Per penkerius metus iki 2013 m. Lietuvos miškų plotai gali padidėti dar bent keliolika tūkstančių hektarų. Ąžuoliukai, drebulės, spygliuočiai stiebiasi ten, kur iki šiol plytėjo apleista ir nenaudojama žemės ūkio paskirties žemė, – tai daryti skatina solidi ES parama, skirta naujiems miškams sodinti. Iš viso per penkmetį šiai programai Lietuvoje numatyta išdalyti apie 200 mln. Lt, kol kas panaudota maždaug pusė šios sumos.

Šios programos sąlygos skamba patraukliai, tad joje neblogas verslo perspektyvasįžvelgė ne tik tikrieji ūkininkai, bet ir miestiečiai, samdantys miško priežiūros specialistus, kurie pasirūpina sodinukais, juos pasodina ir vėliau prižiūri. Žinoma, šis verslas, kaip ir visi kiti, turi ir rizikos šešėlį – sodinukai gali neprigyti, juos gali užpulti ligos, suniokoti miško žvėrys. Tuomet planai gauti pelno gali telikti nepasiteisinusia teorija.

priklauso nuo sodinamų medžių rūšies. Pavyzdžiui, pasirinkus ąžuolus ir sodinant juos ūkininkavimui nepalankioje žemėje, pirmoji išmoka siekia per 16 tūkst. Lt/ha, o už tokioje pat žemėje pasodintą mišrų spygliuočių ir lapuočių mišką tegausi 5,3 tūkst. Lt/ha. Tiesa, galima planuoti dvigubą verslą: pavyzdžiui, pasodinęs greitai augančias hibridines drebules ne tik gausi pirminę išmoką (iki 10,7 tūkst./ha), bet ir gali tikėtis sulaukti pelno iš jų pardavimo – tokie medžiai užauga per 20 metų.

Vėliau kasmetinės įveisto miško priežiūros išmokos siekia 1,3–2,2 tūkst. Lt/ha – verslininkai skaičiuoja, kad panašiai tiek ir atsieina kokybiško miško auginimas, tad pelno šaltinis čia yra tik pirmosios išmokos.

– Kartais tarsi netyčia užsimenama, kad privatizavus valstybinius miškus valstybė laimėtų. Koks Jūsų vertinimas šiuo klausimu?

– Prieš mane – dokumentas, kuriame apžvelgiama, kurią dalį valstybiniai miškai sudaro dvidešimtyje ES šalių.Lietuvoje valstybiniai miškai užima 48 proc. viso miškų ploto, Latvijoje – 50,1, Estijoje – 36, Čekijoje – 76, Slovakijoje – 52, Lenkijoje – 81 proc. Tarp šalių, nebuvusių Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, situacija tokia: Airijoje valstybiniai miškai sudaro 64 proc., Didžiojoje Britanijoje – 36, Danijoje – 28, Graikijoje – 77, Italijoje – 36, Ispanijoje – 30, Vokietijoje, kuri laikoma klasikinės miškininkystės lopšiu, – 54 proc. Tad Lietuva su savo valstybinių miškų procentu tikrai neiškrinta iš bendro konteksto.

Kol pas mus kalbama apie galimą valstybinių miškų privatizavimą, švedai eina priešingu keliu. 2006 m. vykusio susitikimo su Švedijos valstybinius miškus valdančių organizacijų atstovais metu sužinojome: valstybė ką tik buvo supirkusi 200 tūkst. ha privačių miškų ir ketino šį procesą tęsti. Iš tiesų jie dalyvaudavo privačių miškų pardavimo konkursuose ir stengdavosi geriausius jų supirkti. Į mūsų klausimą, kam jiems to reikia, atsakymas buvo trumpas: “Tokia valstybės politika. Miškai – ne tik pajamos, bet ir aplinkosaugos bei žmonių gerovės garantas.”

– Valstybinės miškininkystės oponentai dažnai teiraujasi, kiek ši ūkio šaka naudinga biudžetui.

– Niekur miškai nevertinami vien šiuo – biudžeto pildymo aspektu. Miškai privalo būti vystomi darniai, tenkinti ekologinius, ekonominius, socialinius visuomenės poreikius, ir nė vienas šių poreikių neturi būti prioritetinis. To reikalauja įstatymai.

Ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos ministro pirmininko tarnybos parengtoje 2009 m. valstybės valdomo komercinio naudojimo turto apžvalgoje teigiama, kad valdant šį turtą reikia orientuotis į du dalykus: turtas turi būti didinamas, iš jo turi būti gaunama maksimali grąža. Visiškai su tuo sutinku, miškų ūkyje nuo nepriklausomybės atkūrimo tai ir daroma. Valstybė gaudavo ekonominės naudos, nuolat didėjo turto vertė. Per 20 nepriklausomybės metų valstybinių miškų padaugėjo 70 tūkst. ha.

Medienos tūris per 20 metų padidėjo 47 mln. kubinių metrų, o vertė – 1 mlrd. Lt. Nuolat didėjo valstybės, kaip savininkės, iš miškų sektoriaus gaunama grąža. 1995 m. į valstybės biudžetą iš minėto sektoriaus įplaukė 7 mln. Lt, o 2010 m. – 51 mln. Lt. Tad generuojama grąža padidėjo 7,3 karto. Šiemet planuojame sumokėti 80 mln. Lt mokesčių. Per 20 pastarųjų metų valstybinių miškų vertė padidinta milijardu litų, o mokesčių pavidalu į biudžetą sumokėta 2 mlrd. Lt – bendra nauda siekia 3 mlrd. Lt.

Lietuvos žemės ūkio universitetas 2006 m. atliko studiją, kurioje lyginami dešimties Europos šalių rodikliai pagal mokesčių mokėjimą nuo kiekvieno valdomų miškų hektaro. 2005 m. nuo 1 ha valdomų miškų Lietuva sumokėjo 6,78 euro, Švedija, kurią mėgstama minėti kaip pavyzdį lietuviams, sumokėjo net mažiau už mus, tai yra 6,18 euro. Suomija – 7,71 euro, Latvija – 11 eurų. O štai 2011 m. Lietuva nuo kiekvieno hektaro sumokės po 23,2 euro. Tad mes sumokamais mokesčiais lenksime vidutinį Europos šalių rodiklį net du kartus!

"Veido" archyvas

Aistrose dėl miško trobelių paskendęs Seimas neturi kada analizuoti, kodėl mūsų miškai uždirba per mažai ir kokias strategines kryptis nubrėžti šiai svarbiai ūkio šakai

Lietuvos miškai kasmet vis gausiau praturtina Lietuvos biudžetą, o jų plotai dėl to nemažėja. Tačiau lietuviško miško produktyvumas vis dar velkasi ES uodegoje – miške ūkininkaujant europietiškai, ekonominę naudą būtų galima dauginti kelis kartus.

Politikų, gamtosaugos organizacijų šiuo metu keliamos aistros sudaro įspūdį, kad didžiausią pavojų Lietuvos miškams kelia privatūs jų savininkai, ketinantys tvoromis apraizgyti ir savo pilimis užtverti visiems lietuviams šventus ąžuolynus, spanguolių, mėlynių ir baravykų su voveraitėmis plantacijas. Dar kiti gąsdintojai priduria, kad godūs miško kirtėjai jau baigia išnaikinti Lietuvos miškų paukščių populiaciją bei daugybę gražių vietovių. Ir apskritai Lietuvos miškuose tvyro visiška netvarka, dangstoma juos baigiančių išvogti urėdų.

Pasigilinus į faktus pasidaro šiek tiek ramiau: pasirodo, Lietuvos miškai yra viena geriausiai prižiūrimų ir kontroliuojamų sričių, niekas mūsų medžių masiškai nevagia ir plynių nepalieka – priešingai, miško plotai per nepriklausomybės laikotarpį padidėjo beveik dešimtadaliu, kiekvienas iškirstas miško hektaras yra tvarkingai atsodinamas, o urėdijų indėlis į biudžetą kasmet stabiliai didėja.

Tiesa, kad valstybinių miškų ūkyje vis dar stinga tvarkos, skaidrumo ir efektyvumo, liudija ne tik miškininkų oponentų kritika, bet ir oficialių Lietuvos institucijų – Valstybės kontrolės, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimai.

