Trys klausimai SEB banko prezidento patarėjui, finansų analitikui dr. Gitanui Nausėdai

VEIDAS: Kaip vertinate Vyriausybei pateiktus mokesčių darbo grupės siūlymus apmokestinti indėlius ir vertybinius popierius? Juk pirmasis siūlymas neskatins taupyti, o antrasis pakenks ir taip jau merdinčiai vertybinių popierių biržai.
G.N.: Mokesčių darbo grupei veikiausiai buvo duota užduotis visą reformų paketą išlaikyti neutralų, t.y. kad nebūtų didinamas biudžeto deficitas. Kadangi darbo mokesčių naštai lengvinti skirti siūlymai mažino ir biudžeto pajamas, nori nenori teko ieškoti kompensacinių priemonių. Deja, kad ir kur pirštu durtum, visos jos pasirodė esančios skaudžios, neskatinančios nei taupyti, nei investuoti. Kadangi pagal taupymo lygį Lietuva – viena paskutinių ES, abejoju, ar tai sveikintina. Na, bent jau nustatytas neapmokestinamasis dydis, 10 tūkst. Lt per metus, turėtų sušvelninti neigiamą poveikį taupytojų elgesiui.
O žvelgiant iš bankų pusės kreditų ištekliai traktuojami kaip tam tikra gamybinė žaliava, iš kurios teikiami kreditai. Kadangi indėliai jau ir dabar savotiškai apmokestinami (0,45 proc. dydžio tarifas mokamas į Indėlių draudimo fondą, 3 proc. nuo indėlių, be palūkanų, būtina laikyti kaip privalomąsias atsargas Lietuvos banke), dar nustačius ir palūkanų apmokestinimą, labiausiai nukentėtų ir galutiniu mokesčio mokėtoju taptų indėlininkas. Vargu ar po jo įsigaliojimo bankai didintų palūkanų normas, kadangi patys siektų kompensuoti atsiradusias papildomas sąnaudas.
VEIDAS: Darbo grupė taip pat pateikė siūlymą įvesti „Sodros“ lubas. Ką tai duotų šalies ekonomikai?
G.N.: Tarp valstybių vyksta konkurencija dėl jų patrauklumo investicijoms. Kadangi Lietuva nori pritraukti investicijų, kuriančių didesnę pridėtinę vertę, „Sodros“ lubų nebuvimas prilygo peiliui. Investuotojai ne šiaip sau skųsdavosi, kad daugiau nei vidutinę algą uždirbantiems darbuotojams nebuvo galimybės sukaupti didesnę pensiją, nors mokesčiai skaičiuojami labai dideli.
Kaip ekonomistas, sveikinčiau tokį sprendimą, nes tai padidintų investicinį patrauklumą – ypač didesnės investicinės vertės verslo šakose. Antra vertus, žiūrint grynai iš biudžeto perspektyvos, dėl to, ką siūlo darbo grupė, biudžetas netektų apie 100 mln. Lt. Tą skylę reikės užkamšyti, tačiau nėra sprendimų, kurie niekam nekenktų.
VEIDAS: O ar realu per kitus finansavimo šaltinius surinkti reikalingą milijardą, kurio prireiktų nustačius „Sodros“ lubas ir padidinus neapmokestinamųjų pajamų dydį?
G.N.: Vertinant pagal tai, ką darbo grupė pateikė dabar, nerealu. Nei indėlių pajamų apmokestinimas, nei vertybinių popierių pajamų apmokestinimas nė iš tolo neduotų panašių pajamų, kiek valstybei kainuotų neapmokestinamojo pajamų dydžio padidinimas ir „Sodros“ lubų nustatymas.
Vis dėlto tai tik pirmas darbo etapas. Paskui bus imtasi nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčių, iš kurių būtų galima surinkti dalį pajamų. Kita vertus, dėl jų turėtų kilti nemažas visuomenės pasipriešinimas.

Vyriausybei siekiant perskirstyti didesnę dalį BVP per valstybės biudžetą nereikėtų kartoti 2009 m. klaidų, kai padidinus daugelį mokesčių tarifų biudžeto pajamos sumažėjo, nes padidėjo mokesčių vengimas, o nemažai veiklos pasitraukė į šešėlį.

Daug efektyvesnių rezultatų, nepakenkiančių šalies konkurencingumui, galima pasiekti kovojant su mokesčių vengimu ir didinant mokesčių mokėtojų skaičių.

Jau tampa dėsningumu, kad vienas ar kitas politikas atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuva pagal valdžios sektoriaus išlaidų ir BVP santykį yra paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje. Tiesa, ar tokią būseną pavadinsime „paskutine“, ar „pirma“ vieta, priklauso nuo ideologijos ir požiūrio. Liberalių pažiūrų ekonomistai greičiausiai teigtų, kad tai yra pirma vieta, nes valstybė ne per daug apmokestina įmones ir gyventojus, leisdama jiems patiems nuspręsti, kaip jie disponuos uždirbtomis lėšomis. Kairesnių pažiūrų atstovai atkreips dėmesį, kad mažai perskirstant per biudžetą valstybė turi mažai galimybių teikti viešas paslaugas ir mažinti socialinę atskirtį.
Lietuva šiuo aspektu atsilieka nuo „gerovės ekonomikos“ – didelio perskirstymo – modelį pasirinkusių ES valstybių, tačiau pasauliniame kontekste nesame išskirtiniai. Pažangiausiose ir konkurencingiausiose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Honkonge, Singapūre, valdžios sektoriaus išlaidos mažesnės nei Lietuvoje. Tačiau tai neužkerta šioms valstybėms kelio kurti ekonomiką ir visuomenę, pasižyminčią vienu aukščiausių pragyvenimo lygių ir mažiausiu skurdu pasaulyje. Pagrindinės priežastys, kodėl bent artimiausią dešimtmetį Lietuva turėtų lygiuotis ne į ES standartus, o į pastarąsias valstybes, yra didelis mokesčių vengimas, tolerancija kontrabandai, išsikerojusi šešėlinė ekonomika. Svarbiausia, didesnis perskirstymas per valstybės biudžetą toleruotinas tuomet, kai lėšos panaudojamos skaidriai ir efektyviai, kuo kol kas girtis negalime.
Dėl šių priežasčių kalbėti apie mokesčių didinimą Lietuvoje dar anksti. Graikija bei kai kurios kitos Pietų Europos valstybės, bandydamos lygiuotis į Skandinavijos šalis ir didindamos perskirstymą per biudžetą bei mokesčius, neatsižvelgė į tai, kad jos neturi (kaip, beje, ir mes) vieno svarbaus skandinaviško bruožo – aukštos mokesčių moralės.
Todėl teisingas kelias, kuriam, atrodo, pritarė ir naujoji Vyriausybė, yra šešėlinės ekonomikos masto mažinimas, didinant mokesčių mokėtojų skaičių. Juolab kad šioje srityje nereikia išradinėti dviračio: labiausiai skolų krizės pažeistos Europos valstybės – Graikija, Italija, Ispanija pastaraisiais metais įgyvendino labai daug priemonių, bandydamos padidinti biudžeto pajamas neapsunkinant ir taip sąžiningai mokesčius mokančių gyventojų.
Opiausia šių šalių problema yra neapskaitoma prekyba, o viena dažniausiai taikomų jos prevencijos priemonių – atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimas. Italija per pastaruosius trejus metus šią ribą griežtino net kelis kartus ir sumažino nuo 12 500 iki 1000 eurų. Graikijos vyriausybė uždraudė atsiskaitymus tarp privačių asmenų ir verslo subjektų bei tarp verslo subjektų, jei sandorio suma viršija 1500 eurų, o ateityje Finansų ministerija planuoja šį limitą sumažinti iki 500 eurų. Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimus taiko ir Ispanija, Prancūzija bei Rumunija. Graikija, labiausiai kenčianti dėl šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo, net svarsto galimybę taikyti trimis procentiniais punktais mažesnį PVM tarifą prekėms ir paslaugoms, jei atsiskaitymas vykdomas elektroniniu būdu.
Šios priemonės vertinamos nevienareikšmiškai, nes jos kovoja ne su šešėlinės ekonomikos priežastimis, o su jos pasekmėmis. Tačiau šių priemonių paplitimas neleidžia abejoti jų efektyvumu, nes vienaip ar kitaip yra suvaržoma vienintelė terpė, kurioje galimi neoficialūs atsiskaitymai. Tradiciškai tokios priemonės sulaukia menko visuomenės pritarimo, nes dažniausiai manoma, kad iš to naudos turės tik finansinės institucijos. Iš tiesų grynųjų pinigų tvarkymas bankams yra nuostolinga veikla, nes gaunamos komisinių pajamos dažniausiai nepadengia patirtų sąnaudų. Tačiau didėjant elektroninių atsiskaitymų skaičiui dėl to naudos turėtų ne tik finansiniai tarpininkai, bet ir gyventojai bei valstybė.
Lietuvoje grynųjų ir elektroninių pinigų santykis maždaug tris kartus didesnis nei Estijoje bei maždaug šešis kartus didesnis nei Skandinavijos valstybėse. Panašiai skiriasi ir elektroninių atsiskaitymų paplitimas. Populiarėjant elektroniniams atsiskaitymams mažėtų ir vieno atsiskaitymo kaina, o dėl to naudos turėtų ir prekybininkai, ir vartotojai. Nors atsiskaitymų grynaisiais ribojimas nešalina šešėlinės ekonomikos priežasčių, jis leidžia valstybei lengviau fiksuoti nelegalios prekybos ir nelegalių pajamų reiškinius bei efektyviau kovoti su mokesčių vengimu.
Neoficialus darbo užmokestis yra antra opi problema, dėl kurios valstybių biudžetai praranda daug pajamų ne tik Pietų Europoje, bet ir Lietuvoje. Nelegalaus darbo rizikos padidinimas – dažniausiai taikoma prevencinė priemonė. Baudos kartais taikomos ne tik darbdaviui, bet ir darbuotojui (pavyzdžiui, Rumunijoje), o darbdavys už pakartotinius nusižengimus gali būti baudžiamas itin griežtai: Austrijoje – iki dvejų metų nelaisvės. Tačiau dažni patikrinimai yra papildoma našta ir sąžiningai veikiančiam verslui, todėl svarbu sutelkti dėmesį į pagrindinę nelegalaus darbo ir neoficialaus darbo užmokesčio priežastį – per didelę mokesčių naštą.
Svarbu ir tai, kad Lietuvoje gyventojai dažnai sutinka gauti neoficialų darbo užmokestį, nes nežino ar nesupranta įmokų “Sodrai” naudos. Todėl reikėtų grįžti prie diskusijos, pradėtos prieš porą metų, ir socialinės apsaugos sistemą reformuoti į „taškų“ ar „virtualių sąskaitų“ sistemą, kai gyventojo gaunamos paslaugos ar socialinės išmokos tiesiogiai priklausytų nuo jo sumokėtų įmokų.
Deklaruoti gautas pajamas skatina ir galimybės susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pavyzdžiui, draudžiantis gyvybę ar įsigyjant kitas visuomenei naudingas prekes arba paslaugas. Priešingai nei PVM lengvatos, galimybės susigrąžinti dalį GPM neiškraipo konkurencijos ir turi realų poveikį gyventojų perkamajai galiai, todėl jų sąrašas galėtų būti plečiamas. Visuotinis ir nuolatinis gyventojų turto bei pajamų deklaravimas padėtų nustatyti daugiau nelegalių pajamų ir neteisėto praturėjimo atvejų, tačiau valstybei tai daug kainuotų (didelė gyventojų dalis kol kas negali padaryti to namie, naudodamiesi asmeniniu kompiuteriu). Tačiau pradėti reikėtų bent nuo to, kad pajamas ir turtą nuolat turėtų deklaruoti visi įsigyjantieji brangaus registruojamo turto.

