“24 metai nėra daug, todėl ir jaučiame milžinišką atotrūkį nuo kitų Europos valstybių, kurios nuosekliai žengė logišku ir nepertraukiamu ekonomikos plėtros keliu. Vis dėlto nereikia prarasti vilties, kad tapsime lygiateisiai”, – interviu „Veidui“ teigia vienas žinomiausių ir turtingiausių Lietuvos verslininkų Darius Mockus.

VEIDAS: Vienas aktualiausių praėjusios savaitės įvykių – Vyriausybės veiklos ataskaita. Politiniai oponentai ją pavadino „neveiklos“ ataskaita, o kaip atrodo jums?
D.M.: Politikai ar politikos apžvalgininkai gali kritikuoti tai, kas joje išdėstyta, norėti didesnio ar fundamentalesnio turinio. Aš sakyčiau, kad ši Vyriausybė yra rami, nuosaiki ir veikia metodiškai. Nepavadinsi jos nei proveržio, nei reformų Vyriausybe. Pavyzdžiui, yra neatsakytų klausimų energetikos srityje.
Manau, ši Vyriausybė nekelia sau ambicingų siekių, bet ir neprikrečia tokių nesąmonių, kuriomis kartais pasižymėjo prieš tai buvusi valdžia. Žinoma, pilietis ir verslininkas apie valdančiųjų darbą kalbėtų skirtingai, tačiau verslininkas iš Vyriausybės nieko ir nesitiki. Kitaip tariant, verslo žmonės niekada iš ko nors nieko nesitiki. Jie turi savo rinką, vartotojus, klientus ir kasdien rūpinasi prekių ar paslaugų kokybe.
O kaip pilietis, galiu pasakyti, kad mažos ekonomikos turi būti itin lanksčios ir efektyvios, nes tai yra jų išlikimo garantas. Tik beviltiškai didelės ekonomikos, turinčios didelę rinką ir begalinius išteklius, gali sau leisti veikti neefektyviai. Todėl kaskart keičiantis Vyriausybėms visoms joms linkiu nepamiršti racionalumo ir efektyvumo. Tokiu atveju ir visuomenė jaučia, kad valstybė turi aiškią kryptį.
VEIDAS: Esate sakęs, kad apie valdžią daug ką pasako gebėjimas kurti darbo vietas. Ši Vyriausybė džiaugiasi sumažėjusiu nedarbu ir emigracijos srautu. Ar tokie socialiniai pokyčiai ryškūs?
D.M.: Viena vertus, emigracija mažėja, kita vertus, ji vis tiek tęsiasi. Manyčiau, emigracija yra tiesiogiai susijusi su nedarbo lygio mažėjimu. Įdomu, kaip emigruojantys žmonės mažina nedarbo lygį: ar emigruoja dirbantieji, ar tie, kurie darbo čia neturi. Jei turime beveik 300 tūkst. bedarbių, kiek iš jų išvažiuoja svetur, tokia dalimi ir mažėja nedarbas. Tikslių tyrimų nėra, o čia reikia remtis negailestinga statistika, visa kita – tik spekuliacijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kodėl sėkmingą verslą sukūrusiam “MG Baltic” prezidentui Dariui Mockui nepavyksta susikurti nepriekaištingo verslininko reputacijos.

Kai išaiškėjo, kad alkoholio pramonės, žiniasklaidos, nekilnojamojo turto ir statybų imperiją valdantis „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus – aistringas teniso žaidėjas, teniso pamokomis ūmai susidomėjo nemažai šalies verslininkų ir visuomenės veikėjų. Ne vienas jų miklinti kojas teniso korte nusprendė tik norėdamas prisigretinti prie stambaus šalies verslininko.
Tad ne veltui D.Mockus kasmet atsiduria “Veido” sudarytame įtakingiausių Lietuvos žmonių sąraše, o šiemet tarp didžiausią įtaką turinčių verslininkų užėmė antrą vietą. D.Mockų šiemet lenkia tik Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Tačiau R.Dargis įtakingiausias dėl einamų visuomeninių pareigų, o kuo pasireiškia D.Mockaus, nevadovaujančio jokiai verslo organizacijai, įtaka?
„D.Mockus yra vienos iš didelių verslo grupių pagrindinis akcininkas ir vadovas, o kadangi turi įtakingų žiniasklaidos priemonių, kaip LNK televizija, per jas galėtų būti daroma įtaka visuomenės nuomonei, jei būtų reikalinga. Politikai yra jautrūs tam, ką ir kaip perteikia žiniasklaida, todėl ir politikams per tai gali būti daroma įtaka. Be to, „MG Baltic“ yra verslo grupė, aktyviai palaikanti ryšius su politikais ir per tai įgyjanti įtakos“, – dėsto Seimo narys konservatorius Jurgis Razma.
Iš tiesų D.Mockaus nepavadinsi verslininku, kuris nuo politikos laikosi atokiai. Rinkimų naktį jis su artimiausia palyda, nešini „Trejomis devyneriomis“, apsilanko pagrindinių partijų būstinėse, tad politikai jau įpratę kitą rytą po rinkimų vienas kitam kumščioti į pašonę: „Kiek „devynkių“ vakar išgėrei su Mockumi?“
Palaikyti ryšius su politikais D.Mockus apsisprendęs ne tik dėl savo verslo dydžio, bet ir pobūdžio. Alkoholio pramonė itin jautri politikų sprendimams – akcizų didinimas, alkoholio reklamos draudimas, prekybos ribojimas tiesiogiai veikia ir koncerno įmonių „Mineraliniai vandenys“ bei „Stumbras“ rezultatus. „Alkoholio gamyba, žiniasklaida labai aktyviai reguliuojama politikų įvairiai keičiamais įstatymais, tad besirūpinantis savo interesais verslininkas turi nežiopsoti, įrodinėti savo tiesą. Nebūtinai tiesiogiai – kad ir per atstovus“, – apibendrina J.Razma.

