Trečdalis Lietuvos mamų mano susiduriančios su problema, kad jų vaikas mažai valgo. Tiek pat yra pastebinčių, kad jų vaikas išrankus maistui. Tokius rezultatus atskleidžia Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos iniciatyva spalio mėnesį atlikto tyrimo rezultatai. Mamų, auginančių iki 3 metų amžiaus vaikus, apklausą atliko tyrimų bendrovė “Macroscope”.

Anot tyrimą inicijavusios draugijos pirmininko vaikų gastroenterologo doc. dr. Vaidoto Urbono, tai, kad mažamečiai vaikai mažai valgo, dažniausiai yra tik mamų iliuzija: “Lietuvoje nėra tiek vaikų, kuriems būtų nustatyta mažo svorio problema, – akcentuoja gydytojas. – Išrankumas maistui taip pat nėra liga. Tai normalus vaikų elgesys, kurį šiandien įvardiname kaip neofobiją – baimę naujam maistui”.

Priimdamos sprendimą dėl vaikelio maitinimo, mamos labiausiai pasikliauja vidine intuicija ir gydytojų konsultacijomis. Šiuos kriterijus labai svarbiais arba svarbiais laiko atitinkamai 85 ir 77 proc. respondenčių. Šeimos tradicijomis – mamos ar močiutės patarimais – kliaujasi 30 proc. mamų.

Atliktas tyrimas parodė, kad kas penkta mama anksti nutraukia maitinimą krūtimi. Visų tyrime dalyvavusių respondenčių nuomone, tokiu atveju geriausia alternatyva mamos pienui yra mišinėliai karvės pieno pagrindu.

Karvės pienas kaip pagrindinis pieno gėrimas buvo vertintas kaip gana menkavertis maisto produktas: 70 proc. apklaustųjų mano, kad karvės pienas yra netinkamas arba tikrai netinkamas vaikams iki 1-nerių metų amžiaus.

“Visų pieno mišinėlių gamintojų etalonas – mišinys, kuris užtikrintų tokį patį kūdikio ir vaiko augimą kaip ir mamos pienas”, – kalba gydytoja dietologė Daiva Čižauskaitė. Anot medikės, maitinamiems karvės pienu kūdikiams, ypač vaikams iki 6 mėnesių amžiaus, gali net atsirasti mikrokraujavimas iš virškinamojo trakto, nes jų skrandžio pH yra šarmingesnė, virškinamojo trakto gleivinė yra pralaidesnė maisto antigenams.

Mamų apklausa atskleidė, kad 44 proc. respondenčių jogurto arba kefyro produktus duoda arba planuoja duoti savo vaikams laikotarpyje nuo pusės metų iki metų. Vaikų gastroenterologas doc. dr. Vaidotas Urbonas pabrėžia, kad ir tokie produktai kaip kefyras ar jogurtas neturėtų būti duodami jaunesniems nei 1-nerių metų amžiaus vaikams, nes tai yra tos pačios kilmės pieno produktai.

Tyrime dalyvavo 315 mamų, auginančių iki 3 metų amžiaus vaikus. Duomenys surinkti 2010 m. spalio mėnesį.

"Veido" archyvas

Daugeliui žinoma, kad žuvys – labai vertingas produktas. Tai – didžiausias omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, kuriame nemažai vitaminų ir mineralų. O kiek šių organizmui būtinų medžiagų lieka perdirbus žuvis – konservuose ir pusfabrikačiuose?

Konservus rinkitės atsargiai

• Aprūpina omega-3 riebalų rūgštimis. Sveikiausia ir labiausiai vertingomis medžiagomis aprūpina šviežia, neperdirbta žuvis. Tačiau žuvų konservai taip pat yra geras omega-3 riebalų rūgščių šaltinis. Šios rūgštys labai svarbios akių tinklainei – padeda išlaikyti gerą regėjimą. Taip pat suaktyvina smegenų darbą, slopina uždegimą sukeliančių medžiagų gamybą organizme, padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą. Kai organizmui pritrūksta omega-3 rūgščių, gali dažniau pulti odos uždegimai, peršalimo ligos, pablogėti rega, susilpnėti atmintis.

• Daug vitaminų – menkių kepenyse. Norint iš konservų gauti kuo daugiau omega-3 riebalų rūgšties, kurios organizmas pats negamina, jos būtina gauti su maistu, reikėtų rinktis ne kukulius ar smulkintą žuvį, o tuos produktus, kuriuose yra filė gabaliukų. Taip paruoštoje žuvyje lieka ir šiek tiek vitaminų. Daug riebalų ir juose tirpių vitaminų A, D yra menkių kepenyse.

Vieni vertingiausių – tunų konservai

Konservuotas tunas daugelio mėgstamas, nes gerai dera su makaronų patiekalais, taip pat yra viena pagrindinių įvairių šaltų ir šiltų salotų su daržovėmis sudedamųjų dalių.

• Tikrasis tunas – brangus delikatesas. Tuno konservuose nėra tikrojo tuno mėsos, kuri ypač vertinama dėl švelnaus skonio ir dėl to, kad yra neriebi. Be to, joje gausu lengvai įsisavinamų baltymų, kuriuose daug nepakeičiamų aminorūgščių. Tuno mėsoje nemažai mineralinių medžiagų ir riebaluose tirpių vitaminų A ir D. Tačiau dėl nuolat prastėjančio klimato tunų sugaunama vis mažiau, todėl tai brangios žuvys – jos kilogramas kainuoja apie 60 Lt.

• Konservuose – albakorai. Kai tunai pradėjo sparčiai nykti, buvo sugalvota, kuo juos pakeisti. Taip skardinėse, su užrašu “tunas” atsirado vadinamoji jūros vištiena, kuri gaminama iš smulkių tunų šeimos žuvų – albakorų. Jų populiacija gana didelė, taigi ir kaina gerokai mažesnė nei tuno. Tačiau albakorai taip pat vertingos žuvys, jose, kaip ir kitų rūšių žuvyse, gausu omega-3 riebalų rūgščių.

• Į ką atkreipti dėmesį renkantis? Užrašas “Albacor” ant konservų dėžutės reiškia, kad tai geros kokybės produktas. Norėdami pagerinti skonį konservų gamintojai sumaišo senų ir jaunų žuvų mėsą, tačiau šio mišinio santykio nenurodo. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į riebalų, esančių konservuose, procentą. Kuo jis didesnis, tuo daugiau skardinėje jaunų albakorų mėsos, kuri vertingesnė. Taip pat didesnė vertė tų konservų, kurie pagaminti savose sultyse.

Kaip apdorojamos konservams skirtos žuvys?

Atidarius brangesnių konservų dėžutę pasklinda malonus kvapas, žuvis atrodo tarsi šviežia. Tačiau tokį įspūdį sukuria konservuoti naudojamos medžiagos, didelis druskos ir nenatūralių maisto priedų kiekis. Be to, daugelis konservų gaminama ne iš pačios aukščiausios kokybės žuvų. Kuo brangiau produktas kainuoja, tuo labiau tikėtina, kad žuvis dėžutėje kokybiškesnė. Vis dėlto, daugelyje konservų žuvys yra pasterizuotos arba sterilizuotos.

Pasterizuojant žūsta vitaminai. Jeigu produktas tinkamas naudoti ilgiau nei pusę metų, vadinasi, jis apdorotas taikant daugkartinį pasterizavimą – tindalizaciją. Tokio proceso metu žuvis apdorojama beveik šimto laipsnių karštyje, todėl žūva beveik visi vitaminai ir kitos naudingos medžiagos.

Sterilizuojama, kad produktas negestų kelerius metus. Po šios procedūros nelieka ne tik vitaminų, bet žuvys praranda natūralų skonį, pasikeičia spalva, kvapas ir struktūra. Kad toks produktas būtų skanus, gamintojai prideda įvairių maisto priedų.

Priedai užmuša ne tik bakterijas. Kad produktas kuo ilgiau nesugestų, jis paskaninamas įvairiais konservantais. Dažniausiai naudojamas etilo spiritas, acto, sorbino, benzeno rūgštys, kalio sorbatas, nitratai ir nitritai. Visos šios medžiagos gali kauptis organizme. Jos trukdo organizmui apsirūpinti deguonimi, dėl to sumažėja hemoglobino kiekis kraujyje. O didelis konservantų kiekis yra nuodingas. Nors gamintojai neperžengia ribos, kuri yra leistina vienam produktui, tačiau tai neguodžia. Mat konservantų yra visuose produktuose, kurių galiojimo laikas ilgesnis nei šeši mėnesiai. Taigi labai sunku apskaičiuoti, kiek mes jų prisivalgome.

Piršteliuose – tik žuvies kvapas

Įvairius žuvų pusfabrikačius: pirštelius, kepsnelius, sumuštinius su žuvimi iš greito maisto restoranų ypač mėgsta vaikai. Tačiau šie produktai neturi jokių naudingų medžiagų, nes žuvies juose beveik nėra. O štai įvairių sveikatai žalingų priedų, skonio stipriklių ir konservantų – gausu. Tad šviežių žuvų, kurių gydytojai rekomenduoja valgyti bent du kartus per savaitę, jie neatstoja. Žuvies pirštelių ar kepsnelių maistinė vertė krenta ir dėl to, kad jie yra apvolioti miltais. Manoma, kad toks derinys – nesveikas.

Surimis – jūros gėrybių imitacija

Dažniausiai iš surimio gaminamos krabų lazdelės. Su krabais jos neturi nieko bendra, nes surimis gaunamas iš susmulkintų žuvų filė, prieš tai pašalinus iš jos vandenį. Kokių naudingų medžiagų gali būti tokiame produkte?

• Surimis – beskonis ir bekvapis. Tai išvalytas, netirpus vandenyje žuvų baltymas – balta, neturinti skonio ir kvapo masė. Ji gaminama iš įvairių rūšių smulkiai sumaltų, nuplautų ir perkoštų žuvų. Taip gaunamas neriebus, nekaloringas, tačiau labai mažai biologiškai vertingų medžiagų turintis produktas.

• Skonį sukuria priedai. Kadangi gaminant surimį viskas yra išplaunama, o kad vėl atsirastų skonis ir kvapas, dedama daug priedų. Taip vietoj žuvyje esančių vertingų baltymų gausu beverčių medžiagų.

• Padeda sukurti dirbtinius produktus. Surimis – produktas, norint imituoti brangias jūros gėrybes, kurios ne kiekvienam įperkamos. O į surimį įdėjus tam tikro kvapo ir skonio priedų, gaunama pigi, pavyzdžiui, krabų skonio mėsa, iš kurios, pridėjus krakmolo, sojų baltymų, dažiklių, formuojamos lazdelės.

• Skiriasi kokybė. Nelygu iš kokių žuvų pagamintas, kokie priedai naudojami ir koks jų santykis, priklauso surimio kokybė. Brangesniuose produktuose surimis maišomas su tikra, pavyzdžiui, krabų mėsa.

• Pagal ką rinktis krabų lazdeles? Kokybiškos krabų lazdelės yra  stangrios, išlaiko formą. Jose neturi būti vandens, bet ir neturėtų būti sausos. Geros kokybės krabų lazdelių sudėtyje yra apie 40 proc. surimio mėsos. Etiketėje kaip pirmoji sudėtinė dalis turi būti užrašytas surimis, o ne vanduo. Jeigu krabų lazdelės susiraukšlėjusios ar išdžiūvusios, vadinasi, jos buvo atšildytas, o paskui vėl užšaldytas. Toks produktas – bevertis maistine prasme. Be to, jų skonis pakitęs. Geros krabų lazdelės yra saldoko skonio.

Dirbtiniai ikrai – ne tokie maistingi

Ne ant kiekvieno stalo net ypatingų švenčių proga puikuojasi tikri juodieji ar raudonieji ikrai. Tiems, kam šis delikatesas per brangus, gamintojai siūlo rinktis gerokai pigesnius dirbtinius ikrus.

