Justas Mundeikis

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

IQ.lt portale pasirodė Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidento, ekonomisto, Žilvino Šilėno komentaras: „Bloga statistika = bloga politika“. Jo autorius teigia, jog neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje ir Estijoje vienam gyventojui tenka vienoda BVP dalis, negalima lyginti šiose šalyse dirbančiųjų atlyginimų bei, kad Lietuvos verslininkai nėra godesni ir nemoka mažesnio darbo užmokesčio. Šiame komentare norėčiau paanalizuoti BVP bei atlyginimų statistiką ir įrodyti, jog Eurostat pateikia duomenis, leidžiančius ne tik palyginti Estijoje ir Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimus, bet, pasitelkus papildomą statistiką, galima kvestionuoti Ž. Šilėno tezę dėl sąžiningų atlyginimų.

Ž.Šilėno komentaro tikslas yra paneigti šį argumentą: „Štai vienas dažnai linksniuojamas skaičius. Neva Estijos BVP vienam gyventojui toks pat kaip Lietuvos, o vidutinis atlyginimas – aukštesnis. Išvada – Lietuvos verslininkai daug godesni nei Estijos, todėl darbuotojams moka mažiau.“ Siekiant įrodyti skaitytojui, jog taip nėra, autorius pasirenka tokią minčių seką:

1. Lietuvos BVP atitinka Estijos BVP vienam gyventojui tik tada, kai BVP tenkančio vienam gyventojui rodikliai yra lyginami ne eurais, o perkamosios galios standartu (toliau – PGS). Tačiau algos yra lyginamos eurais, o ne PGS, tad algų lyginti negalima;
2. BVP, tenkantis vienam gyventojui, nėra vidutinio atlyginimo atitikmuo. BVP sudaro gaunami darbo užmokesčiai bei pajamos už įdarbintą kapitalą;
3. Lietuvoje darbuotojai dirba su mažiau kapitalo nei darbuotojai kitose ES šalyse, todėl Lietuvos dirbantieji sukuria mažiau vertės;
4. Estijos pramonėje įdarbinta 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvos pramonėje;
5. Atlyginimai „atrodo“ mažesni dėl 31 proc. darbdavio mokamos „Sodros“ dalies, kuri dažnai neatsispindi lyginant pajamas, gaunamas skirtingose šalyse neatskaičius mokesčių;
6. 200 tūkst. darbuotojų dirba ne pilnu etatu ir daliai jų išmokami atlyginimai vokeliuose, o tai sumažina vidutinį darbo užmokestį oficialioje statistikoje.

Visame šiame ekvilibristiniame minčių kratinyje yra tiesos, tačiau ir apstu autoriaus „tingėjimo“ analizuoti statistinius duomenis. Stebina, jog tokį nepagrįstą komentarą parašo pats „instituto“ prezidentas, tačiau tai jau ne pirmas kartas, kai Ž.Šilėnas pateikia nekompetentingas ekonomines analizes (žr. „LLRI ir MMA“).

Manau, jog analizuojant duomenis, net kai lyginama statistika tik su Estijos duomenimis, visada yra įdomu pažvelgti ir į Latvijos rodiklius. Tad šiame komentare pateikiami visų trijų Baltijos šalių rodikliai.

BVP, tenkantis vienam gyventojui

Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, 2015-ais metais Estijoje siekė 15 600 eurus, Latvijoje – 12 300 eurus, o Lietuvoje – 12 800 eurus (žr. 1 pav.). Tačiau lyginant BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkamosios galios standartu[1] (toliau PGS) statistika atrodo kur kas patrauklesnė lietuvio akiai: Estijos BVP, skaičiuojant PGS, siekia 21 400, Lietuvos – 21 100, o Latvijos – 18 500 (žr. 2 pav.). Taigi, jeigu lyginama BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, ne eurais, o PGS, Estijoje BVP dalis yra vos 1,4 proc. didesnė nei Lietuvoje. Lyginant eurais, skirtumas siektų 21,9 proc.

1 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, eurais. Šaltinis: Eurostat

2 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, PGS. Šaltinis: Eurostat

Estijos, Lietuvos ir Latvijos darbuotojų pajamos

Ž.Šilėno teiginiai, jog negalima palyginti gaunamų pajamų Lietuvoje ir Estijoje, nes tada jos būtų lyginamos eurais, o ne perkamosios galios standartu (1 argumentas) bei, jog negalima lyginti pajamų skirtingose šalyse, nes tada neatsižvelgiama į darbdavio sumokamus mokesčius (6 argumentas), yra klaidingi. Eurostat pateikia gaunamų atlyginimų ES duomenis, įskaitant ir darbuotojo bei darbdavio sumokamus mokesčius. 1-oje lentelėje pateikiami darbo vietos kaštai, sumokami mokesčiai ir darbuotojo gaunamos pajamos darbuotojo, neturinčio vaikų bei gaunančio vidutinį šalies atlyginimą[2]. Siekiant geresnio palyginimo tarp šalių, rodikliai pateikiami ir eurais, ir perkamosios galios standartu.

Pažvelgus į lentelę (žr. 1 lentelę) pastebima, kad tiek vertinant eurais, tiek perkamosios galios standartu, Estijoje gaunamos pajamos po mokesčių ir visos darbo vietos kaina yra didesnės nei Lietuvoje. Estijoje 100 proc. vidutinės algos gaunančio asmens be vaikų darbo vieta kainuoja darbdaviui 28 proc. brangiau nei Lietuvoje, o darbuotojui, atskaičius visus mokesčius, lieka 30,7 proc. daugiau atlyginimo, vertinant perkamosios galios standartu. Įvertinus Eurostat pateiktus duomenis paaiškėja, jog galima palyginti ne tik BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, bet ir atlyginimus. Tad verta paanalizuoti, ar Ž.Šilėno pateikti argumentai yra validūs ir atitinka realybę.

1 lentelė. Vidutinį šalies atlyginimą gaunančio asmens, neauginančio vaikų, darbo vietos kainos sudedamosios dalys 2013 m. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Pramonėje sukauptas kapitalas

Kokia statistika remiasi LLRI prezidentas, minėdamas sukauptą kapitalą Estijos pramonėje, nėra aišku. Egzistuoja keletas statistinių ir ekonometrinių metodų, kurie naudojami norint apskaičiuoti sukauptą kapitalą, tad sunku patvirtinti Ž.Šilėno argumentą, kad Estijos pramonėje įdarbinta apie 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvoje.

Darbas visą ir ne visą darbo laiką

Kur kas lengviau patikrinti pateikiamus statistinius argumentus apie dirbančius ne visą darbo laiką asmenis. „<…> ne visą darbo dieną dirbantys žmonės. Lietuvoje tokių yra apie 200 tūkst., dauguma dirba už minimalų atlyginimą (MMA) ar mažiau“. Remiantis 2-oje lentelėje pateiktais Eurostat duomenimis, ne visą darbo laiką Lietuvoje dirba apie 111-120  tūkst. asmenų, o ne 200 tūkst., kaip teigia LLRI prezidentas savo komentare. Lietuvoje ne visą darbo laiką dirbančiųjų skaičius svyruoja tarp 7-ių ir  9-ių proc. visų užimtųjų. Estijoje šis rodiklis yra didesnis ir svyruoja tarp 7-ių ir 11-os proc., priklausomai nuo analizuojamo laikotarpio (žr. 3 lentelę).

