"Veido" archyvas

Pirkėjai neturėtų aklai pasitikėti sertifikatais mojuojančiais prekeiviais: ekologiniuose turgeliuose pasitaiko ir lenkiškų agurkų, ir olandiškų pomidorų

Šiemet liepos pavakare vaikštant Vilniaus gatvėmis buvo galima pamatyti kraupų vaizdą: pagyvenusi moteris nuo judrios gatvės šluota be skrupulų šlavė teršalais ir purvu lipte aplipusius liepžiedžius ir grūdo juos į didelius polietileninius maišus. Matyt, ruošėsi žygiui į vaistažolių supirktuvę arba, jei ten nepriims, į turgų, kad mamos iš jos galėtų nusipirkti “gydomųjų” žolelių peršalusiems vaikučiams gydyti.

Kad tai įmanoma, galime neabejoti. Jei žolelės nepraslysta pro vaistažolių tikrintojus, tuomet keliauja į turgavietes.
Beje, užterštumas užterštumui nelygu. “Kartais būna organinių, mineralinių priemaišų – smėlio, žemių. Jos ne tokios baisios, nes jas iš žolelių galima išvalyti. Pavyzdžiui, čiobreliai ar takažolės, augančios prie žemės, visuomet jų turi, ir tai nieko baisaus”, – paaiškina Švenčionių vaistažolių fabriko kokybės skyriaus vadovė Giedrė Šeduikienė.

Kitas dalykas – mikrobiologinė tarša. Ji irgi nėra tokia pavojinga, nes mikrobai, pelėsiai, grybelio sukėlėjai žūva esant aukštesnei temperatūrai. Net ir užplikius arbatą verdančiu vandeniu galima nusiraminti, nes kenkėjai žūva.

Blogiausia, kai vaistažolės būna užterštos cheminėmis medžiagomis, pesticidais, sunkiaisiais metalais – švinu, kadmiu ar gyvsidabriu. Tais pačiais teršalais gali būti užteršti ir pakelėse pardavinėjami grybai ar uogos, tad pirkėjai, pirkdami nepatikrintas gamtos gėrybes, visuomet rizikuoja savo sveikata. Juolab kad pardavėjai juos tik ir taikosi apmulkinti.

Ir kuo daugiau į tai giliniesi, tuo menkesnės atrodo liepžiedžius šluojančios močiutės nuodėmės.

Štai turgaus prekeiviai vienas per kitą pasakoja, kad pirkėjai maustomi ne tik dėl kokybės, bet ir dėl kainos. Jie tikina, kad voveraites ar mėlynes iš jų neretai superka perpardavinėtojai. “Dažnai su visu kibiru, kad atrodytų, jog tikrai pririnko patys”, – aiškina turguje uogomis prekiaujanti Aldona. Jai jau seniai nekelia nuostabos, kad tokie perpardavinėtojai vėliau važiuoja į greitkelius ir pakelėse uogas pardavinėja du, kartais tris ar keturis kartus brangiau, nei nusipirko turguje.

Žinoma, kartais dar gerai, jei šios gėrybės iš turgaus. Pasirodo, pakelėse iš įtikinamai atrodančių, guminius batus avinčių miško gėrybių pardavėjų galima nusipirkti ir vokiškų spanguolių, ir lenkiškų voveraičių – nelygu, ko “uogautojai” ir “grybautojai” tą dieną nusipirko prekybos centruose.

Bet ir tai – dar ne blogiausia. Juk nei močiutė su liepžiedžiais turguje, nei prekiautojai pakelėse tarsi nepažeidžia jokių įstatymų, o pirkėjai, pirkdami nesertifikuotus produktus, gali kaltinti ne tik prekiautojus, bet ir save.

Ekologiškas – ne visuomet ekologiškas

Užtat daug blogiau, kai pardavėjai pirkėjams po akimis viena ranka kiša lyg ir visas abejones išsklaidyti turinčius ekologinių ūkių sertifikatus, o kita į krepšius grūda trąšose užaugintas ir pesticidais nupurkštas daržoves.

Ekologiškais ūkininkų užaugintais produktais ir iš jų pagamintais gaminiais jau ne vienus metus prekiaujantis UAB “Ekologiški produktai” vadovas Vytautas Vyskupaitis tikina, kad aklai pasitikėti ūkininkų sertifikatais tikrai negalima.

“Noriu būti tikras, kad pats prekiauju tik ekologiška produkcija, todėl iš ekologinio ūkio produkciją perku tik tada, kai visiškai pasitikiu, asmeniškai pažįstu ūkininką. Žinau, kad yra tūkstančiai būdų apgauti, ir daugelis ūkininkų jais naudojasi”, – pasakoja verslininkas.

Ekologinių ūkių sertifikatus teikiančios ir tokius ūkius kontroliuojančios bendrovės “Ekoagros” kokybės vadovas Tomas Denikis pripažįsta, kad tokie kaltinimai visiškai pagrįsti. “Teoriškai sukčiauti galimybių yra gana daug.

Pavyzdžiui, nedideliems ūkiams leidžiama prekiauti nesupakuota produkcija, kurią jie realizuoja turguje. O čia juk nėra jokios apskaitos. Ir kas sužiūrės, ar ūkininkas, turintis ekologinio ūkio sertifikatą, neprekiauja pomidorais iš kaimyno daržo ar iš Lenkijos turgaus”, – galimybes apgaudinėti pirkėjus atskleidžia specialistas.

V.Vyskupaitis antrina pateikdamas konkretų pavyzdį: “Vieną rudenį visoje Lietuvoje buvo labai menkas morkų derlius, o mūsų parduotuvėje kepami keksiukai iš ekologiškų morkų. Suradau vieną pardavėją, kuris teigė iš viso turintis porą tonų ekologiškų morkų, kurias turguje planavo išparduoti per kelias savaites. Aš juo pasitikėjau ir tas morkas nupirkau. Bet atvažiuoju po kelių mėnesių – o jis ir vėl turguje, ir vėl su morkomis, ir vėl sakosi turįs jų porą tonų. Akivaizdu, kad jos ne iš jo ekologinio ūkelio, todėl daugiau iš jo niekada nebepirksiu”, – pasakoja ūkininkų sąžiningumu nusivylęs verslininkas.

Nelabai sąžiningumu pasitiki ir “Ekoagros” atstovas. Jis pabrėžia, kad nors ekologinių ūkių ūkininkai kontroliuojami gana griežtai, be to, viską pildo specialiame žurnale, bet kad ten surašyta tiesa, gali įrodyti tik stambesni ūkininkai, produkciją tiekiantys kooperatyvams ar prekybos centrams ir turintys visus dokumentus. “Žinoma, atsižvelgiame į logiką: kad daržovių nebūtų daugiau, nei įmanoma užauginti ūkininko ūkyje. Tačiau tai sukontroliuoti galima tik tada, kai daržovės parduodamos supakuotos, prekybininkams. Turguje jie gali pardavinėti ką tik nori, nes ten nėra jokios apskaitos”, – dėsto T.Denikis.

Beje, V.Vyskupaitis priduria, kad ir ūkiai, ir juose išauginama produkcija tikrinami nepakankamai. Juk ūkiai įvertinami kartą per metus, o juose užauginta produkcija – tik išimtiniais atvejais. Štai pernai Valstybinė veterinarijos tarnyba patikrino vos 5 proc. visų ekologiškų produktų, ir greičiausiai – tik prekybos centruose, o ne turguose, gal todėl pažeidimų ir nerado.

Beje, patys “turgininkai” prisipažįsta, jog džiaugiasi, kad inspektoriai jiems nėra griežti. “Jie yra primokyti neskriausti turgaus ūkininkų ir laikosi šio principo”, – pasakoja vieno ekologinio ūkio šeimininkė, tikinanti, kad jai plyšte plyšta širdis matant, kaip tokį pat sertifikatą turinti jos kaimynė savo daržovių nors ir netręšia, nes dirva gali būti patikrinta, bet užtat purškia jas pesticidais, nes žino, kad joks kontrolierius turguje to netikrins.

“Ekoagros” atstovas priduria, kad ir dirva tikrinama ne visais atvejais, nes dažnai tam nėra galimybių. Akyliau stebimi tie ūkininkai, kurie su sąskaitomis (nes taip išvengiama PVM) yra pirkę cheminių medžiagų. Tačiau kas patikrins, ar ekologinio ūkio šeimininkui trąšų neparūpino koks kaimynas ar giminaitis, o šis už tai neapsiėmė turgelyje už ekologinių daržovių kainą su savo sertifikatu parduoti to geradario užaugintų “cheminių” daržovių.

Beje, kad ne visuomet galima pasitikėti turguje išrikiuotais sertifikatais, ima pastebėti ir pirkėjai. Štai Vilniaus Užupio rajono gyventoja Agnė P. tikina mėsą, daržoves ir kiaušinius Tymo turguje perkanti tik iš asmeniškai pažįstamų ūkininkų. “Kaip kitaip aš galiu žinoti, ar ekologiškas pomidoras, kuris gal ir netręšiamas, nėra auginamas kur nors pakelėje”, – svarsto Agnė.

Ir nors “Tatulos programos” direktorius Almonas Gutkauskas aiškina, kad svarbiausia – ne skonis ir išvaizda, o būtent sertifikatai, pirkėjų tai nebeįtikina.

“Manau, kad produkto kokybė atsiskleidžia iš kvapo, skonio, o ne pamačius sertifikatą. Puiku, jeigu tai sutampa, bet jei ne, man svarbiau skonis, nes juo pasitikiu labiau nei popieriumi”, – aiškina Agnė.

Apgaudinėja ir pirkėjus, ir Europos Sąjungą

Vis dėlto įdomu, kodėl dalis ekologinių ūkių savininkų, kurių šiemet, kaip ir pernai, bus apie tris tūkstančius, neretai pasiduoda silpnybei nesąžiningai užsidirbti daugiau.

“Yra tokių, kurie tikrai dirba iš idėjos, kuriems svarbiausia tausoti aplinką ir diegti sveikos mitybos principus”, – neabejoja V.Vyskupaitis. Tačiau nemaža dalis ūkininkų į ekologinius ūkius žiūri kaip į paprasčiausią verslą, kuris per krizę gerokai sušlubavo.

Daugelis jų klestėjimo metais prisipirko brangios technikos ir dabar sėdi skolose. Kitiems labai skaudžiai atsiliepė Vyriausybės panaikintos mokesčių lengvatos. Treti tiesiog nejaučia saiko ir skrupulų apgaudinėdami pirkėjus. Beje, kai kada godumas Lietuvoje atrodo tiesiog kurioziškai, net jei pirkėjai dėl to ir nenukenčia.

Štai visiems žinoma, kad Europos Sąjunga ekologiniams ūkiams teikia nemenkas subsidijas. Kartais jos tokios solidžios, kad pakanka tik turėti sertifikatą ir laikytis ekologinio ūkininkavimo reikalavimų (pavyzdžiui, sėjomainos), o derliumi nė nereikia rūpintis. Štai kodėl kai kurie ūkininkai savo ūkiuose tik dėl tikrintojų akių augina ne tik niekam nereikalingus lubinus, bet ir rinkoje deficitinius ekologinius javus, kurių derliaus net nesivargina nuimti – rudenį vienus javus aparia, ir sėja kitus tik tam, kad vėl gautų solidžią išmoką už ekologinį ūkininkavimą.

Šviežios, burnoje tirpstančios uogos – sveikiausias desertas. Tai bene vienintelis gardumynas, kurio galima ir reikia kirsti į valias. Tad vasarai baigiantis suskubkite atsivalgyti natūralių ir gardžių vitaminų. Dabar pats šilauogių, gervuogių ir aronijų sezonas!

Uogomis gardinkite įvairius patiekalus

Sintetinius vitaminus ir papildus vis dar galite laikyti tolimiausiame vaistų lentynelės kamputyje. Jie tikrai taip neaprūpina organizmo būtinomis medžiagos, kaip šviežios uogos. O jeigu šiuo skanėstu mėgausite kasdien, jokių piliulių neprireiks visą žiemą.

• Vienų uogų daug nesuvalgysite. Gardžiausios – ką tik nuo krūmo nuskintos ir rieškučiomis į burną beriamos uogos. Tačiau taip labai daug jų nesuvalgysite. Juk ne visos uogos mūsų skonio receptorius gali pamaloninti žemuogių ar aviečių saldumu. Tad derinkite uogas su kitais patiekalais.

• Spauskite sultis, gardinkite jogurtą. Iš daugelio uogų galima spausti sultis, kurios atgaivina ir praturtina organizmą vitaminais, mineralais, kitomis medžiagomis ne prasčiau nei šviežios uogos. Pagardinkite natūralų jogurtą šviežiomis uogomis. Taip apsisaugosite nuo kenksmingųjų E, konservantų, saldiklių ir dažiklių, kurių prikimšti dauguma įvairiais priedais praturtintų jogurtų.

• Kitoks košės ir varškės skonis. Visos grūdų košės labai naudingos mūsų organizmui. Tačiau kai kurių skonis ne visiems patinka. Pagardinkite košę uogomis ir ji tikrai taps gardžiu pusryčių, vakarienės ar net pietų patiekalu. Varškė, paskaninta trintomis šviežiomis uogomis, taip pat tampa gardesnė.

• Prisiruoškite atsargų žiemai. Juk taip malonu šaltą žiemos vakarą išsitraukti indelį šaldytų uogų, vis dar kvepiančių vasara. Nepamirškite, kad šaldytose uogose išlieka beveik visi vitaminai, o virtose uogienėse daugelis jų žūsta.

Eime gervuogiauti

Juodos arba tamsiai mėlynos spalvos burnoje tirpstančios gervuogės panašios į avietes, tik šiek tiek rūgštesnės. Jų galima prisirinkti miške ar pamiškėje. Dažnai auga prie upių ir upelių. Yra išvesta daug dekoratyvinių veislių, tad ūkininkai jas mielai augina. Šių uogų verta skanauti kuo dažniau, nes jos gardžios ir labai sveikos.

• Kuo naudingos gervuogės? Jose gausu angliavandenių, organinių rūgščių, aromatinių ir rauginių medžiagų, labai daug kalio, vario, mangano, fenolio ir folio rūgšties. Gervuogėse yra nemažai fruktozės, gliukozės, sacharozės. Šios uogos sukaupia didelį kiekį A, B grupės vitaminų, vitamino C ir ypač daug jose esančio vitamino E, padedančio kovoti su įvairiomis infekcijomis. Net ir termiškai apdorojus gervuoges jose lieka didelis vitamino E kiekis.

• Lapų arbata – nuo daugelio ligų. Iš džiovintų gervuogių, kaip ir aviečių, lapų galima užsiplikyti skanios arbatos, kuri padeda įveikti daugelį negalavimų, reguliuoja žarnyno veiklą, ramina nervų sistemą, tinka burnai ir gerklei skalauti, taip pat kosuliui malšinti. Ji skatina ir prakaitavimą, todėl tai puikus vaistas ėmus karščiuoti. Dažnai geriant gervuogių arbatą paspartėja medžiagų apykaita, pagerėja apetitas. Šių uogų lapuose gausu mikroelementų, yra vandenyje ir riebaluose tirpstančių vitaminų, todėl jų antpilas labai tinka organizmui stiprinti. Gydantis gervuogių lapų arbatą rekomenduojama gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį.

• Gervuogių sultys – skanios ir sveikos. Jos puikiai tinka atsigaivinti ir ypač gerai malšina troškulį karščiuojant, padeda nuo vidurių užkietėjimo, tinka burnos ertmei gydyti. Gervuogių sultyse yra kalio druskų, vario, mangano, todėl jos stiprina organizmą.