• Kodėl tikrieji ikrai tokie brangūs? Juodieji ikrai gaunami iš eršketinių žuvų, kurios veisiasi tik keliuose pasaulio vandens telkiniuose. Be to, šių žuvų patelės tik po dvidešimt gyvenimo metų pradeda auginti ikrus, o juos atidavusios žūva. Raudonuosius ikrus auginančios lašišinės žuvys subręsta per 5–6 metus ir jų populiacija keliasdešimt kartų gausesnė. Tad raudonieji ikrai pigesni.

• Ikrai – maistingas produktas. Tikrieji ikrai turi lengvai įsisavinamų baltymų, biologiškai vertingo lecitino, kuris mažina cholesterolio kiekį kraujyje, mineralinių druskų, ypatingai daug fosforo, kalcio. Taip pat juose yra aminorūgščių, vitaminų A, D, E, PP. Ikrus rekomenduoja valgyti, kai trūksta geležies ar sumažėjęs hemoglobino kiekis kraujyje. Jie gerina širdies veiklą, skatina ląstelių atsinaujinimą, be to, yra puikus afrodiziakas.

• Iš ko gaminami dirbtiniai ikrai? Pagal išvaizdą net sunku atskirti dirbtinius nuo tikrųjų. Tačiau vertingomis medžiagomis dirbtiniai nė iš tolo neprilygsta tikriesiems. Dirbtiniai ikrai gaminami iš pieno arba vištų kiaušinių baltymų, kitų baltyminių mišinių, kurie ištirpinami vandenyje, pridedama įvairių priedų: želatinos, valgomųjų dažų, druskos, vitaminų, aromatinių ir skonio stipriklių. Paskui rauginami arbatos tirpale, kad susidarytų apvalkalėliai.

• Kaip atskirti tikrus nuo dirbtinių? Ant ikrų užlašinkite kelis lašus citrinos rūgšties. Jeigu jų spalva pasikeis, vadinasi, tai dirbtiniai ikrai.

• Laikykite pastovioje temperatūroje. Temperatūrų kaita dirbtiniams ikrams labai nepatinka. Tada sutrūkinėja ikro apvalkalėlis ir šie greičiau sugenda. Tad dirbtinius ikrus laikydami palaikykite pastovią temperatūrą ir drėgmę.

"Veido" archyvas

Ne visi gamintojai drįsta rašyti, kiek procentų mėsos yra jų mėsos gaminiuose

Pirkdami maistą esame priversti valgyti tai, ką mums tiekia gamintojai ir perša pardavėjai, – į apgaulės spąstus patenka net ir besirūpinantieji sveika mityba.

Kad traškučiai ar saldainiai nėra visavertis maisto produktas – niekas neabejoja. Mamos ir tėčiai gal ir nesukontroliuoja, kiek kišenpinigių tokiems skanėstams išleidžia jų vaikai, tačiau patys tikrai nepatieks jų per pietus ar vakarienę. Tik čia išryškėja vienas paradoksas: pasirodo, jų siūlomos alternatyvos neretai būna nedaug vertingesnės.

Kai trūksta laiko gilintis į maisto produktų gamybos subtilumus, skaityti pačiu smulkiausiu šriftu pateiktą gaminio sudėtį arba nėra galimybių ieškoti “savo” ūkininko, tenka pasikliauti nuovoka, kurią neišvengiamai iškraipo rinkodaros triukai ir reklamos įtaiga. Deja, specialus pasirengimas tokiai paprastai kasdienei veiklai, kaip produktų pirkimas, jau tampa būtinybe.

Šalyse, kuriose maisto įstatymai gerokai griežtesni, o vartotojų teisių gynėjų žodis kur kas svaresnis nei pas mus, tokie vartotojų mokymai vyksta jau senokai. Juk maisto produktų gamyba, prekyba bei mūsų psichikos ir emocijų reakcija į tuos produktus – didžiulė sfera, turinti savų dėsnių, niuansų ir tendencijų. Tarkime, žalias kompiuterio vartotojas, temokantis naudotis dviem programomis, irgi nė nenutuokia, kas tyko didžiuliame virtualiame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad virtualaus pasaulio erdves dar galime ignoruoti, o su materialaus – produktų pasaulio įvairove neišvengiamai susiduriame kasdien, ji lemia ir mūsų sveikatą bei savijautą.

Paveikslėlių magija

Civilizacijos bei masinės gamybos valia apie produktus jau seniai sprendžiame iš etiketės ar pakuotės. O mūsų smegenys linkusios reaguoti į prasminį – labai konkrečios reikšmės žodį arba šalia jo pateiktą atvaizdą. Tad perskaitę “bulvių traškučiai” siejame juos su bulvėmis, o ne su krakmolu ar riebalais. Arba “šokoladinių ryžių” sausų pusryčių pakuotėje toli gražu neasiejame su, tiesa, ryžių, bet miltais (32 proc.), kurie dar gerokai praskiesti kvietiniais, pridėjus kelių rūšių cukraus. Daug žadančiu žodžiu “šokoladas” vadinamą saldumyną tesudaro 5 proc. kakavos miltelių ir… 0,5 proc. šokolado drožlių. Tai kompensuojant pridedama vitaminų mišinio. Štai ir geras pretekstas prie lentynos segti etiketes “sveikas” ar “su vitaminais”.

Jei gaminyje tikrų braškių ar citrinų nėra, jis vadinamas “braškių (ar citrinų) skonio”. Bet ant pakuotės vis tiek pamatysite uogą ar vaisių, o smegenys tikrai sureaguos į tą reikšminį žodį. Kaip, beje, ir į “žalumynus”, “kumpį” ar pan., esą įeinančius į įvairių pikantiškų tepamųjų produktų sudėtį.

Pamatę žodžius “tunas” ir “itališki prieskoniai” toli gražu nepagalvojame, kad to tuno stiklainėlyje nėra nė trečdalio, užtat yra kukurūzų bei įvairių dervų. Nebelikus tiesioginio santykio su tikrais, natūraliais valgomaisiais produktais ir matant juos tik parduotuvės lentynoje, vadovautis emocijomis ir asociacijomis gali tapti beveik pragaištinga – šios grįstos dar senaisiais vaizdiniais. Laimei, naujoviški produktai kontroliuojami, tad žalos sveikatai jie nepadarys. Bet ir naudos, kurios norėtume tikėtis, neduos. Nebent pasitelktume karštą tikėjimą – etiketėmis, epitetais ir pan.

Stingant tokio tikėjimo tamsią duoną su grūdais sunkiai įsivaizduotume kaip iškeptą iš… kvietinių miltų su margarinu. Suprantama, kad ją tenka dirbtinai tamsinti. Beje, ruginių dribsnių ir grūdų joje – 7,1 proc. Remiantis sąmokslo teorija reikia manyti, kad buvo priežastis dribsnius ir grūdus suberti į vieną piltuvėlį. Jei ne asociacija su tikra juoda duona, ne vienas pirkėjas tokio produkto nepastebėtų – juolab kai duonų dabar tokia gausybė. Bet ar daugybė skirtingų pavidalų bei pavadinimų slepia kitokį turinį?

Forma slepia turinį

Žodžiui “sūris” mūsų smegenys irgi išsyk suteikia labai konkretų vaizdinį. Mitybos klausimais labiau išprusęs vartotojas šį produktą dar susies su pienu. Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų, produktų iš pieno kilmės baltymų, augalinių riebalų, gaminamų nesilaikant įprastinės sūrių gamybos technologijos, tačiau savo forma, konsistencija ir savybėmis panašių į sūrius, pavadinime žodžio “sūris” neturėtų būti. Tokius produktus reikia vadinti baltyminiais gaminiais. Deja, prekybos tinklai fasuodami gaminius neretai neskiria tokių kategorijų ir baltyminį gaminį vadina sūrio produktu arba sūrio gaminiu. Be to, pieno perdirbimo įmonėms, turinčioms pagamintų etikečių, nevisiškai atitinkančių naujus reikalavimus, leista jas naudoti iki šių metų pabaigos. Belieka tik prisiminti, kad intuityviai sprendžiant apie produkto vertę bei kainą tas vienas prasminis žodis turi nemenką galią.

Kita vertus, žodis “sūris” tampa jauku ir ant pusgaminių – picų, kitokių kepinių ar kepsnelių pakuotės. Mat maisto technologijos šiandien leidžia greit ir pigiai pagaminti aukštą temperatūrą atlaikančio “sūrio” – jo nereikia nei raugti, nei brandinti. Toks pakaitalas sveikatos gal ir nežaloja, bet tikrai nėra visavertis indėlis į mitybą. Suprantama, kad gamintojai to viešai nereklamuoja ir padirbtus ar “patobulintus” gaminius nebūtinai mini reprezentaciniuose produktų kataloguose.

Pagerinti galima ir mėsą. Ne visi gamintojai drįsta rašyti, kiek procentų mėsos yra jų mėsos gaminiuose. Be to, ir mėsa mėsai nelygu – tai, kas atrodo kaip kumpis ar bent taip vadinama, nebūtinai nuo tikro kumpio atpjauta. Šiais paprasto enzimų pritaikymo laikais gražų gaminį visai nesunku suklijuoti iš menkaverčių atraižų – kad ir stebuklingais transglutaminazės milteliais. O kad norėdami kasdien parduotuvėse matyti didelę mėsos gaminių įvairovę brangiai mokame už juose užkonservuotą vandenį – irgi ne paslaptis.

Ne vienoje maitinimo įstaigoje dar siūloma mišrainės su krabais. Gal pigesnėje užeigoje tais krabais ir nelabai patikime, bet su jūra ir žuvimi mišrainės komponentą tikrai asocijuojame. Juolab kad ir parduotuvėse krabų lazdelės guli šalia žuvies produktų. Tikrai ne dėl dizainerio užgaidos žodis “surimis”, kuris ir yra pagrindinė produkto sudedamoji dalis, ant pakuotės rašomas mažesniu šriftu. Toje žuvies baltymų masėje mikroelementų ar “omegų”, dėl kurių vertinamos žuvys bei jūrų gėrybės, geriausiu atveju tėra tik pėdsakai. Užtat prie surimio pridedama vandens, krakmolo, sojų baltymų, aromato suteikiančių medžiagų, prieskonių ir rišamosios medžiagos. Reikia manyti, kad surimis gaminamas iš tokių žuvų, kurių filė vargu ar turėtų prekinę išvaizdą.

Paslėptas cukrus

Kad saldumynai nėra visavertis maistas, o nuolatinis didesnis jų kiekis trikdo medžiagų apykaitą – įrodinėti nereikia. Tačiau apie tai, kad nemenką kiekį cukraus (ar saldiklių) gauname net ir vengdami saldumynų, žino toli graži ne visi. Minėtoms surimio lazdelėms gaminti naudojamas sorbitolis irgi gaunamas iš gliukozės. O indelyje vaisinio jogurto yra 15 g cukraus – santykinis cukraus kiekis prilygsta kokakolai ar vaisvandeniams.

Cukrus dažniausiai sudaro apie ketvirtadalį sausų pusryčių, dar vadinamų javainiais ar dribsniais. Javus esame linkę sieti su grūdais, nors dauguma minėtų produktų smarkiai nutolę nuo tikrų grūdų – tai tik saldinti miltai. O tuose, kuriuos gamintojai reklamuoja kaip prie sveikos gyvensenos prisidedančius, padedančius išlaikyti tobulą figūrą, vadindami lengvu subalansuotu maistu, cukrus sudaro netgi trečdalį masės. Tariamai sveiki, “sportiniais” ar kitokiais energingais pavadinimais pakrikštyti pusryčiai yra tiesiog saldumynas.

Guostis galima bent tuo, kad gamintojai įpareigoti gaminio sudedamąsias dalis vardyti pagal jų dalį visoje gaminio masėje.

