Dmitrijaus Kuliko montažas / euroblogas.lt

Ar pagalvojote, kiek daug visko galėtumėte padaryti už pinigus, atiduotus mokesčiams. O gal visgi galite? Ir net daugiau.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Ar jūs mokate mokesčius? Tikriausiai jūs „nemokate“ mokesčių, jei esate samdomas darbuotojas. Taip, gavę algos lapelį pamatote, kad kažkokia suma buvo išskaičiuota iš jūsų algos. Kažkas skirta mokesčiams, kažkas − socialiniam draudimui. Kažkur mažiau, kažkur daugiau. Iš esmės nesvarbu, nes tų pinigų negavote, nematėte ir nepamatysite. Argi jums rūpi tie pinigai? Argi jums skauda dėl jų širdį? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais. Būtent ta suma įstrigo jūsų galvoje, o apie tą – didesnę − gal net nemalonu galvoti, vis tiek jos negaunate.

Argi jums rūpi tie pinigai? Priėmęs jus į darbą darbdavys tikriausiai sakė jums, kiek užsidirbsite grynais.

Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai įsidarbinate kur nors Vakarų Europoje, tarkime, Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje. Pirmą kartą ilgesniam laikui išvykę tautiečiai paprastai džiaugiasi didelėmis algomis, aktyviai leidžia, aktyviai taupo, aktyviai siunčia namo… Iki to momento, kai pastebi keistą šurmulį savo bendradarbių ar pažįstamų aplinkoje.

Iš pradžių negalite suprasti, kodėl panašiai uždirbantis kolega klausinėja visų, ar kas pažįsta „pigesnį“ mokesčių patarėją, o kitas skundžiasi, kad ir kaip besistengdamas nespėja laiku užpildyti mokesčių deklaracijos, nors iki jos pridavimo liko dar keli mėnesiai. Jūs tegalite pasijuokti iš tokio akivaizdžiai paranojiško elgesio, o į jūsų šaltakraujiškumą žiūrima piktai ir agresyviai.

Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti.

Kai aistros pasiekia kulminaciją, jūs finalinėje stadijoje taip pat įsitraukiate į mokesčių mokėjimo maratoną. Retais atvejais akistata su valstybe baigiasi lygiosiomis, kaip būna Lietuvoje. Laimėsite jūs arba jie, bet pirmaisiais metais dažniausiai pralaimėsite. Pasijusite apvogtas. Iš jūsų reikalaus krauju ir prakaitu uždirbtų pinigų, kurių jau seniai nebeturite. Norėsite pažvelgti vagišiams į akis. Nueisite į jų biurą, kupini šventos neapykantos. Bet negalėsite jos išlieti. Vietoj iškilių valstybės tarnų – gerai kvepiančių damų su krakmolinėmis šukuosenomis – išvysite jaunuolius su kedais ar lyg ką tik iš virtuvės išėjusias namų šeimininkes, kurie nesupras jūsų patoso, nesivels į ginčus, nerėks ant jūsų ir nesimuliuos švento karo tarp žmogaus ir valstybės. Pasijusite dvigubai įskaudintas ir su nostalgija prisiminsite Lietuvą.

Skirtingai nuo Lietuvos ir mūsų kaimynų, daugelyje Vakarų Europos šalių mokesčius sumoka patys gyventojai. Be abejo yra daugybė lengvinančių procedūrų, ir darbdavys dėl patogumo gali kur reikia pervesti dalį jūsų algos, tačiau principas išlieka nepakitęs – iki tam tikros datos jūs − ir tik jūs − esate savo pinigų šeimininkas, ir po to gerai išanalizavę jūsų darbinę veiklą ir net asmeninį gyvenimą (jei užsienyje jums gims vaikas, galėsite pajuokauti: „nors vaikas ir našta, bet 18 metų bus mokesčių lengvata“), valstybės atstovai įvertins jūsų metinį indėlį į visuotinio gėrio finansavimą.

Gal šioje vietoje skaitytojas paklaus, kodėl gi Vakarų Europa nesimoko iš Lietuvos, ir leis man  nukrypti į istorinį įvykį, kuris galėtų būti savotiškas atsakymas.

