"Veido" archyvas

Iki šiol remiantis sveikos mitybos piramide buvo rekomenduojama valgyti daugiausia grūdų produktų, tačiau dabar ji iš esmės pakeista. Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Dr. Almantas Kranauskas paaiškino, kad senoji piramidė, kuri buvo parengta daugiau kaip prieš 10 metų, jau nebeatitiko šiuolaikinės mitybos reikalavimų, joje neįvertinta tai, kad šių laikų žmonės mažiau juda.

Naujoje “Maisto pasirinkimo piramidėje” svarbiausia vieta skiriama daržovėms, vaisiams ir grūdų produktams. Šie produktai turėtų sudaryti didžiausią maisto raciono dalį. Kartu akcentuojama, kad per dieną reikėtų išgerti mažiausiai aštuonias stiklines vandens. “Antrame piramidės aukšte – mėsos ir pieno produktai. Nedidelę šio aukšto dalį užima dar ir aliejus bei riešutai. Šiame aukšte išdėstytų produktų galima vartoti kasdien, bet saikingai. Piramidės viršūnėje – saldainiai, sviestas, pyragaičiai, cukrus ir druska. Jų reikėtų vartoti retai ir labai mažais kiekiais”, – teigia Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja Roma Bartkevičiūtė.

A.Kranauskas pastebi, kad naujoje piramidėje prie itin mažais kiekiais rekomenduojamų vartoti produktų buvo pridėta druska, nes lietuviai per daug jos vartoja, o tai viena iš padidėjusio kraujospūdžio priežasčių. “Piramidė taip pat buvo papildyta rekomendacijomis, kad per dieną suaugusieji turėtų aktyviai judėti mažiausiai pusvalandį, o vaikai – valandą”, – dėsto A.Kranauskas.

Gydytojas tikisi, kad formuoti tinkamus gyventojų mitybos įpročius padės ne tik naujoji piramidė, bet ir dar šiais metais prekybos centrus pasieksianti produktų linija, pažymėta rakto skylutės ženklu. “Taip ženklinami bus tik griežtus sveikos mitybos kriterijus atitinkantys produktai. Pavyzdžiui, mėsa galės būti tik 8 proc. riebumo, kituose produktuose – tik labai nedidelis druskos, cukraus kiekis. Saldiklių, dažų visai negalės būti”, – sveikų maisto produktų liniją pristato A.Kranauskas.

"Veido" archyvas

Lietuvą jau pasiekė JAV gerokai įsisiūbavęs judėjimas, siūlantis šviežią ir sveiką maistą tose vietose, kur įprastai galima įsigyti tik patrauklaus, bet mažai naudingo greito maisto.

“Valgyk jas lyg greitą maistą!” – tokį reklaminį šūkį galima išvysti JAV prie patogiai, spalvotose, akiai patraukliose pakuotėse supakuotų mažųjų morkyčių lentynų. Panaši pasiūla – jau kelis mėnesius ir Lietuvos prekybos centruose bei “Statoil” degalinių tinkle. Vienodo dydžio nuplautas ir valgyti paruoštas morkytes mūsų rinkai tiekia Latvijos bendrovė “SunCrisp”.

Morkas auginančios ir pakuojančios kompanijos pardavimo vadovė Gunita Bergmane pasakoja, kad “SunCrisp” Latvijoje prieš 7 metus įsteigė Norvegijos investuotojai. Dabar bendrovė ne tik sėkmingai pardavinėja savo produkciją Latvijoje, bet ir eksportuoja ją į Norvegiją, Vokietiją bei šalis kaimynes Lietuvą ir Estiją. “Mes atrenkame vienodo dydžio ir storio mažąsias morkytes, jas nušveičiame ir nuplauname. Supakuotos į ekologiškus suyrančios plastiko maišelius jos šaldytuve išlieka šviežios iki mėnesio”, – pasakoja atstovė.

Pasak UAB “Lietuva Statoil” Greito maisto kategorijos vadovės Vaidos Kirkilaitės, šviežios morkytes šiame degalinių tinkle greitai išpopuliarėjo – akivaizdi tendencija, kad net ir rinkdamiesi greitą maistą, lietuviai nori jo šviežio ir sveiko.

“Morkyčių nuperkama vis daugiau, jos tapo viena populiariausių mūsų prekių”, – tvirtina pašnekovė. Įkvėpta šio sėkmingo pavyzdžio, “Statoil” netrukus ketina pasiūlyti ir daugiau sveikų produktų savo klientams: vasarą jie galės užkąsti patogiai supakuotų šaltibarščių, o nuo vasaros pabaigos – įvairių skonių šviežių daržovių karštų sriubų.

"Veido" archyvas

Visuotinis sintetinių vitaminų vartojimas kelia rimtų rūpesčių mitybos specialistams. Viena vertus, manoma, kad iš piliulės mes pasisaviname tik iki 30 proc. mūsų organizmui reikalingų medžiagų. Kita vertus, specialistai pastebi, kad žmonės pernelyg pasitiki chemine pramone, užuot skyrę dėmesio mitybai. Mat skirtingai nei vitaminų, gaunamų su maistu, sintetinių vitaminų įmanoma perdozuoti. Todėl kai kurios Europos šalyse yra draudžiama prekiauti vitaminizuotais maisto produktais ir gėrimais.

"Veido" archyvas

Pavasarį visuomet iškyla dilema – ar kūdikį maitinti “senojo” sezono daržovėmis, užaugintomis ekologiškai, ar įsigytomis iš patikimų rankų, ar pirkti šviežias. Patariame neskubėti siūlyti vaikui šiltnamiuose išaugintų daržovių, nes jose daug susikaupusių nitratų.

Atūžus ekologijos bangai pradėjome daug labiau rūpintis, ką dedame mažyliui į burnytę, nerimauti, kad sodo ar daržo gėrybėse yra ir blogybių, jos gali būti užterštos ir mažyliui pavojingos. Puiku, jei atokiau nuo judraus kelio turite savo sodą ar kaimą, žinote, ką ir kaip ten auginate. Tuomet kūdikis gauna daržovių ir vaisių, kuriuose nėra kenksmingų cheminių medžiagų, o jums nereikia turguje savo žvitria akimi bandyti “nuskaityti”, kiek ūkininkų parduodamose daržo gėrybėse yra nitratų ir kitokių chemikalų.

Pradedant mažylį primaitinti papildomai, pirmenybę reikėtų teikti daržovėms, nes jose yra daug vertingų medžiagų: vitaminų, mineralų, krakmolo, augalinės ląstelienos, antioksidantų ir kt. Daržovienė tradiciškai yra pirmasis papildomas kūdikio maistas.

Verčiau rinktis tokias daržoves, kurios auga mūsų krašte. Tačiau pavasaris – tikrai nėra tinkamiausias laikas daržovienėms. Nors parduotuvėse daržovių ir vaisių pasirinkimas gausus net ir šiuo metų laiku, kūdikio maistui ruošti jie nėra patys tinkamiausi. Dažniausiai jie būna apipurkšti chemikalais, mat kitaip paprasčiausiai greitai sugestų.

Šviesa mažina kiekį

Pavasarį nereiktų skubėti anksti pirkti ir siūlyti mažiesiems šiltnamiuose išaugintų daržovių ir dėl to, kad jos gausiai tręšiamos azoto trąšomis, todėl jose kaupiasi nitratai. Paprastai augaluose visada būna nitratų – tai normalus fiziologinis reiškinys. Maitindamasis augalas “siurbia” azotą iš dirvos nitratų forma, kurie vėliau, saulės šviesoje vykstant fotosintezei, dalyvauja baltymų gamyboje. Daugiausia nitratų kaupiasi šaknyse, stiebuose, lapkočiuose, mažiausiai – vaisiuose, sėklose.

Pravartu žinoti, kad nitratų kiekis augaluose kinta. Apniukus orams, sulėtėja augalų fotosintezė, tuomet nitratai kyla iš šaknų į lapus ir juose kaupiasi, bet dėl nepakankamo apšvietimo baltymų sintezė nevyksta. Nitratų nustatoma daugiau net tuomet, jei augalai nebūna tręšti azotinėmis trąšomis. Nitratų augale daugiau randama anksti ryte, nes per naktį “susiurbti” iš dirvos nitratai dar nebūna panaudoti baltymų gamybai (tam reikia saulės šviesos).

Nitratų grėsmės

Vaikams, ypač kūdikiams, nitratai gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, mat jų organizmas į teršalus reaguoja daug jautriau nei suaugusiųjų. Kūdikiams apsinuodijus nitratais sutrinka organizmo aprūpinimas deguonimi. Nitratai, virtę nitritais, žmogaus organizme hemoglobiną, kuris aprūpina organizmą deguonimi, paverčia methemoglobinu. Vystosi vidinis deguonies badas. Kai methemoglobino koncentracija kraujyje pasiekia 10 proc., pasireiškia simptomai – kūdikį pradeda pykinti, jis vemia, dūsta, mėlynuoja oda ir gleivinės, pačiu blogiausiu atveju, nesuteikus pagalbos, gali ištikti traukuliai, kūdikis gali net mirti.

To nenutiks vien pavalgius daržovių – mokslinėje literatūroje nėra paminėta jokio atvejo, kad nuo daržovių, kuriose buvo nitratų, būtų užfiksuoti apsinuodijimai. Juos labiau sukelia nitratais užterštas vanduo. Tačiau svarbios ir daržovės, nes kūdikėlio svoris yra labai mažas.

Į žmogaus organizmą patenkantys nitratai su daržovėmis yra mažiau pavojingi negu gaunami su geriamuoju vandeniu dar ir dėl to, kad daržovėse esantys vitaminai C, E, B, karotinas, augaliniai fenoliai stabdo nitritų jungimąsi su kitomis pavojingomis medžiagomis ir taip mažina kancerogenų (nitrozaminų) susidarymą.

Kaip sumažinti nitratų kiekį?

