Kodėl vienos tautos klesti, kitos – skursta? Į tokį klausimą mėgina atsakyti du amerikiečių ekonomistai Daronas Acemoglu ir Jamesas A.Robinsonas. Jų knyga „Kodėl tautos suklumpa. Galios, klestėjimo ir skurdo šaknys“ JAV pastarosiomis savaitėmis tapo bestseleriu.

Maxas Weberis į panašų klausimą atsakymo ieškojo protestantiškoje etikoje. Amerikiečių ekonomistai išsamioje valstybių istorinės ir ekonominės raidos studijoje pateikia tokį atsakymą: klestėjimą lemia efektyviai veikiančios valstybės institucijos ir demokratija. Šalyse, kuriose valstybės institucijos veikia blogai, gaji autokratija, plinta skurdas.
Beje, minėti mokslininkai pabandė žvilgtelėti ir į ateitį. Jų nuomone, Kinijos, sparčiausiai besivystančios valstybės, ekonominė ir finansinė galia ateityje vėl susilpnės, jei nepasikeis režimas ir šalis išliks diktatoriška, valdoma vienos partijos. O štai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys net ir po šimto metų gyvens turtingiau bei geriau nei Pietų Amerika, Afrika ar arabų šalys.
Nelengvais laikais, ūkiui tik atsigaunant po krizės, tokios pranašystės ir lietuviams galėtų būti tarsi balzamas. Valstybės institucijos sukurtos, demokratija veikia, gerovei pagrindas yra. Tačiau nepasitenkinimo, nepasitikėjimo valstybės institucijomis, o pastaruoju metu net agresyvumo – labai daug. Vargu ar tai galima paaiškinti vien ekonominiais nepritekliais ar paaštrėjusia politine kova artėjant rinkimams.
Greičiausiai ne vien institucijų sukūrimas Vakarų pavyzdžiu yra sėkmės garantas. Nemažai lemia ir jų vadovai. Stebint pastarojo meto Lietuvos įvykius matyti, kad būtent vadovams pritrūksta liberalaus, demokratinio supratimo ar tiesiog sveiko proto. Neretai dėl smulkmenų, kurios ilgainiui virsta didelėmis problemomis.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš porą savaičių perskaitė trečią savo metinį pranešimą. Politologai jau įvertino, kas jame buvo geriau ar blogiau nei ankstesniuose. Pastebėta, kad prezidentė rečiau vartojo įvardį „aš“ ir dažniau minėjo „mes“. Tačiau esminis bruožas, palyginti su Valdo Adamkaus pranešimais, vis dėlto išliko. Dėl daug ko galima kritikuoti V.Adamkų, bet esminė savybė V.Adamkaus prezidentavimo metais buvo ypač ryški: skleisti ir ginti liberalios demokratijos vertybes.
Sunku įsivaizduoti, kad „prie Adamkaus“ būtų mėginama bausti ar kaip nors kitaip persekioti nesutinkančius, nepritariančius, turinčius kitokią nuomonę piliečius. Štai po geros savaitės bus nagrinėjama byla, iškelta Vilniaus universiteto profesoriui Povilui Gyliui. Prisipažinsiu, nesu profesoriaus ir jo vadovaujamo visuomeninio judėjimo keliamų idėjų šalininkas. Tačiau tai, kad byla iškelta vien dėl to, jog P.Gylys vaikštinėjo prie Prezidentūros ir protestavo prieš mergaitės paėmimą gegužės 17 d. Garliavoje, verčia manyti, kad valstybėje ne viskas gerai.
Beje, patys Garliavos įvykiai, kai šeimos konfliktas dėl vaiko virto valstybinio masto problema, rodo, kaip neatsakingai veikė valstybės institucijos, ministerijų ir net šalies vadovai.
Teismas laukia ir kovo 17 d. prie Seimo vykusio mitingo, kuriame reikalauta grąžinti į darbą buvusius FNTT vadovus, organizatorių. Dėl to, kad mitingas vyko valanda anksčiau ir dviem šimtais metrų toliau numatytos vietos. Sveikas protas sakytų, kad smerkti reikėtų valdininkus, numačiusius vietą mitingui rengti purvyne, bet teisiami protesto organizatoriai.