1765 metais britų monarchija sugalvojo įvesti iš pirmo žvilgsnio labai efektyvų ir lengvai surenkamą mokestį Šiaurės Amerikos kolonijose. Vadinamuoju Ženklinimo aktu (Stamp Act) buvo apmokestinta daugelis popierinių prekių (pvz., laikraščiai ir knygos) ir operacijų ant popieriaus (sutartys, aktai ir pan.). Idėja buvo tokia – naudojimasis popieriumi yra valstybinės reikšmės veiksmas, todėl už tai turi būti imamas mokestis. Kiekvienas lapas ir jo dydis lėmė galutinę mokesčio sumą. Iš esmės ant visų popieriaus lapų Amerikoje turėjo atsirasti specialus ženklas, patvirtinantis, kad už popierių buvo sumokėta.

Dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo.

Naujas mokestis iš pat pradžių buvo sabotuojamas visų kolonijose gyvenančių sluoksnių – net aršūs rojalistai tapo Londono priešais ir reikalavo panaikinti mokestį. Ką jau kalbėti apie kolonijinę spaudą, kuri dėl mokesčio atsidūrė ties bankroto riba. Prasidėjus neramumams, Britanija atšaukė Ženklinimo aktą, bet kolonistai pradėjo reikalauti dar daugiau – dalyvauti skirstant mokesčių. Tais metais suformuluotas šūkis – „jokių mokesčių be atstovavimo“ – galiausiai tapo šūkiu Amerikos revoliucijos, kurios metu 1775 m. buvo paskelbta Jungtinių Valstijų nepriklausomybė.

Taigi dabartinės mokesčio mokėjimo peripetijos daugeliuose ES šalių yra ne kas kita, kaip pilietinės visuomenės formavimosi aidas, o gal net kertinis akmuo. Niekas negali aklai paimti iš žmogaus mokesčio ir aklai jo panaudoti savo tikslams. Mokesčių mokėtojas tai atlieka pats ir gali stebėti, kur eina jo pinigai. Pati procedūra yra savotiškas bendravimas ir bendradarbiavimas su valstybe.

Skaitytojas prieštaraus, kad tai veikiau simbolinis ritualas. Nesumokėjęs mokesčio, žmogus gaus baudą ir vienaip ar kitaip bus priverstas jį sumokėti. O kiti aspektai – demokratija, pilietinė visuomenė – čia nieko dėti.

Iš tikrųjų aš galvojau tą patį, kai mokėjau savo pirmuosius mokesčius Vokietijoje. Nors buvau įdarbintas ir galvojau, kad kaip ir Lietuvoje viskuo pasirūpins darbdavys, netikėtai gavau laišką – turiu iš savo kišenės atiduoti pora šimtų eurų. Laisvų pinigų nebuvo, tariausi su finansų biuru, kad sumokėsiu per pora mėnesių.

Kitą mėnesį pašto dėžutėje radau dar vieną oficialiai atrodantį voką, širdis akimirkai sustojo, o normaliai kvėpuoti pradėjau, tik jį atidaręs. Nors likau kiek nustebęs – mane, Lietuvos pilietį, kviečia balsuoti savivaldos rinkimuose – rinkti atstovus į Berlyno rajono, pagal gyventojų skaičių kiek didesnį už Kauną, rotušę.

Prieš tai daug kartų balsuodavau Lietuvoje. Partijas ir kandidatus rinkausi pagal tai, kaip ir kiti aukštuosius mokslus baigę bendraamžiai – politinė ir geopolitinė vizija, vertybinės pažiūros, asmeninės savybės ir gal šiek tiek simpatijos. Net per savivaldos rinkimus bandžiau mąstyti „globaliai“.

Demokratinėje valstybėje svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas.

