Iki kovo žadama sukurti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį. Kad tarifinį mokytojų darbo apmokėjimą reikia keisti etatiniu, kalbėta dar nuo 2004-ųjų, o 2007 m. net buvo pereita prie darbų: 12 šalies mokyklų dalyvavo etatinio apmokėjimo eksperimente. Vis dėlto per daugiau nei dešimtmetį etatinio apmokėjimo modelis taip ir nebuvo parengtas, tad ekspertai klausia, kaip pavyks sukurti visiems įtinkantį modelį vos per porą mėnesių ir kaip padidės krūvis mokytojams, kad jie „susirinktų“ etatą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dabar pakankamu laikomas mokytojo darbo krūvis arba jo „etatas“ yra 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę, prie kurių pridedama ir nekontaktinių pedagoginių valandų už ruošimąsi pamokoms, mokinių darbų taisymą. Panašiai tiek, 18,25 kontaktinės valandos, vidutiniškai ir dirba Lietuvos mokytojai.

Simboliška, tačiau nors dviejų trečdalių Lietuvos mokytojų darbo krūvis yra laikomas pakankamu, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) teigimu, dauguma jį turinčių mokytojų neatskaičius mokesčių uždirba nuo 465 iki 516 eurų, arba mažesnį nei vidutinį atlyginimą Lietuvoje (2016 m. II ketv. 771 eurą „ant popieriaus“). Todėl ŠMM rugpjūtį pristatytoje analizėje „Kiek uždirba Lietuvos pedagogai“ teigiama, kad vienas svarbiausių uždavinių – pasiekti, kad mokytojai deramą atlygį užsidirbtų turėdami tik 18 kontaktinių valandų per savaitę. Daugiau užsidirbti mokytojai gali, jei veda daugiau pamokų (2015 m. 85 proc. šalies mokytojų turėjo daugiau nei 18 kontaktinių valandų).

Vis dėlto ŠMM analizėje pabrėžiama, kad turėdami daugiau pamokų mokytojai skiria mažiau laiko joms pasirengti ir savo kvalifikacijai tobulinti. Be to, daliai pedagogų susirinkus kuo daugiau pamokų, mažiau galimybių turi dirbantieji ne visu krūviu ar tie mokytojai, kurie apskritai neturi darbo.

Tačiau kaimo mokyklose 40 proc. mokytojų krūvis nesiekia šalies vidurkio, o 9 proc. visų mokytojų turi mažiau kaip 9 kontaktines valandas per savaitę. Taigi, kaip pasikeitus atlygio skaičiavimo tvarkai staiga išaugs darbo krūvis? Ar su pedagogais, turinčiais mažesnį nei normalus krūvį, arba mažiau kaip 9 pamokas, perėjus prie etato reikėtų atsisveikinti?

ŠMM teigimu, perėjus prie pažangesnės atsiskaitymo sistemos etatas galės būti dalijamas, tai reiškia, kad dalis pedagogų, kaip ir dabar, dirbtų ne visu etatu. Be to, į etatą įeis ne tik pamokos, bet ir kiti kasdieniai mokytojo darbai.

Mokytojo darbų „meniu“

„Naujos darbo apmokėjimo tvarkos modelis kol kas tik rengiamas, svarstomos kelios alternatyvos – nuo artimesnės dabar galiojančiai tvarkai iki gana radikalios, kurioje etatai būtų nustatomi pagal pareigybes (mokytojo, vyr. mokytojo, metodininko, eksperto) ir skelbiami konkursai jas užimti“, – sako ŠMM Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas.

Jo teigimu, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą atlygis būtų skaičiuojamas nebe už kiekvieną pamoką, bet už fiksuotas darbo valandas – fiksuotą savaitinį darbo laiką, kuris ir sudarytų etatą arba jo dalį. Tai mokytojams esą suteiktų daugiau stabilumo ir saugumo, nes jų atlygis nesvyruotų priklausomai nuo kiekvienos pamokos. Be to, atlygis būtų mokamas ne tik už pamokas ir sąsiuvinių taisymą, bet ir už kitus su ugdymu susijusius darbus: darbą su mokinių tėvais, dalyvavimą susirinkimuose.

Kaip tik tokio „kainoraščio“, kuriame būtų įvertinti mokytojų atliekami darbai, laukia Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jis įsitikinęs, kad pagaliau reikėtų sukurti etatinio apmokėjimo modelį, nes tokia atlygio skaičiavimo tvarka suteiktų saugumo mokytojams ir jų darbą apibrėžtų ne „plaukiojančiomis“ valandomis.

Tačiau taip pat reikėtų sudaryti ir mokytojo darbų „meniu“, kuris apibrėžtų, kokios veiklos priklauso pedagogui. Mokytojų atstovas patikina, jog dabar viena svarbesnių bėdų yra ta, kad neaišku, ar konkretų darbą turi atlikti mokytojas, ar visai kitas specialistas. Todėl A.Jurgelevičius sako, kad profesinė sąjunga, besiderėsianti su ministerija dėl etatinio apmokėjimo modelio, siūlys įvardyti darbus, kurie turėtų būti etate, ir už juos mokėti, o jei mokėti nereikia – etate jų nėra ir mokytojas jų nedirba.

„Rizikos, kad atsiradus etatui atsiras ir naujų darbų, nėra, nes šiandien mokytojas ir taip daro milijoną darbų, už kuriuos jam nemokama arba 
 mokama tik simboliškai. Kartais tai iš viso nėra mokytojo darbas. Pavyzdžiui, ekskursijos – kelionių organizatoriaus darbas, maitinimo talonai – socialinio darbuotojo. Taigi daugiau darbų prigalvoti jau neįmanoma, galima tik sumažinti jų sąrašą. Tačiau mes to nesiekiame. Mūsų tikslas – susitarti, ar tai mokytojo darbas, ar ne. Jei tai turi daryti mokytojas, rašome tą darbą į etatą ir už jį mokame, jei konkretus darbas nėra mokytojo, jo etate nėra ir mokytojas to nedaro“, – svarbiausią profesinės sąjungos reikalavimą aptaria A.Jurgelevičius.

Patys mokytojai suskaičiuoja, kad atlieka maždaug 30 įvairių darbų, – ne tik veda pamokas, joms ruošiasi, taiso mokinių darbus ar vadovauja klasei. Kad su pedagogais atsiskaitoma ne už visą jų darbą, 2008-aisiais analizėje, skirtoje pirmiesiems etatinio apmokėjimo eksperimento metams apžvelgti, sutiko ir ŠMM: „Mokytojams apmokama vidutiniškai tik už 26,4 valandos per savaitę, nors atlikti tyrimai rodo, kad mokytojas dirba ir tuos darbus, už kuriuos nemokama.“

Jei į etatą būtų įtraukti ir mokytojų dabar faktiškai dirbami, bet nebūtinai apmokami darbai, visu etatu visą darbo savaitę dirbantis pedagogas, A.Jurgelevičiaus skaičiavimais, galėtų gauti 800–900 eurų atlyginimą „į rankas“.

„Toks atlyginimas nėra blogas, – svarsto A.Jurgelevičius. – Tačiau, mano nuomone, svarbiausia tai, kad atsirastų teisingumas ir mokytojas dirbtų jam priklausantį darbą, o ne visa tai, kas pasirodo reikalinga vienam ministrui, merui ar direktoriui.“

Panašiai etatinio apmokėjimo tvarką projektuoja ir kitos mokytojų profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo darbuotojų (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas. Kaip tik atlyginimas už įvairius papildomus darbus, pasak jo, ir yra esminis etatinio ir tarifinio atlygio mokėjimo skirtumas.

„Įdiegus naują apmokėjimo sistemą būtų galima ir atlyginimus pakelti, ir mokytojai galėtų skirti laiko darbui su gabiais ar mokymosi problemų turinčiais mokiniais. Manau, tai – vienas pagrindinių dalykų, kaip pagerinti kokybę, nes dabar, kai klasės didelės, mokytojams pritrūksta laiko padirbėti su vaikais papildomai, po pamokų. Juk ir išorinis mokyklų auditas rodo, kad trūksta dėmesio žinių spragoms užpildyti ir aukštesniesiems pasiekimams ugdyti“, – dėsto A.Navickas ir priduria, kad ginčas gali kilti tarp mokytojų, kurie ir dabar, kad ir negaudami atlygio, atlieka daug papildomų darbų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

L.Viksnio/BFL nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, jog sėkmingesni tie 15-mečiai, kuriems tėvai skaitė knygas vaikystėje, ypač – pirmaisiais mokymosi metais pradinėje mokykloje. Be to, geresni rezultatai tų vaikų, su kuriais tėvai kasdien kalbasi apie mokymąsi, domisi, ką vaikas veikė per dieną, ar kai tėvai pasakoja vaikams įvairias istorijas, diskutuoja politiniais ir socialiniais klausimais.

Jei namuose yra meno kūrinių, pavyzdžiui, paveikslų, klasikinės literatūros ir poezijos knygų, žodynų – tokiomis sąlygomis augančių vaikų pasiekimai statistiškai reikšmingai geresni, nei vaikų, kurie namuose neturi savo bibliotekos.

„Žmogų ugdo pati turtinga kultūrinė aplinka, visas jo sociumas: tarkime, vaikas dažnai mato savo tėvus skaitančius, diskutuojančius apie tai, ką jie perskaitė. Fragmentuotas skaitymas, kai tik peržiūrime naujienų antraštes kompiuteryje, mąstymo nelavina. Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų didelės apimties tekstų nuoseklus skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį” mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja, tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų Lietuvoje koordinatorė dr. Rita Dukynaitė.

Netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.

Tyrimai išryškino dar vieną labai svarbų dalyką: netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.Štai nė karto nepavėlavęs mokinys surenka 487 taškus, o pavėlavęs vos 5 kartus per paskutines dvi savaites iki tyrimo – 441. O tai – beveik visų mokslo metų įdirbis.