Vaikiškas arba lengvas = sveikas

Atkreiptinas dėmesys, kad ir itin teigiamas asociacijas keliančiais pavadinimais pavadintuose produktuose, tarkime, “vaikiškas”, “vaikų”, “vaikams”, irgi gausu ir cukraus, ir riebalų. Tad reklamos svertas čia labai reikalingas. Antai vaikiški pieniški batonėliai ar panašūs užkandžiai žada papildomą porciją pieno ir daug reikalingo kalcio. Kalcio juose tikrai yra. Tiek, kad suvalgęs 12–14 batonėlių vaikas netgi gautų visą per dieną reikalingą šios medžiagos kiekį. Tiesa, kartu dar gautų ir 48 gabalėlius cukraus, pusę pakelio sviesto, kvapiklių ir kitokių maisto priedų.

Atkakli, daugybę kartų įvairiais kanalais akis, ausis ir smegenis pasiekianti reklama išties giliai įsismelkia, net jei ją ignoruojame.

Mokslas pateikia vis naujų žinių, prie kurių jau įsišakniję stereotipai nespėja taip greitai prisitaikyti. Riebalai ilgai buvo didysis mitybos baubas – šį įvaizdį tuojau pasitelkė vadinamųjų lengvų produktų gamintojai. Kad tuose “lengvuose” produktuose dažniausiai daugiau cukraus nei įprastuose – beveik taisyklė, kurią atrasti tenka pačiam vartotojui. O didis lūkestis sumažinti gaunamų kalorijų kiekį nelabai leidžia smegenims priimti kitą informaciją apie produktą. Štai plakamosios grietinėlės pakaitale net (?) 11 proc. mažiau riebalų nei įprastinėje. Bet užtat jame gausu maisto priedų, kvapikliai neįvardyti, be to, didelė dalis sočiųjų riebalų rūgščių, kurias net gamintojas vadina “blogomis”. Ir dar viena reikšminga detalė – dirbtinis produktas gerokai brangesnis už natūralią grietinėlę. Žinoma, pirkėjo valia tikėti, kad didesnė kaina garantuoja tikresnę kokybę.

Beje, reklamos “be jokių E”, “pagaminta be maisto priedų” irgi nebūtinai yra šventa tiesa. Jei skonį ar kvapą stiprinanti medžiaga yra ne gryna, o įeina į junginį, pvz., mielių ekstraktą, paprastai E numeriu ji neženklinama.

Lietuvos vaikų maitinimo kokybe susirūpinusi Sveikatos apsaugos ministerija dėl jai vienai suprantamų priežasčių nutarė pirma pasirūpinti tik moksleiviais, o darželinukų ir internatų globotinių skrandžio turinio reikalus atidėjo kitiems metams.

Pataisius vaikų maitinimą mokyklose reglamentuojančią higienos normą, nuo šių metų rugsėjo mokyklų valgyklose ne tik nebeliko menkaverčių į blizgančius popierėlius supakuotų užkandžių, bet ir kasdienis šiltas maistas privalo būti gaminamas nenaudojant jokių koncentratų, stipriklių, vengiant genetiškai modifikuotų produktų. Tačiau kodėl tokios pat taisyklės netaikomos ir kitose vaikų prižiūros įstaigose?

“Šiais metais nustatėme maitinimo taisykles mokyklose, kitais metais planuojame nustatyti panašias ir vaikų darželiuose, – “Veidą” informavo Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas. – Nuo mokyklų pradėjome todėl, kad didžioji dalis vaikų mokosi ir maitinasi mokyklose, o darželiuose padėtis geresnė – ten nėra produktų, draudžiamų mokyklose (bulvių traškučių, gazuotų ir energinių gėrimų), gaminamas šviežesnis maistas”.

Tačiau dėl sveikos vaikų mitybos aktyviai kovojanti Sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė sako, kad daželiuose taip pat nestinga nieko gero vaikų organizmui neduodančio maisto. “Bulvių traškučių mažyliams, aišku, neduoda, bet dešrelių, šokoladinių sūrelių rasite ne vieno darželio valgiaraštyje. O štai mokyklose jų nebeliko – naujoji tvarka nebeleidžia”, – komentuoja pašnekovė.

Šiuo metu Lietuvos gyventojai valgo gerokai mažiau bulvių, kiaušinių, pieno ir cukraus, nei tai darė 1990-aisiais. Kaip liudija Statistikos departamento duomenys, prieš 20 metų vienas Lietuvos gyventojas per metus vidutiniškai suvartodavo 147 kg bulvių, o dabar jau tik 91 kg, gerokai mažiau suvalgome ir kiaušinių (199O-aisiais  kiekvienas vidutiniškai po 306 vnt., dabar jau tik po 195 vnt.). O, tarkime, cukraus kiekvienas mūsų dabar suvalgome po 12 kg mažiau nei prieš 20 metų.

Įdomu, o kokių produktų suvalgome daugiau. Pasirodo, ypač išaugo vaisių ir uogų suvartojimas – pavyzdžiui, 1990-aisiais vienas šalies gyventojas vidutiniškai suvartodavo po 34 kg vaisių ir uogų, o dabar dvigubai daugiau – net po 64 kg. Taip pat per šį laikotarpį padidėjo ir grūdų produktų, daržovių, žuvies suvartojimas. Šie skaičiai dietologams leidžia teigti, kad Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai, nors ir labai pamažu, tačiau gerėja. Mat vaisių, daržovių, žuvies ir grūdinių produktų gausesnis vartojimas sveikatai kur kas naudingesnis nei gausus bulvių, kiaušinių ir cukraus vartojimas.

"Veido" archyvas

Net nemėgstantieji pieno produktų varškės neatsisako, nes iš jos galima pasigaminti įvairių gardžių patiekalų. Varškė dera su daržovėmis, tinka į padažus, prie mėsos patiekalų ir burnoje tirpstančiam desertui ruošti. Be to, turi daug medžiagų, stiprinančių organizmą.

Maistingiausia – natūrali varškė

Visų rūšių varškė gaminama vienodai – kaitinant raugintą pieną. Į desertinę varškę vėliau pridedama įvairių priedų, dažniausiai nenatūralių, o tepamoji varškė pagardinama prieskoniais. Tačiau sveikiausia ir maistingiausia natūrali varškė.

• Kalcio šaltinis. Bene daugiausiai pagyrų varškė nusipelno dėl didelio kalcio kiekio. Šis mikroelementas labai reikalingas ir vaikams, ir vyresnio amžiaus žmonėms, mat nuo jo priklauso kaulų tvirtumas. Tai labai svarbu augančiam organizmui. O vyresniame amžiuje kalcis apsaugo nuo osteoporozės. Manoma, kad kalcis padeda ilgiau išlikti jaunatviškiems, o susirgus greičiau pasveikti.

• Daug mineralinių medžiagų ir vitaminų. Be svarbiausio varškėje esančio mineralo kalcio, joje yra ir daug fosforo, nemažai kalio, natrio, geležies. Gausu varškėje ir vitaminų. Ypač daug vitaminų A, E, B2, B6, B12, PP, C.

• Nepakeičiamosios aminorūgštys. Varškė labai maistingas produktas todėl, kad joje daug ypatingų baltymų, kuriuose yra nepakeičiamųjų aminorūgščių. Jų organizmas pats nesintetina, todėl šių medžiagų būtina gauti su maistu.

• Vertingi pieno baltymai. Žmogaus organizmui labai svarbu gauti pakankamai pieno baltymų, nes jie padeda atsinaujinti ląstelėms, skatina naujų susidarymą, suaktyvina fermentų darbą, padeda šalinti iš organizmo cholesterolį.

• Lengviau pasisavinama nei pienas. Varškėje esančius ypač vertingus pieno baltymus organizmas pasisavina lengviau nei iš geriamo pieno, nes kaitinant pieno baltymas kazeinas sutirštėja ir jį skrandžiui lengviau suvirškinti. Tad varškę drąsiai valgyti gali net tie žmonės, kuriems netinka pienas.

• Reguliuoja medžiagų apykaitą. Reguliariai skanaujant liesos varškės galima išvengti aterosklerozės ir medžiagų apykaitos sutrikimų. Mat varškėje esančios medžiagos normalizuoja riebalų apykaitą organizme – daugiau jų paverčiama energija ir mažiau susikaupia bei nusėda ant kraujagyslių sienelių.

• Stiprina organizmą. Varškė teigiamai veikia virškinimo, nervų, širdies ir kraujagyslių sistemas, gerina kraujo apytaką. Varškėje yra metionino – aminorūgšties, saugančios kepenis nuo kenksmingų medžiagų.

• Neapkrauna virškinimo sistemos. Varškę galima valgyti sergant gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, nes ją virškinant išsiskiria gerokai mažiau skrandžio sekreto, druskos rūgšties ir fermentų, negu virškinant pieną ar rūgpienį.

• Porcija, aprūpinanti naudingomis medžiagomis. Vienu kartu suvalgyti daugiau kaip 150 g varškės neverta, nes būtent tokioje porcijoje yra reikiamas baltymų ir kitų naudingų medžiagų, kurias mūsų organizmas sugeba pasisavinti, kiekis.

• Užšaldyta nepraranda maistingųjų savybių. Šaldytuve varškę galima laikyti dvi tris dienas. Norint, kad ilgiau išliktų šviežia, ją galima užšaldyti. Dėl to varškės maistinė vertė nesumažėja, skonis nepasikeičia.

Liesa, riebi ar grūdėta

Gamintojai siūlo įvairaus riebumo ir konsistencijos varškę. Ji būna riebi (18 proc.), vidutinio riebumo (9 proc.) ir liesa (0,5 proc.). Pagal gamybos būdą varškė gali būti vienalytė arba grūdėta.

• Liesa varškė skaičiuojantiems kilogramus. Turintiems antsvorio naudingiau valgyti liesą varškę. 100 g šio produkto yra tik 86 kilokalorijos, tačiau alkis bus puikiai numalšintas.

• Riebesnė varškė – desertui. Kepant pyragą reikėtų rinktis riebią varškę. Be to, joje daugiau negu liesesnėje esama karoteno, vitaminų B1 ir B2.

• Švelnaus skonio grūdėta varškė. Tai minkšti baltos spalvos sūrio grūdeliai, pagaminti iš lieso pieno ir apipilti pasūdyta švelnaus skonio grietinėle. Ši varškė nei kalcio, nei kitų naudingųjų medžiagų kiekiu nenusileidžia paprastai varškei. Ji gardi viena, puikiai tinka į salotas, galima sumaišyti su uogomis ar įvairiais žalumynais.

Desertinė varškė, sūreliai gardu, bet…

Daugelyje jų labai daug sveikatai kenksmingų priedų: konservantų, dažų, saldiklių, dirbtinių kvapų, skonio stipriklių. Tad jie gali sukelti alergines reakcijas, o vaikams – net astmos priepuolį. Manoma, kad daugelis tų priedų, kurių yra prikišta į varškės sūrelius ir desertinę varškę, sukelia vėžines ligas, skatina vaikų hiperaktyvumą. Smaližiaujant varškės sūreliais ar desertine varške su įvairiais priedais nereikėtų tikėtis, kad sustiprės kaulai, organizmas gaus kitų naudingų medžiagų, esančių natūralioje varškėje.

Daugelyje tepamųjų varškės sūrelių taip pat nemažai konservantų ir nenatūralių priedų. Tad norint organizmą praturtinti vitaminais ir mikroelementais reikėtų rinktis natūralią varškę. Ją namie galima paskaninti šviežiais žalumynais ar uogomis.

Su kokiais produktais dera varškė

Pagal maisto derinimo principus varškei į draugiją geriausiai tinka nekrakmolingos daržovės: agurkai, baltagūžiai kopūstai, ridikėliai, saldieji pipirai, šparagai, svogūnai, česnakai, burokėliai, ropės, morkos, moliūgai, cukinijos. Jeigu norite varškę pagardinti vaisiais, rinkitės kriaušes, melionus, saldžius obuolius. Gardų patiekalą galima pasigaminti sumaišius varškę su įvairiomis uogomis. Puikiai tinka sūris ir riešutai. Labai skanus bei sveikas varškės ir prieskonių aptepas. Į jį maišykite kmynų, juodųjų pipirų, šalavijų, svogūnų laiškų, garstyčių. Šokoladas ir cukrus trukdo pasisavinti kalcį. Tad šiuos saldėsius geriau pakeiskite medumi ir vanile.

