Dovaidas PABIRŽIS

Nuo pat vaikystės grybaujanti kaunietė Jolanta praėjusį savaitgalį Grabučiškėse ir Pravieniškių miškuose surinko per 200 gražuolių baravykų. Į mišką ji paprastai važiuoja anksti ryte ir renka tik raudonikius bei baravykus.

„Visus grybus galiu atiduoti, išskyrus šiuos. Yra pušynėliai, o tarp jų kelias, viename pušynėlyje baravykai dygsta be proto, o kitame visai ne. Jų vietas būtina žinoti. Baravykynas būna produktyvus apie aštuonerius metus, po to, kaip sakau, grybai iškeliauja. Tuomet gali atrasti kitą baravykyną kur nors netoliese. Apskritai dabar baravykai nyksta, nes, kad ir kur nuvažiuosi, visur kertami miškai, o kur iškirsta, reikia bent 10 metų, kad grybai vėl atsigautų“, – pasakoja grybautoja.

Azartas, o ne verslas

Pašnekovė sako niekada net nepagalvojusi surinktus grybus nešti į supirktuvę. Visą savo surinktą laimikį ji marinuoja, džiovina arba šaldo, o vėliau išdalija giminėms ir draugams.

„Aš esu azartiška, miške grybaudama ilsiuosi. Tai man poilsis. O surinktų grybų per daug dar niekada nebuvo“, – paklausta, ar ne verčiau grybų tiesiog nusipirkti turgavietėje ar parduotuvėje, atsako moteris.

Ji pastebi, kad grybautojų bent jau Kauno, Jonavos rajonuose tik daugėja – populiaresni ir lengviau pasiekiami miško takai kartais pradeda priminti miesto parko takelius. Anksčiau miške sutikdavai daugiausia pensininkus ir vyresnius žmones, o dabar pilna ir jaunimo.

„Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad ir Dzūkijos, ir kiti Lietuvos miškai pastebimai netuštėja, nors grybavimo ir uogavimo rezultatai labai daug priklauso nuo konkrečių metų ir orų.

Lietuvių pomėgį grybauti liudija ir gausios grybų bei uogų laimikio fotografijos, užpildančios socialinius tinklus, vos vasarą sulaukus gausesnio lietaus. Įvairių grybavimo nuotykių ir istorijų gausus ir lietuvių emigrantų folkloras – nuo nuolatinių to nepratusių daryti vakariečių nuogąstavimų apie skausmingą mirtį apsinuodijus nepažįstamais grybais iki policijos ar miškininkų reidų Didžiojoje Britanijoje ir klausimų, kam jūs renkate gyvūnėlių maistą.

Ir nors garsus posakis apie Dzūkijos merginų likimą be grybų ir uogų sako viena, tačiau jų supirkimu, perdirbimu ir eksportu užsiimančios šalies įmonės piešia šiek tiek kitokį vaizdą. Jų Lietuvoje šiuo metu yra keliolika. Didelę dalį grybų ir uogų šios bendrovės importuoja, o vėliau išveža į Vakarus.

Lietuvoje superka mažiau

Oficialios statistikos apie grybų ir uogų supirkimą nėra – Statistikos departamentas jos neberenka nuo 2012 m. Paskutiniai duomenys rodė, kad 2012 m. buvo supirkta 1182 t grybų, 2011-aisiais – 2128 t. Didžiąją dalį supirktų grybų sudarė voveraitės (2012 m. – 1100 t), kur kas mažiau grybautojai surinko šilbaravykių, baravykų, bobausių, makavykų ir raudonikių.

„Pastaraisiais metais nėra čia ko rinkti, jau treji metai mes niekuo nepasižymime. Gal šiemet pasieksime vidurkį, bet apskritai apie grybus nėra daug ką kalbėti – Lietuvoje renkamų grybų kiekis yra labai mažas ir jokios įtakos rinkai neturi. Visai kas kita – įvežtiniai grybai. Spėčiau, kad pernai buvo supirkta 300 t grybų, maždaug trečdalis to, ką rodė paskutinė statistika. Lietuvos perdirbėjai grybų ir uogų įsiveža iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, čia juos sutvarko, paruošia prekybai ir vėl išveža. Turime geras tradicijas, mokame paruošti taip, kaip reikalauja mūsų Vakarų klientai. O Lietuvoje vartotojų nedaug ir grybų nuperkama mažai“, – pasakoja Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas Virginijus Varanavičius.

Lietuviškus grybus aktyviai superka ir atvažiavę lenkai, bet jokios tikslios apskaitos taip pat nėra, todėl pasakyti, kiek grybų yra išvežama, labai sunku.

Per šimtą darbuotojų turinčios Švenčionėlių rajone įsikūrusios įmonės „Girios“ vadovas Modestas Masevičius sako, kad Lietuvoje įmonių, superkančių grybus ir uogas, yra gana daug, o produkcijos – mažai ir jos neužtenka, todėl įmonės importuoja miško gerybes iš Rytų Europos. Šio reiškinio priežastys, jo teigimu, tos, kad mažėja ir grybų bei uogų, ir jų rinkėjų.

„Švenčionėlių rajone žmonių, kurie tuo užsiima, yra nemažai, ypač tarp tų, kurie gyvena mažiau pasiturimai. Tai geras būdas prisidurti prie pensijos ar atlyginimo. Tačiau šiemet supirkimo kainos labai mažos, grybų nėra daug, todėl kol kas daug prisidurti tikrai nepavyks“, – pasakoja pašnekovas.

