Į aukštąsias mokyklas priimta 27 tūkst. pirmakursių. Už daugiau nei pusės jų (15 tūkst.) mokslus sumokės valstybė. Kita pusė prašys, kad jų studijas apmokėtų tėvai arba kreditoriai. Ir jie sumokės, nes studijuoti aukštojoje mokykloje gali ir nelaikęs nė vieno valstybinio egzamino.

„Žinoma, tikėjausi įstoti į valstybės finansuojamą vietą, tačiau ne visada nutinka taip, kaip nori, todėl už mokslą mokėsiu. Vis dėlto studijų kaina neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Žinojau, ką noriu mokytis. Kol kas tėvai be didesnio vargo gali mokėti už mano mokslus, be to, jie sutinka, kad pinigai, skirti išsilavinimui, yra gera investicija“, – dėsto būsimasis farmacijos pirmakursis Tomas.

Tomo studijos per metus kainuos beveik 8,5 tūkst. Lt, o po penkerių metų vientisųjų studijų jo diplomas bus vertas daugiau kaip 40 tūkst. Lt. „Bet tada jau turėsiu magistro laipsnį“, – brangiai kainuojančią naudą įvertina Tomas.

Paklaustas, kodėl nenorėjo dvigubai sutaupyti ir rinktis pigesnių socialinių mokslų, jis numoja ranka ir prisipažįsta niekada jais nesidomėjęs. „Mano nuomone, studijuoti vien todėl, kad pigiau, nėra prasmės“ , – nukerta jis.

Tomas, kaip ir dar 12,2 tūkst. studentų, gavusių kvietimus studijuoti šalies aukštosiose mokyklose, sutiko su sąlyga, kad už mokslą turės mokėti. Į valstybės nefinansuojamas vietas universitetuose priimta 7,8 tūkst., kolegijose – 4,4 tūkst. pirmakursių.

Jei skaičiuotume, kiek šie studentai sumokės už vienus mokslo metus, suma būtų solidi ir siektų keliasdešimt milijonų litų, nes vidutinė studijų krepšelio kaina kolegijose siekia 4,2 tūkst. Lt, o universitetuose metai mokslų atsieina vidutiniškai 6,9 tūkst. Lt. Tačiau toks skaičiavimas būtų paremtas nebent aritmetika, bet ne logika, nes studijų kaina priklauso nuo studijų programos krypties, be to, aukštosios mokyklos pagal vidinę tvarką gali taikyti „nuolaidas“ – atleisti nuo mokesčio ar sumažinti studijų kainą.

Vis dėlto pernai mokančiųjų už mokslą skaičius aukštosiose mokyklose pasivijo valstybės finansuojamose vietose studijuojančiųjų skaičių. Už studijas Lietuvoje moka 50 proc. visų studentų. Tačiau „Veido“ kalbinti ekspertai svarsto, kad universitetuose svarstyklės pakryptų į mokančiųjų pusę – jų iš tikrųjų gali būti beveik 60 proc. arba tiek, kiek vargiai kurioje kitoje Europos šalyje.

Taigi, nors Konstitucija skelbia aukštojo mokslo prieinamumą, o gerai besimokantiems piliečiams garantuoja nemokamą mokslą, įvertinus realų mokančių ir nemokančių studentų santykį, paveikslėlis primena (ne)mokamą sveikatos apsaugą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Nuo birželio 1 d. vykstantieji poilsiauti į Aukštaitijos nacionalinį parką ir Labanoro regioninį parką turės turėti 3,5 Lt. Tiek kainuos vienkartinis lankytojo bilietas.
Gamtosaugininkai primena, kad toks mokestis – ne naujiena Lietuvoje, o ilgainiui reikėtų apmokestinti ir daugiau teritorijų, nes vien valstybė ir privatūs rėmėjai nepajėgūs užtikrinti tinkamos nacionalinių parkų priežiūros.
Lankytojo bilietas, kuris nuo išdavimo galios penkias dienas, bus parduodamas parkų lankytojų centruose, kitose lankytojų aptarnavimo ir informacijos teikimo vietose. 3,5 Lt vertės bilietas bus privalomas visiems dviejų parkų lankytojams, išskyrus vietinius gyventojus ir jų giminaičius, į parkus atvykstančiuosius darbo reikalais ar pravažiuojančiuosius tranzitu.
Pasivaikščiojimas po šias teritorijas apmokestintas siekiant surinkti papildomų pinigų jų priežiūrai. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vadovas Eminuelis Leškevičius pabrėžia, kad vien direkcija rekreacinės infrastruktūros priežiūrai ir remontui, šiukšlių išvežimui, informacinės sistemos bei lankomų objektų priežiūrai skiria 35–40 tūkst. Lt per metus.
„Tai tūkstančio kvadratinių metrų teritorija, kurioje yra daug ūkinių subjektų – urėdijų, seniūnijų. Atlikome daug brangiai kainavusių darbų, tačiau visuomenė nesugeba naudotis tuo gėriu, kurį kuria valstybė ar parkas. Randame suniokotus stendus, sulaužytus baldus“, – komentuoja E.Leškevičius, pabrėždamas, kad lėšų reikia ir objektams atnaujinti.
Pasak aplinkosaugininkų, šiuo metu mokestis renkamas iš Nemuno deltos regioninio parko lankytojų, vykstančiųjų į Kuršių neriją (mokestį renka ne parko direkcija, bet savivaldybė).
Dzūkijos nacionaliniame parke 20 Lt turi sumokėti poilsiautojai, kurie plaukia Ūlos upės atkarpa nuo Zervynų iki Puvočių. Mokestis už upės infrastruktūrą čia renkamas daugiau nei 15 metų. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius sako, kad visos lėšos, surenkamos iš plaukikų, skiriamos Ūlos upės atkarpos priežiūrai, prieigų tvarkymui ir informacinei medžiagai, dalijamai lankytojams.
Jis svarsto, kad yra įvairių formų, kaip būtų galima apmokestinti saugomas teritorijas ir rasti papildomų pinigų joms prižiūrėti, nes valstybės biudžeto lėšų neužtenka, o ir parama, skiriama parkams, labai menka. Daugiausiai paramos Dzūkijos nacionalinis parkas gauna iš privačių rėmėjų, kurie, pavyzdžiui, prisideda prie leidybinės veiklos.
„Visame pasaulyje normalu atvažiavus į nacionalinį parką įsigyti bilietą. Anksčiau mokestis iš poilsiautojų buvo renkamas ir Dzūkijoje, bet jį administruoti yra sudėtinga. Galvojame ir apie suvenyrinius bilietus, kuriuos nusipirkę lankytojai paremtų parką, o mainais gautų prisiminimą. Pavyzdžiui, Lenkijoje poilsiautojams, nusipirkusiems bilietą, kai kuriuose objektuose taikomos lengvatos“, – komentuoja E.Gudelevičius.
Lietuvos kurortai – Palanga, Birštonas ir Druskininkai iš poilsiautojų, apsistojančių kurorte, renka pagalvės mokestį.

