Pesticidai ūkininkams garantuoja didelį derlių ir dideles pajamas, o valgytojams – chemijos dozę

Ištisus metus prekybos centrų lentynos lūžta nuo vaisių ir daržovių, netgi žiemą ar ankstyvą pavasarį. Raudonšoniai obuoliai, geltonos citrinos, violetiniai baklažanai, pūkuoti kiviai, o jau salotų gausybė! Akys raibsta. Visi gražūs, kieti, bet kažkodėl nekvepia, o kai paragauji, paaiškėja, kad ir skonis panašus – bulvės nelabai atskirsi nuo pomidoro. Bet ar blogybė tik tokia? “Veidas” domisi, kodėl dietologai, medikai ir agronomai vienu balsu šaukia: valgykite lietuviškus vaisius ir daržoves, dar geriau – ekologiškus.

Pagardinti pesticidais

Kiekvieną pavasarį užvalgiusi pasiilgtų šaltibarščių vilnietė Leokadija Bražėnienė sunegaluoja. Pašnekovė įsitikinusi, kad dėl to kalti svogūnų laiškai iš parduotuvės, mat jie auginami šiltnamiuose, tręšiami dideliu kiekiu trąšų, o gal net purškiami chemikalais. Šiemet ponia Leokadija svogūnų laiškų planuoja pirkti turguje. Jei nesusirgs, vadinasi, jos teorija pasitvirtins.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Stanevičius įrodinėja, esą Lietuvos vartotojai gali pasitikėti rinkoje esančių maisto produktų saugumu. Ši įstaiga pagal Pasaulio prekybos organizacijos nustatytus standartus tikrina, kad vaisiuose ir daržovėse nebūtų pesticidų likučių, sunkiųjų metalų ir mikotoksinų (tiesa, tarnyba patikrina tik 15 proc. visų importuojamų vaisių ir daržovių).

Valdininkas pripažįsta, kad standartai nustatyti pagal šiandienines mokslo žinias, o rytoj gali būti kitaip, galbūt kažkas sugalvos naują metodą ir įrodys, kad dalis dabar mūsų valgomo maisto yra nesveikas. Šie standartai buvo sukurti tada, kai reikėjo užtikrinti maisto gausą, o dabar Europa nebežino, kas yra badas, todėl žmonės nori valgyti ne tik saugų, bet ir sveiką maistą. O kokį valgome?

Pasidomėjus susisuka galva: agurkai ir pomidorai auginami ne grunte, o specialiame substrate, tai vadinama hidroponika. Bananai Ekvadore nuskinami dar žali, nupurškiami įvairiais chemikalais, kad nepūtų, ir laivais keliauja į Lietuvą. Čia nokinami su specialiomis dujomis. Laimei, bananų žievė stora, todėl vidun neva patenka nedaug chemikalų. Užtat šitaip sunokintų vynuogių reikėtų valgyti kuo mažiau. O ar žinote, kad yra obelų veislių, kurios obuolių neužaugins, jeigu per sezoną nebus nupurkštos apsaugos priemonėmis 16–18 kartų? Ir visus tuos obuolius mes suvalgome. O kur dar genetiškai modikuotos bulvės, kurios jau auginamos ir Europoje?

“Stengiuosi valgyti namie užaugintus produktus. Močiutė priaugina daržovių, obuolių perku iš ekologinių ūkių, – sako ekologė dr. Rasa Karklelienė. – Nenoriu savo dviejų vaikų maitinti tuo, kas atvežama iš užsienio”.

Mokslininkė, atliekanti ekologinių ūkių tyrimus, pataria: net jeigu negalite įsigyti ekologiškų produktų, bent jau rinkitės lietuviškus – mūsų ūkininkai savo daržovių ir vaisių nepurškia pesticidais ir netręšia tiek, kiek užsieniečiai. Visų pirma jie neturi tiek pinigų, antra – pas mus šalčiau, todėl mažiau ligų ir kenkėjų. Be to, Lietuvoje jau kelerius metus privalomai sertifikuojama purškimo technika, ko nėra kitose šalyse. O Valstybinės augalų apsaugos tarnybos viršininkas Edmundas Morkevičius giriasi, kad, palyginti su kitomis šalimis, kone visas Lietuvos žemės ūkis gali būti laikomas ekologišku.

Beje, R.Karklelienė įsitikinusi, kad lietuviams egzotiškų vaisių ir daržovių beveik nereikia. “Manau, tiek daug alergijų pas mus kyla būtent dėl pesticidų nesubalansavimo ir mūsų organizmui nepriimtinų vaisių bei daržovių”, – tvirtina specialistė. Pasak jos, Lietuvoje visą žiemą turime savo burokėlių, kopūstų, morkų, bulvių, obuolių. O agurkų, pomidorų ir salotų galime atsivalgyti per vasarą.

Ūkininkų turgelių iniciatorius Mindaugas Maciulevičius jau sugalvojo, kaip padaryti, kad kuo daugiau ir kuo sveikesnių daržovių pasiektų pirkėjus: jas ūkininkai atiduota kooperatyvui, o šis parduoda. Greitai ūkininkų skyrių rasime ir prekybos centruose, bus atidaryta ir parduotuvėlių, kurios dirbs ilgiau nei turgeliai.

Kur vitaminai?

Pomidorai auginami nebe grunte, o specialiame substrate

Sužinojus, kaip auginamos daržovės, kyla kita mintis: ar juose iš viso yra vitaminų ir mineralų, juk vaisius bei daržoves valgome būtent dėl šių medžiagų? Atsakymą į šį klausimą žinome kiekvienas: jų ten nykstamai mažai, juk nebeišsiverčiame be maisto papildų. Skeptikai sakys: esate reklamos aukos. Iš dalies jie tiesūs, bet kaip paaiškinti lūžinėjančius nagus, skilinėjančius plaukus, raumenų spazmus ir didelį nervingumą?

Vilniaus universiteto profesorius dietologas Rimantas Stukas atkreipia dėmesį ir į daug rimtesnius dalykus: pasirodo, kasmet kas antras vaikas suserga ūmiomis virusinėmis kvėpavimo takų ligomis. Akivaizdu, kad jų imuninė sistema nusilpusi. Be to, profesorius priduria: jeigu trūksta antioksidantų – vitaminų C, E ir seleno, į organizmą patekę riebalai oksiduojasi ir kaupiasi ant kraujagyslių sienelių. Argi ne todėl Lietuvoje daugiau kaip 50 proc. žmonių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų?

Reikia pripažinti, kad tai viso labo empiriniai pastebėjimai. Jokių išsamių tyrimų, kurie parodytų, kiek vaisiuose ir daržovėse yra naudingųjų medžiagų, atlikta nebuvo. Tiesa, Lietuvoje yra žmogus, kuris vis dėlto žino, ką valgome. Tai Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijų laboratorijos vedėjas dr. Pranas Viškelis. Jis su kolegomis tiria, kiek tokių medžiagų turi mūsų šalyje išaugintos daržovės ir vaisiai.

Taigi ponas P.Viškelis tvirtina, kad vitaminų kiekis vaisiuose ir daržovėse labiausiai priklauso nuo veislės ir auginimo sąlygų: saulėje nokstantis vaisius vitamino C turės daugiau nei užaugintas šiltnamyje. Mokslininkai jau dešimt metų tiria lietuviškų pomidorų veislę “Viltis”, todėl gali tvirtinti: jei buvo prasta vasara, juose gali būti net penkis kartus mažiau vitaminų nei saulėtą vasarą.