Kainas muša baltarusiai ir ukrainiečiai

Pasak jo, šiemet labai daug mėlynių užaugo Baltarusijoje, Ukrainoje ir tai itin numušė supirkimo kainas Lietuvoje. Uogautojų šiose šalyse dėl sudėtingos ekonominės padėties netrūksta, todėl, palyginti su Lietuva, iš ten eksportuojami milžiniški uogų kiekiai. Šiuo metu už kilogramą mėlynių Lietuvoje mokama 1,20 euro, nors prieš kelerius metus kaina siekė ir tris eurus. Jeigu derlius geras ir uogaujama nuo ryto iki vakaro, galima surinkti ir 50 kilogramų uogų. Taigi uždirbti iš šios veiklos tikrai įmanoma.

V.Varanavičiaus teigimu, per dieną uogaujant ar grybaujant ir nešant laimikį į supirktuvę galima užsidirbti vidutiniškai apie 20 eurų. Sunkiau nusakyti, kiek galima užsidirbti grybus ir uogas mėginant parduoti pakelėse ar turguose.

Vokiečiai ir prancūzai aktyviai perka lietuviškas arba per Lietuvą atkeliavusias šviežias voveraites, mėlynes, italai importuoja šviežius ir šaldytus baravykus.

„Manau, jie perka dėl to, kad lietuviai sugeba pagaminti kokybiškai ir aplenkti mūsų konkurentus iš Ukrainos ar Rusijos. Lietuvoje šiek tiek kitoks požiūris į produkto paruošimą – juk ir Ukrainoje, ir Rusijoje auga tokie patys grybai bei uogos“, – aiškina M.Masevičius.

Paklaustas apie šio sektoriaus perspektyvas įmonės vadovas užsimena, kad greičiausiai uogas ir grybus uždarbiui renkančių žmonių Lietuvoje ir toliau mažės, nes supirkimo kainos nedidelės, o miesteliai ir kaimai tuštėja. Žmonės vis aktyviau keliasi gyventi į miestus, iš kur nukakti iki miškų sudėtingiau. Kita vertus, pasak M.Masevičiaus, šiandien vis dar daugiau nei pusė Lietuvoje surenkamų grybų ir uogų patenka į supirktuves, didelė dalis jų nukeliauja į turgus ar pas pakelių pardavėjus, o po mišką vaikštinėjantiems savo malonumui daug laimikio ir nereikia – užtenka 10– 20 kilogramų.

Darbo yra ir taip

Dzūkijos miestelio Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra pasakoja, kad šiuo metu čia tėra keletas žmonių, kuriems grybai ir uogos yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Visiems kitiems tai duoda tik šiek tiek papildomų pajamų. Per vasaros atostogas aktyviai grybauja paaugliai, pedagogai, kartais tuo užsiima ir viešųjų darbų nedirbantys įvairių pašalpų gavėjai, nors apie savo užsidirbtas pinigų sumas jie paprastai nutyli, nes rizikuotų prarasti pašalpą.

„Pensininkai taip pat uolūs grybautojai – jie tam turi laiko, jiems nereikia skubėti ir jie tai daro savo malonumui, nors ir prie pensijos šiek tiek prisiduria. Sakyčiau, kad pačių grybų pastaruoju metu yra mažiau, supirkėjai tuo skundžiasi. Miškų kirtimai ir medienos ruoša prie miškų gyvybingumo taip pat neprisideda“, – sako seniūnas.

Merkinės seniūnijoje yra nemažai biudžetinių įstaigų, smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, kurioms netgi trūksta darbo jėgos. Todėl visi motyvacijos turintys vyrai tikrai gali susirasti darbo medienos įmonėse, šiek tiek didesnis nedarbas pastebimas tik tarp moterų, bet jis taip pat nėra didelis.

V.Varanavičiaus manymu, grybų Dzūkijoje mažėja dėl trejus metus besitęsiančio vandens stygiaus. Ir šiemet lietaus regione labai trūksta, todėl grybai persikelia į drėgnesnes vietas. Kita svarbi priežastis – prieš kelerius metus praūžusi stipri vėtra, nuniokojusi daug regiono miškų. O nukirstame ar išvalytame miške grybai vėl pradeda dygti tik po daugelio metų.

Pasak Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovo, normalaus sezono metu Varėnos regione grybų ir uogų perdirbimo įmonėse dirba iki tūkstančio žmonių, o bendras vidurkis siekia maždaug 400 darbo vietų. Taigi šis sektorius regionui išlieka gana svarbus. Kitos tokio pobūdžio įmonės įsikūrusios Aukštaitijoje bei didžiuosiuose šalies miestuose.

„Deja, kaimai, miesteliai, ypač Dzūkijoje, nyksta, o darbus turintys žmonės į mišką eiti turi vis mažiau laiko. Reikia ir pailsėti, daugiau laiko skirti savo reikmėms. Žmonių, kurie buvo potencialūs uogautojai ir grybautojai, mažėja. Taigi situacija pasikeitė ne miško naudai“, – sako V.Varanvičius.

Ta pati problema jaučiama ir Lenkijoje, Vokietijoje – žmonės ir ten vis mažiau eina į miškus. Grybavimas ne itin vilioja ir bedarbius, nes norint nemažai surinkti per dieną reikia nueiti 15–20 kilometrų.