Naminė varškė – greita, natūralu

Visai nesudėtinga pasigaminti varškės namie. Daug laiko nesugaišite ir būsite tikra, kad skanaujate šviežios, natūralios varškytės. Ji gaminama iš rūgpienio, kurį reikia supilti į puodą ir įstatyti jį į karšto vandens vonelę, kad atsiskirtų išrūgos. Rūgpienį galima ir trumpai pakaitinti, tačiau nevirinkite, nes varškė bus kieta, nemalonaus skonio. Galima pilti pieno, tada varškė bus švelnesnio skonio. Išrūgoms atsiskyrus visą puodo turinį supilkite į marlę. Ją pakabinkite virš indo, kad ištekėtų išrūgos, arba nuspauskite. Likusi marlėje masė – vientisa, skani varškė.

Varškės diena

Puikus būdas atsikratyti kelių nereikalingų kilogramų ir išvalyti iš organizmo toksinus bei šlakus – vienos dienos varškės dieta. Vieną dieną per savaitę valgykite tik varškę. Ištverti nebus sunku, nes varškė yra soti, joje daug baltymų. Be to, iš varškės galima pasigaminti skanių nekaloringų užkandžių. Jos galite užsitepti ant duonos ir užsidėti griežinėlį agurko. Pagardinusi varškę prieskoninėmis žolelėmis, mėgausitės puikiais pusryčiais ar vakariene. Per dieną reikėtų suvalgykite ne daugiau kaip 600 g varškės. Šį kiekį padalykite keturiems penkiems valgymams.

Iškrovos dieną nepamirškite kuo daugiau gerti. Geriausiai tinka negazuotas vanduo ir nesaldinta žalioji arbata. Per dieną reikėtų išgerti apie tris litrus skysčių. Antraip visos medžiagos, nuodijančios organizmą, sunkiau pasišalins.

Atraskite kitokią varškę

Varškė gaminama visame pasaulyje, tačiau pagal skirtingas technologijas. Kuo ypatinga sojų varškė ir itališka rikotos varškė, kitaip dar vadinama itališku varškės sūriu?

Rikota – desertams ir įdarams. Rikotos konsistencija primena tepamąją varškę, yra švelnaus skonio, lengva ir tirpstanti burnoje. Be to, nėra labai kaloringa. Tad norintiems pasimėgauti kitokiu varškės skoniu rikota – puikus pasirinkimas.  Ji gaminama iš karvių, avių arba ožkų pieno. Dėl unikalaus skonio bei konsistencijos rikota tinka įvairiems desertams gaminti, pyragams, tortams pertepti. Taip pat šia itališka varške galima įdaryti daržoves, virtinukus.

Tofu – sojų varškė. Ji gaminama fermentuojant sojų pieną, kuris po to sukietėja. Sojų varškė gali būti minkšta (švelniausio skonio), tvirta ir kieta (džiovinta). Pas mus dažniausiai atvežama tvirta sojų varškė. Joje gausu baltymų, mažai sočiųjų riebalų, tai puikus kalcio bei vitamino E šaltinis. Be to, ši varškė labai lengvai virškinama.

Ką gardaus galima pasigaminti iš tofu? Sojų varškė yra prėsko skonio, todėl viena ji nėra skani, tačiau puikiai sugeria kitų produktų aromatus. Tad gamindama patiekalą iš sojų varškės negailėkite prieskonių, žolelių, daržovių. Jai pagardinti  ypač tinka sojų padažas, imbierai, citrinų sultys, aitriosios paprikos, česnakai,  kalendros. Sojų varškę galima skrudinti, kepti, marinuoti, dėti į sriubas, salotas. Labai skanus ir paprastas patiekalas – apvolioti sojų varškės gabalėlius džiūvėsėliuose ir paskrudinti. Ši varškė linkusi sugerti riebalus, todėl ją geriau kepkite orkaitėje.

Kartu su vasara gardžių ir sveikų uogų sezonas nesibaigia. Rudenį sunokstančios uogelės ne tokios saldžios, daugelio jų vienų daug nesuvalgysi, bet visos sukaupusios didelį kiekį organizmui naudingų medžiagų.

Spanguolės – natūralus konservantas ir vaistas

Spanguolių rieškučiomis į burną neįsibersi kaip žemuogių ar aviečių, nes šios rudeninės uogos rūgščios, todėl sutraukia burną. Tačiau uogienėms ir net mėsos patiekalams jos suteikia puikų skonį. Be to, padeda išvengti daugelio ligų, kai kurias tampa lengviau įveikti.

• Saugo nuo infekcijų. Spanguolės padeda išvengti šlapimo takų infekcijų, nes jose yra medžiagos, kuri neleidžia bakterijoms prisitvirtinti prie šlapimo takų gleivinės. Taip pat ji trukdo daugintis bakterijoms burnos ertmėje.

• Padeda išvengti streso. Mokslininkai nustatė, kad spanguolėse yra labai daug antioksidantų, kurie užkerta kelią širdies ligoms ir kai kurių rūšių vėžiui. Be to, apsaugo nuo streso sukeliamų padarinių. Mat stresas sutrikdo natūralią antioksidantų gamybą organizme.

• Mažina cholesterolio kiekį. Spanguolėse gausu flavonoidų ir polifenolių, kurie mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje. Tad padeda išvengti aterosklerozės ir infarkto.

• Padeda organizmui atsigauti po antibiotikų dozės. Jeigu gėrėte antibiotikų, kurie silpnina imunitetą, paskui kelias savaites valgykite spanguolių uogienę, gerkite šių uogų sultis, nes jos puikiai padeda atkurti žarnyno mikroflorą, stiprina organizmą.

• Sukaupia daug mineralinių medžiagų ir vitaminų. Spanguolės turi labai daug įvairių mineralinių medžiagų: magnio, fosforo, kalcio, jodo, geležies, vario, mangano. Organizmui mineralinės druskos reikalingos ne mažiau nei kitos maistinės medžiagos, nes jos reguliuoja medžiagų apykaitą ir virškinimą. Taip pat šiose uogelėse yra vitaminų B1, B2, E, P, šiek tiek karoteno.

• Ne visiems naudingos. Spanguolėse yra organinės rūgšties, dėl kurios uogos ilgai negenda, apsaugo uogienes, daržoves nuo rūgimo, tačiau ši medžiaga gali paaštrinti skausmus sergantiesiems skrandžio, dvylikapirštės žarnos opalige, kepenų ligomis. Tad tokiems žmonėms nereikėtų valgyti daug spanguolių ir gerti jų sulčių.

Natūralus maisto konservantas

Spanguolės vadinamos natūraliu konservantu, nes puikiai apsaugo įvairius produktus nuo gedimo. Raugiant kopūstus įbėrus saujelę šių uogų, jie nepradės pūti. Jei į uogienės stiklainį įmesite kelias spanguoles, žiemai išvirtos uogos ilgiau stovės, o į obuolių sultis įpylus šiek tiek spanguolių sulčių jos nepradės rūgti. Kaip konservuojamoji medžiaga veikia spanguolių rūgštis – benzenkarboksirūgštis.

Ruoškite atsargas vasarai

Spanguolės ilgai išsilaiko nesugedusios, tačiau jeigu norite šiomis uogomis gardinti mėsą ar uogienes vasarą, jų užsišaldykite arba išsidžiovinkite. Taip pat galima suberti į stiklainį, užpilti šaltu vandeniu ir padėti vėsioje vietoje. Taip laikomos spanguolės būna tokios pat, kaip ką tik nuskintos.

Naudinga bruknių lapų arbata

Nuo daugelio ligų labai gerai padeda bruknių lapų arbata. Ji nėra gardi, bet paskaninti galima bruknių lapelius sumaišius su aviečių šakelėmis, džiovintomis erškėtuogėmis. Bruknių arbata padeda viduriuojant, varo šlapimą, skatina tulžies išsiskyrimą, žadina apetitą. Po stiklinę tris kartus per dieną jos rekomenduojama gerti sergant inkstų ir tulžies pūslės akmenlige, reumatinėmis ligomis ar podagra, įvairiais artritais. Bruknių lapus geriausia rinkti spalio ir lapkričio mėnesiais, kai nuskinamos uogos.  Vasarą skinti lapai džiovinami patamsėja.

Šaltalankio uogose – stiprybės užtaisas

Šaltalankio uogos skaniausios po pirmųjų šalnų. Tada jos būna saldžiarūgštės, lengviau atsiskiria nuo šakelių. Jų minkštime daug aliejaus, todėl jos nebijo šalčio, užšaldytos gerai išsilaiko iki pavasario, nepraranda nei skonio, nei vertingųjų medžiagų.

• Kodėl verta valgyti šaltalankio uogas? Jose ypač daug vitamino C, taip pat vitaminų P, B1, B2, K, E, folio rūgšties, karoteno, angliavandenių, organinių rūg

• Saugo nuo peršalimo ir uždegimo. Šaltalankio uogose esantys biologiškai aktyvūs junginiai veikia riebalų apykaitą, šalina iš organizmo cholesterolio perteklių, stabdo aterosklerozę. Taip pat skatina virškinamojo trakto veiklą, saugo organizmą nuo peršalimo ir uždegimų.

• Gerina nuotaiką ir lytinį aktyvumą. Šaltalankiuose nemažai serotonino, kuris teigiamai veikia žmogaus emocinę būseną, reguliuoja lytinį aktyvumą, padeda organizmui priešintis infekcijoms, spartina kraujo krešėjimą, normalizuoja kraujospūdį.

• Kuo ypatingas šaltalankių aliejus? Jis gydo žaizdas ir malšina skausmą. Šaltalankių aliejų po vieną arbatinį šaukštelį gerti du kartus per dieną labai naudinga nusilpusiems ligoniams. Manoma, kad vartojant šaltalankių aliejų dingsta stenokardijos priepuoliai, normalizuojasi arterinis spaudimas. Šaltalankio aliejumi gydomi ir odos nudegimai, įvairios žaizdos, nušalimai, pragulos.

• Stebuklingos sultys. Šių uogų sultys labai gerai padeda įveikti avitaminozę. Taip pat padeda atsigauti po įtempto fizinio ir protinio darbo, patirto streso. Be to, reguliuoja medžiagų apykaitą. Daug šaltalankio uogų sulčių rekomenduojama gerti, kai smarkiai kraujuoja dantenos. Prieš geriant jas reikėtų atskiesti vandeniu ir paskaninti medumi.

Aliejaus ir sulčių nesunku pasigaminti patiems

Šaltalankio uogas sumalkite ir išspauskite sultis. Į litrą sulčių reikėtų įdėti 800 g cukraus. Išpilstytas į indelius, jas laikykite vėsioje vietoje. Išspaudos, kurių lieka išspaudus uogas, naudojamos aliejui gaminti. Jas plonai paskleiskite ir gerai išdžiovinkite. Tada sumalkite ir užpilkite rafinuotu aliejumi. Stiklinei maltų išspaudų reikia dviejų stiklinių aliejaus. Taip paruoštą aliejų laikykite tris savaites tamsioje kambario temperatūros patalpoje. Paskui aliejų nukoškite ir supilstykite į iškaitintus indelius. Juos reikėtų laikyti tamsioje vietoje.

Vitaminingos ir gardžios erškėtuogės

Erškėtuogių arbata ypač sveika ir skani. Taip pat iš jų galima spausti sultis, gaminti nuovirus, sirupus. O prisirinkti erškėtuogių reikėtų suskubti iki stipresnių šalnų, mat pakąstos šaltuko jos ne tokios vertingos. Naudingiausios tos, kurios yra visiškai prinokusios, bet kietokos, raudonai oranžinės spalvos.

