Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys patvirtino mokinių maitinimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarką. Pagal šią tvarką nuo rugsėjo 1 d. mokiniams nebus galima tiekti sveikatai nepalankių produktų, turinčių daug sočiųjų riebalų, cukraus ar druskos, kenksmingų cheminių ar nervų sistemą stimuliuojančių medžiagų.

“Lietuvos mokiniai privalo mokyklose gauti tik tuos produktus, kurie užtikrintų jų maisto medžiagų fiziologinius poreikius, padėtų ugdyti sveikos mitybos įgūdžius, – teigia sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys. – Specialistai tvirtina, kad mūsų šalies gyventojai, ypač vaikai, maitinasi nepakankamai sveikai. Ypač vaikams skubant ar taupant tiekiamas per daug sočiųjų riebalų, druskos, paprastųjų angliavandenių, o mažai skaidulų, vitaminų, mineralų turintis maistas”.

Pagal minėtą tvarkos aprašą mokinių maitinimui nebus galima tiekti šių maisto produktų grupių: bulvių traškučių, kitų riebaluose virtų gaminių, saldainių, šokolado ir jo gaminių, konditerijos ir kitų gaminių su šokoladu ar kremu, maisto produktų su tam tikrais maisto priedais (sintetiniais dažikliais, konservantais, saldikliais, aromato ir skonio stiprikliais, visą sąrašą galima rasti Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje www.sam.lt), gazuotų bei energinių gėrimų, sultinių koncentratų, kavamedžio pupelių kavos, rūkytos žuvies, konservuotų mėsos ir žuvies gaminių (išskyrus vasaros stovyklų metu ar sudarant maisto paketus į namus), mechaniškai atskirtos mėsos ir jos gaminių, maisto, pagaminto iš genetiškai modifikuotų organizmų ar į kurio sudėtį įeina GMO.

Kasdien mokyklose per ilgąsias pertraukas turi būti organizuojami pietūs. Pagal suderintą valgiaraštį mokiniams turi būti sudarytos sąlygos valgyti šiltą maistą. Pietums turi būti tiekiamas karštas patiekalas, sudarytas iš daug baltymų turinčių produktų (mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, ankštiniai, pieno produktai) ir daug angliavandenių turinčių produktų (bulvės, makaronai, kruopos ir pan.), taip pat daržovės / vaisiai arba jų salotos, duona (rekomenduojama, ruginė) ir gėrimas (rekomenduojama sultys).

Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai atkreipia dėmesį, kad šiuo tvarkos aprašu nedraudžiama mokyklose įrengti maitinimo automatus. Tačiau juose nebus galima prekiauti šiuo metu populiariais, tačiau įtrauktais į Netiekiamų į mokyklas maisto produktų sąrašą gaminiais – bulvių traškučiais, saldumynais, gazuotais ar energetiniais gėrimais ir pan.

Vasarą jais mėgaujasi visi: ir mažyliai, ir seneliai. Saldžiai ir gaivinamai jų pagundai labai sunku atsispirti. Ledai – skanus ir gana sotus desertas, kuris pakelia nuotaiką, grūdina gerklę, praturtina organizmą kalciu ir net gali atstoti vakarienę.

"Veido" archyvas

Komplimentai ledams

Mitą, kad ledų dažnai negalima valgyti, sugriovė kelios dešimtys užsienio mokslininkų atliktų tyrimų. Ledus valgyti sveika ir suaugusiems, ir vaikams.

• Kalcio šaltinis. Kaip ir visuose pieno produktuose, leduose yra daug kalcio – vieno svarbiausių žmogaus organizmo mineralų, būtinų kaulų stiprumui. Ypač jis reikalingas vaikams, sportininkams ir moterims, sulaukusioms menopauzės. Tad jei nemėgstate pieno, kasdien laižykite ledus. 100 g grietininių ledų yra tiek pat kalcio, kiek ir didelėje stiklinėje pieno. Be to, ledai yra puikus baltymų ir fosforo šaltinis. Juose daug vitamino A ir B2.

• Streso žudikai. Naujausi mokslininkų tyrimai patvirtino, kad ledai gali įveikti blogą nuotaiką, padeda atsikratyti įtampos, suteikia jėgų. Tai paaiškinama tuo, kad pienas ar grietinėlė, iš kurių gaminami ledai, sudėtyje turi L-triptofano – natūralios medžiagos, pakeliančios nuotaiką ir raminančios nervų sistemą. Paslaptis glūdi ir valgymo rituale. Juk taip smagu atsikvėpti ir lėtai laižyti šaltus ledus.

• Grūdina gerklę. Manoma, kad mėgaudamiesi ledais padedame gerklei pasiruošti žvarbiam rudens ir žiemos sezonui. Mat gerklė po truputį pripranta prie žemos temperatūros ir paskui jai nebaisūs šalti orai. Mėgstantieji šį gaivų desertą yra atsparesni ne tik peršalimo ligoms, gerklės skausmui, bet ir oro temperatūros svyravimams.
• Degina riebaliukus. Ar girdėjote apie ledų dietą? Juk leduose daug kalcio, o jis skatina medžiagų ir greitina riebalų apykaitą.

Ledų įvairovė

Šiuo metu parduotuvių šaldytuvuose yra įvairiausių rūšių ir skonių ledų: plombyro, grietininių, pieniškų, vaisinių ar šerbeto, pagardintų vanile, uogienėmis, riešutais, net guminukais, glaistytų šokoladu, kakava ar vaisių sirupu. Kokius rinktis?

• Plombyras – riebiausias. Pagamintas iš nenugriebto pieno arba grietinėlės, plombyras yra riebiausias iš visų ledų rūšių. 100 gramų yra apie 400 kilokalorijų. Tačiau tai nėra labai didelis šio deserto trūkumas. Mat karštą dieną, kai nesinori mėsiškų patiekalų arba trūksta laiko, šie ledai – puikus sotus užkandis.

• Grietininiai – populiariausi. Jie mėgstamiausi, nes yra ne tokie riebūs kaip plombyras ir mažiau saldūs nei pieniški. 100 gramų grietininių ledų yra apie 300 kilokalorijų.

• Pieniški – skaičiuojantiesiems kalorijas. Jie gaminami iš nenugriebto arba lieso pieno ir yra visai neriebūs (6–10 proc. riebumo). Pieniški ledai taip pat turi nedaug kalorijų – nuo 130 iki 250 kcal. Tačiau juose būna nemažai cukraus.

• Vaisiniuose – daugiausiai dirbtinių maisto priedų. Vaisiniai ledai arba šerbetas – visiškai dietinis produktas (turi apie 100 kilokalorijų). Jie gaminami iš vaisių tyrės, sulčių ir vandens, neturi gyvūninės kilmės riebalų. Tačiau juose gali būti daugiausiai dirbtinių maisto priedų, gana retai šerbetai gaminami iš natūralių sulčių. Ryški spalva dažniausiai išgaunama sintetiniais dažikliais.

Atidžiai skaitykite etiketes

Parduotuvėse labai daug ledų, prikimštų sintetinių kvapiųjų esencijų, emulsiklių ir nudažytų nenatūraliais dažais. Tad nepatingėkite perskaityti ledų etiketės, ypač jei šį gardėsį perkate vaikui. Mat nekenksmingas konservantų kiekis apskaičiuotas ne vaiko, o suaugusio žmogaus (apie 70 kg) kūno masei.

• Vietoj pieno. Kai kuriuose leduose pieno nėra nė lašelio, nes jie gaminami iš sausų pieno miltelių ir augalinių riebalų. Toks produktas tampa liesesnis ir pigesnis, tačiau jame nėra nei kalcio, nei kitų naudingų medžiagų. Pasikeičia ir skonis.

• Natūralus priedas irgi gali būti pavojingas. Pavyzdžiui, lecitinas yra natūralios kilmės priedas, tačiau dažniausiai išgaunamas iš genetiškai modifikuotų sojų.

• Kiek šokoladiniame glaiste šokolado? Atidžiai perskaitykite ledų sudėtį ir atkreipkite dėmesį, ar kakavos sviestas nepakeistas sintetiniais pakaitalais.

• Iš ko kepamas vaflinis indelis? Pagrindiniai vaflio komponentai – miltai, cukrus, augalinis aliejus, lecitinas, druska.

• Ledų be stabilizatorių nėra. Be šių priedų neįmanoma pagaminti ledų, skirtų masinei prekybai. Mat stabilizatoriai ledams padeda ilgiau išlikti. Tačiau rinkitės tą produktą, kurį gaminant buvo naudojami natūralūs stabilizatoriai. Tokie yra želatina ir vadinamasis agar-agaras.

• Sveikesni – pasaldinti gliukoze ar cukrumi. Jei ledų sudėtyje yra fruktozės ar jos sirupo, galite suviduriuoti.

• Natūraliausi – pieniški ir grietininiai ledai. O mažiausiai alergizuoja vaniliniai ledai be jokių priedų, nes juose nebūna dažiklių, sulčių, riešutų, šokolado ir kitų priedų.

• Pažiūrėkite, koks galiojimo terminas. Tai dar vienas svarbus rodiklis, norint išsirinkti sveikesnius ledus. Jei juos galima vartoti du ar tris mėnesius, konservantų bus gerokai mažiau nei tuose, kurie galioja metus.

Kam ledai pavojingi

Deja, ne visi gali mėgautis šiuo saldžiu ir gaiviu desertu. Vengti ledų reikėtų tiems, kurie netoleruoja laktozės, nes suvalgius šio skanėsto gali pūsti pilvą, prasidėti viduriavimas. Taip pat reikėtų pasisaugoti tiems vaikams ir suaugusiesiems, kurie alergiški pieno baltymui. Taip pat nepamirškite, kad labai karštą dieną gaivindamiesi šaltais ledais galite persišaldyti. Tad ledus valgykite neskubėdami, pasimėgaudami. O perkaitusiam žmogui pirmiau reikia atsivėsinti, o tik tuomet smaguriauti šalto deserto. Persivalgyti ledų taip pat nerekomenduojama – per dieną užtenka vienos porcijos.

Vasarą maistą gaminti smagiausia lauke – nesvarbu, ar iškylaujant prie ežero, ar tiesiog prie sodo namelio. Kad puikus būtų ne tik gaminimo procesas, bet ir gautas rezultatas, – keletas mūsų patarimų.

Įrankiai: nuo kepsninės iki malkų

Renkantis kepsninę reikėtų atkreipti dėmesį į gamintoją. Tarkim, kiniškos pigios kepsninės neretai būna labai plonomis grotelėmis bei skardomis. Jos nepatikimos – nuo karščio net gali susiraityti. Lietuviai paprastai gamina storesnes plienines kepsninių detales – jos atsparesnės, be to, geriau sulaiko ir perduoda kepsniams karštį.

Taip pat svarbu, ant ko kepsit. Pasitaiko ir taip, kad parduotuvėse pardavinėjama medžio anglis būna nekokybiška. Ji skleidžia nemalonų kvapą, tad ant kepsnių gali nusėsti kenksmingų medžiagų. Geriau degalinėse įsigyti kepsninėms skirtų briketų.

Maistui lauke ruošti tiks ir paprasčiausios malkos. Kepti pradedama tada, kai jos virsta žarijomis. Renkantis malkas reikėtų atkreipti dėmesį, kad jos nebūtų spygliuočių medžių. Geriausiai degantys lapuočiai – uosiai, beržai, alksniai, juodalksniai (jie bene kvapiausi iš visų medžių). Iškylaujant miške ant žarijų galima užmesti ir kadagių šakelių – jos paskleis malonų kvapą. Jų galima prismaigstyti ir į kepamą mėsą.

Marinavimas: neprivalomas, bet pravartus

Ar prieš kepant mėsą reikia marinuoti, priklauso nuo jūsų skonio. Galima kepti ir nemarinuotą mėsą, tiesiog kepant reikėtų ją retkarčiais barstyti druska ir pipirais. Įsigijus pirktinio paruošto marinato, galima juo sutepti kepamą mėsą – taip ji bus paskaninta. Pirktinių marinatų koncentracija didesnė nei naminių. Tačiau naminis marinatas taip pat gali būti gardus, be to, sveikesnis. Kokybiškiausias jis būtų pasirinktas sudedamąsias dalis gerai suplakus plakikliu.