Nors ir buvau gerai susipažinęs su vokiškomis partijomis, visiškai negalėjau pritaikyti senų kriterijų. Pradėjau skaityti rinkimines programas, žiūrėti, ką jos žada − kaip norima skirstyti biudžetą, kur padidinti, kur pamažinti, kokį svarbų projektą įgyvendinti. Praplėsti šalia mano namų esantį vaikų darželį? Ačiū, nereikia. O čia taip, šią aikštę tikrai verta sutvarkyti. Tiesiog labai norėjau, kad už mano uždirbtus ir jau turėtus pinigus, kuriuos aš dabar privalau atiduoti valstybei, būtų padaryta tai, kas ir man patiktų.

Apsisprendęs už ką balsuoti, kažkaip pagalvojau, kad dabar – pirmą kartą gyvenime – tapau tikru rinkėju. Politinio gyvenimo „puzzle“ staiga tapo aiškiu paveikslu. Juk demokratinėje valstybėje, kurioje sukurti visi teisiniai pamatai, svarbiausia yra ne tiek įstatymų kūrimas ar taisymas, bet biudžeto formavimas, nuo ko ir priklauso socialinė gerovė ir visuomeninis saugumas. Valstybė finansuojama ne šiaip sau iš kažko, bet iš tų popierinių ir metalinių eurų, kurie guli tavo piniginėje.

Justas Mundeikis

PVM velykinis margutis – trumpas komentaras apie tai, kaip artėjant rinkimams politikai bando įtikti tautai, o kai kurie net nevengia bandymo pasipelnyti. Ekonomistai mano, jog mokesčių politika neturėtų būti naudojama socialinei politikai vykdyti, o PVM lengvatų geriau būtų išvis atsisakyti.

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų tarybos posėdyje buvo aršiai priekaištaujama Lietuvos Vyriausybei dėl to, jog daug lietuvių per Kovo 11-ąją išvyko apsipirkti į Lenkiją. Toks kaltinimas žingsnis po žingsnio vedė link diskusijos, ar reiktų Lietuvoje mažinti PVM mokestį tam tikriems produktams, ar tiesiog visoms prekėms. Susidaro įspūdis, kad prasidėjo lenktynės, kas labiau įtiks tautai prieš rinkimus ir dar sugebės iš to pasipelnyti.

Ar PVM ekonomiškai yra „geras“ mokestis?

PVM mokesčio ypatybė yra ta, jog jis taikomas kiekviename pardavimo etape, įskaitant ir tarpinio vartojimo prekėms. Tačiau įmonės, kurios nupirktą prekę naudoja perdirbimui, gali atsiimti sumokėtą PVM. Tokiu būdu PVM taikomas tik parduodant prekes ir nedaro įtakos gamybos kaštams bei neiškraipo įmonių gamybinių pasirinkimų. Toks mokestis nesukuria kaskadinių mokesčių, kai mokestis taikomas ir gamybos procese naudojamoms medžiagoms, ir parduodamai produkcijai, tad išvengiama dvigubo apmokestinimo.

Siekiant išvengti perteklinio reguliavimo ir administravimo kaštų, Lietuvoje, remiantis gerąja praktika, PVM mokesčių mokėtojais tampama, jeigu metinė apyvarta viršija 45 000 eurų. Lietuvoje PVM mokestis yra viena pagrindinių mokestinių pajamų ir 2015-ais metais sudarė 40 procentų surinktų konsoliduotų valstybės (valstybės ir savivaldybių) mokestinių pajamų.

Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo.

Sąlyginai vertinant PVM mokestis gali būti labai efektyvus. Tačiau, ypatingai, Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo, o nesurenkama suma atitinka net 4,4 procento bendrojo vidaus produkto. Tai iššūkis VMI ir kitoms institucijoms, skatinantis stiprinti kovą su šešėliu, ypatingai, mažmeninėje rinkoje, kurioje net parduotuvių tinklai, prekiaujantys kosmetikos, gyvūnų ar aprangos prekėmis vis dar sugeba pusę atlyginimo parduotuvėse dirbančiam personalui mokėti vokeliuose.

Ar reikalingos PVM lengvatos ir kam jos padeda?

