Žilvinas Šilėnas

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Naujoji valdžia darbą pradėjo nuo didžiausios pastarojo dešimtmečio reformos – Darbo kodekso – sustabdymo. Reforma formaliai neatšaukta, tačiau pusmečiui atidėta. Kas per tą pusmetį pasikeis? Neaišku. Jei Darbo kodeksas būtų taisomas pasitelkiant profesionalus, tai rezultatas būtų panašus į tą, kurį siūlė mokslininkai. Jei pataisoms diriguotų profsąjungos, išeitų dar prastesnis nei dabartinis pasenęs variantas. Taigi Darbo kodekso ateitis ir kryptis – visiškai politinis klausimas.

Ar mažės mokesčiai dirbantiesiems, kaip buvo deklaruojama prieš rinkimus? Bent jau artimiausiu metu – ne. Vienu procentiniu punktu mažės „Sodros“ pensijų įmoka, bet ją kompensuos po pusę procentinio punkto išaugusios įmokos į ilgalaikio darbo išmokų fondą ir nedarbo draudimo įmoka.

Šalia to panaikintos taip ir nepradėjusios galioti „Sodros“ lubos, užsimota prieš gyventojų pajamų mokesčių „lengvatą“ (o iš tiesų – galimybę atidėti mokesčių mokėjimą) gyvybės draudimo įmokoms, papildomai apmokestinti įmonių valdybų nariai – tantjemų gavėjai, didės verslo liudijimo kaina (dėl didėjančio minimalaus mėnesinio atlygio), brangs dauguma valstybės rinkliavų. Ir, aišku, didės akcizai rūkalams ir alkoholiniams gėrimams. Ir valdžiai nė motais, kad pagal alkoholio įperkamumą, t.y. kiek kainuoja gėrimai, palyginti su vidutiniu atlyginimu, mes jau dabar lenkiame Skandinavijos šalis.

Ir visi šie veiksmai vyksta gana ramioje ekonominėje aplinkoje. Ūkis, nors tik po truputį, auga. Valdžiai nereikia imtis drastiškų priemonių netikėtiems kriziniams įvykiams suvaldyti. Dabartiniai mokesčių pokyčiai, palyginti su įgyvendintaisiais krizės metais, vyksta kone šiltnamio aplinkoje. Tačiau sprendimai priimami skubant, pažeidžiant teisėkūros įstatymus, neįvertinus galimų pasekmių, nepaliekant laiko deramoms diskusijoms.

Dar tamsesni debesys – ateityje

O kas nutiktų, jei Lietuvos ekonomika patirtų dar vieną rimtą ekonominę krizę? Juolab kad ne viena tarptautinė organizacija, pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas, lyg ir mandagiai primena valstybėms, jog šis lėto augimo laikotarpis yra „gerieji laikai“, per kuriuos ekonomiką reikėtų parengti prastesniems: susitvarkyti su skola, restruktūrizuoti ekonomiką, sumažinti ar bent efektyvinti viešąjį sektorių. Akivaizdu, kad tai nevyksta nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Kartais susidaro įspūdis, kad vyriausybės dar vis laukia sugrįžtant „ikikrizinio“ augimo, kai bus galima švaistytis pinigais ir nustoti taupyti. Įdomu, kiek dar lauks?

Panašia iliuzija gyveno tiek senoji, tiek naujoji valdžia. Sparčiai kylantys atlyginimai skatina vartojimą, į biudžetą vis dar surenkama daugiau, tad labai spaustis irgi nėra priežasčių, juolab kad iš esmės taupyti valdžia nenusiteikusi. Tačiau atlyginimų didėjimas be našumo augimo ilgai nesitęs ar tiesiog virs infliacija. Nepamirškime, kad eksportas yra ekonomikos variklis. O konkuruojant tarptautinėje rinkoje su įmonėmis iš kitų šalių vietiniai ekonominiai pokyčiai tiekėjams ir konkurentams nėra svarbūs.

Dalis Vyriausybės programos yra persmelkta retorikos, nukreiptos prieš verslą, kapitalizmą ar liberaliąją pasaulio tvarką. Tiesa, kaip ir dera retorikai, konkrečių veiksmų (kol kas) nesiūloma. Tačiau tai greičiausiai atspindi bent dalies naujosios daugumos vertybines nuostatas. Jei smogtų dar viena krizė, kokį kelią pasirinktų Lietuva? Kol kas rinkomės europietiškąjį konsensusą, kad, be kitų priemonių, reikia ir taupyti. O jei krizė sušmėžuotų, pavyzdžiui, 2019-aisiais?

Kitas nerimo šaltinis – dar nė viena Vyriausybė neplanavo tiek kištis į žmonių asmeninį gyvenimą. Jei žiūrėtume į Vyriausybės programą, tai ši Vyriausybė jaučiasi turinti moralinę teisę aiškinti, kaip elgtis, ką valgyti ar net kaip mąstyti. Vienas ministras dar neapšilęs kojų jau aiškina, kaip suaugusiems žmonėms maitintis, ir planuoja apmokestinti cukrų, kitas – vienkartinius kavos puodelius. Vyriausybės programoje aibė nuostatų, kuriomis numatyta mokėtojų pinigais finansuoti programas, kurios aiškintų gyventojams, kaip jiems mąstyti, kaip elgtis: besiskiriantiems tėvams lieps naudotis mediacija, mokyklose vaikams pasakos apie prigimtinį lytiškumą, suaugusiems vykdys švietimą apie reklamos žalą ir t.t. Geriausiu atveju tai bus pinigų švaistymas, blogiausiu – politinis piliečių perauklėjimas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Nerimą kelia ir užmojai kontroliuoti mąstančiuosius kitaip. Tiesa, ne viena valdžia norėjo užčiaupti kritikus. Jau nuo praėjusios kadencijos kelią skinasi iniciatyva visas nepatinkančias nevyriausybines organizacijas prilyginti lobistams, o tada pamažu stumti iš viešojo diskurso. Paprastai tariant, jei valdžia pati pakvies jus išreikšti nuomonę apie valstybės iniciatyvas (pvz., įstatymo projektus) – tuomet viskas gerai. Tačiau jei jūsų nuomonė nesutaps su oficialiąja, jūsų greičiausiai net nekvies. O jei nuomonę vis tiek išsakysite – būsite lobistas, kurio nuomonę reikia ignoruoti.

Ir vilties spindulėliai

Vis dėlto tarp tamsių debesų yra ir vilties spindulių. Programoje taip pat deklaruojamas noras skatinti verslą, mažinti biurokratiją ir pritraukti investicijų. Būtent šioms sritims reikia pasiryžimo, užsispyrimo, energijos ir netradicinio mąstymo. Visas biurokratines kliūtis, trukdančias dirbti ir kurti, iš tikrųjų galima pašalinti valios pastangomis. Tai svarbiausias bet kurios Vyriausybės uždavinys, o ypač tos, kuri deklaruoja profesionalumą ir pokyčius.

Lietuva iki 2020 m. tiesiog privalo padaryti šuolį efektyvindama viešąjį sektorių. Pasiekti, kad iš visų Europos Sąjungos šalių būtent Lietuvoje investuoti, plėtoti verslą būtų patogiausia. Priešingu atveju mūsų laukia buvimas amžinoje periferijoje – su mažais atlyginimais ir emigruojančiais gyventojais.

Dmitrijaus Kuliko montažas / euroblogas.lt

Ar pagalvojote, kiek daug visko galėtumėte padaryti už pinigus, atiduotus mokesčiams. O gal visgi galite? Ir net daugiau.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Ar jūs mokate mokesčius? Tikriausiai jūs „nemokate“ mokesčių, jei esate samdomas darbuotojas. Taip, gavę algos lapelį pamatote, kad kažkokia suma buvo išskaičiuota iš jūsų algos. Kažkas skirta mokesčiams, kažkas − socialiniam draudimui. Kažkur mažiau, kažkur daugiau. Iš esmės nesvarbu, nes tų pinigų negavote, nematėte ir nepamatysite. Argi jums rūpi tie pinigai? Argi jums skauda dėl jų širdį? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais. Būtent ta suma įstrigo jūsų galvoje, o apie tą – didesnę − gal net nemalonu galvoti, vis tiek jos negaunate.

Argi jums rūpi tie pinigai? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais.

Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai įsidarbinate kur nors Vakarų Europoje, tarkime, Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje. Pirmą kartą ilgesniam laikui išvykę tautiečiai paprastai džiaugiasi didelėmis algomis, aktyviai leidžia, aktyviai taupo, aktyviai siunčia namo… Iki to momento, kai pastebi keistą šurmulį savo bendradarbių ar pažįstamų aplinkoje.

Iš pradžių negalite suprasti, kodėl panašiai uždirbantis kolega klausinėja visų, ar kas pažįsta „pigesnį“ mokesčių patarėją, o kitas skundžiasi, kad ir kaip besistengdamas nespėja laiku užpildyti mokesčių deklaracijos, nors iki jos pridavimo liko dar keli mėnesiai. Jūs tegalite pasijuokti iš tokio akivaizdžiai paranojiško elgesio, o į jūsų šaltakraujiškumą žiūrima piktai ir agresyviai.

Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti.

Kai aistros pasiekia kulminaciją, jūs finalinėje stadijoje taip pat įsitraukiate į mokesčių mokėjimo maratoną. Retais atvejais akistata su valstybe baigiasi lygiosiomis, kaip būna Lietuvoje. Laimėsite jūs arba jie, bet pirmaisiais metais dažniausiai pralaimėsite. Pasijusite apvogtas. Iš jūsų reikalaus krauju ir prakaitu uždirbtų pinigų, kurių jau seniai nebeturite. Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti. Vietoj iškilių valstybės tarnų – gerai kvepiančių damų su krakmolinėmis šukuosenomis – išvysite jaunuolius su kedais ar lyg ką tik iš virtuvės išėjusias namų šeimininkes, kurie nesupras jūsų patoso, nesivels į ginčus, nerėks ant jūsų ir nesimuliuos švento karo tarp žmogaus ir valstybės. Pasijusite dvigubai įskaudintas ir su nostalgija prisiminsite Lietuvą.

Skirtingai nuo Lietuvos ir mūsų kaimynų, daugelyje Vakarų Europos šalių mokesčius sumoka patys gyventojai. Be abejo yra daugybė lengvinančių procedūrų, ir darbdavys dėl patogumo gali kur reikia pervesti dalį jūsų algos, tačiau principas išlieka nepakitęs – iki tam tikros datos jūs − ir tik jūs − esate savo pinigų šeimininkas, ir po to gerai išanalizavę jūsų darbinę veiklą ir net asmeninį gyvenimą (jei užsienyje jums gims vaikas, galėsite pajuokauti: „nors vaikas ir našta, bet 18 metų bus mokesčių lengvata“), valstybės atstovai įvertins jūsų metinį indėlį į visuotinio gėrio finansavimą.

Gal šioje vietoje skaitytojas paklaus, kodėl gi Vakarų Europa nesimoko iš Lietuvos, ir leis man  nukrypti į istorinį įvykį, kuris galėtų būti savotiškas atsakymas.

1765 metais britų monarchija sugalvojo įvesti iš pirmo žvilgsnio labai efektyvų ir lengvai surenkamą mokestį Šiaurės Amerikos kolonijose. Vadinamuoju Ženklinimo aktu (Stamp Act) buvo apmokestinta daugelis popierinių prekių (pvz., laikraščiai ir knygos) ir operacijų ant popieriaus (sutartys, aktai ir pan.). Idėja buvo tokia – naudojimasis popieriumi yra valstybinės reikšmės veiksmas, todėl už tai turi būti imamas mokestis. Kiekvienas lapas ir jo dydis lėmė galutinę mokesčio sumą. Iš esmės ant visų popieriaus lapų Amerikoje turėjo atsirasti specialus ženklas, patvirtinantis, kad už popierių buvo sumokėta.

Dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo.