Šilauogės – jaunystės ir sveikatos uogos

Panašios į mėlynes, tik kelis kartus dydžiu jas lenkiančios šilauogės vadinamos unikaliomis uogomis. Mat jose yra visų organizmui reikalingų medžiagų.

• Vitaminų kiekiu prilygsta daržovėms. Karoteno šilauogėse yra tiek pat, kiek sojų pupelėse ir žaliuose žirneliuose, B grupės vitaminų – panašiai kaip burokėliuose, kriaušėse, juoduosiuose serbentuose. Taip pat šiose stambiose mėlynose uogose daug vitamino PP, folio rūgšties, kalio, kalcio, fosforo, geležies, angliavandenių, organinių rūgščių, pektinų, antioksidantų, skaidulinių medžiagų.

• Neleidžia organizmui senti. Bene labiausiai šilauogės vertinamos dėl didelio jose esančių antioksidantų antocianinų kiekio. Mokslininkai teigia, kad iš 40 tirtų uogų, daržovių ir vaisių šilauogėse antioksidantų rasta daugiausiai.

• Antocianinai pristabdo žalingą laisvųjų radikalų poveikį, o kartu ir senėjimo procesus, užtikrina natūralią gynybą nuo neigiamo aplinkos poveikio organizmui ir ligų. Štai todėl šilauogės ir vadinamos jaunystės uogomis.

• Stabdo vėžio vystymąsi. Mokslininkai nustatė, kad antocianinai, flavonoliai ir taninai, kurių daug šilauogėse, slopina vėžio vystymąsi. Mat neleidžia susidaryti naujoms kraujagyslėms, kurios turi didelės įtakos navikams atsirasti, augti ir išplisti. Manoma, kad šilauogėse esantys laisvųjų radikalų oksidantai užkerta kelią plaučių vėžiui, o elago ir folio rūgštis – įvairioms vėžio formoms plisti.

• Padeda akims, gerina medžiagų apykaitą. Šilauogės mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina medžiagų apykaitą, nes jose daug skaidulinių medžiagų. Saugo nuo žalingo saulės poveikio, stiprina regėjimą, padeda atsigauti pavargusioms akims.

• Gerai veikia visą organizmą. Kadangi šiose gardžiose uogose labai daug kalio (jis sudaro net pusę visų mikroelementų, esančių šilauogėse, kiekio), tad jos padeda netekus apetito,  sutrikus virškinimui, širdies veiklai. Gelbsti šilauogės ir sergant mažakraujyste. Be to, saugo žarnyną ir šlapimo pūslę bei takus nuo infekcijų, uždegimų.

• Gerina atmintį. JAV mokslininkai nustatė, kad šilauogėse esančios veikliosios medžiagos gali pagerinti atmintį. Atliekant tyrimą pastebėta, kad kasdien geriant po pusę litro šilauogių sulčių tampa lengviau įsiminti žodžius, sąvokas. Tad šilauoges valgyti ar gerti jų sultis rekomenduojama kaip profilaktinę priemonę nuo Alzheimerio ligos ar nusilpus atminčiai. Mat šilauogėse yra daug flavonoidų, kurie pagerina neuronų jungtis, ląstelių sąveiką ir stimuliuoja neuronų atsikūrimą.

• Sultys padeda peršalus. Šilauogių būtinai užsišaldykite žiemai, mat jų sultys su cinamonu arba gvazdikėliais labai padeda sergant bronchitu, peršalus. Sultimis galima skalauti gerklę ir burnos gleivinę.

Aronijų turtai

Nedidelės tamsiai mėlynos aronijų uogelės nėra skanios – jos rūgščios, traukia liežuvį. Tačiau šių uogų sultys – labai sveikos. Kaip ir uogienės ar džemai, išvirti su saldžiomis uogomis ar vaisiais. Jos tinka ir įvairiems saldiesiems patiekalams ruošti, sirupams, kisieliams, kompotams virti. Suteikia ne tik gerą skonį, bet ir ryškiai raudoną spalvą. Tai pat praturtina patiekalą svarbiausiais vitaminais ir mineralais.

• Ko daugiausiai sukaupia? Aronijose daug organinių rūgščių, vitaminų C, E, B grupės vitaminų, folio rūgšties, geležies, fosforo, boro, mangano, vario, kobalto. O daugiausiai šiose uogose yra vitamino P ir jodo.

• Vitaminas P labai reikalingas. Jis apsaugo kapiliarų sieneles nuo pralaidumo. Jeigu jo trūksta, atsiranda pabrinkimų, kraujavimų, dėl menkiausio sumušimo ant kūno lieka mėlynių, susilpnėja venos. Taip pat šis vitaminas gerina skrandžio, žarnyno darbą, stiprina antitoksinę kepenų veiklą, stabdo aterosklerozės vystymąsi, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Padeda geriau įsisavinti vitaminą C.

• Mažina kraujospūdį, galvos skausmą. Šviežios aronijų sultys mažina arterinį kraujospūdį, dėl to vartojamos hipertonijai gydyti. Jeigu jas gersite valgydami, pagerės apetitas, skrandžio sulčių sekrecija, padidės jo rūgštingumas, bus lengviau virškinti maistą. Sultimis galima gydyti net nudegimus.

• Nuo mažakraujystės ir aterosklerozės. Uogas rekomenduojama valgyti sergantiesiems kapiliarų toksikoze, cukriniu diabetu, ateroskleroze ir inkstų ligomis, mažakraujyste. Poveikio sulauksite, jei šviežių sulčių arba uogų vartosite visą mėnesį po 50–100 g tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.

• Ne visiems tinka. Aronijose yra antociano – mėlynų dažų, kurie skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, tačiau lėtina leukocitų susidarymą ir didina kraujo krešėjimą. Todėl daug šių uogų nerekomenduoja valgyti žmonėms, kuriems gresia insultas, infarktas. Taip pat po nedaug jų galima skanauti sergantiesiems skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opalige, gastritu, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas.

• Džiovintos uogos nepraranda vitaminų. Jei norite visą žiemą mėgautis aronijomis, galima ne tik prisiruošti sulčių, bet ir prisidžiovinti šių uogelių. Trys jų šaukštai – tai visa vitamino P paros norma.

"Veido" archyvas

Vienas populiariausių pietų komplektų šiandien tarp mokinukų – bulvių traškučiai ir gazuotų vaisvandenių buteliukas. Ačiū Dievui, nuo šio rugsėjo mokyklose neliks šokoladiniais batonėliais, traškučiais ir kitu beverčiu maistu prekiaujančių automatų. Tačiau už mokyklos kampo šiais “skanėstais” ir toliau vilios pardavėjai kioskuose. Nepatingėkite paaiškinti vaikams, kodėl nereikėtų žavėtis tokiu maistu.

Pavojus – traškučių pakelyje

Mokykloje per pertraukas, kino teatre ar namuose prie kompiuterio bulvių traškučius kremtantys vaikai – įprastas vaizdelis. Kodėl reikėtų visam laikui išguiti šį užkandį iš savo ir vaikų gyvenimo?

• Sotumo jausmas ir skonis – apgaulingas. Bulvių traškučių sukeltas sotumo jausmas – apgaulingas. Sukrimtus pakelį traškučių trumpam užkišamas skrandis, bet labai greitai vėl norisi ko nors užkąsti. Taip yra todėl, kad į bulvių traškučius dedama natrio glutamato. Šis priedas suteikia ypatingą skonį, kuriam kitą kartą vėl sunku atsispirti. Taip prie bulvių traškučių, kaip prie nikotino, galima net priprasti.

• Labai kaloringas užkandis. Nors bulvių traškučiai nepasotina, tačiau juose gausu kilokalorijų. Pati bulvė riebalų neturi, bet suvalgę šimtą gramų bulvių traškučių gauname 510 kilokalorijų. Mat traškučiai verdami riebaluose. Tai ypač pavojinga mažai judantiems vaikams, nes kilokalorijų perteklius organizme virsta riebalais ir didėja pavojus nutukti. Gydytojai perspėja, kad užkandžiaujant traškučiais jau paauglių kraujyje nustatomas padidėjęs cholesterolio kiekis.

• Traškučiai nepakeičia mėsos ar daržovių. Dažnai valgydamas traškučius, vaikas atsisako mėsos, daržovių, vaisių, pieno produktų. Todėl jam gali trūkti baltymų, būtinų augančio organizmo kaulams, raumenims. Traškučiuose nėra ir vitaminų bei kitų organizmui reikalingų medžiagų. Tad vaikai tampa mažiau atsparūs ligoms,  lėčiau auga ir vystosi, suserga mažakraujyste, silpnėja jų imuninė sistema.

• Kenkia dantims. Manoma, kad vaikų dantukams didžiausią pavojų kelia saldumynai. Tačiau ėduonį skatina ne tik cukrus, bet ir bulvėse esantis krakmolas. Valgant traškučius kyla netgi didesnė grėsmė, kad dantukuose atsiras skylučių. Mat jie prilimpa prie danties paviršiaus ir seilės jų ilgą laiką nenuplauna. Taip traškučių likučiai tampa puikiu maistu bakterijoms, kurių išskiriama rūgštis pamažu ardo dantį.

Kuo pakeisti?

Kai norisi ką nors pakramsnoti, pasiūlykite vaikui duoniukių, trapučių arba duonos traškučių. Jie gali būti ir puikus užkandis mokykloje ar namuose, nes galima pasigaminti skanių sumuštinių su mėsa, varške, vaisiais. Duoniukai gaminami iš įvairių grūdinių kultūrų: kviečių, miežių, rugių. Tad juose daug vitaminų, ląstelienos. Lietuvos gamintojai taip pat siūlo plonų duonos traškučių – tai ne tik skanus užkandis, bet juos gardu valgyti ir su kitais patiekalais. Galima paskanauti traškučių su kmynais, česnakais, įvairiais grūdais, be mielių.

Ką iš tikrųjų siūlo greitojo maisto restoranai?

Tėvai vesdamiesi vaikus į “McDonald’s” restoraną švęsti Rugsėjo 1-osios ar gimtadienio savo mažyliams daro meškos paslaugą. Beje, kaip ir užsisakydami kiniško maisto.

• Išsiskiria vėžį sukelianti medžiaga. Daugelyje patiekalų, kuriais vilioja greitojo maisto restoranai, nėra jokių organizmui būtinų medžiagų. Jie gana kaloringi ir turi daug lengvai pasisavinamų angliavandenių, organizme virstančių riebalais. Negana to, skrudinant bulvytes ar ruošiant mėsainius, išsiskiria akrilamido – medžiagos, kuri, anot medikų ir mokslininkų, skatina vėžį.

• Vaikus vargina suaugusiųjų ligos. Dažnai užkandžiaujant mėsainiais, bulvytėmis ar sumuštiniais iš greitojo maisto restoranų, vaikus pradeda varginti skrandžio ligos. Skrandis sunkiai virškina, nuolat būna uždegimo būsenos. Britų mokslininkai yra nustatę, kad vartojant riebalus, kurių gausu greitai paruošiamame maiste, gali pakisti net žmogaus smegenys.

• Mėsainiuose – prastos kokybės mėsa. Po dvejus metus trukusių tyrimų, Amerikos mokslininkai paskelbė, kad mėsainiai ir vištienos sumuštiniai gaminami iš labai prastos kokybės mėsos. Pagal rastą medžiagų kiekį, jie nustatė, kad gyvuliai buvo auginami milžiniškose fermose, neturėjo galimybės judėti ir buvo šeriami pašarais, gaminamais iš kukurūzų, kurie gausiai tręšiami azotu. Šių trąšų liekanų buvo rasta ir mėsainiuose.

• Kinų restorano sindromas. Kinai jau seniai negailėdami visą maistą gardina vadinamąja kiniška druskele – natrio glutamatu (E621). Todėl jautresniems žmonėms ir vaikams suvalgius daugiau tokio maisto, gali pasireikšti vadinamasis kinų restorano sindromas. Pradeda mausti krūtinę, veidą išmuša raudonis, pakyla temperatūra, apima mieguistumas. Be to, įsitikinimas, kad didelės porcijos ryžių, pagardintų mėsa ir saldžiarūgščiais padažais, tai lengvai virškinamas ir pigus maistas, yra apgaulingas. Maisto, gaminamo kinų restoranuose, galima suvalgyti gana daug, tačiau sotumo jausmas greitai dingsta.

Kuo pakeisti?

Leiskite vaikams eksperimentuoti virtuvėje. Nustebsite, kokius jie gali pagaminti gardžius mėsainius arba kiniškus patiekalus su daržovėmis ir šviežia mėsyte.

Nemalšinantys troškulio gėrimai

Gazuoti vaisvandeniai atrodo gardūs, tačiau tą skonį jiems suteikia ne natūralios vaisių ar uogų sultys, o sintetinės aromatinės medžiagos, dažai ir saldikliai. Kuo jie pavojingi suaugusiesiems ir vaikams?

• JAV ir Kanadoje draudžiami priedai. Medžiagos, kuriais yra gardinami gazuoti gėrimai, dirgina gleivinę, gali sukelti alergiją, vėžinius susirgimus, tapti hiperaktyvumo priežastimi. Ypač pavojingi sintetiniai dažai, žymimi E104, E122, E124, E131, kurie JAV ir Kanadoje yra net uždrausti.

• Kenkia didelis saldiklių kiekis. Taupydami pinigus, gamintojai į vaisvandenius cukraus nededa, o pakeičia jį pigesniais dirbtiniais saldikliais. Dažniausiai naudojamas aspartamas. Jame yra medžiagų, kurios padaro mūsų skonį nejautrų nuodams ir naikina serotonino, hormono, lemiančio nuotaiką, miegą, apetitą, atsargas. Dėl to, dažnai geriant limonadus, gali varginti galvos skausmai, nemiga. Be to, tokiuose gėrimuose esti daug saldiklių, todėl troškulys nenumalšinamas.

• Gazuoti vaisvandeniai tukina. Į juos dedamas konservantas natrio benzoatas (E211), žalingai veikiantis fermentus, kurie skaido riebalus bei krakmolą. Tai lemia sutrikusią medžiagų apykaitą ir pavojų nutukti.

• Dujos burbuliuoja ir viduriuose. Išgėrus angliarūgštės prisotintų gazuotų gėrimų norisi raugėti, pučia vidurius ir pasireiškia kitų nemalonių pojūčių viduriuose. Tokie gėrimai ypač pavojingi mažiems vaikams, nes jie dar neturi susiformavusios skrandžio sekrecijos funkcijos.

• Paskanauti galima labai retai. Gydytojai perspėja, kad vaikams iki septynerių metų gazuotų vaisvandenių su dirbtiniais priedais visai negalima duoti. O vyresniems – tik po vieną stiklinę kas dešimt dienų.

Kuo pakeisti?

Sveikiausios yra šviežios, ką tik išspaustos sultys iš močiutės sodo vaisių arba uogų. Jeigu neturite tokios prabangos, pasiruoškite žiemai atsargų iš patikimų ūkininkų užaugintų sodo gėrybių. Arba rinkitės ekologiškas sultis, kurių dabar galima nusipirkti daugelyje prekybos centrų. Paruoškite mažyliui įvairių arbatų iš natūralių žolelių – juk kurių nors skonis tikrai patiks. O kai karšta, nepamirškite vaikui įdėti paprasto vandens buteliuką. Jis geriausiai atgaivina.

Apgaulės kramtomosios gumos reklamoj

Merginos ir vaikinai iš TV ekranų besišypsantys spindinčiais dantimis, ragina kuo dažniau kramtyti gumą. Tačiau odontologai perspėja, kad kramtomoji guma nepanaikina nei ėduonies, nei apnašų, o tik gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.