Privati nuosavybė Lietuvoje kol kas tesudaro gerą trečdalį visų miškų, o ir joje niekas nesirengia įteisinti tvorų ar pilių – planuojamos tik nedidelės miško trobelės, kurių tankumą reguliuos įstatymai. O dėl tų perinčių paukščių…

Miškininkai jau pasakoja apie kone anekdotinę situaciją: gamtosaugininkams iškovojus, kad aplink 800 Raudonosios knygos saugomo juodojo gandro lizdaviečių 25 ha atstumu nebūtų kertamas miškas, šie paukščiai buvo priversti ieškotis naujų namų, mat netvarkomas miškas užžėlė ir gandrai nebegalėjo jame rasti sau maisto.

Tai pavyzdys, liudijantis, kad aplink mišką kunkuliuoja daugybė emocijų, bet stinga blaivaus proto ir racionalumo – niekas nesuka galvos dėl to, kodėl miškų produktyvumas Lietuvoje kelis kartus atsilieka nuo, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių.

Šešėlis ant urėdijų

Lygiai prieš metus STT drauge su Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorais pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galbūt neskaidrios miškų urėdijų ūkinės finansinės veiklos, pinigų panaudojimo ne pagal paskirtį ir dokumentų klastojimo. Buvo atliktos kratos Generalinėje miškų urėdijoje (GMU) bei Valkininkų urėdijoje, paimti dokumentai, konfiskuota apie 50 tūkst. Lt. Praėjus metams, STT jokių naujienų visuomenei neturi – tik praneša, kad tyrimas tęsiamas, o kol jis nebaigtas, detalės nėra komentuojamos.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat ne kartą yra kalbėjusi apie valstybinių miškų ūkio valdymo problemas. “Tuo metu, kai kaimyninės šalys jau seniai susitvarkė savo miškų valdymą, Lietuvoje viskas yra po senovei, ir miškų urėdijų darbas, ir situacija dėl miškų yra nepatenkinama”, – praėjusių metų pabaigoje yra sakiusi prezidentė.

Be kita ko, ji rėmėsi Valstybės kontrolės pernai pavasarį atliktu auditu, kuriuo nustatyta, kad saugomus valstybinius miškus valdančių urėdijų ir jų veiklą koordinuojančios GMU veikla nepakankamai efektyvi, iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos urėdijos už parduotą medieną gauna mažiausiai pajamų, o sąnaudos yra didžiausios.

Ūkio ministerija (ŪM) praėjusią vasarą paskelbė suskaičiavusi, kad Lietuvoje vienas kubinis metras medienos duoda 1 Lt pelno, o Švedijoje už kubinį metrą parduotos medienos uždirbami 23 Lt.

“Veido” prašomas pakomentuoti, kodėl Lietuvos miškų ūkio našumas ir pelningumas yra vienas mažiausių visoje ES, generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas ŪM paskelbtą ataskaitą pavadino tendencinga, su išankstine nuostata ir tvirtino esant priešingai: Lietuvos miškų ūkio našumas ir pelningumas yra vienas didžiausių ES, o nuo Suomijos ir Švedijos mes esą iš viso neatsiliekame.

B.Sakalauskas nepateikė duomenų, kuriais remdamasis jis daro tokias optimistines išvadas, o tie skaičiai, kuriuos susirado “Veidas”, liudija mus smarkiai atsiliekant nuo ES.

Europos miškų ūkius jau daugelį metų analizuojantis ekonomistas, buvęs Miškų ūkio instituto direktoriaus pavaduotojas Stasys Mizaras tvirtina, kad statistinių duomenų analizė liudija Lietuvą iš miškų gaunant kur kas mažiau naudos, nei gauna daugelis ES valstybių, – blogiau atrodo nebent Latvija. Pavyzdžiui, palyginęs 2006 m. ES šalių miškuose sukurtą BVP vertę ir miškų plotus bei darbuotojų skaičių, jis daro išvadą, kad viename ha miško Lietuva sukuria mažiausiai ekonominės vertės tarp visų ES šalių. Atidžiau išnagrinėjęs Lietuvos ir Suomijos 2008 m. miškų ūkio statistiką jis teigia, kad pas mus viename ha miško per metus sukuriama 227 Lt siekianti pridėtinė vertė, o suomių sukuriama siekia 487 Lt – nors miškų tūris ten daugiau negu du kartus mažesnis nei Lietuvoje.

Stinga aiškios krypties

Vis dėlto S.Mizaras pabrėžia, jog Lietuvai labai nepalankūs skaičiai dar nereiškia, kad mūsų urėdijose tvyro netvarka ar klesti medienos vagystės: skaičiuojant BVP rodiklius svarbus yra miško darbininkų atlyginimo dėmuo, nėra abejonių, kad Vakaruose ar Skandinavijoje naudojama daugiau modernesnės ir efektyvesnės technikos. “Tačiau nekyla abejonių ir dėl to, kad realusis mūsų produktyvumas miške tikrai mažesnis nei daugelyje ES valstybių”, – įsitikinęs ekonomistas.

Ypač jis kritikuoja Lietuvos valdininkus ir politikus, kad jie nesugeba suplanuoti ilgametės Lietuvos miškų ūkio plėtros strategijos, kuri remtųsi moksliniais skaičiavimais, pasauline miškų mokslo praktika, o ne į vieną ar kitą pusę nusveriančiomis emocijomis. Kaip tik dabar Aplinkos ministerija rengia nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programą iki 2025 m., ir joje, pasak mokslininko, vėl vyrauja vizijos ir misijos (tausoti ir didinti miško išteklius, vadovautis darnios plėtros principais), o ne konkreti į veiklos rezultatus orientuota strategija, kurios Lietuvos miškams dabar labiausiai ir trūksta. “Iš dalies suprantu ir pateisinu valstybinių miškų urėdijas – visi jas kritikuoja dėl prastų rezultatų, liepia reformuotis, bet ką konkrečiai daryti, ko siekti, valstybė joms nenurodo”, – argumentuoja S.Mizaras.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas tvirtina, kad kaltinimai urėdijoms dėl nepakankamo efektyvumo nepagrįsti: “Jos tikrai pasitvarkė per pastaruosius metus, vien mokesčių tarifas joms nuo 2011 m. išaugo dvigubai – nuo 5 iki 10 proc. pardavimo pajamų už parduotą žaliavinę medieną.”

Pats urėdų vadovas B.Sakalauskas apskritai tvirtina, kad tiek reformų, kiek jų vykdoma valstybinių miškų ūkyje, nevyksta jokiame kitame Lietuvos valstybiniame ūkio sektoriuje. Tačiau jis nesutinka, kad veiklos centralizacija – dabar Lietuvoje veikia 42 savarankiškos miškų urėdijos – miškų ūkį padarytų efektyvesnį. “Miškas – ne bankas, kurį galima valdyti iš centro. Vietoje dirbantys miškų ūkio specialistai turi daugiau iniciatyvos ir motyvacijos galimybių”, – neabejoja generalinis urėdas.

Jis informuoja, kad planuojama centralizuoti tik kai kurias urėdijų funkcias, tokias kaip vidaus auditas, IT sistemos, viešieji pirkimai, bendra elektroninė apvaliosios medienos pardavimo sistema.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Aurelija Stancikienė pripažįsta, kad patys politikai nesugeba suformuluoti aiškių užduočių miškų ūkiui: “Daug reikalaujame, konkrečiai nesuformuluojame, ko norime, ir pykstame, kad nepadaro.”

S.Mizaras įsitikinęs, kad Lietuvai reikia iš esmės peržiūrėti savo miškų naudojimo ir medienos pramonės strategiją, nes dar viena priežastis, dėl ko mes taip smarkiai atsiliekame nuo Europos, yra ta, kad didelę dalį savo medienos eksportuojame kaip žaliavą, o ne patys ją perdirbame, kurdami didesnę jos pridėtinę vertę, steigdami naujas darbo vietas, mokėdami daugiau mokesčių į biudžetą.

Aistros dėl namelių

Deja, Lietuvos aplinkosaugos politikos strategams nėra kada sėdėti prie sudėtingų ekonomikos formulių ir svarstyti, kaip miškų ūkį paversti efektyviu ekonomikos sraigtu. Kone visos pastangos per nepriklausomybės metus skiriamos gamtos apsaugos reikalams – vis naujų saugomų teritorijų planavimui, papildomų apribojimų įvedimui. Per tą laiką gudrieji ir turtingieji jau apstatė vilomis paežeres bei gražiausias girias, o dabar didžiausios aistros verda dėl to, leisti ar ne namelius statytis visiems privataus miško savininkams.