Didėjant elektroninių atsiskaitymų skaičiui dėl to naudos turėtų ne tik finansiniai tarpininkai, bet ir gyventojai bei valstybė.

Druskininkų meras, Savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas sako, jog atėjęs į premjero postą pirmiausia suteiktų savivaldybėms daugiau galių tvarkytis pačioms, o nedarbo problemas regionuose siūlytų spręsti pertvarkant mokesčių sistemą.

„Į premjero postą tikrai nepretenduoju“, – pradėdamas pokalbį skuba patikinti pažangiausios šalies savivaldybės vadovas socialdemokratas R.Malinauskas. Tačiau priduria, kad idėjų ir pasiūlymų, kaip galima būtų spręsti regionų problemas, kad jų atskirtis mažėtų, o gyventojai iš mažų miestų ir miestelių nebebėgtų, turi daug. Tad kokių pertvarkų jis imtųsi, jei būtų Vyriausybės vadovo vietoje?

Savivaldai – daugiau galių

Viena didžiausių problemų, pasak R.Malinausko, kad iš savivaldybių daugeliu klausimų atimta teisė priimti sprendimus, o atsakomybė palikta. „Pavyzdžiui, paimkime kad ir energetikos sritį, šildymą: visa atsakomybė palikta savivaldai, o sprendimai priiminėjami Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje ar dar aukščiau. Man tai visiškai nesuprantama, taip neturi būti, – tvirtina Savivaldybių asociacijos vadovas. – Kodėl mes leidome sau sukritikuoti Energetikos ministerijos parengtą paskutinį Šilumos ūkio įstatymo projektą – nes jame savivaldybių galios dar labiau mažinamos, mums norima palikti tik nustatyti šildymo sezono pradžią ir pabaigą. Įtaka mažinama, o visa atsakomybė – lieka. Leiskite savivaldybėms nustatinėti šilumos kainas, o tada kritikuokite, kad nepadarome visko, kad jos būtų mažesnės.“
Pasak R.Malinausko, energetika yra tik vienas pavyzdžių: daugelyje sričių savivaldybės jaučiasi bejėgės ką nors keisti, nes jos nebepriima sprendimų. Druskininkų mero nuomone, šiuo požiūriu apskričių reforma padėtį regionuose tik pablogino: pasak R.Malinausko, apskričių naikinimas jų funkcijas centralizuojant buvo akivaizdi klaida, tokia praktika esą nebetaikoma nė vienoje pažangioje šalyje.
„Kas gi atsitiko: ar mes turėjome tikslą sumažinti biurokratinį aparatą ir paslaugas gyventojams teikti efektyviau, ar mes tik vienur sumažinome etatus, o kitur juos iš naujo steigiame. Mano supratimu, vykdant šią reformą turėjome eiti priešingu – decentralizacijos keliu, priartinant paslaugas arčiau žmonių, o atsitiko atvirkščiai. Gal tada ir gyventojams nereikėtų nuolat pas merą ar vicemerą su savo bėdomis lakstyti. O realybė tokia, kad jei mes anksčiau gūžčiodavome pečiais ir rodydavome į apskritis, tai dabar nukreipiame gyventojus į Vilnių, nes tos funkcijos kaip nepriklausė savivaldai, taip iki šiol ir nepriklauso.“
Dar viena esminė problema, kurios turėtų imtis premjeras, pasak R.Malinausko, yra nulinis Vyriausybės, Seimo ir savivaldybių nebendradarbiavimas. Mero nuomone, padėtis šiuo klausimu apverktina: jau tapo įprasta, kad atskiri Seimo nariai savivaldybes skundžia teismams net neišdiskutavę ginčijamų sprendimų.

Siūlo mažinti mokesčius

Vis dėlto ką daryti, kad regionuose kurtųsi darbo vietos, o žmonės iš jų taip masiškai nebebėgtų į didžiuosius miestus ar užsienį? Kokias R.Malinauskas čia mato išeitis?
Druskininkų meras ir čia įžvelgia valstybinės politikos spragas – pašnekovo teigimu, Lietuva ilgą laiką didžiausią dėmesį skyrė Vilniaus ir kitų didmiesčių plėtrai, o regionai ir labiau nuo sostinės nutolę miestai palikti skursti. Dabar esą ir matome tokios strategijos pasekmes. „Ne kartą esu sakęs, jog galime tik dėkoti Dievui, kad Lietuvoje sostinė ir uostas yra skirtinguose miestuose, nes tuomet turėtume dar blogesnį Rygos variantą, kur sukuriama berods 80 proc. viso Latvijos Bendrojo vidaus produkto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Užbaigtos viešųjų logistikos centrų statybos leistų Lietuvai pasijusti nebe tranzitine, o logistikos šalimi“, – tvirtina Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, transporto vadybos specialistas Ramūnas Palšaitis. „Veidas“ teiraujasi, į ką jis pirmiausia patartų atkreipti dėmesį būsimajam Vyriausybės vadovui.

Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę Europos Sąjungos siųsti ekspertai, atlikę išsamų mūsų šalies ūkio auditą, numatė prioritetines ūkio šakas. Vienas paminėtų prioritetų jau tuomet buvo transportas. Prabėgę dešimtmečiai parodė, kad ekspertai vertindami neapsiriko: transporto verslas Lietuvoje jau daugelį metų sukuria maždaug dešimtadalį šalies bendrojo vidaus produkto.
Siekdami išlaikyti šio verslo pozicijas, išryškinti Lietuvos, kaip senosios Europos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių susilietimo taško, logistinius pranašumus, turime ir toliau plėtoti šalies transporto infrastruktūrą, efektyviai tam panaudodami ES fondų skiriamas lėšas.
Svarbus ir jau gerokai pirmyn pasistūmėjęs darbas, numatytas transporto strateginės veiklos programoje, – viešųjų logistikos centrų steigimas. Tokie centrai leis pigiausiomis transporto rūšimis pristatyti į Lietuvą didelius vakarietiškų krovinių kiekius, juos sandėliuoti, skirstyti ir užtikrinti efektyvų prekių pristatymą kelių transportu užsakovams iš NVS šalių. Taigi viešieji logistikos centrai leistų Lietuvai pasijusti nebe tranzitine, o logistikos šalimi.

Žemės perėmimas valstybės reikmėms

Neretai transporto infrastruktūros objektų statybą atideda netobuli teisės aktai ir procedūros, susijusios su privačios žemės perėmimu valstybės reikmėms. Šios procedūros Lietuvoje labai sudėtingos ir lėtos, o tai savo ruožtu leidžia prieinantiems prie informacijos suinteresuotiems asmenims perpirkti žemę iš ankstesnių jos savininkų. Žinodami tokios žemės svarbą projektų plėtojimui, naujieji savininkai paprastai dešimtimis kartų pakelia reikalaujamą kainą. Su tokiomis realijomis buvo susidurta projektuojant Vilniaus aplinkkelius, parenkant vietas viešiesiems logistikos centrams, išperkant „Via Baltica“ automagistralei ir „Rail Baltica“ geležinkeliui reikalingus sklypus, taip pat siekiant elektros tinklų jungtims reikalingų žemės sklypų servituto.
Mano nuomone, kad projektų netektų atidėlioti, žemės perėmimo procedūra turėtų būti efektyvi ir paprasta. Žemė valstybės nuosavybėn perimama po Seimo ar Vyriausybės sprendimo statyti strateginės reikšmės infrastruktūros objektą. Tuomet bet kokios tokių sklypų pirkimo ir pardavimo procedūros turėtų būti iškart stabdomos. Savininkams išmokama kompensacija už perimtą žemę, o šios kompensacijos dydį nustato nepriklausomi ekspertai pagal vidutinę analizuojamo rajono (teritorijos) žemės vertę.

Problemiška rangovų atranka

Taip pat būtina pertvarkyti stambių transporto infrastruktūros objektų statybos rangovų atrankos procedūras. Šiuo metu, prasidėjus teisminiams ginčams, tokios procedūros trunka ne vienus metus. Konkurentai, pralaimėję konkursą, skubiai pliekia skundus visoms instancijoms, o kol šie skundai nagrinėjami – projekto diegimo pradžia nusikelia, brangsta medžiagos ir energetiniai ištekliai. Rezultatas – projekto tampa nebeįmanoma realizuoti už jo pradinę kainą.
Charakteringas pavyzdys galėtų būti Vilniaus pietinio aplinkkelio tiesimas, kurio projektinė sąmata siekė apytiksliai 170 mln. Lt. Pateikus paraišką dėl kofinansavimo iš ES Sanglaudos fondo buvo gauta 140 mln. Lt, tačiau per dvejus tuščios prastovos metus projektas pabrango net 100 mln. Lt. Šiuos pinigus teko papildomai skirti iš valstybės ir Vilniaus savivaldybės biudžetų.
Statybos rangovų atrankos teisinis mechanizmas turėtų būti pertvarkytas taip, kad skundą pateikusi įmonė, skunduose išdėstytiems teiginiams nepasitvirtinus, būtų įpareigota atlyginti nuostolius (projekto sąmatos brangimą ir dėl vėluojančios objekto eksploatacijos pradžios negautą pelną).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau po poros savaičių bus pradėta formuoti nauja Vyriausybė, kuri atsineš ir naują požiūrį į Lietuvos mokesčių sistemą. Šiuo metu politinių partijų diskusijose dominuoja du principai – mokesčių stabilumas ir didesnis apmokestinimo progresyvumas. Ar tikrai šie du principai gali užtikrinti ilgalaikį šalies ekonomikos klestėjimą ir gyventojų gerovę?