Grybavimas turizmu netampa

Nors į Dzūkija ir kitus miškingus šalies regionus didžiųjų miestų gyventojai traukia masiškai, kaip pastebi Varėnos švietimo centro turizmo specialistė Daiva Kosinskaitė, pasirinkę grybauti ar uogauti žmonės pažintinių tikslų sau nekelia ir turistais netampa. Šiuo metu yra vos keletas iniciatyvų, kuriomis siekiama susieti turizmą ir grybavimą, – tai Varėnoje kasmet rengiama grybų šventė ir grybavimo čempionatas, kai žmonės registruojasi į komandas ir stengiasi surinkti kuo daugiau tam tikros rūšies grybų. Dzūkijos nacionalinis parkas taip pat planuoja rengti analogišką mėlynių šventę ir atvykusius lankytojus supažindini su šiais miško ištekliais. Svarstoma surengti ir panašią riešutų šventę.

„Atvažiuojančiųjų grybauti ir uogauti daug, bet jie nėra turistinių objektų lankytojai arba bent jau taip elgiasi labai nedidelė jų dalis. Tradicinis turistas, jei atvyko ir kur nors apsigyveno, gal ir nueis pusvalandį ar valandą pasirinkti grybų ir uogų, bet tik tiek“, –  sako D.Kosinskaitė.

Kita vertus, pasak pašnekovės, į miškus sezono metu suvažiavę grybautojai ir uogautojai sukelia ir nemažai problemų. Viena didžiausių – uogavimas vadinamosiomis šukėmis, kuris yra draudžiamas. Vis dėlto nemažai uogautojų jas naudoja, nes jiems svarbu per tą patį laiką kuo daugiau užsidirbti – supirktuvės taip surinktas uogas priima, o kainos skirtumas tarp rankomis ir šukomis rinktų uogų nedidelis.

„Krūmai po tokio uogavimo atrodo liūdnokai, ir tai gana rimta problema. Kita problema yra jaunų grybų ieškojimas. Pastaruoju metu žmonės elgiasi padoriau, bet daug kartų teko matyti vaizdus, kai nesuprasi, ar ten grybautojai, ar šernai praėjo, – išrenkami ir centimetro dydžio grybai“, – pastebi D.Kosinskaitė.

Nemažu galvos skausmu gamtosaugininkams tampa mėginimai automobiliais privažiuoti kuo arčiau miško, jų statymas menkuose miško keliukuose ar greta jų, šiukšlinimas.

Keičiasi ekonomikos struktūra ir žmonių elgesys

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė aiškina, kad miško gėrybės, daržai ir sodai yra viena mažiausiai patrauklių ir pageidaujamų lietuvių papildomos veiklos rūšių. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vos dešimtadalis respondentų tai paminėjo kaip norimą veiklą.

Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad siekti papildomų pajamų per pastaruosius metus bandė maždaug pusė mūsų šalies gyventojų, o pagrindinis šios veiklos motyvas – būtent pinigai. Jei apsispręstų dirbti papildomai, Lietuvos gyventojai tam norėtų skirti vidutiniškai 5–10 valandų per savaitę, ir tai sudarytų apie 20–40 valandų per mėnesį. Patrauklios lietuviams atrodo namų tvarkymo, smulkaus remonto, auklės, fotografų, vertėjų paslaugos. Užsiimti papildoma veikla gyventojus labiausiai paskatintų vidutiniškai 200 eurų per mėnesį gaunama suma, tačiau per pastaruosius 12 mėnesių realiai uždarbiavę papildomai žmonės iš šios veiklos tegaudavo iki 50 eurų.

„Sezoninė prekyba, kai turguose ar kitose vietose pardavinėjamos pačių gyventojų užaugintos ar surinktos sodo, daržo ar miško gėrybės, nė vienoje iš trijų Baltijos šalių nėra labai pageidaujama. Tik kiek daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų įvardijo tai kaip pageidaujamą papildomų pajamų šaltinį. Gėrybių rinkimas, daržai ir sodai praranda savo darbuotojus, nes šie sensta, ateina jauni, turintys kitų prioritetų. Žmonės turi daugiau galimybių dirbti savarankiškai, ypač kūrybiniai darbuotojai, dažnai dirbantys nuotoliniu būdu, nebūtinai einant į mišką“, – sako O.Bložienė.

Kita vertus, Dzūkija ir kiti miškingi regionai vis dar yra priklausomi nuo miško gėrybių – tą liudija ir čia daugiausiai išduodamų verslo liudijimų statistika. Tačiau besikeičianti ekonomika greičiausiai keis bendrą padėtį ir čia.

„Pasiūla šiandien visai kitokia. Anksčiau buvome įpratę viską rinkti ir konservuoti patys, nes tada nebuvo galimybių įsigyti, o ir pajamos to neleido padaryti. Keičiantis ir vystantis ekonomikai bei didėjant pasiūlai gyventojams nebereikia visko daryti namie, jie daugiau laiko gali skirti darbui ar poilsiui. Tačiau pastebima ir kita tendencija – tampa madinga vartoti savo ekologiškai užsiaugintus ar surinktus produktus. Anksčiau žmonės tai darydavo dėl nepritekliaus ir pasiūlos stokos, o dabar – dėl sveikos gyvensenos“, – tendencijas apibūdina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.

Todėl jei kaunietės Jolantos ir daugelio kitų Lietuvos šeimų stalai ir toliau bus nukrauti savo surinktomis ir paruoštomis miško gėrybėmis, grybų bei uogų supirkėjų ir perdirbėjų greičiausiai laukia sunkesni laikai arba jau išmėgintas kelias – importuoti produkciją iš Rytų Europos ir vėliau išvežti ją į Vakarus.