• Sukelia viduriavimą. Į daugelį kramtomųjų gumų dedama saldiklio sorbito, pasižyminčio vidurius laisvinamuoju poveikiu. Tad jeigu sukrimsite per dieną visą pakelį gumos, greičiausiai neišvengsite viduriavimo. Mat vienoje gumos plokštelėje sorbito yra 1,25 g, o jautresniems žmonėms ir vaikams užtenka 5–10 g per dieną, kad pajustų nemalonius pojūčius.

• Nemalonumai skrandyje. Dažnai ir ilgai kramtant gumą galima pakenkti skrandžiui. Mat kramtant nuolat išsiskiria skrandžio sulčių, bet skrandis maisto negauna ir dirba tuščiai, todėl galimi jo skausmai, spazmai.

• Arbūzo ar mėtų skonis, sukurtas dirbtinių priedų. Spalvą kramtomajai gumai taip pat suteikia cheminės medžiagos. Dažniausiai naudojamas dažiklis E171, kurį anksčiau buvo leidžiama naudoti tik kosmetikoje ir statybinėse medžiagose.

• Dantų nebalina, nuo ėduonies neapsaugo. Kramtomoji guma nebalina dantų, nes ji negali pašalinti dantų apnašų, kurios yra tvirtai prikibusios prie dantų emalio paviršiaus. Dantų šepetėlio ji taip pat nepakeis, nes neišvalo tarpdančių, kuriuose ir lieka daugiausia maisto likučių.

• Vaikai gali nuryti. Tada kramtomosios gumos gumulas gali užstrigti žarnyne. Taip pat esti pavojus, kad mažylis užsprings.

Kuo pakeisti?

Vaikams iki trejų metų kramtomosios gumos visai nerekomenduojama duoti. O jeigu vyresnis pyplys negali be jos išgyventi, rinkitės becukres kramtomąsias gumas, skirtas vaikams. Be to, neleiskite kramtyti ilgiau nei 5–7 minutes per dieną.

Vasarą galima į valias kirsti įvairių pas mus užaugusių daržovių. Ar ragavote keptos kaliaropės, romaninių salotų? Ir pankolių sėklos – puikus patiekalų pagardas. O gal paruoškite sveikus, nekaloringus, bet gardžius pietus iš baklažanų ar brokolių?

Nei ropė, nei kopūstas

"Veido" archyvas

Kaliaropės, arba ropiniai kopūstai, puikuojasi ant reto lietuvio stalo. O be reikalo. Mat šie į ropę ir išvaizda, ir skoniu panašūs kopūstai – puikus vitaminų bei mineralinių medžiagų šaltinis. Nors kaliaropės – baltagūžių kopūstų giminaitės, jų skonis daug švelnesnis ir saldesnis nei mums įprastų kopūstų.

• Stebuklinga kaliaropės šaknis. Vitamino C kiekiu kaliaropės lenkia ne tik baltuosius gūžinius kopūstus, bet ir apelsinus. Suvalgius apie 200 g kaliaropės, vitamino C užtenka visai parai. Vitamino B šiose daržovėse taip pat daugiau negu kopūstuose. Be to, kaliaropės turi daug karotino, kalcio, fosforo, magnio, kalio. Reguliariai valgant kaliaropes mažėja kraujospūdis, yra stiprinama širdis. Taip pat šios daržovės padeda stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje.

• Kepti ir įdaryti. Kaliaropių stiebagumbius galima valgyti šviežius, virti, kepti, troškinti. Labai skanios šių ropinių kopūstų ir obuolių, porų bei paprikų salotos, pagardintos šlakeliu alyvuogių aliejaus. Troškintos su aštresniais padažais kaliaropės – puikus pagardas prie mėsos ir žuvies patiekalų. Išskobus dalį minkštimo, ropinius kopūstus galima įdaryti mėsa, grybais, daržovėmis.

• Lapų neišmeskite. Maistui vartojami ne tik kaliaropių stiebagumbiai, bet ir lapai, kurių maistinė vertė netgi gerokai didesnė. Lapai puikiai tinka sriuboms, salotoms ruošti.

• Kuri kaliaropė geriausia? Skaniausios mažos kaliaropės, stambesnės dažniausiai būna kietos. Tamsios kaliaropės išsilaiko ilgiau, šviesios būna švelnesnio skonio. Rinkitės tą daržovę, kurios lapeliai yra tamsiai žali, o kotai traškūs. Šviežios kaliaropės luobelė būna lygios spalvos. Dėmėtos daržovės – pasenusios.

Ypatingas augalas – pankolis

"Veido" archyvas

Paprastojo pankolio sėklų senovės Romos kariai visada pasiimdavo išeidami į mūšius, kad išlaikytų gerą sveikatą. O moterys pakramtydavo, kad nepriaugtų papildomų kilogramų. Kodėl ir mums nepabandžius? Visas pankolio augalas, net jo šaknys bei sėklos, yra malonaus, anyžius ir krapus primenančio kvapo. Be to, visas jis vertingas.

• Stiprina sveikatą, gydo, lieknina. Visame pankolio augale labai daug eterinių aliejų, todėl jis puikiai tinka virškinamojo trakto sutrikimams gydyti, mažina spazmus, palengvina nemalonius pojūčius žarnyne. Pankoliai padeda, kai vargina vidurių pūtimas, gerina virškinimą. Be to, skatina pieno gamybą maitinančioms mamytėms, skystina bronchų sekretą, todėl gerina atsikosėjimą. Jeigu kovojate su antsvoriu, pankoliai taip pat padės – jie mažina apetitą.

• Sėklos – puikus prieskonis ir arbata. Jomis galima pagardinti įvairius marinatus, padažus, gėrimus, sriubas, mėsos bei daržovių patiekalus. Sėklas galima džiovinti arba sumalti mėsmale ir patiekalus gardinti milteliais. Priešingai nei kiti prieskoniai, pankolių sėklos ir džiovintos išlaiko žalią spalvą. O kuo ryškesnė spalva – tuo geresnė sėklų kokybė. Labai skani bei sveika ir pankolių sėklų arbata, kurios atsigerti galima duoti net kūdikiams – puikiai padeda nuo pilvo diegliukų.

• Lapai – salotoms, marinatams ruošti. Šviežiuose pankolių lapuose yra daug vitamino C ir anyžiaus kvapo eterinio aliejaus. Tad įpjausčius jų į salotas šios ne tik gardžiai kvepės, bet ir bus itin sveikos. O jeigu pankolių lapų ir stiebų įdėsite į marinuojamus agurkus, šie bus kieti bei aromatingi.

• Šaknys taip pat skanios. Jos valgomos virtos ir primena pastarnokų skonį. Ypač gerai dera su žuvies patiekalais.

Dabar – pats baklažanų metas

"Veido" archyvas

Jau ne vienas mūsų ūkininkas augina šias skanias ir maistingas daržoves. Tad nepraleiskite progos atsivalgyti mūsų žemėje užaugusių baklažanų, kurie būna įvairios formos ir primena ovalą, rutulį, kriaušę ar net cilindrą.

• Ypatumai. Baklažanuose nėra daug angliavandenių, tačiau gausu vertingų mineralinių druskų: kalio, kalcio, vitaminų C, B1, B6, PP. Yra eterinių medžiagų, kurios suteikia aštrumo ir specifinį kartoką prieskonį. O šiose daržovėse esančios aromatinės medžiagos skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl gerina apetitą. Baklažanai skatina skysčių pašalinimą iš organizmo, šalina cholesterolį ir mažina jo kiekį kraujyje. Veikia kaip antibiotikai. Juos naudinga valgyti sergantiems skleroze bei kamuojamiems podagros. Baklažanai stiprina organizmą, didina vyrų potenciją, nes turi seleno. Be to, baklažanai nekaloringi – 100 g yra tik 24 kilokalorijos.

• Tiks į daugelį patiekalų. Baklažanai skanūs kepti, taip pat ir ant grotelių, troškinti, virti, įdaryti daržovėmis, mėsa, sūriu, troškiniuose ar apkepuose, vieni ir su kitomis daržovėmis. Galima pasigaminti net baklažanų “ikrų”. Tai tyrė iš keptų baklažanų, gausiai pagardinta prieskoniais, valgoma kaip pagardas prie mėsos, žuvies arba tepama ant duonos. Žali baklažanai nėra skanūs. Net dedant į salotas juos reikėtų apkepti.

• Gaminimo gudrybės. Baklažanai bus ne tokie kartūs, jeigu juos supjaustysite riekelėmis, pasūdysite ir palaikysite penkias minutes, o paskui nuplausite. Baklažanus dėkite tik į gerai įkaitusius riebalus, nes šios daržovės labai daug jų sugeria. Ir tuomet jie įgauna nemalonų skonį, yra blogai virškinami. Kepamus orkaitėje baklažanus reikia subadyti šakute arba dviejose trijose vietose įpjauti odą, nes kepant jų oda traukiasi ir plyšta.

• Kaip išsirinkti? Nesunokusių baklažanų negalima valgyti, nes juose yra nuodingos medžiagos solanino. Jeigu daržovė prinokusi, paspaudus ją pirštu lieka maža duobutė. Baklažanas turi būti glotnus, blizgantis ir be dėmių. Nepirkite susiraukšlėjusio ir dėmėto – daržovė bus labai sena. Mažesni baklažanai būna skanesni.

Brokolių žiedynų paslaptys

"Veido" archyvas

Šios daržovės, išvaizda primenančios žiedinius kopūstus, nuo kitų savo šeimos giminaičių skiriasi sodriai žalia spalva. Ir kitus kopūstus kelis kartus lenkia mineralinėmis bei kitomis mūsų organizmui būtinomis medžiagomis.

• Kokį gėrį slepia? Juose yra net du kartus daugiau mineralinių medžiagų (kalio, magnio ir geležies) nei žiediniuose kopūstuose, o augalinių baltymų – pusantro karto daugiau. Didesnis juose ir vitaminų A bei C kiekis. Suvalgykite 100 g brokolių ir gausite visą vitamino C dienos normą. Taip pat šiose daržovėse gausu vitamino D. Brokolių baltymai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, manoma, kad užkerta kelią sklerozei, diabetui, širdies ligoms, osteoporozei. Be to, brokoliai yra lengvai virškinami, nes turi mažai ląstelienos, todėl tinka ir sergantiems skrandžio bei žarnyno ligomis. Jie gerina virškinimą, medžiagų apykaitą, stimuliuoja imuninę sistemą.

• Galima valgyti žalius, kepti, virti. Maistui naudojami brokolių žiedynai su 15–20 cm ilgio žiedstiebiais. Jie skanūs žali, virti, kepti, troškinti. Iš brokolių gaminamos salotos, sriubos, apkepai. Salotose jie ypač gerai dera su morkomis, svogūnais, agurkais, pomidorais, paprikomis, salierais, žaliaisiais žirneliais, petražolių lapeliais, krapais. Kad išliktų ryškiai žalia spalva, brokolius virkite pasūdytame ir truputį parūgštintame vandenyje neuždengtame puode.

• Kaip išsirinkti? Pirkite tokius šviežius brokolius, kurių spalva tamsiai žalia, žiedynai standūs. Peraugę arba ilgai laikyti šie kopūstai darosi kieti, šiurkštūs ir praranda didelę dalį naudingųjų medžiagų. Tokių daržovių žiedeliai būna šviesiai žali, gelsvi ar net prasiskleidę. Švieži brokoliai kvepia kopūstais. Juos laikykite šaldytuve neužrištame plastikiniame maišelyje.

Salotos, kurias galima ir kepti

"Veido" archyvas

Salotas įprasta valgyti žalias, kartu su kitomis šviežiomis daržovėmis. Tačiau yra ypatingos rūšies salotų, kurių traškius, kietus kotelius galima ir kepti. Tai romaninės salotos – “Romaine”.

• Išsiskiria storais mėsingais lapais. Romaninės salotos traškios, sultingos, storais ir ilgais, mėsingais, nelanksčiais lapais. Gūžės viduje jie beveik balti ir švelnaus skonio. Artėjant prie kraštų, lapai vis žalesni ir tamsesni, jų skonis aitresnis, aromatas stipresnis.

• Salota, pakepinta svieste. Kadangi romaninių salotų lapai tvirti, su stora ir standžia baltąją dalimi, tad jos puikiai tinka kepti ar troškinti. Iš sultingų lapų galima ruošti salotas, o likusią dalį pakepinti keptuvėje, paskui užberti sūrio. Arba troškinti su kitomis daržovėmis. Ypač gerai romaninės salotos dera su aštria jautiena, egzotiniais vaisiais, mėlynojo pelėsio sūriu, saulėje džiovintais pomidorais, sūdyta ar rūkyta lašiša.

• Vertina ir gurmanai, ir ligoniai. Žmonės, valgantys daug salotų, nesiskundžia virškinimo sutrikimais. Jiems taip pat sustiprėja širdis ir kraujagyslių sienelės, sumažėja cholesterolio kiekis, geriau gaminasi kraujas, greičiau išsiskiria šlapimas. Salotos puikiai tinka dietinei mitybai, sergant diabetu. Tai idealus valgis kovojant su antsvoriu, nes salotos visai nekaloringos.

"Veido" archyvas

Žmonės nuolat valgo nuodus. Piktžoles ir kenkėjus naikinančių pesticidų rasime beveik kiekvieno žmogaus kraujyje. Vos prieš penkiasdešimt metų pradėti naudoti chemikalai dabar jau visiškai įsigalėjo ir atlieka didelį griaunamąjį darbą.

Įsivaizduokime, kad specialaus skysčio užpurškus ant didkepsnio, vaisiaus ar jo įpylus į pieno stiklinę pasikeičia maisto spalva ir šitaip parodo, jog juose esama pesticidų. Tada maisto pramonei tektų pernakt iš esmės persitvarkyti. Tačiau kol kas taip nėra – tos nuodingos medžiagos yra bekvapės, bespalvės ir beskonės, joms nustatyti reikia specialių laboratorijų, o mes nematome “skaitiklio rodmenų”, kiek į mūsų organizmą patenka chemikalų.

Iš butelio paleistas džinas

Danielis Richardas, didžiausios pasaulyje aplinkosaugos grupės Pasaulio laukinės gamtos fondo Prancūzijos sekcijos prezidentas, dvylika metų gyveno nuo pramoninių baubų gerai apsaugotame kampelyje – gamtos rezervato pakraštyje Kamarge. Kai šio fondo Europos sekcija 2004 m. pradėjo neįprastą kampaniją – matuoti žmonių organizmuose susikaupusių nuodingųjų chemikalų kiekį, jis pasisiūlė būti savanoriu. Mokslininką sukrėtė žinia, kad jo organizme rasta beveik pusė tikrintų medžiagų (42 iš 109).

To paties tyrimo sumanytojai patikrino ir 39 Europos Parlamento narius bei 14 sveikatos ir aplinkos ministrų iš skirtingų Europos šalių. Visų jų organizmuose rasta teršalų, visų tyrime dalyvavusių europarlamentarų organizmuose užfiksuota trylikos grėsmingų chemikalų pėdsakų, o tiriant ministrus – dvidešimt penkių, tarp jų ir dviejų pesticidų.

Priminsime, kad vieni pesticidai naudojami sėkloms apdoroti, kiti naikina kenkėjus, kol augalas auga, dar kitais purškiama nuėmus derlių. Naudojami jie ir vaisius bei daržoves transportuojant, kad gabenamų prekių nepultų vabzdžiai ar grybelis. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad efektyvių, bet netoksiškų augalų apsaugos priemonių sukurti neįmanoma.

