A.Damušytė

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Kai krausčiausi iš Vilkaviškio į Vilnių, sunkiausia buvo atsigabenti visas knygas“, – juokiasi Aušrinė. Ji sunkiai galėtų nusakyti savo meilę literatūrai, bet patikina, kad sulig tam tikra skaitymo ar amžiaus branda dingo ir knygų pomėgio matavimas skaičiais: „Esu lengva bibliofilė, tad iki tam tikro amžiaus jaučiau poreikį dėlioti knygas, didžiuotis jų skaičiumi. Bet kai peržengi tam tikrą amžių, nustoji skaičiuoti, kiek perskaitei. Tampa svarbu ne kiekis, tiesiog maniakiškai ryji vieną knygą po kitos.“
Aušrinė kolekcionuoja ne tik knygas, bet ir žodžius – laisvalaikiu ji pildo savo sudaromą žodyną. „Žmonių grupė, vyrauja moterys“, – tokį pastarąjį žodžių junginį ji įtraukė į savo rinkinį – etimologiškai įdomių žodžių, kalbinių paradoksų žodyną. Kur įdomybė? Ogi žodžio „vyrauti“ dviprasmybė. „Jei moterys vyrauja, tai vyrai gali moteriauti“, – paaiškina žodyno sudarytoja.
Matyt, tam, kad iš esmės suprastum, kaip keičiasi to paties žodžio prasmė, reikia pajusti žodžius. „Viskas iš nuostabos, kad kasdien vartojamas žodis gali būti toks daugiaprasmis“, – sako mergina, kuri drauge su tėčiu, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, rinko ir homonimus (žodžiai, kurie skamba vienodai, bet turi skirtingas reikšmes). „Kaip „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ kreipiasi Mikalojus Daukša, kiekvienas iš motinos paveldi polinkį į gimtosios kalbos vartojimą, išlaikymą ir skleidimą, o aš šį polinkį paveldėjau iš tėčio. Turbūt labai anksti pajutau žodžio galią, nes visąlaik buvau apsupta knygų, eilėraščių, žodžių, sakinių. Jaučiu didelį estetikos poreikį, iš jo kilo ir meilė knygoms“, – svarsto Aušrinė. Ji pati kuria eiles, o mėgstamiausi jos autoriai – keturi „M“ poetai Algimantas Mackus, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. „O iš pasaulinių autorių man labiausiai patinka Raineris Maria Rilke, Franzas Kafka ir Albert‘as Camus. Sunku išsirinkti vienus ir sumenkinti kitus, tai – šios akimirkos autoriai, bet viskas kinta“, – paaiškina Aušrinė, lyg nenorėdama įžeisti visų kitų rašytojų.

Literatūra ir biologija – viskas apie žmogų

Kaip poetė ji debiutavo Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) vasaros sesijoje, savo eiles skaitė NMA filologų užsiėmime, nors akademijoje priklauso biochemijos sekcijai. Nepaisant akivaizdaus polinkio į literatūrą, Aušrinė svarsto apie medicinos studijas, o aukštesniuoju lygiu TB programoje mokosi biologiją, chemiją, lietuvių ir anglų literatūrą.

Nepaisant akivaizdaus polinkio į literatūrą, Aušrinė svarsto apie medicinos studijas, o aukštesniuoju lygiu TB programoje mokosi biologiją, chemiją, lietuvių ir anglų literatūrą.

Literatūrą, lingvistiką Aušrinė vis derina su gamtos mokslais – biologija ir chemija. „Tai galima pavadinti būties dualizmu“, – juokiasi mergina, paklausta apie sumišimą tarp dviejų sričių. Atrodytų, sritys skirtingos, bet Aušrinei jas sujungia žmogus, svarbiausias jos domėjimosi objektas ir literatūroje, ir biologijoje.
„Domėjimasis gamtos mokslais taip pat neprasidėjo nuo vadovėlių ir knygų. Tėtis daug pasakodavo ir apie gamtą, biologiją. Paradoksalu, kad jo papasakotų dalykų manęs paklausė biologijos olimpiados užduotys, – prisimena Aušrinė. – Nuo tos pirmosios biologijos olimpiados devintoje klasėje prasidėjo ir akademinis domėjimasis.“ Todėl Aušrinė įsitikinusi, kad tąkart trečią vietą respublikinėje olimpiadoje ji pelnė ne iš knygų ir vadovėlių. Panašus smalsumas ją atvedė ir į lietuvių kalbos bei literatūros olimpiados prizininkų gretas. Juk specialiai šiai olimpiadai ji niekada nesiruošė, tiesiog iš dvasinio poreikio nuolat skaitė, o daug skaitydama – daug ir sužinojo. „Be to, aš domiuosi kalbos mokslais, lingvistika, o olimpiadoje kaip tik ir būna tokių klausimų“, – sako ji.
Dar būdama septintokė Aušrinė vietiniam laikraščiui pasakojo, kad jai patinka visi mokomieji dalykai ir visi sekasi puikiai. Vien dešimtukus iš visų dalykų Vilkaviškyje gaudavusi mokinė pripažįsta, kad darbo įdėti reikėję, tačiau pirmiausia svarbu „žaidimo taisyklės“, kaip mokytis, o kai jas perpranti – žaidi žaidimą, ir tiek. „Dauguma gabių mokinių bent iš pradžių, pagrindinėje mokykloje, yra viskam imlūs, jiems viskas sekasi. Anksčiau ar vėliau natūraliai pajunti, kad kažko mokantis širdis kirba labiau. Man patinka gilintis, nuodugniau aiškintis mokantis bet kokio dalyko, tačiau mano domėjimosi objektas visur – ir
literatūroje, ir biologijoje – yra žmogus“, – aiškina Aušrinė.

Todėl, nors ir svarsto apie medicinos studijas, ji sako nenorinti per anksti pasivadinti medike, nes profesija yra toks dalykas, kurio, jos įsitikinimu, lengvabūdiškai rinktis negalima. „Pasilieku sau laisvę rinktis iš neuromokslų, neurolingvistikos, kuri jungtų mano meilę kalbai, kaip reiškiniui, ir žmogui. Taip pat dar svarstau apie filosofijos ir psichologijos junginį. Manau, kad ieškosiu savęs tarpdisciplininiuose moksluose“, – planuoja Aušrinė.

Be gamtos mokslų ir kalbos, ji buvo rimtai įnikusi į dar vieną – choreografijos sritį. 12 metų šokusi šiuolaikinius šokius, anksčiau rimtai galvojo apie tokią karjerą, bet šokius nurungė mokslai.

TB diplomas – kelias į medicinos studijas
Aušrinė, galima sakyti, jau antrą kartą yra vienuoliktokė. Tiesa, dabar, Vilniaus licėjuje, ji mokosi pagal tarptautinio bakalaureato programą. Kai devintoje klasėje atsisakė progos mokslus tęsti vienoje geriausių Lietuvos gimnazijų, kamuojama sąžinės priekaištų kitą progą – įstoti į Vilniaus licėjų – susirado pati. Naujus vyresnių klasių mokinius ši mokykla priėmė tik į TB klases, o ši programa trunka dvejus metus, tad Aušrinė dar kartą tapo vienuoliktoke.
Įstojusi į vieną geriausių šalies mokyklų, Aušrinė kartu gaus ir kitą bilietą: TB atvers kelią į medicinos studijas užsienio universitetuose. Vienintelis kelias į medicinos studijas užsienyje yra TB diplomas, nes užsienio universitetai į šias studijas vien su nacionaliniu diplomu nepriima.
Mergina tikina, kad pasirinkusi TB programą ji anaiptol nebėga nuo kritikuojamos mūsiškės švietimo sistemos ar jos vidurinio ugdymo programų, – tiesiog norėjo rimtesnio ir gilesnio mokymosi.

Visą savaitraščio „Veidas” numerį skaitykite ČIA

L.Viksnio/BFL nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, jog sėkmingesni tie 15-mečiai, kuriems tėvai skaitė knygas vaikystėje, ypač – pirmaisiais mokymosi metais pradinėje mokykloje. Be to, geresni rezultatai tų vaikų, su kuriais tėvai kasdien kalbasi apie mokymąsi, domisi, ką vaikas veikė per dieną, ar kai tėvai pasakoja vaikams įvairias istorijas, diskutuoja politiniais ir socialiniais klausimais.

Jei namuose yra meno kūrinių, pavyzdžiui, paveikslų, klasikinės literatūros ir poezijos knygų, žodynų – tokiomis sąlygomis augančių vaikų pasiekimai statistiškai reikšmingai geresni, nei vaikų, kurie namuose neturi savo bibliotekos.

„Žmogų ugdo pati turtinga kultūrinė aplinka, visas jo sociumas: tarkime, vaikas dažnai mato savo tėvus skaitančius, diskutuojančius apie tai, ką jie perskaitė. Fragmentuotas skaitymas, kai tik peržiūrime naujienų antraštes kompiuteryje, mąstymo nelavina. Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų didelės apimties tekstų nuoseklus skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį” mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja, tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų Lietuvoje koordinatorė dr. Rita Dukynaitė.

Netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.

Tyrimai išryškino dar vieną labai svarbų dalyką: netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.Štai nė karto nepavėlavęs mokinys surenka 487 taškus, o pavėlavęs vos 5 kartus per paskutines dvi savaites iki tyrimo – 441. O tai – beveik visų mokslo metų įdirbis.

Skaitymas: ugdo, moko, lavina, netgi gydo

„Kuo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti vaiko pasiekimus, jo raidą, psichinę sveikatą, socialinius santykius ir ateities perspektyvą. Tačiau prisiimti mokytojo vaidmenį ne visada reikėtų, o ir ne kiekvienas gali“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto profesorė, edukologė Valdonė Indrašienė.

Tyrimai rodo, kad skaitymas yra veiksmingas būdas, padedantis spręsti netgi vaiko emocinius, psichologinius sunkumus, formuojant teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tam ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje taikomas biblioterapijos – gydomojo skaitymo metodas.

Pasak profesorės, norint paskatinti vaikus skaityti, pirmiausia reikėtų rasti, kas jiems įdomu, ką jie mėgsta skaityti, o jei nelabai mėgsta – ieškoti, kuo jis apskritai domisi, ir paskatinti skaityti apie konkrečius daiktus ar reiškinius, susijusius su asmeniniais pomėgiais. Svarbu skirti laiko mėgstamiems kūriniams aptarti – verta kalbėtis ne tik apie tai, kas patiko ar nepatiko, bet ir kas ypatinga kūrinyje, kuo jis siejasi su vaiko gyvenimu, pomėgiais, kodėl jį verta arba neverta skaityti.

Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų tekstų skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį“ mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai

Galima išmėginti „skaitymo su numatymu“ strategiją, kuri yra paremta  atvirų  klausimų, skatinančių  skaitytojo  mąstymą  ir  kūrybiškumą,  formulavimu. Ši strategija taikoma skaitant drauge su vaiku. Pasirenkamas pasakojamojo pobūdžio tekstas, kuris skaitomas ne visas ištisai, bet su pertraukomis, darant pauzes po tam tikrų teksto dalių, jas aptariant ir numatant tolesnę pasakojimo eigą. Tekstas skaitomas dalimis, keliant atvirus, mąstymą skatinančius klausimus, o pauzių metu vaikai įtraukiami į ką tik perskaitytos dalies apmąstymą.

Užduodant klausimus labai svarbu skirti vaikui pakankamai laiko į juos atsakyti.

Tėvams reikia skaityti patiems ir dalytis skaitymu bendrai šeimoje, demonstruojant, kad skaitymas ir jiems teikia vertingos patirties.

Skaitymas niekada negali būti bausmė!

„Kai skundžiamasi, kad vaikas neturi matematinių, gamtamokslinių gebėjimų, tikėtina, kad priežastis kita – prasti skaitymo ir rašymo gebėjimai. O šie įgūdžiai gali nulemti vėlesnius vaiko ir suaugusiojo pasiekimus“, – pabrėžė Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė.

Ką daryti tėveliams, kad padėtų savo atžalai?

• Paaiškinkite savo vaikui, kodėl svarbu skaityti. Svarbus yra linijinis skaitymas – skaitymas iš kairės į dešinę ir kiekvieną eilutę, nes šis procesas skatina žmogų mąstyti.

• Asmeniniu pavyzdžiu. Senolių išmintis teigia, kad ko nedarė Jonas, to niekada nedarys Jonelis.

• Rodykite pagarbą knygai: nuplautos rankos, tinkamoje ir švarioje vietoje padėta knyga. Pažiūrėkite, kas šeimoje „altorius“ – televizorius, kompiuteris, knyga ar kita? Ar Jūsų namuose yra knygų, ar apskritai yra skaitoma?

• Bent valandai namuose išjunkite televizorių, kuris apkrauna smegenis nereikalinga informacija, mums to net nejaučiant.

• Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdienė šeimos skaitymo valanda: kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite. Pradėkite nuo penkiolikos minučių – taip neišgąsdinsite savo atžalos. Pati išbandžiau su savo trylikamete dukra – jau skaito šeštą knygą per šią vasarą!

• Aptarkite su vaiku, ką perskaitė: paprašykite papasakoti (stiprinami kalbėjimo įgūdžiai), užduokite klausimų, kurie skatintų lyginti, argumentuoti, interpretuoti (skatinsite mąstyti).

• Perskaitykite vaiko mėgstamą knygą: taip ne tik turėsite apie ką kalbėtis su vaiku, bet ir labiau jį pažinsite.

• Leiskite vaikui skaityti tai, ką mėgsta, bet nepamirškite  ugdyti skonį. Jūsų patarėjas galėtų būti vaiko darželio auklėtoja, klasės mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, bet jei esate labai aktyvus tėtis ir mama, rekomenduojamų knygų sąrašą rasite patys įvedę į paieškos lauką „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“ ir „Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa“.

• Apdovanokite vaiką už skaitymą: pagirkite už perskaitytą knygą, už rodomas pastangas, ypač kitiems girdint – jis to nusipelnė, nes linijinis skaitymas yra sunkus darbas. Ledų porcija, mėgstamas saldumynas, pasivaikščiojimas, filmo, pastatyto pagal perskaitytą knygą, žiūrėjimas kartu ir kiti dalykai, kuriuos mėgsta Jūsų vaikas. Tačiau labai svarbu – skaitymas negali būti bausmė! Skaitymas negali būti Jūsų pykčio priepuolio bausmė vaikui.

• Visa tai darykite nuolatos ir tik tada, kai esate gerai nusiteikęs.

• Nėščios mamos ir besilaukiantys kūdikių tėčiai, šeimos, auginančios kūdikius – ši žinutė jums. Mokslininkai teigia, kad nuo maždaug septinto nėštumo mėnesio jau reikia skaityti garsiai: paskatinsite savo būsimąją atžalą mąstyti.

• Tapkite aktyviais mokyklos bendruomenės tėvais ir paskatinkite mokyklas, kurias lanko Jūsų vaikai, tapti skaitančiomis mokyklomis. Kartu formuokime skaitančios ir mąstančios visuomenės kultūrą.

• Inicijuokite mokyklos taryboje pasitarimą – ko imsimės, kad mūsų mokykla taptų skaitanti (mąstanti) mokykla. Burkitės po kelis, jei vienam nedrąsu, siūlykite klasės vadovui, klasės mokytojui, auklėtojui, mokyklos administracijai.

• Klasės tėvų susirinkimai, popietės, vakaronės, išvykos – puiki galimybė tikslingai ugdyti skaitymo įgūdžius, kartu – ir mąstymo.

• Nebūtinai skaitome tik grožinę literatūrą, moksliniai, publicistiniai straipsniai, žinynai, enciklopedijos – tinka viskas, kas skatina „smegenų vingius“ dirbti.

• Susitikimai su rašytojais, rašytojų muziejų lankymas, knygų inscenizacijos, naktiniai skaitymai – visa tai tik maža dalis, ką gali tėveliai, kad skatintų savo vaikus tapti skaitančiais.

ES

Joel Henzie / Nanoscalemesoscale.com nuotr.

Pasak JAV mokslininko Joelio Henzie, jau trejus metus dirbančio Nacionaliniame Japonijos medžiagų mokslo institute (NJMMI), šiandien mokslininkai mokosi kontroliuoti ir panaudoti šviesą tokiais būdais, kurie iki šiol niekada nebuvo išmėginti. „Gali būti, kad po 20 metų nematomumo drabužiai bus ne tik filmų kūrėjų fantazijos vaisius, bet ir tikrovė”, – mano J. Henzie.

Mokslininkas kovo mėnesį lankėsi Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje, kur susipažino su jame veikiančių institutų ir laboratorijų darbu. J. Henzie su KTU Medžiagų mokslo instituto mokslininkais aptarė tolimesnį pirmojo dvišalio projekto tarp KTU ir NJMMI įgyvendinimą.

– Kokiu tikslu lankėtės KTU?, – paklausėme J.Henzie.

– Nors Japonija ieško dvišalio bendradarbiavimo galimybių su daugeliu šalių, tačiau, mano žiniomis, tai pirmas kartas, kai tokio pobūdžio bendradarbiavimas buvo pradėtas Lietuvoje, su KTU.

Kartu su KTU Medžiagų mokslo institutu įgyvendiname projektą „Plasmonic properties of silver nanoparticles assembled clusters (PLAS)“. Jo eigoje turiu kelias užduotis: vykdyti mokslinius tyrimus su KTU mokslininkais, užmegzti daugiau kontaktų su profesoriais iš visos Lietuvos, susipažinti su jūsų šalies mokslo bendruomene, pristatyti NJMMI mokslinę veiklą bei stiprinti esamą bendradarbiavimą.

– Kaip paaiškintumėte, kas yra medžiagų mokslas žmogui, pirmą kartą išgirdusiam šį pavadinimą?

– Lyginant su chemija ar biologija, kurios egzistuoja jau ne vieną amžių, medžiagų mokslas yra santykinai nauja disciplina, kilusi iš metalurgijos. Per šimtmečius žmonės išbandė įvairius metalus ir bandė išsiaiškinti, kaip padaryti juos stipresnius ar labiau laidžius. Medžiagų mokslas prasidėjo nuo bandymų suprasti funkcines medžiagas, tokias, kaip metalas, betonas ar stiklas, šiuolaikinėje visuomenėje. Visgi, šiandien medžiagų mokslo tyrėjų dėmesys nukreiptas į naujų medžiagų, pasižyminčių ypatingomis savybėmis, kūrimą.

Nortvesterno universitetas, esantis Ilinojaus valstijoje, kur įgijau mokslo daktaro laipsnį, buvo pirmoji aukštojo mokslo institucija pasaulyje, kurioje 1950-aisiais buvo įkurtas Medžiagų mokslo departamentas.

Tyrėjai taip pat intensyviai dirba, siekdami pagaminti visiškai naujas medžiagų rūšis, kurios leistų sukurti naujas pramonės šakas.

Šiandien medžiagų moksle, pasitelkiant chemiją, fiziką ir inžineriją, „iš apačios į viršų“ kuriamos įvairios medžiagos. Tai reiškia, kad mes bandome sukonstruoti medžiagą, pradedant nuo atominės sandaros iki įrenginių ir kitų objektų, kuriuos galima matyti plika akimi, o vėliau ir paliesti, sukūrimo.

– Kaip medžiagų mokslas gali būti pritaikomas versle?

– Aš nesu verslininkas, tačiau manau, kad pranašumas versle yra tų, kurie geba padaryti vieną ar kitą dalyką geriau ir mažesniais kaštais nei konkurentai.

Nors vienas iš medžiagų mokslo tikslų yra pagerinti esamas medžiagas, sumažinant jų gamybos kainas, bet tyrėjai taip pat intensyviai dirba, siekdami pagaminti visiškai naujas medžiagų rūšis, kurios leistų sukurti naujas pramonės šakas.

Geras to pavyzdys yra skaidulinės optikos kabeliai. Tam, kad būtų pagaminti šie mažyčiai stikliniai vamzdeliai, kurie galėtų perteikti optinę spinduliuotę (t.y. informaciją) po visą pasaulį, stiklo ir įvairių kitų medžiagų tyrimai užtruko šimtmečius. Be skaidulinės optikos nebūtų atsiradęs internetas ir nebūtų nei vienos interneto kompanijos, nes vario laidų pralaidumas tam buvo per mažas.

Verslininkai, norintys neatsilikti nuo naujausių ir pažangiausių technologijų bei siekiantys savo produktu ar paslauga palikti pastebimą žymę pasaulyje, turėtų domėtis medžiagų mokslu.

– Kokios naujos medžiagos buvo sukurtos per pastaruosius 10-20 metų?

– Turbūt viena „karščiausių“ medžiagų vis dar išlieka grafenas, sudarytas iš vieno atomo storio anglies plėvelių. Jis pasižymi labai neįprastomis elektrinėmis savybėmis, yra itin plonas ir labai stiprus. Šiandien grafenas naudojamas tranzistorių gamybai.

Kita vis dar „karšta“ medžiaga yra organinis perovskitas – kristalas, paprastai susidedantis iš švino, metilamino ir jodo mišinio.

Šiandien dauguma saulės baterijų yra pagamintos iš silicio – net ir saulės kolektoriai, kuriuos vis dažniau tenka pamatyti ant gyvenamųjų namų stogų. Siekiant sukurti 20 proc. efektyvumo silicio saulės elementus, moksliniai tyrimai tęsėsi 50-60 metų. Tokį patį rezultatą su perovskito saulės elementais pasiekti užtruko dešimt kartų trumpiau – apie 5 metus.

Tačiau, reikia pažymėti, kad visas procesas prasidėjo nuo pačio silicio sukūrimo. Mokslininkų žinios ir naudoti įrankiai, siekiant sukurti šią medžiagą, buvo kritiškai svarbūs organinių perovskitų atsiradimui.

– Prieš persikeliant gyventi į Japoniją ir darbą NJMMI, apgynęs daktaro disertaciją kurį laiką stažavotės JAV Kalifornijos universitete. Kaip jūsų karjeros kelias pasuko Tekančios saulės šalies link?

– Apie NJMMI ir jo veiklą medžiagų mokslo srityje sužinojau baigęs magistrantūros studijas. Tai puikus mokslinių tyrimų institutas, kur visą savo dėmesį galiu sutelkti moksliniams tyrimams. NJMMI dirbantys tyrėjai yra aprūpinti puikiausiais instrumentais, įskaitant elektroninius mikroskopus – tai man labai svarbu, nes naudoju juos atominių medžiagų struktūrų atvaizdavimui.

Esu nepriklausomas ta prasme, kad galiu atlikti tokius tyrimus, kuriuos noriu, tačiau tai neatleidžia nuo pareigos pateikti gerus rezultatus.

