Rasa Vaitkevičienė

Nors dauguma lietuvių dirba mažai fizinių jėgų reikalaujantį darbą, per didžiąsias tradicines metų šventes vis dar prisikertame tarsi sunkiai dirbę XIX amžiaus valstiečiai. Tyrimai rodo, kad šventiniu laikotarpiu priaugame vidutiniškai po kilogramą svorio. O stojantį nuo patiekalų gausos skrandį, gurguliuojantį žarnyną dažnas malšina ne susilaikydamas nuo valgio, o dar vienu maisto papildu „nuo skrandžio“.

„Persivalgius kur kas geriau ne papildais gydytis, o verčiau išeiti į gryną orą pasivaikščioti – naudos bus daugiau“, – pataria Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas.

Problema – persivalgymas

Profesorių kalbinome jau žinodami jo griežtą požiūrį į maisto papildus: smalsiems žurnalistams L.Kupčinskas ne sykį yra pataręs tiesiog išmesti daugybę įvairiausių maisto papildų – ir ne vien nuo skrandžio. Tad ir šįsyk, paklaustas, kokiomis priemonėmis patartų įveikti virškinimo negalavimus, L.Kupčinskas priminė: geriausias vaistas nuo virškinimo sutrikimų – saikas.

Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos stacionare per metus gydoma apie 2,2 tūkst. pacientų, ir tarp jų vargu rastume konkrečiai dėl persivalgymo nukentėjusį ligonį. Tačiau sergančiųjų kasos uždegimu, kepenų ligomis dėl nesaikingai per šventes vartoto alkoholio pasitaiko neretai.

Kita vertus, jei prisiminsime tradicinį Velykų stalą, tai, be šios šventės atributo margučių, ant jo būtinai bus daug riebių, kaloringų patiekalų, ir visko būtina prisiragauti iki soties – kaip ir liepia lietuviško vaišingumo papročiai.

L.Kupčinsko vertinimu, tokius XIX a. valstiečiams tikusios mitybos įpročius jau seniai metas keisti. Vis dėlto kitų šalių patirtis rodo, kad šie įpročiai kinta arba su natūralia kartų kaita, arba dėl kryptingų profilaktinių programų, nes vaikystėje ar jaunystėje įgytus įpročius žmogus vėliau keičia labai sunkiai.

Suomiai, prieš keletą dešimtmečių gilinęsi, kodėl Rytų Karelijoje smarkiai išaugo mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, išsiaiškino, kad medkirčiai, ilgą laiką sunkiai dirbę ir maitinęsi riebiu kaloringu maistu, jį tebevalgė ir po to, kai žmogaus fizinę jėgą miškuose pakeitė našūs mechanizmai. Viršytos kalorijos atsigręžė prieš juos pačius – augančiu antsvoriu, padidėjusiu cholesterolio kiekiu, infarktais ir insultais.

Žolelės ir papildai nepadės

Tad nieko stebėtina, jei sėdimą darbą dirbantys, tačiau per šventes it medkirčiai prisikirtę žmonės pasijunta prastai – stoja skrandis, ėda rėmuo, spaudžia „po duobute“, pykina, gurgia žarnynas. Gelbstimasi įvairiai: nuo mamų ir močiučių pamėgtų vaistažolių, vandenyje išmaišytos geriamosios sodos iki maisto papildų.

L.Kupčinsko vertinimu, dauguma tokių  priemonių – menkai efektyvios, trumpalaikio, neaiškaus ar net rizikingo poveikio. Štai gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) – medicinos sritis, tad joje esama racionalaus grūdo, juk nemažai žinomų vaistų kažkada pirmiausia buvo išskirti iš vaistažolinių preparatų. Tačiau tokį gydymąsi labai sunku kontroliuoti: nežinomos medžiagų koncentracijos, neretai nežinomos ir pačios vaistažolių veikliosios medžiagos.

„Todėl persivalgius, atsiradus nemaloniems simptomams, veiksmingiau kurį laiką pabadauti ar išgerti fermentų, o ne vartoti kad ir gerai žinomus senelių vaistažolių receptus“, – perspėja gydytojas.

O štai jei prasideda nesiliaujantis vėmimas ar viduriavimas, tai jau pavojingi simptomai, ir būtina ne ieškoti papildo ar „ko nors stipresnio“ su pipirais, bet kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti rimtos ligos požymiai.

Vartojant maisto papildus bene didžiausia bėda yra ta, kad lietuviai dažnai juos pasiskiria patys, nepasitarę su gydytoju, ir vartoja be jokio saiko, kone saujomis: vieną piliulę – kad gerai augtų nagai ar plaukai, antrą – nervams raminti, trečią – nuo virškinimo sutrikimų ar galvos skausmo.

Pats profesorius kai kurių papildų skiria vartoti ligoniams: atitinkamų B grupės vitaminų – sergantiems skrandžio autoimuniniu uždegimu ar reta Vilsono liga, kasos fermentų – lėtinio kasos uždegimo atveju arba kai dalis kasos pašalinta po chirurginės operacijos. „Tačiau sveikam, visaverčiu maistu besimaitinančiam žmogui jokių maisto papildų tikrai nereikia“, – įsitikinęs gydytojas.

Gastroenterologijos klinikos vadovo vertinimu, maisto papildų prekyba daugeliu atvejų tėra sumaniai žmonių patiklumą išnaudojantis verslas. Iki šiol daugelio papildų efektyvumas nėra moksliškai patvirtintas, o neva gydomasis poveikis neretai tėra vadinamasis placebo efektas – kai ligonio savijauta pagerėja tik dėl psichologinio jo paties įsitikinimo.

Ypač atsargiai derėtų vertinti egzotiškus maisto papildus iš Kinijos ar Indijos vaistažolių – dėl neaiškios ar net apgaulingos sudėties jie patikliems vartotojams jau yra prikrėtę nemažai bėdų.

Tyrimai pribloškė

Linkusiems aklai pasikliauti „stebuklingų žolelių“ papildų galia L.Kupčinskas primena prieš trejetą metų Kanados mokslininkų atliktą tyrimą. Genetiniais metodais ištyrus daugumą šalies rinkoje pardavinėjamų vaistažolinių maisto papildų paaiškėjo, kad tik 20 proc. papildų tikroji sudėtis atitiko reklamuojamą sudėtį. Pasitaikė atvejų, kai tirtuose homeopatiniuose egzotiškuose preparatuose aptikta žinduolių išmatų miltelių ar šlapimo nuosėdų.

Taigi, užuot ieškojus papildo sustojusiam skrandžiui, profesorius pataria per Velykas tiesiog paisyti saiko. Tai universalios tiesos, kurių esama ir religinėje moralėje, ir etikoje, juk remiamasi ilgaamže žmonijos patirtimi, tad neatsitiktinai persivalgymas laikomas viena didžiųjų nuodėmių.

 

Mityba. Tai, ką ir kiek valgome, stipriai veikia mūsų sveikatą. Deja, dažnas lietuvis, rinkdamasis maistą, jį labiau renkasi pagal piniginės svorį, o ne naudą organizmui.

Savaitraščio „Veidas“ diskusijos tema – maisto sauga. Aktualia tema šį kartą diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prof. Rimantas Petras Venskutonis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius. Šių ekspertų pokalbį moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmės vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių. Kaip tai susiję su maistu, kurį vartojame? Ar jis kokybiškas ir ar patys dėl tinkamos mitybos padarome viską, ko reikia?

J.PUNDZIUS: Tai tikrai lemia ne vien maistas. Daugiausiai prie prastesnės lietuvių gyvenimo trukmės prisideda lėtinės neinfekcinės ligos. Svarbiausi gyvenimo trukmės veiksniai yra judėjimas ir racionali mityba, o tik po to eina tai, ar saugus, ar užterštas maistas vartojamas. Sveikatos priežiūros sistema šiems rodikliams daro tik apie 10 proc. įtakos. Taigi Lietuvos rodikliai nėra geri, nors mūsų sveikatos priežiūra palyginti nebloga.

A.ŠINDEIKIS: Ar tai reiškia, kad judame mažiau ir valgome prasčiau nei vakariečiai?

J.PUNDZIUS: Jie valgo ir juda panašiai kaip lietuviai. Ten irgi yra ir nutukimo epidemijų, ir kitko.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbu tai, ką apskritai laikysime Vakarais.

J.PUNDZIUS: Sunku taip išskirti. Apskritai didžiausias nutukimo didėjimas yra tose arabų šalyse, kuriose civilizacijos lygis nebuvo aukštas, tačiau kurios, atradusios naftą, ėmė gauti daug pinigų. Tada jų visuomenėse paplito neracionalus valgymas.

Mūsų mitybos įpročiai nuo didžiosios dalies europiečių daug nesiskiria, bet kyla du svarbūs klausimai: ką dedame ant stalo ir kiek nuo jo paimame. Kitaip tariant, ar suprantame, ką reikia valgyti, kad mūsų mityba būtų racionali, kad padėtų likti sveikiems. Žinoma, svarbu, kad tai, ką imame nuo stalo maistui, būtų neužteršta.

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką susiečiau su valgymo kultūra: ne vien ką valgome, bet ir kiek bei kaip, kiek judame. O judame, manau, palyginti mažai. Pasižiūrėję į Vakarų Europos valstybes pamatysime, kad net senyvo amžiaus žmonės masiškai sportuoja, be jokios gėdos daro visokias mankšteles, pratimus. O mes to neturime. Kita vertus, sakyčiau, kad nuo vakariečių skiriamės ir tuo, kad valgome daug natūralaus maisto, esame pripratę prie šalia mūsų pagaminto maisto.

Pridurčiau, kad Lietuvoje suvalgome labai daug saldumynų, kurių sudėtyje netrūksta įvairių saldiklių. Prie to pripratę ir vaikai, todėl nuo šio įpročio prasideda vaikų nutukimas, o vėliau – ir ligos. Reikia suvokti, kad valgymas nėra skirtas tik išgyvenimui. Maisto vartojimas nėra vien fiziologinis poreikis. Blogai, kai ateini į kavinę, dienos pietus nusiperki už du tris eurus ir jautiesi sotus. Juk dauguma mūsų taip ir valgome, nors nežinome, kas į tą porą eurų kainuojantį patiekalą yra įdėta. Laimei, dabar grįžta mada maitintis natūraliais, sveikais produktais, maistą gaminti patiems. Ne veltui išleidžiama šitiek receptų knygų ir kuriama kulinarinių televizijos laidų.

R.STUKAS: Mūsų Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. tyrimų duomenimis, šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata. Kitaip tariant, 21,3 proc. pirkėjų rinkdamiesi maistą pagalvoja apie sveikatą, bet didžioji vartotojų žiūri, kad tik būtų pigiau ir skanu.

Pagrindinės mitybos problemos išlieka. Vartojama per daug gyvulinės kilmės riebalų, per mažai daržovių, gana mažokai suvalgoma ir vaisių. Kartais man sako, kad tarpukario laikotarpiu lietuviai valgė tą patį: lašinius, skilandžius, dešras… Taip, iš tikrųjų. Vis dėlto tada lietuviai valgė labai daug daržovių ir taip gaudavo daug antioksidantų. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi oksiduoti riebalai. O anksčiau, kai žmonės gaudavo daug antioksidantų ir gerokai daugiau judėjo, tokie riebalai nesikaupė.

Dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų, tačiau tada žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis sumažėjo. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

Kaip žinome, riebalai oksiduojasi veikiant temperatūrai, todėl perkant apdorotą, paruoštą vartoti maistą kartu gauname oksiduotų riebalų. Toks maistas praktiškai nėra šviežias. Jei pasiliekame dar kokiai dienai, jo biologinė vertė sumažėja, tačiau kalorijos išlieka. Vadinasi, žmogus privalgo ir gauna kalorijų, bet nedaug biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to gali silpnėti imuninė sistema, o svoris didės dėl per didelio neišeikvotų kalorijų kiekio. Taigi sergamumo situacija ir mitybos įpročiai tarpusavyje susiję. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. širdies kraujagyslių sistemos ligų būtų galima išvengti sutvarkius mitybą, padidinus fizinį aktyvumą, sumažinus alkoholio vartojimą ir atsisakius tabako.

Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas yra žemas, daug kas neteisingai suprantama, o blogiausia, kad atsirado daug visokių mitybos mokytojų, mitybos tyrinėtojų. Neaišku, kas tokie moko visuomenę sveikos mitybos. Atrodo, kad mokyti gali bet kas. Neretai komentuojama, aiškinama neteisingai. Galiausiai atsiranda sumaištis dėl to, kas sveika, o kas ne.

