BFL

Europos  Komisijos ir Lietuvos požiūris į mūsų šalies neatidėliotinus darbus skiriasi, nes vieni matuoja juos dešimtmečiais, o kiti – nuo rinkimų iki rinkimų.

Kai skaitai neseniai Vyriausybės pristatytą jos veiklos 2014 m. ataskaitą, nenustoji stebėtis tokia gausybe darbų, kad jiems išvardyti prireikė 86-ių A4 formato lapų. Vyriausybė, nepaisant ministro pirmininko vėliau sau neva iš kuklumo pasirašyto šešeto, giriasi didžiule sėkme praktiškai visose srityse.

Tuoj po Lietuvos Vyriausybės savigyros dokumento paskelbtose Europos Komisijos (EK) ir Europos Sąjungos Tarybos kasmetinėse rekomendacijose Lietuvai mūsų šalies sėkmė vertinama gerokai kukliau.

Skaitant vieną paskui kitą šiuos du dokumentus susidaro įspūdis, kad kalbama ne apie tą pačią valstybę: Lietuvos valdžios akimis, viskas sparčiai gerėja ir gerės. Europinės institucijos, atvirkščiai, Lietuvą įspėja apie artėjančias dideles problemas šaliai, jei ji neatidėliodama jau šiandien nesiims prioritetinių darbų.

Šįsyk EK suformuluotos rekomendacijos visoms šalims kaip reta glaustos, bet susikoncentravusios į esmines sritis. Kaip teisingai pastebėjo EK vicepirmininkas Valdis Dombrovskis, jei viskas – prioritetas, vadinasi, niekas nėra prioritetas. Lietuvos Vyriausybė, atvirkščiai, ataskaitoje surašė viską, ką galėjo surašyti, vienodai gausiai, kad tik susidarytų iliuzija apie nepaliaujamą darbų srautą. EK parengtuose dokumentuose – rekomendacijų motyvaciniame dokumente, šalies ataskaitoje – kur kas aiškiau matyti mūsų valstybė ir europiniame, ir laiko perspektyvos kontekste.

Tas kontekstas ir diktuoja prioritetus, kurie kažkodėl mūsų Vyriausybės ataskaitoje neišryškinti kaip svarbiausi darbai.

Europos institucijos ne pirmą kartą atkreipia dėmesį, kad Lietuvai reikia rengtis didžiausiems ES demografiniams iššūkiams: mūsų ne tik mažėja, bet ir menksta darbingo amžiaus asmenų dalis tarp visų šalies gyventojų. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai ir maža šalis gali sėkmingai tvarkytis, bet tik tuo atveju, jei nėra didžiulės disproporcijos tarp mokančių mokesčius dirbančiųjų ir nedirbančiųjų vaikų, jaunimo bei senjorų, nėra disbalanso tarp valstybės galimybių ir įsipareigojimų, galų gale – jei darbo rinkoje kuriama didelė pridėtinė vertė. Deja, Lietuvoje jau užprogramuotas dirbančios ir išlaikomos gyventojų dalies disbalansas.

Jau ne pirmą kartą Pasaulio bankas ar europinės institucijos skelbia gąsdinančias demografines prognozes. Ką tik Eurostatas vėl paskelbė, kad 2040 m. mūsų neliks nė dviejų milijonų. Tiesa, pasigirsta reikalavimų, kad Lietuvos reikia atsiprašyti, nes neva Eurostatas pradangino 250 tūkst. Lietuvos gyventojų, mat neįskaičiavo naujausių tikrai teikiančių vilties mažėjančios emigracijos ir didėjančios reemigracijos duomenų, be to, įskaičiavo duomenis tų metų, kai dėl pasikeitusios sveikatos draudimo tvarkos masiškai savo išvykimą deklaravo ir ankstesnių metų emigrantai.

Tačiau, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, tokiose prognozėse remiamasi kelerių metų duomenimis ir skaičiuojami įvairūs ateities scenarijai, tarp jų ir visai eliminavus emigracijos poveikį, nors, nepaisant emigracijos mažėjimo ir reemigracijos didėjimo, mažai tikėtina, kad artimiausiu laikotarpiu šie srautai susilygintų.

Deja, net tokiu atveju gyventojų mažėjimas ir jo sudėtis jau negrįžtamai užprogramuota. Skaičiuojant emigraciją pagal dabartinius srautus, 2020 m. Lietuvos gyventojų skaičius tebūtų 2671 tūkst., iš kurių senjorų per 65 metų – 546 tūkst., o 2030 m. – 2202 tūkst, iš jų senolių – 603 tūkst. Eurostato prognozėmis, visai eliminavus migraciją, 2020 m. iš 2891 tūkst. gyventojų senjorai sudarytų 562 tūkst., o 2030 m. iš 2800 tūkst. – 652 tūkst.

Darbingo amžiaus žmonių dalies mažėjimas artimiausiais dešimtmečiais – neišvengiamas. Beje, į tai Lietuvos dėmesį dar 1994 m., paskui 1998 m. bandė atkreipti Pasaulio bankas. Jau tada, net neprognozuojant tokio didelio masto emigracijos, buvo skaičiavimų apie gyventojų, ypač darbingo amžiaus, mažėjimą, tad kalbėta apie pensijų reformos būtinybę, nes jos gali būti nepakeliama našta valstybei. Tad tegali koreguotis kritimo mastas, bet jo išvengti neįmanoma.

Beje, Eurostato prognozės esminių demografinių pokyčių žada ir kitoms šalims, pavyzdžiui, kad Vokietija 2040 m. nebebus didžiausia pagal gyventojus ES valstybė, nes ją aplenks Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija.

Vis dėlto Lietuvos ateities projekcija – pati niūriausia, nes jai prognozuojamas labiausiai senkančios valstybės vaidmuo. Žinoma, reikia skatinti šeimas daugiau gimdyti, akinti grįžti į Lietuvą emigrantus, beje, kai kurie jų gal grįžtų su kitose šalyse uždirbtomis pensijomis. Vargu ar pavyks apsieiti be migrantų. Bet reikia svarstyti, kaip gyventi ir tokiomis sąlygomis, kai šalyje dirbančiųjų mažėja. Vadinasi, reikia galvoti, kaip padidinti produktyvumą, o tam būtina kokybiškesnė švietimo sistema. Jei nedaugėja gyventojų, reikia imtis priemonių pailginti gyvenimo trukmę. Šiemetinėse EK rekomendacijose Lietuvai pirmą kartą ir bakstelėta į neefektyvią sveikatos apsaugos sistemą bei prastoką bendrojo išsilavinimo kokybę. Į šias sritis žiūrima ne atsietai, bet kaip į demografinių, darbo rinkos problemų dalį.

Štai nėra tikslesnio sveikatos sistemos kokybės rezultato, kaip gyvenimo trukmė. Lietuvos rezultatas toks: vyrai gyvena trumpiausiai ES, 68,4 metų (ES vidurkis – 77,4 m.), moterys vidutiniškai gyvena 79,6 metų (ES vidurkis – 83,2 m.), trumpaamžiškesnė tik keturių iš 28-ių ES šalių moteriškoji dalis. Tiesa, Lietuvos vyrų amžiaus statistiką lemia ir ydingas gyvenimo būdas – mirtys ir ligos dėl alkoholizmo, savižudybių, traumų, dažniausiai būnant neblaiviems. Tačiau ir mirštamumas nuo dažniausios pasaulyje mirties priežastys – širdies ir kraujagyslių ligų dvigubai didesnis nei ES vidurkis. Tačiau, paradoksas, pagal gydytojų, lovų ligoninėse skaičių vis dar esame tarp pirmaujančių šalių.

Pasaulis jau seniai atrado, kad gyvenimą ilgina ne ligoninių lovos, o sveiko gyvenimo, saugaus eismo priemonės. Šios srities tyrimai rodo, kad saugos diržų prievolės automobiliuose įvedimas ar alkoholio, rūkymo suvaržymai, sveiko gyvenimo būdo propagavimas duoda apčiuopiamą efektą. O lėšų sveikatos apsaugai stygių kompensuoti reikia jas efektyviai naudojant, užkardant korupciją šioje srityje.