Premjeras Algirdas Butkevičius tęsia tradiciją keisti savo nuomonę po kelis kartus per mėnesį (o kartais ir per dieną) pačiais įvairiausiais klausimais.

Susidaro įspūdis, kad toji nuomonė labai priklauso nuo to, su kuo ministras pirmininkas neseniai kalbėjosi. Štai šių metų vasarį A.Butkevičius buvo prieš automobilių mokestį. Tada jis sakė: “Automobilių mokestis šiuo metu taip aktyviai nebėra svarstomas ir kitose šalyse, taigi ir mes jo nesvarstome.” Bet birželį A.Butkevičius jau pasisako už šį mokestį. Negana to, šią teigiamą nuomonę jau lydi ir veiksmai. Finansų viceministras Vytautas Galvonas pranešė, kad šis mokestis – ne tokia jau tolima ateitis. Dabartinė valdančioji koalicija planuoja, kad automobilių mokestį vertėtų įvesti jau 2015 m. ir tai esą leistų biudžetą papildyti 200 mln. Lt.
Lygiai toks pat nenuoseklus premjeras A.Butkevičius ir progresinių mokesčių klausimu: vienaip jis kalbėjo pernai ir visiškai kitaip šneka dabar. Šiuo metu jis tvirtina nematantis galimybių Lietuvoje įvesti progresinių mokesčių.
Jokio užtikrintumo ir net aiškumo neregėti ir kalbant apie nekilnojamojo turto mokesčius. Ministras pirmininkas tvirtina, kad nekilnojamojo turto mokestis numatytas Vyriausybės programoje, bet artimiausiu metu jo įvesti nežadama, nes nukentėtų pensinio amžiaus gyventojai. O Finansų ministerijos vadovybė dar padaugino sumaišties, pranešdama, kad ministerija jau nuo 2015-ųjų siūlo praplėsti nekilnojamojo turto mokesčio bazę (ją praplėtus šį mokestį tektų mokėti visiems, turintiems būstą, kurio vertė didesnė nei pusė milijono litų).
Taigi aišku tai, kad niekas neaišku. Nors premjeras tikina, kad dėl mokesčių reformos jau viskas nuspręsta, iš tiesų dėl daugumos svarbių mokesčių jokio aiškumo dar nėra.

s

Pradėkim nuo mito

„Štai įvesime progresinius mokesčius ir gyvenimas susitvarkys“ – mėgsta postringauti, baugindami tautą, valdžios atstovai. Gali net pasirodyti, kad uždėjus didesnius mokesčius ant dar bandančio išsilaikyti ir taip jau negausaus vidutiniškai pasiturinčių Lietuvos piliečių sluoksnio, ant šalies prapliups auksinis lietus.

Pirma, progresiniai mokesčiai faktiškai jau egzistuoja nuo to momento, kai buvo nustatytas neapmokestinamas pajamų minimumas, nuo kurio mokesčiai neskaičiuojami. Visai nesvarbu, kiek pakopų yra dvi ar trys – tai jau akivaizdi progresinio mokesčio išraiška.

Antra, mažai kas iš jų tiki, kad mokesčių prislėgtas smulkus ir vidutinis verslas, prieš ką ir nukreipti papildomi progresinių mokesčių laipteliai, sugebės pakankamai papildyti šalies biudžeto pajamas. Nėra mūsų šalyje tiek daug pasiturinčių žmonių. O ir tie esantys vargiai galėtų atitikti europietišką ar amerikietišką vidutiniškai pasiturinčių asmenų lygį.

Matyt priimtina, prisidengiant populistiniais lozungais apie progresinius mokesčius taip vadinamiems turčiams, lysti į eilinio piliečio kišenę ir atimti tai ką jis dar turi. Tuo pačiu atimant tėvynainiui galimybę išbristi iš skurdo lygio, atsistoti ant kojų ir gal net pradėti savo verslą.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)

Už painaus pavadinimo slepiasi paprasta netiesioginių mokesčių surinkimo schema. Jūs mokate gamintojui PVM, kuris yra įskaičiuotas į visų Jūsų perkamų prekių ar komunalinių paslaugų kainą, o gamintojas gavęs iš Jūsų šiuos pinigus privalo atiduoti valstybei. Todėl šis mokestis ir vadinamas „netiesioginiu“ mokesčiu, kurį moka kiekvienas, o pardavėjas ar gamintojas jį tik perduoda (na, kartais ir neperduoda).

Skirtingai nuo tiesioginių mokesčių, kai moka tas kas ir atiduoda valstybei, jis yra paslėptas prekės vertėje ir nepakankamai akivaizdus.

Pavyzdžiui, visiems suvokiamas gyventojų pajamų mokestis. Jūs iš karto matote savo atlyginimo skirtumą tarp sumos „ant popieriaus“ ir to ką gaunate į rankas. Skirtumą, kurį iš Jūsų pasiima valstybė. Jei valstybė padidins šį mokestį, tai net ekonomikoje neišprusęs pilietis iš karto pajus skirtumą.

O dėka painaus PVM pavadinimo ir mokėjimo būdo, daugelį galima suklaidinti ir didinti šį mokestį be jokių išsamesnių paaiškinimų. Tuo labiau, kad be noro gauti daugiau pajamų vyriausybė neturi jokių racionalių ekonomiškai pagrįstų argumentų. Štai tada ir nuskamba sparnuotos frazės: „Kodėl brangsta prekės? Tai verslas tapo pernelyg godus“ – pareiškia vyriausybės atstovas, tarsi užmiršęs, kad išvakarėse pati valdžia pakėlė PVM tarifą nuo 18 iki 21 procento.

„Taip jiems ir reikia. Nereikėjo kelti kainų“ – teigia tie, kurie painiojasi tarp priežasties ir pasekmės ir juos palaikantys autoritetingi ekspertai, tvirtinantys tautai, kad jiems dar „neteko nagrinėti atvejo, kad dėl PVM lengvatos mažėtų kainos“. O po to atsiranda dar vienas oratorius, kuris pareiškia, kad nereikia daryti verslui nuolaidų ir reikia baigti su bet kokiomis lengvatomis. O koks nors Vardenis Pavardenis, gaunantis 1000 Lt atlyginimą, revoliucingai nusiteikęs pradeda trinti rankas: „Valio! Panaikinsim PVM lengvatas už šildymą – nubausim niekadėjus verslininkus!”

Pasižiūrėkim tokio Vardenio konkretų atvejį. Kaip gi atsiliepė jo asmeninėms pajamoms PVM lengvatos panaikinimas t.y. tarifo padidėjimas nuo 18 iki 21 proc. O kartu pamąstysime, ar įmanoma, kad tai neatsilieptų kainų augimui.