Japonija yra šalis, kuri mokslininkams gali pasiūlyti didelę mokslinių prietaisų instrumentuotę. NJMMI dirbančių mokslo darbuotojų bei modernios ir pažangios technikos santykis yra puikiai subalansuotas, todėl gauti prieigą prie reikiamo instrumento neužima daug laiko.

– NJMMI dirbate nepriklausomu mokslininku. Ką tyrėjui reiškia būti nepriklausomam savo darbe?

– Nepriklausomi profesoriai neturi viršesnių vadovų, kuriems yra atskaitingi. Jie turi tam tikrą pasirinkimo laisvę daryti tokius mokslinius tyrimus, kuriuos patys pasirenka, siekiant gauti finansavimą vykdomiems projektams. Esu nepriklausomas ta prasme, kad galiu atlikti tokius tyrimus, kuriuos noriu, tačiau tai neatleidžia nuo pareigos pateikti gerus rezultatus. Nepriklausomas mokslininkas taip pat yra mokslinių tyrimų grupės vadovas.

Palyginus su kitais profesoriais, dirbančiais NJMMI, turiu gana mažą, bet užtat labai tarptautinę komandą: dirbu kartu su mokslo daktaro laipsnį įgijusiais tyrėjais iš Prancūzijos, Irano, Kinijos, Indijos.

– Kaip apibūdintumėte savo patirtį, dirbant nepriklausomu mokslininku vienoje prestižiškiausių Japonijos mokslo institucijų?

– Darbas NJMMI nėra vien tik naujų medžiagų kūrimas ar patentų paraiškų pildymas. Vienas iš pagrindinių tikslų dirbant šiame institute yra studentų kuravimas, mokymas ir jų kritinio mąstymo įgūdžių ugdymas.

Studentai turi suprasti, kad dirbant šį darbą reikia priprasti prie to, jog dažnai tenka klysti.

NJMMI studentus priima į apmokamas stažuotas ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui, į kurias kandidatuoti kviečiame ir KTU studentus. Japonijos mokslo populiarinimo bendruomenė (angl. Japan Society for the Promotion of Science, JSPS) taip pat siūlo po-doktorantūros mokslinių tyrimų stipendijas 1-2 metų laikotarpiui. Japonijos vyriausybė nuolat kviečia studentus, doktorantus iš viso pasaulio mokslinius tyrimus atlikti jų šalyje.

Man, kaip tyrėjui, labiausiai imponuoja tai, kad mokslininkai yra atvirų pažiūrų žmonės, tačiau studentai turi suprasti, kad dirbant šį darbą reikia priprasti prie to, jog dažnai tenka klysti. Tai reiškia, kad gamtą ir jos išteklius yra sunku suprasti, ir tam reikia didelio nuolankumo.

– Kas išskiria NJMMI iš kitų panašaus profilio mokslo institucijų visame pasaulyje?

– NJMMI mokslininkai dirba su labai įvairiomis medžiagomis. Pavyzdžiui, kai kurie Instituto tyrėjai kuria naujas aukštos temperatūros superlaidžias medžiagas, praleidžiančias elektros energiją be pasipriešinimo. NJMMI taip pat turi stipriausią branduolinio magnetinio rezonanso (BMR) spektroskopą pasaulyje.

BMR veikimas yra panašus į magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) technologiją, kuri naudojama neskaidriems organizmo dariniams atvaizduoti bei jų patologiniams pokyčiams nustatyti, pavyzdžiui – įvairiems augliams. Savo institute pasitelkiame BMR molekulių struktūros nustatymui.

Be to, Tarptautiniame medžiagų nanoarchitektonikos centre bandome kurti mano jau minėtas medžiagas iš „apačios į viršų“. Tam tikra prasme mūsų darbas, siekiant sukurti medžiagas ir prietaisus, prilygsta architekto darbui projektuojant pastatą.

– Lyginant su NJMMI, kaip vertinate KTU „Santakos” slėnį, kuriame neseniai lankėtės?

– Iš tiesų, pirmą kartą lankiausi Lietuvoje ir Kaune. KTU „Santakos“ slėnis man padarė stiprų pirmąjį įspūdį. Manau, kad tai – labai modernus mokslo centras su pažangiais įrenginiais ir profesionaliais darbuotojais.

KTU Medžiagų mokslo instituto direktorius Sigitas Tamulevičius mane priėmė labai šiltai, skyrė daug dėmesio ir pastangų, organizuojant mano vizitą. Pastebėjau, kad jo komandos tyrėjai labai kompetentingi ir šauniai dirba. KTU „Santakos“ slėnis – tai puiki vieta atlikti mokslinius tyrimus.

– Kaip toliau vyks jūsų ir KTU bendradarbiavimas?

– Kartu su KTU Medžiagų mokslo institutu vykdomi tyrimai einasi kuo puikiausiai. Mūsų tikslas yra ir toliau išlaikyti veiksmingą ir efektyvų darbą, kad būtų pasiekti geriausi rezultatai.

Kai sugrįšiu į Lietuvą kitais metais, planuoju kartu su savimi pasikviesti ir keletą savo kolegų iš NJMMI. Projekto įgyvendinimas bendradarbiaujant su KTU man suteikia galimybę susitikti su naujais žmonėmis, keistis informacija ir praktinėmis žiniomis, išmokti naujų dalykų ir atrasti dar daugiau potencialių bendradarbiavimui sričių tarp NJMMI ir KTU.

– NJMMI atliekate mokslinius tyrimus, susijusius su nanokristalais. Ką bandote pasiekti?

– Kartu su mano tyrėjų grupe bandome sukurti įvairių formų nanokristalus bei sukonstruoti didesnes medžiagas, naudojant nanokristalus kaip „statybinius blokus“, tokiu būdu kontroliuojant jų formą ir dydį.

Viena iš pirminių mano idėjų šiems nanokristalams buvo panaudoti juos kaip biojutiklius. Anuomet JAV kariuomenė buvo suinteresuota vystyti jutiklį, kuris galėtų aptikti chemines medžiagas ir net tokias infekcines ligas kaip juodligė. Visgi, egzistuoja žymiai paprastesnių ir tradiciškesnių šių jutiklių panaudojimo būdų. Išmatavus ir aptikus tam tikrus baltymus kraujyje, panaudojimas galimas įvairiose medicinos srityse.

– Įvardinkite keletą savo karjeros tikslų.

– Jau apie 10 metų dirbu su metamedžiagomis – bandome sukurti metalo nanodaleles ir mažas struktūras, kurios galėtų kontroliuoti šviesą. Pavyzdžiui, šiandien mokslininkai gali sukurti naujų rūšių optinius lęšius, kurie yra tiesūs, o ne lenkti. Tai labai svarbu, nes išlenkti lęšiai turi nepageidaujamų savybių, kurios daro juos mažiau tikslius.

Žmogaus regimasis suvokimas priklauso nuo to, kaip sklindanti šviesa paliečia mūsų akis. Šviesa, „atsitrenkusi“ į paprastą medžiagą ją sugeria arba atspindi, tačiau vadinamoji metamedžiaga yra sukurta taip, kad ją pasiekusi šviesa, gali būti nukreipiama ir net formuojama.

Vienas iš neįprastų metamedžiagų pritaikymo būdų, susilaukiantis daug dėmesio, yra vadinamasis „maskavimo įtaisas“.

Su metamedžiagomis dirbantys mokslininkai bando sukurti geresnes saulės baterijas ir įtaisus, kurie galėtų manipuliuoti šviesą, siekiant perduoti informaciją. Vienas iš neįprastų metamedžiagų pritaikymo būdų, susilaukiantis daug dėmesio, yra vadinamasis „maskavimo įtaisas“. Dalis mokslininkų siekia sukurti metamedžiagas, kurios galėtų nukreipti šviesą aplink objektą, kad šis taptų iš esmės nematomas. Ar ilgainiui turėsime nematomumo drabužius, kurie šiandien egzistuoja tik mokslinėje fantastikoje? Galbūt… kuriamos metamedžiagos rodo, kad tai gali būti įmanoma.

BFL

Akvilė Martinaitytė

– Mokslo ir verslo bendradarbiavimas – viena labiausiai pastaraisiais metais įvairiose valdžios institucijose linksniuojamų temų. Rengiamos strategijos, organizuojama daugybė renginių tokiam bendradarbiavimui skatinti, tačiau Lietuvos ekonomikoje inovatyvūs verslai vis tiek sudaro labai nežymią dalį. Kaip manote, kodėl?

– Kartais juokaudamas mėgstu sakyti, kad čia kaip su vestuvėmis: jei berniukas ir mergaitė iš tiesų nepatinka vienas kitam, o kažkas juos prievarta verčia būti kartu, nieko gero iš to nelauk. Atsakymas išties labai paprastas – reikia ne nurodymų „iš viršaus“, o realios motyvacijos.

Mūsų didžiausia problema, kad neturime sistemos, veikiančios beveik visur pasaulyje, kai prie mokslo centrų – universitetų ar mokslo institutų – veikia technologijų perdavimo centrai, kuriuose iš esmės ir formuojasi požiūris į darbą su mokslininkais. Kai naudos gauna visi – ir patys technologijas kuriantys mokslininkai, ir mokslo institucijos, ir technologijų perdavimo centrai, ir produktus parduodantys verslininkai. Lietuvoje tokia sistema dar tik pradeda kurtis. Kol jos nebus, mes nieko iš to neuždirbsime, kad ir kiek daug pinigų sudėjome į mokslui skirtą infrastruktūrą.

– Papasakokite plačiau, kaip veikia tokios sistemos.

– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad mokslininkas niekada nebus verslininku, o verslininkas – mokslininku. Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai sugeba. Paimkime kaip pavyzdį Veismano institutą Izraelyje. Su juo bendradarbiauju daugelį metų, jis yra vienos iš mano kompanijų „Biotechpharma“ užsakovas. Joks mokslininkas ten nėra verčiamas būti verslininku. Jei mokslininkas kažką sukūrė, ten pradeda veikti organizacija „Yeda“, kuri yra visiškai nepriklausoma nuo instituto vadovybės, tačiau institutas yra jos steigėjas. Jos uždavinys – įvertinti, ar iš sukurto mokslo galima padaryti patentą. Jei taip – patentas registruojamas, atsiranda intelektinė nuosavybė, kurios savininkai yra „Yeda“ kartu su institutu. Tada jau žiūrima, kaip patentą galima licencijuoti, kam jis gali būti įdomus.

Kai iš to pradeda plaukti pinigai, jų gauna visi. Nebereikia šaukti, kad neišgyvensime iš per mažo biudžetinio finansavimo, nes iš gero, tikro mokslo uždirbami dideli pinigai. Po patento pateikimo niekas neužkerta kelio mokslininkui publikuoti savo tyrimų ar „Nature“ ar „Science“ žurnaluose ir būti ne tik turtingam, bet ir žymiam.

– Patentai – svarbiausias rodiklis, pagal kurį turėtų būti vertinama mokslinė veikla?

– Nebūtinai svarbiausias, bet jam tikrai turi būti skiriamas didesnis vaidmuo, nei yra dabar, kai mokslo institutai pirmiausia vertinami pagal mokslinių publikacijų skaičių. Daug iš jų parašoma, padedama į lentyną, ir visi pamiršta. Mokslas turi būti toks, kad duotų naudos visuomenei. Aš nemanau, kad vien žinių kaupimas yra naudingas.

Žinoma, dabar, kai apie patentų svarbą vis garsiau kalbama, pastebiu kitą vajų, kai beverčiai patentai kuriami tiesiog dėl varnelės ataskaitose. Tarptautinio patento palaikymas kainuoja didžiulius pinigus, todėl jei jį turi, privalai rūpintis ir tuo, kam jį parduoti, kas jį įgyvendins. Aš, kaip ne vienos organizacijos atstovas, moku pinigus tik už tuos patentus, kurie, tikiu, ateityje duos gerokai didesnę finansinę naudą, nei dabar tenka į juos investuoti.

– Lietuvoje veikia penki vadinamieji slėniai, kuriuose turėtų koncentruotis mokslas ir žinioms imlus verslas. Ko galime tikėtis iš jų – gal jie taps sistemos katalizatoriumi?

– Į slėnių infrastruktūrą buvo investuoti milžiniški pinigai, ir ji tikrai sukurta puiki, pasaulinio lygio. Dabar visi sako, kad laikas, kai pinigai buvo duodami infra­struktūrai, baigėsi, naujame etape investicijos skiriamos technologijoms ir mokslui vystyti.

Atsiranda sakančiųjų, kad nieko iki šiol negalėjo daryti, nes langai dar nebuvo sudėti. Man atrodo, kad veiklos sėkmė nepriklauso nuo to, ar tavo įranga yra gražesniuose rūmuose. Nesinori labai savęs girti, bet vėlgi pažiūrėkime į tokią nedidelę organizaciją, kaip „Biotechpharma“. Gavęs nedidelę dalį paramos įsigijau įrangos ir per ketverius metus pardavimą išauginome nuo šimtų tūkstančių iki dešimčių milijonų eurų 2015 m. Per metus turime apie 15 įvairių projektų su vienomis didžiausių farmacijos kompanijų pasaulyje. Viską galima padaryti, nepaisant to, ar jau turi naujus langus, ar dar ne.

Šiaip ar taip, artimiausi keleri metai parodys, kas yra kas. Norisi būti optimistu ir tikėti, kad mokėsime tą infrastruktūrą tinkamai įdarbinti. Aš pats tai darau – moku pinigus Inovatyvios medicinos centro Atviros prieigos centrui (APC), kad galėčiau naudotis ten esančiais įrenginiais, kurie reikalingi mano darbui. Įrenginių man jau dabar trūksta.

Ar tokių kaip aš bus daug? Negaliu pasakyti, bet norėčiau, kad būtų. Atviros prieigos centrų sukurta kiek nori ir kokių nori – jei žmonės naudosis juose esančia supirkta įranga, kurs savo technologijas, naujus gaminius, tada tikrai judėsime į priekį vystydami aukštąsias technologijas.

– Viešojoje erdvėje pastebime gąsdinimų, kad išliekant tokiems emigracijos mastams susidursime su didelėmis darbuotojų trūkumo problemomis. Kaip tai paveiks mokslu grįsto verslo plėtrą?

– Jokiu būdu nesu už tai, kad visi išvažiuotų, bet į tokius gąsdinimus nelabai kreipiu dėmesio. Daug išvažiavusių žmonių grįžta ir jie turi visai kitokios patirties, jie žino, kaip dirbti efektyviau, jų akiratis platesnis. Tai puiku. Be to, žmonių skaičius nelemia valstybės gerovės – kaip pavyzdį paminėčiau Estiją arba Liuksemburgą. Mums reikia galvoti ne apie tai, kaip išlaikyti kuo daugiau žmonių Lietuvoje, o apie tai, kokią Lietuvą kuriame tiems, kurie čia yra. Vienintelis kelias norint, kad niekas nevažiuotų, yra didinti pragyvenimo lygį. Tai galime pasiekti tik dirbdami intensyviau, kurdami didesnės pridėtinės vertės produktus, kurdami intelektualią, inovatyvią visuomenę.

– Ar Lietuvoje dirbantis mokslininkas gali tikėtis susikurti tokią gerovę, kokią turėtų Vakarų šalyse?

– Žinote, kada mes uždirbsime 3,5 karto daugiau? Labai paprasta – kai dirbsime 3,5 karto efektyviau. Tai nėra mano mintis, skaičiau ją Iljos Laurso interviu, bet šimtu procentų su ja sutinku. Reikia galvoti, kaip per tą patį laiką padaryti daugiau, ir, užuot bandžius išradinėti dviratį, naudotis tuo, kas jau yra pasaulyje.

Kažkodėl Lietuvoje dažnai norima viską pradėti nuo nulio. Jei nusprendžiame, kad mums reikia technologijų perdavimo centro, atliekame galimybių studijas, rašome strategijas ir taip toliau. Bet visa tai jau sukurta kitų, naudokimės! Genų inžinerija buvo sukurta dviejų amerikiečių Bergo ir Coheno – „Biotech­pharma“ naudojasi jų fundamentiniais tyrimais. Amerikiečiai, prancūzai, britai išrado, kaip į žinduolių ląsteles įterpti genus ir gaminti produktus, kurie naudojami medicinai, o mes galime pasinaudodami šiais išradimais kurti savo technologijas ir judėti į priekį. Ar tai blogai? Nemanau. Negaiškime laiko, kur to nereikia daryti, dirbkime efektyviai, ir turėsime tokią gerovę, kokios norime.

– Kai kalbama apie sėkmingo mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžius Lietuvoje, dažniausiai nurodomos sritys – biotechnologijos ir lazeriai. Kaip manote, ar tikėtina, kad netolimoje ateityje atsiras naujų stiprių rinkos dalyvių iš kitų sričių?

– Taip, aš pastebiu puikių užuomazgų. Pavyzdžiui, Kaune puikiai dirbama su medicinine įranga, kuriami įvairūs inovatyvūs įrenginiai. Taip pat intensyviau vystomos švaros technologijos, saulės technologijos, tikslioji inžinerinė pramonė. Taip pat neblogai atrodo ir kai kurios mūsų tradicinės pramonės šakos. Aš neabejoju, kad atsiras naujų technologijų ir naujų sričių, bet, mano nuomone, turėtume vystyti ir stiprinti tas, kurias jau turime. Mes galime būti bioekonomikos šalis. Tik reikia tai suprasti plačiau nei tiesiog modernias biotechnologijas ar biofarmaciją – galėtume apimti viską, kas susieta su „bio“ panaudojimu produktams ir gaminiams gauti.

Jei kalbėsime vien apie biotechnologijas, galimybės yra didžiulės. Aš žadu pradėti vystyti jūrų biotechnologijas. Mes, būdami jūrinė valstybė, iš jūros pasiimame tik silkių! Juk jūra yra tikra aukso šalis ir reikia tuo protingai pasinaudoti.

– Kokios jūsų prognozės: ar Lietuva taps inovatyvia, didelę pridėtinę vertę kuriančia šalimi?

– Taip, jeigu tokia bus ir valstybės strategija, ir žmonių požiūris. Turime sau aiškiai įsivardyti, kad mūsų strategija – koncentruotis į inovatyvius verslus, o ne į didžiulius fabrikus, kuriuose daugybė darbuotojų daro paprastus gaminius. Inovatyvumas turi būti mumyse, kalbant tiek apie aukštąsias, tiek apie paprastas technologijas. Tada galėsime orientuotis į technologijas ir sritis, kuriančias didelę pridėtinę vertę, ir efektyviai judėsime į išsivysčiusios šalies lygį.

Scanpix

Mokslas. Fizikas teoretikas Stephenas Hawkingas – bene populiariausias šiuolaikinis mokslininkas, kurio veikalus veikiausiai skaitė ir perprato tik mažoji dalis visuomenės, bet tai nesutrukdė pačiam fizikui tapti daugelio autoritetu ir kone garbintina asmenybe. Apie ankstyvąjį S.Hawkingo gyvenimą sukurtas biografinis filmas „Visko teorija“ tarsi užantspauduoja nuosekliai kurtą ryšį su populiariąja kultūra.

Mokslininko vardas, asmenybė bei „balsas“ pateko į animacinius filmus, serialus, jis kalbintas satyrinių leidinių ir televizijos programų. S.Hawkingas žiniasklaidoje pristatomas kaip laisvai mąstantis žmogus, turintis gerą humoro jausmą, – taip jis lyg bando nusikratyti bedievio, niūraus tipo įvaizdžio.

Ir tokiam įvaizdžiui yra pagrindo: kai buvo 21 metų, jam diagnozuota amiotropinė lateralinė sklerozė (ALS), dėl kurios sutriko motorinės funkcijos, o jo genialus protas liko įkalintas paralyžiuotame kūne. Gebėjimą judėti praradęs jaunas mokslininkas buvo priverstas atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, o jame iki šiol mąsto apie juodąsias skyles ir galaktikos pradžią bei pabaigą. Tačiau gana tamsus filosofavimas apie greitai Žemę ištiksiančią pabaigą daugeliui skamba romantiškai.

Kas lėmė S.Hawkingo žinomumą, kad jis visuomenės akyse tapo toks ryškus? Neįprastas asmeninis likimas, nes pasaulio dėmesį patraukia tai, kas nekasdieniška, kuo galima stebėtis ar žavėtis. Tačiau neatrodo, jog žinomumas, pelnytas ne dėl mokslinių pasiekimų, o dėl to, kad serga sunkia liga, S.Hawkingui trukdytų. Jis iš savo vardo padarė kultą ir tai jam teikia naudos.

Neseniai paskelbta žinia, kad mokslininkas sieks patentuoti savo pavardę, tai yra paversti ją savotišku prekės ženklu. Britų rašytoja Joanne K.Rowling, futbolo žvaigždė Davidas Beckhamas tai jau padarė, o dabar patentuoti savo pavardę užsimanė ir S.Hawkingas, siekdamas, kad žmonės nenaudotų jo vardo netinkamiems produktams reklamuoti. Prekės ženklas leistų S.Hawkingui įsteigti labdaros fondą, galbūt paremti mokslinius tyrimus fizikos ar neuroninių ligų srityje.

Kembridžo universiteto profesoriaus sumanymą vardą paversti prekės ženklu akademinė visuomenė priėmė ramiai. „Tai asmeninis S.Hawkingo reikalas, nesusijęs su universitetu. Jis ėmėsi priemonių, kad apsaugotų savo vardą ir sėkmę, kurią užsitarnavo“, – teigia Kembridžo universiteto atstovas.

Jei S.Hawkingo prašymas bus priimtas, prekių ženklų eksperto Chriso McLeodo manymu, patentas gali būti vertas milijonų Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Prekės ženklas taip pat galėtų būti naudojamas kompiuteriniams žaidimams, neįgaliųjų vežimėliams, atvirukams ir sveikatos priežiūros įrangai. Vis dėlto neaišku, ar mokslininkas siekia savo žinomumą panaudoti mokslo populiarinimui, ar tai tiesiog gryna rinkodara, noras kompensuoti savo paralyžių ir atskyrimą nuo visuomenės.

S.Hawkingas, kaip teigia jo jaunystės draugai, neskyrė daug laiko matematikos studijoms, bet, neginčytina, buvo protingas ir sumanus. Metęs matematikos mokslus jis ėmėsi to, kas jį išties domino – astrofizikos. Tai buvo lūžis jo mokslinėje veikloje. Netrukus S.Hawkingas parašė knygą, išgarsinusią jo vardą. Rašant „The Brief History of Time“ (Trumpa laiko istorija), išleistą 1988 m., mokslininką konsultavo astronomas ir mokslo populiarintojas Carlas Saganas, kuris padėjo pateikti sudėtingas fizikos sąvokas populiariai, suprantamai neturintiems specialaus išsilavinimo. S.Hawkingas šia knyga sugebėjo atkreipti visuomenės dėmesį į teorijas, kaip visata kūrėsi ir veikia. Didysis sprogimas, visatos amžius ir juodosios skylės – pagrindinės kultine tapusios knygos temos.