Kodėl prezidentė, premjeras ir Seimo pirmininkė gali gyventi miške, o paprastiems Lietuvos žmonėms tai neleidžiama, – klausia Lietuvos miško savininkų asociacija. Ji – už tai, kad savo teritorijose, 20 arų plote, miško savininkai galėtų statytis nedidelius rąstinius namelius, kurių dydis, tankumas būtų reglamentuojamas įstatymais.

Šiai idėjai pritariantis J.Šimėnas mano, kad tokie nameliai niekam netrukdytų. “Na, ir kas, kad apsitvers tuos savo 20 arų sklypus, – ar dėl to nebeliks miškų Lietuvoje? Mes turime savininkams leisti susikurti didesnę savo turto vertę. Kodėl lietuvio miško savininko turtas turi būti kelis kartus mažesnis nei užsienyje, kur miško trobelės yra leidžiamos?” – stebisi parlamentaras.

Tokioms Miškų įstatymo pataisoms griežtai nepritarianti A.Stancikienė jas vadina įžūliomis. “Jau nebegalime privažiuoti prie ežerų, dabar dar ir miškus užstatys namais”, – piktinais Seimo narė.

Ji nemato reikalo gerinti sąlygų miško savininkams: “Juk jie žinojo, ką atsiima, kad miške namų negalima statyti, kad ūkinė veikla yra ribojama. Tai kodėl dabar piktinasi savo menkomis teisėmis?”

Priminsime, kad Miškų įstatymo pataisos Seimo toliau bus svarstomos šią savaitę, jas priimti planuojama dar šio pavasario sesijoje.

242 tūkstančiai, o skaičiuojant su šeimos nariais – beveik milijonas. Tiek šiuo metu Lietuvoje yra privačių miškų savininkų, iš viso valdančių 33,4 proc. miškų.

“Mūsų daug, tačiau esame bedaliai. Savo nuosavame miške praktiškai nieko daryti negalime. O valstybinės miškų, aplinkosaugos, žemėtvarkos institucijos dar daro viską, kad supriešintų visuomenę su privačios nuosavybės turėtojais, paverstų juos tautos priešais, neva tik ir tetrokštančiais pasigrobti visiems žmonėms priklausančias miško gėrybes”, – sako Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis.
Taigi, pokalbis su juo.

“Veidas”: Žmonių priešiškumas suprantamas. Jie jau mato aptvertas paežeres, nors ežerai priklauso visiems. Dabar bijo, kad bus aptverti ir miškai su visų mūsų poilsio vietomis, grybais ir uogomis.

A.G.: O kas jums sakė, kad tuos miškus kas nors ketina aptverti? Tvora brangiai kainuoja, ją gali statyti nebent tada, kai miške vykdai ūkinę veiklą – kažką augini, veisi žvėris. Priešingu atveju net leidimo tokio niekas neduotų.

Bet sakykite, ką daryti, jei miško savininkas susitvarko teritoriją, investuoja savo laiką ir pinigus, įrengia miško aikštelę, išvietę – ir pats toje vietoje lieka beteisis, negali nustatyti jokių taisyklių, įvesti jokios tvarkos (pavyzdžiui, kad ir prievolės susirinkti savo šiukšles).

Lietuvoje politikai, valdininkai diegia komunistinę ideologiją, kad nuosavybė yra niekas, ir sudėję tai su nemažos dalies piliečių vidinės kultūros, pagarbos kito darbui stoka gauname amžiną karo padėtį. Vieni investuoja, tvarkosi, kiti atvažiuoja, pridergia ir palieka – nes miškas juk mūsų visų!

Ignalinos rajono vienkiemiuose gyvenančios močiutės skundžiasi, kad pas jas ateina poilsiautojai ir ima malkas – nes tai juk visų bendros gėrybės, o jei jos prieštarauja, sulaukia grasinimų padegti.

Kitaip tariant, Lietuvoje visiškai paminti nuosavybės principai ir suabsoliutintas viešasis interesas, kuris net nėra teisiškai apibrėžtas – kiekvienas valdininkas jį traktuoja, kaip nori.

“Veidas”: Bet juk žmonių noras maudytis prie įrengto lieptelio, ilsėtis įrengtoje miško aikštelėje visiškai suprantamas.

A.G.: Žinoma. Todėl jie turėtų reikalauti kuo daugiau tokios nemokamos infrastruktūros iš valstybės. Už tuos milžiniškus pinigus, kuriuos miškų urėdijos, aplinkos apsaugos tarnybos kasmet skiria savo viešiesiems ryšiams ir kovai su privačiais miškų savininkais (taip pat ir papirkinėdamos visuomeninius gamtosaugos aktyvistus), būtų galima įrengti visos Lietuvos poreikius visiškai tenkinančias poilsiavietes visuose miškuose, patogius lieptelius ir sutvarkytus, išvalytus paplūdimius visose paežerėse. Juk valstybė tebeturi savo rankose daugiau negu pusę visų miškų – tai kodėl negali jų pritaikyti kultūringam poilsiui?

Žinote, kas dabar yra pagrindinis paežerių šeimininkas? Bebras, kuris kerta ką panorėjęs ir tvenkia kaip panorėjęs. Apskaičiuota, kad kiekvienas ežero pakrantėje stovintis medis rudenį į vandenį sumeta tiek lapų, kad jų tarša atitinka pusės tonos mėšlo žalą. Ežerai pelkėja, anka, o tvarkomi jie tik ten, kur to imasi privačios rankos.

“Veidas”: O ką dabar savo miške gali daryti jo savininkas?

A.G.: Jis tegali naudoti medieną – kirsti ją pagal nustatytus reglamentus ir atsodinti iškirstus plotus. Daugiau nieko. Ir tai kirsti medžius galima tik tose vietose, kurios nėra valstybės saugomos teritorijos. Jei pakliuvai į tokią – net pavienio medžio nebegali išsikasti. Pavyzdžiui, paprastas pušynas gali būti kertamas medžiams sulaukus 100 metų, o tos pačios pušys saugomoje teritorijoje turi sulaukti jau 170 metų – taigi dabartiniai tokio miško savininkai tuo nebepasinaudos.

Beje, daugybė teisės aktų prieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui, negalima laikyti nudžiūvusių medžių, nes juose veisiasi kenkėjai, bet negalima ir kirsti aplinkinių žalių medžių. O kaip tuos sausuolius pasiekti, gal oru? Žodžiu, jei tik yra noro mušti privatų miškininką, lazdą visada susirasi.

“Veidas”: Kokia tvarka šioje srityje yra senesnes miškininkystės tradicijas turinčiose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje?

A.G.: Daugelyje ES šalių miško savininkai turi teisę nuomoti savo teritoriją medžioklei ir už tai kartais uždirba netgi daugiau, negu pardavinėdami medieną. Kodėl šio nepigaus malonumo mėgėjai negalėtų susimokėti ir miško savininkui – nesvarbu, ar tai privatus asmuo, ar valstybė?

Pas mus žvėrys priklauso valstybei, taigi ji ir sprendžia, kuriuose plotuose galima medžioti, o procesui realiai vadovauja dar nuo sovietmečio susiformavę medžiotojų būreliai.

Tiesa, miško savininkas turi formalią teisę uždrausti medžioklę savo teritorijoje. Bet jei visur aplinkui leidžiama – iš tikrųjų tas draudimas nieko nereiškia, tvora juk neapsitversi.

Na, ir blogiausia, kad Lietuvoje miško savininkas net neturi galimybės įsikurti savo valdoje. Kodėl negalima pasistatyti miško trobelės ir joje su šeima apsistoti?

“Veidas”: Jūsų oponentai sako, kad taip tik siekiate įteisinti oligarchų ir turtuolių, kurie susipirks gražiausius miškus ir prisistatys pilių, interesus.

A.G.: Taip, tai tradicinis argumentas. Dar girdėjau, kad ir Seimo narius nupirkau.

Iš tiesų taip šneka tie, kurie visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti dabartinę paprastiems žmonėms itin nepalankią biurokratinę, o išrinktiesiems, galintiems susimokėti už išimtis, labai palankią sistemą. Juk jei įteisinsi trobelių statybą miške, šitiek metų puoselėta ir klestėjusi šešėlinė sistema taps nebereikalinga.