Skaitymas: ugdo, moko, lavina, netgi gydo

„Kuo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti vaiko pasiekimus, jo raidą, psichinę sveikatą, socialinius santykius ir ateities perspektyvą. Tačiau prisiimti mokytojo vaidmenį ne visada reikėtų, o ir ne kiekvienas gali“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto profesorė, edukologė Valdonė Indrašienė.

Tyrimai rodo, kad skaitymas yra veiksmingas būdas, padedantis spręsti netgi vaiko emocinius, psichologinius sunkumus, formuojant teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tam ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje taikomas biblioterapijos – gydomojo skaitymo metodas.

Pasak profesorės, norint paskatinti vaikus skaityti, pirmiausia reikėtų rasti, kas jiems įdomu, ką jie mėgsta skaityti, o jei nelabai mėgsta – ieškoti, kuo jis apskritai domisi, ir paskatinti skaityti apie konkrečius daiktus ar reiškinius, susijusius su asmeniniais pomėgiais. Svarbu skirti laiko mėgstamiems kūriniams aptarti – verta kalbėtis ne tik apie tai, kas patiko ar nepatiko, bet ir kas ypatinga kūrinyje, kuo jis siejasi su vaiko gyvenimu, pomėgiais, kodėl jį verta arba neverta skaityti.

Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų tekstų skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį“ mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai

Galima išmėginti „skaitymo su numatymu“ strategiją, kuri yra paremta  atvirų  klausimų, skatinančių  skaitytojo  mąstymą  ir  kūrybiškumą,  formulavimu. Ši strategija taikoma skaitant drauge su vaiku. Pasirenkamas pasakojamojo pobūdžio tekstas, kuris skaitomas ne visas ištisai, bet su pertraukomis, darant pauzes po tam tikrų teksto dalių, jas aptariant ir numatant tolesnę pasakojimo eigą. Tekstas skaitomas dalimis, keliant atvirus, mąstymą skatinančius klausimus, o pauzių metu vaikai įtraukiami į ką tik perskaitytos dalies apmąstymą.

Užduodant klausimus labai svarbu skirti vaikui pakankamai laiko į juos atsakyti.

Tėvams reikia skaityti patiems ir dalytis skaitymu bendrai šeimoje, demonstruojant, kad skaitymas ir jiems teikia vertingos patirties.

Skaitymas niekada negali būti bausmė!

„Kai skundžiamasi, kad vaikas neturi matematinių, gamtamokslinių gebėjimų, tikėtina, kad priežastis kita – prasti skaitymo ir rašymo gebėjimai. O šie įgūdžiai gali nulemti vėlesnius vaiko ir suaugusiojo pasiekimus“, – pabrėžė Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė.

Ką daryti tėveliams, kad padėtų savo atžalai?

• Paaiškinkite savo vaikui, kodėl svarbu skaityti. Svarbus yra linijinis skaitymas – skaitymas iš kairės į dešinę ir kiekvieną eilutę, nes šis procesas skatina žmogų mąstyti.

• Asmeniniu pavyzdžiu. Senolių išmintis teigia, kad ko nedarė Jonas, to niekada nedarys Jonelis.

• Rodykite pagarbą knygai: nuplautos rankos, tinkamoje ir švarioje vietoje padėta knyga. Pažiūrėkite, kas šeimoje „altorius“ – televizorius, kompiuteris, knyga ar kita? Ar Jūsų namuose yra knygų, ar apskritai yra skaitoma?

• Bent valandai namuose išjunkite televizorių, kuris apkrauna smegenis nereikalinga informacija, mums to net nejaučiant.

• Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdienė šeimos skaitymo valanda: kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite. Pradėkite nuo penkiolikos minučių – taip neišgąsdinsite savo atžalos. Pati išbandžiau su savo trylikamete dukra – jau skaito šeštą knygą per šią vasarą!

• Aptarkite su vaiku, ką perskaitė: paprašykite papasakoti (stiprinami kalbėjimo įgūdžiai), užduokite klausimų, kurie skatintų lyginti, argumentuoti, interpretuoti (skatinsite mąstyti).

• Perskaitykite vaiko mėgstamą knygą: taip ne tik turėsite apie ką kalbėtis su vaiku, bet ir labiau jį pažinsite.

• Leiskite vaikui skaityti tai, ką mėgsta, bet nepamirškite  ugdyti skonį. Jūsų patarėjas galėtų būti vaiko darželio auklėtoja, klasės mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, bet jei esate labai aktyvus tėtis ir mama, rekomenduojamų knygų sąrašą rasite patys įvedę į paieškos lauką „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“ ir „Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa“.

• Apdovanokite vaiką už skaitymą: pagirkite už perskaitytą knygą, už rodomas pastangas, ypač kitiems girdint – jis to nusipelnė, nes linijinis skaitymas yra sunkus darbas. Ledų porcija, mėgstamas saldumynas, pasivaikščiojimas, filmo, pastatyto pagal perskaitytą knygą, žiūrėjimas kartu ir kiti dalykai, kuriuos mėgsta Jūsų vaikas. Tačiau labai svarbu – skaitymas negali būti bausmė! Skaitymas negali būti Jūsų pykčio priepuolio bausmė vaikui.

• Visa tai darykite nuolatos ir tik tada, kai esate gerai nusiteikęs.

• Nėščios mamos ir besilaukiantys kūdikių tėčiai, šeimos, auginančios kūdikius – ši žinutė jums. Mokslininkai teigia, kad nuo maždaug septinto nėštumo mėnesio jau reikia skaityti garsiai: paskatinsite savo būsimąją atžalą mąstyti.

• Tapkite aktyviais mokyklos bendruomenės tėvais ir paskatinkite mokyklas, kurias lanko Jūsų vaikai, tapti skaitančiomis mokyklomis. Kartu formuokime skaitančios ir mąstančios visuomenės kultūrą.

• Inicijuokite mokyklos taryboje pasitarimą – ko imsimės, kad mūsų mokykla taptų skaitanti (mąstanti) mokykla. Burkitės po kelis, jei vienam nedrąsu, siūlykite klasės vadovui, klasės mokytojui, auklėtojui, mokyklos administracijai.

• Klasės tėvų susirinkimai, popietės, vakaronės, išvykos – puiki galimybė tikslingai ugdyti skaitymo įgūdžius, kartu – ir mąstymo.

• Nebūtinai skaitome tik grožinę literatūrą, moksliniai, publicistiniai straipsniai, žinynai, enciklopedijos – tinka viskas, kas skatina „smegenų vingius“ dirbti.

• Susitikimai su rašytojais, rašytojų muziejų lankymas, knygų inscenizacijos, naktiniai skaitymai – visa tai tik maža dalis, ką gali tėveliai, kad skatintų savo vaikus tapti skaitančiais.

ES

RM

Neformaliojo ugdymo situacija Lietuvoje neaiški: nesuskaičiuojama, kiek lėšų iš įvairių šaltinių jam skiriama, tik apgraibomis nustatoma, kiek mokinių jame dalyvauja. Skaičiai apytikriai, bet kuklūs: vieno vaiko neformaliajam švietimui per mėnesį savivaldybėms rekomenduojama skirti apie 1,45 euro ir spėjama, kad jame dalyvauja tik apie 28 proc. Lietuvos mokinių.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tačiau prognozė optimistinė: atsiradus neformaliojo ugdymo krepšeliui, neformaliajame švietime  dalyvaus pusė Lietuvos mokinių. Užuot lankę įprastų meno ar sporto mokyklų pamokas, kurios savo vertinimo ir atsiskaitymų sistema primena privalomąjį ugdymą, mokiniai galės rinktis naujus netradicinius užsiėmimus.

Pavyzdžiui, dalyvaudami pasitikėjimo savimi stiprinimo gamtoje kursuose, mokiniai taps ne žygeiviais, bet imsis veiklos, kuri būtų ne šiaip maloni prasiblaškyti po pamokų, bet formuotų visą gyvenimą reikalingus įgūdžius. Nors asmenybės, socialinių įgūdžių ugdymas yra vienas iš pamatinių neformaliojo švietimo tikslų, šiandien ne vienas tėvas stebisi, kaip jo atžalos, jau kurį laiką lankančios sporto treniruotes, vis dar nežino bendramokslių vardų.

250 mokinių pažino robotiką ir susižavėjo šia veikla, kai tik gavo progą pasimokyti išmaniajame būrelyje nemokamai. Pustrečio šimto – tik menka dalis visų, kurie norėjo mokytis ankstyvosios, smagiosios arba taikomosios robotikos programose. Po pavykusio bandymo sudominti netradicine veikla robotai iš 4 savivaldybių niekur neišvažiavo: pedagogai, pramokę robotikos įvado kurso, toliau organizuoja robotikos būrelius, jų ugdomi jaunieji išradėjai kaunasi respublikinėse robotų varžybose, o tėvai ėmė dairytis net mokamų vaikų dėmesį prikausčiusios robotikos užsiėmimų savo miestuose.

„Robotas – tik pretekstas sudominti vaiką. Tai yra priemonė, kurią pasitelkę bendraujame su vaiku, kuri pritraukia jo dėmesį ir skatina priimti iššūkius. Keturių etapų metodikoje visi veiksmai siejami su praktika. Trumpai tariant, jei norime įtraukti vaiką į žaidimą, turime sukurti įtraukiančią istoriją, dėl kurios, panašiai kaip suaugusiajam, būtų prasmė ką nors daryti.  Dar reikia socialinės priemonės – roboto, aplink kurį suburiama komanda, tada reikia sukurti pasiekiamą iššūkį, kad vaikas galėtų pasidalyti džiaugsmu, ir aptarimo, kaip dar galima viską patobulinti. Tokia sistema „užveda“ ir įtraukia vaikus“, – apie skirtingo amžiaus mokinius sužavėjusius robotikos užsiėmimus pasakoja VšĮ Robotikos akademijos įkūrėjas Saulius Vasiliauskas.