Šias sudėtingas sąvokas jis netgi aiškina vaikams knygų trilogijoje apie jaunąjį George‘ą. Pirmoje trilogijos knygoje, pasirodžiusioje 2007 m. (S. Hawkingas ją parašė kartu su dukra Lucy), kuriamas George‘o, kurio tėvai yra retrogradai, besipriešinantys technologijoms, portretas. Berniukas ieško užuovėjos ir supratimo – susidraugauja su fiziku, turinčiu galingą kompiuterį. Taigi padedamas vyresnio kaimyno mokslininko, kuris gali būti S.Hawkingo prototipas, berniukas suranda slaptą raktą į visatą.

S.Hawkingas yra parašęs ir keletą kitų knygų, kurios turėtų sužavėti kosmosu besidominčius asmenis. Jose aptariamos kelionės laiku, kirmgraužos, tamsiosios materijos ir Einsteino teorijos, vis dėlto S.Hawkingo populiarumo viršūnę žymi „The Brief History of Time“. Ši knyga buvo viena pirmųjų plačiajai visuomenei parašytų tiksliųjų mokslų atstovų knygų. Ji pripažinta bestseleriu, per 20 metų parduota apie 10 mln. jos egzempliorių.

Kad knyga pasiektų ne tik knygynų, bet ir oro uostų parduotuvių lentynas, kaip pageidavo pats fizikas, S.Hawkingui teko pataikauti vartotojams. Paraginta iš knygos išbraukti visas lygtis ir palikti vienintelę, kurios mokoma ir vidurinės mokyklos suole: E = mc2. Leidėjai mokslininką įspėjo, kad kiekviena papildoma formulė knygoje nustums pusę skaitytojų, taigi teko paaukoti moksliškumą ir iki galo įvykdyti populiarinimo misiją.

Skaitytojų pripažinimas buvo lauktas ir tikėtas. Žinoma, reklama – visagalė: „The Brief History of Time“ leidimas itin rėmėsi S.Hawkingo atpažįstamumu. Knygą kietais viršeliais puošė didelė mokslininko, sėdinčio neįgaliojo vežimėlyje, nuotrauka. Fizikas knygos santraukoje vadinamas kone pranašu, kurį Lou Gehrigo liga (kitas ALS pavadinimas) pastaruosius 20 metų įkalino paralyžiuje, bet jis sugebėjo pakeisti suvokimą apie visatą.

Kosminio išminčiaus įvaizdis ir vėliau buvo nuosekliai palaikomas žiniasklaidoje. Mokslininkas puikiai suvokė, kad viešumas pelnys bent jo vardo žinomumą, o ar idėjos bus suvoktos – tai jau kitas klausimas. Tačiau net ir patį teoretiką, persisotinusį dėmesio, turėtų nustebinti tai, kad galbūt šiais arba kitais metais prestižinė Niujorko Metropoliteno opera statys spektaklį pagal jo bestselerį. Muziką kuria Osvaldo Golijovas, libretą – Alberto Manguelas. Operos sumanymas priklauso Robertui Lepage‘ui. Šie muzikai – tarptautiniais apdovanojimais įvertinti kūrėjai, bet daugiau apie būsimą pastatymą nėra jokių žinių.

Knygoje „The Brief History of Time“ rašoma apie intriguojančius dalykus, kurie iki šiol yra paslaptis ir patiems mokslininkams. Sritis, kurioje dirba S.Hawkingas, – labai dėkinga: mokslinė fantastika yra ne tik populiariomis tapusių knygų, bet ir Holivudo filmų pagrindas. Fizikas išties gerai užčiuopė, kokios naudos galima tikėtis iš savo tyrimų. Jis ne tik vertinamas akademinėje bendruomenėje, bet ir tituluojamas žinomiausiu šiuolaikiniu mokslininku.

Tiesa, 1999 m. įvyko nelabai malonus incidentas. Žurnalas „Physics World“ atliko 130 fizikų apklausą, per kurią prašyta įvardyti penkis labiausiai fizikos mokslui nusipelniusius asmenis. Albertas Einsteinas minėtas dažniausiai – 119 kartų, Richardas Feynmanas – 23 kartus ir liko septintas, Paulas Diracas buvo aštuntas, gavęs 22 balsais. S.Hawkingas gavo vieną balsą.

Žinoma, yra buvę ir aukštų įvertinimų, bet vietinėje S.Hawkingo aplinkoje: JK Holo universiteto mokslininkas Jeremy Dunningas-Daviesas jį iškėlė aukščiau už Nobelio laureatą P.Diracą, pavadindamas ypatingo mąstymo fiziku.

Lengvai pelnytas populiarumas žiniasklaidoje reiškia, kad teks smarkiau kovoti dėl savo vietos po saule akademinėje visuomenėje.

Nepaisant prieštaringų ekspertų vertinimų, S.Hawkingas sugeba apie labai sudėtingus visatos dėsnius prabilti ne tik paprastai, bet ir šmaikščiai, kurdamas santykį su vartotojiška, išlepinta publika. Tačiau tai, kas dėstoma knygoje apie laiką, nėra vien hipotezės ir atradimai apie kosmosą bei keliones materija. Didžiojo sprogimo teorija iš esmės yra filosofinis, egzistencinis klausimas, atveriantis mokslo, pažinimo ir tikėjimo, religijos priešybę. Jeigu pasitikima Didžiojo sprogimo teorija, tada remiama evoliucijos teorija, o kreacionistinė nurašoma. Tačiau pats mokslininkas yra tvirtai pareiškęs, kad nėra ateistas ir nekvestionuoja aukštesnės galios buvimo, nors tiki ir ateivių egzistavimu. S.Hawkingą galima įvardyti kaip šiuolaikinį romantiką, siekiantį nepažinių tolių ir besižavintį tuo, kas nėra pasiekiama.

Jo vidinę dramą stiprina fizinė negalia – dabar 73-ejų profesorius gali didžiuotis sulaukęs tokio brandaus amžiaus, nors medikai po ALS diagnozės jam žadėjo tik keletą metų. Mokslininkas tapo herojumi, su kuriuo gali tapatintis sunkių ligų kamuojami žmonės visame pasaulyje. Jo sėkmė reiškia, kad paralyžius netrukdo nei siekti mokslinių aukštumų, nei asmeninės laimės. Reikėtų nepamiršti ir to, prie ko prisidėjo S.Hawkingo populiarumas: pasaulis sužinojo apie dar vieną rimtą ligą ir įkvėpė tuos, kurie slaugo ALS sergančius artimuosius arba patys yra pacientai. Ši paslaptinga progresuojanti neurodegeneracinė liga, veikianti smegenų ir stuburo nervų ląsteles, medikams dar sunkiai suvokiama.

Taip pat kirba klausimas, kaip mokslininkas išgyveno taip ilgai, – daugelis pacientų miršta praėjus keleriems metams po diagnozės. Šią ligą tiriantys ekspertai pripažįsta, kad S.Hawkingo atvejis išskirtinis, bet esama ir kitų retų atvejų, kai žmonės dešimtmečius gyvena su ALS. Medikai neturi vieno atsakymo, kas lemia S.Hawkingo ilgaamžiškumą, bet numano, kad tai geros priežiūros ir individualių ligos bruožų rezultatas, arba jo ilgą gyvenimą lėmė tai, kad jis pradėjo sirgti ankstyvoje jaunystėje. Nepaisant to, kad jo ilgaamžiškumo paslaptis neįminta, S.Hawkingo istorija įkvepia tūkstančius žmonių, sergančių šia liga.

Prieš metus socialinėje žiniasklaidoje visame pasaulyje buvo labai populiari akcija „Ice Bucket Challenge“ (Ledų kibiro iššūkis), kurios esmė – apsipilti galvą lediniu arba vėsiu vandeniu, išreiškiant savo paramą žmonėms, sergantiems ALS, ir skleisti žinią apie šią sudėtingą ligą. Nufilmavus savo apsipylimą, reikėjo įpareigoti pažįstamus per 24 valandas padaryti tą patį. Jei jie negali arba nesiryžta išsimaudyti lediniame vandenyje, turi paaukoti fondams, kurie padeda sergantiesiems ALS.

Nors šio iššūkio pats S.Hawkingas negalėjo priimti, nes tuo metu sirgo plaučių uždegimu, už tai jį padarė trys jo vaikai. Akciją palaikė ir JAV prezidentas Barackas Obama, buvęs prezidentas Billas Clintonas, JK premjeras Davidas Cameronas, NBA krepšinio žvaigždė LeBronas Jamesas, paauglių numylėtinis dainininkas Justinas Bieberis ir daugelis kitų žymių bei paprastų žmonių visame pasaulyje. „Ice Bucket Challenge“ kampanija buvo sėkminga, sulaukė pripažinimo, nes atliko savo pagrindinę misiją – šviesti visuomenę.

Taip pat su S.Hawkingo vardu siejamos ir baimės dėl dirbtinio intelekto, juodųjų skylių plėtimosi bei panašios apokaliptinės nuojautos. Mokslininkas nevengia griežtesnės retorikos, taip sėkmingai atkreipdamas dėmesį į save. Žiniasklaidoje jis dažnai minimas kaip autoritetas ar bent įdomią poziciją dėstantis asmuo.

Teoretikas yra kalbėjęs daugelyje televizijų, davęs interviu rimtiems leidiniams, bet mielai pasirodo ir lengvojo žanro žiniasklaidos priemonėse, kuriose daug juokaujama, šaržuojama. S.Hawkingas yra buvęs satyrinio leidinio „Onion“ herojumi, tapo vaizdo žaidimų veikėju, pasirodė populiariuose animaciniuose seriale „Simpsonai“, „Futurama“, nusifilmavo filme „Žvaigždžių kelias“ bei šmaikščių situacijų seriale „Didžiojo sprogimo teorija“.

O filme „Visko teorija“ bandoma kurti psichologinę mokslininko liniją, atskleisti jo asmeninį gyvenimą ir pagrindinius biografijos faktus. Daugelis žiūrovų ir kritikų teigė, kad štai šis filmas atskleidžia žmogiškąją S.Hawkingo pusę, – jis nėra vien šaltas teoretikas, mąstantis apie juodąsias skyles ir kirmgraužas. Vis dėlto brito Jameso Marscho režisuotas filmas gana blankiai pristato ankstyvąjį S.Hawkingo gyvenimą. Tai pernelyg romantizuotas genijaus likimas, kurį iš dalies sunkina isterikė neištikima pirmoji žmona. Juostoje tendencingai kuriami charakteriai, kurie laikui bėgant nekinta, yra statiški ir gana plokšti.

Nepaisant šių akivaizdžių trūkumų, mokslininką įkūnijęs Eddie Redmayne‘as pelnė „Oskarą“ už geriausią vaidybą. Atsiimdamas statulėlę ir sakydamas padėkos kalbą, aktorius šį apdovanojimą skyrė visiems žmonėms, kovojantiems su ALS. O mokslininko žmonos Jane portretą kūrusi Felicity Jones buvo viešai pagirta gyvo jos prototipo – S.Hawkingo pirmosios sutuoktinės, kuri apibūdino vaidybą kaip „stulbinamai įtikinančią“. J.Hawking tvirtino visiškai pasitikėjusi aktore, kuri pagarbiai ir įtikinamai atkūrė jos ir vyro gyvenimą.

E.Redmayne‘as pasakojo, kad prieš filmavimąsi susitiko su fiziku ir kalbėjosi kelias valandas, per kurias šis pasakė vos keletą sakinių. Mokslininkas davė patarimų dėl savo balso tembro ir panašių niuansų.

Po filmo peržiūros S.Hawkingas, kaip nurodė aktorių komanda, žodžiais neišreiškė jokios reakcijos, tik apsiverkė. Aktorė F.Jones pridūrė, kad filmas atskleidžia astrozifiką ne tik kaip sąmojingą, geru humoro jausmu pasižymintį žmogų, bet ir kaip gilią asmenybę.

Filmo kūrėjai pasistengė apipinti mistinėmis detalėmis ir dar labiau sustiprinti įspūdį apie S.Hawkingą. Vienas scenarijaus autorių Anthony McCartenas teigė, kad juosta buvo brandinama kone dešimtmetį ir jos sėkmė gimė ne per naktį. Jis nurodė, kad žavisi S.Hawkingo idėjomis nuo „The Brief History of Time“ pasirodymo, o planai kurti filmą užsimezgė po mokslininko žmonos Jane publikuotų memuarų „Traveling To Infinity: My Life With Stephen“ (Kelionė į begalybę: mano gyvenimas su Stephenu), pagal kuriuos ir buvo kuriamas scenarijus. Kūrėjai norėjo surasti emocinį rakursą, kad žiūrovas galėtų lengvai įsijausti ir tapatintis su mokslininko gyvenimu. Taip ir atsitiko – lengva rinkodaros gudrybė suveikė neblogai.

Pati istorija holivudinė, bet galima ją perskaityti keliais aspektais: moters pasiaukojimas, santykių drama, ko reikia laimingai santuokai, kaip susigyventi su liga ir panašiai – tokie gyvenimiški klausimai turėjo sudominti daugelį S.Hawkingo, kurio idėjos tapusios sentencijomis, sekėjų.

„Visko teorija“ primena kitą panašios sėkmės sulaukusį filmą, kurio pagrindinis herojus – irgi genialus britas. Tai juosta apie kriptografą Alaną Turingą „Vaizduotės žaidimas“, kurioje irgi susitelkiama į dramatines asmenybės linijas, dėmesį nukreipiant į plačiąją auditoriją dominančius faktus: seksualinę tapatybę, karą, socialinius tabu. Lyg ir nujaučiama, kad paprastam žiūrovui bus sunku suvokti „Enigmos“ mašinos principą, tad tam dėmesio per daug ir neskiriama, o pačius esminius dalykus iš A.Turingo, kurio vaidmenį atlieka Benedictas Cumberbatchas, išpeša kvailutės ir naivios asistentės Joanne personažą kurianti Keira Knightley.

Vėlgi užtikrinti pilnas sales bent jau filmo rodymo pradžioje leido tai, kad jis paremtais tikrais faktais. Tai būna lyg jaukas tikrų emocijų išsiilgusiems žiūrovams.

„Visko teorija“ ir „Vaizduotės žaidimas“ daug kuo sutampa: pagrindiniai veikėjai – genijai, kurie sulaukia netikėtų išbandymų, jiems padeda žavios ir atsidavusios moterys, kurios nesugeba rasti laimės su dideliu protu apdovanotais vyrais. Tačiau nepaisant gana nuspėjamų ir trafaretiškų kūrėjų žingsnių, atiduodama duoklė populiariajai kultūrai, visiškai ištrinant pagrindinių herojų nuopelnus mokslui, istorijai ir technologijoms. Esminė klaida, kurią padaro šių dviejų ir apskritai dažnai biografinių filmų kūrėjai, – jie pamiršta asmenybių reikšmę ir išskirtinumą, susitelkdami į geltonajai spaudai įprastas „sensacijas“.

S.Hawkingas daug prisidėjo, kad taptų populiariosios kultūros dalimi, jo sąmoningas žingsnis parašyti knygą apie visatos susikūrimą visiems suprantama kalba buvo reikšmingas. Jis taip pat nevengė parodijuoti stereotipo apie mokslininkus: filmuodamasis serialuose ar pasirodydamas animaciniuose filmuose jis šaržuodavo griežtus, irzlaus būdo, paniurusius tyrinėtojus, nevengė pasišaipyti ne tik iš kolegų, bet ir iš savo ligos, skelbdamas mintį, kad tai – jo stiprybė. Jis pats save pavertė visuomenės veikėju, kurio gyvenimas aptarinėjamas, jis peikiamas ir giriamas, laikomas autoritetu.

Be to, visuomenėje suformuotas astrofiziko, leidžiančio tapatintis su juo kaip su maištingos sielos romantiku, kuris sunkiai pritapo šiame pasaulyje, tipas. Būdamas „ne iš šio pasaulio“, S.Hawkingas žvelgia į kosmosą, kuris savo nepažinumu vilioja daugelį kūrėjų. Vien per pastaruosius metus kino teatruose galima suskaičiuoti keletą filmų apie keliones laiku ir į kosmosą, ateivius: „Tarp žvaigždžių“, „10 tūkstančių dienų“, „Divergentė“, „Po tavo oda“, „Ex Machina“ ir kiti.

Nors šiuo metu naujų teorijų nebekuria, S.Hawkingas tebėra populiarus ir vis dar tituluojamas žinomiausiu šiuolaikiniu mokslininku. Jo niūrios prognozės apie dirbtinį intelektą buria armijas prieš technologijas nusiteikusių žmonių, kurie irgi mano, kad robotai galų gale užvaldys žmoniją ir pavers žmones vergais. Nepaisant to, kad turbūt retas cituojantis S.Hawkingo mintis galėtų paaiškinti, kaip susidaro juodosios skylės, jis pelnytai tapo populiariosios fizikos ginklanešiu, sugebėjusiu savo protą panaudoti ne tik moksliniams veikalams rašyti.

Deimantė Daugintytė

Lietuvoje ypač didelis dėmesys skiriamas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) veiklos projektams, Lietuvos mokslą ir pramonę pakelsiantiems į pasaulinį lygį. Apie tai, kokie projektai turi galimybes gauti finansavimą MTEP veiklos rūšims, ir apskritai – kas yra MTEP veikla, kalbamės su Lietuvos inovacijų centro (LIC) direktoriumi Kęstučiu Šetkumi.

Austė MERKYTĖ

– Norint kalbėti apie MTEP veiklos finansavimą reikia susitarti, kas tai yra. Ką Lietuvos valstybės institucijos laiko MTEP veikla?

– Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta esminiai po­kyčiai, susiję su mokslo, technologijų ir inova­cijų (MTI) politikos peržiūra, – parengtas ir šiuo metu Seime svarstomas Mokslo ir studijų įs­tatymo naujos redakcijos projektas, Ekono­minio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) atlieka Lietuvos inovacijų politikos peržiūrą, pradedamas sumanios specializacijos stra­­tegijos įgyvendinimas ir pan.

MTI – valstybės gyvenimo sritys, kurios šiuo­­­­laikinėmis sąlygomis daro didžiausią įtaką ša­lies konkurencingumui. Todėl akivaizdu, kad siekiant protingos ir naudingos šaliai MTI politikos bei efektyvaus jos įgyvendinimo labai svarbu susitarti dėl šių sričių terminijos.

LIC kartu su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) bei kitais partneriais trejus me­tus vykdė projektą „Technologijos ir mokslas inovatyviam verslui“, kurio metu teikė konsultacijas dėl mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklų vykdymo, intelektinės nuosavybės apsaugos, skatino prototipų komercinimą versle.

Vykstantys procesai tiek politiniu lygmeniu, tiek verslo ir mokslo visuomenėje nėra vertinami vienareikšmiškai ir kursto viešą polemiką bei diskusijas, kurios kartais įstringa prie, rodos, iš esmės visiems akivaizdžių ir senai jau turėjusių būti išspręstų klausimų, – skirtingų su MTI sritimis susijusių terminų ir jų apibrėžimų interpretacijų. Lietuvoje nėra vienodų MTI srityse vartojamų terminų apibrėžimų – dalis svarbiausių šių sričių terminų skirtinguose teisės aktuose va­dinami skirtingai, apibrėžiami skirtingai arba ne­dera su tarptautinėje praktikoje pripažintais ir plačiai taikomais apibrėžimais.

Dar viena problema – netikslus tarptautinių terminų ir jų apibrėžimų vertimas į lietuvių kal­bą. Tai lemia suinteresuotų proceso dalyvių tar­pu­savio „nesusikalbėjimą“ ir holistinio po­žiūrio į MTI politiką trūkumą. Nes joks prasmingas ir tvarus kolektyvinės kūrybos veiksmas ir rezultatas neįmanomas, jei jis nėra grindžiamas taip pat (vienodai) suprantamų tikslų, sąvokų ir ne­statomas ant tų pačių vertybinių pamatų.

Bendro susitarimo dėl vienodos MTI terminijos vartojimo ir jos turinyje slypinčios ideologijos vienodo supratimo, kaip esminių pokyčių šiose srityse įgyvendinimo sėkmės veiksnio, bū­tinumą akcentuoja tiek už MTI politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingos valdžios institucijos, tiek mokslo visuomenė, tiek svarbiausios šalies verslo asocijuotos struktūros. Tačiau visos pusės, pateikdamos savo MTI sričių terminų versijas ir interpretuodamos įtvirtintas teisės aktuose, akcentuoja tik atskiroms interesų gru­pėms naudingus aspektus. Todėl siekiant su­si­tarti dėl esminių MTEP ir inovacine veikla grįsto šalies konkurencingumo vystymo principų svarbiausia yra užtikrinti, kad visos šiame pro­­cese dalyvaujančios pusės – politikos kūrėjai, jos įgyvendintojai, verslas, mokslas ir visuomenė kalbėtų ta pačia kalba.

– Tai kokia turėtų būti „ta pati kalba“?

– Tarptautiniu mastu pripažinti mokslo ir technologijų sričių terminų apibrėžimai bei susijusių šių sričių veiklos rūšių klasifikacija yra pateikiama jau nuo 1962 m. EBPO leidžiamame ir periodiš­­­kai atnaujinamame Frascati vadove (angl. „Fras­­­­cati Manual“). Šiame leidinyje apibrėžiami ter­­­minai, susiję su mokslinės ir technologinės veik­­los, t.y. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklos, rūšimis, pateikiama detali šių api­­brėžimų interpretacija, nustatomi rodikliai, ku­riais matuojamos MTEP veiklos rūšys, ir pa­ro­dyta, kokios veiklos rūšys priskiriamos ar ne­priskiriamos prie MTEP veiklos.

Inovacijų srityje EBPO naudoja Oslo vadovą (angl. „Oslo Manual“), kuriame apibrėžiama, kas yra inovacija, nustatomi pagrindiniai inovacinės veiklos rodikliai ir pateikiamos tipinių šios veiklos atvejų interpretacijos. 2003 m. išleistas trečias Oslo vadovo leidimas, kuris šiemet taip pat išverstas į lietuvių kalbą.

2002 m. 6-asis Frascati vadovo leidimas bu­vo išverstas ir į lietuvių kalbą, o jame pateikti ter­­minų apibrėžimai pradėti taikyti MTEP veiklos teisinio reglamentavimo srityje (pvz., LR mokslo ir studijų įstatyme, įstatymo įgyvendinamuo­siuose teisės aktuose). Tačiau, nepaisant to, dėl nevisiškai taisyklingo Frascati vadovo, ki­tų ES ir EBPO susijusių dokumentų vertimo ir skir­tingo jų interpretavimo MTEP srities sąvokos, nors ir atkartoja formuluotes, iš esmės turi reikšmingų netikslumų, sudarančių galimybes įvai­riems aiškinimams ir tampančių suinte­re­suo­tų pusių tarpusavio prieštaravimo priežastimi.