Naujas mokestis iš pat pradžių buvo sabotuojamas visų kolonijose gyvenančių sluoksnių – net aršūs rojalistai tapo Londono priešais ir reikalavo panaikinti mokestį. Ką jau kalbėti apie kolonijinę spaudą, kuri dėl mokesčio atsidūrė ties bankroto riba. Prasidėjus neramumams, Britanija atšaukė Ženklinimo aktą, bet kolonistai pradėjo reikalauti dar daugiau – dalyvauti skirstant mokesčių. Tais metais suformuluotas šūkis – „jokių mokesčių be atstovavimo“ – galiausiai tapo šūkiu Amerikos revoliucijos, kurios metu 1775 m. buvo paskelbta Jungtinių Valstijų nepriklausomybė.

Taigi dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo. Niekas negali aklai paimti iš žmogaus mokesčio ir aklai jo panaudoti savo tikslams. Mokesčių mokėtojas tai atlieka pats ir gali stebėti, kur eina jo pinigai. Pati procedūra yra savotiškas bendravimas ir bendradarbiavimas su valstybe.

Skaitytojas prieštaraus, kad tai veikiau simbolinis ritualas. Nesumokėjęs mokesčio, žmogus gaus baudą ir vienaip ar kitaip bus priverstas jį sumokėti. O kiti aspektai – demokratija, pilietinė visuomenė – čia nieko dėti.

Iš tikrųjų aš galvojau tą patį, kai mokėjau savo pirmuosius mokesčius Vokietijoje. Nors buvau įdarbintas ir galvojau, kad kaip ir Lietuvoje viskuo pasirūpins darbdavys, netikėtai gavau laišką – turiu iš savo kišenės atiduoti pora šimtų eurų. Laisvų pinigų nebuvo, tariausi su finansų biuru, kad sumokėsiu per pora mėnesių.

Kitą mėnesį pašto dėžutėje radau dar vieną oficialiai atrodantį voką, širdis akimirkai sustojo, o normaliai kvėpuoti pradėjau, tik jį atidaręs. Nors likau kiek nustebęs – mane, Lietuvos pilietį, kviečia balsuoti savivaldos rinkimuose – rinkti atstovus į Berlyno rajono, pagal gyventojų skaičių kiek didesnį už Kauną, rotušę.

Prieš tai daug kartų balsuodavau Lietuvoje. Partijas ir kandidatus rinkausi pagal tai, kaip ir kiti aukštuosius mokslus baigę bendraamžiai – politinė ir geopolitinė vizija, vertybinės pažiūros, asmeninės savybės ir gal šiek tiek simpatijos. Net per savivaldos rinkimus bandžiau mąstyti „globaliai“.

Demokratinėje valstybėje svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas.

Nors ir buvau gerai susipažinęs su vokiškomis partijomis, visiškai negalėjau pritaikyti senų kriterijų. Pradėjau skaityti rinkimines programas, žiūrėti, ką jos žada − kaip norima skirstyti biudžetą, kur padidinti, kur pamažinti, kokį svarbų projektą įgyvendinti. Praplėsti šalia mano namų esantį vaikų darželį? Ačiū, nereikia. O čia taip, šią aikštę tikrai verta sutvarkyti. Tiesiog labai norėjau, kad už mano uždirbtus ir jau turėtus pinigus, kuriuos aš dabar privalau atiduoti valstybei, būtų padaryta tai, kas ir man patiktų.

Apsisprendęs už ką balsuoti, kažkaip pagalvojau, kad dabar – pirmą kartą gyvenime – tapau tikru rinkėju. Politinio gyvenimo „puzzle“ staiga tapo aiškiu paveikslu. Juk demokratinėje valstybėje, kurioje sukurti visi teisiniai pamatai, svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas. Valstybė finansuojama ne šiaip sau iš kažko, bet iš tų popierinių ir metalinių eurų, kurie guli tavo piniginėje.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Pagal ekonominės laisvės indeksą, kurį kasmet sudaro vienas įtakingiausių JAV ekonominių tyrimų centrų „Heritage Foundation“ kartu su „The Wall Street Journal“,  Lietuva pakilo iš 15-osios į 13-ąją vietą pasaulyje.

Pasak Lietuvos laisvosios rinkos ekspertų tokį įvertinimą nulėmė:

1. Lietuvai kilti reitinge padėjo Europos Sąjungos veiksnys: tarptautiniai ekspertai vertina stabilumą, įstatymo viršenybę ir atvirą užsienio prekybą.

2. Taip pat ekspertai įvertino, kad Lietuvoje tapo lengviau įregistruoti verslą.

3. Pozicijas sustiprino ir euro įvedimas.

4. Tyrimo metodologijos spragos.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Vytautas Žukauskas atkreipė dėmesį, kad yra sričių, kur Lietuva puikiai atrodo tik dėl pačios tyrimo metodologijos. Pavyzdžiui, labai aukštą balą gavome už mokesčių sritį, nors realiai Lietuvoje darbo santykių apmokestinimas yra aukštesnis už daugelį Europos šalių.

Mokesčių našta darbo santykiams Lietuvoje yra didesnė už Europos šalių vidurkį, tačiau ji paslėpta.

„Tarptautiniai ekspertai vertino tik gyventojų pajamų mokestį. Jis siekia 15 proc., tačiau tai neatspindi viso darbo jėgos apmokestinimo, pavyzdžiui, įmokų Sodrai. Mokesčių našta darbo santykiams Lietuvoje yra didesnė už Europos šalių vidurkį, tačiau ji paslėpta. Mūsų apklausos rodo, kad net patys lietuviai dažniausiai nenutuokia, kiek sumoka mokesčių“, – teigia V.Žukauskas.

Kur reiktų pasitempti?

1. Valdžios išlaidavimas.

Dėl valdžios išlaidavimo esame vos 106 vietoje: subalansuotas biudžetas žadamas kiekvienais metais, tačiau kiekvieną kartą tik didinamas deficitas. Dėl to Lietuvą jau perspėjo Europos Komisija ir Valstybės kontrolė.

Nors šiemet biudžeto deficitas didžiausias per penkerius metus – 640 mln. eurų, valdžia leidžia ir toliau sau išlaidauti.

„Tai – problema akivaizdi visiems, išskyrus Lietuvos politikus. Nors šiemet biudžeto deficitas didžiausias per penkerius metus – 640 mln. eurų, valdžia leidžia ir toliau sau išlaidauti. Išlaidos didinamos viskam, be prioritetų. Tai neatsakinga politika, Graikijos pavyzdys rodo, kokių didelių problemų galime sulaukti“, – pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas.

2. Kova su korupcija.

Mažai balų Lietuva gavo laisvės nuo korupcijos srityje, čia mes – 40-ti, vis dėlto, tarptautiniai ekspertai įvertino šalies pažangą.

3. Darbo santykiai.

Prastai įvertintoje darbo santykių srityje niekaip nepavyksta pajudėti į priekį, Lietuvai skirta vos 96-ta vieta.

Itin griežtas Darbo kodeksas ilgainiui reiškia mažiau darbo vietų, mažesnius atlyginimus ir išėjimą iš darbo „savo noru”.

„Pasenęs Darbo kodeksas Lietuvą tempia atgal visuose tarptautiniuose reitinguose, tai atbaido investuotojus, gadina Lietuvos prestižą. Visi tai supranta, tačiau nieko nedaro arba daro per lėtai. Socialinis modelis stringa, ir net nepanašu, kad šiais metais būtų priimtas. Blogiausia, kad taip kenkiama tiems, kuriuos neva norima apsaugoti – darbuotojams. Itin griežtas Darbo kodeksas ilgainiui reiškia mažiau darbo vietų, mažesnius atlyginimus ir išėjimą iš darbo „savo noru”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas.

Ekonominės laisvės indeksas, skelbiamas jau 16-ą kartą. Lietuva lenkia kaimynes Latviją (36 vieta) ir Lenkiją (39 vieta), Estija užima 9 vietą iš 186 vertintų šalių. Daugiausiai ekonominės laisvės yra Honkonge, Singapūre, Naujojoje Zelandijoje, Šveicarijoje ir Australijoje. Indekso sudarytojai pažymi, kad ekonominė laisvė pasaulyje didėja ketvirtus metus iš eilės, o vidutinis vertinimas yra aukščiausias per visą indekso istoriją. Indekso sudarytojai pabrėžia, kad tarp ekonominės laisvės ir gerovės yra tiesioginis ryšys – ekonomiškai laisvesnėse šalyse žmonės gyvena geriau.

BFL

Nepaisant gerokai lėtesnio, nei prognozuota, ekonomikos augimo, valstybės ir savivaldybių biudžetai per pirmuosius 8 šių metų mėnesius gavo 2 proc. daugiau pajamų, nei planuota (90,5 mln. Eur), ir 8 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį praėjusiais metais. Faktinės biudžeto pajamos, Finansų ministerijos duomenimis, siekė 4,67 mlrd. eurų.

Finansų ministras Rimantas Šadžius pabrėžė, kad jei dabartinę mokesčių bazę lygintume su ta, kurią turėjome prognozuodami 2015 m. pajamas, būtų matyti nedidelis pablogėjimas, tačiau akivaizdžiai pagerėjo mokesčių surinkimas. „Mažiname pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atsilikimą, nors likviduoti jį iki metų pabaigos gali ir nepavykti. Tačiau PVM trūkumą „uždengiame“ kitais mokesčiais, todėl bendras biudžeto rezultatas yra teigiamas“, − komentavo finansų ministras.

Kaip sako SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda, pagrindinės gero rezultato priežastys pirmiausia susijusios su mokesčių administravimu, nes kitose srityse didelio optimizmo ir didelių galimybių surinkti daugiau pajamų negalėjo būti – biudžetas buvo sudarytas pagal prognozes, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas augs 3,4 proc., o išaugo tik maždaug 2,5 proc.

„Galima buvo daryti paviršutinišką išvadą, kad Lietuvos biudžetas yra netvarus, nes suplanuotas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Tačiau yra ir kitas kelias – galima nemažinti biudžeto, nekarpyti išlaidų, bet stengtis geriau surinkti pajamas iš šešėlinės ekonomikos. Atrodo, būtent šioje srityje vasaros mėnesiais įvyko tam tikras lūžis ir ypač pagerėjo PVM surinkimas. Pirmiausia siečiau tai su atrankiniu kai kurių įmonių stebėjimu, kuris gerokai padidino deklaruojamo PVM apimtį būtent iš tų įmonių. Įplaukos iš kai kurių šių pro didinamąjį stiklą stebimų įmonių padidėjo 25–30 proc.“, − sako ekonomistas.

G.Nausėdos teigimu, tai rodo vis dar neribotą potencialą gauti papildomų įplaukų ir patvirtina faktą apie vis dar didelę šešėlinės ekonomikos dalį šalyje. Nors tokie papildomų lėšų rezervai ir nėra amžini, bent jau artimiausioje ateityje taip tikrai galima tikėtis surinkti daugiau pajamų. Pasak ekonomisto, šešėlio mažinimas ne tik garantuoja finansavimą, kurį valstybė buvo numačiusi, bet ir skaidrina konkurenciją: iki tol susidarydavo akivaizdžiai nepatenkinama padėtis, kai dalis rinkos dalyvių „žaidė“ palengvintomis sąlygomis.

„Kol kas klausimas apie kitų metų biudžetą lieka atviras. Kitąmet ekonomikos augimas turėtų būti šiek tiek didesnis, o ir nemanau, kad per pusę metų galima išsemti mokesčių surinkimo gerinimo rezervus, tad šias priemones galima derinti planuojant kitų metų biudžetą“, – teigia G.Nausėda.