Kad sumažėtų nitratų perteklius ir išliktų vitaminai, kitos vertingos medžiagos, svarbu parinkti tinkamą daržovių paruošimo būdą. Nitratų daržovėse sumažėja:

• gerai nuplovus – 10–15 proc.;

• pora valandų pamirkius sūriame, vitaminu C parūgštintame, karštame vandenyje – 20 proc.;

• virtose daržovėse – 80 proc., troškintose – 10 proc., keptose – 40– 60 poc., raugintose – 25–40 proc.;

• pašalinus tas dalis, kuriose kaupiasi daugiausia nitratų – agurkams, moliūgams, cukinijoms pašalinama prie kotelio esanti 2–3 cm vaisiaus dalis, žievė;

• vandenį, kuriose virė daržovės, reikia išpilti ir daugiau niekam nenaudoti.

Saugios ir nesaugios daržovės

Leistina nitratų norma vaikams skaičiuojama pagal kūno masę, pvz., 20 kg mažyliui leistina nitratų norma – 74 mg, 27 kg mažyliui – leistina nitratų norma 100 mg.

• Mažai nitratų (10–150 mg/kg) turi žirniai, pomidorai, paprikos, česnakai, bulvės, cikorinės salotos, svogūnų galvos, vėlyvosios morkos. Nedaug nitratų nustatoma Lietuvoje auginamuose vaisiuose ir uogose. Šiuose produktuose nitratų kiekis retai viršija 100 mg/kg. Juose nitratų kiekiai netgi nėra reglamentuojami, nes tikimybė juose aptikti nitratų yra minimali.

• Vidutiniškai nitratų (150–700 mg/kg) turi agurkai, vėlyvieji gūžiniai kopūstai, lauke auginami svogūnų laiškai, cukinijos, moliūgai, patisonai, porai, rūgštynės, ankstyvosios morkos, pastarnokai, petražolių šakniavaisiai, žiediniai kopūstai (derlius nuimamas rudenį), gelteklės;

• Daug nitratų (700–1500 mg/kg) kaupia ankstyvieji žiediniai ir gūžiniai kopūstai, burokėliai, brokoliai, salierai, griežčiai, ropiniai kopūstai, ropės, krienai, rabarbarai, lauko ridikėliai ir ridikai, pekininiai kopūstai, šiltnamiuose auginami svogūnų laiškai;

• Labai daug nitratų (1500–4000 mg/kg) kaupia salotos, garbanoti gūžiniai kopūstai, mangoldai, špinatai, šiltnamiuose auginami ridikėliai, petražolių, salierų ir burokėlių lapai.

BFL

Praėjusią savaitę Žemės ūkio ministerijoje vėl posėdžiavo darbo grupė, sudaryta iš Žemės ūkio ir Sveikatos ministerijų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų bei verslo organizacijų atstovų.

Ši grupė rengia pirminius pasiūlymus dėl išskirtinumą produktui suteikiančių nuorodų naudojimo gairių ir ieško būdų, kaip nedrausti žymėjimo, bet kartu ir neklaidinti vartotojų.

Šiame darbo grupės posėdyje produktų gamintojų asociacijos turėjo pateikti informaciją apie maisto priedų kiekius, kurie natūraliai susidaro gamybos proceso metu, bei pareikšti pageidavimus, kokius maisto priedus jie norėtų žymėti ant produktų.

Mėsos perdirbėjų asociacijai, kaip ir anksčiau, nepasisekė prieiti vieningo sutarimo. Dalis iš jos narių yra patenkinti esama žymėjimo tvarka ir siūlo nutraukti vartotojų klaidinimą, atsisakant žymėjimo „be jokių E“. Kiti siūlo leisti specialiai žymėti išsiskiriančius produktus ir patvirtinti tyrimų dokumentais, kad gaminant nebuvo dedama E priedų. Jų nuomone, darbo grupė turėtų įvertinti ir nustatyti normatyvus išskirtinės vertės produktams žymėti.

Pasak Lietuvos maisto pramonės asociacijos direktorės Irmos Pilypienės, lietuviai labai atsargiai žiūri į maisto priedus: tyrimų duomenimis, net 87 proc. apklaustųjų jie kelia didelį susirūpinimą, o tai gerokai viršija ES „susirūpinimo“ vidurkį. „Mes, gamintojai, pasisakome už galimybę žymėti išsiskiriančius produktus“, – teigė I. Pilypienė. Pasak direktorės, nors šiuo metu populiariausias užrašas „be E“, bet vis dėlto kiekvienam gaminiui užrašas turėtų būti skirtingas. I. Pilypienė dar kartą pabrėžė, kad ne kas kitas, o pats gamintojas yra atsakingas už savo produktą ir jo gamybai naudojamas žaliavas.

Užgardų ir pagardų gamintojų asociacijos atstovės Zitos Čepulytės teigimu, jų gamintojai yra metę dideles pajėgas ir atlikę daugybę eksperimentų, kurdami išskirtinius gaminius, todėl norėtų išsaugoti žymėjimo galimybę. Jie nemato nieko blogo, jei toks žymėjimas padeda ieškančiam žmogui susiorientuoti produktų gausoje. Tačiau, anot jų, žymėti produktus užrašu „be jokių E“ yra nelogiška, geriau būtų „gamybos metu nepridėta“ ar „gamybos metu nededama“. Šiandien standartizuotų gaminių nebėra, kiekvienas gamintojas kuria savo receptūras, veikia savikontrolės sistema, taigi gamintojas ir prisiima visą atsakomybę dėl gaminio sudėties. Kontroliuojamas turėtų būti tik galutinis produktas, nustatant, ar vartotojas apgaudinėjamas su užrašais ar ne, tad visa esmė ir yra ta, kaip sugalvoti tokią kontrolės sistemą.

Posėdyje daug dėmesio buvo skirta klausimui, kaip atskirti natūraliai esančias ar gamybos metu natūraliai susidarančias medžiagas, identiškas E raide žymimiems maisto priedams, nuo gamybos metu pridedamų medžiagų. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, apklausęs visų ES šalių kolegas, konstatavo, kad niekur nėra nustatytų natūralių priedų kiekių normų, nes nežinoma, kaip tai padaryti. Pavyzdžiui, mėsos sudėtis gali labai skirtis ir dėl gyvulio užauginimo vietovės, ir nuo subrandinimo ar kitų savybių. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuomone, kadangi vartotojai labai rūpinasi maisto priedais, todėl juos būtinai reikia šviesti, paaiškinti, kad dažnai medžiagos, identiškos maisto priedams, susidaro gamtoje natūraliai. Ryškiausias to pavyzdys – glutamo rūgštis bei iš jos susidarantis mononatrio glutamatas, kurio natūraliai yra daržovėse ir daugelyje maisto produktų. Todėl etiketėje esantis užrašas „Pagaminta be E621“ visai nereiškia, kad produkte nėra šios medžiagos.

Darbo grupės nariai pastebėjo, kad pasklidus žiniai apie atliekamus specialiai žymėtų produktų tikrinimus, šalyje pastebimai sumažėjo pažeidimų. Posėdyje neišvengiamai kalba pasisuko ir apie konkurenciją su gaminiais iš kitų šalių, kurių etiketėse nurodoma, kad nėra maisto priedų ir konservantų, taip pat buvo domimasi, ar tikrinami parduotuvių lentynose esantys užsienietiški gaminiai. Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, jie gali ištirti tokius gaminius: jeigu bus rastas pažeidimas, bus informuotos tos šalies atitinkamos tarnybos, kad imtųsi sankcijų. Žemės ūkio ministerijos turimomis žiniomis, kitose ES šalyse dar nėra aiškių susirūpinimo požymių, kad išskirtinis ženklinimas kartais klaidina vartotojus.

„Labai sunku parodyti produkto išskirtinumą, neklaidinant vartotojo. Būtų šaunu, jeigu Lietuvoje susikurtų organizacija, kuri galėtų sertifikuoti produktus be maisto priedų ir dėti savo ženklą, kaip kad dabar žymimi ekologiški produktai“, – svarstė darbo grupės vadovas žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas.

Posėdžio dalyviai vieningai sutarė, kad užrašas „be jokių E“ yra iš principo klaidinantis vartotoją, nes taip nurodoma, kad nededama priedo, kuris ir taip negali būti įdėtas į produktą. Ženklinant galbūt reikėtų nurodyti, kokių konkrečių priedų neįdėta.

Sveikatos apsaugos ministerija dar kartą akcentavo, kad išskirtinis ženklinimas jokiu būdu nereiškia, kad produktai be E ar konservantų yra sveikesni, taip pat pasiūlė pasirinkti žymėti tik tuos priedus, kurie ypač aktualūs vartotojams – tai konservantai, dažikliai, saldikliai.

voruta.lt

"Veido" archyvas

Tarp labiausiai brangusių maisto produktų pirmauja daržovės – bulvės, morkos, kopūstai

Šiemet brango beveik visi pagrindiniai maisto produktai. Lietuviai į tai reagavo dvejopai: turtingesni tebevalgo tą patį, bet mažiau atideda taupymui, o skurdžiau gyvenantieji ieško pigesnių pakaitalų ir atsigręžė į turgavietes.

Grikiai per metus pabrango beveik 150 proc., lietuviški baltagūžiai kopūstai – 130 proc., bulvės – 90 proc., maistinis aliejus – 50 proc. Tai maisto produktai, kurie nuo praėjusių metų balandžio Lietuvoje pabrango labiausiai.

Vadinasi, fasuotų bulvių kilogramo kaina nuo lito priartėjo prie dviejų litų, o litro aliejaus kaina nuo 5,5 Lt šoktelėjo iki beveik 9 Lt. Jūsų piniginė tikrai tai pajuto.

Ir šį sąrašą būtų galima dar ilgai tęsti, nes Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, nuolat renkančio informaciją apie maisto prekių kainas iš keturių didžiausių prekybos tinklų, duomenimis, nuo kelių iki keliasdešimties procentų šiemet brango beveik visi pagrindiniai maisto produktai.