Aktualiausi klausimai, kurie kelia didžiausius nesutarimus ir yra įvairių turinio interpretacijų pagrindas, susiję su skirtingu eksperimentinės plėtros (EP) veiklų traktavimu (pvz., ar EP turi būti būtinai grįsta mokslinių tyrimų metu gautomis žiniomis; ar žinios taip pat gali būti ge­neruojamos vykdant tyrimus verslo įmonėse; ar mokslinius tyrimus vykdo tik mokslininkai ar ir tyrėjai, dirbantys verslo įmonėse, ir pan.).

Šių metų spalį pasirodė atnaujinta, jau 7-oji Frascati vadovo versija. Šių gairių atnaujinimą lėmė kelios priežastys: besikeičiantis požiūris į visų tipų žinių kūrimo, valdymo ir pritaikymo naujų produktų kūrimui procesus, poreikis pa­tobulinti MTEP veiklos išaiškinimo metodolo­giją tiek statistiniams, tiek naujosios MTI po­li­ti­kos tikslams, pokyčiai MTEP veiklos or­­ga­ni­za­vimo specifikoje (pvz., MTEP veik­los organi­zavimas projektiniu principu), didėjanti MTEP veiklos globalizacija ir kiti veiksniai. Nau­­jasis Fras­cati va­dovo leidimas geriau išaiškina ir apima verslo išlaidų MTEP veiklai matavimo prob­le­matiką, mokesčių lengvatų sub­jek­­tams, vykdantiems MTEP veiklą, te­mą ir pan.

Atsižvelgiant į naujai atsiradusius iššūkius, naujajame Frascati vadovo leidime pa­­teikiamas atnaujintas MTEP veiklos api­­brėžimas: „moksliniai tyrimai ir eksperi­mentinės plėtros veikla yra kūrybinė ir sis­teminga veikla, vykdoma siekiant pa­di­din­ti žinių, įskaitant žinias apie žmoniją, kul­­tūrą ir visuomenę, išteklius ir su­rasti naujus taikymus turimoms ži­nioms“.

– Kuo ši sąvoka skiriasi nuo anksčiau vartoto MTEP apibrėžimo?

– Kitaip nei 2002 m., naujai suformuluotas MTEP veiklos, kaip kompleksinės veik­­­los, apibrėžimas pabrėžia, kad ži­nios, naudojamos EP veikloje, nebūtinai turi būti mokslinių tyrimų re­zultatas, t.y. bet kokių žinių taikymas naujų produktų (ir procesų) kūrimui yra EP veikla. Ta­čiau, remiantis nauju apibrėžimu, MTEP veikla su­prantama kaip vieninga kompleksinė veikla, jos vykdymo metu gali būti sukuriamos tiek mokslinės, tiek praktinės žinios, kurios gali būti panaudotos naujų produktų kū­rimui. Taigi EP irgi laikoma kūrybine veikla, didinančia žinojimą, t.y. kuriančia žinias.

Atsižvelgiant į tai, EP veiklą siūloma apibrėžti taip: „moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi sukauptomis ir naujai kuriamomis žiniomis grindžiama sisteminga veikla, kurios tikslas – kurti naujus produktus ir procesus arba iš esmės to­bulinti jau sukurtus“. Iki tol vyravo nuostata, kad EP metu naujos žinios nėra kuriamos, bet šios veiklos procese jau sukurtos ir įgytos žinios yra pritaikomos produktų ar procesų kūrimui ar jų tobulinimui. Tai rodo, jog tarptautinėje er­dvė­je aiškiai atsisakoma „linijinio“ požiūrio į MTEP bei inovacijų procesus ir akcentuojama, kad žinios yra kuriamos tiek vykdant mokslinius tyrimus, tiek EP veiklą.

MTEP veikla yra sudėtinė veikla, susidedanti iš dviejų labai skirtingų ir tuo pačiu metu labai panašių veiklos rūšių, sudėtingai sąveikaujančių tarpusavyje: mokslinių tyrimų (MT) ir EP veiklos. Iš tikrųjų jas skiria tai, kad MT atveju moksliniais metodais siekiama išsiaiškinti gamtos dėsnius, o EP atveju žmogus ieško sprendimų savo poreikiams patenkinti. MT ir EP veiklas vienija joms abiem būdingas naujumo aspektas – abiem atvejais kuriamos arba naujos žinios, ar­ba nauji produktai.

– Kas šiuo laikotarpiu laikoma tyrėju?

– Atsižvelgiant į naująsias tendencijas, 7-ojoje vadovo versijoje taip pat naujai apibrėžiama tyrėjo sąvoka – tyrėjai apibrėžiami kaip specialistai, dirbantys konceptualizuojant ar kuriant naujas žinias. Jie vykdo mokslinius tyrimus, kuria ar tobulina koncepcijas, teorijas, mo­delius, technines priemones, programinę įrangą ar operacinius metodus. Palyginimui, LR mokslo ir studijų įstatyme tyrėju yra laikomas „aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, plėtojantis pažinimą, konceptualizuojantis ar kuriantis naujus produktus, procesus, metodus ir sistemas arba vadovaujantis mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros projektams“.

Svarbu tai, jog pasauliniu mastu laikoma, kad tyrėjas nebūtinai yra asmuo, turintis aukš­­tąjį išsilavinimą, o jo kompetencijas ap­spren­džia atliekamos funkcijos. Toks nevienodas ty­rėjo sąvokos interpretavimas kuria kontroversišką situaciją tarptautiniu mastu matuojant ir lyginant šalies MTEP veiklos re­zultatų statistinius duomenis.

– Kodėl apskritai ėmėtės analizuoti sąvokas ir apibrėžimus?

– Įvertinus pasaulyje besikeičiančias MTEP veiklos sąvokų traktavimo tendencijas reikia ti­­k­ėtis, kad į tai bus atsižvelgta rengiant ar to­bu­linant Lietuvos MTEP ir inovacijų veiklas reglamentuojančius teisės aktus, inicijuojant reformas ar renkant statistinius MTEP veiklos rezultatų duomenis bei atliekant statistinius tyrimus. Susitarus dėl adekvačių ir tarptau­tinius standartus atitinkančių MTEP srities są­vokų vartojimo ir jų turinio interpretavimo tiek politiniu lygmeniu, tiek verslo bei mokslo bendruomenėse ir vienodai apibrėžus juos įvairiuose teisės aktuose, būtų galima ben­­drai sutelkti jėgas siekiant kryptingai įgyven­dinti kokybinius pokyčius, neįstringant už­­burtame diskusijų rate. Pasaky­čiau dar dau­­­­giau; EP veiklos, kaip pagrindinės veik­los, už­­­­tikrinančios naujų konkurencingų pro­­­duk­tų sukūrimą, aiškesnis suvokimas leistų šios veiklos skatinimui skirti didesnį valstybės dė­mesį.

Didžioji dalis įmonių nuolatos tobulina savo produktus ir kuria naujus, naudodamos praktines (technologines ir verslo) žinias, t.y. vykdydamos tik EP veiklą. Valstybės uždavinys – skatinti ir mokslinius tyrimus, ir EP veiklą. Ska­tinti tiek moksle, tiek versle, ir įvairiomis kom­bi­na­cijomis, t.y išnaudojant visus MTEP veiklos po­­žymius, įvardytus 7-ojoje Frascati vadovo ver­sijoje. Tuo labiau kad Lietuvos laukia ypač di­deli iš­šūkiai ne tik unifikuojant bazines MTEP są­vo­kas, bet ir apibrėžiant MTEP ir inovacijų veiklų dalykinį pobūdį vadovaujantis 5 privalomais MTEP veiklos požymiais (naujumo, kūrybiškumo, neapibrėžtumo, sistemiškumo, galimybės ti­­ražuoti ir/arba perduoti), įvardytais 7-ojoje Frascati vadovo versijoje.

Užs. Nr. VPL1019

„Galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – apie bandymus kaitalioti švietimo sistemą, kopijuoti kažkur pasaulyje pasiteisinusias jos detales „Veidui“ sako vienas iš keturių herojų. Kitaip nei herojais jaunuolių, baigusių užsienio univer­sitetus, bet grįžusių mokytojauti ar kitaip kurti geresnio švietimo visiems, ir negali pavadinti. Tačiau nė vienas iš jų – nei tas, kuris atsimena rašiklio nuospaudas iš mokyklos, nei kitas, kurį supykdė, kad vaikai iš tikrųjų mokosi po pamokų, nei trečias, kuris darbe išklauso paauglių meilės istorijų, nesijaučia kažką paaukoję. Jiems mokytojo darbas – dar prestižas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Unę Kaunaitę praėjusią savaitę į mokslus Kem­­­bridže, galima sakyti, išleido geradariai, pa­tikėję merginos idėja Kem­bri­džo universitete įgyti gerosios patirties ir įprasminti ją Lie­tu­vos švietime. Dviejų knygų autorė į kelionę iš­si­ruošė ne tik atvira naujoms žinioms ir įspūdžiams, bet ir su didele atsakomybe pateisinti lū­kesčius tų, kurie prie kilnaus tikslo prisidėjo ket­virtadaliu magistrantūros studijoms reika­lin­gos sumos.

Švietimo naujoves iš Kembridžo parveš į Lietuvą

Baigusi psichologijos ir socialinės antropolo­gijos bakalauro studijas Škotijos Šv. An­driaus (St. An­drews) universitete, Kembridže U.Kau­nai­tė at­­rado studijas, kuriose psicholo­gi­ja dera su švieti­mu, ir suprato, kad naujomis švie­timo sri­ties ži­nio­mis papildžiusi nemenką psi­­cho­lo­gi­jos žinių ba­gažą ji galės imtis prasmin­­gų darbų Lietuvos švie­­timo sistemoje. „Su­­pratau, kad tokios studijos būtų man artimos. Suvokus, kaip žmonės vystosi, kaip mokosi ir kaip šiuos procesus keičia ap­lin­ka ir kiti žmonės, būtų galima patobulinti švieti­­mo pro­cesus“, – savo užmojį paaiškina U.Kau­naitė.

Rašytoja, iš Škotijos sugrįžusi kaip „Kurk Lie­­­­tuvai“ programos dalyvė, spėjusi padirbėti Vi­daus reikalų bei Švietimo ir mokslo ministeri­jose, turėjo gerą planą. Ir bėdą – trūko pinigų.

Dalį 10 mėnesių magistrantūros studijoms rei­­kalingos sumos (21 tūkst. svarų sterlingų) U.Ka­u­­­­­naitė susitaupė pati, dalį pridėjo viena ben­­drovė. Svajonių studijos atrodė dar arčiau ir kai gavo Kembridžo universiteto stipendiją. Kai nuo Kembridžo skyrė lėktuvo bilietas ir 7 tūkst. svarų sterlingų, rašytoja, paskatinta bi­čiu­lių, išdrįso paskelbti savo planą Lietuvoje dar ne itin po­puliarioje sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformoje, kad visi, pa­tikėję jos idėja, bet kokio dydžio pinigine parama galėtų prisidėti prie jos įgyvendinimo. U.Kau­­naitės idėja patikėję rėmėjai surinko  4,5 tūkst. svarų sterlingų.

„Ilgai dvejojau, ar pradėti tokią akciją, bijojau neigiamo požiūrio, neva prašau išmaldos ar nesugebu pati užsidirbti mokslams. Bet išdrįsusi įsitikinau, kad tokių pavyzdžių reikia, nes po manęs atsirado žmonių, kurie prašė pa­remti pa­našias idėjas. Prisidėti prie tokių projektų yra būdas išreikšti pilietinę valią ir parodyti, kas visuomenei svarbu. Žinoma, kai apie tokią akciją pa­skel­bi žiniasklaidoje, sulauki ir neigiamų ko­mentarų. Vis dėlto pajutau naudą ne tik surinkusi pinigų, reikalingų studijoms, bet ir sulaukusi daug žmonių, dirbančių švieti­mo srityje, skam­bučių, kurie siūlė bendradarbiauti, kai grį­šiu. Dėl žmonių pa­laikymo ir naujų ryšių mano įsipareigojimas pri­taikyti Kem­­­bridžo idėjas Lietuvos švietime, padaryti tai, ką pažadėjau, tik dar labiau sustiprėjo, – sako Kembridžo magistrantė ir priduria, kad baisiausia būtų bu­vę nesurinkti nė kiek pinigų: – Tai rodytų, kad tavo idėja niekas nepatikėjo.“

Kaip studijų metu įgytą patirtį pritaikys Lie­tuvos švietimo srityje, rašytoja sako galėsianti pa­tiks­linti po metų. Kol kas ji svarsto, kad, be įvairių nevyriausybinių projektų, no­rėtų pa­dirbėti ir viešajame sektoriuje, ten, kur priimami švietimui reikšmingi sprendimai. „Bet daug kas priklauso nuo aplinkybių. Ne­no­rėčiau atsidur­ti to­kio­je vietoje, kur negalėčiau nieko padary­ti. Tar­kime, jei vadovui nepatiktų mano idėjos, ne­ma­tyčiau savo darbo prasmės“, – tikina pašnekovė.

Verslininkas tapo savanoriu

Beveik 11 tūkst. eurų – tokią sumą už nuoto­­lines švietimo lyderystės magistrantūros studijas Suomijoje sumokėjo Rygaudas Guogis. Pa­klaus­tas, ar lengva ranka atseikėjo šitiek pi­nigų, jis juokauja, kad galėjo nusipirkti automo­bilį, bet šis juk pasens. O dar blogiau, jei jis pats, būdamas senas, neturės nieko vertinga pri­­­siminti iš savo darbų sąrašo. „Galima nusipirk­­ti mašiną, brangų namą, parduoti kelis tūks­­­­tančius padangų, bet ar žmogus gali padaryti tik tiek? Aš noriu matyti savo darbų prasmę“, – užmojį dirbti dėl kokybiškesnės švietimo ateities paaiškina R.Guogis.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ba­ka­­lauras dirbo nuo pirmo kurso, bet dar­bai ne­bu­vo susiję su švietimu, nebent išskyrus patirtį mo­­­­kymų įmonėje. Vėliau R.Guogis pra­dėjo nuo­­­­sa­­vą verslą, vienoje įmonėje pardavi­nėjo medieną Sau­do Arabijos rinkai, o štai ke­lią į švietimą pradė­jo nuo savanorio darbo pro­jekte „Kitas variantas“.

Šiandien R.Guogis vargiai gali nusakyti, ko­kios yra jo pareigos. Formaliai jį galima pristatyti kaip vieną iš penkių švietimo entuziastų, 2013 m. įkūrusių VšĮ „Kuriančios bendruomenės“. Dabar daugiausia jėgų R.Guogis skiria nau­jam projektui „Mokytojų mokykla“ ir įvairiau­sią veiklą derina su nuotolinėmis magistran­tūros studijomis Juveskiulės universiteto Švie­timo lyderystės institute Suomijoje. Pa­šne­kovas paaiškina, kad siekti Suomijos universiteto magistro laipsnio švietimo srityje nusprendęs neatsitiktinai: suomiškos mo­kyklos yra ar­čiausiai tokios mokyklos, kokia ji tu­rėtų ir galėtų būti, koncepcijos.

Taigi R.Guogis kartu su bendraminčiais, švie­timo sistemos dalyviais įvairiausiais būdais ieško atsakymų į klausimus, kaip sukurti geresnę mo­kyklą visiems. Dar tik pradėjęs savanoriau­ti, kaip „Kito varianto“ mentorius, R.Guo­gis supyko su­žinojęs (o prisiminęs savo mokinio patirtį ir pats suprato), kad mokiniai, pusę dienos atsėdėję suo­le, iš tikrųjų mokytis pradeda tik po pamokų. „O Suomijos mokyklos turbūt yra panašiausios į to­kias mokyklas, kokios jos ir turėtų būti, – sako pa­šnekovas. – Jei kalba­me apie dabartines studijas, man labai patinka, kad visi dėstytojai yra dirbę mokyklose, jie ži­no, kas ten vyksta, o ne dės­to tai, ką yra kažka­da seniai matę.“

R.Guogis netrunka įrodyti, kad jo lektoriai ne­­nutolę nuo realybės, ir įjungia vienos paskaitos įrašą. Jame matyti, kad dėstytojas tiksliai ap­s­kaičiuoja, kiek valandų per savaitę mo­kyklo­se dir­ba suomių kalbos ir literatūros mo­kytojai.

Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis įspėti bandantis R.Guogis toli gražu nenusivylęs lietuviškąja sistema. Nuolat lankydamas mo­kyklas ir konsultuodamas pedagogus jis ti­ki­na sutinkantis „superinių“ žmonių. Pa­vyz­džiui, mo­kyklų bendruomenėms reikia ir tokių narių kaip 1934 m. gimusi bibliotekininkė, visą gy­venimą dirbusi mokytoja.

„Mes turime tokios energijos, kokios Suo­mi­ja neturi, todėl turime ir didelį potencialą. Jei pradėtume šalinti esmines problemų priežas­tis, o ne kariautume su pasekmėmis, padary­­tu­me labai daug. Kol į švietimą nemesime vi­sų išteklių – pinigų, talento, intelekto, kol mo­ky­tojo pro­fesijai negrąžinsime smetoninio pres­­­­tižo, tol nie­ko ne­bus. Galima kaitalioti pro­g­­ramas, bandy­ti vie­ną, antrą, bet galiausiai vis tiek lieka mo­kytojas ir mokinys“, – aiškina R.Guogis.

Vietoj bankininko karjeros – į klasę

28-erių Julius Paplauskas dar prisimena, kaip, būdamas penktokas ar šeštokas, tyrinėdavo ant pirštų galiukų rašiklio paliktus įspaudus, atsiradusius nuo nepertraukiamo diktuojamos medžiagos užrašinėjimo. Dabar jį stebina tuomet keistas jausmas: lyg ir norėjosi didžiuotis, kad rašo iki nuospaudų.

Šį pašnekovą būtų galima pristatyti bičiulio žo­­džiais: „Galėjo dirbti prestižinį bankininko dar­­­­­­bą, bet nuėjo į mokyklą.“ J.Paplauskas – Jung­­­­tinės Karalystės Jorko universiteto ekonomi­­kos ir finansų bakalauras, kuris, užuot siekęs ban­­kininko karjeros, grįžo į Lietuvą dirbti mo­kytoju.

„Manau, kad nėra didžių ar nesvarbių dar­bų. Vieniems puikiai sekasi bankų srityje, ku­rio­je irgi yra ką veikti. Be to, aš nemanau, kad mo­kytojo darbas – neprestižinis. Man jis visada bu­­vo presti­žinis, nes matau jo prasmę. Ma­tyt, daug ką le­mia tai, kaip tu pats žiūri į savo darbą. O aš jaučiuosi savo vie­toje“, – karjeros virsmo visai nesureikšmina J.Paplauskas.

Tapęs programos „Renkuosi mokyti!“, ku­rios tikslas – pritraukti į mokyklas jaunų profe­sio­nalų, dalyviu, J.Paplauskas dvejus metus eko­­­nomikos ir matematikos mokė Šiaulių Di­dždvario gimnazijos tarptautinio bakalaureato mo­kinius. Tiesa, mokytojauti jis nusprendė anks­­­čiau, nei sužinojo apie „Renkuosi mokyti“ pro­gramą.

„Baigdamas mokslus Anglijoje turėjau idėją iš­bandyti mokytojo darbą. Man atrodė prasmin­giau užsiimti tokia veikla, nei dirbti banke, kuris nei buvo traukiantis iššūkis, nei turėjau asmeninės motyvacijos dėl karjeros aukštumų, pinigų ar kitų motyvų“, – savo pasirinkimą pa­aiškina J.Paplauskas.

Šiandien jo mokytojavimas Šiauliuose jau bai­gėsi, bet darbai dėl geresnės švietimo ateities – ne. Pašnekovas dėsto ISM Vadybos ir eko­­­nomikos universiteto studentams, yra VšĮ „Ku­riančios bendruomenės“ direktorius ir kt. Būtų galima vardyti ir daugiau J.Pap­lausko veiklų, nuo švietimo problemų nar­p­­­­liojimo iki jo vedamų mokymų verslo or­ga­nizacijoms, tačiau geriausiai jo veiklą apibūdi­na aprašymas „Kūrybinių partnerysčių“ in­ter­neto svetainėje: „Esu iki ausų pa­skendęs švie­time. Tai mano darbo sritis, hobis, laisvalaikis ir aistra.“

Pasirodo, dvejus metus mokytojavęs Šiauliuose vilnietis J.Paplauskas suprato, kad nenori būti mokytoju neprofesionalu. Jis pasakoja ne­abe­jojęs, kad, jei nori dirbti mokykloje, turi dar daug sužinoti, išmokti ir kelti savo kompetenciją. „Jei nori būti geras profesionalas, turi mo­kytis visą gyvenimą, bet ne užsisėdėti ir ne tap­ti „ekspertu“, kuris viską išmano ir kitų nuo­monių nebepriima“, – apibendrina pašnekovas.

Todėl ekonomikos ir finansų bakalauras sa­ko ėmęs mąstyti apie kitą laiptelį – edukologijos, švietimo magistrantūros studijas užsienyje: „Nes atsakomybė labai didelė. Tai profesija, ku­riai reikia ne tik talento ar polėkio, bet ir kom­­pe­ten­cijos. Idėja tęsti mokslus švietimo sri­­tyje ir lėmė, kad išėjau iš mokyklos.“

J.Paplauskas, po patirties mokykloje nestokojęs naujų idėjų ir projektų, planavo juos įgyven­dinti ir susitaupyti pinigų studijoms. Pa­vyz­džiui, pradėjo projektą „Į Mėnulį“, mentorystės programą 9–12 klasių mokiniams, kad šie, pa­de­dami profesionalų, atrastų ir imtųsi to, kas jiems patinka labiausiai. J.Paplauskui atrodo, kad įdomiausia dirbti su vyresnių klasių mokiniais, kurie jau pra­deda „kankintis“ ne­žinodami, kokią kryptį pa­sirinkti arba kaip ją pasiekti.