Finansų ministerijos duomenimis, gyventojų pajamų mokesčio įplaukos į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus sausį–rugpjūtį buvo 26,8 mln. eurų, arba 3 proc., didesnės, nei prognozuota, iš viso gauta 912 mln. eurų. Už visas akcizines prekes per 8 pirmuosius šių metų mėnesius gauta 750,8 mln. eurų – 29,3 mln. (4,1 proc.) daugiau, nei prognozuota. Pelno mokesčio surinkta 364 mln. eurų – 32 mln. (9,6 proc.) daugiau, nei prognozuota, o pajamų iš pridėtinės vertės mokesčio gauta daugiau nei 2 mlrd. eurų – 55 mln. (2,7 proc.) mažiau, nei prognozuota šiemet.

Patvirtintos 2015 m. valstybės biudžeto pajamos (be Europos Sąjungos lėšų) sudaro 5,7 mlrd., su ES lėšomis – beveik 8 mlrd. eurų.

"Veido" archyvas

Socialinis modelis. Lietuva subrandino radikalią reforma, kuri į darbo rinką ir socialinę sistemą papildomai įtrauktų apie 300 tūkst. asmenų. Nemaža dalis jų šiandien darbuojasi „šešėlyje“, parazituodami kitų sąskaita.

„Veido“ skaičiavimais, žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, tačiau naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius gali siekti apie 250 tūkstančių.

Didžiausia jų dalis – oficialiai žinoma, ir „Sodra“, galima sakyti, galėtų juos įvardyti vardais ir pavardėmis. Pasak šios valstybės institucijos vadovo Mindaugo Stankevičiaus,  iš 1,3 mln. visų dirbančiųjų šalyje maždaug 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių pajamos yra mažesnės nei minimalus atlyginimas. Dar skandalingiau, kad tarp jų didžiausią dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai, taip pat aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Tikrai sunku patikėti, kad įmonių vadovai ir buhalteriai galėtų dirbti už mažesnį nei minimalų atlyginimą. Slėpdami savo darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių, jie gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Prie šios visuomenės išlaikytinių grupės priskirtini ir ilgalaikiai bedarbiai, kurių dirbti neskatina nei egzistuojanti paramos sistema, nei maži atlyginimai, nedaug besiskiriantys nuo socialinių pašalpų.

Pastaruosius trejus metus ilgalaikiai bedarbiai vidutiniškai sudarė apie 30 proc. visų bedarbių šalyje. Pavyzdžiui, šių metų balandžio 1 dieną iš 166 tūkst. šalyje registruotų bedarbių ilgalaikių buvo 51,3 tūkstančio. Tai žmonės, daugiau nei metus neturintys darbo, o jauni žmonės iki 29 metų ilgalaikiais bedarbiais laikomi, darbo nesuradę ilgiau nei pusę metų.

Lietuvoje bedarbiams tiesiog neapsimoka dirbti dėl menkų atlyginimų, į kuriuos jie nė už ką nenori mainyti savo patogaus gyvenimo iš pašalpų, dar papildomai prisiduriant uždarbį „šešėlyje“. Kokio masto tai reiškinys, akivaizdžiai parodė eksperimentas Akmenės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės ir Panevėžio rajonų savivaldybėse, kai buvo imta kruopščiai tikrinti pašalpos gavėjus. Tuomet paaiškėjo, kaip be jokių skrupulų sukčiaujama, siekiant išsaugoti pašalpas, kurios kartu su įvairiomis lengvatomis ir kompensacijomis neva nepasiturintiems gyventojams gali siekti ir daugiau nei 500 eurų. Pradėjus atidžiau tikrinti šiuos žmones, pašalpų gavėjų skaičius rajonuose sumažėjo penktadaliu ir daugiau.

Dosni valstybė ir emigrantams, nemokantiems Lietuvoje mokesčių, tik simbolinę 27 eurų privalomojo sveikatos draudimo įmoką per mėnesį, o už tai galintiems gauti nemokamą visavertį gydymą, kurio vertė gali siekti ir šimtus ar tūkstančius eurų. O štai Lietuvoje dirbantis žmogus per metus privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, kuris sudaro 9 proc. jo pajamų, vidutiniškai sumoka apie 724 eurus. Emigrantai iki šiol aktyviai naudojosi šia galimybe, gydytis į Lietuvą atskrisdami net iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

Tiesa, politikai pagaliau susigriebė, kad socialinio solidarumo mokestis turėtų iš tiesų būti mokamas solidariai. Šiuo metu Seime yra pateikta įstatymo pataisa, numatanti, kad nemokamą gydymą galės gauti tik tie žmonės, kurie per pastaruosius penkerius metus nebus įsiskolinę už privalomąjį sveikatos draudimą.

Tačiau Valstybinė ligonių kasa (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos „Veidui“ negalėjo pateikti duomenų, koks skaičius emigrantų naudojasi galimybe už simbolinę kainą gydytis Lietuvoje. Įstaigos atsiųstame atsakyme teigiama, kad šių metų balandžio 1 dieną VLK draudžiamųjų registre buvo 3 236 014 draudžiamųjų, iš jų 3,2 mln. nuolat šalyje gyvenančių piliečių ir 35 tūkst. užsieniečių, dalyvaujančių Lietuvos sveikatos draudimo sistemoje.

Taip pat nustatyta, kad beveik 67 tūkst. asmenų nebuvo drausti daugiau nei penkerius metus, daugiau kaip 48 tūkst. nedrausti daugiau kaip septynerius metus, o daugiau nei 15,6 tūkst. niekada nebuvo drausti.

Žinia, lietuviai – ne skandinavai ar amerikiečiai, kurie netoleruoja nesąžiningai besielgiančio kaimyno ar pažįstamo, nemokančio mokesčių ar ne vietoje pastačiusio automobilį. Tūlam lietuviui, deja, net į galvą neateitų nei piktintis tuo, nei skųsti. Atvirkščiai, Lietuvoje būti apsukresniam už kitus, „išdurti“ valstybę laikoma kone šaunumu. Priimtina gauti atlyginimą vokelyje, ne gėda naudotis kompensacijomis ir lengvatomis, nors jos ir nepriklauso.

Tačiau stoti į teisuolio pozą ir iš žmonių tikėtis pilietiškumo gal ir naivu, kai pati valstybė stumia į „šešėlį“, sudarydama sąlygas nedirbti ir gyventi iš pašalpų, slėpti pajamas ir išvengti mokesčių.

Naujojo socialinio modelio autorių nuomone, būtina susigrąžinti šiuos potencialius mokesčių mokėtojus iš darbo rinkos ir socialinio draudimo užribio, taip išplečiant legaliai dirbančių ir mokesčius mokančių valstybės piliečių ratą.

Siūloma mažinti darbo mokesčius, kurie iš dalies ir lemia vieną didžiausių darbo rinkos, o kartu ir valstybės problemų – mažus atlyginimus. Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų (31 proc.) darbdaviams didinti atlyginimus brangu, todėl atlyginimas didinamas nelegaliai, dalį jo mokant vokelyje, arba, siekiant išvengti mokesčių, vietoj darbo sutarties darbuotojams siūloma imti verslo liudijimą. Todėl vidutinis atlyginimas Lietuvoje – vienas mažiausių Europos Sąjungoje, vos didesnis už vidutinį atlyginimą Rumunijoje ir Bulgarijoje. O pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui esame aplenkę net estus. Mat BVP sudaro ne tik atlyginimai, bet ir kitos pajamos, kurių dalis yra gerokai didesnė nei atlyginimų.

Nuo mažų atlyginimų, kurių dalis dar slepiama, į socialinio draudimo sistemą atitinkamai surenkama nedaug ir socialinio draudimo mokesčių, nors mokesčio tarifas didelis. Todėl reformos autoriai siūlo socialinio draudimo mokesčio tarifą darbdaviams per 12 metų sumažinti 12 proc. – nuo 31 iki 19 proc.

„Norėdami sumažinti darbo mokesčius, turime keisti mokesčių sistemą, nes reikia išlaikyti pensininkus. Gaunamas toks uždaras ratas: „Sodros“ sistema brangi, o išmokos pensininkams menkos, nes mokėtojų yra mažai, jų atlyginimai maži. Todėl  siūlome mokesčių bazę plėsti ir pagrindinę pensijos dalį (bazinę pensiją), kuri nepriklauso nuo buvusio atlyginimo, finansuoti iš valstybės biudžeto. Tuomet reikia didinti kitus mokesčius, lengvatas ir mažinti išimtis. Žodžiu, reikia mokesčių sistemos reformos“,  – sako vienas socialinio modelio projekto autorių Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka.

Mokslininkai yra suskaičiavę, kad darbdavio mokamą dalį būtų galima sumažinti 12 proc., tai yra ta dalimi, kuri sudaro bazinės pensijos dalį. Tuomet tie pinigai liktų įmonei, padidintų jos pelną. Būtų galima labiau apmokestinti dividendus, šiek tiek padidinti pelno mokestį ir taip iš kelių šaltinių surinkti kaupiamąjį fondą bazinei pensijai finansuoti. O sumažėjusi mokesčių našta darbdaviui leistų didinti atlyginimus darbuotojams.

R.Lazutkos nuomone, pelno mokesčio padidinimas darbdavių neturėtų gąsdinti, nes, palyginti su socialinio draudimo mokesčiu, jis yra teisingesnis, mat susijęs su verslo sėkme. O socialinio draudimo mokestį reikia mokėti net tuomet, kai įmonė vos suduria galą su galu.

Apie būtinybę mažinti darbo apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau seniai. Dideli darbo mokesčiai, kurių bendra suma viršija 50 proc. atlyginimo, riboja darbo vietų kūrimą, galimybes pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) duomenimis, Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal mokesčių naštos įtaką investicijoms Lietuva užima 124 vietą, kai Latvija – 67-ą, Estija – 12-ą. Atitinkamai pagal mokesčių įtaką darbo vietų kūrimui Lietuva tėra 124-a, Latvija – 103-ia, o Estija – 24-a.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nesurinkus planuojamos mokesčių sumos, Lietuvos Vyriausybė rengiasi šias spragas užpildyti verslininkų sąskaita. Daliai jų net iš karto taikydama kaltumo prezumpciją. Mat, valdžios požiūriu, verslininkas – tai sukčiaus sinonimas.

Šalies valdantieji jau kurį laiką sprendžia Mokesčių administravimo įstatymo pataisų likimą, kuriomis siekiama įtvirtinti kol kas nematytą taisyklę – Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) turės teisę be teismo iš įmonės, kuriai įtariama mokesčių nepriemoka, išieškoti 10 proc. šios nepriemokos, neatsižvelgiant, ar VMI to reikalauja teisėtai, ar inspektoriai vis dėlto suklydo skaičiuodami nesumokėtų mokesčių dalį.
Maža to, šiomis pataisomis galima būtų įtvirtinti, kad jei įmonė neturi tų 10 proc., bus areštuojama dalis įmonės turto. Ir tik tada verslininkas galės kreiptis į teismą, kad šią pinigų dalį susigrąžintų. Taigi visą laikotarpį, kol truks teisminiai procesai, verslininkas neturės šių lėšų, o tai gali skaudžiai atsiliepti jo finansinei padėčiai.
Tokiomis įstatymo pataisomis siekiama užtikrinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimą, nes jis, pasak finansų ministro Rimanto Šadžiaus, praėjusiais metais buvo mažesnis, nei planuota: vietoj numatytų 1,961 mlrd. Lt į biudžetą surinkta 1,899 mlrd. Lt PVM.
Taigi Finansų ministerija nusprendė atsigręžti į verslininkus, kurių sąskaita trūkstama mokesčių dalis atkeliautų į valstybės iždą. Būtent ji dar birželio mėnesį parengė šias nuostatas, o joms jau pritarė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas.
Išvada paprasta: patvirtinus neįvykdomą mokesčių surinkimo planą, trūkstamą lėšų dalį bandoma gauti prievartiniais būdais.