V.BALTRAITIENĖ: Prieš daugelį metų kūrėsi visuomenės sveikatos biurai. Manau, jie turėtų plėstis ir tuo užsiimti. Gydymas jau yra pasekmė. Mitybos kultūra turi būti pradedama formuoti dar vaikystėje, šeimoje.

A.ŠINDEIKIS: Kokią žalą gali padaryti mitybos principų mokantys ne specialistai?

R.STUKAS: Pavyzdžiui, žaliavalgiai aiškina savo mitybos teoriją. Vis dėlto tokiu atveju žmogus gali negauti geležies, vitamino B12, aminorūgščių (ypač nepakeičiamų), be to, mūsų virškinamasis traktas, žarnynas pritaikyti mišriam maistui. Vaikui tokia mityba gali padaryti ypač didelę žalą, nes jis dar tik auga, vystosi. Kartais sako: geležį patikrinome, ir viskas gerai, bet juk organizme yra tam tikras geležies rezervas – ateis laikas ir jis išseks. Čia kaip su sąskaita banke: turime pinigų, juos vis leidžiame, ir ateina diena, kai jų nebelieka.

J.PUNDZIUS: Pagal savo individualią patirtį nebūtinai galima rekomenduoti, kuo maitintis kitiems, nes įtaką daro ir genetika. Yra atrasti genai, skatinantys maisto atsargų kaupimą kūne. Su pelytėmis jau daromi eksperimentai: kai šiuos genus sunaikina, jos sulieknėja, kai juos stimuliuoja, pelės pradeda daug ėsti ir storėja. Žmonės tokius genus yra atsinešę iš evoliucijos. Kitaip tariant, kai trūkdavo maisto, tai gelbėjo – išlikdavo tie, kurie galėjo sukaupti maisto atsargų. Dabar, kai taip lengva gauti maisto, šis genas atsisuka kitu galu ir skatina nutukimą.

J.MILIUS: Kalbėti apie saugų maistą Lietuvoje nėra populiaru, nors kaip tik turime du protrūkius. Per vieną jų Panevėžyje dėl prekybos tinkle „Maxima“ nusipirktų ryžių su krabų lazdelėmis salotų susirgo devyni žmonės. Kita vertus, yra ir kuo džiaugtis: žmonės daugiau domisi sveika mityba, nors dar ir nedidelis procentas. Tiek verslo, tiek vartotojo mentalitetas turi augti. Viskas priklauso nuo vartotojo – jis diktuoja madas. Jei jis perka tokią mišrainę – ją ir gamins. Raskite tokios mišrainės Prancūzijoje.

Praėjusiais metais sulaikėme 2419 tonų nesaugaus maisto, įvežamo iš kitų šalių. Apskritai saugaus maisto Lietuvoje yra 99 proc., o ES vidurkis – 97 proc. Kaip atsimename, Europoje dėl jo nuskambėjo nemažai skandalų: dėl dioksinų (organinių junginių, pasižyminčių dideliu nuodingumu ir kancerogeniškumu – aut. past.), paukščių gripo, ~escherichija koli~ žarnyno bakterijos, gyvybių nusinešusio noroviruso Vokietijos braškėse ir, žinoma, maisto klastočių, dėl kurių irgi buvo mirčių (ypač dėl čekiško alkoholio).

Maisto, kurį valgome, kokybė yra labai svarbi. Dabar atrodome taip, kaip valgėme prieš dvidešimt metų, o po dvidešimties metų atrodysime taip, kaip maitinamės šiandien. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba daug apie tai kalba. Dalijamės šia informacija ir mokyklose, esame parengę atmintinių. Taip pat yra gera iniciatyva dėl nemokamo maitinimo mokyklose, nes čia prieita prie kracho.

R.STUKAS: Įdomus pavyzdys iš mokyklos: daržovė ropė anksčiau būdavo ant kiekvieno stalo, o dabar vaikų paklausiu, ar jie žino pasaką, kaip ropę rovė, tai pasaką žino, bet paklausus, ar kas nors jos ragavo, paaiškėja, kad nė vienas klasėje nebūna to daręs. Tokių elementarių maisto produktų grąžinimas ant stalo būtų naudingas. Mums reikėtų valgyti tai, kas mums tradiciška, kas čia auga, nors dažnai norisi būtent kažko egzotiško.

J.MILIUS: Turime didelę problemą ir dėl maisto papildų. Lietuvoje dėl to yra kilusi psichozė. Turime apie 10 tūkst. pavadinimų registruotų maisto papildų, 200 tonų jų įvežame iš trečiųjų valstybių, tačiau kad būtų moksliškai patvirtinti tam tikri sveikatingumo dalykai (kad padeda nuo to ar dėl to), tokių pavadinimų yra tik apie tris šimtus. Tai masinis žmonių apgaudinėjimas.

Jei kalbėsime apie maisto papildų sudėtį, tai Europoje praktiškai nėra laboratorijų, kurios galėtų ištirti, ar sudėtis yra tikrai tokia, kokia nurodoma papildų etiketėje. Aišku, draudžiame rašyti sveikatingumo teiginius, tačiau kiekvieną dieną padedu apie penkis šimtus parašų dėl baudų už tokius dalykus. Kompanijoms labiau apsimoka klaidinti vartotoją ir tiesiog susimokėti baudą. Tarkime, rašomi sveikatingumo teiginiai, kad maisto papildas padeda nuo širdies ligų, nors nėra jokių įrodymų. Aišku, dabar kompanijos vengia taip rašyti, pasisamdžiusios advokatus parašo protingiau, pavyzdžiui, kad nepadeda kuo nors sergant, o „prisotinta to ir to“ ar panašiai. Dar gerai, kai maisto papildai nekenkia, bet yra ir tokių, ypač tarp skirtų sportininkams, kurie daro žalą sveikatai. Tarybiniais laikais turėjome vieną maisto papildą – žuvų taukus. To visiems užteko.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, patys medikai rekomenduoja vartoti maisto papildų.

R.STUKAS: Kaip rodo naujausi tyrimai, Lietuvoje maisto papildų nevartoja 35,7 proc. žmonių, vadinasi, apie 64 proc. juos vartoja. Iš jų kiekvieną dieną papildus vartoja 6 proc., pusę metų ištisai – 7 proc., 4–6 mėnesius per metus – 5,7 proc., 2–4 mėnesius – 13 proc., 1–2 mėnesius – 12 proc., o atsitiktinai – apie 20 proc. Tai rodo, kad vartojantieji maisto papildus dažnai tai daro neracionaliai. Be to, žmonės dažnai neatkreipia dėmesio, kad etiketėje būna parašyta, jog maisto papildas nėra maisto pakaitalas.

R.P.VENSKUTONIS: Iš tikrųjų gauname vis daugiau informacijos, kad nuo mitybos stipriai priklauso įvairių ligų vystymasis. Skaičiuojama, kad tai gali sudaryti nuo 30 iki 70 proc. vėžio, širdies kraujagyslių, virškinimo ligų ir kt. Sutikčiau, kad pagrindinė problema yra nepakankamas išsilavinimas. Išsilavinusių žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – gerokai didesnis.

Beje, tokios daržovių ir vaisių įvairovės visus metus niekada anksčiau neturėjome ir dabar reikalingomis medžiagomis, taip pat ir antioksidantais, apsirūpinti lengviau. Netgi laikantis visame pasaulyje pripažintų paprastų taisyklių, pavyzdžiui, kad penkis kartus per dieną reikėtų valgyti vaisių ar daržovių, ar kad reikia judėti ir nepersivalgyti, to jau užtektų.

Grįžkime prie maisto papildų: gal nereikėtų būti tokiems griežtiems. Tačiau svarbu pasakyti, kad papildų veikliosios medžiagos dažniausiai būna tiekiamos vos kelių firmų. Gali būti skirtingų kompanijų vitamino C ar folio rūgšties papildai, bet skirsis tik pavadinimai.

Šiaip 2012 m. ES reglamente yra aiškiai įvardyta, kokiems komponentams galima taikyti sveikatos teiginius, parašyta, kas, kokie įspėjimai turi būti nurodomi etiketėje. Juk Paracelso taisyklė, kad viskas priklauso tik nuo dozės, galioja visais laikais. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės, prisižiūrėję visokių reklaminių filmukų, patiki ir puola į parduotuves pirkti papildų. Žinoma, šiais laikais papildų vartojimas turi logikos: žmogui sunku organizuoti gyvenimą taip, kad visada normaliai pavalgytų, sužiūrėti, kad gautų visokių reikalingų medžiagų. Maisto papildai, jei trūksta kažkokių mitybos komponentų, turėtų jų suteikti. Sakyčiau, ypač sveiko senėjimo atžvilgiu. Dabar yra daug įrodymų, kad vyresnio amžiaus žmonėms maisto papildai gali padėti sušvelninti tam tikras ligas ar jas atitolinti, tapti tam tikra prevencija.

Dar vienas svarbus dalykas – neatsitiktinai sukurta funkcionaliojo maisto koncepcija (Japonijoje 1991 m. priimtas vadinamasis Fošu – funkcionaliojo maisto įstatymas). Maisto tikslas yra suteikti energijos ir reikiamų statybinių medžiagų, tačiau jei pridėsime trečią funkciją, kad jis padėtų apsisaugoti nuo tam tikrų ligų, sumažinti susirgimų riziką arba pagerinti savijautą, jis įgis funkcionaliojo maisto statusą.

Deja, dažnai Lietuvoje tai suvokiama labai primityviai – kad kažko pridėjus maistas iš karto tampa funkcionalusis. Žvelgiant formaliai (tiesa, ES reglamente tokio termino nėra, tai vadinama sveikatos žymenimis, sveikatos teiginiais), jei pažiūrėtume, kiek yra paraiškų tokiems sveikatos teiginiams ir kiek jų suteikiama, tai pamatytume, kad tikrai mažesnei daliai.

J.MILIUS: Pavyzdžiui, „Danone“ jogurtas jau septynerius metus dėl to gaišta.

R.P.VENSKUTONIS: Taip, pavyzdžiui, probiotiniams dalykams sveikatos teiginių suteikimas sustabdytas, dėl to vyksta diskusijos. Užtat yra daug prebiotinių medžiagų, kurioms sveikatos teiginiai yra patvirtinti.

Dabar kiekvieną dieną pasirodo daug informacijos apie maisto saugą, įvairių komponentų poveikį. Pavyzdžiui, visi žinome, kad gerti žaliąją arbatą sveika, yra daug mokslinių tyrimų, rodančių, kad ji gali padėti apsisaugoti nuo įvairiausių ligų. Antra vertus, neseniai rimtuose moksliniuose žurnaluose pasirodė tyrimai, kad piktnaudžiavimas žaliosios arbatos ekstraktais gali pakenkti kepenims. Vėlgi aktuali Paracelso taisyklė: negalima niekuo piktnaudžiauti.

V.BALTRAITIENĖ: Norėčiau sureaguoti į pasakymą, kad anksčiau valgant riebų maistą vartota daug antioksidantų, nors dabar visus metus yra didesnis daržovių ir vaisių pasirinkimas. Man niekas neįrodys, kad naudingiau valgyti atvežtinę vynuogę (neaišku, kiek ir kur laikytą), negu Lietuvoje užaugintą vyšnią ar tą pačią vynuogę. Vežant šias vynuoges ant jų purškiama įvairių medžiagų, kad tik jos ilgiau išsilaikytų.

Beje, su J.Miliumi buvome Izraelyje ir matėme, kaip bandoma rasti naujų technologijų, kurios būtų nekenksmingos. Labai patiko vienas pavyzdys, kai iš mėtų išspaudžiamas ekstraktas ir juo purškiamos bulvės. Pasirodo, kad tada gali bulvę ilgai laikyti rūsyje, bet ji nevys ir nesudygs. Manau, kad pasaulis, taip pat ir Lietuva, turėtų eiti prie natūralių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaisius ir daržoves šviežius.

A.ŠINDEIKIS: Iš viso to, ką kalbame, atrodo, kad gyvename didžiuliame sveikatingumo dezinformacijos lauke ir viešojoje erdvėje yra daug vertės neturinčios informacijos?

J.PUNDZIUS: Taip, šitaip galima sakyti.