Dar keisčiau atrodo, kai mėginama vaikyti žmones, kreidelėmis ant grindinio piešiančius žodį „Tiesos“. Žinant mūsų valdininkijos įprotį žiūrėti valstybės vadovams į lūpas, kyla klausimas, ar prezidentei nevertėtų atkreipti institucijų vadovų dėmesio į su demokratijos vertybėmis prasilenkiančius veiksmus? Ar Lietuva dar turi premjerą, atsakingą už krašto valdymą? Ko tyli sveiko proto teisingumo ir vidaus reikalų ministrai?
Kiek aprimus aistroms po FNTT skandalo paaiškėjo, jog Vitalijus Gailius iš posto buvo išspirtas tik dėl to, kad jį rėmė konservatoriai. Prezidentūrai ir liberalcentristams tai nepatiko, nes jų statytinis buvo kitas – Kęstutis Jucevičius. Taigi, pasinaudojus pirma proga, suvirpinus melo detektoriaus rodmenis, V.Gailius ir jo pavaduotojas buvo išmesti į gatvę. O visuomenei iki šios dienos taip ir neatsakyta į klausimus, kas nutekino informaciją dėl „Snoro“ banko nacionalizacijos. Kas padarė žalą valstybei?
Nekaip atrodo ir VSD bei Generalinės prokuratūros laikysena Eglės Kusaitės byloje. Sveikas protas sako, kad jaunos merginos pasvaičiojimai apie „šventą karą“ ir kovą su blogio imperija buvo nesubrendusio žmogaus naivumas, ir nieko daugiau. Tačiau VSD ir Generalinė prokuratūra ėmė persekioti E.Kusaitę kaip amžiaus teroristę. Dabar jau keliamos bylos už paburnojimus prieš prokurorus, nors teisingiau ir išmintingiau būtų tiesiog pamokyti merginą mandagesnio elgesio. Kai to nėra, kyla klausimas, kodėl vienai teisėjai galima kalbėti, ką nori ir prieš ką nori, o nesubrendusiai merginai už kalbas viena po kitos keliamos bylos.
Negyvename uždarame pasaulyje ir žmonės mato, kaip panašiais atvejais elgiamasi senesnes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse. Štai Vokietijoje beveik dvejus metus piliečiai, nesutinkantys su valdžios planais plėsti Diuseldorfo geležinkelio stotį, blokavo bet kokius darbus. Valdžia derėjosi, ardė protestuotojų pastatytas barikadas, specialia technika pjaustė grandines, kuriomis protestuotojai buvo prisirišę. Prievartos ir teisinių veiksmų imtasi tik prieš smurtautojus. Tai ką darytų Lietuvos valdžia, policija, jei mūsų šalyje, taip kaip Vokietijoje, protestuotojai prisirakintų prie geležinkelio bėgių?
Jungtinėse Amerikos Valstijose kilęs judėjimas „Okupuok Volstritą“ – kitas pavyzdys. Protestuotojai miestų aikštėse ir parkuose pasistatė palapines ir žadėjo nesitraukti tol, kol valdžia nesiims priemonių mažinti socialinę atskirtį. Policija savo ruožtu jėgą panaudojo tik tuomet, kai demonstrantai ėmė kelti grėsmę visuomenei.
Visa tai, atrodytų, smulkmenos, bet jos daug ką pasako apie svarbiausių institucijų, jų vadovų laikyseną, demokratijos suvokimą. Iš čia randasi ir nepasitikėjimo, neteisybės jausmas.
Kai prezidentė pritaria, o premjeras nusišalina nuo šių procesų, ima kurtis visuomeniniai judėjimai vis skambesniais pavadinimais ir pareiškimais apie valstybės uzurpaciją. Gal tai į naudą? Juk, kaip teigia minėti JAV ekonomistai, demokratija padeda klestėti ekonomikai.
Gal tai išeis į gerą, gal vadovai padarys išvadas. Valstybės institucijos veiks efektyviau. Valdyti juk reikia ne tik norėti, bet ir mokėti. Bent jau mokytis…