Sutaupyti atostogoms nebepavyksta

Banko “Nordea” komunikacijos vadovo Vaidoto Cucėno ir jo žmonos rinkodaros specialistės Rasos pajamos didesnės už vidutines, bet ir juos parduotuvėje suerzina pakilusios maisto kainos. Juk dėl tokio staigaus ir netikėto maisto kainų šuolio sunkmečiu trejų metų dukrelę auginančiai Cucėnų šeimai dabar tenka keisti savo planus. Pavyzdžiui, atsisakyti taip lauktų ir dar neseniai planuotų vasaros atostogų prie Viduržemio jūros.

“Nieko nebeišeis – gyvenimas taip pasikeitė, kad susitaupyti nepavyks, – apžvelgdama sumenkusius šeimos finansus konstatuoja R.Cucėnienė. – Todėl neseniai nusprendėme, kad vietoje šios kelionės pasiimsime dviračius ir vyksime pailsėti prie Baltijos jūros.”

Savo šeimos biudžetą kruopščiai planuojanti šeima apskaičiavo, kad jų išlaidų dalis, tenkanti maistui, per metus padidėjo 10 proc. Tai lėmė maisto prekių kainų didėjimas. “Mūsų išlaidos maistui padidėjo apie 100 Lt per mėnesį. Kai kurių produktų atsisakėme, pavyzdžiui, nebeperkame duonos, nes pradėjome ją kepti patys, o kiaušinius perkame iš ūkininkų, nes taip 10–15 proc. pigiau”, – sako pašnekovė.

Bet ne tik maisto produktų brangimas lėmė, kad Cucėnams dabar tenka atidėti išsvajotas atostogas: juk brangsta ir degalai, ir buto šildymas. Vien automobilių degalams abu sutuoktiniai dabar išleidžia apie 150 Lt per mėnesį daugiau nei prieš metus. Išlaidos šiek tiek sumažėjo, kai žiemą Cucėnai atsisakė kai kurių savaitgalio išvykų mašina, o prasidėjus pavasariui ėmė dažniau važinėti dviračiais. Tačiau niekaip nepavyko susimažinti išlaidų už senos statybos buto šildymą. V.Cucėnas gerai prisimena, kad prieš aštuonerius metus perkant šį būstą vienas pagrindinių kriterijų buvo šildymo išlaidos, tuomet siekdavusios apie 220–250 Lt per mėnesį. Vėliau mokesčiai tolydžio didėjo, kol praėjusią žiemą pasiekė 630–680 Lt per mėnesį.

Anksčiau Cucėnai kainų didėjimo praradimus kompensuodavo pajamomis iš terminuotųjų banko indėlių, bet dabar, palūkanoms kritus ir besiekiant 2–3 proc., to padaryti nebepavyksta.

Apskritai Cucėnai dabar vis mažiau lėšų gali skirti taupymui ir juodai dienai. Tą patį tenka patirti ir kitiems didesnes nei vidutines pajamas gaunantiems lietuviams: atliekamos lėšos, kurios iki šiol būdavo skiriamos banko indėliams ir kitoms taupymo priemonėms, dabar naudojamos būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms – pabrangusiam maistui, degalams įsigyti ir mokesčiams sumokėti.

Daugiau pravalgysime, mažiau sutaupysime

Kaip teigia “Swedbank” asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė, tie gyventojai, kurie pastaraisiais metais stipriai taupė ir mažino vartojimą, dabar priversti elgtis kitaip – taupymui numatytas lėšas skirti savo kasdieniams poreikiams. Tai patvirtina ir Cucėnų šeimos pavyzdys. O žmonės, kurie ir taip sunkiai suduria galą su galu, arba tam tikrų produktų atsisako, arba renkasi pigesnius ir ne tokius koybiškus jų pakaitalus. Pastebima ir tai, kad pirkėjai grįžta iš prekybos centrų į turgus, nors ir čia kainos didėja.
“Vargu ar žmonės pradės savo santaupas “valgyti”, aš manau, kad jie tiesiog mažiau kaups, mažiau sutaupys”, – svarsto O.Bložienė.

Iš tiesų terminuotieji indėliai bankuose pastaruoju metu jau ne tik nebedidėja, bet ir pamažu menksta. Teigiama, kad tam įtakos turi ir palūkanų sumažėjimas, populiaresni tampa kiti taupymo būdai.

Naujausiais Lietuvos banko duomenimis, nauji namų ūkių indėliai šių metų vasarį siekė 836 mln. Lt, arba apie 4 mln. Lt mažiau nei tokiu pat metu pernai. Kovo–balandžio mėnesių duomenų dar neturima, tad tendencijos išryškės vėliau.

O ką pataria taupymo ekspertai – kaip bent kiek sumažinti padidėjusias maisto išlaidas? Knygos “91 būdas taupyti, arba dieta jūsų piniginei” autorė Linata Dvareckienė primena, kad išlaidas maistui galima gerokai sumažinti planuojant pirkinius, o ypač – iš anksto sudarant savo šeimos savaitės valgiaraštį ir atsižvelgiant į prekybos centrų skelbiamas akcijas. “Pavyzdžiui, svetainėje www.pigutis.lt galima sužinoti visų prekybos centrų galiojančias akcijas ir pagal tai planuoti šeimos valgiaraštį”, – pataria L.Dvareckienė.

Rinkodaros specialistė, beje, pastebėjo, kad per pastaruosius metus jos šeimos išlaidos maistui padidėjo net apie 20 proc. Tiesa, tam įtakos turėjo ne tik kylančios kainos, bet ir tai, kad ūgtelėjo sūnūs.

Taigi Lietuvos gyventojų maistui skiriama pajamų dalis, ekonomikos pakilimo metais mažėjusi, vėl ims didėti – pagal šį rodiklį, liudijantį šalies skurdumą, lenkiame daugelį Europos Sąjungos valstybių.

Šiais mokslo metais visose mokyklose turėjo nelikti automatų su bulvių traškučiais, gazuotais gėrimais, saldumynais ir kitais nesveikais produktais. Kad tokie užkandžiai iš tiekėjų nepakliūtų į mokyklas, kontroliuoja visuomenės sveikatos centrų įgalioti specialistai.

Deja, aparatų su nesveikais produktais atsisakė dar ne visos ugdymo įstaigos. O daugelyje jų saldumynus ir gazuotus gėrimus pakeitė kiti užkandžiai, kurie pagal sveikos mitybos principus taip pat nėra geri ir jų vaikų maisto racione neturėtų būti labai daug. Tai sūrio lazdelės, sausainiai, sultys pakeliuose. Šiais produktais prekiaujama daugelio mokyklų kavinėse, valgyklose. Jų galima nusipirkti iš automatų.

Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinės mokyklos direktorius Romualdas Petrevičius patvirtina, kad toks automatas jo vadovaujamoje švietimo įstaigoje buvo pastatytas prieš tris mėnesius. “Pasirašėme sutartį su viena Šiaulių įmone, kuri pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą produktų sąrašą aprūpins automatą sultimis, sūrio lazdelėmis, sausainiais, jogurtais”, – sako R.Petrevičius.

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios gydytojos higienistės Ritos Sadūnaitės, aparatuose gali būti sūrio lazdelių, jogurtų, vaisių, leidžiama dėti sausainių, vaflių, bandelių.

Dietologė Edita Gavelienė perspėja, kad nors tokie užkandžiai geriau negu bulvių traškučiai arba šokoladiniai batonėliai, jų reikėtų valgyti saikingai. “Sūrio lazdelės arba jogurtas – sveikas užkandis, tačiau jis neturėtų atstoti pietų.

Nauji aparatai – žingsnis sveikesnės mitybos įpročių formavimo link, bet nereikėtų pamiršti, kad vaikams geriausiai tinka šiltas, naminis maistas. O užkandžiuose nėra būtino kiekio mineralinių medžiagų, vitaminų. Sultys pakeliuose yra koncentruotos, tad jose nėra beveik jokių naudingų medžiagų”, – primena E.Gavelienė.

"Veido" archyvas

Vaisiai – bene didžiausias vitaminų, mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis. Žiemą jų ypač reikia organizmui stiprinti. Visos žinome, kad vertingiausi – švieži, neseniai nuskinti vaisiai. Tačiau žiemai baigiantis tokių pasirinkimas menkas. Kuo juos pakeisti?

Apie “šviežius” vaisius ir jų laikymą

Švieži vaisiai maistiniu požiūriu neabejotinai vertingiausi. Juose gausu energiją teikiančių angliavandenių, vitaminų, mineralų, virškinamajam traktui naudingos ląstelienos. Taip pat – organizmui labai svarbių biologiškai aktyvių medžiagų: pektinų, bioflavanoidų, organinių rūgščių, eterinių aliejų, fitoncidų, kitaip dar vadinamų augaliniais antibiotikais. Apie pastarųjų naudą ypač primenama siaučiant peršalimo infekcijoms.

Tačiau šviežiais vadinami ir ką tik nuskinti, ir jau pusę metų (ar  ilgiau) palaikyti vaisiai. Yra žinoma, kad ilgiau laikomuose vaisiuose (ir daržovėse) vertingų medžiagų, ypač vitaminų, mažėja. Pavyzdžiui, pusę metų sandėlyje laikomų obuolių vitamino C sumažėja maždaug 10–20 proc. Todėl kuo mažiau laiko praėję nuo vaisių skynimo, tuo geriau. Lietuviški vaisiai – dažniausiai tik obuoliai – saugyklose nelaikomi ilgiau nei metus. Užsienietiški išlaikomi ir dvejus trejus metus. Deja, pamačiusios nesuprasime – vaisiai šių metų ar pernykščiai. Todėl obuolius tikrai geriau rinktis lietuviškus.

! Švieži vaisiai, norint pagerinti prekinę išvaizdą (pavyzdžiui, suteikti blizgesį), kartais apdorojami specialiu vašku (todėl jį sunku nuplauti). Vaškas būna natūralios kilmės ir, kaip teigiama, žmogaus sveikatai nekenksmingas. Vis dėlto kriaušes ar obuolius (ypač atvežtinius) patariama ne tik nuplauti, bet ir nulupti.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis atvežtinius

Nors manoma, kad geriausia valgyti savo platumų gėrybes, pavasariop, be lietuviškų obuolių, parduotuvėse nelabai daugiau ką rasi. Egzotiški vaisiai – irgi neblogas pasirinkimas organizmo vitaminų atsargoms papildyti. Ypač – nuo seno mūsų skrandžiams pažįstami.