 

 

 

 

Susivienijimas Žali.LT ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pateikė pareiškimą Seimo Aplinkos komitetui atkreipdami dėmesį, į tai, kad Seimo pavasario sesijai užregistruotas miškų įstatymo pakeitimo projektas, suteiksiantis galimybę savivaldybių inicijuojamai gyvenviečių plėtrai miestų teritorijoje esančių miškų sąskaita, pažeis visuomenės interesus.

Įvertinus tai, kad tokios išimtinės sąlygos suteikiamos savivaldybėms, kuriose miškingumas didesnis, nei 50 proc. akivaizdu, kad nusitaikyta į gražiausius šalies kampelius, tokius, kaip Neringa, Trakai, Druskininkai.
„Gyvenviečių plėtrai pilnai gali būti panaudoti apleisti plotai – nenaudojamų pastatų kvartalai, apleistos žemės ūkio paskirties žemės ar kitos teritorijos, kartu dar ir sutvarkant kraštovaizdį. Tuo tarpu tokios įstatymo pataisos sudarys sąlygas neribotam miško žemės paskirties keitimui, galimai prieštaraujant teisės aktų ir net Konstitucijos nuostatoms. Mūsų Konstitucija įgalina valstybę rūpintis gamtos ir jos objektų apsauga, saikingu gamtos išteklių naudojimu, jų atkūrimu bei gausinimu. Todėl miško žemės paskirtis leidžiama keisti tik išimtinais atvejais, susijusiais su visuomenės intereso tenkinimu“, – sako Žali.LT koordinatorė Virginija Vingrienė.
V. Vingrienės nuomone toks besąlyginis, greitas ir dažnas išimtinų atvejų keisti miškų žemės paskirtį suteikimas, vis labiau priartina šalį prie neribojamos miško urbanizacijos ir miškų plotų mažinimo taip padarant nepataisomą žalą gamtai ir visuomenei. Juo labiau, kad vos prieš keletą mėnesių Seimas jau suteikė panašią galimybę, leidžiančią sodybų plėtrą miškuose.
„Lietuva beveik neturi kuo pasigirti ES kontekste, mūsų socialinė statistika tragiška, o šalies įvaizdį gerina nebent tik internetas ir miškai. Pagal miškų apsaugos lygį pirmaujame ES, tai pripažįsta ekspertai, bet kai kurie politikai nori sugriauti šį trapų pranašumą. Lietuva pavargo nuo siaurai tik savo sritį matančių politikų ir biurokratų. Siūlomo sprendimo kontekste žaliuosius labai neramina galimas valstybinių šalies miškų užvaldymo ir privatizavimo procesas, gautinai atimat galimybę visuomenei juose laisvai lankytis“, – teigia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas.
Žalieji tikisi, kad Seimo nariai atsitokės ir nepritars šiam visuomenės interesus pažeidžiančiam ir gamtai žalingam projektui.

 

Užuot deginę šiaudus, gluosnius arba miško kirtimo atliekas, tokias kaip šakos bei kelmai, Lietuvos biokuro gamintojai šiandien pretenduoja į tą pačią medieną, kaip ir baldininkai. Kokios to pasekmės?

Šiaudų granulių gamintojų produkcija Lietuvoje nereikalinga – didžioji jos dalis iškeliauja į Lenkiją, Vokietiją, Daniją bei kitas Europos šalis tiek kaip biokuras, tiek kaip kraikas žirgams. „Lietuvoje šiaudų granulės praktiškai niekam neįdomios, nors specialistų skaičiavimais, kūrenant vien šiaudų granulėmis pakaktų padengti ketvirtadalį viso reikiamo šilumos kiekio Lietuvoje“, – tvirtina 5 tūkst. tonų šiaudų granulių per metus pagaminančios ir viską eksportuojančios įmonės „Eurotiltas“ direktorius Darius Kelermanas.
Problema ta, kad Lietuvoje statomos pačios pigiausios biokuro katilinės, sugebančios deginti tik medieną. Tuo tarpu šiaudų kūrenimui tinkantys katilai brangesni, todėl jų Lietuvoje vos vienas kitas, nors galimybių apsirūpinti atsinaujinančiu biokuru turėtume daug – Lietuvoje kasmet užauga nuo pusės iki dviejų milijonų tonų šiaudų, kuriuos būtų galima perdirbti į granules. Didžioji dalis dabar tiesiog supūva laukuose. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas lygina, kad mes praktiškai nepradėjome naudoti šiaudų biokurui gaminti, o Danija jų sukūrena apie 2 mln. tonų. Danai perdirba net 90 proc. visų šiaudų.
„Norėčiau pabrėžti, kad iš medienos gaminamą biokurą taip vadinti galima sąlyginai. Įsivaizduokite, kiek metų turi praeiti, kad medis užaugtų. Tikrasis biokuras tas, kuris tiesiogiai atsinaujina – užauginame duonelę, nupjauname ir vėl turime kurą“, – akcentavo D.Kelermanas.