Sakykim, kad jis į per mėnesį rankas, po visų mokesčių sumokėjimo, gavo 800 Lt, tai per metus sudaro – 9600 Lt. Visus šiuos pinigus jis išleidžia parduotuvėje, įsigydamas pačias paprasčiausias ir būtiniausias maistui bei pragyvenimui prekes, kartu sumokėdamas dar vieną užslėptą netiesioginį mokestį – PVM. Nevarginsiu jūsų skaičiais, juos galite rasti straipsnio priede ir pereisiu iškart prie išvadų.

Kai PVM tarifas 18 proc. – pirkdamas būtiniausias prekes jis sumoka PVM už 1464 Lt/per metus.

Kai PVM tarifas 21 proc. – pirkdamas būtiniausias prekes jis sumoka PVM už 1666 Lt/per metus.

Padidinus PVM tarifą 3 proc., Vardenis prarado savo perkamosios galios daugiau nei už 200 Lt ir, žinoma, vartojo mažiau. Už prekes jis mokėjo brangiau, nes PVM apmoka galutinis pirkėjas, o pardavėjas su gamintoju atlieka tik tarpininko vaidmenį, valstybei surenkant PVM. Tokiu būdu pinigai buvo išimti iš realios ekonomikos ir nukreipti valstybinių poreikių tenkinimui.

Toks PVM tarifo didinimas atsiliepė prekybos įmonių apyvartai, nes jie negavo tų 200 Lt, kurie buvo Vardenio sumokėti už PVM. Naivu būtų tikėtis, kad prekybininkai su tuo taip lengvai susitaikytų ir nebandytų kelti kainų, siekami kompensuoti 200 Lt netekimą. Tokiu būdu atsiranda realus pretekstas Vardeniui būtinas prekes branginti, kad ir iki 400 Lt per metus, nes pati valstybė įjungė kainų kėlimo mechanizmą. Ir tai valstybės iždui lyg ir naudinga, nes nuo didesnių kainų – didesnės iš PVM gaunamos įplaukos. Tai ar verta tikėtis kainų mažėjimo už maistą, komunalinius patarnavimus, šildymą?

Jokių šansų laimėti

Kur slypi mokestinės politikos skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių? O gi požiūryje į apmokestinimo tikslą. Išsivysčiusios šalys rūpinasi savo piliečių pajamų augimu, nes nuo to priklauso biudžeto pajamos. O besivystančios šalys kelia sau tikslą surinkti biudžetui būtinas lėšas bet kokia kaina, net savo piliečių gerbūvio ir ateities sąskaita. Būtent todėl, išsivysčiusiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro tiesioginiai mokesčiai nuo sėkmingos piliečių veiklos. O besivystančiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM ir akcizai). Kol valdžia nespręs valstybės ekonomikos problemų, o bandys tik išspausti tai kas dar išspaudžiama, tai besivystančios šalys ir liks tame pačiame lygyje.

JAV apsieina be PVM

Verslūs amerikiečiai, kuriems bandė primesti PVM, iš karto pasiskaičiavo kuo gresia jiems šio mokesčio įvedimas ir tvirtai tam pasipriešino. Jie tai įvardino „nepagrįsta apmokestinimo sistema“.

Jie įvertino tai, kad įvedant PVM Europoje nuo 1960-ųjų metų iki mūsų dienų jis padidėjo nuo 5 iki 20 procentų. Toks tarifo šuolis per 50 metų verslo pasauliui nepriimtinas ir liudija apie pavojingą nestabilumą bei ekonomikos efektyvumo stoką.

Amerikos specialistai pastebėjo, kad Europos šalyse, dėka PVM, mokestinė našta išaugo daugiau kaip 40 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP). Toks aukštas apmokestinimo lygis išstumia privačias investicijas, stabdo ekonomikos augimą ir sukuria sąlygas chroniškai bedarbystei.

PVM – tai šventa.

Stodami į ES visos šalys, privalo pas save įvesti PVM. Bet šio mokesčio dydžiai, kiekvienoje šalyje nustatomi savarankiškai, vadovaujantis tik minimaliu apribojimu – pagrindinio mokesčio tarifas neturi būti mažesnis nei 15 proc. Lietuvoje šis mokestis yra 21 proc. Be to, tam tikroms prekėms ir paslaugoms Europos Sąjungoje leidžiamas lengvatinis tarifas, kuris negali būti mažesnis nei 5 proc. O prekėms ir paslaugoms, teikiamoms mažiausiai apsaugotiems socialiniams gyventojų sluoksniams, naudojamas 0 proc. PVM tarifas. Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje 0 proc. tarifas taikomas visoms būtiniausioms maisto prekėms, vaistams, vaikų drabužiams ir t.t.

Kodėl taip daroma? Tokios lengvatos taikomos daugelyje ES šalių, nes tai ne lengvata, o būtina korekcija ne itin suderintame PVM mechanizme, kuris dar tik testuojamas ir todėl būtina apsaugoti savo piliečius nuo galimų rizikų: masinės emigracijos bangos sukėlimo ar smulkaus verslo bankrotų, jei dėl kokių nors priežasčių iškiltų poreikis didinti pagrindinį PVM tarifą. Taip valstybė gina savo pagrindinius investuotojus – savo šalies piliečius.

PVM ir skolos

Tai kas verčia audringai didinti mokesčius kitose šalyse, prieštaraujant patriotiškumui ir sveikam protui? Kai nėra apgalvotos efektyvios ekonominės politikos, tai besivystančios šalys ima tarsi lenktyniauti, kas daugiau prisirinks skolų (o skolos padengiamos būsimų mokesčių sąskaita) ir padidins mokestinę naštą PVM pavidale. Skolos ir mokesčiai tiesiogiai susiję. Latvija ne per seniausiai buvo priversta padidinti PVM iki 22 proc. nes to pareikalavo kreditoriai. Šaliai teko taikytis prie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) iškeltų sąlygų.

Tokiu būdu, valstybės piliečiai tampa nekompetentingos valdžios ir jų išlaidavimo įkaitais. Šiose lenktynėse biurokratui vis viena – vystosi ekonomika ar ne, yra dar likusių gyvų piliečių ar jau reikia atsivežti mokesčių mokėtojų iš kitų šalių. Taip šalys tampa „stebuklų laukais“, kuriuose nuo kiekvieno pirkėjo nuimamas PVM. Toks „stebuklų laukas“ duos pajamas net tada, kai neliks nė vieno lietuvio.

Ir tai dar ne viskas

PVM tarifo augimo tendencijos pastebimos atsilikusiose Europos Sąjungos šalyse įgauna grėsmingus dydžius. Vyriausybės nesugebančios užtikrinti efektyvios savo šalies ekonomikos vystymosi, virsta biurokratiniais PVM mokesčių melžimo aparatais iš mažiausiai pasiturinčių gyventojų sluoksnių. Net gaunantis 300 Lt pašalpą iš tikrųjų gauna tik 248 Lt, nes mokant už būtiniausias prekes automatiškai bus sumokamas ir PVM.