R.P.VENSKUTONIS: Dar galima paminėti, kur link einame: einame link personalizuotos mitybos. Randama vis daugiau ryšių tarp genetikos ir mitybos. Dabar apie tai atliekama tikrai įdomių tyrimų, pavyzdžiui, pasirodė studija apie kavą. Švedų mokslininkai nustatė, kad žmonėms, turintiems vienos rūšies geną, kava gali padėti apsisaugoti nuo Parkinsono ligos. O štai kitokio genotipo asmenims galima gerti ar negerti tos kavos, nes tai nieko nekeis – jau pats genas apsaugo nuo susirgimo Parkinsono liga. Galbūt ateityje visi turėsime savo genotipą kortelėje ir bus daugiau informacijos, kokie mitybos komponentai mums darys įtaką. Taip galėsime geriau pasirinkti sau tinkamus maisto produktus. Dabar genotipo nustatymas kainuoja kokius 300 JAV dolerių, o ateityje gal kainuos tik keletą.

J.PUNDZIUS: Ateityje turėtų būti personalizuota ir mityba, ir gydymas. Vis dėlto šiandien racionalios mitybos piramidę žmonės visai pamiršta ir ieško kažkokių naujų stabų.

A.ŠINDEIKIS: Būtų įdomu išgirsti apie minėtą vaikų maitinimo iniciatyvą mokyklose.

V.BALTRAITIENĖ: Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su maisto kokybės problema mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose. Labiau išsiplečiant galima pasakyti, kad buvo padaryta komercinė paslauga ir valstybė moka pinigus už nemokamą vaikų maitinimą. Baisiausia, kad tuo naudojantis sukamas biznis: tuo pasinaudoja ne tik maitinimo paslaugų teikėjai, bet ir pačios savivaldybės (tarkime, gaudamos rėmėjus). Pažiūrėjus, kokį maistą mokyklose valgo vaikai, gaunantys nemokamą maitinimą, vien dėl šito negalima leisti, kad būtų padarytas nemokamas maitinimas visiems vaikams. Tai kažkas baisaus.

J.MILIUS: Lietuvoje praktiškai yra dvi įmonės, kurios tai daro.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbiau ne kiek jų yra, o paslaugų kokybė. Žinoma, tam skirti pinigai nėra dideli. Kai susiduriame, matome, kad produktus perka pagal mažiausią kainą. Ateina pasiūlymų, kad produktas teikiamas už nulį eurų, tereikia susimokėti už pačią paslaugą.

J.MILIUS: Tokiais nulį eurų kainuojančiais produktais kaip tik ir maitinti vaikus…

V.BALTRAITIENĖ: Kas vyksta Lietuvoje – kažkas nesuvokiama. Dabar esame pateikę įstatymo projektą, kad didesnės rizikos įmonės konkurse negalėtų dalyvauti. Mūsų ūkininkai ir kelia klausimą, kodėl, augindami daržoves ar mėsą (ypač kad daug kur galima gauti jautienos) savo rajone, negali produkcijos parduoti tiesiogiai, o turi eiti per kažkokias dvi maitinimo įmones (aišku, apskritai nežinia, ar jos produktus perka Lietuvoje).

J.MILIUS: Taigi yra pagrindinės dvi įmonės įmonės – „Pontem“ ir „Kretingos maistas“, aišku, jos dar turi antrinių įmonių.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, beveik nebeliko valgyklų, kuriose maitintų pačios mokyklos. Sako, tai ne mūsų funkcija, savo virtuvės turėti neišgalime. Savivaldybės nuėjo lengviausiu keliu (beje, pažiūrėkime, kas būna rėmėjai per kokias nors rajonų ar mokyklų šventes). Vis dėlto vaikų sveikata žaisti negalima.

A.ŠINDEIKIS: Ko randama tokiame maiste?

J.MILIUS: Pirmas dalykas tas, kad apie 50 proc. per metus patikrintų atvejų randame higieninių pažeidimų. Tarkime, pasibaigęs produktų galiojimo laikas arba, įsivaizduokite, randame pigiausią pieną, daugiausia atvežtą iš Lenkijos, kuris galioja šešis mėnesius.

V.BALTRAITIENĖ: Mes patys turime tiek daug ekologiško pieno, o pieno perdirbėjai jo nepaima.

J.MILIUS: Arba, pavyzdžiui, perkami kiaušiniai, kurių galiojimas baigiasi po dviejų dienų. Juk tada kaina jau visai kita. Perkami patys pigiausi, nekokybiškiausi produktai. Taip pat yra priimtas sprendimas, kokios medžiagos draudžiamos, bet nustatome draudžiamų maisto priedų. Pernai jų nustatyta net 6 proc. visų patikrinimų.

Šitai labai priklauso nuo merų. Pavyzdžiui, Jurbarke su viena įmone buvo sudaryta dvidešimt penkerių metų sutartis, tačiau gerai, kad viešųjų pirkimų komisija su tuo nesutiko.

V.BALTRAITIENĖ: Kitas dalykas yra reikalavimai patiems produktams, bet į maistą pila aliejaus, deda batono ir įdeda šiek tiek mėsos.

J.MILIUS: Kaip tik teko kalbėtis su pažįstama, kuri dirba vienoje tokioje įmonėje. Ten yra kortelės, inspektoriai ateina patikrinti, ir pagal jas viskas yra gerai: tiek mėsos, tiek to, tiek to. Bet ateina tiesioginis viršininkas ir pasako, kad dėtų mažiau mėsos, o kalorijų kiekį išlygintų atitinkamu batono ir aliejaus kiekiu. Sugaudyti tokius dalykus yra sunku.

V.BALTRAITIENĖ: Nemanau, kad namie kepdami aliejuje dar pridedame aliejaus.

J.MILIUS: Juolab kad žinome, kokie iš to susidaro produktai – transizomerai, kalamidas, kurie labai kenkia sveikatai, yra kancerogeninės medžiagos. Apskritai viskas priklauso nuo to, kokios pirkimo sąlygos parengiamos. Aišku, Lietuvoje turime ir gerų pavyzdžių.

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija turi dvi programas: pienas ir vaisiai bei daržovės pradinukams ir ikimokyklinukams. Dalį pinigų tam skiria Europos Komisija ir valstybė iš biudžeto. Nors nurodome išskirtinės kokybės reikalavimą, vis tiek tai veža ne iš Lietuvos, kur būtų šviežiausia. Na, pieną šiek tiek labiau pradeda vartoti lietuvišką. Galiausiai išeina taip, kad kalinius maitiname geriau nei mokinius ar ligonius.

A.ŠINDEIKIS: Ką galima padaryti, kad lietuvis maitintųsi sveikiau?

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija pasisako už natūralų, vietoje gaminamą maistą. Taip pat mėginame pradėti dirbti su kavinėmis, prekybos centrais, kad būtų skelbiamos nuorodos, iš kur atkeliavo maiste panaudotas produktas (ar atvežtinis, iš kokio regiono). Pirmiausia žiūrime per tą prizmę, kad mūsų ūkininkai galėtų vietoje lengviau realizuoti savo produkciją, o ne vežtų tik į užsienį.

J.PUNDZIUS: Blogiausia yra saldumynų, angliavandenių perteklius, apskritai per didelis maisto kiekis. Dar nekalbėjome apie skonio stipriklius, kurie yra be galo žalingi, nes skatina vartoti daugiau rizikingo maisto, o kartu – ir nutukimą, metabolinius sindromus, širdies kraujagyslių ligas, didina infarkto riziką ir panašiai.

Beje, įdomi detalė: buvau Pasaulio sveikatos priežiūros kongrese, į kurį buvo pakviestas įmonės „Coca-Cola“ viceprezidentas. Jis aiškino, kad kokakolos kiekiai pasaulyje bus mažinami, planavo vietoj to rinkai pristatyti sultis, nes kokakola visuotinai pripažinta blogiu.

R.STUKAS: Svarbu, kad apie mitybą kuo daugiau kalbėtų tai suprantantys specialistai. Svarbu formuoti ir tinkamus mitybos įpročius.

J.MILIUS: Maždaug į 150 valstybių eksportuojame lietuviškus maisto – gyvūninės ir negyvūninės kilmės produktus. Nė vienas negrįžo dėl kokių nors kokybės problemų, o, kaip minėjau, beveik 2,5 tūkst. tonų nesaugaus maisto, kurį norėta įvežti į Lietuvą, sustabdyta.

Dar paminėčiau su maistu besiliečiančių medžiagų problemą. Tai vienas rizikingiausių dalykų: galime pagaminti patį geriausią produktą, tačiau, tarkime, iš Kinijos pigiai vežamas plastikas ar stiklas gali maistą padaryti nesaugų. Netgi Vokietijoje kūdikiams skirtame pienelyje rasta ES draudžiamo bisfenolio A. Kasmet gauname apie 200 pranešimų dėl besiliečiančių medžiagų, ypač dažna įvairių sunkiųjų metalų migracija (kadmio, švino ir kitų).

J.PUNDZIUS: Kai kalbama apie mitybą, labai svarbus vandens vartojimas. Vis dėlto jis turėtų būti pačioje mitybos piramidės apačioje. Į mūsų kultūrą jau įėjo vanduo, supilstytas į buteliukus, nors vanduo, tekantis iš čiaupų, yra geras.

J.MILIUS: Yra vos trys Europos sostinės, kurios vartoja ir geria giluminį vandenį. Tarp jų yra ir Vilnius.

R.STUKAS: Apskritai geriame per mažai vandens.

J.MILIUS: Aštrėja dar viena pasaulinė problema – didėjantis mikroorganizmų atsparumas dėl antibiotikų naudojimo veterinarijoje (apie 60 proc.) ir žmonėms gydyti. 25 tūkst. žmonių per metus Europoje miršta, nes neveikia antibiotikai. Viską gauname per pieną, mėsą. Aišku, Lietuva, palyginti su kokiais Nyderlandais ar Airija, suvartoja gal tik apie 10 proc. Šita problema jau keliama nuolat.

Vėlgi reikia būti atsargiems dėl maisto klastočių: tai aliejus, vynas, medus (kuriame, pasirodo, yra tik cukraus sirupas), žuvų ikrai. Klaidinama, kokių žuvų išpjovos parduodamos… Klastojimas – masinis.

Dar viena aktuali bėda – klonuoti gyvūnai. Kaip žinome, jų jau esama nemažai. Mūsų valstybė pasisakė prieš klonuotų gyvūnų mėsos valgymą, tačiau dabar kilo diskusija, ar leisti naudoti tokių gyvūnų spermą geresnei produkcijai sukurti. Tai opu dėl būtinybės išmaitinti nuolat didėjantį skaičių gyventojų.

R.P.VENSKUTONIS: Yra tyrimų, kad kai kurios nanodalelės pažeidžia virškinimo trakto mikroflorą, o tai gali turėti neigiamos įtakos. Šie dalykai įdėmiai sekami. Iš pradžių buvo manoma, kad nėra skirtumo, ar mažesnė, ar didesnė nanodalelė, bet pasirodo, kad tai svarbu.

Beje, natūralus ir sveikas maistas nėra sinonimai. Juk maisto priedų esama labai įvairių – E300 yra vitaminas C. Naudojama ir daug gamtinės kilmės priedų (pavyzdžiui, burokėlių ekstraktas yra dažiklis).

R.STUKAS: Nepamirškime, kad viena sritis, kurioje naudojamos nanotechnologijos, yra maistas, o kita – pakavimo medžiagos. Apskritai šiandien dar moksliškai nėra įrodyta, kaip mūsų organizmą veikia tos nanodalelės.

Algimants Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė

 

 

Rinkdamiesi maisto produktus apie savo sveikatą Lietuvoje susimąsto tik penktadalis gyventojų, o kiti tam gaili ir laiko, ir pinigų. Kur kas sąmoningiau į menkavertę mitybą žvelgia naujoji karta. Tačiau ar ji išvengs priklausomybės nuo kofeino, ar mažiau mirs nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, šiandien atsakyti dar sunku.

Kristina Kanišauskaitė

„Niekada nebuvau iš tų plunksnelių lengvųjų, todėl geresnės savijautos ir patrauklesnės išvaizdos paieškos mano gyvenime tęsėsi ne vieną dešimtmetį. Lemiamu impulsu preiti prie sveikesnės gyvensenos tapo padidėjęs cholesterolio kiekis“, – prisimena po vizito pas medikus kurį laiką badavusi, mėsos, žuvies ir pieno produktų nevalgiusi dailininkė iš uostamiesčio Dalia Kirkutienė.

Lengvumo ir sotumo pojūtis moterį aplankė atradus žaliuosius kokteilius. „Jų paragavusi supratau, kad kone visą gyvenimą, matyt, alkana pravaikščiojau. Tokia gyvybinga ir soti seniai nesijaučiau. Nuo to momento nebemąstau, ką dėti į burną, tiesiog vartoju daug žalio ir neapdoroto maisto, verduosi sriubas, gaminuosi salotas, o viešojo maitinimo vietose moku tik už garnyrą“, – juokiasi menininkė, kurios mitybos įpročiais artimieji jau nesistebi.