Aplinkoje ir mūsų organizmuose atsiradusios nuodingosios medžiagos iš esmės yra naujas reiškinys. Jis prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai didėjant maisto produktų paklausai kylanti chemijos pramonė tapo derliaus garantu. Tuo metu dėl chemijos poveikio žmogui niekas nesijaudino (beje, tuo metu medicinos žurnalai dar spausdino ir tabako gaminių reklamą). O apetitas ateina bevalgant: pasaulyje per metus pagaminamų sintetinių chemikalų kiekis šoktelėjo nuo milijono tonų 1930 m. iki šimto milijonų tonų šiandien. Šiek tiek susiaurinus paiešką palyginimas bus toks pat įspūdingas: pavyzdžiui, 2002 m. JAV naudota 30 kartų daugiau pesticidų nei 1945 m. Europos Sąjunga yra pagrindinis pesticidų gamintojas pasaulyje, o 72 proc. jų panaudojami pačioje ES.

Didžiausios dozės – vaikams

Mūsų organizmuose vykstantys procesai nepajėgia suskaidyti ir iki galo nukenksminti sintetinių pesticidų. Taigi ilgainiui su maistu gaunami nuodai kaupiasi, kol galiausiai prasideda rimtos bėdos. Chemijos pramonės užsakyti tyrimai būna trumpalaikiai, tad tikrosios padėties neatskleidžia, nors jų rezultatai ir yra pagrindas išduodant leidimą tiems chemikalams naudoti.

Kad ir kokią naudą duotų būdami ant medžio, patekę į žmogaus vidų pesticidai tampa žalingi. Depresija, fibromialgija, vėžys, lėtinis nuovargis, išsibalansavę nervai, Parkinsono liga, nusilpęs imunitetas, virškinimo sistemos ligos, neurologiniai sutrikimai, sunku mokytis ir sukaupti dėmesį, nevaisingumas ir kitokie lytinės sistemos sutrikimai, hiperaktyvumas, agresyvumas, psichikos ligos, šizofrenija, negebėjimas valdyti stresą ir hormonų sutrikimai, kartais netgi pakitę lytiniai požymiai ar prarasti motiniški ir tėviški instinktai – visų šių sutrikimų ir negalavimų ryšys su dabar naudojamais ar anksčiau naudotais pesticidais jau patvirtintas.

Blogiausia, kad neproporcingai didelį pesticidų kiekį gauna vaikai, nes, palyginti su kūno mase, jie suvalgo išties daug augalinių produktų. Deja, labai retai šie būna iš ekologiško sodo ar daržo.

Didžiosios Britanijos pesticidų kontrolės komiteto pirmininkas dr. Ianas Brownas sako: “Suprantu, kad žmonės nerimauja dėl pesticidų likučių savo maiste, bet aš, kaip gydytojas, negaliu primygtinai nepabrėžti, kaip svarbu kasdien suvalgyti penkias porcijas vaisių ir daržovių. Moksliniai faktai rodo, kad šių produktų nauda sveikatai yra didesnė nei juose esančių pesticidų keliama rizika”.

Gal iš tiesų neverta sukti galvos, kad obuoliai yra tarp labiausiai pesticidais užterštų vaisių ir iki nuskinant gali būti nupurškiami net dvylika kartų? Jeilio universiteto Aplinkos tyrimo skyriuje ne vienus metus aplinkos pokyčių poveikį vaikų sveikatai tiriantis dr. Johnas Wargo tvirtina: “Ekologiškas maistas vaikų organizmus užteršia tikrai mažiau. Pramonės atstovai dažniausiai ginasi: “Na, išvardyk, kas mirė nuo tokio nedidelio chemikalų kiekio”. Bet aš nenoriu, kad šitaip būtų žaidžiama su mano vaikais”.

Vandeniu nenuplausi

Deja, nuplovę vaisius apsisaugome tik nuo žarnyno ligų sukėlėjų – jei pesticidai tirptų vandenyje, juos tektų purkšti po kiekvieno lietaus. Užtat patekę į žmogaus organizmą jie linkę kauptis riebaliniame audinyje.

Teiginys apie vertingąsias medžiagas, esančias žievelėje, pirktiniams ir ypač atvežtiniams vaisiams bei daržovėms netinka. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos institutas žieveles irgi rekomenduoja nulupti.

Suprantama, civilizuotos šalys į natūrinį ūkį, kur kiekvienas užsiaugina sau maisto, tikrai negrįš, o ekologiškų produktų pasiūla ir kaina mūsų norų per vieną ar penkis sezonus tikrai nepajėgs patenkinti. Tad belieka rinktis kuo mažesnę blogybę ir mobilizuoti finansines bei intelektines išgales, ieškant tikrojo problemos sprendimo, nes laikini netrunka sugrįžti bumerangu.

Štai besivystančios šalys vis dar tebenaudoja pesticidus, jau uždraustus išsivysčiusiose šalyse, bet šios paskui importuoja su tais pesticidais augintus produktus. Todėl dabar tenka įdėti nemažai pastangų ir skirti lėšų tikrinant, ar į rinką patenkantys maisto produktai nėra užteršti pesticidais. Lietuvoje šį darbą pagal ES teisės aktus atlieka Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI).

Paleistasis džinas įgauna daug pavidalų. Manoma, kad Europoje 80–90 proc. gyventojų kontaktą su pesticidais ar insekticidais turi buityje. Deja, tokios daugybės chemikalų sąveikos ir galimos žalos nenumatysi ir pačiais brangiausiais tyrimais.

Mokslininkai įspėja ir apie dar vieną, regis, “nekaltos” chemijos pavojų. Pavyzdžiui, saulėkaitoje stovinčio plastikinio butelio minkštikliai dėl UV spindulių ima tirpti ir patekę į gėrimą veikia panašiai kaip hormonai – nepaisydami membranų gali patekti į ląstelių vidų ir nenormaliai jas aktyvuoti. Tad tokios medžiagos – puikus pagalbininkas įvairioms vėžio atmainoms atsirasti.

Dažniausiai per daug pesticidų randama vaisiuose ir daržovėse

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto maisto rizikos vertinimo skyriaus vedėja Indrė Karpovienė, paklausta, kiek galime būti tikri, kad perkamuose vaisiuose ir daržovėse nėra per daug nuodingos chemijos, sakė: “Europos Sąjungos teisės aktai reikalauja nuolat kontroliuoti pesticidų likučius žmogaus maistui vartojamuose produktuose. Kasmet Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sudaro maisto produktų ir pašarų stebėsenos programos bei kontrolės planus, o tyrimus ir rizikos vertinimą šalyje atlieka Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas”.

Stebėsenos ir maisto produktų kontrolės programos apima tiek Lietuvos ūkininkų išaugintą, tiek iš kitų ES bei trečiųjų šalių įvežtą produkciją. Mėginiai tyrimams atlikti imami iš didmeninės prekybos, realizuoti paruoštos ūkininkų produkcijos ir mažmeninės prekybos įmonių. Trečiųjų šalių produkcijos kokybė tikrinama tada, kai prekės kerta sieną. Be stebėsenos programos, atliekama valstybinė importo ir rinkos kontrolė. Ir pačios prekybos įmonės užsiima savikontrole: atlieka tyrimus pesticidų likučiams nustatyti, prieš išleisdamos produktus į rinką, arba tiria joje jau esančius gaminius.

Tiriami grybai, kūdikių maistas, miltai, kruopos, riešutai, ryžiai, sėklos, sultys, vanduo ir kiti maisto produktai, bet dažniausiai didžiausią leistiną kiekį (DLK) viršijantys pesticidų likučiai aptinkami vaisiuose ir daržovėse.

Ar galima tvirtinti, kad įvežtiniuose vaisiuose ir daržovėse pesticidų liekanų būna daugiau negu Lietuvoje užaugintuose?

Pasak I.Karpovienės, kitose užsienio šalyse naudojama kelis kartus daugiau augalų apsaugos priemonių. Nors DLK ir neviršijamas, bet kai didesnė kenksmingųjų medžiagų įvairovė, didesnė ir tikimybė, kad pesticidų likučių bus daugiau. Daugumos tų veikliųjų medžiagų Lietuvoje naudojamose augalų apsaugos priemonėse nėra arba jos pasitelkiamos grūdinėms kultūroms apsaugoti.

Daugiausiai pesticidų likučių randama vynuogėse, granatuose, obuoliuose, kriaušėse, persikuose, mandarinuose, baklažanuose, paprikose ir kituose vaisiuose bei daržovėse, dažniausiai importuojamuose iš trečiųjų šalių: Turkijos, Indijos, Čilės, taip pat iš kai kurių ES šalių – Ispanijos ir Olandijos.

Pernai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos  laboratorijose ištirta 467 vaisių bei 624 daržovių ir grybų mėginių. Septyniuose nustatyti pesticidų likučiai, viršijantys DLK. Normoms nusižengė trys vynuogių iš Turkijos mėginiai, du granatų iš Izraelio ir Egipto mėginiai, taip pat vienas apelsinų iš Turkijos ir vienas obuolių, atvežtų iš Lenkijos. Neretai daugokai pesticidų likučių randama ir arbatose: 2008 m. iš prekybos išimta viena žaliosios arbatos partija iš Kinijos, o šiemet viena iš Indijos atkeliavusi juodosios arbatos partija.

Kur kreiptis

Jei dėl maisto produktų saugos ir kokybės vartotojui kyla įtarimų, jis gali kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą nemokamu telefonu 8-800 40403 (visą parą). Pranešimas registruojamas Maisto kontrolės informacinėje sistemoje ir nusiunčiamas teritorinei valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Vartotojai gali kreiptis ir tiesiogiai į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius.

Išsamiais moksliniais tyrimais patvirtinta

• Per mėsą, pieno produktus ir didžiąsias žuvis žmogus gauna daugiau kaip 90 proc. žinomų teršalų. Tarp jų dioksino, polichloro bifenilo (PCB) ir kai kurių pesticidų, išliekančių aplinkoje, net jei šios medžiagos jau ne vienus metus uždraustos naudoti.

• Įprastinėse daržovėse tėra viena šimtoji mėsoje randamų teršalų.

• Žuvis absorbuoja pesticidus ir iš gėlo, ir iš jūros vandens.

• Vynuogėms auginti naudoti pesticidai patenka ir į vyną.

• Ypač skaudžiai pesticidai paliečia bites – suardoma jų nervų sistema.

Lietuvos maisto gamintojai negailėdami tręšia cheminiais E priedais net ir geriausios kokybės kategorijai priskiriamus produktus.

“Veido” atliktas populiarių maisto produktų tyrimas atskleidė, kad brangiausi gaminiai nebūtinai yra ir geriausi – daug svarbiau, nei į kainą ir prabangią pakuotę, yra žiūrėti į sudėties etiketę.

Be to, galime palaidoti mitus apie tradiciškai švarų ir natūralų lietuvišką maistą – objektyvus produktų sudėties ir skonio vertinimas į geriausių produktų pozicijas iškėlė ispanišką dešrą ir vokišką duoną.

Nėra jokios abejonės, kad žmonija šiandien nebeišsiverstų be cheminių maistinių priedų. Skaičiuojamam, kad tik dėl jų pasaulinės maisto pramonės augimas kasmet siekia apie 10 proc. ir dėl to pavyksta spręsti bado problemas.

Suprantama, į Afriką prancūziško batono nenuveši, jei jis nebus saugiai užkonservuotas ir stabilizuotas, tačiau kam konservantų ir stabilizatorių kišti į dešrą, kurį į Vilnių atkeliauja iš Kėdainių ar Utenos? Tik tam, kad sumažėtų gamintojo išlaidos ir jis galėtų uždirbti didesnį pelną. Žinoma, tai joks nusikaltimas – įstatymai Lietuvoje, kaip ir visoje ES, aiškiai reglamentuoja, koks ir kokių cheminių maisto priedų kiekis yra nepavojingas sveikatai, o kiek tiksliai ir į kokius savo produktus jų dėti, jau sprendžia tik pats gamintojas.

Kaip rodo tos pačios kategorijos produktų palyginimas, ne visi maisto pramonės gamintojai renkasi vienodą kelią: vieni duoną kepa ir dešras vytina be konservantų ir susitaiko su trumpesniu jų galiojimo laiku, o kiti naudojasi vis dar didelės dalies Lietuvos valgytojų nepakankamu reiklumu maisto kokybei. Parduotuvėje abu produktai guli šalia, kainuoja panašiai – jų skirtumai matyti tik mažytėje sudėties lentelėje.

Ne nuodai – kol neįrodyta kitaip

Iš viso Lietuvoje leidžiama naudoti per 300 E raidėmis pažymėtų maisto priedų, tačiau ne visi jie – kontroversiškos sintetinės medžiagos, dėl kurių poveikio žmogaus sveikatai dabar įnirtingai diskutuoja žaibiškos pastarojo šimtmečio maisto pramonės plėtros vaisių jau nebenorintys valgyti vakariečiai. Sąraše – ir tokios kiekvienų namų virtuvėje randamos medžiagos, kaip aktyvioji anglis (E152), krakmolas (E1404) ar soda (E500).

Maisto žaliavomis prekiaujančios bendrovės “SMS-Eligita” direktorė Rasa Sabonienė pabrėžia, kad cheminių maisto priedų naudojimo pramonėje taisyklės Lietuvoje – tokios pat griežtos kaip ir ES, į maisto produktus dedama tik leidžiamų vartoti maisto priedų, o jų kiekiai, atsižvelgiant į galimą poveikį žmonių sveikatai, yra ribojami. “Tačiau vienareikšmio atsakymo, kaip suderinti maisto priedų naudą ir riziką, nėra, šio atsakymo vis dar ieško visų šalių mokslininkai, medikai, mitybos specialistai”, – pripažįsta įmonės vadovė.

Nerimą kelia tai, kad dabar jau apstu pavyzdžių, kai daugelį metų nekenksmingais laikyti sintetiniai priedai vėliau buvo pripažinti gadinančiais sveikatą. Pavyzdžiui, 2007 m. ES po ilgų tyrimų uždraustas naudoti raudoną spalvą produktams suteikiantis dažiklis E128. Iki tol jo buvo dedama į žuvų, vištų pašarą, kol mokslininkai nustatė, kad šis chemikalas didina žmonių regos sutrikimus.

Daug diskusijų kelia ir itin populiarus E621 priedas mononatrio glutamatas – vadinamoji kiniška druska, pagerinanti maisto produktų skonį ir aromatą. Lietuvoje parduodamų maisto produktų sudėtį analizuojančio ir skelbiančio portalo www.sveikasvaikas.lt vienas kūrėjų Linas Šivis sako, kad, pavyzdžiui, Japonijoje šio priedo naudojimas jau daug kur ribojamas, nors vienas pagrindinių, trečdalį pasaulinės glutamato rinkos užimančių gamintojų yra būtent Japonijos kompanija “Ajinomoto”. “Įsivaizduokite, kokio lygio lobistinės kovos vyksta, jei metinė tik šio vieno priedo pardavimo apyvarta siekia 30 mlrd. JAV dolerių ir ką jo gamintojams reikštų prarasti, pavyzdžiui, ES rinką”, – pabrėžia vartotojų švietimo entuziastas.

Beje, sąmoningam ir atsakingam vartotojui nerimą turėtų kelti dar ir faktas, kad leistina E priedų norma apskaičiuojama remiantis poveikiu suaugusiam, vidutiniškai 70 kg sveriančiam žmogui. O juk tą pačią dešrytę ir duonytę iš parduotuvės valgo ir tris kartus menkesni vaikai.

Kauno technologijos universiteto Maisto instituto laboratorijos vedėjas Algirdas Liutkevičius sako, kad naudoti mažiau sintetinių priedų gali tie maisto produktų gamintojai, kurie yra investavę į pažangesnes technologijas, gamybos procese galinčias išpurenti ir surišti medžiagas taip, kad to nebereikės daryti dirbtiniais kėlikliais ir emulsikliais. “Gamintojai konkuruoja rinkos sąlygomis – visi nori parduoti, tačiau kiekvienas renkasi savus būdus patraukliam produktui pagaminti. Nėra kito recepto, kaip tik patiems labai atidžiai domėtis produktų sudėtimi”, – pataria ekspertas.