Prakalbus apie importuojamus vaisius svarbu pabrėžti, kad nors formaliai jie lyg ir saugūs, bet kokybė prasta (mažai sultingi, beskoniai, bekvapiai, paprastai antros klasės), t.y. gerokai prastesnė nei Vakarų Europoje. Tą pastebi dauguma Prancūzijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje pagyvenusių tautiečių. Ypač prastos kokybės importiniais vaisiais ir daržovėmis prekiaujama mažesnėse parduotuvėse ir provincijos regionuose. Ir patys prekybininkai prisipažįsta, kad ekstra klasės vaisių užsako mažai, daugiausiai užsakoma pigesnių, taigi ir prastesnės kokybės, daržovių bei vaisių.

Tiesa, prof. R.Stukas sako, kad su gąsdinimais dėl vaisių, daržovių ir pesticidų vis dėlto nereikėtų persistengti, nes tuomet žmonės apskritai ims vengti jų vartoti. O tai būtų didžiulė žala. “Jei valgysite daržovių ir vaisių, bet kokiu atveju juose bus kažkiek vitaminų ir mineralų. O jei visai nevalgysite, jų nė kiek negausite”, – tikina R.Stukas ir primena, kad žmogus per dieną turi suvalgyti ne mažiau kaip 400 g šviežių daržovių ir vaisių.

O ką valgo pats mitybos profesorius? “Perku ekologiškus obuolius, bulves, morkas, greitinę, bet mėsą, žuvį valgau neekologišką”, – prisipažįsta. Ir dar patikina, kad ypač žiūri, jog maistas būtų kuo įvairesnis, o produktai biologiškai vertingi. “Stengiamės nepirkti pagaminto maisto”, – priduria.

Bus bandoma išsiaiškinti, ką valgome

Pasak “Veido” pašnekovų, lietuviams naudingiausia ir sveikiausia maitintis savo krašto vaisiais ir daržovėmis. Žinoma, galima kartais pasilepinti ir egzotiškais vaisiais, bet ne per dažnai ir ne per daug. Per savaitę vienas bananas ar du mandarinai, tegul ir nekokybiški, tegul ir daugybę kartų nupurkšti, nepakenks, nes organizmas sugebės apsivalyti. Bet jeigu jų valgysite gausiai, nebus gerai, to nebus galima pavadinti taisyklinga ar sveika mityba.

Beje, nuo 2012 m. Europos Komisija pradės penkerių metų programą, į kurią įsitrauks ir Lietuva. Jos tikslas – išsiaiškinti, ką valgome. Bus nustatytas konkretus tam tikrų grupių žmonių racionas ir laboratorijoje ištirta, kiek kokių biologiškai aktyvių ir cheminių medžiagų gauname su maistu, taip pat bus ištirtas jų poveikis sveikatai. Jei pasirodys, kad vitaminų gauname per mažai, o maisto priedų – per daug, galime ne tik sulaukti rekomendacijų, ką valgyti, bet gal bus sumažintos maisto taršos normos ir pramonininkams teks peržiūrėti produktų gamybos technologijas.
O ką daryti dabar? Kol kas galime reikalauti valdžios užtikrinti mums teisę pasirinkti produktus ir gauti tikslią informaciją. Dar galime nevalgyti prastų vaisių ir daržovių.

Dažnas saugodamasis blogojo cholesterolio sviestą iškeičia į margariną, o taupydamas – į tepųjį riebalų mišinį. Ar taip bėgdami nuo vilko neužšokame ant meškos? Ar tikrai margariną valgyti sveikiau ir kieno sąskaita taupome pirkdami tepųjį riebalų mišinį?

Riebalai organizmui būtini

Nusprendėte laikytis dietos? Pasiryžote sveikai maitintis ir pirmiausia išbraukėte riebalus? Ne visi jie yra tie blogi, besikaupiantys ant pilvo ir šlaunų, – kai kurie net labai reikalingi. 30 proc. visų per parą gaunamų kalorijų turime gauti iš riebalų.

Saugo vidaus organus. Širdį ir inkstus riebalai saugo nuo fizinių traumų. Sąnarius, padus, plaštakas ir sėdmenis – nuo išorinio spaudimo. Riebalų yra kiekvienos ląstelės apvalkale. Ir labai svarbu, kad jų netrūktų, mat ląstelė dėl to gali net žūti.

Svarbus energijos šaltinis. Riebalų energinė vertė yra didžiausia, palyginti su kitomis maisto medžiagomis. 1 g riebalų yra 9 kilokalorijos energijos – dvigubai daugiau nei 1 g baltymų ar angliavandenių.

Gauname vitaminų. Su riebalais gauname vitaminų A (būtinas regėjimui, didina organizmo atsparumą infekcijoms), D (svarbus kaulėjimo procesams, skydliaukės veiklai), E (ypač reikalingas lytinei žmogaus sistemai, lipidų, riebalų ir angliavandenių apykaitai), K (dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose, didina organizmo atsparumą infekcijoms, skatina žaizdų gijimą). Šie vitaminai tirpsta riebaluose ir šitaip keliauja po organizmą – yra pasisavinami.

Taukų, lajaus atsisakykite

Žmonėms, kovojantiems su antsvoriu, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, rekomenduojama mažiau vartoti gyvūninės kilmės riebalų, o daugiau augalinės, tačiau visiškai atsisakyti nei vienų, nei kitų nereikėtų. Prarasti saiko taip pat negalima, ypač vartojant kietuosiuos gyvūninius riebalus (taukus, lajų). Juose daugiausiai sočiųjų riebalų rūgščių, kurios mūsų organizme skatina cholesterolio gamybą ir kaupimąsi. Tokių riebalų ir sveikiems žmonėms užtenka tiek, kiek yra mėsoje, papildomai valgyti nereikėtų.

Kada sviestas – nepakeičiamas?

Gydytojai dietologai sako, kad trečdalį su maistu gaunamų riebalų turi sudaryti gyvūninės kilmės riebalai. Toks kiekis sveikatai tikrai nekenkia. Rinkitės pieno riebalus – tai pagrindinė ir vertingiausia sviesto sudedamoji dalis. Nors jie gyvūninės kilmės, tačiau, priešingai nei taukai, yra lengvai virškinami. Pieno riebalai yra emulsijos pavidalo, todėl organizmas juos lengvai pasisavina – reikia mažiau virškinimo fermentų. Tad sviestą drąsiai galima valgyti net tada, kai vargina virškinimo sistemos sutrikimai, stinga fermentų. O sveikstant po įvairių ligų sviestu užsitepti duonos riekutę ar įdėti gabalėlį į sriubą netgi būtina. Jis nepakeičiamas ir vaikų mityboje. Mat pieno riebalai augančiam organizmui yra labai reikalingi. Vaikas ne tik gauna vitaminų, bet tai ir pagrindinis augančio organizmo energijos šaltinis.