Daugelyje valstybių yra įvesti lengvatiniai PVM tarifai prekėms, kurias kasdien vartoja mažas pajamas gaunantys asmenys. Tačiau šiomis nuolaidomis taip pat naudojasi ir dideles pajamas gaunantieji. Neretai į kovą už PVM mažinimą stoja ir lobistų grupės. Pavyzdžiui, sunku paaiškinti, kodėl Lietuvai reikalinga PVM lengvata turizmo sektoriui, nes iš minimalaus atlyginimo besiverčianti šeima, vargu ar gali net pasvajoti apie keliones po Lietuvą.

Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.

Mokesčių paskirtis nėra mažinti socialinę atskirtį. Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.  Tad prasmingiausia yra taikyti kuo galima mažiau išimčių baziniam PVM tarifui, tokiu būdu mažiau iškraipant rinką.

PVM mokesčio keitimo pasekmės viešbučių sektoriuje

Viešbučio tipo apgyvendinimo paslaugos nuo 2003.01.01 iki 2008.12.31 buvo apmokestinamos 5 procentų PVM tarifu, nuo 2009.01.01 iki 2010.12.31 buvo taikomas 19 procentų PVM tarifas, 2011-ais metais – 9 procentų, o nuo 2012.01.01 buvo pradėtas taikyti standartinis 21 procento PVM tarifas iki 2015.01.01, kai vėl buvo grįžta prie 9 procentų PVM.  Žemiau pateikta lentelė iliustruoja PVM ir kainų pokyčius.

PVM ir VKI pokyčiai, Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Pažvelgę į lentelę matome, jog pirmą kartą padidinus PVM mokestį, vartotojų kainų indeksas, atspindintis vartotojų mokamą kainą, padidėjo nuo 103,2 iki 105,9, o viešbučių gaunama kaina (VKI diskontavus taikomu PVM mokesčiu, t.y. kaina, kurią sumoka viešbučių lankytojai be PVM) krito nuo 98,3 iki 89. Tai ženklas, jog verslu užsiimančios įmonės absorbavo mokesčių padidinimą, sumažindamos gaunamą pelną.

Visiška šio reiškinio priešingybė matoma 2010-ais metais, sumažinus PVM mokestį: vartotojų kainų indeksas padidėjo nuo 99 iki 100,4, kai viešbučių gaunama kaina padidėjo nuo 83,2 iki 92,1. Toks pat reiškinys pasikartojo ir 2012 bei 2015 metų sausio mėnesiais, įsigaliojus PVM tarifo pakeitimams.

Viešbučių sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

Galima daryti išvadą, jog Lietuvoje viešbučių sektorių pasiūla yra neelastinga kainų atžvilgiu, nors nakvynių viešbučiuose paklausa yra elastingesnė. Todėl kaina, kurią moka vartotojai svyruoja mažiau nei kaina, kurią gauna viešbučiai. Tad šiame sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

PVM lengvatos maisto produktams

Pateiktas viešbučiams taikomo PVM tarifo keitimo pavyzdys parodo, kaip atsargiai reiktų vertinti daromus PVM pakeitimus bei jų galimą įtaką šalies ekonomikai ir mokesčių sistemai. Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną. Jeigu pasitelkiant mokesčių politiką siekiama užsiimti socialine politika (o tai nėra optimalu), būtina atlikti nuodugnų rinkos vertinimą.

Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną.

Šios atsakingos ekonominės politikos priešingybė būtų seimo nario Broniaus Bradausko atvejis. Šis LSDP partijos narys, UAB „Bartžuvė“ (kuri užsiima tvenkiniuose auginamos šviežios žuvies prekyba) akcininkas, pasiūlė seimui balsuoti už lengvatinį 5 procentų PVM tarifą, taikomą būtiniems maisto produktams – šviežiai atšaldytai mėsai ir šviežiai tvenkiniuose išaugintai žuviai“. Toks politiko siūlymas yra ne kas kita, o Lietuvos politinės destrukcijos ir politinės korupcijos pavyzdys, iliustruojantis siekį padidinti turimos akcinės bendrovės pelningumą, nes pateikiamas projektas nėra ekonomiškai argumentuotas.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

SEB banko analitikas Gitanas Nausėda teigia, jog galbūt būtų prasminga mažinti PVM tarifą, tačiau reiktų prižiūrėti kainų pokyčius prieš ir po tarifo pakeitimo tam, kad niekas nepiktnaudžiautų PVM sumažinimu, kaip tai padarė viešbučių verslo atstovai.