Kęstutis Petrauskis

Įkirta
Valdyti juk reikia ne tik norėti, bet ir mokėti. Bent jau mokytis.

Dauguma, t. y. 72 proc., Europos Sąjungos gyventojų už prekes, kurios nekenkia aplinkai, yra pasirengę mokėti brangiau. Lietuvoje taip teigia 66 proc. gyventojų.

Tai rodo „Flash Eurobarometer“ – didžiausio visuomenės nuomonės tyrimo Europoje, kuriuo remiantis priimami politiniai sprendimai – duomenys.

Tyrimo, kurį vykdė tarptautinė kompanija TNS, metu buvo siekiama išsiaiškinti visų Europos Sąjungos ir kiekvienos valstybės-narės gyventojų požiūrį į aplinkos apsaugos klausimus. Jo metu nustatyta, kad Lietuva kartu su Rumunija ir Bulgarija patenka į trejetuką ES valstybių, kuriuose gyventojams iš esamų produktų etikečių sunkiausia nustatyti, ar jie yra nekenksmingi aplinkai. Tik 28 proc. mūsų šalies gyventojų teigė, kad tai jiems nesukelia jokio vargo. Šioje srityje pirmauja Suomija, kur 64 proc. apklaustųjų sakė iš esamų etikečių lengvai atskiriantys, ar produktas yra „draugiškas aplinkai“.

69 proc. ES piliečių teigia, kad jie imasi nepakankamai priemonių, kad efektyviai naudotų natūralius išteklius, kuomet tarp Lietuvos gyventojų šis skaičius siekia 80 proc. Daugiau nei pusė, t. y. 59 proc., mūsų šalies gyventojų teigia, kad jiems asmeniškai svarbi gamtos apsauga, o 83 proc. lietuvių mano, kad aplinkosaugos problemos turi tiesioginę įtaką jų kasdieniam gyvenimui.

Kita vertus, lietuviai mažiausiai iš visų Europos Sąjungos piliečių tiki, kad progresą šalyje labiausiai atspindi socialiniai ir aplinkos apsaugos kriterijai – taip mano tik 10 proc. apklaustųjų. Kuomet pagal šį rodiklį pirmaujančioje Švedijoje taip manančiųjų yra 25 proc.

Taip pat patenkame ir tarp valstybių, kurių gyventojai mažiausiai tiki, kad gamtos apsauga gali prisidėti prie ES ekonomikos augimo. Taip mano 66 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Skeptiškesni šiuo klausimu tik mūsų kaimynai estai, tarp kurių šis procentas siekia 64. Tuo metu aktyviausiai gamtos apsaugą su ekonomikos augimu sieja Kipro gyventojai.

60 proc. ES piliečių teigia, kad jie yra gerai informuoti apie aplinkosaugos problemas. Šis skaičius išaugo, palyginti su 2007 m., kuomet siekė 55 proc. Aplinkos apsaugos problemos, kurios labiausiai kelia nerimą europiečiams, yra žmogaus sukeltos katastrofos (pvz., naftos išsiliejimas, pramonės keliamos problemos ir kt.), vandens užterštumas ir oro tarša. Nustatyta, kad daugiausia informacijos šioje srityje turi Švedijos gyventojai.

