Lietuvos mokslo taryba ne tik įgyvendina valstybės mokslo politiką, bet ir dalyvauja ją formuojant, o nuo 2007-ųjų pamažu tapo viena pagrindinių mokslinius tyrimus finansuojančių institucijų.

Pasak Lietuvos mokslo tarybos pirmininko prof. Eugenijaus Butkaus, konkursinis finansavimas yra svarbus instrumentas siekiant didinti šalies mokslo konkurencingumą ir vaidmenį valstybės gyvenime. Mokslo plėtra skatinama remiant ir mokslinius tyrimus, ir mokslininkų išvykas į tarptautines konferencijas bei mokslo renginių organizavimą. 2011 m. mokslinių tyrimų projektams finansuoti iš valstybės biudžeto skirta per 49 mln., iš ES struktūrinių fondų lėšų – per 8 mln. Lt. 2012 m. numatoma skirti atitinkamai beveik 62 mln. ir 38 mln. Lt. Taigi, pokalbis su prof. E.Butkumi.

– Gal galėtumėte išskirti dabartinius mokslo plėtros prioritetus Lietuvoje?
E.B.: Projektų mokslinių krypčių atranka yra prioritetų nustatymas, tai yra mokslo politikos formavimas. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vykdomas mokslinių tyrimų konkursinis finansavimas yra dvejopo pobūdžio: kylantis iš mokslo politikos įgyvendinimo ir inicijuotas mokslininkų. Svarbu tarp abiejų išlaikyti balansą.
Nacionalinės mokslo programos, tarpvalstybinių susitarimų pagrindu įgyvendinami projektai priklauso pirmajam finansavimo tipui. Šių programų kryptis nustato mokslo politiką formuojančios institucijos. Pavyzdžiui, įgyvendindama Lietuvos ir JAV vyriausybių susitarimą dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje, Lietuvos mokslo taryba (LMT) 2011 m. paskelbė tik šių tematikų kvietimą: mokslu pagrįstų sprendimų priėmimas, biotechnologija, medžiagotyra, nanotechnologija, aplinkos ir biologinės įvairovės apsauga, jūrų mokslai, energetika, kosmosas, pasaulio išteklių valdymas, darnus vystymasis, inžinerija, saugumas, ŽIV/AIDS ir kiti sveikatos klausimai, mokslinis ir technologinis švietimas.
Antruoju būdu finansuojami Visuotinės dotacijos priemonės ir mokslininkų grupių tyrimų projektai. Šiuose konkursuose gali dalyvauti bet kurios mokslo krypties mokslininkas ar mokslininkų grupė. Mokslinių krypčių ribojimai neskatintų aukšto lygio mokslinių tyrimų ir Lietuvos mokslo konkurencingumo Europos mokslinių tyrimų erdvėje. Tokio principo laikosi ir Europos mokslo taryba.
Prie mokslo kokybės, kaip pagrindinio atrankos kriterijaus, didelis dėmesys skiriamas mokslo tarptautiškumui, tarpdalykiškumui bei jaunųjų mokslininkų skatinimui. Labai svarbu, kad LMT finansuoja ir tarpinstitucinius tyrimus, kuriuos vykdo kelių institucijų mokslininkai.
– O kas lemia formuojamą mokslo politiką?
E.B.: Mokslą, kaip ir kitas veiklos sritis, veikia tie patys veiksniai. Tačiau labai svarbu tai, kas priklauso nuo pačių mokslininkų, – mokslinio darbo kultūra ir etika.
Vakarų šalyse mokslinio darbo, ekspertavimo kultūros dalykai seniai nusistovėję. Lietuvoje tokios patirties pritrūksta, todėl nieko nuostabaus, kad esama daug nepasitikėjimo ir nesusipratimų. Turi praeiti laiko, kol visi pripras prie konkursinio finansavimo, juk vos pora metų, kai valstybė perėjo prie šios tvarkos.
Iš esmės mokslo politika neatsiejama nuo pačių mokslininkų. Nuo to, kokius mokslinių tyrimų projektus esame pajėgūs atlikti, priklauso mūsų galimybės dalyvauti tarptautinėse grupėse, konkuruoti su kitomis valstybėmis. Todėl galima sakyti, kad mokslo politiką lemia aukščiausio lygio mokslininkai – tai jie, pasiekę tam tikrą lygį, diktuoja mokslo „madas“.