Deja, turiu paprieštarauti gerbiamam kolegai. Lietuvoje nuosekliai didinamas MMA. Todėl vargu ar valstybinės tarnybos atrastų pakankamai resursų analizuoti situaciją rinkoje, kai vienu metu didinamas MMA, sąlygojantis kaštų didėjimą ir tuo pačiu metu mažinamas PVM.

Svarbu paminėti ir tai, jog dėl padidėjusio MMA išaugusios sąnaudos nebūtinai iš karto turi sąlygoti prekių kainų didėjimą. Tai gali įvykti po 2–6 mėnesių, kai įmonės adaptuosis ir tik įvertinusios pakitusią situaciją pradės keisti kainodarą. O kur dar keičiami įstatymai, reguliavimas ir t.t.?

Kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Susidaro toks kiekis šalutinių kintamųjų, jog atsekti, ar verslas pagrįstai, ar nepagrįstai nesumažintų kainų, sumažinus PVM tarifą, taptų nebeįmanoma. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Laurynas Vilimas teigia, jog jo atstovaujamų įmonių vadovai yra pasirengę pasirašyti memorandumą, kuriuo įsipareigotų tam tikrą laiką sumažinti kainas. Tik kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Ar PVM mažinimas išspręs apsipirkimo Lenkijoje „problemą“ ir sumažins šešėlį?

Deja, remiantis praktika, lenkiškos prekės su lietuvišku PVM sėkmingai konkuruoja Lietuvoje (pvz., lenkiški pieno produktai). Tad net jeigu būtų sumažintas PVM tarifas, vargu ar tai paskatintų visus gyventojus, vykstančius apsipirkti į Lenkiją, apsipirkinėti Lietuvoje esančiose parduotuvėse. Dalis vartotojų  sutaupytų pinigų (apie 17 procentų) ir vėl grįžtų į biudžetą PVM pavidalu, nes gyventojai anksčiau ar vėliau vis tiek juos išleistų Lietuvoje.

Ar padidėjęs vartojimas sukurtų naujų darbo vietų bei paskatintų kitų mokesčių, tokių kaip GPM, Sodros įmokų didinimą – sunku pasakyti. Tam reiktų atlikti išsamų rinkos ekonometrinį tyrimą, kurį šiuo metu galėtų padaryti tik finansų ministerija.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu?

Tiesa, remiantis Rumunijos patirtimi, sumažinus PVM tarifą maistui, padidėjo apyvarta, pvz., 15 procentų sumažinus kavos kainą, pardavimų kiekis padidėjo net 25 procentais. Toks apyvartos padidėjimas yra stulbinantis. Tačiau visiškai neatitinka ekonominių dėsnių pagal kuriuos, kainai pakitus 1 procentu, galima būtų tikėtis, jog pardavimų kiekis irgi padidėtų tik 1 procentu. Galime daryti prielaidą, jog Rumunijai tiesiog pavyko legalizuoti dalį šešėlinės apyvartos.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu? Jeigu manytumėme, jog taip, ko gero, pritartumėme ir visiškam šešėlio išnaikinimui, atsisakant bet kokių mokesčių. Tik ar tikrai norėtumėme atsisakyti socialinės politikos gairių, kuriomis remiasi mūsų visuomenė? Vargu.

Kaip vykdyti socialinę politiką?

Ką galėtų padaryti Seimas, jog mažas pajamas gaunančių namų ūkių perkamoji galia padidėtų? Protingiausia būtų didinti mažas pajamas gaunančių asmenų atlyginimus.

Visų pirma reiktų padidinti NPD iki MMA ir susieti šiuos du rodiklius. NPD didinimas nepadidina mokestinės naštos darbdaviams ir nekelia rizikos konkurencingumo praradimui bei užimtumo mažinimui.