Įdomu tai, kad labai svarbų vaidmenį šioje informacijos grandinėje vaidina televizija. Paprašyti įvardinti šaltinius, kuriais labiausiai pasitiki aplinkos klausimais, europiečiai dažniausiai minėjo ne tik mokslininkus, aplinkos apsaugos asociacijas ir organizacijas, bet ir televiziją.

64 proc. europiečių mano, kad aplinkos apsaugos klausimai turi būti sprendžiami Europos Sąjungos mastu. Didžioji dalis, t. y. 61 proc., Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad šiuos klausimus reikia spręsti suvienijus tiek ES, tiek nacionalines pajėgas. Iš visų ES narių daugiausiai gyventojų, manančių, kad aplinkos apsaugos sprendimus reikia patikėti savo vyriausybei, yra Didžiojoje Britanijoje.

„Flash Eurobarometer“ tyrimas buvo atliktas 2011 m. balandžio-gegužės mėnesiais, o jo metu apklausta beveik 27 tūkst. ES gyventojų nuo 15-os metų. Tyrimą inicijavo Europos Komisija. Jis atliktas TNS LT telefoninių apklausų centre. Šis centras atlieka viešosios nuomonės, taip pat vartotojų, pirkėjų ar kitų tikslinių segmentų tyrimų apklausas.

Saugių ir nuo išteklių tiekimo nepriklausomų elektrinių norime, tačiau daugiau mokėti už švarią energiją sutinka tik 14 proc. Lietuvos gyventojų.

Tai, kad Lietuvoje dygsta vėjo jėgainės, vertinama dvejopai. Pirmiausia orą malantys malūnai tautiečiams leidžia pasijusti “labiau europiečiais”, o ir perspektyva išvengti monopolinio tiekėjo sąskaitų daugeliui atrodo patraukli. Bet jei pats nesi tokio malūno šeimininkas ar investuotojas į vėjo jėgainių parkus – tuoj pat prisiminsi, kad tie malūnų sūkiai mums kainuoja, nes tokiu būdu gaminama energija yra dotuojama, ir gana dosniai – ji superkama po 30 ct už kilovatvalandę. Saulės elektros energijos gamintojui mokama net iki 1,63 Lt. Tuo tarpu laisvojoje Lietuvos elektros rinkoje šių metų liepos mėnesį kilovatvalandė tekainavo 15,53 ct, nors įprasta, kad rinkos kainos dėl remontui stabdomų termofikacinių elektrinių ir mažesnio vandens debeto (galimo paimti per valandą vandens kiekio) upėse vasarą būna didesnės nei žiemą.
Virgilijus Poderys, elektros perdavimo tinklus valdančios bendrovės “Litgrid” generalinis direktorius, ne kartą iš Lietuvoje projektus įgyvendinančių užsieniečių yra girdėjęs, kad mūsų šalyje sudarytos palankios sąlygos tiek vėjo, tiek saulės energetikai plėtoti. “Vertinant jas, reikėtų atsižvelgti į tris etapus: supirkimo tarifą, jėgainės prijungimo prie tinklų sąlygas ir balansavimo paslaugos tiekimą. Taigi faktiškai elektros iš atsinaujinančių išteklių gamintojai remiami ne vien tik superkant jų pagamintą energiją”, – tvirtina V.Poderys.
Apie tai, kad sąlygos privačiam verslui palankios, galima spręsti ir iš pasirengusiųjų plėtoti projektus skaičiaus. Vėjo elektrinių šiuo metu pageidaujama statyti tiek, kad bendra momentinė jų galia galėtų siekti 1500 MW. Šiuo metu Lietuvos vartotojų poreikiams patenkinti pakanka 1800 MW (o vasarą energijos suvartojimas dar sumažėja). Ir nors apskaičiuota, kad sausumoje pastatytos vėjo jėgainės realiai teišnaudoja iki 30 proc. maksimalios galios (jūroje stovinčių malūnų efektyvumas būtų didesnis – 45–47 proc.), tačiau vertinant perdavimo, skirstymo ir balansavimo sistemų galimybes rizikuoti neverta: V.Poderys įsakmiai primena, kad elektra namie privalo būti bet kuriuo metu.