Kritikos strėlės
“Planas neįvykdomas todėl, kad yra pernelyg optimistinis. Štai PVM šiemet planuojama surinkti beveik dešimtadaliu daugiau, nei faktiškai buvo surinkta pernai. Pirmiausia reikia tvirtinti pagrįstus planus, o ne “šienauti” mokesčių mokėtojus į kairę ir dešinę ne visada pagrįstomis mokestinėmis prievolėmis, kad tik kokiu nors būdu būtų surinkti pinigai į biudžetą”, – “Veidui” teigė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnioji ekspertė Kaetana Leontjeva.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Vyriausybė pasiūlė atleisti 2014 m. valstybės biudžeto išlaidų diržą, tikintis surinkti daugiau mokesčių. Tačiau mokesčių mokėtojų kai kuriuose regionuose mąžta, o ateities prognozės visai niūrios.

Kitų metų biudžeto viltis – gausiau mokami mokesčiai. Taip nusprendė premjeras Algirdas Butkevičius, praėjusią savaitę nutaręs siūlyti atleisti 2014 m. valstybės biudžeto išlaidų diržą dar 103 mln. Lt. Tačiau mokesčių mokėtojų skaičius ir jų pajamų dydis, nuo kurių skaičiuojami mokesčiai, tokie menki, kad niekaip negali patenkinti net mažėjant gyventojų nemažėjančio valstybės sektoriaus apetito. Taip, ekonomika atsigauna, bet senkant potencialių vartotojų gretoms ir verslas “emigruoja” paskui juos.

Kas Lietuvoje moka mokesčius
Daugiau kaip pusė – apie 57 proc. Lietuvos gyventojų nemoka mokesčių į biudžetą. Dar būtų galima guostis, kad likę 43 proc. galėtų būti pajėgūs išlaikyti valstybę. Tačiau apie 64 proc. jų dirba privačiame versle, o likusieji – viešajame sektoriuje, vadinasi, jų mokami mokesčiai tėra perdedami iš vienos valstybės kišenės į kitą. Taigi susumavus paaiškėja, kad išorinė injekcija į valstybės biudžetą, neskaičiuojant jo viduje perskirstomų viešojo sektoriaus darbuotojų sumokamų mokesčių, taip pat ES lėšų, – vos iš 29 proc. valstybės piliečių. Be to, šis skaičius – valstybės vidurkis, o mažesnių miestelių savivaldybėse, net skaičiuojant su viešuoju sektoriumi, mokesčių mokėtojų skaičius nesiekia net 30 proc.
Statistikos departamento duomenimis, valstybės sektoriuje šiuo metu dirba per 395 tūkst., o privačiame – apie 790 tūkst. darbuotojų. Likusi, tiksliau, didžioji, valstybės gyventojų dalis – pensininkai, vaikai ir didžiulė armija, gyvenanti iš socialinių pašalpų.
“Lietuva tik tada gyvens turtingiau, kai kuo daugiau žmonių dirbs versle ir kurs gėrybes. Dabar privačiame versle dirba, vadinasi, visą Lietuvą išlaiko maždaug trečdalis šalies gyventojų. Išlaiko ne tik todėl, kad moka mokesčius, bet ir todėl, kad sukuria produktą. Valdžia nieko nesukuria – ji pinigus tik perskirsto. Nebūtų kas sukuria, nebūtų ko ir perskirstyti. Lietuvos problema, kad tik trečdalis žmonių dirba verslo įmonėse, o reikia stengtis, kad jų būtų kur kas daugiau”, – pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė sako su tokiu požiūriu kategoriškai nesutinkanti: “Taip skaičiuojant reikėtų visą sveikatos, švietimo sektorių padaryti privatų, ir tada jie jau būtų kuriantys pridėtinę vertę. Valstybinis sektorius skirtas atstovauti viešajam interesui, o jei atsisakytume nemokamo mokymo, darbdaviai turėtų padidinti atlyginimus darbuotojams, kad šie turėtų kuo susimokėti už mokslą, ir steigti mokyklas, kad mokytų beraščius ir turėtų darbuotojų.”
Ekonomistė pabrėžia, kad viešasis sektorius taip pat kuria pridėtinę vertę, o jam skiriami biudžeto pinigai – tai užmokestis už viešąją paslaugą.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis taip pat siūlo neužmiršti, kad verslo potencialą, pavyzdžiui, žmogiškąjį kapitalą, daugiausia lemia valstybinio sektoriaus veikla – švietimas, sveikatos apsauga ir pan.
Tad sakyti, kad tik privatus verslas išlaiko valstybę plačiąja prasme, neteisinga, tačiau vertinant biudžeto pajamų požiūriu yra būtent taip. O našta išlaikyti viešąjį sektorių vis sunkėja. Jis akivaizdžiai per didelis ir neefektyvus. “Verslas susioptimizavęs, o čia į bet kurią sritį galima besti pirštu ir nesunkiai matyti, kad tas viešąsias paslaugas galima teikti efektyviau. Maža to, dirbančiųjų viešajame ir privačiame sektoriuje santykis, nepaisant visų kalbų apie valstybės taupymą ir optimizavimą, net didesnis nei prieš krizę: 2008 m. buvo 0,379777, 2011 m. jau pasiekė 0,417419, pernai šiek tiek sumažėjo, bet vis tiek yra 0,406381″, – kritikuoja Ž.Šilėnas.
Tiesa, finansų ministras Rimantas Šadžius svarstant 2014 m. biudžeto skaičius jau keliskart yra užsiminęs apie būtinybę peržiūrėti valstybės įstaigų vykdomas funkcijas, optimizuoti valstybės tarnybą ir to imtis jau kitąmet. Ministras paslaptingai mini Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai atsiradusius aukštos kvalifikacijos žmones, kurių vienas gali atstoti dabar ministerijose triūsiantį visą skyrių, ir visai tikėtina, kad jis teisus. Tačiau ar jo žodžiai nebuvo tuščia retorika, paaiškės, jei sausį, baigus pirmininkauti ES tarybai, koks penktadalis Finansų ministerijos darbuotojų gaus atleidimo lapelius.
R.Šadžius taip pat kol kas nemini nei konkrečių skaičių, nei konkrečių analizių, nei konkrečių projektų, tik primena, kad atleidžiamiems valstybės tarnautojams reikės pinigų išeitinėms kompensacijoms mokėti, tad ekonominis efektas pasireikš tik nuo 2015 m. Tačiau ministro aritmetiką sunku suprasti: pirma, darbuotojų savaime turi mažėti, nes jų buvo pasamdyta papildomai pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, antra, jei viešai pareikšta ministro sentencija apie valdininkų aparato reformą nėra beletristika, o tokie projektai rengiami, jau metų pradžioje būtų galima įteikti atleidimo lapelius, tad ir sumokėjus visas išeitines kompensacijas ekonominio efekto laukti iki 2015-ųjų nereikėtų.
Bet nereikia užmiršti, kad išlaidos valdininkų aparatui tesudaro apie 3 proc. visų viešojo sektoriaus išlaidų. “Ką turi padaryti valstybė, tai pritaikyti viešąją infrastruktūrą sumažėjusiam gyventojų skaičiui. Gyventojų mažėja, vaikų mažėja, o, pavyzdžiui, mokyklų – ne. Po LLRI tyrimo paaiškėjo, kad yra savivaldybių, kuriose vienam moksleiviui tenka net 25 kv. m mokyklos ploto. Akivaizdu, kad tai – prastai sutvarkyta viešoji infrastruktūra, o ją išlaikyti mokesčių mokėtojams labai brangu”, – piktinasi Ž.Šilėnas.

Skirtumai tarp regionų – milžiniški
Taigi už 29 proc. valstybės gyventojų mokesčius valstybė užsimojusi išlaikyti neadekvačiai gyventojų skaičiui, o svarbiausia – finansinėms galimybėms didelį viešąjį sektorių. Tačiau paanalizavus “Sodros” įmokų mokėtojų, vadinasi, dirbančių asmenų, bazę akivaizdu, kad didieji miestai ir rajonai prie jų, keli kurortai turi išlaikyti mažesnes savivaldybes. Štai Vilniuje mokesčius moka 46,8 proc. gyventojų, o socialines pašalpas gauna 26-i iš tūkstančio vilniečių. Kelmės rajone padėtis atvirkščiai proporcinga: mokesčius moka 28,9 proc., o pašalpas gauna 138-i iš tūkstančio. Žodžiu, sostinėje mokesčių mokėtojų procentiškai yra pusantro karto daugiau nei Kelmėje, o išmokų gavėjų – 5,3 karto mažiau.
Ką daryti su išlaikytinėmis tampančiomis savivaldybėmis, siūlymų esama įvairių: vieni siūlo, vaizdžiai tariant, užkalti duris ir langus – nustoti ten kišti ES ir valstybės milijardus, nes tuoj ten neliks kam tąja gerove naudotis, kiti, priešingai, ragina būtent ten investuoti ir kurti darbo vietas.
“Aš remčiau investicijas į užimtumo didinimą regionuose, nes užimtumas dabar pati svarbiausia problema. Pirmiausia reikia ne investuoti, kurti darbo vietas kaimo vietovėse, o kurti regiono augimo polius savivaldybių centruose. Taip, nemažai ES paramos 2007–2013 m. laikotarpiu teko regionų viešajai infrastruktūrai – tai irgi gerai, bet jei žmonės neturi darbo, jie išvyksta. Reikia paramą sutelkti tam, kad regionuose būtų sudarytos sąlygos jauniems žmonėms dirbti”, – mano R.Melnikienė.
O dabar juose jau ima trūkti darbo jėgos, tad verslui plėstis ar kurtis ne taip paprasta. Štai per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje įmonių įsteigta 1,5 proc. mažiau nei pernai. Bet VšĮ “Versli Lietuva” vyr. analitikas Vadimas Ivanovas sako, kad reikėtų įvertinti, jog pernai naujų įmonių augimas siekė apie 43 proc., tačiau pusė to augimo, apie porą tūkstančių įmonių, įsteigta Energetikos ministerijai pažadėjus kofinansuoti saulės energijos gamybą mažos galios jėgainėse (paskui pažadas iš dalies buvo atšauktas). “Buvo šioks toks dirbtinis burbulas, tad jei šiemet naujų įmonių steigiama tik 1,5 proc. mažiau, palyginti su praėjusių metų iškreiptu augimu, – tai geras ženklas. Be to, svarbiausia – įmonių įregistravimo ir išregistravimo balansas, o šiemet jų išregistruojama mažiau nei pernai”, – vertina ekspertas.
Jis konstatuoja, kad daugiausiai įmonių steigiama Vilniuje, Kaune, ir tokia tendencija kartojasi metai po metų: “Natūralu – verslas koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, nes čia gyventojų daugiau, vadinasi, daugiau ir klientų, čia patrauklesnė infrastruktūra ir pan.”
Bet įmanomi pokyčiai ir kitose savivaldybėse: Akmenės rajone besisteigiančių įmonių padvigubėjo, Kauno rajone jų įregistruota 16 proc. daugiau, geri poslinkiai ir Plungės, Kretingos, Telšių rajonuose, taip pat Kazlų Rūdoje.

Vėl pajutęs bandymus išversti jį iš posto, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Modestas Kaseliauskas lieka ištikimas savo principams: į politines rietenas jis nesivelia, kaip visuomet vengia viešai komentuoti ne tik diskusijas dėl jo kompetencijos, bet ir kylančias problemas dėl mokesčių surinkimo. Tokia viešųjų ryšių strategija M.Kaseliauskas vadovaujasi visus aštuonerius darbo VMI vadovo poste metus, ir kas galėtų paneigti, kad kaip tik dėl to, nepaisant visų skandalų, išliko jame ilgiausiai iš visų ligšiolinių inspekcijos vadovų.

Praėjusią savaitę M.Kaseliauskas vis dėlto sutiko padaryti išimtį ir davė interviu „Veidui“. Tiesa, buvo kaip visada atsargus ir pasveriantis kiekvieną ištartą žodį.