Antras žingsnis – susieti GPM ir Sodros įmokas. Tai reikštų, jog GPM ir Sodros įmokos būtų mokamos tik už pajamas, viršijančias NPD. Trečias žingsnis –  siekis sukurti „šeimos“ arba namų ūkių bendrą apmokestinimą.

Suprantama, tokia mokestinė pertvarka reikštų stipriai sumažėjančias mokestines pajamas, tačiau jas lengvai galėtų atsverti PVM mokesčio geresnis surinkimas bei plečiamas turto apmokestinimas. Kartu reiktų didinti paskatas taupyti pensijai, ypatingai, mažas pajamas gaunantiems asmenims, kurių įmokos į pensijų fondą yra mažos ir kurių pensijos, net įskaičiuojant antrą pensijų kaupimo pakopą, bus per mažos, kad būtų užtikrintos sąlygos oriai senatvei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. kovo 29 d.

Įtakingas britų leidinys “The Economist” komentuoja trečiadienį Vyriausybės paskelbtą Lietuvos valstybės valdomo komercinio naudojimo turto metinę apžvalgą ir patvirtintas naujas valstybės įmonių skaidrumo gaires.

Straipsnyje “Rytų Europos valstybės valdomose įmonėse dažna netvarka – Lietuva bando jas pertvarkyti” rašoma: “Pažvelkite į bet kurios tarp Baltijos ir Juodosios jūrų esančių valstybių politikos gelmes ir netruksite pamatyti keistas valstybės įmonių, pareigūnų ir politikų sąsajas. Jos dažniausiai išvengia viešo nagrinėjimo dar ir dėl to, kad įvairaus plauko politikai yra linkę pasinaudoti valstybės įmonių dosnumu”.

“The Economist” pažymi, kad Lietuvos Vyriausybė vykdo itin nepopuliarią mokesčių didinimo ir išlaidų mažinimo politiką, o dabar ėmėsi darbo, kurį retai kas bando daryti – sutvarkyti valstybinių įmonių valdymą.

Lietuvos Vyriausybės paskelbta ataskaita rodo, kad 2009 m. pabaigoje valstybės turto energetikos, transporto ir žemės ūkio srityse vertė siekė 18 mlrd. litų (6,6 mlrd. eurų), tačiau iš jo gauti dividendai sudarė tik 45 mln. litų. Konkrečiu apleisto valstybės turto valdymo pavyzdžiu britų leidinys nurodo miškininkystę.

Pasak “The Economist”, vien tik problemos identifikavimas išprovokuos panašias ataskaitas kitose šalyse. Kartu, tvarkant valstybinį sektorių, Lietuvos Vyriausybei reikės įveikti pačiais galingiausias interesų grupes. “Dvidešimt metų jos žlugdė visus bandymus įvesti viešą kontrolę ir koknkurencinį spaudimą savo patogiai sutvarkytiems verslams, todėl Vyriausybei su gležna dauguma parlamente bus nelengva”, – rašo “The Economist”.

Seime užregistruotos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos, kuriomis remiantis, numatoma apmokestinti ne tik įvairias tuščias kompiuterines laikmenas, bet ir visą buitinę techniką, turinčią galimybę įrašyti bei atkurti audio ir video įrašus. Tai apima ir daugelį mobiliųjų telefonų, tokią įrangą turinčius vaizdo ir garso grotuvus, muzikinius centrus, netgi automobilines magnetolas.

“Prisidengdama kova su piratavimu ir tarsi rūpindamasi autorių teisėmis, konservatorių valdžia ketina apmokestinti ir buitinės technikos pardavėjus, prekiaujančius kompiuteriais, telefonais, vaizdo bei garso įrašymo technika, netgi naujais televizoriais. Atrodo, jog netrukus sulauksime, kad teks mokėti ir už žvilgsnį į Gedimino pilį ar giedrą tėviškės dangų, o vieninteliai gyvi padarai, kurie nebus apmokestinti, liks tik kregždutės”, – sakė partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas Paksas.