Bėda net ne tik tame, kad dėl to didėja šešėlinės ekonomikos dalis ir kontrabanda, naikinamas vidutiniškai pasiturintis gyventojų sluoksnis, smulkusis verslas, didėja priklausomybė nuo banko teikiamų kreditų. Svarbiausia, kad tai atsiliepia ir demografiniam tokių šalių stoviui ir vaikų sveikatai, nes tėvai vaikus maitina kuo pigesniais, taigi ne visada kokybiškais produktais.

Todėl yra tik viena išeitis – kuo skubiau nustatyti 0 proc. PVM tarifą pirmo būtinumo prekėms ir vaistams. Tik tokiu būdu mes sukursime sąlygas išsaugoti savo tautą ir savo valstybę, vardan ateities kartų. Tai svarbu padaryti kuo greičiau. Nes netoli laikas, kai mums pradės aiškinti, kad turime sekti Vengrijos pėdomis ir padidinti PVM tarifą iki 27 proc.

Tokiu atveju, 2041 Lt – suma, kurią per metus turėtų sumokėti minėtas Vardenis, į rankas kas mėnesį gaudamas 800 Lt ir pirkdamas prekes parduotuvėje. Tai reiškia, kad realus jo atlyginimas taps 170 Lt mažesnis, t.t. nebe 800 Lt, o tik 630 Lt. Tikriausiai nuspėjate kiek tokiu atveju išaugs kainos?

P.S. „Tai neleistina! Tai neįmanoma! O kaip bus su mūsų mylimais Mastrichto kriterijais?“ – su siaubu sušuks apsišvietęs skaitytojas. Geras klausimas, bet apie tai sekantį kartą.

O tiem kas nemėgsta formulių, siūlau žvilgterėti į paskaičiavimus, kiek PVM „paslepiama“ prekės kainoje, kai sumokame 100 Lt:

Kai PVM tarifas 15 proc. (minimumas nustatytas ES) – 13,04 Lt

Kai PVM tarifas 18 proc. (mokėjome dar neseniai) – 15,25 Lt

Kai PVM tarifas 21 proc. (mokame dabar) – 17,36 Lt

Kai PVM tarifas 27 proc. (jau moka Vengrijoje) – 21,26 Lt

Jei žinote kiek uždirbate per metus, galite lengvai suskaičiuoti kiek esate permokėję šio mokesčio, dėka to, kad pas mus ne minimalus europinis 15 proc. tarifas.

Elektros rinkoje pūstelėjo nauji vėjai – nuo 2013 metų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP)  mokestis šoktels daugiau nei 3 centais, o jį rinks nepriklausomi elektros energijos tiekėjai.

VIAP mokestį rinks NEET

Nuo 2013 sausio 1 dienos keičiasi viešuosius interesus atitinkančių paslaugų mokesčio rinkėjai. Didžiąją dalį mokesčio nuo naujųjų metų rinks nepriklausomi elektros energijos tiekėjai.

Dabar  VIAP mokestį renka „Lesto“ – iš buitinių vartotojų bei komercinių vartotojų, kurie yra prijungti prie skirstomųjų tinklų ir „Litgrid“ – iš komercinių vartotojų, kurie prijungti prie perdavimo tinklo.

Pasak nepriklausomo elektros energijos tiekėjo UAB „Energijos kodas” pardavimų vadovės Editos Škut, nauja tvarka gerokai apsunkins darbą ir padidins darbo kaštus.

„Pirmiausia, VIAP mokesčio rinkimas nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams išaugins darbo kaštus, reikės daryti papildomas ataskaitas, samdyti papildomą personalą. Antra – šį mokestį turėsime pervesti savo balanso pateikimo energijos tiekėjui įstatymų nustatytu laiku, nesvarbu ar mūsų vartotojai su mumis jau bus už jį atsiskaitę, ar ne“, – teigia E. Škut.

VIAP augimas atsispindės ir sąskaitose

Keičiasi ne tik VIAP mokesčio rinkėjas, bet ir jo dydis. Visiems vartotojams, išskyrus gamintojus (termofikacines elektrines), vartojančius pasigamintą elektros energiją savo reikmėms, VIAP mokestis ūgtels 3,45 ct/kWh, nuo 7,04 ct/kWh iki 10,490 ct/kWh.

Pasak E. Škut, tai nėra naujai įvedamas mokestis, todėl 10 centų elektros sąskaitos dėl jo neišaugs.

„VIAP mokestis buvo mokamas visada, tačiau nebuvo išskiriamas elektros sąskaitose, todėl vartotojai gali manyti, jog jis yra naujas. Nuo 2013 sausio šis mokestis, kaip ir akcizo mokestis, sąskaitose bus išskirti atskira eilute. Visgi 3,45 ct/kWh VIAP augimas atsispindės mokesčių mokėtojų sąskaitose, ypač tai pajus didesni eletros vartotojai“, – sako UAB „Energijos kodas“ pardavimų vadovė.

Kiekvienais metais VIAP mokesčio yra surenkama apie 700 mln. litų.  Mokestis yra perskirstomas patvirtintiems elektros gamintojams, žaliosioms, termofikacinėms, rezervinės galios jėgainėms remti. Taip pat VIAP dalis yra skiriama elektros tinklų optimizavimui, atsinaujinančių išteklių elektrinių prijungimui prie elektros tinklų bei kitiems strateginiams energetikos projektams finansuoti.

Remiantis valstybinės kainų ir energetikos komisijos duomenimis, per šešerius, metus nuo 2007, VIAP kaina išaugo apytiksliai tris kartus – nuo 3,95 ct/kWh iki 10,490 ct kWh 2013 metais.

Šiek tiek aprimus aistroms ir pritilus populistiniams pasisakymams galime ramiai pamąstyti, kas vis dėlto slypi už naujojo Nekilnojamo turto mokesčio įstatymo raidžių vingrybių bei pasiaiškinti daugumai aktualius klausimus: už ką mokėsime, kiek mokėsime ir kokiais atvejais apskritai nemokėsime.

Mokesčio objektas

Dar prieš naujos redakcijos Nekilnojamojo turto mokesčio statymo įsigaliojimą ko gero vienas iš įdomesnių klausimų mokesčių specialistams (ir ne tik jiems) buvo: ką apmokestiname – prabangą ar nekilnojamąjį turtą? Nors Vyriausybė turėjo kilnų priverstinės turtingųjų solidarizacijos su vargstančia liaudimi tikslą, vis dėlto panagrinėjus priimtą mokesčio koncepciją tikrai negalėtume pasakyti, jog apmokestinamas tik prabangus nekilnojamasis turtas. Priimti įstatymo pakeitimai labiau primena visuotinį nekilnojamojo turto mokestį su suteikiama lengvata gyventojams, kurių nekilnojamojo turto suminė vertė neviršija 1 mln. litų.