• Išsiskiria vitamino C kiekiu. Erškėtuogėse yra karoteno, vitamino E, B1, B2, K, daug lengvai pasisavinamo kalcio, fosforo, magnio, geležies, kalio, sieros, natrio. Tačiau bene labiausiai erškėtuogės vertinamos kaip puikus vitamino C šaltinis. Dvi trys erškėtuogės turi visą žmogui reikalingą vitamino C dienos normą.

• Padeda atgauti jėgas. Kadangi erškėtuogėse daug įvairių medžiagų, jos puikiai pagelbsti, kai pakerta nuovargis, suteikia jėgų, padeda užmigti. Taip pat reguliuoja medžiagų apykaitą, padeda gydant kepenų ligas, aterosklerozę, inkstų uždegimą ir akmenligę, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Nuo seno žinoma tulžį varanti erškėčių savybė.

• Saugo nuo peršalimo ligų. Erškėtuogėse esančios medžiagos turi uždegimus stabdančių savybių, todėl tai puiki priemonė saugantis peršalimo ligų. O susirgus jos padeda greičiau pasveikti. Be to, šios uogos didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms.

• Stiprina organizmą. Erškėčių vaisiai stiprina kraujagysles, padeda išvengti dantenų kraujavimo. Manoma, kad dažnai kramtant žalias erškėtuoges galima sulėtinti parodontozės vystymąsi. Be to, jos gerina virškinimą, pagreitina žaizdų gijimą, padeda greičiau suaugti lūžusiems kaulams.

"Veido" archyvas

Grybautojus šis ruduo ypač džiugina. Net tie, kurie nežino grybingų vietų, iš miško grįžta su pilnomis pintinėmis. Prognozuojama, kad gausiu grybų derliumi galėsime džiaugtis dar kelias savaites. Tad nepraleiskite progos pavaikštinėti po mišką ir pasirūpinti gardžiais pietumis bei atsargomis žiemai.

Grybai – maistingas valgis

Sveikatos specialistai sako, kad vitaminų ir mikroelementų kiekiu grybai prilygsta daržovėms, vaisiams ir net žuvims.

• Kokių naudingų medžiagų yra grybuose? Šiose miško gėrybėse fosforo, kalcio ir kalio kiekis panašus kaip žuvyje. Taip pat grybuose gausu geležies, mangano, kobalto, aminorūgščių. Yra daug vitaminų B1, B2, PP, C, A, D. Ypač daug vitamino D sukaupia grybai, augantys saulėtoje vietoje. Be to, grybuose daug ląstelienos, kurios labai reikia žmogaus organizmui.

• Gauname gyvūninės kilmės baltymų. Nustatyta, kad žmogaus organizmas pasisavina apie 96 proc. gyvūninės kilmės baltymų, augalinės 60 proc., grybų – 70 proc. Manoma, kad džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos ar jautiena. O baravykų ir pievagrybių baltymų maistinė vertė prilygsta gyvūninės kilmės baltymams.

• Žadina apetitą, saugo nuo cholesterolio. Grybuose esantys lipidai, fosfatidai, laisvosios aminorūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos žadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą. Grybuose esantis licitinas neleidžia kauptis cholesteroliui.

Kokie grybai vertingiausi

Ne visi grybai gali pasigirti vertingomis maistinėmis savybėmis. Kuriuos naudingiausia rinkti?

• Gražuolis baravykas – vertingiausias. Šie grybai prilygsta žuviai ir mėsai. Baravykai maistingesni už kiaušinius, o jų sultinys triskart kaloringesnis nei mėsos.

• Naudingi ir kiti grybai. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna vario ir cinko paros normą. Pagal maistinių medžiagų sudėtį itin vertingi pievagrybiai ir rudmėsės.

• Sveikiausia – grybo kepurė. Dietologai sako, kad daugiausiai maistinių medžiagų yra grybo kepurėje, o kotuose kaupiasi toksinės medžiagos, tad juos reikėtų išmesti.

Nepažįstate – nedėkite į pintinę

Vieni grybai maistingi ir skanūs, o kiti nuodingi. Jeigu nesate jų ekspertė ir ne visus pažįstate, geriau rinkite tik tuos, dėl kurių nekyla jokių abejonių. Neapsinuodysite grybais, jei į pintinėlę dėsite tik baravykus, raudonviršius ir voveraites.

• Apgaulinga išvaizda. Dažniausiai nuodingų grybų prisirenkama apsirikus dėl išvaizdos. Priklausomai nuo augimo sąlygų jie keičia spalvą ir gali supanašėti su valgomaisiais grybais. Štai blyškioji musmirė, Hornemano gleiviabudė, stambioji gijabudė atrodo kaip pievagrybiai. Žalsvoji dažnai supainiojama su žaliuoke ar žaliąja ūmėde, o kelmučiai – su puokštinėmis ir eglinėmis kūgiabudėmis.

• Kas nutinka suvalgius nuodingų grybų. Apsinuodijus grybais skauda pilvą, pykina, vemiama, viduriuojama. Kuo mažiau nuodingas grybas, tuo greičiau sunegaluojama – po kelių valandų. Užvalgius itin nuodingų grybų apsinuodijimo požymiai pasireiškia po paros ar kelių dienų. Paskui žmogus trumpam gali pasijusti geriau, bet tai apgaulingas sveikatos pagerėjimas, mat nuodai pradeda ardyti kepenų ląsteles.

• Kaip gelbėtis? Apsinuodijus grybais pirmiausia reikia išsivemti, kad jų neliktų skrandyje. Kad sukeltumėte vėmimą, jokiu būdu negerkite vandens, nes jis nuodus dar greičiau išnešioja po kraują. Išsivalius skrandį, reikia kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

Apsinuodyti galima ir valgomaisiais grybais

Net prisirinkus gerų valgomųjų grybų ir pasiruošus iš jų patiekalą gali sušlubuoti sveikata. Pasireiškia tokie patys požymiai, kaip ir suvalgius nuodingų grybų, tik daug greičiau – po dviejų trijų valandų. Ką reikėtų žinoti, kad netektų kreiptis į medikus?

• Senuose grybuose esama nuodingų medžiagų. Rinkti reikėtų tik jaunus, tvirtus ir sveikus grybus. Senuose, ištižusiose, sukirmijusiuose ar stipriai pakąstuose šalnų susidaro nuodingųjų medžiagų, panašių į tokias, kurių yra sugedusioje mėsoje, žuvyje ar svieste. Jei grybo kotas sumedėjęs, tai reiškia, kad jame susikaupę daug chitino, sunkinančio virškinimą.

• Grybaukite kuo toliau nuo pakelių. Grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus, todėl nerekomenduojama grybauti priemiesčiuose, pramonės rajonuose, pakelėse, miestų parkuose ir skveruose.

• Grybus sutvarkykite tą pačią dieną. Grybai greitai kirmija – juose net 50 skirtingų vabzdžių sudeda kiaušinius, iš kurių per kelias valandas išsirita lervos, paversdamos grybą judančia mase. Tad grybus reikėtų sutvarkyti iškart grįžus iš miško. Jeigu nespėjote, paskleiskite juos plonu sluoksniu gerai vėdinamoje vėsioje patalpoje. Paruoštą grybų patiekalą taip pat reikia suvalgyti tą pačią dieną.

• Dažnai apsinuodijama konservuotais grybais. Juose, kaip ir kituose konservuotuose maisto produktuose, gali atsirasti botulino toksino, sukeliančios botulizmą. Botulino bakterijos nemėgsta sūrios ir rūgščios terpės, tad grybų marinate turėtų būti apie 8 proc. druskos. Prieš konservuojant baravykus juos užtenka nuvirinti vieną kartą, kad nepakistų maistinė vertė. Prastesnius grybus patartina nuvirinti kelis kartus. Sūdytus ar marinuotus grybus laikykite mediniuose, stikliniuose, emaliuotuose induose. Metaliniuose ir cinkuotuose gali atsirasti nuodingųjų medžiagų. Jei abejojate dėl konservuotų grybų kokybės, juos trumpai pavirinkite, tada botulino toksinas žus.

Persivalgyti nereikėtų

Grybai – sunkus, ilgai virškinamas maistas. Tad vienu prisėdimu nereikėtų jų sukirsti pilnos lėkštės.

• Ne visiems grybai tinka. Gydytojai nerekomenduoja valgyti grybų žmonėms, sergantiems virškinamojo trakto, inkstų, kepenų ligomis, taip pat mažiems vaikams. Mat grybų ląsteliena padengta chitinu, kuris sunkina virškinimą.

• Su kokiais produktais dera grybai. Prie grybų reikėtų derinti neriebius, krakmolingus, daug angliavandenių turinčius, lengviau virškinamus produktus. Nerekomenduojama gausiai valgyti grybų prie mėsos. Mat abu šie produktai yra baltyminiai. Rudeninės miško gėrybės puikiai tinka prie neriebių, baltų žuvų.

Radioaktyviųjų medžiagų nerado

Itin gausus šių metų grybų derlius kai kuriems grybautojams kelia įtarimų. Pasigirdo kalbų, esą tiek daug grybų užderėjo dėl to, kad iš Rusijos vėjas atpūtė radioaktyviųjų medžiagų, kurios susidarė beveik visą vasarą šios šalies miestus niokojusių gaisrų metu. Tačiau gamtininkai ir kiti specialistai nieko įtartino mūsų miškuose ir grybuose nerado.

• Palankūs metai. Gamtininkai sako, kad po alinančius karščius staiga pakeitusio atšalimo susidarė palankios sąlygos grybams dygti. Mat atvėsę orai atnešė pakankamai drėgmės. Be to, pastebimas tam tikras 5–7 metų grybų derėjimo cikliškumas. O šiemet yra būtent tas laikotarpis, kai grybai itin greitai auga.

• Pavojingų medžiagų nerado. Specialistai ramina, kad tirtuose grybuose jokių sveikatai pavojingų darinių nebuvo rasta. Vis dėlto jie pataria rinkti tas rūšis, kurios sukaupia mažiau nuodingųjų medžiagų.

• Kurie nuodų sukaupia mažiausiai ir kurie daugiausiai? Švariausios yra voveraitės, mažiau kenksmingų dalelių kaupia tikriniai baravykai, o daugiausiai toksinių medžiagų gali būti raukšlėtuose gudukuose, pilkosiose meškutėse, žaliuokėse.

• Užterštų grybų skonis nesikeičia. Plika akimi pamatyti, kad grybas yra kenksmingas, neįmanoma. Jei jis ir turi sukaupęs radioaktyviųjų medžiagų, nei dydis, nei skonio savybės nepasikeičia. Vienintelis būdas jį patikrinti – atlikti specialius radiologinius tyrimus.

• Verdant ir šaldant sumažėja teršalų kiekis. Jeigu norite būti visiškai tikri dėl grybų kokybės, juos kelis kartus nuvirkite. Taip teršalų sumažėja nuo 58 iki 82 proc. O užšaldžius ir paskui du kartus pamirkius šiltame vandenyje – iki 90 proc.

Šaldyti ir džiovinti – sveikesni

Šaldyti ir džiovinti grybai nepraranda maistingųjų savybių. Be to, yra sveikesni negu marinuoti.

• Šaldyti galima šviežius ir keptus. Toksinai, kurių gali atsirasti konservuotuose grybuose, šaltyje nesigamina. Tad žiemai grybus sveikiau šaldyti. Juos reikėtų 15–20 min. pavirti, perplauti šaltu vandeniu ir dėti į šaldiklį. Vėliau, ruošdamosi juos gaminti, iš šaldiklio išimtus grybus dar kartą nuvirkite. Galima užšaldyti ir keptus ant sviesto  grybus. Taip paruoštus galima laikyti tris keturis mėnesius. Švieži užšaldyti grybai laikomi iki metų. Šaldymui tinka tik jauni, tvirti, nevandeningi grybai: baravykai, raudonviršiai, pilkosios stirnabudės, kelmučiai. Voveraičių žiemai taip pat geriau neruoškite, nes jos apkarsta.

