J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Atokioje kalnų papėdėje įsikūrusio Turkijos miestelio gyventojai devynis mėnesius per metus gyvena tyloje, kad neprisišauktų sniego nuošliaužos, kuri po savimi palaidotų namus kartu su visais gyventojais. Čia draudžiama garsiai kalbėti ir juoktis, nes bet koks, net daiktų sukeliamas garsas teoriškai gali sukelti laviną. Kad išvengtų aukštai virš galvų tvyrančios grėsmės, visi mažos bendruomenės gyvenimo malonumai sukoncentruoti į likusius tris metų mėnesius: tik tuomet leidžiama šaukti, švęsti, kelti vestuves ar gimdyti vaikus. Likęs laikas kupinas nerimo ir baimės, o kiekvieno bendruomenės nario gyvenimas dėl bendro saugumo preciziškai kontroliuojamas valdžios vietininkų. Nors jau niekas iš gyventojų nebeprisimena, kada paskutinį kartą lavina buvo nušlavusi miestelį.

Tokią situaciją pjesėje „Lavina“ modeliuoja tur­kų dramaturgas  Tunceras Cu­ce­nog­lu, savo ne­ra­mioje valstybėje reiškiantis maždaug tą patį, ką ru­sams – Antonas Čechovas.

Tai, kas vyksta jo vaizduojamos  vienos miestelio šeimos kasdienybėje, ne mažiau asociatyvu nei minėtas lavinos laukimas: tyla atstoja neprasiveržusį riksmą, o tarsi nebyliajame filme rodomas smurtas kraupesnis už klyksmo kupinas scenas. Konfliktuojančios, vienas kitą ignoruojančios „neva šeimos“ metafora. Ir atidi valdžios ausis, neva besiklausanti kiekvieno iš už sienų pasigirstančio krebždesio.

J.Miltinio teatro archyvo nuotr.

Bet ar lavinos pavojus, įpratinęs miestelį prie paklusnios tylos, tikras, ar išgalvotas? O gal tai tėra valdančiųjų savanaudiškais tikslais deklaruojama grėsmė? Ir kaip tai patikrinti, jei bijai nors kartelį imti ir surikti iš visų plaučių?

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera „Lavina“, laukiama jau kitą savaitgalį, įsidėmėtina ir tuo, kad sugebėjo bendram tikslui suvienyti savojo ir kaimyninio Šiaulių dramos teatro pajėgas. Tai atspindi ir jungtinis aktorių sąstatas: Olita Dautartaitė, Ligita Kondrotaitė, Albinas Kėleris, Vytautas Kupšys, Eleonora Koriznaitė, Dalius Jančiauskas… Koprodukcija – retas reiškinys nūdienos teatro pasaulyje, kuriame kiekvienas trokšta būti autonomiškas ir finansiškai nepriklausomas, nors neišgali sukrapštyti lėšų didesniam pastatymui. Kad tai tik nepaskatintų retkarčiais kabinetuose sklandančios idėjos, kad Lietuvoje ne tik universitetų, bet ir valstybinių teatrų yra pernelyg daug…

Teatras tolimoje aplinkoje

Namudinis smurtas, teisininkų ir programų kūrėjų kalboje dar vadinamas smurtu artimoje aplinkoje, anaiptol nėra tokia unikali ir staiga išvešėjusi piktžaizdė, kaip kartais bando pateikti savo būtinumą besistengiantys pagrįsti valdininkai. Švedo Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“ parašyta 1887-aisiais, o iš esmės kalba apie tą patį: apie rėksmingą ir ambicingą dviejų žmonių stumdymąsi vienuose namuose. Žmonių, kurie nėra vienas kitam svetimi, nes svetimiems atseikėjame daugiau tolerancijos, diskutuodami, tarkim, apie dukterų gyvenimo perspektyvas.

Tačiau švedų namudinio smurto vaizdavimo klasiko aprašytas pasistumdymas nūdienos kriminalinės kronikos kontekste atrodo vaikiškai nerimtas: tik pamanykite, vyras įtūžęs sviedė įkandin pro duris beišeinančiai žmonai žibalinę lempą! Ir tai, skandinavų požiūriu, jau psichinės ligos įrodymas bei nusikaltimas, už kurį atgailaujant galima gauti širdies smūgį. O gal ir neatgailaujant, tiesiog ir toliau žmonai beatodairiškai graužiant – čia jau režisūrinės traktuotės reikalas. Principinga sutuoktinių tarpusavio kova šiuo atveju reikšmingesnė ne tik už dukters laimę, bet ir už mirtį.