2 lentelė. Dirbančiųjų visą ir ne visą darbo laiką skaičius, tūkstančiais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

3 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką dalis, procentais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Šešėlinė ekonomika

Galima tik spėlioti, kokias algas gauna dirbantieji ne visą darbo laiką vokelyje, tačiau analizuojant Lietuvoje užimtųjų asmenų (neįskaitant užimtųjų, dirbančių viešajame administravime, krašto apsaugoje ir socialinės rūpybos sektoriuje) pajamų (vertinant PGS) vidurkį ir medianą – mėnesinės pajamos Lietuvoje buvo mažesnės nei Estijoje. Nesvarbu, ar analizuojami dirbančiųjų visą darbo laiką ar ne visą darbo laiką rodikliai (žr. 4 lentelę). Taip pat galima matyti, jog visose šalyse proporcija tarp visą ir ne visą darbo laiką dirbančiųjų asmenų pajamų yra sąlyginai panaši. Taigi galima daryti išvadą, jog dirbantieji daliniu etatu už mažesnę algą (kurių Lietuvoje yra mažiau nei Estijoje), vargu ar iškraipo statistiką.

4 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką pajamų vidurkis ir mediana, eurais bei PGS, 2010-ais m. Šaltinis: Eurostat

Analizuojant šešėlinės ekonomikos mastą, dažnai remiamasi Friedrich Schneider analize. Remiantis ja, Lietuvos ir Estijos šešėlinės ekonomikos dydis yra apytiksliai vienodas. F.Schneider skaičiavimais, 2015-ais metais šešėlinė ekonomika Lietuvoje siekė 25,8 proc. BVP, o Estijoje – 26,2 proc. BVP (žr. 3 pav.). 2014-ais metais ir Lietuvoje, ir Estijoje šešėlio rodiklis siekė po 27,1 proc. BVP (žr. 4 pav.).

3 pav. Šešėlinės rinkos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2015-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

4 pav. Šešėlinės ekonomikos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2014-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

Atsižvelgiant į tai, kad šešėlinės ekonomikos mastai yra apytiksliai vienodi, ne visą darbo laiką dirbančių asmenų Lietuvoje proporcija yra mažesnė, o oficialiai gaunamų pajamų – panaši, galima daryti prielaidą, kad net įskaičiavus vokeliuose gaunamus atlyginimus, vidutinės pajamos Lietuvoje būtų mažesnės nei Estijoje. Konstatavus faktą, jog vertinant perkamosios galios standartu, atlyginimai Estijoje yra ženkliai didesni nei Lietuvoje ir pripažįstant, kad šių skirtumų priežastis nėra šešėlinės ekonomikos mastas, nes jis yra sąlyginai vienodas Lietuvoje ir Estijoje, ar darbuotojų darbo dienos trukmė, kyla klausimas, kas lemia didesnę algą Estijoje?

Kodėl atlyginimai Lietuvoje ir Estijoje skiriasi?

Lyginant, kaip yra dalinamas ekonomikos „pyragas“ (t.y., analizuojant BVP sudėtį apskaičiuotą pajamų metodu), matoma, jog pyrago dalys Estijoje ir Lietuvoje ženkliai skiriasi (žr. 5 pav.). Estijoje net 13 proc. BVP atitenka valstybei, gaunamų iš gamybos ir importo mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 11 proc. Atlygis darbuotojams Estijoje sudaro net 48 proc. BVP pyrago, o Lietuvoje – tik 41 proc. Taigi Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

O kieno sąskaita tai vyksta? Suprantama, verslo arba ekonominiais terminais įvardinant: bendrojo likutinio pertekliaus sąskaita, kuri Estijoje sudaro tik 39 proc. BVP, o Lietuvoje net 48 proc. Taigi, jeigu, kaip teigia Ž.Šilėnas, Estijoje įdarbinta daugiau kapitalo, o verslo gaunamos pajamos už kapitalą mažesnės nei Lietuvoje, tai reiškia, jog Estijos verslas akceptuoja mažesnes palūkanas už įdarbintą kapitalą nei Lietuvos.

5 pav. BVP pasiskirstymas, matuojant pajamų metodu, 2015-ais metais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Egzistuoja ne viena priežastis, kodėl pyragas padalinamas skirtingai: tai susiję ir su darbuotojų derybine galia, ir su minimalių atlyginimų skirtumais, ir tikriausiai su verslo požiūriu į tai, kiek pelno atrėžti dirbančiajai klasei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. rugpjūčio 8 d.

Tomas Gluosnis-Tyla

Jau kadaise sakiau, kad turiu savo “guilty pleasure” – kartais imu ir paskaitau visokių portalų komentarų skiltis. Tarp vatos, trolių ir visokių kitokių panašaus plauko šiukšlinių komentarų, ten kartais galima sutikti tą mistinį paprastą žmogų – tokį, kurį Darbo Partija nori apsaugoti MMA pakėlimu ir kitais populistiniais sprendimais. Tikiu, kad šiam paprastam žmogui (lot. homo vulgaris) labiausiai rūpi sprendimai, darantys tiesioginę įtaką jo gyvenimui, o jam nieko nėra labiau tiesiogiai svarbaus, nei minimalaus mėnesinio atlygio (MMA) dydis.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Kai pernai metais buvo paskelbta apie MMA pakėlimą iki 1,82 EUR už valandą (300 EUR/mėn), ištisos komentatorių brigados pradėjo skaičiuoti kiek laiko reikės dirbti, kad galėtum išgerti puodelį kavos ar įsigyti ką nors. Suprantate, skaičiuoja ne ką reikės daryti ir kiek padaryti, o kiek laiko dirbti. Šis momentas yra labai svarbus, kalbant apie MMA kaip narkotinę substanciją masėms, ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai).

Lietuvoje yra sena tradicija verslininką vadinti vergvaldžiu, kalbėti apie išnaudojimą ir liūdėti dėl minimalaus atlyginimo, kuris, galima susidaryti įspūdį, yra vienintelis šiaudas, už kurio laikosi dauguma Lietuvos gyventojų. Tai nėra visiškai tiesa, mat Lietuvoje MMA gauna apie 21% gyventojų, o vidutinis atlyginimas 2014 metų IV ketvirtį buvo 714,5 EUR (bruto), arba 553,9 EUR (neto). Iš tiesų, MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai). Ir žmonės, užimantys tokias darbo vietas dažniausiai apskritai nebūna labai suinteresuoti dirbti, kas galiausiai priveda prie darbo skaičiavimo valandomis, o ne atliekamais darbais. Visiškai suprantama, jeigu nebūčiau suinteresuotas dirbti, skaičiuočiau laiką nuo 8.00 iki 17.00 su viena valandos ilgumo pertrauka ir kiekviena darbo valanda mano sąskaitą praturtintų tais 1,82 EUR.

