Kiekvienas miestas yra architektūros, inžinerinių objektų ir erdvių visuma. Jų kokybė ir tarpusavio darna lemia tai, kaip patogiai gyvens žmonės. Kol kas Lietuvoje tai neretai nustumiama į antrą planą. Siekdamas garsinti gerus pavyzdžius ir pagerbti talentingiausius architektus, savaitraštis „Veidas“ imasi rengti rinkimus „Metų architektūros statiniai“.

Vaiva SAPETKAITĖ

Geriausius architektūros projektus iš visos Lietuvos atrinks komisija, kurią sudaro Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Rolandas Palekas, architektai Lukas Rekevičius, Gintaras Prikockis, architektai urbanistai Justina Muliuolytė, Tadas Jonauskis ir advokatas dr. Algimantas Šindeikis.

Kas yra galimi kandidatai?

„Mus domina biurai, gyvenamieji, visuomeniniai, daugiabučiai pastatai, viešosios erdvės, tiltai, gatvės, landšafto projektai, rekreaciniai objektai, tiek nauji, tiek renovuoti“, – apibrėžia konkurso paletę architektas R.Palekas.

Nuspręsta rinkti ne vieną nugalėtoją, o išskirti stipriausių darbų grupę. Geriausi darbai nebūtinai turės priklausyti skirtingoms tipologijoms, taip pat tai nereiškia, kad iš kiekvienos srities bus renkamas laureatas. Tai lems užbaigtų architektūros objektų skaičius ir vertė. Geriausiais metų statiniais galės pretenduoti tapti nuo 2014 m. sausio iki 2015 m. gruodžio realizuoti projektai.

Pagalbos, atrenkant potencialius konkursinius darbus, kreiptasi į savivaldybių architektus. Teisę siūlyti kandidatus turės ir bet kuris lietuvis. Siūlymus siųsti adresu archstatinys@veidas.lt.

Komisijos atrinkti nominantai bus pristatomi ir analizuojami „Veido“ tekstuose. Pirmoji planuojama tema – dvarų restauravimas. Nugalėtojų apdovanojimo ceremonija bus surengta 2016 m. gegužės 12 d. Lietuvos architektų rūmuose. Apdovanojimus įteiks kultūros ministras.

Architektė urbanistė J.Muliuolytė, aiškindama, kodėl prisijungė prie šio projekto komandos, tikisi  architektūros „perliukų“ atrasti netikėtose vietos ir yra įsitikinusi, kad konkursas prisidės prie visuomenės švietimo, skonio lavinimo ir aplinkos gerinimo: „Yra toks Architektūros vaikų fondas, užsiimantis vaikų edukacija apie architektūrą. Jo atstovai sako, kad taip auginami būsimi užsakovai. Žmonės, skaitysiantys apie tai, irgi yra būsimieji užsakovai.“

Eklektikos netrūksta

Architekto urbanisto T.Jonauskio manymu, neprotinga į architektūrą žvelgti tik kaip į vienokius ar kitokius pastatus: „Miestas yra įvairių objektų visuma – tai pastatai, keliai, aikštės, parkai, inžineriniai objektai.“

Anot jo, pastatas nestovi izoliuotas, bet priklauso aplinkai. Čia glūdi abipusis ryšys – ir aplinka daro įtaką pastatui, ir pastatas aplinką veikia. Geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai objekto projektuotojai įžvelgia, ko labiausiai reikia konkrečiai vietai. Bet Lietuvoje dažniausiai pastatas stovi sau, o aplinka sau. „Tai yra didžiausiais lietuviškos architektūros trūkumas. Negalima žiūrėti į objektą atskirai: jis gali būti geras, tačiau stovėti ne toje vietoje“, – svarsto T.Jonauskis.

Dažniausiai architektų paslaugomis naudojasi užsakovai, kurie nė nesuvokia, kad turėtų galvoti apie kažkokį platesnį kontekstą. „Anksčiau net buvo išleista tipinių gyvenamųjų namų katalogų serija, kai žmonės išsirinkdavo tipinį projektą ir paskui bet kurioje vietoje statydavo tokį patį namą, nesvarbu, ar tai būtų miškas, ar miestas, ar kaimas. Tokie variantai pigesni, šitaip taupomas laikas“, – negaili kritikos T.Jonauskis.

Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Prikockis taip pat mano, kad architektūrinė miestų eklektika – rimta problema: „Sakyčiau, ji yra net tautinės sąmonės lygio. Jei lygintume poreikį architektūrai, pavyzdžiui, Lietuvoje ir Estijoje, pamatytume, kad estai tvarko savo namus kolektyviai, pagal vientisą architektūrinį sprendimą, o Lietuvoje net kaimynai sunkiai susitaria.“ Architektas juokauja, kad visi lietuviai save laiko statybininkais, architektais ir gydytojais, nors neturi tam jokių gabumų ir kvalifikacijos.