Režisierę Marą Kimelę „Tėvui“ Klaipėdos dramos teatras atsivežė iš Rygos. Aprūpino darbu ir latvių scenografą, ir kostiumų dizainerę, ir netgi vieną žymią Rygos siuvyklą, siuvančią spektakliui kostiumus. Nelabai gražu nacionalinės darbo rinkos atžvilgiu, bet klaipėdiečiams taip labiau apsimokėjo.

Užtat nauju pagrindiniu vaidmeniu bandoma atgal parsivilioti vis giliau Vilniuje stringantį aktorių Darių Meškauską, kartu antagonistės vaidmeniui užgriebiant dar ir Valstybinio jaunimo teatro aktorę Aldoną Bendoriūtę. Laisvas aktorių judėjimas ir be įteisinto Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo vis dažniau ima viršų: aktoriams pasivažinėti, kitose trupėse pabūti smagu, žiūrovams veidų įvairovė irgi patinka, tik pačiam teatrui suvaldyti nuolat gausėjančią kviestinių aktorių komandą gali būti sunkoka.

Numeriai virsta spektakliais

Iš Latvijos skolinamės ne tik spektaklių statytojus, bet ir jaunus dramaturgus: dar nepamiršome Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto Janio Balodžio „Miškinio“, o šįkart jau sostinės  Nacionalinio dramos teatro repertuarą papildys Agnesės Rutkevičos „Gyvūnas“. Antra vertus, pjesę statantis Rolandas Atkočiūnas pats yra nemažai pasidarbavęs Rygoje ir Liepojoje, todėl šis susitikimas su latvių dramaturgija jo biografijoje jau ketvirtas.

Pjesės temą režisierius apibūdina populiariu aforizmu apie dvi tolygias gyvenimo tragedijas: pirmoji – negauti, ko trokšti, antroji – tai gauti. Pagrindinių veikėjų prototipais dramaturgė pasirinko du brolius, iki šiol tebegyvenančius atokiame jos močiutės kaime. Tas kaimas, kaip ir visi pasaulio kaimai, nėra pakantus „neteisingai“ meilei, nors už lango – jau XXI amžius.

„Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo laikotarpiu, ir rašydama pa­ti save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas šios ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma“, – teigia A.Rutkeviča.

Spektaklyje „Gyvūnas“, kuris įslaptintame premjerų sąraše figūravo kaip „Premjera Nr. 2“, vaidina dabartinis nacionalinės trupės žiedas: Arūnas Sakalauskas, Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė. O štai „Premjera Nr. 1“, už kurios slėpėsi Giedrės Kriaučionytės režisuojama vokietės Ingridos Lausund pjesė „Bestuburiada“, priklausys margai įvairios patirties kompanijai, kurioje – ir Dainius Jankauskas iš „Grupės 36“, ir Dovilė Šilkaitytė iš Valstybinio jaunimo teatro, ir Gelminė Glemžaitė iš „Atviro rato“, ir Aldona Vilutytė iš „Keistuolių“. Pati režisierė, Aido Giniočio auklėtinė, priklauso menininkų sindikatui „Bad Rabbits“.

Dramaturgė susodina penkis nerimaujančius, skirtingą stažą turinčius tarnautojus prie viršininko kabineto durų. Vienam vos 25-eri, bet jau pavargęs, kitam 45-eri, bet negalėtų pasakyti, ką veikė per prabėgusius tarnybos dešimtmečius. Kažkas siekia aukštesnio posto, kažkas ketina viską mesti ir išeiti, kažkas graužiasi dėl to, kad jaučiasi žeminamas… Tačiau visi trokšta artumo ir supratimo, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasirengę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Bet jau seniai nebepamena, ko tikisi sulaukti nuolankiai sėdėdami prie durų. Naikina savo gyvenimą, nemėgindami pakeisti situacijos patys.

Šiek tiek panašu į nebylų gyvenimą po tariamai aukštikalnėse kybančia lavina, ar ne?

Kaip virstama šventaisiais

Lavina, kurios niekas neprisimena, – tarsi viršinin­kas, kurio niekas nėra matęs. Ir vienas, ir kitas hie­rarchinių apačių sąmonėje dėsningai sudievinamas.

O štai paslaptingasis svečias Lukas pagyvenusių senjorų porą lanko kiekvieną sekmadienį ir visuomet būna svetingai priimtas, atidžiai išklausytas. Nors, kaip pamažu aiškėja, nėra tokios garbės vertas. Šeimininkai sudievina svečio asmenybę ir galiausiai patys nukenčia, nebesuvaldydami vis agresyvėjančio Luko elgesio.