Turiu pasakyti, kad man toks mąstymas visiškai nesuvokiamas. Pirmiausia, kovoji už MMA pakėlimą, t.y. tavo gyvenimo tikslas yra uždirbti minimalų atlyginimą. Bet kodėl? Ar todėl, kad tu esi tiek negabus, kad kliaujiesi valstybės nustatytu minimaliu atlyginimu? O gal tiesiog nesi labai darbštus ir žinai, kad mažiau darbdavys mokėti negali, tad stengsiesi išsilaikyti darbo vietoje minimaliomis pastangomis ir būsi apdovanotas minimaliu atlygiu?

Net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai.

Iš tikrųjų, tai apie tai rašyti pradėjau ne dėl to, kad man labai rūpi MMA ir net ne dėl to, kad man apskritai rūpi kiek žmonės uždirba (esu linkęs apie tai kalbėti labai konservatyviai, nes svetimų pinigų skaičiavimas yra tiesiog laiko gaišimas). Viso to pradžia buvo vienoje žinomoje darbovietėje esančių žmonių atsakomybės už darbo rezultatą nebuvimas ir reikalavimas pakelti atlyginimą, nes darbuotojai jaučiasi nepakankamai vertinami (long story short, atlyginimas yra konkurencingas pagal visokius tyrimus ir priklauso nuo darbo rezultatų – kuo daugiau padarai, tuo daugiau gauni). Ten supratau, kad net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai – naujai kartai galima nesunkiai perduoti senosios vertybes ir tradicijas.

Visa aukščiau aprašytos darbovietės vidinio konflikto esmė yra tame, kad kai kurie žmonės, lygiai taip pat kaip ir homo vulgaris, siekia uždirbti daugiau, bet ne per didesnes pastangas, o per fiksuoto atlyginimo pakėlimą. Pagrindinis argumentas – pakėlus fiksuotą atlyginimą žmonės dirbs geriau. If only. Iš tikrųjų, tai geresnių darbo rezultatų už didesnį fiksuotą atlyginimą tikėtis neįmanoma, kadangi žmonių mentalitetas visiškai nepritaikytas dabartinei mūsų santvarkai. Šiam mentalitetui apibūdinti geriausiai tinka nugirstas pasakojimas:

…ji dirba saldainių fabrike – ten darbdavys leidžia darbo metu suvalgyti kiek tik nori saldainių, tačiau neleidžia nieko išsinešti… Tai kiek gali per dieną suvalgyti?

Bam, smegenys iš lėto teka skruostais ir vienos akies vokas nevalingai trūkčioja. Darbdavys blogas, nes neleidžia išsinešti produkcijos, kurios kiekvienas vienetas yra tiesiogiai konvertuojamas į tavo atlyginimą. Pabandysiu paaiškinti paprasčiau – jeigu neštum saldainius kiek pajėgdamas, tai išsineštum ne tik savo atlyginimą, bet ir dviejų kolegų on top, ko pasėkoje saldainių kaina pakiltų iki netikėtų aukštumų, paklausa sumažėtų, saldainių fabrikai būtų priversti mažinti apsukas, atleisti darbuotojus ir galiausiai įvyktų didžiai ironiškas įvykis – kaltintum darbdavį, kad jis tavęs nevertina ir atleido kaip niekalą, nors iš tikrųjų atleistum pats save vien tik dėl to, kad tavo požiūris yra ne ką platesnis, nei saldainio popierėlis.

BFL/T.Lukšio nuotr.

Iš vienos pusės, man žavu ir gražu žiūrėti, kai žmonės dirba neskaičiuodami laiko – yra patenkinti savo dabartiniais pasiekimais ir darbo vieta, bei mato didesnį vaizdą – jeigu dirbsi gerai, pripažinimas seks iš paskos. Tokie žmonės skaičiuoja nudirbtus darbus ir žino, kad svarbiausia kiek ir kaip gerai ką nors padarai, nes būtent tai konvertuojasi į tavo kuriamą vertę ir, galiausiai, atlyginimą.

Iš kitos pusės, toks žmonės nuolat besiskundžiantys per žemu atlyginimu ir per mažu jų vertinimu, kaip tyčia, dažniausiai linkę įdėti tiek darbo, su kiek prasisuks ir nejaučia per daug atsakomybės už savo darbo kokybę. Tokie žmonės iš tiesų yra užsimaskavę homo vulgaris su geresniu išsilavinimu, tačiau tokia pat vertybių sistema – duokite man duonos ir reginių, o aš mainais atsėdėsiu 8 valandas per dieną. Šioje vietoje tikėtis didelių pokyčių, kaip teko įsitikinti, nėra prasmės, todėl geriausias sprendimas būtų leisti tokiems žmonėms ieškoti laimės ten, kur darbdavys kiekvieną darbuotoją vertina vienodai (girdėjau Venesuela yra smarkiai pažengusi šiuo klausimu, and it’s nice this time of year).

Truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu.

Pabaigai norėčiau pasakyti tai, kad nors ir esu užkietėjęs kapitalistas, nemanau, kad kiekvieno žmogaus noras turėtų būti uždirbti kuo daugiau pinigų ar matuotis kieno ilgesnė jachta. Yra visokių požiūrių, visokių poreikių ir visokių pomėgių. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia gyvenime turėti bent kiek meilės darbui, kuriame praleidi tas 8 valandas per dieną, apie 2020 valandų per metus (jeigu dirbsi tuos 30 metų, kurie garantuos pensiją, tai būsi nudirbęs 60600 valandų, arba grubiai 7 metus non-stop – po 24 valandas per parą).

Jeigu neturėsi nei kiek meilės tam, ką darai, tai kiekvieną dieną prarasi 8 gyvenimo valandas ir gyvensi tik trečdalį paros – tai yra pakankamai blogas sprendimas, nes gulėdamas mirties patale prisiminsi tik tas penkias laimingas dienas savo gyvenime, kai nelaukei tarsi mirties artėjančio darbo pradžios ir nesikoliojai su savo antrąja pusė dėl to, kieno eilė išplauti indus (nors visi žino – konfliktas tikrai ne dėl indų). Žinau, kad skambėsiu kaip hipis, tačiau truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu (nebent pažeidinėji įstatymus – niekada nepažeidinėk įstatymų).

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2015 m. kovo 16 d.

Tadas Povilauskas / delfi.lt nuotr.

Lietuvoje nuo liepos 1 dienos minimali mėnesio alga (MMA) padidėjo 30 eurų – iki 380 eurų – ir po septynerių metų pertraukos 10 eurų viršija minimalų darbo užmokestį Latvijoje. Visgi dažnai pamirštama, kad žmogui svarbesnė suma, kurią jis gauna išskaičiavus mokesčius (į rankas), o ji Lietuvoje gaunančiam MMA dėl mažesnio pajamų mokesčio tarifo ir dėl didesnio neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) jau yra 45 eurais didesnė negu kaimyninėje šalyje. Jeigu nuo 2017 metų pradžios maksimalus NPD bus padidintas 110 eurų per mėnesį, tai būtų rimtas žingsnis toliau bandant mažinti pajamų nelygybę, kuri yra viena skaudžiausių problemų mūsų šalyje.