Konkuruoja dėl tos pačios medienos

Katilams nesant pritaikytiems deginti šiaudus, šiandien pagrindinis biokuro šaltinis Lietuvoje yra mediena. Tačiau biokuro plėtra neramina medienos pramonės atstovus. Jie skundžiasi, kad jau šiandien biokuro gamintojai kėsinasi į plokščių gamintojų naudojamą medieną, o ateityje plečiantis biokuro gamybai ši problema taps dar aštresnė. Mediena, kuri galėtų būti panaudojama aukštesnės pridėtinės vertės produktams, išrūksta per kaminus, o miško kirtimo atliekos šakos ar kelmai lieka pūti miške.
„Medienos, kurią sugeneruoja Lietuvos miškai, pakaktų visiems, jei ji būtų protingai paskirstoma: ir baldų, ir statybinių medžiagų, ir kuro gamintojams. Jei į katilus pakliūtų ne aukštos pridėtinės vertės produktams tinkama mediena, o ta, iš kurios nieko negalima pagaminti, viskas būtų gerai. Tačiau šiandien Lietuvoje šitaip nevyksta. Baimė gimsta iš to, kad matome tendenciją Lenkijoje, kur aukščiausios kokybės rąstai keliauja į smulkintuvus“, – pabrėžė asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas.
Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA direktorius Aleksas Jakštas ginasi, kad biokurui gaminti didesnė dalis panaudojama prasčiausios kokybės medienos. „Pati biokuro energetika paremta principu, kad turi būti naudojama pačios prasčiausios kokybės mediena – miško kirtimo ir medienos pramonės atliekos bei malkinė mediena. O kad pačios žemiausios kategorijos malkinę medieną gali naudoti ir plokščių pramonė, tai jau kitas klausimas. Supriešinti plokščių pramonę su biokuro gamintojais neteisinga ir netoleregiška, nes atsinaujinanti energetika iš principo yra Lietuvos politika ir ta konkurencija išpūsta. Galėtų ir biokuro gamintojai skųstis, kad plokščių gamintojai perka malkinę medieną, o kodėl jie nenori pirkti plokštinės medienos?“, – aiškina A.Jakštas.
Tačiau medienos pramonės atstovai ir miškininkai tvirtina, kad skirtumas tarp malkinės ir plokštinės medienos yra menamas. „Susitarimo reikalas, ar parduodamas medieną pardavėjas deklaruoja, kad tai malkinė, ar plokščių mediena“, – pabrėžia R.Beinortas.
Kad biokuro gamintojai ir plokščių gamintojai pretenduoja į tą pačią medieną patvirtina ir miškininkai. „Tiek katilinės, tiek plokščių gamintojai naudoja tą pačią medieną – malkinę, dar vadinamą plokščių mediena. Nežinau, kas sugalvojo du pavadinimus, bet plokštinė ir malkinė mediena yra ta pati, tik kai mediena parduodama katilinėms, užrašoma jog tai malkinė mediena“, – pasakojo miško savininkų kooperatyvo „Aukštaitijos šilas“ direktorius Saulius Tirevičius.
Tiesa, pasak jo, šiandien aršios konkurencijos tarp abiejų pirkėjų grupių dar nėra, nes šiuo metu Lietuvos rinka užversta pigiomis skiedromis iš Baltarusijos. Tačiau ateityje, plečiantis biokuro gamybai, konkurencija gali paaštrėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Regioninės spaudos skelbimų skiltis užvertė pasiūlymai supirkti žemę ir mišką. Dažniausi pirkėjai – miškininkystės įmonės.
Bendrovės „Miško projektai“ Šiauliuose direktorius Arnas Kulikauskas tvirtina, kad konkurencija suaktyvėjo, nes nebeliko pasiūlos. „Žmonės įsivaizduoja, kad žemė turi brangti, todėl mažėja pasiūla ir didėja konkurencija. Gyventojai žemę pardavinėja Vokietijos kainomis, o gyvename Lietuvoje“, – piktinasi A.Kulikauskas.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Remi Real Estate“ vyresnysis brokeris Aidas Kuklys pritaria, kad žemės pasiūla nedidelė, nes didelius plotus valdo anksčiau žemę susipirkę koncernai, žemės ūkio bendrovės, ūkininkai. Be to, iki krizės gana nemažai žmonių pirko žemę spekuliaciniams tikslams ir nieko su ja nedarė – dabar ta žemė apleista ir nepaklausi. Pasak A.Kuklio, į žemės paieškas įsitraukė ir energetikos projektų plėtotojai, norintys statyti saulės elektrines.
„Žemės ūkio paskirties sklypai dabar taip pat paklausūs kaip investicijų objektas – galima nusipirkti, išnuomoti, kas metai gauti pajamų ir tikėtis, kad sklypai pabrangs. Be to, nemažai kas juose užsiima veikla pagal ES programas, tokia kaip miško įveisimas, – galima deklaruoti veiklą ir gauti išmokas“, – komentuoja A.Kuklys.
Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis primena, kad žemės ūkio ir miško paskirties sklypai per krizę nukentėjo mažiausiai: paprasti žemės sklypai, kuriuose planuotos gyvenamosios ir komercinės teritorijos, prarado 70–90 proc., o miško ir žemės ūkio – tik 20–30 proc. buvusios vertės.
„Šiemet ir pernai žemės ūkio paskirties sklypų kainos ūgtelėjo 5–10 proc. Pardavėjai, matydami, kad kainos atsigauna, nesibaimina ir mažiau noriai kalbasi su potencialiais pirkėjais“, – mano S.Vagonis.

