Šiandien ypač išpopuliarėjo politinių procesų pavadinimai, kurie skamba kaip populiarių filmų tęsiniai: pavyzdžiui, Minskas-2, Maidanas-3 ir pan. Apie vieną iš tokių reiškinių bus ir šis straipsnis. Jame nagrinėjama, ką Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas norėjo (ir ką sugebėjo) pasakyti savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje. Šią kalbą, atsižvelgiant į platesnį kontekstą, galima būtų pavadinti Miunchenu-2.
Viktoras Denisenko, geopolitika.lt
O pradėti aptarimą reikėtų nuo Miuncheno-1, t. y. Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbos tokioje pat konferencijoje 2007 metais. Tada Rusijos vadovo pasisakymas buvo plačiai aptarinėjamas, nes visi sutarė, jog Putino kalba turėjo programinį pobūdį. Rusijos prezidentas tuomet iš esmės apibūdino ir paaiškino, kaip jis (ir jo sukurta politinė sistema) žiūri į jo valdomos šalies ir Vakarų pasaulio santykius ir tai, kokią vietą pasaulyje sieks užimti Rusija.
Kalba iš tikrųjų parodė, kad V.Putinas mąsto XX a. pradžios ar net XIX a. geopolitinėmis kategorijomis.
Verta trumpai priminti pirmosios – V.Putino pasakytos – Miuncheno kalbos tezes. Rusijos prezidento pasisakymas buvo geopolitiškai itin griežtas. V.Putinas išreiškė nepasitenkinimą JAV dominavimu ir, jo teigimu, vienapoliu pasauliu. Kartu tapo aišku, kad dabartinio Rusijos režimo vizijoje egzistuoja svajonė apie daugiapolį pasaulį su keliais skirtingais jėgos centrais (vienas iš jų, žinoma, būtų Rusija). Ši kalba iš tikrųjų parodė, kad V.Putinas mąsto XX a. pradžios ar net XIX a. geopolitinėmis kategorijomis, paremtomis skirtingų jėgos centrų ir jų plačiųjų interesų zonų sąveika.
V.Putinas taip pat priekaištavo dėl NATO priartėjimo prie Rusijos sienų, o iš esmės – dėl atėjimo į teritoriją, kurią Maskva laiko savo interesų zona. Kaip atsakas į tai nuskambėjo tezė, jog Rusija vykdys „nepriklausomą išorės politiką“. Tada niekas dar nenumanė, kad tokios „nepriklausomos“ politikos pagrindu taps tarptautinės teisės normų neigimas ir nepaisymas.
V.Putino kalba Miunchene buvo vertinama kaip tam tikras šaltas dušas, kuris vėlgi taip iki galo ir nesugebėjo išsklaidyti Vakarų iliuzijų.
Nereikia pamiršti, kad V.Putino kalba Miunchene buvo pasakyta tuo metu, kai kilo naftos kainos, o kartu stiprėjo ekonominis Rusijos pajėgumas ir atitinkamai didėjo jos apetitai ir ambicijos. Tuo metu Vakarų pasaulis turėjo daug iliuzijų, susijusių su Rusija ir jos valdančiuoju režimu. Žinoma, šios iliuzijos jau nebuvo tokios stiprios kaip pirmaisiais V.Putino atėjimo į valdžią metais. Jau buvo aišku, kad Maskvą žavi autoritarinės tendencijos, kurias ji aktyviai diegia valstybėje, tačiau Vakarai vis dar bandė mąstyti Franciso Fukuyamos „istorijos pabaigos“ kategorijomis, atsisakydami matyti naujo šaltojo karo grėsmę ir su tuo susijusias visas nemalonias pasekmes. Dėl šios priežasties V.Putino kalba Miunchene buvo vertinama kaip tam tikras šaltas dušas, kuris vėlgi taip iki galo ir nesugebėjo išsklaidyti Vakarų iliuzijų.
Reikia suprasti ir tai, kad V.Putino kalba Miunchene buvo pasakyta dar iki vadinamosios Bronzinės nakties įvykių Taline (kuriuos aktyviai kurstė Maskva) ir 2008 metų rugpjūčio karo su Gruzija, ką jau kalbėti apie Krymo užgrobimą, kuris anuomet būtų galėjęs atrodyti tik kaip liguista geopolitinė fantazija.
Dabartinės, Miuncheno-2 kalbos situacija yra visiškai kitokia. Pradėkime nuo to, kad sakyti kalbos į Miuncheną atvyko Dmitrijus Medvedevas. Čia verta paminėti, kad po programinės V.Putino kalbos 2007 metais Rusijai Miuncheno saugumo konferencijoje dažniausiai atstovavo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Tai, kad šiemet į konferenciją atvyko iš esmės antras žmogus Rusijos valdžios vertikalėje, neliko nepastebėta. Tai leido numanyti, kad D.Medvedevas veža į Miuncheną naują svarbią žinią iš Kremliaus. Kita vertus, negalėjo nekilti klausimo, kodėl to nedaro pats V.Putinas, taip šauniai pasirodęs prieš devynerius metus.
Rusijos ministro pirmininko žinia Vakarams buvo pasiūlymas susivienyti globalaus terorizmo pavojaus akivaizdoje.