• Džiovinti grybai nenusileidžia šviežiems. Visos naudingosios medžiagos lieka net džiovintų grybų milteliuose, kurie puikiai pagardina sriubas, padažus, mėsos ir daržovių patiekalus. Geriau malti kvapesnius grybus: baravykus, voveraites, briedžiukus, trimitėlius, pievinius mažūnius. Grybų miltus laikykite sandariai uždarytuose stiklainiuose.

Vaida Stoškuvienė

"Veido" archyvas

Labai gardu priešpiečiams ar pavakariams sukrimsti sultingą obuolį, saldžią kriaušę ar kelias slyvas. Šie rudeniniai vaisiai ne tik skanūs, bet ir sveiki. Juose esančios medžiagos užkerta kelią daugeliui ligų, suteikia organizmui gerą dozę vitaminų.

Kasdien – po obuolį

Gydytojai sako, kad kasdien suvalgant po obuolį nereikės jokių vaistų, mat šie vaisiai padeda išvengti daugelio ligų. Kad organizmas greičiau pasisavintų obuolių naudingąsias medžiagas, juos rekomenduojama valgyti trintus.

• Stiprina organizmą. Malonaus skonio obuoliams suteikia cukrus, organinės rūgštys ir rauginės medžiagos, o aromato – eteriniai aliejai. Taip pat šiuose vaisiuose nemažai vitaminų C, B1, P, A. Juose gausu ląstelienos, daug pektinų, geležies, mangano, kalio, natrio, kalcio.

• Saugo plaučius. Anglų mokslininkai tikina, kad kasdien valgant obuolių plaučiai savo darbą atlieka kelis kartus geriau. Šiuose vaisiuose esantis didelis antioksidantų kiekis apsaugo plaučius nuo žalingų medžiagų, esančių įkvepiamame ore, taip pat ir nuo tabako dūmų. Tad obuolius ypač naudinga krimsti rūkaliams. Jie net 46 procentais sumažina plaučių vėžio riziką.

• Kovoja su visais vėžiniais dariniais. Obuolio žievelėje yra apie dešimt cheminių junginių, kurie užkerta kelią onkologinėms ligoms. Mokslininkai skelbia, kad jie ypač gerai naikina kepenų, storosios žarnos ir pieno liaukų vėžio ląsteles. Taigi obuoliai – puiki vėžio profilaktikos priemonė.

• Stabdo smegenų ląstelių nykimą. Obuoliai labai naudingi sergantiesiems širdies ir galvos smegenų kraujagyslių ligomis. Šie vaisiai padeda pristabdyti smegenų ląstelių nykimą ir Alzheimerio ligą. Mat obuoliuose esantys stiprūs antioksidantai neleidžia pažeisti ląstelių. Daugiausiai šių medžiagų yra šviežiuose obuoliuose, ypač raudonuose, ir jų odelėje.

• Naudingi dantims ir burnai. Manoma, kad obuoliai stabdo dantų ėduonį, emalio irimą, dezinfekuoja burnos ertmę.

• Mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Nustatyta, kad du obuoliai per dieną arba pusė litro natūralių obuolių sulčių kelis kartus sumažina žalingą blogojo cholesterolio poveikį. Su cholesteroliu padeda kovoti obuoliuose esančios skaidulos, gerinančios ir virškinimą.

• Padeda kovoti su antsvoriu. Dažnai kremtant obuolius galima atsikratyti ne vieno kilogramo. Neseniai atlikti tyrimai patvirtino, kad suvalgius tris šiuos vaisius prieš pietus ar vakarienę riebalų kiekis kraujyje sumažėja 20 proc. Mat obuoliuose esanti medžiaga polifenolis greitina riebalų sudeginimą organizme.

• Obuolių dieta. Kovodama su kilogramais pasieksite dar geresnių rezultatų, jeigu kartą per savaitę laikysitės obuolių dietos – valgysite tik šių vaisių. Per dieną suvalgyti apie du kilogramus obuolių ir daugiau nieko neimti į burną, taip pat negerti rekomenduojama tiems, kuriuos vargina padidėjęs kraujospūdis.

Kodėl reikia atsivalgyti slyvų

Dar vienas rudenėjančios gamtos skanėstas – saldžiosios įvairių spalvų ir formų slyvos. Kuo jos praturtina organizmą?

• Gausu B grupės vitaminų. Bene daugiausiai slyvose B grupės vitaminų. Yra nemažai ir vitamino C, karoteno, o vitamino E kur kas daugiau nei vyšniose, apelsinuose, mandarinuose ar kriaušėse. Taip pat daug vitamino P, mažinančio kraujospūdį ir stiprinančio kraujagysles. Beje, šis vitaminas išlieka ir slyvų uogienėje ar kompote.

• Gausu mineralinių medžiagų. Ypač daug šiuose vaisiuose vario, saugančio nuo depresijos, stiprinančio nervų sistemą. Yra nemažai širdžiai reikalingo kalio, organizmą stiprinančio cinko, kalcio, fosforo, šiek tiek natrio ir magnio. Tad slyvos gerina protinę veiklą, didina darbingumą bei atsparumą stresui.

• Energijos šaltinis. Slyvose gana daug angliavandenių, kurie labai lengvai pasisavinami ir yra puikus energijos šaltinis. Žarnyne slyvos suriša perteklinius riebalus, todėl jie nesikaupia ant pilvo, klubų, sėdmenų bei šlaunų.

• Organizmo “šluotelės”. Šiuose gardžiuose vaisiuose labai daug ląstelienos, kuri padeda iš organizmo pašalinti cholesterolį, bloguosius medžiagų apykaitos produktus, toksinus, gerina virškinamojo trakto ir žarnyno veiklą, gerina kepenų darbą. Organizmą puikiai valo ir slyvų sultys. Jų rekomenduojama gerti du kartus per dieną prieš valgį.

• Padeda atsikratyti kelių kilogramų. Slyvos ne tik išvalo organizmą, bet ir puikiai kovoja su antsvoriu. Šie vaisiai iš organizmo šalina vandens perteklių, o vandens apkūnių žmonių organizme dažniausiai būna maždaug litru per daug. Vienos dienos slyvų dieta padeda atsikratyti kelių kilogramų.

• bSlyvų odelėje yra augalinių aliejų ir nesočiųjų riebalų rūgščių, saugančių ląstelių membraną nuo išdžiūvimo ir trukdančių prasiskverbti bakterijoms. Be to, jose yra daug antioksidantų, kurie saugo nuo ankstyvo senėjimo, širdies ir kraujagyslių ligų bei susirgimo vėžiu.

• Žiemai slyvų galima prisidžiovinti. Džiovinti geriausiai tinka vengrinės slyvos – kitos rūšys labai vandeningos. Iš nuplautų ir nudžiūvusių slyvų išimkite kauliukus ir jų puseles paskleiskite ant kepimo skardos, išklotos kepimo popieriumi. Slyvas dėkite minkštimu į viršų. Orkaitę įkaitinkite iki 65–75 laipsnių (esant aukštesnei temperatūrai slyvos ne džius, o keps), išjunkite ir pašaukite vaisius. Taip džiovinkite šiek tiek pravertoje orkaitėje apie tris valandas.

Kriaušės – gardus užkandis

Mūsų soduose sunokusios sultingos kriaušės vilioja puikiu aromatu bei skoniu. Jos nė iš tolo neprilygsta atvežtinėms. Be to, lietuviškose kriaušėse susikaupia gerokai daugiau vitaminų ir kitų organizmui būtinų medžiagų, nes jos noksta ant medžio, o ne dėžėse.

• Malšina troškulį ir pasotina. Kai norisi gerti, naudingiau sukrimsti kriaušę, nei malšinti troškulį vandeniu. Mat šie vaisiai puikiai atgaivina, be to, praturtina organizmą naudingomis medžiagomis. Juose daug cukraus, obuolių ir kitų organinių rūgščių, azotinių, pektininių, aromatinių medžiagų, fermentų, rauginių medžiagų, šiek tiek karoteno, vitaminų B1 ir C.

• Cinko kiekiu lenkia kitus vaisius. Šio mikroelemento, kuris svarbus imunitetui, virškinimo sistemos veiklai, padeda atsinaujinti ląstelėms, kriaušėse daugiau nei obuoliuose, slyvose, juoduosiuose serbentuose, žemuogėse. Daug kriaušėse ir kalio, svarbaus normaliai širdies veiklai. Taip pat šiuose vaisiuose yra vario, geležies, magnio, šiek tiek natrio, kalcio, fluoro, fosforo, cinko, jodo.

• Stiprina organizmą. Kadangi kriaušėse yra daug įvairių mikroelementų, jos  gerina smegenų veiklą, padeda susikoncentruoti, įveikti depresiją. Kriaušės vertingos ir dėl didelio kiekio folio rūgšties, skatinančios kraujodaros sistemos veiklą. Taip pat jose gana daug fenolinių junginių, turinčių sklerozę, uždegimą slopinančių savybių, stiprinančių kraujagysles.

• Suaktyvina žarnyno darbą. Kriaušėse labai daug maistinių skaidulų, tad skrandyje jos ilgai neužsibūna – greitai slenka žarnynu žemyn, skatindamos jo judesius. Todėl šie vaisiai puikiai gelbsti užkietėjus viduriams.

• Valo organizmą. Kriaušės turi medžiagų, kurios varo šlapimą, padeda iš žarnyno pasišalinti toksinėms medžiagoms. Tad tinka nuo šlapimo takų uždegimo, šlapimtakių akmenligės. Kriaušių į savo maisto racioną verta įtraukti ir žmonėms, besilaikantiems dietos.

• Kovoja su mikrobais. Šiuose vaisiuose gausu taninų – medžiagų, saugančių nuo žarnyno infekcijų. Taninai kovoja su daugeliu mikrobų, padeda atsinaujinti skrandžio ir žarnyno gleivinei. Susirgus infekcine žarnyno liga rekomenduojama vartoti trintas kriaušes su medumi.

• Užkerta kelią širdies ligoms. Kriaušėse yra daug flavonoidų, kurie bene geriausiai apsaugo nuo išeminės širdies ligos bei kitų širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Mokslininkai nustatė, kad moteris, mėgstančias kriaušes, šie negalavimai užklumpa rečiau. Be to, flavonoidai turi antioksidantų savybių, tad padeda mažinti blogojo cholesterolio kiekį kraujyje.

• Gerai sukramtykite. Žmonėms, turintiems virškinimo sutrikimų, reikėtų vengti kriaušių su kieta ląsteliena prie sėklalizdžių ir kiekvieną kąsnį gerai sukramtyti.

• Kas per daug, tas nesveika. Labai daug kriaušių nerekomenduojama valgyti. Ypač žmonėms, kurių laisvi viduriai. Mat šiuose vaisiuose daug celiuliozės, skatinančios peristaltiką.

• Laikykite šaldytuve. Laikomos kambario temperatūroje kriaušės gana greitai genda. Prinokusias kriaušes geriausia laikyti šaldytuve ir tamsoje, nes tuomet nesuyra jose esanti ir organizmui būtina folio rūgštis.

• Atidžiai rinkitės. Jei kriaušės apvytusios, matyti tamsių dėmių, vadinasi, vaisiai prarado daug vertingų medžiagų. Tokių kriaušių valgyti nepatariama.

Mineralinio vandens „Borjomi“ atstovybės Europoje „IDS Borjomi – Europe“ inicijuotas tyrimas atskleidė lietuvių mitybos tendencijas: nors 70 proc. šalies gyventojų norėtų maitintis sveikiau, tačiau kas antras vartoja greitą maistą bent kartą per savaitę ar dažniau. Atlikto tyrimo metu paaiškėjo ir dažniausiai lietuvių valgomo greito maisto trejetukas: sumuštiniai, traškučiai ir picos.

Apklausos duomenys atskleidė greito maisto vartojimo tendencijas ir nuostatas, vyraujančias Lietuvoje. Paaiškėjo, kad greito maisto kategorijai priklausančius produktus – traškučius, sumuštinius, mėsainius, bulvytes fri, dešrainius, kebabus ir picas – labiausiai linkę vartoti studentai ir moksleiviai (per pastaruosius metus valgė visi 100 proc.) bei namų šeimininkės (95 proc.). Apskritai per pastaruosius metus greitą maistą valgė net trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų.