Mokesčių ir ekonominės politikos stabilumas bei nuoseklumas yra neabejotinai pageidautinas, nes sukuria prognozuojamą ir stabilesnę aplinką, kurioje vietos ir užsienio investuotojai gali lengviau kurti naujas darbo vietas, didinti efektyvumą ir darbo užmokestį. Tačiau kyla klausimas, ar tikslinga siekti dabartinės – neefektyvios, diskriminuojančios ir augimą slopinančios mokesčių sistemos stabilumo.
Ne kartą minėta problema – neadekvačiai didelis darbo jėgos apmokestinimas – diskusijose apie mokesčių sistemą lieka nuošalyje. Šiuo metu gaunančiajam 3200 Lt atlyginimą („ant popieriaus“) neapmokestinamasis pajamų dydis netaikomas, todėl jis sumoka 15 proc. pajamų mokestį, 6 proc. sveikatos draudimo mokestį ir 3 proc. socialinio draudimo mokestį “Sodrai”. Dėl to dirbantysis (vadinkime jį vidurinės klasės atstovu) namo parsineša 2432 Lt. Tačiau darbdaviui tokia darbo vieta kainuoja daugiau – nuo bruto darbo užmokesčio jis papildomai dar moka 31 proc. “Sodrai”, todėl tokios darbo vietos kaina siekia 4198 Lt. Taigi 58 proc. viso darbo užmokesčio fondo atitenka dirbančiajam, o 42 proc. mokesčių ir socialinių įmokų pavidalu pasiima valstybė.
Taip, žodis „pasiima“ čia tinka labiausiai, nes Lietuvos socialinės apsaugos sistema beveik nesieja įmokų su išmokomis. Nesvarbu, kokia suma sumokama “Sodrai”, visi apdraustieji gauna tokią pačią sveikatos apsaugą ar teisę į socialinę pašalpą ateityje. Net maksimalus pensijos ar motinystės pašalpos dydis yra nustatytas gana mažas, tad net mokėdamas dideles valstybinio socialinio draudimo įmokas žmogus gali tikėtis tik artimos vidutinei išmokos. Tai rodo ir pats šios išmokos terminas „pašalpa“ – į ją žiūrima ne kaip į užtarnautą draudimo išmoką, o kaip į valstybės suteikiamą malonę (už kurią turbūt reikėtų padėkoti). Apskritai, siekiant socialinio draudimo sistemos efektyvumo, arba turi išnykti išmokų „lubos“, arba turi atsirasti įmokų „lubos“.
Daug ar mažai yra tie 42 proc., „nugnybami“ nuo darbo užmokesčio fondo? „Eurostato“ duomenimis, keliose Europos valstybėse ši dalis yra didesnė: Belgijoje valstybei atitenka 49,7 proc., o Prancūzijoje – 46,5 proc. darbo užmokesčio fondo. Tačiau pasaulyje yra pažangių valstybių, kurios darbo pajamas gerbia daug labiau. Pavyzdžiui, Šveicarijoje ši mokesčių našta siekia tik 18 proc., JAV – 27,2 proc., Jungtinėje Karalystėje – 28,5 proc. Greta kitų mažiausiai darbo jėgą apmokestinančių valstybių šios šalys yra ir Pasaulio ekonomikos forumo labiausiai konkurencingų valstybių sąrašo pirmajame dešimtuke.
Ar tai atsitiktinumas, ar egzistuoja priežastinis ryšys? Paprasta ekonominė logika sako, kad apmokestinus kažkokią veiklą ji turėtų bent iš dalies pakeisti ir ekonominių agentų (dirbančiųjų, įmonių) elgseną. Būtent todėl egzistuoja akcizai, skatinantys vartoti mažiau aplinkai ar sveikatai kenksmingų produktų. Kaip elgseną keičia darbo apmokestinimas? Jis mažina paskatas stengtis, tobulėti ir daugiau dirbti.
Lietuvoje didelis darbo apmokestinimas turi ir kitą pasekmę – neoficialų darbo užmokestį ir mokesčių vengimą. Todėl tobulinant Lietuvos mokesčių sistemą būtina rasti būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą. Kadangi didžiausia problema yra ne gyventojų pajamų mokestis (GPM), o kvapą gniaužiančios įmokos “Sodrai”, mažinti reikėtų būtent jas. Tačiau, turint omenyje “Sodros” biudžeto deficitą, tuo pačiu metu reikėtų radikaliai sumažinti ir jos išlaidos. Realiausias ir efektyviausias būdas tai padaryti yra perkelti pagrindinę pensijos dalį į valstybės biudžetą. Ši pensija yra vienoda visiems turintiesiems reikalaujamą stažą ir nepriklauso nuo darbo užmokesčio, todėl ji turi būti traktuojama kaip valstybės garantija ir įsipareigojimas, o ne socialinio draudimo išmoka.
Ką Lietuvai galėtų reikšti didesnis pajamų apmokestinimo progresyvumas? Geriausiu atveju – nieko. Tokių, kurie uždirba daugiau nei 5500 Lt (prieš mokesčius), Lietuvoje šiuo metu yra 3,2 proc. visų dirbančiųjų, todėl net pritaikius labai didelį mokesčio tarifą apčiuopiamų pajamų biudžetui tai neduotų. Beje, užtektų, kad GPM tarifas šiems dirbantiesiems padidėtų iki 25 proc., ir tai jau būtų pats didžiausias darbo jėgos apmokestinimas ES (įvertinus ir įmokas “Sodrai”). Tokių, kurie uždirba nuo 3500 iki 5500 Lt prieš mokesčius, Lietuvoje yra 8,5 proc. visų dirbančiųjų, tačiau ar įmanoma kalbėti apie dar didesnį šios menkos ir santykinai skurdžios vidurinės klasės apmokestinimą?
Progresinių mokesčių apologetai dažnai pirštu beda į asmenis (neretai Seimo narius), per metus gaunančius kelis milijonus litų pajamų ir sumokančius tik kelis tūkstančius litų mokesčių. Tačiau šią problemą reikia spręsti panaikinant mokesčių spragas, leidžiančias dideles ne su darbo santykiais susijusias pajamas gaunantiems asmenims nemokėti mokesčių, o ne dar labiau prislegiant dirbančiuosius.
Didesnio apmokestinimo progresyvumo pažadas pateisinamas tik vienu atveju – kai kalbame apie vidutines ir mažesnes pajamas gaunančių asmenų ženklų mokesčių naštos mažėjimą, pavyzdžiui, padvigubinant neapmokestinamųjų pajamų dydį (dabar – 470 Lt). Ilgainiui tai sumažintų neoficialaus darbo užmokesčio mastą, mokesčių vengimą ir galėtų turėti teigiamos įtakos biudžeto pajamoms. Trumpuoju laikotarpiu prarastas biudžeto pajamas reikėtų kompensuoti kitais mokesčiais.
Toks vaidmuo turėtų tekti turto mokesčiams. Būtent šis mokestis, priešingai nei progresyvus darbo pajamų apmokestinimas, nemažintų paskatų dirbti ir kurti, tačiau labiausiai paveiktų didžiausią turtą turinčius gyventojus – ko, kaip suprantu, siekia siūlantieji progresinius mokesčius. Turto mokestis turi svarbų pranašumą progresinių pajamų mokesčių atžvilgiu: apmokestinamas ne vertės kūrimas, o mėgavimasis darbo vaisiais (hedonizmas). Taip pat šiuo mokesčiu apmokestinami ir tie gyventojai, kurie niekada nėra gavę oficialių pajamų, bet turi labai daug prabangaus turto. Mokesčių vengimą toleruojančioje šalyje svarbu ir tai, kad išvengti šio mokesčio sudėtinga: automobiliai ir nekilnojamasis turtas yra registruojami, jų vokelyje nepaslėpsi.
Taip, turto mokesčiai, kaip ir visi kiti, turi ir savo trūkumų. Vienas pagrindinių – daugkartinio apmokestinimo (gyventojas sumoka mokestį gavęs pajamas, tada dar pirkdamas turtą, o vėliau dar ir kasmet moka turto mokestį). Kad ir kaip keisis mokesčių sistema, norisi matyti vieną svarbų elementą – Lietuva turi būti mažos mokesčių naštos šalis. Bent jau tol, kol mokesčių lėšos bus naudojamos neskaidriai ir neefektyviai.

Kad ir kaip keisis mokesčių sistema, norisi matyti vieną svarbų elementą – Lietuva turi būti mažos mokesčių naštos šalis.

Daugiausiai Lietuvos verslo investicijų užsienyje sukaupta Nyderlanduose, tačiau šioje šalyje nekyla nei lietuviškų gamyklų, nei parduotuvių – į šią mokesčių lengvatomis garsėjančią šalį emigruoja lietuviškų koncernų valdymas.

Nuo 2007–2008 m. Lietuvos verslo investicijų užsienyje žemėlapis ėmė pildytis naujomis, iki tol visiškai nepasižymėjusiomis kryptimis. Štai Nyderlanduose, su kuriais mūsų šalis neturi nei istorinių ryšių, nei ypatingos draugystės saitų, nuo 2007 m. pabaigos Lietuvos investicijos išaugo net 12 kartų, o Kipre – keturis. Šios šalys varžybose dėl lietuviškų investicijų netgi ėmė stumti į šoną mūsų kaimynus: Nyderlandai, kur jau sukaupta 1,6 mlrd. Lt tiesioginių Lietuvos investicijų užsienyje, pagal šį parametrą užima pirmą vietą tarp visų valstybių, o Kipras – trečią.
Vis dėlto Nyderlanduose ar Kipre Lietuvos verslininkai neatrado nei būrių klientų savo produkcijai, nei išskirtinių sąlygų savo gamykloms, kurių uždirbti pinigai parkeliautų stiprinti mūsų ekonomikos. Pagrindinė šios tendencijos priežastis visai kita – Lietuvos verslininkai vienas po kito į užsienį ėmė kelti savo įmonių akcijų valdymą.
„Dėl šios priežasties dabar Lietuvos verslo investicijos užsienyje labiau „holdinginės“, o ne realiosios“, – atkreipia dėmesį advokatų kontoros SORAINEN partneris Algirdas Pekšys. Ekspertas primena, kad prieš keletą metų Lietuvos verslas daugiausiai buvo investavęs mūsų kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, kur iš tiesų vykdydavo realią veiklą.
„Vis dažniau išgirstame apie vieną kitą žinomesnį verslininką, perkeliantį verslo valdymą į užsienį, bet šis procesas daug didesnis“, – tvirtina advokatų kontoros „Juridicon“ advokatas Laimonas Marcinkevičius.
Iš tiesų, užsienyje kontroliuojančią valdymo bendrovę įkūrusių didelių lietuviškų įmonių gretos nuolat didėja. Naujausias pavyzdys – statybos ir nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Hanner“, valdymo įmonę įsteigusi Estijoje. „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis komentuodamas šį sprendimą tvirtino neapsikentęs Vyriausybės pomėgio įvedinėti naujus mokesčius ir pavargęs nuo Lietuvos mokesčių sistemos nestabilumo.
Tarp kitų didelių įmonių, valdymą perkėlusių į užsienį, – „VP grupė“, įkūrusi holdingus Maltoje ir Nyderlanduose, aviacijos paslaugų bendrovė „Avia Solution Group“, kurios pagrindinė akcininkė registruota Kipre, taip pat investicijų bendrovė „Scaent Baltic“, kurios valdymo įmonė registruota Nyderlanduose, azartinių lošimų bendrovė “Nesė”, holdingą įkūrusi Liuksemburge. Minėtose šalyse holdingus ypač naudinga turėti nekilnojamojo turto bendrovėms, tad užsienyje įregistruota nekilnojamojo turto projektų plėtotoja „Baltisches Haus“, didžiųjų Skandinavijos bankų Lietuvoje antrinės įmonės, įkurtos perimtam nekilnojamajam turtui valdyti.
Tokios įmonės veiklą ir toliau vykdo Lietuvoje, tačiau motininė bendrovė veikia jau pagal kitos šalies įstatymus. Pasak teisinių paslaugų teikimo įmonės „Verslo gurmanai“ konsultanto Artūro Razgūno, į palankesnės mokesčių aplinkos šalis perkeltos motininės bendrovės dažniausiai verslo nevykdo ir yra naudojamos kaip finansiniai centrai. Pagrindinė jų funkcija yra tam tikrų aktyvų, daugiausia akcijų, laikymas, o bene vienintelės pajamos – dividendai ir palūkanos už paskolas iš susijusių įmonių.