Šią poziciją iš dalies paremia ir pats nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestintų nekilnojamojo turto objektų sąrašas – gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai (patalpos), žuvininkystės statiniai ir inžineriniai statiniai, kurių bendra vertė viršija 1 mln. litų. Viršijanti minėtą ribą dalis apmokestinama taikant 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.

Negalima pamiršti, kad visų šeimos narių turimo turto vertė yra sumuojama. Tai reiškia, kad neapmokestinamoji 1 mln. nekilnojamojo turto vertė apskaičiuojama sudedant ir šeimos nariams nuosavybės teise priklausantį ar įsigyjamą nurodytos paskirties nekilnojamajam turtą. Taikant šią nuostatą, šeimos nariais laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Taigi, pavyzdžiui, norint pagrįsti, kad vaikas iki 18 metų yra savarankiškas ir siekiant, kad jo turto vertė nebūtų pridedama prie tėvų turimo turto vertės, reikėtų pagrįsti, kad vaikas yra emancipuotas pagal civilinės teisės normas.

Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto mokesčio objektui nėra priskiriamas faktiškai nenaudojamas nekilnojamasis turtas, kurio statyba neužbaigta. Tačiau reikia pabrėžti, kad neapmokestinamas tik iš tikrųjų faktiškai nenaudojamas turtas, o ne tik oficialiai įregistruotas kaip neužbaigta statyba.

Mokesčio mokėjimas ir deklaravimas

Fiziniai asmenys nekilnojamojo turto mokestį privalės deklaruoti ir sumokėti iki einamųjų metų gruodžio 15 d. Tuo atveju, kai turtas, nuo kurio reikia mokėti nekilnojamojo turto mokestį, fiziniam asmeniui priklauso ne visus metus, mokestis skaičiuojamas proporcingai tai mokestinio laikotarpio daliai (mėnesiais). Prievolė mokestį skaičiuoti atsiranda nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kurį fizinis asmuo įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ar perėmė valdyti įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Taigi jeigu fizinias asmuo nekilnojamąjį turtą įgijo sausio mėn., mokestį jis turi skaičiuoti nuo vasario mėn. Taip pat, jei fizinis asmuo perleidžia nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą sausio mėn., mokestis nebeskaičiuojamas nuo vasario mėn. Tokia pat tvarka mokestis nebeskaičiuojamas ir tuo atveju, jeigu nekilnojamasis turtas išnyksta (nugriaunamas, sudega ar kitaip faktiškai prarandamas).

Galimybės ginčyti „Registrų centro“ nustatytą vertę

Nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą. Nekilnojamojo turto vertinimas atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai. Masinio vertinimo būdu turto mokestinė vertė paskutinį kartą buvo patvirtinta 2011 m., taigi ji dar galios iki 2015 m.

Nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma ir nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu „Registro centro“ nustatyta nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 proc. skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą. Taigi asmenys, kurie nesutinka su nustatytu masiniu vertinimu, pirmiausia turi užsakyti individualų turto vertinimą, ir tik tuo atveju, jeigu individualaus vertinimo būdu nustatyta vertė 21 proc. ir daugiau skiriasi nuo masiniu būdu nustatytos vertės, gali pateikti prašymą „Registrų centrui“.

Prašymą „Registrų centrui“ turto mokestine verte laikyti NT vertę pagal individualų turto vertinimą asmenys gali pateikti kiekvienais metais, tačiau tik 1 kartą per metus, per 3 mėn. nuo metų pradžios. Taigi tie asmenys, kurie ketina pasinaudoti turto vertintojų paslaugomis, turėtų suskubti ir tą padaryti iki šių metų kovo mėn. pabaigos.

Dovanojimo sandoriai

Apmokestinus nekilnojamąjį turtą, viršijantį 1 mln. litų, tikėtina, kad padaugės dovanojimo sandorių, kuriais šis turtas bus perleidžiamas kitiems asmenims.

Pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio nuostatas, dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių yra neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, nepriklausomai nuo dovanos vertės. Taigi šeimos nariams padovanotas turtas nėra apmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu, todėl tikėtina, kad įsigaliojus naujoms Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatoms padaugės atvejų, kada, pavyzdžiui, tėvai padovanos dalį jiems priklausančio turto vaikams, vyresniems nei 18 m., seserims, broliams ir kitiems artimiems giminaičiams. Svarbu paminėti, kad šiuo atveju gyventojų pajamų mokesčio neatsiranda, tačiau prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį niekur nedingsta – ji tik pereina kitam subjektui.

Tuo tarpu iš kitų gyventojų – ne minėtų artimų giminaičių – dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 8 000 litų, yra neapmokestinama, o viršijanti 8 000 litų ribą dalis – apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, taikant 15 proc. tarifą.

Primintina, kad tokie sandoriai turi būti patvirtinti notaro. Notaro taikomi įkainiai yra 0,45 proc. vidutinės rinkos vertės, nustatytos Registrų centro, ir dar 200 litų.

Ar perleisti įmonei?

Vis dažniau pasigirsta kalbų dėl nekilnojamojo turto, priklausančio fiziniam asmeniui, perleidimo (pardavimo) įmonei. Kalbėti apie tokias transakcijas būtų verta tik tuomet, kai nekilnojamas turtas yra didelės vertės. Pavyzdžiui, jei fizinis asmuo turi 3 mln. litų nekilnojamojo turto, tai jis sumokėtų 20 000 litų nekilnojamojo turto mokesčio. Tuo tarpu šį nekilnojamąjį turtą perleidus įmonei, įmonė sumokėtų 15 000 litų (darant prielaidą, kad savivaldybė patvirtintų 0,5 proc. mokesčio tarifą). Be to, įmonė šio mokesčio sąnaudas ir nusidėvėjimą galėtų priskirti leidžiamiems atskaitymams, mažinantiems apmokestinamąjį pelną.

Paminėtina tai, kad nekilnojamąjį turtą perleidžiant užsienio juridiniam asmeniui, nevykdančiam veiklos Lietuvoje, ši užsienio įmonė turi registruotis mokesčių mokėtoju Lietuvoje nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo tikslu.

Taigi prieš sudarant bet kokius nekilnojamojo turto sandorius, vertėtų juos išanalizuoti ne tik nekilnojamojo turto mokesčio, bet ir kitų mokesčių aspektu, taip pat pagalvoti apie galimas rizikas ir pasekmes ateityje.