Robotikos akademija 2011–2013 m. dalyvavo Anykščių, Klaipėdos, Panevėžio rajonų ir Panevėžio miesto savivaldybėse išbandytame pasirenkamojo vaikų švietimo projekte „Pakis“, kurio principas – „pinigai paskui vaiką“.

Jei ne kvotų ribos, kurios buvo nustatytos projekto lėšas skirsčiusiose savivaldybėse, S.Vasiliausko manymu, į robotikos programas būtų susirinkę dešimteriopai daugiau vaikų. Robotikos akademija bandomajame projekte dalyvavo, kad atrastų ir pamokytų „kitokius“ mokytojus – ne informacijos šaltinius, kurie dabartiniam jaunimui nebereikalingi, bet trenerius, kurie iš vaikų neatima atradimo džiaugsmo.

Panašu, kad Robotikos akademija savo siekį įgyvendino: į kartu su asociacija „Infobalt“ organizuojamą „Robotiadą“, nacionalinį išradėjų renginį, šįmet atvyko per 2 tūkst. dalyvių – 80 komandų. Pavyko tai, kas ir buvo svarbiausia, –  ištraukti vaikus iš virtualaus pasaulio ir išlaisvinti jų kūrybinį polėkį.

„Norėjome rasti mokytojų, nebijančių parodyti, kad ir mokyklose gali vykti netradicinė veikla. Siekėme sugriauti stereotipą, kad negalima pritraukti vaiko dėmesio, bandėme įrodyti, kad pasitelkus žaidimą galima mokyti ne tik techninių disciplinų, bet ir „švelniųjų“ gebėjimų – spręsti problemas, kūrybiškumo, komandinio darbo, reprezentavimo“, – paaiškina S.Vasiliauskas.

Neformaliojo ugdymo poreikį ir naudą, jei tik jis tampa atviras ir ranka pasiekiamas, nustatyti galima ne tik kelių Lietuvos savivaldybių masteliu. JAV atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vargingiau gyvenančių šeimų atžalos po vasaros atostogų, per kurias nedalyvavo jokioje veikloje, sunkiau kimba į mokslus ir turi spėriai pasivyti bendraklasius, kurie vasarą leido stovyklose, dalyvavo pažintinėje veikloje.

Po šių išvadų Čikagos miesto municipaliteto galvoms kilo nebloga mintis – juk vaikai gali mokytis ir vasarą, be to, nemokamai ir netoli namų. Tad miestas skyrė pinigų neformaliojo švietimo veikloms ir kartu su įvairiomis organizacijomis atvėrė miestą vasaros ugdymui: muziejai, laboratorijos ir kitos įstaigos organizavo kelių savaičių trukmės programas. 2013 m. prie šios iniciatyvos prisijungė pusantro šimto įstaigų.

„Puikią idėją perėmė ir kiti didieji miestai. Čikagos iniciatyva „Summer of Learning“ (mokymosi, pažinimo vasara) tapo projektu „Cities of Learning“ ( mokymosi, pažinimo miestų)“, – neformaliojo švietimo sklaidos pavyzdį įvertina neformaliojo ugdymo asociacijos narys Laimonas Ragauskas.

Prie Čikagos idėjos prisijungė Dalasas, Pitsburgas ir Vašingtonas. Be pradinio tikslo – išvengti žinių praradimo vasarą, atsirado ir kitų siekių – sukurti infrastruktūrą neformaliajam švietimui, ugdyti gebėjimus, kurių vėliau reikės darbe. Be įdomios veiklos, dalyviai dar renka ir ženkliukus, liudijančius apie jų aktyvumą, neformaliojo švietimo veiklą.

Lietuvoje, nors ir yra prasmingų iniciatyvų, pavyzdinių įstaigų ar neformaliojo ugdymo entuziastų, bendras vaizdas yra labiau miglotas nei aiškus.

Neformalusis ugdymas nepasiekia kaimų

Valstybės kontrolės atliktas auditas, kuriuo įvertintas neformaliojo ugdymo organizavimas  2011–2013 m., parodė, kad šio švietimo įstaigų tinklas yra netolygus ir nepakankamai platus.

2013 m. 23-ose savivaldybėse buvo po dvi neformaliojo švietimo įstaigas, o  90 proc. jų buvo susitelkusios didžiuosiuose miestuose arba rajonų centruose. Kontrolieriai taip pat pabrėžė, kad jau kelerius metus pateikiami duomenys, jog 27 proc. Lietuvos mokinių dalyvauja neformaliajame švietime, yra per daug optimistiniai ir netikslūs.

Nustatyta, kad atskirose savivaldybėse mokinių, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme, dalis skiriasi nuo 4 iki 61 proc. Pačios savivaldybės, neformaliajam mokinių švietimui turėjusios skirti ne mažiau kaip 50 proc. rekomenduojamos mokinio krepšelio lėšų sumos – 5 litus (1,45 euro) vienam mokiniui per mėnesį, vis mažiau lėšų panaudojo tikslingai. Pasak Valstybės kontrolės ataskaitos, 2013 m. 12 savivaldybių neformaliajam švietimui skyrė tik iki 15 proc. rekomenduotos sumos.

„Dabartinis finansavimo mechanizmas neskatina siūlyti daugiau veiklų ir šio švietimo įstaigų tinklo plėtros“, – po audito konstatavo Valstybės kontrolė.

Spalį įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį neformaliajame švietime dalyvaujančių mokinių padaugės iki 50 proc., į jį galės įsitraukti dar 67 tūkst. mokinių, o neformalusis švietimas taps geresnės kokybės ir įvairesnis. Trims šių metų mėnesiams savivaldybėms pagal vaikų skaičių bus padalyta 3,24 mln. eurų. Taigi, prie pusantro euro rekomenduojamos sumos galima pridėti dar 15 eurų, kuriuos savivaldybės panaudos apmokėti neformaliojo švietimo paslaugas. Žinoma, toms, kurias rinksis vaikai.

„Savivaldybė, panaudojusi visą jai skirtą valstybės dotaciją, turės pasiekti, kad neformaliojo ugdymo įstaigas lankančių vaikų skaičius padidėtų 20 proc.“, – patikslina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Neformalaus švietimo skyriaus laikinai einantis pareigas vedėjas Algimantas Šimaitis.

Įregistravę savo sukurtas programas, jei tik šios bus akredituotos, siūlyti vaikams galės įvairiausi šios paslaugos teikėjai – nevyriausybinės organizacijos, laisvi mokytojai, kultūros, sporto įstaigos. Į šias lėšas negalės pretenduoti formalųjį švietimą papildančios dailės, muzikos, menų ir sporto mokyklos bei bendrojo ugdymo mokyklos. Bet jų patalpose galėtų vykti neformaliojo ugdymo užsiėmimai ir tam tikri jų kolektyvo nariai galėtų kurti, registruoti naujas neformaliojo ugdymo programas.

Pinigai paskui vaiką eina ir Islandijoje

Valstybės kontrolės ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjungos šalių praktika rodo, jog suvienodinus sąlygas gauti finansavimą neformaliojo švietimo paslaugoms, jų pasiūla tampa įvairesnė, atsiranda daugiau jų teikėjų.

Lietuvoje planuojamas modelis, nors ir visiškai nenusižiūrėtas, panašus į daugelyje šalių taikomą principą „pinigai paskui vaiką“. Pavyzdžiui, Estijoje visos privačios sporto mokyklos ir sporto klubai gali gauti finansavimą iš savivaldybių. „Taikant tokį modelį, Estijoje neformaliojo švietimo veikloje dalyvauja 49 proc. vaikų“, –  pabrėžiama Valstybės kontrolės ataskaitoje.

Islandijos sostinėje Reikjavike, pasirinkus būdą „pinigai paskui vaiką“, per 3 metus vaikų dalyvavimas neformaliojo ugdymo veikloje padidėjo nuo 20 iki 83 proc.  Islandijoje kiekvienam 6– 8 m. amžiaus vaikui skiriama maždaug 200 eurų suma, kurią tėvai gali paskirti neformaliojo ugdymo veiklai. Įdiegus tokią vaikų ir jaunimo laisvalaikio kortelę, ŠMM atstovo A.Šimaičio teigimu, panašią į rengiamą neformaliojo švietimo krepšelį, Islandijoje per dešimtmetį alkoholio vartojimas tarp jaunimo sumažėjo nuo 30 iki 5 proc.

Apskritai valstybėse, kuriose neformalusis ugdymas yra ne vien tėvų rūpestis, dažnai taikomas „pinigai paskui vaiką“ principas, kai tėvai gauna konkrečią sumą ar mokesčių lengvatų, kad jų vaikai galėtų dalyvauti neformaliajame švietime.

„Pažangios šalys taiko panašius modelius, rūpinasi neformaliu vaikų ugdymu, siekia apsaugoti juos nuo žalingų įpročių. Manau, kad ir mes esame tam subrendę“, – įsitikinęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius.

„Jungtinėje Karalystėje neformaliojo švietimo veiklą organizuoja savivaldybių įkurti centrai ar nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybė apmoka jų veiklą, tarsi perka iš jų paslaugą, o centras ar organizacija turi organizuoti įvairiausias programas, gali pirkti įrangą, reikalingą didžėjams, šokiams, nes užsiėmimų kryptys priklauso nuo bendruomenės pasirinkimo. Veikla gali padėti spręsti ir socialines problemas: įtraukti į veiklą imigrantų, vargingiau gyvenančių šeimų. Centruose dirbantys profesionalūs darbuotojai turi padėti tobulėti siūlydami neformalųjį ugdymą“, – pasakoja artimai su Jungtinės Karalystės neformalaus švietimo praktika susipažinęs L.Ragauskas.