“Lengvesnei” mėsai, tarkim, vištienai, marinuoti užtektų ir pusvalandžio, “solidesnė” mėsa marinuojama ilgiau. Nesijaudinkite, jei marinuosite per ilgai – net ir parą jame išbuvusios mėsos skonis nesuprastėja.

! Į marinatą nededama druskos – ji sausina mėsą. Druskos užberiama mėsai ar žuviai baigiant kepti.

Kiek laiko kepti?

Pagal higienos normas kiekvieno patiekalo vidaus temperatūra turėtų pasiekti 75 laipsnius. Tiesiog reikia žiūrėti – svarbu, kad mėsa nepradėtų kietėti, tuomet ji jau bus perkepusi. Paprastai prieš baigiant kepti mėsą pasimato paskutinė balta kraujo puta – tuomet ją reikėtų nuimti nuo ugnies, nes jau galima valgyti.

Į foliją įvynioti būtinai reikia tuos produktus, kurie linkę degti. Užsidegti gali ir įvairios žolelės, neretai naudojamos marinatams ruošti. Žinoma, jeigu neprižiūrėsite, prireikus nepavartysite, sudegti gali ir mėsos kepsniai.

Garnyrai ir vegetariški patiekalai

Ant ugnies galima išsikepti daugelį produktų. Iš esmės tinka visokia mėsa ir žuvis. Jeigu mėsa sausoka, pradūrus skylutę vertėtų į ją įsprausti lašinių gabalėlį – tuomet ji bus sultingesnė.

Ant grotelių ar kepsninėje galima kepti kone visas daržoves – puikiai kepa net  šparaginės pupelės, žirniai kartu su ankštimis, cukinijos, netgi morkos ir kt. Svogūno galva ant keptuvo dedama kartu su lukštu, jis nulupamas tik baigus kepti. Bulvės prieš kepinant smulkiai supjaustomos, antraip reikėtų labai ilgai laukti. Daržoves taip pat tiktų marinuoti vandenyje su alyvų aliejumi, rozmarinu ir kitais pagardais.

Įdomus pasiūlymas. Galima išsikepti net ir braškių šašlyką – uogos apie valandą marinuojamos su cukrumi ir brendžiu, po to kepamos suvėrus ant iešmo. Jos įgauna nuostabų skonį.

Išbandykite – nesigailėsite

Ant grotelių kepamai žuviai pagardinti labiausiai tinka čiobreliai, citrininės melisos, krapai, svogūnai. Prieskonius ir prieskoninius augalus sumaišykite su lašeliu aliejaus bei citrinų sultimis ir užpilkite ant žuvies. Tokiu padažu ją galima apipilti prieš kepimą arba jau kepant.

Kepdami žuvį ant grotelių įsukite ją į gabalėlį folijos – neprisvils ir bus sultinga.

Ant iešmo suverti žuvies gabalėliai labai greitai iškeps ir bus sultingi, jeigu tarp jų prismaigstysite daržovių, pavyzdžiui, paprikų, cukinijos gabalėlių.

Kepant pravers

• Šepetėlis kepsniams aptepti. Kepama mėsa atiduoda drėgmę, bet kartu ir noriai ją sugeria. Šepetėliu galima tepti kepamą mėsą ir taip ją kuo puikiausiai “pagirdyti” pasirinktu marinatu ar padažu.

• Garstyčios. Paprasčiausios garstyčios tinka ne tik mėsos patiekalus ar padažus gaminant namie, bet ir kažką kepant lauke. Orkaitėje ar keptuve kepamą mėsą arba žuvį aptepus plonu sluoksniu garstyčių, patiekalas įgaus aštroką skonį ir puikų aromatą. Be to, jos sulaiko sulčių išsiskyrimą iš produkto.

Yra nemažai maisto produktų, kuriuose gausu tam tikrų medžiagų, skatinančių riebalų apykaitą. Kodėl to neišbandžius?

Kirskite daržoves

Visos daržovės organizmą praturtina vitaminais, fermentais, aminorūgštimis ir mineralinėmis druskomis. O kai kurios dar ir puikiai šalina šlakus iš organizmo, valo kepenis, inkstus, tulžį, pagreitina medžiagų apykaitą. Todėl greičiau krinta svoris.

• Mangoldai valo organizmą. Turintiesiems antsvorio reikėtų valgyti kuo daugiau mangoldų, dar vadinamų lapiniais burokėliais. Juose gausu balastinių medžiagų, labai naudingų žarnyno gleivinei ir jo mikroflorai. Daugiausia iš celiuliozės sudarytos balastinės medžiagos “suriša” vandenį, riebalus bei toksines medžiagas ir jas pašalina.

• Valgant salotas dailėja figūra. Kai kuriose salotų rūšyse yra nemažai alkaloidų laktucino ir hiosciamino, suteikiančių joms kartoką skonį. Tačiau būtent šios medžiagos ir yra labai naudingos žmogaus organizmui. Jos saugo nuo vidurių užkietėjimo, gerina virškinimą, malšina troškulį, degina riebalus. Žmonėms, kurie valgo daug salotų, sustiprėja širdis ir kraujagyslių sienelės, sumažėja cholesterolio kiekis, geriau gaminasi kraujas, greičiau išsiskiria šlapimas.

• Kopūstai tirpdo kilogramus. Tai dar viena daržovė, kuri degina riebalus. Be to, kopūstai turi labai daug jodo, valo skrandžio ir žarnyno gleivinę, puikiai padeda užkietėjus viduriams.

Kovoti su antsvoriu padės greipfrutai

Jeigu kasdien prieš valgį arba desertui suvalgysitekelias greipfruto skilteles, po dviejų savaičių dviem kilogramais būsite lengvesnė. Kur slypi šio vaisiaus galia?

• Turi daug enzimų. Jie skatina riebalų apykaitą ir aktyvina medžiagų apykaitą ląstelėse, todėl svoris mažėja.

• Malšina alkio jausmą. Greipfrutai mažina insulino kiekį, o tai malšina norą užkandžiauti, slopina alkį.

• Greipfrutų neįmanoma persivalgyti. Mat jie visai nekaloringi –  viename jų kilograme yra vos 90 kilokalorijų.

• Greipfrutai stiprina imuninę sistemą, saugo nuo infekcinių ligų, valo žarnyną, neleidžia susidaryti akmenims bei padeda juos pašalinti iš organizmo. Manoma, kad padeda sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje, stiprina dantis ir dantenas.

• Plėvelės nenulupkite. Daugiausiai naudingų medžiagų yra kartokoje greipfruto plėvelėje, kuri supa šio vaisiaus skilteles. Tad jos neverta nulupti.

Žaliosios arbatos galia

Penki žaliosios arbatos puodeliai per dieną gali padėti atsikratyti apie 70–80 kilokalorijų. Netikite? Išbandykite tokią dietą – ji tikrai veiksminga!

• Ypač padeda arbatoje esantis kalis. Žaliojoje arbatoje jo itin daug. Kalis stimuliuoja inkstų veiklą, skatina juos išskirti riebalų skilimo produktus ir padeda iš organizmo pašalinti skysčių perteklių.

• Vitamino C nauda. Šis vitaminas, kurio žaliojoje arbatoje yra keturis kartus daugiau nei citrinose ir net dešimt kartų daugiau nei juodojoje arbatoje, skatina organizmą aktyviau deginti riebalus.

• Neleidžia kauptis riebaliukams. Dažnai geriant žaliąją arbatą neauga svoris, mat ji stabdo gliukozės patekimą į riebalų ląsteles. Taip pat ši arbata apsaugo nuo staigaus cukraus padidėjimo kraujyje ir reguliuoja medžiagų apykaitą.

• Žalioji arbata padeda ne tik lieknėti. Žaliojoje arbatoje esantis kofeinas puikiai išvaiko miegus, suteikia energijos, tačiau neturi jokio žalingo poveikio, nes yra išskiriamas ne kaip atskira medžiaga, o kartu su taninais. Be to, normalizuoja cholesterolio kiekį kraujyje, stiprina kraujagyslių sieneles, mažina kraujospūdį, ramina.

• Saugo nuo senėjimo. Žaliojoje arbatoje yra antioksidantų, kurie neleidžia senti ląstelėms, saugo odą nuo žalingo aplinkos poveikio, todėl stabdo raukšlių atsiradimą. Antioksidantai, esantys šiame gėrime, apsaugo ir smegenų ląsteles, tad reguliariai geriantieji žaliąją arbatą mažiau rizikuoja susirgti Parkinsono liga. Šioje arbatoje yra net tokios medžiagos, kuri stiprina kaulus. Manoma, kad žalioji arbata gerina ir atmintį, stiprina imuninę sistemą.

Pienas – riebalų priešas

Dvi stiklinės pieno per dieną gali padėti greičiau atsikratyti nereikalingų kilogramų.

Gėrusieji pieno neteko daugiau riebalų. Taip skelbia Kanados mokslininkai. Jie atliko tyrimą, kurio metu trims grupėms sportuojančių žmonių po treniruotės buvo duodama išgerti pieno, vandens ir sojų gėrimo. Po 12 savaičių trukusio eksperimento paaiškėjo, kad gėrusieji pieną neteko maždaug kilogramo riebalų, vandenį – apie 400 g, o gėrusiųjų sojų gėrimą svoris nepakito.

• Jei negeriate pieno. Italų mokslininkai nustatė, kad žmonių, geriančių mažai pieno, kraujyje susikaupę daugiau riebalų nei tų, kurie kasdien išgeria po 1–2 stiklines šio baltojo gėrimo. Tiesa, tokį riebalus mažinantį efektą duoda ne liesas, o vidutinio riebumo pienas.

• Kodėl neverta atsisakyti pieno? Jis ne tik pagrindinė kaulų statybinė medžiaga, bet ir puikus pagalbininkas norintiesiems suliesėti. Atsisakius pieno produktų, organizmas gauna mažiau kalcio, todėl  suaktyvėja jo kaupimo mechanizmai – išsiskiria daugiau hormono, vadinamo kalcitrioliu, kuris ne tik skatina kalcio kaupimą, bet ir riebalinio audinio ląstelių gamybą. Todėl kai padidėja kalcitriolio kiekis organizme, pradeda kauptis daugiau riebalų.

• Kaip pienas degina riebalus. Pienas – vienas svarbiausių kalcio šaltinių, kuris labai svarbus medžiagų apykaitai. Kalcis didina riebalų oksidaciją, todėl jei kartu ribojamos ir kalorijos, greičiau numetama svorio. Tačiau net jei nesumažinote maisto kiekio ir nesportuojate, bet kasdien išgeriate dvi stiklines pieno, riebaliukai po truputį tirpsta arba bent jau nesikaupia jų daugiau.

Nuo naujųjų mokslo metų Lietuvos mokyklose nebeturėtų būti parduodama bulvių traškučių, saldainių, gazuotų gėrimų, kavos ir kitų nesveikų produktų.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) specialistai parengė naują vaikų maitinimo mokyklose tvarkos aprašymą, kuriame numatytas ir moksleiviams draudžiamų produktų sąrašas. Šį dokumentą artimiausiu metu turėtų pasirašyti sveikatos apsaugos ministras.

“Anksčiau buvo rekomenduojamų ir nerekomenduojamų produktų sąrašas, bet pamatėme, kad tai neefektyvu, kad rekomendacijos Lietuvoje suprantamos labai laisvai. Bausti už rekomendacijos nesilaikymą nepriimta. Todėl mokyklose sugriežtinome pačią nuostatą dėl produktų – jie tapo netiekiami į mokyklas. Jų neturi būti mokyklose”, – penktadienį per spaudos konferenciją sakė SAM Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas.

Anot jo, neteikiamų produktų sąraše yra bulvių traškučiai, kiti riebaluose virti gaminiai, saldainiai, šokoladas ir jo gaminiai, konditerijos gaminiai su šokoladu arba kremu, gazuoti gėrimai, energiniai gėrimai, kava, sultinio koncentratai, rūkyti ir konservuoti mėsos bei žuvies gaminiai, produktai su genetiškai modifikuotais organizmais.

Dokumente taip pat teigiama, kad moksleivių racione negali būti produktų, kuriuose yra tam tikrų maisto priedų.