L.Šivis taip pat mano, kad chemijos gausą kasdieniuose mūsų produktuose gali sumažinti tik mūsų pačių išprusimas ir reiklumas. Jis pateikia pavyzdžių, kaip net to paties pavadinimo maisto prekės vakariečiams gaminamos sveikesnės nei Rytų Europos gyventojams. Pavyzdžiui, to paties sultinio kubeliai, Prancūzijos rinkai gaminami tik iš natūralių ingredientų, Lietuvą jau pasiekia papildyti E621 druskyte, o viena Lietuvoje populiaraus užsienietiško majonezo rūšis mums gaminama su citrinos rūgštimi, o štai britams ji gardinama natūraliomis citrinų sultimis.

"Veido" archyvas

Sūris – bene populiariausias užkandis, užburiantis skirtingais kvapais, spalva, skoniu… Pasižvalgykime, kokių sūrių rūšių galima rasti mūsų parduotuvių bei turgelių lentynose. Koks labiausiai patiks jūsų skonio receptoriams ir geriausiai derės prie mėgstamų patiekalų?

Mocarelos ir pomidorų derinys

Tikroji mocarela – tai šviežias, nebrandintas, minkštas ir šlapias sūris, pagamintas iš buivolių pieno. Mūsų parduotuvių lentynose šis sūris kiek kitoks – pagamintas iš pasterizuoto ir nepasterizuoto karvių pieno. Tokia mocarela yra gerokai pigesnė, tačiau taip pat gardi. Tai švelnaus skonio, tamprus, baltas, 56–68 procentų riebumo sūris, parduodamas savo išrūgose. Nusipirkus mocarelą, reikia ją laikyti tame pačiame skystyje ir suvalgyti per dvi tris dienas. Paskui šis sūris apkarsta ir tampa rūgštus. Mocarela lengvai lydosi, todėl puikiai tinka padažams ir keptiems patiekalams. Jos griežinėlių galima uždėti ant makaronų, sumuštinių, ruošiamos kepti picos, karštos duonos, troškinių. Gardi mocarela ir viena, paskaninta druska, maltais pipirais ir šlakeliu alyvuogių aliejaus. O dažniausiai iš šio sūrio yra ruošiamos salotos su griežinėliais supjaustytais pomidorais, bazilikais ir alyvuogių aliejumi.

Sūriai – tortui ir salotoms

Keistai skamba, kad burnoje tirpstantys desertai ir tortai yra pagaminti iš sūrio… Tačiau maskarponė ir rikota puikiai tam tinka. Iš maskarponės gaminamas gardusis tiramisu desertas, o iš rikotos galima pasigaminti gaivų ir burnoje tirpstantį torto pertepimą. Tai tradiciniai itališki sūriai. Tačiau lietuviai taip pat gamina visai puikią maskarponę ir rikotą.

• Maskarponė tinka net į kavą. Šio sūrio skonis salsvas, labai švelnus, gaivus, su lengvu grietinėlės ir sviesto prieskoniu. Maskarponės sūris ir skoniu, ir konsistencija primena kreminę varškę, yra lengvai tepamas. Tad jo sluoksnį galite dėti ant bandelės, įmaišyti į vaisių salotas ir net į karštą kakavą ar kavą. Skanu ir vieną kabinti šaukšteliu. Tačiau neužsimirškite – tai 75 procentų riebumo produktas.

• Rikota skoniu primena varškės kremą. Tik yra švelnesnė. Ji gaminama iš karvės, avies arba ožkos pieno išrūgų, atskyrus nuo jų varškės gumulėlius. Dėl unikalaus skonio bei konsistencijos, kaip ir maskarponės sūris, labai tinka įvairiems desertams, pyragams, tortams gaminti. Taip pat rikota galima įdaryti daržoves, virtinukus.

"Veido" archyvas

Pikantiškas mėlynojo pelėsio skonis

Šviesiai kreminės spalvos sūriai su žalsvai mėlynomis pelėsių gijomis ne visiems patinka dėl savo pikantiško aštroko skonio ir kvapo. Tačiau keletas mažų gabalėlių, įpjaustytų į salotas, išsilydžiusių troškinyje, sriuboje ar padaže, patiekalui suteikia puikų skonį.

"Veido" archyvas

• Kitoks įprasto patiekalo skonis. Itin skanu mėlynuoju sūriu įdaryti sluoksniuotos arba trapios tešlos pyragėlius. Minkštą mėlynųjų pelėsių sūrį ištrinkite su riebia grietinėle ir turėsite puikų pikantišką sumuštinukų aptepą. O suvertas ant pagaliukų kartu su kriaušių gabalėliais ar vynuogėmis, sūris su mėlynuoju pelėsiu – nepakeičiamas užkandis prie sodraus raudonojo vyno. Taip pat jis labai gerai dera kartu su graikiniais riešutais. Apšlakstykite mėlynąjį sūrį šviežiu skystu medumi ir apibarstykite sausoje keptuvėje pakepintais smulkintais graikiniais riešutais.

• Kaip pjaustyti? Mėlynasis sūris gana birus. Tad reikia atsargiai pjaustyti, kad nesuirtų pelėsio struktūra. Kitaip nepajusite jo tikrojo skonio. Mėlynąjį sūrį pjaustykite kubeliais arba juostelėmis. Tai darykite taip, kad kiekvienos riekelės vienas galas būtų su žievele, o kitas – iš sūrio centro. Šį sūrį suvalgykite per kelias dienas, nes jis greitai pasensta – įgyja aštrų prieskonį.

Nepasiklyskite tarp pelėsių

Yra daug įvairių mėlynojo sūrio rūšių. Kokios populiariausios?

• Gorgonzola – vienas populiariausių itališkų sūrių. Tai mėlynųjų ir pilkai žalsvųjų pelėsių sūris. Jis, kaip ir kiti mėlynieji sūriai, pasižymi aštriu, pikantišku skoniu. Tačiau yra minkštas, galima tepti, gerai lydosi, todėl labai tinka padažams gaminti.

• Rokforas – sūrių karalius. Šis prancūziškas sūris vertinamas kaip vienas geriausių mėlynojo pelėsio sūrių pasaulyje. Jis gaminamas iš avių pieno, naudojami specialūs pelėsiai, kurie išauginami ant kvietinės duonos. Kaip tik šie pelėsiai ir suteikia sūriui specifinį ypač aitrų skonį ir stiprų kvapą. Ant tikrojo Prancūzijoje pagaminto rokforo sūrio etiketės  puikuojasi raudona avis.

• Stiltonas – desertinis pelėsinis sūris. Tai pusminkštis, karvės pieno, su mėlynais tarpsluoksniais sūris. Nuo kitų mėlynųjų sūrių išsiskiria stipriu, kriaušes primenančiu aromatu.

Kuo ypatingi kietieji sūriai?

Visose šalyse gaminama daug įvairių rūšių kietųjų sūrių. Tačiau bene populiariausi – ementalis ir parmezanas. Mūsų gamintojai siūlo paskanauti lietuviškų šių rūšių sūrių.

"Veido" archyvas

• Lietuviškasis ementalis tapo “Žementaliu”. Kietas, ilgai negendantis ementalio sūris išsiskiria savo saldumu. Jam būdingas riešutų skonis ir aromatas, juntama ir šviežio šieno kvapo. Dar vienas išskirtinis jo požymis – labai gražios akys, matomos visame pjūvio plote. Jos atsiranda brandinant, kai susidariusi angliarūgštė neturi kur išeiti ir sūryje palieka riešuto ar vyšnios dydžio skyles. Be to, tai sūris gigantas – jo galva sveria nuo 60 iki 130 kilogramų. Ementalio sūris, kurio spalva gali būti nuo dramblio kaulo iki šviesiai geltonos, valgomas vienas, su duona, tinka karštiems sumuštiniams, salotoms, padažams, fondiu.

• Galima paskanauti ir lietuviško parmezano. Tai “Goja”, “Montecampo”, “Rokiškio parmezanas”, “Džiugas”, “Kietasis”. Šie sūriai skiriasi nuo tikrojo parmezano (jie ne tokie birūs), tačiau yra gerokai pigesni. Parmezanas – tai labai kietas, malonaus skonio ir aromato sūris. Tiesa, kuo ilgiau sūris brandinamas, tuo gražesnė jo spalva ir struktūra, malonesnis aromatas ir skonis. Su parmezano sūriu puikiai tinka gaminti sumuštinius, sutarkuoti ir apibarstyti įvairius patiekalus. Jis labai gerai dera su rūkyta mėsa ir melionu.

Sūrūs marinuoti sūriai

Tai feta ir brinza. Šie sūrūs, rūgštoko ir aštroko skonio sūriai, išvaizda primenantys supresuotą varškę, yra konservuojami sūryme, todėl vadinami marinuotais sūriais. Jie gaminami iš ožkų, avių ir karvių pieno. Nors feta – graikų pasididžiavimas, o brinza – bulgarų ir rumunų, tačiau mūsų ūkininkai taip pat gamina ne prastesnę brinzą.

"Veido" archyvas

• Naikina bakterijas. Manoma, kad fetos ir brinzos sūriai veikia kaip natūralūs antibiotikai. Mat juose yra ypatingų pieno rūgšties bakterijų, gaminančių medžiagas, kurios naikina ligas sukeliančias bakterijas. Tačiau šiais sūriais reikia mėgautis saikingai, nes per didelis tų medžiagų kiekis gali sukelti apsinuodijimą. Be to, tai gana riebūs produktai – dažniausiai būna 30–60 proc. riebumo.

• Kaip sumažinti aštrumą? Keliolika minučių prieš vartodami pamirkykite fetos ar brinzos sūrį mineraliniame vandenyje arba piene, ir jie nebus tokie sūrūs bei aštrūs.

• Brinza – į sriubą ir salotas. Šis sūris dažniausiai naudojamas patiekalams su daržovėmis bei mėsa gaminti, trintoms sriuboms, įvairioms salotoms pagardinti. Ypač brinza dera su svogūnais, česnakais, baklažanais, bulvėmis.

• Saldūs vaisiai ir feta. Tai visai neblogas derinys. Taip pat fetos tinka dėti į makaronų, vištienos ar jūrų gėrybių patiekalus, sumaišyti šio sūrio gabalėlius su šviežiomis daržovėmis. Su fetos sūriu, pomidorais, alyvuogėmis ir baziliku galima paruošti labai gardžių sumuštinių. Feta galima pagardinti ir sriubas, troškinius.

Lietuviškos karvytės ir ožkytės skanėstai

Mūsų lietuviški varškės sūriai, gaminami nuo seniausių laikų, paskaninti kmynais, kitomis prieskoninėmis žolelėmis, skoniu nenusileidžia brangiausiems užsienietiškiems sūriams. Be to, yra pigesni ir papildo įvairių naudingųjų medžiagų atsargas organizme. Vis daugiau mūsų ūkininkų siūlo ir ožkų sūrius, pagamintus iš mūsų pievose besiganančių ožkelių pieno.

• Ožkų pieno sūris – skanu ir sveika. Jis pasižymi dietinėmis ir gydomosiomis savybėmis, žadina apetitą, skatina skrandžio ir žarnyno sekreciją, greičiau ir lengviau įsisavinamas nei pienas. Sūriuose daug nepakeičiamųjų amino rūgščių, lengvai įsisavinamų mineralinių medžiagų, ypač kalcio ir fosforo. Todėl labai sveika ožkų sūrius valgyti vaikams, nėščioms ir kūdikius maitinančioms moterims.

• Apkeptas – sultingesnis. Ožkų sūrius galima kepti, jie puikiai lydosi. Be to, pašildyti tampa minkštesni, sultingesni. Labai skanūs su ožkos sūrio griežinėliu pagaminti karšti sumuštiniai, kelias minutes kepti orkaitėje. Prieš šaunant juos dar galima apibarstyti čiobreliais, petražolėmis, smulkintais kedro riešutais.

• Varškės sūris – ant stalo kasdien. Sūrio riekelė su duona – puikūs ir sveiki pusryčiai. Mat natūralus liesos varškės sūris be priedų, ypač suvalgytas iš pat ryto, skatina kasos ir blužnies fermentų veiklą. Jei norite sočiai, bet ne riebiai pavakarieniauti – vėl rinkitės iš lietuviškos karvytės pieno suslėgtą sūrį. Kirskite jį su uogomis, vaisiais ar medumi. Taip iš pieno gausite didelę dozę kalcio ir kitų mineralinių medžiagų, o iš uogų ir vaisių – natūralių vitaminų.

"Veido" archyvas

Arbatą medaus šaukšteliu dažniausiai pasiskaniname, kai ima peršėti gerklę ar vargina kosulys. Tačiau seniai žinoma, kad medus gali užkirsti kelią daugeliui ligų. Tad juo reikėtų mėgautis tada, kai dar esame sveiki. Be to, dabar galima pasmaližiauti šviežiu, ką tik iškopinėtu medučiu.

Kodėl verta skanauti medaus

Sakoma, kad medus – pačios gamtos sukurtas maistingas ir mūsų organizmui labai naudingas produktas.

• Daug vertingų medžiagų. Meduje yra visų žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, fosforo, sieros, jodo. Taip pat daug vitaminų B1, C, PP. O vitamino B2 meduje yra 16 kartų daugiau nei obuoliuose.

• Natūralus cukraus pakaitalas. Daugiausiai meduje angliavandenių. Didžiausią jų dalį sudaro gliukozė ir fruktozė. Taip pat yra šiek tiek sacharozės bei kitokios rūšies cukraus. Medumi saldinti arbatą ar kavą sveikiau nei cukrumi. Mat svarbiausius meduje esančius angliavandenius, gliukozę ir fruktozę, žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitos rūšies cukrų. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu, o ne riebalais.

Vaistas iš gamtos

Natūralus medus užkerta kelią ligoms ir puikiai padeda susirgus, nes turi vertingų gydomųjų savybių.

• Padeda virškinti maistą. Medų organizmas labai greitai ir lengvai pasisavina. Be to, padeda greičiau suvirškinti maistą, nes skatina virškinamojo trakto veiklą. Jeigu prieš pietus ar vakarienę suvalgysite du šaukštelius medus, nekils jokių skrandžio bėdų. Taip pat medus sumažina skrandžio sulčių rūgštingumą, padeda užkietėjus viduriams.

• Saugo nuo širdies ligų. Medus per liežuvio gleivinę tiesiogiai veikia širdį. Kiekvieną rytą sulaižykite šaukštelį medučio ir sumažės cholesterolio kiekis kraujagyslėse, taps elastingesnės arterijų bei venų sienelės. Taip apsisaugosite ir nuo infarkto.

• Pirmas vaistas peršalus. Meduje yra uždegimą stabdančių ir bakterijas naikinančių medžiagų, todėl, anot natūralios medicinos atstovų, jis pirmas vaistas peršalus, susirgus gripu ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis.

• Išvaduoja nuo nemigos. Tik nereikėtų tikėtis tokio greito efekto, kaip išgėrus piliulę. Rezultato reikės palaukti penkias dienas, nes medus veikia labai lėtai. Kasdien prieš miegą sučiulpkite šaukštelį šviesaus medaus – ir penktą vakarą iškart užmigsite.

• Kuo moterims naudingas medus. Jis ne tik stiprina organizmą, bet ir padeda sergant ginekologinėmis ligomis, malšina menstruacijų skausmus, palengvina klimakterinio laikotarpio sukeltus negalavimus.

Sveikas – tik kokybiškas medus

Medų pirkite tik iš patikimo bitininko, nes prekybininkai žino ne vieną būdą, kaip apmulkinti pirkėją. Pavyzdžiui, medų atskiedžia gliukozės sirupu, kad taptų skystesnis. Arba apdoroja specialiomis technologijomis, kad nesusikristalizuotų. Nesąžiningi bitininkai bitutes nuolat maitina cukraus sirupu. Dėl to jos suneša daugiau medaus, tačiau jis neturi gydomųjų savybių, jis tebūna saldus skanėstas.