Nors Lietuvos Vyriausybės ataskaitoje džiaugiamasi sumažėjusiu korupcijos lygiu, didėjančia netolerancija jai, tačiau, EK nuomone, sveikatos apsaugos srityje popieriai prasti. Per Eurobarometro apklausas 21 proc. lietuvių pacientų sakė mokėję kyšius. Palyginimui: ES šis rodiklis – 2 proc., dešimtkart mažesnis nei Lietuvoje, už mūsiškius medikus didesni kyšininkai tik rumunai.

Korupcija Lietuvos sveikatos apsaugos srityje klesti ne tik buitiniu lygmeniu: EK atkreipia dėmesį į korupciją šios srities viešuosiuose pirkimuose. O prieš porą dienų Prezidentė Dalia Grybauskaitė nebe pirmą kartą kritikavo Sveikatos apsaugos ministeriją, dėl kurios stagnacijos ir aplaidumo ir valstybė, ir pacientai per brangiai  moka už vaistus. ES institucijos šioje srityje taip pat pastebi korupcijos riziką.

Problemos žinomos, bet, kaip ironizuoja patys politikai, visiems tenka kreiptis pagalbos į medikus, todėl reformų šioje srityje iki galo nepavyko padaryti nė vienam ministrui.

Demografinių prognozių fone šįsyk EK atkreipė dėmesį ir į švietimo problemas. Anksčiau labiau akcentuotas aukštojo mokslo pasiūlos ir specialistų paklausos neatitikimas, per mažas dėmesys profesiniam mokymui. Šįsyk akcentuojamos ir bendrojo lavinimo sistemos spragos. Galima sakyti – jokia naujiena: mūsų moksleiviai tarptautiniuose gebėjimų tyrimuose, tokiuose kaip PISA ir kituose, yra vidutiniokai. Paradoksas: kuo daugiau „rūšiuojame“ vaikus nuo mažens (norint patekti į prestižines mokyklas jau reikia net laikyti egzaminus), tuo daugiau turime vidutiniokų. O geriausių gebėjimų Europoje suomių vaikai pasiekia praktiškai vienodo lygio visose mokyklose, nesvarbu, ar jos atkampioje provincijoje, ar sostinės turtingai gyvenančių šeimų kvartale.

Sunkiai tikėtina, kad iš vidutiniokų moksleivių užaugs ir puikūs studentai, o iš vidutiniokų studentų – sumanūs kūrybingi specialistai. O tai vienintelis šansas šaliai, kuri turi nedaug žmogiškųjų išteklių. Deja, Lietuvos produktyvumas tesiekia 75 proc. ES vidurkio. Atsiliekame pagal investicijas į mokslo ir technikos naujoves: verslo investicijos visiškai menkos, o universitetai taip pat per mažai domisi savo mokslo darbų komercinimu.

Beje, Vyriausybės ataskaitoje džiaugiantis, kaip mažėja nedarbas (tuo tikrai verta džiaugtis), vis dėlto išlenda ir nekokios tendencijos: labiausia daugėjo žemės ūkio, apsaugos darbuotojų, o mažėjo jų mokslo srityje.

Tačiau Vyriausybės ataskaitoje apie koncentravimąsi iš esmės spręsti pamatines sveikatos apsaugos ir švietimo problemas nekalbama. Ironizuojant galima pasakyti, kad gal tai ir sąžininga, nes ši Vyriausybė jau nieko šiose srityse ir nespręs. Viduryje kadencijos tuometis sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis, užsimojęs ne prieš esmines šios srities problemas, o prieš privačią mediciną, buvo išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin ir dabar, kaip už šią sritį atsakingas EK narys, bent jau turėtų gerinti visos ES sveikatos apsaugą. Kadencijos pusiaukelėje jo postą perėmusiai ministrei Rimantei Šalaševičiūtei tepavyko apraminti privačios medicinos puolimą, bet ne imtis esminių reformų.

Ką tik krito švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis. Bet batalijos, kas taps jo įpėdiniu, įdomios tik politikams ir ministerijos personalui, nes nei vasaros atostogos, nei po jų likę metai iki Seimo rinkimų – netinkamas ir nepakankamas laikotarpis imtis ką tobulinti.

O juk tai esminės sritys, nuo kurių priklauso, kaip susidorosime su demografinių praradimų užprogramuotomis problemomis. Beje, net sėkmingai besitvarkančių valstybių politikai tokiose jautriose srityse sutaria dėl ilgalaikių reformų, o ne pasmerkia jas cunamiams po kiekvienų rinkimų.

Nedaug pažangos EK įžvelgė ir metų metais kartojamose rekomendacijose dėl pensijų sistemos reformos. Sparčiausiai ES senstančioje visuomenėje tai jau net ne ateities, o šiandienos problema. EK Lietuvos pensijų sistemoje pasigenda aiškių pensijų indeksavimo kriterijų, susietų su esamu vidutiniu darbo užmokesčiu ir dirbančiųjų skaičiumi, tai yra bendru ekonomikos pajėgumu: jei ji traukiasi, pensijos mažėja, jei didėja – auga ir pensijos. Deja, lig šiol Lietuvoje galiojo politinis pensijų indeksavimas, priklausomas nuo rinkimų ciklo. Dabar politikų svarstomame socialinio modelio projekte numatytas ekonomine logika paremtas pensijų indeksavimas lyg ir nesulaukė pasipriešinimo, tad, tikėtina, būsime išgirdę ES siūlymus.

Europinių rekomendacijų dokumente užsimenama ir apie pensinio amžiaus susiejimą su tikėtina gyvenimo trukme po 2026 m., kai bus pasiekta dabar laipsniškai vėlinamo pensinio amžiaus riba. Galima neabejoti, kad šį procesą teks tęsti ta pačia linkme.

Vyriausybė savo ataskaitoje džiūgauja, kad socialinių išmokų skirstymą perdavus savivaldybėms pavyko sutaupyti pinigų, sumažėjo socialinės paramos gavėjų. Žinoma, džiugina, jei pavyko nustatyti, kas nepagrįstai gaudavo išmokas. Tačiau socialinių pašalpų gavėjų sumažėjo daugiau nei bedarbių. Kur tie likusieji? Toliau gyvena iš nelegalių pajamų? O gal skursta?

Nesutvarkius institucinės ar organizacinės sistemos – kol  nėra oficialios visų pajamų apskaitos, nėra prievolės deklaruoti pajamų, negalima sutvarkyti ir adekvačios socialinės paramos sistemos. O pagal ties skurdo riba esančių šalies gyventojų dalį (30 proc.), nors kiek ir sumažėjusią (2013 m. – 32,5 proc.,), europiniame kontekste kaip buvome atsilikėliai, taip ir likome. Jei konstatuojame, kad apie trečdalį visuomenės balansuoja ties skurdo riba, reikėtų imtis kažkokių priemonių jam mažinti, nes galų gale jis turi įtakos ir nusikalstamumo, chuliganizmo lygiui, socialiniam nepasitenkinimui.

Antra vertus, jei minimalus atlyginimas ne ką didesnis nei bedarbio pašalpa, tai neskatina dirbti, todėl EK ir atkreipia dėmesį į bedarbių pašalpų aprėptį bei adekvatumą, jas siejant su įsidarbinimo galimybėmis, mokymais. Juk reikia turėti omeny, kad bedarbiai šalia pašalpos dar nemoka įmokų į sveikatos draudimo fondą, jiems gali būti kompensuojama dalis mokesčių už šildymą. Taigi dažnai toks paketas sudaro daugiau nei minimalią algą. O ją gaunantis turi mokėti už viską.

Beje, dar viena EK pastaba: pagal socialinius kontrastus pirmaujame ES, ir tai tikrai ne komplimentas.

EK dar kartą atkreipia dėmesį ir į Lietuvos mokesčių sistemos netolygumus, siūlydama mažinti didelį mokesčių pleištą gaunantiesiems mažas pajamas, perkeliant mokesčių naštą šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui. Būtent perkelti naštą, o ne didinti mokesčius įvedant naujų, kaip kartais traktuojamos EK rekomendacijos.