Tikimasi, kad, įvedus atskirą neformaliojo ugdymo krepšelį, atsiras ir didesnė veiklų pasiūla. Juolab kad modelis, kurį ruošiamasi taikyti jau šį spalį, Lietuvoje buvo išbandytas 2011–2013 m.  Taip pat jis parodė proveržio požymių. Keturiose savivaldybėse atsirado daugiau kaip 300 naujų neformaliojo ugdymo programų ir tik maždaug 10 iš jų buvo netinkamos vykdyti, neakredituotos.

„Tai yra geriausias pavyzdys, kas gali nutikti išlaisvinus iniciatyvą. Atsiranda daug įvairių būrelių, kurie vyksta ne tradicinėje mokyklos erdvėje, bet įdomioje, pavyzdžiui, muziejaus, aplinkoje. Juk šias neformaliojo švietimo paslaugas gali teikti laisvi mokytojai, nevyriausybinės organizacijos, privačios ir savivaldybės įstaigos“, –  išbandytą modelį primena G.Steponavičius.

Neformalusis ugdymas – ne šokių ratelis

Neformaliojo ugdymo specialistas L.Ragauskas įsitikinęs, kad bandomasis projektas „Pakis“ buvo puikus kurti atvirą neformaliojo ugdymo sistemą. Tokią, kurioje vaikas gali ugdyti pačius įvairiausius savo gebėjimus ir poreikius, o nebūtinai eiti į muzikos mokyklą, kur jo gebėjimai ir pasiekimai vertinami formaliai: „Bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams, ką tik mokiusiems ir vertinusiems vaiką pamokoje, po pamokų būrelyje sunku „pereiti“ į kitokį, ne vertinimo, santykį.“

Pasak L.Ragausko, Lietuvoje iš nežinojimo sumaišius terminologiją, visus įmanomus užsiėmimus, tokius kaip meniniai būreliai mokykloje, buvo imta vadinti neformaliojo ugdymo paslaugų teikėjais. Lygiai taip pat, kaip besikuriančias nevyriausybines organizacijas, kurios savo filosofiją grindė Vakarų Europos humanistinės ar socialinės pedagogikos principais.

Painiavą L.Ragauskas išsklaido paaiškindamas vieną ryškiausių skirtumų – neformaliame ugdyme nėra vertinimo, o ugdančiojo ir besiugdančiojo santykis yra lygiavertiškesnis, mažiau paremtas vertinimu ar išoriniu pasirodymu: „Neformalus ugdymas yra ne vien tik teatro ar piešimo būrelis, kuriame dėmesys kreipiamas tik į pačią veiklą. Tai veikla, skatinanti asmeninį ir socialinį tobulėjimą, kai vaikas gali komunikuoti, įgyti socialinių įgūdžių.“

Į spalį planuojamą skirstyti paramą pretenduoti negalės bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat – formalųjį švietimą papildančios įstaigos – muzikos, dailės, menų ir sporto mokyklos. Tačiau prasmingų neformaliojo ugdymo veiklos pavyzdžių galima rasti ir bendrojo ugdymo mokyklose.

Šakių „Varpo“ pagrindinė mokykla mokiniams siūlo šokti liaudiškų šokių grupėje „Pynė“, aktorystės mokytis dramos studijoje, miestelėnams – išbandyti įvairias dailės technikas vasaros meno dienose, pleneruose, į kuriuos atvyksta „Varpo“ sukviesti pripažinti menininkai.

„Varpo“ direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys paaiškina, kad 1990 m. įsikūrusioje  mokykloje dingus diktatui jaunas kolektyvas panoro kurti savo tradicijas, o ne demonstruoti meistriškumą standartiniuose renginiuose, nuleistuose „iš viršaus“. Kilniomis idėjomis pagrįsta istorija, žinoma, įdomi, bet dar svarbiau, kaip mokyklai, negaunančiai atskiro finansavimo savo meno užsiėmimų egzistencijai pateisinti, pavyko šiuos būrelius išlaikyti daugiau kaip dvidešimtmetį.

Pasirodo, lituanistė, turinti kelias savaitines pamokas ir kelias valandas, skirtas teatro studijai, keliskart per savaitę iš Kauno į Šakius sukaria po 100 kilometrų. Ko gero, į Šakius ją atveda ne vien automobilio kuras, bet ir entuziazmas. Kaip aiškina ŠMM atstovas A.Šimaitis, bendrojo ugdymo mokyklose neformaliojo ugdymo veikloms organizuoti kiekvienai klasei skiriama po 2 neformaliojo ugdymo valandas per savaitę. Šis laikas būreliams finansuojamas mokinio krepšelio lėšomis.

„Varpo“ dramos studija yra stiprus, daugelyje festivalių pripažintas kolektyvas, pelnęs ir Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Šiemet į tarptautinį jaunimo antikinio teatro festivalį Sicilijoje,  Palacolo Akreidės mieste, būtume išvykę jau dešimtą kartą, bet pirmąkart dėl pinigų stygiaus to  padaryti nepavyko“, – pasiguodė direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys.

Įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį, Šakių „Varpo“ mokykla į papildomas lėšas pretenduoti negalėtų. Bet jei dramos studijai vadovaujanti mokytoja parašytų neformaliojo ugdymo programą ir ši būtų akredituota, – kelias atviras.

Tam tikras ugdymo krepšelio skirstymo tvarkas turėtų parengti ir patvirtinti pačios savivaldybės.

„Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad visa veikimo schema turėtų būti kuo paprastesnė.

„Metodika yra labai svarbu. Ruošiantis išbandyti šią metodiką projekte „Pakis“, būta įvairiausių interesų, bandymų daryti įtaką ir kuo labiau suvelti neformaliojo ugdymo krepšelio metodiką. Projektas išbandytas, todėl šį kartą dviračio išradinėti nereikia, svarbiausia minimaliai pritaikyti jau išgrynintą metodiką“, – sako Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas. Anot jo, geriausias kokybės įvertinimas – vaiko pasirinkimas ir perpildytas būrelis. „Ko gero , tautodailininkas, puikiai žiedžiantis puodus, puodžiaus amato vaikus gali pamokyti ir be trijų aukštojo mokslo diplomų“, – apibendrina A.Murauskas.

Bandomajame „Pakis“ projekte vieni populiariausių buvo robotikos, konstruktorių užsiėmimai. Robotikos akademijos steigėjas S.Vasiliauskas laukia aiškios neformaliojo ugdymo krepšelio tvarkos, tačiau, kad ir kokia ji būtų, Robotikos akademija ir toliau sieks pristatyti įdomiąją robotiką mokiniams. Tik dėl populiarumo bandomajame projekte, matyt, šį kartą vaikų gali būti daugiau nei robotų.

BOX Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė

– Kokia yra neformaliojo ugdymo situacija, jo prieinamumas?

– Geresnė padėtis didžiuosiuose miestuose. Ten didesnė veiklos pasiūla lemia ir didesnį mokinių užimtumą. Kai kuriuose regionuose neformaliajame švietime oficialiai dalyvauja iki 30–50 proc. vaikų. Neformaliojo ugdymo krepšelio tikslas – į šio ugdymo veiklą įtraukti dar 20 proc. vaikų. Tai – prevencinė programa, ir, žinoma, galimybė mokiniams atrasti pomėgius, taikyti gebėjimus, augti.

– Neformaliojo ugdymo krepšeliui skirta 3,24 mln. eurų. Kiek teks vieno mokinio ugdymui?

– Lėšos savivaldybėms bus skirstomos pagal mokinių skaičių, registrų duomenis. Gali būti, kad vienoje savivaldybėje atsiras daug neformaliojo ugdymo veiklų, o kitoje pasiūla vaikams bus maža. Manyčiau, kad, įgyvendinant patvirtintą neformaliojo ugdymo programą, vienam mokiniui teks 15 eurų per mėnesį.

– Į šias papildomas neformaliojo ugdymo krepšelio lėšas negalės pretenduoti bendrojo ugdymo mokyklos?

– Mokykla pretenduoti negali, bet mokytojas, pedagogų grupė gali kurti neformaliojo ugdymo programas. Be to, galima pasirinkti mokyklos patalpas kaip vietą, kurioje vyks neformalus ugdymas. Savivaldybės baseine galėtų vykti plaukimo pamokos, kultūros namų scenoje – teatro studija, užsiėmimus galima organizuoti muziejuose ir bibliotekose. Pagaliau, kodėl medikai negalėtų pasiūlyti neformaliojo ugdymo programų? Jei tik programos pritraukia vaikų, jas kurti ir siūlyti gali ir mokytojai, ir socialiniai pedagogai, kad tik mokiniai įsitrauktų į neformalųjį ugdymą.

– Ar neformaliojo ugdymo krepšelis skatins ir įvairesnes jo formas – ne vien muzikos ir sporto mokyklų užsiėmimus?

– Taip. Todėl ir yra numatyta, kad programas rengti gali įvairių sričių atstovai. Kodėl kalvis negalėtų parašyti programos ir savo amato pamokyti jaunų vyrukų, kurie nenori dainuoti ar šokti? Neformaliojo ugdymo veiklų gali pasiūlyti ir medikai, ir audėjai. Tikimės, kad atsiras naujesnių, įdomesnių neformaliojo ugdymo formų, todėl ir atveriame galimybę jį vykdyti visiems.

– Dabar mokinių, kurie dalyvauja neformaliajame ugdyme, dalis įvairiose savivaldybėse smarkiai skiriasi. Ar įvedus krepšelį gali atsirasti daugiau šių paslaugų teikėjų provincijoje?

– Neformalusis švietimas reikalingas visur, nes nėra savivaldybės, kurioje visi vaikai jame dalyvautų 100 proc. Kaip ir minėjau, tikimės, kad į šią veiklą įsitrauks tautodailininkai, į pensiją išėję pedagogai, galbūt mokytojai, kurie neteko darbo uždarius mokyklą. Jie gali organizuoti užsiėmimus bendruomenės namuose, daugiafunkciuose centruose. Pastaruosius reikia išnaudoti, nes jie, kaip ir mokykla, vos pasibaigus mokslo metams užveria duris, nors turėtų būti atvirkščiai.