VEIDAS: Šiųmetis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) plano vykdymas kelia labai daug klausimų, o jūsų aiškesnių paaiškinimų negirdėti – kaip jau tapo įprasta, jūs nieko nekomentuojate. Kodėl taip stipriai prasilenkia legalaus vartojimo ir surenkamo PVM didėjimas?

M.K.: Paaiškinimų iš institucijos tikrai buvo. Šie metai yra tikrai netipiški. Visų pirma todėl, kad pasikeitė PVM mokėjimo už importuojamas prekes tvarka, – tai davė ženklų minusą plano vykdymui pirmąjį pusmetį. Buvo suplanuota, kad kas mėnesį gausime papildomus 200 mln. Lt PVM, bet toks kiekis, aišku, negalėjo ateiti į biudžetą. Taip pat neįvertinta, kad dėl eksporto didėjimo metų pradžioje buvo gerokai didesni PVM grąžinimai. Visa tai mes tikrai buvome pasakę, ši informacija nebuvo slepiama.

Jei žiūrėsime į vidaus PVM, tai jo augimas atitinka vartojimo augimą – jis yra net šiek tiek didesnis. Bet jei žiūrėsime į galutinę prievolę – taip, ji vartojimo augimo nesiekia. Bet ir negali siekti, nes reikia atskaityti grąžintiną PVM. O nuliniu PVM tarifu apmokestinami tiekimai, kaip mes jau ne kartą minėjome, ypač pirmąjį ketvirtį ir pusmetį didėjo gerokai greičiau.

Galutinė suma, kuri ateina į biudžetą, yra mažesnė, nes turi susibalansuoti tarp grąžinimų. Jokios paslapties čia nėra.

VEIDAS: Tačiau ekspertai aiškina, kad visko suversti eksportuotojams, kurie prašo grąžinti PVM permoką, negalima, nes permokų statistika to neparodo, ir atsilikimas vis tiek turėtų būtų mažesnis.

M.K.: Permokos statistika kaip tik ir parodo, kad didėja nuliniu tarifu apmokestinami tiekimai, o tuomet išauga permoka.

Iš esmės dėl ko susidarė ta disproporcija? Duomenys rodo, kad BVP kilimas su eksportu yra tikrai fantastiškas, o be eksporto atrodo jau gerokai prasčiau ir turi tendenciją mažėti, nors bendras BVP auga. Tai rodo augimą eksporto sąskaita. Vadinasi, kol vidaus vartojimas nepasieks bent jau 2008 m. lygio, tol PVM surinkti bus sunku.

VEIDAS: Taigi, jūsų vertinimu, VMI nustatytas PVM planas buvo nerealus?

M.K.: Jis galbūt tam tikrais periodais nebuvo subalansuotas, ypač pirmoje metų pusėje. Bet ar jis buvo neteisingas visų metų atžvilgiu, dar negalima teigti, reikia sulaukti metų pabaigos.

Svarbiausias dalykas mūsų darbe yra visos mokestinės pajamos – bent jau keturi pagrindiniai mokesčiai. Ir mes šitą planą vykdome. Jei pažiūrėtumėte į mokestinių įplaukų planavimo istoriją, niekada nebuvo taip, kad visi mokesčiai būtų idealiai surinkti, kaip suplanuota. Nukrypimų būna visada. Tiesiog šiais metais yra labai išskirtas PVM – kiti mokesčiai dėmesio sulaukia mažiau, nors visą mokestinių pajamų planą per šių metų dešimt mėnesių mes įvykdėme, ir netgi turimas pliusas. Jūs puikiai suprantate, kad jei dėl eksporto PVM surenkama šiek tiek mažiau, tai jį turi kompensuoti pelno ir gyventojų pajamų mokesčiai. Tai ir vyksta. Tragedijos dėl to tikrai nėra. Bet aš suprantu politikų susirūpinimą – yra iššūkis įsivesti eurą, reikia užtikrinti fiskalinio deficito kontrolę, ir tas nerimas pagrįstas, bet tai nereiškia, kad situacija nekontroliuojama ir klostosi visiškai ne ta linkme.

VEIDAS: Bet ar jūs galite patikinti, kad ilgainiui PVM surinkimas sugrįš į vėžes?

M.K.: Tie, kurie dirba su mokesčių surinkimu, visada yra realistai. Aš nei matau pagrindo pesimizmui, nei norėčiau užsiimti įtikinėjimu, kad nėra problemų ir mes tas pajamas turėsime. Bet aš manau, jog tikrai yra pagrindo manyti, kad mes jas turėsime.

VEIDAS: Buvęs Šiaulių VMI vadovas ir miesto meras Vytautas Juškus išlydėdamas jus į Vilnių įspėjo, kad eidamas VMI viršininko pareigas išsilaikysite tol, kol sėkmingai rinksite mokesčius. Ar šiandien galite pripažinti, kad jis buvo teisus?

M.K.: Iš buvusių kolegų, kai tik pradėjau čia dirbti, esu girdėjęs kitą pasakymą, kad nė vienas VMI viršininkas nebuvo priverstas atsistatydinti dėl mokesčių. Paprastai priežastys būna kitos, nei mokesčių surinkimas.

Noriu pasakyti, kad atsakymas būtų kažkoks trečias, kad atsistatydinti reikia nei dėl vieno, nei dėl kito, nes juk mūsų veiklą reglamentuoja įstatymai. Dabar VMI viršininkui nustatyta ketverių metų kadencija, aišku, kiekvienam vadovui yra keliami reikalavimai dėl veiklos rodiklių.

VEIDAS: Kaip reagavote į žinią apie finansų ministro jums neseniai skirtą griežtą papeikimą – pirmą tokią nuobaudą per visus darbo VMI metus?

M.K.: Mes suprantame šitą sprendimą – po Valstybės kontrolės išvadų ministras tam tikra prasme neturėjo pasirinkimo. Mes tas Valstybės kontrolės išvadas esame apskundę, tačiau dabartiniai įstatymai nenumato galimybės sustabdyti tarnybinio tyrimo dėl to, kad yra apskųstas pirminis aktas. Bet, aišku, ta nuobauda ateityje gali būti peržiūrėta, jei teismo sprendimas pakeis situacijos traktavimą.

VEIDAS: Valstybės kontrolės auditorių teigimu, visos problemos kyla dėl to, kad VMI sukurta mokesčių apskaitos informacinė sistema (MAIS) normaliai neveikia. Dėl kieno – jūsų ar konkursą laimėjusios IT įmonės kaltės ši sistema stringa?

M.K.: Susidūrėme su greitaveikos problema, kurią aiškiai konstatavo „Oracle“ kompanija, nes duomenų kopija buvo išvežta testuoti į šios kompanijos pasaulinį centrą Edinburge. Tuomet ir paaiškėjo, kad MAIS neveikimą lėmė greitaveikos problemos, nes trūksta serverinių resursų.

Projekto planavimo etape dar 2005–2006 m. buvo suplanuoti tokie resursai ir jų turėjo pakakti, bet realybė pasirodė kitokia – paaiškėjo, kad duomenų kiekiai bus daug didesni. Reikėtų suprasti, kad MAIS savo duomenų kiekiu Lietuvoje yra unikalus projektas. Kitos tokios apimties sistemos nėra.

Ir tai nereiškia, kad sistema visiškai neveikia, kad mes sėdėjome rankas sudėję ir nieko nedarėme. Be to, visos įplaukos, visa apskaita absoliučiai sutampa su gautomis lėšomis į VMI sąskaitas, su pateiktomis mokesčių mokėtojų deklaracijomis. Nedingęs nė vienas litas. Jei būtų dingę pinigai, klausimas tikrai būtų perduotas nagrinėti prokuratūrai. To nėra. Iš esmės yra tam tikrų tarpinių ataskaitų ir didžiosios knygos vėlavimas, bet neatitikimų nenustatyta.

VEIDAS: Lietuvoje mėgstamos sąmokslo teorijos. Viena jų teigia, kad į jūsų vietą taikosi Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Broniaus Bradausko sūnus Dainoras, neseniai tapęs jūsų pavaduotoju. Kaip tai pakomentuotumėte?

M.K.: Niekaip. Tiesiog nekomentuosiu.

VEIDAS: Bet ar tikite, kad jus nori išmesti iš šio posto ir pakeisti kuo nors, kas bus labiau „savas“?

M.K.: Matote, stengiuosi apie tai negalvoti, nes tada nebeliktų laiko normaliam darbui. Per aštuonerius darbo metus yra buvę visokių problemų, kontroversiškų situacijų, bet jos visos išsispręsdavo ir iš esmės paaiškėdavo, kokios čia priežastys, kas yra kas ir pan. Aš net neabejoju, kad jei kas nors mato dabar kažkokią įtampą, ji išsispręs, ir visuomenė viską žinos.

VEIDAS: Pasak kitos sąmokslo teorijos, jūs neįtinkate dėl to, kad VMI viršininku buvote paskirtas finansų ministro pareigas einant Zigmantui Balčyčiui, o jis dabar konkuruoja dėl įtakos su premjeru Algirdu Butkevičiumi.

M.K.: Vėlgi negaliu komentuoti, čia reikėtų paklausti politikų, su politika susijusių žmonių arba užkulisinių dalykų žinovų. Aš toks tikrai nesu.

VEIDAS: Kas, jūsų nuomone, inicijuoja viešųjų ryšių akcijas, diskusijas internete, užsakomuosius straipsnius, kuriuose nagrinėjamos dėl VMI vadovo posto vykstančios politinės peripetijos?

M.K.: Tai yra viešoji erdvė. Matyt, natūralu, kad kažkas kelia klausimus, kažkas versijas pateikia. Aš to pakomentuoti negalėčiau. Jei pradėčiau komentuoti, turbūt būtų pasaka be galo.

VEIDAS: Bet matote, koks reikšmingas pasidarė jūsų postas?

M.K.: Tai normalus valstybinės institucijos vadovo postas. Ir, beje, VMI nėra didžiausia valstybinė institucija. Vertinant pagal išlaidas „Sodra“ yra trečdaliu didesnė už VMI.

VEIDAS: Bet apie jus kalbama daug daugiau nei apie „Sodros“ vadovą.

M.K.: Taip būna tam tikrais etapais. Būna metas, kada apie kurią nors instituciją informacijos būna daugiau, bet paskui situacija pasikeičia.

VEIDAS: Kaip manote, ar dar ilgai išsilaikysite VMI viršininko poste?

M.K.: Reikėtų žiūrėti į įstatymą, reglamentuojantį valstybės tarnautojų, įstaigų vadovų veiklą. Yra kadencijos.

VEIDAS: Manote, kad jūsų nenuvers anksčiau, negu baigsis kadencija?

M.K.: Aš manau, kad Lietuvoje viskas vyksta pagal įstatymus.

Lietuvoje darbuotojas mokesčių procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas, o gauna už juos gerokai mažiau. Kodėl?

Praėjusią savaitę Seime pradėjo virti kasmetinės žūtbūtinės kovos dėl biudžeto kąsnio, parlamentarams vėl ryškiai afišuojantis, kaip jiems rūpi kurios nors interesų grupės gerovė ar kokios mokyklos savo apygardoje stogas. O legaliai dirbantys kvalifikuoti šios valstybės žmonės, juolab turintys vaikų, tai yra tie, kurie ir suneša milijardus į valstybės biudžetą, ir augina ateities visuomenės gerovės garantiją – vaikus, kraunasi lagaminus.
„Lietuvoje neapsimoka legaliai dirbti – geriau spekuliuoti, gyventi iš pašalpų, dirbti nelegaliai ar dirbti kitoje valstybėje, tai yra emigruoti. Lietuvoje neapsimoka ir auginti vaikų. Tik tokias išvadas diktuoja esama mokesčių sistema. Ji smaugia valstybę, užprogramavo demografines ir ekonomines problemas, ir to pasekmes jaučiame”, – diagnozuoja “Nordea” banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, apgailestaudamas, kad jokių noro tai pakeisti požymių nematyti.
Per daug dramatizuojama? Anaiptol ne. Taigi kokia Lietuvos mokesčių sistemos tikrovė ir kuo ji skiriasi nuo politikų kartojamų mitų.