Riebus, bet naudingas

Ne vienam rūpesčių kelia svieste esantis cholesterolis. Jame yra daug sočiųjų riebalų, sukeliančių širdies ir kraujagyslių ligas. Kaip tik dėl to patariama šio produkto valgyti mažiau. Tačiau svieste yra daug vitaminų D ir A. Jame mažai baltymų, tačiau dėl didelio riebalų kiekio nė kiek nesumažėja nei šio produkto energinė vertė, nei maistingumas.
Sviesto esama įvairaus riebumo, tačiau tikruoju sviestu galima vadinti tik tą produktą, kurio riebumas siekia 82 proc. Toks sviestas gaminamas iš saldžios grietinėlės arba rūgščios grietinės. Kuo sviestas liesesnis, tuo jame daugiau drėgmės. Be to, jame mažiau pieno baltymų, dėl kurių sviestas ir yra vertinamas.

Sriubą gardinkite ir ant duonos tepkite nesūdyto sviesto – toks sveikesnis.

Jauskite saiką

Riebalai reikalingi ir suaugusiam, ir vaikui, tačiau košė neturėtų skęsti riebiame sviesto padaže. Mat kai organizmas gauna per daug riebalų, jie gali pakenkti. Per didelis riebalų vartojimas skatina nutukimą, kyla širdies kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto grėsmė. Vartojant daug sviesto sutrinka maisto virškinimas skrandyje, blogai pasisavinami mėsos ir kitų produktų baltymai.

Suaugusiajam – ne daugiau kaip trys šaukšteliai. Tiek sviesto užtenka suvalgyti per dieną, kad gautume vertingųjų pieno baltymų ir nepakenktų svieste esantys riebalai.

Mažyliui užtenka kelių gramų. Sviestuku vaikui košę pradėkite gardinti nuo šešto mėnesio. Tačiau nepersistenkite – iš pradžių jam per parą užtenka 1 g (ant šaukštelio galo) sviesto. Normą reikėtų pamažu didinti iki 5–6 g (kol vaikučiui sueis vieneri). Vėliau sviesto į košę galima dėti daugiau.

Iš tepiojo mišinio – jokios naudos

Tepieji mišiniai gerokai pigesni nei sviestas, tačiau jais žavėtis nereikėtų. Kokybe, skoniu ir naudingomis medžiagomis tepieji mišiniai nė iš tolo neprilygsta sviestui. Tepiojo mišinio pagrindą sudaro gyvūniniai riebalai, kurių reikėtų vengti dėl cholesterolio, o aliejaus jame nėra pakankamai. Be to, gaminant tokius mišinius dažniau naudojami augaliniai riebalai, kurių nereikėtų painioti su augaliniais aliejais. Tai du skirtingi dalykai.

Perkant tepųjį mišinį būtina atkreipti dėmesį į tai, koks ant pakuotės nurodytas riebumo procentas. Čia, kitaip nei sviesto etiketėje, rašomas ne pieno riebalų riebumas, o pieno ir augalinių riebalų mišinio bendras riebumas. Todėl svarbu, kokiu santykiu vertingieji pieno riebalai pakeisti augaliniais riebalais. Jeigu augalinių riebalų labai daug, tai toks produktas skoniu ir maistingumu prilygsta margarinui, o ne sviestui.

Ar gali margarinas pakeisti sviestą

Vieno margarino privalumo tikriausiai negalėtų nuginčyti niekas – net ką tik išėmus iš šaldytuvo jo labai lengva užsitepti. Tačiau ar jis sveikesnis už sviestą, o gal atvirkščiai, kenkia? Dėl to tarpusavyje ginčijasi net gydytojai. Vis dėlto yra keletas įrodytų dalykų, kurie mindžikuojant parduotuvėje prie sviesto ir margarino lentynų gali padėti apsispręsti, kurį dėtis į krepšelį.

Margarinas – liesesnis produktas. Dažniausiai jis gaminamas iš rapsų, saulėgrąžų arba sojų (deja, dažnai genetiškai modifikuotų) aliejaus. Todėl neturi cholesterolio, sočiųjų riebalų jame kelis kartus mažiau nei svieste, o nesočiųjų riebalų rūgščių, mažinančių cholesterolio koncentraciją kraujyje, – daugiau. Vis dėlto norint gauti augalinės kilmės riebalų arba jeigu jums gydytojas rekomenduoja jais pakeisti sviestą, naudingiau rinktis alyvuogių, saulėgrąžų,  sėmenų ar kitą aliejų. Mat margarine augalinio aliejaus nėra pakankamai.

Nenatūralūs priedai. Tai dar vienas margarino trūkumas – į jį dedama aromatinių medžiagų ir kitų nenatūralių priedų. Tiesa, daugelis margarino rūšių praturtinamos vitaminais A ir D.

Rūgštys, kurios gali pakenkti. Pigesnis margarinas pagal senas technologijas gaminamas iš augalinio aliejaus, kuris yra kietinamas (hidrinamas). Vykstant šiai cheminei reakcijai susidaro transriebalų rūgščių, skatinančių vėžio vystymąsi, širdies, kraujagyslių ligas, aterosklerozę. Tiesa, šių rūgščių esama ir svieste, tačiau jų atsiranda karvėms atrajojant žolę, tad nedideli jų kiekiai sveikatai įtakos neturi. Mažiau transriebalų rūgščių turi skystesnis ir minkštesnis margarinas. Valgant margariną, kaip ir sviestą, negalima prarasti saiko. O nedideli jo kiekiai nepakenks.

Sviestas, kurį valgo sveikuoliai

Tai išvalytas lydytas sviestas ghi, kurio nesunkiai galima pasigaminti namie. Išbandyti verta, nes jo skonis unikalus – saldus, primenantis riešutų. Sviesto ghi nereikia laikyti šaldytuve. Jis net pusę metų išlieka šviežias, laikomas kambario temperatūroje. Mat kaitinant sviestą vanduo išgaruoja, baltymai sudega ir lieka tik skaidrūs, gintaro spalvos riebalai. Kepant su šiuo sviestu nesusidaro kancerogeninių medžiagų, nes yra pašalinti baltymai. Juo taip pat galima gardinti įvairius patiekalus, tepti ant duonos. Vedų kultūroje sviestas ghi vadinamas smegenų maistu, sakoma, kad tai fizinės ir dvasinės energijos šaltinis.

Kaip pasigaminti. Norimą kiekį nesūdyto, be jokių priemaišų ir konservantų 82 proc. riebumo sviesto dėkite į puodą ir nuolat maišydama kaitinkite, kol užvirs. Puodo dangčiu neuždenkite, nes turi išgaruoti vanduo. Po 15–20 min.kaitinimo sviestas pradės skleisti karamelės kvapą, nusidažys auksine spalva ir susidaryti balta plutelė. Ji turi sukietėti ir nusėsti ant dugno. Kai tik nusėdę tirščiai rusvai pagels, puodą nuimkite nuo viryklės. Svarbu neperkaitinti sviesto, nes gali prisvilti tirščiai. Palikite sviestą trumpam atvėsti. Kai jis taps šiltas, perkoškite per drobę arba kelis kartus sulenktą marlę. Tada atvėsinkite ir supilkite į molinį arba stiklinį indą. Laikomas kambaryje jis sustingsta ir būna grūdėtas.

Pastaruoju metu Lietuvoje plinta mada maitintis sveikai. Kaip grybų po lietaus randasi ne tik ekologiško maisto turgelių ir parduotuvių, bet ir kavinių. Anksčiau sostinėje bemaž vienintelė vieta, priglaudžianti visus vegetarus, buvo “Balti drambliai”, o dabar vegetarišką valgiaraštį siūlo kone kiekvienas restoranas.