Simboliška, kad įvairūs darbai, turėję padėti sutaupyti ir pasirengti magistrantūrai švietimo srityje, J.Paplauskui tapo pagrindiniai, ir studijų planus jis bent kol kas atidėjo. „Tas realus pasaulis, praktika, naujos idėjos ir pažintys įtraukė taip, kad ėmiau galvoti ne apie mokytojo darbą, bet apie projektinę veiklą, neformalųjį švietimą, kitas bendravimo su mokiniais ir švietimo bendruomene formas. Kitaip ta­riant, akys nuo mo­ky­tojavimo nukrypo į platesnę sferą, – aiškina J.Paplauskas ir priduria: – Mo­kytas daro įtaką siau­ram ratui – mokiniams, mokyklos bendruomenei, bet norint ką nors švietime pakeisti būti mokytoju neužtenka.“

Ką keistų Jorko universiteto bakalauras lietuviškame švietime? Aplankęs ir lietuviškų, ir užsienietiškų pamokų bei paskaitų, pašnekovas nuramina, kad mūsų švietimo sistema „ser­ga“ tomis pačiomis ligomis, kokių netrūksta ir kitur.

„Mūsų švietimą kamuoja tos pačios bėdos, ku­rių neišvengia ir kitos sistemos, net institucijos ar organizacijos. Problemų priežastis – ir žmo­nių ne­susikalbėjimas, kitokių nuomonių ne­išklau­symas, bet tai juk būdinga ir mažai institucijai, ir visai sistemai. Daug ką lemia ir individų ar grupės psichologija. Tarkime, mokytojai, lektoriai ar švie­timo valdininkai neretai yra uždari ir nemotyvuoti. Jie nesijaučia saugūs, ener­gingi, galbūt stokoja idėjinio pagrindo ir as­meninio užtaiso veikti aktyviai. Tada visi tie žmo­nės ir nemoka dirbti kartu. Nors jų tikslai tie patys, asmeniškai nemotyvuoti individai ir dirba kaip grupė atskirų žmonių, o ne vientisa bendruomenė“, – esminių problemų ištakas dės­­­to J.Paplauskas.

Iš Velso – į Antakalnio mokyklą

26-erių Andrius Ūdra Vilniaus Antakalnio pro­­­gimnazijoje sulaukia paauglių klausimų ir apie nelaimingas meiles, ir apie santykius su tė­vais, ir apie bendravimą su bendraamžiais. Ne, Velso Kardifo universiteto absolventas nedirba mo­kyklos psichologu – šioje Vilniaus mokykloje jis vadovauja neformaliojo švietimo kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būreliams. O jei jo pareigas mokykloje apibrėžtume forma­liau, tarptautinės vadybos studijas baigęs A.Ūd­­ra yra programos „Mokytojų mokykla“ dalyvis.

Tačiau pats pašnekovas mokiniams prisistato esantis jų draugas. Todėl, kad vadina save mokinių draugu, ir todėl, kad išmano bendravi­mo su jaunimu subtilybes, A.Ūdra domisi, kaip gyvena dvylikamečiai. Jei šie atsako, kad gyvena blogai, jų draugas klausia, ar ilgai jiems kas nors nesiseka. „Aš ne patarinėju, bet iš­klau­­sau ir, jei reikia, dalinuosi savo patirtimi, – pa­aiš­kina jis. – Mes kalbamės apie literatūrą, jų žiūrimus serialus, jų ir mano tėvus – juk viskas prasideda nuo kalbėjimosi.“

Prieš pusketvirtų metų baigęs bakalauro studijas Velse Vilniaus licėjaus absolventas su­grįžo į Vilnių. O savo sprendimą išmainyti karjerą svetur į darbą su jaunimu gimtinėje paaiškina paprastai: „Labai norėjau sugrįžti, tad ir grį­žau. Atrodė, kad jei nori nuveikti ką nors prasminga ir naudinga, geriausia tai daryti ten, kur viskas sava ir artima, ten, kur jau turi pa­žinčių.“

Taigi savo patirtį, o kartu ir idėjas, A.Ūdra įp­rasmino dirbdamas su jaunimu. Į Antakalnio pro­­­gimnaziją vadovauti neformaliojo švietimo būreliams jis atėjo iš Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“, kuriame ir toliau dir­ba jaunimo darbuotoju.

„Vedu kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būrelius, esu atsakingas už mokyklos senato veiklą. Galima sakyti, kad pa­grindinis mano tikslas yra burti bendruomenę – mokinius, mokytojus, tėvus, kurios darna ir pa­­remta „Mokytojų mo­kyklos“ idėja“, – apie veik­­­­lą mokykloje, į kurią jį atvedė novatoriškas ad­ministracijos požiūris ir institucijos atvirumas naujoms idėjoms, pasakoja pašnekovas.

Naujų idėjų pasiūlė ir naujasis Antakalnio pro­gimnazijos kolektyvo narys. A.Ūdrą galima pavadinti LARP (angl. Live Action Role Play) simuliacinio situacinio žaidimo pradininku Lie­tuvoje.

Dabar tokią metodiką būreliuose A.Ūdra daugiausia taiko mokyklos savivaldai stiprinti, bet aktyvų mokinių įsitraukimą į surežisuotą situaciją, pasak jo, galima pritaikyti įvairiausioms temoms – nuo pilietiškumo pagrindų, šei­­­mos san­tykių iki Baltarusijos politikos.

„Pavyzdžiui, pastaroji simuliacija: per 2 va­landas į 4 kaimo šeimas pasiskirsčiusios mo­ki­nių grupės išmoksta priimti sprendimus, vėliau debatuose diskutuoja su kitomis grupėmis, „šei­mo­mis“ ir priima įstatymus visam kaimui“, – pa­sa­koja pašnekovas.

Kol kas dar tik mėnesį padirbėjęs mokykloje A.Ūdra tikina, kad bendruomenę burti pradėjo nuo mokinių, bendravimo su jais, o tada pamažu judės prie kitų bendruomenės grandžių – tėvų ir pedagogų: „Mokykla – didelė or­ganizacija, ku­rioje mokosi per 800 vaikų. Todėl labai įdomu ma­tyti, kaip vieni sprendimai ar santykiai veikia kitus. Dabar gaunu labai daug informacijos, bet daugiausia dėmesio skiriu vaikams pažinti. Noriu sužinoti jų rūpesčius ir lūkesčius.“

Programa, kurioje dalyvaudamas progimnazijoje ir dirba A.Ūdra, truks 22 mėnesius, todėl jis įsitikinęs, kad per tiek laiko mokykloje galima nu­veikti daug: „Matau didelę darbo su jaunais žmonėmis prasmę. Jie imlūs, galima ugdyti jų vertybes. Žinoma, ne pasakyti, kokios tos vertybės tu­rėtų būti, kokie dalykai yra svarbūs, bet padėti jiems patiems atrasti tuos reikšmingus dalykus.“

Šiuolaikinės medicinos pagrindas – įrodymais pagrįsta medicina. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mokslui skiriamas ypatingas dėmesys. Čia dirbantys medikai žino: kuo toliau pažengs medicinos mokslas, tuo geriau jie galės padėti savo pacientams.

Akvilė MARTINAITYTĖ

Ateinančiais metais 40-mečio jubiliejų minėsianti Klaipėdos universitetinė ligoninė (KUL) turi kuo didžiuotis. Tai daugiaprofilinė išvystytos infrastruktūros įstaiga, kurioje teikiamos aukštos kokybės, kvalifikuotos, specializuotos ambulatorinės konsultacinės ir stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, vykdoma mokslinė, mokymo, projektinė veikla.

KUL – viena didžiausių gydymo įstaigų Lietuvoje, joje dirba apie 1700 darbuotojų, iš jų per 1100 medikų. Ligoninės veiklos mastai įspūdingi: per metus ambulatoriniame konsultaciniame skyriuje apsilanko per 286 tūkst., stacionare gydoma per 43 tūkst. pacientų, atliekama daugiau nei 27 tūkst. operacijų, gimdo apie 3 tūkst. moterų, atliekama daugiau nei 573 tūkst. laboratorinių, 63 tūkst. patologijos, 113 tūkst. radiologinių, 3,5 tūkst. magnetinio rezonanso tomografijos, 16 tūkst. kompiuterinės tomografijos tyrimų.

KUL teikia pacientams mokslu ir pažangiausiomis technologijomis pagrįstas, saugias, kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Čia nuolat vykdomas mokslo tiriamasis ir pedagoginis darbas – ligoninės bendruomenė aktyviai prisideda prie visuomenės ir asmens sveikatos stiprinimo.

Remiasi įrodymais ir tarptautine patirtimi

Šiuolaikinės medicinos pagrindas – įrodymais pagrįsta medicina. Tai mokslinių tyrimų įrodymų, klinikinės patirties ir paciento vertybių integracija medicinos praktikoje. Įrodomosios  medicinos  pagrindas – mokslas, integruojantis naujas žinias ir naujas technologijas. Mokslas – būtina tinkamos ir efektyvios sveikatos priežiūros bei gerų jos rezultatų sąlyga.

KUL, siekdama vykdyti aukščiausio lygio mokslinę veiklą, didelį dėmesį skiria tarptautiniam bendradarbiavimui. Dar 1991 m. pasirašyta pirmoji sutartis ir pradėta tarptautinė klubo sąnario protezavimo programa su Karlskrunos (Švedija) miesto ligonine. 1992 m. su Karlskrunos miesto ligonine pradėta bendra tarptautinė programa „Reprodukcinė sveikata Klaipėdos krašte“. 1994 m. pradėta mokomoji draugystės ir bendradarbiavimo programa su Klivlando (JAV) universitetinių klinikų specialistais „Vilties partnerystė“ veido ir žandikaulių chirurgijos srityje.

1995 m. pradėta vykdyti tarptautinė insulto profilaktikos ir kontrolės programa. 1998 m. pradėtas bendradarbiavimas su Prancūzijos otologijos ir otoneurochirurgijos institutu. 1998 m. pradėta vykdyti tarptautinė laboratorijų kokybės kontrolės programa „Labquality“ (Suomija). 2008 m. ligoninė tapo Europos ligoninių ir sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos (HOSPEEM) nare. 2013 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Mogiliovo srities (Baltarusija) sveikatos apsaugos valdyba.

Visos sąlygos medikams tobulėti

KUL dirbantys medikai turi visas galimybes kelti savo kvalifikaciją ir sėkmingai jomis naudojasi. Vien per pastaruosius penkerius metus KUL įvyko 18 tarptautinių ir 20 respublikinių konferencijų, daugybė tarptautinių mokomųjų seminarų. KUL atstovai publikavo per 120 mokslinių straipsnių šalies ir užsienio moksliniuose leidiniuose.

Klaipėdos universitetinė ligoninė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto internatūros bei podiplominio gydytojų rengimo (rezidentūros) bazė. Ligoninei tapus universitetine, dar labiau išaugo bibliotekos reikšmė – be naujausios medicinos mokslo informacijos būtų neįmanomas profesinis medikų tobulėjimas. KUL veikia Lietuvos medicinos bibliotekos filialas. Be bibliotekoje esančių spausdintinių leidinių, lankytojai, ieškodami medicinos informacijos, gali naudotis nemokama prieiga prie 12 elektroninių duomenų bazių.

KUL kartu su jaunais perspektyviais specialistais dirba ir ilgametę patirtį turintys geriausi savo darbo profesionalai. Ligoninėje dirba 26 medicinos mokslų ir habilituoti daktarai. Per pastaruosius 10 metų disertacijas apsigynė 13 ligoninės gydytojų, 4 iš jų – per pastaruosius metus. Tai gydytojai chirurgai Agnė Čižauskaitė, Dainius Šimčikas, gydytojas urologas Mindaugas Danilevičius (visi disertacijas rengė ir apsigynė Vokietijos klinikose), gydytoja neurologė Loreta Kalasūnienė. Šiuo metu doktorontūroje studijuoja ir disertacijas rašo gydytojas anesteziologas-reanimatologas, vyriausiojo gydytojo pavaduotojas Gintautas Virketis, gydytojas pilvo chirurgas Vitalijus Eismontas, gydytojas onkologas chemoterapeutas Alvydas Česas, anesteziologijos ir intensyvios terapijos slaugytoja Lina Šakienė.

Medikų tikslas – geriau padėti pacientams

Svarbiausias medicinos mokslo tikslas – padėti pacientams įveikti ligas ar užkirsti joms kelią. „Klaipėdos universitetinė ligoninė – viena perspektyviausių gydymo įstaigų Lietuvoje, per gana trumpą laiką subūrusi gausų mokslininkų kolektyvą, sudariusi visas sąlygas tobulėti, stažuotis bei dirbti savo srityje klinikinį ir mokslinį darbą, palaikanti mokslininkų bendradarbiavimą su kitais universitetais ir klinikomis Lietuvoje bei užsienyje, remianti tokius projektus bei noriai ir greitai sprendžianti jaunųjų mokslininkų problemas. Todėl esant tokioms palankioms sąlygoms tobulėti visada galime siekti geriausių rezultatų“, – įsitikinęs čia dirbantis med. dr. Mindaugas Danilevičius.

Tai įrodo ir kitų čia dirbančių medikų patirtis. „Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbu krūtų chirurgijos sektoriuje gydytoja chirurge. Todėl kasdien susiduriu su vėžiu sergančiomis pacientėmis. Multidisciplininių gydytojų aptarimų metu pasitaiko atvejų, kai medicinos pažanga yra bejėgė prieš šią dažniausiai tarp moterų nustatomą grėsmingą ligą. Taigi nauji vaistai, diagnostikos ir operaciniai metodai kaskart teikia vilties su liga kovojančioms moterims bei gydytojams onkologams“, – pasakoja gydytoja chirurgė med. dr. A.Čižauskaitė.

Prie straipsnio anotacijos

KUL šiais metais disertacijas apsigynę mokslininkai

Gydytojas pilvo chirurgas med.dr. Dainius Šimčikas

Mano disertacijos tema – „Sulforafano poveikis storosios žarnos vėžio ląstelėms, gydomoms FOLFOX“. Anksčiau atlikti klinikiniai tyrimai patvirtina, kad sulforafanas yra saugus ir gerai toleruojamas pacientų, sergančių piktybiniais navikais. Vis dėlto dar nėra galutinių išvadų apie sulforafano toksiškumą, nes trūksta patikimų įrodymų. Ankstesnių tyrimų ir mūsų eksperimentų rezultatai rodo, kad sulforafanas yra netoksiškas gerybinėms ląstelėms ir gyvūnams. Kaip rodo mūsų duomenys, sulforafano turintys junginiai padidina FOLFOX efektyvumą gydant storosios žarnos vėžio ląsteles. Todėl gydytojai gali kombinuoti sulforafaną su chemoterapija, siekdami sumažinti šalutinį jos poveikį ir pagerinti gydymo rezultatus, ypač sergant atspariu chemoterapijai vėžiu.

Gydytoja chirurgė med. dr. Agnė Čižauskaitė

Savo disertacijoje nagrinėjau jautrumą standartinei chemoterapijai padidinantį sulforafano poveikį eksperimentinės kolorektalinės karcinomos atveju. Storosios žarnos vėžys yra ketvirta dažniausiai diagnozuojama piktybinė liga tarp vyrų ir trečia tarp moterų. Efektyvaus gydymo atradimas ir pritaikymas praktikoje yra labai svarbi užduotis gydant storosios žarnos vėžį. Atsparumas standartiniams chemoterapiniams preparatams – taip pat opi problema. Todėl pasaulio mokslininkai aktyviai dirba ieškodami naujų specifiškesnių vaistų šiai ligai įveikti. Vienas tokių preparatų yra iš brokolių gaunama medžiaga sulforafanas, kuris didelėmis koncentracijomis veikia kaip antinavikinis preparatas. Savo moksliniais tyrimais įrodžiau, kad sulforafanas stabdo vėžio augimą, žudo vėžines ląsteles tokiomis koncentracijomis, kurios neturi toksinio poveikio normalioms organizmo ląstelėms.

Gydytoja neurologė med. dr. Loreta Kalasūnienė

Rengdama disertaciją „Biologinių ir aplinkos veiksnių sąsajos su intelektine negalia ir kognityvinėmis funkcijomis bei asmenybės bruožais“ atlikau kompleksinį asmenų su intelektine negalia tyrimą – aplinkos, genetinių ar daugialypių veiksnių, biopsichosocialinio, sąveikaujančių reiškinių sistemos modelio kontekste. Darbe apibendrinta institucionalizuotų asmenų su intelektine negalia sergamumo gretutinėmis ligomis struktūra, intelektinės negalios laipsnio ryšys su socialinės aplinkos veiksniais. Siekiant pagrįsti sisteminius paveldėjimo, intelekto ir asmenybės bruožų ryšius atliktas dvynių, kuriems buvo nustatytas zigotiškumas, naudojant molekulinius žymenis, tyrimas. Tai pirmas tokio pobūdžio didelės apimties dvynių tyrimas Lietuvoje. Mokslinis tyrimas gali būti vertingas sveikatos specialistams gilinant biopsichosocialinių reiškinių sistemos sampratą. Disertacijoje patvirtinami duomenys apie kognityvinių procesų (atminties, dėmesio, intelekto) ir asmenybės reiškinių (ekstraversijos) paveldėjimo aspektus.

Gydytojas urologas med. dr. Mindaugas Danilevičius

Medicinos mokslų daktaru tapau Kylio universitetinėje ligoninėje Vokietijoje  apsigynęs disertaciją tema „Moterų kombinuoto operacinio gydymo atokieji rezultatai, sergant šlapimo nelaikymu ir dubens organų nusileidimu“. Šia tema aktyviai domėjausi ir iki tol dirbau penkerius metus bendradarbiaudamas su Vokietijos mokslininkais. Teko beveik dvejus metus gyventi ir dirbti Vokietijoje, kartu operuoti pacientes dėl šlapimo nelaikymo ir dubens organų nusileidimo. Bendromis jėgomis ieškojome ir tobulinome jau esamus bei klinikinėje praktikoje stengiamės pritaikyti patobulintus šlapimo nelaikymo ir dubens organų nusileidimo gydymo metodus. Disertacijos tema yra praktinė, lengvai pritaikoma ligoninėse Lietuvoje.

Radioaktyvioji spinduliuotė paprastai siejama su atominiu ginklu ar atomine energetika, tačiau jos grėsmė dažnai neišvengiama ir iš pažiūros saugioje aplinkoje. Apie radioaktyviosios spinduliuotės žalą, panaudojimą ir jos kontrolės svarbą kalbamės su įmonės, gaminančios radioaktyviosios spinduliuotės stebėjimo prietaisus, vadovu Michailu Semeniuku.

– Masinės nelaimės, tokios kaip atominės elektrinės avarijos, atominis karas, nėra dažnos, tačiau jūsų gaminama produkcija (radioaktyviosios spinduliuotės aptikimo ir išmatavimo aparatai) naudojama daugelyje kasdienės veiklos sričių. Taigi kodėl svarbu aptikti ir išmatuoti net ir nedidelį radioaktyviosios spinduliuotės kiekį?

M.S.: Nors radioaktyviųjų medžiagų laikymo, panaudojimo ir utilizavimo taisyklės labai griežtos, tikimybė, kad jos dėl nelaimingų atsitikimų, neatsakingumo arba piktavališkai gali patekti į aplinką, egzistuoja. Iš aplinkos arba atliekų radioaktyvioji medžiaga gali patekti į žaliavą (medieną, betoną, plastiką ar metalą) ir galiausiai – į naujus gaminius arba net maisto produktus, nes radioaktyviųjų medžiagų neįmanoma sunaikinti jokiais perdirbimo būdais.

Produktai, užteršti  radioaktyviosiomis medžiagomis, gali būti įvežami į šalį arba pagaminti iš įvežtos žaliavos. Taigi bet koks radioaktyvių medžiagų patekimas į aplinką ir šio proceso nesukontroliavimas gali suformuoti ilgą užterštų gaminių grandinę ir paplisti tarptautiniu mastu.

Žinoma, kad radioaktyvioji spinduliuotė, priklausomai nuo jos intensyvumo ir trukmės, gali būti mirtinai žalinga žmogaus sveikatai. Žmonės, dirbantys su įranga, kurioje naudojamos radioaktyviosios medžiagos, dėl savo profesinių pareigų yra veikiami radioaktyviosios spinduliuotės. Todėl itin svarbu laiku nustatyti ir įvertinti radioaktyvios spinduliuotės pavojų.

– Jūsų vadovaujama įmonė UAB „Polimaster“ gamina radioaktyviosios spinduliuotės aptikimo ir išmatavimo aparatus. Atrodo, tokios produkcijos rinka yra gana konkreti. Kas ir kokiems tikslams naudoja jūsų gaminamus prietaisus?

M.S.: Deja, gamta nesuteikė mums specialių organų, kurie leistų jausti radioaktyviąją spinduliuotę, todėl žmonės sukūrė prietaisus, padedančius aptikti šią spinduliuotę, įvertinti jos poveikį bei laiku imtis veiksmų, padėsiančių nuo jos apsisaugoti.

Dauguma šalių vykdo įvežamų produktų bei žaliavos, tiek pirminės – mineralų, naftos, žemės ūkio produkcijos, tiek antrinės – metalo laužo, plastiko, makulatūros, radiacinę patikrą. Mūsų įmonė gamina rankinius instrumentus ir stacionarą įrangą, kurią pasitelkus radiacijos kontrolė realizuojama daugelyje pasaulio šalių.

Kiti mūsų gaminami produktai skirti žmonėms, kurie radioaktyviąja spinduliuote yra veikiami dėl savo profesijos. Spinduliuotės sukelta žala sveikatai priklauso nuo spinduliuotės intensyvumo ir poveikio trukmės, kitaip sakant – nuo gautos dozės. Prietaisai radiacijos dozei nustatyti vadinami dozimetrais. Jie yra būtini gydytojams, gelbėtojams, kariams, atominių jėgainių ir kitų pramonės specialybių darbuotojams tam, kad nebūtų viršijama leistina gaunamos radiacijos dozė ir nebūtų pakenkta šių profesijų atstovų sveikatai.

– Galbūt esama mums netikėtų, plačiai nepaplitusių radioaktyviosios spinduliuotės panaudojimo sričių?

M.S.: Radioaktyvioji spinduliuotė plačiai naudojama šiuolaikinėje medicinoje – tiek diagnostikos, tiek gydymo srityje. Chemijos pramonėje ši spinduliuotė naudojama kuriant naujų unikalių savybių medžiagas.

Tačiau dar viena, šiek tiek šokiruojanti radioaktyviosios spinduliuotės pritaikymo sritis yra žemės ūkis. Radioaktyvioji spinduliuotė naudojama specifinėms genų mutacijoms skatinti ir naujoms, derlingesnėms augalų rūšims išvesti. Pastebėta, kad nedidelės radiacijos dozės taip pat skatina greitesnį gyvūnų augimą, kiaušinių dėjimą ir paukščių ritimąsi.

