Lietuvoje visiškai išplėtojus banko kortelių sistemą, kai jau net ir pensijos mokamos nebe grynaisiais, įstaigoms ir įmonėms nebeliko jokio poreikio laikyti atgyvenusį reliktą – grynųjų pinigų kasą. Ji reikalinga nebent ten, kur renkamos vienkartinės piliečių įmokos. Pavyzdžiui, kasas tebeturi poliklinikos, registro paslaugų įstaigos. Tačiau net ir renkant mokesčius kasa nebėra privaloma – jų jau seniausiai nebeturi net Mokesčių inspekcijos padaliniai, siunčiantys klientus susimokėti į artimiausią banko skyrių ir grįžti su kviteliu.

Kad kuri nors įstaiga iki šiol turi jai visiškai nebūtiną kasą, visuomenė išgirsta tik tada, kai drioksteli koks nors skandalas. Garsiausia istorija – 120 tūkst. Lt vagystė iš Seimo kasos, atskleidusi, kad svarbiausioji tvarką šalyje nustatanti institucija pati aplaidžiai prižiūrėjo savo kasą, kad net Seimo nariai nelegaliai skolinosi pinigus iš jos.

Pasak finansų ministrės patarėjos Giedrės Balčytytės, nenurodoma, kurioms įstaigoms reikia turėti grynų pinigų kasą, o kurioms – ne. “Tačiau centrinės valdžios įstaigose jų jau nebeliko”, – teigia ji. Pati Finansų ministerija kasą uždarė 2006 m., Seimas jos atsisakė nuo 2010 m.

Buhalterinės apskaitos ir finansinių paslaugų įmonės “Finasus” direktorius Robertas Giedrys aiškina, kad kasą turėti nėra kaip nors ribojama įstatymais, ir tik pačios organizacijos sprendžia, ar ją laikyti. “Jei nerenkamos kokios nors įmokos grynaisiais, to daryti neapsimoka – juk kainuoja seifas, jo priežiūra, pinigų inkasacija, inventorizacija”, – vardija specialistas.

Per mėnesį Lietuvoje savininkų prašymu užblokuojama iki 20 tūkst. banko kortelių. Jų šiuo metu šalyje išduota 4,3 mln. Ir tik nedidelė dalis kortelių turėtojų tampa vagišių aukomis – dažniausiai korteles patys jų savininkai palieka atsiskaitymo vietose ar bankomatuose.

Praradus kortelę reikia nedelsiant telefonu apie tai informuoti ją išdavusį banką – kortelės sąskaita bus iš karto užblokuota ir ja niekas nebegalės pasinaudoti. Tada per tris dienas nuo žodinio informavimo reikia bankui pranešti raštu. Per savaitę bus pagaminta nauja kortelė, kurios galiojimo laikas ir visos kitos sąlygos bus tokios kaip ir prarastosios kortelės.

Aplaidumo kaina bankuose svyruoja nuo 10 iki 30 Lt – toks mokestis imamas už prarastos kortelės paskelbimą negaliojančia.

Kai kurie bankai siūlo klientams kelis litus per mėnesį kainuojančią saugių lėšų programą – jos dalyviams bankas kompensuoja nuostolius, patirtus, jei kortele kažkas atsiskaito neteisėtai, bet nenaudoja tam PIN kodo. Tik toks bankų siūlymas kiek atsilieka nuo realybės – juk nuo šių metų kortelėmis atsiskaityti galima tik įvedant jų PIN kodą.

Vasarą po Lietuvą keliavę miestiečiai susidūrė su vienu atokesniuose kampeliuose dar įprastu nepatogumu – dar ne visi paslaugų teikėjai sudaro sąlygas už paslaugas atsiskaityti banko kortele. Pasitaikė atvejų, kai kavinės ar viešbučiai kortelių atsiskaitymo terminalus turėjo, bet vis vien prašė klientų mokėti grynaisiais – netgi nurodė, kur yra artimiausias bankomatas jiems išsigryninti. “Spėju, kad tai susiję su šešėline ekonomika ir nenoru rodyti tikrųjų savo pajamų. Galbūt taip elgtis skatina ir bankų už šių terminalų aptarnavimą imamas mokestis”, – svarsto vienas “Veido” skaitytojas.