– Kaip užtikrinsite lėšų paskirstymo skaidrumą?

– Kai buvau susitikusi su savivaldybių švietimo skyrių vedėjais, specialistais, prašiau, kad jie, rengdami savivaldybės tvarkas, jose numatytų saugiklius. Iš tiesų reikia stebėsenos, priežiūros, kad pinigai atliktų savo misiją, o ne pasiektų kieno nors kišenes. Iš švietimo skyrių vedėjų išgirdau, kad jie rūpinsis pinigų skirstymu, numatys priežiūros mechanizmus, programų registravimo sistemą.

Programų registracija, irgi labai svarbi, nes atsiras žmonių, kurie anksčiau nėra rašę ir registravę programos. Reikia jiems padėti, kad geri specialistai neatsisakytų savo idėjos vien todėl, kad pasirodys per sudėtinga parengti ir įregistruoti neformaliojo ugdymo programą. Todėl tariamės, kad švietimo skyriai paskirtų specialistų, padėsiančių parengti dokumentus, užregistruoti programas.

Kalbame ir apie specialius kursus žmonėms, neturintiems pedagoginio pasirengimo. Su švietimo skyrių atstovais lyg ir viską aptarėme, lieka tikėtis, kad savivaldybės galės tvarką patvirtinti dar rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje.

– Bendrojo ugdymo mokykloms taip pat reikia neformaliojo švietimo paslaugų, jos organizuoja tradicinius būrelius. Gal ir joms reikėtų finansinių paskatų? Kai kurioms mokykloms turint vos porą savaitinių valandų, skirtų neformaliajam ugdymui, išlaikyti šią veiklą – prabanga.

– Manau, kad neformaliojo ugdymo krepšelis atveria galimybių ir mokykloms, jei jose yra mokytojų, turinčių idėjų, bet negaunančių neformaliojo ugdymo valandų. Jie gali rašyti programą ir pretenduoti į paramą. Tą galima daryti ne tik bendrojo ugdymo mokyklose. Ir meno, sporto mokyklose turės atsirasti papildomos veiklos ir užsiėmimų.

BFL

Racionas. Išmaitinti maždaug 83 tūkst. nemokamą maitinimą gaunančių mokinių – nelengvas uždavinys. Tačiau išradingumo netrūksta: įmonės siūlo aprūpinti mokyklas ir nieko nekainuojančiu maistu. Pasaką apie sriubą iš kirvio žinome, bet kaip pagaminti didžkukulius iš mėsos už vieną centą – mįslė kiekvienai šeimininkei.

Nors įmonės aprūpina mokyklas preke – maistu, atrodo, kad preke tampa mokiniai. Verslo organizacijos kainas mažina iki sunkiai suprantamų žemumų – kad tik laimėtų konkursą tiekti maistą ugdymo įstaigoms. Nors sunku susitaikyti su vieną buhalterinį centą kainuojančių porcijų kainodaros pagrįstumu, iš maisto saugos inspektorių išvadų aišku, kad mokinių mityba ir be to nėra be priekaištų. Pamačius keliais centais įmonių įkainotus pietus, kyla klausimas, kas jį juos sudėta.

„Rasta atšaldytos kiaulienos nugarinės ir lašinių vakuuminiame įpakavime, kurių tinkamumo vartoti terminai jau penkios dienos pasibaigę“, „rasta žalių morkų su puvimo požymiais ir pelėsių apnašu, jos tą dieną buvo naudojamos plovui gaminti“, – tai kelios iliustracijos iš VMVT radinių per mokyklų maisto tvarkymo skyrių patikrinimą. Vis dėlto dažniausiai nustatoma bendrų higienos (tinkamo inventoriaus trūkumas, pasenę šaldytuvai ir t.t.), pažeidimų, kurie sudaro 30 proc. visų inspektorių užfiksuotų pažeidimų.

„Tarnyba vykdo sistemingą mokyklų ir darželių kontrolę, tai reiškia, kad kiekviena įstaiga kasmet patikrinama bent po vieną kartą. Iš patikrinimų matyti, kad daugiau nei 81 proc. mokyklų priklauso vidutinės rizikos grupei, 14 proc. šių įstaigų priskiriamos prie mažos rizikos grupės ir maždaug 3 proc., apie 80 darželių ir mokyklų, yra didesnės rizikos. Kas antrame darželyje ar mokykloje randame vieną iš keturių galimų pažeidimų grupių – bendrųjų higienos, savikontrolės, produktų, jų atsekamumo ir personalo higienos“, – vardija VMVT Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė.

Kitų pažeidimų, kai, pavyzdžiui, ugdymo įstaigas pasiekia maistas su draudžiamais priedais – sausainiai, prisotinti konservantų, ar dešrelės su draudžiamais priedais, šiemet buvo rasta 6 proc. mokyklų (trimis procentiniais punktais daugiau nei pernai). O, pavyzdžiui, virtuvės personalo higienos pažeidimų fiksuojama apie 2 proc. „Tai tikrai nėra daug, ir šis skaičius nedidėja“, – patikslina A.Išarienė.

Nors kai kurie ekspertai nesibodi mokinių maitinimo situacijos pavadinti tragiška, ypač šiurpdami dėl mokinių, gaunančių nemokamą maitinimą, raciono, „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad maisto sauga, o ir atsakomybė, priklauso nuo visų suinteresuotų šalių susitarimo ir aktyvumo.

Maitinimo paslaugas atskiros mokyklos ar savivaldybės perka iš išorės – privačių įmonių, taigi konkurso būdu gali pasirinkti sau tinkamiausią tiekėją. Tačiau dėl pagrindinio viešųjų pirkimų principo konkursus dažniausiai laimi įmonės, siūlančios mažiausią paslaugos kainą, tačiau jau ne vieną kartą į maisto saugos inspektorių akiratį pakliuvusios už kokius nors pažeidimus.

A.Išarienė pasigenda aiškiau reglamentuotų kriterijų, kas galėtų organizuoti mokinių ir darželinukų maitinimą. „Dabar Viešųjų pirkimų įstatymo projekte jau yra minima, kad konkurse negali dalyvauti nepatikimos ir didesnės rizikos įmonės, jei jos savo įmonėje nesugebėjo laikytis taisyklių ir išvengti pažeidimų“, – sako VMVT atstovė ir priduria, jog panašūs aiškiau apibrėžti reikalavimai, pavyzdžiui, koks gali būti didžiausias patiekalo maistinės vertės neatitikimas, užtikrintų, kad konkurse dalyvautų įmonės, kurios atidžiai laikosi reikalavimų.

Dabar konkursuose dalyvaujančios įmonės ne visada užima vienodas starto pozicijas. Nors smulkiosios individualios įmonės, kad tik laimėtų konkursą, dalį patiekalų pasiūlyme skaičiuoja pagaminsiančios tik už savikainą, greta atsiranda didelių įmonių, kurios analogiškas porcijas pasišauna patiekti kone nemokamai.

Kaip rodo „Veidui“ pateiktos vienos įmonės apskaičiuotos porcijų kainos, konkursų pasiūlymuose tikrai galima rasti patiekalų, gaminamų „už dyką“: burokėlių salotos su grietine – 1 centas, virtų bulvių cepelinai su mėsa – 1 centas, burokėlių salotos su aliejumi – 12 centų, virtų bulvių cepelinai su varške – 15 centų. Koks skirtumas tarp šių patrauklių kainų? Keliolika centų kainuojantys patiekalai siūlomi už savikainą, o simbolinės cento vertės patiekalus įmonė šiaip jau gamina už kelis centus, bet skirtumą yra pasirengusi padengti iš savo pelno, kad tik galėtų pasiūlyti mažiausią kainą.

Viešųjų pirkimų tarnybos aiškinimu, patvirtintos taisyklės nustato, kokius kainodaros būdus – fiksuotos kainos, fiksuoto įkainio ir t.t., gali nurodyti perkančioji organizacija. Tačiau šios taisyklės nenustato pačių įkainių ar kainų dydžių, todėl tiekėjai siūlo kainas atsižvelgdami į pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas. Tad jei tiekėjo pasiūlyta kaina yra neįprastai maža, užsakovas gali pareikalauti ją pagrįsti.

Vis dėlto patrauklius pasiūlymus pusvelčiui teikia ne labdaros, bet verslo organizacijos. Juolab kad verslą daryti ir iš valstybės užsakomo nemokamo maitinimo galima. Kai kainą stengiamasi numušti iki nesuvokiamų žemumų, prekė, atrodytų, yra nebe patiekalas, o mokiniai, ant kurių stalo patiekti pietus, pasirodo, teoriškai įmanoma ir už centą, kad tik mokykla ar savivaldybė sudarytų maitinimo paslaugų sutartį. O tokios sutarties vertė neprimena pasiūlymuose nurodomų nuliukų. 1,1 mln. eurų – tokia yra 35 mėnesių trukmės nemokamo maitinimo paslaugų su viena Lietuvos savivaldybe vertė. Į šią kainą preliminariai įskaičiuojama apie 14 tūkst. pusryčių ir per 900 tūkst. pietų porcijų. Valstybės skiriama suma nemokamam maitinimui reikalingiems produktams įsigyti sudaro beveik tris eurus: pusryčiams ar pavakariams – 0,49–0,84, pietums – 1,06–1,52 euro (savivaldybėse ji yra skirtinga).

Žinoma, simbolinės maisto kainos iš konkurso dalyvių pasiūlymų valgyklos prekystalio nepasiekia. Nemokamo maitinimo paslaugų konkursą laimėjusi įmonė aptarnauja ir kitus valgyklos klientus, atsiskaitančius už patiekalus ne nemokamo maitinimo talonais, bet eurais. Be to, paslaugos vykdytojas vėliau jų kainas gali kilstelėti, pagrįsdamas žaliavų brangimu ir t.t.