L.Rekevičius prideda, kad esame labai fasadinė tauta – mums svarbiau, kaip atrodome, o ne kokį išsilavinimą turime. Tai atsispindi ir architektūroje: statant namą svarbiau ne tai, kaip jis derės aplinkoje, o kokios yra apdailos medžiagos ir kiek milijonų kainavo fasadas.

R.Palekas sako, kad iki šiol Lietuvos įstatymai architektūrą mini tik kartą. Statybos įstatyme pasakyta, kad architektūra turi derėti prie aplinkos. Priešingai nei Lietuvoje, Vakarų Europos valstybių miesteliuose vyrauja vienas stilius, spalva.

Svarbiau kaina nei kokybė

Mūsų miestus ir miestelius estetiškai luošina įsitvirtinęs mažiausios kainos kriterijus, lemiantis viešųjų konkursų laimėtojus. Už ką esi pasirengęs sumokėti, tą ir gausi: dažniausiai viešuosius projektus projektuoja ne geriausi architektai, naudodami ne geriausias medžiagas.

„Rimta problema – valstybės pavyzdžio nebuvimas. Tarpukario metais valstybiniai pastatai buvo statomi taip, kad būtų patys geriausi, kad jais būtų galima didžiuotis, o dabar turime viešuosius konkursus, kurių pagrindinis dalykas – pastatyti už mažiausią kainą, – piktinasi G.Prikockis. – O juk gero pavyzdžio rodymas yra vienintelis kelias pakeisti mūsų supratimą.“

„Architektūra – kolektyvinis darbas. Kai dirbi vienas, sunku pamatyti savo klaidas, kuriant labai svarbu turėti su kuo pasikonsultuoti“, – pabrėžia L.Rekevičius.

Pastaruoju metu mūsų miestai sparčiai plečiasi į šonus, o ne kyla į viršų, ir tai apsunkina miestiečių gyvenimą. „Tai tampa vis nepatogiau, atsiranda įvairių infrastruktūros trūkumų – gatvių, kelių, komunikacijų. Juk ne tam keltasi į miestus“, – apibendrina G.Prikockis.

BFL

Penktadienį vykstančiame Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suvažiavime atkreiptas dėmesys į kultūros paveldo sistemos problemas, architektų neįtraukimą į šį procesą, taip pat neigiamą visuomenės požiūrį į moderniąją architektūrą.

Architektas Tauras Paulauskas mano, kad puolimas prieš architektūrą, ypač modernią, sustiprėjo pastaruoju metu.

“Moderni architektūra Lietuvoje nėra patraukli, visuomenės akyse dažniausiai priešinama kultūros paveldui, susiklosčiusiai urbanistinei ar gamtinei aplinkai. Tai labiausiai ryšku aukštą humanitarinį išsilavinimą turinčių asmenų aplinkoje”, – LAS suvažiavime teigė jis.

“Bendruomenės situacija Lietuvoje – ligota, vadinčiau tai moraliniu pakrikimu. Architektūra kaip savaiminė vertybė, kultūros dalis visuomenei nėra įdomi”, – kalbėjo T.Paulauskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad miesto erdvinę struktūrą dabar formuoja verslininkai, politikai ir teisininkai, o architektai tampa “instrumentais verslo idėjoms įgyvendinti”. T.Paulausko nuomone, architektai turi stengtis atgauti visuomenės pasitikėjimą, gerinti architektūros įvaizdį.

Apgailestavimą architektai išsakė ne tik dėl požiūrio į moderniąją architektūrą, bet ir dėl paveldosaugos problemų. Rezoliuciją dėl to priimti pasiūlęs architektas Augis Gučas pareiškė, kad “paveldosaugos sistemą krečia drugys”.

Anot jo, vienas iš to pavyzdžių – prieštaringai vertinamas rekonstruotas statinys Kaune, Laisvės alėjoje, kurio šiuolaikinį stiklinį antstatą speciali komisija siūlo nugriauti.

Senoji pastato dalis pripažinta valstybės saugomo Kauno Naujamiesčio vertingąja savybe, kurios keisti negalima. Tačiau prieš imantis šio pastato rekonstrukcijos, iš Kauno savivaldybės ir paveldosaugininkų buvo gauti visi leidimai.

“Arba to negalėjo atsitikti, arba ten yra viskas tvarkoje”, – teigė A.Gučas.

Anot jo, tyrimai, ar galima tokia rekonstrukcija, turi būti atlikti iš anksto, o ne architektams palikta “patiems klaidžioti po vertingąsias savybes”.

Architektai siūlo imtis priemonių tokioms problemoms spręsti ir situacijai gerinti, pavyzdžiui, keisti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, siekiant pagerinti vietovių apsaugą, sumažinti specialiųjų planų poreikį, palengvinti vertingųjų savybių suvokimą.