Vėjo malūnų utopijos

Vėjo energetikos plėtotojai mėgsta kartoti, kad Lietuva galėtų išsiversti ne tik be atominės, bet ir be dujomis kūrenamų elektrinių – puikiausiai apsirūpintume elektra pasitelkę vien vėjo ir saulės technologijas. Tačiau “Litgrid” atstovai yra apskaičiavę, kad norint šalį aprūpinti vien vėjo jėgainėse, kurios dažniausiai kyla tam palankiausiame pajūrio regione, pagaminta elektra, tektų visą Lietuvai priklausančią Baltijos pakrantę tris kartus apjuosti kas 100 metrų “susmaigstytais” malūnų bokštais.
Toks scenarijus, žinoma, utopinis dėl kelių priežasčių. Pirma, ne visos jėgainės statomos pajūryje, be to, dalį švarios energijos mums gamina upės, saulė, biodujos ir kiti atsinaujinantys ištekliai. O antra ir svarbiausia priežastis yra gamybos rezervai, kurie privalo garantuoti elektros tiekimą tuo atveju, jei švarioji energija dėl vienos ar kitos priežasties “nutiltų”.
“Svarstydami tokį utopinį scenarijų matome, kad jam įgyvendinti reikėtų mažų mažiausiai pusę milijardo litų investuoti į egzistuojančias elektros perdavimo linijas ir dar maždaug milijardą – į naujos iškastinio kuro elektrinės statybą, nes dabar turimų, netgi paleidus jas visu galingumu, nebeužtektų. Be to, vartotojų tarifuose gamybai iš atsinaujinančių išteklių remti skiriama suma padidėtų 19 kartų – nuo 0,86 iki 16 ct”, – teigia V.Poderys.
Nors iš pirmo žvilgsnio papildomi 15–16 ct už kilovatvalandę neatrodytų mirtinas smūgis, tarptautinio tyrimo duomenimis, tik 14 proc. Lietuvos gyventojų apskritai sutiktų brangiau mokėti už energiją, pagamintą atsinaujinančių šaltinių. Danijoje tokių rasta 52, Didžiojoje Britanijoje – 48, Vokietijoje bei Estijoje – 32, Latvijoje – 19 proc. Ir tai sugrąžina prie realybės.

Spaudžia per žemos lubos

O realybė tokia, kad Lietuva rengiasi Visagino atominės elektrinės statybai ir yra įsipareigojusi iki 2020 m. prijungti prie tinklų 500 MW maksimalios galios vėjo jėgainių. Ir ne daugiau, nors Vėjo energetikos asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas tokių lubų, į kurias vėjininkai savo malūnais įsirems jau po metų ar dvejų, niekaip negali pateisinti.
“Laikas baigti investuoti į vakarykštę dieną. Energetikos ateitis priklauso atsinaujinantiems ištekliams”, – įsitikinęs Klaipėdos universiteto profesorius ir moksliniais tyrimais besiverčiančios bendrovės “Eksponentė” vadovas. Mokslininko teigimu, jokių papildomų elektrinių statyti tam, kad Lietuvoje pusę suvartojamos energijos galėtų “prisukti” vėjo malūnai, nebūtina. Rezervo problemos išnyks, kai prie elektros tinklų pradės jungtis tūkstančiai paliekamų krautis lietuvių elektromobilių.
“Kadangi elektromobiliai paprastai važiuoja trumpesnį laiką, nei stovi prijungti prie tinklo, įkrauti tokių mašinų akumuliatoriai taps puikiu energijos rezervu. Ekonomiškesnį energijos naudojimą ateityje turėtų užtikrinti ne tik vargiai besistumianti pastatų renovacija, bet ir išmaniųjų elektros tinklų diegimas. Tokie tinklai buitiniams prietaisams automatiškai parinktų palankiausią šeimininko kišenei veiklos režimą. Juk vien kaitriąsias lemputes pakeitus LED šviesos diodais, apšvietimo sąnaudos sumažėtų dešimt kartų”, – vardija tikrai energetikos revoliucijai ruoštis raginantis profesorius.
“Tai, kad dabartinė valdžia, bandydama nusimesti nuo savo pečių atsakomybę dėl sparčiai brangstančių kuro išteklių, verčia šalies gyventojus gilintis į energijos gamybos ir tiekimo subtilybes, yra nepateisinama. Energetika neturėtų tapti eilinio vartotojo galvos skausmu, nes egzistuoja daugybė žmogaus intelekto labiau vertų dalykų. Padėtis, į kurią patekome, tėra atkaklaus valdančiųjų priešinimosi darnios plėtros principams išdava”, – griežtai apibendrina S.Paulauskas.