Atrodytų, kad jei vienur maistas neskanus ar per brangus, gali eiti pas kitą virėją, tačiau ugdymo įstaigose toks pasirinkimas lengva ranka nedaromas. Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas sako, kad kai kuriais atvejais mokinių tėvai, vaikų kišenpinigiais sumokantys už paslaugą verslo organizacijai, tampa sutarties pančių įkaitais. Jei nėra rimtų priežasčių, nors ir būtų nepatenkinta paslaugos kokybe, laisvai pasirinkti kitos įmonės įstaigos bendruomenė negali. A.Murausko teigimu, vaikų maitinimo kokybę pagerintų ir nuo piktnaudžiavimo jo kokybės sąskaita arba kainų šokinėjimu apsaugotų lengvesnė tvarka ir didesnė bendruomenės balso teisė pasirenkant ar keičiant paslaugos teikėją.

„Kai paslaugą pagal nustatytus nemokamo maitinimo įkainius perka savivaldybė ar mokykla, vaikai iš socialiai remtinų šeimų rinktis negali ir valgo tokį maistą, koks jiems patiekiamas. O laisvas pirkėjas, kuriam mokyklos valgykloje neskanu, nueina į artimiausią kebabų kioską ar prekybos centrą, – sako A.Murkauskas. – Šiek tiek absurdiška, kad esame priversti pirkti paslaugą, kurios kokybe nesame patenkinti. Jei pačios mokyklos kartu su bendruomene turėtų daugiau galimybių nutraukti sutartį su maitinimo paslaugos teikėju, būtų galima mažiau piktnaudžiauti, bendruomenė galėtų aktyviau dalyvauti kokybės užtikrinimo procese. Tarkime, galėtų būti taikomos sutarties nutraukimo sąlygos, kai to nori, pavyzdžiui, trečdalis įstaigos bendruomenės narių. Dabar norint nutraukti sutartį kai kuriuos pažeidimus formaliai įrodyti sunku. Juk maistas gali būti skanus arba ne, o patiekalo kaloringumą iki normos kilstelėti galima pridėjus papildomo cukraus ar riebalų mišinio.“

A.Murauskas sako, kad žingsnis pirmyn tėvams, besirūpinantiems tuo, ką mokykloje valgo jų atžalos, – neseniai atsiradusi galimybė neplaniniuose maisto tvarkymo skyrių patikrinimuose dalyvauti darželių ir mokyklų tėvų komitetų ar tėvus vienijančių nevyriausybinių organizacijų atstovams.

Pasak A.Išarienės, ir šioje srityje reikėtų konkrečiau įvardyti maisto tiekėjams keliamus reikalavimus. Jos teigimu, konkurso sąlygose reikia aiškiau ir skaidriau padalyti finansus, nurodant, kokia dalis sumos skiriama produkto užsakymui, kiek kainuos patiekalo gamyba ir kokia dalis jo kainos būtų skiriama darbuotojo, virėjo atlyginimui. VMVT atstovės manymu, neprošal būtų ir privalomas atvirumas: kad įmonė nurodytų savo žaliavų tiekėjus, o ugdymo įstaiga – įmonę, kurios paslaugas perka.

„Pirmiausia reikia tikslesnių skaidraus konkurso reikalavimų. Pavyzdžiui, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantis paslaugos teikėjas nurodytų perkamų produktų sąrašą, gamybos išlaidas ir kt. Dabar tik nurodoma, už kokią sumą bus maitinami vaikai, tačiau tą kainą reikėtų aiškiai paskirstyti, kad nebūtų siūloma gaminti patiekalą už nulį lėšų“, – svarsto A.Išarienė.

Vilniaus Viršuliškių progimnazijai vadovaujanti Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos direktorė Ramutė Mečkauskienė sako, kad konkurso organizavimo procedūra pačioms mokykloms yra sudėtinga. Mokyklų vadovams kyla klausimų dėl bendros pirkimo sumos, nes ji susijusi su konkurso procedūra.

„Trūksta informacijos, kaip parengti taisykles, kaip tinkamai atlikti pirkimą. Sudėtinga apskaičiuoti bendrą sumą, kokia ji bus su perkamu maistu (ne tik nemokamo maitinimo paslauga), nes nuo jos dydžio priklauso konkurso sąlygos, parengti technines specifikacijas, kiek ir kokių produktų reikia“, – komentuoja R.Mečkauskienė ir priduria, kad informacijos stokojantys mokyklų vadovai konsultuojasi tarpusavyje.

Jos vadovaujama mokykla netrukus pati ketina skelbti konkursą dėl mokinių maitinimo paslaugų, nes praėjus trejiems metams baigėsi sutartis su ankstesne mokinių „maitintoja“ individualia įmone, kuria mokyklos bendruomenė buvo patenkinta. R.Mečkauskienė patvirtina, kad smulkios įmonės bendruomenėms kartais būtų priimtinesnis pasirinkimas, nes jos aptarnauja mažiau mokyklų, veikia viename rajone, renkasi vietinių ūkininkų produkciją, yra suinteresuotos užtikrinti kokybę, kad išsaugotų darbo vietą, tačiau turi mažiau galimybių laimėti konkursus. Esą net ir pasiryžusios dalį patiekalų mokyklai tiekti už savikainą, jos vis tiek negali nukauti didžiųjų įmonių, kurios kainas numuša iki nulio.

„Veido“ kalbinti pašnekovai teigiamų pokyčių mokinių racione tikisi, kai valgiaraščių derinimą iš visuomenės sveikatos centrų liepos 1 d. perims VMVT. Šios tarnybos atstovė A.Išarienė sako, kad parengtos rekomendacijos padės suderinti verslo, ugdymo įstaigų ir mokinių tėvų pageidavimus, kurie, beje, dabar gerokai pakitę. VMVT Maisto skyriaus vedėja pasakoja, kad, pavyzdžiui, iš angliavandenių gaunamas kalorijas būtų galima perkelti į baltymų turinčius produktus, kaip pageidautų sveika savo atžalų mityba besirūpinantys tėvai.

Dabar verslas turi laisvę pats pasiūlyti valgiaraščius ir juos suderinti pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijas. 80 proc. ugdymo įstaigų naudojasi įmonių pasiūlytais ir suderintais valgiaraščiais, o penktadalis juos sudaro pačios, pagal SAM reikalavimus. „Tai rodo, kad verslas nelinkęs naudotis rekomendacijomis arba jos yra netinkamos, neišsamios“, – svarsto A.Išarienė ir priduria, kad netrukus bus galima pasinaudoti VMVT rekomenduojamu valgiaraščiu.

Pasak jos, keblumų verslui kelia ir tikslesnis patiekalo maistinės vertės nustatymas. Pavyzdžiui, produkto gamintojas, etiketėje nurodantis kaloringumą, privalo jo laikytis. Tačiau jį deklaravusiam verslui užtikrinti, kad kiekvienoje mokykloje galutinio patiekalo maistinė vertė bus tokia pat, kaip nurodyta valgiaraštyje, gerokai sunkiau. A.Išarienė paaiškina, kad galutinio produkto maistinė vertė gali pakisti dėl naudojamų produktų sudėties. Pavyzdžiui, padažo, pagaminto iš grietinės arba grietinės su augaliniais riebalais, kaloringumas skirsis. Be to, nėra aišku, koks kaloringumo nuokrypis – 5, 15 proc. ir t.t. gali būti leidžiamas.

VMVT planuoja, kad vertinga būtų nustatyti ir produktų, kurie galėtų pakliūti ant moksleivių stalų, riebumą bei kokius patiekalus kiek kartų per savaitę galima įtraukti į jų racioną. Tokiu atveju būtų aišku, ar šaltibarščiams naudoti 7 proc. riebumo šaltibarščių kefyrą, ar įprastą 2,5 proc. kefyrą.

„Kai nėra panašių konkretesnių reikalavimų, verslas sudaro valgiaraštį ir remiasi tik kaloringumu. Todėl reikia naujo požiūrio, kuris atitiktų ir tėvų, ir vaikų, ir įstaigų pageidavimus, o verslui būtų aiškiau, iš kokių produktų gaminti, kokius reikalavimus vykdyti“, – apibendrina VMVT Maisto skyriaus vedėja A.Išarienė.

Gabija Sabaliauskaitė

Kauno apskrityje ne mokiniai važiuos į saugaus eismo klasę, o klasė galės „atvažiuoti“ pas mokinius. Už lenktynininkų komandos „BMWracing.lt“ skirtą 5000 Lt paramą Kauno policija planuoja įsigyti mobilias mokymo priemones, kurias naudos ne tik mieste, bet ir vežios į apskrities rajonus.

„Kai vaikai praktiškai pabando pereiti gatvę, atkartoja kelyje susidarančias situacijas ir sužino kaip teisingai jose elgtis, įgytos žinios išlieka ilgam”, – būsima galimybe mokyti vaikus ne tik teoriškai, bet ir praktiškai džiaugėsi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas Danas Česnauskas. Kauno apskritis iki šiol neturėjo saugaus eismo klasės ir rėmėjų dėka galės sukurti tokią, kokios dar nėra Lietuvoje.

„BMWracing.lt“ lenktynininkai Mindaugas Varža, Martynas Samsonas, Egidijus Valeiša, Gediminas Vilimas ir Mindaugas Liatukas paramą nutarė paskirti gimtojo Kauno apskričiai. Įteikdami dovaną sportininkai pabrėžė vaikų saugumo kelyje svarbą: „Vaikai turi suprasti riziką, žinoti pėstiesiems svarbias kelių eismo taisykles. Tikimės, kad jau šiais mokslo metais Kauno apskrities vaikai galės pradėti mokytis saugaus eismo pagrindų“, – kalbėjo M. Varža.