Bet Lietuva jau daug metų nepalenkiama visų įmanomų tarptautinių institucijų ir ekspertų tikinimui, kad vieną didžiausių ES darbo apmokestinimų reikėtų sumažinti, dalį jo perkeliant vadinamiesiems žaliesiems ar turto mokesčiams. Tačiau premjeras A.Butkevičius jau viešai pareiškė: jokių naujų mokesčių iki rinkimų nebus.

Jei neartėtų rinkimai, gal bent jau reikėtų peržiūrėti mokesčių mokėtojų bazę, atsisakyti lengvatų. Kai palygini, kiek gyventojų moka už viską, o kiek gauna viską, nors moka toli gražu ne visus mokesčius, kyla klausimas, ar valstybės viešųjų paslaugų sistema, kuriai moka mokesčius tik apie pusę gyventojų, gali pajėgti teikti paslaugas visam šimtui procentų gyventojų?

Dar viena europinė rekomendacija Lietuvai, žvelgiančiai į liūdnas demografines prognozes, – bent jau siekti sumažinti skolų kuprą. Ją neišvengiamai jau esame užvertę ant dabartinės vaikų ir jaunimo kartos, kuriai ir taip dar teks srėbti visuomenės mažėjimo ir senėjimo keliamas problemas. Visa laimė, kad priešrinkiminius apetitus dabar, priešingai nei prieš krizę, ES bando užkardyti. O Lietuvai įstojus į euro zoną jos 2016 m. biudžeto pagrindiniai rodikliai turės pereiti  EK patikros procedūrą.

Pirmą kartą tokių priemonių imtasi 2013 m. rudenį, siekiant išvengti destabilizavimo, kokį krizės ir pokriziniu laikotarpiu sukėlė kai kurių ES valstybių neatsakingumas tvarkant savo finansus. EK vertina investicijų kryptis: ar jos prisidės prie ekonomikos augimo, ar mažins finansų disbalansą. Pernai pareikšta pastabų šešių valstybių biudžetų projektams.

Lietuvai 2016 m. biudžete, tikėtina, bus leista viršyti deficito ribą 0,1 proc., nes iš valstybės biudžeto gali tekti padėti „Sodrai“ dėl pervedimų į antros pakopos pensijų fondus.

Tačiau EK neslepia susirūpinimo dėl beveik 1 proc. neatitikimų tarp Lietuvos stabilumo programoje įsirašytų deficito skaičių ir EK naujausių Lietuvos BVP augimo prognozių. Jau šių metų valstybės biudžetas patvirtintas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Finansų ministerija valstybės biudžeto projekcijas skaičiavo remdamasi optimistiniu BVP 3,4 proc. augimu, o naujausiomis jos prognozėmis, tesitikima 2,5 proc. augimo. Pastaruoju metu visos skelbtos tarptautinių institucijų prognozės Lietuvai mažinamos, nors, teisybės dėlei, jos optimistiškesnės nei mūsų Finansų ministerijos. Bet juk ji geriausiai žino tikrąją padėtį valstybės piniginėje, tik, kaip parodė ne tik 2008 m., bet ir pernai priimtas biudžetas, ne visuomet ją sąžiningai atskleidžia.

EK Lietuvos dokumentuose neįžvelgia garantuotų priemonių įvardytiems fiskaliniams tikslams pasiekti. Štai Vyriausybės ataskaitoje nurodomas ketinimas dar labiau kovoti su šešėliu. Tačiau kodėl lig šiol nepasiekta geresnių šios kovos rezultatų?

EK rekomenduoja išplėsti mokesčių bazę, pagerinti mokestinių prievolių vykdymą. Daugiausiai Lietuva surenka iš PVM, gyventojų pajamų mokesčių, bet abu jie labai susiję su ekonominiu ciklu. Vartojimas jautriai reaguoja į ekonominius pokyčius. O gyventojų pajamų mokestis iš esmės yra algos, o ne pajamų mokestis, nes sistema neapima visų pajamų rūšių. Nesant visuotinio deklaravimo, mokesčių mokėtojų bazė maža ir priklausoma nuo ekonominio ciklo. EK rekomenduoja esamą mokesčių naštą perskirstyti mažiau augimui kenksmingoms sritims, pavyzdžiui, turto mokesčiai mažiau priklausomi nuo ekonominio ciklo.

Taigi ateities, tiek artimiausios, tiek ilgesnio laikotarpio, perspektyvos žvelgiant iš Vilniaus ir iš Briuselio bokštų skiriasi, kaip ir pernai metų darbų įvertinimas. Nepaisant premjero pasitenkinimo savo Vyriausybės darbais, gal tas jo sau pasirašytas šešetas pagal dešimtbalę sistemą, o pagal penkiabalę – trejetas, rodo ne jo kuklumą, o realybę.

Dar silpniau Lietuvą už EK rekomendacijų įgyvendinimą įvertino EK. Jos vertinimo skalėje – penki lygiai: be pažangos, nedidelė, tam tikra ar didelė pažanga ir įvykdytos rekomendacijos. Šiemet mūsų pažanga įvertinta prasčiau nei pernai. Geriausias, nors prastesnis nei pernai įvertinimas – už valstybinių įmonių reformą, kuri, teisybės dėlei, parengta ir pradėta įgyvendinti dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės.

Prasčiau įvertinta pažanga tobulinant darbo rinką, socialines reformas, už kurias gavome menkiausią įmanomą įvertinimą, kaip nepadarę pažangos. Kaip ir pernai, dvejetuką gavome už pensijų reformą. Geresni balai – už fiskalinį tvarumą ir energetikos projektus.

A.Butkevičius prie didžiausių savo Vyriausybės darbų taip pat priskiria euro įvedimą ir suskystintų gamtinių dujų terminalą, energetinių jungčių projektus. Tačiau ir čia reikėtų dabartinius valdančiuosius tepagirti, kad užbaigė tai, ko jau buvo neįmanoma neužbaigti. Kur tokios neišvengiamybės nebuvo, pavyzdžiui, dėl naujos atominės elektrinės projekto, cituojant Vyriausybės programą, pernai sėkmingai pasistūmėta svarstant šį klausimą. Bet juk rezultato – jokio.

EK vertinimuose vyrauja pastabos, kad kažkas šiek tiek nuveikta, bet klausimas, ar tai veiksmai, galėsiantys padaryti lemiamą įtaką Lietuvai sprendžiant sistemines problemas.

Vyriausybė didžiuojasi sugebėjusi išlaikyti bene didžiausių ekonomikos augimą ES ir komplikuotomis geopolitinėmis sąlygomis. Tarptautinis valiutos fondas pirmą kartą Lietuvą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių sąrašą, viena įtakingiausių tarptautinių institucijų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija priėmė sprendimą pakviesti Lietuvą derėtis dėl narystės.Tiesa, kaip ir į euro zoną, tokį kvietimą gavome paskutiniai iš baltijiečių.

Vyriausybė džiaugiasi daugiabučių renovacija, dėl kurios jos pirmtakai patyrė visišką fiasko, sumažėjusiu nedarbu, ypač jaunimo, pagerėjusiomis verslo sąlygomis. Tačiau Vyriausybės programa ir gerų, bet abstrakčių ketinimų sąrašas 2015 m. nerodo, kad ši Vyriausybė įžvelgia demografinių procesų aštrinamus didžiulius ateities iššūkius. Ji sprendžia nors ir reikalingus, bet rutininius darbus, už ką ją myli žmonės, o premjeras džiaugiasi, kad tai patvirtinimas, jog pasirinktas teisingas kelias. Tačiau sisteminių pokyčių planų, išskyrus socialinio modelio projektą, nematyti.

Beje, palyginus tai, kas minima EK rekomendacijose ir kas siūloma socialinio modelio projekte, jei projektas būtų įgyvendintas, daugelis problemų išsispręstų. A.Butkevičiaus Vyriausybės garbei, pagaliau bent tokio dokumento projektas parengtas. Nors apie Darbo kodekso liberalizavimo būtinybę kalbama jau metų metais, ankstesnės Vyriausybės to nedrįso padaryti, nes akivaizdu, kad tai nedera su populizmu, kuriuo partijos vilioja rinkėjus.