• Apelsinai. Labiausiai vertinami dėl vitamino C, kuris stiprina imuninę sistemą ir saugo nuo infekcijų. Geriausi tie, kurių žievelė plona, yra sunkūs pagal dydį. Natūralios apelsinų sultys gana rūgščios, todėl jų nepatartina daug gerti žmonėms, kuriems padidėjęs skrandžio rūgštingumas.

• Greipfrutai. Pagerina medžiagų apykaitą, padeda sudeginti riebalus. Parduotuvėse parduodami tik prinokę. Laikomi sausoje vietoje greipfrutai ilgai išlieka nepakitę. Tegiama, kad vieni geriausių užauginami Izraelyje – vidutinio dydžio, geltonos spalvos, be kauliukų ir saldūs.

• Citrinos. Turi daug vitamino C. Panašiai kaip apelsinai ir greipfrutai, citrinos nuskintos nebeprinoksta. Patartina pirkti ryškiaspalves, ganėtinai sunkias pagal dydį, o kad negestų – laikyti šaldytuve. Teigiama, kad geriausios citrinos užauginamos   Ispanijoje, yra sultingos ir jų žievelė palyginti plona. Turkiškos nelabai sultingos, o atvežtos iš Graikijos būna su stora žievele.

• Mandarinai. Vitamino C juose kiek mažiau nei apelsinuose ar citrinose, užtat daugiau vitamino A. Geriausia pirkti oranžinės spalvos vaisius, sunkius pagal dydį, prigludusia žievele, be žalių dėmių, nes ir jie nuskinti neprinoksta.

• Bananai. Labiausiai vertinami dėl gausybės skaidulinių medžiagų, kurios būtinos geram žarnyno darbui. Sunokusių vaisių žievelė tamsiai geltona, su rudais taškeliais. Žali prinoksta kambario temperatūroje. Prinokusiuose daugiausia organizmo gerai paimamos fruktozės.

• Kiviai. Turi daug vitamino C (vienas vaisius – dienos norma). Juose yra fermento aktinidino, kuris neleidžia sustingti želei, o pieno patiekalams suteikia kartoką prieskonį. Sunokę kiviai būna minkštoki. Kieti vaisiai prinoksta kambario temperatūroje.

• Ananasai. Manoma, kad jų sultys gerina medžiagų apykaitą. Nuskinti neprinoksta. Patariama rinktis saldžiai kvepiančius  pilkšvos, žalsvos ir geltonos spalvos vaisius.

• Melionai. Jų minkštime yra daug betakarotino, kuris organzime virsta vitaminu A. Kuo melionai ryškesnės geltonos ar oranžinės spalvos, tuo betakarotino turės daugiau. Melionai gerina medžiagų apykaitą, valo organizmą, nes turi labai daug vandens. Nuskinti žali neprinoksta. Geriausi tie, kurių žievėlė gana šviesi ir tvirta, su minkštu įdubimu ties uodegėle, o kvapas – saldus.

Verta žinoti

Svarbu nevalgyti neprinokusių vaisių. Juose yra protopektino, organizme virstančio metilo alkoholiu, kuris gali apnuodyti skrandį ir žarnyną. Dėl to gali pykinti, prasidėti viduriavimas.

Siaučiant infekcijoms gydytojai pataria į lauką iš namų eiti pakramčius citrinos griežinėlį – jos rūgštys, burnoje išsilaikančios dar apie valandą (jeigu nieko daugiau nevalgyta), kaipmat sunaikina čia patekusius ligas sukeliančius mikrobus.

Šaldyti

Žiemos pabaigoje šviežius vaisius gali pakeisti ir šaldyti. Šaldymas – vienas labiausiai maisto medžiagas tausojančių konservavimo būdų. Nustatyta, kad šaldant vitaminų ir mineralinių medžiagų juose sumažėja maždaug 10 proc. Tai tikrai nedideli nuostoliai. Tinkamai užšaldyti vaisiai ir uogos skoniu, kvapu mažai kuo skiriasi nuo šviežių, juos galima valgyti bet kuriuo metų laiku. Todėl puikiai tinka žiemos pabaigos ir pavasario mitybai pagerinti.

Pats užšaldymas produktuose esančioms maisto medžiagoms nekenkia, tačiau jų šiek tiek prarandama dėl laikymo.

Maistą laikant aukštesnėje temperatūroje (7 laipsnių šalčio) prarandama daugiau vertingų maisto medžiagų nei laikant žemesnėje (18 laispnių šalčio). Dėl šaldymo daugiausia nukenčia B grupės vitaminai (suyra niacinas, vitaminas B2, folio, pantoteno rūgštys).

Pakuoti pramoniniu būdu šaldyti vaisiai ir uogos gali būti apdoroti dujomis (helio ir pan.). Teigiama, kad jos vaisių sudėčiai ir skoniui įtakos neturi.

Verta žinoti

Vaisius ir uogas reikėtų atitirpinti kambario temperatūroje. Jų nerekomenduojama šildyti ant ugnies ar mikrobangų krosnelėje, nes praras gerą išvaizdą ir skonio savybes. Geriausia patiekti pusiau sušalusius, kai jų temperatūra būna apie nulį laipsnių.

Negalima jau atšildytų produktų vėl užšaldyti (įmonėms tai kategoriškai draudžiama). Atitirpinus pagreitėja mikrobiologiniai procesai, todėl vėl užšaldytas produktas bus menkavertis, gali sukelti virškinimo sutrikimų.

Džiovinti

Šie vaisiai yra netekę vandens, kuris, beje, sudaro apie 80–90 proc. viso jų svorio. Vitaminų juose kelis kartus mažiau nei šviežiuose, tačiau ypač gausu mineralinių medžiagų.

Džiovinti vaisiai yra saldūs, nes juose daugiau nei šviežiuose fruktozės ir gliukozės – natūralių vaisių cukrų. Šie angliavandeniai iš virškinamojo takto greitai patenka į kraują ir suteikia “skubios” energijos pavargus ar po fizinio krūvio.

Džiovinti vaisiai yra gana kaloringi, bet juose išlieka orgaznimui labai vertingų mineralų: kalcio, kalio, geležies, magnio, fosforo. Jie labai naudingi ir dėl ląstelienos, gerinančios žarnyno darbą.

Džiovinant vaisius iš jų išgaruoja vanduo, o terpėje, kurioje jo nėra, negali daugintis mikrobai. Pramoniniu būdu vaisiai džiovinami šalčiu – tai vienas geriausių ir plačiausiai naudojamų konservavimo būdų. Vaisiai sudžiūsta per labai trumpą laiką, todėl juose išlieka daugiau naudingų medžiagų nei džiovinant šilumoje ar saulėje (tada žūsta didžioji dalis vandenyje tirpių vitaminų, suyra dalis fermentų).

Prieš džiovinimą dauguma vaisių apdorojami spalvą fiksuojančiais sieros junginiais. Po džiovinimo, norint apsaugoti nuo pelėsių, jie dar papildomai apdorojami konservantais. Reikėtų žinoti, kad džiovinti supeliję vaisiai, panašiai kaip ir riešutai, yra labai pavojingi. Juos apnikęs pelėsis išskiria ypač nuodingas medžiagas, galinčias sukelti vėžį.

Pasak mitybos specialistų, visi konservantai, kurių turi džiovinti vaisiai, yra maisto priedai, tad labai jų baimintis nereikėtų. Plaunant ar plikant karštu vandeniu, daugelis konservantų iš džiovintų vaisių nepašalinami. Sveikuoliai teigia, kad sieros junginius esą galima neutralizuoti mirkant vaisius vandenyje, kuriame ištirpinta šaukštelis geriamosios sodos.

Verta žinoti

Nereikėtų parduotuvėse ieškoti lietuviškų džiovintų vaisių – nė viena Lietuvos bendrovė to pramoniniu būdu nedaro. Jų galima rasti tik ūkininkų turgeliuose. Daugiausia džiovintų vaisių importuojama iš Turkijos, Kinijos, Egipto, Užkaukazės valstybių, Uzbekistano, taip pat ES šalių.

Šviesios spalvos vaisiai džiovinami tamsėja. Tad jei džiovinti vaisiai yra labai šviesūs, greič·    iausiai buvo veikiami cheminių medžiagų. Todėl tikrai verta rinktis tamsesnius, rusvo ar pilkšvo atspalvio džiovintus vaisius.

Brangesni, užtai švariausi džiovinti vaisiai parduodami vakuuminėse pakuotėse.

Džiovintus vaisius reikėtų suvartoti iki ant pakuotės nurodytos datos. Jų galiojimo laikas gana ilgas – metai ir daugiau.

Konservuoti

Konservavimas – vienas iš šiluminio maisto apdorojimo būdų. Jis “pražudo” bene daugiausiai vertingų maisto medžiagų. Konservuoti vaisiai yra kaitinami ir netenka apie 50–60 proc. vitaminų ir mineralų. Taigi tokiuose vertingų medžiagų gerokai mažiau. Tačiau didesnės kompanijos vaisių konservus vitaminizuoja, todėl juos valgant vitaminų gaunama panašiai tiek, kiek ir valgant šviežius. Į vaisių konservus gali būti dedama konservantų, saldiklių, dažomųjų medžiagų, tad prieš perkant derėtų atidžiai išstudijuoti jų etiketę.

"Veido" archyvas

Privatūs Lietuvos kanopinių žvėrių augintojai savo aptvaruose laiko tauriuosius, Dovydo, dėmėtuosius elnius, danielius, stirnas, muflonus, šernus, karčiuotuosius avinus, alpinius ir sibirinius ožius, stumbrus

Nors lietuviams vis labiau rūpi sveika mityba ir ekologija, žvėriena ant tautiečių stalo – dar retenybė. Priežastys akivaizdžios – ši mėsa brangi, o kaip ją paruošti, reikia išmanyti.