Maža to, kuriasi ir išsilaiko vegetariško maisto užeigėlės. Štai neseniai Šv.Ignoto gatvėje atsidarė “Baraka”, o šalia jos ketinama įsteigti dar vieną panašią kavinę “Banzai”. Nors “Baraka” dirba vos kelias savaites, turi jau nemažai nuolatinių lankytojų. Valgiau ten blynelį su daržovėmis už 6 Lt. Ar skanu? Skonio reikalas, bet idėja nebloga: įdaras – morkos, pomidorai, baklažanai, o padažas – sūrio su gelsvėmis.

Vegetariškų patiekalų galima ragauti ir kituose šalies miestuose – Šiauliuose, Palangoje. O Kauno Laisvės alėjoje esančios “Arbatinės” šeimininkai giriasi, kad jų beveik visas maistas veganiškas, t.y. skirtas tiems, kurie nevalgo jokių gyvulinės kilmės patiekalų. Beje, netoliese yra ir kitas panašus restoranėlis “Morkų šėlsmas”.

Prie sveiko maisto maitinimo įstaigų tikriausiai derėtų priskirti ir žuvies restoranus. Tačiau ten dažnai prie skanaus ir kokybiško maisto gausi ir priedų. Na, pavyzdžiui, “Šturmų švyturyje”, rymančiame Ventės rage, gali pats išsirinkti žuvį ar net šamą. Kai parodai pirštu, šefas ją mikliai įmeta į keptuvę, kaistančią čia pat. Prie krosnies kabo varpas. Kai žuvis baigia kepti, šefas ima juo skambinti: triūsiantieji virtuvėje žino, kad jau laikas ruošti karštą garnyrą. Tiesa, restorano valgiaraštis priklauso nuo to, ką tądien žvejai pagavo mariose.

Šeimininkė Asta Žemaitienė tikina, kad jų verdama žuvienė – su burtais. Visų pirma į didelį indą įmetama deganti obels arba vyšnios šaka ir užpilama žuvų ašaromis, paburiama, o tada supilama žuvienė. Esą valgant tokį patiekalą reikia sugalvoti norą ir jis būtinai išsipildo. “Jei neišsipildo, reikia dar kartą atvažiuoti į Šturmus”, – juokiasi ponia Asta.
Burtų galima paragauti ir belgiškame jūros gėrybių restorane “Rene”. Čia padavėjas būtinai paklaus jūsų vardo ir netrukus gausite laišką iš Briuselio su linkėjimais.

Jei lėkdami iš Klaipėdos į sostinę 137-ame kilometre užsuksite į “Karpynę”, žuvį pasigauti teks patiems. Aplink ją esančiuose tvenkiniuose net rengiamos žūklės varžybos. Na, jei nesate nusiteikę žvejoti, alkani neliksite, čia galima gauti dešimt žuvies patiekalų. Beje, su padavėjais galima susikalbėti, tik jei žinote slaptažodžius: besišypsanti padavėja teiraujasi, ar nieko netrūksta, jei atsakote “man taip gera gyventi”, netrukus ant jūsų stalo atkeliaus silkės užkandis su karštomis bulvėmis, svogūnais ir marinuotais agurkais.

“Karpynė”

Ką tik sugauta žuvimi galima pasimėgauti ir Palangos “Žuvinėje”. Žuvis čia gaminama pagal kulinarinio paveldo receptus: pavyzdžiui, sterko maltinis įdaromas sviestu ir pagardinamas žolelėmis, o menkė įvyniojama į lašinukus ir patiekiama su raudonųjų svogūnų džemu.

Vilniaus miesto ugdymo įstaigose ketinama uždrausti prekybą bulvių traškučiais, saldainiais, gazuotais gėrimais ir kitais nerekomenduojamais maisto produktais.

Trečiadienį posėdžiavusi sostinės savivaldybės taryba nusprendė svarstyti, ar įpareigoti sostinės ugdymo įstaigų vadovus užtikrinti, kad iš švietimo įstaigų patalpų būtų pašalinti užkandžių ir gėrimų automatai.

Sostinės ugdymo įstaigų vadovams taip pat gali būti uždrausta sudaryti sutartis, kurių pagrindu mokyklų patalpose ar teritorijoje būtų prekiaujama nerekomenduojamais maisto produktais. Priėmus sprendimą, mokyklų direktoriai būtų įpareigoti tokias sutartis, jei jos sudarytos, nutraukti arba pakeisti.

Galutiniam sprendimui priimti reikalingas dar vienas balsavimas.

Bendriuosius sveikatos saugos reikalavimus apibrėžiančiose higienos normose nerekomenduojamais maisto produktais įvardinami bulvių traškučiai ir kiti riebaluose virti gaminiai, saldainiai, konditerijos gaminiai su kremu ir (ar) šokoladu, nealkoholiniai gėrimai su dažikliais, konservantais, saldikliais, gazuoti gėrimai, genetiškai modifikuotas maistas ar genetiškai modifikuotų sudedamųjų dalių turintys produktai.

Taip pat nerekomenduojami kiti daug riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, cukraus ar druskos turintys produktai.

Eteriniai aliejai suteikia prieskoniams būdingą aromatą, o alkaloidai – aštrų, deginantį skonį. Dažniausiai prieskonių dedama siekiant papildyti ir paįvairinti įprastų patiekalų skonį. Tačiau būtina žinoti apie kai kurias kulinarijos gudrybes, nes netinkamai vartojami prieskoniai ne tik nepagardins maisto, bet net gali jį sugadinti.

Į sveikatą

Be skanaus kvapo, prieskoniai maistui suteikia deginantį, aitrų ar kartų skonį. Daugelis prieskonių yra ir gydomosios vaistažolės. Jos slopina bakterijų dauginimąsi, skatina šlakų pasišalinimą iš organizmo.

Prieskoniai skatina virškinamųjų liaukų veiklą, virškinimo sulčių ir fermentų išsiskyrimą, todėl pagerėja apetitas ir virškinimas. Jie aktyvina medžiagų apykaitą. Tačiau gaminant maistą vartojamas toks mažas prieskonių kiekis, kad ypatingo poveikio sveikatai jie neturi – nebent profilaktinį.

Gvazdikėliai

Kulinarijos gudrybės. Pas mus gvazdikėliai geriausiai žinomi kaip kompotų ir saldžiųjų patiekalų prieskoniai. Etiopijoje kartu su kavos pupelėmis mėgstama paskrudinti ir porą gvazdikėlių.

! Išmoningi Prancūzijos virėjai vieną kitą gvazdikėlį deda į ilgai ant lėtos ugnies verdamus troškinius arba mėsos sultinius. Anglai be gvazdikėlių neįsivaizduoja daržovių marinatų.

Gvazdikėlių esama daugelyje populiarių prieskonių mišinių. Jie būtini kiniškame penkių prieskonių mišinyje, pakepinami ir sugrūdami ruošiant kario miltelius, itin prisideda prie iš Šiaurės Indijos po visą pasaulį paplitusio “Garam masala” skonio bei kvapo, jų yra ir arabiškame baharate. Į klasikinį prancūzišką keturių prieskonių mišinį “Quatre épices” irgi dedama gvazdikėlių, mėgstami jie ir meksikiečių virtuvėje. Gvazdikėliai lemia ir populiaraus “Vorčesterio” padažo savybes. Juo skanu gardinti daržovių patiekalus ar burokėlių sriubą, nors britai vartoja šį padažą ir mėsai ar kiaušinienei paskaninti.