Per pastarąjį dešimtmetį dvylikos kilogramų netekusi, o dietas didžiausiu absurdu vadinanti dailininkė nepretenduoja į žaliavalges, nesižavi mitybos kraštutinumais, tiesiog atsirenka iš žaliavalgių ir vegetarų valgiaraščio tai, kas tinka jos ir kitų šeimos narių mitybai. „Neriboju savęs, jei noriu kavos, plytelės šokolado ar žuvies, taip pat bent tris kartus per savaitę užsuku į sporto klubą, naudojuosi šiaurietiškomis lazdomis“, – pasakoja kūrybingumo ir polėkio gyventi nestokojanti D.Kirkutienė.

Tokių sąmoningų, savo savijauta bei sveikata besirūpinančių žmonių Lietuvoje – vos penktadalis, deja, kiti gyventojai, kaip rodo naujausi duomenys, domėtis savo sveikata ir keisti mitybos įpročių neskuba.

Kaip atskleidžia 2014 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mokslininkų Rimanto Stuko ir Valerijaus Dobrovolskio atliktas Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimas, didžioji dalis lietuvių (43,2 proc.) rečiau nei kartą per penkerius metus tikrinasi cholesterolio kiekį kraujyje. O sąmoningais ir savo sveikatai neabejingais piliečiais, kurie cholesterolio kiekio kraujyje tyrimus atlieka kartą per metus, galime vadinti vos 25,3 proc.

Iš atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos matyti, kad žmonės tam šykšti laiko, pinigų, kiti nejaučia poreikio. Tad daliai jų ligos, o dažnai ir mirtis, tampa netinkamo gyvenimo pasekmėmis. Tačiau esamą situaciją švelnina šiuo metu visuomenėje vyraujanti mada gyventi sveikai ir, tenka pripažinti, ta bendra sveikos mitybos tendencija iš tiesų veikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Artėjant egzaminų maratonui abiturientai bei studentai susiduria ne tik su organizmo išsekimu ir miego trūkumu, bet ir skrandžio bei galvos skausmais, dėmesio sutrikimu, svorio svyravimais. Tam nemažai įtakos turi ilgas ir įtemptas protinis darbas, nedidelis judrumas, neteisinga mityba, pagrįsta riebiu maistu, užkandžiais ir gaiviaisiais ar energiniais gėrimais arba priešingas veiksmas – organizmą sekinantis badavimas. Norintiems pagerinti savijautą, padidinti darbingumo lygį bei išlaikyti svorio balansą, mitybos specialistai pataria susidaryti dienos meniu ir jo laikytis.
„Mokslininkai įrodė, jog ne tik fizinis, bet ir protinis darbas sekina organizmą ir priverčia jį reikalauti maisto. Mūsų praktika rodo, kad dažniausiai – greitų ir sočių bei nesveikų užkandžių, – sako Saugios mitybos fondo ekspertas, Vaikų gastroenterologas profesorius Liutauras Labanauskas. – Nors tokie užkandžiai, kaip bulvių traškučiai, saldumynai ar energiniai gėrimai suteikia staigų energijos pliūpsnį, netrukus organizmas apsunksta, žmogui tampa sudėtinga susikaupti bei koncentruoti dėmesį, gali prasidėti galvos ir skrandžio skausmai.“ Mitybos specialistas teigia, kad dažniausiai protinį darbą dirbančių žmonių klaida – „vienkartinis maitinimasis“, kuomet vieną kartą per dieną valgoma itin sočiai. Šis blogas įprotis apkrauna organizmą, maistas sunkiau virškinamas, kaupiasi riebalai.
L. Labanauskas dirbantiems įtemptą protinį darbą nurodo tris svarbiausias maitinimosi taisykles: valgyti sočius, daug maistinės vertės turinčius pusryčius, pvz., jogurtą, dubenėlį vaisių ar neskaldytų grūdų duonos sumuštinį su daržovėmis ir vištiena; aktyvumą palaikyti reikėtų ne energiniais gėrimais, o, pavyzdžiui, šviežiais vaisiais, daržovėmis ar riešutais, taip pat – saldžiuosius gėrimus pakeisti vandeniu, kadangi dirbant 8 val. jo reikėtų išgerti bent 1-2 litrus. Svorio priaugti nenorinčioms moterims specialistas pataria atkreipti ypatingą dėmesį į šiuos patarimus, mat jų medžiagų apykaita maždaug 10 proc. lėtesnė nei vyrų.

Gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė atkreipia dėmesį, jog itin svarbu maitintis reguliariai, kas 3-4 valandas, kad nebūtų jaučiamas alkis, kuris reiškia ne ką kitą, kaip badą smegenims ir slopina protinę veiklą. Tam, kad būtų aktyvinama smegenų veikla, L. Viniarskaitė pataria į mitybos sąrašą įtraukti įvairiaspalvius vaisius bei uogas (ypač smegenų veiklą gerinančias mėlynes), daržoves, omega-3 riebalų rūgštis (pvz. silkė, lašiša, kiaušiniai), B grupės vitaminus (vištiena, žuvis, įvairios kruopos bei grūdai ir kita), riešutus ir sėklas, juodąjį šokoladą, kurio dienos norma turėtų būti apie 25 g.

Specialistai atkreipia dėmesį, jog net ir maitinantis sveikai būtina įtemptas darbo valandas paįvairinti trumpomis, judesio reikalaujančiomis pertraukėlėmis – tokiu būdu ne tik sugrąžinamas darbingumas, bet ir geriau ir greičiau įsisavinamas maistas.

Nors per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai pasikeitė ir šiek tiek pagerėjo, mitybos ekspertų teigimu, permainos yra per menkos. Taigi kokius pokyčius galima laikyti teigiamais?
Kaip liudija Statistikos departamento duomenys, dabar Lietuvos gyventojai valgo daugiau grūdų produktų (1990 m. vienam šalies gyventojui teko 109 kg grūdų produktų, pernai – 116 kg). Daugiau vartojame daržovių (1990 m. vienam žmogui teko 79 kg, o dabar – 101 kg daržovių). Žinoma, labai gerai, kad ir vaisių vienas žmogus dabar vidutiniškai suvalgo 58 kg per metus (1990 m. – tik 34 kg). O ir žuvies šiuo metu lietuviai suvalgo daugiau nei prieš 23 metus.
Prie teigiamų poslinkių galima priskirti ir tai, kad pastaraisiais metais Lietuvos gyventojai valgo mažiau mėsos (1990 m. vienam gyventojui per metus teko 90 kg, o pernai – 73 kg mėsos), mažiau kiaušinių (1990 m. vienam gyventojui per metus teko net 306 kiaušiniai, o dabar – tik 200 kiaušinių). Taip pat gerokai mažiau vartojame ir cukraus (1990 m. vienam žmogui teko 43,5 kg, o dabar – 30,1 kg šio neretai baltuoju nuodu vadinamo produkto).
Tačiau mitybos specialistai teigia, kad pokyčiai pernelyg menki: lietuviai vis dar per mažai valgo daržovių, vaisių bei žuvies (pastarosios rekomenduojama valgyti bent du kartus per savaitę) ir per daug mėsos, bulvių bei cukraus. Ypač tai akivaizdu, kai lyginamės su išsivysčiusių šalių gyventojais. Tarkime, nors šviežių daržovių rekomenduojama valgyti kiekvieną dieną, šio mitybos principo laikosi vos 40 proc. suaugusių mūsų šalies gyventojų.
Prie neigiamų tendencijų mitybos ekspertai mini ir tai, kad Lietuvoje smarkiai padaugėjo atsisakančiųjų pieno ir jo produktų. Tai pagrindinis kalcio šaltinis, todėl gerti lieso pieno ar valgyti varškės, sūrio verta bent tris kartus per savaitę, tačiau dabar kas penktas žmogus Lietuvoje visai nevartoja šių produktų (1990 m. vienam šalies gyventojui teko vidutiniškai 476 kg, o dabar – jau tik 303 kg pieno ir jo produktų).
Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai patvirtina, kad ir šiandien daugumos Lietuvos gyventojų mityba – neracionali ir nesubalansuota. O juk mityba daro reikšmingą įtaką sveikatai, lėtinių neinfekcinių ligų plitimui.

Kodėl maitinamės nesveikai ir ar sveika mityba šiuolaikiniam žmogui – neįmanoma?

Vilniečiai sutuoktiniai Irutė Kaminskaitė ir Andrius Skorupskas – tipiška lietuvių šeima. Gyvena bute sostinėje, netoli stoties esančiame rajone, augina du vaikus – pustrečių metų dukterį ir vos aštuonių mėnesių sūnų. Andrius dirba, Irutė šiuo metu išėjusi motinystės atostogų. Tad apsilankykime jų namuose ir pasidomėkime, ką jie valgo.
„Šiandien vakarienei gaminome ryžių su vynuogėmis ir grietinėle. Turėjo būti dar pomidorų ir agurkų, bet nespėjome jų supjaustyti“, – šypteli Irutė.
Laiko salotoms paruošti tąkart pritrūko, nes mamos dėmesio nuolat reikalavo mažasis sūnelis. „Užtat šiandien turime nemažai vaisių ir uogų: arbūzo, mėlynių, aviečių, vynuogių, bananų“, – priduria moteris.
Vaisių, uogų ir daržovių Andrius ir Irutė stengiasi valgyti kuo daugiau, bet sako, kad jų kiekis namuose labai priklauso nuo sezono. Kaip ir dauguma lietuvių, vasarą vaisių ir daržovių jie suvalgo daugiau (iš kaimo parsiveža ir pačių prisirinktų uogų), o šaltuoju metų laiku – kur kas mažiau. Bet ar suvartoja mitybos specialistų rekomenduojamą kiekį – mažiausiai 400 g vaisių ir daržovių per dieną?
„Aš – tikrai ne, – neslėpdamas atsako Andrius, – nes nelabai mėgstu vaisių. Jei, pavyzdžiui, ant stalo bus padėtas obuolys, maža tikimybė, kad aš jį pasiimsiu. Nebent nebūtų ko valgyti. Man geriau mėsos, dar ko rimtesnio suvalgyti. Reikia užtvirtinimo – ne kokio obuolio, o geriau sumuštinio su dešra.“
Žmona vyrą papildo: „Bet bananus jis labai mėgsta, jie namuose neužsilaiko. Aš pati niekada nematavau, kiek vaisių suvalgau, bet stengiuosi valgyti daug ir kad namuose jų visada būtų. Dažniausiai turime bananų ir obuolių.“
Pasak vilniečių, jų mitybos racione vyrauja daržovės, kruopos ir makaronai. Šeima mėgsta mėsos patiekalus, o štai žuvies valgo retai, nes ji per brangi. Tad žuvis šiuose namuose dažniausiai valgoma ypatingomis progomis arba kai Andrius su laimikiu grįžta iš žvejybos. „Jei valgome žuvies, tai dažniausiai lašišos arba karpio, o kai būna sezonas – stintų“, – sako Irutė.
„O kai man užkimba, valgom lydeką“, – priduria Andrius. „Mėgstame virti žuvienę: iš bet kokių žuvų, taip pat ir iš tų, kurias Andrius pagauna, nes didelės žuvys jam nelabai kimba“, – šypsosi Irutė.
Paklausti, ar mėgsta valgyti riebiai, pašnekovai atsako, kad jų tėvų mityba nepalyginti riebesnė. Sriubų su jose plaukiojančiais lašiniais, kurių tekdavo valgyti vaikystėje, jie neverda. Bet Andrius neslepia, kad jei kavinėje reikėtų rinktis, su kokiu padažu valgyti cepelinus – su spirgais ar be jų, būtinai rinktųsi su spirgais. Ir jei jo paklaustų, kiek padažo užpilti – du ar keturis šaukštus, paprašytų keturių. „Pavalgai cepelinų su spirgais, ir atrodo, kad galėtum arti, – toks didelis būna energijos antplūdis, – tvirtina jis. – Mėgstu pavalgyti riebiai, nors gydytojas liepė mažinti riebalų vartojimą, nes turiu bėdų dėl kraujospūdžio.“
Andrius taip pat sunkiai įsivaizduoja, kaip galėtų neviršyti rekomenduojamos druskos suvartojimo normos, kuri suaugusiam žmogui yra 5 g per dieną. Tai reiškia, kad druskos su visu maistu kasdien galima suvartoti ne daugiau kaip arbatinį šaukštelį. „Aš mėgstu sūriai, man reikia druskos. Visada papildomai paisisūdau sriubą, išskyrus tuos atvejus, kai Irutė ją pati persūdo, – juokauja Andrius. – Kitaip man tiesiog neskanu.“
Irutė mano, kad mityba, polinkis į riebesnį ar sūresnį maistą labai priklauso nuo įpročio. Ji pastebi, kad anksčiau daržovių salotas jie dažniausiai valgydavo „nesveikai“, su majonezu arba grietine, o dabar gamina visiškai kitaip – pašlaksto alyvuogių aliejumi, šviežiomis citrinos sultimis. Buvo ir toks tarpsnis, kai paveikta skelbiamos informacijos, kad vaisiuose yra tiek cukraus, kiek jo ir turi būti, o daržovių papildomai sūdyti taip pat nereikia, nes jose irgi yra visų žmogui reikalingų medžiagų, Irutė kurį laiką buvo iki minimumo sumažinusi druskos ir cukraus vartojimą.
„Požiūris į mitybą pamažu keičiasi, sveikai maitintis tampa madinga, ir ta bendra sveikos mitybos tendencija tikrai ima veikti, – teigia moteris. – Kita vertus, kartais pavargsti nuo tų pačių valgių ir norisi tą maistą paįvairinti. Be to, kaip ir nėra didelio poreikio būtinai save suvaržyti. Vien teoriniai skaičiavimai, kad prastai maitindamasis po daug metų gali susirgti, sunkiai motyvuoja.“
Ką ir kaip reikia valgyti ir ko geriau atsisakyti, regis, žino jau visi, apie didžiulę mitybos įtaką sveikatai mokslininkai taip pat nesiliauja kalbėję. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad savo mitybos įpročių lietuviai keisti nėra linkę. Ir nors šiandien dar galime džiaugtis tuo, kad valgome natūralesnį maistą nei vakariečiai, maitinamės už juos prasčiau. Kodėl taip yra ir kaip tai atsiliepia mūsų sveikatai?