Tai – islando Gudmunduro Steinssono pjesė „Lukas“ Valstybiniame jaunimo teatre, kurią Algirdas Latėnas stato su savo vadovaujamo aktorių kurso studentais. Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama kompozitoriaus Fausto Latėno muzikai. Scenoje perkusiniais gyvai gros ir Luko vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs Tomas Kizelis.

Rusų dramos teatro trupė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi elgiasi atvirkščiai – kartu su rusų dramaturgu Aleksandru Andrejevu mėgina biblinius šventuosius pavaizduoti kasdieniškais personažais. Pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, kurios pirmasis pastatymas ir patikėtas Lietuvai, perkelia į Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gy­ve­nimo mėnesiais ir nenusižengdama Evan­ge­li­jai dės­to keistą užsispyrėlio Sauliaus, uoliai persekioju­sio Jėzaus mokinius, metamorfozės į apaštalą Pau­lių istoriją. Tiesa, praturtintą A.Andrejevo vaiz­duotėje gimusiais žmonių charakteriais ir įvykių aplinkybėmis.

Dramaturgas teigia, kad ne kiekvienam lemta patirti tokią dieviškosios dvasios galybę, kokia užgriuvo Saulių jo kelyje Damasko link, tačiau kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia. Saulių vaidina Vladimiras Dorondovas, Lozorių – dar kartą pas J.Vaitkų sugrįžtantis Vytautas Anužis.

Scenoje atgis Juozas Miltinis

Po Evangelijos sakmių belieka smagiai nusišypsoti. O mažieji Kauno ir Klaipėdos teatrai tam suteiks progų. Vis daugiau vietos po saule išsikovojantis Klaipėdos Apeirono teatras savo premjerą „Nekrozė“ planuoja rugsėjo pabaigoje ir kol kas nedaugžodžiaudamas atskleidžia, kad žiūrovų laukia absurdo komedija su ryškiais socialinio tragizmo bruožais ir su veikėjais, kuriuose kiekvienas galės atpažinti dalį savęs. Tiesą sakant, toks pat apibūdinimas tiktų ir visiems kitiems, anksčiau matytiems Apeirono teatro spektakliams. Taigi ryžtingosios šio teatro dramaturgės, režisierės bei pagrindinės aktorės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė laikosi sau įprasto kurso.

Daugiau netikėtumų galima laukti iš Kauno kamerinio teatro, užsimojusio inscenizuoti Liūnės Janušytės satyrą „Korektūros klaida“. Mat joje kartu su rašytoja po tarpukario Paryžių vėl vaikščios jaunas Juozas Miltinis, jo draugai dailininkai Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius. O žymių kultūros asmenybių prikėlimas teatro scenoje visada intriguoja.

Susibičiuliavusi su Paryžiaus bohema, lietuvių menininkų kompanija džiaugsmingai leidžia laiką nesirūpindama rytojumi ir nekurdama ateities planų. Nes ir pats gyvenimas, anot jų, tėra korektūros klaida, o ne numatytų įvykių grandinė.

Tai kone pirmas lietuvių literatūros kūrinys, atskleidžiantis tuometės bohemos dvasią. Pačios Liūnės personaže nebėra lietuvaitėms būdingo lyrizmo ar sentimentalumo: ji emancipuota, proto aštrumu nenusileidžianti vyrukams, smalsiai tyrinėjanti Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus bei menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusikertančiose realybėse. Režisierė Agnė Dilytė pagrindinę spektaklio veikėją apibūdina kaip tarpukario „blogerę“, negailestingai kritikuojančią ano meto tradicijas bei gyvenimo būdą. Liūnės vaidmenį ji patikėjo aktorei Raimondai Kimbraitei.

Šlovė, kuri pavėlavo

Muzikos mėgėjų sezono pradžioje laukia dvi vokalinės premjeros. Pirmoji – jau senokai save visaip reklamuoti pradėjęs Jonathano Larsono roko miuziklas „Rent“ (liet. „Nuoma“). Šio amerikietiško veikalo biografijoje – Pulitzerio premija už unikalumą ir indėlį į miuziklo bei dramos kultūrą, keturi „Tony“, šeši „Drama Desk“ ir du „World Theatre“ apdovanojimai. Miuziklas jau apkeliavo kone pusšimtį pasaulio šalių ir patenka į populiariausių pasaulio miuziklų dešimtuką.