Kraustytis į kitas šalis vilioja mažesni mokesčiai

Holdinginių investicijų užsienyje suaktyvėjimą ekspertai labiausiai sieja su šios kadencijos Seimo naktine mokesčių reforma, kuri pakirto verslo pasitikėjimą šalies mokesčių sistemos stabilumu. Nors nemažai per šią reformą priimtų sprendimų, kaip pakeltas pelno mokesčio tarifas, buvo panaikinti, verslas vis tiek ėmė aktyviai judėti iš Lietuvos.
„Ši tendencija gal nebėra tokia karštligiška, kokia buvo po naktinės reformos, bet tokie svarstymai nuolat vyksta. Dabar Lietuvos verslai tiek išaugo, kad nemažai įmonių, investuojančių ne tik Lietuvoje, ieško patogios dislokacijos motininei įmonei. Kita priežastis – rizikos išskaidymas: nenorėdamos sukoncentruoti viso kapitalo vienoje valstybėje, kai kurios grupės renkasi turėti holdingo kompanijas keliose jurisdikcijose“, – komentuoja audito ir mokesčių konsultacijų bendrovės „PricewaterhouseCoopers“ vadovė Lietuvoje Kristina Kriščiūnaitė.
“Scaent Baltic” ryšių su visuomene departamento direktorius Jacekas Komaras ypač pabrėžia stabilumo svarbą: “Olandijos jurisdikciją „paveldėjome“ įsigydami įmonę ir ją vertiname labai palankiai. Visų pirma ji garantuoja veiklos stabilumą ir leidžia planuoti plėtrą ne vienus–trejus metus į priekį, bet penkerius–dešimt. Puikus to patvirtinimas – netgi per krizę nebuvo taikomos juridinių asmenų situaciją bloginančios mokesčių pataisos ar neigiami teisinės bazės pakeitimai. Kiti pranašumai – palankus kontroliuojančių institucijų požiūris, patogi lokacija bei didelis skaičius šalyje veikiančių tarptautinių finansinių institucijų, leidžiančių taikyti pačius įvairiausius finansinius instrumentus.”
Vis dėlto ekspertai sutaria: kad ir kokius motyvus vardytų verslininkai, pagrindinė paskata steigti valdymo bendroves užsienyje – mokesčių optimizavimas, o populiariausios šalys šiems tikslams – Nyderlandai, Kipras, Malta, Liuksemburgas. Tačiau toli gražu ne kiekvienas verslininkas nori garsiai apsiskelbti, kad gyvendamas ir veikdamas Lietuvoje jis sutaupo mokėdamas mokesčius kitoje šalyje.
Stiprėja tendencija, kad dėl mažesnių mokesčių Lietuvos verslininkai net į kaimynines šalis investuoja per savo motinines bendroves užsienyje. Pasak A.Pekšio, taip verslininkai sutaupo, nes šios šalys turi palankesnes dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis nei Lietuva. „Nyderlandai turi daugiausiai dvigubo apmokestinimo vengimo sutarčių su kitomis šalimis ir daugelis jų labai palankios. O Lietuva neturi jų nei daug, nei labai palankių“, – lygina A.Pekšys.
Šį motyvą pabrėžia ir audito bendrovės „Ernst&Young Baltic“ partneris Kęstutis Lisauskas, pridurdamas, kad dividendus ar palūkanas mokėti iš Rusijos ar Baltarusijos tiesiogiai į Lietuvą brangiau, negu iš pradžių mokėti į Olandiją ir Kiprą, o paskui atsiųsti į Lietuvą. „Taip yra todėl, kad Rusija ar Baltarusija turi teisę išskaičiuoti daugiau mokesčių, jei pinigai keliauja teisiai į Lietuvą, nei keliautų į Olandiją. Investuojant Rusijoje ne visada geriausia mosuoti trispalvėmis, dėl to kartais verslininkai nusprendžia įterpti olandišką bendrovę“, – aiškina K.Lisauskas.
A.Razgūnas mato ir kitą galimybę sutaupyti: minėtose šalyse taikomi nedideli kapitalo apmokestinimo mokesčiai. Pavyzdžiui, Olandijoje nėra apmokestinamos gaunamos palūkanos iš paskolų, nėra kapitalo prieaugio mokesčio, netaikomas nei minimalus išlaikymo terminas, nuo kurio gaunami dividendai ar parduodamos akcijos apmokestinamos, nei minimalaus paketo reikalavimas: pardavus net ir vieną procentą akcijų, gautos pajamos  neapmokestinamos.
Beje, kartais norą kurti valdymo bendrovę užsienyje lemia ir subjektyvios priežastys. Pasak A.Razgūno, kai įmonės nori plėsti savo verslą į Vakarų valstybes, partneriai ir net būsimi klientai palankiau žiūri, jei įmonė registruota Senojo žemyno šalyse.

Apsimoka ne visiems

Perkelti valdymą į užsienį apsimoka ne visais atvejais, todėl ekspertai pirmiausia pataria gerai apskaičiuoti įmonės veiklos perspektyvas bent penkerių metų laikotarpiu, įvertinti pinigais, kiek pavyks sutaupyti dėl mažesnių mokesčių, ir pasiskaičiuoti, ar gautos naudos užteks papildomoms išlaidoms padengti. Pasak K.Kriščiūnaitės, šis žingsnis apsimoka didelėms įmonėms ir jų grupėms, kurios sugebėtų išlaikyti sukurtą didelę struktūrą, nes reikia samdyti darbuotojus, pildyti deklaracijas, skraidyti į valdybos posėdžius.
Būna ir tokių atvejų, kai verslininkai, pamatę, kad išlaikyti naują įmonę atsieina daugiau, nei siekia mokesčių nauda, įkurtą įmonę palieka likimo valiai. K.Lisauskas skaičiuoja, kad įsteigti valdymo ar finansavimo bendrovę Olandijoje pirmais metais kainuos 50 tūkst. eurų, o vėliau kasmet reikės skirti 10–20 tūkst. eurų, tad mažiausiai reikėtų sutaupyti tokią sumą.
„Valdymo perkėlimas skirtas veiklai optimizuoti, bet tai nėra garantas, kad po perkėlimo verslas vienaip ar kitaip pasikeis. Pats perkėlimas savaime pinigų neuždirba, tam tikrais atvejais jis tik padeda sutaupyti“, – priduria A.Razgūnas.

Lietuva praranda ir darbo vietas, ir įvaizdį

Lietuviškų įmonių valdymui iškeliaujant svetur, pirmiausia pralaimi Lietuva. Tokia tendencija mūsų šaliai reiškia ir mokestinių pajamų, ir darbo vietų praradimą. Nyderlanduose ar Kipre tokio pobūdžio poreikiui tenkinti susiformuoja nemažas aptarnavimo paslaugų ratas – bankai, konsultantai, auditoriai, finansininkai, įmonių steigėjai, vadinasi, kažkokia dalis šių darbo vietų prarandama Lietuvoje.
Be to, pasak A.Pekšio, valstybė netenka tam tikros pelno dalies, dažniausiai susijusios su akcijų ir kapitalo turėjimu. Pavyzdžiui, pajamos pardavus pagrindinės įmonės akcijas (skirtumas tarp akcijų įsigijimo ir pardavimo kainos) būtų apmokestinamos, o dažnai net net neapmokestinamos toje valstybėje, į kurią perkeltas akcijų valdymas.
Dėl šios tendencijos ekspertai mato ir daugiau trūkumų. Didelėms įmonėms traukiant valdymą iš Lietuvos mažėja ir pačios šalies, kaip stabilios ir saugios vietos investuoti, įvaizdis. A.Razgūno nuomone, nukenčia ir finansinis sektorius, nes jame sumažėja pinigų srautai: akcijų valdymą perkeliančios įmonių grupės neretai turi  laisvų apyvartinių lėšų, kurias arba investuoja į vertybinius popierius, arba deda į trumpalaikius indėlius, tačiau įsteigus motininę bendrovę užsienyje laisvi pinigai laikomi ten.
Bendroves lietuviškoms įmonėms valdyti steigiant užsienyje mažėja ir verslo skaidrumas, nes sužinoti, kam priklauso vienas ar kitas didelis šalyje veikiantis verslas, visuomenei tampa vis sudėtingiau.

Lietuvos investicijos užsienyje

Šalis    Sukaupta investicijų (mlrd. Lt)
1. Nyderlandai    1,6
2. Latvija    0,86
3. Kipras    0,63
4. Lenkija    0,46
5. Rusija   0,44

Šaltinis: Statistikos departamentas

Pavasarinės talkos Seimą įkvėpė dar vienam žygiui prieš netvarką. Mažiau nei prieš pusmetį kaip kovos su apleistos žemės savininkais priemonę pristatęs Žemės mokesčio įstatymo pataisas, gegužės viduryje parlamentas svarstys ir naują Nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įstatymo redakciją, kuri irgi grindžiama siekiu gražinti ir tvarkyti Lietuvą – išvaduoti nuo neeksploatuojamų ir byrančių statinių.