Kiekvieną savaitę ketvirtadalis apklaustųjų maitinasi sumuštiniais, septintadalis – traškučiais, o kas dešimtas suvalgo picą. Populiariausias greito maisto vartojimas yra jaunimo iki 30 metų (net 98 proc. valgė per pastaruosius metus) bei pasiturinčių didmiesčio gyventojų, kurių šeimos pajamos per mėnesį viršija 2000 litų, tarpe.

Šiokiadieniais greitą maistą vartoja daugiau vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimo tarpe – dažniausiai valgomas savaitgaliais ir švenčių dienomis. Rezultatai taip pat parodė, kad mažiausiai sveikesne mityba rūpinasi vyrai. Net pusė apklaustųjų teigė nekreipiantys į tai jokio dėmesio. Tyrimas atskleidė ir tam tikrą paradoksą, nors didžioji dauguma Lietuvos gyventojų norėtų maitintis sveikiau, tačiau nuolatos sveikos mitybos laikosi vos 7 proc. lietuvių.

„IDS Borjomi Europe“ inicijuotas tyrimas vykdytas rugpjūtį – rugsėjį. Jį atliko bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos Tyrimai“. Apklausos rezultatai reprezentuoja 15 – 74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę.

"Veido" archyvas

Švieži naujo derliaus vaisia ir daržovės – organizmo imuninės sistemos sustiprinimo šaltiniai

Nors dabar Lietuvos prekybos centruose galima rasti jau per 200 rūšių egzotiškų vaisių ir daržovių, specialistai  ragina labiau kliautis lietuviškais vitaminų šaltiniais.

Artėjantis šaltasis sezonas bus ne toks baisus, jei dabar organizmą kaip reikiant prisotinsime vitaminų ir mineralų, kurių ypač gausu šviežio derliaus kraitėse. Ir nors oficialioji medicina nemato didelio skirtumo tarp vitaminų iš egzotiškų ir iš lietuviškų vaisių, vis dėlto nemaža dalis mitybos specialistų pabrėžia, kad lietuviškame dirvožemyje subrandinti vaisiai, daržovės, grūdai yra kur kas priimtinesni mūsų organizmui. Jis lengviau atpažįsta ir sklandžiau pasisavina naudingas medžiagas iš tų produktų, kuriuos valgė dar mūsų protėviai.

Beje, kai kurios ant mūsų stalo šimtmečiais karaliaujančios daržovės maistų maistu pripažįstamos ir visame pasaulyje. Pavyzdžiui, žinomas JAV mitybos specialistas Jonny Bowdenas pernai sudarė pačių sveikiausių pasaulyje produktų dešimtuką, kurio pirmas dvi vietas užėmė burokėliai ir kopūstai. Pasak amerikiečio, burokėliai itin dosnūs folatų, didžiausiu vėžio priešu laikomų druskų, bei antioksidantų, organizmui žalingus laisvuosius radikalus surišančių medžiagų. O kopūstai taip gerai įvertinti dėl didelės sulforafano (cheminė medžiaga, skatinanti su vėžinių ląstelių dauginimusi kovojančių enzimų gamybą) koncentracijos.

Na, o dešimtuką užbaigia pas mus dabar jau taip pat populiarios, specializuotuose ūkiuose, o neretai jau ir privačiai auginamos šilauogės – sukultūrintos mūsų miškuose puikiai augančių mėlynių pusseserės. Šios uogos stiprina imuninę sistemą, gerina regėjimą, mažina cholesterolio kiekį, prevenciškai saugo nuo vėžinių ląstelių dauginimosi, gerina medžiagų apykaitą, mažina tikimybę susirgti Alzheimerio ir kitomis senėjimo ligomis.

Vietinis maistas – geresnis vaistas

Lietuvos vegetarų draugijos prezidentė Ksavera Vaištarienė įsitikinusi, kad daugiausiai naudos savo organizmui suteikiame tada, kai valgome vietinį, nuo seno lietuvių vartotą maistą. “Tokį suvirškinti, pasisavinti kuo daugiau naudingų elementų mums natūraliai padeda mūsų genetinė sistema, lengvai atpažįstanti šimtmečius valgomą maistą”, – aiškina pašnekovė.

Kuo mažiau termiškai apdoroto, natūralaus maisto entuziastė pateikia vieną pavyzdį: net ir du šimtmečius Lietuvoje auginamos bulvės vis dar nėra tapusios visiškai priimtinu maistu nemažos dalies lietuvių organizmui. “Užvalgius bulvių gali pūsti pilvą, daugelis nepasisavina jose sukaupto krakmolo, mineralų – toks maistas tampa organizmo priešu, jam suvirškinti naudojama energija, o naudos negaunama”, – dėsto pašnekovė.

Todėl ji rekomenduoja valgyti kuo daugiau “senoviškų” ir tikrai lietuviškų maisto produktų: rugių, miežių, avižų, grikių. Iš daržovių pataria rinktis morkas, burokėlius, kopūstus, ridikus, moliūgus, taip pat nevengti česnakų ir svogūnų. Priimtiniausi vaisiai ir uogos – obuoliai, kriaušės, braškės, žemuogės, mėlynės, spanguolės, svarainiai, šaltalankiai. Daug mineralų esama ir grybuose.

Panašios nuomonės laikosi ir gydytoja, liaudies medicinos propaguotoja Filomena Taunytė. “Esame genetiškai užprogramuoti valgyti tai, kas užauga pas mus. Pats geriausias atstumas – iki 500 km nuo tos vietos, kurioje gyvename”, – sako gydytoja.

Ji prisimena vieną atvejį iš savo praktikos, kai po ilgos viešnagės Kuboje, kur valgė gausybę puikios kokybės vietinių vaisių ir daržovių, vienas jos pacientas namo grįžo kamuojamas avitaminozės. “Atsigavo tik privalgęs morkų, burokėlių ir obuolių”, – juokiasi F.Taunytė.

Vis dėlto medicininius mitybos mokslus krimtę specialistai abejoja tokia teorija, esą organizmas atpažįsta ir geriau pasisavina vietinio maisto sudedamąsias dalis. Štai Lietuvos dietologų draugijos prezidentė Edita Gavelienė dėsto, kad organizmas išskiria atskirus fermentus baltymams, riebalams, angliavandeniams virškinti – ir nesvarbu, kokį, iš kur kilusį produktą jie sudaro. “Vitaminai, mineralai juk tokie pat – ar tai bus atvežtinis, ar vietinis vaisius”, – kolegei antrina ir profesorius Rimantas Stukas.

Tiesa, abu gydytojai atkreipia dėmesį, kad pernelyg didelis kiekis naujo, iki tol neragauto produkto gali sukelti alerginę organizmo reakciją. Tačiau lygiai taip pat įaudrinti organizmą galima ir be saiko valgant kurios nors vienos rūšies lietuviškų maisto produktų.

R.Stukas iš pastarųjų metų prisimena tik vieną atvejį, kai buvo daug diskutuojama apie užsieniečiams nelabai tinkamą egzotišką maisto produktą – indinių morindų (angl. “noni”) vaisius. Juos nuo seno valgantys Afrikos, Azijos šalių gyventojai turi šiuos vaisius skaidančių fermentų, o štai neretam europiečiui nuo jų sulčių paprasčiausiai paleidžia vidurius.

Laikas stiprinti organizmą

Visi “Veido” pašnekovai sutaria, kad rudens pradžia yra labai tinkamas metas valgyti kuo daugiau šviežių, ką tik nuimtų vaisių ir daržovių. “Žinoma, organizmas ne sandėlis, jo visai žiemai neprikrausi, tačiau dabar galime labai sustiprinti imuninę sistemą, pagerinti fiziologines funkcijas”, – pataria R.Stukas ir primena, kad vartoti daržoves bei vaisius būtina ir žiemą – kas, kad nuo ilgo sandėliavimo jos praranda dalį vitaminų ir mineralų.

O E.Gavelienė pabrėžia, kad nėra jokių stebuklingų produktų, galinčių vienu ypu suteikti visų organizmui reikalingų medžiagų – tokių nerasi nei kaimo močiučių sandėliuose, nei prekybos centrų egzotiškų vaisių ir daržovių lentynose. “Sveikos mitybos esmė banali ir nuobodi: produktų įvairovė kasdien”, – primena dietologė.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti 6–8 porcijas grūdų ir jų produktų, 3–5 porcijas daržovių, 4–5 porcijas vaisių, 2–3 porcijas liesų pieno produktų, 3–4 porcijas riešutų ar ankštinių daržovių ir tik 90–180 g mėsos.

Deja, lietuviai gerais mitybos įpročiais nepasižymi. Lietuvos gyventojų mitybos tendencijos išsamiai tirtos du kartus – 1997 ir 2007 m. Per dešimtmetį padėtis ne ką tepagerėjo – ir toliau vartojame nepakankamai šviežių daržovių, vaisių bei žuvies ir tradiciškai valgome per daug mėsos bei jos produktų. Lyginant abu tyrimus matyti, kad mėsos suvartojimas netgi šiek tiek padidėjo.

Nerimaujantiems dėl to, kad lietuviškos daržovės ir vaisiai pavasariop būna išlaikę tik nedidelę dalį vitaminų, K.Vaištarienė aiškina, jog tinkamai sandėliuojami šakniavaisiai – morkos, burokai, ridikai, salierų ir petražolių šaknys, taip pat kopūstai jų būna pakankamai prikaupę iki pat atšilimo. “O tada – marš į laukus rinkti balandų, dilgėlių, kiaulpienių, garšvų – tai tikra pavasarinė vitaminų bomba”, – įmanomą, tik daugeliui dabar jau egzotiškai skambantį lietuvišką receptą pateikia sveikos mitybos entuziastė.

Vitaminai – po ranka

• Šaltalankių uogose – labai daug vitamino C, kuris išsilaiko ir uogas perdirbant, gausybė kitų vitaminų, organinių rūgščių ir mineralinių medžiagų. Šaltalankių aliejus malšina skausmą, mažina uždegimus, skatina audinių regeneraciją, padeda gydyti žaizdas.

• Juodieji serbentai – mineralinių medžiagų, vitaminų šaltinis. Lapų ir uogų veikliosios medžiagos pasižymi sutraukiamosiomis, prakaitą varančiomis, uždegimą slopinančiomis savybėmis.

• Aronijų uogose gausu mikroelementų bei vitaminų. Uogos ir sultys mažina cholesterolio kiekį kraujyje, spartina kraujotaką, normalizuoja galvos smegenų procesus, gerina emocinę pusiausvyrą.

• Moliūgų minkštime daug vitaminų, mineralinių druskų, sėklose esama riebalinio aliejaus, organinių rūgščių, vitaminų. Minkštimu gydoma egzema, nudegimai; išlukštentos sėklos tinka prostatai gydyti, parazitams iš organizmo valyti.

• Agrastų uogose daug ląstelienos, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų. Jomis gydomos virškinamojo trakto ligos, ypač užkietėję viduriai, sutrikusi medžiagų apykaita, nutukimas. Padeda ir nuo odos ligų.

• Šermukšnių uogose gausu karotinoidų, flavonoidų, organinių rūgščių, vitamino C (čia jo penkis kartus daugiau negu obuoliuose ir tris kartus daugiau negu citrinose), beta karoteno, kitų vitaminų, mineralinių medžiagų. Pasižymi sutraukiamosiomis ir tulžį bei šlapimą varančiomis ypatybėmis, švelniai laisvina vidurius, tinka esant avitaminozei.

• Bruknėse esama daug organinių rūgščių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Prisirpusios uogos vartojamos kirmėlėms varyti, sergant avitaminoze; lapų užpilas gydo inkstų, tulžies, kepenų ligas, gastritą, reumatą.