Pasirinkimas didelis, bet atsirinkti nemokame

Lietuviai nebenori košių – net 37 proc. gyventojų grūdinių produktų, neskaitant duonos, valgo rečiau nei kartą per savaitę arba visai nevalgo, nors turėtų jų vartoti po keletą kartų kasdien. Kas dešimtas gyventojas visai nevalgo vaisių bei daržovių. Kelis kartus per dieną, kaip rekomenduojama, šviežių daržovių ir vaisių valgo vos 8–9 proc. lietuvių. Na, o valgyti visada tuo pačiu metu ir bent keturis kartus per dieną daugumai taip pat neįprasta. Tokius Lietuvos gyventojų mitybos įpročius atskleidė šiemet Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto atlikta apklausa.
Jau ne apklausų, o Statistikos departamento maisto produktų suvartojimo duomenys rodo, kad, tarkime, grūdų produktų suvartojimas nuo 1992 m. nukrito nuo 144 iki 117 kg vienam gyventojui per metus. Užtat daržovių ir vaisių vartojimas nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios padidėjo: daržovių – nuo 66 iki 100 kg/1 gyv., vaisių ir uogų – nuo 30 iki 59 kg/1 gyv. Tiesa, šitiek vis tiek nėra pakankamai.
Matyti ir daugiau teigiamų pokyčių. Vienas ryškiausių – gyvulinius taukus maistui ruošti šiandien vartoja jau vos 2 proc. gyventojų. Taukus, dar prieš du dešimtmečius vartotus daugumos lietuvių, jau beveik visiškai išstūmė augalinis aliejus.
Bet tai ir bene didžiausi lietuvių mitybos pokyčiai per pastaruosius dvidešimt trejus metus. Nors pasižvalgius aplinkui atrodo, kad sveika mityba susidomi vis daugiau žmonių, masiniu reiškiniu tai kol kas netapo.
Vis dar valgome per riebiai (faktinės mitybos tyrimų duomenimis, iš riebalų gauname per 40 proc. dienos energijos, nors šis rodiklis neturėtų viršyti 30 proc.), valgome per daug mėsos ir per mažai žuvies, grūdinių produktų, o rekomenduojamus 400 g vaisių ir daržovių per dieną suvartoja retas lietuvis. Be to, vis daugiau suvalgome pusgaminių, jau paruošto vartoti maisto. Ypač pastaraisiais metais intensyviai vykusi greitojo maisto užkandinių plėtra taip pat liudija, kad pavalgyti greitai tampa svarbiau už tai, ką valgyti.
Daug metų lietuvių mitybos įpročius tyrinėjantis VU profesorius Rimantas Stukas pastebi, kad lietuvių potraukis prie riebaus maisto užkoduotas genuose: ir tarpukariu lietuviai valgė riebiai, mėgo kiaulieną, lašinius, skilandžius ir rūkytas dešras. Užtat širdies ir kraujagyslių ligomis, kurių rizika daug mažesnė sveikai maitinantis, sirgo mažiau. Kaip tai paaiškinti?
Pasirodo, priežastis ne vien ta, kad tarpukario Lietuvoje maistas buvo natūralesnis ir turėjo didesnę biologinę vertę, o šeimos daugiausia valgė tokį maistą, kokį pasigamindavo namie. Tuo labiau kad ir dabar Lietuvoje natūralaus, vertingo maisto pasirinkimas labai didelis, tik reikia atsirinkti.
Tačiau čia ir slypi problema – atsirinkti nelabai mokame.
„Tai kartai, kuri augo nepritekliuje, kai parduotuvių lentynose tebūdavo kanopų ir dar ko nors, sunku susilaikyti nuo gražiai įpakuotų, spalvingų produktų, nuo jau paruošto vartoti maisto. Ir mėsos lietuviams dar reikia atsivalgyti, nes dar neužmiršti laikai, kai jos trūko“, – svarsto Kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė.
Dietologė Jūratė Dobrovolskienė papildo, kad dabartinis maisto produktų asortimentas Lietuvoje niekaip nepalyginamas su sovietmečiu: turime ne prastesnį maisto asortimentą nei vakariečiai ir kiekvienoje parduotuvėje galime gauti produktų, kurie ilgą laiką žmonėms buvo neprieinami. Informacijos apie sveiką mitybą dabar taip pat apstu. Tad kodėl, net ir turėdami visas sąlygas, vis tiek maitinamės prastai?
„Nes nerandame pusiausvyros, dažnai nesugebame valdyti savo norų. Kai asortimentas taip padidėjo, atsirado ir daugybė menkaverčių produktų, kuriems tikrai sunku atsispirti. Renkamasi tai, kas skaniau, gražiau pateikta, nors ne visada natūraliau. Manau, kad ir vaisių bei daržovių vartojama mažiau todėl, kad jų vietoje pasirenkami kiti nevisaverčiai produktai”, – dėsto J.Dobrovolskienė.
Bet grįžkime prie lietuvių mitybos tarpukariu. Kodėl tuomet širdies ir kraujagyslių ligos buvo paplitusios gerokai mažiau? Prof. R.Stukas turi atsakymą ir į šį klausimą: „Tarpukariu žmonės valgė gana riebiai, užtat vartojo labai daug daržovių ir vaisių. Raugdavo statinėmis kopūstus, agurkus, prisiaugindavo daug burokų, morkų, ropių, ridikų. Beje, kol Kolumbas nebuvo atvežęs bulvių, pagrindinė daržovė Lietuvoje buvo ropė. Tik vėliau bulvės išstūmė ropes ir šių vartojimas sumažėjo. Žmonės tarpukariu valgė ir daug vaisių bei uogų, dėl to gaudavo labai daug vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Tad nors lietuviai ir valgė riebią kiaulieną, skilandžius, tie riebalai negalėjo oksiduotis ir kauptis kraujagyslėse. Iš tiesų pažiūrėję į tarpukario gyventojų nuotraukas pamatytume, kad jaunos merginos tuo metu nebuvo tokios lieknos kaip dabar, nors nebuvo ir daug nutukusių. Žmonės buvo neperkarę, tvirti, kartais turėjo vieną kitą kilogramą viršaus. Tačiau tas didelis antioksidantų kiekis, gaunamas su daržovėmis ir vaisiais, stipriai sumažindavo įvairių ligų riziką.“

Per pastaruosius penkerius metus lietuviai nepradėjo valgyti nei daugiau daržovių, nei grūdinių produktų, neatsirado mūsų racione ir daugiau žuvies.

Ne vienerius metus Lietuvoje vykdomi įvairūs projektai visuomenės švietimo sveikatos, sveikos mitybos ir maisto pasirinkimo klausimais (darželinukams ir pradinukams dalinami pieno produktai, vaisiai, daržovės, seminarai vyresniems moksleiviams bei visuomenei), rezultato nedavė. Tai atskleidė šių metų pradžioje Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto atliktas Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimas. Apklausus 1001 respondentą visoje šalyje, paaiškėjo, kad lietuvių mityba kaip prieš penkerius metus buvo netinkama, ir nepalanki sveikatai, taip ir dabar yra panaši, kitaip tariant, prasta.
Vienas blogiausių mitybos įpročių, kurį sveikos gyvensenos specialistai įvardina kaip didžiausią problemą, kad vartojame per mažai tiek žalių, tiek virtų daržovių. Nors šviežių daržovių rekomenduojama valgyti kiekvieną dieną, tačiau šio mitybos principo laikosi vos 40 proc. suaugusių mūsų šalies gyventojų. Beje, lyginant su prieš penketą metų atlikto Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimo duomenimis, kasdien valgančių daržoves netgi sumažėjo – 2007 m. tokių buvo 43,4 proc.
Kita neigiama tendencija, kad smarkiai išaugo atsisakančiųjų pieno ir jo produktų skaičius. Tai pagrindinis kalcio šaltinis, todėl gerti lieso pieno ar valgyti varškės, sūrio verta bent tris kartus savaitę, tačiau dabar kas penktas žmogus Lietuvoje visai nevartoja šių produktų. 2007 m. pieno ir jo produktų niekuomet nevartojo 6,6 proc.
Daugelis lietuvių nekreipia dėmesio ir į rekomendacijas kasdien valgyti grūdinių produktų (košių, grūdų dribsnių). Kasdien patiekalą iš šių produktų valgo vos dešimtadalis žmonių, o didžioji dalis – kartą per savaitę arba visai nevartoja.
Stebina ir tai, kad esame jūrinė valstybė, tačiau niekaip nesusiformuoja įprotis žuvį valgyti vieną ar du kartus per savaitę, kaip rekomenduoja tiek mūsų medikai, tiek mitybos ekspertai, tiek Pasaulinė sveikatos organizacija. „Beveik pusė Lietuvos gyventojų kelis kartus per savaitę valgo žuvies, tačiau taip maitintis turėtų didžioji dauguma. Mat tai bene vienintelis produktas, iš kurio žmogaus organizmas gauna būtinų omega-3 riebalų rūgščių“, – pabrėžia VU Visuomenės sveikatos instituto asistentas Valerijus Dobrovolskis, kartu su prof. Rimantu Stuku atlikęs mitybos įpročių tyrimą.
Taigi, kodėl daugelis Lietuvos gyventojų nesilaiko sveikos mitybos principų?