Parūpo apleistas turtas

Prieš Naujuosius metus priimtame 2013 metais įsigaliosiančiame Žemės mokesčio įstatyme vietoj buvusio 1,5 proc. mokestinio tarifo įvestos nuo 0,01 iki 4 proc. svyruojančios sūpuoklės. Naujoje NT mokesčio redakcijoje viršutinė galima mokesčio riba išaugo nuo 1 iki 3 proc.

Maksimalus tarifas, tikina abiejų įstatymų autoriai, taikytinas dirvonuojančių sklypų ar apleistų statinių savininkams. Bet ši nuostata tik rekomendacinė – teisė apsispręsti dėl mokesčio dydžio ir diferencijavimo Žemės mokesčio įstatymo atveju palikta savivaldybių taryboms, ta pati tvarka bus siūloma ir taikant NT mokesčio įstatymą.

Komentuodamas Žemės mokesčio įstatymo pataisas Lietuvos žemės savininkų sąjungos (LŽSS) tarybos pirmininkas Gintaras Nagulevičius nuogąstavo: nei įstatymas, nei poįstatyminiai aktai neapibrėžia, kokiais principais, metodais ar rekomendacijomis bus remiamasi nustatant tarifą, kuris kai kuriais atvejais gali išaugti 400 proc. Neaiški nė pati sąvoka – kas yra apleistas sklypas. NT mokesčio įstatymo vertintojai pasigenda ir avarinės būklės statinio apibrėžimo.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) bei Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovai įsitikinę, kad abiejų minėtų įstatymų autoriai deklaracijomis apie būtinybę tvarkyti Lietuvos padangę bando paslėpti esmę – kone visus šalies gyventojus paliesiantį drastišką mokesčių kėlimą.

„Tarkime, žemės nuosavybė iki šiol buvo apmokestinama skaičiuojant pagal nominalią indeksuotos žemės sklypo kainą (ji net miestuose skaičiuojama vertinant žemės našumą), o dabar visiems – ir apleistiems, ir tvarkomiems – žemės sklypams siūloma visai kita mokestinė bazė – skaičiuojama pagal vidutinę rinkos vertę“, – komentavo LNTPA valdybos narys Kęstutis Kristinaitis.

Valdžios malonių nesitiki

LNTPA kartu su LPK, Žemės savininkų asociacija ir kitomis suinteresuotomis verslo organizacijomis surengtoje konferencijoje-diskusijoje „LR Žemės mokesčio problematika – kas laukia žemės savininkų po 2012-12-31“ konstatuota, kad naujas mokestis skaudžiausiai kirstų prie Vilniaus, Kauno ar pajūryje nedirbamos žemės ūkio paskirties žemės turintiems savininkams. Už hektarą tektų mokėti ne kelis šimtus, o tūkstančius litų. Ką kalbėti apie žemę miestuose. Pavyzdžiui, jei 20 arų sklypo Vilniuje savininkui savivaldybė nuspręs taikyti maksimalų tarifą, per metus jam gali tekti pakloti 31 tūkst. litų.

„Tai, kad savivaldybės tarybos nuspręs patvirtinti maksimalų tarifą, visiškai tikėtina, – konferencijoje kalbėjo LŽSS tarybos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Mozeris. – Aš pats būdamas opozicijoje sakyčiau: imkime maksimaliai. O 31 tūkst. litų – kur kas daugiau nei vidutinis metinis valstybės tarnautojo atlyginimas. Akivaizdu, daugeliu atvejų tas mokestis gali būti nepakeliamas.“

Nei žemės savininkų, nei verslo atstovų neįtikina įstatymų leidėjų raginimas pasitikėti sveiku savivaldybių tarybų protu. „Įstatymuose palikta per daug vietos subjektyvumui. Negalima nuneigti, kad gali atsirasti tam tikrų niuansų taikant juos ideologiniams nedraugams ar kaip tik rinkimų rėmėjams“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė LPK prezidentas Gediminas Rainys.

„Reikalas paprastas: pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės skolos – 900 mln. litų, nė vienas bankas jai nebeskolina, mokesčius reikia susirinkti maksimaliai“, – nepasitikėjimo dviejų gresiančių būsimų mokesčių taikymo skaidrumu neslėpė LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis.

Optimizmo nekelia ir savivaldybių ar Seimo atstovų komentaruose atsispindinti viešoji nuomonė: pagaliau liepto galą esą prieis ir visokie spekuliantai. „Taip, verslininkai perka žemės sklypus, kitokį NT tikėdamiesi uždirbti jį plėtodami ar perpardavę. Ir tai visiškai normalus verslas“, – komentavo K. Kristinaitis.

„Yra pagrindo įtarti, kad NT mokesčio riba didinama norint padėti savivaldybėms papildyti biudžetus iš plėtotojų, o ne iš tiesų apleistų pastatų šeimininkų“, – pripažino LNTPA direktorius Mindaugas Statulevičius. Tokių įtarimų kelia ir tai, kad praktika rodo didelę dalį apleistų pastatų priklausant šeimininkams, kurie atleisti nuo tokio mokesčio. Vadinasi, tie pastatai ir toliau grius.

Pavojinga laisvė spręsti

Dėl daugelio priežasčių abu minėti įstatymai kelia abejonių ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertei Kaetanai Leontjevai: „Teigiama, kad savivaldybių tarybos galės nustatyti 4 proc. mokesčio tarifą nenaudojamai žemei, tačiau nėra jokių garantijų, kad šis maksimalus tarifas nebus nustatytas visai žemei. Naujoje NT mokesčio redakcijoje irgi neįrašyta, kad maksimalus tarifas – tie 3 proc. – turėtų būti taikomas tik apleistam NT. Nėra ir terminų, kas yra apleista žemė ar statiniai. Jei bus pradėta sudaryti komisijas, kurios turės įgaliojimų tą būklę nustatyti, neišvengsime begalinio biurokratizavimo.“

Ir K. Leontjeva, ir M. Statulevičius atkreipė dėmesį, kad net aiškinamajame NT mokesčio įstatymo rašte išdėstyta, jog jo priėmimas gali turėti įtakos korupcijai – esą gali būti bandoma paveikti savivaldybių tarybų narius. „Dar didesnė korupcijos galimybė atsiras, jei bus sudaromos specialios komisijos“, – sakė LLRI ekspertė.

Nuostabą K. Leontjevai kelia tai, kad įstatymų leidėjai bando NT mokesčiu išspręsti administracinę – avarinės būklės pastatų ar tiesiog kokio gresiančio nukristi balkono – problemą: „Skundžiamasi, kad administracinė bauda – 500 litų – per maža. Bet ją galima padidinti! Kodėl dėl tos problemos reikia kelti visą NT mokesčio tarifą?“

Beje, nors įstatymo rengėjai Seime aiškino gaunantys aibę savivaldybių skundų dėl per mažų sankcijų (galimybių), LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis patikino, kad jo komandai per visą Lietuvą nepavyko išsiaiškinti nė vieno atvejo, kad šiuo tikslu būtų pritaikytas dabar galiojantis maksimalus 1 proc. NT mokesčio tarifas.

Apmokestinimas – ne sprendimas

LLRI ekspertės K. Leontjevos nuomone, iš pradžių reikėjo įvertinti problemos mastą – išsiaiškinti apleistų pastatų skaičių ir kiek jų yra įregistruota kaip baigti – kitaip jie nė negalėtų būti apmokestinti. Dėl tos pačios priežasties svarbu žinoti ir kam jie priklauso: įmonėms ar valstybei ir savivaldybėms. K. Leontjeva spėja, kad daugiausia apleisto NT priklauso būtent valstybei ir savivaldybėms. Jos nuomone, prieš nustatydama didesnį NT mokesčio tarifą įmonėms priklausantiems pastatams, valstybė pirmiausia turėtų išspręsti jai ir savivaldybėms priklausančių apleistų pastatų problemą, pavyzdžiui, susitvarkyti su nacionalinio stadiono griaučiais.

LLRI atstovė įsitikinusi, kad į padarinius, o ne priežastis nukreiptas mokestis neišspręs problemos: „Svarbu, dėl kokių priežasčių pastatas, pavyzdžiui, nebaigtas statyti: gal nepavyksta patvirtinti detaliojo plano, gal trūksta kokių nors leidimų, gal pristigo lėšų. Tas pat pasakytina ir apie žemės sklypų savininkų situaciją. Ir visa tai gali būti perdėto valstybės reguliavimo padarinys. Todėl reikia ne apkrauti žmogų mokesčiais, o padėti jam su tuo pertekliniu reguliavimu susitvarkyti.“

LNTPA direktorius M. Statulevičius kaip pavyzdį pateikė problemas, iškylančias, kai plėtotojai imasi pertvarkyti miestuose esančias buvusias pramonines teritorijas. „Tuomet reikia laikytis techninių, paveldosauginių reikalavimų, reikia ieškoti sprendimų kartu su atsakingomis nacionalinėmis ir miesto institucijomis. Visa tai tikrai užtrunka, tačiau tai jokiu būdu nėra plėtotojų aplaidumas. O per tą laiką verslas galėtų būti nubaustas už netvarkomus pastatus. Todėl ir susidaro įspūdis, kad mokesčių pakeitimai nukreipti ne prieš pamirštų ir pavojingų pastatų savininkus, o labiau prieš verslą, kuris dar būtų pajėgus kurti, išlaikyti darbo vietas ir mokėti tokius mokesčius“, – apgailestavo LNTPA direktorius M. Statulevičius.

LŽSS tarybos pirmininko G. Nagulevičiaus nuomone, turėtų būti sukurtas kuo paprastesnis apleistos žemės perleidimo valstybei mechanizmas, jei žmogus negali tokios žemės parduoti ar išnuomoti, nepajėgia pats jos dirbti.

Politikams – pavojingas įrankis

Kol kas žemės ir NT savininkams Lietuvoje gresia situacija, kurią LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis vadina beprotybe: „Niekur pasaulyje nerasite tokių mokesčių. Negalima tylėti, kai žemei ir jos priklausiniams nei iš šio, nei iš to užvaromi tokie mokesčiai – 7 proc. nuo turto rinkos vertės.“ Nors jis viliasi, kad savivaldybės maksimalaus mokesčio nedės iš kepurės bent jau dėl to, kad vengs neprognozuojamų žmonių nepasitenkinimo apraiškų, neabejoja, kad žalą darys net žinojimas, jog turto apmokestinimo 7 proc. tarifu grėsmė visiškai reali. „Apie kokią nepriklausomybę mes kalbame, jei savivaldybė gali bet ką nepatikusį suvaryti į bankrotą? Kas gali nutikti, jei neparemsi vienos ar kitos rinkimus laimėsiančios partijos? Lieka tik pritariamai linguoti valdžiai į taktą prasižiojant tik tam, kad pasakytum, kokia ji gera“, – ironizavo K. Kristinaitis.