UAB „Fidexperta“ mokesčių konsultantė Raimonda Strakšytė

Nuo šių metų įsigaliojusį nekilnojamojo turto mokestį mokės visos šeimos, kurių bendras nekilnojamasis turtas viršija milijoną litų. Vadinasi, mokestį mokės daugiau žmonių, nei manyta iš pradžių: bus skaičiuojamas ne atskiras būstas, viršijantis milijoną litų, bet visų šeimos narių turimų būstų ir pastatų verčių suma. Beje, bus vertinami ne tik butai ar namai, bet ir sodai, negyvenamieji pastatai, tarkime, garažai, fermos, šiltnamiai ar inžineriniai statiniai.
Registrų centro duomenimis, Lietuvoje fiziniams asmenims priklauso 741 gyvenamosios paskirties būstas ir 415 negyvenamosios paskirties pastatų, kainuojančių daugiau nei 1 mln. Lt. Registrų centro atstovas Aidas Petrošius tvirtina, kad duomenų, kiek šeimų valdo daugiau nei milijono litų vertės nekilnojamąjį turtą, nėra. Tačiau neabejotinai jų bus kur kas daugiau.
Fiziniai asmenys, kuriems atsiranda prievolė mokėti 1 proc. nekilnojamojo turto mokestį, deklaraciją turi pateikti ir mokestį sumokėti iki gruodžio 15 d. Jei šeimai priklausančių pastatų vertė viršija milijoną litų, 1 proc. tarifu apmokestinamas perviršis.
Šio mokesčio mokėtojai bus nustatyti atsižvelgiant į Registrų centro skelbiamą nekilnojamojo turto mokestinę vertę. Pastarąjį kartą masinio vertinimo būdu turto mokestinė vertė buvo nustatyta 2011 m. sausio 1 d. ir galios penkerius metus. Nesutinkantieji su nustatyta verte gali pateikti skundą Registrų centrui iki kovo 31 d.
Turto vertinimu užsiimančios bendrovės „Butas Tau“ direktorius Šarūnas Vareika teigia, kad besidominčiųjų realiomis nekilnojamojo turto vertėmis padaugėjo, tačiau didelio ažiotažo nėra. „Užklausų padaugėjo, norinčių pasikonsultuoti yra, tačiau Registrų centro apskaičiuotos vertės dauguma atvejų yra teisingos ar net mažesnės už realias vertes“, – pabrėžia Š.Vareika.
Tuo tarpu bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis mano, kad šis nekilnojamojo turto įstatymas reikšmingų pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje neturės. Viena vertus, mokestis nėra toks didelis, kad žmonės pradėtų pardavinėti turtą rinkoje – norint greitai atsikratyti turto nelabai likvidžioje Lietuvoje rinkoje nuostolis būtų didesnis, negu sumokėti šį mokestį.
„O ar paklausa sumažės, nes potencialūs pirkėjai matys papildomas išlaidas? Galbūt, bet nemanau, kad tai galėtų smarkiai paveikti rinką, nes nekilnojamojo turto mokestis neišvengiamas ir ateityje jį mokančiųjų ratas plėsis. Be to, tie, kurie šiuo metu perka brangų turtą, finansiškai yra pajėgūs. Tokių mažai apgalvotų pirkimų, kai bankas įsiūlydavo labai brangų turtą, nėra. Taigi nekilnojamojo turto mokestis nelabai atbaidys potencialius pirkėjus“, – mano S.Vagonis.

BFL

“Prabangos” mokesčių įvedimas yra ne tik ekonominis, bet ir socialinio teisingumo klausimas: Lietuva turi mažinti takoskyrą tarp turtingųjų ir vargšų, mažinti nepasitikėjimą valstybe, teigia Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.

“Šiuo atveju mes turime kalbėti ne tik apie tai, kiek įvedę šituos “prabangos” mokesčius surinksime į biudžetą pinigų, bet turbūt dar didesnis yra noras ieškoti ir solidarių valstybei sprendimo būdų, ieškoti bent minimalaus socialinio teisingumo. Šiandien yra didelė takoskyra tarp turtingų ir vargšų, pagal tai Lietuva dabar yra paskutinė Europos Sąjungoje. Tai – ne tas kelias, mes nenorėtume būti kaip Lotynų Amerikos kai kurios valstybės. Jei mes einam demokratinės, išsivysčiusios valstybės keliu, mes turim tą takoskyrą mažinti”, – trečiadienį “Žinių radijui” sakė Seimo Pirmininkė.

Pasak parlamento vadovės, būtent socialinio teisingumo siekimas yra priežastis, dėl kurios pridėtinės vertės mokesčio kėlimas nebūtų išeitis – kadangi dėl to neišvengiamai kiltų kainos, labiausiai nukentėtų kukliau ir skurdžiau gyvenantys žmonės.

I. Degutienės teigimu, turi būti nustatytos konkrečios ribos, skiriančios, tarkime, prabangų automobilį nuo kasdienio, ir pagal tai prabangiems automobiliams įvestas mokestis, o įvedant nekilnojamojo turto mokestį, žiūrėti į vidutinę nekilnojamojo turto vertę ir apmokestinti ją viršijančius būstus. Pasak parlamento vadovės, Seimo narių grupė jau rengia tai reglamentuosiančius įstatymų projektus.

I. Degutienė priminė, kad Lietuva šiuo atveju nebūtų išskirtinė. “Pasižvalgykime po visą pasaulį, kažkodėl mums atrodo, kad mes gyvenam izoliuotoje valstybėje ir esam kitokie negu kiti. Paimkim tą pačią Italiją. Ką naujas premjeras pirmiausia padarė? Pasiūlė nekilnojamojo turto ir “prabangos” mokestį įvesti. Visos valstybės eina tuo pačiu keliu, ir noriu priminti, kad tas pats Tarptautinis valiutos fondas prieš porą metų sakė apie tokių mokesčių didinimą”, – pabrėžė Seimo Pirmininkė.

Pensijų atkūrimas iki 2009 m. lygio, I. Degutienės manymu, yra būtinas: tai susiję su pasitikėjimu valstybe, kadangi visos valdžios grandys žadėjo, kad pensijos bus atkurtos.

“Esant pablogėjusiai finansinei situacijai Lietuvoje, vėl pensininkų sąskaita bandyti tvarkytis – ne tas kelias (…). Turime žymiai plačiau mąstyti negu vien tik dėlioti skaičius ir planus į ateitį”, – tvirtino parlamento vadovė.

Sprendimas įšaldyti pervedimus į pensijų fondus, anot I. Degutienės, būtų tik laikinas, priimtas spręsti krizinę situaciją. Šiuo metu, I. Degutienės nuomone, jaunimui susitaikyti su tokiu dalyku būtų lengviau negu pensininkams su neatkurtomis pensijomis. “Jei jau bendražmogiškai šnekėsim, šiandien pensininkas neturi jokios kitos perspektyvos, jis sovietmečiu yra užsidirbęs tą savo kuklią pensiją. O tie, kas dar yra jauni ir dar gali užsidirbti, tai jei vieni metai bus keblesni, nesurinks per tuos metus dar tiek į kaupiamąją sąskaitą, dar turi visą gyvenimą prieš akis”, – sakė Seimo Pirmininkė.