“Anksčiau nebuvo jokių ribojimų maisto priedams. Dabar yra labai konkretus sąrašas, kuriame – sintetiniai dažikliai, saldikliai, aromato ir skonio stiprikliai. Visi turbūt žinome E621, ir tame sąraše jis yra”, – sakė A.Karnauskas.

Gydytojas pabrėžė, kad jo išvardintų produktų vaikai neturėtų valgyti ne tik mokyklose, jų vaikų mityboje išvis neturėtų būti.

Naujoje tvarkoje taip pat aprašyta, kokie patiekalai turi būti, koks turi būti karštas maistas.

“Dar vienas labai svarbus dalykas – kad kiekvieną dieną bus bent po vieną tausojantį patiekalą. Tai reiškia – virtas arba garuose troškintas patiekalas, jis lengvai virškinamas, nedirginantis”, – teigė SAM specialistas.

Be to, mokyklose nebeliks maitinimo automatų.

Savivaldybėms sudarant sutartis su maitinimo paslaugos tiekėju mokyklose nurodoma atsižvelgti į nesąžiningo maisto tvarkymo įmonių sąrašą. Toks sąrašas skelbiamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklapyje. Jame surašytos įmonės, kurios nesilaiko higienos, saugos reikalavimų, tokių įmonių irgi nebus mokyklose.

“Labai svarbus momentas – įvesta vidaus kontrolė mokyklose. Anksčiau kontrolės institucija į mokyklą atvykdavo kartą ar du kartus per metus, dabar ta kontrolė bus nuolatinė, – tvirtinto A.Karnauskas. – Bus asmuo, įgaliotas ją atlikti. Visuomenės sveikatos specialistas kiekvieną kartą žiūrės, ar maitinimas atitinka nustatytą tvarką, ar produktai tie, kurie leidžiami, ar užkandžių automatuose yra suderinti produktai.”

“Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad vaikų sveikata daugiau nei 50 proc. priklauso nuo mitybos”, – pabrėžė SAM atstovas.

Anot jo, naujoji tvarka turėtų įsigalioti nuo naujų mokslo metų.

A.Karnauskas svarstė, kad mokyklose neturėtų kilti problemų ją įgyvendinant.

“Tą teisės aktą rengėme vos ne metus, derinome su mokyklomis, savivaldybėmis, maistą teikiančiomis įmonėmis. Todėl problemų neturėtų kilti”, – sakė jis.

"Veido" archyvas

Kavoje daugiau skaidulų ir antioksidantų negu apelsinų sultyse, 0 šios medžiagos padeda išvengti daugelio chroniškų ligų

Per pastaruosius 20 metų lietuvių požiūris į kavą ir jos gėrimą pasikeitė stulbinamai: dabar turime didžiulę kavos pasiūlą, supratome, kaip išsirinkti kokybišką ir išmokome kava mėgautis.

Kavos automatas koridoriaus kampe niekada netaps tokia “kultūrine instancija”, kokia buvo garsios sovietinių laikų kavinės. Gal todėl, kad gerų pupelių jau seniai nebereikia ieškoti per įtakingas pažintis, o kavinėse šis intelektualų pamėgtas gėrimas nebepilstomas į briaunotas stiklines. Per pastaruosius 20 metų lietuvių požiūris į kavą ir jos gėrimą pasikeitė stulbinamai – iš tirpios kavos maukėjų tapome kone gurmanais.

O ir pastaraisiais metais kavos gėrimo kultūra bei tradicijos kinta: tarkime, 2008 m. Lietuvos gyventojai labiau mėgo kavą gerti kavinėse ir vienas Lietuvos gyventojas viešojo maitinimo įstaigose vidutiniškai išgėrė po 74 puodelius kavos. Pernai kavinėse jos išgerta mažiau, tačiau, pasak prekybininkų, padidėjo mažmeninės prekybos vietose parduodamos kavos kiekis. Vadinasi, per krizę Lietuvos gyventojai daugiau kavos ruošia namie.

Įdomu ir tai, kad 2007–2009 m. smarkiai, kone ketvirtadaliu, padidėjo kavos gėrimo “Trys viename” rinkos vertė. Be to, pernai ir šiemet šalyje sparčiai populiarėja išsineštinės kavos kultūra – tokios kavos jau siūloma prekybos centruose, degalinėse, spaudos kioskuose. Tokią paklausą labiausiai lemia jaunimas: greitas gyvenimo tempas – greita kofeino dozė.

Geriausiai toleruojamas stimuliatorius

Kofeiną vartoja didelė žmonijos dalis – visame pasaulyje kasdien išgeriama po milijardą puodelių kavos. Dažniausiai ne dėl gero skonio, o dėl žadinamojo poveikio. Apie 100 mg kofeino (tiek yra puodelyje) nuo nervinių ląstelių receptorių nustumia adenoziną – kūno nuovargio signalą, o sukeltos molekulinės kaskados palaiko būdravimo ir žvalumo būseną, tad lengviau susikaupti, padidėja protinis ir fizinis darbingumas.

Kofeinu, kaip ir kitais alkaloidais, netruko susidomėti farmacininkai. Pavyzdžiui, tabletėje su kofeinu nuo migrenos, skausmo ar karščiavimo “telpa” puodelis kavos. Dabar tikrinama, kiek šis komponentas tiktų psichiką stimuliuojantiems preparatams, skirtiems toms profesinėms grupėms, kurioms itin svarbu budrumas ir atidumas. Svarbiausia – rasti vartojimo formą, garantuojančią ilgą poveikio trukmę ir neturinčią nepageidaujamo šalutinio poveikio (šlapimo varymo, širdies palikimo, drebulio, nervingumo). Skelbiama, kad neseniai pavyko sukurti lėtai išsiskiriantį kofeiną.

O juk dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje žvalinamasis kavos poveikis buvo siejamas su žala sveikatai ir rekomenduojama gerti kavą be kofeino. Tuo metu ši medžiaga iš žalių pupelių buvo ištraukiama chloro junginių tirpalais, ir “sveikesnėje” kavoje tikrai likdavo tirpiklių. Tik paskui imta naudoti angliarūgštę ar vandens garus. Šiandien japonų mokslininkams pavyko taip genetiškai pakeisti kavamedį, kad kofeino jo vaisiuose sumažėja iki 70 proc. Tik vargu ar tokie augalai paplis – ir ne vien dėl genų technologijų baimės. Mat teigiamas kofeino poveikis labai pageidautinas, taigi kavos be kofeino dalis rinkoje sudaro mažiau nei 10 proc. ir toliau mažėja. O jei pupelės “nukenksminamos”, pramonę labiau domina ekstrahuotasis kofeinas – nemažų jo kiekių reikia ne tik medikamentams, bet ir gaiviesiems bei energiniams gėrimams gaminti.

Augalų ginklas

Čia kyla klausimas: o kam kofeinas reikalingas patiems augalams? Juk jo yra ne tik kavamedžiuose, bet ir dar 50-yje augalų rūšių, taip pat ir arbatkrūmiuose – visose augalo dalyse, ir kuo augalas senesnis, tuo didesnė kofeino koncentracija (tad dideliuose arbatos lapuose, palyginti su jaunais lapeliais, kofeino keleriopai daugiau). Gal ši medžiaga padeda augalams išgyventi?

Taigi daugeliu tyrimų nustatyta, kad kofeinas kenkėjus vabalus padaro nevaisingus. Be to, jis, kad ir nestiprus, bet fungicidas: dekofeinizuotos kavos pupelės daug labiau linkusios pelyti nei neapdorotos. Pasirodo, kofeino tirpalo bijo ir sraigės, pridarančios nemažai žalos žemės ūkio kultūroms. Ne per seniausiai mokslininkai sukūrė polimerinę matricą – kad natūralios augalų apsaugos priemonės nenuplautų lietus.

Gurkšnoti – veiksmingiau

Kažin ar šitiek mokslinių tyrimų kavos naudai būtų finansavę kavos magnatai. Jau garsusis persų gydytojas Avicena kavą laikė organizmą stiprinančiu vaistu, o dabar solidžiais faktais ir skaičiais jau sugriautas mitas apie (saikingai vartojamos) kavos žalą. Tiesa, profilaktika nuo visų ligų šis gėrimas irgi nelaikomas. Be to, jo poveikis tikrai nėra universalus ir priklauso nuo konkretaus organizmo.

Pavalgius arba geriant kavą su pienu, arba vartojant gazuotus gėrimus kofeinas rezorbuojamas lėčiau – taigi ir poveikis ne toks ryškus. Vyresnių žmonių kraujo plazmoje nėra tiek kofeiną neutralizuojančių baltymų, dėl to kava juos veikia stipriau. Rūkaliai plempia kavą litrais, nes tokiame “treniruotame” organizme kofeinas greičiau suskaidomas. Kai kurias nėščias moteris dėl pakitusios hormonų pusiausvyros kraujyje vienas vienintelis puodelis kavos gali veikti visą dieną. Užmigti kava neleidžia tik nedaugeliui žmonių, dažniausiai išgėrus neįprastai didelį kiekį, arba tiems, kurie apskritai retai geria kavos.

Pasak žurnalo “Sleep” ekspertų, važiuojant ilgą kelią ar įtemptai dirbant daug lengviau išlikti susikaupusiam geriant po gurkšnelį kavos ilgą laiką, užuot išgėrus iškart visą puodelį ar daugiau.

Beje, kava neleidžia džiūti burnai: penkias minutes gurkšnojant kapučino kavą pagerėja seilių išsiskyrimas, ir šis poveikis išlieka vidutiniškai apie dvi valandas.

Svarbu paminėti ir tai, kad kavoje daugiau skaidulų ir antioksidantų negu apelsinų sultyse, o šios medžiagos padeda išvengti daugelio chroniškų ligų. Nieko keista, kad kavos mėgėjai randa tyrimų, neva įrodančių, kad kai kurie antioksidantai saugo net nuo vėžio.

Kaip paaiškėjo, cholesterolio padaugėja tik nuo šiaurietiškai, kavinuke, arba “lietuviškai” plikomos kavos. Tirpi kava ar iš aparato jo lygio nekeičia. Nustatyta, jog reguliarus kavos vartojimas veikia medžiagų apykaitą taip, kad gerokai sumažėja rizika susirgti antrojo tipo cukriniu diabetu. Kava gerina kvėpavimo funkciją, taigi sergantieji astma gali drąsiai ja mėgautais. Nėra įrodymų, kad kava didintų širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Širdies ritmas nuo saikingo kavos vartojimo nesutrinka, tačiau kraujospūdis kai kuriems žmonėms pakilti gali.

Ir dar vienas tikras faktas: Pasaulio sveikatos organizacija konstatavo, kad kavos vartojimas tikrai nesukelia tokių padarinių, kuriuos bent iš tolo būtų galima lyginti su kvaišalų poveikiu psichikai ar socialiniam elgesiui. Tiesa, nuolat geriant prie kavos priprantama, tad gali atsirasti abstinencijos simptomų, tačiau žmogaus organizmas juos greitai įveikia.

Kvapioji fizika

1902 m. užpatentuotame aparate gimė tai, kas iki šiol tebelaikoma didžiausia kavos revoliucija – espreso, kavos esencija. Kava susivienija su vandeniu taip, kad ji teka, bet nėra skysta, ir toks geriamasis kavos aliejus pelnytai vadinamas juoduoju auksu. Rausvai rudas aksominis putelės sluoksnis sulaiko aromatą ir neleidžia kavai ataušti. Tolygiai pasiskirstęs dujų burbuliukuose ir aliejaus lašeliuose – tikras aromatinių medžiagų fontanas.

Per 30 sekundžių įgudęs barista (espreso automatą aptarnaujantis žmogus) 9 atmosferų slėgiu per smulkučiuose labirintuose suspaustus kavos miltelius “išspaus” 30 ml kvapios kavos. Rūgščių joje mažiau, kofeino, palyginti su paprasta kava, – tik 60–70 proc., užtat uoslės ir skonio receptoriai ilgai stimuliuoja teigiamas emocijas.

Puodeliui espreso reikia 50–55 skrudintų pupelių. Viena vienintelė prastos kokybės juntamai pagadina skonį. Tad savo vardą branginančios firmos naudoja gudrius įrenginius, kad liktų kuo mažiau menkaverčių pupelių.