Drastiškos mokesčių reformos, patikino LNTPA valdybos narys, gąsdina ne tik šalies verslininkus. „Į Lietuvą nebeateina ir užsienio investicijų. Investuojami tik Europos pinigai, kitokie atvejai – vienetiniai. Investuotojai bėga į kitas šalis. Ir vietos kapitalas išimamas iš apyvartos, nelaikomas čia užšaldytas. Aš pats taip darau – negaliu prarasti akcininkų pinigų laukdamas, kol valdžia „maloningai“ apmokestins
7 proc.“, – sakė korporacijai „Matininkai“ vadovaujantis K. Kristinaitis.

Siūlo alternatyvą

Pasyviai laukti, kol Seimas priims naująją NT mokesčio redakciją ar kol visas naujas pataisas patikrins gyvenimas, verslininkai ir žemdirbiai nenori ir neketina. „Visi mokesčių pakeitimai, kurie padaryti po naktinių reformų prieš Naujuosius metus ir daromi dabar, yra žalingi ūkiui, ekonomikai bei verslui. Be abejo, reikės keisti vadinamąjį prabangos mokestį, Žemės mokesčio įstatymą, taip pat NT mokesčio įstatymą, jei dabartinis Seimas dar spės jį buldozeriu prastumti“, – K. Kristinaitis neslepia, kad atitinkamus lūkesčius jis ir partneriai sieja su rudenį į Seimą susirinksiančiais politikais. Ir, visuotiniame susirinkime nusprendę atsisakyti diskusijų su dabartine dauguma, jau veda preliminarias konsultacijas su potencialiais būsimų rinkimų laimėtojais.

Partneriai turi ką pasiūlyti – kaip alternatyvų problemų sprendimo variantą jie pristato dar praėjusį gruodį LNTPA ir LPK užsakymu advokatų kontoros „Sorainen“ parengtą vieningo NT mokesčio įstatymo projektą. Tokį sprendimo būdą ir LNTPA, ir kitos asocijuotos struktūros siūlė dar 2005 metais.

Rėmėsi užsienio patirtimi

„Vieningo NT mokesčio įstatymo projektas parengtas vadovaujantis logika ir tarptautine praktika“, – pristatydama projektą konferencijoje-diskusijoje „LR Žemės mokesčio problematika – kas laukia žemės savininkų po 2012-12-31“ patikino advokatų kontoros „Sorainen“ vyresnioji teisininkė Saulė Dagilytė. Mokesčių specialistai rengdami projektą atsižvelgė į kaimyninių šalių tarifus. „Nors skiriasi bazės ar koeficientai, bet tikrai niekur šis mokestis nesiekia 4 proc., dauguma atvejų sukasi apie 1 proc.“, – sakė S. Dagilytė. Toks procentas siūlomas ir „Sorainen“ parengtame projekte.

Vieningo NT mokesčio projekte siūloma pakeisti egzistuojančią išskaidytą NT apmokestinimo sistemą, kai žemė ir kitas NT apmokestinami pagal atskirus teisės aktus, nustatančius ir skirtingus apmokestinimo principus bei taisykles.

S. Dagilytė pabrėžė, kad Lietuvoje šiandien yra du labai skirtingi įstatymai: Žemės ir NT mokesčio. Skirtinga jųdviejų struktūra, skirtingi vertės nustatymo principai, deklaravimo principai, mokėjimo tvarka. „Manytume, kad siekiant išvengti kai kurių problemų, susijusių su dubliavimusi, reikia pabandyti sujungti abu įstatymus ir padaryti vieningą sistemą. Taip pat – ir deklaravimo, ir apmokėjimo požiūriu paprastesnes taisykles“, – sakė teisininkė. Ji su kolegomis siūlo vienodinti mokesčio dydį, tarifą, bazę, apskaičiavimą ir kai kuriuos kitus aspektus.

Klampus lengvatų liūnas

Vienas svarbiausių keistinų aspektų – didžiulis abiejuose įstatymuose numatomas lengvatų skaičius: maždaug po 20 pozicijų kiekviename. Išimtys numatytos pagal pačias įvairiausias atskirtis: socialinę, religinę, vietos, pajamų – turbūt kone kiekvienas Lietuvos pilietis pasistengęs sugebėtų rasti, kaip jomis pasinaudoti. Ir anaiptol ne visos lengvatos, specialistų vertinimu, pagrįstos ekonomiškai. Teisininkai tvirtina, kad būtų logiškiau mažinant tarifą išplėsti mokestinę bazę.

„Kuo mažiau išimčių, tuo lengviau įstatymą administruoti Mokesčių inspekcijai ir kitoms instancijoms. Juolab kad kai kurie mokesčiai tokie maži, kad išvis abejotina, ar valstybės biudžetas turi kokios naudos išskaičiavus administravimo išlaidas. Mokesčių administravimas neturėtų būti brangesnis nei uždarbis, nes tada tai savitikslis procesas“, – sakė „Sorainen“ atstovė.

Įstatymo projekto rengėjai siūlo persvarstyti nuostatą minėtų mokesčių netaikyti savivaldybės ar valstybės institucijoms. Mokesčio mokėjimas galėtų jas priversti atsakingiau ir racionaliau naudoti turtą, atkreipė dėmesį mokesčių teisės specialistė.

„Čia viskas susiję: efektyvus turto valdymas reikštų pinigų srauto atėjimą į valstybės biudžetą ar tais pačiais mokesčiais, ar nuoma, ar privatizuojant, ar dar kaip nors – krūva teigiamų pokyčių“, – šio nuostato racionalumu įsitikinęs K. Kristinaitis.

Vieningo NT mokesčio įstatymo projekto autoriai laikėsi nuomonės neapmokestinti gyventojų, kurie turi vieną NT objektą. Todėl pasiūlė lengvatą taikyti ne pagal turto vertę, o pagal tai, ar jis vienintelis ir naudojamas kaip gyvenamoji vieta. Beje, vieningo NT mokesčio įstatymo projektas buvo parengtas anksčiau nei NT mokesčio įstatymo pataisos dėl vadinamojo turto, viršijančio milijoną litų, prabangos mokesčio.

LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis atkreipė dėmesį, kad lengvabūdiškas lengvatų suteikimas Lietuvai gresia Europos Sąjungos (ES) sankcijomis. „Šiandien visi, patekę į lengvatininkų gretas, ploja rankomis iš malonumo, nes numatytos visiškai nelygios konkurencijos sąlygos net tarp juridinių asmenų. Ir tai gresia tuo, kad ES pritaikys Lietuvai sankcijas dėl asmenų, kurie, gaudami ES paramą, gauna ir mokestines lengvatas. Šiuo atveju tai bus NT (priklausinių) turėtojai. Jų gautas išmokas piniginėmis baudomis teks grąžinti į ES kasą“, – perspėja K. Kristinaitis.

Visuotinio NT mokesčio įstatymo projekto rengėjai siūlo palikti tik kelias su tarpvalstybiniais susitarimais dėl žemės ir priklausinių susijusias išimtis. Viena tokių – bažnytinis turtas. Tiesa, LPK prezidentas G. Rainys mano, kad komercinei veiklai naudojamo Bažnyčios turto apmokestinimas irgi yra diskutuotinas.

Bausmė už turto turėjimą?

LLRI ekspertė K. Leontjeva prie visuotinio NT mokesčio palaikymo choro neprisideda. „NT mokestis išvis yra vienas pačių ydingiausių mokesčių, nes juo baudžiama už turto turėjimą. Žmonėms siunčiamas aiškus signalas: neturėk turto, geriau tuos pinigus išleisk. O juk NT įsigyjamas iš gyventojų pajamų mokesčiu jau apmokestintų pajamų, įsigyjant yra sumokamas pridėtinės vertės mokestis, žodžiu, sumokėjus du mokesčius atsiranda dar vienas, kurį reikia mokėti kasmet“, – sakė „Statybos ir architektūros“ pašnekovė.

Didžiojoje Britanijoje, pasak K. Leontjevos, šis regresinis mokestis per apklausas įvardijamas kaip nepopuliariausias mokestis. Statistika rodo, kad ten mažiausiai uždirbantys 10 proc. gyventojų jam skiria iki 10 proc. savo pajamų, daugiausia uždirbantys – mažiau nei 2 proc. pajamų. „Taigi tas mokestis daug skaudžiau kerta turintiesiems mažas pajamas. Nors Didžiojoje Britanijoje yra numatyta daug visokių lengvatų – ir pagyvenusiems žmonėms, ir bedarbiams, ir kitokių, tai vis viena nepadeda sumažinti šio mokesčio keliamo galvos skausmo“, – komentavo LLRI viešųjų finansų specialistė.

K. Leontjeva palankiai vertina tai, kad kai kuriose šalyse NT mokestis bent jau skiriamas infrastruktūros plėtrai – už jį statomos naujos vaikų žaidimų aikštelės, tiesiamos gatvės, taigi žmonės bent jau gali tikėtis savo aplinkos pagerinimo. O Lietuvoje jis keliauja net ne į savivaldybių, o į valstybės biudžetą. Vadinasi, tie pinigai bus panaudoti bendroms reikmėms, o ne grįš į jų savivaldybę ar rajoną.

LLRI ekspertė nesutinka su tuo, kad laiku įvestas visuotinis NT mokestis būtų padėjęs išvengti NT burbulo sprogimo: „Burbulas ir augo, ir sprogo ir tose šalyse, kurios turi NT mokestį. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Didžiojoje Britanijoje. Burbulą užaugino ne mokesčių nebuvimas, o bankų paskolų politika. Todėl mes siūlome NT mokestį apskritai naikinti. Bet Lietuva eina priešinga linkme – įvedus milijoninio turto mokestį, iškart pradėta siūlyti mažinti ribą – apmokestinti objektus nuo pusės milijono litų, o dabar jau kalbama, kad reikės jį padaryti visuotinį. Žodžiu, idėja parduota kaip prabangos mokesčio, o realiai bus apmokestinti visi, kurie turi kokio nors turto.“

Anot pašnekovės, daugelyje šalių NT mokestis likęs iš tų laikų, kai buvo aliejaus ar barzdos mokesčiai. O šiais laikais apstu modernesnių mokesčių – tarkime, pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų mokestis. Taigi laikui bėgant judėta nuo objektų (namo, lango) apmokestinimo prie pajamų apmokestinimo.