Piktnaudžiauti negalima

Ragaujant medų ar juo gydantis reikia jausti saiką. Šaukštais jo kabinti nerekomenduojama, nes didelis medaus kiekis gali pažeisti kasos funkciją. Profilaktiškai suaugęs žmogus per parą gali suvalgyti keturis penkis arbatinius šaukštelius medaus. Bet ne iš karto, o per tris keturis kartus. Organizmas medų lengviau pasisavins, jeigu ištirpinsite jį šiltame virintame vandenyje. Nepatariama medaus užgerti šaltu vandeniu, nes išsiskirs daug vandenilio peroksido ir gali pasidaryti silpna, apsvaigti galva.

Organizmą stiprinti kasdien suvalgant po kelis šaukštelius medaus reikėtų ne ilgiau kaip mėnesį. Paskui rekomenduojama daryti pertrauką.

Medus gali būti ir pavojingas

Jeigu turite antsvorio, medaus kasdien geriau nesmaguriaukite, nes esant lėtai medžiagų apykaitai meduje esantys angliavandeniai, kaip ir kiti saldumynai, gali virsti riebalais. O sergantieji cukriniu diabetu medaus gali paragauti tik pasitarę su gydytoju. Medaus nevalgykite, jei viduriuojate, nes jis laisvina vidurius. Taip pat šis skanėstas kai kuriems žmonėms sukelia alergiją. Tad jo ypač atsargiai, po labai nedaug, reikėtų duoti paragauti mažiems vaikams.

Renkamės medų

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint nusipirkti gardaus ir sveiko medučio?

Kur pardavinėjamas medus.

Jei jis turguje ant prekystalio dienų dienas kaista pastatytas šviesoje ar net saulės atokaitoje, praranda maistingąsias savybes.

Iš kokių augalų medus suneštas.

Tai galima nustatyti iš žiedadulkių rūšių. Tačiau plika akimi to nepamatysi. Tad iš kokių augalų suneštas medus, galima tik numanyti pagal tai, kur stovi aviliai. Jeigu aplinkui auga rapsai, bitininkas greičiausiai iškopinės rapsų medų. Jei bitės gyvena šalia miško – mišrų medų.

Iš skirtingų augalų suneštas medus skiriasi.

Medus perima vaistines augalų, iš kurių bitės suneša nektarą, savybes. Pavyzdžiui, sergant peršalimo, nervų sistemos ligomis, esant galvos skausmams labiausiai padeda liepų ir aviečių medus.

Tamsus medus: miško, viržių, grikių, jis tonizuoja. Grikių medus neleidžia kalkėti kraujagyslėms, jas praplečia. Šiame meduje esantis rutinas saugo nuo vėžio, Alzheimerio ligos. Tačiau jo kvapas nelabai malonus, o skonis specifinis. Viržių medus labai gardžiai kvepia, bet skonis šiek tiek karstelėjęs. Rapsų medaus nedideliais kiekiais gali ragauti ir diabetikai.

Bene stipriausiu antibakteriniu poveikiu pasižymi spygliuočių lipčiaus medus. Šį medų nesunku atskirti pagal šviesią spalvą ir silpną sakų prieskonį.

Susikristalizavęs medus – geras produktas.

Visas lietuviškas medus anksčiau ar vėliau sukietėja. Per kiek laiko medus susikristalizuos, priklauso nuo to, kiek jame yra gliukozės. Kuo meduje daugiau gliukozės, tuo greičiau jis susikristalizuoja. Paprastai šviežias natūralus medus skystas būna ne daugiau kaip tris mėnesius. Ilgiausiai netirštėja grynas aviečių ir miško medus, kuriame yra lipčiaus. O rapsų medus sukietėja per savaitę, bet dėl to jis nepraranda vertingųjų savybių.

Kokybę išduoda balta puta ir taškeliai. Jei ant sutirštėjusio medaus paviršiaus susiformuoja balta plutelė arba matyti baltų dėmelių vadinasi, tai kokybiškas produktas, nes taip išsiskiria gliukozė.

Kuo naudingi kiti bičių produktai

Ne mažiau nei medus vertingi ir kiti bitučių gaminiai – bičių pienelis, pikis, duonelė.

• Duonelė, valgoma ne kasdien. Bičių duonelė, kurią jos pasigamina iš suneštų žiedadulkių, savo seilių ir nektaro, yra labai vertingas produktas. Padeda sergantiesiems kasos, kepenų, tulžies pūslės ligomis, skrandžio, dvylikapirštės žarnos opalige, depresija. Bičių duonelėje yra kalio, kuris gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Ji padeda susigrąžinti jėgas po ligų ir operacijų, stiprina imuninę ir nervų sistemą, šalina iš organizmo nuodingąsias medžiagas, padeda sutrikus medžiagų apykaitai.

• Bičių pikis naikina mikrobus. Tai bičių klijai, kuriais darbštuolytės klijuoja avilio plyšius, kad į jį nepatektų mikrobų. Nuo jų bičių pikis saugo ir žmogaus organizmą. Jis pasižymi itin stipriomis dezinfekuojamosiomis ir uždegimus gydančiomis savybėmis. Bičių pikis puikiai gydo peršalimo ligas, mažina cholesterolio kiekį, gerina atmintį, virškinimo sistemos veiklą, skatina senstančių ląstelių atsinaujinimą.

• Pienelis, kuris nepanašus į pieną. Bičių pienelis – tai bičių darbininkių žandų ir ryklės liaukų sekretas, kuriuo maitinamos lervutės ir bičių motina. Tai grietinės konsistencijos aitroko skonio produktas, kuris bene labiausiai vertinamas dėl tonizuojamojo poveikio. Bičių pienelis ne tik suteikia jėgų, bet ir skatina medžiagų apykaitą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina širdies darbą, reguliuoja kraujo spaudimą, stiprina regėjimą, didina lytinį pajėgumą. Jį rekomenduojama vartoti 15–30 dienų: suaugusiesiems po 50–200 mg, vaikams po 10–50 mg per dieną. Greičiausiai pasisavinamas, kai laikomas po liežuviu.

Kur laikyti atsargas

Bitininkai juokauja, kad tinkamiausia vieta medui padėti – ant stalo. Taip kasdien juo pasmaguriausite ir jis tikrai nesuges. Taip pat jie pataria nepirkti iškart didelio kiekio. Mat vis įsigydami po mažą indelį paragausite įvairaus skonio medaus. Vis dėlto žiemos atsargomis reikia pasirūpinti.

Koks indas tinkamiausias. Geriausia medutį laikyti stikliniuose arba moliniuose induose. Metaliniai netinka, nes meduje esanti rūgštis, reaguodama su metalu, gali sudaryti kenksmingus cheminius junginius.

Į šaldytuvą nedėkite. Puikiai tiks tamsi ir vėsi vieta. Pavyzdžiui, virtuvės spintelė. Tačiau patalpoje neturėtų būti aukštesnė kaip 10 laipsnių temperatūra.

"Veido" archyvas

Spalvas valgyti smagu !

Mes, tėvai, manome šitaip : pasiseks arba nepasiseks, pamėgs vaikas daržoves arba ne. Iš tikro, šis tas ne tik Dievulio, bet ir mūsų rankose. Yra atlikta tyrimų, kurie įrodo, jog  jei mažyliui – kol jis mažas – duosime kuo įvairesnių daržovių ir nenuleisime rankų, net jei jis dešimt kartų suks nosį, galiausiai jis jas pamėgs ir  vėliau gyvenime rinksis sveiką maistą.

Daugelis tėvų šiais laikais jau supranta, kaip svarbu vaiką maitinti sveikai ir pilnavertiškai. Bet tik nedaug tėvų žino, kad pirmųjų primaitinimo mėnesių įpročiai gali turėti ilgalaikės įtakos tolesnei mažylio mitybai.  Kuo šiandien tipiškai maitiname kūdikius? Tyrėmis iš stiklainiuko. Tačiau tai reiškia, kad ūgtėlėję jie tokį maistą ir mėgs – ribotą asortimentą iš apdoroto maisto lentynų.

Norime jums pristatyti  JAV pediatro Alano Gryno  (Alan Greene) sukurtą naują primaitinimo programą – pagrįstą žmonijos istorija ir mokslo progresu – kuria vadovaujantis mažieji gali pamėgti įvairų ir sveiką maistą. Mokslininko  teorijos esmė – įgimtas vaiko gebėjimas pajusti ir pamėgti sudėtingesnius sveiko, natūralaus maisto skonius ir jų poskonius.

Galimybių langelis

Apie 4 -6 mėn., kai mažylis jau pasirengęs raguti kieto maisto, vyksta įvairiausi vystymosi pokyčiai, kurių dėka vaikas apskritai labiau domisi valgymu. Jei vos gimęs vaikutis viską mato juodai – baltai, dabar jo regėjimo galimybės taip išsiplečia, kad jis jaučiasi panašiai kaip Dorotė, kuri iš pilko Kanzaso staiga patenka į spalvomis blykčiojantį Smaragdo miestą. Be kita ko, mažylis mokosi bendrauti ir kalbėti – na, žinoma, dar tik savo kalba. Bet jis jau gali atsiliepti į garsus savo garsais, mokosi interpretuoti jūsų intonacijas, skaityti veido išraiškas ir priversti jus nusišypsoti. Pamažiuku kūdikiui paklūsta dideji kūno raumenys ir jis išmoksta apsiversti, atsisėsti ir perropoti visą kambarį! Suprantama, vystosi ir smulkioji motorika, tad mažasis įgunda viską stverti ir mikliai susigrūsti į burnytę.

Tokio amžiaus mažyliai išgyvena ir unikalią mitybos vystymosi fazę – išnyksta stumimo liežuviu refleksas ir į burnytę paragavimui keliauja praktiškai viskas. Jei pakartotinai duosite vaikui tam tikro maisto, 4 – 6 mėnesių mažylis lengviau pripras prie jo skonio nei bet kuriuo kitu metu savo gyvenime. Vaizdžiai tariant,  skonio receptoriai renkasi mėgstamus skonius panašiai, kaip ir jūs programuojate savo mobilųjį telefoną – jūs galite kiekvienam užrašinėje esančiam žmogui parinkti norimą melodiją, taip ir mažylis programuoja žinią, kurią kiekvienas skonis pasiųs jo smegenims.

Dar spėsim?…

Deja, ši pažintinio valgymo fazė yra sąlyginai trumpa. Sulaukęs metukų mažylis tikriausiai norės valgyti tik tą maistą, kurį jau pažįsta ir pasitiki. Tiesą sakant, tokio amžiaus mažieji netgi ima bijoti naujo maisto (ypač mėsos ir daržovių).

Šis reiškinys netgi turi mokslinį pavadinimą – neofobija.  Ją galima pagrįsti istoriškai – anksčiau mažieji, nuropoję nuo tėvų, galėjo paragauti nuodingų uogų ar dvėselienos.

Deja, didžioji dauguma tėvų supažindina kūdikį su labai nedaug skonių – ir dažniausiai gamykloje apdoroto maisto. Jo skonis – visai kitoks, nei tikro maisto, ir vėliau mažyliai tik tokį ir pripažįsta.  Pavyzdžiui, kūdikiams skirtos persikų tyrelės skonis panašesnis į konservuotų, o ne tikrų persikų skonį. Kai mažylis, kuris kūdikystėje mėgo persikų tyrelę, vėliau paragauja tikro persiko, jis jį spjauna, nes nepažįsta skonio. Apskirtai,“kūdikių maistelio“ sąvoka – tėra mitas.

Jei vaisius ar daržoves sutrinate iki tokios konsistencijos, kuri saugi kūdikiui, jam nėra jokio reikalo valgyti juos kitokius, nei valgo visa šeima.

Bandykite ir dar kartą bandykite

Įvedant į valgiaraštį naują maistą, stebuklingasis žodis yra kantrybė.  Mažyliams visiškai normalu raukytis pirmąsyk ko nors ragaujant. Reikia to paties pasiūlyti šešis – dešimt kartų, kol galiausiai mažasis gurmanas nusprendžia, jog dalykas valgomas ir galbūt net… visai nieko. O pasak tyrimų, apie ketvirtadalis tėvų pasiduoda po pirmo ar antro paragavimo.  Didžioji dauguma nuleidžia rankas po penktojo karto ir tik 6 procentai tėvų sulaukia norimo rezultato po šešių ar dešimties kartų.

Mažyliai, kurie iš pradžių atsisako kokios nors daržovės, dar tikrai gali ją pamėgti. Viename tyrime dalyvavo mamos, kurių mažyliai griežtai atsisakė burokėlio. Jų buvo paprašyta vis tiek kas antrą dieną jo pasiūlyti. Po 7-8 paragavimų, daugiau nei 70 proc. jų jau mielai kirto burokus abiem žandais.  Kai jiems suėjo metukai, trys ketvirtadaliai juos vis dar mėgo.

Beje, kaip yra „langeliai“, kuomet vystosi vienokie ar kitokie skonio pomėgiai, yra ir kitokie „langeliai“, kuomet kūdikiai natūraliai pamėgsta įvairios konsistencijos maistą. Todėl nereikia kūdikiui visad duoti idealiai sutrintos tyrės.  Jau net ir pirmąjį kieto maisto ragavimo mėnesį pamėginkite pasiūlyti minkštų ir lengvai nuryjamų kąsnių, pvz., šakute sutrinto banano ar avokado.

Jūsų koziris – įvairovė

Tėvai iki šiol įspėjami tarp naujų produktų įvedimo daryti trijų – penkių dienų pertraukas. Taip siekiama užbėgti alergijoms už akių arba jas nustatyti.  Daktaras Alanas Grynas girežtai su tuo nesutinka – pasak jo, neįrodyta, jog tokia atsarga nors kažkiek sumažina alergijos tikimybę. Užtat tyrimais įrodyta, jog kūdikiai greičiau pamėgsta naujus skonius, kai jie greitai seka vienas paskui kitą.

Įdomus tyrimas atliktas Vokietijoje ir Prancūzijoje. Kūdikiai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė gavo tą pačią daržovę devynias dienas paeiliui. Antroji grupė gaudavo tris daržoves – po vieną tris dienas iš eilės. Trečioji grupė taip pat valgė tris daržoves, tačiau jas kasdien kaitaliojo. Kaip jau tikriausiai atspėjote, antrajai grupei priklausę kūdikiai noriau ragavo naujas daržoves, palyginus su pirmąja grupe. Tačiau didžiausi daržovių entuziastai buvo trečiosios grupės atstovai.

Versti nereikia

Jei mažylis sveikas ir puikiai auga, nereikia jo įkalbinėti paragauti ko nors daugiau, nei kąsnelį. Gal ir smagu skraidinti šaukštą po šaukšto trinto banano į mažą burnytę, tačiau jei vaikas nealkanas, galite sulaukti priešingo rezultato.

Neverta ir patiems apsimesti valgančiais, čepsėti lūpomis ir šūkčioti: „Niam niam, kaip skanu!“ Tiesiog atsipalaiduokite. Versdami jį valgyti, greičiausiai nepadėsite jam pamėgti naujo skonio. Ką bekalbėti apie galimą viršsvorio riziką ateityje, jei mažylis neišmoks įsiklausyti į savo organizmo poreikius.

Lėkštutėje – vaivorykštė

Nepraleiskite progos pasinaudoti visomis spalvomis sužydėjusiu mažylio regėjimo pojūčiu, per kiekvieną maitinimą pasiūlydami jam ryškios spalvos vaisiaus ar daržovės – be pietų, per kuriuos mažasis lai gauna žalios spalvos porciją.