Elnių augintojų Lietuvoje sparčiai daugėja, tačiau daugeliui jų tai tėra malonumas, o ne verslas, tvirtina Lietuvos elnių augintojų asociacijos prezidentas Gediminas Vaitiekūnas. Augimą liudija skaičiai: 2007 m. leidimų steigti aptvarus elniams ir kitiems kanopiniams žvėrims buvo išduota keturiasdešimt, 2008 m. per aštuoniasdešimt, o 2009 m. jau daugiau nei pusantro šimto. “Tai – labai didelis augimas, galima sakyti, šios veiklos bumas”, – sako G.Vaitiekūnas.

Privatūs Lietuvos kanopinių žvėrių augintojai savo aptvaruose laiko tauriuosius, Dovydo, dėmėtuosius elnius, danielius, stirnas, muflonus, šernus, karčiuotuosius avinus, alpinius ir sibirinius ožius, stumbrus. Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra apie 26 tūkst. aktyvių medžiotojų. Skaičiuojant procentais, tai – vienas mažiausių rodiklių Europoje.

Per metus – šimtas elnių

Tačiau, anot pašnekovo, daugeliui elnių augintojų tai yra ne verslas, o pomėgis. Asociacijos vadovo manymu, elnių auginimas verslu gali tapti tik tuo atveju, kai augintojas turi nuosavų viešojo maitinimo įmonių. Tada galima sunaudoti visą skerdieną, nes, tarkim, restoranai perka tik geriausią jos dalį – išpjovą, nugarinę, rečiau – kumpį. G.Vaitiekūno žiniomis, maitinimo ar kaimo turizmo verslą turėję elnių augintojai per metus savo klientams sumaitindavo apie šimtą elnių.

Asociacijos vadovas sako, kad elnių augintojams labiau apsimoka parduoti juos gyvus kitiems augintojams, nei mėsą. “Jei supirkėjas moka penkis eurus už skerdienos kilogramą, tai – jau gera kaina. Tačiau mėsos perdirbėjai didelio aktyvumo nerodo. Nuo senų laikų veikianti specializuota įmonė “Viltlit” superka mėsą iš medžiotojų, tačiau moka pigiai, tad elnių augintojams su ja turėti reikalų neapsimoka”, – teigia G.Vaitiekūnas.

Anot pašnekovo, ši rinka dar nėra organizuota, numatyti, kiek mėsos galėtų patiekti elnių augintojai – keblu. Įvairiais vertinimais, Lietuvos augintojai turi nuo 3 tūkst. iki 5 tūkst. elnių. Palyginkime: Latvijos elnių augintojų asociacija, gyvuojanti seniau, tik prieš keletą metų sugebėjo surinkti krovininį šaldytuvą – apie 24 tonas arba 200 skerdenų elnienos ir išsiųsti į Švediją. “Elnienos kiekiai Lietuvoje nėra tokie dideli, kad galėtume patenkinti užsienio rinkas. O koks žvėrienos poreikis Lietuvoje – sunku pasakyti, tokių tyrimų nėra atlikta”, – komentuoja G.Vaitiekūnas.

Anot pašnekovo, gera žinia yra ta, kad jau parengtas dokumento projektas, kuriame numatyti reikalavimai ekologiškam elnių auginimui, tuo užsiimantys ūkininkai galės gauti sertifikatus, patvirtinančius, kad jų produkcija ekologiška. “Tikimės, kad siekti sertifikatų ūkininkai galės imtis jau šiais metais. Nors faktiškai elnių auginimas yra ekologiškas, formaliai kaip ekologiško ūkininkavimo rūšis jis iki šiol pripažintas nebuvo”, – aiškina G.Vaitiekūnas.

Krokodilais nesusiviliojo

Bendrovės “Maxima Lt” Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė informuoja, kad didžiausias prekybos tinklas žvėriena, tiksliau – egzotiška mėsa pirmą kartą pabandė prekiauti dar  2004 m. gruodį. Tuomet prekybininkai pirkėjams siūlė tik šaldytų produktų: kengurienos, krokodilienos, kiškių ir bizonų mėsos, laukinių paukščių – karvelių ir fazanų.

“2005-ųjų rudenį buvome pateikę ir gyvatienos. O 2008 m. gruodį artėjančioms žiemos šventėms pirmieji iš prekybos tinklų pasiūlėme Lietuvos miškuose sumedžiotos atšaldytos žvėrienos: elnienos, stirnienos, šernienos”, – prisimena L.Muižienė. Pasak departamento vadovės, dabar žvėriena parduodama didžiausiose tinklo parduotuvėse, kuriose lankosi išskirtiniais produktais besidomintys pirkėjai. “Šaldytą žvėrieną ir egzotišką mėsą perkame iš užsienio, o atvėsintą žvėrieną superkame Lietuvoje”, – informuoja L. Muižienė.

Ji pripažįsta, kad šiuo metu žvėrienos “Maximos” šaldytuvuose galima ir nerasti. “Kadangi šaldytos žvėrienos paklausa menka, nes ši mėsa brangi, šiuo metu ja neprekiaujame. Šiais metais atšaldytą žvėrieną pradėsime pardavinėti veikiausiai spalį, kai prasidės varomosios medžioklės zezonas”, – numato prekybos tinklo atstovė.

Kita vertus, ji teigia, kad atšaldyta žvėriena sulaukia vis daugiau pirkėjų dėmesio, žmonės išmoksta ją paruošti ir žino, kokių patiekalų gali pasigaminti. Per dvejus metus atšaldytos žvėrienos pardavimas “Maximos” tinkle padidėjo 50 proc. Tačiau kokie yra konkretūs kiekiai, departamento direktorė nesako.

Troškinti skirta šerniena ar stirniena tinklo parduotuvėse kainuoja 29,99 Lt, šernienos, elnienos ir stirnienos kumpis – 49,99 Lt, šernienos nugarinė – 69,99 Lt, elnienos ar stirnienos nugarinė – 99,99 Lt.

“Žvėrienos, ypač šviežios, paklausa auga. Tačiau tai yra brangi mėsa, todėl ją renkasi ir perka tik nedidelė dalis mūsų pirkėjų, ieškančių išskirtinių, ypatingesnių produktų. Žvėrienos paklausa išauga prieš šventes, kai žmonės nori ką nors gurmaniško paruošti svečiams ar nudžiuginti artimuosius”, – svarsto pašnekovė.

Egzotišką žvėrieną, laukinių paukščių mėsą anksčiau bandė pardavinėti ir prekybos tinklas “Rimi”. “Šiuo metu atvėsinta ar šaldyta žvėriena net ir per šventes neprekiaujame, nes paklausos nėra. Tie, kuriems reikia žvėrienos, jos įprastai ieško pas pažįstamus medžiotojus ar specializuotose vietose. Tokių užklausų parduotuvėse beveik nesulaukiame”, – komentuoja bendrovės “Rimi Lietuva” atstovė Jovita Bagdonaitė.

Ji informuoja, kad šiuo metu prekybos tinklo asortimente yra kelių rūšių Lietuvos mėsos perdirbėjų patiektos žvėrienos produktų: šaltai rūkytos elnienos, karštai rūkytų elnienos dešrelių ir vytintų žvėrienos dešrų.

Patys neaugina

Ūkininkų Artūro ir Audros Miežanskų šeima elniena pradėjo prekiauti ūkininkų, ekologiniuose turgeliuose, tarp jų – Vilniaus Tymo kvartalo turguje. “Žvėrienos mes parduodame nedaug, nes tokios mėsos paklausa palyginti menka. Gal gaminiai iš elnienos turėtų didesnę paklausą, nes paruošti šviežią mėsą moka ne visi. Tai nėra paprasta, nes dažniausiai gyvūnas nebūna jauniklis, – tik pastarųjų mėsa esti minkšta ir kvapni”, – aiškina A.Miežanskienė. Ūkininkai elnių patys neaugina, juos perka iš šalia esančio elnyno.

“Mes auginame mėsinius galvijus, ėriukus, ožkas, triušius. Jų mėsa, jei yra tinkamai užauginta, tikrai labai paklausi. Pašarus savo žolėdžiams ruošiame patys, mėsai nenaudojame jokių konservavimo priemonių”, – tikina A.Miežanskienė.

“Veido” žiniomis, elnienos kilogramas sostinės Tymo turguje kainuoja apie 40 Lt.

Joniškio rajone veikiantis viešbutis ir restoranas “Audruvis” žvėrienos, fazanienos patiekalus savo klientams siūlo jau septynerius metus. Mėsa į restorano virtuvę atkeliauja iš tiems patiems restorano savininkams priklausančio elnyno ir fazanyno. “Vyras – medžiotojas, todėl mūsų šeima gal jau penkiolika metų maitinasi tik žvėriena. Elnyną turime ilgiau nei dešimtmetį. Todėl ir kilo mintis įkurti restoraną, kuriame galėčiau kurti receptus iš pačių užaugintos mėsos”, – pasakoja “Audruvio” savininkė Audronė Petraitienė. Ji sako, kad restoranas turi nemažai nuolatinių klientų, tačiau didžioji dalis – iš anapus sienos, kaimynai latviai.

“Atvažiuoja ne tik pavalgyti, bet ir nusipirkti žalios mėsos. Turime ne tik elnienos, bet ir fazanų, avių, nutrijų mėsos, prieš Kalėdas visuomet pasiūlome žąsų ir ančių. Dar prekiaujame pačių rūkytais gaminiais”, – vardija A.Petraitienė. Ji juokiasi sulaukianti ir kritikos, kodėl specializuotame restorane nėra kiaulienos ar vištienos, neva iš jų gaminti patiekalus būtų parankiau ir pelningiau.

A.Petraitienė pasakoja, kad tarp populiariausių “Audruvio” patiekalų yra pagal jos receptą verdama “charčio” sriuba, fazano krūtinėlė baltojo vyno padaže, elnio nugarinės kepsnys. “Labai populiarios 35 litus už kilogramą kainuojančios rūkytos dešros, vytinta elniena, kurios kilogramas kainuoja 70 Lt”, – papildo šeimininkė.