Brangiausios… spiros

Teigiama, kad brangiausios pasaulyje kavos “Kopi Luwak” skonis yra itin švelnus ir primena karamelę, sirupą, šokoladą. Šios pupelės ir fermentuojamos ypatingai – palminių musangų (tai į kates panašūs viverinių šeimos žinduoliai) skrandyje ir virškinamajame trakte esantys enzimai smarkiai suskaido baltymus, kurie lemia kavos kartumą. Palminiai musangai praturtina savo valgiaraštį žaliomis kavos pupelėms, tačiau jų nesuvirškina. Pasirodo, ir gyvūno spiros gali būti “auksinės” – kilogramas tokių pupelių kainuoja apie 3500 Lt. Derliaus čia niekaip nepaveiksi, tad trijose Indonezijos salose – Sumatroje, Javoje ir Sulavezyje per metus surenkama tik apie 200 kg.

Suprantama, kyla noras sukurti alternatyvų tokio reto ir brangaus produkto gamybos būdą – tačiau fermentavimas laboratorijoje toli gražu neprilygsta vykstančiam žarnyne. Užtat jau žinoma, kad kiekvienas viverinių šeimos gyvūnėlių porūšis “sukuria” kitokį aromatą.

"Veido" archyvas

Parduotuvių lentynose daugėja įvairių vitaminų, probiotikų ar omega-3 riebalų rūgščių prisotintų maisto produktų

Pastaraisiais metais pasaulio maisto pramonėje stiprėja nauja tendencija – vis daugiau bendrovių savo produktus stengiasi reklamuoti ne tik kaip skanius ar šviežius, bet ir kaip neva apsaugančius nuo ligų ar net gydančius. Mokslininkai abejoja, ar visuomet teiginiai apie naudą sveikatai pagrįsti.

Maisto produktų pristatymas taip, tarsi jie būtų itin sveiki ar net gydomieji, pastaraisiais metais kelia daug diskusijų. Kaip tvirtina įtakingas žurnalas “Forbes”, didžiosios pasaulio kompanijos į savo gaminamus maisto produktus prikemša gerųjų bakterijų, omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių ir kitų priedų, taip pat finansuoja klinikinius tyrimus, kad jais galėtų pateisinti teiginius apie produkto naudą sveikatai – dažnai apdairiai miglotus, kurie ištrina liniją tarp maisto ir medicinos.

Šio vadinamojo funkcinio maisto gamintojai žada, kad vartojantiesiems jų pagamintą produkciją sustiprės imunitetas, geriau veiks virškinimo sistema, bus tvirtesni kaulai, netgi širdis bus apsaugota, be to, jie geriau išsimiegos.

Priminsime, kad funkciniai maisto produktai – tai toks maistas, į kurį gamybos metu įdedama esą žmogaus organizmui naudingų veikliųjų medžiagų. Vis dėlto mokslininkai ir medikai teigia, kad tokių maisto produktų naudos įrodymų trūksta.

Na, bet pirkėjus tokia reklama vilioja. Daugiau kaip dviejų tūkstančių prekių ženklų funkcinio maisto pardavimas 2008 m., kaip rodo rinkos tyrimų bendrovės “Packaged Facts” duomenys, Jungtinėse Valstijose pasiekė 31 mlrd. dolerių ribą – 14 proc. daugiau negu 2006 m. O visame pasaulyje funkcinio maisto per metus parduodama net už 160 mlrd. dolerių. Be to, kasmet prekyba tokiu maistu padidėja vidutiniškai 7 proc. Į šias pajamas įeina 4 mlrd. dolerių, kuriuos gyventojai išleidžia jogurtui su didelėmis dozėmis probiotinių bakterijų, 1,8 mlrd. dolerių – duonai ir kitam maistui, į kurį pridėta omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių, 1,5 mlrd. dolerių – įvairioms košėms bei sausiems pusryčiams ir t.t.

Tyrimai reklaminių teiginių nepatvirtina

“Mes stebime maisto produktų revoliuciją. Tai visiškai naujas sąmoningumo lygis – kiekvienas produktas turi pridėti tau sveikatos ar užkirsti kelią ligoms. Jei randi tobulą priedą, tampi turtingas”, – taip naują maisto pramonės tendenciją apibūdina JAV konsultacijų bendrovės “Bevmark consulting” prezidentas Thomas Pirko.

“Bet dauguma šių teiginių neturi jokių įrodymų, – atkerta Klivlando klinikos kardiologijos skyriaus vadovas Stevenas Nissenas. – Gydymo procesas neprasideda nuo sausų pusryčių dėžutės. Toks maistas gali būti būdas protingiems rinkodaros specialistams pavilioti žmones nuo tikrai sveiko maisto – šviežių daržovių ir vaisių”. Jam pritaria knygų apie sveiką mitybą autorius Michaelas Pollanas, įsitikinęs, kad teiginiai apie sveikatingumą veikia žmonių psichologiją.

Jei tikėtume amerikiečių bendrove “Lifeway Foods”, jos gaminamas jogurtinis gėrimas, skirtas vaikams, “ProBugs” yra skanus ir naudingas vaikų virškinimo sistemai. Jame esanti didelė dozė – 7–10 mlrd. gerųjų bakterijų, kurios, kaip teigiama “Lifeway” tinklalapyje, slopina kenksmingų bakterijų dauginimąsi žarnyne. Iš tokio prisistatymo niekada neatspėsite, kad klinikiniai tyrimai, kuriais siekta paremti “ProBugs” naudą, žlugo. Pasirodo, tyrimas atskleidė, kad 125-iems tirtiems vaikams kasdieninė “ProBugs” dozė visiškai nesumažino antibiotikų sukelto viduriavimo. Šis jogurtas neturėjo įtakos ir skrandžio skausmams, niekaip nepavyko įrodyti ir jo naudingumo virškinimo sistemai. Bent tai liudija pernai paskelbtas Džordžtauno universiteto mokslininkų tyrimas. Tik nesveikiausiems vaikams šis gėrimas davė šiek tiek naudos.

Vis dėlto net po šio tyrimo “Lifeway” lyg niekur nieko toliau primygtinai reklamavo “ProBugs” naudą virškinimui. Maža to, “Lifeway” vadovai apkaltino Džordžtauno mokslininkus atlikus netikslų tyrimą: esą jie supainiojo, kurie pacientai gavo “ProBugs” gėrimo, o kurie – paprasto jogurtinio gėrimo ir patyrė placebo efektą. Džordžtauno mokslininkai gina savo tyrimą sakydami, kad “Lifeway” neturėjo skundų dėl tyrimo, kol nepasirodė rezultatai.

Kai kurie kiti tyrimai dėl probiotikų naudos rodo, kad jie šiek tiek sumažina vaikų viduriavimą, tačiau daug priklauso nuo to, kokios bakterijos naudojamos. 201 paciento tyrimas Izraelyje 2005 m. parodė, kad dvi bakterijos – Bifidobacterium lactis ir Lactobacillus reuteri – mažina vaikų viduravimą, tačiau antroji bakterija efektyvesnė. Tuo tarpu maisto gamintojams neprivaloma pasakyti, kurių bakterijų ir koks jų kiekis yra jogurtuose, ir daugelis to nesako.

Be to, kažkada tyrėjai manė, kad bet koks probiotikų kiekis saugus, tačiau olandų mokslininkai su tokiais teiginiais nesutinka: 2008 m. sugirdžius didžiules dozes gerųjų bakterijų sergantiesiems smarkiu kasos uždegimu paaiškėjo, kad pacientų, kurie gavo šių bakterijų, mirštamumas buvo didesnis.

Sveikatinimo šūkius išsaugo nedaugelis bendrovių

“Forbes” kalbinti mokslininkai laikosi nuomonės, kad omega-3 polinesočiosios riebalų rūgštys nepaverčia baltos duonos sveiku maistu, o papildomos bakterijos nepašalina cukraus iš jogurto. “Žmonės maistingųjų medžiagų turėtų gauti iš tikro maisto, o ne iš dirbtinai modifikuoto, kad būtų tam tikros naudos sveikatai”, – įsitikinęs Viskonsino universiteto kardiologas Jamesas Steinas.

Dėl keleto maisto priedų, tokių kaip maistinės skaidulos, esama rimtų įrodymų apie jų naudą sveikatai, tačiau tai išimtis. Europos maisto saugumo tarnyba (EMST) nuo 2006 m. iki dabar peržiūrėjo ir atmetė 80 proc. iš daugiau nei 900 teiginių dėl maisto produktų naudos sveikatai. Tik devyni iš naujausių 416 maisto produktų sveikatinimo šūkių perėjo patikrinimą. Naujausias pralaimėtojas – jogurtą gaminanti prancūzų korporacija “Danone”, kuri neseniai atsiėmė patikslinti Europos maisto saugumo tarnybai pateiktas savo paraiškas dėl jogurto naudos sveikatai teiginių.

Beje, kai kurie nauji funkciniai produktai yra iš tiesų keisti. Pavyzdžiui, JAV bendrovė “Sarpes Beverages” giriasi sukūrusi “Dream Water” (angl. svajonių vandenį) – pirmąjį vandens gėrimą, padedantį atsipalaiduoti ir užmigti. Nepriklausoma mokslininkų grupė “Natural Standart” daro išvadą, kad tokiam teiginiui pagrįsti nepakanka įrodymų.
Naujausia užgaida – saldus vanduo su vitaminais pristatomas kaip sveikas gėrimas. Mitybos specialistai teigia, kad nėra naudinga vitaminų gauti daugiau nei rekomenduojama paros norma. Štai Olandijos nacionalinio viešosios sveikatos ir aplinkos instituto mitybos tyrimų vadovas Hansas Verhagenas teigia, kad vakariečiai gauna pakankamą kiekį daugumos rūšių vitaminų, o jų perteklius gali būtų pavojingas.

2007 m. Amerikos medicinos asociacijos žurnalo tyrimas sujungė 68 tyrimus, kuriais tirta 232 tūkst. pacientų. Iš šio jungtinio tyrimo paaiškėjo, kad mirštamumas tarp tų, kurie didelėmis dozėmis vartojo beta karoteną, vitaminą E ar vitaminą A, penkiais procentais didesnis.

O amerikietė dietologė Marion L.Neuhouser nerimauja, kad vitaminų prigrūsto vandens, užkandžių ir duonos vartojimas gali privesti prie pavojingos vitaminų suvartojimo ribos, nustatytos Nacionalinio sveikatos instituto.
Beje, ne visuomet naudos sveikatai šūkiais apsiginklavę gamintojai naudoja pačias vertingiausias medžiagas. Visi žino, kad omega-3 riebalų rūgštys gali apsaugoti nuo širdies ligų. Mažiau žinoma, kad ne visos omega-3 riebalų rūgštys vienodai veiksmingos. Daugelis didelių tyrimų, patvirtinusių omega-3 riebalų rūgščių naudą širdžiai ir kraujagyslėms, tyrė arba dokozaheksaeno rūgštį (DHR) omega-3, randamą lašišose, sardinėse ir mamos piene, arba kitų žuvų taukus, vadinamus eikozapentaeno rūgštimi (EPR). Tačiau daugelyje maisto produktų, kurie, kaip skelbiama, yra puikus omega-3 šaltinis, esama alfa linoleno rūgšties (ALR), gaunamos iš riešutų ir sėmenų. Kadangi tik mažas procentas ALR organizme virsta į EPR ir DHR, jis, pasak kardiologų, gali neturėti tokios pačios naudos širdžiai. Pavyzdžiui, gamintojai skelbia, kad “Kellogg” dribsniuose “Kashi Almond Crunch” esama 500 mg omega-3 riebalų rūgščių, bet tai yra ALR.

“Taigi, jei vaistų kompanijos skelbtų tiek šūkių, pagrįstų tiek mažai įrodymų, jos paprasčiausiai būtų nubaustos”, – apibendrina Džordžtauno universiteto gydytojas Danielis Merensteinas.

Net gyvenant pagal sveikos mitybos principus žarnyne lieka medžiagų, kurios patekusios į kraują nuodija organizmą. Tad kartą per metus naudinga išvalyti iš jo šlakus bei toksinus. Tačiau mes nesiūlome griebtis tokių drastiškų priemonių, kaip badavimas ar žarnyno plovimas. Organizmą galima išvalyti ir natūraliai, nesukeliant jam streso.

