Neturėdami rimtų žemės turtų šveicarai kadaise privertė pasaulį įvertinti jų kruopštumą, o šiandien legendinių laikrodžių gamintojui jau rūpi investuoti į mokslo pažangą.

Dideli ežerai, snieguotos Alpių viršūnės, pasiturintys slidinėjimo ir kitokių poilsio malonumų ieškantys turistai, turtingi bankai, gal dar Davoso verslo forumas – nedidelę Šveicariją dažniausiai siejame su tokiais vaizdiniais ir stereotipais. Tačiau Alpių papėdėje jau seniai dera ir gausus intelekto derlius – akivaizdus minčiai kuriamos erdvės ir požiūrio į švietimą bei mokslą vaisius.

Vieno litro variklis

Benzino kainos vis kyla, automobilių pramonės šulai suka galvas, kaip sumažinti degalų sąnaudas. Išganymu čia laikomas hibridinis variklis. Kiek realistiškos elektrinio variklio viltys, paaiškės po keleto metų. Šiandien jie dar labai brangūs – tiek grynai elektriniai, tiek hibridiniai. Kainą įsivaizduoti padėtų tokia supaprastinta taisyklė: su kiekvienu papildomu kilometru, kurį automobilis gali nuvažiuoti varomas vien tik elektra, jis pabrangsta maždaug tūkstančiu litų. “Šveicarijoje tokius dar įperka, – sako Ciuricho ETH (Konfederacijos technikos universiteto) termotronikos profesorius Lino Guzzella, – Prancūzijoje ar Italijoje – jau gerokai mažiau, o ką kalbėti apie Indiją ar Kiniją”. Tačiau kaip tik ten automobilių daugėja sparčiausiai. Po poros dešimtmečių pasaulyje jų gatvėmis važinės dvigubai daugiau.

"Veido" archyvas

Ciuricho ETH universiteto mokslininkai kuria suspausto oro hibridinį variklį

“Mes inžinieriai, o ne svajotojai, – entuziastingai pabrėžia profesorius. – Kokia nauda iš geriausio išradimo, jei jo niekas negali įpirkti?” Be to, elektros pievelėje nepasišienausi – ji gamtoje neauga, jai pagaminti irgi reikia energijos. Tad ar elektra varomas automobilis yra “žalias”, jei ta elektra gaunama, tarkim, deginant rudąsias anglis ar mazutą?

Užtat jo vadovaujamos grupės mokslininkų sukurtas suspausto oro hibridinis variklis leidžia sutaupyti nuo ketvirtadalio iki trečdalio dabar reikalingo benzino kiekio, o mieste degalų reikia perpus mažiau. Naujasis variklis bus nedaug brangesnis už įprastinį benzininį – jam nereikia brangios baterijos ir papildomo elektrinio variklio.

Didžioji jų bėda, kad iš degaluose esamos energijos tik 17 proc. panaudojama automobilio judėjimui. Teoriškai būtų galima pasiekti 35 proc., tačiau kasdieniame gyvenime tai ir lieka teorija, mat dabartinių automobilių galingumas – beviltiškai per didelis, jie lengvai pasiekia daugiau nei 150 AG, kai retai prireikia daugiau nei 60. Kai litražas mažesnis – variklis veiksmingesnis.

Šiuo variklio mažinimo principu ir pagrįstas Ciuricho ETH hibridinis variklis. Jis perpus mažesnis už benzininį, tačiau gali pasiekti didelį galingumą. Vis dėlto tikroji naujovė yra trečia sklendė, jungianti degalų degimo kamerą su suspausto oro baku. Stabdant bake sukaupiamas suspaustas oras leidžia greit pasiekti didelį greitį, nenukenčia ir manevringumas. Didžioji užduotis mokslininkams – patikimas elektroninis tos sklendės valdymas – jau įveikta: pirmas dviejų cilindrų prototipas sukonstruotas. Dabar profesoriaus L.Guzzellos, įtrgistravusio jau ne vieną patentą, grupė tikisi, kad atsiras automobilių gamintojas, išradimą paversiantis tinkamu rinkai, ir patys aktyviai jų ieško.
Energijos tyrimai Ciuricho ETH jau pelnę gerą reputaciją visame pasaulyje.