Pasauliniai kontekstai

Stodama į ES Lietuva įsipareigojo, kad 2010 m. atsinaujinančių išteklių dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse turi sudaryti daugiau kaip 7 proc. Faktiškai pavyko pasiekti 15,6 proc. rodiklį, tačiau tai, pasak “COWI Lietuva” energetikos ir aplinkosaugos padalinio direktoriaus Martyno Nagevičiaus, lėmė ne tiek vėjo ir kitokių atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių plėtra, kiek po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo smarkiai sumažėjęs šalyje gaminamos elektros kiekis. “Vis dėlto netgi skaičiuodami “žalios” elektros dalį tarp galutinio suvartojimo galime džiaugtis 9,6 proc. rodikliu. Bet vis dar atsiliekame nuo ES vidurkio, kuris yra maždaug 15 proc., ir nuo pasaulinio vidurkio, siekiančio 19 proc.”, – dėsto ekspertas.
Pavyzdžiui, pagal vėjo panaudojimą vienam kvadratiniam kilometrui teritorijos ploto Lietuva atsilieka ne tik nuo daugelio jūrinių ES valstybių, bet ir nuo Vengrijos bei Čekijos.
Vasaros pradžioje Seimo patvirtintame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta iki 2020 metų “žalios” elektros dalį suvartojamoje energijoje padidinti dar daugiau nei dvigubai – iki 20 proc. Tuo tarpu ES dar prieš Fukušimos avariją buvo suplanavusi, kad iki 2020-ųjų elektra iš atsinaujinančių energijos išteklių turės sudaryti daugiau nei trečdalį suvartojamos elektros energijos.
“Vien 2010 m. visame pasaulyje į atsinaujinančių išteklių energetiką buvo investuota per 200 mlrd. JAV dolerių, ir šios investicijos kasmet padidėja maždaug trečdaliu. Elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos pajėgumai per metus pasaulyje padidėjo apie 90 GW. Jau pernai “žalios” elektros pasaulyje pagaminta pusantro karto daugiau nei atominėse elektrinėse”, – dėlioja pasaulinio konteksto skaičius M.Nagevičius.
Taip pat jis priduria, kad Lietuva turi teorinių galimybių pagal atsinaujinančios energijos panaudojimą išsiveržti į ES lyderius, nes pagal dirbamos žemės ir miško (biokuro šaltinių) plotą, tenkantį vienam energijos vartotojui, pirmaujame visoje Europos Sąjungoje. Didelė dalis šilumos mūsų pastatams šildyti gaminama centralizuoto jos tiekimo sistemų katilinėse, o efektyviai panaudoti biokurą tokiose katilinėse nėra sudėtinga. Daugelis kitų valstybių panašių galimybių neturi, nes centralizuotas šildymas jose mažiau populiarus. Deja, kol kas centralizuoto šilumos tiekimo katilinėse ir elektrinėse biokuras Lietuvoje nesiekia nė penktadalio viso sunaudojamo kuro.