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas

Lietuvoje pajamų atotrūkis – vienas didžiausių ES

Lietuvoje pajamų nelygybė taikant Gini koeficientą (imamas 20 proc. didžiausias ir mažiausias disponuojamas pajamas turinčių asmenų pajamų santykis) yra viena didžiausių Europos Sąjungoje (ES) ir nusileidžia tik Latvijai, Estijai ir Bulgarijai. Didesnis mokesčių progresyvumas yra vienas iš pajamų nelygybę šalyje mažinančių veiksnių, tad tai, kad pastarosios šalys atsidūrė sąrašo gale, nestebina.

Pokyčiai tobulinant švietimo sistemą, mažinant struktūrinį nedarbą, šešėlinę ekonomiką, didinant darbo našumą daro didžiausią ilgalaikę įtaką pajamų nelygybės mažėjimui.

Lietuviškasis kelias mokesčių progresyvumo link – spartus NPD artinimas prie minimalios mėnesio algos – turi teigiamą įtaką mažinant pajamų skirtumą. Žinoma, vien NPD didinimas pajamų nelygybės nesumažins, nes mokesčių progresyvumas labiau primena skausmą slopinančius vaistus, o ne problemos priežastį naikinančius veiksmus. Pokyčiai tobulinant švietimo sistemą, mažinant struktūrinį nedarbą, šešėlinę ekonomiką, didinant darbo našumą daro didžiausią ilgalaikę įtaką pajamų nelygybės mažėjimui.

Lyginti MMA ES šalyse – tik atskaičius mokesčius

MMA tolesnio kėlimo galimybės minimalaus ir vidutinio bruto darbo užmokesčio santykiui priartėjus prie 50 proc. kuriam laikui yra kuklios, o jos didinimas 2017 metais priklausys ne tik nuo darbo rinkos pokyčių Lietuvoje, bet ir nuo užsienio ekonomikos padėties, lemiančios mūsų eksportuotojų veiklą. Beje, lyginti valstybes pagal taikomą minimalų ar net vidutinį atlyginimą neatskaičius mokesčių dažnai nėra tikslu dėl nevienodo darbo pajamų apmokestinimo. Tai kartais lemia neteisingus ir pernelyg radikalius apibendrinimus.

Lietuvoje minimali mėnesio alga (380 eurų) didesnė negu Čekijoje (ten ji siekia 366 eurus), bet į rankas tenkanti atlyginimo dalis mūsų šalyje (317 eurų) yra mažesnė negu Čekijoje (326 eurai).

Taigi tikslingiau yra lyginti MMA gaunančių asmenų pajamas išskaičiavus mokesčius. Tad nepaisant to, kad Lietuvoje minimali mėnesio alga (380 eurų) didesnė negu Čekijoje (ten ji siekia 366 eurus), į rankas tenkanti atlyginimo dalis mūsų šalyje (317 eurų) yra mažesnė negu Čekijoje (326 eurai). Tokius skirtumus daugiausia lemia taikomo NPD ir pajamų mokesčio tarifo skirtumai, įmokos į pensijų kaupimo fondus ir darbuotojo bei darbdavio mokamų socialinio draudimo mokesčių sumų pasiskirstymas.

Pats tiksliausias kelias norint nustatyti lyginamų šalių mokesčių naštą minimalią algą gaunančiam asmeniui, yra apskaičiuoti visų darbuotojo ir darbdavio sumokėtų mokesčių ir darbo vietos kainos santykį. Lietuvoje MMA gaunančiam ir vaikų neauginančiam asmeniui į rankas tenka apie 317 eurų, darbo jėgos mokesčiai siekia 181 eurą, o  darbo vieta darbdaviui kainuoja 498 eurus, tad mokesčiai sudaro apie 36 proc. darbo vietos kainos. Latvijoje šis santykis siekia 41 proc., Estijoje – 37 proc., Lenkijoje – 32 proc., Čekijoje – 34 proc., Vokietijoje – 39 procentus.

Didesnės neapmokestinamos pajamos – vaikus auginantiems tėvams

Žinoma, negalima daryti tiesmukų išvadų iš šių skaičių, nes valstybės nevienodai remia vaikus auginančius asmenis, o tai daro nemažą įtaką tokių asmenų apmokestinimui. Lietuvoje 2016 metais taikomas papildomas 120 eurų NPD per mėnesį bendrai tėvams už kiekvieną vaiką (planuojama didinti iki 200 eurų 2017 metais), o Latvijoje – kiekvienam iš tėvų 175 eurų papildomas NPD už kiekvieną auginamą vaiką. Tad MMA gaunantis dviejų vaikų tėvas Latvijoje į rankas jau gaus panašiai kaip ir Lietuvos pilietis. Lietuvoje kaip ir Latvijoje taikomas papildomas NPD už vaikus nepriklauso nuo  tėvų pajamų – ir mažas, ir dideles pajamas gaunantys asmenys turi teisę į tą patį papildomą NPD.

Nors NPD pokyčiai struktūrinių problemų ir nepadeda spręsti, tačiau bent jau mažiausiai uždirbantiems suteikia vilties tikėti, kad jų mokesčių našta turėtų dar mažėti.

Visgi optimizuojant naudą, neturėtų būti didelių prieštaravimų, jeigu, kaip ir NPD atveju, būtų nustatytas didžiausias pajamų dydis, iki kurio būtų taikomas papildomas NPD. Tai leistų nekeičiant biudžeto išlaidų dar labiau padidinti papildomą NPD mažiausias pajamas gaunantiems asmenims, o dideles pajamas gaunantiems asmenims papildomas NPD nebūtų taikomas.

NPD didinimas atneša trumpalaikių nuostolių valstybės biudžetui, todėl pokyčiai negali būti per staigūs, o  iškart lyginti NPD su MMA būtų per daug rizikinga. Tačiau nustatyti datą, kada šie dydžiai gali būti suvienodinti ir tam ruoštis, būtų labai naudinga. Beje, reikėtų stebėti ir mūsų kaimynines šalis, kurios artimiausiais metais taip pat mažins kukliausias pajamas gaunančių asmenų apmokestinimą ir veikiausiai vėl didins MMA. Tad nors NPD pokyčiai struktūrinių problemų ir nepadeda spręsti, tačiau bent jau mažiausiai uždirbantiems suteikia vilties tikėti, kad jų mokesčių našta turėtų dar mažėti.

Tadas Povilauskas / delfi.lt nuotr.

Darbuotojų padėtis 2016 metų pirmą ketvirtį Lietuvos darbo rinkoje toliau gerėjo. Daugėjo naujų darbo vietų, didėjo vidutinis mėnesio darbo užmokestis, todėl ne tik gyventojų, bet ir nacionalinio bei „Sodros“ biudžetų pajamos augo išties sparčiai. Tačiau palankios tendencijos pastaraisiais metais užliūliuoja politikus ir valstybinių institucijų atstovus, kuriems rūpesčių kelia tik tai, kur išleisti didesnes, negu prognozuota, pajamas. Kartu susitaikoma su mintimi, kad „Sodros“ biudžeto subalansuoti gal ir nereikia, o struktūriniai pokyčiai palikti socialiniam modeliui, kurį norint priimti turbūt reikės dar ne vieno Ariadnės siūlų kamuoliuko.