Minties polėkiui reikia erdvės

Tos pačios Ciuricho ETH absolventai rimtai prisidėjo ir prie itin modernaus mokymosi centro Lozanoje idėjos įgyvendinimo. Tik šių metų vasarį duris atvėręs “Rolex” mokymosi centras buvo sumanytas kaip biblioteka ir erdvė protiniam darbui. Lozanos EPEL (Konfederacijos aukštosios politechnikos mokyklos) prezidentas neurofiziologas dr. Patrickas Aebischeris įsitikinęs, kad mokslininkams, kaip ir menininkams, reikia erdvės minties polėkiui. Užtat ir ieškojo rėmėjų būsimam mokymosi centrui – biudžeto skirtų lėšų būtų užtekę tik “valdiškam” pastatui. Tarp prisidėjusių Šveicarijos firmų yra ir Lietuvoje gerai žinomų – “Rolex”, “Logitech”, “Novartis”, “Nestle”.

"Veido" archyvas

Įspūdingas “Rolex” mokymo centras Lozanoje

Naujajame centre įsikūrusi ir CRAFT laboratorija, žinoma avangardistiniu požiūriu į mokymosi technikų tobulinimą, – ji sukūrė interaktyvius baldus, būdus, kaip kompiuteriui suprasti popieriuje esančią informaciją, bei į akių judesius reaguojančius prietaisus. Naujojoje vienoje didžiausių Europos techninių bibliotekų šūsnį knygų pasiimti ir grąžinti dabar dar paprasčiau – užtenka jas kartu su kortele padėti ant elektroninės lentynos. O netrukus turėtų atsirasti ir ant paprasto stalo statomos interaktyvios lempos, kuriomis bus galima ne tik ant lubų ar kitų paviršių projektuoti “žinutes” aplinkai, bet ir kurti garsinį foną.

Suprantama, ne tik naujausių pedagoginių technologijų pasiūla, bet ir neįprasta architektūra (ją kūrė SAANA – japonų architektų biuras, vadovaujamas Kazuyo Sejimos ir Ryue Nishizavos) skatina inovatyvų požiūrį į skaitomus tekstus ir studijuojamus dalykus. Intymi viešoji erdvė turėjo įkūnyti EPFL atviro interdisciplininio bendradarbiavimo filosofiją. Beje, mokymosi centras veikia iki vidurnakčio.

Drąsiausia naujojoje bibliotekoje, žinoma, tai, kad nėra jokių fizinių ribų, atskirų skaityklų ar skaitymo nišų, tik tyla (prie kurios prisideda specialios garsą sugeriančios lubos) ir ant kalvelių bei slėniuose išsidėsčiusios ramios zonos, tarp kurių įsiterpia kavinės ir bendravimo salelės.

Iš esmės tai griežtas 88 tūkst. kv. m stačiakampis, tačiau gretimai banguojančios lubos ir grindys paverčia jį lengvu ir žaismingu. Tos vietos, kuriomis pastatas remiasi į žemę, beveik nepastebimos – o lankytojams iš bet kur lengva rasti įėjimą. Viduje dėl tų “bangų” tarsi ištirpsta pastato briaunos, o nei fizinių, nei optinių pertvarų tarp atskirų zonų nėra.

Nereikia laiptų ar laiptinių – užtat yra specialūs permatomi “horizontalūs liftai”. Nuo kalvelių matyti ne tik visas kompleksas, bet ir netoliese esantis Ženevos ežeras bei Alpės. Greta atviros erdvės su bendravimo kampeliais bei didžiulės amfiteatrinės auditorijos, įrengti ir seminarams ar “minčių audroms” tinkami stikliniai burbulai.

Suprantama, kad toks projektas reikalavo ir itin gabių konstruktorių bei statybininkų tikslumo: montuojant konstrukciją buvo pasitelkta ir GPS, o optimalų vėdinimą bei šildymą įrengti padėjo kompiuterinė programa.