Rinktis yra iš ko – raudona (pomidoras, arbūzas, braškės, avietės ir kt.), oranžinė (morka, moliūgas, apelsinas), geltona (melionas, bananas, geltonasis pomidoras), violetinė (slyvos, burokėliai, mėlyngūžiai kopūstai, mėlynės) ir t.t.
Augalų spalvos yra skirtos mums privilioti. Dažniausiai ryškiose daržovėse yra ypač naudingų medžiagų.  Be to, spalvas valgyti smagu! Įpratinus vaiką prie spalvų, vėliau bus paprasčiau teisingai balansuoti jo mitybą, mat visoks rudas ir gelsvas maistas kaip mėsainiai ar bulvių traškučiai jam atrodys… kažkoks nuobodokas.

Mažyliui svarbu matyti ir jus, besimaitinančius sveikai. Tyrimais įrodyta, jog vos vienas (!) kartas,  kuomet vaikas mato tėvus valgančius kokį nors produktą, po metų susitiprina jo norą to paties paragauti. Daugelis mūsų krūpteltų nuo minties įpilti mažyliui į buteliuką kolos. Tačiau patys gurkšnodami ją jo akivaizdoje darote labai panašų poveikį. Anksčiau ar vėliau vaikas įkalbės jus duoti jam paragauti.

Ypatingas dėmesys – žaliai

Jei mažyliui kas nors nepatinka šiandien, nereikia jo versti valgyti. Grįžkite prie mėgstamo maisto, bet rytoj vėl mėginkite.  Įveskite vis naujus skonius – netgi po keletą vienu metu.  Daktaras Grynas sutinka su priimta teorija, jog daržovių mažyliui reikia duoti paragauti anksčiau, nei vaisių, nes pripratus prie šių saldumo nesinorės mėginti kitokių skonių. Verčiau pradėkite nuo žalių daržovių – tarkime, žirnių ar špinatų, nes sakoma, jog būtent jų vaikai labiausiai nemėgsta. Kita vertus, mažylis gali iškart pripažinti šiuos skonius, jei valgėte žirnius ar špinatus besilaukdama ar žindydama.  Jei kūdikis buvo maitintas mišinukais, pirmiausiai galite jam duoti paragauti saldesnių oranžinių daržovių – morkų ar moliūgo. Tačiau nepamirškite ir žalių daržovių – vis pasiūlykite po šaukštelį ir nenuleiskite rankų, jei mažylis vis atsisakys.

Po žaliųjų daržovių galite pradėti ragauti ir vaisių. Mėsą daktaras Grynas rekomenduoja įvesti jau po vaisių, nes jos mėgimą ar nemėgimą ankstyvi mitybos įgūdžiai įtakoja mažiausiai. Kuo daugiau savaičių „sugaiškite“  pratindami jį prie žalių daržovių, kol mažajam dar neužgimė neofobija. Būtent todėl daktaras Grynas rekomenduoja per kiekvienus pietus pratinti mažylį gauti ko nors žalio, kad kai jam sukaks metukai, jam atrodytų netgi keista apsieiti be žalumynų.

Saldumynai dabar pigūs, prieinami visur ir visiems, o mitybos specialistai primygtinai kartoja – mūsų valgiaraštyje per daug cukraus. Ir ne vien smaližiai jį vartoja.

Paprastas cukrus šiaip jau yra nepaprastas produktas. Tai išgrynintas potyris, kristalizuotas malonumas. Visi žmonės iš prigimties mėgsta saldumą, nes pažintį su juo pradeda dar nuo motinos pieno – tai gyvybinės energijos skonis.

Po riebalų ir aliejaus cukrus – labiausiai koncentruotas kalorijų šaltinis. Didžioji bėda ta, kad išsivysčiusiame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, su maistu gauname daugiau energijos, nei reikia “degalų” mūsų veiklai. Maistas, kuriame gausu cukraus, iš mitybos išstumia kitokias ilgalaikei sveikatai reikalingas medžiagas, taigi tai tik tuščios kalorijos, kalčiausios dėl dabartinės nutukimo epidemijos ir su tuo susijusių sveikatos sutrikimų, įskaitant ir diabetą bei vėžines ligas.

Atkreiptinas dėmesys, kad mes cukraus suvartojame kur kas daugiau nei mūsų tėvai ar seneliai ir to padariniai pragaištingi. Beje, daugumą cukraus gauname ne su saldainiais, tortais ir net ne su ledais, o su gaiviaisiais gėrimais ir pusgaminiais bei jau pramonės vartoti paruoštais produktais, tarp kurių nemažai pikantiškų: užpilais, padažais, kepiniais ir netgi mėsa ar silke. Mat saldumas puikiai padeda paslėpti ar subalansuoti kitų produktų rūgštumą ir kartumą. O skonio chemikai jau įrodė, kad saldumas itin stipriai veikia tai, kaip suvokiame maisto aromatą – matyt, todėl, kad smegenys gauna signalą, jog valgomas maistas yra geras energijos šaltinis, tad nusipelno ypatingo dėmesio.

Tačiau gyvenimą saldiname ne tik dėl to, kad per daugybę evoliucijos tūkstantmečių susiformavo intuityvi “uoslė” kalorijoms, bet ir dėl tokio pat intuityvaus poreikio palaikyti gerą savijautą. Taip jau sutvarkė motina gamta: suvalgius saldumynų kasa išskiria insulino. Dėl šio hormono iš kraujo į smegenis patenka tam tikrų baltymų – triptofano, iš kurio smegenyse gaminamas serotoninas, dar vadinamas geros nuotaikos hormonu.

Pasak mokslininkų, frustracija (nepasitenkinimas) iš tiesų didina polinkį guosti sielą saldumynais. Liverpulio universitete atlikti tyrimai parodė, kad mirtino saldumyno noro priepuoliai apima ne tik emocinguosius, bet ir griežtai savo mitybą ribojančius bei kontroliuojančius žmones.

Saldus kerštas

Jei cukrinė namie tuščia, nervai tikrai nepašlis, nes natūralaus cukraus esama vaisiuose, daržovėse, džiovintuose vaisiuose, o duonoje, grūdų produktuose ir ankštiniuose yra krakmolo, kuriuos organizmas pats paverčia gliukoze – pirmine forma, iš kurios gauname energijos.

Kita vertus, gliukozė – išties aktyvi molekulė, ir per dideli jos kiekiai gali pažeisti kraujo cirkuliaciją, akis, inkstus ar net nervų sistemą. Tad organizmas griežtai reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje hormonu – insulinu. Kai šis nebepajėgia susidoroti su krūviu, prasideda negrįžtami pakitimai – susergama diabetu. O nuo didesnių kai kurio maisto kiekių insulino apytaka patiria tikrą sukrėtimą. Labiausiai gliukozės lygį kraujyje kelia krakmolingi produktai – bulvės, ryžiai, kuriuos žmogaus enzimai paverčia gliukoze. Suprantama, panašiu poveikiu pasižymi ir paprastas cukrus, susidedantis iš gliukozės ir fruktozės. O kad organizmas galėtų pasisavinti energiją iš grynos fruktozės, ją pirmiau turi apdoroti kepenys.

Vienas cukraus pakaitalų privalumų – jie nekelia gliukozės lygio kraujyje. Viena jų rūšis – angliavandeniai, kuriuos organizmas skaido ir pasisavina ilgiau nei paprastą cukrų. Sorbitas (E 420), manitolis (E 421), izomaltas (E 953), maltitas (E 965), laktitas (E 966), ksilitas (E 967) ir kitokie cukraus pakaitalai dažnai dedami ne tik į diabetikams skirtus produktus. Juk cukrus teikia ne tik energiją ar saldumą, bet ir konsistenciją, drėgmę, yra rišamoji medžiaga, be to, kaitinamas karamelizuojasi.

Visa bėda, kad cukrus pasižymi visomis savybėmis išsyk. O maisto pramonei dažniausiai reikia tik vienos ar dviejų: saldumo be kalorijų, konsistencijos be saldumo arba konsistencijos ir saldumo be termiškai apdorojant atsirandančios rusvos spalvos. Tad ir cukraus pakaitalai pasižymi tik kai kuriomis cukraus savybėmis. Daugelis jų išgauti iš augalų, kai kurie – visiškai dirbtiniai. Cukraus pakaitalai paprastai ne tokie saldūs, kaip tikras cukrus, bet dauguma jų moka “keršyti” už nesaikingumą – nuo didesnio kiekio paleidžia vidurius.

Kita cukraus pakaitalų grupė – labai intensyvūs saldikliai (priedų sąraše išsirikiavę nuo E 950). Šios molekulės saldina visai nekaloringai todėl, kad yra šimtus ar net tūkstančius kartų saldesnės už cukrų ir vartojamos itin mažomis dozėmis. Deja, saldžiųjų kristalų jos neatstoja – skonis burnoje ne tas, o ir alkio saldumynams negali numalšinti taip, kaip natūralus cukraus saldumas. Kai kurie saldikliai pasižymi metališku kartoku poskoniu ir stimuliuoja apetitą. Bet blogiausia, kad jie “suvedžioja” nuotaikos reguliavimo mechanizmą, kuriame dalyvauja tikrasis saldumas. Cukrus stimuliuoja smegenis gaminti nuotaiką pakeliantį serotoniną, o saldikliai to, deja, nepajėgia.

Iš tiesų saldikliai pravartūs tik tuomet, kai mityba tokia išsibalansavusi, kad nebemokame valgyti to, kas nesaldu, ir su cukrumi gauname per daug kalorijų. Bet tai tik laikina išeitis, o tikroji – išmokti apsieiti su mažiau cukraus.

Medumi saldiname taupiau

Į savo sveikatą rūpestingiau žiūrintys žmonės, bent jau saldindami arbatą ar norėdami numušti kai kurių maisto produktų (varškės ar sūrio) rūgštumą, vietoje cukraus mieliau renkasi medų, nes taip pataria medikai.

Priminsime, kad medų – patį pirmąjį žmonijos saldumyną žino ir vertina visos tautos, graikų mituose netgi rasime minint, jog būtent jis suteikė dievams nemirtingumą. Ne vieną poetą įkvėpė visoms medaus rūšims būdingas aromato kompleksiškumas. Pavyzdžiui, liepų medaus kvapas – tai mėtų, čiobrelių, raudonėlių ir peletrūnų aromato mišinys. Šiuos komponentus lemia daug – apie 200 meduje esančių biologiškai aktyvių junginių. Kad šiame saldžiame eliksyre slypi išties daug gydomųjų galių, jau neabejoja ir akademinė medicina.

“Nesuprantu aš posakio “reikia nusipirkti medaus vaistams”, – sako vilnietis Rolandas Grigaliūnas, po ilgų paieškų ir nesėkmingų bandymų pagaliau atradęs tinkamą medų. – Man medus jau seniai mitybos dalis. Žinau, kad tai koncentruotas produktas, žinau, jog tokių daug vartoti nerekomenduojama, bet man tiesiog reikia gero medaus.

Nesuvalgyčiau jo tiek tik dėl medaus pavadinimo. Štai grikių medus – itin specifinio skonio, nevalgysi jo nei su duona, nei su sūriu – tokiu reikia mėgautis vienu. Regis, renkiesi medų neskubėdamas, į save įsiklausydamas, o namie pasirodo, kad to, kuris skaniausias, per mažai įsigijai. Medus turi maloniai kvepėti ir negesti. Deja, iki atrandant savo bitininką ne vienas stiklainis ėmė gesti nė neįpusėtas, o aš per mėnesį suvalgau trilitrinį”.

Noras turėti savo bitininką – visai ne kaprizas, kaip ir noras žinoti, kokį medų perki. Juk esame pasirengę mokėti už medų gerokai brangiau nei už cukrų ne dėl saldumo, o už gerą “šalutinį poveikį”.

Medus, kaip ir druska, yra praktiškai negendantis produktas. Bitės ne tik surenka nektarą iš žiedų, bet ir praturtina jų pačių organizmuose gaminamomis medžiagomis. Juolab kad ir koriuose dar vyksta biocheminiai procesai. Bičių enzimai pakeičia vadinamąjį cukraus spektrą, dėl to susidaro inhibitoriai – medžiagos, neleidžiančios augti mielėms, bakterijoms ir mikrobams. O meduje esančius baltymus slepia mineralinės medžiagos, kad kenkėjiškų paskatų turintys mikroorganizmai jų neatpažintų. Be to, meduje nuolat susidaro nedidelis vandenilio peroksido – veiksmingo antiseptiko – kiekis.

Gintautas Čirba, bitininkaujantis jau apie dvidešimt metų ir Ukmergės rajone laikantis 60 bičių šeimų, mano, kad visi geri ir sąžiningi bitininkai turi ištikimų pirkėjų. Jo manymu, genda tik per anksti iš avilio išimtas medus. O visas subrendęs medus iš nektaro (o ne iš cukraus sirupo, kurio griebiasi greitai pasipelnyti norintys bitininkai apsišaukėliai) yra geras, tik žmonių skonis skirtingas.

Deja, šiųmečiai birželio lietūs ir ligos gerokai išretino bičių šeimas, tad medaus nebus daug – G.Čirba sako tokių prastų metų neprisimenąs. Tai reiškia, kad medus bus brangesnis – be 18 Lt kilogramo tikriausiai nenusipirksime. Be mikroelementų ir antiseptinių savybių, kuriomis pasižymi medus, tai dar viena priežastis, dėl kurios jis laikomas sveikas – juk brangesnį produktą vartojame taupiau.

Nuo seno žinomas klasikinis būdas medų maišyti su cukrumi. Šiandien, paplitus gliukozės sirupui, tai padaryti dar lengviau. Tai, kas matoma plika akimi – tirštumas, blizgesys, tąsumas jau nėra tikrieji kokybės požymiai, dažnai jie tiesiog rodo mokėjimą pasitelkti technologijas. Pavyzdžiui, penkias minutes 75 laipsnių temperatūroje palaikytas ar ultragarsu apdorotas medus būna skystesnis, nesusikristalizuoja.

O maisto pramonė paruošė dar vieną saldainiuką. Kadangi medų dozuoti sunku, sausainiams, šokoladui ar dribsniams gaminti dedama medaus miltelių. Kad jie lengviau išdžiūtų, maišomi su maltodekstrinu. Ir vienas, ir kitas yra gliukozės sirupo produktas, taigi plačiąja prasme – paprasčiausias cukrus. Tačiau etiketėse jis vadinamas medumi, o ir pažiūrėjus į kainą šitai atsispindi.

"Veido" archyvas

Išgerti stiklinę pieno, kefyro ar rūgpienio, paskanauti varškės ar sukirsti indelį jogurto gydytojai rekomenduoja kasdien. Mat piene ir jo produktuose – tikras lobynas įvairių mums reikalingų medžiagų. Tačiau tik natūraliuose produktuose, kuriuose nėra konservantų, dirbtinių priedų, dažų, yra vitaminų, mineralų ir gerųjų bakterijų.

Pienas sveika kaulams ir dantims

Nemažai sveikos gyvensenos specialistų aiškina, kad pieną gerti nėra sveika. Tačiau gydytojai įsitikinę, kad pienas nepaprastai svarbus tiek vaikams, tiek suaugusiems, tad jo atsisakyti nepataria. Net ir pasterizuotas ar ultraaukšta temperatūra apdorotas pienas (UAT pienas), kuris ilgai išlieka nesurūgęs, praranda visai nedaug naudingųjų medžiagų.

• Piene – daugiau kaip 200 įvairių medžiagų. Jos reikalingos organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti. Piene yra lengvai organizmo paimamų baltymų, riebalų, labai svarbių aminorūgščių, kurios skatina augimą ir vystymąsi, angliavandenių, imuninių medžiagų. Karvės piene taip pat yra beveik visų mineralinių medžiagų, ypač kaulams ir dantims reikalingo kalcio.