K. Leontjeva siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad dabartiniame NT mokesčio įstatyme numatytos lengvatos atsižvelgiant į žmonių darbingumo lygį. „Logika aiški ir teisinga: jei esi nedarbingas, tai turi mažai pajamų, vadinasi, negalėsi ir susimokėti šio mokesčio. Ir tai darkart įrodo, kad turimas NT neatspindi žmogaus pajamų. Šiandien brangiai vertinamas NT gali būti paveldėtas ar įsigytas labai seniai, – sakė LLRI ekspertė. –
Pajamas atspindi pajamos, kurios jau yra apmokestintos. Jeigu norima, kad žmogus išgalėtų sumokėti mokestį, tai ir rinkti jį reikia atsižvelgiant į pajamas, nekuriant jokių papildomų mokesčių. Todėl mes pasisakome ir prieš NT mokesčio bazės plėtimą.“

Bitė RIMKUTĖ

sa.lt

Liberalizmo vertybes ginanti Susisiekimo ministerijos vadovybė nusipelnė komplimentų: net ore tvyrant pasirengimo būsimiesiems Seimo rinkimams nuotaikoms, kai vengiama bet kokių kalbų apie potencialius rinkėjus suerzinti galinčias problemas, Eligijus Masiulis ir Rimvydas Vaštakas nepabūgo imtis būtent tokios – mokesčio automobiliams – temos.

Š.m. balandžio 23 d. susitikime su Lietuvos autoverslininkų asociacijos (LAA) lyderiais – Rimantu Stankevičium, Gintaru Kaukėnu ir Mindaugu Beišiu buvo aptarta keletas svarbių dalykų, kurie galėtų tapti nacionalinės automobilių parko formavimo politikos pagrindu, o drauge padėtų išvengti skubotumo ir klaidų kuriamų teisės aktus. Tiksliau – panagrinėta, kokiais būdais šiuo metu galima skatinti saugių ir aplinkai draugiškų transporto priemonių įsigijimą. Taip pat, diskutuota, kokius perspėjimo signalus automobilininkų bendruomenei reiktų siųsti, kad įsigydami seną, gremėzdišką, didelio darbinio tūriu variklį turinčią mašiną, ateityje neišvengiami teks susitaikyti su tuo, kad jos eksploatacija bus gerokai brangesnė.

Analizuodami visoje Europoje taikomus „botago-pyrago“ principus (vienokie ar kitokie mokesčiai automobiliams egzistuoja 23 iš 27 ES šalių) Susisiekimo ministerijos vadovai pripažino, kad transporto parko kokybė tiesiogiai susijusi su eismo saugumu ir žmonių gyvybėmis.

„Tai nekelia abejonių, tačiau drauge negalima ignoruoti ir ekonomikos sunkmečio realijų. Tokiu metu negalima didinti mokestinės naštos. Galbūt geriau pradėti nuo paskatų rinkis kokybiškesnį ir aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darantį automobilį“, – svarstė E. Masiulis.

Ministro manymu, reikėtų atnaujinti PVM mokesčio atskaitos klausimą – tai paskatintų verslo įmones atnaujinti savo transporto parką. Gatves ir kelius „išvalyti“ nuo techniškai netvarkingų, padidintą grėsmę kitiems eismo dalyviams keliančių mašinų, E. Masiulio ir R. Vaštako teigimu būtų galima daugiau dėmesio skiriant automobilių remonto dirbtuvių veiklai, taip pat techninės patikros kokybei.

Susisiekimo ministerijos vadovai pastebėjo, kad „žalio“ mokesčio automobiliams idėja turėtų būti išnagrinėta vertinant ne tik poveikio transporto infrastruktūrai (nuolat augančių spūsčių, poveikio keliams ir t.t.) dalykus, bet ir analizuojant su automobilių tarša susijusias sveikatos apsaugos bei aplinkos apsaugos problemas.

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) per pastaruosius penkerius metus nesąžiningoms įmonėms ir asmenims priskaičiavo 1,5 mlrd. Lt nesumokėtų mokesčių ir delspinigių. Pasak VMI viršininko pavaduotojo Artūro Klerausko, bene didžiausia iš „šešėlio“ ištraukta suma per šį laikotarpį – bendrovei „Energetikos tiekimo bazė“ priskaičiuoti 27 mln. Lt nesumokėtų mokesčių, baudų ir delspinigių.
„Pernai baigėsi ilgų teismų karuselė ir „Energetikos tiekimo bazei“ buvo patvirtinta ši suma už pažeidimus, susijusius su pelno, gyventojų pajamų mokesčių vengimu“, – informavo A.Klerauskas. Įmonė pirko prekes iš JAV kompanijų, kurios iš tiesų jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, tačiau per jas dirbtinai buvo padidinta įsigyjamų prekių vertė. „Energetikos tiekimo bazės“ su JAV bendrovėmis sudarytose sutartyse buvo nustatytos didelės ir ekonomiškai nepagrįstos netesybos už vėlavimą pristatyti prekes, tad didžioji dalis JAV bendrovių pajamų už parduotas prekes sugrįždavo Lietuvos įmonei netesybų pavidalu, kurios nėra apmokestinamos pelno mokesčiu.
Antras pagal didumą inspektorių išsiaiškintas mokesčių slėpimo atvejis – daugiašalio patikrinimo metu tarp ES šalių įmonių, tame tarpe ir Lietuvos, nustatyta PVM ir pelno mokesčių vengimo schema įsigyjant ultralengvuosius orlaivius. Mokesčių inspektoriai pažeidėjams planuoja iš viso priskaičiuoti 10,4 mln. Lt nesumokėtų mokesčių.
Į mokesčių inspektorių akiratį pateko ir viena rinkos tyrimų įmonė, kuri VMI sprendimu turės į biudžetą sumokėti 7,75 mln. Lt mokesčių, baudų ir delspinigių. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė asmenims, įregistravusiems individualią veiklą (408 interviuotojams ir 27 duomenų suvedėjams), išmokėjo 4,8 mln. litų pajamų, tačiau jų santykiai su bendrove turėjo darbo santykių požymių.
VMI taip pat nustatė Lietuvos verslininką, kuris vadovavo vienai Vilniaus bendrovei pagal Kanadoje gyvenančio tėvo suteiktus įgaliojimus. Skaičiuojama, kad dangstantis Kanadoje gyvenančio tėvo vardu į įmonę iš viso investuota ir jai paskolinta 17 mln. litų, nors išaiškinta, kad tikrinamo asmens tėvas neturėjo jokių finansinių galimybių perduoti sūnui tokios sumos. Iš viso šis verslininkas turės sumokėti 3 mln. litų mokesčių, baudų ir delspinigių.

Į “Veido” klausimus atsako finansų ministrė Ingrida Šimonytė

VEIDAS: Vyriausybė ėmėsi žadėtos kovos su šešėliniu verslu – įvesti kasos aparatai turguje, atliktos kratos taksi įmonėse. Kaip Jūs vertinate šios kovos rezultatus? Deja, perkant mėsą turguje kvitą dar retai gausi.
I.Š.: Kasos aparatai turguose ar su teisėsaugininkais atliktos operacijos, susijusios su taksi verslu, yra tik visuomenėje platesnį atgarsį sukėlusios atskiros neapskaitytos ekonomikos mažinimo priemonės. Nėra taip, kad tuo prasidėjo ar baigsis neapskaitytos ekonomikos mažinimo pastangos. Nemėgstu žodžio „kova“, nes šešėlinė ekonomika, deja, negali egzistuoti be šalies gyventojų dalyvavimo joje ir tikrai nenorėčiau, kad Vyriausybė kovotų su savo piliečiais. Įvairiais būdais – tiek teikdami žmonėms informaciją apie tai, kam iš tikrųjų išleidžiami mokesčių mokėtojų sumokėti litai, tiek šviesdami verslo naujokus, tiek vienodindami verslo sąlygas, tiek taikydami poveikio priemones tiems, kurie „nesupranta“ geranoriškų įspėjimų – siekiame, kad neapskaitytos veiklos mažėtų. Žiniasklaida nušviečia tik „pikantiškesnius“ epizodus, mažai skirdama dėmesio pamatinei problemai – stygiui suvokimo, kad nemokant mokesčių, apvagiama ne kažkokia mistinė „valdžia“, o patys žmonės, be to, leidžiant nemokėti mokesčių kitiems, žlugdomi tie, kurie dirba sąžiningai, o paskui piktinamasi „vokelnykų“ ir kitokių sukčių paplitimu. Taigi kvitą gausite dažniau, jeigu matysite ir savo pareigą jo pareikalauti.

VEIDAS: Kokiose dar srityse be turgaus ir taksi klesti didelis šešėlis, keliantis nerimą Finansų ministerija?
I.Š.: Yra keletas pagrindinių šešėlio apraiškų. Pirmiausia, elementari kontrabanda, ir negaliu nepasidžiaugti, kad per pastaruosius dvejus metus muitinė kartu su kitomis tarnybomis sugebėjo gan stipriai paveikti cigarečių rinką ir matome legalių cigarečių pardavimo apyvartos augimą nepaisant didėjančių mokesčių. Kitas stambus blokas – pajamų neapskaitymas ir visiškai nesvarbu, kokiame versle: taksi ar viešajame maitinime, statybose ar turguje, ši problema labiausiai gaji ten, kur teikiamos paslaugos galutiniam vartotojui, t.y. žmogui, kuris retai matys reikalą paprašyti kvito. O juk turėtų jo paprašyti vien tam, kad esant reikalui galėtų apginti savo, kaip vartotojo, teises. Trečia stambi problema, kuriai šįmet skirsime ypatingą dėmesį – neapskaitytas darbo užmokestis: dėl vokelių, neapskaitomo darbo laiko ar viršvalandžių bei kitų priežasčių.
Taip pat norėčiau paminėti verslo liudijimų išdavimo tvarkos pakeitimus, kurie grąžina verslo liudijimus prie pradinio užmanymo – supaprastintos mokesčių mokėjimo tvarkos smulkiausiam namudiniam verslui. Šie keitimai įsigalios nuo gegužės 1 d..

Lietuvos verslo konfederacijos nuomone, dalis naujai siūlomų mokesčių gali būti naudingi, tačiau skubotas jų įvedimas neduos greito racionalaus efekto, todėl jų svarstymas turėtų būti nukeltas į ateinančius metus.

Būtina aiškiai motyvuoti kiekvieną pakeitimą, identifikuoti ekonominę naudą bei įvertinti administravimo sąnaudas. Chaotiškas mokesčių tarifų ir naujų mokesčių projektų svarstymas sukuria neapibrėžtumą Lietuvos įmonėms ir gyventojams, slopina naujų darbo vietų kūrimą, komplikuoja šalies tarptautinį įvaizdį ir investicijų atėjimą.