Deja, svarstymų procese jau norima nekeisti motinystės išmokų, triskart švelninti siūlymus dėl išeitinių išmokų trukmės atleidžiant darbuotoją, tačiau nieko nesiūloma mainais sumažinti iš socialinių pažadų siūlymų paketo. Tai kaip tuomet pavyks subalansuoti darbo rinkos liberalizavimo ir socialinės apsaugos svarstykles?

Turint omeny, kad kitąmet – Seimo rinkimai, kyla pavojų, kad socialinio modelio projektas taip ir netaps lūžio tašku ieškant taip Lietuvai reikalingų sisteminių permainų darbo santykių ir socialinės paramos sistemose.

EK žvelgia iš platesnio geografinio ir laiko konteksto, o mūsų politikai – tik savo kadencijos rėmuose, be visumos pojūčio, geriau imdamiesi vienadienių nei sisteminių pokyčių. O kai nėra nei prioritetų, nei visumos pojūčio, ir nutinka tokių odiozinių situacijų, kai vargana valstybė ima mokėti bene didžiausias pasaulyje išmokas mamytėms, tačiau niekaip neranda keleto milijonų bent vienam vaikų darželiui pastatyti, nors tai, kaip įrodyta pasaulyje, kur kas labiau didina gimstamumą.

Taigi prognozės Lietuvai priklauso nuo to, kas prognozuoja. A.Butkevičiaus Vyriausybės versija: viskas bus tik geriau. EK prognozė: jei nieko nedarysime, po poros dešimtmečių nebus kam Lietuvoje uždirbti pensijų, nežinia ką bepajėgs socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema. Prie to verta pridurti – beveik aišku, kokia bus ir politinė konjunktūra, nes juk visuomenės lemiamas balsas vis labiau priklausys senoliams ir jų prioritetams.

Aušra Lėka

BFL

Reforma. Mokslininkų parengtas socialinis modelis žada darbo santykių revoliuciją, kuri išjudintų šalies darbo rinką ir leistų Lietuvai tapti patrauklia investuotojams šalimi. Bet ar užteks politikams drąsos ir valios atlikti šį darbą iki galo?

Vos pateiktas svarstyti visuomenei ir socialinius partnerius vienijančiai Trišalei tarybai socialinis modelis ir svarbiausias jo dokumentas – naujojo Darbo kodekso projektas – sumaišytas su žemėmis. Tarybai šiuo metu pirmininkaujanti Lietuvos maistininkų profsąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė viešai pareiškė, kad tokį socialinį modelį galėjo sukurti tik Lietuvos priešai, ir jei jis bus priimtas Seime, žmonės išeis į gatves.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas taip pat tvirtina, kad naujasis Darbo kodeksas darbuotojams vienareikšmiškai būtų nenaudingas: pablogėtų ne tik priėmimo į darbą, bet ir atleidimo sąlygos, nekontroliuojami taptų darbuotojų viršvalandžiai, nebeliktų papildomų atostogų už darbo stažą.

Tų baisumų naujojo Darbo kodekso projekte profsąjungos suskaičiavo ir paskelbė net 25 punktus, nepamiršdamos paminėti ir kaip skriaudžiamos jos pačios, nes į jų veiklą „kišamasi“, „siūloma apriboti steigimą“, mažinamos profesinių sąjungų narių garantijos ir kitos teisės.

Kaip atsaką į profsąjungų pateiktus nepasitenkinimo punktus Lietuvos socialinį modelį kūrusios mokslininkų darbo grupės vadovas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis taip pat paskelbė 25 punktus, kuriais norima pagerinti darbuotojų sąlygas, tuo parodydamas, kad nėra taip viskas juoda arba balta, kaip norėtų visuomenę įtikinti profsąjungų veikėjai.

„Tiesą sakant, tikėjausi pasipriešinimo, bet nemaniau, kad jis bus toks fanatiškas ir aklas“, – prisipažįsta T.Davulis ir užsimena, kad siūloma reforma galėjusi būti dar ambicingesnė, struktūriškesnė ir kompleksiškesnė, tačiau teko atsižvelgti ir į politinę konjunktūrą, mentalitetą.

Lietuva yra įsprausta į kampą ir trauktis jau nėra kur. Apie tai, kad darbo santykių reguliavimas Lietuvoje nelankstus, kalba Tarptautinis valiutos fondas, Europos Komisija, nepriklausomi ekspertai. Tai neleidžia būti mobiliems ir lankstiems, kurti darbo vietų, pritraukti investicijų, daugiau uždirbti ir geriau gyventi. Jei šį kartą Vyriausybei, politikams Seime neužteks drąsos ir valios išsiveržti iš šios sustabarėjusios sistemos, kito šanso Lietuvai gali tekti laukti ilgai.

Todėl tarsi šūvis sau į kojas šį kartą nuskambėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės skubota ir atsaini kritika apie „naują naktinę reformą“, tikrai nepadedanti siekti Lietuvai ne mažiau svarbaus, nei nuosavas gamtinių dujų terminalas, tikslo. Tik priešas šį kartą viduje – mūsų siaurakaktiškumas, baimė ir stereotipai.

„Diskutuokime, – kviečia  T.Davulis. – Mūsų tikslas buvo išanalizuoti Lietuvoje veikiančią socialinių santykių sistemą, įvardyti problemas, palyginti užsienio šalių praktiką ir pasiūlyti sprendimus. Akivaizdu, kad dabartinis socialinis modelis neveikia. Jei, pavyzdžiui, žmogus praranda darbą, užimtumo skatinimo sistema nepadeda jo susirasti, nepadeda persikvalifikuoti, neskatina ieškoti darbo, o atvirkščiai – sudaro sąlygas gyventi iš pašalpų. Darbo santykiams trūksta lankstumo, o darbuotojų socialinis saugumas nėra užtikrinamas. Yra tik jo iliuzija.“

Mokslininkai pabandė rasti kompromisą ir be jokio ideologinio prieskonio subalansuoti darbdavių, darbuotojų ir profsąjungų interesus. Suprantama, pasak T.Davulio, kad nuo politinės konjunktūros priklausys, į kurią pusę bus bandoma pakreipti svarstykles. Natūralu, kad kažkurios nuostatos gali būti nepriimtinos darbuotojų interesus ginančioms profsąjungoms, kai kurios – darbdaviams, bet su Vyriausybės atstovais susėdus prie bendro stalo turėtų vykti normali diskusija. Erdvės derėtis tikrai yra ir norint susitarti tą galima padaryti. Tik kol kas nėra nei diskusijos, nei derybų. Yra isterija, drabstymasis kaltinimais ir įžeidinėjimai, o profsąjungos pakilo į kryžiaus žygį, apkaltinusios mokslininkus vos ne sąmokslu prieš Lietuvos gyventojus.

Ką aprauda profsąjungos? Šiandien darbo santykius reguliuojantį Darbo kodeksą, įsigaliojusį 2003-iaisiais, kurio maždaug pusė nuostatų, kai kurios pažodžiui, perkeltos iš 1972 m. priimto sovietinio teisės akto. Nemažai jo nuostatų šiandien realiame gyvenime tiesiog neveikia, o darbo teisė ir santykiai, anot darbo grupės vadovo, stumiami į drumstą vandenį – teismus ir civilinius santykius.

Pasak T.Davulio, sovietinis Darbo kodeksas pritaikytas fabrikui. Vėliau jis buvo šiek tiek modifikuotas, tačiau taip ir liko pritaikytas fabrikui. Jei, pavyzdžiui, norite įdarbinti auklę, darbo santykiai šiuo atveju taip pat reguliuojami kaip fabrike – nei administracinė našta, nei sąnaudos nebus mažesnės. Tuomet žmonės paprasčiausiai renkasi nelegalius darbo santykius.