Tačiau šią biografiją lydi ir tragiškas motyvas: pats J.Larsonas, būdamas vos 35-erių, mirė trūkus aortai 1996 m. sausio 25-osios rytą. Tos pačios dienos vakarą buvo suplanuota miuziklo „Rent“ pirmojo pastatymo Brodvėjuje peržiūra. Sėkmės sulaukęs vaidinimas viename iš Brodvėjaus teatrų buvo rodomas ilgiau kaip 12 metų.

Dauguma šio miuziklo veikėjų, Niujorke besistengiančių išgyventi jaunų menininkų, vartoja narkotikus arba serga AIDS. Gyvendami skurde ir visuomenės užribyje, jie nepaliauja svajoti ir tikėti meile (kad ir kokia ji būtų) bei jų kūrybos laukiančia sėkme. „Rent“ – vienas pirmųjų miuziklų, įvedusių prieštaringas, nepatogias temas į konservatyvios prigimties muzikinį teatrą. Homoseksualų ir transseksualų poreikis būti pripažintiems, vyrų ir moterų lygios galimybės, žmogaus teisės, narkomanija, benamystė ir skurdas – visa tai atsispindi J.Larsono veikale.

Organizatorių nuotr.

Lietuvoje miuziklą „Rent“ stato švedų režisierius Georgas Malvius ir jo surinkta tarptautinė komanda, tačiau groja ir dainuoja lietuviai: vaidmenis kuria Vaidas Baumila, Jeronimas Milius, Girmantė Vaitkutė, Dominykas Vaitiekūnas, Justinas Lapatinskas ir daug kitų jaunimui gerai žinomų atlikėjų.

Elektroninė Karmen

Nors ir pavėlavusi į praėjusį teatro sezoną, scenon keliauja „Vilnius City Opera“ žadėta elektroni­nė opera „e-Carmen“ – populiariausio Geor­ges‘o Bizet veikalo „Karmen“ elektroninė interpretacija, parengta Marijaus Adomaičio (Ten Walls).  Re­ži­sierė Dalia Ibelhauptaitė sako nenorėjusi jo skubinti: „Perkurti dviejų valandų muzikinį kūrinį – gigantiškas uždavinys. Reikia įsigilinti į kiekvieną muzikinę detalę, adaptuoti siužetą, tad laiko sąnaudos la­bai didelės. Iš tiesų seniai norėjau pastatyti „Kar­men“, bet tai dažniausiai pasaulyje statoma opera. Ir pats Karmen vardas jau yra tapęs moters tipo apibūdinimu. Tad norėjosi rasti dar neišbandytą šios istorijos meninę formą.“

Pagrindiniam vaidmeniui režisierė pasikvietė kone žymiausią nūdienos Karmen vaidmens atlikėją lietuvę – kylančią operos žvaigždę Justiną Grin­gytę. Kaip Karmen debiutavusi Anglijos nacionalinėje operoje, šį vaidmenį solistė šįmet sėkmingai pristatė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į kurį sugrįš dainuoti Karmen ateinantį  sezoną.

„Daug kartų dainavau Karmen, tačiau šis projektas man visiškai naujas iššūkis. Čia nėra orkestro, lieka tik elektronika. O elektronika tavęs nepalauks, ji rieda lyg traukinys: neįstojai laiku – ir viso gero! Tai reikalauja ypatingos disciplinos. Supratau, kiek daug laisvės mes, solistai, prašomės iš dirigento“, – pasakoja premjerai besirengianti J.Gringytė.

M.Adomaitis teigia, kad nemažai muzikinių sprendimų atsirado jau įrašų su solistais metu: „Buvau beveik užbaigęs Karmen habanerą, kai susitikome su Justina. Ji įrašė visą vokalinę partiją, ir staiga supratau, kad turiu naujų minčių ir idėjų, kaip galėčiau ją išplėtoti ir papildyti. Klausytojams bus netikėta, bet, tikiuosi, ir įdomu išgirsti neįprastą seniai žinomų arijų skambesį.“

Kompozitorius savo „Karmen“ versijoje naudos ir gyvus instrumentus. Kol kas galvojama apie kvartetą, tačiau repetuojant iki „Compensa“ salėje numatytos premjeros ansamblis gali ir padidėti. Juk svarbiausia – nebijoti sniego lavinų ir kurti taip, kaip tau norisi. Argi ne? n

Dešimt rugsėjo premjerų

2, 7, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Lavina“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

2 d. 18.30, 3 d. 14 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Rent“. Rež. Georgas Malvius

2 d. 21 val., 3 d. 16.30 val., 27 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Bestuburiada“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

6, 7, 8, 9 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Korektūros klaida“. Rež. Agnė Dilytė

13, 14, 30 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre – „Tėvas“. Rež. Mara Kimelė