Už dovanotą sumą Kauno kelių policija ketina pirkti mobilią saugaus eismo klasės įrangą: gatvės ženklinimo imitaciją su sankryža ir pėsčiųjų perėja, veikiančių šviesoforų, pėsčiųjų salelės, kelio ženklų muliažus, vaikiškas transporto priemones: elektromobilį, paspirtuką, dviratuką, mokymui reikalingas vaizdines priemones.

Policija ruošiasi pirkti kilnojamą įrangą, nes šiuo metu pastovių patalpų klasei nėra ir mokymus numatyta organizuoti valdybos salėje. Mobili įranga turi savo privalumų – ją bus galima naudoti ne tik vietoje, bet ir vežioti į apskrities rajonus: Kauno, Kėdainių, Jonavos, Kaišiadorių, kad vaikams iš tolimesnių apskrities vietovių atvykti mokytis būtų arčiau.

Mobili saugaus eismo klasė galės būti laikinai įrengiama vaikų darželiuose,  mokyklose, policijos komisariatų patalpose ar net lauke – saugiose aikštelėse ar stadionuose, jei bus palankus oras. „Lauke bus galima naudoti ne tik muliažus ar žaislines transporto priemones, bet ir pastatyti tikrus automobilius. Pavyzdžiui, pademonstruoti vaikams, kaip vairuotojai mato kelkraštį ir pėsčiųjų perėją, jei vienas automobilis yra pirmoje eismo juostoje, o kitas – už keleto metrų antroje“, – apie mobilios klasės panaudojimo galimybes kalbėjo D.Česnauskas.

„Dažniausiai ir sunkiausiai vaikai sužalojami, kai eina per gatvę draudžiamoje vietoje, o didžiausia rizika yra keliaujant į mokyklą arba į namus. Be to, automobiliais važiuojantys asmenys ne visada segasi saugos diržus, o suaugę dažnai neprimena to padaryti vaikams“, – remdamasis statistiniais duomenimis kalbėjo D. Česnauskas. Vaikai gatvėje sunkiau pastebimi vairuotojams, gali būti ne tokie apdairūs. Per septynis šių metų mėnesius Kauno apskrityje autoavarijose buvo sužaloti 74 vaikai, 54 iš jų – Kauno mieste. Žuvusių vaikų Kauno apskrityje šiemet nebuvo, 2013 m. žuvo vienas vaikas.

Daugiau informacijos suteiks:

Giedrė Putelytė

Komunikacijos konsultantė

8 614 05181

Gretos.s nuotr.

Kuo vyresni mokiniai, tuo rečiau tėvai lankosi mokykloje. Tėvų susirinkimai trumpėja, bendrų interesų vis mažiau. Vaikai sau, mokytojai sau, gimdytojai irgi… Tarsi trys atskiros šalys. Tačiau visas vienija bendras tikslas – laiminga vaiko ateitis.

Visai neseniai ES projekte ,,T klasė“ atliktos apklausos duomenimis, net 89 proc. pedagogų sako, kad tėvai neranda laiko ateiti į mokyklą, nes teigia daug dirbantys. Kas svarbiau – vaikas ar darbas? Ar suaugusieji supainiojo prioritetus? Pasak individualiosios psichologijos analitikės psichologės Erikos Kern, už Atlanto tėvų mokyklų bendruomenės klesti. Tad kaip pritraukti tėvus į mokyklas?

Į mokyklą ne tik su rūpesčiais

Neretai vyresnių klasių mokinių tėvams ugdymo įstaiga asocijuojasi su negatyvu. Juk į mokyklą ateini tada, kai taviškį kas prilupa arba teisintis mokytojams, kodėl rūko už kampo ir neruošia namų darbų. Psichologė Erika Kern teigia, jog mados keičiasi ir daugėja tėvų, kuriems mokykla asocijuojasi būtent su bendruomene. Tik vienose mokyklose bendruomenė stipresnė, kitose – ne: ,,Lietuvoje yra ne viena ugdymo įstaiga, kur tėvai noriai eina, jaučiasi laukiami ir reikalingi. Žinoma, tai dažniau pradinės mokyklos. Šiuo metu retėja ugdymo įstaigų, kuriose gimdytojai dalyvauja nuo pirmos klasės. Mokyklų sistema tokia, kad kiekviename etape visa šeima persikrausto į kitą bendruomenę. Prisitaikyti naujoje visada reikia laiko.

Taip jau yra, kad esame bendruomeniškos būtybės ir, pasak psichologės, visiška izoliacija žmogui pavojinga, tokių būsenų jis neatlaiko. Turime įgimtą poreikį priklausyti bendruomenei. Tai reiškia – jausti, jog turime joje savo vietą, esame reikalingi, galime daryti jai įtaką ir atsiskleisti patys. Jei tas poreikis patenkintas, atsipalaiduojame ir kuriame bei lengviau įveikiame kasdienes kliūtis. Jeigu bendruomenėse nesijaučiame saugūs – išeikvojame daug energijos tam saugumui kurti ar kompensuoti.

Jei teigsime, kad būti bendruomenėje yra tėvų pareiga, liepsime jiems ten dalyvauti, tada tai taps papildomu rūpesčiu. Bendruomenės nesukursime. Dauguma tėvų dirba, ir šeimų, kurių bent vienas galėtų daugiau laiko skirti vaikų ugdymui, yra nedaug. Gimdytojai mokyklos bendruomenėje dalyvauti gali po darbo arba savaitgaliais. Jei versime aktyviau dalyvauti jų poilsio sąskaita – rezultato nebus arba bus trumpalaikis. Tėvams aktyvumas mokyklos bendruomenėje turi būti panašus į poilsį. Bendruomenės kūrimas nėra paprastas procesas, tačiau jei viską darome teisingai, susikūrusi bendruomenė pradeda save kurti. Pagrindinis jos principas toks, kad kiekvienas bendruomenės narys turi turėti galimybę būti jai naudingas ir jausti, kad joje turi savo unikalią vietą. Šį uždavinį įgyvendinti sunkiausia, tačiau jei sugalvojame, kaip tai išpildyti, bendruomenė susikuria bei pradeda veikti pati. Beje, pasak pašnekovės, palengva susigundo ir tie tėvai, kurie iš pradžių šią iniciatyvą vertino skeptiškai.

Vengti tėvų – paauglio darbas

Tėvai ugdymo įstaigoje? Dažnas paauglys susirauks. Juk jam norisi būti savarankiškam, nepriklausomam. Kodėl atžalos gėdijasi gimdytojų?

,,Jei vaikas gėdijasi tėvų per mokyklos šventes, vadinasi, jis jau paauglys, greičiausiai jaunesnysis paauglys. Toks paauglio darbas, – juokauja psichologė. – Tėvų dalyvavimas mokyklos bendruomenėje nėra lindimas vaikams į akis. Tai, kokių tėvų vaikas nori pradinėse klasėse keičiasi, kai kalbame apie vyresniuosius. Tėvų dalyvavimas mokyklos šventėse nėra visai teisingas bendruomenės įsivaizdavimas. Tačiau galėtų būti, jei toje pačioje šventėje vaidinimą rengtų ir tėvai. Tada vaikai nesijaustų vertinami, stebimi, jie norėtų pasirodyti bei džiaugtųsi, kad tėvai taip pat jaudinasi, rengiasi pasirodyti. Tai galėtų būti darnios bendruomenės pavyzdys. Tikrai yra mokyklų, kur spektaklius kuria ir gimdytojai.

Dažnas paauglys sakys: „Kaip tėvų trynimasis mokykloje gali daryti įtaką mano pasiekimams bei motyvacijai mokytis?“. Erika Kern sako, kad tėvų trynimasis mokykloje vaiko pasiekimų nepakeis, jie gali ir suprastėti. Tačiau jei tėvai mokykloje kažką veiks, bus aktyvūs bendruomenės nariai, jausis joje reikalingi ir bus naudingi – tada vaikas jausis saugiau. Saugumo jausmas svarbus tuo, jog nereikia energijos eikvoti tam, kad įveiktumėme baimes, daugiau laiko, jėgų ir psichikos galių galime skirti mokslui bei socialinių įgūdžių plėtojimui.

Amerikos bendruomenės
Psichologė Erika Kern yra stebėjusi, kaip organiškai mokyklų bendruomenės veikia už Atlanto. Jungtinėse Amerikos Valstijose nepaprastai stiprios yra bažnyčios bendruomenės. Kartais mokyklos bendruomenė ir bažnyčios yra viena kitą paremiančios bei papildančios: ,,Man pažįstama mokyklų bendruomenių veikla pradinėse mokyklose. Vienas iš būdų – sportas. Kiekviena klasė ar keletas jos vaikų yra sporto komanda, kuri turi trenerį – vieną iš tėčių arba mamų. Neretai tėtis ar mama vaikystėje taip pat užsiėmė šiuo sportu, žino taisykles, matė, kaip elgėsi treneris. Manau, jie nėra tos srities specialistai, turi visiškai su sportu nesusijusį darbą. Treniruotės paprastai vyksta savaitgaliais. Bažnyčios bendruomenė prisideda suteikdama treniruotėms patalpas. Kartais jas skiria mokykla. Visą pavasarį, vos atšilus orams, prasideda tarpgrupinės varžybos. Beje, teisėjai irgi tėtis arba mama. Visi kiti – aktyvūs sirgaliai. Varžybas stebi išplėstinė šeima – kviečiami seneliai, tetos, dėdės. Visi atsineša užkandžių, gaiviųjų gėrimų. Palaiko savo komandą, o po rungtynių linksmai kartu pasivaišina.

Kita patirtis – šventės mokykloje. Pavyzdžiui, klasės dekoravimas – tėvų rūpestis. Tai jie daro po darbų – smagiai šnekučiuodamiesi, juokaudami. Taip pailsi po įtemptos darbo dienos, pabūna su žmonėmis, kurie gerai nusiteikę. Dalyvauja visi, kurie pageidauja. Paprastai bendruomenėje būti smagu, tad jei tik gimdytojai turi laiko, būtinai joje pabūna.