„Vos 5 proc. Lietuvos įmonių darbuotojams moka už viršvalandžius. Negi 95 proc. įmonių tų viršvalandžių iš viso nėra? Kas iš to, kad kodekse gražiai parašyta, bet gyvenime neveikia, yra tik iliuzija, saviapgaulė. Reikia vieną kartą pasakyti, kad turime darbuotojų socialinių garantijų iliuziją ir, jei ją giname, mokame už tai didžiulę kainą, pralaimėdami konkurencinėje kovoje, nekurdami darbo vietų, ne eidami į priekį, o klimpdami dumble“, – tiesiai šviesiai rėžia T.Davulis.

Pasak jo, vietiniai darbdaviai neretai nepaiso kodekse įrašytų reikalavimų, žino būdų, kaip reikalui esant „išdurti“ darbuotojus, o užsieniečiai, įpratę laikytis įstatymo raidės, neįsivaizduoja, kad tokiomis sąlygomis galima būtų dirbti. Jaunimas taip pat vengia darbo santykių, renkasi autorines sutartis, individualią veiklą, savarankišką darbą, nes dabartinis darbo santykių reguliavimas jam yra atgrasus. „Įsivaizduojate, jauniems žmonėms sueiti į darbo santykius yra baisu. Turime spręsti tas problemas ir į socialinę sistemą įtraukti jaunimą, kad jis nebijotų sudaryti darbo sutarčių, mokėtų mokesčius. Jei reguliavimas bus aiškus, paprastas ir skaidrus, bus lengva būti ir darbuotoju, ir darbdaviui, nebus baimės kurti darbo vietas, įdarbinti žmones“, – įsitikinęs teisininkas.

Jis teigia, kad darbo grupės siūlymas iki vieno mėnesio sumažinti įspėjimo terminą ir išeitinę išmoką atleidžiant (dabar įspėti privaloma prieš du arba keturis mėnesius, išeitinė išmoka mokama nuo vieno iki šešių mėnesių, atsižvelgiant į darbo stažą) iš tiesų nėra gąsdinantis, nors kelia bene daugiausiai aistrų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Renaut Clio“ modelis prieš keletą dešimtmečių pakeitė pakankamai populiarų Europoje „Renault 5“  modelį per aštuonis pirmojo „Clio“ gyvavimo metus buvo pagaminta net 4 milijonai šių automobilių.

Ne mažiau populiarus buvo ir antros kartos „Clio“. Tačiau metai bėgo, konkurentai pradėjo spausti ir vienu metu „Clio“ pagal pardavimų apimtis buvo pralenkęs kitas prancūziškas modelis – „Peugeot 206“.

Ir štai praėjusią vasarą sulaukėme ketvirtosios kartos „Clio“. Techniškai šis automobilis – nieko naujo. Modelis sukurtas ant šiek tiek modernizuotos „Renault-Nissan“ aljanso platformos, turinčios B indeksą. Pavyzdžiui, buvo pakeistos elektrinio vairo stiprintuvo charakteristikos, vairas tapo šiek tiek „trumpesnis“. Nors ketvirtame „Clio“ montuojama iš senesnio modelio paimta penkių pavarų greičių dėžė, dabar joje pakeisti perdavimo skaičiai. Naujame modelyje įdėtos kitos spyruoklės, nauji amortizatoriai. Visi šie techniniai sprendimai leido naujam „Clio“ palengvėti net 100 kg, pakaba tapo kiek standesnė. Keletas palengvėjimo priežasčių – iš lengvų kompozicinių medžiagų pagamintas bagažinės dangtis ir 10 litų mažesnis degalų bakas.

Naujojo „Clio“ dizainas – naujoviškas, sukurtas prižiūrint naujam „Renault“ koncerno dizaino šefui Lorensui van den Akerui. Dizaino koncepcija – „meilė iš pirmo žvilgsnio“. Interjere dingo nuobodžios formos, plastikas tapo ne toks pigus ir pilkas. Ketvirtame „Clio“ galimi trys varikliai – naujas benzininis trijų cilindrų 0,9 litro darbinio tūrio su turbina (90 AG), senasis 1,2 l benzininis (75 AG) bei dyzelinis dCi su 90 AG ir 220 Nm sukimo momentu, kurio vidutinės degalų sąnaudos neviršija 5 litrų 100 km kelio.

Masinė renovacija, numatyta jau pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės programoje 1990 m., lig šiol nepradėta. Ar gali situaciją pakeisti socialdemokratų siūloma nauja strategija?

Praėjusią savaitę trečiąkart Lietuvoje vykusioje tarptautinėje kosmoso konferencijoje SEMWO Lietuva jau turėjo kuo prisistatyti šios srities mokslo ir verslo srities specialistams. Tačiau energijos taupymo tarptautiniuose forumuose Lietuva iškrinta iš konteksto: daugelis ES šalių nebekalba apie senų daugiabučių renovavimą, nes jį baigė ar baiginėja. Pernai Lietuvoje viešėjusi ES klimato komisarė Connie Hedegaard padėtį mūsų šalyje mandagiai įvertino kaip „keistą matyti, sudėtingą suprasti“. Iš tiesų sveiku protu nesuvoksi: renovacija gyvybiškai svarbi, tačiau nepanaudoti guli milžiniški tam skirti europiniai fondai.
Socialdemokratai siūlo proveržį daugiabučių renovacijos srityje. Bet ar tai realus modelis, o gal dar vienas Vasiukų projektas?

Kas stabdo renovacijos projektus
„Noro renovuoti nebuvo – tebuvo noras sutaupyti renovacijos pinigus ir nusipirkti malūnsparnį“, – nueinančiosios Vyriausybės „indėlį“ į renovaciją vertina Daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidentas Juozas Antanaitis.
Valstybės kontrolė prieš porą metų suskaičiavo, kad norint įvykdyti dabar galiojančią Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą kasdien reikėtų renovuoti daugiau kaip dešimt namų, o jei renovacija vyktų ligšioliniais tempais, pasiekti užsibrėžtam planui – renovuoti 24 tūkst. daugiabučių – prireiktų kelių šimtų metų. Kol kas planas įvykdytas 1,98 proc., o daugiabučiuose šiandien gyvena maždaug 1,6 mln., arba 80 proc., miestų gyventojų.
Nors energijos taupymą valstybės prilygina nacionalinio saugumo didinimui, kaip pabrėžta ir Europos Parlamento bei Tarybos direktyvoje, mes pirmiau imamės atominių vizijų, užmiršdami, kad 40 proc. viso energijos vartojimo tenka pastatams, o juose taupymo galimybės laikomos didžiausiomis. Tiesa, dar iki ES direktyvų tai suprato jau pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybė, į programą įrašiusi renovacijos būtinybę. Dar po poros metų 1992 m. Rusijos ekonominė blokada buvo ženklas, kad delsti negalima, ir su Pasaulio banko parama apie 700 namų renovuota pagal programą „Būstas“. Bet mokesčiai už šilumą nebuvo dideli, tad nauja daugiabučių masinės renovacijos programa rengta neskubant ir patvirtinta tik 2004 m.
Valstybė užsimojo kompensuoti pusę renovacijos sąnaudų, bet apsiskaičiavo ir nebepajėgė visiems norintiems renovuotis tesėti pažado. O Andriaus Kubiliaus Vyriausybė kirto iš peties – 50 proc. paramą sumažino iki 15 proc. Renovacija praktiškai sustojo. Tiesa, praėjusių metų pabaigoje nutarta suteikti dar dvi lengvatas: laikinai, iki 2013 m. pabaigos, pridurti dar 15 proc. kompensaciją, jei energijos sąnaudos sumažės per 40 proc., be to, padengti projekto ir statybos techninės priežiūros išlaidas.
Porą dešimtmečių vilkinamas problemos sprendimas sukūrė naują problemą: kas išgalėjo – kraustėsi į naujesnės statybos ar individualius būstus, o senuose daugiabučiuose liko mažiau mokūs ar socialiai remtini asmenys. Jie neturi jokios motyvacijos renovuoti būstą – jiems valstybė moka šildymo kompensacijas, o kiti baiminasi įsipareigoti bankams.
Ekonomistas dr. Raimondas Kuodis jau penkeri metai įrodinėja, kad renovacija įmanoma tik finansinius įsipareigojimus prisiimant valstybei, o gyventojai mokėtų, tarsi būsto nebūtų renovavę, kol valstybės investicija atsipirktų. Ekonomisto skaičiavimu, valstybei investavus 1 mlrd. Lt, jau tais pačiais metais apie 400 mln. Lt grįžtų į biudžetą kaip statybininkų pajamų, pridėtinės vertės ir akcizų mokesčiai, taip pat sumažėtų kompensacijos už šildymą, kurių 2010 m. valstybė išmokėjo 103 mln. Lt.
Beje, pagal panašią schemą renovacija vyko Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, kitose šalyse: renovaciją atliko ir į ją investavo specializuotos bendrovės, o investicijas atgaudavo iš gyventojų sutaupytų lėšų.