“Džiaugiuosi, kad valgančiųjų sveiką maistą daugėja. Mūsų elnių aptvaras yra sename sode, vasarą jie minta žole, medžių žievėmis, rudenį – obuoliais, žiemą šeriame morkomis ir cukriniais runkeliais. Skonį ir kokybę lemia dar ir tai, kad mėsa – jaunų, pusantrų dvejų metų gyvūnų”, – giria A.Petraitienė.

"Veido" archyvas

Ko reikia stipriems kaulams, neskeldėjančioms gleivinėms, visoms be išimties ląstelėms? Ar kasdien su maistu gaunate pakankami silicio?

Lūžinėjantys nagai, nušiurę plaukai, pablyškusi veido oda ir apelsino žievelę primenantis šlaunų paviršius? Dažniausiai tai byloja ne apie paveldėtą jungiamojo audinio silpnumą, bet rodo, kad pablogėjo sveikatos būklė – pavyzdžiui, kai sutrikus medžiagų, iš kurių sudarytas mūsų organizmas, pusiausvyrai lieka per mažai svarbaus mikroelemento – silicio.

Šio mikroelemento yra ne viename kristale – agate, ametiste, kalnų krištole, kvarce. Tačiau jo turi ir augalai. Juk be silicio plonas stiebelis nesistiebtų į aukštį, kartu išlikdamas lankstus – nulinktų netgi be vėjo.

Stangrumas, lankstumas, atsparumas

Turbūt ne be reikalo gamta sutvarkė taip, kad žmogaus organizme silicio rūgšties (gamtoje gryno silicio niekada nesutiksi – visada junginiuose su deguonimi) būtų 7 g, o geležies, būtinos kvėpavimui ir kraujo gamybai, tėra 4–5 g. Tiesą sakant, tas “mikro” kalbant apie silicį tinka tik kalbant apie jo koncentraciją organizme – juk tai antras pagal dažnumą (po deguonies) cheminis elementas Žemėje. Jo rasime kiekvienoje žmogaus ląstelėje.

Žmogaus organizme silicio reikia visur – tai maisto ir statybinė medžiaga kremzlėms, jungiamajam audiniui, odai, plaukams ir nagams. Jo trūkstant susilpnėja raiščiai, gali nusileisti gimda. Šis mikroelementas padeda sulaikyti drėgmę ir padidina audinio tamprumą. Be to, jis skatina kolageno ir elastino susidarymą jungiamajame audinyje. Tai tikras grožio eliksyras. Beje, jis ypač svarbus vyresnio amžiaus žmonėms. Silicio rūgštis būtina medžiagų apykaitai, reikalinga ir stipriems, atspariems kaulams, nes pagreitina mineralizaciją, be silicio sutrinka kalcio absorbcija. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad osteoporoze sergantiems pacientams dažnai trūksta silicio. Visa bėda, kad organizmas nepasigamina silicio junginių, taigi jo reikia gauti, suprantama – su maistu.

Šiais mokslo pažangos laikais silicio stygių geriausiai parodo plauko analizė. Šis mikroelementas vis dar nuodugnių tyrimo objektas. Manoma, kad jo dienos norma 10–40 mg, ji patenkinama, jei žmogus maitinasi normaliai ir įvairiai – kai maiste netrūksta natūralių vitaminų ir mikroelementų. Mat augaliniuose produktuose – bulvėse, morkose, grūduose, silicio yra pakankamai, jo junginiai organizmo neblogai paimami ir iš gyvulinių produktų, jei gyvuliai mito tikra žole. Tačiau dažnai valgant pramoniniu būdu perdirbtus produktus ir pusfabrikačiu, gali atsirasti silicio stygiaus simptomų. Be to, jie (glebi oda, lūžinėjantys nagai, osteoporozė) dažnai išryškėja vyresniems žmonėms – kai menkas apetitas ar išsivirti trūksta noro ir energijos, suvalgytame maiste tikrai per mažai reikalingų medžiagų.

Grožio puoselėtojas

Silicis – nuo seno žinoma sveikatos ir grožio medžiaga – ypač svarbi moterims: juk jis stangrina odą ir jungiamąjį audinį, taigi veja šalin celiulitą, kurį neretai sunku įveikti net ir aktyviai sportuojančioms. O žmogaus plaukai ir nagai pirmiausia patraukia žvilgsnį, jie rodo gyvybingumą ir sveikatą. Tačiau kasdien tenkantys krūviai – šaltis, vėjas, užterštas oras, mechaninis poveikis ar intensyvi priežiūra – džiovinimas, dažymas, lakavimas, smarkiai atsiliepia struktūrai. Mityba, kurioje gausu vitaminų ir mikroelementų, gali nuo to apsaugoti.

Viršūnėlės ir šaknelės

Pirmiausia silicio ieškoti reikia augaliniuose produktuose – šaknyse, gumbuose ir subrandintuose grūduose bei sėklose. Niekada neapsiriksite pasirinkę svogūnus, kukurūzus, soras, javų grūdus, grikius, šakniavaisius. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad intensyvi augalininkystė dažniausiai reiškia, jog monokultūros nualina dirvą ir joje nelabai lieka mikroelementų. Taigi savam sklypelyje užaugintas burokėlis dar ir dėl to vertingesnis už kukurūzus iš pirktinio indelio.

• Daugiausia silicio yra svogūnuose (sudeginus svogūną pelenuose silicio rūgštis sudaro net 17 proc.) ir aluje.

• Toliau – burokėliai (11 proc.). Kiti gausūs silicio šaltiniai – miežiai, soros, grikiai, bulvės, kukurūzai, rugiai ir kviečiai, sezamo sėklos, ryžiai, bambuko ūgliai, žaliosios pupelės. Beje, vertingesni grūdai, esantys javainiuose, o ne gaminiai iš jų miltų.

• Silicio gauname ir su kokybišku mineraliniu vandeniu.

Soros – grūdeliai žvalumui ir linksmumui

Turbūt seniausiai žmonijai žinomas, nors pas mus ir nelabai populiarus grūdinis augalas šiandien tapo tikru išsigelbėjimu tiems, kuriems – vyresnio amžiaus arba dėl žalingo civilizacijos poveikio – reikia “pasiremontuoti”: pradedant nuo slenkančių plaukų ir lūžinėjančių nagų, nepakankamo odos aprūpinimo krauju ir suglebimo, baigiant chronišku nuovargiu, spengimu ausyse ir pan.

Tą sąrašą galima tęsti – nusilpęs jungiamasis audinys, kraujagyslės, skeletas, sąnariai, gleivinės, hemorojus ir užmaršumas – soros visur yra tinkama vadinamoji remonto medžiaga. Šie grūdai ne tik turtingi vertingų baltymų ir svarbių mikroelementų – iš kitų grūdinių soros išsiskiria silicio junginių gausa. O silicio rūgštis organizme paverčiama tikra atramine medžiaga. Gleivinės, ląstelių sienelės, visų mūsų organų apvalkalai, taip pat ir kraujagyslės, nervų audiniai dėl silicio rūgšties tampa elastingesni, lankstesni, atsparesni.

• Soros – lengvai virškinamos. Jos tinka vyresniems ir vaikams, sveikstantiems ir alergiškiems kitokiems grūdų produktams, mat jose nėra glitino. Labai rekomenduojama vartoti maitinančioms krūtimi ir po kaulų lūžių.

• Sorų kruopos saldokos, iš jų netgi galima išskirti gliukozę. Gal ir dėl to jos laikomos sangvinikų maistu – jis linksmai nuteikia, suteikia lengvumo, budrumo ir gudrumo. Afrikos tautelėse, kurių gyventojams soros yra pagrindinis maisto produktas, daug šokama.

• Soras, jei jos gerai paruoštos, mėgsta ne tik vaikai. Vertingiausi – lukštenti grūdai su gemalu, o ne dribsniai. Paruošti jas išties paprasta. Pirmiausia reikia nuplauti karštu vandeniu. Porcijai imama 50–70 g kruopų ir dvigubai tiek vandens. Iš lėto užviriname ir 20 min. paliekame brinkti ant pačios mažiausios liepsnos (arba labai sandariai uždengus ir nuėmus nuo viryklės). O dabar jau galite rodyti savo fantaziją – soros gardžios ir saldžios, ir pikantiškos. Tinka ne tik košėms, bet ir garnyrui ar apkepams. Pastaruosiuose labai dera porai, morkos arba pankoliai. Į saldžius sorų patiekalus tinka vyšnios, razinos, džiovintos slyvos, obuoliai ar abrikosai.

Arbata kaulams stiprinti

Lygiomis dalimis sumaišykite džiovintų dirvinių asiūklių, vaistinės taukės (dar vadinamos kaulažole) ir dilgėlių. 1–2 šaukštelius mišinio užpilkite stikline verdančio vandens, 7 min. pavirkite, palikite 15 min. pritraukti ir nukoškite. Gerkite tris skartus per dieną tarp valgymų.

Iš pagrindinių maisto produktų importuojame apie 90 proc. aliejaus, 60 proc. daržovių ir 53 proc. kiaulienos. Pienu, grūdais ar kiaušiniais ne tik apsirūpiname patys, bet ir daug eksportuojame.

Tyrimai rodo, kad lietuviai, rinkdamiesi maisto produktus, linksta prie lietuviškų. Savoje šalyje gaminti produktai pirkėjams atrodo šviežesni, sveikesni ir natūralesni. Vis dėlto ne visada lietuviška prekė pirkėjui lengvai prieinama.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys tvirtina, kad bene daugiausiai iš pagrindinių maisto produktų importuojame kiaulienos. Kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas apskaičiavo, kad 2009 m. importavome net 65 proc. visos suvartojamos kiaulienos, o 2010 m. – 53 proc.

Pernai iš užsienio, daugiausia Lenkijos, kiaulienos įsivežėme mažiau, nes dėl Rusijos įvestų muitų krito lietuviškų kiaulių eksportas į šią šalį.