Kas D.Mockų sieja su V.Uspaskichu?

Šiemet po pirmojo Seimo rinkimų turo per visą žiniasklaidą nuvilnijo besišypsančio D.Mockaus, keliančio taures su už sukčiavimą teisiamu Darbo partijos vedliu Viktoru Uspaskichu, nuotraukos. O kai netrukus po šio užfiksuoto momento V.Upaskichas jau sėdėjo LNK televizijos rodomoje šokių laidos komisijoje, klausimų kilo dar daugiau.
Vėliau savo tiesas LNK laidose aiškino jau ne tik šis susikompromitavęs politikas, bet ir kiti „prisidirbę“ darbiečiai. Laidoje „Nuo… iki“ balsų pirkimu rinkimuose įtariami ir iš Seimo pašalinti Pinskai graudenosi dėl tokios „neteisybės“, žadėdami gintis Strasbūre, mielai rodė žurnalistams savo namus, atskleidė pašaukimą būti politikais ir draugiškai atsisveikino su laidos vedėja, taip ir nesulaukę nė vieno aštresnio klausimo.
Ar iki tol konservatorių rėmėju laikytas D.Mockus perėjo į V.Uspaskicho stovyklą? Verslininkas „Veidui“ tvirtino rinkimų naktį aplankęs penkių partijų būstines, tačiau žurnalistai jį nufotografavę Darbo partijos būstinėje. „Mes žinome, kad keičiasi valdžia, tad mes norime prognozuoti, kaip ta valdžia elgsis ir kokia bus ekonominė politika“, – kodėl lankėsi pas V.Uspaskichą, komentavo D.Mockus.
Verslininkas kartu neigė rėmęs konservatorių partiją: „Jei pažiūrėti į konservatorių ekonominę politiką ir santykį su verslu, tai jis yra joks. Nebeprasminga apie tai kalbėti, nes nė vieno kito premjero neturėjome, kuris apskritai neturėtų santykio su verslu. Pati ekonominė politika buvo tokia, kad valdžia sau, verslas sau“.
Tačiau oficiali statistika pono Mockaus žodžių nepagrindžia – netgi priešingai, byloja visai ką kita. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2011 metais “MG Baltic” koncernui priklausančios įmonės „Tromina“ ir „MG Baltic Media“ Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partiją parėmė 80 tūkst. Lt, valdančiojoje koalicijoje buvusią „Liberalų ir centro sąjungą“ – 40 tūkst. Lt, o opozicijoje buvusi socialdemokratų partija iš koncerno įmonių gavo jau kur kas mažiau – 35 tūkst. Lt.
Beje, dar viena šios dėlionės detalė – „MG Baltic“ koncernui priklausančio portalo „Alfa“ vyriausiasis redaktorius Virgis Valentinavičius nuėjo dirbti buvusio premjero Andriaus Kubiliaus patarėju.
Politikos peripetijų žinovai aiškina, kad D.Mockus palaiko tas politines jėgas, kurios yra valdžioje, tad rinkoje uoslę gerai ištreniravęs verslininkas ją panaudoja bandydamas nuspėti ir politinius vėjus. Tiesa, šįkart D.Mockus greičiausiai bus apsigavęs. Naujoje valdančiojoje koalicijoje, tikėtina, visi ir būtų šokę pagal V.Uspaskicho muziką, tačiau nenumatė, kad sukčiavimu įtariamos partijos vedlį taip aršiai užblokuos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
D.Mockaus verslo sąsajos su politikais išlenda jau seniai, o V.Valentinavičius – ne vienintelis buvęs koncerno darbuotojas, nuėjęs dirbti vienam iš trijų aukščiausių šalies pareigūnų. Kai vyko „Stumbro“ privatizavimas, tuometinis „MG Baltic“ korporatyvinių reikalų direktorius Valdas Sutkus įsidarbino visuomeniniu prezidento Rolando Pakso konsultantu. O kai iš privatizavimo konkurso esą dėl nepatikimumo buvo pašalintas didžiausią sumą konkurse pasiūlęs investuotojas – „Latvijos balzams“ ir „Stumbras“ atiteko antruoju numeriu konkurse likusiam „MG Baltic“, V.Sutkus iš R.Pakso patarėjų komandos pasitraukė. Tuometiniai konkurso dalyviai su „Veidui“ dalijosi įtarimais, kad esą privatizacija buvo neskaidri. Tiesa, į teismus niekas nesikreipė, jokie patikrinimai nepradėti, tačiau abejonių viešojoje erdvėje liko iki šiol.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Veido” interviu su Dariumi Mockumi