• Spanguolės vadinamos šiaurės citrinomis, nes jose gausu citrinų rūgšties. Manoma, kad žmogaus organizmas gerai pasisavina uogose esančius mineralus, kurių čia net 25 elementai. Spanguolių uogos ir sultys malšina troškulį, tonizuoja organizmą, didina darbingumą, gerina apetitą, virškinimą. Taip pat mažina temperatūrą, gydo uždegimus.

• Česnakuose esama daug mineralinių medžiagų, vitaminų, naudingo eterinio aliejaus. Be to, česnakai pasižymi antivirusiniu, antimikrobiniu poveikiu, tinka nuo grybelinių ligų, reumato, žarnyno parazitų, mažina kraujospūdį, lėtina širdies ritmą.

• Svogūnų sudėtyje esančios lakiosios medžiagos (fitoncidai) laikomi augaliniais antibiotikais, kurie sunaikina bakterijas; veikliosios medžiagos reguliuoja medžiagų apykaitą, padeda nuo aterosklerozės, hipertonijos, stiprina organizmą žiemą ir pavasarį. Patartina valgyti sergant gripu ar angina.

Šaltinis: Juozo Vasiliausko knyga “Gamtos vaistinė”

Jau ir pas mus atkeliauja sultingi, natūraliai sunokę arbūzai, nuostabiu aromatu svaiginantys melionai. O Lietuvos laukuose subrendo kukurūzų burbuolės. Tad pasmaguriaukime gardžiomis ir sveikomis rudens gėrybėmis.

Gaivus arbūzo saldumas

"Veido" archyvas

Dabar tas metas, kai gaiviomis arbūzų riekelėmis galima mėgautis kasdien. Jie atkeliauja jau visiškai sunokę, todėl yra sultingesni, negu buvo vasaros pradžioje, kai nokdavo pakeliui į Lietuvą. Be to, šiuo metu arbūzai perpus pigesni. O skanauti jų verta ne tik dėl malonaus gaivaus skonio, bet ir dėl to, kad šiuose storuliuose labai daug organizmui reikalingų medžiagų.

Valo organizmą. Beveik 90 proc. arbūzo sudaro vanduo. Organizmas jį lengvai pasisavina. Todėl šis vaisius – vienas stipriausių natūralių diuretikų. Plaudamas organizmą jis padeda atsikratyti nereikalingų skysčių, pašalinti druskas ir šlakus. Tad tiems, kuriems sąnariuose kaupiasi druskos, inkstuose esama smėlio ar  akmenukų, rekomenduoja arbūzų sezono metu kasdien suvalgyti po 3 kg šių vaisių. Taip pat tik valgant daug arbūzų iš organizmo bus išplauti šlakai ir kitos nuodingos medžiagos.

Stiprina imunitetą. Kirsti arbūzus labai naudinga artėjant peršalimo ligų sezonui, nes jie stiprina organizmą – aprūpina lengvai pasisavinama gliukoze, geležimi, magniu. Taip pat arbūzų minkštime gausu kalio, kalcio, fosforo, fruktozės bei sacharozės. Jame yra didelis kiekis vieno stipriausių natūralių antioksidantų – likopeno, kuris mažina tikimybę susirgti vėžiu, stiprina imuninę sistemą, skatina ląstelių atsinaujinimą, saugo nuo širdies ligų. Arbūzai turi daug ląstelienos, kuri padeda pašalinti iš organizmo nereikalingą cholesterolį.

Nėštukių desertas. Nors iš vitaminų arbūze yra tik vitamino B9 – folio rūgšties, tačiau susikaupia labai didelis jos kiekis. Folio rūgštis ypač reikalinga besilaukiančioms moterims, mat ji svarbi baltymų apykaitai, augimo ir vystymosi procesams, dalyvauja ląstelių dalijimosi ir atsinaujinimo procesuose. Mažyliams taip pat sveika skanauti arbūzo. Jo duoti paragauti galima nuo šešto septinto mėnesio.

Veikia kaip “Viagra”. Jeigu šeimyninis guolis atšalo, arbūzais smaguriaukite kartu su vyru. Juose yra citrulino, skatinančio kraujotaką ir geismą.

Valgykite vieną. Pagal maisto derinimo principus arbūzo nerekomenduojama valgyti su jokiais kitais produktais. Mat arbūzai virškinami ne skrandyje, o žarnyne. Todėl valgomas kartu su kitu maistu šis skanėstas gali išpūsti pilvą, apsunkinti virškinimą, sukelti skrandžio skausmus. Arbūzais rekomenduojama mėgautis praėjus trims valandoms po valgio.

Išmėginkite arbūzų dietą. Visą dieną kirsti vien tik arbūzus nesudėtinga – jie puikiai pasotina. Be to, taip kovojant su kilogramais galima pasiekti visai neblogų rezultatų. Arbūzuose daug virškinimą skatinančios ląstelienos, mangano, kuris padeda greičiau sudeginti riebalus. Kadangi arbūzuose gausu sveikųjų angliavandenių ir fruktozės, malšinamas saldumynų noras, o magnis gerina nuotaiką ir teikia energijos. Be to, arbūzuose gausu pektinų, greitinančių virškinimą. Tačiau arbūzų dietos negalima laikytis ilgiau kaip tris dienas, nes su šlapimu netenkama daug mineralinių druskų (kalio, magnio).

Pakelėse nepirkite, perpjautų taip pat. Nemažai prekeivių arbūzus pardavinėja šalia didžiųjų kelių. Tačiau nesusigundykite stabtelėti pakelėje ir įsigyti arbūzą. Mat šio didelio vaisiaus stora žievė tarsi kempinė sugeria visus kenksmingus chemikalus. Be to, nerekomenduojama pirkti perpjauto arbūzo – jo minkštime greitai dauginasi bakterijos, o ar pardavėjo peilis buvo tikrai švarus, irgi neaišku.

Ar arbūzas prinokęs? Tai išsiaiškinti visai paprasta. Arbūzas bus sultingas, jeigu jo žievės dryžiai aiškiai kontrastingi. Ryškios tamsios ir šviesios juostelės išduoda, kad arbūzas nuskintas jau prinokęs, o ne buvo dirbtinai nokinamas patalpoje. Jei ant žievės matyti geltona dėmė, vadinasi, arbūzas noko lysvėje. Pastuksenus į arbūzą turi girdėtis skambus garsas, nes prinokusio arbūzo minkštime daug mikroertmių. Šaldytuve neperpjautas arbūzas gali būti laikomas iki dviejų savaičių. Supjaustytą reikia suvalgyti per kelias dienas.

Melionas užburia skoniu ir aromatu

"Veido" archyvas

Iš visų vaisių melionas išsiskiria bene stipriausiu ir maloniausiu aromatu. Prapjovus jį pakvimpa visuose namuose… Aromatingiausi nedideli, šviesiai žalia luobele ir ryškiai oranžiniu minkštimu melionai. Malonus ne tik jų kvapas, bet ir skonis. Dažnai melionų reikėtų skanauti ir dėl to, kad jie praturtina organizmą naudingomis medžiagomis.

Stiprina organizmą. Melionai turi daug cukraus, riebalų, karoteno, įvairių mineralinių medžiagų. Ypač daug juose geležies. Tad valgyti kuo daugiau melionų rekomenduojama sergantiesiems ateroskleroze, širdies ir kraujagyslių ligomis, mažakraujyste. Melionuose gausu B grupės vitaminų, taip pat vitamino Е ir С. Jie neleidžia susidaryti organizme laisviesiems radikalams – medžiagoms, ardančioms ląsteles. Taigi melionai padeda ilgiau išlikti jauniems, didina atsparumą ligoms.

Gerina virškinimą. Melionuose yra didelis kiekis fermentų, kurie puikiai pasisavinami žarnyne, todėl padeda normalizuoti jo veiklą. Melionai ypač naudingi tiems, kuriuos vargina vidurių užkietėjimas. Šių vaisių, kaip vaistų, galima vartoti esant bet kokiems virškinimo sutrikimams. Taip pat jie padeda sergant įvairiomis kepenų ligomis, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige. Be to, melionai padidina hemoglobino kiekį, raminamai veikia nervų sistemą.

Saugo nuo streso. Jeigu dažnai patiriate stresines situacijas, desertui rinkitės riekelę meliono. Mokslininkai nustatė, kad melionuose yra fermento, kuris sumažina daugelį streso simptomų. Be to, jų minkštime esama medžiagų, padedančių išsiskirti seratoninui – laimės hormonui.

Kas per daug, tas nesveika. Labai daug melionų valgyti nerekomenduojama. Kadangi jie laisvina vidurius, vienu prisėdimu sukirtus melioną gali raižyti pilvą, prasidėti viduriavimas. Persivalgyti šių vaisių ypač nereikėtų sergantiesiems sunkiomis skrandžio ir žarnyno ligomis.

Su kitais produktais nederinkite. Sveikiausia melioną valgyti vieną kaip desertą, praėjus šiek tiek laiko po pietų ar vakarienės, kaip užkandį tarp valgymų. Jie, kaip ir arbūzai, pasisavinami žarnyne, todėl skrandyje užsibūna vos keletą minučių. Susimaišęs su maistu, virškinamu skrandyje, melionas pradeda irti ir sukelia rūgimo procesus, todėl išpučia pilvą, kaupiasi dujos. O melionų ir alkoholinių gėrimų derinys gali sukelti skrandžio skausmus.

Prinokęs melionas. Tai toks, kuris saldžiai kvepia. Jeigu juntamas tik žalumynų kvapas, melionas nesunokęs. Jei pliaukštelėjus delnu per melioną pasigirsta ne skambus, o bukas garsas, vadinasi, vaisius bus skanus. Nepirkite įtrūkusio meliono, taip pat  jei ant žievės matyti dėmių. Tokiuose pažeidimuose gali slėptis salmoneliozės ir botulizmo sukėlėjai. Kaip ir supjaustytuose vaisiuose. Taip pat neverta rizikuoti perkant melionus pakelėse. Mat jie, kaip ir arbūzai, kaupia sunkiuosius metalus, nusėdančius iš mašinų išmetamųjų dujų.

Atraskite kukurūzo burbuolės skonį

"Veido" archyvas

Jeigu iki šiol vis praeidavote pro ryškiai geltonas kukurūzų burbuoles, išdėliotas parduotuvės lentynose ar turguje, tai kitąkart būtinai įsimeskite kelias į pirkinių krepšelį. Tai skani ir vertinga daržovė. Kukurūzus mielai triauškia net tie vaikai, kuriems sunku įsiūlyti bet kokią daržovę.

Jaunina ir stiprina organizmą. Kukurūzų burbuolėse gausu angliavandenių, baltymų, riebalų, vitaminų A ir C, taip pat kalio, fosforo, kalcio, geležies. Tai puikus seleno šaltinis. Tad kukurūzai padeda apsisaugoti nuo onkologinių ligų, stabdo senėjimo procesus.

Stabdo rūgimo procesus. Kukurūzai sušvelnina neigiamą riebių ir keptų maisto produktų, alkoholio poveikį organizmui. Jie stabdo rūgimo ir puvimo procesus žarnyne.

Kovoja su cholesteroliu. Kukurūzų burbuolės padeda viduriuojant, esant skausmingoms menstruacijoms, bendram organizmo išsekimui, prasidėjus klimaksui. Taip pat kukurūzai mažina cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje sergantiesiems cukriniu diabetu.

Kaip išsirinkti kukurūzus? Jeigu kukurūzų grūdeliai tamsiai geltoni, o skaidulos sausos, vadinasi, jie seni. Jaunų kukurūzų burbuolės būna šviesiai geltonos, o skaidulos truputį drėgnos. Neverta pirkti visiškai nuvalytų burbuolių, nes tokios greitai genda.

Skanūs žali, virti ir kepti. Kukurūzų burbuolės bus aromatingesnės, jei jas virsite su visais išoriniais lapais 10–15 minučių pasūdytame vandenyje arba tiek pat laiko pakepsite orkaitėje. Tada nulupkite lapus ir patiekite šiltas su sviestu.