Nekilnojamo turto apmokestinimas yra vienas iš mokesčių, galinčių reikšmingai prisidėti prie biudžeto formavimo, tačiau reikėtų svarstyti apie jo visuotiniškumą. Todėl, prieš priimant sprendimus, reikia atlikti studiją, kiek tokie mokesčiai sugeneruos pinigų ir kiek kainuos jų administravimas. LVK teigiamai vertina tokio mokesčio galimybę, nes NT mokestis ateityje galėtų užkirsti kelią galimiems rinkos kainų burbulų susidarymams, didinti NT prieinamumą neturtingesniems visuomenės sluoksniams. NT mokesčiai trumpuoju periodu galėtų padidinti turto apyvartumą, kai būtų skaldomi ir optimizuojami sukaupto turto, kuris gali būti ir nenaudojamas, portfeliai, o tai vėlgi teigiamai gali atsiliepti turto prieinamumui. Šie argumentai rodo, kad toks mokestis negali būti priimtas paskubomis ir, tuo labiau, šiais metais, be detalesnių diskusijų.

Automobilių bei transporto priemonių mokesčiai, skaičiuojant juos ne nuo kainos, o nuo galios, vargu ar atliks savo funkciją – apmokestinti prabangą ir mažinti turtinę atskirtį. Dalis brangių ir prabangos automobilių nebus apmokestinti, o ne tokie brangūs, bet galingesnius variklius turintys automobiliai, pateks po šiuo apmokestinimu. Galingesnius variklius turintys automobiliai ir taip sumoka didesnius mokesčius per akcizus, nes sunaudoja daugiau degalų, ir mokesčio progresija atsiranda sumokant daugiau degalų akcizo. Norint apmokestinti prabangius automobilius, reikėtų orientuotis į jų kainą. Be to, automobilių mokestis gali versti gyventojus persėsti į senesnius automobilius, o tai kenktų eismo saugumui bei potencialiai didintų taršos kiekius.

Ypatingą dėmesį atkreipiame į pensijų sistemos reformas. Motyvai, kad laikinai reikia nutraukti 2 proc. mokėjimus į privačius pensijos fondus vardan dabartinių pensijų dydžio reiškia, kad bus vykdomas ne realus taupymas, o tiesiog vienos amžiaus grupės supriešinimas su kita. Skubotas pensijų reformos stabdymas reiškia, kad bus pakirstas pasitikėjimas šia sistema, nes pervedimai į privačius fondus palaipsniui buvo mažinti ne kartą, nuo 5,5 proc. iki esamų 2 proc. Visiškas įmokų sustabdymas reikštų šios sistemos žlugdymą, nes ji paremta ilgalaikiu investavimu ir kaupimu. Siūlome nuosekliai diskutuoti apie šios sistemos tobulinimą ateinančiais metais, bet ne skubotai ją stabdyti. Verta svarstyti sistemos įmokų keitimą bei galimybę, kad patys būsimi pensininkai pervestų papildomas įmokas nuo gaunamų atlyginimų, aplenkiant Sodros sistemą, kaip tai daroma Skandinavijos šalyse. Įmokų stabdymas sukompromituotų sistemą. LVK siūlo ją palaipsniui sureguliuoti, siekiant, kad per kelis dešimtmečius būtų sukurta tokia sistema, kai bazinė pensija mokama iš valstybinio socialinio draudimo, o kiekvieno pensininko pagrindinė pensija būtų gaunama iš kiekvieno asmens privačiai sukauptos sumos.

Darbo jėgos ir kapitalo apmokestinimo didinimas gali kelti grėsmę Lietuvos gamintojų konkurencingumui tarptautinėse rinkose bei naujų investuotojų pritraukimui į šalį. „Eurostat“ duomenimis, šiuo metu Lietuvos darbo sąnaudų mokestinė našta, rodanti, kokia darbo užmokesčio fondo dalis tenka valstybei o ne darbuotojui, yra viena didžiausių ES ir viršija tokių valstybių, kaip Danija, mokestinę naštą. Ypač didelis apmokestinimo progresyvumas egzistuoja jau dabar, nes įmokos Sodrai yra neribojamos, išskyrus kai kurias laisvąsias profesijas, o visos išmokos – bedarbio, motinystės, senatvės pensijos – yra apribotos gana žemame lygyje. Todėl didesnes nei vidutines pajamas gaunantys šalies gyventojai ir taip yra apmokestinti santykinai didesniais mokesčiais. Tolimesnis darbo mokesčių didinimas gali paskatinti pajamų slėpimą bei protų nutekėjimą. Esant laisvam darbo jėgos judėjimui, Lietuvos darbdaviai dėl darbo jėgos konkuruoja ne tik šalies viduje, bet ir su kitomis ES šalimis. Įvedus progresinį pajamų mokestį, kad ir nuo 3000 litų, susidarytų paradoksali padėtis, kai Lietuvoje už 1000 eurų „į rankas“ gaunantį darbuotoją darbdavys mokėtų maždaug 1000 eurų mokesčių, nes šiuo metu mokesčiai sudaro 42 proc. darbo vietos kainos. Tuo tarpu nuo tą patį 1000 eurų gaunančio darbuotojo Suomijoje, Olandijoje ar Airijoje tektų mokėti vos 15 – 20 proc. darbo vietos kainos, 1000 eurų tose šalyse yra minimalus atlyginimas.

Apmokestinti žmonių santaupas šiuo Lietuvoje jautriu ir tarptautinėse rinkose neapibrėžtu laikotarpiu yra ydingas dalykas. Palūkanų už indėlius apmokestinimas ekonominiu požiūriu ilgainiui gali turėti neigiamų pasekmių ekonomikos augimui, nes taupymo apmokestinimas skatins gyventojus mažiau taupyti ir daugiau išlaidauti. Šiuo metu tokio mokesčio įvedimas dar labiau sumažintų pasitikėjimą bankų sistema ir paskatintų žmonės pinigus taupyti „kojinėse“. Tai sumažintų bankuose laikomų santaupų kiekį, kuriomis yra finansuojamos visos ekonomikos investicijos.

Visi svarstomi pakeitimai turi būti aiškiai motyvuoti, o jų pasekmės pasvertos. Lietuvos verslo konfederacija mano, kad šių mokesčių svarstymas turėtų būti perkeliamas į pirmą ateinančių metų pusmetį, paliekant laiko diskusijoms, į kurias būtų įtraukiami asocijuoti socialiniai partneriai. Šių mokesčių sureguliavimas galėtų atsispindėti 2013 metų biudžete ir tikėtinai leistų pasiekti geresnių iškeltų tikslų realizavimo – atskirties mažinimo ir socialinio teisingumo.

Įvairūs ekspertai bei politikai vėl pranašauja emigracijos iš Lietuvos bangą. Prognozes, kad lietuviai kitąmet vėl masiškai bėgs kur geriau, paskatino prieškalėdinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybės mokesčių „dovanėlė“.

Vis dėlto pasižvalgius po Europą kyla rimtų abejonių, ar bėgti vis dar yra kur. Štai kad ir Airijoje, kurioje gyvena daugiausiai lietuvių emigrantų, nuotaikos šiandien panašios kaip Lietuvoje. O gal baimės ir nežinios dėl ateities ten netgi daugiau.
Kai lankiausi Airijoje prieš dvi savaites, vietos prekybos centruose kaip tik prasidėjo pirkėjų apgultis. Ir ne tik todėl, kad ne už kalnų didžiosios metų šventės. „Reikia nusipirkti visko kuo daugiau į priekį, pasirūpinti degalų atsargomis, nes viskas stipriai brangs“, – paaiškino airė Caroline.
Taip ji, kaip ir tūkstančiai kitų airių, sureagavo į valdžios ketinimus nuo 2012 m. didinti mokesčius, tarp jų – ir pridėtinės vertės mokestį (PVM) nuo 21 iki 23 proc. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Caroline prisipažino jau atlaisvinusi vietos savo namo ūkinėse patalpose, kur ketina laikyti talpyklas su benzinu: moteris buvo įsitikinusi, kad elgiasi protingai, ir negalėjo patikėti, jog lietuviai, gaunantys penkiskart mažesnį minimalų atlyginimą nei airiai, už degalus moka labai panašiai.
Analitikai kritikuoja, kad šitaip ne kažin ką tesutaupysi, bet dideliai daliai airių tai nė motais – jie rimtai susirūpinę, kaip gyvens toliau. Tuo labiau kad Airijos vyriausybė, lopydama 2012-ųjų biudžetą, ne tik kelia jau esamus, bet ir įvedinėja įvairius naujus mokesčius, be to, žada rėžti ir nuo įvairių socialinių išmokų, o viešajame sektoriuje ketinama panaikinti apie 6 tūkst. darbo vietų. Mažinama ir pačių viešojo sektoriaus institucijų. Teisingumo ministras Alanas Shatteris atskleidė, kad per visą šalį bus panaikinta 31 policijos nuovada. Pagal parengtą taupymo planą Airija, kurios valstybės skola siekia apie 100 proc. BVP, kitų metų biudžete tikisi sutaupyti 3,8 mlrd. eurų.
Airija žada imtis ir gyventojų užimtumo reformų, nes dabartinė politika tiek airius, tiek emigrantus labiau skatina nedirbti. Rezultatas – nedarbo lygis šalyje viršija 14 proc., o ilgalaikiai bedarbiai sudaro per 56 proc. „Apskaičiavau: jei eisiu dirbti ir neteksiu visų pašalpų, mano pajamos sumažės šimtu eurų per savaitę“, – atvirai prisipažino vienas lietuvis, nedirbantis jau trejus metus.
Jo pasakojimas iliustruoja, kaip toli airių gyvenimas buvo nutolęs nuo realybės. Tuo tarpu politikai viliasi, kad sunkmetis ir išmokų mažinimas galiausiai privers žmones grįžti į darbo rinką. Taigi nerūpestingo gyvenimo išlepinti airiai pamažu nusileidžia ant žemės.
Lietuvių emigrantai į šiuos pokyčius reaguoja racionaliau ir maisto atsargų namie nekaupia. Tačiau naujieji taupymo užmojai palies ir juos: ne vieną čia uždarbiaujantį lietuvį teko girdėti svarstant, kad galbūt jau verta iš Airijos traukti kur nors kitur, tuo labiau kad ir darbo rinkoje tebevyrauja visiškas štilis – darbų nėra, atlyginimai nedideli, vis daugiau įmonių bankrutuoja. Tik kur? Bėda ta, kad ir kitur ne ką geriau.
Ir tai galima pasakyti ne tik apie Airiją, bet ir apie daugelį kitų ES šalių.
Tad naujos emigracijos bangos dėl mokesčių didinimo Lietuvoje vargu ar galima tikėtis, tuo labiau kai tebetvyro tokia nežinia dėl euro zonos ateities.