VEIDAS: “Veido” atliktoje apklausoje užėmėte antrą vietą tarp įtakingiausių Lietuvos verslininkų. Kaip tai vertinate ir kodėl, jūsų nuomone, esate laikomas tokiu įtakingu?
D.M.: Nieko aš apie negalvoju. Ką gali galvoti – čia viskas svertų klausimas: jei gauni postą, tada tai įtaka, kurią gali realizuoti. O čia verslininkas, darantis privatų verslą, – tas jo įtakingumas neturi jokių formų, mano vertinimu. Aš neturiu jokių postų, išskyrus verslą, už kurį esu atsakingas. Kiek esu atsakingas partneriams, bankui, tiek mano tiesioginės įtakos sferos ir yra.
VEIDAS: Po pirmojo Seimo rinkimų turo daugelis jus pastebėjo keliant taurę su juodosios buhalterijos byloje teisiamu Darbo partijos pirmininku Viktoru Uspaskichu. Kokie ryšiai jus sieja? Ar palaikote, o jei taip – kodėl palaikote šią sukčiavimu įtariamą partiją?
D.M.: Mes turime tokią gražią tradiciją, kurią vadiname politikų olimpinėmis žaidynėmis, nes rinkimai vyksta kas ketveri metai, kaip ir olimpinės žaidynės. Kas ketveri metai mes apvažiuojame pagrindinių partijų būstines, šiais metais taip pat apvažiavome penkias būstines. Mus tiesiog užfiksavo toje būstinėje, kuriai buvo didysis dėmesys, nes ji laimėjo tą rinkimų etapą. Bet lygiai taip pat mes buvome ir kitose būstinėse.
Jūs juk žinote – pagal Rinkimų įstatymą negalima remti, tai koks čia rėmimas. Mes tiesiog apvažiuojame ir pasižiūrime, kaip dirba partijų štabai, kas valdys Lietuvą artimiausiais metais. Mes susidarome savo vaizdą. O jei kalbėsime apie tai, kad žmogus yra teisiamas ar partija yra teisiama, tada logika būtų tokia: jeigu ji negali dalyvauti rinkimuose, jos reikia neleisti į rinkimus, o jeigu leidi jai dalyvauti, tai tada neaišku, kuo kaltinti, – kad ji laimi tuos rinkimus? Sakyčiau, čia alogizmas: jei ta partija yra už įstatymo ribų, jos reikia neprileisti prie rinkimų, o jeigu jinai yra rinkimuose ir dar laimi tuos rinkimus, tai tada jos ignoruoti negalima.
VEIDAS: Tai gal galite tiesiai ir atsakyti – koks jūsų požiūris į tą partiją ir ar jūs ją palaikote?
D.M.: Mes nepalaikome jokios partijos. Mes rinkėjai, mes balsuojame, o po to būnant versle mums tenka dirbti su išrinktais valdžios žmonėmis. Šiuo atveju jūs puikiai žinote, kad yra keturių partijų sudaryta koalicija ir terminas “patinka – nepatinka” čia netinka. Mes žinome, kad keičiasi valdžia, mes norime prognozuoti, kaip ta valdžia elgsis, kokia bus ekonominė politika, dėl to juos stebime, žiūrime, kaip keisis klimatas mūsų valstybėje. Mums ne tas pats.
VEIDAS: Yra verslų, kurie nutolę nuo politikos, bet jūsų atžvilgiu gana dažnai iškyla įvairių sąsajų su politikais: dar neseniai buvote įvardijamas kaip konservatorių rėmėjas, viešojoje erdvėje skelbiama, kad apmokėjote koncertus Garliavos miniai.
D.M.: Su Garliavos minia jokių sąsajų neturiu. Niekada gyvenime neapmokėjau nei koncertų, nei Garliavos minios. Su konservatoriais lygiai taip pat – aš neturiu ko komentuoti, nes nėra nei paties rėmimo, nei atramos, juolab kad jei pažiūrėtume į konservatorių ekonominę politiką ir santykį su verslu, tai jis yra joks. Nebeprasminga apie tai kalbėti, nes neturėjome nė vieno kito premjero, kuris neturėtų apskritai jokio santykio su verslu. Pati ekonominė politika buvo tokia, kad valdžia sau – verslas sau.
VEIDAS: Apklausos dalyvių nuomone, jūsų įtaka didelė ir dėl valdomos žiniasklaidos priemonių. Ar siekdamas didinti įtaką pasukote į žiniasklaidos verslą?
D.M.: Įžengėme į šią sritį, nes žiniasklaida yra verslas. Šiandien „MG Baltic Media“ grupė yra stambiausia žiniasklaidos grupė, ir mes į tai žiūrime kaip į verslą. Tai reklamos rinkos dalis – su papildomais prieskoniais, papildomomis atsakomybėmis, lūkesčiais iš vartotojų pusės. Žiniasklaidos paskirtis – atspindėti realybę, todėl visada kyla didelė diskusija, koks tas atspindys teisingas. Mes turime amžiną diskusiją, kas kaltas – veidas ar veidrodis. Didžiai filosofinis klausimas, bet jautrumas yra padidėjęs, nes žiniasklaidos paskirtis – informuoti visuomenę, ir šalia pateikiamų faktų galima įžvelgti tam tikrų simpatijų, antipatijų ir t.t. Mano požiūriu, tai yra verslas su tam tikra papildoma atsakomybe.
VEIDAS: Ar esate naudojęsis žiniasklaida savo interesams?
D.M.: Jūs turėtumėte žiūrėti, nes irgi esate žiniasklaida, ir komentuoti. Aš manau, kad mes nesinaudojame, o jūsų, tokios pat žiniasklaidos priemonės, pareiga sekti, pastebėti, viešinti tam tikrus faktus, jei tai yra daroma.
VEIDAS: Žiniasklaida pastebėjo tam tikrų atvejų, pavyzdžiui, kad per jūsų ir pono Vladimiro Romanovo konfliktą abi pusės pasinaudojo joms priklausančiomis žiniasklaidos priemonėmis: portalu “Alfa” ir dienraščiu “Vilniaus diena”. Taigi žurnalistai įžvelgia, kad naudojatės žiniasklaida.
D.M.: Nežinau, aš asmeniškai nei lankausi mūsų žiniasklaidos priemonėse, nei dalyvauju, nei rašau laiškus, nei per jas pasisakau ar reiškiu nuomonę. Tai, manau, yra vienas didelis skirtumas, palyginti su V.Romanovu. Aš nei uždraudžiu, nei liepiu to daryti. Nei aš esu redkolegijų narys, nei atsakingas už turinio formavimą. Žiniasklaidos priemonės dirba savo darbą ir aš visiškai ten nesikišu.
VEIDAS: Kaip pakomentuotumėte, kad nepaisant to, jog sukūrėte didelį koncerną, tapote reikšmingu darbdaviu, jūsų verslo kelią lydėjo įvairios nemalonios istorijos – skandalingos skyrybos su partneriu Tadu Karosu, “Mitnijos” vadovo Antano Gureckio savižudybė?
D.M.: Nieko nedarydamas, nieko ir nepadarysi – nei gero, nei blogo. Partnerystė – labai sudėtingas dalykas, reikia kada nors būti partnerystėje, kad tą žinotum. Tai lemia natūralus žmonių, kompanijų augimas, interesų išsiskyrimas. Versle partnerystė – dar sudėtingesnis dalykas nei šeimoje, kurią vienija vaikai, pasiskirstymas pareigomis. Nieko išskirtinio mūsų istorijoje nematyčiau, nes nelabai daug žinau verslų, kuriuose partnerystė per 20 metų išsilaikė, juo labiau perėjus tokį audringą vystymosi laikotarpį. O tai, kas nutiko su “Mitnija”, visai kita patirtis – tikėjimo, pasitikėjimo tarp akcininkų ir vadovų. Su tokia tragiška ir liūdna baigtimi – gavome labai rimtą pamoką. Tai labai graudi patirtis.
VEIDAS: Užsitarnavote, nors labai veržlaus ir iniciatyvaus, bet taip pat agresyvaus ir net šiek tiek pavojingo verslininko vardą. Kaip į tai žiūrite?
D.M.: Kokį užsitarnavau, tokį turiu. Rinka nėra vien tik labai gerų ir malonių žmonių susitikimas. Rinkoje tu konkuruoji – laikaisi priimtų taisyklių, bet turi būti reiklus sau, organizacijai ir žmonėms, su kuriais dirbi. Yra taip, kaip yra.

