismedžių auginimo projektas mažuose šeimos ūkiuose Mozambike. Mozambikas – viena iš skurdžiausių Afrikos valstybių, kenčianti nuo nepritekliaus ir užsitęsusio pilietinio karo pasekmių. Klimato kompensavimo projektą taip pat vykdo ir kitos „Antalis“ kompanijos Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Suomijoje.