16, 17 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Lukas“. Rež. Algirdas Latėnas

17 d. 20 val. „Compensa“ koncertų salėje – „e-Carmen“. Rež. Dalia Ibelhauptaitė

17, 18, 24 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Gyvūnas“. Rež. Rolandas Atkočiūnas

24, 25 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Rež. Jonas Vaitkus

29 d. 19 val. Klaipėdos Apeirono teatre – „Nekrozė“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Apie rimtus darbus ir veiklą, padedančią išvengti infarkto

Vytautas Miškinis pripažįsta, kad su muzika jo gyvenimas susijo tėvų dėka. Jeigu jie būtų leidę sūnui mesti chorą, kai šis to užsinorėjo (kaip kad šiuolaikiniai tėvai nuolaidžiauja savo vaikams), jis nebūtų tapęs tuo, kuo yra dabar.

Vytautas Miškinis – profesorius, kompozitorius, gerai žinomas ir užsienio šalyse. Dar jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto studentams dirigavimą ir skaito paskaitas vaikų muzikinio ugdymo temomis. Taip pat jis – Lietuvos chorų sąjungos prezidentas, užsiimantis visuomenine veikla, susijusia su rimtąja muzika. Vis dėlto pagrindinės jo pareigos – berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas. Savo profesinį gyvenimą jis planuoja mažiausiai dviem metams į priekį.

Vaikystės dainos ir išdaigos

Tėvai suprato apie Vytauto polinkį į muziką, kai jis buvo dar mažas – kai pasodindavo berniuką ant puoduko, jis laiką praleisdavo dainuodamas. Pripažintas muzikas mano, kad dalį talento paveldėjo iš savo močiutės. Ji buvo iš Lietuvos išvykusi į Sankt Peterburgą – ten iškeliavo paskui senelį, tarnaujantį Jekaterinos pulke. Vėliau atsidūrė Sibire, o kai grįžo į Lietuvą, visus nustebino tuo, kad atsiminė daugybę senovinių niekam negirdėtų dainų. Jos buvo įrašytos į radijo fondą. Mėgdavo padainuoti ir Vytauto mama, o tėtis buvo savamokslis akordeonistas. Šeimoje buvo ir tradicija, kad per vaišes namie visi kartu dainuodavo. Žodžiu, muzika Vytautą lydėjo nuolatos.

Į pirmą klasę jį tėvai išleido, kai buvo šešerių metų. Vilniuje jo taip anksti į mokyklą priimti negalėjo, tad buvo išsiųstas pas gimines į Dzūkiją, į Zervynų kaimą. Taip tėvai izoliavo sūnų nuo netinkamos aplinkos. Jis buvo susidėjęs su prasta kompanija ir pradėjęs kalbėti taip, kaip tikrai nedera kalbėti šešerių metų vaikui.

Vytauto tėvai gyveno Žemutiniame Pavilnyje ir buvo pirmieji žmonės tame rajone, įsigiję televizorių ir radiją, – iš jų berniukas išmoko rusiškų dainų. Zervynose jo per muzikos pamokas vis prašydavo, kad padainuotų – kaimo vaikams rusų kalba skambėjo labai egzotiškai. Ten televizorių niekas neturėjo. O ir elektra atsirado gerokai vėliau.

Vėliau, vaikui grįžus į Vilnių, tėvas, perskaitęs „Vakarinėse naujienose“ žinutę, kad vyksta priėmimas į berniukų chorą („Ąžuoliuko“ pavadinimo tada dar nebuvo), leido sūnų į jį. Taigi Vytauto gyvenimas su „Ąžuoliuku“ susijęs jau daugiau nei 50 metų!

Šešiolikmetis mokytojas

Mokytojauti „Ąžuoliuke“ Vytautas pradėjo labai anksti – vos įstojęs studijuoti į pirmą kursą. Turint omenyje tai, kad mokyklą jis baigė metais anksčiau nei buvo įprasta, išeina, kad vaikus dainavimo moko nuo 16 metų amžiaus. Choro stovyklose „vadovėliu“ tapo tebūdamas keturiolikos.

„Ąžuoliuko“ vadovo postą jis… paveldėjo. Choro įkūrėjas ir tuometinis vadovas Hermanas Perelšteinas, 1979 m. išvykdamas į JAV, Vytautui paliko tęsti tai, ką buvo pradėjęs. Pašnekovas svarsto, kad turbūt jis buvusiam choro vadovui pasirodė tinkamas šiam darbui tiek muzikinėmis, tiek žmogiškosiomis savybėmis. „Pritariu H.Perelšteinui, sakiusiam, kad tenka gultis ir keltis su mintimis apie „Ąžuoliuką“, žodžiu, tai yra gyvenimo būdas“, – sako kompozitorius.