! Tai natūralus konservantas.

Cinamonas

Kvapas ir skonis. Labai aromatingas, saldus, malonus, šiltas, beveik nekartus.

Kulinarijos gudrybės. Vakarietiškoje virtuvėje cinamono dedama beveik vien tik saldiesiems patiekalams ar kepiniams gardinti. Indijoje dažniausiai vartojamos cinamono lazdelės, kitose šalyse pirmenybė teikiama maltam cinamonui.

! Malto cinamono nereikėtų ilgai virti, kad neatsirastų kartokas skonis.

Malto cinamono dedama į populiarius prieskonių mišinius – indiškąjį “Garam masala”, karį, arabišką baharatą. Cinamonas mėgstamas Ispanijos, Graikijos, Meksikos virtuvėse. Mažas žiupsnelis tikrai pagardina maltos mėsos patiekalus. Romėnai vartojo cinamoną kvepalams ir vynui aromatizuoti.

Nuo viduramžių Europoje cinamonas įgijo apetito žadintojo, virškinimo gerintojo, afrodiziako reputaciją. Kaip ir dauguma kitų prieskonių, cinamonas pasižymi antibakteriniu poveikiu.

Kadaguogės

Kvapas ir skonis. Aromatingas, salsvas, šiek tiek primena terpentiną.

Kulinarijos gudrybės. Daug kadaguogių vartojama tradiciniams Vidurio Europos patiekalams, pavyzdžiui, kopūstams, rauginti, tačiau pagrindinė jo “specializacija” – mėsos, ypač žvėrienos, patiekalai. Gerai dera su pipirais, mairūnais ir laurų lapais. Kadagių uogas prieš vartojant reikėtų perspausti.

Aitriosios paprikos

Aštrumas sumažėja, jei išimamos sėklos ir vidinės ankšties pertvaros.

Kvapas ir skonis. Iš jų tikimasi aštraus, deginančio skonio. Tačiau pripratęs prie “ugninės” temperatūros iš tiesų nustembi, kiek daug kitokių skonio savybių jose esama: kai kurie turi vaisių, žemės, rūkyto, gaivaus, netgi salsvo skonio. Didžiausia skonių įvairove pasižymi Meksikoje augančios aitriosios paprikos.

Jų aštrumas labai nevienodas – tuo pat metu nuo to paties augalo nuskinti vaisiai gali būti labai skirtingo aštrumo.
Kulinarijos gudrybės. Aitriąsias paprikas galima vartoti šviežias arba džiovintas, sunokusias ir nesunokusias, termiškai apdorotas ir neapdorotas. Kartais teigiama, kad jų aštrumas užgožia visus kitus patiekalo skonius, tačiau pripratus prie aštrumo tampa aišku, kad jos pabrėžia patiekalo skonį.

Šviežios, termiškai neapdorotos aitriosios paprikos yra daug stipresnio, deginančio skonio, ypač žalios, o džiovintos – šiek tiek harmoningesnio. Ilgiau verdant skirtumo tarp jų nelieka, bet jei kalbėsime apie termiškai neapdorotą maistą – tada jis didžiulis. Riebalai puikiai perima šių prieskonių aštrumą, užtat be riebalų ruošiami valgiai nebūna tokio subtilaus skonio, tik jiems gaminti reikia būti įgudusiam virėjui.

Šeimininkės atmintinė

• Prieskonius galima vartoti tik jaučiant saiką. Nuo jų pertekliaus patiekalas įgaus kartų skonį. Prieskonių į patiekalą beriama labai nedaug – paprastai ant peilio galo.

• Prieskoniais pagardintas maistas pakartotinai šildomas keičia skonį ne į gerąją pusę. Taip gali atsitikti ir laikant maistą, kuris pagamintas gausiai gardinant prieskoniais.

• Būtina atminti, kad sausi smulkinti prieskoniai lengvai išgaruoja, todėl jų berti į patiekalą reikia prieš baigiant gaminti. Kartais šviežių prieskonių dedama į jau pagamintus patiekalus ir paliekama keliolikai minučių pritraukti. Į skystą maistą geriau berkite ne itin susmulkintų prieskonių, o didesnių jų gabaliukų.

Interneto parduotuvių “Švarus maistas” ir “Tikras maistas” steigėjai kalba apie šio verslo nišos plėtrą

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose sparčiai daugėja žmonių, kurie perka natūralius ir ekologiškus maisto produktus, o perdirbtą ir priedais “pagardintą” maistą ima ignoruoti.

Prieš trejus metus iš kaimo močiutės pradėjusi pirkti karvės pieną šiandien Trakų rajono gyventoja Birutė Jakučionytė jau neįsivaizduoja savo gausios penkių asmenų šeimos, geriančios pieną iš popierinių pakelių, valgančios prekybos centre pirktą varškę ar pieno perdirbimo gamykloje slėgtą sūrį. “Tiesa, mes iš bobelytės perkame tik pieną, o varškę, jogurtą su seserimi gaminame pačios. Tiesiog nepasitikiu kaimiečių švara”, – nusijuokia Birutė.

Trakiškė B.Jakučionytė pastebi, kad jos gausiai šeimai pradėjus maitintis natūraliu maistu, be skonio stiprikilių, išlaidos maistui sumažėjo daugiau nei tris kartus

Prieš dešimtmetį su miestiečiu vyru Andrejumi išsikėlusi gyventi į kaimą, jauna moteris ir vaisių bei daržovių iš parduotuvių dabar beveik neperka: užsiaugina patys arba perka iš vietos ūkininkų. “Parduotuvėje perkame tik žuvį, nors ir ją stengiamės dažniau pirkti iš ūkininkų”, – pasakoja pašnekovė.

Beje, prieš metus ji nustojo valgiusi mėsą. “Vyras, kuris jau anksčiau tapo vegetaru, parodė keletą filmų, kaip didžiulėse fermose auginami galvijai ir paukščiai bei kaip pramoniniu būdu apdorojama jų mėsa. To pakako, kad sau pasakyčiau: “Viskas”. Tiesa, mūsų vaikai nėra vegetarai, jie valgo mėsą, bet tik darželyje, namie jos nėra”, – dėsto B.Jakučionytė.
Ši šeima – tipiškas kintančio mūsų požiūrio į tai, ką valgome, pavyzdys. Juk vis daugiau lietuvių, ypač didžiųjų miestų gyventojų, užuot maistą pirkę prekybos centruose, verčiau eina į vis populiaresnius ūkininkų turgelius, užsisako ekologinio ir natūralaus maisto iš elektroninių parduotuvių internetu arba patys nuvažiavę į kaimą iš pažįstamų ūkininkų perka mėsą ir daržoves.

Taigi kas privertė mus atsigręžti į brangesnį, skonio stiprikliais neprisodrintą, kartais mažiau aromatingą ir greičiau gendantį maistą?