– Bet yra skeptikų, kartojančių, kad pas mus iš viso nėra jokios mokslo (kaip, beje, ir kultūros) politikos…
E.B.: Galima politiką deklaruoti arba kantriai ir nuosekliai dirbti. LMT veikia pagal antrąjį principą. Taryba nuolat siekia, kad valstybė būtų suinteresuota užtikrinti mokslo raidą ir ateitį. Tai ypač svarbu galvojant apie tai, kad aktyviai dirbantys mokslininkai matytų mokslo perspektyvą, kad mokslinę karjerą rinktųsi šiandienos doktorantai ir studentai.
– Konkursinis finansavimas – svarbus pokytis. Kokių dar numatoma permainų?
E.B.: Moksle būtinas racionalumas, o ne vien begalinis žinių kaupimas. Neabejotina, kad pažanga įmanoma tik naudojantis šiuolaikinio mokslo pasiekimais. Mokslininkai turi išmokti pasakyti, ką jie tiria ir kodėl. Turi pasakyti taip, kad suprastų ne vien jų kolegos, bet ir visuomenė. XXI a. nėra kito kelio.
Kita pokyčių kryptis – kuo didesnis ekspertų iš užsienio įtraukimas. Taryba projektams vertinti pasitelkia ekspertų grupes, kurios priima kolegialius sprendimus. Reikia pripažinti, kad kol kas ekspertavimo sistema nėra be trūkumų, neišvengiama subjektyvumo, abejonių dėl vertinimo skaidrumo, objektyvumo. Mūsų ekspertai dar ne visada įstengia atsiriboti nuo institucinio atstovavimo principo. Nė vienoje tokio dydžio valstybėje kaip Lietuva ir net Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje nesinaudojama vien tos šalies ekspertų paslaugomis.
Spręsdama nešališkumo klausimą, Taryba sudarė susitarimus su Skandinavijos ir kitų šalių mokslo tarybomis, Europos mokslo fondu dėl ekspertų keitimosi, įtraukia ir daugelį metų užsienyje aktyviai dirbančius Lietuvos mokslininkus.
– Kokie regionai Lietuvai svarbūs?
E.B.: LMT palaiko ryšius su analogiškomis Europos institucijomis, keičiasi ekspertais. Dalyvaujame sprendžiant Europos mokslinių tyrimų erdvei svarbius klausimus, esame ir Europos mokslo fondo, kurį sudaro 78 organizacijos iš 30 Europos šalių, narė.
Neseniai LMT prisijungė ir prie naujai įsteigtos „Science Europe“ organizacijos, vienijančios 50 nacionalinius tyrimus finansuojančių ir vykdančių institucijų. Tarybos atstovai taip pat dalyvauja ES septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos (7BP) komitetuose, Europos mokslinių tyrimų erdvės komitete ir kitose Europos bei Baltijos šalių darbo grupėse.
Strateginis regionas mums išlieka Skandinavija. Remdamiesi analogiškų institucijų Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje patirtimi, perėjome prie dabartinės tarybos organizacinės struktūros ir valdymo.
– O kaip skatinamas bendradarbiavimas su kitomis šalimis?
E.B.: Lietuvos moksle per palyginti neilgą laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo pasiekta nemažai, kai kurie mokslininkai ir kolektyvai pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tačiau negalima nematyti svarbių ir skubiai spręstinų problemų. Būtina plėtoti ryšius su partneriais Europoje ir kitose pasaulio šalyse, tinkamai pristatyti pasiektus rezultatus, skatinti mokslininkus ryžtis imtis rizikingesnių tyrinėjimų.
Taryba vykdo daugiau kaip dešimt programų bendriems tarptautiniams projektams įgyvendinti. Vykdome bendradarbiavimo programas su Baltarusija, Prancūzija, Ukraina, Šveicarija bei trišalę mokslo plėtros bendradarbiavimo programą su Latvija ir Taivanu. Taryba administruoja dalį 7BP programų ir sričių bei kitas tarptautines iniciatyvas.