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas

2016 metų pirmo ketvirčio pabaigoje Lietuvoje buvo apdrausta 1084,5 tūkst. gyventojų, arba 13 tūkst. daugiau negu prieš metus. Augimas būtų dar didesnis, jei ne didėjanti Lietuvos piliečių emigracija. Darbo birža yra paskelbusi, kad bedarbių skaičius pirmo ketvirčio pabaigoje buvo 5 tūkst. mažesnis. Todėl nieko nuostabaus, jei Statistikos departamentas netrukus paskelbs, kad 2016 m. pirmą ketvirtį nedarbas vėl sumažėjo, palyginti su atitinkamu ketvirčiu prieš metus.

Kaip sparčiai kyla draudžiamosios pajamos

Vidutinių mėnesio apdraustųjų pajamų duomenys rodo, kad darbo užmokestis auga dar greičiau. Vien kovo mėnesį vidutinės draudžiamos pajamos įvairiose Lietuvos savivaldybėse didėjo maždaug 8–10 procentų. Didelę įtaką tokiam augimui darė nuo šių metų sausio iki 350 eurų padidinta minimali mėnesio alga, kuri dabar yra 16,7 proc. didesnė negu prieš metus. Tose savivaldybėse, kuriose vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių Lietuvoje dėl palyginti didelio žmonių, gaunančių minimalią algą, skaičiaus, vidutinių draudžiamųjų pajamų augimas buvo didžiausias.

Pernelyg staigus darbo užmokesčio augimas, nesutampantis su darbo našumo didėjimo tempais, kelia vis didesnę grėsmę šalies ekonomikos konkurencingumui, o kartu ir šalies ūkio tvariam augimui.

Pavyzdžiui, kovą Kelmės, Kalvarijos ar Šalčininkų savivaldybėse metinis vidutinių pajamų padidėjimas viršijo 11 procentų. Mažiausiai pajamos augo didžiausiuose miestuose – ten, kur daugiau žmonių gauna didesnę negu minimalią mėnesio algą. Žinoma, nereikėtų nuvertinti ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo įtakos darbo jėgos brangimui, nes ši problema vis aktualesnė visiems Lietuvos regionams.

Koks MMA augimo poveikis

Jeigu nuo liepos 1 dienos minimali mėnesio alga didės 30 eurų, tai dar labiau paskatins darbo užmokesčio didėjimą šalyje ir politikai galės džiaugtis didesniais surinktais mokesčiais verslo sąskaita. Bet pernelyg staigus darbo užmokesčio augimas, nesutampantis su darbo našumo didėjimo tempais, kelia vis didesnę grėsmę šalies ekonomikos konkurencingumui, o kartu ir šalies ūkio tvariam augimui. Turbūt visiems suprantama, kad ne minimali alga turi lemti vidutinį darbo užmokesčio pokyčius, o pastarojo augimas turi daryti įtaką minimalios mėnesio algos kitimui.

Lietuvos įmonės, kurios konkuruodamos eksporto rinkose su kitų šalių bendrovėmis šiais metais spartaus augimo nerodo.

Tokios tendencijos darbo rinkoje pirmą ketvirtį padidino „Sodros“ pajamas 69 mln. eurų, arba 10,1 proc., tačiau jos biudžeto deficitas vis dar buvo 130 mln. eurų. Žinoma, esant dabartinei socialinio draudimo schemai, teigti, kad reikia mažinti „Sodros“ deficitą pensininkų ar mamų sąskaita, nebūtų sąžininga, tačiau visuomet galima ieškoti alternatyvių pajamų didinimo priemonių.

Neseniai Lietuvos laisvosios rinkos instituto paskelbta „Lietuvos šešėlinės ekonomikos“ ataskaita atskleidė, kad beveik kas trečias lietuvis turi draugų ar artimųjų, veikiančių šešėlinėje darbo rinkoje. Akivaizdu, kad socialinio draudimo fondo biudžetas ir atitinkamai visi Lietuvos gyventojai patiria nuostolių dėl tokia veikla besiverčiančių gyventojų mokesčių nemokėjimo.

„Sodros“ įmokų lubos – jau visai netoli

Beje, daugybę metų diskutuojamas socialinio draudimo įmokų lubų nustatymo sprendimas jau veikiausiai nebe toli, nors ir ne visai tokiomis sąlygomis, kokiomis buvo siūloma. Įmokų lubos turėtų neigiamą įtaką „Sodros“ pajamoms tik trumpą laiką, o per ilgesnį laiką padėtų pritraukti ne tik daugiau investicijų į didesnę pridėtinę vertę kuriančias įmones ir darbo vietas, bet ir išlįsti iš šešėlio dabar dideles pajamas gaunantiems ir tų pajamų nerodantiems asmenims.

Stebint dviženklio minimalios mėnesio algos didėjimo įtaką vidutinio darbo užmokesčio augimui vis daugiau abejonių kelia sprendimas nuo liepos 1 dienos dar didinti minimalią mėnesio algą. To priežastis – Lietuvos įmonės, kurios konkuruodamos eksporto rinkose su kitų šalių bendrovėmis šiais metais spartaus augimo nerodo. Didžiausių eksporto partnerių ekonomika auga vangiai, tad labai smarkiai darbo našumą viršijantis darbo užmokesčio augimas Lietuvoje gali grįžti bumerangu.

Rokas Grajauskas

Trečiadienį pristatytose Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos darbo išvadose ir rekomendacijose gausu patarimų ir užuominų, kaip valdžios institucijos galėtų pagerinti šalies našumo lygį bei verslo konkurencingumą. Kadangi Lietuva yra maža ir atvira ekonomika, net du trečdalius pagaminamos produkcijos eksportuojanti į užsienį, visos šalies ekonomika remiasi į Lietuvoje pagaminamų prekių patrauklumą užsienio rinkose.

Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas

1. TVF ekspertai atkreipė dėmesį, kad augančios darbo sąnaudos ilgainiui iš tiesų gali tapti problema Lietuvos konkurencingumui

Didėjantys atlyginimai savaime yra teigiamas dalykas. Tačiau, jiems pradėjus augti greičiau už darbo našumą, kyla problemų – šalis tampa vis mažiau konkurencinga. Tai reiškia, kad reikia dėti pastangų tiek didinti našumą, tiek gerinti švietimo sistemos atitikimą realiems darbo rinkos poreikiams, skatinant studentus rinktis atitinkamų krypčių studijas. Džiaugtis, kad darbo užmokestis kyla dėl administracinių priemonių ar dėl to, kad verslui trūksta darbo jėgos, būtų trumparegiška.

2. Kalbant apie atlyginimus, kritikos ne veltui sulaukė sparčiais tempais Lietuvoje didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA)

Šuo metu MMA prilygsta beveik 50 proc. vidutinio atlyginimo. Jei liepos mėnesį MMA būtų dar kartą padidintas, šis santykis jau būtų viršytas. Visoje Europoje yra tik dvi valstybės, kuriose šis santykis yra didesnis nei Lietuvoje – tai Slovėnija ir Airija. Tačiau jų patirtis rodo, kad toks MMA dydis yra meškos paslauga dirbantiesiems, kadangi šiose šalyse nedarbo lygis yra dar didesnis nei Lietuvoje, nepaisant to, kad Airijos ekonomika jau keletą metų iš eilės yra greičiausiai auganti ekonomika visoje Europos Sąjungoje. Pernelyg sparčiai augantis MMA sukelia problemų smulkioms ir vidutinėms regionų įmonėms – todėl verslas yra stumiamas į šėšėlį, kuris Lietuvoje yra per didelis.