10 kg mėsos + 10 kg vandens = 20 kg dešros

Vilnietė Rūta Mickevičienė valiūkiškai nusijuokia paklausta, kuo jų šeimą patraukė ūkininkų produkcija. “Be abejo, pirmiausia, mada natūraliai maitintis. Antra, nors sveikata nesiskundžiu, bet galvoju apie tai prevenciškai. Pagaliau yra ir dar vienas aspektas – poveikio aplinkai. Man svarbu, kaip auginami galvijai, paukščiai ar daržovės”, – dėsto pašnekovė.

“Aš net negaliu pagalvoti apie valgomą viščiuką, išaugintą didžiuliame paukštyne. Juk tam, kad patektų ant mūsų stalo, jie yra kankinami. Kaip kitaip pavadinsi tokį auginimą, kai paukščiai negali net sparnų ištiesti, nė karto nėra pajutę judėjimo laisvės”, – antrina kita natūralaus maisto šalininkė vilnietė Izolda Geniušienė.

Izolda šmaikščiai pasakoja, kad didžiuliuose ūkiuose užauginti, kombinuotais pašarais ir maisto papildais prišerti viščiukai riebesni bei sunkiai suvalgomi per kartą, o iš ūkininko pirkti laisvėje auginti liesučiai, todėl suvalgomi per vieną vakarienę, bet yra nepalyginti skanesni.

Prekybos centre pirkti viščiukai, pasak ponios Izoldos, beskoniai. “Tiesa, pas mus vištiena dar nėra tokio prasto skonio kaip JAV. Tenykštės paukštienos iš viso negalima valgyti, nes ten viščiukai auginami naudojant hormoninius paukščių auginimo stimuliatorius”, – paaiškina moteris.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Rimanto Stuko, mitybos specialistai pastebi, kad žmonės, valgantys mėsą, išaugintą naudojant hormoninius auginimo stimuliatorius, netgi tunka neįprastai – pučiasi tarsi oriniai pyragėliai.
ES draudžiama paukščius ir galvijus auginti pasitelkus šiuos stimuliatorius, bet pramoniniu būdu Europoje auginami paukščiai ir galvijai gausiai šeriami maisto papildais.

Bet tai dar ne viskas, ką mes žinome apie mėsą. Pasirodo, daugelis gamintojų, be keiksnojamo skonio stipriklio natrio monogliutamato, naudoja ir dar vieną priedą – difosfatą. Jo geroji savybė ta, kad jis tarsi išpučia mėsos svorį, “surišdamas” mėsą su vandeniu. Paprastai tariant, mėsos perdirbėjai iš 10 kg mėsos ir 10 kg vandens, įdėję difosfato, pagamina 20 kg dešros. Tačiau verdant difosfatu apdorotą mėsą, kaip aiškina VU Mitybos instituto direktorius prof. R.Stukas, šis priedas suyra. Dėl to į puodą įmestas didžiulis mėsos gabalas paprastai stipriai susitraukia.

Natūraliai kaime rūkytą dešrą, kumpį ar lašinius galime laikyti apie metus, o pramoniniu būdu “rūkytą” mėsą, tiksliau, “rūkomą” apdorojant cheminiais priedais su dūmų kvapu, turime suvalgyti maždaug per mėnesį nuo pagaminimo.

Ekologinės mėsos Lietuvoje nebeliko

Nors daugėja lietuvių, kurie mielai mokėtų didesnę kainą už ekologiškai išaugintą vištieną, avieną ar jautieną, tokios mėsos mažėja. Štai prieš šešerius metus, remiantis VšĮ “Ekoagros” ir Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ekologiškai buvo išauginamos 1057 kiaulės per metus, o pernai jau tik 897. Ekologiškų galvijų 2004-aisiais išauginta 812, o pernai – 771. Nuo 448 iki 395 sumažėjo ir ekologiškai auginamų melžiamų karvių.

Internetu ekologiškais ir natūraliais ūkininkų išaugintais ar pagamintais produktais prekiaujančios krautuvės “Švarus maistas” komercijos vadovas Egidijus Blaževičius pastebi, kad lietuviai ūkininkai beveik nepardavinėja ekologiškos mėsos.
“Jie ją dažniausiai išveža ir parduoda Vokietijoje, nes ten brangiau moka. Tiek mes, tiek kitos interneto parduotuvės bei patys ūkininkai dažniausiai pardavinėja ne ekologinę mėsą ir jos gaminius, o natūralią. Tai nereiškia, kad tokia mėsa blogesnė. Tiesiog tai reiškia, kad tokia vištiena ar galvijiena išauginta natūraliai, bet ūkininkai neturi ekologinio ūkininkavimo sertifikato. Todėl dažniausiai mes prekiaujame natūraliai išaugintais, tautinio paveldo ženklu pažymėtais mėsos gaminiais, kurie pagaminti pagal senuosius lietuvių receptus. Į juos nededamas natrio gliutamatas, bet dedamas maisto priedas E 250, liaudyje vadinamas salietra. Tai, žinoma, nėra tikroji, baisioji salietra, kuria tręšiamos neekologiškai auginamos daržovės, tai nitritinė druska. Bet šio maisto priedo leidžiama dėti į tautinio paveldo sertifikatą turinčius produktus”, – paaiškino E.Blaževičius.

Štai dėl šios priežasties dar viena mūsų pokalbininkė trijų vaikų mama Jūratė Juknienė uošvijoje šiemet jau įsirengė vištidę, beliko aptverti lauko aptvarą, kad jos neišsilakstytų po gyvenvietę. “Kiaulių pats neužsiauginsi, kai tėvai jau seni, todėl mėsą tenka pirkti iš pažįstamų, natūraliai gyvulius auginančių ūkininkų, o štai vištoms daug priežiūros nereikia. Todėl netrukus valgysime ne tik savus kiaušinius, kurių trynys bus geltonas ne dėl to, kad vištos šeriamos maisto priedais, o todėl, kad auga laisvėje ir lesa natūralų maistą, be to, ir savos tikros paukštienos turėsime”, – pasakojo J.Juknienė.

Šiandien Lietuvoje maisto pramonės gamintojai iš viso naudoja 460 įvairių maisto priedų. Galima palyginti: iki įstojimo į ES mes buvome ragavę apie 300 maisto priedų. Bet ES leidžiama maždaug tūkstantis įvairių maisto priedų, taigi dar apie penkis šimtus artimiausiais metais atkeliaus į Lietuvos maisto pramonę.

Ekologinė produkcija neapskaitoma

Prof. R.Stukas pasakojo, kad, tarkime, JAV, priešingai nei pas mus, ženklinamas ne tik ekologiškas produktas, bet ir nurodoma, kokia jo dalis ekologiška, o kokia – tik natūrali. “Ekologišku gali vadintis tik tas produktas, kuris pagamintas sertifikuotame ūkyje, o jį apdorojant nebuvo įterpta jokių priedų. Tarkime, duona ekologiška gali vadintis tik tuomet, jeigu ne tik miltai, bet ir druska, cukrus ar mielės yra ekologiškos. Bet jei bent viena sudedamoji dalis, pavyzdžiui, mielės, nėra ekologiškos, tuomet nurodoma, kad šio produkto ekologiškumas 80 proc. ar tik 25 proc.”, – aiškino mitybos ekspertas.