Žiniasklaidos priemonės Lietuvoje vis dažniau tampa jų savininkų įrankiais kovoje su politiniais ar verslo priešininkais. Paminant žiniasklaidos etikos normas ir visuomenės informavimo misiją, tokie straipsniai pasirodo periodiškai. Naujausias atvejis – verslininkų Vladimiro Romanovo ir Dariaus Mockaus mūšis, persikėlęs į jų valdomas žiniasklaidos priemones.
Pirmasis pradėjo koncerno „MG Baltic“ savininkas, kuriam priklausančiame interneto portale „Alfa“ pasirodė straipsnis apie „caraitį Vladimirą“ – pagrindinį Ūkio banko akcininką – su įtarimais, esą Ūkio bankas susijęs su tarptautinėmis pinigų plovimo schemomis. Jau po poros dienų V.Romanovui priklausanti spauda kirto atsaką – dienraštyje „Vilniaus diena“ ir interneto portale išėjo informacija, esą „MG Baltic“ koncernas nemokus ir negrąžina paskolos Ūkio bankui. Prie straipsnio prikabintame komentare V.Romanovas “diagnozavo”, kad “MG Baltic” koncerną valdo psichiškai nesveikų žmonių kompanija, o paskui D.Mockų velkasi lavonų šleifas. Per kelias dienas “Diena Media” grupės leidiniuose išėjo visa serija straipsnių apie D.Mockų – apie šantažuojamą Ūkio banką, apie keistas mirtis jo aplinkoje, apie nusišovusio „Mitnijos“ vadovo Antano Gureckio šeimos persekiojimą, nuodus ir užkeikimus.
Beje, pernai V.Romanovas savo leidinius išnaudojo susipykęs su kitu Kauno milijonieriumi Tautvydu Barščiu – tuomet „Kauno dienoje“ pasirodė publikacija, esą T.Barštys gydėsi psichiatrijos ligoninėje ir buvo laikomas itin sunkių, paranojiška šizofrenija sergančių ligonių skyriuje.
Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius tokią tendenciją  įvardijo kaip žiniasklaidos verslo ligą. „Vertinu labai blogai. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra straipsnis, kuris nurodo, kad žiniasklaidą naudoti asmeninių sąskaitų suvedinėjimams – draudžiama. Aiškiai pasakyta, kad žiniasklaida ir žurnalistika yra viešoji vertybė ir turi tarnauti visuomenės, o ne privačiam interesui. Kai žiniasklaidos priemonės savininkas nori gražiai atrodyti savo leidiniuose ir pasirodo su gyvūnėliais – tuštybei dar gali būti atleidžiama, nors pagal Etikos kodeksą tai negražu, bet kai bandoma savo verslo reikalus spręsti ne teisinėmis priemonėmis, o žiniasklaidoje, tai vienas šiurkščiausių etikos pažeidimų“, – akcentuoja D.Radzevičius.
Pasak LŽS pirmininko, prasidėjus privatizacijai žiniasklaidos priemones įsigijo žurnalistai, o dabar atėjo savininkų karta iš kitų verslų, kuri žiniasklaidą supranta, ne kaip socialiai atsakingą verslą, o kaip papildomą galios svertą.