Įsibėgėjus mėlynių ir grybų sezonui, jau ne vienus metus vaizdas miške šiurpina – uogienojai styro lyg stagarai be lapų, ten, kur augo voveraitės, samanos išraustos kaip praėjus šernų šeimynai. Nors tokių nesąžiningų uogautojų bei grybautojų nemažai pasitaikydavo ir ankstesniais metais, tačiau šiemet jų ypač gausu.
Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjo Giedriaus Valentukevičiaus vertinimu, taip yra todėl, kad šiais metais uogų supirkėjai mėlynes perka net ir nevalytas. Štai anksčiau, kai iš uogų reikėjo išrinkti lapelius, nemažai uogautojų nenorėdami tam gaišti laiko iškart mėlynes rinkdavo švariai, nenaudodami vadinamųjų šukų, kurios ir nutraukia ne tik uogas, bet ir lapus. “Daugiausiai žalos padaro savadarbės šukos, nes jos palieka tik uogienojų stiebelius. Po tokio uogavimo vėl mėlynių atsiranda tik praėjus dvidešimčiai metų”, – sako Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos inspektorius Sigitas Žvynys.
Nors vadinamąsias šukas naudoti draudžiama, be to, inspektoriai nuolat vykdo reidus, tikrindami, ar uogautojai neniokoja gamtos, tačiau daugelis susimokėję vos 12 Lt baudą ir toliau braukia uogienojus. “Supirkėjai net įsigudrina asocialius asmenis apgyvendinti miške palapinėse ir moka jiems po porą litų už kilogramą mėlynių, tad šie norėdami daugiau uždirbti ir drasko mėlynojus”, – atskleidžia S.Žvynys.
O grybautojai radę voveraičių toje vietoje dar rankomis išknisa samanas, tikėdamiesi, kad tarp jų grybų bus dar daugiau. “Taip suardoma paklotė ir kitais metais grybų ten arba labai mažai užauga, arba visai nebūna”, – primena G.Valentukevičius.

Šalies gegužraibės ne tik retos, bet ir labai puošnios

Gegužraibinių šeimos daugiametis pievinis plauretis taip pat įtrauktas į mūsų Raudonąją knygą

Vyriškoji gegužraibė ©Walter K. Schweizer nuotr.

Net Lietuvos raudonosios knygos interneto svetainėje nėra nuorodos, kur galima pranešti, pvz., apie naujai rastą nykstančio augalo augavietę. Juk taip paprasta sukurti kokį skyrelį „Pranešk“. Toks papildomas informacijos srautas, be jokios abejonės, duotų naudos ir padėtų rasti naujų augalų augaviečių ar gyvūnų buveinių. Tad nenuostabu, kad tokiems dalykams neabejingi žmonės dažniau skambina į radiją, kreipiasi į kitas visuomenės informavimo priemones ar keičiasi nuomonėmis pokalbių svetainėse, nei perduoda ją tiems, kam iš tiesų priderėtų.

Saugomų teritorijų valstybės kadastras mano orchidėjoms pagelbėti negali, nes jo interneto svetainėje (su vos įžiūrimais kontaktiniais duomenimis) pateikiama visiškai kitokia informacija.

Valstybinis miškotvarkos institutas – taip pat ne ta įstaiga, kuri suteiktų reikiamą pagalbą, bet į klausimą reaguoja greitai ir maloniai bei pataria kreiptis į vietos nacionalinį parką.

O gal tokios informacijos jei ne saviems žioplinėtojams, tai užsienio turistams pateiktų… Valstybinis turizmo departamentas? Ir iš tiesų departamento interneto svetainėje informacijos apie Lietuvos parkus ir galimybes juose apsilankyti netrūksta. Tik, aišku, rinkti informaciją apie retus augalus ar jų augavietes būtų visai ne šio departamento funkcija. Tai galų gale kieno ji?

Vilnius toli, užsiėmęs svarbiais reikalais, gal koks regioninis Aplinkos ministerijos skyrius padės? Mano orchidėjos žydi Vakarų Lietuvoje, tad Klaipėda tikrai pagelbės! Čionykštis Aplinkos apsaugos departamentas savo interneto svetainėje informuoja apie struktūrą ir kontaktus, nurodydamas kelerių metų senumo datą. Tinkamos informacijos čia lyg ir aptinki, bet skyriuje „Gyvosios gamtos apsauga“ vietos rado tik žvejyba ir medžioklė, o kiti skyriai su retomis augalų rūšimis, jų augaviečių registracija jau neturi nieko bendro. Nerasi ir kokio nors šio krašto retųjų augalų ar saugotinų gyvūnų sąrašo, perspėjimų parkų ar saugomų teritorijų lankytojams ar šiaip naudingos informacijos, kaip tuos saugotinus augalus šioje vietovėje pažinti ir netyčia jų nenuskriausti. Arba jei tokių sąrašų ir esama, juos sunku aptikti.

Kažin kodėl Klaipėda savo svečius pasitinka didžiuliu stendu „Sveiki, atvykę į „Švyturio“ šalį“. O kodėl ne į „Pajūrinės zundos karalystę“? Tai būtų kur kas geresnis potėpis bendram šalies įvaizdžiui nei butelis alaus. Bet kai mus vienija alus ir pergalės, zunda šiai misijai yra aiškiai per trapi.

Taigi ieškau toliau. Kadangi mano orchidėjos žydi Klaipėdos kaimyniniame rajone, gal rajonų valdžiai rūpi nykstantys ir saugotini augalai?