Egzistuoja mokslinė hipotezė, kad žmonės nuo beždžionių atsiskyrė dėl mutacijų, susijusių su gamtos radioaktyviojo fono padidėjimu. Dėl gamtoje esančio radioaktyviojo fono mes su jumis taip pat nuolat gauname mažas radioaktyviosios spinduliuotės dozes. Šis fonas atsiranda dėl žemėje esančių radioaktyviųjų izotopų ir kosminės spinduliuotės. Kosminė spinduliuotė labai pavojinga, bet mus nuo jos saugo atmosfera. Pavyzdžiui, 10 kilometrų aukštyje gamtos radioaktyvusis fonas yra 50 kartų didesnis. Toks fonas nesukelia žalos net ir tų žmonių, kurie reguliariai skraido lėktuvais, sveikatai, tačiau jų palikuoniai galbūt mutuos į tobulesnę žmonių rasę.

Kol nežinome visų galimų žalingų radioaktyviosios spinduliuotės poveikių, privalome labai griežtai kontroliuoti jos kiekį aplinkoje. „Praemonitus praemunitus“, – sakė senovės romėnai, – kas įspėtas, tas pasiruošęs.

– Atominis ginklas ir jo panaudojimo tikimybė yra viena didžiausių žmonijos baimių. Kokią reikšmę jūsų produkcija turi saugumui ir karo pramonei?

M.S.: Kadangi egzistuoja technogeninių katastrofų branduoliniuose objektuose grėsmė ir teroristinių aktų, susijusių su radioaktyviųjų medžiagų panaudojimu, pavojus, atsirado tokia sąvoka, kaip branduolinis saugumas.

Mūsų produkcija naudojama radioaktyviosioms medžiagoms, kurios gali būti nesankcionuotai pervežamos per valstybių arba branduolinių objektų sienas, aptikti. Mūsų gaminama stacionari įranga veikia Lietuvos, Bulgarijos, Serbijos pasienyje, Ignalinos AE, taip pat Slovėnijos, Belgijos, Nigerijos ir Kolumbijos objektuose. Asmeniniais mūsų gamybos radiacijos aptikimo prietaisais aprūpinti JAV pakrantės apsaugos ir policijos darbuotojai, Rusijos, Lenkijos, Rumunijos muitininkai; jų turimų prietaisų kiekiai skaičiuojami tūkstančiais.

Prietaisai, matuojantys gautos radiacijos dozę – dozimetrai, perkami įvairių šalių radiacinės bei cheminės žvalgybos kariuomenės padaliniams.

– Esate savo rinkos lyderiai, sėkmingai realizuojantys produkciją ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Kokiais pasiekimais labiausiai didžiuojatės?

M.S.: Rytų Europoje esame vieninteliai, kurie leidžia tokio plataus spektro serijinę produkciją, skirtą radioaktyvumui aptikti ir matuoti. Mūsų įmonė jau aštuonerius metus Japonijai tiekia automobilių radiacinės kontrolės įrangą. Žinant, kad japonų reikalavimai dėl produkcijos kokybės itin dideli, šis bendradarbiavimas liudija aukštą mūsų gaminamos produkcijos kokybę.

Per pastaruosius metus įkūrėme požeminę laboratoriją, kuri būtina konkurencingos produkcijos gamybai. UAB „Polimaster“ ir mūsų produkcijos platintojai užsienyje dažnai dalyvauja valstybiniuose konkursuose dėl radioaktyvumo matavimo įrangos pirkimo įvairiose šalyse.

Šiais metais baigėme prieš dvejus metus laimėto Europos Komisijos konkurso darbus – pristatėme prietaisus į Filipinus, Laosą, Kambodžą ir Kongą. Dabar gaminame prietaisus Los Andželo radioaktyviajai saugai užtikrinti. Konkursą laimėjo „Polimaster“ Amerikos įmonė, o mes savo ruožtu gaminsime kelis tūkstančius prietaisų, skirtų Los Andželo policininkams, ugniagesiams ir gelbėtojams. Kai kuriuos mūsų produktus reguliariai perka TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra, angl. IAEA).

Nors turime labai stiprių konkurentų Europoje ir Amerikoje, didžioji dalis mūsų produkcijos eksportuojama. UAB „Polimaster“ ir susijusių įmonių grupė visose Europos, Azijos ir Amerikos rinkose veikia jau daugiau nei 15 metų.

Shutterstock

Analizė. Tarptautiniai mokslo ekspertai pirmą kartą nuodugniai įvertino visų Lietuvos mokslo institucijų kuriamo mokslo kokybę. 49 iš 126 vertintų mokslinių vienetų – universitetų padalinių, institutų buvo įvardyti kaip silpni, arba patenkinami  nacionalinio lygio žaidėjai. Maža to, 46 užsienio ekspertai, „parašę pažymius“ mokslo institucijoms, pakartojo nemažai tų pačių patarimų, kuriuos dar prieš 20 metų išdėstė užsienio ekspertai.

Balandį pristatytas mokslinės veiklos palyginamasis tyrimas atskleidė, kad devyni universitetų padaliniai iš visų 126 vertintų vienetų pasirodė esantys silpni net nacionaliniu lygmeniu ir galutiniame vertinime gavo 1 balą, o aukščiausio galutinio įvertinimo – 5 balų negavo niekas. Vis dėlto Lietuvos mokslas turi žvaigždžių, kurias galima laikyti stipriais tarptautiniais žaidėjais. Tokį titulą pelnė šeštadalis iš 20 vertintų vienetų, kuriems užsienio ekspertai skyrė po 4 balus.

Tokia išsami mokslinės veiklos analizė Lietuvoje atlikta pirmą kartą. 46 nepriklausomi užsienio ekspertai, atvykę iš prestižinių užsienio institucijų, tokių kaip Oksfordo universitetas, Berlyno technikos universitetas ir kt., vertino, kaip Lietuvos mokslininkų grupėms sekasi kurti mokslą visose mokslų – fizinių, biomedicinos, technologijos, žemės ūkio, humanitarinių, socialinių kryptyse.

Svarbiausia, kad šis dvejus metus trukęs vertinimas neapsiribojo mokslinių publikacijų skaičiavimais: kiek kartų buvo pacituotas kuris autorius ar kiek publikacijų jis išspausdino. Šis tyrimas mokslinę veiklą vertino išsamiau, įtraukdamas kokybės mastelius: buvo vertinama ir mokslininkams prieinama infrastruktūra, kuriamo mokslo vadyba, net mokslinės produkcijos ekonominis ir socialinis poveikis.

Kitaip tariant, Lietuvos mokslas pirmą kartą buvo įvertintas pagal kokybinius kriterijus, kurių stigo ankstesniuose vertinimuose. Pagal penkių balų skalę vertinti 126 vienetai – mokslininkų grupės, veikiančios universitetuose, institutuose, net universitetų mokslų kryptys, buvo įvertintos daugiausiai 5 balais pagal penkis kriterijus.

Jie apėmė mokslinės veiklos – tyrimų, publikacijų kokybės; kuriamo mokslo ekonominio ir socialinio poveikio – bendradarbiavimo su verslu, naudos visuomenei; mokslinių tyrimų infrastruktūros; mokslo vadybos – žmogiškųjų išteklių potencialo, ateities strategijos modeliavimo ir plėtros potencialo sritis.

Galutinis įvertinimas, daugiausiai 4 iš penkių galimų balų, buvo ne matematinis visų vertintų sričių balų vidurkis, bet atskiras balas, atitinkantis bendrą įspūdį apie vertintą vienetą. Todėl negalima lyginti skirtingų mokslų, pavyzdžiui, humanitarinių ir fizinių, galutinių balų. Prasmingiausia būtų lyginti balus, kuriuos suteikė ta pati vertintojų grupė, kitaip tariant, tos pačios mokslų krypties vertintus vienetus.

„Veido“ pašnekovų teigimu, galima sakyti, institucijos pirmą kartą gavo kompetentingų ekspertų išvadas, kokia yra jų situacija, patarimų „iš šalies“, ką reikėtų daryti kuriant strategiją. Visa tai atlikta nemokamai. Na, o valstybė, įsiklausiusi į užsienio ekspertų išvadas, iš tyrimo sužino apie jos finansuojamų mokslinių tyrimų lygį ir naudą visuomenei.

„Pirmiausia tyrimas yra didelė paslauga, darbas, atliktas už „ačiū“, kuris kitais atvejais vertinamiesiems vienetams kainuotų nemažai pinigų. Jie gali sužinoti, ką ir kaip pertvarkyti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį. Antra, tai yra parama institucijos vadovybei: patariama, kur imtis reformų, ką reikėtų sujungti, kam skirti lėšų, kokia turėtų būti strategija. Ir, žinoma, ne mažiau reikšmingas šis tyrimas yra šalies mastu, jo rezultatai reikšmingi Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), Lietuvos mokslo tarybai (LMT), iš dalies Seimui ir Vyriausybei. Taigi norėtųsi, kad tyrimo išvados būtų rimtai išanalizuojamos ir paskatintų imtis tam tikrų priemonių“, – Mokslinės veiklos palyginamojo tyrimo naudą apžvelgia LMT Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys.

Pasak jo, pavyzdžiui, 24 vertinamuosius humanitarinių mokslų vienetus vertinę ekspertai susidarė įspūdį, kad humanitariniai mokslai yra labai gerai finansuojami. Juk priešingu atveju mokslininkai negalėtų sau leisti tokios tyrimų fragmentacijos, kokia vyrauja dabar. O iš tiesų toks įspūdis klaidingas, juk yra atvirkščiai – išteklius reikia koncentruoti.

„Kaip pabrėžia daugelis ekspertų, humanitarinių mokslų finansavimas yra labai menkas, o kitos krypties ekspertai sako tiesiai šviesiai: be didesnio finansavimo integracija į tarptautinę mokslo erdvę sunkiai įmanoma. Taigi politikai turi dvi išeitis: arba rasti lėšų, o tai sudėtinga, arba mažinti mokslininkų skaičių“, – apie panašių politinių sprendimų galimybę paskelbus šio tyrimo išvadas svarsto E.Stumbrys.

46 ekspertų vertinimas ir rekomendacijos savo apimtimi kol kas yra didžiausias ir ryškiausias mokslinės veiklos tyrimas, tačiau prieš 20 metų panašią analizę atliko Norvegijos mokslo taryba. Tada Lietuvos mokslininkus vertino keturis kartus mažiau ekspertų, nors, žinoma, 1995–1996 m. ir tokia užsienio atstovų sauja buvo reikšminga. Vis dėlto, praėjus dvidešimtmečiui, kol sulaukėme nuodugnesnio tyrimo, matyti, kad Norvegijos ekspertų rekomendacijos tuo metu padėjo nebent konstatuoti faktą, bet, užuot pagerinusios mokslo kokybę ir organizavimą, nugulė stalčiuose.

1996 m. detaliai apibendrintos Norvegijos ekspertų rekomendacijos kartojasi ir šiųmečiame 46 užsienio ekspertų patarimų sąraše. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų norvegai, padarę pastabą dėl universitetų padalinių, tyrimų fragmentacijos ir dubliavimosi, patarė reorganizuoti universitetus ir mokslo institutus, sujungti fakultetus ir skyrius, suformuojant stambesnius vienetus. Po dvidešimties metų balandį išgirdome beveik identiškas išvadas: panašios institucijos ir padaliniai, vykdantys tokius pat tyrimus, turėtų aptarti jungimosi galimybes ir spręsti dubliavimosi klausimus.

„Yra nemažai mokslininkų grupių, kurios dubliuoja viena kitos veiklą. Pavyzdžiui, du universitetai turi mokslininkų grupes, kurios užsiima tais pačiais tyrimais, nagrinėja tą pačią tematiką. Viena vertus, jos abi daro lygiai tą patį, kita vertus, valstybė atlyginimus sumoka abiem, todėl vienodas jų darbas kainuoja dvigubai. Vertinant strategiškai tai nėra naudinga“, – komentuoja Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjas Ramojus Reimeris.

Jis priduria, kad tokios praktikos pasitaiko ne tik socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, kurie įprastai kaltinami dubliavimu ir apskritai menka moksline produkcija. Pasak R.Reimerio, net ir fizinių mokslų srityje pasitaiko atvejų, kai vienas universitetas turi du skirtingus padalinius, o tie skirtingi padaliniai daro visiškai tą patį.

E.Stumbrys atkreipia dėmesį, kad per dvidešimtmetį nuo norvegų pateiktų rekomendacijų pokyčių vis dėlto įvyko: dalis institutų susijungė, tad sumažėjus bendram jų skaičiui turėjo sumažėti ir dubliavimo apraiškų.

„Jei kalbame apie institutus, dabar fragmentacija pasireiškia mokslinių tyrimų atžvilgiu. Pagal tyrimų kryptis kartais atrodo, kad mūsų yra ne trys, o dešimt ar dvidešimt milijonų. Nedidelėje rinkoje reikia pasirinkti siaurą nišą. Pavyzdžiui, mūsų lazerininkai lazerius gamina bet kam, bet kuria siauros juostos, didelio galingumo lazerius, dažniausiai skirtus moksliniams tyrimams. Jie negamina bet kokių lazerių, skirtų bet kam, nes Lietuvai to daryti neįmanoma. Taigi reikia atrasti siaurą nišą ir joje vykdyti priešakinius tyrimus“, – apie aiškesnės mokslinių tyrimų krypties paieškas svarsto LMT atstovas.

Šiemet, paskelbus Mokslinės veiklos palyginamąjį tyrimą, pasikartojo ir kitas prieš 20 metų nuskambėjęs leitmotyvas: reikia didinti mokslo tarptautiškumą. 2014–2015 m. užsienio ekspertai, negalėję perskaityti dalies pačių institucijų jiems pateiktų įvertinti geriausių savo publikacijų, nes šios buvo parašytos lietuviškai, pataria skelbti darbus užsienio kalba ir publikuoti juos ne nacionaliniuose, o tarptautiniuose mokslo žurnaluose. 1996 m. Norvegijos mokslo tarybos atstovai tokį pageidavimą paaiškino paprastai: reikia gerinti akademinės bendruomenės ir studentų anglų kalbos žinias, publikuoti straipsnius tarptautiniuose pripažintuose žurnaluose.

Atrodo, per dvidešimtmetį užsienio kalbos, kad ir anglų, į akademinės, mokslo bendruomenės kūrinius giliau neįsiskverbė. Vis dėlto, kaip pasakoja R.Reimeris, negalima nuneigti ir mokslininkų, raginamų rašyti anglų kalba, argumento, kad jie nori išsaugoti lietuvių kalbą ir lietuvišką moksliniuose darbuose vartojamą terminiją.

„Tačiau apskritai Lietuvos mokslo tarptautiškumas yra gana mažas, – apibendrina MOSTA atstovas. – Mokslininkų argumentus, kodėl jie linkę spausdinti lietuviškas publikacijas, reikia gerbti, tačiau nemaža dalis jų kuria lietuvių kalba ir darbus spausdina lietuviškuose mokslo žurnaluose. Tokia praktika turi net savotišką sistemą: universitetai yra sukūrę daug savo mokslo žurnalų, kuriuose paskelbti darbus gana nesudėtinga. Žinoma, jiems patogu tai daryti, todėl mes turime sukūrę mažą savo mokslo pasaulėlį, kuris egzistuoja visame globaliame mokslo pasaulyje, o taip būti neturėtų.“

Tarp rizikos ir privalumo pakibo ir doktorantų klausimas. Viena iš problemų, pasak užsienio ekspertų, yra doktorantų trūkumas, todėl rekomenduojama pritraukti doktorantų ir ypač podoktorantūros stažuotojų iš užsienio, skatinti doktorantų straipsnių bendraautorystę su užsienio mokslininkais, privalomai bent pusmetį praleidžiant užsienio institucijoje. Tačiau R.Reimeris pabrėžia, kad doktorantai gali lemti ir geras ateities mokslo perspektyvas, jei tik mokslo bendruomenė bus atviresnė ir leis į savo gildijas pakliūti jauniems tyrėjams entuziastams: dalyvauti universitetų valdyme, dalytis konkursinėmis pozicijomis.

„Su doktorantų klausimu susijęs ir kitas neigiamas aspektas – mokslininkų amžiaus piramidė. Matyti, kad kai kuriuose intervaluose, mokslininkų amžių suskirstant, pavyzdžiui, dešimtmečiais, „kupra“ yra pakrypusi į vyresnio amžiaus pusę. Jei galvosime apie sistemos atsinaujinimą ateityje, tai rizikinga“, – prognozuoja MOSTA atstovas.

Jis pabrėžia, kad daugeliui vertintų institucijų koją pakišo prasta mokslo vadyba. Tarkime, daug žemiausiais 1–2 balais įvertintų vienetų kitose srityse – mokslinių tyrimų kokybės, infrastruktūros ar socialinio ekonominio poveikio pelnė geresnius balus, tačiau dėl prastos vadybos galutinis įvertinimas smuko iki 2 balų.

R.Reimeris pasakoja, kad atliekant tyrimą pasitaikė net puikių mokslininkų grupių, kuriančių aukštos kokybės mokslą, tačiau nežinančių, kas yra jų konkurentai, kas – jų srities pasauliniai lyderiai, ką jie veiks po penkerių ar dešimties metų ir t.t.„Pavyzdžiui, buvo užduotas klausimas, ką mokslininkai darytų, jei dabar pat gautų 25 proc. didesnį finansavimą. Keista, kad didžioji dalis vertintų vienetų neparodė ryškių ambicijų. Kažkas atsakė, kad nusipirktų daugiau reagentų ir panašiai, bet vertintojai nustebo, nes tikėjosi visai kitokių, kur kas ambicingesnių, strategiškesnių atsakymų“, – komentuoja MOSTA atstovas.

Būtent paradoksas tarp gerų mokslinės veiklos kokybės rezultatų ir prastos vadybos, lėmęs menkesnį galutinį balą, E.Stumbrio įsitikinimu, atskleidžia ir kitą svarbų motyvą. Kai kurių vertintų vienetų, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto mokslinių tyrimų kokybė buvo įvertinta gana aukštu balu (3), tačiau mokslo vadybos srityje šie vertinamieji vienetai gavo prasčiausią balą. Pasak E.Stumbrio, tai rodo, kad, nepaisant menkų vadovybės pastangų, institucija, jos mokslininkai dirba gerai.

„Tai krinta į akis. Matyt, vadovybė ar taryba, galbūt steigėjas – ŠMM, galėtų padaryti tam tikras išvadas. Kiek bus ryžto – sunku pasakyti“, – svarsto E.Stumbrys.

Galima sakyti, su vadybos klausimais susijusi ir kita svarbi sritis – mokslinės veiklos finansavimas. Vertindami finansines mokslininkų galimybes ir lėšų šaltinius ekspertai padarė išvadą, kad finansavimas yra per menkas, bazinis tyrėjų atlyginimas nepatrauklus, taigi neužtikrina mokslinių tyrimų vykdymo stabilumo. Tačiau, nepaisant riboto finansavimo, šalies mokslininkai nepasitelkia didesnių jų klodų – ES lėšų. Esą pagal mokslinių tyrimų kokybę Lietuvos mokslininkai galėtų gauti gerokai daugiau ES lėšų konkursuose, jei tik paliktų savo „komforto zoną“.

„Žinoma, mokslininkai ir dabar dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, projektuose, tačiau per vangiai. Gana geras ir patogus finansavimas jiems prieinamas per Lietuvos šaltinius. Panaudojami tie patys ES struktūrinių fondų pinigai, tačiau juos paskirsto Lietuvos institucijos – ŠMM, LMT. Taigi mokslininkams patogu konkuruoti nacionaliniu mastu, nereikia dalyvauti Europos mokslininkų konkurencinėje kovoje. Žinoma, tai, kad jie neišeina į platesnius vandenis, kenkia tyrimų kokybei ir pritraukiamų pinigų kiekiui“, – polinkio remtis vietiniu finansavimu žalą paaiškina R.Reimeris.

Vis dėlto atskiriems vertintiems vienetams galima taikyti toli gražu ne visas kritikos strėles. Nors aukščiausio galutinio balo – penketo Lietuvoje negavo nė viena institucija, penktadalis vertintų vienetų gavo ketvertą ir buvo pripažinti stipriais tarptautiniais žaidėjais, turinčiais stiprų plėtros potencialą.

Daugiausiai aukščiausių įvertinimų yra fizinių ir medicinos mokslų srityse, o štai socialinių ir humanitarinių mokslų galutiniai balai pastebimai mažesni. Jei rezultatus išdėliotume MOSTA sudarytoje kreivėje pagal mokslinių tyrimų kokybę ir vadybą, socialinių mokslų kryptyje visi vertinti vienetai atsiduria neaiškios ateities lauke, daugiausiai, 3 balus, čia pelno ISM akademiniai darbuotojai, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Lietuvos sporto universiteto Sporto edukologijos fakultetas, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos, Socialinių mokslų fakultetai, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Šiaulių universiteto edukologijos kryptis.

Humanitarinių mokslų srityje pasiskirstymas tolygesnis: gerų vertinimų sulaukė Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universiteto menotyros mokslo kryptis, VU Istorijos fakultetas, VU kalbos ir literatūros mokslai.

Atrodytų, skirtinga fizinių, medicinos mokslų padėtis paaiškinama šių mokslų tyrimų pritaikymu rinkoje, paklausa versle, tačiau MOSTA Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjas paaiškina, kad socialinių mokslų, nors ir specifinių, negalima pateisinti vien tokiu argumentu.

Pasak jo, humanitariniai ir socialiniai mokslai nebūtinai turi būti pritaikomi, „parduodami“ rinkoje, bet būtinai turi spręsti kokias nors socialines problemas. O dabar šių sričių atstovai lyg ir bando nagrinėti problemas, skatinti jų sprendimą, tačiau neretai veikia pernelyg uždarai ir viską, ką sukuria, skelbia tik lietuvių kalba ir tik savo bendruomenėje. R.Reimeris paaiškina, kad dėl tokio užsiskleidimo nukenčia Lietuva, nes jei Lietuvos ambasadoriai tarptautinėje akademinėje bendruomenėje – socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai nesiima pristatyti darbų apie valstybės istoriją, kultūrą, identitetą, šių temų imasi kitų šalių tyrėjai, ir šalies istorija kartais iškraipoma.

„Negali būti taip, kad mokslininkas sugaišo kažkiek valandų jam įdomiam darbui, už kurį sumokėjo valstybė, jis sužinojo tai, kas jam įdomu, bet niekas kitas to nepamatė, jo tyrimas nesukėlė jokių diskusijų, nepasiūlė problemos sprendimo būdų. Specifinių humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai nebūtinai tiesiogiai uždirba pinigus – jie sprendžia problemas, tiria visuomenę, skatina veikti. Tad šį poveikį jų darbai tikrai galėtų turėti, bet kol kas jis per menkas“, – komentuoja R.Reimeris.