Koncerno „MG Baltic“, kurio valdomos įmonės kasmet valstybei sumoka 700–800 mln. Lt mokesčių, prezidentas ir vienintelis akcininkas Darius Mockus mano, kad lopydama biudžeto skyles Vyriausybė šiemet jau nebedrįs vėl kelti mokesčių, o priežastis, pasak verslininko, nors ir primityvi, bet užtat labai aiški: rudenį laukia parlamento rinkimai.
D.Mockaus vertinimu, ši Vyriausybė visiškai neišnaudojo krizės suteikto šanso reformuoti šalies valdymą. Mūsų politikai, pasak „MG Baltic“ vadovo, įrodė viena: valstybės problemas jie geba spręsti tik banaliausiais būdais. „Mūsų valstybę valdo ir svarbiausius ekonomikos sprendimus priima žmonės, kurie aiškiai nesusigaudo, kaip tą daryti. O jei savo valstybėje tvarkaisi kaip visiškas „biezdarius“, tai ir negali tikėtis, kad jaunimas iš čia nevažiuos“, – duodamas interviu „Veidui“ sakė vienas turtingiausių šalies žmonių D.Mockus.

VEIDAS: Ką manote apie pastarųjų savaičių suirutę šalies valdžioje? Kokią įtaką tokios krizės valstybėje daro verslui?
D.M.: Kilusi krizė dėl vidaus reikalų ministro ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų didesnį poveikį daro ne legaliam, o šešėliniam verslui. Nes šešėlis tuomet mažiau prižiūrimas ir turi visas galimybes suvešėti. Tačiau man, kaip piliečiui, apmaudu, kad vyksta tokie dideli viešųjų ryšių karai, rodomos pusiau vaikiškos ambicijos. Apmaudu, kad aukščiausi valžios pareigūnai nesugeba išspręsti tokių menkų problemų. Juk valstybėje šiandien yra daug sudėtingesnių klausimų, realių ekonomikos problemų, turinčių tiesioginės įtakos visų žmonių gyvenimui. Ir tai reiškia daug daugiau, nei vieno ministro, lyg kokios papūgos, nuolatinis kartojimas, kad jis neatsistatydina, nes laikosi įstatymų, kad jį į postą delegavo partija ir pan. Tai, kas vyko, yra labai prasto skonio vodevilis.
Kita vertus, Raimundo Palaičio elgesį galima suprasti: jis buvęs Palangos verslininkas, o jie per du mėnesius turi užsidirbti visiems metams. Gal todėl ta viena ar dvi savaitės poste tokios brangios, kad negali tiesiog oriai išeiti.
VEIDAS: Kaip vertinate prezidentės Dalios Grybauskaitės veiksmus per šį skandalą?
D.M.: Akivaizdu, kad prezidentė pasirinko poziciją ne tiek užsiimti užsienio politika, kiek lemti visus procesus, vykstančius šalies viduje. O čia, matyt, yra pirmas atvejis, kai tai padaryti nelabai pavyko. Tai jau ne kartą įvardijo politologai, ir aš tegaliu sutikti su tokia nuomone.
VEIDAS: Kone kiekvieno politinio skandalo metu primenama, kad Valstybės saugumo departamentas masiškai klausosi privačių asmenų telefono pokalbių. Kaip manote, ar saugumas klausosi ir jūsų pokalbių telefonu?
D.M.: Visiškai tuo neabejoju. Jau pripratau visą gyvenimą šnekėti kaip į mikrofoną. Žinoma, jaukumo tai nedaug suteikia. Kita vertus, jei laisvoje demokratinėje šalyje saugumas tik tuo ir užsiima, kad ką nors seka ir šnipinėja, nematau čia nieko gero.
VEIDAS: Lietuva iš lėto atsitiesia po jūsų koncerną ir visą šalies verslą sukrėtusios ekonominės krizės. Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad ekonomikos atsigavimas būtų spartesnis?
D.M.: Visi receptai seniai parašyti ir visi žino, ką reikia daryti. Vyriausybėje, visose ministerijose guli tos „receptų“ knygos, bet kas iš to, jei niekas nedaroma. Būtent tokia situacija yra šiandien. Juk nedaryti yra lengviau, nei daryti.
Kai užklumpa tokios beveik karinės situacijos – kai 16 proc. krinta BVP ar fiksuojamas 25–30 proc. mažmeninės prekybos nuosmukis, smūgis būna tikrai didelis ir ekstrinės priemonės tada yra privalomos. Bet mūsų valstybei veiklumo stinga net ir tokiais kritiniais momentais. Štai jums pavyzdys – senų daugiabučių renovavimas. Atrodo, čia vien tik pliusai, yra ir pinigų skirta, bet milijardas litų kaip gulėjo, taip tebeguli. Yra už tai atsakingi žmonės, kurie nešioja ministrų antpečius ir kalba, regis, protingai, bet jų darbo rezultatas – absoliutus nulis. Man atrodo, jiems turėtų būti gėda. Apskritai Lietuvoje ekonomikos srities vairalizdė neretai duodama neįgaliems žmonėms. UAB Lietuva valdoma prastai. Ir tai mane, kaip pilietį, labai siutina.
VEIDAS: Kaip vertinate faktą, kad didžiausia našta per sunkmetį gulė ant verslo pečių, kuris susitraukė gerokai labiau nei viešasis sektorius?
D.M.: Versle viską riboja rinka: patys savo verslą prižiūrime, keliame sau efektyvumo ir reiklumo kriterijus. O kai viskas krinta, tu tiesiog negali nedaryti būtinų veiksmų, nes galų gale bankrutuosi. Verslas tiesiog negali kitaip elgtis. Na, o kai prireikia karpymų valstybės valdymo srityje ar viešajame sektoriuje, koks nors aukštas pareigūnas pradeda galvoti apie savo giminaičius, dirbančius valstybės tarnyboje. Galiausiai išgirstame, kad valdymo išlaidos ne tokios jau didelės.
Iš tiesų kiekvienas verslas per krizę turi šansą susipurtyti, susitvarkyti. Valstybė – taip pat. Lietuva dabar šaukia, kad atlaikėme krizę, bet kieno sąskaita: išgyvenome, nes skolinomės milijardus, patyrėme didžiulę emigraciją. O visa kita liko kaip ir anksčiau: darbo vietų kūrimas mūsų šaliai niekada nebuvo prioritetas, viešasis sektorius – sveikatos apsauga, švietimo ir socialinė sritys ir toliau tvarkomos neūkiškai, ten baisus disbalansas.