3. Gerų žodžių išsakyta Lietuvoje suformuotai verslo aplinkai

Nors pagal verslo aplinkos vertinimą Lietuva pastaraisiais metais padarė akivaizdų progresą, pažangos trūksta mokesčių politikos srityje – problemų konkurencingumui kelia pernelyg smarkiai apmokestinta darbo jėga, ypač mažesnes pajamas gaunančių darbuotojų. Todėl būtina mažinti darbo jėgos apmokestinimą ir taip tiesiogiai prisidėti tiek prie atlyginimų augimo, tiek prie verslo konkurencingumo didinimo. Pagrindinis negautų mokesčių šaltinis – šešėlis, su kuriuo turėtų būti gerokai aktyviau kovojama, ypač darbo rinkoje. Šiuo metu šios pastangos tėra imituojamos.

Vyriausybė pritaria minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimui iki 900 litų, tačiau, kaip teigia ministras pirmininkas Andrius Kubilius, šis žingsnis turi būti žengiamas kartu su darbo santykių liberalizavimui.

Anot premjero, MMA kėlimas be darbo santykių liberalizavimo tik padidins nedarbą.Vyriausybė siūlo sutrumpinti įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminą, sumažinti išeitinių išmokų dydžius, ilginti savaitės darbo laiko trukmę, trumpinti kasmetines minimalias atostogas iki 20 darbo dienų, naikinti papildomas atostogas. Darbo kodekso pataisose taip pat siūloma  paprasčiau iš darbo atleisti pensininkus.

Anot BNS kalbintų kai kurių analitikų, tikėtina, kad MMA jau nuo liepos bus padidintas 100 litų – teigiama, kad, artėjant rinkimams, nepalanku atidėlioti sprendimus, kurie patinka daugumai šalies gyventojų.

„Kaip rodo visi tyrimai – ir mūsų pačių, ir Europos Sąjungos, darbo santykių lankstumas yra viena iš pamatinių nuostatų, leidžiančių verslui kurti daugiau darbo vietų, todėl darbo santykių lankstumo didinimas yra viena iš esminių sąlygų, kad Lietuvoje atsirastų daugiau darbo vietų.

Premjero teigimu, Vyriausybė į Trišalę tarybą keliaus su pasiūlymu MMA didinti galbūt dviem etapais – nuo liepos mėnesio iki 850 Lt, o nuo kitų metų sausio – iki 900 Lt.

A. Kubilius tikino nesutinkantis, kad įvairūs Darbo kodekso pakeitimai nepablogintų dirbančiųjų sąlygų.

„Mes paprasčiausiai įgyvendiname tai, kas daugelyje Europos valstybių ir mūsų kaimyninėje Estijoje jau yra seniai įgyvendinta“, – akcentavo premjeras.

„Subalansuoti santykiai turi būti tokie, kad ir darbuotojas būtų apsaugotas [...], ir darbdavys nebijotų kurti naujų darbo vietų, nes nelankstūs darbo santykiai labai dažnai darbdavį priverčia atsisakyti savo ateities planų. Darbdavys, negalėdamas matyti tos aiškios perspektyvos ir neturėdamas galimybių į tai lanksčiai reaguoti, paprasčiausiai nepradeda plėsti savo verslo“, – aiškino A. Kubilius.

BFL

Rudenį Vyriausybė su socialiniais partneriais ketina pasirašyti socialinį susitarimą, žada premjeras Andrius Kubilius.

“Tikiuosi, rugsėjo viduryje arba rugsėjo pabaigoje mes galėsime pasirašyti tai, ką vadinu socialiniu susitarimu su visais socialiniais partneriais dėl artimiausių metų pačių svarbiausių dalykų – tiek dėl minimalios algos, berdarbystės, smulkaus verslo reikalų”, – ketvirtadienį Vyriausybės valandoje Seime pareiške A.Kubilius

Pasak jo, mėnesio minimalios algos (MMA) klausimą Vyriausybė su Trišale taryba aptars vasaros pabaigoje.

Seimas šiais metais kelis jau kartus svartė MMA didinimą, tačiau parlamentarai atmetė visus siūlymus nuo spalio 1-osios didinti MMA iki 900 litų, o nuo 2012 metų sausio – iki 1 tūkst. litų. Seimas yra pritarę, kad ateityje MMA būtų diferencijuojama, atsižvelgiant į šalies regionus, darbo pobūdį, ūkio šakas.

Šiuo metu MMA Lietuvoje siekia 800 litų, o atskaičius mokesčius – 670 litų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad realu MMA padidinti nuo kitų metų sausio.

Paskutinį kartą minimali alga nuo 700 iki 800 litų didėjo 2008-ųjų pradžioje.

BFL

Seimas nepritarė siūlymui nuo rugsėjo 1 d. didinti minimalią mėnesinę algą (MMA).

Už tai numatantį rezoliucijos projektą antradienį balsavo 56 Seimo nariai, prieš buvo 19, susilaikė 38 parlamentarai.

Seimas vieno balso persvara, “už” balsavus 57 politikams, nutarė pavesti 9 parlamentarų grupei redaguoti rezoliucijos projektą. Už projekto atmetimą pasisakė 56 Seimo nariai.

Rezoliucijos projektą “Dėl minimalios mėnesinės algos didinimo” Seimui pateikė Krikščionių partijos frakcijos seniūnas Vidmantas Žiemelis.

Pagal projektą, Vyriausybei siūloma nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. didinti minimalią mėnesinę algą iki 900 Lt, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1 000 Lt. Taip pat siūloma laipsniškai didinti neapmokestinamas pajamas, kurios galėtų užtikrinti geresnį socialinį teisingumą, nemažinant gyventojų suinteresuotumo darbine veikla.

Rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad “minimalios mėnesinės algos didinimas duotų suminį teigiamą poveikį centrinės valdžios sektoriaus finansams (“Sodros”, PSDF ir Nacionalinio biudžetų papildomos pajamos viršytų papildomas jų išlaidas), taip pat, kad svarbūs vyriausybės socialiniai partneriai Trišalėje taryboje – Lietuvos pramonininkų konfederacija ir pagrindinės profesinės sąjungos – pritarė minimalios algos didinimui”.

Rezoliucijos iniciatoriaus V. Žiemelio nuomone, “įšaldytas” minimalios mėnesinės algos dydis skatina darbo užmokesčio mokėjimus “vokeliuose”, slopina natūralią darbo jėgos konkurenciją ir atlyginimų augimą, mažina vidaus rinkoje vartojimą ir paklausą darbo vietoms.

Projekte pažymima, kad nedidelis skirtumas tarp minimalios mėnesinės algos ir socialinių išmokų dydžių neskatina socialines pašalpas gaunančių asmenų siekti darbinės veiklos.