Ir dar viena įdomi detalė. Pasirodo, pirkdami prekybos centre vaisius, daržoves ir kai kuriuos kitus produktus, ne visada galime gauti informaciją, kiek jie apdoroti cheminiais priedais ir ar jie nėra genetiškai modifikuoti. Ar produktas genetiškai modifikuotas, ar ne, privalu nurodyti tik ant produkto pakuotės, o jei ta pakuotė – didžiulė dėžė pomidorų, braškių, kivių ar kitų sveriamų produktų, šios informacijos atskirai pateikti nereikia.

Prof. R.Stukas šmaikščiai paaiškina, kaip galima atpažinti per neapsižiūrėjimą nusipirktą produktą ir išsiaiškinti, ar jis natūralus, ar genetiškai modifikuotas. “Pamėginkite ilgai nevalgę atsikąsti pomidoro be nieko – jei burnoje pajusite žuvies, o ne pomidoro skonį, greičiausiai jis genetiškai modifikuotas”, – aiškino mitybos ekspertas. Į taip auginamas daržoves įterpiamas žuvies genas, kad šios ilgiau negestų.

Rengdami šį straipsnį nusprendėme pasidomėti, kiek ekologinių ūkių įregistravusių ir ES išmokas už tokią produkciją gaunančių mūsų šalies ūkininkų kasmet parduoda Lietuvoje ekologinės mėsos, pieno, daržovių. Bet tokios statistikos nėra.

“Ūkininkai neprivalo jos mums teikti, – nustebina VšĮ “Ekoagros” kokybės vadovas Tomas Demikis. – Ir niekam kitam jie neturi teikti tokių ataskaitų, ūkininkams užtenka nurodyti dokumentuose, kiek iš viso jie realizavo produkcijos. O kokia ji – ekologiška ar ne, nebūtina nurodyti. Skiriant išmokas už ekologinį ūkininkavimą, tik preliminariai skaičiuojama, kiek jie vidutiniškai savo ūkyje galėtų išauginti ekologiškos mėsos, daržovių, primelžti pieno”.

Bet tai dar ne visi paradoksai: kaip jau rašė “Veidas”, ES remia ir ekologinę žuvininkystę. Bet su sąlyga, kad ekologinių karpių kaina parduotuvėje bus tokia pati, kaip ir neekologinių. Taigi tiek ekologinių, tiek neekologinių žuvų augintojai savo produkciją prekybos centrams parduoda už tą pačią kainą – 6,5 Lt/kg. Iš Lietuvoje išauginamų 3,4 tūkst. tonų žuvies maždaug pusė yra ekologiška, bet į prekybos centrą pakliuvęs toks karpis suleidžiamas į tą patį baseiną, kuriame plaukioja ir išauginti pramoniniu būdu. Taigi kartais ir prekybos centre gali netyčia pasisekti įsigyti ekologiškai išaugintą karpį.

Natūraliu maistu greičiau pasisotinama

Vilnietei Karolinai Lapinskienei neužtenka laiko bėgioti po ūkininkų turgelius ar po besirandančias pirmąsias natūralių produktų parduotuvėles, bet ji linkusi maitintis ekologiniu ir natūraliu maistu. Todėl neseniai ši moteris tapo elektroninės parduotuvės, kurios darbuotojai užsakovams į namus atveža ūkininkų išaugintų gėrybių, kliente.

“Mane visiškai tenkina interneto parduotuvės asortimentas, aš pasitikiu jų parduodama produkcija ir laikausi nuostatos, kad iš pirmų rankų, tiesiai iš ūkininko, nusipirktas maistas suteikia žmogui daugiau teigiamos energijos nei perdirbtas”, – paprastai paaiškina norą valgyti ne pramoniniu būdu pagamintą maistą moteris.

Beje, K.Lapinskienė tvirtina, kad taip mąsto vis daugiau žmonių. E.Blaževičius sako, kad pagrindiniai jų klientai – aukštąjį išsilavinimą turintys ir didesnes pajamas gaunantys žmonės, kurių amžius svyruoja tarp 25–40 metų.
Kitos interneto krautuvės “Tikras maistas”, prekiaujančios ekologiškais ir natūraliais maisto produktais, vadybininkė Eugenija Paliulionienė antrina, kad aktyviausios pirkėjos – mažylių susilaukusios mamos. “Ypač jos susimąsto, kuo maitinti kūdikį, kai šiam artėja šeši mėnesiai ir jau reikia pradėti duoti kieto maisto, – dėstė E.Paliulionienė. – Bet yra ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie moka naudotis internetu, bet neturi jėgų ar noro daug laiko leisti ieškodami sveiko maisto, todėl perka iš mūsų. Jie perka ekologinį ir natūralų ūkininkų maistą, nes jiems jis skanesnis, primena vaikystės skonį”.

Tokių žmonių, pasak E.Paliulionienės, vis daugėja. Pernai liepą pradėję šį savo verslą Vilniuje, šiandien “Tikras maistas” jau prekiauja ir Kaune, Klaipėdoje, o neseniai pradėjo vežti ūkininkų produkciją ir sveikai gyventi norintiems šiauliečiams bei kėdainiškiams. “Paklausa didėja. Žmonės, susimąstantys, ką valgo, perka internetu viską: įvairių rūšių mėsą, ekologines kruopas, trapučius, duoną, sausainius, ekologinį kūdikių maistelį, ekologines ir natūralias daržoves, bulves, vaisius, medų, aliejų, girą, pieną ir jo produktus”, – vardija verslininkė.

Pirmoji mūsų pokalbininkė B.Jakučionytė dar atkreipia dėmesį į tai, kad nors ekologiški ir natūralūs produktai kainuoja gerokai brangiau, bet ji, pradėjusi maitintis šiuo maistu, išleidžia pinigų kone dukart mažiau nei anksčiau. “Anksčiau gausi mūsų šeima per savaitę maistui išleisdavo apie 500 Lt, dabar tik apie 150 Lt. Efektas akivaizdus, o esmė ta, kad valgant maistą, neprisotintą skonio ir kvapo stiprikliais, mažiau norisi kimšti, todėl suvalgai kur kas mažiau”, – apibendrina pašnekovė.

Netolimoje ateityje B.Jakučionytė ketina visiškai nepirkti ir duonos. “Kepsiu pati. Be to, tai galėtų tapti naujuoju mano verslu. Pabodo kas rytą važinėti iš Trakų rajono į darbą Vilniuje, todėl nusprendžiau įsirengti duonkepę ir organizuoti su senosiomis tradicijomis bei kalendorinėmis šventėmis susijusius edukacinius renginius, vaikų gimtadienius, įvairius kitus pobūvius”, – pasakoja anksčiau renginių režisiere ir laisvalaikio organizatore dirbusi B.Jakučionytė, kurios gyvenimas keičiasi kartu su požiūriu į tai, ką valgo.

Puslitrinėjė sidro “Kiss” skardinėje “su kriaušių sultimis” sulčių – maždaug keturi šaukštai

Pamenate senuosius šūkius “klientas visada teisus” arba “klientas yra karalius”? Dabar, sunkmečio laikais, visi dar labiau rūpinasi klientu. Ir daugiausiai pastangų deda, kad padėtų klientui atsikratyti svorio. Piniginės…

Garsus prekybos centras sostinės Naujamiesčio rajone. Lentynoje – balto nepermatomo plastiko buteliai su skystu skalbikliu. Paėmiau vieną ir pasukau prie kasos…

Prabėgo trys dienos. Sumečiau džinsus į skalbyklę ir atsukau kamštelį. “Ar čia vėl naujoviškas skalbiklis – visiškai skaidrus?” – pagalvojau. Ir pliaukštelėjau sau delnu per kaktą. Apgavo! Už banknotą su Maironiu gavau porą litrų vandens! Net jei nebūčiau išmetęs kasos čekio, kaipgi įrodyčiau, kad ne pats vandens pripyliau? Prekybos salėje sutikčiau darbuotojų su užrašais ant nugaros “Klauskite… Aš galiu padėti”, bet ar jie atsakytų, jei paklausčiau: “Ar ne jūs man skolingas 20 Lt, nes pasivogėte skalbiklio, o į lentyną padėjote butelį su vandeniu?”