Sunku tiksliai pasakyti, ar V.Putinas pabijojo, ar nepanoro, ar nematė reikalo asmeniškai vykti į Miuncheno saugumo konferenciją. Po Krymo avantiūros Rusijos prezidentas atsidūrė nepaskelbtoje (tačiau akivaizdžioje) tarptautinėje izoliacijoje. Virš jo galvos telkiasi debesys. Neseniai pasibaigusiame viešame rusų disidento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo 2006 metų pabaigoje tyrime V.Putinas oficialiai buvo įvardytas kaip vienas iš galimų šio nusikaltimo užsakovų. Nepamiršta ir keleivinio lėktuvo MH17, numušto virš Donbaso, tragedija, kurios siūlai veda link Rusijos kariuomenės ir toliau – link Rusijos vadovybės. Dalis atsakomybės už šią tragediją akivaizdžiai tenka ir V.Putinui. Žinoma, Rusijos prezidentui kol kas netenka bijoti, jog išvykęs svetur jis gali būti suimtas ir perduotas tarptautiniam tribunolui, tačiau nemalonių klausimų – ypač tokioje platformoje kaip Miuncheno saugumo konferencija – tikrai galėjo nuskambėti. Todėl pasiųsti žinią pasauliui ir buvo pavesta D. Medvedevui.
Pagrindinė Rusijos ministro pirmininko žinia Vakarams buvo pasiūlymas susivienyti globalaus terorizmo pavojaus akivaizdoje. Verta patikslinti, kad šis pasiūlymas nuskambėjo bauginimų pavidalu, kurie, matyt, turėjo įtikinti Vakarų pasaulį, kad arba jis išduoda savo idealus (atiduoda Rusijai vadinamąsias jos interesų zonas ir užmerkia akis prieš Maskvos savivaliavimą jose) ir sujungia jėgas su Rusija bendro pavojaus akivaizdoje, arba tas bendras pavojus, t. y. terorizmas, įkūnytas „Islamo valstybės“, sunaikins Vakarus.
Be šios žinios, D.Medvedevo kalboje nuskambėjo oficiozinis situacijos (taip, kaip ją mato Rusija) vertinimas. Tiesa, publiką ne itin sužavėjo Rusijos ministro pirmininko teiginys apie „pilietinį karą Ukrainoje“ ir pamąstymai apie Siriją.
Rusijos valdžia šiuo atveju bandė išnaudoti Vakaruose populiarų principą „taika bet kokia kaina“.
Galima teigti, kad D.Medvedevo kalba nuskambėjo kaip savotiškas taikos pasiūlymas Vakarams (neatsitiktinai jis kalbėjo ir apie naujo Šaltojo karo pavojų), tačiau esminis žodis šiame teiginyje kaip tik yra „savotiškas“. Rusijos ministras pirmininkas apibrėžė sąlygas, kurios reikalingos, kad Rusija ir Vakarų pasaulis nutrauktų dabartinę konfrontacijos fazę. Šios sąlygos pirmiausia tenkina Maskvą, nes įtvirtina Rusijos pozicijas, leidžia šiai valstybei ne tik išsaugoti orumą, bet ir tapti situacijos nugalėtoja. Matyt, Rusijos valdžia šiuo atveju bandė išnaudoti Vakaruose populiarų principą „taika bet kokia kaina“.
Tačiau Maskva, matyt, dar nesuprato, kad Vakarai irgi keičiasi. Įvykiai Ukrainoje privertė juos pagaliau atsibusti. „Taikos bet kokia kaina“ šūkis iš tikrųjų nėra absoliutus. Taika, žinoma, geriau negu karas, tačiau tapo aišku, jog jos kaina vis dėlto irgi gali būti pernelyg didelė, o tai reiškia, kad galima paieškoti kitų taikos užtikrinimo variantų – pavyzdžiui, tokių kaip nauja Rusijos sulaikymo politika, kurią dabar pasirinko NATO.
D.Medvedevo kalba nepaliko Miuncheno saugumo konferencijos publikai didesnio įspūdžio. Rusija buvo plačiai kritikuojama tiek dėl veiksmų Ukrainoje, tiek dėl veiksmų Sirijoje. Maskvos „taikos“ iniciatyva nebuvo įvertinta. Netenka tuo stebėtis, nes Maskvai susitaikymas su Vakarais iš tikrųjų yra gyvybiškai svarbus (sankcijų poveikis ekonomikai, technologinis atsilikimas, nepalankios Rusijai naftos kainos). Tokioje situacijoje Kremliaus bandymas šantažuoti Vakarų pasaulį atrodo tiesiog apgailėtinai.
Maskvos įžūlumas jau nebedaro Vakarams poveikio ir nepalieka atitinkamo įspūdžio.
Žinoma, negalima teigti, kad Vakarai visiškai nesuinteresuoti taikiu sugyvenimu su Rusija ar džiaugiasi nauju Šaltuoju karu. Žinoma, grįžimas prie status quo šiandien būtų sunkiai įgyvendinamas siekis, tačiau apie tai visgi galima galvoti. Tam yra aiškios sąlygos, susijusios su Ukraina, t.y. Minsko-2 susitarimų įgyvendinimas (iš Maskvos reikalaujama, kad ji nutrauktų bet kokį vadinamųjų separatistų palaikymą) ir Krymo grąžinimas Kijevo jurisdikcijai. Žinoma, dabartiniam Kremliui tai yra geopolitiškai nepriimtina kaina, tačiau ją reikėtų vertinti pirmiausia lyginant su nuostoliais, kuriuos Maskva patirs tęsdama konfrontaciją. Miunchenas-2 parodė, kad Kremlius nenori apie tai galvoti, tačiau Maskvos įžūlumas jau nebedaro Vakarams poveikio ir nepalieka atitinkamo įspūdžio.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 2 d.
Loading ...