Birželio 7 d. Seimas nepritarė Krikščionių partijos frakcijos seniūno V. Žiemelio teiktiems pasiūlymams Vyriausybei nuo šių metų liepos 1 d. didinti MMA iki 900 Lt, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1000 Lt, taip pat laipsniškai didinti neapmokestinamas pajamas, kurios galėtų užtikrinti geresnį socialinį teisingumą, nemažinant gyventojų suinteresuotumo darbine veikla. Už tokius siūlymus buvo 54, prieš – 19, susilaikė 40 parlamentarų, primena ELTA.

Parlamentarai priėmė redakcinės darbo grupės narių Rimanto Jono Dagio, Eriko Tamašausko, Jurgio Razmos, Algio Čapliko ir Vito Matuzo parengtą Seimo rezoliuciją “Dėl minimalios mėnesinės algos”.

Joje Seimas pasiūlė Vyriausybei, “remiantis objektyviais ekonominės socialinės padėties vertinimais, neatidėliojant suformuoti poziciją savo atstovams Trišalėje taryboje dėl minimalios mėnesinės algos didinimo, o gavus Trišalės tarybos teikimą – priimti Vyriausybės nutarimą dėl minimalios mėnesinės algos didinimo”.

Savo priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Trišalės tarybos narius kiek įmanoma greičiau priimti sprendimą dėl minimalios mėnesinės algos didinimo siūlymo. Parlamentarai siūlo Trišalei tarybai ir Vyriausybei apsvarstyti diferencijuotos minimalios mėnesinės algos nustatymą atskiroms ūkio šakoms, regionams bei darbuotojų grupėms.

Savo priimtoje rezoliucijoje Seimas pabrėžė, kad minimalios mėnesinės algos dydis turėtų viršyti skurdo lygį (2009 m. – 831 Lt), o pagal Europos socialinės chartijos reikalavimus grynasis minimalus darbo užmokestis turi sudaryti 50-60 procentų grynojo šalies vidutinio darbo užmokesčio. Už tokią rezoliuciją balsavo 76, prieš – 2, susilaikė 34 Seimo nariai.

BFL

Seimas iki kito posėdžio atidėjo siūlymą didinti minimalią mėnesinę algą (MMA). Kitas plenarinis posėdis planuojamas birželio 28 d.

Seimui nepritarus siūlymui nuo liepos didinti MMA, ją siūloma didinti nuo rugsėjo 1 d. Tai numatantį rezoliucijos projektą “Dėl minimalios mėnesinės algos didinimo” ketvirtadienį Seimui pateikė Krikščionių partijos frakcijos seniūnas Vidmantas Žiemelis. Tačiau pateikimo metu parlamentarai nutarė padaryti pertrauką.

Pagal projektą, Vyriausybei siūloma nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. didinti minimalią mėnesinę algą iki 900 Lt, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1 000 Lt. Taip pat siūloma laipsniškai didinti neapmokestinamas pajamas, kurios galėtų užtikrinti geresnį socialinį teisingumą, nemažinant gyventojų suinteresuotumo darbine veikla.

Rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad “minimalios mėnesinės algos didinimas duotų suminį teigiamą poveikį centrinės valdžios sektoriaus finansams (“Sodros”, PSDF ir Nacionalinio biudžetų papildomos pajamos viršytų papildomas jų išlaidas), taip pat, kad svarbūs vyriausybės socialiniai partneriai Trišalėje taryboje – Lietuvos pramonininkų konfederacija ir pagrindinės profesinės sąjungos – pritarė minimalios algos didinimui”.

Rezoliucijos iniciatoriaus V. Žiemelio nuomone, “įšaldytas” minimalios mėnesinės algos dydis skatina darbo užmokesčio mokėjimus “vokeliuose”, slopina natūralią darbo jėgos konkurenciją ir atlyginimų augimą, mažina vidaus rinkoje vartojimą ir paklausą darbo vietoms.

Projekte pažymima, kad nedidelis skirtumas tarp minimalios mėnesinės algos ir socialinių išmokų dydžių neskatina socialines pašalpas gaunančių asmenų siekti darbinės veiklos.

Birželio 7 d. Seimas nepritarė Krikščionių partijos frakcijos seniūno V. Žiemelio teiktiems pasiūlymams Vyriausybei nuo šių metų liepos 1 d. didinti MMA iki 900 Lt, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – iki 1000 Lt, taip pat laipsniškai didinti neapmokestinamas pajamas, kurios galėtų užtikrinti geresnį socialinį teisingumą, nemažinant gyventojų suinteresuotumo darbine veikla. Už tokius siūlymus buvo 54, prieš – 19, susilaikė 40 parlamentarų, primena ELTA.

Parlamentarai priėmė redakcinės darbo grupės narių Rimanto Jono Dagio, Eriko Tamašausko, Jurgio Razmos, Algio Čapliko ir Vito Matuzo parengtą Seimo rezoliuciją “Dėl minimalios mėnesinės algos”.

Joje Seimas pasiūlė Vyriausybei, “remiantis objektyviais ekonominės socialinės padėties vertinimais, neatidėliojant suformuoti poziciją savo atstovams Trišalėje taryboje dėl minimalios mėnesinės algos didinimo, o gavus Trišalės tarybos teikimą – priimti Vyriausybės nutarimą dėl minimalios mėnesinės algos didinimo”.

Savo priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Trišalės tarybos narius kiek įmanoma greičiau priimti sprendimą dėl minimalios mėnesinės algos didinimo siūlymo. Parlamentarai siūlo Trišalei tarybai ir Vyriausybei apsvarstyti diferencijuotos minimalios mėnesinės algos nustatymą atskiroms ūkio šakoms, regionams bei darbuotojų grupėms.

Savo priimtoje rezoliucijoje Seimas pabrėžė, kad minimalios mėnesinės algos dydis turėtų viršyti skurdo lygį (2009 m. – 831 Lt), o pagal Europos socialinės chartijos reikalavimus grynasis minimalus darbo užmokestis turi sudaryti 50-60 procentų grynojo šalies vidutinio darbo užmokesčio. Už tokią rezoliuciją balsavo 76, prieš – 2, susilaikė 34 Seimo nariai.

BFL

Seimas dar kartą spręs, ar svarstyti minimalios mėnesio algos (MMA) didinimo klausimą.

Parlamentarams ketvirtadienį ketinama pateikti Krikščionių partijos frakcijos seniūno Vidmanto Žiemelio parengtą dar vienos Seimo rezoliucijos dėl MMA projektą, kuriuo siūloma Vyriausybei nuo spalio 1-osios didinti MMA iki 900 litų, o nuo 2012 metų sausio – iki 1 tūkst. litų.

Seimas taip pat raginamas laipsniškai didinti neapmokestinamų pajamų dydį, kuris galėtų užtikrinti geresnį socialinį teisingumą, nemažinant gyventojų suinteresuotumo darbine veikla.

Seimas prieš kelias savaites atmetė parlamentarų siūlymus dėl MMA padidinimo dar šiais metais, bet pritarė, kad ateityje MMA būtų diferencijuojama, atsižvelgiant į šalies regionus, darbo pobūdį, ūkio šakas.