Beje, pernai man asmeniškai teko patirti, kaip veikia sveikatos apsaugos sistema Belgijoje. Man ten buvo atlikta planinė operacija. Jų darbo efektyvumas, greitis, dinamika, funkcijų pasiskirstymas man padarė didžiulį įspūdį. Tokią operaciją, kurią pas mus atlieka gal dešimt specialistų, Belgijoje atlieka vienas žmogus.
Visos ekonomikos esmė yra tai, kaip efektyviai tu tvarkaisi. Nesvarbu, ar valdai ligoninę, ar verslą, ar valstybę. Deja, dabartinei Lietuvos valdžiai labai trūksta politinės valios, o ypač – administracinių gebėjimų.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar šiemet Vyriausybei neteks vėl kelti mokesčių?
D.M.: Oi, ne. Dėl tos primityvios priežasties, kad šiemet bus rinkimai, mokesčių jau nebekels. Kad ir nebėra kur. Gal ir gali dar kilstelėti PVM, bet kad jau dabar aplinkui viskas pigiau. Jei PVM didinimas būtų panacėja, Amerikoje šis mokestis nesiektų 7 proc. Juk tai vienas patraukliausių mokesčių grobstymui. Jei būtų taip paprasta gyvenimo gerovę kelti vien didinant mokesčius… Tai tas pat, kas tikėtis nuolat imti derlių nieko nepasėjant.
VEIDAS: Na, Andrius Kubilius tokiu principu sprendžia visas biudžeto problemas.
D.M.: PVM yra lengviausiai surenkamas ir paprasčiausiai administruojamas, o pas mus labiausiai norima daryti tokius sprendimus, kad pokšt, ir yra. Šiandien pasakiau, o rytoj jau vyksta.
VEIDAS: Kaip vertinate turto mokesčio įvedimą?
D.M.: Visame pasaulyje toks mokestis yra. Reikia, ir mokėsime. Regis, suskaičiuota 740 šeimų, kurias apmokestins. Galima tai vadinti socialiniu teisingumu, bet man atrodo, kad tai labiau pataikavimas rinkėjams, siekis atimti ir perdalyti. Mesti primityvūs bolševikiniai šūkiai, bet tai nesprendžia ekonominių problemų.
VEIDAS: Nuo atgimimo pradžios emigravo apie 700 tūkst. lietuvių. Kaip masinė emigracija veikia jūsų verslą?
D.M.: Jei mažėja gyventojų, mažėja ir rinkos potencija. Kita vertus, emigracija nėra vienareikšmis blogis. Ar geriau, kad žmogus sėdėtų be darbo ir lauktų pašalpų? Jei aš pats būčiau kokių dvidešimties metų ir žinočiau, kad kitoje šalyje darydamas tą patį galiu parduoti savo gebėjimus tris keturis kartus brangiau, gerai pasvarstyčiau, ar verta likti Lietuvoje.
VEIDAS: Kaip šiandien sekasi jūsų verslo grupei, ko tikitės iš 2012 metų, ar ketinate didinti darbo vietų skaičių?
D.M.: „Apranga“ šiemet planuoja atidaryti penkiolika naujų parduotuvių, tad bus sukurta ir per šimtą darbo vietų. Manau, 2012-ieji bus kilimo metai, nors ir sudėtingi. Nuotaikos versle išlieka atsargios. Kad ir kaip keista, jei pas mus kyla energetikos kainos, tai kyla ir BVP. Kylant bendram infliacijos fonui BVP automatiškai paauga.
VEIDAS: Jei jau kalbame apie kainas, benzinas tuoj kainuos penkis litus už litrą, maisto kainos irgi nesuvaldomai kyla. Ar tai lemia objektyvios priežastys?
D.M.: Mažeikiuose turime naftos perdirbimo bendrovę, o už degalus iš visų trijų Baltijos šalių mokame brangiausiai, tad kyla visokių klausimų. Turiu negerą nuojautą, kad jei ir atominė stovės pas mus, elektra mums bus brangesnė, nors visame pasaulyje turėtų būti atvirkščiai. Vėlgi aš visa tai suversčiau mūsų neūkiškumui ir nekokiems gebėjimams valdyti savo šalį. Na, o maisto produktų brangimas, manau, yra paslėptos infliacijos pasekmė. Visame pasaulyje dabar sočiai spausdinami doleriai ir eurai, tai ir lemia kainų didėjimą.
VEIDAS: Jūsų koncernas valdo LNK televiziją ir keletą kitų žiniasklaidos priemonių. Esate minėjęs, kad žiniasklaida jums yra toks pat verslas kaip ir kiti, o ne įrankis įtakai didinti. Kodėl tuomet tebelaikote nuostolingai dirbantį „Alfa.lt“ naujienų portalą?
D.M.: Mes, kaip tikri optimistai, tikimės, kad anksčiau ar vėliau portalas išlips iš nuostolių. Internetas yra milžiniška jėga, informacijos operatyvumas neįtikėtinas, bet kol kas mums nepavyksta to paversti pinigais. Kita vertus, nuostoliai nėra tokie jau dideli, kad jų nebūtų galima pakęsti.
VEIDAS: Kaip manote, ar reikėtų taikyti žiniasklaidos įsigijimo apribojimus įvairiems politikams, bankininkams, oligarchams? Ar jums asmeniškai patinka skaityti Vladimirui Romanovui ar Viktorui Uspaskichui priklausančią spaudą?
D.M.: Na, aš jos neskaitau, bet yra ir gerų pavyzdžių, kai verslininkai leidžia visai neblogus laikraščius. Įsigydamas žiniasklaidos priemonę gali turėti įvairių motyvų. Jei tesieki įgyti propagandinį ruporą, manau, skaitytojai tai visada atskirs.
VEIDAS: Premjeras žadėjo, kad Lietuva bus mažiausiai korumpuotų valstybių dvidešimtuke. Kaip mums sekasi šito siekti? Atleiskit už įžūlų klausimą, bet ar jums tenka mokėti kyšius?
D.M.: Man kyšių mokėti netenka. Nelabai suprantu, kokiais būdais tai bus matuojama, bet, aišku, korupcija yra amžina problema, ji buvo ir bus, ir kiekviena valstybė privalo su tuo kovoti.