Kartoju, yra keli šimtai tūkstančių miško savininkų. Kodėl jie turi būti baudžiami dėl to, kad kažkas jau pasitvarkė savo reikalus po stalu, prisistatė namų saugomose teritorijose?

Juk galima sukurti skaidrią, aiškia tokių statybų sistemą – tik nedidukai rąstiniai nameliai, statomi ne tankiau, negu leidžia teritorijų planavimo taisyklės, ir pan. Kas atsitiks, jei iškils keli šimtai tokių po 20 arų teužimančių sodybų?

Tokia tvarka jau seniai galioja Čekijoje, Slovėnijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, ji leista ir Estijoje, Latvijoje. Juk nuosavybė, kad ir nedidukė, pririša žmogų prie jo žemės.

Lietuvoje mažiausią dalį žemės tarp Baltijos šalių užima miškai, tačiau didžiausia žemės dalis yra padengta pasėliais.

Lietuvoje pernai 37 proc. žemės dengė miškai – beveik tiek pat kiek visoje Europos Sąjungoje (39 proc.), rodo pirmadienį paskelbti ES statistikos tarnybos Eurostatas duomenys.

Tuo tarpu kitos Baltijos šalys – Estija ir Latvija pateko tarp daugiausia miškų turinčių ES šalių – jie dengė 55 proc. Estijos ir 52 proc. Latvijos. Daugiausia miškų yra Suomijoje (68 proc.), mažiausiai Olandijoje – vos 12 procentų.

Pasėliai Lietuvoje užima 24 proc. žemės ploto, Estijoje ir Latvijoje – po 12 procentų.

31 proc. žemės Lietuvoje užima pievos, 4 proc. – vanduo, 3 proc. – dirbtinės dangos, likę 2 proc. – krūmynai ar plika žemė.

Pasėliai ES užima 27 proc. žemės, 33 proc. teritorijos dengia pievos.

Premjeras Andrius Kubilius, ūkio ministras Dainius Kreivys ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė bandė įtikinti didžiausią valdančią frakciją – konservatorius – valstybės įmones kontroliuojančio holdingo „Visuomis Holding Company“ reikalingumu, tačiau dalis parlamentarų šiai idėjai negailėjo kritikos, lygino su išformuota nacionalinio investuotojo bendrove „Leo LT“, abejojo jos nauda. Vis tik ministras pirmininkas ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderis Andrius Kubilius teigia regįs normalią diskusiją, kurios pirmasis etapas visuomet būna sunkiausias. „Šiandien pradėjome diskusiją, ji tęsis toliau. Užduodama daug svarbių klausimų, sutariama, kad ieškosime visi kartu atsakymų“, – teigė A. Kubilius.

Ūkio ministras D. Kreivys po diskusijos pripažino, kad abejojančiųjų jo idėja steigti „Visuomį“ konservatorių gretose buvo, tačiau teigė, kad būtent to ir tikėjosi iš pirmosios diskusijos.

Holdingo idėja yra Valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo didinimo strategijos dalis. Valdžios teigimu, ji taip siekia atskirti politikus nuo valstybės įmonių valdymo ir užtikrinti valdymo skaidrumą. Lietuvoje valstybė valdo apie 300 įmonių. Skaičiuojama, jog valstybės valdomo turto vertė siekia 18 mlrd. Lt.

Premjeras Andrius Kubilius interviu Lietuvos radijui teigia kol kas nežinantis, kaip bus pertvarkytas valstybės įmonių ir miškų ūkio valdymas.

„Aš irgi nežinau dar visų detalių, kaip reikėtų geriau, panaudojant kitų šalių patirtį, pertvarkyti tą patį miškų ūkį ar kai kurias kitas valstybes įmones. Mes diskutuojame ir toliau diskutuosime – labai atvirai ir išsamiai“, – sakė Vyriausybės vadovas.

Jis teigia matąs daug nesupratimo ir nerimo, kartais ir pasipriešinimo, „nes turime grįžti prie bazinių dalykų“.

„Lietuvoje valstybė valdo apie 18 mlrd. turto, kuris yra komerciškai naudojamas. Ir jei mes šitą turtą valdytume taip, kaip Švedijoje, galėtume į biudžetą kiekvienais metais gauti apie 1,5 mlrd. Lt. Jei to negaunam, reiškia, tos lėšos nueina kažkokiais kitais keliais.

Akivaizdu, kad priežastis, kodėl mes tų lėšų negaunam, – ir neūkiškumas, ir nesąžiningumas kai kuriose vietose. Tai aš visiškai nenustembu, kai matau, kad vienos ar kitos srities įmonių vadovai norėtų, kad viskas liktų taip, kaip iki šiol buvo“, – Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.

Premjero teigimu, tiek miškų ar geležinkelių valdymas, tiek energetikos kompanijų valdymas turi būti paremtas vienu principu – jis turi duoti didžiausią naudą visuomenei, o ne kurioms nors atskirom grupėms.

Primename, kad Vyriausybė planuoja kurti valstybės turto valdymo holdingą „Visuomis“, kuriam vadovautų septynių profesionalių vadybininkų valdyba.

Holdingo idėja yra Valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo didinimo strategijos dalis. Valdžios teigimu, ji taip siekia atskirti politikus nuo valstybės įmonių valdymo ir užtikrinti valdymo skaidrumą.

Ūkio ministrui Dainiui Kreiviui dar reikės “gerokai padirbėti” siekiant įrodyti, jog būtina kurti planuojamą valstybės turto valdymo holdingą  teigia konservatorių frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma.

“Neslėpsiu, kad ta idėja buvo sutikta be ypatingo entuziazmo. Matyt, ministrui dar reikės gerokai padirbėti, kad atskleistų tuos svarbius motyvus, kodėl toks sprendimas būtų prasmingas”, – trečiadienį po valdančiosios koalicijos partnerių pasitarimo žurnalistams sakė J.Razma.

Kita vertus, pasak jo, išankstinę nuomonę skelbti dar anksti, nes koalicijai idėja kurti “Visuomį” dar nėra pristatyta.

“Matyt, artimiausioje ateityje koalicijoje bus specialus pristatymas”, – svarstė konservatorių frakcijos Seime vadovas.

“Ir aš negaliu pasakyti, kokia bus mūsų frakcijos pozicija – kaip ministras sugebės įrodyti, ar to tikrai reikia”, – kalbėjo J.Razma.

Vyriausybė Ūkio ir Finansų ministerijas yra įpareigojusi parengti turto valdymo strategiją. Padėti formuluoti strategijos gaires nusamdytas švedų ekspertas Dagas Detteris, atlikęs valstybės turto valdymo reformas Švedijoje ir kitose šalyse, pasiūlė iš ministerijų ir kitų įstaigų perimti visą valstybės valdomą komercinį turtą ir atiduoti jį naujai įkurtai kontroliuojančiai bendrovei.

“Koalicijoje vyrauja skeptiškos nuotaikos dėl to, kad nors planai dar nėra pristatyti koalicijai, apie juos kalbama vos ne kaip apie įvykusį dalyką”, – sakė Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis

“Idėjų, kaip gerinti valstybės turto valdymą, yra daug. Pasiūlyta bendrovės “Visuomis” holdingo idėja yra viena iš daugelio, kurios gali būti nagrinėjamos, ir ne daugiau”, – kalbėjo Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pirmininkas Gintautas Babravičius.

Ūkio viceministras Rimantas Žylius teigė, kad verslas politinę įtaką paprastai įgyja tuomet, kai nėra visiškai izoliuotas nuo politikos.

„Verso žinios“ rašo:

Suskaičiavus valstybės turtą miškų sektorius buvo itin pliekiamas dėl neefektyvumo. Aplinkos ministerija, nė nelaukusi dabar plačiai aptariamo valstybės įmonių prižiūrėtojo „Visuomis“ krikštynų, suskubo ir drauge su urėdais parengė planą, kaip išsaugoti urėdijų nepriklausomybę ir kaip valstybės iždą papildyti dosnesnėmis įmokomis.