2011 m. paskelbtas pirmasis kvietimas projektams vykdyti pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą „Moksliniai tyrimai ir plėtra“. Pagal ją iki 2016 m. bus vykdomi bendri aplinkos ir technologijų, sveikatos (gyvybės) bei gamtos mokslų tyrimai ir institucijų partnerystės projektai.
Patvirtintas „Lietuvos mokslinių tyrimų infrastruktūrų kelrodis“ taip pat padės plėtoti tarptautinius ryšius ir įrašyti Lietuvą į ES ir pasaulio mokslinių tyrimų infrastruktūros žemėlapį.
Ryšių plėtra numatyta ir kituose LMT finansuojamuose mokslininkų projektuose. Be to, konkurso būdu praėjusiais metais finansuotos mokslinės išvykos, doktorantų akademinės stažuotės, trumpalaikiai mokslininkų ir kitų tyrėjų vizitai, kurių vertė daugiau kaip 1 mln. Lt.
– Tad tikriausiai sutiksite, kad, kaip sakoma, viskas priklauso nuo finansų?
E.B.: Aiškios sąsajos tarp finansavimo ir rezultato nėra. Mokslas yra kūryba. Ne kiekvienas, net ir turėdamas reikiamą kvalifikaciją, su dideliais finansiniais ištekliais gali ką nors sukurti.
Didelė finansinė parama taip pat nebus efektyvi, jei bus teikiama priešokiais arba neturės aiškių atsiskaitymo mechanizmų. Mokslui aktualu, kad finansinė parama būtų stabili. Stabili ne kaip nenutrūkstantis lėšų srautas konkrečiam mokslininkui ar institucijai, bet kaip nuolatinė finansavimo sistema, skatinanti mokslininkus konkuruoti, leidžianti realizuoti naujausias mokslines idėjas ir padedanti kelti kvalifikaciją.
– Į kokią mokslinių tyrimų sritį pastaruoju metu telkiamasi daugiausia?
E.B.: Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse telkiamasi į lituanistiką, nes tai svarbu tautai ir valstybei. Vykdoma Nacionalinė lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programa, dvi nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ ir „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“, plėtojama lituanistikos duomenų bazė. Gamtos ir technikos mokslų srityje vykdomos net keturios nacionalinės mokslo programos ateities energetikos, saugaus ir sveiko maisto, lėtinių neinfekcinių ligų bei invazinių rūšių Lietuvos ekosistemose klausimais.
– Ar tas mūsų mokslininkų įnašas bendrame Europos kontekste neištirpsta?
E.B.: Mūsų įnašas yra įvairovė, savitumas ir originalumas, kurį mes atsinešame į tarptautinius mokslo projektus. Neretai turime kitokią tradiciją, kuri dar nėra pažinta Vakaruose, kitokį požiūrį, todėl negalima teigti, kad įnašo nėra. Savo mokslo tradicija mes palaikome ES itin vertinamą įvairovę. Mūsų šalies mokslas nėra provincialus, tačiau toks gali tapti, jei neatidėliojant nebus imtasi būtinų priemonių. Tai suvokę lengviau rasime savo nišą pasauliniame moksle.
Todėl mums svarbu vykdyti ir fundamentinius, ir taikomuosius mokslinius tyrimus, arba, naujai sakant – priešakinius tyrimus, kurie yra abiejų tyrimų tipų dermė.

Lietuvos mokslo taryba konkursinį finansavimą pradėjo 2009 m. Taryba skelbia kvietimus, vykdo administracinę paraiškų patikrą, organizuoja ekspertinį vertinimą, skelbia konkursų rezultatus ir administruoja konkursus laimėjusius mokslo projektus. Mokslinių tyrimų programos trunka 4–6 metus, kiekvienai jų numatyta po 10–20 mln. Lt

Lietuvos mokslo tarybos 2012 m. biudžetas, mln. Lt

Finansavimo šaltinis
Valstybės biudžetas    66,1
ES struktūriniai fondai    36,2
Šveicarijos bendradarbiavimo finansinė ir bendrojo finansavimo parama    0,3