• Saugo nuo ligų. Manoma, kad neriebus pienas padeda išvengti cukrinio diabeto. Mat šios ligos prevencijai labai svarbus pieno baltymas, taip pat mineralinės medžiagos, kurių gausu piene – magnis ir kalcis.

• Padeda mažinti svorį. Tai įrodė mokslininkai. Jų teigimu, vienas svarbiausių pieno komponentų, pieno baltymas albuminas, skatina medžiagų apykaitą.

Rūgštūs pieno produktai stiprina organizmą

Jau prieš šimtą metų mokslininkai įrodė, kad rūgščiuose pieno produktuose – kefyre, rūgpienyje, pasukose, išrūgose, jogurte, varškėje esančios pieno rūgšties bakterijos stiprina imunitetą, nes padeda įveikti ligą sukeliančius mikroorganizmus. Šios gerosios bakterijos, dar vadinamos probiotikais, taip pat gerina virškinimą. O apsirūpinti jomis reikėtų vasarą. Be to, kai karšta, kefyras ar rūgpienis puikiai atgaivina, o varškė ar jogurtas gali būti gardi, nekaloringa ir sveika vakarienė.

Manoma, kad rūgštūs pieno produktai naudingesni už saldų pieną, nes juos organizmas pasisavina lengviau ir net tris kartus greičiau negu pieną. Be to, net pieno baltymui alergiški žmonės gali drąsiai skanauti jogurto, varškės, kefyro, rūgpienio.

Kodėl sveika gerti išrūgas

Išrūgose yra antibiotikų ir organizmo imuninę sistemą stiprinančių baltymų. Jose daug aminorūgščių, reikalingų organizmo apykaitai, kepenų veiklai, hemoglobino ir kraujo plazmos gamybai. Pieno išrūgų patariama gerti apsinuodijus maistu. Jos taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo viduriavimą, ramina sudirgusią centrinę nervų sistemą. Išrūgos tinka gerti padidėjus kraujospūdžiui, cholesterolio kiekiui kraujyje. Norint pajusti rezultatą, po vieną litrą išrūgų reikėtų išgerti kelis kartus per savaitę.

Pasukos – maistingas gėrimas

Pagal baltymų, riebalų ir laktozės kiekį pasukos labai panašios į liesą pieną, tačiau kur kas vertingesnės, nes turi daug lecitino. Ši medžiaga lėtina senėjimo procesus, apsaugo nervines ląsteles, stiprina odą bei plaukus, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujyje, skatina riebalų deginimą, padeda išvengti aterosklerozės, gerina atmintį. Jogai sako, kad tas, kuris geria pasukas, niekada nesusirgs. Verta patikrinti! Pasukose labai nedaug riebalų, todėl jomis drąsiai galite mėgautis kiekvieną dieną.

Geriant kefyro ir rūgpienio tirpsta kilogramai

Dažnai geriant kefyro arba rūgpienio palaikoma normali mikroorganizmų pusiausvyra. Šiuose gėrimuose esanti pieno rūgštis neleidžia žarnyne daugintis puvimo bakterijoms. Be to, kefyre ir rūgpienyje daug kalcio, kalio, fosforo, B grupės vitaminų, ypač B2 ir B12. Kefyras ir rūgpienis gerina širdies bei kraujagyslių, nervų sistemos, žarnyno, inkstų veiklą, stimuliuoja skrandžio sulčių išsiskyrimą, o tai gerina virškinimą. Net valgant riebų maistą ir užgeriant jį kefyru arba rūgpieniu nekankina rėmuo bei vidurių užkietėjimas.

Dažnai geriant kefyro ir rūgpienio ne tik pagerėja daugelio organų veikla, bet ir tirpsta nereikalingi kilogramai. Mat šie rūgštūs pieno produktai gerina medžiagų apykaitą bei šalina iš organizmo šlakus, skysčius ir druskas.

Naudingas tik natūralus jogurtas

Dažniausiai jogurtas praturtinamas lactobacillus ir bifidobacterium – dirbtiniu būdu dauginamomis žmogaus žarnyno bakterijomis. Patekusios į žarnyną, jos atkuria sveiką bakterijų pusiausvyrą, kuri sutrinka susirgus ir vartojant vaistus, ypač antibiotikus. Jogurtas taip pat stiprina imunitetą, stabdo puvimo procesus žarnyne, kelis kartus geriau nei pienas aprūpina organizmą kalciu, palengvina geležies pasisavinimą virškinamajame trakte. Tačiau nereikėtų aklai pasitikėti reklamomis, kurios tikina, kad sveika valgyti visus jogurtus.  Termiškai apdorotuose produktuose, taip pat tuose, kurie laikomi ilgiau nei dvi dienas, labai daug gerųjų bakterijų žūva. Be to, įvairūs priedai gali sukelti alergines reakcijas, ypač vaikams. Tad rinkitės tik ekologišką jogurtą.

Varškės sūreliai gardūs, bet…

Daugelyje jų labai daug sveikatai kenksmingų priedų: konservantų, dažų, saldiklių, dirbtinių kvapų, skonio stipriklių. Tad jie gali sukelti alergines reakcijas, o vaikučiui net išprovokuoti astmos priepuolį. Manoma, kad daugelis tų priedų, kurių prikišta į varškės sūrelius, sukelia vėžines ligas, skatina vaikų hiperaktyvumą.

• Sveikiausia – natūrali varškė. Maistingiausia yra natūrali, 9–12 proc. riebumo varškė, paskaninta žalumynais ar uogomis. Ji būtina organizmo audiniams ir kaulams, teigiamai veikia virškinimo, nervų, širdies ir kraujagyslių sistemas, gerina kraujo apytaką. Varškėje yra metionino – aminorūgšties, saugančios kepenis nuo kenksmingų medžiagų, taip pat fosforo, geležies, magnio.

• Reguliuoja medžiagų apykaitą. Reguliariai skanaujant liesos varškės galima išvengti aterosklerozės ir medžiagų apykaitos sutrikimų. Mat varškėje esančios medžiagos normalizuoja riebalų apykaitą organizme – daugiau jų paverčiama energija ir mažiau susikaupia bei nusėda ant kraujagyslių sienelių.

"Veido" archyvas

Daug maisto produktų yra ne tik nenaudingi, bet netgi kenksmingi organizmui. Koks tai maistas ir kokį pavojų kelia sveikatai?

Valgydami natūralų ir įvairų maistą gauname visų reikalingų medžiagų. Todėl dietologai dažniausiai pataria valgyti kuo įvairesnius produktus. Pastaruoju metu sparčiai daugėja tiesiogiai su netinkama mityba susijusiomis ligomis sergančių žmonių. Maisto produktai, teikiantys malonumą, bet sukeliantys įvairias ligas, nusipelnė vadintis blogu maistu. Paprastai jis pateikiamas gražiai įpakuotas ir yra labai skanus…

Perdirbto maisto blogybės

Kas padaro maistą žalingą, t.y. koks maistas yra blogas? Mitybos specialistai taip vadina perdirbtą maistą, kuris organizmui labiau kenkia nei padeda. Maisto perdirbimas – tai metodų ir technologijų, kuriomis iš žaliavos paruošiamas tinkamas valgyti maisto produktas, visuma. Bet ne visada paruoštas maistas būna naudingas. Kuo toliau, tuo dažniau iš žaliavos, kuri taip pat yra maistas, pašalinama nemažai naudingų savybių (pavyzdžiui, termiškai apdorojant žūva vitaminai), pridedama įvairių maisto priedų ir valgyti patiekiamas tik bevertis, “sintetinis” maistas. Jame gausu cukraus, druskos, riebalų ir kalorijų.

Tačiau toks produktas naudingas gamintojui, nes jis užkonservuojamas ir negenda taip greitai kaip natūralus, todėl pailgėja jo vartojimo terminas. O pirkėjui dėl skonio stipriklių atrodo skanesnis, pakuotė irgi patraukli, todėl itin greitai sugundo.

Didžiausia bėda yra ta, kad šių pagundų neišvengiame nei parduotuvėje, eidami pro skanėstais nukrautas lentynas, nei žiūrėdami televiziją, per kurią blogi produktai  reklamuojami dažniau nei sveikas maistas. Maisto perdirbimo pramonė yra galinga ir įmonės išleidžia daug pinigų reklamai, kad įtikintų pirkėjus, neva jų maistas pats geriausias.

Blogas maistas

• Sultys. Dažnai parduotuvėse esančios sultys reklamuojamos kaip natūralios. Bet tiek pakeliuose, tiek stikliniuose buteliuose esančios sultys būna pasterizuotos (pakaitintos iki 70 ｰC ) ir tėra tiesiog saldus gėrimas, neturintis didesnės maistinės vertės. Jeigu sulčių galiojimo laikas yra net keli mėnesiai, galite būti ramūs – naudos iš jų mažai, o skaitydami etiketę pamatysite nemažai maisto priedų, netgi saldiklių. Atminkite, kad natūralus maistas linkęs greitai gesti, todėl kuo galiojimo laikas trumpesnis, tuo maistas natūralesnis ir mažiau perdirbtas.

• Vaisvandeniai. Mitybos specialistai yra griežtai nusistatę prieš saldžiuosius gėrimus, o labiausiai prieš kokakolą. Daug cukraus ir nieko naudinga organizmui, tik “tuščios” kalorijos ir nutukimo rizika.

• Bulvių traškučiai. Jie priskiriami vadinamajai maisto-šiukšlių kategorijai (angl. “junk food”). Negana to, gamintojai bulvytes įsigudrino paskaninti grietine ir svogūnais, kuriuose yra dar daugiau sočiųjų ir vadinamųjų transriebalų rūgščių.

• Parduotuviniai sausainiai. Pramoniniu būdu pagaminti sausainiai yra pagrindinis transriebalų rūgščių šaltinis. Ir nors vieni produktai yra geresni už kitus, tačiau daugumoje jų yra nemažai cukraus, hidrogenizuotų riebalų, aromatinių medžiagų ir kitų maisto priedų.

• Rūkyta dešra. Rūkytos dešros yra labai kaloringos, riebios, jose nemažai druskos. Visose dešrose yra konservantų – nitratų, kurie kartu suteikia ir spalvą. Nitratai susiję su skrandžio ir žarnyno vėžiu. Be to, rūkant dešrose atsiranda kancerogeninių medžiagų, galinčių sukelti vėžį.

• Mėsainiai. Kaip ir kiti pusgaminiai, jie būna kelis kartus termiškai apdoroti, juose daug druskos, todėl greitojo maitinimo restoranuose pardavinėjamų mėsainių maistinė vertė yra itin maža.

Kaip pagerinti mitybą

Pasipriešinti perdirbtam maistui galima, tik reikia žinoti – kaip. Pateikiame keletą naudingų patarimų.

• Mažinkite cukraus kiekį. Cukrus nepatenka į būtinųjų maisto produktų sąrašą. Organizmui reikia angliavandenių, tačiau 95–90 proc. jų turi būti sudėtiniai (krakmolas – augaliniuose produktuose, glikogenas – gyvuliniuose produktuose), o greitai pasisavinamų angliavandenių pakanka 5–10 proc. viso angliavandenių kiekio. Lengvai pasisavinami angliavandeniai – fruktozė, sacharozė, laktozė. Jų pakankamai gauname su vaisiais (fruktozė), pienu (laktozė), o cukrus (sacharozė) reikalingas tik skoniui gerinti. Vartojant daug cukraus pradedama tukti, todėl jo reikia nedaug. Daug cukraus dedama į vaisvandenius ar sultis, todėl verčiau gerkite vandenį, nes jis geriausiai malšina troškulį.

• Rinkitės tinkamus riebalus. Geruosiuose, t.y. nesočiuosiuose, riebaluose (jų gausu žuvyse, riešutuose, augaliniame aliejuje) yra omega-3 riebalų rūgščių. Jos labai reikalingos organizmui, nes stiprina imunitetą, gerina širdies veiklą. Sotieji riebalai, kurių gausu gyvuliniuose produktuose,  gali sukelti aterosklerozę, riebalų apykaitos sutrikimus, be to, valgant daug sočiųjų riebalų mažiau gaunama nesočiųjų. Itin blogos reputacijos yra Lietuvoje dar mažai žinomi transriebalai. Transriebalų rūgštys – tai dirbtiniu būdu pagaminti riebalai, naudojami maisto gamyboje. Jie buvo sukurti siekiant apsaugoti žmogų nuo per didelio gyvūninės kilmės sočiųjų riebalų kiekio, gaunamo iš sviesto. Gamintojai natūralius riebalus pakeičia juos hidrogenizuodami. Po šio proceso riebalai tampa kietesni ir konsistencija panašūs į sviestą, tačiau pasikeičia molekulinė jų struktūra, o tai padidina blogojo cholesterolio kaupimąsi organizme, kartu ir aterosklerozės vystymąsi.

• Norint sumažinti transriebalų rūgščių, iš valgiaraščio reikėtų išbraukti margariną, bulvių traškučius, mikrobangų krosnelėse kepamus kukurūzų spragėsius, sausainius, pramoniniu būdu kepamas bulvytes ir picas. Jeigu etiketėje nėra parašyta “transriebalų rūgštys”, bet yra užrašas “iš dalies sukietinti riebalai” arba “hidrogenizuoti riebalai”, atminkite, kad tai reiškia tą patį.

• Daugiau sudėtinių angliavandenių. Daugelis mėgsta duoną, trapučius, sausainius ir makaronus. Visi šie produktai nėra itin geri, ypač pagaminti iš rafinuotų miltų, nes juose gausu lengvai pasisavinamų angliavandenių. Per didelis jų kiekis gali sukelti nutukimą ir jo komplikaciją – antrojo tipo diabetą. Miltų gaminiuose nėra vitaminų, mineralinių medžiagų, kurių gausu nerafinuotame maiste (rupiai maltų miltų gaminiuose arba papildytuose sėklomis bei sėlenomis). Todėl maždaug pusė miltinių patiekalų, įeinančių į jūsų racioną, turi būti pagaminti iš rupių miltų.

• Pradėkite nuo mažų žingsnelių, pavyzdžiui, pasigaminkite savo mėgstamą sumuštinį, bet įprastą duoną pakeiskite rupių miltų duonele, o įprastus makaronus – papildytais maistinėmis sėlenomis. Atidžiai skaitykite etiketes, nes jose dažnai švyti užrašas “Rupių miltų duonelė”, tačiau sudėtyje rafinuotų miltų daugiau nei rupių.

Ieškokite sveikesnio maisto

Prekybos centruose nuo maisto produktų pasiūlos dažnai raibsta akys, todėl į vežimėlius
krauname, kas papuola. Pasaulinės vėžio tyrimų organizacijos dietologai pataria, kaip
parduotuvėje įsigyti sveikesnių produktų:

• Prekių krepšelyje reikėtų pabandyti sukurti vaivorykštę iš kuo įvairesnių spalvų vaisių ir daržovių, kurie apsaugo nuo vėžinių ligų.

• Rinktis sezonines miško, daržo, sodo gėrybes.

• Sudaryti pirkinių sąrašą iš anksto – taip galima sutaupyti šiek tiek laiko, pinigų ir patirti mažiau streso. Be to, kur kas mažiau pagundų kils įsigyti nesveiko maisto.

• Vengti parduotuvių, kai kamuoja alkis – tuomet kyla noras nusipirkti riebaus ir kaloringo maisto.

• Nepatingėti perskaityti maisto etikečių, nes patrauklūs paveikslėliai gali  sudaryti apgaulingą sveiko maisto įspūdį.

• Planuoti visos savaitės valgiaraštį, o reikalingus produktus įtraukti į pirkinių sąrašą.