"Veido" archyvas

Jausitės lengvesnė ir sveikesnė

Išvalius žarnyną jame lengviau prigyja geroji mikroflora, neapkrautas netinkamu maistu jis geriau dirba. Pagerėja ir bendra savijauta, apima lengvumo pojūtis, nes atsikračius toksinų nepučia pilvo, nevargina vidurių užkietėjimas, nukrinta keletas kilogramų. Taip pat dėl to, kad organizmas užterštas, gali dažnai skaudėti galvą, varginti odos ligos, nemalonus kūno bei burnos kvapas. Tai netgi gali būti prastėjančios atminties priežastis. Tačiau netradicinės medicinos specialistų rekomendacijomis valyti organizmą, geriant aliejų, įvairias piliules ir ypač plaunant žarnyną vandeniu, labai žavėtis nereikėtų.

Žarnyno plovimas gali pakenkti

Žarnyno plovimą vandeniu kaip itin efektyvų organizmo valymo būdą šiandien reklamuoja labai daug netradicinės medicinos atstovų. Tačiau gydytojai perspėja, kad tai nenatūralus įsikišimas į žmogaus organizmą. Kai valymo metu į organizmą leidžiamas vanduo, sutrikdoma visa valymo sistema. Mat žmogaus virškinimo sistemoje visas suvalgytas maistas slenka žarnynu žemyn, o prileidus vandens viskas pradeda judėti priešinga kryptimi. Tai nenatūralus procesas. Be to, kartu su blogosiomis išvalomos ir gerosios bakterijos, todėl į kraują patenka daugiau alergenų. Dėl to gali paūmėti alergijos, atsirasti uždegimų.

Kaip veikia organizmo valymo sistema

Mūsų organizme yra “sumontuota” puiki valymo sistema: kepenys, inkstai ir oda pašalina nereikalingas medžiagas. Tačiau kad ji tobulai veiktų, reikia nuolat sportuoti, dažnai valgyti daug skaidulų turinčio maisto (vaisių, daržovių, grūdinių kultūrų) ir nepamiršti gerti skysčių, ypač vandens. Mat skaidulos padeda iš žarnyno išmesti viską, kas nereikalinga, o toksinai pasišalina tik ištirpę vandenyje. Jeigu kuri nors grandis nutrūksta, pavyzdžiui, per mažai sportuojame ar nepasirūpiname reikiamu kiekiu skysčių atsargų, organizmui tampa sunkiau atsikratyti šlakų bei toksinų. Jie lieka organizme, taip jį nuodydami ir sukeldami įvairių sveikatos sutrikimų. Tad kartais reikia peržiūrėti savo maisto racioną.

Valome organizmą

Organizmą rekomenduojama valyti pavasarį, nes žiemą dažniau piktnaudžiaujame riebiu maistu. Be to, manoma, kad pavasarinis apsivalymas efektyvesnis dėl to, kad šiuo metų laiku aktyviau veikia biologiniai organizmo ritmai.

• Vieną kartą per metus. Organizmą išvalyti užtenka vieną kartą per metus. Geriausia tam paskirti vieną arba dvi savaites.

• Pasirinkite jums labiausiai tinkamą būdą. Kadangi teršalus iš organizmo puikiai išvalo daug skaidulų turintys produktai, organizmo valymo savaitę valgykite tik juos. Taip pat labai gerai padeda daržovių ir vaisių sultys, įvairios arbatos.

• Gerkite kuo daugiau skysčių. Geriausiai tinka negazuotas vanduo ir nesaldinta žalioji arbata. Šiltą vandenį galima sumaišyti su šviežiai spaustomis citrinų arba greipfrutų sultimis. O kava valant organizmą lepintis nerekomenduojama. Per dieną reikia išgerti apie tris litrus skysčių. Antraip visos medžiagos, nuodijančios organizmą, sunkiau pasišalins.

• Atsisakykite mėsos ir alkoholio. Jei nusprendėte išsivalyti organizmą, pirmiausia atsisakykite svaigiųjų gėrimų, taip pat mėsos, riebaus, sunkiai virškinamo ir aštraus maisto.

• Berkite kuo mažiau cukraus ir druskos. O geriausia tas kelias savaites, kai valote organizmą, jų visai atsisakyti. Šie balti grūdeliai labai sulėtina skysčių, taigi ir šlakų bei toksinų, išsiskyrimą iš organizmo.

• Organizmo valymas – ne bado streikas. Per dieną su maistu reikėtų gauti apie 1000 kcal. Dienos normą išskirstykite į 4–5 valgymus.

Skaidulos iššluos žarnyną

Valgant pakankamai skaidulinio maisto, žarnynas išsivalo natūraliai. Kokiuose produktuose daugiausiai skaidulų?

• Ypač naudingos sėlenos. Ne veltui jos vadinamos žarnyno šluota. Sėlenos pagreitina maisto judėjimą žarnyne. Taip pat čia jos veikia kaip balastinė medžiaga – padeda pasišalinti išmatoms, toksinams, šlakams. Nors jos padeda iš organizmo pasišalinti sunkiesiems metalams ir kitiems teršalams, tačiau palaiko gerųjų žarnyno bakterijų gyvybingumą. Be to, sėlenos gana greitai išbrinksta skrandyje ir ilgam suteikia sotumo jausmą. Labai sveika saujelę jų suvalgyti prieš pusryčius.

• Kodėl sveika valgyti linų sėmenis? Juose taip pat labai daug skaidulų. Todėl linų sėmenys ne tik gerina ir aktyvina žarnyno veiklą, mažina jame puvimo procesus, bet ir mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje.

• Daržovės, kurių nevertėtų pamiršti. Visos daržovės turi gana daug skaidulinių medžiagų, tačiau ypač naudinga valgyti virtus burokėlius ir morkas. Šios daržovės valo ne tik žarnyną, bet ir kepenis, be to, gerina kraujo sudėtį. O salierai ir šparagai puikiai išvalo inkstus. Taip pat labai sveika valgyti žirnius, pupeles, lęšius. Mat ankštinėse daržovėse, kaip ir linų sėmenyse, yra skaidulų, kurios tirpsta vandenyje, todėl mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Beje, tirpių skaidulų yra ir citrusiniuose vaisiuose, riešutuose.

• Kuo daugiau košių! Grūdinėse kultūrose gausu netirpių skaidulų, padidinančių maisto slinkimo žarnynu greitį. Be to, jos dalyvauja prisijungiant ir pašalinant kancerogenus. Iš visų grūdų košių bene naudingiausia yra grikių. Ji gerina virškinamojo trakto veiklą ir kitas košes lenkia vitaminų bei mineralų kiekiu. Puikūs antioksidantai ir organizmo “valikliai” – ryžiai. Geriausiai organizmą valo rudieji arba laukiniai ryžiai. Tačiau galima valgyti ir baltus ilgagrūdžius. Valantis organizmą netinka ryžiai, virti piene, paskaninti sviestu, druska. Juos galite troškinti su pomidorais, pagardinti prieskoninėmis žolelėmis. Arba sumaišyti su obuoliais, virtomis morkomis, žiediniais kopūstais.

• Nė dienos be obuolio! Obuolio odelėje gausu netirpių maisto skaidulų, o minkštime – tirpių. Tad kiekvieną dieną suvalgykite po kelis obuolius. Daug skaidulų turi ne tik obuoliai, bet ir vynuogės, kriaušės, persikai, apelsinai, slyvos.

Išvalys ir sustiprins organizmą

Šlakus puikiai pašalina ne tik daržovės, bet ir šviežios jų sultys. Be to, jos organizmą praturtina vitaminais, fermentais, aminorūgštimis ir mineralinėmis druskomis. Per dieną rekomenduojama išgerti apie litrą ką tik išspaustų sulčių. Jas reikėtų kasdien gurkšnoti 7–10 dienų. Tomis dienomis valgykite lengvą maistą, geriausia turintį kuo daugiau skaidulų.

• Burokėlių sultys gerina kraujo sudėtį ir padeda susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams. Jos valo kepenis, inkstus, tulžį, turi daug fosforo, kalio bei kitų šarminių elementų. Grynos burokėlių sultys nelabai skanios. Tačiau jas puikiai tinka maišyti su  morkų sultimis.

• Morkų sultys – turtingiausias vitamino A šaltinis. Jose gausu antioksidanto beta karoteno. Morkų sultis puikiai tinka maišyti su vaisių sultimis.

• Pomidorų sultys labiausiai vertinamos dėl likopeno, mažinančio riziką susirgti onkologinėmis ligomis. Be to, turi daug natrio, kalcio, kalio bei magnio. Taip pat puikiai valo organizmą.

• Agurkų sultys – puiki šlapimo varymo priemonė. Be to, jose ypač daug kalio. Agurkų sultys gerai dera su morkų sultimis.

• Kopūstų sultys turi labai daug jodo. Jos valo skrandžio ir žarnyno gleivinę, puikiai padeda užkietėjus viduriams.

• Salierų sultyse gausu biologiškai aktyvaus natrio, kuris padeda pasisavinti kalį. Jos skystina kraują ir limfą.

Vertingosios žolelės

Geriant įvairių žolių užpilus, arbatas ar mikstūras, galima ne tik puikiai išvalyti organizmą, bet ir pasimėgauti neįprastu skoniu, aromatu. Be to, jos naudingos ne tik kaip žarnyno “šluotelės”. Organizmą valančių augalų arbatą gerkite 10–14 dienų kiekvieną rytą.

• Erškėtuogių arbata ne tik valo organizmą, bet ir didina atsparumą infekcinėms ligoms, turi daug vitaminų. Be to, yra gardi.

• Gervuogių lapų arbata reguliuoja žarnyno veiklą, ramina nervų sistemą, puikiai malšina kosulį.

• Krapų arbata gerina apetitą, virškinimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, mažina pilvo pūtimą.

• Pipirmėčių arbata ramina nervus, skatina tulžies išsiskyrimą, reguliuoja žarnyno veiklą, mažina pilvo pūtimą.

• Petražolės lapų ar šaknų arbata skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą.

• Juodųjų serbentų lapų nuoviras varo šlapimą, skatina prakaitavimą. Vertingas kaip vitamino C šaltinis bei aterosklerozės profilaktikai.

• Beržo lapų arbata padeda sutrikus virškinimui, skatina šlapimo išsiskyrimą bei prakaitavimą.

• Dilgėlių arbata reguliuoja žarnyno veiklą, praturtina organizmą vitaminais bei mineralais, padeda sergant avitaminoze, mažakraujyste, tulžies pūslės ir kepenų ligomis.

Mamos, lenktyniaudamos, kuri tobulesnė mažųjų maitintoja, kartais persistengia. Tikimės, kad šios tiesos ne vienai pravers.

"Veido" archyvas

Mikrobangų krosnelėje gaminamas maistas kenkia vaikams

Mikrobangų krosnelėje gaminamas maistas neįgauna jokių sveikatai kenksmingų medžiagų. Tai tiesiog dar vienas terminis maisto ruošimo būdas, pavojingesnis nebent tuo, kad maistą pašildo netolygiai. Be to, maistas mikrobangų krosnelėje pagaminamas greičiau, nei įprastai verdant, taigi jame lieka daugiau nesuirusių naudingųjų medžiagų, pvz., vitaminų. Tiesiog nepamirškite, kad bet koks šildytas maistas ne toks vertingas kaip šviežias. Nereikia bijoti kalbų, esą gaminant ar šildant mikrobangų krosnelėse pakinta baltymai – jie visuomet pakinta apdorojant maistą bet kokiu būdu, pasikeičia jų struktūra, ir tai yra gerai, nes tada baltymai tampa lengviau virškinami. Sveikatai kenksmingi transriebalai taip pat susidaro ne vien mikrobangų krosnelėse, jų išsiskiria ir kepant keptuvėje, o dažniau – esant itin aukštai temperatūrai, kokia susidaro tik gaminant.