Socialdemokratų modelis: skolinasi ir renovuoja savivaldybės
Renovacijai vykstant pagal socialdemokratus, būsto savininkams nereikėtų skolintis – tai lig šiol labiausiai ir stabdė šiuos projektus. Schema tokia: savivaldybė atrenka daugiausiai energijos suvartojančių daugiabučių kvartalą, parengia renovavimo projektą, Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai teikia paraišką dėl finansavimo galimybių. Savivaldybė projektui įgyvendinti skiria administratorių (ne pelno siekiančią viešąją įstaigą), kuris savo vardu skolinasi lėšas ir prisiima atsakomybę už programos rezultatus. Projektai finansuojami iš lengvatinių paskolų, naudojant JESSICA finansinę priemonę (iki 20 m. su 3 proc. palūkanomis), esant poreikiui administratorius skolintųsi ir iš kitų finansinių šaltinių.
Valstybės parama – kaip ir dabar, 15 proc. iš Daugiabučių namų modernizavimo programos ir 15 proc. iš Klimato kaitos programos (jei po pastatų atnaujinimo bus pasiektas 40 proc. energinis efektyvumas). Valstybė apmoka projektų parengimą, techninę priežiūrą ir projektų administravimo išlaidas. Kaip ir dabar, 100 proc. parama suteikiama šeimoms, turinčioms teisę į kompensacijas už šildymą.
Gyventojai grąžins investicijas į jų būsto renovavimą laipsniškai, gaudami dvi sąskaitas: vieną už faktiškai suvartotą šilumos energiją, antrą – įmoką už padarytas investicijas. Bendra sąskaitų suma neturi viršyti trejų metų šilumos sąnaudų vidurkio, o investicijų grąžinimo laikotarpį gyventojai gali pasirinkti patys. Numatytas investicijų atsipirkimo laikas – nuo 10 iki 20 metų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj

Nesiryžtate turėti daugiau vaikų, nerimaujate dėl paauglystės krizės ištiktos atžalos, o gal abejojate sutuoktinio ištikimybe? Neskubėkite kreiptis į šeimos santykių psichologą – gal verta pasidomėti, ką apie tai mano garsiausi pasaulio ekonomistai. O jie, pasirodo, šioms problemoms skiria daug dėmesio.

Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį gyventojų miršta daugiau, nei gimsta. Padėtis nesikeitė nei auksiniais prieškriziniais laikais, nei krizės laikotarpiu, kai, rodos, jaunos šeimos turėjo idealias sąlygas ir solidžias išmokas gimdyti ir auginti vaikus. Tiesa, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. kūdikių gimė beveik 15 proc. daugiau nei 2007 m., tačiau mirusiųjų vis tiek buvo kur kas daugiau. Na, o per keletą pastarųjų metų, ypač sumažinus išmokas, gimstamumas grįžo į 2007 m. buvusią padėtį. Tarkime, pernai mirė 7,1 tūkst. gyventojų daugiau, nei gimė.

Laikinas efektas – vaikas už pinigus
Gimstamumo mažėjimas ir spartus visuomenės senėjimas – ne tik Lietuvos, bet ir kitų modernių šalių, tokių kaip Austrija, Ispanija, Latvija, Lenkija, Rusija ar JAV, problema. Šeimos ekonomikos pradininkas, ekonomikos Nobelio premijos laureatas, Čikagos universiteto profesorius Gary Beckeris teigia, kad gimstamumo mažėjimą bei mažesnį vaikų skaičių šeimose lemia kelios priežastys. Visų pirma modernioje visuomenėje pasikeitė moters padėtis šeimoje: moterys mokosi, studijuoja, pradeda dirbti, įgauna finansinę nepriklausomybę bei didesnes teises šeimoje. Todėl vis daugiau moterų gimdymą atideda arba gimdo vieną vaiką, arba negimdo iš viso.
Antra priežastis yra ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje didėja švietimo nauda. Šeimos nori investuoti į vaikų išsilavinimą, nes tai puiki galimybė užtikrinti jiems gerą ir turtingą gyvenimą, ir apsisprendžia turėti mažiau, bet labiau išsilavinusių atžalų. Trečia priežastis – seksualinė revoliucija bei veiksminga kontracepcija, kuri išplito visame pasaulyje nepriklausomai nuo religinių pažiūrų. G.Beckeris, vienintelis iš ekonomikos Nobelio premijos laureatų, įstojęs į Popiežiaus mokslų akademiją, teigia, kad nors Bažnyčia ir neigiamai žiūri į kontracepciją, jos neatsisako net ir tos šalys, kuriose tradiciškai stipri katalikybė, – Ispanija, Lenkija ar Airija.
Ne viena Europos šalis, taip pat ir Lietuva, gimstamumą bandė didinti šeimas paskatindamos dosniomis piniginėmis išmokomis už vaikus ar ilgesnėmis, mokamomis vaiko priežiūros atostogomis. Štai Rusijos planai padidinti gimstamumą tėvams skiriant solidžias išmokas sukėlė audringą diskusiją tarp G.Beckerio ir teisės profesoriaus Richardo Posnerio. G.Beckeris įsitikinęs, kad tokios subsidijos didina gimstamumą, tačiau R.Posneris suabejojo, ar tai turės poveikio Rusijoje. Esą žmonės netikės, kad planas bus įgyvendintas iki galo, ir gimstamumas nepadidės neužtikrinus ilgalaikio programos finansavimo.
G.Beckeris buvo teisus – gimstamumas išaugo: 2009 m. liepos mėnesį gyventojų skaičius po ilgos pertraukos Rusijoje vėl padidėjo. Panaši situacija buvo ir Ispanijoje, Austrijoje bei kitose šalyse, kurios piliečius gimdyti skatino pinigais. Taigi ekonomistai teigia, kad šeimai palanki politika – piniginės išmokos už vaikus, mokamos vaiko priežiūros atostogos iš dalies gali padidinti gimstamumą, tačiau to vis dėlto nepakanka.
Štai ekonomikos profesorius Bryanas Caplanas subsidijoms nepritaria dėl užkraunamų papildomų mokesčių, o vietoje išmokų siūlo žmonėms patiems keisti savo požiūrį į vaikus, jų auklėjimą ir auginimą.