Seimas pritaria MMA dydžio keitimui ir toliau diskusijas tęsti diskusijas ketino tik rudenį, gavę konkrečius siūlymus iš Vyriausybės.

Šiuo metu MMA Lietuvoje siekia 800 litų, o atskaičius mokesčius – 670 litų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė praėjusią savaitę pareiškė, kad realu MMA padidinti nuo kitų metų sausio.

Paskutinį kartą minimali alga nuo 700 iki 800 litų didėjo 2008-ųjų pradžioje.

BFL

Augant pelningumui ir darbo našumui, turėtų kilti ir atlyginimai darbuotojams, mano Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius. Jis apgailestauja, kad šios tendencijos vis dar nematyti.

A. Butkevičiaus duomenimis, 2011 m. pirmąjį ketvirtį šalies įmonių pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas sudarė 42,8 mlrd. litų pajamų, arba 25,9 procento daugiau negu praėjusių metų pirmąjį ketvirtį. Įmonių pelnas, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo 2,8 karto, tačiau privataus sektoriaus įmonių vidutinis mėnesinis darbo užmokestis per praėjusius metus sumažėjo 2,6 proc.

Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūno nuomone, atlyginimas turėtų augti kartu su darbo našumu ir įmonės pelningumu, taip pavyktų išlaikyti kvalifikuotą darbo jėgą Lietuvoje.

“Vertinant šių metų pirmojo ketvirčio įmonių rezultatus, pavyzdžiui, drabužių siuvimo (gamybos) sektorių įmonių, odos ir odos dirbinių gamybos, pagrindinių metalų ir metalo gaminių, sausumos transporto ir transportavimo vamzdynais bei sandėliavimo įmonių pelnas augo, tačiau darbuotojų atlyginimai paradoksaliai mažėjo. Iš dalies suprantama, kad išgąsdintos krizės kai kurios įmonės yra linkusios taupyti, kaupia rezervą veiklos plėtrai. Bankai įmonėms neskolina, tad galbūt pelną jos paverčia apyvartinėmis lėšomis ar investuoja, tačiau eilinių darbuotojų atžvilgiu tokia politika tik skatina emigruoti, ieškoti darbo užsienio darbo rinkose”, – mano LSDP frakcijos vadovas.

Pasak A. Butkevičiaus, kai kurios įmonės, prisidengdamos krize, išnaudoja savo darbuotojus, sugrąžindamos juos į vergovę, nekeldamos atlyginimų, kurie atitinkamai galėtų kilti, atsižvelgiant į darbo našumą ir įmonės pelningumą.

“Ne kartą viešojoje erdvėje kalbėta apie darbuotojus, pavyzdžiui, siuvėjas, kurios už pasiūtą gaminį gauna vos kelis centus, o dirba nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Manau, jog Vyriausybė turėtų imtis veiksmų, kad šalyje pagaliau išryškėtų tendencija – didinti atlyginimus, jei jau su krize pavyko susidoroti, kaip skelbia šalies Prezidentė ar Ministras Pirmininkas. Vyriausybė turėtų kalbėtis su įvairiomis darbdavių organizacijomis – konfederacijomis, asociacijomis – skatinti, raginti, kad įmonės motyvuotų savo darbuotojus likti Lietuvoje, o ne skverbtis į užsienio darbo rinką. Jau dabar pastebimas kvalifikuotų specialistų trūkumas, tad vergvaldystės laikus primenanti privačių įmonių darbo politika tik privers žmones palikti Lietuvą, minėtas trūkumas tik didės”, – mano A. Butkevičius.

BFL

Valdantiesiems nesutariant dėl minimalaus atlyginimo didinimo, SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda mano, kad priešpensinio amžiaus žmonėms galėtų būti taikomas mažesnis minimalus mėnesinis atlyginimas.

G. Nausėda sakė, kad MMA didinimo klausimas tapo valdžios žaidimo instrumentu artėjant Seimo rinkimams.

SEB banko eksperto vertinimu, idėja diferencijuoti MMA nebloga, tik nerimą kelia jos administravimas.

“Vienintelis diferencijavimas, kuris man atrodytų logiškas, pagerintų jauno žmogaus pateikimą į darbo rinką, būtų diferencijavimas pagal amžių, nustatant mažesnę minimalią mėnesio algą arba tiksliau nedidinant jos. (…) Jeigu Lietuvoje pensinis amžius kažkada bus 65 metai, kas žino, ar kada nors nebus prasmės diskutuoti apie tai, kad minimali mėnesinė alga galėtų būti mažesnė vyresnio amžiaus žmonėms, siekiant pagerinti galimybes išlikti darbo rinkoje ir sėkmingai joje konkuruoti”, – pristatydamas tradicinį SEB banko ketvirčio leidinį “Lietuvos makroekonomikos apžvalga” sakė ekonomistas.

Vėliau žurnalistams G. Nausėda teigė manąs, kad MMA diferencijavimas būtų prasmingas ne tiktai pagal darbuotojo amžių. Jo vertinimu, jauniems, pirmą kartą darbo rinkoje pasirodantiems žmonėms sunku įsitvirtinti.

“MMA diferencijavimas iš priešingos pusės, tai yra vyresnio amžiaus žmonėms, teoriškai taip pat pagerintų jų šansus konkuruoti rinkoje, ypač su vidutinio amžiaus darbuotojais, ir galbūt leistų išsaugoti darbo vietą net tada, kai darbdavys gal kitomis sąlygomis jau būtų pasirengęs žmogų atleisti. Manyčiau, šiandien dar apskritai yra per anksti kalbėti, kadangi pensinį amžių ilginti numatėme labai laipsniškai. Tai daugiau prasmės apie tai būtų šnekėti tada, kai pasieksime nustatytąjį pensinį amžių ir kai tai gali tapti aktualesne problema, pagyvenę žmonės gali nesugebėti lygiavertiškai konkuruoti su pačio geriausio, darbingiausio amžiaus žmonėmis, nors niekas nepaneigs, ypač protinio darbo sferoje, patirtis, įgyta kvalifikacija kartais yra pagyvenusio žmogaus privalumas”, – argumentus dėstė G. Nausėda.

Finansų eksperto vertinimu, jaunimui mažinti MMA nebūtina. Didinant MMA jaunimui jis galėtų būti paliekamas toks pats. Tai esą būtų galima padaryti jau nuo kitų metų.

ELTA primena, kad Seimui nepritarus siūlymui nuo liepos didinti minimalią mėnesinę algą (MMA), ją siūloma didinti nuo rugsėjo 1 d.

Tai numatantį rezoliucijos projektą “Dėl minimalios mėnesinės algos didinimo” Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Krikščionių partijos frakcijos seniūnas Vidmantas Žiemelis.

Šiuo metu MMA yra 800 litų neatskaičius mokesčių, arba 670 litų su mokesčiais, moterys į pensiją išeina 60 m., o vyrai – 62,5 metų.

Pensinis amžius laipsniškai bus pradėtas didinti 2012 m. Moterims prie pensinio amžiaus kasmet bus pridedami 4, o vyrams – 2 mėnesiai.