Priklausomai nuo įrenginyje esančio atminties talpos dydžio, mokestis sudarys nuo pusantro iki keturiasdešimties litų už įrangos vienetą. Asmeniniams kompiuteriams siūloma nustatyti fiksuotą 20 litų kompensacinį mokestį. Minėti mokesčiai įsigaliotų nuo liepos mėnesio ir būtų peržiūrimi ne rečiau kaip dveji metai.

“Įsigijęs apmokestintą laikmeną, vartotojas ir toliau galės piratiniu būdu iš interneto parsisiųsti muziką ar kino filmą. Tad argumentai, kad vadinamas kompensacinis mokestis mažins piratavimą, nėra tvirti. Jau šiandien daugelis Lietuvos žmonių, ypač gyvenančių pasienyje, buitinę techniką perka kaimyninėse valstybėse, kur ji gerokai pigesnė negu Lietuvoje. Tad ši įstatymo pataisa tik dar labiau pabrangins telefonus ar kompiuterius, kurių bus parduodama mažiau. Mažės parduotuvių apyvarta, teks atleisti darbuotojus – visa tai atsitiks tolesnių konservatorių kalbų apie vis gerėjančias verslo sąlygas ir paramą jam fone. Bet tai nieko naujo – jie tiesiog tęsia privalomu sveikatos draudimo mokesčiu pradėto dvigubo ar trigubo Lietuvos žmonių ir verslo apmokestinimo tradicijas”, – sakė R. Paksas.

R. Pakso teigimu, valstybės biudžeto deficitą pirmiausiai reikia balansuoti mažinant valstybės institucijų išlaidas valdymo reikmėms, bet ne naujais mokesčiais ir didesniais akcizais.

Susidaro įspūdis, kad šiandien Lietuvoje po “socialinio teisingumo” vėliava galima paslėpti ne tik neprotingas, bet ir labai įžūlias idėjas. Opozicijos parengtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos yra akivaizdus to pavyzdys. Šiame pasiūlyme numatoma, kad 15 proc. tarifas būtų taikomas metinių pajamų daliai, neviršijančiai 24 tūkst. Lt, šią sumą viršijančiai daliai, bet ne daugiau nei 120 tūkst. Lt, būtų taikomas 20 proc. tarifas, didesniam metiniam uždarbiui – 40 proc. Taip pat numatyta, kad pajamos būtų apmokestinamos laipsniškai, t.y. uždirbančiajam daugiau nei 120 tūkst. Lt per metus būtų taikomi visi trys tarifai.

Galima pateikti tris galimus tokio pasiūlymo motyvus. Pirmasis – populistinis žingsnis ruošiantis artėjantiems rinkimams. Antrasis – paprasčiausias neišprusimas ir nesugebėjimas apskaičiuoti tokių pakeitimų įtakos biudžeto pajamoms. Įvertinus tai, kad daugiau nei 60 proc. šalies gyventojų gauna mažesnes nei 24 tūkst. Lt metines pajamas, o uždirbančių daugiau nei 66 tūkst. Lt per metus Lietuvoje yra tik 2,9 proc., nesunku suskaičiuoti, kad poveikis biudžeto pajamoms būtų neigiamas. Tačiau tai – smulkmena. Didžiausias tokio įstatymo pakeitimo poveikis ekonomikai pasimatytų per ilgą laikotarpį. Kvalifikuota darbo jėga, sukurianti daugiausiai pridėtinės vertės bei inovacijų ir verslumo dėka labiausiai prisidedanti prie naujų darbo vietų kūrimo, ilgainiui emigruotų į mažiau “socialiai teisingas” šalis arba pradėtų mažiau dirbti (nes vis tiek didžioji papildomų pajamų dalis patektų į biudžetą).

Jaunimas neturėtų didelės motyvacijos siekti aukštojo išsilavinimo, o stengtųsi įsilieti į darbo rinką kuo anksčiau – kam praleisti papildomus ketverius, šešerius ar dešimt metų (siekiant mokslų daktaro laipsnio) universitete, jei didžioji papildomų pajamų dalis, gauta už įgytas kompetencijas, būtų nusavinama valstybės. Kita vertus, jei jau daugiausiai pridėtinės vertės sukurianti darbo jėga apmokestinama 40 proc. tarifu, ar neturėtų tokiu pačiu tarifu būti apmokestinamos ir didelę investicinę grąžą duodančios kapitalo investicijos? Turbūt nesunku suprasti, kad įvedus tokio dydžio mokesčius šalyje nebebūtų investuojama.