Daugiausiai lietuvių produktus renkasi pagal kainą

Pasak V.Dobrovolskio, dėl to, kad mūsų mityba neracionali ir nesubalansuota, daug įtakos turi ekonominė šalies situacija. Tai atskleidė Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimas. Pasirodo, labiausiai maisto produkto pasirinkimą lemia jo kaina (pagal tai produktus renkasi net 36,8 proc. žmonių), kiek mažiau – skonis (27,9 proc.). Ir tik maždaug penktadalis Lietuvos suaugusių gyventojų rinkdamiesi maistą galvoja apie jo naudą sveikatai.
Įdomu tai, kad nepriklausomai nuo to, kiek pajamų tenka vienam namų ūkio nariui, produkto nauda sveikatai renkantis maistą vis tiek yra trečioje vietoje.
„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mityba daro reikšmingą įtaką sveikatai, lėtinių neinfekcinių ligų plitimui. Deja, didžioji dalis gyventojų deramai neįvertina mitybos, kaip sveikatai įtaką darančio veiksnio, svarbos. Mūsų sergamumo rodikliai, ypač širdies ir kraujagyslių ligomis, atspindi nesveikos mitybos įpročius“, – apgailestauja VU Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. R.Stukas.
Jo žodžiais, Lietuvoje jau gana seniai susiformavęs įprotis vietoj šviežių daržovių rinktis kitus, ne tokius sveikus produktus. Šio įdingo įpročio pakeisti, profesoriaus žodžiais, nepavyksta, nes, tarkim, obuolį užtenka nusiplauti ir gali valgyti, o norint pasigaminti salotas, daržoves reikia plauti, pjaustyti. Tam daug dirbantys ir užsiėmę šiandieniniai žmonės nenori gaišti laiko.
Sveikos mitybos įpročių formavimuisi labai trukdo ir perdėti pseudo sveikuolių gąsdinimai, kad daržovėse daugiau nitratų nei vitaminų, visa žuvis užteršta dioksinu, gyvsidabriu ir kitomis nuodingomis medžiagomis arba auginama tik šeriant pašarais su antibiotikais. Apie pieną kuriami mitai, kad jis ne papildo organizmą kalciu, bet, atvirkščiai, neva jį išplauna, todėl vystosi osteoporozė.
O štai neseniai vieno Klaipėdos rajono darželio tėvai pasipiktino, kad vaikų valgiaraštyje atsirado dvigubai daugiau daržovių ir košių, mat baiminasi, kad taip darželinukai gaus nuodais užterštų produktų.
„Įvairūs nepagrįsti gąsdinimai visuomenėje suformuoja nuomonę, kad kai kurių produktų geriau visai nevalgyti. Tačiau mes tiek nesuvalgom, tarkim daržovių, kad galimi nitratų kiekiai keltų pavojų sveikatai. Be to, augalai, kurie sukaupia pernelyg daug nitratų, patys žūsta. Svarbu, ir tai, kad mėšlu tręšiamose daržovėse randama daugiau nitratų nei auginamose naudojant chemines trąšas“, – paaiškina R.Stukas.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip maitintis, kad greitėjant gyvenimo tempui dėl mitybos neįsitaisytume lėtinių ligų?

“Tik 19 proc. visų Lietuvos gyventojų maistą perka, analizuodami jo sveikumą, 30 proc. renkasi pigiausią produktą, o dar 30 proc. šveičia tai, kas skanu”, – informuoja Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius profesorius Rimantas Stukas, ką tik su kolegomis atlikęs naujausią mūsų mitybos įpročių tyrimą.
Pasirodo, idealiausiai valgėme tarpukariu. “1933 m. Vytauto Didžiojo universitete atliktas prof. Vlado Lašo tyrimas liudija, kad tada mūsų mityba buvo ideali – visiškai subalansuota. Tiesa, kritikai primena, kad tuomet lietuviai valgė daug mėsos. Tai tiesa. Vis dėlto daržovių jie valgydavo nepalyginti daugiau nei mėsos. Ir ne tik vasarą, bet ir žiemą: raugintų kopūstų, agurkų, ropių, griežčių, burokėlių, morkų, – vardija R.Stukas. – Taigi su maistu jie gaudavo daug antioksidantų, tad oksiduoti riebalai nesikaupdavo kraujagyslių sienelėse ir mūsų seneliai nesirgo širdies ar kraujagyslių sistemos ligomis, kurios vyrauja dabar. Be to, nepalyginti daugiau ir judėjo, dirbo daug fizinių darbų.”
Sovietmečiu daržoves iš lietuvių raciono išstūmė mėsa, riebalai. O jau 1992 m. iš riebalų gaunamos energijos dalis tapo lygi gaunamai iš vaisių ir daržovių, tai yra angliavandenių teikiamos energijos daliai. 1997 m. iš riebalų ėmėme gauti net 44 proc. visos energijos, nors turėtume gauti tik 30 proc., o iš angliavandenių – 41 proc., nors reikėtų gauti 55 proc.
Tiesa, 1997 m., palyginti su 2007 m., irgi dar buvo gana “šviesūs”, nes tada daržovių kasdien valgydavo net 70 proc. lietuvių, o po dešimtmečio – jau tik 40 proc.
“Kad šiandieninė mūsų mityba nesveika, žino visi. Deja, kol yra sveiki, tol niekas neskuba maitintis tuo, kas iš tiesų sveika”, – apibendrina R.Stukas.

Besiliesinančių moterų vaikai ir anūkai – užprogramuoti nutukėliai

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia pastebi, kad daugelis mūsų net susirgę nepradedame maitintis sveikai. Mat daugybė onkologinių bei kitų sunkių ligonių tuomet metasi į kraštutinumus – badavimą, žaliavalgystę, vegetarizmą ar kitas šių judėjimų atmainas. “Mano sukaupti duomenys liudija, kad daugybę žmonių, ypač moterų, į kapus nuvarė nesaikingas – po keletą stiklinių per dieną – daigintų grūdų, želmenų sulčių gėrimas. Mat trūkstant kai kurių fermentų (o jų gaunama tik valgant įvairiarūšį maistą) organizmas pradeda badauti. O badaujant plinta metastazės”, – paaiškina J.Ruolia.
Kauno technologijos universiteto Maisto produktų technologijos katedros profesorius Rimantas Petras Venskutonis pabrėžia, kad iš tiesų mūsų sveikata pirmiausia priklauso nuo mitybos ir nuo genetikos. “O genetika nesupranta kraštutinumų”, – paantrina J.Ruolia.
Todėl, kaip sako kolegų mintį pratęsdama Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė, vaikai ir reprodukcinio amžiaus moterys bei vyrai jokiu būdu neturėtų nei badauti, nei žaliavalgiauti, nei maitintis tik vegetariškai. “Mūsų protėviai, prieš 15 tūkst. metų gyvenę dabartinės Lietuvos teritorijoje, buvo medžiotojai, tad mes pirmiausia buvome mėsėdžiai, o tik dar po maždaug 5 tūkst. metų pradėjome valgyti žolinį maistą. Todėl iš tikrųjų mes esame visavalgiai, – pabrėžia antropologė J.Tutkuvienė. – Mėsoje esančios aminorūgštys ir riebalai reikalingi smegenims augti. Tyrimais įrodyta, kad žmogaus smegenys padvigubėjo tik tada, kai jis ėmė valgyti mėsą, o angliavandeniai reikalingi smegenims funkcionuoti.”
Kaip neigiamai mitybos kraštutinumai – badavimas arba mėsos nevalgymas veikia dar tik augančius vaikus ir jaunuolius, rodo net keletas lyginamųjų tyrimų. Pasirodo, mamos, badavusios, nevalgiusios mėsos iki nėštumo ar jo metu, pagimdo mažesnius naujagimius, bet augdami jie sparčiai ima kaupti svorį. Tokių mamų vaikams didelė tikimybė turėti antsvorio, dar didesnė rizika kyla anūkams, tai yra antrai ir trečiai palikuonių kartai. “Mergaičių lieso kūno kultas buvo ypač ženklus apie 2000-uosius. Šiandien to meto paauglės – jau mamos. Bet jų gimę vaikai, kurių dalis yra darželinukai, kiti jau lanko ir mokyklas, linkę kaupti svorį”, – pasakoja J.Tutkuvienė.
O šitai esą lėmė genetika: vaikų organizmas iš mamų organizmo gavo signalą, kad gresia badas, vadinasi, reikia ruoštis sudėtingoms išlikimo sąlygoms, tai yra prisitaikyti kaupiant energiją iš nedidelio maisto kiekio.
Šiuo metu J.Tutkuvienės vadovaujamos katedros mokslininkų grupė atlieka eksperimentą su žiurkėmis, kad galėtų dar kartą parodyti visuomenei, kokia badavimo ir nevisaverčio maisto žala organizmui. “Mes šeriame žiurkes labai saikingai, negausiai ir stebime jų atsivedamus palikuonis bei visapusį jų vystymąsi. Jie sparčiai kaupia antsvorį”, – pabrėžia mokslininkė.
Maža to, pasirodo, pasauliniai mokslo tyrimai rodo dar ir tai, kad badmiriaujant ar nevisavertiškai maitinantis ir maitinant vaikus didėja neuroraidos pažaida.
Tiesa, per gausiai maitintis vėlgi blogai – kyla metabolinio sindromo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Velykos – tai proga leisti sau pasilepinti maistu, kurio kasdien neperkame ir negaminame. Vis dėlto specialistai perspėja – per šventes turėtume laikytis pagrindinės mitybos taisyklės: įvairumas, nuosaikumas ir subalansuotumas.

Ruošiantis šventėms tikriausiai teks ilgiau užtrukti ieškant šviežių, ekologiškų ar išskirtinės kokybės produktų, apsilankyti ūkininkų turgeliuose, o gaminant patiekalus – nepagailėti laiko, įdėti daugiau fantazijos ir širdies.
Pačių suruoštos vaišės bus ne tik įvairesnės, bet ir sveikesnės. Parduotuvių lentynose esantys gaminiai paruošti ilgesniam laikymui, todėl juose neišvengiamai esama maisto priedų. Gana dažnai produktai „dekoruoti“ – aromatizuoti, padažyti.
„Subalansuotumas – tai tam tikros maisto proporcijos. Per Velykas neturėtume valgyti vien mėsos ir kiaušinių. Reikėtų nepamiršti vaisių ir daržovių bei grūdinių produktų, išlaikyti santykį tarp riebalų, baltymų ir angliavandenių“, – sako Ilona Drulytė, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vedėja.
Pasak ekspertės, ruošdamiesi šventėms daugiausia galvojame apie mėsos ir žuvies patiekalus. Riebalai – viena didžiausių mūsų mitybos blogybių, todėl reikėtų stengtis, kad gaminami mėsos patiekalai nebūtų riebūs, vartoti kuo mažiau riebių padažų. Jei valgysime pakankamai daržovių, organizmui mėsą bus lengviau virškinti.
Garnyrui mitybos specialistė siūlo rinktis kuo daugiau ir įvairesnių daržovių. Prekybos centruose gausu šviežių pomidorų ir agurkų. Nors jie pavasarį brangūs, šias daržoves valgome praktiškai kasdien. Šventėms ji pataria rinktis įvairesnių daržovių: raugintų kopūstų, troškintų burokėlių arba cukinijų, salierų. Visa tai – nebrangu ir nekasdieniška. Ne mažiau vertingos ir šaldytos daržovės.
Troškintą mėsą ar kepsnius siūloma patiekti ne su bulvėmis, o su perlinių kruopų, sorų, kukurūzų, natūralių ryžių ar kitokia koše.
„Iš tiesų dauguma lietuvių valgo per riebiai, per sūriai ir per saldžiai, – tvirtina I.Drulytė ir šeimininkėms pataria nepersūdyti gaminamo maisto. – Jos savo šeimyną ir svečius turėtų pratinti prie mažesnio druskos kiekio. Jei vaišėms ruošti bus vartojami švieži, ekologiški ir natūralūs produktai bei prieskoniai, patiekalai bus išskirtiniai, todėl jų tikrojo skonio nereikia užgožti druska. Dienos normą – 5 gramus druskos – labai lengva suvartoti, daug sunkiau šios normos neviršyti.“
Kitos didžiosios blogybės – tai persivalgymas ir ritmo nesilaikymas. Todėl per šventes būtina atsispirti pagundai ir pakilti nuo vaišėmis apkrauto stalo. Jei nevalgysime per daug, laikysimės mitybos režimo, išvengsime bėdų, kurios dažną pradeda kamuoti dar šventėms nesibaigus.

VMVT Maisto skyriaus vedėjos Aušros Išarienės komentaras
Vartotojai pradeda suvokti, kad sveikesnio ir skanesnio maisto gali pasiūlyti tik vietos gamintojas ar ūkininkas, naudojantis tradicines, mums įprastas žaliavas bei receptūras. Todėl ir Velykų stalo puošmena turėtų tapti mūsų ūkininkų gaminami tradiciniai produktai ar patiekalai. Juolab kad yra nemažas jų pasirinkimas. Lietuvos ūkininkai savo produkciją dažniausiai parduoda ūkininkų turgeliuose ir tiesiogiai iš savo ūkių, nors jų vis daugiau galima rasti ir didžiųjų prekybos centrų lentynose. Veikia ir ūkininkų kooperatyvai, pavyzdžiui, Žemės ūkio rūmų kooperatyvas “Lietuviško ūkio kokybė”, asociacijos, sąjungos, kaip antai Lietuvos ūkininkų sąjunga, Šeimos ūkininkų sąjunga, “Tatulos” programa. 2012 m. veikė net 76 laikinosios ūkininkų prekyvietės.
Gražiai Velykų stalą gali papuošti ir naudingi sveikatai būti patiekalai su daigintomis sėklomis ar jaunais želmenimis. Jų galima užsiauginti patiems, tiesiog reikėtų atkreipti dėmesį ir šiam tikslui būtinai naudoti tik maistines sėklas. Šių produktų galima įsigyti ir prekybos centruose, ekologinių daržovių skyreliuose.
Prekyvietėse vertėtų pasidairyti ir vietos ūkininkų užaugintų triušių ar paukščių (vištų, ančių, žąsų, kalakutų). Išmoningos šeimininkės iš jų gali paruošti išskirtinius šventinius pietus, kurie, be visa kita, dar bus ir palankesni sveikatai.