Vaikams negalima duoti medaus

Medaus negalima duoti tik žiedadulkėms alergiškiems vaikams, nes gali pasireikšti alergija ir medui. Jeigu vaikas nealergiškas, jis gali jo valgyti. Tiesa, medaus negalima duoti vaikui iki metukų – dėl rizikos susirgti botulizmu (kurį įveikia vyresni vaikai, bet kūdikiui jis gali būti mirtinas).

Sriubos valgyti būtina, geriausia per pietus

Sriuba skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir paruošia visą sistemą pagrindiniam patiekalui virškinti. Sriuba yra papildomas skysčių, tirpių skaidulų (jeigu joje yra daug daržovių) šaltinis, bet tikrai nieko bloga nenutiks, jeigu mažylis sriubos valgyti atsisako. Be to, tėveliai, kurių vaikai nevalgūs, turėtų žinoti, kad mažylis, suvalgęs lėkštę sriubos, gali nebenorėti pagrindinio patiekalo. Taigi tokiems vaikams sriubos naudingiau būtų valgyti per priešpiečius ar pavakarius.

Vertingiausia mėsa – veršiena

Vaikų mitybai vertingiausia mėsa – ne tik veršiena. Pagal aminorūgščių sudėtį, baltymų kokybę įvairios mėsos rūšys mažai kuo skiriasi ir visos yra labai naudingos. Geležies daugiau veršienoje, jautienoje, net ir neriebioje kiaulienoje, o baltymų – triušienoje. Paukštienoje mažiau geležies, bet ji lengviau virškinama ir pasisavinama. Jei kūdikis alergiškas karvės pienui, jam netiks veršiena ir jautiena. Kiauliena rečiau sukelia alerginę reakciją. Tačiau alergiškiems mažyliams labiausiai tinka triušiena, strutiena, nutrijų mėsa, žvėriena.

Vaikams negalima duoti kepenėlių

Vaikams kepenėlių patiekalai rekomenduotini, nes kepenyse gausu geležies, vitamino D, B grupės vitaminų, kitų mineralų ir mikroelementų, svarbių kraujo gamybai. Gąsdinama, kad per šį organą tarsi per filtrą pereina visos maiste esančios medžiagos, taip pat ir visokie pesticidai… Kepenys išties išvalo nereikalingas, kenksmingąsias medžiagas, bet jų nekaupia – cheminėmis reakcijomis jos verčiamos į tam tikrus nekenksmingus junginius ir su krauju keliauja į inkstus, per kuriuos ir būna pašalinamos. Kepenėlių užtenka valgyti kartą per savaitę.

Ožkos pienas nealergizuoja ir yra maistingesnis nei karvės

Vienintelis ožkos pieno privalumas nusprendus duoti jo mažyliui – jis riebesnis ir kaloringesnis už karvės pieną. Jeigu vaikas alergiškas karvės pienui, dažnai kaip alternatyva rekomenduojamas ožkos pienas. Sakoma, kad karvės pienui alergiškiems vaikams alerginė reakcija į ožkos pieną gerokai retesnė. Tačiau medicinos tyrimais nustatyta, kad duodant ožkos pieno vietoje karvės nuo alergijos neapsaugoma. Karvės pienui alergiškiems vaikams išgėrus ožkos pieno gali pasireikšti tokios pat alerginės reakcijos. Be to, ožkos piene mažiau geležies, taigi vaikai, kurie geria tik ožkos pieną, gali susirgti mažakraujyste.

Putpelių kiaušiniai nesukelia alergijos

Vaikai gana dažnai būna alergiški vištų kiaušiniams, todėl kartais patariama vietoje vištų duoti putpelių kiaušinių. Tačiau tyrimais nustatyta, kad vištų kiaušiniams alergiškiems vaikams suvalgius putpelių kiaušinių gali prasidėti alerginė reakcija. Todėl mažyliams, kurie alergiški vištų kiaušiniams, kitų paukščių kiaušinių rekomenduojama vengti bent iki trejų metų amžiaus.

Geriausia vaisių ir daržovių tyrelė – pirktinė

Geriausia vaisių ir daržovių tyrelė – mamos pagaminta, nes yra šviežia. Tačiau jei nėra galimybės šviežiai paruošti vaisių ir daržovių, pirktinės tyrelės – išties gera išeitis. Tarkime, pavasarį šviežios daržovės yra arba jau senokai nebešviežios ir netekusios daugelio vitaminų, arba išaugintos šiltnamiuose su trąšomis. Pramoniniu būdu gaminamų tyrelių privalumas tas, kad dažniausiai joms gaminti vartojami vaisiai ir daržovės išauginti ekologiniuose ūkiuose, be to, atliekami žaliavos, iš kurios bus gaminama tyrelė, išsamūs tyrimai, tyrelių kokybė patvirtinama patikimais sertifikatais.

Šaldytos daržovės – nevertingos

Daržovės – vitaminų, mineralinių medžiagų, kitų biologiškai vertingų maistinių medžiagų šaltinis. Šaldant suyra daug mažiau vitaminų, negu daržoves verdant. Pramoniniu būdu prieš šaldymą daržovės blanširuojamos – nuplikomos. Daugiausiai maistinių medžiagų daržovės netenka jas blanširuojant ir atšildant. Todėl patartina šaldytas daržoves atšildyti kambario temperatūroje.
Daržovėse yra ne tik vitaminų, bet ir skaidulų – tai irgi naudingos medžiagos. Jų kiekis užšaldant ir atšildant nepasikeičia.

Sviestas geriau už aliejų

Lietuviai vartoja tikrai per mažai aliejaus ir per daug gyvūninių riebalų, taigi ir sviesto. O visai be reikalo, nes aliejuje gausu mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių, itin naudingų mūsų sveikatai. Kai kurių jų mūsų organizmas pasigaminti negali, todėl reikia jų gauti su maistu. Beje, sviestas vaikams naudingas dėl jo sudėtyje esančio vitamino D, lengvai pasisavinamų riebalų.

Lietuviški produktai geresni už atvežtinius

Taip teigti tikrai negalima. Renkantis produktus, ypač daržoves ir vaisius, žinoma, pirmenybę reikėtų teikti lietuviškai produkcijai. Bet jeigu reikia rinktis tarp papuvusios morkos ir sveikos atvežtinės, geriau rinktis atvežtinę. Dauguma atvežtinių produktų tapo mūsų kasdienio valgiaraščio dalimi, pavyzdžiui, ryžiai arba bananai pas mus neauga, nors mažylio organizmui yra tikrai vertingi.

Sergančiam mažyliui reikia kuo daugiau valgyti

Su liga kovojantis mažasis dažnai atsisako valgyti. Tai nieko tokio, nes sergantis organizmas visas savo jėgas turi skirti kovai su liga, todėl nebelieka jėgų maistui virškinti. Ligoniukams turėtų būti leidžiama valgyti tai, ko jie nori, o diena kita lengvesnės mitybos – tikrai nieko bloga. Svarbu mažyliui duoti daug gerti, kad organizmui pakaktų skysčių.
Mažai valgančiam vaikui reikėtų biologiškai vertingesnio maisto – mėsos, žuvies, pieno produktų, ypač rauginto pieno. Baltymai svarbūs imunitetui ir padeda kovoti su liga.

Piktybinių ląstelių atsiranda kiekvieno žmogaus organizme. Ar jos augs ir plis, lemia terpė. O tą terpę lemia maistas, kurį valgome.

"Veido" archyvas

Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių balansas mažina riziką susirgti vėžiu, todėl rekomenduojama mažiau valgyti hidrogenuotų, pavyzdžiui, margarino, o daugiau natūraliai auginamų gyvūnų mėsos, pieno ir kiaušinių

Net sunku patikėti tokiu paprastu skaičiumi: maždaug 35 proc. visų vėžinių ligų priežastimi šiandien laikoma mityba. Pasirodo, mūsų vartojamas maistas – toks pat rimtas vėžio rizikos veiksnys, kaip ir rūkymas. Tačiau visus tabake esančius cheminius junginius ištirti ir įvertinti vis dėlto galima, o mitybos komponentų ir jų derinių yra milijonai.

Nespecialistui ne taip paprasta bent miglotai įsivaizduoti medžiagų apykaitą, vykstančią griežtai vegetariškai ar ūkiškai mėsa besimaitinančio žmogaus organizme. O kur dar itin sudėtingas vėžio atsiradimo procesas. Tada ir tampa aišku, kodėl taip sunku iššifruoti galimą tiek teigiamą, tiek neigiamą mitybos poveikį.

Atskleisti šią sudėtingą tarpusavio sąveiką – didelis iššūkis mokslui. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dėlto sugebėjo pateikti konkrečių rekomendacijų, kaip galima gerokai sumažinti šios ligos riziką. Maisto produktų, kuriuose esantys junginiai neleidžia susidaryti vėžiui, sąrašas, laimei, yra kur kas ilgesnis, nei žmonės linkę manyti.

Kai gydytojas tampa pacientu

Dr. Davidui Servanui-Schreiberiui dabar 49-eri. Prieš aštuoniolika metų jaunas neurologas ir psichiatrijos doktorantas nė neabejojo, kad jo laukia įdomi mokslininko ateitis ir pripažinimas. Bet vieną vakarą į laboratoriją eksperimentinio elektromagnetinio rezonanso tyrimo neatėjo savanoris studentas. Laboratorijos laikas – brangus, tad jaunasis tyrėjas nusprendė pats pabūti bandomuoju triušiu. Tyrimą teko nutraukti – ekrane pamatytas darinys tegalėjo būti smegenų auglys.

Šiandien dr. D.Servanas-Schreiberis prisipažįsta, kad yra dėl ko būti dėkingam šiai baisiai ligai – ji leido arba privertė į daug ką gyvenime pažvelgti kitaip. Savo knygoje “Anticancer” jis ne kolegoms mokslininkams, o paprastiems skaitytojams atskleidžia sudėtingą vėžio mechanizmą, kas jį stimuliuoja ir kas stabdo.

Gydantys onkologai paprastai neturi laiko ir nesijaučia moksliškai pasikaustę kalbėtis su pacientu apie gyvenimo būdą. O būtent jis lemia, kiek organizmas pajėgs kovoti su vėžinėmis ląstelėmis, kurių randasi kiekvieno mūsų organizme. Kol esame sveiki, pamirštame, kad maistas – geriausia vėžio profilaktika, ir nelabai susimąstome, jog vakarietiška ir ypač “greitoji pramoninė” mityba purena trąšią dirvą uždegimams, kuriuose piktybinės ląstelės kaipmat ima tarpti. Ir kad kalčiausias ne suvalgomo maisto kiekis, o jo kokybė.

Amerikietiškasis paradoksas

Greta vėžio dar viena itin didelė šiuolaikinės epidemiologijos paslaptis – nutukimas. Didieji mokslo autoritetai nė kiek neabejoja, kad tai iš tiesų yra epidemija. Kita vertus, nutukimas – antras didžiausias vėžio veiksnys po tabako. Sąsaja tarp nutukimo ir vėžio tapo aiški neseniai. Taigi per didelis svoris nėra vien moteriškų žurnalų tema – šią mįslę kuo rimčiausiai gvildena onkologai.

Nuo 1976 iki 2000 m. dėl netikusios mitybos vis pirštais badomi amerikiečiai gerokai (apie 11 proc.) sumažino riebalų suvartojimą ir netgi bendrą kalorijų kiekį (4 proc.). Bet nutukusių amerikiečių per tą patį laikotarpį padaugėjo 31 proc. Šis reiškinys, kai nutukimas didėja mažėjant riebalų vartojimui, dabar vadinamas amerikietiškuoju paradoksu. Beje, jis jau konstatuotas ne tik Amerikoje, bet ir visoje Europoje bei Izraelyje.

Amerikietiškojo paradokso paslaptį įminė Prancūzijos mokslininkų grupė. Visiems dėl nutukimo epidemijos kaltinant netikusį maistą ir fizinio aktyvumo trūkumą, jie pamatė silpną šių argumentų vietą: per laikotarpį nuo 1970 iki 1990 m. JAV padvigubėjo vaikų iki vienų metų riebalinio audinio masė. O juk 6–11 mėnesių amžiaus kūdikiai dar nežino, kas yra “McDonald’s”, užkandžiavimas, televizija ir judėjimo trūkumas!