Kadangi nesinori tikėti, kad Seimo nariai nemoka skaičiuoti ir logiškai mąstyti, belieka paskutinis tokių siūlymų paaiškinimas – amoralus pavydas ir noras pakenkti didesnes pajamas gaunantiems šalies gyventojams. Ir ne tik įstatymo pataisų rengėjų, bet ir visos visuomenės, kuri džiaugiasi tokiais pakeitimais. Juk tokie pakeitimai nepadidintų neturtingiausiųjų gerovės, o tiesiog sumažintų daugiausiai dirbančiųjų ir uždirbančiųjų grynąsias pajamas. Kitaip tariant, net jei mano pajamos nepadidės, aš jausiuosi sočiau, nes mano kaimyno pajamos sumažės.

Jei norime iš tiesų paremti pažeidžiamiausius socialinius sluoksnius, padidinkime neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), o biudžeto pajamų sumažėjimą kompensuokime visiems vienodai didesniu gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Turėję mažiausiai galimybių įgyti tinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją gyventojai būtų subsidijuojami daugiau uždirbančiųjų, tačiau visi mokėtų vienodą savo pajamų dalį. Juk ir dabar asmuo, uždirbantis 100 tūkst. Lt per metus, sumoka dvigubai daugiau mokesčių nei uždirbantis 50 tūkst. Lt. Tačiau tol, kol Lietuvoje socialinis teisingumas suvokiamas kaip “iš visų pagal galimybes, visiems pagal poreikius”, išlieka didelis ir aktualus pavojus, kad tokios su ekonomine logika prasilenkiančios reformos šalį dar ilgai paliks Europos provincijoje.

Dažniausiai būna gana sunku prognozuoti vienų ar kitų mokesčių pakeitimo poveikį biudžeto pajamoms – daugiausia dėl to, kad sunku įvertinti, kokį poveikį tai turės šešėlinei ekonomikai. Tačiau šiuo atveju Lietuvos vizija būtų aiški – regresuojanti ekonomika be užsienio ir vidaus investicijų, kurioje vyrauja žemos kvalifikacijos darbo jėga. Lietuva grįžtų į 1995 metus ir vėl galėtų pasidžiaugti pagrindiniu konkurenciniu pranašumu – pigia darbo jėga bei konkuruoti su Kinija gamindama plastikinius naktipuodžius.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, jog valdančioji koalicija turės peržiūrėti mokesčių politiką. “Tikrai bus grįžtama prie mokesčių politikos, koalicijoje bus sprendžiama mokestinių įstatymų galimos pataisos”, – trečiadienį interviu Žinių radijui sakė I.Degutienė.

Kokie konkrečiai mokesčiai galėtų būti peržiūrimi, I.Degutienė neakcentavo, tik pridūrė, jog, “valstybės mastu žiūrint, privalome susieti pajamas su išlaidom”.

“Mes puikiai suprantam, kad tokios sritys kaip socialinė apsauga, švietimas, kultūra, yra būtent iš biudžeto finansuojami. Kiekvienas susirgęs norim gauti normalias paslaugas, kiekvienas norim, kad mūsų vaikai mokytųsi, bet niekas iš nieko neatsiranda”, – sakė I.Degutienė.

Pasak jos, paaiškėjus, jog apie 150-200 tūkst. gyventojų valstybei skolingi privalomo sveikatos draudimo mokestį, pasimatė, “kas iš tiesų slėpė mokesčius”.

“Iš tiesų šiandien apsinuogino problemos, apie kurias mes šiandien nežinojom ir nematėm, atsirado kontrolė, kad mokesčius turi mokėti nepaisant, ką tu veiki, kur tu esi. Šventu oru negalėjo žmogus gyventi, kažkuo tai turi būt gyvas”, – sakė I.Degutienė.