Savanaudiškos priežastys turėti vaikų
Vaikai, anot keturių vaikų tėvo B.Caplano, gimdomi visų pirma sau. Apie tai profesorius parašė knygą „Selfish reasons to have more kids“, kuri išleista ir lietuviškai – „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“. Šioje knygoje B.Caplanas išsamiai aptaria ir paneigia daugybę baimių, dėl kurių žmonės atsisako gimdyti ir auginti daugiau vaikų.
Visų pirma tėvai gali smarkiai pagerinti savo gyvenimą neskriausdami atžalų. Tėvai užsikrauna sau milžinišką naštą ir į palikuonių ugdymą investuoja daugybę laiko ir pinigų, todėl yra linkę turėti mažiau vaikų. Tačiau vis vis dėlto verta atsipalaiduoti ir daugiau laiko skirti sau. Vežioti vaikus iš vieno būrelio į kitą ar leisti juos į brangius darželius kitame miesto gale neverta dėl paprasčiausios priežasties: nuo to vaiko intelektas, gabumai, išsilavinimas ar finansinė sėkmė nepriklauso. „Vertingiausia tėvų dovana vaikams – ne pinigai, ryšiai ar pagalba darant namų darbus, o tinkami genai“, – teigia ekonomikos profesorius.
Savo nuomonę B.Caplanas grindžia įvairiais pasaulyje atliktais identiškų ir neidentiškų dvynių bei įvaikintų vaikų tyrimais, kurie įrodo, kad normaliose šeimose auklėjimo poveikis yra viso labo trumpalaikis, o vaikų panašumą į tėvus lemia tik genai. Pasak B.Caplano, auklėjimas neturi įtakos ūgiui, svoriui, protiniams gebėjimams ar charakteriui. Tiesa, dėl šeimos aplinkos poveikio vaikai paprastai pasirenka tėvų religiją ir politines pažiūras.
Be to, tėvai per daug nerimauja dėl vaikų saugumo. B.Caplanas siūlo nekreipti dėmesio į kraupias istorijas televizijos ekrane. Juk jaunesni nei penkerių metų vaikai JAV yra beveik penkis kartus saugesni nei prieš šešiasdešimt metų. Vaikai nuo penkerių iki keturiolikos saugesni beveik keturis kartus. Panaši situacija ir kitose moderniose šalyse.
Dalis tėvų neįvertina, kad senatvėje jiems gali atrodyti, jog reikėjo išauginti daugiau vaikų. Iš tiesų verta turėti daugiau atžalų, nes norėsite džiaugtis anūkais. Be to, verta pagalvoti ir apie žmonijos ateitį. „Daugiau kūrybingų žmonių plius daugiau pirkėjų lygu daugiau idėjų ir didesnė pažanga“, – argumentuoja profesorius. Be to, didesnis gimstamumas esą svarbus ir pensijoms: kol kiekvienam pensininkui tenka daug jaunų darbuotojų, mokesčiai gali būti nedideli, o išmokos didelės. Senstant visuomenei dirbančiųjų mažėja.
Kartu B.Caplanas nepamiršta patarti ir tiems, kurie turi nevaisingumo problemų, be skrupulų išvardydamas dirbtinio apvaisinimo, pakaitinių motinų pranašumus ir kainas. Šis autorius pragmatiškai žiūri ir į „vaisingumo turizmą“ – skurdesnėse šalyse dabar populiaru ieškoti pakaitinių motinų. Tai labai patogu turintiems menkesnes pajamas, tačiau trokštantiems bent tokiu būdu susilaukti kūdikio, o moterys, sutikusios būti pakaitinėmis motinomis, gauna atlyginimą ir taip pagerina savo bei savo šeimos gyvenimą. Vienišėms esą verta kreiptis į spermos bankus, juk esą ne taip ir brangu – biologinis tėvas už išmaniojo telefono kainą.
Kad ir kaip būtų keista, B.Caplano knyga nesulaukė daug kritikos. Kai kurie mokslininkai atkreipia dėmesį tik dėl to, kad autorius nepamini kontracepcijos, kaip vienos priežasčių, dėl kurių sumažėjo gimstamumas. Vis dėlto knygoje daugiau kalbama apie žmones, gaunančius vidutines ir didesnes pajamas. Atsakymų, kaip išlaikyti gausią šeimą gaunant nedidelį atlyginimą, čia nėra.

Išdykusio vaiko teorema ir suaugusiųjų santykiai
Dar anksčiau už B.Caplaną G.Beckeris bandė dėl savo atžalų sunerimusius tėvus raminti „išdykusio vaiko teorema“ (rotten kid theorem). Ši teorema teigia, kad jeigu šeimos galva yra pakankamai turtingas ir geranoriškas kitiems šeimos nariams, tai kiti šeimos nariai savanaudiškai elgsis taip, kad maksimaliai padidintų bendrąsias šeimos pajamas, netgi jei nuo to nukenčia jų asmeninės pajamos. Taigi visi šeimos nariai harmoningai elgsis taip, kaip naudinga visai šeimai.
Ši teorema ypač tinka analizuojant skyrybų dėsningumus. Daugumos šalių statistika rodo, kad turtingos šeimos skiriasi rečiau nei neturtingos – juk iš žemos kvalifikacijos bedarbio sutuoktinio didelės ekonominės naudos negausi. Priminsime, kad ekonomistas G.Beckeris šią teoremą sukūrė 1971 m., išsamiai aprašė 1981 m. knygoje „Traktatas apie šeimas“ ir taip paklojo pamatus visai šeimos ekonomikos teorijai, kuri remiasi naudos ir sąnaudų palyginimu.
Feministinės ekonomikos atstovai G.Beckeriui prieštarauja. Barbara Bergman žurnale „Feminist Econimics“ publikuotame straipsnyje negaili kritikos neoklasikinei dogmai, jog šeimos institucija yra tokia gera, kad valstybės įsikišimas čia nereikalingas ir netgi žalingas. O štai ekonomistei Frances Woolley keistai skamba ir G.Beckerio teiginiai, kad tipinis išsiskyręs asmuo yra mažiau malonaus charakterio ir labiau linkęs į barnius, negu vidutinis asmuo, išsaugojęs santuoką. Vis dėlto sekėjų ir gerbėjų G.Beckeris turi daugiau.
Verta paminėti ir dar vieną priežastį, kodėl moderniose pasaulio šalyse daugėja šeimų skyrybų ir mažėja gimstamumas. Du ekonomistai Justinas Wolfersas ir Betsey Stevenson analizuoja, kaip keitėsi istorinis šeimos modelis. Jų žodžiais, užmarštin žengia senovinė šeimos samprata: tėvų parinkimas, su kuo tuoktis, nepakeliamas socialinis spaudimas viengungiams, draudimas skirtis.
Šiais laikais naminį maistą ir vaikų priežiūrą šeimoje pakeitė restoranai ir vaikų darželiai, šeimų kapitalo sujungimą vedybomis – akcijų emisijos biržose, o socialinis draudimas sumažino šeimos narių tarpusavio pagalbos svarbą. Todėl šeimose svarbiausia tapo meilė ir buvimas kartu. Apibendrindami J.Wolfersas ir B.Stevenson dabartinį šeimos modelį pavadina hedonistiniu.

Daiva Urbienė

Naujasis „Opel Zafira Tourer“ nėra tipinis vienatūrių atstovas. Vien dėl ekstravagantiško dizaino. Sparno formos žibintai variklio grotelių ortakiai sukuria išskirtinę kosminę išvaizdą, nebūdingą vienatūriams.

Kartu priekiniai LED žibintai turi tipinę „Opel“ markės mašinoms būdingą sparno formą. Priekinių žibintų sparno formos atsikartoja ir galiniuose žibintuose. Vairuotojui matomumas padidėjo dėl naujai suprojektuoto priekinio statramsčio, didesnių šoninių langų ir galinio vaizdo veidrodėlių.
Kaip pirmose dvejose „Zafira“ kartose, taip ir naujame „Zafira Tourer“ laikomasi to pačio principo – daugiau galimybių neišimant nė vienos sėdynės. Iš pagrindų pakeista antroji sėdynių eilė – dabar tai trys atskiros sėdynės, kurios stumdosi išilgai 210 mm atstumu (100 mm į priekį ir 110 mm atgal). Taip pat šių sėdynių atkaltės gali būti nulenktos, kas leis turėti lygų pagrindą kroviniui gabenti. Šių sėdynių atlošai fiksuojasi keturiomis skirtingomis padėtimis skirtingu kampu.