D.Mockus: “Nė kiek neabejoju, kad saugumas klausosi mano pokalbių telefonu.”

"Veido" archyvas

“Mockus – tai švietimas”, “Mockus švariame lape nupieš naują šalies istoriją” – taip A.Mockus apibūdinamas reklaminiuose plakatuose

Naujausios sociologinės apklausos rodo: jei rinkimai vyktų šiandien, buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras Antanas Mockus taptų Kolumbijos prezidentu. Ir kartu pirmuoju lietuvių kilmės prezidentu užsienyje.

A.Mockus nėra politikas. Jis nepriklauso jokiai Kolumbijos politinei partijai, neturi aiškios rinkimų programos ir nėra nei kairysis, nei dešinysis.

Vienintelė jo aiški pozicija – žaliosios idėjos, kurias lietuvių kilmės A.Mockus propaguoja kaip Žaliųjų judėjimo (“Partido Verde”) lyderis. Bet ir šioje srityje jis nesiekia nei kokio ypatingo reguliavimo, nei turi revoliucinių idėjų.
“Tiesiog viskas turi plaukti iš žmonių širdžių, o aš pamėginsiu į jas tai sudėti”, – žada idealistiškai nusiteikęs A.Mockus. Jis rengiasi paimti švarų lapą ir pradėti rašyti naują Kolumbijos istoriją. Tokios Kolumbijos, kurios žmonės esą bus išsilavinę, intelektualūs ir apsiskaitę.

Tokių jo žodžių rinkėjai dažnai nesuvokia, bet vis labiau žavisi, mat yra pavargę nuo pragmatiškų, korumpuotų ir savanaudžių politikų, todėl keisti ir jausmingi A.Mockaus filosofavimai, kaip rašo laikraštis “El Pais”, – jiems tarsi gaivaus oro gurkšnis.