“Tokią tendenciją vertinu neigiamai, nes Lietuva prieš 20 metų užsiaugindavo kiaulių tiek, kad ir patiems užtekdavo, ir dar du trečdalius eksportuodavome. Atgavus nepriklausomybę kiaulių užtekdavo, bet pamažu šiuos gyvulius auginti pasidarė nepopuliarus verslas ir po truputį pradėjome kiaules importuoti, o ne eksportuoti”, – liūdnai konstatuoja A.Gapšys. Auginamų kiaulių Lietuvoje mažėjo nuo nepriklausomybės atgavimo – 1991 m. lietuviai užaugino 2,73 mln. kiaulių per metus, 1994 – 1,3 mln., o 2009 m. – jau tik 923 tūkst.

Anot A.Gapšio, taip nutiko, nes kiaulių augintojų verslas susiduria su įvairiomis kliūtimis – griežtinami aplinkosaugos reikalavimai, kiaulių augintojams neskiriama tiesioginių ES išmokų. Be to, prieš didelių kiaulių fermų plėtrą smarkiai kovoja žalieji, teigiantys, kad didieji gyvulių kompleksai labai teršia aplinką.

Kiaulienos importas į Lietuvą pradėjo didėti nuo 2006 m. Dar viena šią tendenciją paskatinusi priežastis – įsivežti kiaulieną neretai pigiau. A.Baravykas vardijo, kad pigiau kiaulieną užaugina lenkai, vokiečiai, belgai. “Mes iš jų daugiausiai atsivežame kiaulienos, o kodėl jie užaugina pigiau? Drįstu teigti, kad todėl, jog ūkiai gauna tiesiogines išmokas, o mūsų kiaulininkystės ūkio parama nepasiekia”, – svarsto A.Baravykas. Dėl didėjančio importuotos kiaulienos kiekio ne visada lietuviškos mėsos pavyksta nusipirkti ne tik turguose, bet ir prekybos centruose.

“Lietuviškos kiaulienos kiekį mūsų rinkoje mažina ir tai, kad rusai jau treti metai iš eilės perka mūsų kiaules, o mes užleidžiame savo rinką kitų šalių kiaulienai. Eksportas – sveikintinas dalykas, bet mes turėtume didinti kiaulių skaičių – tiek eksportui, tiek savo poreikiams užtikrinti, o ne užpildyti rinką įvežtine produkcija”, – mano A.Gapšys.

Tokios pat nuomonės laikosi ir A.Baravykas, įsitikinęs, kad augindami daugiau kiaulių lietuviai sukurtų ir daugiau naujų darbo vietų. “Tūkstančiui užaugintų kiaulių tenka penkios šešios darbo vietos – prie kiaulių auginimo, skerdimo, perdirbimo, transportavimo, prekybos. Įvežamas į Lietuvą kiaulienos kiekis atitinka milijoną kiaulių, tad tiek užaugindami įdarbintume penkis šešis tūkstančius žmonių, suvartotume 400 tūkst. tonų grūdų”, – ekonominę naudą šaliai skaičiavo Kiaulių augintojų asociacijos direktorius.

Tuo tarpu ekonomistai problemų dėl didėjančio maisto produktų importo nemato. “Kiekvienoje šalyje reikia gaminti tai, kas labiausiai apsimoka ir prekiauti su kitomis šalimis. Nereikia siekti ar norėti šalyje pasigaminti viską ir nieko neimportuoti. Jei tam tikrus produktus apsimoka labiau auginti, pavyzdžiui, šiltesnio klimato šalyse, tai nenuostabu, kad į Lietuvą jie yra importuojami. Prekiaudamos šalys gali specializuotis, efektyviau gaminti ir išnaudoti santykinį pranašumą”, – komentuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Žilvinas Šilėnas.

Tokiai nuomonei pritaria ir SEB banko analitikė Vilija Tauraitė: “Žiūrint iš ekonominio taško, prekės juda ten, kur galima uždirbti daugiau. Jei gamintojui pelningiau grūdus ar kitą produkciją parduoti užsienyje, jis tą ir darys. Jei tiekėjas mato, kad gali importuoti pigiau ir pasiūlyti pigesnę prekę vartotojui ar gauti didesnę pelno maržą, natūralu, kad jis importuoja produkciją.”

Kita vertus, anot ekonomistės, vertinant produkto kokybę ir sveikatos kriterijų, naudingiau, kad daugiau maisto produktų būtų gaminama Lietuvoje – tokiu atveju vežant arčiau reikia naudoti mažiau cheminių konservavimo priemonių.

Aliejų spaudžia tik viena bendrovė

Daug į Lietuvą įsivežti tenka neišplėtotų pramonės šakų produkcijos. Štai Lietuvos prekybos tinklų lentynose daugiausiai rikiuojasi atvežtinis užsienio gamintojų aliejus, o lietuvišką aliejų šiuo metu šalyje spaudžia vienintelė įmonė “SV Obeliai”. Bendrovės direktorius Kęstutis Paškevičius informavo, kad jų produkcija Lietuvoje užima tik 10–15 proc. rinkos.

“Iš aliejinių kultūrų auginame tik rapsus, tačiau didelė derliaus dalis panaudojama biokurui gaminti. Prieš 15 metų turėjome “Obelių” gamyklą, ji neatlaikė importo konkurencijos ir bankrutavo. Aliejaus pramonės neturime, nes ir žaliavos nelabai yra”, – primena A.Gapšys. Mūsų klimatinės sąlygos nepalankios kitoms kultūroms, iš kurių gaminamas aliejus, auginti – sojoms, saulėgrąžoms, alyvuogėms. Tad konkuruoti su šiuos išteklius turinčiais europiečiais sudėtinga.

Didžiąją dalį importuojame ir grikių ar kakavos. Nemažą dalį suvalgome importuotų daržovių ir vaisių, nes mūsų klimatinės sąlygos neleidžia užsiauginti nei didelės jų įvairovės, nei visam sezonui. 2009 m. importavome apie 48 proc. daržovių, o 2010 m. per 10 mėn. – 60 proc. Lietuvos daržovių augintojų asociacijos prezidentė Zofija Cironkienė skaičiuoja, kad įsivežame ne tik rečiau vartojamas daržoves, bet ir apie 90 proc. pomidorų bei agurkų. “Šiltnaminę daržininkystę Lietuvoje visiškai sužlugdė pabrangusi energetika. Šių daržovių tapo pigiau tsivežti iš, pavyzdžiui, Maroko”, – komentuoja Z.Cironkienė.

Šiemet Lietuvoje sparčiai senka ir tradicinių daržovių atsargos, nes jau antrus metus iš Lietuvos ūkininkų masiškai daržovės vežamos į Rusiją. Z.Cironkienė informavo, kad mažiausiai likę kopūstų atsargų. “Eksportui kopūstų nebeturime, likę tik tiekimui į Lietuvos prekybos tinklus. Manome, kad labai nesišvaistant, lietuviškų kopūstų užteks iki kovo vidurio. Šiuo metu masiškai į Rusiją vežamos ir bulvės – jų atsargų Lietuvoje turėtų užtekti iki balandžio”, – vardija Z.Cironkienė.

Importuotos paukštienos suvalgome apie trečdalį

Mažiausiai importuoja, o daugiausiai eksportuoja Lietuvoje tradiciškai stiprūs paukštininkystės ir pienininkystės sektoriai. Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidentas Vytautas Tėvelis pranešė, kad 2009 m. suvalgėme apie 32 proc. importuotos paukštienos, o 2010 m. per 10 mėn. – 30 proc. Tokia įvežamos paukštienos dalis nusistovėjusi jau keletą metų. Gera tendencija, kad Lietuvos gamintojai daugiau eksportuoja paukštienos nei įsiveža: 2010 m. per 10 mėn. importuota 16,9 tūkst. tonų paukštienos, o eksportuota – 19,3 tūkst. tonų.

“Šiame sektoriuje vyksta persiskirstymas – europiečiai labiau perka brangesnes paukštienos dalis, tokias kaip krūtinėlė, o mes įsivežame jau antrarūšes, mažiau Europoje vartojamas dalis – šauneles, sparnelius, broilerius”, – aiškina A.Gapšys.

Didžioji dalis paukštienos, kaip ir kiaulienos, mus pasiekia iš Lenkijos. Tiesa, nors lenkiška mėsa Lietuvoje asocijuojasi su bloga kokybe, ekspertai mano, kad dėl to kaltinti reikėtų ne lenkus. “Ne lenkai prastą kiaulieną augina, o tiekėjai stengiasi atvežti kuo pigesnės produkcijos ir parduoti kuo brangiau. Jei atvežtų gerą lenkišką produkciją, nuo lietuviškosios ji nesiskirtų”, – įsitikinęs A.Gapšys.

Jautienos ir pieno produktų daugiausiai suvalgome lietuviškų. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, jautienos mes užsiauginame dvigubai daugiau nei reikia mūsų vidaus poreikiams. “Pusę pagamintos jautienos eksportuojame, o įvežama labai nedaug. Šiemet perdirbėjai šiek tiek gyvulių skerdimui importuoja, nes anksčiau lietuviai eksportuodavo tik jautieną, o dabar turkai pradėjo aktyviai gyvus galvijus vežtis iš Lietuvos”, – pasakoja A.Gabšys.

Panašus vaizdas ir pieno sektoriuje. Pasirodo, esame tarp 20 pasaulio šalių, kurios eksportuoja daugiausiai pieno produktų. Pieno Lietuvoje primelžiama maždaug 1,8 mln. tonų per metus, suvartojama 1,1 mln. tonų pieno produktų, tad visas perteklius eksportuojamas. “Praktiškai pieno mes turime du kartus daugiau, nei patys suvartojame, o įsivežame vos ne penkis kartus mažiau, nei eksportuojame”, – lygina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto darbuotojas. Pieno produktų importas sudaro apie 20 proc. suvartojamo kiekio. Panaši situacija ir dėl grūdų – užsiauginame du kartus daugiau, nei mums reikia, o įsivežame tik apie 10 proc.