Mitas – Lietuvoje labai maži mokesčiai

Palyginkime, kokią dalį uždirbtų pinigų valstybei turi palikti išsilavinęs, kvalifikuotas, neblogai apmokamą darbą legaliai dirbantis žmogus, auginantis porą vaikučių, Lietuvoje ir tose šalyse, į kurias dažniausiai ir pasuka tokios šeimos keliai, – Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Airijoje, Vokietijoje ar JAV. Ž.Maurico skaičiavimais, didžiausia darbo mokesčių našta užgula Lietuvoje. Protingos valstybės varžosi dėl pačių šviesiausių protų, kuriems, žinoma, mokami ir didžiausi atlyginimai. Tačiau tokiems darbuotojams Lietuvoje, ypač jei turi vaikų, tenka mokėti kur kas didesnius mokesčius nei kitose valstybėse. 10 tūkst. Lt uždirbantis darbuotojas, turintis vaikų, valstybei atiduoda 41 proc. atlyginimo, kai net didelių mokesčių šalyse – mažiau: Vokietijoje – 36 proc., Norvegijoje – 18 proc., o mažų mokesčių Airijoje – vos 10 proc.
“Mėgstama girtis, kad Lietuvoje maži mokesčiai, bet tai netiesa – samdomiems darbuotojams ta našta didelė, – politikų mėgstamą mitą apie lietuviškų mažų mokesčių rojų griauna Ž.Mauricas. Jis skaičiuoja: – 31 proc. „Sodros” įmokos tarifas, plius 3 proc., kuriuos neva moka pats darbuotojas, o iš tikrųjų – darbdavys (išskirstymas padarytas tikriausiai tam, kad mokesčių našta neatrodytų tokia baisi), dar 6 proc. – privalomojo sveikatos draudimo įmoka, plius 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Viską susumavus išeina, kad valstybė atima 42 proc. visų uždirbtų pajamų.”
Palyginkime: Airijoje žmogus, uždirbantis vidutinę algą, sumoka apie 25 proc. viso darbo užmokesčio fondo, daug uždirbantis – iki 40 proc., čia palankūs pelno mokesčio tarifai, todėl Airijoje steigiamos įmonės, kuriose dirba kvalifikuoti gerai apmokami darbuotojai, čia ateina tokie tarptautiniai koncernai, kaip „Google” ar „Microsoft”. Įprasta sakyti, kad didžiausius mokesčius moka skandinavai. Tačiau čia vidutinis darbo užmokestis – 3–4 tūkst. eurų, o darbo apmokestinimas – 35–40 proc., net mažesnis nei vidutinę algą uždirbančiojo Lietuvoje.
„Lietuvoje darbuotojas, visą darbo užmokestį gaunantis ne vokeliuose ir sąžiningai mokantis visus mokesčius, jų procentiškai sumoka daugiau nei skandinavas. O gauna už juos gerokai mažiau: jokia paslaptis, kad reikia papildomai susimokėti nuėjus į gydymo įstaigas, darželius, mokyklas ir pan.”, – konstatuoja Ž.Mauricas.
Laisvosios rinkos instituto vyresniosios ekspertės Kaetanos Leontjevos skaičiavimu, vienam privataus sektoriaus darbuotojui Lietuvoje šiemet teks sumokėti 42,7 tūkst. Lt mokesčių. Įspūdinga suma!
K.Leontjeva lygina: vidutinišką atlyginimą gaunančio Lietuvos dirbančiojo apmokestinimas siekia 38,9 proc., ir tuo lenkiame net ES vidurkį (36,7 proc.). Bet ir kiti mokesčiai kitose šalyse mažesni, pavyzdžiui, vienuolika ES šalių taiko mažesnį nei Lietuva standartinį PVM mokestį.
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) analitikė Justė Pabarčiūtė mini priešingus atvejus: PVM Lietuvoje siekia 21 proc., o Švedijoje – 25 proc., mes mokame 15 proc. pelno mokestį, švedai – 22 proc. (dividendams – 30 proc.), o britai – 23 proc., bet PVM pas juos mažesnis nei pas mus – 20 proc.
Lyginimosi su kitomis šalimis skerspjūvių daugybė, tačiau akivaizdžiai matyti: dabartinės biudžeto dalybos nežada geresnės viešojo sektoriaus kokybės, vadinasi, mokesčių sistema arba jų skirstymas reikalauja pokyčių. Kokių?

Kodėl tarp atskirų sričių apmokestinimo tokios disproporcijos

DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka atkreipia dėmesį į skirtingų sričių apmokestinimo disbalansą. „Eurostato” skaičiavimais, pagal bendrą darbo apmokestinimą Lietuva darbuotojus spaudžia šiek tiek mažiau už ES vidurkį, esame dešimtoje vietoje nuo galo. Pagal vartojimo mokesčius – penkti nuo galo. Bet pagal kapitalo apmokestinimą – pirmi iš galo.
VMI analitikė J.Pabarčiūtė aiškina, kad apmokestinimo principai varijuoja pagal šalių išsivystymo lygį: jaunose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, vyrauja pridėtinės vertės, pajamų ir pelno mokesčiai, o senosiose Europos šalyse mokesčių sistemos labiau išplėtotos, kartu ir labiau reguliacinės: yra daugiau prekių, kurioms taikomi akcizai (valstybės sprendžia, kokie produktai yra žalingi, ir akcizais riboja jų vartojimą, pavyzdžiui, ledų, saldumynų, šokolado ir t.t.), taikomi įvairesni ir didesni aplinkosaugos mokesčiai (pavyzdžiui, už nerūšiuotas šiukšles, nuotekas ir t.t.), egzistuoja kiti mokesčiai, kurių atitikmenų Lietuvoje nėra, tarkim, religijų, socialiniai ir t.t.
Lietuva – maža atvira ekonomika, kurios reikšmingą dalį BVP sudaro eksportas (eksportui taikomas nulinis PVM tarifas). Lyginamoji eksporto dalis BVP Lietuvoje pastaraisiais metais didėjo, tai lėmė lėtas vartojimo atsigavimas: apie 73 proc. mokesčių tenka netiesioginiams (vartojimo) mokesčiams, apie 23 proc. – tiesioginiams (pelno, turto, pajamų). Tiesa, eksportuojantis sektorius jau dabar sumoka daugiau gyventojų pajamų ir pelno mokesčio ir paskatins ekonomikos augimą netiesioginiais būdais – čia paprastai mokamos didesnės algos, vadinasi, dar didėja galimybės vartoti bei investuoti. „Tokia apmokestinimo struktūra atitinka Margaret Thatcher požiūrį: teisinga apmokestinti „destrukciją” (vartojimą), o ne „kūrimą” (pajamas, pelną), nes toks apmokestinimo modelis skatina investicijas, vadinasi, ir ekonomikos augimą, didina paskatas dirbti ir užsidirbti”, – aiškina J.Pabarčiūtė.
Vis dėlto ekonomistas Ž.Mauricas turi kitą atsakymą, kodėl Lietuvoje tokia apmokestinamų sričių disproporcija: dažnai labiausiai apmokestinama ta grupė, kuri turi mažiausiai įtakos sprendimo priėmimui, – samdomi darbuotojai. Juk kai kalba pasisuka apie nekilnojamojo turto, žemės, energijos išteklių apmokestinimą, kuris Lietuvoje – vienas mažiausių Europoje (gamtinių dujų apmokestinimas bus tik įvestas, ir tai tik prispaudus ES, o Estijoje jis jau seniai yra), sukyla daug besipriešinančių asmenų, ir tas mokestis neįvedamas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo klausimus apie šios savaitės politines aktualijas.

R.Musnickas. Šią savaitę aktualijų nemažai, tokių gana kontroversiškų. Kiek spėsime, pabandysime aptarti. Pirmiausia – mokesčiai skubos tvarka. Dar prieš laidą Jūs tai įvertinote kaip cirką. Kas ten vyko?

A.Kubilius. Vakar Seime vyko charakteringas svarstymas, ir tai tampa pagrindiniu šios valdžios bruožu. Svarstomi tokie svarbūs klausimai kaip mokesčiai, kurių sprendimai biudžetui gali kainuoti 200 mln. litų ar 500 mln. litų nesurenkamų pajamų. Apie tai, ką matėme vakar, esame kalbėję jau ne vieną kartą. Iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kokia yra valdančiosios koalicijos nuomonė. Vakar mes visą dieną reikalavome, kad į tribūną išeitų Premjeras ir aiškiai atsakytų, kokia yra Vyriausybės pozicija dėl pasiūlymų, kurie gimė Seime ir kuriuos pateikė Darbo partija (leiboristai), o jiems pritarė B. Bradausko vadovaujamas Biudžeto ir finansų komitetas. Atsirado ir PVM lengvata šaldytai mėsai. Matėme, kad A. Butkevičius negali aiškiai pasakyti, kokia yra jo nuomonė. Matyt, tos nuomonės yra kelios, jos skiriasi ne tik iš ryto ir vakare, bet ir priklausomai nuo to, kokiame vaidmenyje jis atsakinėja į klausimus. Kaip Premjeras jis sako, kad Vyriausybė yra prieš tokią pataisą, bet valdančiojoje koalicijoje sprendimas buvo priimtas už tokią pataisą. Mes turėjome vertinti, kad tai yra valdančiosios koalicijos susitarimas ir kad tie 200 mln. litų, kurie yra išimami iš biudžeto už PVM lengvatą šaldytai mėsai, yra kaina, kurią socialdemokratai susimoka Darbo partijai (leiboristams) už  V. Andriukaičio išlikimą poste. Kai mes apie tai pradėjome kalbėti garsiai, – kad valdančiosios koalicijos apsisprendimą reikia vertinti šitaip, tada Darbo partijos (leiboristai) lyderis, bandydamas išvengti kritikos, pasakė, kad jis nebepritaria tokiai pataisai. Tuomet pasimetė socialdemokratai, nes jie lyg jau buvo priėmę sprendimą pritarti. Galų gale pavyko išvengti pataisos, kuri mokesčių mokėtojams būtų kainavusi 200 mln. litų, o vartotojams jokios naudos nebūtų davusi. Tą ne vieną kartą yra įrodžiusi Valstybės kontrolė ir ekspertai. Vakar dienos įvykiai parodė, kad valdančioje koalicijoje trūksta atsakomybės, aiškios nuomonės ir lyderystės.

R. M.  Jūs sakote tai, ką vakar kviečiant į laidą sakė koalicijos partneriai, – kad priiminėjant mokesčius aiškiai nebuvo matyti socialdemokratų lyderystės, visi buvo kažkodėl pasimetę. Net jau ir reforma niekas nieko nebevadina, yra tik eklektiškas bandymas kažką padaryti.
A. K. Jūs teisingai sakote. Mes vakar aiškiai matėme, kad Vyriausybės ar Premjero noras buvo tiesiog kažką padaryti.