Seniau „Ąžuoliukas“ buvo tik klubinis choras, dabar tai – muzikos mokykla, tad vaikai gauna daug daugiau muzikinių žinių. Choristų kontingentas išaugęs iki 450.

Beje, vadovavimas chorui – tai ne tik dirigavimas, kaip kai kas įsivaizduoja, bet ir koncertų, kelionių, stovyklų organizavimas, repertuaro sudarymas, įvairių ryšių palaikymas, problemų sprendimas, žodžiu, neretai tenka imtis vadybininko darbo.

Vaikai suaugusiųjų chore

Vytautas pastebi, kad dabar berniukai bręsta anksčiau, tad ir jų balsai mutuoja anksčiau. Štai praėjusią savaitę trys dvylikamečiai jau buvo pervesti į vyrų chorą – prieš porą trejetą dešimtmečių niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad tai įmanoma. Anksčiau vaikų balsai keisdavosi, sulaukus 14–15 metų. Nė neaišku, ar tai lemia geresnė mityba, ar kitos priežastys, bet tokia tendencija pastebima ir kitose Europos šalyse. Tai savotiškai komplikuoja choro gyvenimą – juk išeina, kad berniukas, kuris dar nėra brandus fiziškai ir emociškai, jau turi atlikti rimtą repertuarą.

Kai norisi chorą mesti

Kai kuriems berniukams kartu su mutacija išgaruoja noras mokytis muzikos (nors būna ir tokių, kuriems, atvirkščiai, tas noras sustiprėja). Ką turi daryti tėvai, kai vaikui kyla noras chorą mesti? Profesoriaus manymu, suaugusieji tikrai turėtų ieškoti kompromiso ir bandyti vaiką įkalbėti, kad mokslus tęstų. Juk muzikinis raštingumas dar niekam nepagadino gyvenimo, priešingai – jis skatina aktyviai funkcionuoti įvairius smegenų centrus, o tai padeda ir kitose gyvenimo srityse.

Pats Vytautas, būdamas vaikas, du kartus norėjo chorą mesti. Pirmasis kartas buvo tada, kai kitas berniukas kieme jam niekinančiu tonu pasakė „Cha, muzikantas.“ Tų dviejų žodelių pakako, kad pasijustų užgautas. Kitą kartą noras dainuoti išblėso po to, kai ilgai, tris mėnesius, gulėjo ligoninėje. Ir būtų choro nelankęs, jei tėvai nebūtų privertę. Pačiam Vytautui ne kartą teko sutikti buvusių mokinių, kurie prisipažino: „Buvau kvailas, kad mečiau „Ąžuoliuką“, dabar gailiuosi.“

Keičiasi ir vaikai, ir tėvai

Profesoriaus pastebėjimu, šiuolaikiniai vaikai yra vangesni, jie trumpiau koncentruoja dėmesį. Hiperaktyvių vaikų dabar vos vienas kitas – anksčiau jų buvo daugiau. Ko gero, prisideda nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio – jis veikia slopinančiai, dėl to vaikai ir tampa glebesni. Be to, dabar padidėjęs krūvis mokyklose, ir tai jaučiama, kai vaikai po pamokų ateina į chorą. Būna, kad vakare repeticijoje nuvargęs mokinys net užmiega.

Apskritai, Vytauto pastebėjimu, dabar vaikai mažiau gabūs muzikai nei būdavo prieš kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, seniau iš 50 į chorą priimtų vaikų būdavo maždaug 10 ryškių talentų, dabar tų ryškiųjų būna du trys, o visų kitų muzikiniai duomenys kuklesni. Nežinia, ar dėl to kalti genetiniai veiksniai, ar visuotinis nuovargis. Prisideda ir tai, kad seniau buvo daugiau mišrių santuokų, o vaikai iš mišrių šeimų yra talentingesni.

Beje, per kelis dešimtmečius pasikeitė ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Jie šiais laikais pragmatiški ir labai nuolaidžiaujantys savo atžaloms. Būna ir taip, kad sūnui leidžia neiti į koncertą, nors „Ąžuoliukui“ koncertai – šventas reikalas.

Na, o dabartiniai studentai nuo studijavusiųjų kartu su Vytautu skiriasi motyvacijos stoka. Tai visai suprantama. Juk sovietiniais laikais būdavai tikras, kad gausi paskyrimą ir turėsi darbą. O dabar menus baigusiems studentams įsidarbinti pagal specialybę nėra lengva. Įsitvirtina tik talentingiausi.