E.Stumbrys pasakoja, kad užsienio ekspertus, vertinusius Lietuvos mokslo institucijas, nustebino nacionalinių mokslo žurnalų gausa. Kai kuriais atvejais savas mokslo žurnalas institucijai garbės nedaro, nes galima pamanyti, kad ji neturi ko pasiūlyti pripažintiems tarptautiniams aukšto citavimo indekso moksliniams žurnalams. LMT atstovas priduria, kad „nematomiems“ socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams patariama integruotis į tarptautinę erdvę, jungiantis į tinklus ir pasiūlant tarptautinei bendruomenei platesnius tyrimus, apimančius regiono – ne tik 3 mln. gyventojų problematiką. Dabar, ypač socialinių mokslų srityje, kur kas populiariau spausdinti monografijas, o ne straipsnius tarptautinėje mokslinėje spaudoje. Tokia socialinių mokslų monografijų „liga“ užsienio ekspertus, E.Stumbrio žodžiais, nustebino, nes šiuo požiūriu socialiniai mokslai, nors ir specifiniai, niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, gamtos mokslų.

„Jei mokslininkai jungtųsi į tinklus, jų darbai būtų įdomūs ir pastebimi. Tinklinėms struktūroms integruotis į pasaulinį mokslą gerokai lengviau nei vienam mokslininkui ar jų grupelei. Socialinių mokslų požiūriu Lietuvos aprėptis yra per maža, bet, pavyzdžiui, jei su kaimynėmis – Estija, Latvija, Čekija, Lenkija ir kitomis šalimis nagrinėjame virsmo iš socializmo į kapitalizmo temą, pristatome palyginamąjį tyrimą, atsiveria visai kiti horizontai“, – komentuoja E.Stumbrys.

Vis dėlto apčiuopiamesnio, rinkoje „parduodamo“ mokslo kryptyse žvaigždžių su žymiu plėtros potencialu Lietuvoje netrūksta jau dabar. Pavyzdžiui, gerais balais (4–5) visose penkiose srityse buvo įvertinti Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) optoelektronika ir lazeriai, visose srityse 4 balus, išskyrus trejetą už infrastruktūrą, pelnė VU Fizikos fakultetas. Medicinos mokslų srityje laurus nuskynė trys Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) padaliniai – Neuromokslų ir Kardiologijos institutai, Medicinos fakultetas (klinikinė medicina), VU Medicinos fakultetas. Biomokslų srityje iškilo Vytauto Didžiojo universiteto Biomedicinos mokslų sritis, pelniusi 4 balus, Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų mokslų jungtinis padalinys, taip pat įvertintas aukščiausiu galutiniu balu (4). O, pavyzdžiui, kito regioninio universiteto – Šiaulių toje pačioje kryptyje vertinti biomedicinos ir žemės ūkio mokslai gavo 2 balus.

FTMC direktorius prof. habil. dr. Gintaras Valušis sako, kad naujausio tyrimo išvados daugiausia tik patvirtino FTMC jau žinomus dalykus: buvo aišku, jog optoelektronika ir lazeriai yra pirmaujančios sritys, o jų lyderiai, FTMC mokslininkai, matomi pasaulyje. FTMC viduje žinojo ir apie santykinai silpnesnes sritis: tyrime Chemijos institutas buvo įvertintas 3 balais, o FTMC medžiagų mokslas – 2 balais. Vis dėlto, G.Valušio teigimu, 2 balais įvertinto medžiagų mokslo elektros inžinerijos skyriuje dirba labiausiai cituojamas Lietuvos mokslininkas, pasaulinio lygio žvaigždė prof. habil. dr. Kęstutis Pyragas. Todėl FTMC vadovas svarsto, jog tokie ir panašūs pavyzdžiai rodo, kad kai kurie nedidelių mokslininkų grupių atliekami nedideli, bet labai svarbūs projektai bendroje vertinimo panoramoje išnyksta.

„Tarp chemikų iš dalies vyksta kartų kaita, todėl moksliniu požiūriu galėjome „nukentėti“. Kita vertus, chemikai labai stiprūs taikomuoju, verslo užsakymų pobūdžiu. Tai reiškia, kad jei žmonių skaičius yra ribotas, jie negali vienu metu visko daryti taip pat gerai – kurti mokslo ir atlikti verslo užsakymų. Tai sudėtinga. Manau, kad bendras tokių centrų kaip FTMC, kurių pobūdis labiau taikomasis, įvertinimas turėtų būti paremtas ne tik moksliniais straipsniais, bet ir projektine veikla, kitais kriterijais. Juk verslas yra reiklus, pinigai uždirbami sunkiai, taigi tokie įsipareigojimai kai kuriais atvejais gali atsiliepti mokslinių tyrimų kokybei“, – FTMC vertintų vienetų skirtumus paaiškina G.Valušis.

2012–2014 m. vien FTMC lazerių skyrius su įmone „Ekspla“ turėjo daugiau kaip 600 tūkst. Lt vertės sutarčių, su įmone „Altecha“ jų vertė siekė per 520 tūkst. Lt.

FTMC vadovas centro tyrėjus vadina „projektiniais“ ir svarsto, kad mokslininkų grupėms būtų sunku įsivaizduoti kasdienį savo darbą neturint jokio projekto, tarptautinės konferencijos ar lėšų reikalingoms medžiagoms įsigyti. Pavyzdžiui, FTMC koordinuoja ES 7FP programos 11 mln. eurų vertės projektą „Taikomųjų tyrimų laboratorijų centras pramonei skirtos lazerinės įrangos įvertinimui“ (APPOLO), kuriam vadovauja dr. Gediminas Račiukaitis, o Optoelektronikos skyriaus vadovas prof. habil. dr. Arūnas Krotkus su grupe, dalyvaudami programoje, atkreipė pasaulio mokslo spaudos dėmesį sukūrę naujos kartos GaAsBi puslaidininkinius lazerius. Šio projekto vertė – per 320 tūkst. eurų.

„Lietuviški lazeriai ateina į industriją, tai, ką bando daryti G.Račiukaitis, yra labiau ne pačių lazerių kūrimas, bet jų taikymas. Optoelektronikoje apskritai vyrauja vientisa prietaiso ar koncepcijos idėja, pavyzdžiui, saugumo sistemos ar infraraudonoji spektroskopija, kuriai reikia ir puslaidininkių lazerių, ir specialios optikos komponentų, ir mokėti užrašyti vaizdus, ir atpažinti medžiagas. Taigi kuriasi visa serija mūsų tyrimų, kurie ir apauga skirtinga veikla“, – komentuoja G.Valušis ir priduria, kad kai bendruomenėje yra pasaulinio mokslo žvaigždžių, iš užsienio grįžusių jaunų tyrėjų, bendradarbiavimo su verslu, atsiranda kažkas tokio, ką daro kūrybingi žmonės, nuolat aptariantys pasaulinio mokslo aktualijas ir besistengiantys spėti kartu su juo.

„Netrukus atidarysime LITEK klasterį, kuriame yra gausybė lazerių įmonių, – tai mokslo ir verslo sąveikos pavyzdys. Kita vertus, kai mokslo ir verslo bendradarbiavimas įsisuka taip stipriai, kyla pavojus, kad išseks mokslas, juk reikia stiprių mokslininkų grupių, kurios užsiimtų fundamentiniais tyrimais, palaikančiais aukštą mokslo lygį“, – apie FTMC partnerystę su šalies verslu pasakoja G.Valušis.

LSMU, kurio trys vertinti vienetai gavo aukščiausius galutinius balus (4) mokslo prorektorė prof. habil. dr. Vaiva Lesauskaitė įsitikinusi, kad pirmasis bruožas, kuriuo pasižymi visi vertinti vienetai, yra kokybiškas mokslas – mokslinės publikacijos prestižiniuose pasaulio mokslo leidiniuose, aukšti jų citavimo indeksai, gera mokslinė infrastruktūra, be kurios savęs realizuoti negalėtų net ir puikūs mokslininkai.

Mokslo kokybę įvertinus ekspertams, jo konkurencingumą galima įvertinti ir universiteto požiūriu: 2014 m. LSMU tiesioginiai biudžeto asignavimai mokslui sudarė mažiau nei pusę, 38 proc. (2014 m. – 42 proc.), visų mokslui skirtų lėšų, likusią dalį LSMU laimėjo konkursuose. „Tai įrodo universitete kuriamo mokslo konkurencingumą: mūsų mokslininkai rengia gerus projektus ir geba pritraukti lėšų“, – apibendrina LSMU prorektorė.

Ji pabrėžia, kad visi padaliniai glaudžiai bendradarbiauja ir tarpusavyje, nes šiuolaikinis mokslas be kompleksinio požiūrio vargiai įmanomas. „Svarbus bruožas – glaudžios padalinių sąsajos su klinikine medicina, klinikine praktika. Visi tyrėjai – fundamentinių, klinikinių sričių mokslininkai dirba drauge. Taip generuojamos naujos idėjos, kurias galima panaudoti klinikinėje praktikoje, – komentuoja V.Lesauskaitė. – Šiuolaikiniame moksle būtinas kompleksinis požiūris, kai tą pačią problemą analizuoja biochemikai, biofizikai, epidemiologai, klinicistai.“

LSMU prorektorės teigimu, mokslinės veiklos palyginamasis tyrimas pasirodė esantis naujas todėl, kad visuose vertinimuose iki jo buvo vertinama universiteto, kaip institucijos, veikla, mokslas ir studijos. Šis tyrimas padalijo institucijų padalinius į vertinamuosius vienetus ir giliau vertino tik jų mokslą, atskirtą nuo studijų. V.Lesauskaitė sako, kad LSMU planuoja remtis jo rezultatais ir išvadomis priimdamas tolesnius vidinius sprendimus. Pavyzdžiui, viena iš rekomendacijų, kurią išgirdo visi trys ketvertais įvertinti LSMU vienetai, – daktaro disertacijas rengti anglų kalba.

Gabija Sabaliauskaitė

Pasaulėžiūra. Mokslas neatsiejamas nuo mitų. Jų ypač gausu dabar, kai pagreitėjus informacijos sklaidai kiekvienas netikslumas tarsi virusas išplinta po pasaulį, o jos pagrindu kuriami nauji pramanai. Ir tais mitais visuomenė neretai tiki, net jeigu jie būna jau seniai paneigti.

Vienas labiausiai mitais apipintų mokslų yra palyginti neseniai atsiradusi epigenetika. Šią mokslo sritį, kurios tikslas yra išsiaiškinti, kaip reguliuojami genai, galima būtų pavadinti jaunesniąja genetikos seserimi.

Antraštės apie epigenetinius atradimus visuomet skamba sensacingai, o epigenetiniais mechanizmais bandoma paaiškinti beveik viską: nuo įvairių ligų atsiradimo priežasčių (šis aspektas turi pagrindą) iki mūsų gebėjimų įveikti kliūtis, kurie esą priklauso nuo to, kaip su mumis pirmaisiais mėnesiais elgėsi mamos, ar net seksualinės orientacijos pasirinkimo. Tačiau dalis šios informacijos yra neteisinga arba teisinga tik iš dalies.

Neseniai keturių JAV ir Kanados universitetų mokslininkai akademiniame žurnale „Science & Society“ aptarė naujausius epigenetinius mitus ir jų atsiradimo priežastis. Pasak straipsnio autorių, viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduriama interpretuojant epigenetinių tyrimų rezultatus, yra skubėjimas bandymų su gyvūnais išvadas laikyti tinkamas ir žmonėms.

Pavyzdžiui, tiriant žiurkes buvo pastebėta, kad tokie veiksniai, kaip tėvų mityba, stresas, aplinkos užterštumas, gali paveikti nėštumo eigą ir ateityje palikuoniams sukelti tam tikrų sveikatos problemų, kurios gali persiduoti ir vėlesnėms kartoms. Nors vis dar neaišku, ar tas pats taikytina ir žmonėms, spaudoje netruko atsirasti patarimų, kaip žmonėms išvengti epigenetinių veiksnių, kurie palikuoniams gali sukelti sveikatos sutrikimų.

Toronto universiteto Psichikos ir priklausomybės ligų centro Epigenetikos laboratorijos vadovas prof. Artūras Petronis įspėja, kad remiantis bandymų su gyvūnais rezultatais jokiu būdu negalima žmonėms duoti rekomendacijų, kaip elgtis. Tai būtų visiškai neatsakingas patarimas.

Klinikinis psichologas, knygos apie psichologinius kompleksus „Complexus Amoris“ autorius Andrius Kaluginas irgi prisiminė panašų atvejį, kai bandymų su gyvūnais rezultatai buvo paskubomis ekstrapoliuoti žmonėms. Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra teiginys, kad veidrodiniai neuronai smarkiai veikia žmonių elgseną, nors bandymai buvo atlikti tik su gyvūnais.

Veidrodiniai neuronai buvo atrasti atsitiktinai, kai italų neurofiziologas Giacomo Rizollatti pastebėjo, kad laboratorijoje beždžionei imant riešutus aktyvuojasi tam tikri smegenų neuronai. Tie patys neuronai aktyvavosi ir tuomet, kai beždžionė tiesiog stebėjo, kaip riešutą paėmė bandymą atliekantis mokslininkas. Taip neurobiologai atrado vadinamuosius veidrodinius neuronus, kurie atsako už vienas kito supratimą, paaiškina, kodėl mes atkartojame kitų žmonių gestus, veiksmus ir apskritai kaip mes juos suprantame.

Tai buvo revoliucinis neurobiologijos atradimas. Neilgai trukus padaryta išvada, kad žmonės taip pat turi veidrodinių neuronų. Išvada, pasak psichologo, padaryta remiantis vienintele prielaida, kad beždžionės smegenys yra analogiškos žmogaus smegenims.

Remiantis veidrodinių neuronų teorija imta aiškinti, kodėl vienas žmogus, atkartodamas kito veiksmus, jį tarytum supranta. Pavyzdžiui, kai šaukšteliu maitindama kūdikį mama pati išsižioja, sakydama „am“, vaikas automatiškai daro tą patį. Arba jeigu vienas žmogus žiovauja, kitas irgi pradeda žiovauti. Taip neva gali būti dėl to, kad mus veikia veidrodiniai neuronai.

„Nueita ir į gilesnę sritį – psichologiją. Veidrodiniais neuronais bandyta paaiškinti, kad jeigu vienas žmogus bijo, kitas gali suprasti jo išgyvenimus, tarsi atkartodamas tą baimę. Gal yra kažkiek tiesos, kad ir žmones veikia veidrodiniai neuronai, bet kol kas tai neįrodyta. Juk visi tyrimai buvo atlikti tik su beždžionėmis“, – aiškina A.Kaluginas.

A.Petronis pastebi, kad mokslininkai neretai paskuba pateikti pernelyg tiesmukas vieno ar kito tyrimo interpretacijas, neatkreipdami dėmesio į kitus galimus veiksnius.„Visada atlikus tyrimą norisi išplaukti į plačius vandenis. O mokslininkai dar yra ir žmonės, turintys fantazijos. Jie nori parodyti, kad jų darbai yra svarbūs, kad jie nešvaisto mokesčių mokėtojų pinigų ir daro kažką naudinga. Bet išvadas reikia daryti labai atsargiai, nes gali prisidėti įvairių niuansų, kurie viską pakeistų 180 laipsnių kampu“, – teigia profesorius.

Pasak jo, yra tik labai nedaug vienaprasmiškų dalykų. Tai paprastos tiesos, kurias žino visi. Pavyzdžiui, kad riebus maistas kenkia, arba kad fizinis aktyvumas yra labai svarbu. Tačiau mes tiksliai nežinome, kokia turėtų ar neturėtų būti mūsų aplinka ir ko reikėtų vengti.

Ypač daug mitų gaubia humanitarinius mokslus. Kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras prof. Alvydas Butkus pastebėjo, kad paprastai mitai grindžiami kokiu nors vienu ar keliais faktais. „Pavyzdžiui, paimamas kalbininkų teiginys, kad lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų (o tai tiesa), ir interpretuojama, kad ji apskritai yra seniausia Europos kalba, senoviškumo sąvoką pakeitus senumo sąvoka, nors tai toli gražu ne tas pats. Toliau – dar gražiau: jei lietuvių kalba seniausia, tai visos kitos kalbos esą kilusios iš lietuvių kalbos. Vadinasi, atsiranda net mitų grandinė“, – aiškina A.Butkus.

Dažnas yra girdėjęs teoriją apie lietuvių kilmę iš romėnų. Šis mitas atsirado, kai viduramžiais valdovų dvarų nelietuviai raštininkai pastebėjo lotynų ir lietuvių kalbų leksikos panašumų. Pridėjus pagoniškosios religijos paraleles, XVI a. mitas buvo perimtas lietuvių diduomenės ir įrėmintas Palemono legendos pavidalu.

„Šis mitas gyvavo iki pat XIX a., kol naujai atsiradęs lyginamosios kalbotyros metodas lietuvių ir lotynų kalbų panašumus ėmė aiškinti „horizontaliai“, tai yra kaip dviejų sesių, kilusių iš vienos motinos (prokalbės), bendrus bruožus. Tačiau tuo, kad lietuviai ir romėnai kilę vieni iš kitų, kai kurie žmonės tiki iki šiol. Šiais laikais kai kurie fantastai palemonidų mitą yra apvertę aukštyn kojom: esą lotynų ir net graikų kalba kilusi iš lietuvių kalbos, o sanskritą sukūrę į Indiją nusibastę lietuviai“, – pasakoja kalbininkas.

Kalbinius mitus neretai kuria kelias kalbas mokantys, bet kalbotyros žinių stokojantys pseudokalbininkai. Pastebėję, kad kai kurie žodžiai skirtingose kalbose skamba panašiai, jie skuba daryti neteisingas išvadas apie žodžių kilmę. Tokie pseudomokslininkai remiasi tik dabartiniu žodžiu skambesiu, ignoruodami kalbų istoriją, raidą, kurią neretai galima atsekti ir per tarmes. Šitaip padaromos visiškai klaidingus išvados. Pavyzdžiui, lotyniškas žodis „regionas“ kildinamas iš lietuviško veiksmažodžio „regėti“, „bebro“ pavadinimas „castor“ – iš lietuvių „kąsti“, graikų „odė“ – iš lietuviško žodžio „oda“ (esą odes graikai rašę ant odos) ir pan.

Nežinodami, kad žodis yra skolinys, liaudies etimologai neretai jo kilmę aiškina pasiremdami savais žodžiais. Taip žodį „karalius“, kilusį iš frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo, jie sieja su žodžiu „karas“, o germanizmą „kunigas“ kildina iš žodžių „kūnas“ arba „kūningas“.

Pseudokalbininkai klaidingas išvadas padaro ir interpretuodami žodžių kilmę pagal paraidinį jų užrašymą, o ne pagal tarimą. Tarkime, netaisyklingai perskaitę vieną iš lotyniškų Žemaitijos vardo užrašymų „Samogitia“, mano, kad tai yra sudurtinis žodis, reiškiantis Žemąją Getiją.

„Yra gudročių, kurie net Egipto hieroglifus perskaito žemaičių tarme. Tik nenurodo, kuriuo jos variantu – dounininkų ar dūnininkų. Kad piramidžių statybos laikais dar nebūta ne tik žemaičių su aukštaičiais, bet ir pačių lietuvių, tam fantastui nė motais“, – juokiasi A.Butkus.

Profesorius nemano, kad mokslo mitai kuriami piktybiškai. Daugelis jų autorių turintys gerų intencijų. „Bėda ta, kad istoriografija akivaizdžiai priklauso nuo politinės konjunktūros – tai ypač ryšku skaitant XX–XXI a. išleistus istorijos vadovėlius. Kai nutylimi kokie nors kaimyninėms valstybėms ar tautoms nepatogūs žinomi faktai, kyla įtarimas, kad galėjo būti nutylėti ir iki šiol mažai žinomi ar nežinoti faktai. Tai istorijos mėgėjus skatina jų ieškoti, interpretuoti ir viešinti tas interpretacijas. Bėda tik ta, kad daugeliu atvejų istorikai mėgėjai, kaip ir mėgėjai kalbininkai, daro tai neprofesionaliai, pritempinėdami faktus, net išgalvodami juos. Tikslas lyg ir geras – sutaurinti savo tautos istoriją, padaryti ją didžiavimosi objektu. Bet rezultatas gaunamas atvirkščias. Tokiais autoriais nei pasiremsi, nei jų pacituosi, nes jie nepatikimi“, – apgailestauja pašnekovas.

Su kalbotyra ar istorija susiję mitai kuriami ir todėl, kad, anot akademiko Zigmo Zinkevičiaus, dalis lietuvių istorikų užsiima mūsų tautos ir jos istorijos niekinimu, propaguodami rusiškas ar lenkiškas Lietuvos istorijos interpretacijas, griebiamasi istorijos mitologizavimo kaip tam tikro atsvaro.

„Istorijos mokslas apskritai yra interpretacinis, ir tie patys istoriniai įvykiai gali būti vertinami skirtingai. Daugelyje šalių jų istorija interpretuojama etnocentriškai, todėl nebūtinai sutampa su kaimyninių šalių tų pačių istorinių įvykių interpretacijomis. Kadangi istorikų interpretacijomis paprastai vadovaujasi ir politikai, požiūris į istoriją turi įtakos tiek šalies užsienio politikai, tiek šalies likimui apskritai. Vinco Kudirkos giesmės žodžiai „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ iš tikrųjų yra universalūs ir tinka bet kuriai tautai, todėl savos istorijos menkinimas, jos vulgarinimas, dangstantis tariamu objektyvumu ar kitų šalių istorikų nuostatomis, kerta per pačias tautos šaknis. Štai dėl ko atsiranda kitas kraštutinumas – perdėtas istorijos romantizavimas ir net nepaliudytų, bet „reikalingų“ faktų prasimanymai, kad būtų ką interpretuoti“, – tvirtina A.Butkus.

Kalbininkas primena, kad tikrovė istorijoje yra tik faktai, o jų interpretacijos yra subjektyvios, nuolat kintančios. Subalansuotas istorijos naratyvas esą turėtų vienyti tautą, nežeminti jos ir kaimynų. Kol tokio balanso nebus, bus kuriami istoriniai mitai ir antimitai, o tai darys ir profesionalai, ir mėgėjai.

Mitai atsiranda ir dėl nevykusio mokslo pasiekimų populiarinimo. Juk mokslininkai savo atradimų ar eksperimentų rezultatus dažniausiai pristato gana sudėtinga, moksline kalba, nesivargindami visko išdėstyti paprasčiau ir suprantamiau. O žurnalistai, kurių užduotis – paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus, bandydami viską supaprastinti, bet nebūdami tų sričių specialistai, kartais iškraipo atradimo esmę.

„Prieš porą metų Kauno universitetinėse klinikose buvo atliktas labai įdomus atradimas apie vyresnio amžiaus moterų seksualumą. Ten viskas labai aiškiai įrodyta ir parodyta, kad moterų seksualiniai gebėjimai po klimakso yra geresni, jeigu iki klimakso jos gyveno reguliarų intymų gyvenimą. Bet jau supopuliarinta šita išvada nuskambėjo taip: „Moteris po klimakso labiau nori mylėtis.“ Tai nelabai ką bendro turi su moksliniu tyrimu“, – prisimena nesusipratimą A.Kaluginas.