Kūdikiai suvalgo tiek pat pieno, kaip ir anksčiau – ir maitinami natūraliai, ir mišinėliais. Tačiau mokslininkai nustatė, kad nuo 1950-ųjų iš esmės pasikeitė pieno savybės.

Tikrų pievų nostalgija

Gamtos sutvarkyta taip, kad karvės veršiuotųsi pavasarį, kada žolė vešliausia, o daugiausia pieno turėtų keletą mėnesių, iki vasaros pabaigos. Pavasarinė žolė – ypač dosnus omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, tad šių išties gausiai susikaupia pievose ganomų karvių piene ir jo gaminiuose: svieste, grietinėlėje, jogurte ir sūryje. Omega-3 esama ir jautienoje, jei galvijai ėdė žolę, ir vištienoje, jei paukščiai laisvai judėjo (o ne buvo laikomi narvuose ir gavo specialų lesalą).

Omega-3 ir omega-6 nuolat rungiasi, kontroliuodamos mūsų organizmo funkcijas. Omega-6 reguliuoja aprūpinimą riebalais, didina ląstelių standumą ir atsako už uždegimus – organizmo reakcijas į agresiją iš išorės. Be to, omega-6 nuo pat gimimo stimuliuoja riebalinių ląstelių gamybą.

Omega-3 veikia visai kitaip, šios riebalų rūgštys dalyvauja formuojantis nervų sistemai, dėl jų ląstelių membranos tampa lankstesnės, o uždegimas slopinamas. Jos taip pat riboja riebalinių ląstelių atsiradimą. Visos mūsų fiziologijos darnumas ir pusiausvyra labai priklauso nuo omega-3 ir omega-6 balanso organizme – taigi ir mūsų mityboje. O per pastaruosius penkiasdešimt civilizacijos metų mitybos balansas buvo gerokai supurtytas.

Šeštojo dešimtmečio pradžia buvo savotiškas lūžio taškas: pieno produktų ir jautienos paklausa padidėjo tiek, kad teko ieškoti būdų, kaip sutrumpinti natūralų pieno gamybos ciklą ir sumažinti vienai karvei reikalingą ganyklos plotą. Kaip tik tada ganyklas pakeitė neva subalansuotų pašarų daviniai. Tačiau kukurūzuose, sojose ir kviečiuose, kurie ir tapo pagrindiniu galvijų pašaru, praktiškai nėra omega-3 riebalų rūgščių. Užtat tokiuose pašaruose gausu omega-6.

Nei vienų, nei kitų žmogaus organizmas pasigaminti negali. Taigi omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių kiekis mūsų organizme tiesiogiai priklauso nuo valgomo maisto, o jų kiekis maiste priklauso nuo to, kokį pašarą gavo karvės ir vištos, kurių produktus vartojame. Jei tai buvo žolė, tuomet ir piene, ir mėsoje, ir kiaušiniuose puikiai subalansuotos omega-3 ir omega-6 (pusiausvyra artima 1:1). O kukurūzai ir soja tą pusiausvyrą smarkiai išbalansuoja ir santykis tampa 1 su 15 ar netgi 1 su 40.

Šie pokyčiai paveikė ir kitų naminių gyvulių pašarą. Kiaušiniuose, kurie, atrodytų, yra gryniausias natūralaus maisto įsikūnijimas, jau nėra tiek pačių svarbiausių riebalų rūgščių, kiek buvo, tarkim, prieš trisdešimt metų. Rimtais tyrimais įrodyta, kad  kukurūzais lesinamų vištų kiaušiniuose omega-6 dvidešimt kartų daugiau nei omega-3. Tuo tarpu tikrų naminių vištų kiaušiniuose šių riebalų rūgščių pusiausvyra išlieka 1:1.

Sveikas ar hidrogenuotas?

Paskutinis veiksnys, nuo septintojo dešimtmečio pakeitęs mūsų mitybą į blogąją pusę, buvo margarino ir kitokių hidrogenuotų bei iš dalies hidrogenuotų riebalų atsiradimas. Šeštąjį dešimtmetį buvo nustatytas akivaizdus gyvulinių riebalų ryšys su širdies ir kraujagyslių ligomis, tad daug mitybos specialistų ir maisto pramonė ėmė propaguoti pramoninį “augalinį” margariną vietoje sviesto. Tačiau šio naujojo tikėjimo skleidėjams visai nerūpėjo faktas, kad margarinas dažniausiai gaminamas iš saulėgrąžų aliejaus, kuris pigiausias, o jame omega-6 septyniasdešimt (!) kartų daugiau nei omega-3. Kaip žaliava dar naudojamas sojų aliejus (omega-6 septynis kartus daugiau). O itin geru riebalų rūgščių balansu pasižymintys alyvuogių ar linų sėmenų aliejus nei margarino, nei tepiųjų mišinių gamybai, suprantama, nenaudojami.

Absoliučioje daugumoje pirktinių sausainių, krekerių, pyragų ar bulvių traškučių, taip pat įvairiuose tepiuosiuose mišiniuose, netgi majoneze ar kulinarijos cechų siūlomuose keptuose mėsos ar žuvies gaminiuose tikrai yra hidrogenuoto ar iš dalies hidrogenuoto augalinio aliejaus. Sojų (kartais palmių, kukurūzų ar rapsų) aliejus apdorojamas (pakaitinamas ir įterpiama vandenilio molekulė; “hydrogenum”, kuris, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia vandenilis) taip, kad kietėja jau kambario temperatūroje (šiaip jau aliejus paprastai būna skystas netgi laikomas šaldytuve). Toks aliejus turi pramonei labai svarbų praktinį privalumą – jis ilgai nesensta. Dėl to ir naudojamas beveik visiems maisto gaminiams, kurie parduotuvių lentynose praleidžia po keletą savaičių ar net mėnesių, gaminti.

Taigi hidrogenuoti riebalai įsitvirtino ne dėl naudos sveikatai, o grynai dėl pramoninių ir komercinių motyvų. Svarbu tai, kad pripažįstant jų pavojingumą tokie riebalai 2007-ųjų vasarą buvo uždrausti Niujorko ir Filadelfijos restoranuose bei Danijos maisto pramonėje.

Tegul maistas būna vaistas

Kai kurie mūsų valgomi produktai gali tapti trąša augliams, o kiti, priešingai, yra vėžiui neleidžiančių pasireikšti molekulių užutėkis. Kaip rodo neseni atradimai, tai toli gražu ne vien įprasti vitaminai, mineralai ir antioksidantai.
Gamtoje susidūrusios su užpuolikais daržovės negali nei kautis, nei bėgti. Kad išgyventų, jos privalo būti apsiginklavusios galingomis molekulėmis, sugebančiomis apginti jas nuo bakterijų, vabzdžių ir blogo oro. Tos molekulės – tai fitocheminiai komponentai, turintys antimikrobinių, antigrybelinių ir insekticidinių savybių, jos veikia potencialių agresorių biologinius mechanizmus.

Kasdien valgydami galime rinktis tai, kas apgins organizmą nuo vėžio invazijos:

• Žalioji arbata blokuoja piktybinių ląstelių skverbimąsi į gretimus audinius.

• Ciberžolė – galingas uždegimus slopinantis preparatas.

• Grybai stimuliuoja imuninę sistemą.

• Uogos – gervuogės, avietės, žemuogės, mėlynės, vyšnios – superproduktai, veikiantys keliais frontais.

• Prieskonių ir žalumynų taikinys yra tas pats, kaip ir vėžiui pasireikšti neleidžiančių preparatų.

"Veido" archyvas

Cepelinai, bulviniai virtiniai ar blynai neištiš, jei įbersite žiupsnelį krakmolo

Padažai, virtiniai ar paplotėliai bus gardesni, jei į tešlą įbersite šiek tiek krakmolo. Pats populiariausias – bulvių krakmolas, bet yra ir kitų rūšių krakmolo.

Krakmolą vartojame to net nežinodamiKai kurios šeimininkės krakmolą vartoja nebent kisieliui ar pudingui gaminti. Kita vertus, jo yra ir kituose produktuose, bet mes to nežinome. Tarkime, į kotletus dažnai dedame batono ar miltų – ir būtent dėl juose esančio krakmolo kotletai išlaiko formą. Taigi į faršą pakaktų dėti vien krakmolo, žinoma, jeigu nepasigesite batono ar miltų jiems suteikiamo prieskonio (o tai – skonio reikalas). Kita vertus, tas miltų prieskonis, tarkim, juntamas valgant varškės pyragą, neretai netgi erzina. Apskritai krakmolas – savotiški natūralūs klijai, dėl kurių produktai nesutyžta, būna standūs ir gražios formos.

Krakmolas labai tiktų ruošiant:

• Tirštas sriubas. Lietuviai nemėgsta skystų, nesočių sultinių, o įbėrus porą šaukštų krakmolo šie taptų daug “solidesni”. Krakmolas neatsiejamas nuo sriubos su mėsos kukuliais – be jo jie gali virsti tiesiog koše.

• Vaflius. Vaflinėje kepti saldėsiai būna kieti, bet šiek tiek pastovėję subliūkšta. Taip neatsitiktų, jei į tešlą įdėtumėte kelis šaukštus krakmolo.

• Picos pagrindą. Įdėjus krakmolo jis būna labai plonas, bet standus.

• Kitus miltinius kepsnius. Dėl krakmolo įvairūs sausainiai, pyragėliai ir pan. geriau išlaiko formą, netrupa.

• Cepelinus, bulvių kukulius, virtinius. Į bulvių masę papildomai įbėrus krakmolo, virdami gaminiai neišteš ir tikrai “nepames” savo įdaro.

• Varškės gaminiai. Virtinukai, varškėčiai, viršutinis pyrago sluoksnis dėl krakmolo taip pat išlaiko formą.

• Padažai. Padažui sutirštinti tinka visų rūšių krakmolas. Krakmolas daug efektingesnis negu miltai, todėl padažą paruošite greičiau. 1 litrui skysčio sutirštinti reikia 50 g miltų, o krakmolo – tik 30 g. Krakmolo privalumas prieš miltus – patiekalą sutirštinti visada pavyksta. Tereikia trynį suplakti su žiupsneliu krakmolo, šaltu vandeniu, pienu ir grietine, sultiniu arba daržovių nuoviru. Paruoštą mišinį supilti į padažą ir dar kartą užvirinti, kad padažas būtų vientisas.

• Kisielius. Ne kiekviena šeimininkė žino, kad kisieliaus nebūtina virti. Krakmolas klijų konsistenciją įgauna esant 64 ˚C temperatūrai, tad skystį pakanka šiek tiek pakaitinti, ir kisielius sutirštės.

Gaminant krakmolą reikėtų tirpinti šaltame vandenyje, mat karštame jis gali sušokti į gumuliukus.

Kuri rūšis geriausia

• Bulvių krakmolas. Tai mums įprastas laiko patikrintas produktas. Jis patiekalams nesuteikia prieskonio.

• Kukurūzų krakmolas. Jis pigesnis už bulvinį, bet patiekalams suteikia savotiško prieskonio. Taip pat jis ne toks stiprus kaip bulvių, tad į patiekalus jo reikia berti daugiau.

• Ryžių krakmolas. Grynas Lietuvoje neparduodamas – prekiaujama ryžių ir bulvių krakmolo mišiniu. Ryžių krakmolas turi specifinį kvapą, bet įdėjus jo į gaminį nebus juntamas. Vartojamas kaip ir bulvių krakmolas.

• Modifikuotas krakmolas. Jis 2,5 karto brangesnis už įprastinį krakmolą, neretai vartojamas maisto pramonėje. Vartojant tokį krakmolą, priešingai nei įprastinį, kisielius po poros dienų nesusisluoksniuos.

Jo galime pasigaminti ir patys

Iš tiesų krakmolas, išsiskiriantis kad ir gaminant cepelinus, gerosiomis savybėmis nenusileidžia pirktiniam.

• Tarkuojant bulves, tarkius reikėtų nedelsiant (antraip krakmolas bus tarsi purvinas) nusunkti per dvigubą marlę. Krakmolas nutekės kartu su skystimu. Tuomet skystį nuo jo reikia nupilti, užpilti švariu vandeniu ir, krakmolui nusėdus ant dugno, vėl nupilti. Taip plauti 3–4 kartus. Šitaip išgautą drėgną krakmolą reikia greitai suvartoti. Norint, kad krakmolas laikytųsi ilgiau, galima jį išdžiovinti, plonu sluoksniu paskleidus ant popieriaus ar audinio ir kas porą valandų pamaišant.