Miško sektoriaus veikla kritikuojama ne pirmą kartą, bandymų ją reformuoti taip pat būta ne vienas. Tačiau šios Vyriausybės sumanyta idėja valstybės įmones jungti į kontroliuojančiąją bendrovę „Visuomis“, regis, miškininkus sukrutino ne juokais.
Dabar miškų sektorius skelbia pasirengęs dirbti taupiai, efektyviai ir skaidriai. Aplinkos ministerija (AM) tokių užmojų planą jau pateikė Vyriausybei. Kol kas, kol nėra ministrų kabineto vertinimų, planas viešai neskelbiamas, tačiau, VŽ žiniomis, miškininkai žada dirbti viešai ir skaidriai, o jų valdomo turto vertė ir jo generuojama grąža bus didinama. Atitinkamai į valstybės iždą turėtų byrėti daugiau mokesčių bei dividendų. Efektyvesnės veiklos piniginė išraiška – papildomi 20 mln. Lt į valstybės biudžetą. Generalinė urėdija VŽ informavo, kad tokiu atveju iš viso miškų sektoriaus dalis į valstybės iždą siektų apie 70 mln. Lt kasmet. Neoficialiai minėti papildomi milijonai vadinami duokle valstybei, kad ši nedrįstų iš esmės judinti urėdijų.
Valdas Vaičiūnas, AM Miškų departamento direktorius, patvirtina, jog siūloma pertvarkyti valstybinių miškų valdymą. Pirmas žingsnis – sukurti valstybinio miškų ūkio valdybą. Ji svarstytų ir tvirtintų kasmetinius ir perspektyvinius valstybinio miškų ūkio veiklos strateginius planus, rodiklius bei jų įvykdymo ataskaitas. Kai kuriose miškų urėdijose taip pat būtų įsteigtos valdybos, kurios tvirtintų metinius ūkinės-finansinės veiklos rodiklius ir kontroliuotų jų vykdymą. Pasak p. Vaičiūno, valdyboje dirbtų ne tik miškininkų ir AM atstovai,
bet ir Finansų, Ūkio, Žemės ūkio ministerijų specialistai, profesionalūs vadybininkai, ekonomistai.
„Valdyboje atsirastų žmonių, kurie į tą ūkio šaką pasižiūrėtų iš šalies. Jie kur kas objektyviau ir
nežinybiškai įvertintų visą sektoriaus ekonominę veiklą – kam, kiek ir kokių išlaidų daroma. Taip pat spręstų vadovų skyrimo ir tinkamumo eiti pareigas klausimus. Planuojama nustatyti ir urėdų darbo kadencijos trukmę“, – sako p. Vaičiūnas.
Taip pat siūloma miškų urėdijoms nustatyti 5% dydžio minimalią privalomą pelno normą ir padidinti pelno mokesčio tarifą (VŽ žiniomis, nuo 15% iki 50%). Šią pelno normą miškininkai turėtų įgyvendinti, kaip sako p. Vaičiūnas, nepaisant audrų ir socialinių bei ekologinių miško funkcijų.
„Miškų sektorius yra ūkio šaka, vykdanti ekonominę veiklą, ir turėtų būti efektyvi. Tad pelningumas turėtų būti užtikrinamas“, – pažymi p. Vaičiūnas.
Pagal minėtą planą turėtų būti stiprinama Generalinė miškų urėdija (GMU), tiksliau, žadama centralizuoti dalį miškų urėdijų funkcijų. Būtent GMU būtų sutelkta bendra IT sistema, ji vykdytų vidaus auditą ir koordinuotų bendros prekybos apvaliąja mediena elektroninės sistemos kūrimą ir prekybos organizavimą. Be to, svarstoma dalį miškų urėdijoms nereikalingo turto perduoti Valstybės turto fondui privatizuoti.
Skelbiama, kad šios priemonės padidintų valstybinių miškų sistemos veiklos operatyvumą, skaidrumą, viešumą, specialistų skaičių sumažintų 200 darbuotojų, o kasmetines veiklos išlaidas – per 10 mln. Lt.
GMU duomenimis, šiuo metu valstybiniai miškai Lietuvoje užima 1,36 mln. ha plotą, arba 63,2%  nuo visų šalies miškų. Maždaug 50% (apie 1 mln. ha) yra priskirta valstybinės reikšmės miškams, kuriuos valdo miškų urėdijos. Likusi dalis valstybinių miškų (apie 300.000 ha, arba 14%) rezervuota nuosavybės teisėms atkurti dėl vis dar tebevykstančios žemės reformos. Ponas Vaičiūnas pažymi, kad ši rezervuota dalis tampa sunkia našta urėdijoms, esą nors jos yra atsakingos už šių miškų apsaugą ir priežiūrą, tačiau jokių pajamų iš jų negauna. Ten vykdoma
tik sanitarinė-priešgaisrinė priežiūra. Skaičiuojama, kad išsprendus rezervinių miškų statuso problemas medienos rinką kasmet galėtų pasiekti papildomas iki 1 mln. kub. m medienos kiekis.
Ponas Vaičiūnas pasakoja, kad Seimas yra priėmęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisą, kuri numato už miestuose turėtą žemę kompensuoti lygiaverčiais miško žemės sklypais, esančiais rezervuotuose miškuose. Šitaip būtų paskubintas rezervinių miškų grąžinimas savininkams.
Likusią dalį būtų galima priskirti miškų urėdijoms, šiuo atveju kalbama apie sklypus, esančius prie
valstybinių miškų masyvų. O išsimėčiusius gabaliukus siūloma parduoti aukcionuose. Beje, įstatymo pataisos dėl galimybės miestuose esančios žemės savininkams ją grąžinti sklypais miškuose dar nepasirašė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
GMU šiuos AM siūlymus vertina itin palankiai.
„Jei į šį planą būtų žiūrima dalykiškai, jis neabejotinai duotų apčiuopiamos naudos ir artimiausiu metu“, – VŽ sako Zdislovas Truskauskas, generalinio miškų urėdo pavaduotojas. Paklaustas, kodėl urėdijos anksčiau nesuskubo rūpintis miškų sektoriaus efektyvesne veikla, jis susidariusią padėtį linkęs vertinti filosofiškai.
„Klausimą, kodėl kažkas nebuvo padaryta anksčiau, galima užduoti kiekvienam. To paties galima klausti ir visos valstybės, kodėl ji vieno ar kito sprendimo nepriėmė anksčiau. Akivaizdu, kad esame pasirengę valdymo reformai, skaidresniam ir efektyvesniam darbui“, – teigia jis.
Paklausti apie „Visuomį“, tiek p. Vaičiūnas, tiek p. Truskauskas vienu balsu teigia nesiimantys vertinti politinių sprendimų, juolab kad informacijos apie naują darinį nėra pakankamai. Beje, abu pašnekovai pažymėjo, kad tokiai struktūrai (kaip „Visuomis“ – VŽ), kuri apimtų viską valstybėje, nėra analogų visoje ES.
„Mes pirmiausia turime kalbėti ne apie tai, kas ką valdys, ar kokiame „holdinge“ bus, bet reikia kalbėti apie valdymo ir ekonominės veiklos efektyvumą ir kuo didesnę naudą valstybei. Tai yra pagrindas ir visų reformų išeities taškas“, – pabrėžė p. Vaičiūnas.
Savo ruožtu p. Truskauskas tikino nuogąstaujantis dėl absoliučios miškų komercializacijos.
„Miškas nėra vien kubinis metras medienos ar litas, gaunamas už ją. Tai mūsų visų aplinka. Tarkime, priekaištaujama, kad miškai pernelyg menkai pelningi, maža jų finansinė grąža. Tačiau, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad 30 mln. Lt investicijos į naujų miškų veisimą sulauks tik mūsų vaikai ir anūkai, kai iš mūsų sodintų miškų jie kirs apie 30.000 kub. m medienos“, – sako p. Truskauskas.
Profesorius Albertas Vasiliauskas, 1996 m. buvęs miškų ministras, pabrėžia, kad miškų valdymo reforma būtina.
Jis nurodo, kad ir be „Visuomio“ urėdijos veiktų efektyviau, jei šios sektoriaus žinybos atsisakytų
besidubliuojančių funkcijų. Algis Gaižutis, Lietuvos miškų savininkų asociacijos valdybos pirmininkas, sako kol kas nesusipažinęs su AM
siūlymais Vyriausybei, tačiau jis pabrėžia, jog didžiausia klaida būtų vykdyti bet kokią reformą realiai dirbančių miškuose girininkijų specialistų sąskaita. Anot jo, šiuo metu reikia stiprinti girininkijų ir eiguvų lygmenį, gerinti čia dirbančių miškininkų darbo sąlygas.
„Optimizuojant valstybinių miškų valdymą tuo pat metu būtina formuoti privačių girininkijų, privačių miškų priežiūros ir apsaugos organizacijų tinklą, čia irgi būtini aukštos kvalifikacijos, gerai mokami miškininkai specialistai (apie 700–800 miškininkų). Paradoksas, kad 50 m. kurta visų Lietuvos miškų valdymo ir priežiūros infrastruktūra, visi specialistai, materialinė bazė dabar siejami tiktai su valstybiniais miškais“, – svarsto p. Gaižutis.