Statistika
2012 m. negyvūninio maisto žemės ūkio produkciją gamina ir rinkai tiekia 282 ūkininkai. Palyginti su ankstesniais metais, ūkininkų, gaminančių pirminę produkciją, padaugėjo 10 proc.
Negyvūninio maisto gamyba užsiima:
51 vaisių ir uogų augintojas
47 daržovių, bulvių perdirbimo, konservavimo ūkiai
46 bulvių ir daržovių augintojai
36 sulčių spaudėjai
17 arbatžolių ir prieskoninių žolių augintojų
12 grybų augintojų
9 maistinių sėklų augintojai
1 daigintų sėklų ir 1 želmenų augintojas
1 vaisių ir uogų šaldymo įmonė

Gyvūninį maistą ruošia:
353 pieno ūkiai (gamina sviestą, varškę, grietinę, sūrius ir kt.)
25 mėsos įmonės, kurios gali savo produkciją parduoti visose ES šalyse
15 triušių ir paukščių nedidelių kiekių skerdyklos ūkių, galinčių savo produkciją parduoti Lietuvoje
186 žuvų pirminių produktų gamintojai (žvejai)
5998 bitynai
Pagal individualios įmonės veiklos statusą dar veikia 29 nedidelės mėsos įmonės, 6 žuvų perdirbimo įmonės, 5 mėsinės.
Pernai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ištyrė 68 Lietuvos ūkininkų užaugintų daržovių mėginius. Nė viename mėginyje pesticidų likučiai neviršijo leistinos normos, o 49 proc. mėginių pesticidų likučių visai nerasta.
Priminsime, kad kiekvienais metais Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje užregistruojama per 3 tūkst. vartotojų nusiskundimų dėl maisto produktų, tačiau dėl ūkininkų produkcijos iki šiol nėra gauta nė vieno pagrįsto skundo.

Ne vieną visuomenėje įsitvirtinusį mitą apie maisto produktus mokslininkai yra paneigę dar prieš kelis dešimtmečius, tačiau vos ne kasmet jie apipinami naujais mistiniais teiginiais. Kam naudinga skleisti nieko bendro su mokslinėmis išvadomis neturinčius mitus apie maistą?

Labiausiai iškraipyti objektyvius mokslinius tyrimus arba remtis seniai paneigtomis išvadomis suinteresuoti maisto produktų gamintojai ir prekybininkai. Vienu tokių jokiais moksliniais įrodymais nepagrįstų teiginių, kad mineralinis vanduo gali padėti išspręsti nemažai sveikatos problemų, jau ne vieną dešimtmetį naudojasi Lietuvos mineralinio vandens gamintojai.
VUL Vaikų ligoninės docentas gastroenterologas Vaidotas Urbonas, domėjęsis mineralinio vandens poveikio sveikatai studijomis, teigia, kad vanduo, gaunamas iš Lietuvos gręžinių, nėra rimtai tirtas. Tad nesama ir jokių įrodymų, kad toks vanduo naudingas sveikatai. „Mineralinio vandens gamintojai naudojasi dar sovietiniais metais mėgėjiškai atliktu tyrimu, kai buvo tiriami vos keliolika žmonių ir paskelbta, neva mineralinis vanduo gerina sveikatą. Tačiau objektyviais tyrimais nėra įrodyta, kad mineraliniai vandenys padeda. Daugelis jų yra praturtinti tik natriu, o tai tas pats, kas į paprastą vandenį priberti druskos“, – pabrėžia V.Urbonas.
Mitybos specialistų vertinimu, pernelyg liaupsinamas ir alyvuogių aliejus. Tai, kad jis išskiriamas iš visų aliejaus rūšių kaip naudingiausias – tik rinkodaros gudrybė. Mat iš tiesų vertingiausias – linų sėmenų aliejus, turintis daugiausiai omega-3 riebalų rūgščių.
V.Urbonas pastebi, kad žmones klaidina ne tik maisto pramonės atstovai, kurdami įvairius mitus apie produktų naudą sveikatai, bet neretai ir gydytojai, nesidomėdami vienų ar kitų teiginių moksliniu pagrįstumu, prisideda prie jų įtvirtinimo. „Prieš penkiasdešimt metų buvo paskleistas teiginys, kad vitaminas C stiprina imunitetą. Greitai jis buvo paneigtas, ir dabar žinoma, kad nuo peršalimo ligų šis vitaminas nė kiek nepadeda, tik atveria stemplėje žaizdas, tačiau net šeimos gydytojai iš nežinojimo rekomenduoja juo stiprinti sveikatą“, – apgailestauja gastroenterologas.

Gąsdinimai, kad kiaušiniai, kava, pienas kenkia, – nepagrįsti

Beje, nemažai šeimos gydytojų vis dar gąsdina ir kiaušiniais, neva didinančiais cholesterolio kiekį kraujyje, nors šis mitas buvo paneigtas jau prieš trisdešimt metų. Pasak V.Urbono, kiaušinių valgyti, kiek telpa, galima net sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, nes ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino, kad šis produktas cholesterolio nedidina.
Dietologė Žana Antonova pabrėžia, kad be reikalo prie kenksmingų produktų priskiriama ir kava. Nors kofeinas ir stimuliuoja centrinę nervų sistemą, tačiau du trys puodeliai per dieną neigiamai neveikia. Atvirkščiai, saikingai geriama kava (jeigu nekankina nerimo priepuoliai, viduriavimas, negraužia rėmuo) gerina kepenų funkciją, smegenų veiklą. Kavoje yra daug antioksidantų, padedančių organizmui kovoti su laisvaisiais radikalais ir taip apsaugančiais nuo onkologinių ligų.
Dideliu antioksidantų kiekiu išsiskiria ir žalioji arbata. Pasak VU Visuomenės sveikatos instituto vadovo prof. Rimanto Stuko, tai patvirtina moksliniai tyrimai, todėl po puodelį žaliosios arbatos reikėtų išgerti kasdien. Ir nesibaiminti įvairių pseudoekspertų bei homeopatijos šalininkų kalbų, kad nuo sąlyčio su karštu vandeniu žaliojoje arbatoje susidaro taninų rūgštis, kuri neigiamai veikia skrandžio gleivinę ir dėl to galima susirgti skrandžio ligomis, pavyzdžiui, opa.
Natūraliosios medicinos atstovai bei homeopatai skleidžia mitus ir apie pieną bei jo produktus. Tikinama, kad pienas ne papildo organizmą kalciu, kaip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), o neva atvirkščiai, jį išplauna, todėl skatina osteoporozę. Be to, baltymams virškinti organizmas turi pagaminti labai daug rūgšties, o ši kenkia inkstams. Nemažai žmonių įtiki, kad nustojus gerti pieną ir valgyti jo produktus gali praeiti lėtinės slogos, alerginiai bėrimai, net sąnarių skausmai. „Maždaug 30 proc. lietuvių netoleruoja piene esančios laktozės, o kiti turėtų kasdien valgyti pieno produktų, nes šie yra vienas pagrindinių kalcio šaltinių. Aš remiuosi PSO rekomendacijomis, kurios pagrįstos tyrimais“, – dėsto R.Stukas.
Ir priduria, kad nemaža dalis visuomenės patiki su mokslu nieko bendro neturinčiais teiginiais, nes jie dažniausiai pateikiami kartu su kitais moksliniais įrodymais. Tad žmogui itin sudėtinga atsirinkti, kur rimtų mokslinių tyrimų išvados, o kas tik ištraukta iš konteksto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Įvairiausioms dietoms pasaulyje per metus išleidžiama net 100 mlrd. JAV dolerių. Deja, lietuvius jau irgi galima priskirti prie šios įtaigios pramonės aukų: ir mūsų šalyje nuolat daugėja besivaikančiųjų stebuklingų žaibiško sulieknėjimo receptų bei išleidžiančių tam didžiules sumas pinigų.

Šiais laikais pasaulyje turime galimybę stebėti vieną paradoksą: viena vertus, daugėja žmonių, besilaikančių dietų ir išleidžiančių daugybę pinigų jų patarimų knygoms, paskaitoms bei konsultacijoms, taip pat specialioms liekninamosioms procedūroms, preparatams ir maisto priedams, riebalus be jokių valios pastangų tirpdinančiai įrangai bei juos maskuojančiai aprangai, kita vertus, išsivysčiusiose valstybėse kiekvienas metais lygia greta gausėja nutukusių žmonių.
Taigi šiuo metu itin įnirtingai, įtaigiai ir profesionaliai dėl vartotojų dėmesio kaunasi dvi pramonės: viena, siūlanti perdirbtą ir jau paruoštą maistą, kurio galima greitai prikimšti skrandį, ir kita, raginanti tuoj pat kokiomis nors ypatingomis dietomis atsikratyti tokios netaisyklingos mitybos sukeltų padarinių. Ir jau nebereikia pirštais baksnoti į visos šios ydingos sistemos pradininkes JAV (čia, finansinių naujienų agentūros “Bloomberg” duomenimis, kasmet išleidžiama didžioji dalis dietų vartotojų pinigų – 55 mlrd. dolerių): šiuo metu neapgalvotą ir besaikį maisto vartojimą skatinanti greitojo maisto pramonė jau visiškai suklestėjusi ir Lietuvoje, o nutukusių mokyklinio amžiaus vaikų, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, per pastaruosius keliolika metų Lietuvoje nuo 10 proc. padaugėjo iki 22 proc.
Tokie duomenys stebinti neturėtų: dažnas vaikas Lietuvoje nebevalgo pusryčių; mokykloje per pietų pertrauką jis kokiu nors saldžiu sintetiniu gėrimu užsigeria bandelę arba gabalėlį picos (nes juk sriubą su kotletu mokyklos valgykloje valgo tik mokytojai ir kokie nors “lūzeriai”), ir jau labai gerai, jei bent vakare namie jo laukia subalansuoto, visus mitybos elementus siūlančio maisto lėkštė. Tačiau ir į ją neretai būna įdėtas koks nors maisto pramonės jau prieš kelias dienas sukurptas pusfabrikatis, kurį darbuose nusiplūkusiai mamai tereikia pašildyti.

Dietos – ligoms gydyti

Lietuvos dietologų draugijos prezidentė Edita Gavelienė primena, kad pats žodis “dieta” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “diaita”, reiškiančio gyvenimo būdą. “Ir, tiesą sakant, jo prasmė ir esmė per šimtmečius nepasikeitė: dieta turėtume vadinti žmogaus pasirinktą subalansuotos, jo lytį, amžių ir gyvenimo intensyvumą atitinkančios mitybos sistemą. Ir čia – jokių stebuklų, žaibiško sulieknėjimo pažadų, ypatingų receptų”, – pabrėžia gydytoja.
Atkreiptinas dėmesys, kad dietos, kaip išskirtinės mitybos sistemos, sąvoka pirmiausia paplito medicinoje, gydytojams pastebėjus, kad tam tikrų produktų atsisakymas, o kitų dažnesnis vartojimas padeda kovoti su tam tikromis ligomis. Pavyzdžiui, podagros priepuolių galima išvengti valgant mažiau purinų turinčio maisto, o juos kaupia kepta mėsa ir jos sultiniai. Taigi sąnarių skausmas kamuoja mažiau, jei dažniau pasirenkama žuvis, vaisiai ir daržovės. O štai celiakija pasireiškia tada, kai virškinamasis traktas netoleruoja gliuteno – baltymo, kurio gausu kviečiuose, miežiuose, avižose ir rugiuose, todėl šių kruopų tenka atsisakyti.
Suprantama, nustojus valgyti mėsos kepsnius ar kvietinių miltų pyragus pradeda kristi svoris, tad specialios dietos iš medikų kabinetų dar viduramžiais persikėlė į turtuolių dvarus, kuriuose dėl pertekliaus ir saiko praradimo buvo paplitę antsvoris ir nutukimas. O visuotine panacėja dietos tapo jau pokariu, kai suklestėjusi maisto pramonė nuo badavimo išvadavo Vakarų pasaulį, kurį toji pati pramonės pažanga išlaisvino ir nuo sunkaus fizinio darbo. Geras pusšimtis metų – ir turime klestinčią simbiozę: nebejudančią, persivalgyti linkusią visuomenę ir ne į sveiką protą, bet į vartotojo pinginę apeliuojančią dietų pramonę.
O sveikas protas turėtų prisiminti paprasčiausias ir visiškai nieko nekainuojančias tiesas: per dieną reikia suvalgyti dvi saujas grūdų produktų, tiek pat vaisių ir daržovių, kiek mažiau mėsos bei pieno produktų ir dar saujelę ar šlakelį riebalais aprūpinančio maisto. Bet juk kur kas lengviau valgyti tai ir tiek, kiek norime, ir jau tada, kamuojamiems sąžinės priekaištų ir visuotinio grožio sampratos (gražūs žmonės yra liekni) spaudimo pulti ieškoti stebuklingų liekninamųjų dietų.
E.Gavelienė pabrėžia, kad Lietuvoje taip pat jau susiklostė ydinga padėtis: didžioji dalis žmonių arba turi antsvorio, arba yra per liesi. “Žmonės tarytum ir domisi savo mityba, apie tai diskutuoja, dalijasi patirtimi. Deja, dažniausiai nukrypstama į kokių nors pikantiškų dietų, stebuklingų liesėjimo būdų aptarimus, o ne į blaivią diskusiją apie paprastus žmogaus organizmo poreikius ir paprastus jų patenkinimo būdus”, – pastebi dietologė.
Didžiausi bėda, kad puolus į kraštutinimus ir atsisakius kokių nors vienos rūšies produktų organizmas anksčiau ar vėliau dėl jų stygiaus pradeda sirgti.