Sodyboje geriau nei Kretoje

Vytautas – kompozitorius, daugiau nei pusės tūkstančio muzikinių kūrinių autorius. Kūrybai jis stengiasi skirti kiekvieną laisvą akimirką. Būna, rašo muziką, laukdamas ateinančių studentų, oro uostuose, lėktuvuose. Daugiau dėmesio V.Miškinio kūryba sulaukia ne Lietuvoje, o užsienyje. Vokiečių, prancūzų, ispanų JAV ir kitų šalių leidyklos visada laukia naujų opusų. Jo kūriniai įtraukiami į privalomą programą įvairiuose konkursuose. Neretai tenka vykti į užsienį dalyvauti kokio nors chorinės muzikos konkurso komisijos darbe ar vesti meistriškumo kursus.

Žodžiu, darbo reikalais Vytautas nuolat keliauja. Bet jis svarsto: „Jeigu man kas nupirktų gerą poilsinę kelionę su visu išlaikymu į kokią Kretą ar Turkiją ir dar primokėtų, aš tą kelionę kam nors padovanočiau, o pats vietoj jos mieliau nuvažiuočiau į savo sodybą. Aš egzotikos matęs tiek, kad man kur nors važiuoti tam, kad padrybsotumei paplūdimyje, atrodo grynas laiko švaistymas. Geriausiai pailsiu ir atsipalaiduoju tik Lietuvoje.“

Jis tiki, kad frazė „Žvejybos laikas neįsiskaito į gyvenimo trukmę“ yra teisinga. Pasigiria šįmet jau pagavęs aštuonias lydekas. Vytauto žodžiais, būtent žvejyba, sodyba ir gamta jam padeda pabėgti nuo infarkto.

Šeimoje – muzikai ir žvejai

Vytautas turi vieną sūnų, taip pat užaugino dar vieną globotinį. Sūnus Laurynas jam jau padovanojo tris anūkes. Jis, buvęs „Ąžuoliuko“ choristas, dabar yra verslininkas, bet muzikai neabejingas. Štai nuvedė visas tris savo dukreles, įskaitant mažąją, kuriai tik pusė metų, į „Voro vestuves“.

Be to, vyriausioji Vytauto anūkė Gustė dainuoja chore, skambina fortepijonu. Pašnekovas teigia, kad šeimose gabumai persiduoda, praleidę vieną kartą. Tai yra, jis pats už savo gabumus turi būti labiau dėkingas, ko gero, ne tėvams, o seneliams. Jo sūnus Laurynas tapo verslininku, veikiausiai pasižiūrėjęs į savo senelį (Vytauto tėvą), kuris buvo ekonomistas. Taigi veikiausiai „Ąžuoliuko“ vadovo anūkės bus gabios muzikai. Be to, Gustė mėgsta žvejoti. Prieš porą metų, dar būdama septynerių, iš senelio gimtadieniui gavo dovanų tikrai gerą meškerę. Net Laurynas tos meškerės dukrai pavydėjo.

Dėl ko priekaištauja žmona

Vytauto žmona Regina dirba „Ąžuoliuke“ smuiko mokytoja. Namie su žmona Vytautas sutarę apie darbo reikalus nešnekėti, bet kartais nesusilaiko ir „Ąžuoliukui“ kylančias problemas aptaria. Anksčiau Regina kartu vykdavo į koncertus – pažindama choristus, ji leisdavo laiką užkulisiuose ir pasirūpindavo, jeigu kam nors išplyšdavo saga ar pasidarydavo negera.

Dabar Regina Vytautui vis papriekaištauja dėl jo visuomeninės veiklos ir jai gaištamo laiko – tą laiką, jos manymu, muzikas galėtų panaudoti naudingiau. Tačiau profesorius jaučiasi įsipareigojęs visuomenei: „Žmonės tiki, kad aš galiu padaryti kai ką gero, taigi privalau pasistengti jų nenuvilti.“

Gintarė Kairytė

Moters savaitgalis, NR. 21

Sostinės parodų salėse – autentiški praėjusių amžių Lietuvos atvirukai ir muzikalios drobės.