VŽ info
Siūlomos priemonės
*Įsteigti valstybinio miškų ūkio (miškų urėdijų) valdymo organą – valdybą (tarybą).
* Nustatyti VĮ miškų urėdijoms 5% dydžio minimalią privalomą pelno normą ir padidinti pelno mokesčio tarifą.
*Parengti ir įgyvendinti miškų urėdijų veiklos apskaitos metodiką, pagal kurią miškų urėdijų išlaidos veiklai, duodančiai pajamas, ir miškų urėdijų išlaidos viešosioms paslaugoms būtų apskaitomos atskirose sąskaitose.
* Peržiūrėti miškų urėdijoms tvirtinamų miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų privalomųjų normų
nustatymo principus ir nuostatas siekiant sugrupuoti šias normas į privalomas, atkurti iškirstus medynus,
užtikrinti visų valstybinių miškų apsaugą ir tvarkymą, taip pat normas, kurių realizavimas galėtų būti
sprendžiamas atsižvelgiant į šalies ir valstybinių miškų sektoriaus ekonominę būklę (investicijos į kelius,
rekreacijos ar kitus miško infrastruktūros objektus, valstybinės reikšmės miškų teisinė registracija ir kt.).
*Parengti ir patvirtinti miškų urėdijų valdomo turto vertės didinimo, turto generuojamos grąžos bei pelningumo rodiklius, siekiant užtikrinti efektyvų valstybės turto valdymą ir naudojimą.
*Atsisakyti miškų urėdijų veiklai nebūtino turto (pastatų) ir perduoti jį Valstybės turto fondui privatizuoti.
*Peržiūrėti VĮ miškų urėdijų kitų veiklų ir paslaugų teikimo tikslingumą vertinant pelningumo požiūriu.
*Centralizuoti dalį miškų urėdijų funkcijų Generalinėje miškų urėdijoje, tokių kaip:
· bendros IT sistemos kūrimas ir palaikymas;
· vidaus audito vykdymas;
· bendros prekybos apvaliąja mediena elektroninės sistemos kūrimas ir prekybos organizavimas.
Šios priemonės padidintų valstybinių miškų sistemos veiklos operatyvumą, skaidrumą, viešumą, specialistų skaičių sumažintų 200, o kasmetines veiklos išlaidas – per 10 mln. Lt.

VŽ info
Numatomų įgyvendinti priemonių ekonominis rezultatas
*Valstybinių miškų sektoriaus mokesčiai į valstybės biudžetą (dividendai) padidėtų 20 mln. Lt (nuo 46 mln. Lt iki 66 mln. Lt).
Iš jų:
*dėl miško kirtimo apimties padidėjimo – 7,4 mln. Lt;
*dėl 5% minimalios privalomos pelno normos nustatymo – 0,6 mln. Lt;
dėl pelno mokesčio tarifo padidinimo iki 50% – 12 mln. Lt.
*Centralizavus dalį miškų urėdijų funkcijų Generalinėje miškų urėdijoje ir atsižvelgiant į šalies ir valstybinių miškų sektoriaus ekonominę būklę, peržiūrėjus VĮ miškų urėdijoms tvirtinamas miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų privalomąsias normas ir laikinai sumažinus kai kurių darbų (kelių tiesimo ir remonto, rekreacijos ar kitų miško infrastruktūros objektų įrengimo ir tvarkymo, valstybinės reikšmės miškų
teisinės registracijos ir kt.) apimtį, sumažėtų miškų urėdijų veiklos sąnaudos, atitinkamai padidėtų šių įmonių pelningumas ir miškų urėdijų sumokamas pelno mokestis.
Šaltinis: VŽ

VŽ skaičius
1,06 mln. ha
Tiek šiuo metu valstybinių miškų sistema valdo valstybinės reikšmės miškų.

VŽ skaičius
42
Tiek šiuo metu Lietuvoje yra urėdijų.

Valstybinių miškų sektoriaus veiklos rezultatai, mln. Lt
2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. * 2011 m**
Pajamos (mln. Lt) 515 477 353 400 435
Išlaidos (mln. Lt) 424 462 348 380 395
*prognozė
** prognozė, įgyvendinus siūlomas priemones
Šaltinis: Generalinė miškų urėdija

„Respublika“ komentuoja:

Skaitydamas skurdžią informaciją apie siūlomą valstybinių įmonių turtą kontroliuojančią bendrovę “Visuomis Company Holding”, neradau nė vieno motyvuoto argumento, kam tokią bendrovę reikėtų steigti. O teiginiai, kad tuo siekiama, “kad pati visuomenė iš to valdomo turto gautų kur kas daugiau naudos”, “jeigu įgyvendintume bent pradžią tų principų, apie kuriuos viešai kalbame, tikimės, kad biudžeto pajamos pasipildytų keliais šimtais milijonų litų”, man kaip vadovui kelia labai plačią šypseną.

Kas atliko skaičiavimus ar studijas, kad tai galėtų teigti?

O teiginys, kad bendrovę valdytų 7 nepriekaištingos reputacijos vadovai – profesionalai, kurie toliau liktų savo aukštuose postuose kitose kompanijose, tačiau periodiškai spręstų strateginius valstybės turto valdymo klausimus, daugiau iš fantastinės literatūros, negu iš šiuolaikinio strateginio valdymo autoritetingiausių autorių leidinių.

Jeigu turime pinigų ir laiko eksperimentuoti su dar vienu “liūtuku” – prašau. Bet iš anksto noriu perspėti, kad iš to nieko gero neišeis, nebent tuo siekiame kažkokių kitų, nuo visuomenės slepiamų tikslų. Tai prieštarauja elementariems vadybos dėsniams ir logikai.

Pirma, tai neleidžia atskirti turto valdymo nuo politikos. Jau renkant ar skiriant valdybą procesas tampa politizuotas. Antra, parodykit bent vieną profesionalą, kuris dirbtų už dyką. Trečia, toks darinys dar labiau mažina atsakomybę ir efektyvumą. Ir ketvirta, Lietuva negali lygiuotis savo demokratine patirtimi ir žmonių mentalitetu dirbti visuomenės naudai altruistiškais pagrindais su Švedija, Suomija ir kitomis išsivysčiusiomis šalimis, kur šie procesai vykdomi ir puoselėjami šimtmečius.

O švedų konsultantų “Detter&Co” parengti siūlymai gal ir tiktų Švedijai, bet ne Lietuvai. Jų palyginimai su krepšinio komandos vadyba daugiau negu nevykę. Už krepšinio komandos rezultatus atsako vyr. treneris, iš jo ir reikalaujama.

Iš ko pareikalausi atsakomybės dėl blogų valstybinės įmonės rezultatų? Iš “profesionalų” valdybos, dirbančios visuomeniniais pagrindais, ar iš įmonės administracijos? Patys suprantate, kad kaltų nebus.

Konsultantai už šiuos pasiūlymus tikriausiai susišlavė gražaus pinigėlio, o Lietuvos specialistai ir akademinė bendruomenė vėl liko neišnaudota ir nustebusi.

Kita vertus, kas šiandien trukdo valstybinių įmonių vadovus ir jų valdybas rinkti ne politizuotai, o kaip profesionalus, atsisakyti melžti valstybines įmones politiniams ir partijų išlaikymo tikslams. Optimizuoti valdomą turtą atsikratant pasyvų (poilsinių, vadinamųjų mokymo centrų, viešbučių ir sanatorijų). Šis turtas tik pravalgo uždirbtą pelną, o išlaikomos tik dėl tų pačių valdininkų ir politikų privilegijų. Optimizuoti valdymą, atsisakant dirbtinai sukurtų etatų partiniams draugeliams, giminėms ir “švogeriams” įdarbinti. Suformuoti ir pateikti konkrečias užduotis įmonių vadovams ir pareikalauti atsakomybės. Rezultatas tikrai turėtų būti geresnis.