Kaip jiems tai pavyko pasiekti? Tiesiog taip buvo nuo pradžių. Tėvai daug ką gali nuveikti mokykloje – tėtis patvarkyti suolus ar kokias kitas menkas problemėles, net jei mokykloje yra stalius. Tuo tarpu mamos gali kurti dekoracijas ar atnešti visiems šilto obuolių pyrago. Variantų daugybė. Jei tik norime, viskas pasiekiama nesunkiai. Tai yra galimybės bendrauti, jomis pasinaudoti tikrai verta”, – sako psichologė Erika Kern.

Šį ketvirtadienį Vilniuje šurmuliuos tradicinė geriausių Lietuvos Mokinių mokomųjų bendrovių mugė. Savo gaminius pirkėjams pasiūlys daugiau kaip 60 bendrovių iš įvairiausių šalies kampelių –Alytaus, Mažeikių, Visagino, Šilutės, Utenos, Kelmės, Marijampolės ir kitų miestų bei miestelių.

Produkcijos įvairove išsiskirsianti mugė vyks dešiniojoje Neries krantinėje įsikūrusio ilgamečio pagrindinio Mokinių mokomųjų bendrovių programos rėmėjo „Swedbank“ administracinio pastato fojė. Kvapų, skonių bei formų gausa lankytojus renginys stebins nuo 11.30 iki 15 valandos.

Kaip teigia mugę organizuojančios „Lietuvos Junior Achievement“ programų direktorė Daiva Strielkūnienė, šis renginys – ne tik galimybė įsigyti originalių dovanų, jaukių rankdarbių, išskirtinių interjero detalių, bet ir proga paskatinti jaunų žmonių kūrybiškumą bei verslumą.

„Moksleiviams mugė yra puiki galimybė įgyti pardavimų patirties ir geriau pažinti vartotojus, suprasti jų poreikius bei lūkesčius. Be to, renginio metu tradiciškai vyks ir geriausios mokomosios bendrovės konkursas – iš viso bus varžomasi net keliolikoje kategorijų, o komisiją sudarys patyrusių verslininkų komanda. Išsakyti savo nuomonę ir nuspręsti, kam atiteks žiūrovų simpatijų prizas, galės ir kiekvienas mugės lankytojas. Geriausia pripažinta bendrovė įgis galimybę atstovauti Lietuvai Europos mokomosios mokinių bendrovės konkurse Londone“,- pasakoja D. Strielkūnienė.

Pernai vykusioje mugėje itin populiarūs buvo nestandartiniai tinkleliai arbatžolėms su iš maistinio plastiko pagamintais smagiais animacinių herojų formos laikikliais, taip pat rankų darbo ekologiški įvairiausių formų ir kvapų kūno priežiūros reikmenys. Šiemet renginyje bus galima įsigyti ir ypatingų formų bei skonių saldainių, interjerą puošiančių rankų darbo žvakių, išskirtinių puodelių ir stalo įrankių, keramikinių gaminių bei medinių žaislų.

Tradiciškai moksleiviai daug dėmesio skiria ekologijai – mugės asortimente ir gausybė iš antrinių žaliavų pagamintų dirbinių: skarelių, apyrankių, sagių, pledų, pagalvėlių, užrašų lapelių ir net… sieninių laikrodžių. Taip pat pirkėjų lauks itin patogios atliekų rūšiavimui skirtos šiukšliadėžės bei saulės energiją naudojantys šviestuvai.

2012-aisiais vykusioje Lietuvos Mokinių mokomųjų bendrovių mugėje apsilankė ir tuometiniai Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministrai. Garbių svečių tikimasi sulaukti ir šiemet. „Išpardavimų mugėje bendrovės nerengia, bet gaminių kainos išties nedidelės ir prieinamos. Be to, tai puiki galimybė rasti itin įdomią ir išskirtinę dovanėlę ar suvenyrą“, – sako D. Strielkūnienė.

Mokomosios mokinių bendrovės pagal „Lietuvos Junior Achievement“ programą šalies mokyklose kuriamos jau beveik du dešimtmečius. Bendrovę įsteigę moksleiviai gali programos metu įgytas teorines ekonomikos ir finansinio raštingumo žinias pritaikyti praktiškai ir patys paragauti verslininko duonos. Tarptautiniai tyrimai atskleidžia, kad daugiau kaip pusė Mokomąsias bendroves kūrusių mokinių jaučiasi geriau pasirengę patys pradėti verslą ir beveik trečdalis ketina jį kurti.

Vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į Mokomųjų mokinių bendrovių mugę jau šį ketvirtadienį, gegužės 16 dieną, nuo 11.30 iki 15 valandos banko „Swedbank“ fojė (Konstitucijos pr. 20A).

1960-aisiais Lietuvos vaikai svajojo būti kosmonautais, o 2011-aisiais jie labiausiai trokšta būti gydytojais ir turtingais verslininkais.

Šį lapkritį savaitraštis „Veidas“ atliko įdomų projektą – moksleivių apklausą. Ja siekėme išsiaiškinti, apie kokias profesijas svajoja šių dienų vaikai ir jaunuoliai. Iš viso apklausėme 815 trijų sostinės mokyklų – Vilnies pagrindinės mokyklos, Vilniaus licėjaus ir Šv.Kristoforo gimnazijos moksleivių, besimokančių 4–12 klasėse. Moksleiviams nuo devynerių iki devyniolikos metų buvo pateiktos anketos, kuriose reikėjo įrašyti atsakymus į du klausimus: kuo jie labiausiai norėtų ir nenorėtų būti suaugę. Ir kodėl.

Svajoja mažiau dirbti ir daug uždirbti

Iš apklausos rezultatų tapo aišku, kad tie laikai, kai lietuvių vaikai svajojo skraidyti į kosmosą, negrįžtamai nugrimzdo į praeitį: šiandien, priešingai nei septintajame dešimtmetyje, vaikai svajoja apie kur kas žemiškesnes profesijas. Be to, daugeliui svarbiausia, kad darbas būtų ne tiek įdomus ir mielas, kiek gerai mokamas.
„Norėčiau būti milijonus uždirbantis verslininkas, nes tuomet man nereikėtų rūpintis savo finansine padėtimi ir gyvenimas būtų lengvas. O labiausiai nenorėčiau būti žmogumi, kuris gyvena nuo algos iki algos, ką jau kalbėti apie gyvenimą iš kito kišenės“, – rašo anketoje vienas apklausos dalyvių, šešiolikmetis Šv.Kristoforo gimnazijos moksleivis.
Kad norėtų būti verslininkais, nes šie nesuka galvos dėl pinigų, minėjo net patys jauniausi mūsų apklausos dalyviai – devynmečiai dešimtmečiai. O komentuodami, kodėl labiausiai nenori būti valytojais, šlavėjais ar kiemsargiais (šie darbai pateko tarp penkiolikos tų, kurie šių dienų moksleiviams atrodo atgrasiausi), dauguma vaikų anketose pabrėžė, kad šių profesijų atstovai itin mažai uždirba.
Tokios tendencijos jau senokai stebimos ir Vakarų pasaulyje. Pavyzdžiui, amerikiečių vaikai, lygiai taip pat prieš kelis dešimtmečius svajoję skraidyti po kosmoso platybes, šiandien save labiausiai nori matyti klestinčiais verslininkais bei įmonių vadovais.
Kad suaugę labiausiai norėtų būti verslininkais, atsakė 103 iš 815 apklausoje dalyvavusių Vilniaus mokyklų moksleivių. Tai sudaro daugiau nei aštuntadalį visų apklaustųjų. Atkreipiame dėmesį, kad moksleiviai iš viso paminėjo po daugiau nei šimtą skirtingų tiek norimų, tiek nenorimų profesijų. Tai rodo, kad vienos vienintelės profesijos, kuri labiausiai patiktų arba nepatiktų visiems, nebėra, nors tam tikros tendencijos vis dėlto išryškėja.
Beje, verslininkai atsidūrė antroje geidžiamiausių profesijų sąrašo vietoje, o į pirmą iškopė gydytojai, surinkę iš viso 105 balus. Tačiau gydytojo darbas moksleivių dažnai buvo minimas ir tarp tų, kurių jie sau mažiausiai linkėtų. Tą patį galima pasakyti ir, pavyzdžiui, apie teisininko profesiją: ji irgi vertinama prieštaringai, nes maždaug tiek pat moksleivių ją vertina tiek kaip patrauklią, tiek kaip nepatrauklią.
Daugiausiai vaikų nurodė, kad yra per jautrūs mediko darbui, nes bijo kraujo (todėl dažniausiai moksleiviai minėjo, kad labiausiai nenorėtų būti chirurgais), na, o teisininko profesijai dažnam atrodo nuobodi, be to, nebeperspektyvi, nes teisininkų parengiama labai daug, o darbo vietų rinkoje tiek nėra. Tuo tarpu kad labiausiai nenorėtų būti verslininkais, paminėjo vos pora iš daugiau nei aštuonių šimtų mūsų apklaustų moksleivių.
Atsakydami į klausimą, kuo labiausiai nenorėtų būti suaugę, dažniausiai vaikai minėjo mokytojus (!), valytojus bei pardavėjus-kasininkus.
Tarpukario Lietuvoje mokytojo bei kunigo profesijos buvo laikomos prestižiškiausiomis, o 2011-aisiais padėtis jau visiškai pasikeitusi: šių dienų moksleiviai nebenori būti mokytojais, nes mano, kad tai sunkus, įtemptas, streso kupinas darbas, kuris dar ir itin prastai mokamas. Kalbėdami apie atgrasiausias profesijas, mokytojo darbą paminėjo 143 iš 815 apklaustų moksleivių, valytojo – 135, o pardavėjo-kasininko – 75.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-50) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.