Užmetus akį į kelių aplinkinių rajonų savivaldybių informacines svetaines paaiškėja, kad žalieji reikalai dabar dažniausiai kukliai priglausti prie vietos ūkio ir ekologijos komitetų, kurių pagrindiniai darbai apima, be jokios abejonės, labai svarbias mūsų gyvenimo sritis – komunalinį ir namų ūkį, transportą, eismo organizavimą, energetiką, statybas, komunikacijas, bendruosius planus, strateginius planavimus ir plėtrą, teisėsaugą ir teisėtvarką. Ir net ekologiją. Bet kur tarp tokios gausybės svarbių darbų įsprausti mano orchidėjas? Tuo labiau kad net jokio „žalio“ kontaktinio numerio ar interneto svetainės adreso nenurodoma.

Ilgai ieškojau ir galų gale sulaukiau nuoširdžios Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojų pagalbos. Taigi po netrumpų paieškų ir nuotykių tapo aišku, kad Lietuvos raudonosios knygos globotinių išlikimas ar apsauga – labai trapus dalykas. Jis gerokai reikšmingesnis ir gražesnis popieriuose bei ataskaitose nei realybėje. O gal geriausia tik pasidžiaugti kokiu aptiktu nematytu augalu ir palikti jį ramybėje? Juk tiek šimtmečių jie klestėjo be mūsų pastangų, tai gal ir dabar išliks?..

Daiva Srėbaliūtė miškai.lt

Kai nebūna sniego, įdomu pasivaikščioti įrengtais pažintiniais parkų takais ar pačiam susidaryti maršrutą, į kurį verta įtraukti objektus, sunkiai pasiekiamus kitu metų laiku. Juk būtent tokią žiemą, kai nunykę brūzgynai, galima pasigėrėti miškų gilumoje pasislėpusiais keistais ežeriukais, klajoti upių ir upelių pakrantėmis, apžiūrinėti paslaptingus akmenis su keistais ženklais, užlipti ant atokiai stūksančių piliakalnių ar pilkapių, nuo kurių atsiveriančio vaizdo neužstoja medžių lapija.
Mėgstantys draugiją gali prisidėti prie keliautojų klubų organizuojamų pėsčiųjų žygių ir pasivaikščioti po vaizdingas miestų apylinkes. Na, o kad smagiau būtų, galima rungtyniauti, kas daugiau pastebės gamtos išdaigų, pavyzdžiui, pražydusių gėlių ar lazdynų krūmų, arba pasiimti šiaurietiško ėjimo lazdas. Verta paminėti, kad šiaurietiško ėjimo entuziastai dažnai rengia nemokamas šio specifinio vaikščiojimo pamokas.

Rugpjūčio 14 dieną per Žolines TonyResort laisvalaikio ir pramogų parkas organizuoja atvirų durų dieną ir nemokamą renginį „Pasitik krepšinio čempionatą kartu su TonyResort!“. Šventės tikslas – pristatyti idėją krepšinio čempionato kovas stebėti gamtoje po atviru dangumi.

Šventės metu vyks sportinio pokerio turnyras, kuriame prie vieno stalo su TonyResort savininku bei žinomu pasaulyje pokerio žaidėju Antanu Guoga ir Lietuvos sportinio pokerio federacijos (LSPF) prezidentu Andriumi Tapinu galės žaisti iš lankytojų loterijos būdu atrinkti penki pokerio žaidėjai.  Svečiuose žadama sulaukti ir kai kurių Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės žaidėjų, kurie ne tik prisijungs prie sportinio pokerio žvaigždžių turnyre, bet ir pabendraus su lankytojais, išbandys kai kurias parko paslaugas. Renginį vainikuos „Raigardo Tautkaus šampaninio Kauno choro” koncertas ir fejerverkai.

Išsamesnę informaciją rasite paspaudę čia. BCP Nova media užtikrina nuorodos saugumą. Nuoroda veda į BCP Nova media elektroninių pranešimų sistemą.

Vyriausybė iš esmės pritarė siūlymui miškų urėdus skirti terminuotam laikui – penkerių metų kadencijai. Urėdai tai pačiai urėdijai galės vadovauti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, o jų veiklos rezultatai bus vertinami baigiantis pirmajai kadencijai. Šie pakeitimai padės užtikrinti veiksmingesnę ir skaidresnę miškų urėdijų ir jų vadovų veiklą.

Vyriausybė taip pat pritarė Miškų įstatymo pakeitimams, numatantiems, jog strateginius valstybinio miškų ūkio sektoriaus valdymo klausimus spręstų Valstybinių miškų valdymo taryba. Taip pat įvestas ir naujas papildymas, leisiantis urėdijoms kooperuoti lėšas bendrai naudojamam turtui įsigyti.

Galutinį sprendimą dėl Miškų įstatymo pakeitimų Vyriausybė priims trečiadienį.

Per sprogimą Minsko metropolitene, paskutiniais duomenimis, vienuolika žmonių žuvo, o dar 126 buvo hospitalizuoti, pirmadienį vakare per nepaprastąjį pasitarimą pranešė Baltarusijos sveikatos ministras Vasilijus Žarko.

“Buvo hospitalizuoti 126 nekentėjusieji, iš jų 22 būklė sunki, o 30-ties sužeidimai vidutinio sunkumo”, – pažymėjo ministras.

Ketvirtadienį prasideda dvi savaites truksianti prevencinė akcija prieš neteisėtą miškų kirtimą.

Regionų aplinkos apsaugos departamentų, miškų urėdijų ir rajonų policijos komisariatų pareigūnai akcijos metu rengs reidus keliuose, tikrins autotransportu gabenamos medienos įsigijimo dokumentus, jos apskaitą lentpjūvėse, taip pat tikrins miško sklypus, kuriuose vykdomi kirtimai, informavo Aplinkos ministerija.