Jis vadinamas filosofu, intelektualu, šviesuoliu. Ir kartu ekscentriku, maištautoju bei išsišokėliu. Viena vertus, jo reputacija nepriekaištinga – jis vadinamas žmogumi, niekada neėmusiu kyšių ir nesiekusiu pralobti. Kita vertus, kolumbiečiams, ypač Bogotos, kurios meras buvo net dvi kadencijas, gyventojams jis pažįstamas kaip buvęs valstybinio universiteto rektorius, postą praradęs tuomet, kai įtūžusią studentų minią užčiaupė nusismaukdamas prieš juos kelnes. Dar jis žinomas kaip Betmeno kostiumą vilkėjęs superherojus, užsimojęs įveikti neįveikiamą priešą – grafitus ant Bogotos pastatų sienų.

Beje, A.Mockus prisimenamas ir dėl žaismingų akcijų. Pavyzdžiui, kai nepaklusnius motociklininkus gatvėse auklėjo besišypsantys mimų teatro aktoriai, o pats A.Mockus, agituodamas taupyti vandenį, pliuškenosi miesto fontane.

Nesuklysime pasakę, kad tai vienas garsiausių visų laikų Bogotos vadovų. Kad ir kokius neįprastus metodus jis rinkosi, A.Mockui iš tiesų sekėsi tramdyti nusikalstamumą ir pamažu diegti žaliąsias idėjas sostinės gyventojams. Ir už šiuos nuopelnus jis neretai lyginamas su buvusiu Pietų Afrikos Respublikos prezidentu Nelsonu Mandela ar Indijos tautinio išsivadavimo lyderiu Mohandu Gandhi, o dabar A.Mockus vis dažniau vadinamas Lotynų Amerikos Baracku Obama.

Stulbinamas populiarumas

A.Mockaus paralelės su dabartiniu JAV vadovu brėžiamos neatsitiktinai. A.Mockaus, kaip ir B.Obamos, populiarumas tiesiog stulbinamai kyla – tokio staigaus gerbėjų gretų gausėjimo nebuvo matęs nė vienas ligšiolinis Kolumbijos kandidatas į prezidentus.

Pernai pavasarį, kai A.Mockus ėmė rengtis rinkimų kovai, savo sėkme netikėjo net jis pats. Apklausos tuomet bylojo, kad nors Bogotoje už A.Mockų būtų balsavę per 50 proc. rinkėjų (t.y. apie 3 mln. žmonių), visoje Kolumbijoje už A.Mockų būtų balsavę vos 2 proc. rinkėjų.

Tokie skaičiai laikėsi beveik visus metus – favoritu laikytas buvęs gynybos ministras, dabartinio šalies prezidento Alvaro Uribe šalininkas Juanas Manuelis Santosas, o A.Mockus reitingų lentelėse tenkinosi trečia, kartais ketvirta ar penkta pozicija.

Bet staiga viskas pasikeitė. Šių metų balandžio pradžioje tyrimų bendrovės “Ipsos-Napoleon Franco” atlikta apklausa atskleidė stulbinamą faktą: A.Mockus tapo stipriausiu J.M.Santoso konkurentu, mat už jį per pirmąjį rinkimų turą pareiškė balsuosiantys 20 proc. kolumbiečių. Ir šie skaičiai didėja su kiekviena diena. Regis, vos per kelias savaites A.Mockus tapo charizmatiškiausiu lyderiu.

Pažvelgęs į socialinį tinklą “Facebook”, nori nenori prisimeni B.Obamos rinkimų kampaniją, kuri visa jėga driokstelėjo būtent internete. A.Mockaus gerbėjų gretos “Facebook” tinkle balandį didėjo maždaug po 10 tūkst. per savaitę. Mėnesio pradžioje čia A.Mockų palaikančių rinkėjų buvo apie 200 tūkst. (J.M.Santosą – apie 30 tūkst.), balandžio viduryje – apie 300 tūkst., o dabar šis skaičius jau siekia pusę milijono.

Tačiau nereikia nė virtualios erdvės, kad įsitikintum, jog A.Mockus kasdien tampa vis populiaresnis ir jau ne tik lipa J.M.Santosui ant kulnų, bet vis dažniau pavadinamas pagrindiniu pretendentu į prezidento postą.

Naujausia apklausa, kurią televizijos “CM&” užsakymu atliko agentūra “Centro Nacional de Consultoria”, rodo, kad per pirmąjį rinkimų turą, kuris vyks gegužės 30 d., A.Mockus gali surinkti net 35 proc. balsų, vos vienu procentu atsilikti nuo J.M.Santoso ir kartu su juo patekti į antrąjį turą, vyksiantį birželio 20-ąją.

Na, o čia A.Mockus, tikėtina, surinktų jau 50 proc. balsų, būtų išrinktas šalies vadovu ir taptų pirmuoju lietuvių kilmės užsienio šalies prezidentu.

A.Mockaus biografija

1952 m. gimė Kolumbijos sostinėje Bogotoje, išeivių iš Lietuvos Nijolės ir Alfonso šeimoje. 1969 m. su pagyrimu baigė prancūzišką mokyklą.
1969–1979 m. studijavo matematiką Dižone, Prancūzijoje, ir įgijo topologijos profesoriaus ir filosofijos magistro laipsnį. Dirbo Kolumbijos nacionaliniame universitete.
1995–1998 m. buvo Kolumbijos sostinės Bogotos meras.
1998 m. pirmą kartą nesėkmingai dalyvavo prezidento rinkimuose.
2001–2004 m. antrą kartą tapo Bogotos meru.