"Veido" archyvas

Dietologų teigimu, trečdalį kasdien su maistu gaunamų kalorijų turi sudaryti riebalai: maždaug 70 g moterims ir 95 g vyrams

Jiems verčiama kaltė dėl antsvorio, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų ir aibės kitų negalavimų. Mėginant sulieknėti, jų atsisakoma pirmiausia. Tačiau riebalai organizmui būtinai reikalingi ir visiškai išbraukti jų iš valgiaraščio negalima.

Suteikia energijos ir pasitenkinimo

Nuolat primenama, kad valgant daug riebaus maisto padidėja grėsmė sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, krūtų, inkstų vėžiu, endometrioze, cukriniu diabetu ir, kaip žinoma, turėti antsvorio ar nutukti. Tačiau   trūkstant riebalų žmogus jaučiasi prastai, yra nusilpęs, pavargęs, pasyvus, nesotus, gali pradėti mausti viršugalvį, svaigti galva. Riebalai išryškina patiekalų skonį, kurių savalgius apima malonus sotumo, pasitenkinimo jausmas.
Nesvarbu, gyvulinės ar augalinės kilmės, gramas riebalų teikia 9,3 kilokalorijos (kcal) energijos. Dietologų teigimu, trečdalį kasdien su maistu gaunamų kalorijų turi sudaryti riebalai (t.y. jų reikia maždaug 70 g moterims ir 95 g vyrams). Baltymai turi sudaryti 10–15 proc. paros maisto kiekio, o angliavandeniai – 55–62 proc. Didžioji suvartojamų riebalų dalis turi būti vadinamieji naudingieji riebalai.

Naudingieji ir nenaudingieji

Riebalai yra sudaryti iš riebalų rūgščių: sočiųjų, mononesočiųjų ir polinesočiųjų. Pavienių rūgščių kiekis lemia riebalų vertę – kuo daugiau sočiųjų riebalų rūgščių, tuo didesnis neigiamas poveikis organizmui (didina cholesterolio koncentraciją kraujyje). Polinesočiosios riebalų rūgštys, priešingai – mažina cholesterolio koncentraciją, yra naudingos sveikatai. Mononesočiosios riebalų rūgštys organizmui neturi nei teigiamo, nei neigiamo poveikio – jos lengvai skaidomos ir absorbuojamos. Paprastai riebalai, kurių sudėtyje dominuoja sočiosios riebalų rūgštys, vadinami nenaudingaisias arba blogaisiais, o mono– ir polinesočiosios – naudingiaisiais arba geraisiais.

Naudingųjų riebalų šaltiniai

• Polinesočiųjų riebalų rūgščių gausu riebioje žuvyje (lašišose, skumbrėse, sardinėse, upėtakiuose ir kt.), žuvų taukuose, mėsoje, saulėgrąžų, sezamų, moliūgų sėklose, sėmenyse, riešutuose, sojų pupelėse, kai kuriose šviežiose daržovėse, sėmenų, saulėgrąžų, kukurūzų, sojų aliejuje.

• Mononesočiųjų riebalų rūgščių yra alyvų ir rapsų aliejuje, daugelyje riešutų rūšių, avokadose, alyvuogėse, vištienoje, žvėrių ir laukinių paukščių mėsoje.

Nenaudingųjų riebalų šaltiniai

• Sočiųjų reibalų rūgščių gausu riebioje mėsoje (ypač – kiaulienos), lašiniuose, grietinėje, svieste, fermentiniuose sūriuos, nenugriebtame piene, pyragaičiuose, pyraguose, sausainiuose, kokosuose, margarine, greito maisto produktuose. Tokių produktų per dieną patariama suvartoti ne daugiau kaip 20 g.

Širdis ir riebalai

Paprastai žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, gydytojai pataria riboti su maistu gaunamų riebalų kiekį. Tačiau ne visų jų rūšių! Geram širdies darbui svarbu ne riebalų kiekis, o kokybė. Jei maiste bus per daug sočiųjų riebalų rūgščių, didės ir cholesterolio kiekis. Norint jį sumažinti reikia gyvulinius riebalus keisti augaliniais (pavyzdžiui, aliejais), kuriuose gausu polinesočiųjų riebalų rūgščių. Jos kaip tik mažina cholesterolio koncentraciją.

Svarbūs hormonų apykaitai

Gydytojai nuolat primena (ypač jaunoms, dietų nuolat besilaikančioms merginoms ir moterims), kad sveikos moters kūne turėtų būti 20–30 proc. riebalų. Jie būtini estrogenų susidarymui, reguliariam menstruacijų ciklui, inkstų apsaugai. Jeigu jūsų figūra panaši į kriaušę, neskubėkite kaltinti šokolado. Taip sutvarkė motulė gamta, duodama moteriai galimybę gimdyti. Riebalai, ypač tie, kurie kaupiasi ant šlaunų ir aplink klubus, dalyvauja moteriškųjų hormonų estrogenų gamyboje. Jeigu organizmas netenka daug riebalų (jų lieka mažiau kaip 18 proc.), šių hormonų neišvengiamai mažėja, kartu dingsta mėnesinės, mažėja vaisingumas, silpnėja lytinis potraukis, retėja kaulai.

Padeda pasisavinti vitaminus

Riebalų organizmui reikia dar dėl vienos svarbios priežasties – yra vitaminų, kuriuos organizmas įsiurbia tik kartu su jais. Tai riebaluose tirpūs vitaminai A (reikalingas odai, akims, plaukams), D (stiprina kaulus), E (veiksmingas antioksidatorius, skatinantis ląstelių atsinaujinimo procesus), K (stiprina kaulus, yra susijęs su kraujodaros procesais, kraujo krešumu). Kad organizmas paimtų šiuos gyvybiškai svarbius vitaminus, kasdien reikia suvartoti mažiausiai 30 g riebalų. Tačiau nevertėtų užmiršti, kad valgome mišrų maistą. Tad jeigu morkos patiekiamos kaip garnyras prie kitų maisto produktų, aliejaus ar majonezo ant jų pilti nereikia. Žinoma, jei tarkuotas morkas valgysite atskirai, jose esantys vitaminai iš tiesų bus geriau organizmo paimti užpylus šlakelį aliejaus, grietinėlės ar riebaus pieno. Riebalai padeda organizmui absorbuoti karotinoidus – augalų pigmentus, kurie vaisius ir daržoves nudažo raudona, oranžine ar geltona spalva. Šios biologiškai aktyvios medžiagos stiprina imunitetą ir gelbsti kovojant su ligomis.

Užkerta kelią depresijai

Pastebėta, kad šalyse, kuriose vartojama daug raudonos mėsos, gyvulinių riebalų ir mažai žuvies bei augalinio aliejaus, dažniau sergama depresija. Manoma, kad trūkstant polinesočiųjų riebalų rūgščių smegenys ima kitaip reaguoti į nuotaiką lemiantį serotoniną ir dopaminą. Taigi naudingieji riebalai gali padėti nuvyti šalin blogą nuotaiką ir grąžinti gerą prichologinę savijautą.

Atskirai – apie cholesterolį

Nors dažniau yra peikiamas, jis taip pat gali būti organizmo draugas. Cholesterolis – tai į riebalus panaši medžiaga, įeinanti į ląstelių membranų sudėtį ir būtina jų veiklai. Žmogus jo gauna su maistu, tačiau gamina ir pats – daugiausia tai daro kepenų ląstelės. Kai su maistu cholesterolio gaunama mažiau, organizmas jo gamina daugiau, ir atvirkščiai.
Pravartu atminti, kad odoje iš cholesterolio susidaro vitamino D3 pirmtakas 7-dehidrocholesterolis, kuris, veikiamas saulės spindulių, virsta vitaminu D3. Antinksčių žievėje ir lytinėse liaukose iš cholesterolio sintetinami antinksčių ir lytiniai hormonai. Žinoma, kai cholesterolio su maistu gaunama per daug, jis ima kauptis kraujagyslių sienelėse, siaurina jų spindį ir sukelia pavojų susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Per didelis cholesterolio kiekis gali būti ir tulžies pūslės akmenligės priežastis.

Kad ir kaip ten būtų, pasak mitybos rekomendacijų, per dieną su maistu galima gauti apie 300 mg cholesterolio ir reikėtų pasistengti šio kiekio neviršyti. Daugiausia cholesterolio yra galvijų ir paukščių kepenyse, riebioje mėsoje, dešrose, lašiniuose, riebiuose pieno produktuose, kiaušiniuose. Jo turi ir kai kurios jūros gėrybės: omarai, krabai, austrės, krevetės, lašišinių žuvų ikrai.

Chlesterolio kiekis kraujyje

Suaugusio žmogaus kraujyje cholesterolio turėtų būti ne daugiau kaip 5,2 milimolio litre (mmol/l). Jei cholesterolio yra daugiau nei 5,2 mmol/l, bet mažiau nei 6,5 mmol/l, jo kiekis laikomas saikingai padidėjusiu. Daugiau nei 6,5 mmol/l jau kelia grėsmę sveikatai. Lietuvoje per didelė cholesterolio koncentracija nustatoma trims ketvirtadaliams vidutinio amžiaus žmonių. Teigiama, kad mažiausiai nuo jo kenčia japonai ir Pietų Europos (Graikijos, Italijos, Ispanijos) gyventojai, greičiausiai dėl to, kad kasdien suvartoja gerokai mažiau kiaulių ir galvijų (raudonos) mėsos.

Tinkamos mitybos svarba

Organizmo polinkis kaupti cholesterolį gali būti ir genetiškai nulemtas, tačiau svarbiausia jo padidėjimo priežastis – netinkama mityba.

Cholesterolio organizme didėja, kai su maistu gaunama ne tik jo, bet ir daug sočiųjų riebalų rūgščių. Augaliniuose produktuose cholesterolio nėra, todėl jų patariama valgyti daugiau. Be to, augaliniuose produktuose esančios nesočiosios riebiosios rūgštys mažina cholesterolio koncentraciją. Štai kodėl nuo 35 metų visiems patariama mėsos valgyti 2-3 kartus per savaitę, dažniau ją keisti žuvimi ir ankštinėmis daržovėmis.