I. Degutienė išreiškė viltį, kad abi liberalų partijos šiuo atveju pademonstruos supratingumą, net jei tai ir ne visiškai atitinka jų ideologiją. Seimo vadovė priminė, kad koalicija sėkmingai ir stabiliai dirba jau trejus metus, per tą laiką ne kartą teko siekti kompromisų, bet dėl jų buvo susitarta.

Seimo Pirmininkė antradienį kreipsis į Finansų ministeriją ir Seimo Biudžeto bei finansų komitetą, prašydama bendromis pastangomis kuo greičiau paruošti Prabangos mokesčių projektus ir prašys visų Seimo frakcijų paramos juos priimant.

Tai Seimo Pirmininkė pažymėjo pirmadienio vakarą savo iniciatyva surengusi TS-LKD vadovybės susitikimą dėl Vyriausybės siūlomo 2012 m. biudžeto projekto.

Seimo Pirmininkės nuomone, norint subalansuoti biudžetą nemažinant pensijų, taip pat siekiant socialinio teisingumo, būtina kuo skubiau priimti vadinamuosius prabangos mokesčius, kuriuos sudarytų dalies nekilnojamojo turto mokestis bei mokestis už įvairias prabangos prekes: jachtas, prabangius automobilius, sraigtasparnius, brangakmenius ir pan.

Seimo Pirmininkė taip pat prašo visų Seimo komitetų dar kartą peržiūrėti biudžetinius prioritetus, investicinius projektus ir kitas biudžeto eilutes taip ieškant papildomų taupymo resursų, o Vyriausybę ragina dar aktyviau kovoti su šešėline ekonomika.

Seimo vadovė pabrėžia, kad stabilumas visuomenėje yra ne mažesnė vertybė nei subalansuotas biudžetas.

I. Degutienė pritaria Vyriausybės nuostatai, kad biudžeto deficitas neturi būti didesnis nei Mastrichto kriterijus – 3 proc. BVP, tačiau mano, kad tai daryti skurdžiausių ar labiausiai pažeidžiamų gyventojų sąskaita būtų socialiai neteisinga, kad toks žingsnis dar labiau didintų atotrūkį tarp vargingųjų ir turtingųjų, kuris Lietuvoje ir taip yra vienas didžiausių ES.

I. Degutienė primena, kad įvesti nekilnojamo turto mokestį neseniai ryžosi Graikijos parlamentas, tokį mokestį įsivesti Lietuvai siūlo ir TVF.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė abejoja, kad Seimas pritartų Vyriausybės siūlymui nuo Naujųjų metų atkurti sumažintas pensijas tik 50 procentų.

“Seimas, kaip viena iš valdžios grandžių, šiuo klausimu taip pat yra viešai įsipareigojęs vyresnio amžiaus piliečiams. Žinodama nuotaikas Seime, taip pat ir didžiausioje valdančioje Tėvynės sąjungos frakcijoje, kai kurių TS deleguotų ministrų nuostatas, labai abejoju, kad parlamentas pritartų tokiam liberalų iniciatyva atsiradusiam pasiūlymui. Jei norime išsaugoti bent minimalų piliečių pasitikėjimą Seimu ir apskritai valdžia, jei norime stabilumo valstybėje, jei esame dėkingi savo piliečiams už parodytą kantrybę krizės metu, privalome vykdyti šį savo viešą įsipareigojimą”, – sakė Seimo Pirmininkė.

Nuo lapkričio 1 d. vilniečiai bei miesto svečiai, statantys automobilius Vilniaus centre esančiose savivaldybei priklausančiose stovėjimo aikštelėse – už šias paslaugas moka mažiau.

Valandos trukmės automobilio ar kitos transporto priemonės stovėjimas požeminėje Gedimino pr. 9A bei daugiaaukštėje Tilto g. 14 aikštelėse kainuoja 2 litus. Toks įkainis taikomas bet kuriuo paros metu.

Pasak aikšteles prižiūrinčios savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ direktoriaus Ginto Bliuvo, tikimasi, kad toks savivaldybės sprendimas padės sumažinti transporto srautų kiekį pačioje miesto širdyje – senamiestyje. „Šiose aikštelėse itin patogu palikti automobilį, jei reikia patekti į patį miesto centrą, senamiestį ir nesinori stovėti kamščiuose ar sukiotis vienpusėse gatvėse“, – sako G.Bliuvas.

Nuo šių metų rugsėjo mėn. Vilniaus miesto senamiestyje kursuoja nauji, ekologiški, dujomis varomi 88 ir 89 maršrutų autobusai. Maršrutai driekiasi Gedimino prospektu, Maironio ir Pylimo gatvėmis iki Rotušės. Jie sujungia keturias dideles automobilių statymo aikšteles – esančią prie Seimo, požeminę Gedimino prospekte bei daugiaaukštę Tilto gatvėje ir Tymo kvartale.

G.Bliuvas pabrėžia, jog Gedimino bei Tilto gatvėse esančiose aikštelėse miesto savivaldybė patvirtino ne dažniau nei kas trys mėnesiai kintantį valandinį įkainį. Jis gali siekti nuo 2 iki 4 Lt, atsižvelgiant į minėtų stovėjimo aikštelių užimtumą. Vidutiniam užimtumui per tris mėnesius pasiekus 80 proc., įkainis bus laipsniškai didinamas. Vidutiniam užimtumui esant 50 proc. ir mažiau – stovėjimo įkainis atitinkamai laipsniškai mažinamas.

„Vairuotojai, statantys automobilius šiose aikštelėse, taip pat turėtų nepamiršti, kad su vienkartiniais automobilių stovėjimo aikštelių Gedimino bei Tilto gatvėse bilietais – Senamiesčio 88 ir 89 autobusais gali važiuoti nemokamai. Taip pat šiuose maršrutuose veikia ir kiti Vilniaus viešojo transporto bilietai“, – teigia savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ vadovas.

Nuo lapkričio 23 d. Senamiesčio 88 ir 89 autobusais nemokamai galima važiuoti ir su automobilių stovėjimo aikštelėje Maironio gatvėje įsigytais automobilių stovėjimo aikštelės bilietais. „Vairuotojas pastatęs automobilį aikštelėje šalia Tymo turgaus ir iš anksto sumokėjęs už automobilio stovėjimą į bilietų automatą, gaus pirmąjį bilietą, skirtą palikti automobilyje, įrodantį, kad už automobilio stovėjimą sumokėta, o planuodamas važiuoti Senamiesčio autobusais, turi dar kartą paspausti automato bilieto išdavimo mygtuką kurio pagalba gaus antrąjį bilietą, skirtą važiuoti 88 ir 89 autobusais”, – sako G. Bliuvas.

Automobilių stovėjimo aikštelė Maironio gatvėje patenka į geltonąją rinkliavos zoną, kurioje automobilio statymas vieną valandą kainuoja 2 Lt. Antrasis bilietų automato išduotas bilietas galioja Senamiesčio autobusuose vieną dieną, galiojimo data nurodoma ant bilieto.