R. M. Ar, Jūsų akimis, Premjeras yra kai kurių koalicijos partnerių įkaitas?
A. K. Pirmiausia jis yra savo nuostatos įkaitas – sudėtingesniu klausimu neturėti savo pozicijos. Tai labai ryškiai buvo matyti visus pusę metų, o vakar ypač ryškiai – tiesiog neturėti nuomonės. Iš ryto pasakyti vienokią, po pietų – kitokią. Pagal reikalą. Antras dalykas – visiškai akivaizdu, kad pamatinis siekis yra vengti lyderystės sudėtingesniais klausimais, tai yra, neužimti aiškios pozicijos, leisti situacijai vystytis savaime. Jeigu Vyriausybėje yra priimami normalesni sprendimai, o Seimo valdančioje koalicijoje kyla diskusijos, tai Premjero kaip Vyriausybės lyderio, kuris ryškiai gintų Vyriausybės poziciją, nesigirdi. Vakar aš kelis kartus turėjau pakartoti, kad susiklosto paradoksali situacija tiek dėl mokesčių, tiek dėl dujų terminalo įstatymo, – kad mes, opozicija, turime reikalauti valdančiosios koalicijos atstovų Seime gerbti Vyriausybės poziciją. Mes balsuojame už Vyriausybės poziciją, reikalaujame, kad Vyriausybės atstovai būtų iškviesti į Seimo posėdį, o valdančioji dauguma Vyriausybės nuomonės nenori išgirsti. Mes, žinodami, kad Vyriausybėje ir ministerijose dirba aukštos kvalifikacijos ekspertų ir specialistų ir matydami jų parengtus įstatymus, kartais turime dėti pastangas, kad tą profesionalų nuomonę išgirstų ir valdančiosios koalicijos atstovai. Nors turėtų būti priešingai – jie turėtų mus įtikinėti. Štai susiklosto kokia paradoksali situacija. Tuo šitas Seimas skiriasi nuo ankstesnio. Mūsų Vyriausybė turėjo aiškią nuomonę ir ją gindavo Seime, mes nuolat turėjome problemų su opozicija, kuri elgdavosi neracionaliai. Dabar Vyriausybė vengia ginti savo nuomonę Seime, o opozicija elgiasi racionaliai ir svarbiais klausimais nepasiduoda pagundai leistis į populizmą, o ginti Valstybės interesą – ar tai būtų finansai, ar energetika.

R.M. Bet vis tiek sunku suprasti, nors iš kitos pusės kai koalicijos partneriai yra pakankamai lygaus svorio, galbūt taip galima sakyti, bent jau kai kurie. Darbo partija (leiboristai) kaip ir socialdemokratai yra gana daug laimėję balsų, taigi būti lyderiu labai sunku, reikia nuolat ieškoti kompromisų. Gal čia ir yra kompromisų ieškojimas, gal kartais tiems patiems koalicijos partneriams susirodo, kad reikia galbūt vienos lengvatos, po to kažkaip kitaip nusprendžia, ir Premjeras bando derinti, gal tai yra tam tikra taktika?
A.K.  Aš suprantu, kad jisai turi derinti, ir tai yra Premjero atsakomybė, tačiau suderintą poziciją jisai turi ginti.

R.M. Ir koalicijos partneriai turi savo poziciją, jiems, pavyzdžiui, dėl V. Andriukaičio susirodo, kad reikia lengvatų PVM, gal reikia dar kažko.
A. K.  Vienas iš Vyriausybės vadovo vaidmenų yra būti koalicijos lyderiu, ir jeigu koalicija sutaria daryti sprendimą, lyderis sprendimą turi ginti, ar jis jam patinka, ar nepatinka. Mes to nematome. Kita vertus, matome valdančiosios koalicijos partnerių, ypač Darbo partijos (leiboristų), poziciją, kuri ypač pradėjo ryškėti per interpeliaciją ir mokesčių svarstymus ir kurią įvardinčiau kaip zuikių sukilėlių poziciją. Labai garsiai mojuojama kirviais ir žadama kovoti iki paskutinio kraujo lašo už kokią nors PVM lengvatą ar blogai dirbantį sveikatos apsaugos ministrą, bet vėliau, atėjus lemiamam momentui, kovos kalavijai tyliai nuleidžiami.

R.M. Labai įdomu. Aš, pavyzdžiui, galėčiau suprasti kai kurių politikų, sakykime, Darbo partijos (leiboristai), jeigu stumiama PVM lengvata mėsai, kad tai aiškiai bus suvesta su jų verslais, kad tai per daug akivaizdžiai daroma. Taip būtų sunku suprasti, kodėl Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas irgi pasisako už tą lengvatą, galbūt socialdemokratų yra kita pozicija, žino ir Valstybės kontrolės išvadas ir kitus dalykus, bent jau Premjeras tai tikrai. Kodėl tokia B. Bradausko pozicija, gal tai noras paremti verslą, tai yra akivaizdus darbiečių stūmimas?
A.K. Akivaizdus, ir mes tai įvardijome. Visiškai natūralu žinant, kad V. Uspaskicho verslas susietas su mėsos perdirbimu, o Darbo partija (leiboristai) siūlo PVM lengvatas mėsai. Mes tai siūlėme vadinti tiesiog PVM lengvata „Krekenavos mėsai“. Šiuo atžvilgiu man sunku pasakyti, kodėl buvo pasirinktas toks veikimas. Lyg ir buvo bandoma parodyti, kad Darbo partija (leiboristai) turi specifinių idėjų ir minčių, kaip jie vadindavo – dėl generuojančios ekonomikos, – norą išsiskirti, valdančioje koalicijoje parodyti, kad mes turime savo nuomonę, mes ją giname ir ginsime. Bet viskas baigiasi zuikių sukilimu…

R.M. Man dar vienas svarbus klausimas, kurio aš niekaip nesupratau šią savaitę – tai generalinio prokuroro ataskaita Seime. Jai nepritarta, ir nesupratau, ką visa tai reiškia. Kas toliau? Jūs supratote?
A.K. Vakar Seime priimtos Statuto pataisos: jeigu Seimas nepriima institucijų ataskaitų, tada lyg jau galima inicijuoti, sakykime, generalinio prokuroro atleidimo procedūrą. Aš tai vertinu kaip norą keisti generalinį prokurorą ar kitų institucijų vadovus ir, matyt, ieškoti sau palankesnių. Kai kalbame apie generalinį prokurorą, vėl natūralu, kad Darbo partija (leiboristai), kurios lyderiams prokurorai siūlo bausmes, turi savo intereso. Aš nežinau, koks čia yra socialdemokratų interesas, gal noras turėti sau palankų prokurorą? Svarbiausia, mano įsitikinimu, kad įstatymai ir Seimo statutas ir iki šiol leido inicijuoti nepasitikėjimo procedūrą, labai aiškiai įvardijant kas nepatinka. Man atrodo, čia tėra noras lyg ir prisidengti figos lapeliu, sofistikuotas noras po kažkokia širma paslėpti savo interesus keisti šį prokurorą į vienai ar kitai partijai palankų.

R.M. Dėkoju už pokalbį.

„Geriausia mokesčių reforma – juos padaryti aiškius, skaidrius ir nebrangiai administruojamus“, – vis primena vienas žinomiausių ir labiausiai patyrusių finansų srities specialistų Vidurio ir Rytų Europoje, „Cicero Capital“ (Škotija, Estija) generalinis direktorius Jamesas Oatesas. Toks jo patarimas ir Lietuvos Vyriausybei, žadančiai imtis mokesčių reformos.

Beje, Baltijos regionu J.Oatesas domisi jau daugiau nei tris dešimtmečius, daug metų dirba Estijoje, kurioje įsikūręs investicijomis Rytų ir Vidurio Europoje užsiimančios “Cicero Capital” bendrovės biuras. Geriausiu finansų analitiku „Greenwich Investors“ pripažintas J.Oatesas dažnai dalyvauja CNBC, CNN, BBC, „Bloomberg“ televizijų laidose, o šįsyk sutiko „Veidui“ pakomentuoti Algirdo Butkevičiaus sudarytos darbo grupės siūlymus mokesčių sistemai pertvarkyti. Beje, J.Oatesas – ir šiandien Vilniuje vykstančio Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo vienas pagrindinių pranešėjų.

VEIDAS: Darbo grupė mokesčių reformai rengti savo siūlymais patvirtino dabartinės Lietuvos Vyriausybės kryptį – mokesčių progresyvumo link. Siūloma didinti neapmokestinamų pajamų dydį, kad mažėtų mokesčių našta mažiau uždirbantiesiems. Jūs už ar prieš mokesčių progresyvumą?

J.O.: Tai normali socialdemokratinės Vyriausybės darbotvarkė – peržiūrėti gyventojų pajamų mokesčius, kad gaunantieji didesnes pajamas mokėtų daugiau, ir taip siekti padaryti mokesčius teisingesnius. Neprieštarauju pačiam progresinių mokesčių principui – aš jam netgi pritariu. Tačiau, viena vertus, Vyriausybė turi siekti sukurti teisingą mokesčių sistemą, antra vertus, mokesčiai negali tapti sudėtingesni, mažiau suprantami ir brangiau administruojami. Jei mokesčių sistema darosi sudėtingesnė, išlaidos jai administruoti turi pateisinti jos naudą. Taigi čia tarsi plona linija, ant kurios Vyriausybei tenka balansuoti.

Mano pastebėjimu, ypač socialdemokratų partijoms dažnai kyla pagundų pernelyg reguliuoti mokesčių sistemą, o tai kartais gali vesti į savotišką tų pačių mokesčių kanibalizmą. Tai labai pavojinga ir gali baigtis tuo, ką turime Didžiojoje Britanijoje: progresiniai mokesčiai įvesti, bet skaičiuojant ilguoju laikotarpiu rezultatas toks, kad mažiau uždirbantieji sumoka daugiau mokesčių nei turtingieji, nes šie dėl mokesčių sistemos sudėtingumo sugeba kai kurių jų išvengti. Kuo sudėtingesnė mokesčių sistema, tuo lengviau juos slėpti. Aš visiškai pritariu progresinių mokesčių sistemos idėjai, tačiau dažnai bandymas tiesiog labiau apmokestinti turtingesnius žmones sukuria ne progresinių mokesčių, o tik sudėtingesnę mokesčių sistemą. Bet progresinių mokesčių sistemą įmanoma sukurti ir su proporciniais mokesčiais, taikant gana aukštą neapmokestinamą minimumą.

VEIDAS: Darbo grupė siūlo ir atvirkštinį dalyką – nustatyti „Sodros“ įmokų lubas, tikintis, kad tai gali padėti į Lietuvą pritraukti stambių užsienio bendrovių, gebančių mokėti bent jau Lietuvos masteliu didelius atlyginimus. Ar tokie pakeitimai padėtų pasiekti šio tikslo? Kita vertus, ar tai dera su socialinių įmokų solidarumo principu?

J.O.: Viena vertus, turi būti paisoma socialinio solidarumo principų, antra vertus, daugumai investuotojų kelia susirūpinimą, kad didžiuliai socialiniai mokesčiai ir juolab jų progresyvumas dar labiau apmokestina darbą, o tai kenkia ir pačiai mokesčių sistemai. Taigi keičiant ir pajamų, ir socialinius mokesčius reikia būti tikriems, kad bus artėjama prie Vyriausybės keliamų tikslų, bet nekomplikuoti mokesčių sistemos ir nesukelti sunkumų įdarbinant specialistus.

Yra šalių, kuriose žmonės, užuot įsidarbinę bendrovėse, steigia savo individualias įmones ir taip bando išvengti dalies socialinių mokesčių, o tai jau rodiklis, kad šie per dideli. Socialinių mokesčių lubos būtinos, tačiau kokiame aukštyje jos turi būti – tai jau politinių debatų klausimas.

VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus perkelti bazinę senatvės pensiją į valstybės biudžetą bei taip gelbėti socialinio draudimo biudžetą nuo ir taip didžiulio deficito?

J.O.: Pinigų poreikio socialinėms reikmėms augimas nesibaigiantis, ir čia reikia priimti sudėtingus sprendimus. Jei tam nesurenkama pakankamai pinigų, galima vis didinti mokesčius, bet tuomet jie taps regresiniai. Kartais mokesčių kėlimas netampa labiau teisingas, priešingai – sukuriama mažiau teisinga sistema, o politinis tikslas nėra pasiekiamas.

Socialiniai mokesčiai sudėtingiau valdomi nei pajamų, tad gerai, kad Lietuvoje imamasi spręsti šį klausimą. Tačiau, deja, iki šiol nė vienai šaliai nepavyko to padaryti tobulai. Šiandien Lietuva pasiryžusi tą padaryti ir turi tokią galimybę, bet trumpuoju laikotarpiu tam prireiks kur kas didesnių išlaidų. Todėl politikai apie pokyčių tikslą turi aiškinti žmonėms, kad šie juos palaikytų. Beje, kitose valstybėse yra ne socialinio draudimo įmokos, bet socialiniai mokesčiai, o draustis kiekvienas gali individualiai.