Pigi ekologija – per brangu

Nė nepamanytum, kad į mažą miestelį vaizdingoje Alpių papėdėje Vimisą suvežami visi Šveicarijoje surinkti atitarnavę įvairiausių formų, dydžių ir cheminės sudėties galvaniniai elementai, o katalizatoriai ir gyvsidabris – ir iš toliau. Šalia iškrautų konteinerių juntamą senų baterijų kvapą labai jau sunku sieti su pačiu pažangiausiu mokslu.

Tačiau įmonės vadovas Reto Königas neslepia pasididžiavimo, kad “Batrec” – vienintelė firma Europoje, uždaroje sistemoje visiškai atskirianti ir surenkanti tiek galvaniniuose elementuose esančius metalus, tiek pavojingas medžiagas ir nedaranti jokios žalos aplinkai. Pajuokauja, kad ir maža uždara šalis turi rimtų privalumų – lengviau sukontroliuoti ypatingas atliekas, tad jos vėl tampa žaliavomis ir patenka į gamybos apytaką.

Kasmet Europoje praduodama daugiau nei 5 mlrd. galvaninių elementų ir baterijų. Atidirbusiuose yra daug labai vertingų medžiagų, tačiau yra ir grėsmę aplinkai keliančių – gyvsidabrio, cinko, švino ir kadmio, kurios jokiu būdu neturėtų vėl patekti į medžiagų apytaką gamtoje. Užtat Šveicarija galvaninių elementų perdirbimui kelia dar griežtesnius reikalavimus nei ES. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio aplinkosaugos judėjimo įpliekstos diskusijos tapo apčiuopiamais vaisiais: paskutinis ypatingų atliekų sąvartynas jau uždarytas ir bus sanuojamas. Suprantama, tokių atliekų neleidžiama “skiesti” paprastomis. 72 proc. visų galvaninių elementų surenkama (o specialų konteinerį jiems randi be didelių pastangų), nukenksminama ir perdirbama. Antroje vietoje pagal šį rodiklį esančioje Vokietijoje neišmetamas ketvirtadalis elementų, Lietuvoje – tik kas dvidešimtas.

Kiekvienas šveicaras už baterijų perdirbimą per metus sumoka vidutiniškai po 1,45 franko. Bet už tai gauna tausojamą aplinką ir garantiją, kad medžiagos vėl bus panaudotos.

Kristinos Sprindžiūnaitės nuotr.
“IDSC/ETH Zürich” nuotr.
“Roles learning center EPFL Lausanne” nuotr.

"Veido" archyvas

Pirmą kartą mūsų šalies istorijoje Lietuvoje kuriamų biotechnologinių vaistinių medžiagų technologiją, gamybą ir kontrolę JAV ekspertai įvertino aukščiausiu balu.

JAV Maisto ir vaistų administracijos inspektoriai prieš porą savaičių Lietuvos bendrovės “Sicor Biotech/TEVA” vaistų gamybos technologijas įvertino aukščiausiu balu – dešimtuku.

“Tai – pripažinimas, jog Lietuva turi intelektinį ir technologinį potencialą, kuriuo tikrai galime konkuruoti pasaulio aukštųjų technologijų rinkoje. Biofarmacijos pramonėje ir gamyba, ir kontrolė tikrai labai sudėtinga, todėl mes pagrįstai galime didžiuotis, kad lietuvių mokslininkų sukurti vaistai atitinka aukščiausius griežtai reguliuojamų pasaulio rinkų reikalavimus. Mes patys pastatėme mokslo centrus, fabrikus ir sukūrėme technologijas, atitinkančias aukščiausius Europos, JAV ir kitų pažangių pasaulio šalių standartus. Tai rodo, kad mes, lietuviai, galime sėkmingai konkuruoti pasaulinėse rinkose, sėkmingai judėti į priekį”, – tvirtina biotechnologinės farmacijos įmonės UAB “Sicor Biotech/TEVA” generalinis direktorius prof. Vladas Algirdas Bumelis ir čia pat priduria, kad tas džiaugsmas negali būti ilgalaikis, nes sėkmę lemia tik nuolatinės naujų idėjų paieškos ir pokyčiai. “Jeigu pasaulinėje rinkoje nori išlikti konkurencingas, tenka ir mąstyti globaliai, o kad būtum reikalingas, privalai nuolat keistis”, – įsitikinęs prof. V.A.Bumelis. Priminsime, kad “Sicor Biotech/TEVA” sukurti vaistai jau parduodami ES šalyse, šios įmonės eksportas jau viršija 80 proc., o dabar jiems atsiveria ir Amerikos rinka.