Susitikimų su privačių miškų savininkais metu šie bus konsultuojami rūpimais miško naudojimo, atkūrimo ir apsaugos klausimais.

Šeštą kartą rengiama akcija truks iki gruodžio 30 dienos. Jos tikslas – užkirsti kelią neteisėtam miškų kirtimui ir teršimui, konsultuoti miškų savininkus. Aplinkosaugininkai tikisi, kad šiemetinė akcija padės nuo kirvio apsaugoti ir daugelį eglių, į kurias ypač taikomasi prieššventiniu laikotarpiu.

Gyventojai kviečiami apie pastebėtus pažeidimus miške pranešti savo regiono aplinkos apsaugos departamentui ar miškų urėdijai.

Per pernykštę akciją, kurios metu buvo surengta daugiau kaip 300 reidų, patikrinta apie 1 tūkst. 400 privačių miško valdų ir per 200 lentpjūvių, pareigūnai nustatė 21 neteisėtų miško kirtimų atvejį, kai buvo iškirsta 1 tūkst. 223 kubiniai metrai medienos. Už neteisėtus miško kirtimus, miško teršimą, apvaliosios medienos gabenimo ir medienos apskaitos lentpjūvėse tvarkos ir kitus aplinkos apsaugos pažeidimus administracinėmis baudomis nubausti 144 asmenys. Jiems skirta beveik 13 tūkst. litų baudų.

Vilnius, gruodžio 16 d. (BNS). Ketvirtadienį prasideda dvi savaites truksianti prevencinė akcija prieš neteisėtą miškų kirtimą.

Regionų aplinkos apsaugos departamentų, miškų urėdijų ir rajonų policijos komisariatų pareigūnai akcijos metu rengs reidus keliuose, tikrins autotransportu gabenamos medienos įsigijimo dokumentus, jos apskaitą lentpjūvėse, taip pat tikrins miško sklypus, kuriuose vykdomi kirtimai, informavo Aplinkos ministerija.

Susitikimų su privačių miškų savininkais metu šie bus konsultuojami rūpimais miško naudojimo, atkūrimo ir apsaugos klausimais.

Šeštą kartą rengiama akcija truks iki gruodžio 30 dienos. Jos tikslas – užkirsti kelią neteisėtam miškų kirtimui ir teršimui, konsultuoti miškų savininkus. Aplinkosaugininkai tikisi, kad šiemetinė akcija padės nuo kirvio apsaugoti ir daugelį eglių, į kurias ypač taikomasi prieššventiniu laikotarpiu.

Gyventojai kviečiami apie pastebėtus pažeidimus miške pranešti savo regiono aplinkos apsaugos departamentui ar miškų urėdijai.

Per pernykštę akciją, kurios metu buvo surengta daugiau kaip 300 reidų, patikrinta apie 1 tūkst. 400 privačių miško valdų ir per 200 lentpjūvių, pareigūnai nustatė 21 neteisėtų miško kirtimų atvejį, kai buvo iškirsta 1 tūkst. 223 kubiniai metrai medienos. Už neteisėtus miško kirtimus, miško teršimą, apvaliosios medienos gabenimo ir medienos apskaitos lentpjūvėse tvarkos ir kitus aplinkos apsaugos pažeidimus administracinėmis baudomis nubausti 144 asmenys. Jiems skirta beveik 13 tūkst. litų baudų.

Seimo opozicija antradienį pasipriešino siūlymui didesniu tarifu apmokestinti miškų urėdijų pajamas už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.

Balsuojant dėl Miškų įstatymo pataisų, leidžiančių nuo kitų metų urėdijų pajamas apmokestinti 10 proc. vietoj iki šiol galiojusio 5 proc. tarifo, Seime pritrūko balsų.

Tam, kad įstatymas būtų priimtas, balsavime turi dalyvauti mažiausiai 71 parlamentaras, o balsavimui dėl minėtų pataisų registravosi vos 56 Seimo nariai.

“Valdantieji nori sužlugdyti urėdijas”, – pareiškė Andrius Šedžius, nesutinkantis, kad visoms urėdijoms būtų taikomas vienodas mokestis.

Vyriausybė prognozuoja, kad pataisos, kurias socialdemokratas Vytenis Andriukaitis pavadino “urėdijų rankų laužymu”, leistų iš urėdijų surenkamų pajamų padidinti maždaug 2,7 karto iki 87 mln. litų.

Valstybės kontrolė yra konstatavusi, kad iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos valstybinius miškus valdančios urėdijos už parduotą medieną gauna mažiausiai pajamų, o jų veiklos sąnaudos yra didžiausios.

2003-2008 metais pardavus 1 kubinį metrą medienos, gautas pelnas Lietuvoje buvo 3-12 kartų mažesnis nei Latvijoje ir iki 2,5 karto mažesnis negu Estijoje. Be to, 42 Lietuvos urėdijose dirba daugiausia darbuotojų iš visų trijų Baltijos valstybių.

Į Lietuvos biudžetą iš urėdijų surenkama keliskart mažiau pajamų nei Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos biudžetą 2003-2008 metais urėdijos papildydavo 13-23 mln. litų, Estijos, parduodančios mažiau medienos nei Lietuva, – 52-61 mln. litų, o Latvijos, lenkiančios Lietuvą parduodama mediena, – 92-143 mln. litų.

Lietuvos miško žemės plotas 2009-ųjų pradžioje buvo daugiau nei 2 mln. hektarų ir užėmė 32,9 proc. šalies teritorijos.