Daugiau informacijos apie Vilniaus transporto sistemą bei susisiekimo paslaugas šalies sostinėje: www.vilniustransport.lt

Europos Komisija pasiūlė naują finansinių sandorių mokestį. „Norime teisingiau paskirstyti mokestinę naštą ekonomikoje. Iki šiol finansų sektorius mokėjo mažiau mokesčių nei kiti.

Jei šis sektorius mokėtų PVM, Europos šalių biudžetai papilnėtų 18 mlrd. eurų per metus. O juk finansų sektoriaus pelningumas aukštesnis nei daugelio kitų ekonomikos sektorių, o vadovų atlyginimai net 40 proc. didesni. Per krizę bankus šalys gelbėjo mokesčių mokėtojų lėšomis. Tad dabar siekiame deramo finansų sektoriaus indėlio į viešuosius finansus“, – įstatymo būtinybę „Veidui“ aiškino už mokesčių politiką atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta.
Kodėl bankai ir kitos finansų įstaigos lig šiol buvo mažiau apmokestinti? A.Šemetos manymu, ir dėl istorinių dalykų: anksčiau jie daugiau versdavosi finansavimo ir santaupų paslaugomis ir tik pastaruosius dvidešimt metų finansų sektoriuje paplito prekyba vertybiniais popieriais. Kai kurias tos prekybos rūšis galima pavadinti spekuliacinėmis. Pavyzdžiui, aukšto dažnio prekyba – tai yra per sekundės dalis kompiuterio atliekamos operacijos, paprastai skirtos rizikuoti ir spekuliuoti rinkose. Tokie sandoriai nekuria ilgalaikės ekonominės vertės ir dažnai būna rizikingi.
Bankai žinią apie siūlomą mokestį sutiko skirtingai. Tradiciniai, kurių verslas daugiausiai susijęs su paskolų ir taupymo paslaugų teikimu, jam neprieštarauja, aštriau reaguoja tie, kurie verčiasi ir pelnosi iš prekybos finansiniais instrumentais. „Tačiau man svarbu, kad idėją palaiko net 65 proc. ES gyventojų, panašus procentas ir Lietuvos piliečių, ir šis skaičius vis auga“, – tvirtina A.Šemeta.
Finansinių sandorių mokestis būtų taikomas tik finansų institucijų tarpusavio sandoriams, piliečių ir smulkaus verslo sandoriams jis neturėtų įtakos. Taip pat nebus apmokestinamos akcijų ir obligacijų emisijos pirminėse rinkose, skirtos realios ekonomikos finansavimui. Mokestis kasmet papildytų šalių biudžetus 57 mlrd. eurų. Kiek susidarytų Lietuvoje, kol kas nėra skaičiuota. EK siūlo tik minimalų mokesčio tarifą, 0,1 proc. tarifą prekybai akcijomis ir obligacijomis ir 0,01 proc. kitiems išvestiniams produktams, o šalys galėtų taikyti ir didesnius. Mokestis būtų taikomas pagal finansinės institucijos ar jos filialo registracijos vietą: jei Lietuvoje įsikūręs investicinis fondas per savo partnerius pirks akcijas Londone arba Niujorke, mokestis už sandorį bus mokamas į Lietuvos biudžetą. Dalis mokesčio sumos patektų į ES biudžetą, tiek pat sumažindama nacionalinius įnašus. Mokestis įsigaliotų nuo 2014 m.

BFL

Druskininkų savivaldybė įvedė naują mokestį už naudojimąsi miesto viešąja infrastruktūra. Poilsiautojai už kiekvieną praleistą naktį miesto viešbučiuose, SPA centruose ar sanatorijose privalės susimokėti po 2 litus. Tačiau prieš tokį mokestį sukilo verslo bendruomenė, praneša lrt.lt.

Turistų srautai Druskininkuose auga. Per pirmą šių metų ketvirtį kurortą aplankė beveik 40 proc. daugiau užsieniečių nei pernai, lietuvių – 25 proc. daugiau. Lietuvos poilsiautojai čia vidutiniškai praleidžia tris paras, užsieniečiai, dauguma – rusai, lenkai ir baltarusiai – po šešias.

Tad įvedus naują vadinamąjį “Pagalvės” mokestį, lietuviui už nakvynę tektų papildomai sumokėti 6 litus, užsieniečiui – 12 litų. Už kiekvieną naktį – po 2 litus.

“Mokestį žmogus susimokės, mokėdamas už gautą paslaugą apgyvendinimo paslaugų įmonėje, o ši įstaiga mėnesio pabaigoje surinktas lėšas perves į miesto biudžetą. Mokestis bus atskiras, išskirtas ir čekyje, nes tai yra rinkliava, kuri neapsimokestina PVM”, – aiškino Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius.

Numatyta ir lengvatų. Naujo mokesčio nemokės kurorto svečiai, kurių gydymo ir reabilitacijos paslaugas dengia privalomasis sveikatos draudimas, bei vaikai, besigydantys “Saulutės” ir “Baltarusijos” sanatorijose.

Per metus tikimasi surinkti iki 1,5 mln. litų, kurie bus panaudoti kurorto infrastruktūrai gerinti.

“Kaip pastebėjote, mieste labai daug naujų parkų, skverų, paplūdimių. Reikia valyti tvenkinius, tvarkyti gėlynus. Suprantama, kad visa tai kainuoja. Suprantama, kad reikia lėšų rinkodarai, reikia daugiau renginių. Ir visa tai darėme tik biudžeto sąskaita”, – teigė Druskininkų vicemerė Kristina Miškinienė.

Tačiau verslininkai piktinasi nauju mokesčiu, esą įvestu nepasitarus su jais.

“Negerai mokestį įvesti vidury metų, kai sutartys sudarytos su agentūromis iki metų pabaigos, pinigai, avansai sumokėti, yra numatyta, ką klientas turi gaut ir kiek jis moka. Vadinasi, tai reikia dengti savo sąskaita. Jeigu dirbi nuostolingai, tai gali sumažinti tik darbo užmokestį”, – kalbėjo Druskininkų sveikatinimo įstaigų asociacijos prezidentas Valdas Trinkūnas.

Pasak vicemerės, miestas verslininkams yra suteikęs lengvatų už 2 mln. litų, todėl jie privalo padėti tvarkyti miestą. Juolab kad, šiemet sumažinus PVM mokestį, kainos viešbučiuose nesumažėjo, tad naują mokestį gali padengti ir patys verslininkai.

“Dabar verslas turi padėti mums surinkti iš poilsiautojų tuos simbolinius 2 litus”, – teigė K. Miškinienė.

Kaimyninėje Latvijoje, Jūrmalos kurorte, yra du mokesčiai – už nakvynę ir už įvažiavimą. Palangoje tenka mokėti už automobilių statymą, į Neringą galioja įvažiavimo mokestis.