Noras liesėti – sutrikimas

Valgymo sutrikimų centre dirbanti psichologė-psichoterapeutė Ilona Kajokienė teigia, kad dauguma valgymo sutrikimų prasideda nuo nepasitenkinimo savo figūra, ir dieta pasirenkama kaip vienas iš metodų, norint pakeisti neatitikimą tarp savo tikrosios išvaizdos ir fantazijos, minčių, kokia ji turėtų būti.
“Labai svarbus ir visuomenės požiūris. Mergina, kuri bet kurioje kitoje Europos ar Amerikos šalyje būtų laikoma liekna ir gražia, Lietuvoje tampa baisia ligone, mat čia ji laikoma stambia. Mūsų visuomenės požiūris į normalius kūno apvalumus yra išsigimęs. Tai būdinga visai Rytų Europai”, – tvirtino gydytoja, duodama interviu tinklalapiui dieta.lt.
Jos įsitikinimu, 97 proc. dietų yra reklamos triukas, didžioji jų dalis – absoliučiai nelogiškos. “Dietų reklama – kablys moterų sąmonei: jūs esate nepakankamai žavios, tai mes jums duosime dietų”, – pabrėžia specialistė.
Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė teigia, kad kruopščiai peržiūrėti savo racioną nepakenktų daugeliui žmonių: ar geras angliavandenių ir baltymų balansas, ar pakanka daržovių. Ir to rezultatai būtų puikūs, nes pasitelkus gerą dietą galima pasveikti net ir nuo įvairių ligų. “Žinoma, turiu omenyje mokslu pagrįstas ir dietologų siūlomas dietas, kurios labai skiriasi nuo pavojingų greito sulieknėjimo metodų”, – primena gydytoja.
Profesionalios gydytojos dietologės, įkūrusios kliniką “Dietos sistema”, perspėja, kad dabar Lietuvoje itin populiarios maisto derinimo, mitybos pagal kraujo grupes dietos, taip pat mechaninis žarnyno valymas, norint suliesėti, tėra moksliškai neįrodyti eksperimentai. “Jie spekuliatyvūs ir manipuliuoja ribotomis mūsų žiniomis apie žmogaus organizmo fiziologiją”, – aiškina klinikos vadovė E.Gavelienė.
Pavyzdžiui, maisto produktų derinimo teorija gydytojams skamba tiesiog juokingai: aiškinimas, kad nesuderinti produktai rūgsta ir pūva skrandyje bei žarnose yra nelogiški, nes rūgimo ir puvimo procesams reikalingų bakterijų skrandyje paprasčiausiai nėra. “Nesvarbu, ką su kuo “derinsite”, – svarbu, kad tų derinamųjų komponentų nebūtų per daug. Kitaip tariant, nereikia persivalgyti”, – ir vėl prie paprastų tiesų sugrąžina specialistė.
O gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė atkreipia dėmesį, jog savarankiškai sudarant savo dietą svarbu įvertinti, kad ji teiktų pakankamą kiekį kalorijų, maistinių medžiagų ir būtų sudaryta iš įvairių produktų. “Žmogaus dienos racioną turi sudaryti 15 proc. baltymų, 35 proc. riebalų ir 50 proc. angliavandenių”, – pabrėžia specialistė.

Box1

Šimtmečiais – tie patys patarimai

Norintiems maitintis saikingai, bet taip, kad organizmas kasdien gautų visų reikalingų medžiagų, Didžiosios Britanijos maisto standartų agentūra (The Food Standards Agency) primena pagrindinius ir per amžius nesikeičiančius subalansuotos mitybos principus: maitintis reikia įvairiai, svarbu kasdien valgyti daug vaisių, daržovių ir grūdinių kultūrų patiekalų, negalima pamiršti bulvių ar ryžių, privaloma yra mėsos ar žuvies bei pieno produktų porcija.
Išskiriami aštuoni pagrindiniai sveikatai palankios ir netukinančios mitybos principai: mitybos pagrindą sudaro grūdinių kultūrų patiekalai; racione daug daržovių ir vaisių; valgoma daug žuvies; ribojami perdirbti riebalai ir cukrus; saikingai vartojama druska (ne daugiau kaip 6 g per dieną); būtinas fizinis aktyvumas; geriama daug vandens; nederėtų praleisti pusryčių.

Užrašai šalia lėkštės
Vaisiai ir daržovės
Duona, ryžiai, bulvės, makaronai
Pienas ir pieno produktai
Maistas, kuriame gausu riebalų ir / arba cukraus
Mėsa, žuvis, kiaušiniai, pupelės

Šaltinis: food.gov.uk

Box2

Faktai ir skaičiai apie dietas
Vidutinė amerikietė sveria 70 kg ir dėvi 14 dydžio drabužius. Tuo tarpu iš tobulo kasdienio gyvenimo reklamų žvelgiančios manekenės vidutiniškai sveria 50 kg ir nešioja 8 dydžio drabužius.
50 proc. amerikiečių moterų laikosi kokios nors dietos.
Nuo 90 iki 99 proc. dietų neužtikrina, kad svoris sumažės visam gyvenimui.
Tik 30 proc. amerikiečių moterų kaulų masės indeksas yra normalus – dauguma jau serga osteoporoze dėl visiškai klaidingo įsitikinimo, kad pieno produktai tukina, todėl jos jų nevartoja.
Apklausų duomenimis, antsvorį amerikietės moksleivės laiko didesne problema negu atominis karas, vėžys ar tėvų netektis.
Nerimas dėl išvaizdos ir valgymo sutrikimų problemos jaunas amerikietes pradeda kankinti daug anksčiau negu potraukis prie alkoholio ir narkotikų; tačiau alkoholio ir narkotikų prevencijos programas turi visos JAV mokyklos, o valgymo sutrikimų problema garsiai įvardijama vos keliose mokymo įstaigose.
Šaltinis: INDD organizacija

Įkirta
Dietologė E.Gavelienė: “Lietuviai tarytum domisi savo mityba, tačiau dažniausiai nukrypstama į kokias nors pikantiškas dietas, stebuklingus liesėjimo būdus.”

Susilpnėjus imunitetui, lietuviai pirmiausia linkę atsigręžti į sveikesnį maistą, rodo neseniai „Acimel“ užsakymu atliktas reprezentatyvus gyventojų nuomonės tyrimas.

Taip organizmą stiprina apie 75,2 proc. apklaustųjų. Maždaug po trečdalį tokiu atveju daugiau ilsisi (36,2 proc.) arba būna fiziškai aktyvesni (28 proc.), dešimtadalis imasi kitų priemonių – grūdinimosi, skiepų ar tiesiog šiltesnės aprangos. Vienokių ar kitokių priemonių didinti organizmo atsparumą griebiasi absoliuti dauguma – 93,6 proc. gyventojų.

Rinkdamiesi sveikesnį maistą, lietuviai stengiasi valgyti daugiau vaisių ir daržovių bei naudoti natūralias sveikatos stiprinimo priemones (česnaką, medų, citriną) – šiuos būdus renkasi po kiek daugiau nei 36 proc. apklaustųjų. Penktadalis organizmą stiprina vartodami vitaminus ir maisto papildus, kiek mažiau tokiu tikslu imasi subalansuotos mitybos (18 proc.), beveik dešimtadalis (9,9 proc.) valgo jogurtą arba daugiau funkcinio bei vitaminais praturtinto maisto.

Anot lietuvių – vienareikšmis lyderis tarp maisto produktų, kuris stiprina organizmo apsaugą yra česnakas – jį naudoja kone kas antras lietuvis. Trejetuke taip pat puikuojasi citrina ir medus. Organizmo atsparumą ligoms daugiau kaip trečdalis apklaustųjų didina valgydami daržoves, vaisius, ypač citrusinius, taip pat vartodami vitaminą C bei imbierą. Populiariausiųjų produktų, didinančių organizmo atsparumą, sąraše ir kopūstai, vaistažolės, žuvų taukai, taip pat pienas ir „Actimel“ bei omega 3 rūgštys – juos minėjo dešimtadalis respondentų. Vos 2 proc. apklaustųjų teigia nieko nevartojantys organizmui stiprinti arba priemonių negalėjo įvardinti.

Vitaminą C, kurio svarbą organizmui stiprinti supranta daugiau kaip trečdalis apklaustųjų, mitybos specialistai įvardina kaip itin svarbų žmogaus imuninei sistemai.

„Šis vitaminas yra vienas pagrindinių antioksidantų. Jis dalyvauja organizmo oksidacijos procesuose, kurių metų yra kuriama natūrali žmogaus organizmo apsauga – imunitetas,“ – sakė gydytoja-dietologė dr. Edita Gavelienė. Pasak jos, veikdamas kaip antioksidantas vitaminas C reaguoja su kenksmingomis medžiagomis organizme joms dar nespėjus pakenkti organizmo veiklai.

Vitaminas C kaip ir daugelis kitų vitaminų, yra efektyviausiai pasisavinamas su maistu. Geriausias vitaminų šaltinis – šviežios daržovės ir vaisiai. Šaltuoju sezonu, kai racione sumažėja vitaminingų vaisių ir daržovių, svarbų vaidmenį įgauna funkcinis maistas.

„Funkcinis maistas yra praturtintas biologiškai vertingomis medžiagomis, kurios daro teigiamą įtaką žmogaus organizmui. Tokiam maistui priskiriami ir pieno produktai bei jogurtai, praturtinti gerosiomis bakterijomis ir vitaminais“, – sakė dietologė.

Prasidedant šaltajam sezonui, Lietuvos parduotuvėse atsirado naujiena – geriamieji „Actimel“ jogurtai, praturtinti natūraliu vitaminu C, išgaunamu iš malpigijų (angl. Acerola).

Mitybos žinovų malpigija vadinama supervaisiumi, o vertinamas jis dėl itin didelės vitamino C koncentracijos. Panašiose į vyšnias, tačiau saldžiose malpigijose vitamino C yra 20 kartų daugiau nei citrinose. Pasak dr. E. Gavelienės, vienoje sunokusioje malpigijoje yra visos paros vitamino C norma.

 

IMUNITETUI STIPRINTI NAUDOJA ŠIUOS PRODUKTUS, proc. nuo apklaustųjų	95.65
Česnakas	45.76
Citrina	40.54
Medus	38.08
Daržovės	34.83
Vaisiai	32.10
Vitaminas C	28.20
Citrusiniai vaisiai	21.87
Imbieras	21.65
Žalioji arbata	18.97
Kopūstai	13.75
Vaistažolės	13.33
Žuvų taukai	11.65
Pienas	11.42
Actimel	8.13
Omega 3 rūgštys	7.70
Multivitaminai	7.29
Apelsinų sultys	7.20
Vitaminas B	7.07
Ežiuolė	6.37
Vaistai	4.71
Ženšenis	4.05
Vitaminas D	2.69
Royal jelly	2.12
Šaltalankiai	2.11
Homeopatija	1.56
Cinkas	1.30
Šeivamedžio uogos	1.20
Nieko	2.45
Nežinau	1.89
Šaltinis: “Actimel” tyrimas, 2011, TNS
Naudojant tyrimo duomenis, nuoroda į Actimel būtina.