Į konkurencingumą – per biotechnologijas

Pašnekovo nuomone, aukštųjų technologijų pramonės plėtra galėtų būti raktas, atveriantis duris į pasaulines rinkas ir į sėkmę Lietuvai, kuri neturi nei naudingųjų iškasenų, nei naftos, tačiau turi daug gabių ir intelektualių žmonių.

Šiuo metu biotechnologijų įmonių indėlis į Lietuvos BVP siekia šiek tiek daugiau kaip 0,1 proc. Nors ir tai yra nemažai, vis dėlto prof. V.A.Bumelis įsitikinęs, jog per artimiausią dešimtmetį tas indėlis gali padidėti daugiau kaip dešimt kartų. Biotechnologijos Lietuvoje neplėtojamos taip sparčiai, kaip norėtųsi, nors žvelgiant iš šalies daroma tarsi ir nemažai: nuolat kalbama apie mokslo tyrimų, studijų ir verslo sintezės skatinimą, kuriami mokslo ir aukštųjų technologijų slėniai, tam skiriamos nemažos lėšos. Pažangiausiųjų vardai metai iš metų kartojasi, o pagal konkurencingumą, inovatyvumą ir pridėtinę vertę mūsų šalis – vis dar atsiliekančiųjų sąrašuose.

“Kodėl nėra naujų įmonių? – perklausia prof. V.A.Bumelis juokdamasis. – Pamenate, kiek langų gamybos įmonių Lietuvoje buvo dar 2008-aisiais? Joms naujausių technologijų Lietuvoje kurti nereikia, juk langus galima gaminti taip pat, kaip, tarkime, Vokietijoje… O norint įkurti biotechnologijos įmonę reikia turėti technologijų, paremtų mokslo tyrimais. Ir kiekvienam produktui skirtingų, nes universalių neegzistuoja… Net ir nedidelės biofarmacijos pramonės įmonės kūrimo pradžiai reikia mažiausiai 50–80 mln. Lt. Ar mokslininkai be valstybės paramos patys gali pradėti kurti tokią įmonę ir gausinti šalies BVP? Vargu…

O ar Lietuvos mokslo strategija ir politika skatina kurti aukštąsias technologijas? Pagrindinis Lietuvos mokslininkų vertinimo kriterijus – straipsniai tarptautiniuose mokso žurnaluose su citavimo indeksu. Bet tos publikacijos, deja, neapsaugotos jokia intelektinės nuosavybės teise. Mokslinis darbas itin reikšmingas tampa tuo atveju, jeigu to straipsnio pagrindu mokslininkas gali sukurti technologiją arba produktą, į kurį tam tikrą laiką turėtų išskirtines teises, kaip į tarptautinį patentą, kuris dvidešimt metų leidžia kurti, gaminti savo sukurtą produkciją ir taip judėti į priekį.

Profesoriaus vertinimu, jeigu mokslingumo vertinimo kriterijai būtų sutvarkyti taip, kad skatintų mokslininkus užsiimti ne tik moksliniais tyrimais, bet ir jų praktiniu įgyvendinimu, tuomet padėtis pradėtų iš esmės keistis.Intelektinės nuosavybės teisės saugomas patentas yra technologijos pradžia, leidžianti kurti naujas technologijos, o vėliau – ir steigti įmones. Būtent to esą reikėtų siekti, ta linkme koreguoti mokslingumo vertinimo kriterijus.
Beje, apie tai kalbama ir neseniai Lietuvos pramonininkų konfederacijos kartu su technologinės krypties šalies universitetais paskelbtame Memorandume dėl taikomųjų tyrimų plėtros Lietuvoje, kurio tiklas – siekti didesnio šalies konkurencingumo, pažangos ekonomikos srityje, plėtojant mokslo tyrimus ir aukštąsias technologijas, tam tikslui konsoliduojant valstybės ir privataus verslo sektoriaus pastangas.