Grįžtant prie Dago Deterio (Dag Detter) paminėtų krepšinio terminų, krepšinio klubo valdyboje visi krepšinio specialistai ir siekia geriausių rezultatų, už kuriuos atsakingas vyr. treneris. Esant tokiam diversifikuotam valstybės valdomam turtui, pradedant sveikatos apsauga, paštu, elektros energijos gamyba, paskirstymu, atomine energetika, miškais ir t.t., taip pat įmonėse, kur valstybė turi kažkiek akcijų, strateginius sprendimus turės priiminėti septyni profesionalai visuomenininkai – visų galų specialistai.

Šioje vietoje nuoširdžiai palinkėčiau siūlytojams geriau žiūrėti krepšinio rungtynes ir džiaugtis pergalėmis, nesikišant į komandų valdymą. O valstybės turto valdymo nepolitizuoti ir nekurti pseudostruktūrų, bet pareikalauti rezultatų. Vien pardavus nereikalingą valstybinėms įmonėms, Vyriausybei, ministerijoms ir departamentams priklausantį nekilnojamąjį ir kitokį turtą, kuris nekuria pridėtinės vertės, gautume didesnę naudą, nei minima, sukūrus supermonstrą “Visuomis”.

Bet gal šios bendrovės kūrimas turi visai kitų tikslų, kuriuos norima nuslėpti nuo visuomenės. Ne be reikalo neefektyvumu kaltinamos miškų urėdijos, kurios tik dividendų į valstybės biudžetą sumoka daugiau negu visas valstybės valdomas turtas. Bet miškai – kita tema su labai aiškiomis interesų grupėmis

Naujienų agentūra BNS praneša:

Daugiausia valdančiųjų koalicijoje atstovų turinti konservatorių-krikdemų frakcija atsiriboja nuo komentarų apie Vyriausybės siūlomą valstybės turto valdymo reformą ir holdingo „Visuomis“ idėją.

Taip elgtis trečiadienį vykusiame frakcijos posėdyje parlamentarų paprašė ir pats premjeras Andrius Kubilius.

Seimo nariai savo ruožtu pareikalavo detalios informacijos apie kitų šalių patirtį valstybės turto valdymo klausimu.

Po tris valandas vykusios diskusijos, kurios metu frakcijoje buvo pristatytas valstybės turto valdymo reformos projketas, premjeras neigė, kad jam ir ūkio ministrui Dainiui Kreiviui nepavyko frakcijos narių įtikinti pritarti skubiai valstybės turto valdymo reformai ir dėl to jau kitais metais sutaupyti nemažai biudžeto lėšų.

„Mes to (įtikinti – BNS) ir nesiekėm. Šiandien pradėjome diskusijas, jos tęsis toliau. Nesiekėme jokių galutinių sprendimų, neatsinešėme jokių teisės aktų projektų. Užduodama labai daug konkrečių klausimų, į kuriuos, sutarėme, visi kartu ieškosime atsakymų pratęsę diskusiją. Ir išsidiskutavę iki galo, galėsime apsispręsti, kokį modelį turime įgyvendinti, kad įmonių turtas būtų valdomas efektyviau“, – po frakcijos posėdžio žurnalistams sakė premjeras.

A.Kubilius pareiškė iš valstybės turto valdymo reformos „vaisių“ tikįs jau kitąmet – dėl geresnio valstybės turto valdymo 2011 -ųjų biudžete ketinama numatyti mažiau išlaidų.

„Ir numatysime, nematau, kodėl neturėtume nenumatyti, visi supranta, kad lieka deficito iššūkiai, riekia mažinti jį, nelabai bėra išlaidų, kurias būtų galima dar sumažinti, nelabai norisi didinti mokesčių, todėl papildomos įplaukos iš geresnio valstybės turto valdymo yra vienas iš pajamų šaltinių“, – tvirtino ministras pirmininkas.

Pasak jo, iki galutinių sprendimų dar esą nemažai laiko. „Yra įvairių nuomonių – ar reikia bendro holdingo, ar nereikia, tuos dalykus diskutuosime“.

A.Kubilius planuoja iki biudžeto pateikimo ir svarstymo Seime galutinis sprendimas dėl efektyvaus valstybės turto valdymo bus priimtas.

D.Kreivys tvirtino išgirdęs, jog „visi frakcijoje mano, kad principai (valstybės turto valdymo reformos – BNS) yra universalūs“.

„Jeigu valstybės valdomas sektorius per 20 metų nebuvo reformuotas, yra reliktas tam tikras, nėra taip lengva kažką keisti“, – sakė ministras.

Vyriausybė Ūkio ir Finansų ministerijas yra įpareigojusi parengti valstybės turto valdymo strategiją.

Padėti formuluoti strategijos gaires pasamdytas švedų ekspertas Dagas Detteris (Dagas Deteris), atlikęs valstybės turto valdymo reformas Švedijoje ir kitose šalyse, pasiūlė iš ministerijų ir kitų įstaigų perimti visą valstybės valdomą komercinį turtą ir atiduoti jį naujai įkurtai kontroliuojančiai bendrovei.

Tačiau nei Prezidentūra, nei ai kurie konservatorių partneriai valdančiojoje koalicijoje kol kas neskuba reikšti paramos planuojamam kurti valstybės turto valdymo holdingui „Visuomis“.

"Veido" archyvas

Iki šiol nuosavybės į žemę vis dar nėra atgavę bemaž 75 tūkst. žmonių. Visiems jiems miestuose trūksta apie 12 tūkst. ha žemės. Todėl už ją ketinama kompensuoti mišku

Vyriausybė rengiasi išspręsti įsisenėjusius nuosavybės grąžinimo klausimus – žmonėms už mieste turėtą žemę pasiūlyti miško. Bet kyla klausimas, ar tai pati geriausia išeitis.

Netrukus Seimui teks apsispręsti, ar patvirtinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas. Jeigu jos bus patvirtintos, žmonės, kurie teoriškai lyg ir galėtų susigrąžinti miestuose jų artimųjų turėtą žemę, bet praktiškai to padaryti neturintys galimybių, kaip kompensaciją galės gauti tam tikrą miško plotą. Jei Seimas patvirtins, tokia kompensavimo galimybė atsiras nuo liepos 1 d.

Iki šiol už žemę mieste buvo galima gauti lygiavertį žemės plotą arba sklypą namui statyti, arba žemės kaime, arba gauti atlygį pinigais ar valstybės įmonių vertybiniais popieriais. Mišku buvo kompensuojama tik už žemę, turėtą kaime.
“Pataisius įstatymą, ir kaimo, ir miesto žmonių teisės būtų sulygintos”, – tikina pataisų autorius Nacionalinės žemės tarnybos Žemės reformos skyriaus vedėjas Algis Bagdonas.

Priminsime, kad iki šių metų balandžio nuosavybės teisės miestuose atkurtos 28,2 tūkst. ha žemės, o tai tėra 66,9 proc. norimo atgauti ploto. Lietuvos žemės savininkų sąjungos duomenimis, iki šiol nuosavybės į žemę vis dar nėra atgavę bemaž 75 tūkst. žmonių. Labiausiai nukentėję yra vilniečiai. Jiems sugrąžinta vos 18,3 proc., panevėžiečiams – 45 proc., o kauniečiams – 52 proc. turėtos žemės. Visiems šiems 75 tūkst. žmonių miestuose trūksta apie 12 tūkst. ha žemės.

Savininkai ginsis

Kaunietė Milda Šiugždienė Kaune, šalia Draugystės gatvės, turėjo 9 ha žemės. Per dvidešimt metų ji šiaip ne taip atgavo beveik 2 hektarus. Už likusius piniginės kompensacijos atsisakė, bet ir miško nenori: “Vyriausybė tikriausiai neturi kitos išeities, kaip tik pasiūlyti miško. Mes lyg ir turėtume sutikti, bet esu miesto žmogus, ką man su tuo mišku daryti? Jį reikia prižiūrėti, reikia technikos, pinigų. O jei dar bus keliasdešimt kilometrų nuo miesto, kaip nuvažiuosiu? Kaip saugosiu, kad neišvogtų? Tikriausiai teks mišką parduoti. O supirkėjai jau laukia. Deja, jie nėra Lietuvos piliečiai”, – porina moteris.