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionaliniame muziejuje visuomenei pristatyta garsaus architekto ir meno Algimanto Miškinio dovanotas mažosios lituanistinės ikonografijos rinkinys. Jame – maždaug 23 tūkstančiai Lietuvos miestų ir miestelių fotografijų ir atvirukų, kolekcininko kruopščiai kauptų pusę amžiaus. Šią kolekciją profesorius naudojo ir savo moksliniams tiriamiesiems darbams iliustruoti: jis parašė net 26 monografijas, tyrinėjančias Lietuvos urbanistikos paveldą.
Senų nuotraukų ir piešinių taip pat galima išvysti Energetikos ir technikos muziejuje, kur rodoma Lietuvos jūrų muziejaus keliaujanti paroda “Klaipėdos burinis laivynas”. Pirmieji burlaiviai Memelyje atsirado XIII a. ir tarnavo Livonijos ordinui priklausančiai piliai. Tik XVI a. viduryje, kai Klaipėda priklausė Prūsijos valstybei, turtingi klaipėdiečiai ėmė statyti didesnius burlaivius, kuriais pasiekdavo net Ispanijos krantus. Burlaivių epochos aukso amžius, susijęs su masiniu medienos eksportu, prasidėjo XVIII a. viduryje: tuomet klaipėdiečių laivynas išaugo iki 98 burlaivių. Kartu kūrėsi laivų vinių ir inkarų kalvių, virvių ir linų vijikų, burių siuvėjų cechai. Tačiau burlaivius negailestingai išstūmė garlaiviai: jau dvidešimto amžiaus pradžioje Klaipėdoje neliko nė vieno krovininio jūrinio burlaivio.

Muzika ir tapyba

Jei pasiilgote menų, galite sukti į Savicko paveikslų galeriją, kurioje žiūrovų laukia nauja šeimininko tapyba. Pats Raimondas Savickas tvirtina, kad paveikslams jį įkvėpė garsų ir muzikos pasaulis, kurį aukština net labiau negu tapybą. Todėl drobėse – daug šokėjų, muzikantų ir jų instrumentų.
Į muzikos pasaulį nusitaikė ir jaunosios kartos daillininkas Konstantinas Gaitanži, kurio paroda „Dead Rock Star“ šį antradienį atvers duris „Meno nišoje“. Menininkas išgalvojo niekada neegzistavusią roko žvaigždę Zedą Kowalskį ir įvairiomis meno priemonėmis sukūrė jo biografiją – nuo vaikystės iki šlovės viršūnės. Pristatomas netgi videofilmas, kuriame neva Zedo grupės nariai dalijasi savo prisiminimais, o pats K.Gaitanži groja išderinta elektrine gitara, vaizduodamas atgimusią muzikanto šmėklą.
Tą patį antradienio vakarą Pamėnkalnio galerijoje atidaroma Broniaus Gražio tapybos paroda „Medžio metai“ – jau aštuonioliktoji šio menininko autorinių parodų sąraše. Joje eksponuojami naujausi Vilniaus dailės akademijos dėstytojo darbai.

Kunigaikščių Sapiegų garbei

Pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vilniaus paveikslų galerija pakvies į tarptautinę parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės… Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Parodoje ketinama pristatyti beveik šimtą Sapiegų giminės atstovų portretų bei dar dukart tiek unikalių dokumentų ir knygų, Sapiegoms priklausiusių tapybos, tekstilės, grafikos, auksakalystės ir kitų meno kūrinių, ginklų, kitų istorinių relikvijų. Autentiški XVI–XIX a. eksponatai ir ikonografinė medžiaga atskleis išskirtinius šios giminės iškilių atstovų nuopelnus Vidurio Rytų Europos kraštų meniniam bei kultūriniam paveldui, Lietuvos valstybingumo raidai.
Septyniolikoje istoriškai aprėpiamų kartų yra žinoma 380 Sapiegų ir Sapiegaičių. Net 51 Sapiegų giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, 30 iš jų – Lietuvos valstybės senatoriai, taip pat buvo 11 Lietuvos kanclerių ir pakanclerių – t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausybės vadovų. Sapiegos taip pat užimdavo ministrų, aukštų urėdininkų postus, buvo kariuomenės vadai. Trys Sapiegų atstovai buvo vyskupai, keliolika dirbo vaivadomis ir kaštelionais. Apskritai užimtų svarbiausių pareigybių skaičiumi Lietuvoje Sapiegos nusileido tik Radviloms.
Vakarų Europoje parodos, skirtos žymiausioms valdovų dinastijoms ir didikų giminėms, jau tapo savotiška mada. Sapiegoms skirtai parodai eksponatus skolina daugiau negu dešimt Lietuvos bei Lenkijos kultūros paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų ir bažnyčių. Jie išsamiai nušvies šios giminės genealogiją, valstybinę veiklą, atskleis Sapiegas kaip meno ir mokslo mecenatus bei dailės kolekcininkus.