A.Petronis mano, kad neaiškus ryšys tarp priežasčių ir pasekmių taip pat gali būti priežastis, kodėl atsiranda mokslo mitai.

Panašiai buvo neteisingai suprasta ir populiari vizualizavimo idėja, esą jeigu svajoji gyventi viloje Bahamose, turi įsivaizduoti, kad joje jau gyveni, ir tai išsipildys. Išties viskas ne taip. „Prieš daugelį metų neruobiologijos tyrimai parodė, kad ką nors vizualizuojančio žmogaus neuronai suaktyvina smegenų veiklą, ir tada asmuo pradeda aktyviau veikti, siekdamas tikslo. Bet plačiajai visuomenei tyrimo išvados buvo pateiktos taip, kad jeigu įsivaizduosi, jog turi vilą, ją ir turėsi. Gyvenimo būdo mokytojai užsikabino už tos idėjos ir iki šiol veda įvarius popsinius seminarus, nors tai jau seniai yra paneigta“, – teigia A.Kaluginas.

Psichologas mano, kad ir patys mokslininkai turėtų pasirūpinti tinkama informacijos apie savo atradimus sklaida, išdėstyti viską visiems suprantama kalba. „Pavyzdžiui, Albertas Einsteinas pats populiarino savo žymiąją formulę E=mc?, važinėdamas po universitetus ir skaitydamas apie tai paskaitas paprasta, suprantama kalba. Bet tai vienintelis man žinomas atvejis, kai pats atradėjas ir jo užsakovai buvo suinteresuoti, kad mokslinė tiesa išliktų, ir prašė paties mokslininko apie tai pasakoti“, – pateikia pavyzdį pašnekovas.

Jeigu panašiai kaip A.Einsteinas savo atradimus populiarintų ir kiti mokslininkai, galbūt mokslo mitų turėtume mažiau.

Giedrė Balčiūtė

Kitose šalyse paplitę kalbiniai mitai

Ar žinojote, kad visos tautos ir kalbos kilusios iš latvių? Būtent tokią teoriją tarpukariu platino latvis Voldemaras Leitis, latviškų pėdsakų radęs net Kinijoje. Pavyzdžiui, germanizmą „kungs“, reiškiantį „ponas“, šis autorius laiko latvišku žodžiu, kurį iš latvių esą pasiskolinę kinai (kiniškai „kung“ yra „didikas“) dar tada, kai į Vakarų Kiniją prieš 7 tūkst. metų atmigravę indoeuropiečiai, kurie buvę latviai.

Kai kurie liaudies etimologai rusai teigia, kad prieš 40 tūkst. metų visa Europa kalbėjusi dabartine rusų kalba, o satyrikas Michailas Zadornovas egiptiečių saulės dievo Ra vardą įžvelgia rusiškuose žodžiuose, kurie turi tokį skiemenį. Tarkim, žodį „radost“ (džiaugsmas) jis kildina iš junginio „dostatj Ra“ (pasiekti Ra). Be to, rusai esą visur laimi todėl, kad puldami šaukia „ura“, o tai reiškia „prie Ra“ (iš tikrųjų tai – pasiskolintas germanų jaustukas „hurra“).

O Valerijus Čiudinovas tvirtina, kad Japonijoje samurajų kastą įkūrę rusai nuo Samaros.

Baltarusijoje gyvuoja teorija, kad Mindaugo Lietuvą įkūrę baltarusiai. Esą pati valstybė buvusi baltarusių, kurie senovėje vadinęsi lietuviais (litvinais). Šią valstybę ir jos istoriją iš litvinų-baltarusių neva pavogę žemaičiai. Pasak prof. A.Butkaus, lietuvių kunigaikščių vardus ir kai kuriuos Lietuvos vietovardžius baltarusių pseudokalbininkai etimologizuoja, kaip jiems naudinga. O pseudoistorikas Mikola Jarmalovičius aiškina, kad Lietuvos valdovai apskritai nemokėję lietuviškai ir šnekėję tik „senąja baltarusių“ kalba.

Kai kurie lenkų fantastai teigia, kad lietuvių kalba atsiradusi tik XIX a. Ją caro užsakymu neva sukūrę du „rusiški litovcai“ – Ivan Bassanovič ir Ivan Jablonskij. Tiesa, nieko nesakoma, kas sukūręs lietuvių kalbos tarmes ir daugybę šnektų bei pašnekčių. „Galima tik spėti, kad ta garbė gali būti priskirta trečiam „litovcui“ – Kazimirui Bugo“, – juokauja. A.Butkus.

Yra ir teigiančiųjų, kad lenkai Lietuvoje gyvena „nuo amžių“. Tai teorijai patvirtinti irgi griebiamasi kai kurių vietovardžių liaudies etimologijos: Vilniaus vardas esą kilęs iš Neries slaviško pavadinimo Vilija (kaip ir iš kur miestavardyje atsiradęs „n“, neaiškinama), iškraipyto Šalčininkų vardo Solečniki kilmė siejama su nebūtomis druskos kasyklomis, o Medininkų (Miedniki) – su vario kasyklomis ir panašiai.

Mokslas. Lietuvoje ką tik išdalytos šiųmetės Lietuvos mokslo premijos. Vieną jų – biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse – pelnė Vilniaus universiteto (VU) Biotechnologijos instituto tyrėjai.

Dr. Giedriui Sasnauskui, dr. Gintautui Tamulaičiui ir dr. Mindaugui Zarembai  premija įteikta už darbų ciklą „Nauji taikiniui specifinių endonukleazių sąveikos su DNR reguliacijos ir katalizės mechanizmai (2002–2013)“. Beje, šie mokslininkai – jau trečioji Biotechnologijos instituto restrikcijos-modifikacijos sistemų tyrinėtojų karta, įvertinta Lietuvos mokslo premija.

Nors šiųmečių laureatų darbai buvo orientuoti į fundamentinius tam tikrų fermentų (konkrečiai – restrikcijos endonukleazių) struktūros ir veikimo mechanizmus, jų aktyvumo tyrimus, gautos žinios turi didelį praktinio pritaikymo potencialą. Šie prieš daugiau nei 40 metų atrasti fermentai leido atsirasti šiuolaikinei genų inžinerijai, sukėlusiai revoliuciją biomedicininiuose tyrimuose ir biotechnologijos pramonėje.

Pabrėžtinas ir tas faktas, kad restrikcijos endonukleazės neatsiejamos ir nuo aukštųjų technologijų pramonės atsiradimo Lietuvoje, nes būtent jos leido suklestėti vienai sėkmingiausių aukštųjų technologijų įmonių Lietuvoje – „Fermentui“ (dabar „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinys).

Restrikcijos endonukleazės neabejotinai yra paklausūs fermentai, su kuriais siejama daug vilčių. Tai lėmė intensyvias jų paieškas ir šiuo metu jau yra aprašyta per 4 tūkst. fermentų, atpažįstančių daugiau nei 300 skirtingų DNR sekų. Vis dėlto susiklostė įdomi situacija: jų sandaros ir veikimo mechanizmo tyrimai gerokai atsiliko nuo jų paieškos. Šį atsilikimą savo darbais ir bandė kompensuoti mūsų biotechnologai.

Daugiau nei dešimtmetį jų trukusių mokslinių tyrimų tikslas – suprasti, kaip veikia restrikcijos endonukleazės, išmokti keisti jų savybes ir pritaikyti jas naujiems tikslams. Kaip teigia M.Zaremba, siekiama gebėti keisti jų savybes, kad jos tarnautų norimoms užduotims.

Paprasčiau sakant, į restrikcijos endonukleazes galima žiūrėti kaip į tam tikras žirkles, galinčias paveikti, keisti svetimą genetinę informaciją – DNR. Įdomiausia ir labiausiai vaizduotę audrinanti sritis, kuriai tai gali pasitarnauti, yra genų terapija. Jos esmė – įstengti žmogaus ląstelės genome pakeisti blogą, kokias nors ligas lemiantį geną kitu – geru.

Nors tokio gydymo galimybės didžiulės, tai nėra paprasta. Tokioms didelio tikslumo reikalaujančioms genomo „operacijoms“ reikalingos ypatingu specifiškumu pasižyminčios endonukleazės, gebančios atpažinti ir sukarpyti tik blogojo geno vietoje esantį taikinį, o likusios – geros genetinės medžiagos dalies nepaveikti. Vienas esminių aspektų šiame procese yra tas, kaip tiksliai (kokio ilgio) šie fermentai sugeba atpažinti DNR taikinius. Kuo ilgesnius taikinius atpažįsta, tuo tikslumas didesnis (sutampančių trumpų taikinių būtų randama labai daug). Tai galima palyginti su ilgu tekstu: trumpi taikiniai yra tarsi pavieniai žodžiai, o ilgi taikiniai – frazės. Jei reikalingos vietos ieškai pagal pavienius žodžius, galimybių yra daug, tačiau jei pasitelki ilgesnius taikinius – frazes, tikimybė apsirikti stipriai sumažėja.

Pasaulyje šiam tikslui bandoma konstruoti ir naudoti įvairias ilgus DNR taikinius atpažįstančias endonukleazes. Viena iš galimybių – prie restrikcijos fermentų prijungti papildomus DNR atpažįstančius elementus, taip priverčiant restrikcijos endonukleazes atpažinti ilgesnius DNR taikinius.

Restrikcijos endonukleazės atpažįsta tik tam tikras DNR sekas (vieni fermentai atpažįsta vienas, kiti – kitas). Vis dėlto yra dalių, kurių neatpažįsta niekas. Kitaip tariant, bakterijose nėra atrasta tokių fermentų, kurie galėtų atpažinti mokslininkus dominančias DNR sekas.

„Žinodami jų detalią struktūrą, veikimo mechanizmą, kaip yra atpažįstama DNR, kaip ji perkerpama, galime keisti turimų fermentų specifiškumą (ką jie atpažįsta). Esmė ta, kad turime gana didelį įrankių arsenalą, tačiau norisi jį dar papildyti naujais specifiškumais“, – dėsto M.Zaremba.

Kaip paaiškina G.Sasnauskas, žmogui susidūrus su virusais – bakteriofagais, tai baigiasi sloga ar kažkokia kita nesunkia pagydoma liga, o virusams užpuolus bakterijas tai dažniausiai reiškia ląstelės žūtį. Kai bakteriją apipuola virusai, jie į ląstelės vidų įleidžia savo genetinę medžiagą – DNR. Tai reiškia, kad bakterija ne ims sintetinti tuos baltymus ir tas medžiagas, kurios reikalingos jos gyvavimui ar dalijimuisi, o pradės gaminti naujas viruso daleles. Kai jų bus prigaminta daug, ląstelė praplyš tarsi koks perpildyta maišas, naujos viruso dalelės pasklis į aplinką ir viskas prasidės iš naujo – taip pat bus puolamos ir kitos ląstelės. Atrodo, taip virusai galiausiai galėtų sunaikinti visą bakterijų populiaciją, juolab kad skaičiuojama, jog aplinkoje vienai bakterijai tenka bent penki ją puolantys virusai. Vis dėlto realybėje taip nenutinka, nes evoliucionuodamos bakterijos suformavo įvairių kovos su bakteriofagais būdų – apsaugos sistemų, saugančių bakterijas nuo sunaikinimo.

Tarp bakterijų ir virusų vyksta arši kova: bakterijos vis ieško naujų būdų, kaip apsiginti nuo virusų, o virusai stengiasi rasti kelių, kaip apeiti tas bakterijų apsaugos sistemas. Vaizdžiai mokslininkai tai vadina ginklavimosi varžybomis, o moksliškai –  koevoliucija. Taigi VU Biotechnologijos instituto tyrėjai savo darbuose ir gilinosi į vieną iš šių bakterijų apsaugos sistemų, padedančių ląstelei išsigelbėti nuo virusų.

„Šitos apsaugos sistemos esmė ta, kad kai prie bakterijos prisitvirtinantis virusas įleidžia į ją savo genetinę medžiagą (tai galima įsivaizduoti kaip tam tikrą ilgą siūlą), šią bandoma sunaikinti. Bakterijos viduje yra toks fermentas, kuris ir vadinasi restrikcijos endonukleaze. Jis, vaizdžiai tariant, yra tarsi dantuotas padaras, ties tam tikromis vietomis sukarpantis svetimą viruso genetinę medžiagą. Kai ji sukarpoma, ląstelei tampa nebekenksminga, nes virusas nebegali daugintis, – dėsto G.Sasnauskas. – Žinoma, yra ir kita pusė: juk pati bakterija turi savo genetinę medžiagą, tad kaip ją apsaugoti nuo to pikto fermento? Čia yra dar kitas fermentas, kuris ląstelės genetinę medžiagą ten, kur piktasis fermentas karpytų, tam tikra prasme pažymi, ją modifikuoja. Taip ląstelės DNR yra apsaugoma.“

„Tai konkrečiai vadinama restrikcijos-modifikacijos apsaugos sistema“, – prideda M.Zaremba.

Dėl šių žirklių kokį nors DNR fragmentą galima perkelti iš vieno organizmo DNR į kito organizmo DNR. Tarkime, žmogaus baltymą koduojantį geną galima perkelti į bakteriją ir tada, pavyzdžiui, insuliną ima sintetinti bakterijos. „Bakterija tampa tarsi bioreaktoriumi. Anksčiau insuliną reikėdavo išgryninti iš kiaulės kasos, jei norėjai suleisti žmogui, o šiuo metu tai gali padaryti bakterijos. Tai palengvina gyvenimą 200 mln. diabetikų pasaulyje“, – pavyzdį pateikia mokslininkai.

Tyrėjų darbai, už kuriuos jie ir pelnė šią premiją, tarsi susidėjo iš kelių prasminių dalių. Pirmiausia jie tyrė restrikcijos fermentų sąveiką su genetine medžiaga. Labiausiai juos domino, kaip šie fermentai atpažįsta atitinkamus DNR taikinius (kitaip tariant, kur reikia kirpti, o ko geriau neliesti). Tai tiriant (dėl to bendradarbiaujant ir su užsienio mokslininkais) jiems pavyko atrasti naują DNR taikinio atpažinimo būdą, kada fermentas, susirišdamas su DNR, ją stipriai deformuoja. Tai buvo pavadinta bazės išsukimu. „Tai yra tokiems fermentams visiškai naujas, pirmą kartą pasaulyje pastebėtas atpažinimo būdas“, – teigia G.Tamulaitis.

Kitaip tariant, šiame tyrimo etape parodyta, kaip, naudodami tuos pačius struktūrinius elementus, baltymai prisitaikė atpažinti skirtingo ilgio ir sekos DNR taikinius. Tai paskatino pradėti daugybę naujų tyrimų ir pasitarnavo fundamentinio mokslo plėtrai.

Per kitą tyrimų etapą buvo paneigtas įsišaknijęs įsitikinimas, kad visos endonukleazės yra panašios, kitaip tariant, kad jos turi bendrą kilmę, yra daugmaž panašios sandaros ir skiriasi gal tik atpažįstamais taikiniais ar dar kažkuo. Paaiškėjo, kad jos priklauso net penkioms negiminingoms šeimoms, tarsi penkioms atskiroms grupėms. Be to, fermentai gali būti labai įvairūs net kiekvienos šeimos viduje ir veikti skirtingais būdais (antra vertus, skirtingoms šeimoms priklausantys baltymai gali elgtis ir atrodyti labai panašiai, tai rodo, kad negiminingi baltymai evoliucionuodami tapo panašia, efektyviai savo apsauginę funkciją atliekančia struktūra).

„Tai, kad restrikcijos endonukleazės priklauso skirtingoms šeimoms, reiškia, jog bakterijos, kovodamos su virusais, „atrado“ jas bent penkis kartus. Tiesiog evoliucijos eigoje jos pagriebė ir pritaikė savo gynybai vis kažkokią kitokią nukleazę; kiekvienu atveju tai susikonstruodamos vis iš kitokių DNR atpažįstančių ir DNR kerpančių komponentų. Kai kuriais atvejais tie komponentai atrodo net nesusiję su DNR, – teigia G.Sasnauskas. – Tie fermentai yra labai keisti ir gali katalizuoti ne tik DNR kirpimo, bet ir visai kitokias reakcijas.“

Vadinasi, antras atrastas dalykas – pastebėtos naujos restrikcijos endonukleazių katalizuojamos reakcijos, pademonstruoti nauji sąveikos būdai. Tai potencialiai gali būti panaudojama ir kam nors kitam, ne vien genetinės medžiagos karpymui. Sakykime, naujos žinios galėtų pagelbėti bandymams sukonstruoti fermentus, galinčius atpažinti ilgus taikinius, genų terapijai, priversti restrikcijos endonukleazes atpažinti ilgesnius DNR taikinius.

„Iš tikrųjų, ką bandėme padaryti – tai sukurti naujus įrankius, tinkamus genų terapijai, taigi prie kažkokių fermentų, kurių esame nemažai ištyrę, pridėti papildomą modulį, taip pat galintį atpažinti genetinę medžiagą. Tada būtų reikalingas ilgas dvigubas taikinys: viena jo dalis būtų atpažįstama to prilieto modulio (tai gali būti ne tik baltymo domenas, bet ir kitokie dariniai), o kita dalis jau atpažintų paties fermento seką. Dėl to papildomo modulio fermentas atsidurtų ten, kur ir yra tas papildomo modulio atpažinimo taikinys, – aiškina M.Zaremba. – Iš to išeina, kad toks hibridinis daiktas gali atpažinti labai ilgą taikinį ir gali būti naudojamas genų terapijoje, kai žmogaus genome ir reikia atpažinti ilgus, unikalius taikinius. Pademonstravome porą strategijų, kaip sugebama kirpti tik reikiamus taikinius. Aišku, fermentai vis vien kirps savo taikinius, tačiau jau atvedus prie kažkokių norimų vietų.“

Vadinasi, prie restrikcijos fermentų prijungus papildomus su DNR sąveikaujančius modulius ir taip pailginus jų atpažįstamą taikinį, tokia DNR endonukleazė būtų nukreipiama į konkrečią vietą, pavyzdžiui, esančią pire blogo, nepageidaujamo geno.

Žinoma, čia irgi yra savų iššūkių. Pagrindinis – vėlgi kaip priversti šį hibridinį fermentą atpažinti ir kirpti tik pailgintą savo taikinį ir neliesti kitų genome esančių taikinių, nekirpti trumpesnių. Dėl šios problemos buvo sukurta metodų, leidžiančių reguliuoti tokių hibridinių darinių aktyvumą, kad jie imtų veikti tik tada, kai reikia. Tai reiškia, kad atsirado galimybių pakreipti procesą norima linkme. Vienas tokių būdų – su šviesa. Prie fermento galima prijungti tokią cheminę grupę, kuri neleistų susidaryti aktyviai fermento formai. Jei ši prijungta cheminė grupė yra jautri šviesai, reikiamu momentu pašvietus į šį fermentą ta cheminė grupė atsijungtų, fermentas taptų aktyvus ir galėtų karpyti.

Yra ir kitas būdas, kaip galima padaryti, kad fermentas imtų veikti tik patekęs į reikiamą vietą. Paimamas fermentas, esantis neaktyvioje formoje. Kad jis taptų aktyvus, turi susijungti dvi fermentų molekulės. Tai įvyksta, kai dvi fermento molekulės atpažįsta du greta esančius ilgus taikinius, atsiduria viena šalia kitos, susijungia, fermentas tampa aktyvus, ir norimoje vietoje perkerpama genetinė medžiaga.

Galima apibendrinti, kad naujos žinios leido pasiūlyti būdų, kaip turimus restrikcijos fermentus paversti naujais pakitusio aktyvumo, didesnio specifiškumo ar kontroliuojamo aktyvumo įrankiais, tinkamais sudėtingesnėms, nei paprasta genų inžinerija, užduotims atlikti.

Kas toliau? Kuria kryptimi judės Lietuvos mokslo premiją gavusių mokslininkų tyrimai?

„Palikti šią sritį būtų labai gaila, nes ji iš tiesų labai įdomi, fermentų yra labai įvairių (kiekvienas jų gali vis kitaip atlikti tą pačią reakciją), be to, čia jau padarytas didelis įdirbis. Aš, pavyzdžiui, ir toliau dirbu prie tyrimų, susijusių su restrikcijos endonukleazėmis, tik jau prie kitokio tipo. Jos naudoja tarsi degalus (ATP hidrolizę), kad atliktų šią funkciją. Taip pat orientuojuosi ir į kitus bakterijų apsaugos nuo bakteriofagų fermentus“, – sako M.Zaremba.

G.Tamulaitis jau dabar dirba prie naujos bakterijų apsaugos sistemos, leidžiančios lengviau ją programuoti ir pritaikyti genų terapijos, genų inžinerijos tikslams. Sukaupta patirtis, atliekant naują darbą, jam labai padeda, nes tai taip pat yra endonukleazė, tad dėsningumai atsikartoja.

Galiausiai G.Sasnauskas, kaip pats sako, dar turi nesuvestų sąskaitų su dalimi fermentų, tad kol kas dar dirba prie tos pačios temos. „Bakterijų apsaugos sistemų tyrimai atskleidė labai daug naujų įdomių bakterijose vykstančių procesų, kurių prieš dešimtmetį dar neįsivaizdavome. Kartu labai įdomu, kaip fundamentinis atradimas leido atrasti naujų įrankių, metodų. Ko gero, dabar galime laukti realaus proveržio genų terapijos srityje, nes juos lengva taikyti“, – svarsto mokslininkas.

„Pažanga labai staigi. Naujos bakterijų apsaugos sistemos atrastos prieš septynerius aštuonerius metus, o šioje srityje padaryta, suprasta labai daug. Biotechnologijų mokslo tempas itin greitas. Tai labai karšta sritis, nors, aišku, tai reiškia, kad egzistuoja didelė konkurencija su kitomis laboratorijomis pasaulyje“, – apibendrina G.Tamulaitis.

Žinoma, tai reiškia ir aktyvesnį mokslininkų bendradarbiavimą. Atliekant kai kuriuos tyrimus dirbta su lenkais, britais, amerikiečiais, vokiečiais, japonais, olandais… Tai naudinga ne tik dėl žinių sklaidos, bet ir dėl žemiškesnių dalykų. Tarkime, kokia nors laboratorija užsienyje turi mūsų mokslininkams reikalingą, tačiau labai brangų įrenginį ir daug patirties dirbant su juo, o šie turi įdomų tyrimų objektą, taigi bendradarbiaujant gali lengviau gimti rezultatas, galima atrasti naujų dalykų.

Vaiva Sapetkaitė