Viešbutį ir šešių parduotuvių tinklą Rokiškyje bei vieną kepyklėlę Vilniuje valdančios UAB “Darola” direktorius Pranas Blažys sako, kad nedideliuose miesteliuose įsikūrusius, apyvarta negalinčius pasigirti svečių namus ar užeigas nuo šio civilizacijos išradimo iš tiesų gali atbaidyti bankų nustatyti mokesčiai. Jis pats už kiekvieno banko kortelių terminalo aptarnavimą kas mėnesį moka kone šimto litų mokestį, bankui tenka atiduoti 3–4 proc. kliento sumokėtos sumos siekiantį mokestį. “Jeigu jūsų pajamos nedidelės, suprantama, nėra jokio noro jomis dar su kažkuo dalytis”, – dėsto provincijoje dirbantis verslininkas.

P.Blažys pamažu atsiskaitymo banko kortelėmis sistemas įdiegė visuose savo paslaugų taškuose, nes tai darė ir konkurentai, be to, vis daugiau žmonių pageidauja tokios paslaugos jau ir mažuose miesteliuose. “Paprasčiausiai negalėjome to nedaryti – dabar terminalus turi įsirengusios jau ir mažiausios Šilutės krautuvėlės”, – sako šiame pamario miestelyje įsikūrusio viešbučio “Daims” direktoriaus pavaduotoja Laura Raudoniutė. Šiame viešbutyje kortele atsiskaityti galima jau dvejus metus.

“Swedbank” informuoja šiuo metu valdantis daugiau nei 10 tūkst. elektroninių kortelių skaitytuvų tinklą visoje Lietuvoje. Kas mėnesį prieš šio tinklo prisijungia vidutiniškai po 50 naujų įmonių. SEB bankas savo prižiūrimų terminalų skaičių laiko konfidencialia informacija. Bet atskleidžia, kad dėl elektroninių kortelių skaitytuvų įrengimo sąlygų bei įkainių su kiekvienu klientu tariamasi individualiai. Taikomo įkainio dydis esą priklauso nuo įvairių sąlygų – atsiskaitymo kortelėmis apyvartos, susitarimo, kieno lėšomis diegiama įranga. Šiuo metu įkainis svyruoja nuo 1,5 iki 3 proc. Jis skaičiuojamas nuo bendros prekių ir paslaugų, už kurias atsiskaityta banko kortelėmis, sumos.

Per ketverius pastaruosius metus du kartus padažnėjo gyventojų atsiskaitymai mokėjimo kortelėmis, nors pačių kortelių padaugėjo tik 30 proc. ir dabar yra 4,3 mln.

Prekybininkai tvirtina, kad anksčiau kortelėmis buvo sumokama už maždaug 10 proc. prekių, o dabar tokie atsiskaitymai jau šiek tiek lenkia mokėjimus grynaisiais pinigais.

Alio Jaramaičio, Lietuvos banko Mokėjimo sistemų departamento direktoriaus, komentaras

Nors kortelių skaičius tūkstančiui gyventojų Lietuvoje dar nėra pasiekęs Vakarų vidurkio, atsiskaitymai jomis tampa vis dažnesni. Matyt, žmonės atsikratė baimių, o tai bankų nuopelnas. Prisideda ir tai, kad vis daugiau darbdavių atlyginimus perveda į korteles, o pensininkai jose laiko pensijas.

Valstybei ir patiems bankams tai finansiškai naudinga: kuo daugiau operacijų kortelėmis, tuo mažiau kainuoja grynųjų pinigų spausdinimas, transportavimas, inkasavimas.