Kita pašnekovė Veronika Astraitienė paveldėjo 9 ha žemės Kauno Taikos prospekte. Bet atgauti jai pavyko vos vieną hektarą. Kompensacijos pinigais moteris irgi atsisakė dėl itin menkos sumos, – už hektarą valdžia siūlė 8–9 tūkst. Lt, nors jos sklypo rinkos kaina net dabar siekia pusę milijono. “Sutinku imti mišką, bet tik tuo atveju, jeigu jis bus brandus”, – tikina savininkė.

Ir Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkė Antanina Venckūnienė sako, kad dauguma savininkų vis dėlto sutiktų imti kompensaciją mišku, bet su sąlyga, kad jis bus brandus.

“Valdininkai mus tikino, kad yra 73 tūkst. ha gero miško, kurį galima grąžinti savininkams. Jeigu jis toks ir yra, sutiksime imti, bet jei siūlys prastą, ginčysimės”, – žada A.Venckūnienė. Bet čia pat priduria, kad savininkai greičiausiai nesutiks, jog grąžinamo miško plotas būtų apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą formulę, – jie nori gauti kompensaciją pagal rinkos kainą. “Jeigu kaip anksčiau už hektarą miesto žemės pasiūlys kelis tūkstančius litų – mes nesutiksime”, – karščiuojasi pirmininkė.

Tuo tarpu pataisų rengėjas A.Bagdonas tikina, kad ir žemės, ir miško vertė neabejotinai bus skaičiuojama pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. “Jeigu būtų taikoma rinkos vertė, prisidarytume skolų dar penkiasdešimčiai metų į priekį. Esame suskaičiavę, kad tuomet savininkams reikėtų grąžinti apie 20 mlrd. Lt,” – tikina pašnekovas.

Priminsime, kad per pastaruosius penkiolika metų savininkams kaip kompensacijos už turtą buvo išmokėta apie 1,3 mlrd. Lt. Tiesa, prognozuojama, kad artimiausiu metu gali prireikti dar keliolikos milijonų tiems, kurie pakeis nuomonę ir panorės gauti kompensaciją pinigais.

Kokį mišką grąžinti

Mintis vietoje žemės mieste savininkams pasiūlyti nemažą valstybinio miško dalį ir savininkų noras kaip kompensaciją gauti brandų mišką sukėlė nemažą miškininkų emocijų audrą, mat dabar iš visų valstybei priklausančių miškų milijonas hektarų (52 proc.) yra valstybinės reikšmės miškai. O jie pagal Konstituciją yra išimtinė Lietuvos nuosavybė ir kol kas nuosavybės teisė į šiuos miškus negali būti atkuriama.

Norą grąžinti savininkams valstybės miškus griežtai kritikuoja Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius dr. Valdas Vaičiūnas. “Miškai – ne vien ekonominė vertybė, – tvirtina jis. – Ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė jų ekologinė ir socialinė funkcija”. Ir priduria, kad nė vienoje ES šalyje miškų nebandyta išdalyti, atvirkščiai – valstybė iš savininkų juos išperka.

Panašius vertinimus pateikia ir miškininkas akademikas prof. Stasys Karazija: “Miškas svarbus visiems šalies žmonėms, jų poilsiui. Savininkai, deja, ne visuomet nori, kad jų miškas būtų lankomas, ir beveik visiškai nepritaiko jo visuomenės poreikiams”.

Vis dėlto po ilgų diskusijų nuspręsta miesto žemės turėjusiems savininkams grąžinti tik tuos miškus, kurie buvo numatyti anksčiau grąžinti už kaime turėtą žemę. Laisvos valstybinės žemės fonde tokių miškų šiuo metu yra apie 114 tūkst. ha. Įstatymo pataisų rengėjų apytiksliais skaičiavimais, kompensacijoms reikėtų mažiausiai 50 tūkst. ha miškų, žinoma, jeigu visi savininkai pasirinktų atlyginimą mišku. Taigi pusės numatyto ploto.

Tačiau savininkai vis tiek baiminasi, kad geriausi plotai jau išgraibstyti, o jie bus priversti tenkintis likučiais. Kad šie miškai, ko gero, nebus patys geriausi, pritaria ir A.Bagdonas, juk mišką buvo leista atsiimti bet kurioje šalies vietoje. Tačiau V.Vaičiūnas turi kitokią nuomonę: “Miškų Lietuvoje dabar kur kas daugiau, nei buvo tarpukario metais, todėl baimintis, kad kažkam jo pritrūks, nėra pagrindo”.

Kas geresnis šeimininkas

Projektas dėl mieste turėtos žemės kompensavimo mišku vėl paaštrino diskusiją, kas geresnis miško šeimininkas – valstybė ar privatūs asmenys. Valstybinių urėdijų vadovai įrodinėja, kad privatiems asmenims dažnai neužtenka žinių, kaip tvarkyti mišką, jie taip pat nesuinteresuoti savo plotuose įrengti poilsiaviečių, be to, po kirtimų privatūs asmenys miško esą atkuria gerokai mažiau nei valstybinės urėdijos.

Tai vienos pusės argumentai. O ką mano kita pusė? Ši tiesiog pasitelkia Valstybės kontrolės išvadas. O jose skelbiama, kad urėdijų ir jų veiklą koordinuojančios Generalinės miškų urėdijos veikla nėra efektyvi. Esą iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos urėdijos už parduotą medieną gauna mažiausiai pajamų, o sąnaudos yra didžiausios. Tarkime, 2003–2008 m. pardavus 1 kub. m medienos gautas pelnas Lietuvoje buvo 3–12 kartų mažesnis nei Latvijoje ir pustrečio karto mažesnis negu Estijoje. Ir į biudžetą įmokų šiame sektoriuje Lietuvoje surinkta keliskart mažiau nei Latvijoje ar Estijoje. Be to, net penkios Lietuvos urėdijos praėjusius metus baigė su nuostoliais, nors valdo didelius miškų masyvus ir parduoda valstybei priklausančią medieną.

Į šias pastabas V.Vaičiūnas atšauna, kad audito pateikti duomenys neįrodo, jog valstybiniai miškai tvarkomi blogiau nei privatūs, o valstybės kontrolierių pateiktus skaičius vadina nekorektiškais. “Visada reikia lyginti lyginamus dalykus – ne tik pelną ir pajamas, gaunamas iš hektaro miško, bet ir funkcijas. O tai, kad valstybiniai miškai tvarkomi geriau nei privatūs, įrodo ir Europoje pripažįstamas miškų sertifikavimas”.

Tiesa, šis pašnekovas pripažįsta, kad senieji privačių miškų savininkai mišką prižiūri tikrai neblogai, tačiau to jis negalįs pasakyti apie savininkus, kurie mišką gavo kaip kompensaciją. Esą šie stengiasi iš miško išspausti kuo daugiau naudos – iškirsti ir parduoti.

Tiesa, yra ir daugybė objektyvių priežasčių, kurios trukdo savininkams gerai prižiūrėti savo turtą: valdos smulkios, mišką valdo daug savininkų, jie neturi pakankamai žinių, kaip elgtis, patys sprendžia, kiek iš miško uždirbtų pinigų grąžinti į jį. Tuo tarpu urėdijos skiria nemažai lėšų ir miškų keliams, ir medelynų plėtrai, o nuo gaisrų saugo ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus.

Iškalbingi ir skaičiai, liudijantys, kiek miško iškertama neteisėtai: privačiuose plotuose užpernai iškirsta 6 tūkst. kub. m medienos, o valstybiniuose – 2,3 tūkst. kub. m.

“Iš tiesų savininkas savo turtą – įmonę, namą prižiūri geriau nei valstybė, bet miškas – kitas dalykas. Jis auga ilgai, o kiekvienas savininkas nori naudos dabar. Vienintelė ekonominė nauda – kirtimas. Bet miškas – ne vien mediena, bet ir poilsis, ekologija. O šias tikslines funkcijas vis dėlto geriau atlieka valstybė”, – apibendrina akademikas S.Karazija.

Tačiau profesorius pritaria minčiai, kad miškas turi būti naudojamas – iškertamas ir atsodinamas. “Kartais su miškininkais kariauju teigdamas, kad miškas turi duoti naudos visuomenei, bet kariauju ir su gamtosaugininkais, kurie reikalauja neliesti miško. Mišką reikia naudoti, bet labai subtiliai ir išmintingai, nes jis atauga tik per šimtą metų”, – užbaigia akademikas.