Verta žinoti

Baltymai ir  krakmolas negali būti virškinami vienu metu. Patariama nevartoti baltymais praturtinto maisto kartu su produktais, kuriuose didelis kiekis krakmolo, nes baltymai pradedami skaidyti rūgščioje aplinkoje, o krakmolas – šarminėje, dėl to reikia derinti patiekalų produktus. Štai kodėl nereikėtų vienu metu valgyti mėsos ir bulvių. Dietologai pataria nederinti krakmolo turinčių su rūgščiais produktais.

Šviežiose daržovėse ir žalumynuose esančius vitaminus mūsų organizmas pasisavina daug greičiau negu sintetines piliules. Tad kam jas gerti? Geriau sveikai maitinkimės! Juk iš pačių pirmųjų pavasario augalų galima pasigaminti gardžių, sultingų patiekalų.

Vertina viso pasaulio gurmanai

Daugelio gėlininkių darželyje galima pamatyti smidrų, dar vadinamų šparagais. Pas mus jie vertinami kaip dekoratyviniai augalai, nuo seno naudojami gėlių puokštėms puošti. O Prancūzijoje, Italijoje jauni, dar neišlindę iš žemės smidrų ūgliai – viena populiariausių ir brangiausių daržovių. Kaip tik dabar šparagų sezonas!

• Delikatesas, kuris gydo. Jaunuose šparagų ūgliuose yra žmogaus organizmo lengvai pasisavinamų baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų – geležies, kalio, cinko. Taip pat daug ląstelienos ir vitaminų A bei C, antioksidantų, lėtinančių organizmo senėjimą. Tai ne tik vertinga, bet ir labai mažai kalorijų turinti daržovė – 100 g yra tik 17 kcal.

• Ką žinoti renkantis. Maistui tinkami tik nepažaliavę ūgliai, nes žali jau būna sukietėję ir kartūs. Rinkitės tvirtus, žvilgančius šparagus. Atkreipkite dėmesį, ar jie neapdžiūvę, nepatamsėję galiukai.  Iš šparagų galima pasigaminti labai skanių patiekalų, pvz., trintų sriubų, valgyti virtus su įvairiais padažais, dėti į troškinius, kepti, konservuoti. Prieš gaminant šparagus reikia nuskusti ir nupjauti arba nulaužti apatinę, kietesnę dalį.  Laikyti šaldytuve juos galima ne ilgiau kaip dvi tris dienas, nes vėliau praranda savo tikrąjį skonį ir apkarsta.

Vasarą piktžolė, pavasarį – vitaminų užtaisas

"Veido" archyvas

Dilgėlės – vienos pirmųjų sužaliuojančių žolių. Nepraleiskite progos prisirinkti jų lapelių, nes juose susikaupia labai daug organizmui būtinų, ypač pavasarį, medžiagų. Jauni dilgėlių lapeliai visai nedilgina.

• Vitaminų bomba. Šviežios dilgėlės turi 15 proc. angliavandenių, 5,5 proc. baltymų, beveik 2,3 proc. mineralinių medžiagų – geležies, kalcio, magnio, kalio, natrio. Dilgėlių lapuose yra C, K, E, B grupės vitaminų ir karoteno, kuris mūsų organizme virsta vitaminu A. Šios jaunos piktžolės kelis kartus maistingesnės nei morkos ar špinatai. Dilgėlės gerina kraują (skatina hemoglobino gamybą), valo organizmą, suteikia energijos ir jėgų, gerina medžiagų apykaitą ir sustiprina imuninę sistemą.

• Puiki arbata, gardžios salotos. Dilgėlių stiebelius skinkite, kol jie dar ne aukštesni kaip 10–15 cm. Nuskintas dilgėles nuplaukite, paskui nuplikykite verdančiu vandeniu ir supjaustykite. Gautą žalią masę galima dėti į įvairias salotas, gardinti sriubas (ypač gerai dera su rūgštynėmis), troškinius, padažus, daryti koldūnų, balandėlių, paprikų ar baklažanų įdarus. Labai vertingos dilgėlių sultys. Litrais jų gerti nereikia, užtenka po vieną valgomąjį šaukštą. Arba galite užsiplikyti dilgėlių arbatos.

Jei norite šiomis maistingomis žolėmis mėgautis ilgiau, užsišaldykite arba susidžiovinkite jų jaunų lapelių. Džiovintos dilgėlės puikiai tinka mėsos ir žuvies patiekalams skaninti.

Česnakų laiškų ryšelis

"Veido" archyvas

Pavasario salotos neįsivaizduojamos be šviežių svogūnų laiškų, tačiau jų dar reikės palaukti. O kol jie auga, vitaminų atsargas organizme puikiai papildys žieminių arba laiškinių česnakų laiškai. Žiemą praleidę žemėje, darže žaliuoti jie pradeda vieni pirmųjų.

• Vitamino C daugiau nei svogūnuose. Česnakų laiškai daug vertingesni už valgomųjų svogūnų galvutes, mat vitamino C juose dešimt kartų daugiau. Vitamino C kiekiu lenkia jie ir svogūnų laiškus. Be to, žieminių česnakų laiškuose labai daug geležies, nemažai įvairių mineralinių medžiagų. O juose esantys eteriniai aliejai suteikia malonų kvapą ir skonį.

• Į salotas ir šaltibarščius. Česnakų laiškus puikiai tinka valgyti vienus kaip garnyrą prie mėsos ir žuvies patiekalų. Jų galima dėti į lapines salotas, troškinius, labai skanu smulkiai supjaustyti ant sumuštinių. Gražiai papuošia mišraines ir kitus šaltuosius patiekalus. Be to, tai puikus svogūnų laiškų pakaitalas šaltibarščiuose.

Kiaulpienė – gyvybės eliksyras

"Veido" archyvas

Taip ši žolė vadinama rusų liaudies medicinoje. Ir ne veltui. Naudingos ir valgomos visos kiaulpienių dalys: lapai, šaknys, žiedai. Šviežių lapelių galima prisirinkti jau ankstyvą pavasarį. Tačiau skanūs jie ir vėliau – drąsiai skinkite iki pirmųjų šalnų. O šaknis geriausia kasti pavasarį.

• Karstelėjusi, bet naudinga. Kiaulpienių šaknys ir lapeliai kartoki, tačiau būtent kartuminės medžiagos ir yra labai naudingos. Jos žadina apetitą, gerina virškinimą, reguliuoja medžiagų apykaitą, lengvina atsikosėjimą, valo iš organizmo šlakus, padeda užkietėjus viduriams. Manoma, kad lecitinas, esantis kiaulpienėse, sulėtina Alzheimerio ligos vystymąsi. Kiaulpienės padeda esant padidėjusiam kraujo spaudimui. Taip pat kiaulpienių lapuose yra daug angliavandenių, geležies, fosforo, kalcio, magnio, karoteno, vitaminų B2, C, E. Visų šių naudingųjų medžiagų šių žolių lapuose yra kelis kartus daugiau nei salotose. Tačiau sergant gastritu ar turint skrandžio opų kiaulpienių nerekomenduojama labai daug valgyti, nes šios žolės stimuliuoja skrandžio sulčių gamybą. Dėl tos pačios priežasties vaikams irgi jų nereikėtų daug duoti, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą.

• Ką gaminti. Kiaulpienių lapai puikiai tinka į salotas, vienos – skanus garnyras prie mėsos, žuvies patiekalų. Taip pat iš jų galima virti sriubas, gaminti įdarus. Kad lapai nebūtų kartūs, juos nuplaukite ir pusvalandį palaikykite sūdytame šaltame vandenyje. Labai skanios skrudintos jaunų kiaulpienių lapų skrotelės. Jas kepkite svieste. Ypač tinka su žuvimi, mėsos patiekalais, virtais ir keptais kiaušiniais. Žiedais puošiami įvairūs šaltieji patiekalai, galima dėti į salotas. Džiovintos ir kavamale sumaltos kiaulpienių šaknys – puikus kavos pupelių pakaitalas.

Gaivi rabarbarų rūgštelė

"Veido" archyvas

Vos tik dirva atitirpsta, ūglius pradeda leisti rabarbarai. Jų žali lapai greitai auga, tad netrukus jau bus galima kepti rabarbarų pyragus.

• Prarasti saiko nereikėtų. Rabarbarai traškūs, švelnaus skonio, turi daug vitaminų, cukraus, obuolių ir citrinų rūgšties, vertingų organinių ir mineralinių medžiagų – kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies. Mažos rabarbarų dozės kietina vidurius, o didelės, atvirkščiai, laisvina. Jie gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą, skrandžio sekrecijos veiklą. Vis dėlto rabarbarus reikėtų vartoti saikingai, nes šiose daržovėse yra žmogui kenksmingų oksalo rūgšties kristalų. Jų yra visose rabarbarų dalyse, ypač žaliuose lapuose, tik stiebai turi šiek tiek mažiau šių kristalų. Oksalo rūgštis veikia organizmą panašiai kaip sunkūs metalai – kenkia inkstams, gali susidaryti akmenų. Tačiau dėl to nereikėtų atsisakyti šios gardžios daržovės, nes žmogui, sveriančiam 70 kg, mirtina oksalo rūgšties dozė yra 25 gramai, o rabarbarų lapuose jos yra 0,5 procento. Kenksmingą kiekį žmogus gautų suvalgęs apie 5 kg lapų, o tai kažin ar įmanoma. Be to, pavasarį šios rūgšties lapuose būna mažiau, daugiau jos susikaupia rudenį.

• Ypatingo skonio daržovė. Pavasarį skinami ir valgomi rabarbarų lapkočiai. Nors tai daržovė, tačiau labiausiai tinka saldiesiems patiekalams ruošti. Iš rabarbarų kepami pyragai, gaminami džemai, padažai, galima išsivirti gardaus ir gaivaus kompoto. Labiausiai jie dera su imbieru ir citrusiniais vaisiais. Rabarbarai labai greitai suverda ir ištęžta, tad į puodą juos reikėtų dėti paskutinius. Be to, jie išskiria daug vandens.

Einam rūgštyniauti

"Veido" archyvas

Rūgštynėms pavasario šalnos taip pat nebaisios. Vos nutirpsta sniegas, ima kaltis žali jų lapeliai.

• Atsargiai – oksalo rūgštis. Rūgštynėse, kaip ir rabarbaruose, yra tos pačios nelabai geros oksalo rūgšties. Tad labai saikingai jų reikėtų valgyti tiems, kurių šlapimo pūslėje ar inkstuose tupi įsitaisęs akmenukas. Taip pat sergantiems reumatu, artritu, podagra. Sveikiems žmonėms pakenkti gali tik labai dideli rūgštynių kiekiai. Tad jų atsisakyti tikrai neverta – rūgštynėse yra labai daug naudingų medžiagų. Vitamino C jose panašiai tiek, kiek ir citrinose. Turi daug geležies, kalio bei magnio. Rūgštynės valo kraują, padeda pasišalinti iš organizmo skysčiams, gerina kepenų veiklą, žadina apetitą.

• Ne tik į sriubą. Vertingiausios rūgštynės – augusios pavėsingoje drėgnoje vietoje, jų lapeliai turėtų būti smulkūs, žali, be raudono atspalvio skylučių. Skinami jauni lapeliai, kol rūgštynės dar nesukrovė žiedų. Verdant rūgštynių skonis išlieka beveik nepakitęs, nelieka tik sodrios žalios spalvos. Įprasta virti rūgštynių sriubą, tačiau šie žali lapeliai puikiai tinka ir į kitas žalumynų sriubas. Stambiai supjaustytus lapelius galima trumpai apkepti svieste, pagardinti druska ir muskatų riešutais – bus gardus šiltas garnyras. Rūgštynės puikiai dera su špinatais ir lapiniais burokėliais. Šių daržovių derinys labai skanus prie žuvies, omleto, kiaulienos. Švieži, žali rūgštynių lapeliai – puikus priedas į salotas, įvairius aptepus ar varškę.