Standartiškai „Zafira Tourer“ priekinės sėdynės yra plačios, žmogaus kūno linijom pritaikytos, kurios fiksuojasi įvairiomis padėtimis bei turi aktyvius galvos atlošus. Abejos sėdynės pasislenka atgal net 180 mm, o vairuotojo sėdynę pakelti galima net iki 65 mm. Šios sėdynės pritaikomos įvairaus sudėjimo žmonėms, net ir labai aukštiems, kurie nuolat skundžiasi, jog nepakanka vietos kompaktinės klasės automobiliuose.
Naujajame „Zafira Tourer“ įrengta daugiau nei 30 dėtuvių daiktams. 1,5 litro talpos gėrimų butelius saugiai galima laikyti laikikliuose įtaisytuose priekinėse durelėse. Galinėse durelėse esantys laikikliai gali talpinti litro talpos butelius. Virš šių laikiklių yra speciali dėtuvė mobiliajam telefonui.
Automobilio prietaisų skydelio zonoje, keleivio pusėje, yra įtaisytos dvi uždaros didelės dėtuvės daiktams, kurios nematomos praeiviams. Vairuotojo pusėje yra kompaktiškas ištraukiamas stalčius, puikiai tinkantis tokiems mažiems daiktams, kaip akiniams nuo saulės, piniginei ar mobiliajam telefonui. Papildomai galima užsisakyti  dėtuves po vairuotojo ir keleivio sėdynėmis.
Į „Zafira“ yra  integruota dviračių gabenimo „FlexFix“ sistema Antros kartos „FlexFix“ sistema yra paruošiama per kelias sekundes ir yra beveik nematoma, kai nenaudojama, nes yra integruota į galinį bamperį. Kaip ir kitoms „Flex“ sistemoms, taip ir šiai, prioritetas buvo toks, jog nereikėtų papildomų įrankių šioms sistemoms valdyti.
„FlexFix“ sistema leidžia  gali gabenti du dviračius, kai vieno svoris gali siekti iki 30 kg (20 kg ankstesniame modelyje). Pristatoma dar viena naujovė – adapteris, kuris montuojamas ant dviračių laikiklio ir kuris gali gabenti dar du papildomus dviračius, sveriančius po 20 kg.
Vis dar retenybė vienatūriuose automobiliuose – prie kelio sąlygų ir vairavimo stiliaus prisitaikanti važiuoklės kontrolės sistema „FlexRide“. Ji važiuojantiems „Zafira Tourer“ leidžia vairuoti dinamiškiau, didina stabilumą ir tuo pačiu – saugumą. Naudojant „FlexRide“ galima rinktis vieną iš trijų darbo režimų: standartinį  „Standard“, komfortabilų „Tour“ ir aktyvųjį stilių „Sport“.

Nauja sistema „Opel“ automobiliuose – radaro principu veikianti „Adaptive Cruise Control” (ACC) su „Collision Mitigating Braking“ (CMB) nuolat stebi atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio. Kai sistema nustato, jog yra peržengta saugaus atstumo riba, elektronika automatiškai sumažina automobilio greitį arba, esant kraštutiniams atvejams, kad būtų išvengta susidūrimo, įjungia avarinį stabdymą.

„Zafira Tourer“ modelyje debiutuoja ir nauja „Opel Eye“ priekinė kamera, kuri perspėja vairuotoją apie netyčinį nukrypimą iš eismo juostos. Kamera informuoja vairuotoją apie atstumą iki priekyje esančios transporto priemonės; įspėja vairuotoją tiek vizualiais, tiek garsiniais signalais apie neišvengiamą susidūrimą su priekyje esančia transporto priemone.

„Zafira Tourer“ modelyje taip pat debiutuos dar keletas modernių pagalbinių sistemų. „Side Blind Spot Alert“ (ABSA) įspės vairuotoją apie galimą susidūrimą persirikiuojant iš vienos kelio juostos į kitą. Dar viena sistema – „Advanced Park Assist“ (APA) padeda vairuotojui ne tik rasti automobilio stovėjimui tinkamą vietą, bet ir į ją pastatyti transporto priemonę.
Opel Zafira Tourer“ modelį jau galima rinktis su vienu iš trijų 2.0 CDTI  turbodyzelių variklių, pažįstamų iš „Astra“ ir „Insignia“ modelių. Tai 110 AG ir 130 AG galios varikliai bei patobulintas 1165 AG jėgos agregatas. Benzininių variklių asortimentą sudaro du mažesnio darbinio tūrio, degalus taupantys varikliai su turbinomis – 1.4 ECOTEC (120 AG) arba 140 AG galios. Galima rinktis automobilį su šešių laipsnių pavarų mechanine arba automatine pavarų dėže.
Naujoji degalus padedanti taupyti (ypač stovint mieste kamščiuose) „Start/Stop“ įranga yra siūloma automobiliams su turbininiais 1.4 l benzininiais varikliais ir su  2.0 CDTI turbodyzeliais. Variklis išsijungia automatiškai, kai vairuotojas įjungia neutralią pavarų dėžės padėtį, atleidžią sankabos pedalą, o variklio apsukų rodyklė nukrypsta  į specialią „Autostop“ poziciją.

astra-Sports-Toputer

Sėkminga „Opel Astra Sports Tourer” istorija tęsiasi. Šis kompaktinės klasės „Opel” universalas rinkoje dar neišbuvo nė metų, o Ellesere Port gamykla, esanti Didžiojoje Britanijoje jau švenčia 100 000 gamybos vienetų jubiliejų. „Žmonių reakcija į „Opel Astra Sports Tourer” buvo daug geresnė negu mes tikėjomės. Šaunus šio automobilio dizainas, išmanios technologijos bei kasdieninio naudojimo universalumas – šie bruožai pavergė visą Europą”, – sako Alainas Visseris, „Opel” pardavimų, rinkodaros ir techninės priežiūros prezidentas.

Išleistas praėjusį rugsėjį, „Astra Sports Tourer” tapo savojo segmento lyderiu Europoje. Kad suspėtų aptarnauti visus norinčius įsigyti šį automobilį, gamykla išnaudoja visus savo pajėgumus bei dirba papildomomis pamainomis. Daugiausiai, net 40 tūkst. automobilių parduota Vokietijoje, po to seka Italija ir Didžioji Britanija. Sėkmingiausiai perkami automobiliai su 1,4 litro benzininiu varikliu bei 1,7 litro turbodyzeliniu varikliu. Pardavimai verslo subjektam išlieka stabilūs ir stiprūs, tuo tarpu pardavimai privatiems asmenims toliau auga.

Naujoji „Opel Astra Sports Tourer” atneša stilių, praktiškumą ir gamtai draugiškas technologijas į kompaktinių universalų segmentą. Puikiai atpažįstamas „Opel” modelių veidas ir „Sports Tourer” vardas, leidžia „Opel Astra Sports Tourer” susitelkti į aukštesnės klasės kokybės ir funkcionalumo vertybes, tokias, kokias turi vyresnysis brolis „Insignia”. Išmanių technologijų dėka, kaip pavyzdžiui „FlexFold” sistema, galines sėdynes galima sulankstyti vieno mygtuko paspaudimu ir taip padidinti krovinių skyrių net iki 1550 litrų.

Sportiška ne tik automobilio išvaizda, bet ir vairavimo savybės. „Opel Astra Sports Tourer” ir šio pirmtakas su hečbeko kėbulu turi tokią pačią galinę pakabą ir mechatroninę „FlexRide“ važiuoklę. Papildomai galima užsisakyti tokių pirmaujančių naujovių, kaip „AFL” tipo adaptyviniai priekiniai žibintai ar ergonomiškos ortopedinės priekinės sėdynės. Visa tai suteikia vairavimui saugumo ir komforto bei daro šį kompaktinės klasės universalą unikaliu savo segmente.

„Opel Astra Sports Tourer” jau yra laimėjęs gausybę apdovanojimų, įskaitant ir „Golden Steering Wheel” prizą ir „Red Dot Award” apdovanojimą už dizainą. „Visi nauji mūsų modeliai su „Opel Astra Sports Tourer” priešaky, yra labai populiarūs rinkoje”, – sako Alainas Visseris. „Naujoji „Zafira Tourer” ir „Astra GTC” rinką pasieks jau šį rudenį, o naujuoju revoliuciniu elektromobiliu „Opel Ampera”, kuris yra pritaikytas kasdieniam važinėjimui, mes atidarysime visiškai naują rinką Europoje. Tai bus puiki bazė tolimesniam augimui”.