VEIDAS: Ar Europoje tebemadingas automobilių mokestis, kuris Lietuvoje vis siūlomas, bet kol kas nepriimamas?

J.O.: Europoje įprasta apmokestinti transporto priemones. Bet dėl šių mokesčių mano nuomonė dvilypė. Taip, Estijoje šis mokestis yra, bet labai nedidelis, o automobilių kainos dėl įvairių mokesčių lengvatų Estijoje mažesnės nei kitose šalyse ir tai gerina gyvenimo lygį.

Lietuvoje šį mokestį, manau, bandoma įvesti dėl spaudimo iš Briuselio. Tačiau nesu tikras, kad iš to būtų naudos Lietuvos visuomenei. Šaliai, kurios gyvenimo lygis yra toks kaip Lietuvos, vargu ar automobilių apmokestinimas būtų geras sprendimas. Aš asmeniškai oponuočiau Vyriausybei, kuri siektų tokio mokesčio.

VEIDAS: Kokia būtų jūsų nuomonė apie siūlomą visuotinį nekilnojamojo turto mokestį?

J.O.: Mano įsitikinimu, nekilnojamojo turto, žemės apmokestinimas yra taiklesnis ir efektyvesnis būdas pasiekti politinių tikslų – teisingesnių mokesčių. Beje, nekilnojamasis turtas, žemė – kur kas geriau turtingą žmogų apibūdinantis rodiklis nei didelės jo pajamos. Tačiau Lietuvoje didelis turtas nėra tiek apmokestinamas, kiek didelės pajamos. Tikiuosi, Lietuva rimtai apsvarstys tokius dalykus.

Kaip rodo kitų šalių patirtis, protingai sureguliuotas nekilnojamojo turto, žemės mokestis labai veiksmingas biudžeto pajamoms. Įdomu, kad šių mokesčių tarifas paprastai nebūna didelis, bet per juos galima surinkti svarią sumą į biudžetą. Be to, jie labai paprastai administruojami. Tai labai gera priemonė mokesčių naštai neturtingiesiems palengvinti, o tai ir įtraukta į socialdemokratų darbotvarkę.

VEIDAS: Taip, ES statistikos agentūros „Eurostat“ neseniai paskelbtoje ataskaitoje konstatuota, kad kapitalas ir turtas Lietuvoje apmokestinamas kur kas mažiau nei kitose ES šalyse, o darbas – daugiau.

J.O.: Tokia buvo pastarojo laikotarpio tradicija – koncentruotis į darbo apmokestinimą (pajamų, pelno mokesčius, dividendus). Bet aš palaikau didesnius turto mokesčius. Manau, Lietuvos Vyriausybė turėtų imtis subalansuoti finansinę naštą.

VEIDAS: Kaip vertinate politikų siūlymus įvesti daugybę pridėtinės vertės mokesčio išimčių?

J.O.: Politikams kyla pagundų įvesti daug ir didelių mokesčių, o paskui imti kurti daug išimčių. Kur kas geriau turėti paprastesnę, skaidresnę ir mažesnių mokesčių sistemą, nei įvesti labai didelius mokesčius, o paskui imti taikyti išimtis.

Sudėtingos mokesčių sistemos administravimas labai greitai praryja net mokesčių padidinimą. Štai Didžiojoje Britanijoje, skaičiuojant visą mokesčių administravimo mechanizmų kainą, ji artėja prie 7 proc. visų surenkamų mokesčių sumos, o Estijoje šis skaičius yra vos 0,07 proc. Tai labai didelis Estijos biudžeto pranašumas.

VEIDAS: Minėtoje ES statistikos agentūros „Eurostat“ ataskaitoje konstatuota, kad Lietuvoje sumokama mažiausiai mokesčių ES, skaičiuojant nuo BVP. Tačiau gyventojai, atvirkščiai, skundžiasi, kad mokesčių našta sunkiai pakeliama.

J.O.: Manau, Lietuva pateisino savo, kaip nedidelių mokesčių šalies, reputaciją. Ir tai gerai. Tačiau Lietuvos rinkėjai valdančiajai daugumai yra suteikę teisėtą demokratinį mandatą reformuoti mokesčius. Jei Vyriausybė juos nuspręstų didinti, tai reikia daryti atvirai, lanksčiai, be abejo, ir kad to kaina nebūtų per didelė. Mano nuomone, labai svarbu išlaikyti šalies investicinį patrauklumą, o tai galima padaryti užtikrinant, kad darbas nebūtų pernelyg apkrautas mokesčiais – tiek pajamų, tiek socialiniais. Kaip minėjau, yra kitų būdų biudžetui papildyti, pavyzdžiui, labiau apmokestinant nekilnojamąjį turtą, žemę.

VEIDAS: Ar dabar, Lietuvai siekiant įsivesti eurą, tinkamas laikas pradėti naujas mokesčių reformas, rizikuojant susigadinti Mastrichto reikalavimų rodiklius?

J.O.: Nėra nei gero, nei blogo laiko taisyti mokesčių trūkumus, kaip ir negalima biudžeto deficitu susirūpinti tik tada, kai ateina laikas atitikti Mastrichto kriterijus. Biudžeto stabilumas turi būti tolygus.

Nemanau, kad nenuoseklu tuo pat metu bandyti ir keisti mokesčių sistemą, ir siekti euro, jei manome, kad Vyriausybė tai daro protingai, o mokesčių reforma – prioritetas. Jei tikime, kad reforma duos teigiamą rezultatą, geriau jos imtis dabar, nei atidėti vėlesniam laikui. Jei Lietuva apsisprendė žengti šį žingsnį, reikia ir žengti – taisyti sistemiškai viską iš karto, suvokiant pokyčių privalumus ir trūkumus. Žinoma, tai turi būti susieta su fiskaline ir monetarine politika.

Ko nelinkėčiau nei aš, nei joks Lietuvos draugas, kad tos reformos būtų įgyvendinamos eklektiškai: šiandien darom viena, o rytoj gal kita. Vyriausybė turi nusistatyti aiškią darbotvarkę, ką ir kada reikės įgyvendinti, ir rinkėjams pasakyti, kad štai tokio tikslo mes siekiame, tokia yra jo kaina, o štai toks yra mūsų darbų tvarkaraštis.

VEIDAS: Ar tikite Lietuvos galimybe prisijungti prie euro zonos 2015-aisiais?

J.O.: Taip, visiškai. Estija jau priklauso euro zonai, bet Lietuva yra buvusi labai arti to, kad būtų tapusi pirmąja eurą įsivedusia Baltijos šalimi, jei ne tam tikros techninės kliūtys ir politinės priežastys. Latvija, visiškai realu, prie euro zonos gali prisijungti 2014 m.

Manau, Lietuvai jos užsibrėžtas siekis tapti euro zonos nare 2015-aisiais pasiekiamas. Vienintelė priežastis taip neatsitikti – jei pati Vyriausybė nuspręstų šį tikslą nukelti. Bet net tokiu atveju žmonės neturėtų jaudintis – juk į euro zoną įstojama visam laikui, tai radikalus sprendimas. Tad ne taip svarbu, Lietuva eurą įsives 2015 ar 2017 metais – svarbiausia, kad atitiktumėte narystei euro zonoje keliamus reikalavimus.

“Nekilnojamasis turtas, žemė – kur kas geriau turtingą žmogų apibūdinantis rodiklis nei didelės jo pajamos. Tačiau Lietuvoje didelis turtas nėra tiek apmokestinamas, kiek didelės pajamos.”

Šešėlinė ekonomika dažniausiai suvokiama kaip spręstina ekonomikos neganda, bet šešėlis tuo pat metu yra ir svarbus ekonomikos indikatorius.

Menkas šešėlio paplitimas rodo, kad ekonominę veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra tinkami, žmonės vertina juos kaip teisingus ir turi galimybę jų laikytis. O išsikerojusi šešėlinė ekonomika liudija, kad ekonominės veiklos suvaržymų yra per daug, jie neatitinka žmonių lūkesčių, ekonominės ir socialinės padėties bei užkrauna per didelę naštą.
Didinant mokesčius ir plečiant reguliavimą, į šešėlį išstumiamos tokios sritys, kurios įprastai nėra siejamos su nusikalstama veikla, pavyzdžiui, darbo santykiai. 2013 m. pradžioje atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos duomenimis, į darbo rinkos šešėlį Lietuvoje įsitraukę bent penktadalis Lietuvos gyventojų.
Pagrindinė darbo rinkos šešėlio priežastis – darbo santykių apmokestinimas, kuris Lietuvoje, atsižvelgiant į atlyginimą ir taikomą neapmokestinamąjį pajamų dydį, svyruoja nuo 37 iki 42 proc. Darbo apmokestinimas Lietuvoje – didesnis nei ES vidurkis, bet ne mažiau svarbu ir tai, kad Lietuvoje darbo produktyvumas ir atlyginimai mažesni nei vidutiniškai ES šalyse. Pavyzdžiui, vidutiniam vokiečiui, net ir sumokėjusiam visus darbo jėgai tenkančius mokesčius, kurie yra šiek tiek didesni nei Lietuvoje, lieka triskart didesnis darbo užmokestis nei lietuviui. Todėl akivaizdu, kad Lietuvoje net ir šiek tiek mažesnio tarifo mokesčių našta nei Vokietijoje slegia smarkiau, dėl to žmonės, jos vengdami, labiau linkę dirbti šešėlyje.
Šešėlis atsiranda ir dėl kitų daug rečiau įvardijamų priežasčių, viena jų – darbo santykių reguliavimas. Gana griežto Lietuvos darbo kodekso reikalavimai, numatantys privalomus įspėjimo terminus norint atleisti darbuotojus, privalomus išeitinių pašalpų dydžius, draudžiantys terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbams, apsunkina darbuotojų atleidimą ir skatina sudaryti neoficialius susitarimus samdomam darbui atlikti.
Dar vienas svarbi priežastis, metanti šešėlį į darbo rinką, – minimali mėnesinė alga (MMA). Dažnai sakoma, kad MMA didinimas mažina šešėlį, nes priverčia tas įmones, kurios dalį atlyginimo moka vokeliuose, skaidrėti, t.y. didinti legaliai mokamo atlyginimo dalį. Tačiau nepamatuotas MMA kėlimas gali turėti ir priešingą poveikį: įmonės, neturinčios finansinių išteklių atlyginimams didinti dėl pakeltos MMA, susidariusią padėtį gali iš dalies spręsti arba įdarbindamos darbuotojus nelegaliai, arba mažindamos oficialių darbuotojų darbo laiką ir dalį atlyginimo mokėdamos vokeliuose.
Darbo rinkos šešėliui įtaką daro ir kiti veiksniai, tokie kaip šalies ekonominė padėtis, valstybinių institucijų, kovojančių su šešėliu, veiklos efektyvumas, valstybės parama, kuri žmonėms iškelia dilemą – ar dirbti legaliai ir prarasti valstybės paramą, ar dirbti nelegaliai ir papildyti asmeninį biudžetą abiem pajamų šaltiniais.
Šešėlinės ekonomikos atsiradimo priežasčių yra daug, bet jas visas vienija tai, kad savo turiniu jos yra ekonominės veiklos apribojimai, t.y. mokesčiai arba reguliavimas. Reikia turėti omenyje, kad kovodama su šešėline ekonomika valdžia pati ją ir kuria. Jei kovodami su šešėliu galvosime tik apie esamų reguliavimų griežtesnį įgyvendinimą arba naujų reguliavimų įvedimą, šešėlio neatsikratysime. Formulė paprasta: daugiau ekonominės laisvės – mažiau šešėlio.