Šis įvykis pakišo mintį atidžiau pasižvalgyti po prekybos centrus. O atradimai nustebino.

Trojos arkliai su kainomis

Šaldytos žuvies skyriuje dažnokai tenka pastebėti įvairių gudravimų ir keistokų kainų etikečių. Tarkim, nurodyta 10,99 Lt, bet skaičiai kryžmai nubraukti šratinuku. Turbūt atpigo? Patikrinau brūkšninį kodą savitarnos skaitytuvu – 18,99 Lt! Atsitiktinis nesklandumas? Bet po savaitės “atsitiktinumas” vėl pasikartojo, tik tąkart buvo nubrauktos marinuotos mėsos kainos ir pirkinys vis dėlto pabrango 3 Lt.

Daugiau “atsitiktinumų”? Prašom. Lentynoje – alyvuogių aliejus. Akis užkliūva už didoko 1000 ml talpos butelio, po kuriuo šviečia geltona sumažintos kainos etiketė – 11,99 Lt. Jei kasos čekį peržvelgsi tik namie – nustebsi, kad vis dėlto sumokėjai 17,99 Lt. Sugrįši į parduotuvę prie lentynos – suprasi, kur šuo pakastas: šalia kainos yra prierašas mažutėlėmis raidelėmis: “500 ml”. Tačiau toji etiketė nejudamai pritvirtinta kaip tik ten, kur sustatytas visas būrys litrinių butelių. Neištyrei etiketės su didinamuoju stiklu – pats kaltas. Toks pat triukas su brendžio buteliais kitame prekybos centre. Turbūt sutapimas…

Katė maiše

Dar prieš 135 metus šveicaras Danielis Peteras pradėjo pardavinėti pirmą pasaulyje pieninį šokoladą. Gurmano išradimas? Ne. Gudrus ėjimas gamybai atpiginti – fabrikantas beveik perpus sumažino brangių kakavos pupelių kiekį šokolade. Kitas šveicarų verslininkas XIX a. sugalvojo į šokoladą įdėti riešutų (taip pat pigesnių už kakavą).

XXI a. pramonė dar išradingesnė: kai yra reikalas pasigirti – stambus šriftas ant pakuočių, o štai nepatraukliems duomenims nurodyti – mažos raidės. Paieškokite cukraus kiekio kad ir tepamojo šokoladinio kremo “Nutella” etiketėse – rasti nebus lengva. Ar ne todėl, kad pusę stiklainio turinio sudaro cukrus, o kakavos ir riešutų – po vieną du šaukštus?

Arba patyrinėkite puslitrinę sidro “Kiss” skardinę “su kriaušių sultimis”. Sulčių joje – maždaug keturi šaukštai (6 proc.).
Kuris jogurtas natūralesnis: “su vyšnių uogiene” ar “su vyšniomis”? Pirmenybė antrajam? Gerai, imame ekologišką “Dobilo” jogurtą, ant kurio indelio nupieštos trys vyšnios ir parašyta “su vyšniomis”. Nusivylimas: viduje visai ne vyšnios, o vyšnių uogienė (18 proc.), kurioje vyšnių – tik 33 proc.!

Na, bet jogurtas “su obuolių ir kriaušių gabaliukais” jau bus be pokštų – juk ant indelio pavaizduota visa kriaušė ir pusantro obuolio. Norite sužinoti, kiek vaisių ten yra iš tikrųjų? Supilkite visą indelio turinį (pvz., 210 g) į dubenį. Užpilkite gerą stiklinę vandens ir išmaišykite. Šaukštu vis nusemkite skystį, kol liks vien vaisių gabaliukai. Na, kiek jų? “Veido” atliktas eksperimentas parodė, kad 18 vienetų. Sudėjus visus krūvon tilpo ant nykščio nago.

Arba štai estų gamybos šaldyti žuvų piršteliai, išdidžiai pavadinti “Lašišiniais kepsneliais”. Pakuotės dydis – artimas kišeninio formato knygai. Ten esanti lašišos dalis (5 proc.) tilptų ant vieno piršto, bet kepsneliai – “lašišiniai”. Pagal tokią logiką išeitų, kad ir stalas yra ąžuolinis, jeigu jam pagaminti naudota bent 5 proc. ąžuolo.

Gardžioji klasta

Bėda net ne ta, kad gamintojai į produktus prikemša kvapiklių ir dirbtinių medžiagų, pigesnių už natūralias. Bala nematė, kad vanilės aromatas išgaunamas iš popieriaus gamybos atliekų, “žemuoginis” jogurtas dažomas burokėlių sultimis, o “rūgštingumą reguliuojanti medžiaga” (citrinų rūgštis) kenkia dantims. Blogiausia, kad pirkėjai nežino, ką valgo iš tikrųjų. Nes nesidomi. Arba pramonė pasistengia, kad sužinoti nebūtų lengva.

Tad lieka senieji patarimai. Kuo daugiau priedų ir aromatinių medžiagų, tuo labiau įtartina maisto produkto kokybė. Jei riebalų ar cukraus kiekis nenurodytas paradinėje pakuotės pusėje – tikėtina, kad yra ką slėpti.

Mokslininkai tvirtina įrodę, kad skirtingos spalvos daržovės pasižymi ne tik tai spalvai būdingais vitaminais ar mikroelementais, bet ir veikia skirtingus žmogaus organus bei gydo vis kitokias ligas.

JAV medikai besiskundžiantiesiems arterijų, plaučių ar kepenų ligomis pataria rinktis žalias daržoves ir vaisius. Briuseliniai kopūstai, špinatai, žalieji pipirai, salotų lapai, cukinijos, brokoliai, žirneliai ar žalioji arbata – visi šie augalai stiprina kraujagyslių sieneles ir valo organizmą.

Įtemptai mokantis arba sutrikus atminčiai rekomenduojama vartoti kuo daugiau mėlynos ir purpurinės spalvos vaisių bei daržovių – figų, raudonųjų vynuogių, raudonųjų kopūstų, baklažanų, pupelių, burokėlių ar raudonųjų bulvių.
Prostatos funkcijai palaikyti ir siekiant išvengti DNR mutacijų nepamainomi rausvi ar raudoni vaisiai bei daržovės – pradedant spanguolėmis ir baigiant ridikėliais.

Geltoni ir oranžiniai vaisiai bei daržovės stiprina imuninę sistemą, užtikrina odos aprūpinimą drėgme, skatina organizmo augimą ir padeda susilpnėjus regėjimui.

Na, o kaulams ir kraujo apykaitai svarbiausios baltos ir šviesiai gelsvos spalvos gamtos dovanos – svogūnai, pievagrybiai, žiediniai kopūstai ar kriaušės.