Globalizacija ir pseudopatriotizmas

Tarp brangiausiai iki šiol parduotų lietuviškų bendrovių dvi – biotechnologijų. 2001 m. “Sicor” už 262 mln. Lt nupirko “Biotechną” (“Sicor Biotech” pirmtakę), o šiemet “Thermo Fischer Scientific” už daugiau kaip 700 mln. Lt nupirko “Fermentą Internatonal”, kuriam priklauso Lietuvoje veikianti bendrovė “Fermentas”.

Prof. V.A.Bumelis pastebi, kad lietuviškų bendrovių pardavimas buvo itin sėkmingas. Pirkėjai matė jų perspektyvą. “Pasaulinių kompanijų atėjimas į biotechnologijų pramonę tam tikru laiku yra būtinas, nes maža lietuviška įmonė nebegali vykdyti didelių projektų. Tačiau aš čia nematau nieko baisaus, štai jau kiek metų dirbu samdomu darbuotoju ir nė kiek nesijaudinu, kol man tai įdomu. Kai nebebus įdomu, tuomet galvosiu, kuo užsiimti”, – juokiasi profesorius. Jis nemano, jog reikėtų reaguoti į pseudopatriotinius pavirkavimus, jog taip parduodama Lietuva: “Juk tos įmonės iš Lietuvos niekur nedingo, joks amerikietis neišsivežė jų į Kaliforniją. Įmonių akcininkai tapo turtingesni, tuo reikia tik džiaugtis, darbo vietų nesumažėjo, mokami mokesčiai, kuriais naudojasi ir tie virkautojai. Jie, be abejo, gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų ir nori, kad Lietuvoje gyventume taip pat, kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje. Žmonės dar nesupranta, kad globalizacija atvėrė sienas ir uždaro kiemo sindromą reikia pamiršti. Užuot niurzgėjus ir kaltinus, derėtų pereiti prie pozityvaus mąstymo. Aš vis sakau, kad jeigu pavyktų išmokyti visus vienos savo taisyklės – į klausimą “kaip sekasi?” atsakyti “puikiai, kaip visuomet”, tai sumažintų pesimizmo ir tai padėtų išjudinti labai daug teigiamos energijos, kuri skatintų judėti ir veikti. Tad ir sakau: Lietuvoje mes turime labai daug kalbėti, kad žmonės suprastų, jog vienintelis kelias judėti į priekį, didinti darbo našumą, kurti pridėtinę vertę ir vytis ES šalis senbuves – tai investicijų pritraukimas. “Organinio augimo” iš vidinių resursų būdas nepasiteisina, nes ir tų resursų ne kažkiek turime… O štai ateina investuotojai su didžiuliais pinigais ir judame į priekį. Bet nesakau, kad tai yra vienintelė išeitis – įmonės, kurios užsiima aukštosiomis technologijomis, ir pačios gali nemažai pasiekti. Štai “Sicor Biotech” pradininkai, pradėję nuo nulio, per dešimt metų pasiekė 150–160 mln. Lt apyvartą. O jeigu tokių įmonių Lietuvoje būtų bent dešimt…”

Pasaulinius standartus atitinka. O vietinius?

Aišku viena, kad globalizacija ir aukštosios technologijos neatsiejamos. Jei lietuviškosios biotechnologijos įmonės orientuotųsi tik į lietuvišką rinką, nieko neišeitų, nes Lietuvos rinka per maža. Kiekvienos įmonės tikslas turėtų būti pasaulinė rinka. Ką jau kalbėti apie tiksliųjų prietaisų, lazerių gamybą, jeigu net ir Lietuvos pieno pramonė be eksporto sužlugtų. “Jeigu gamintume vaistus tik Lietuvos rinkai, seniausiai būtume išssiskirstę”, – sako prof. V.A.Bumelis, stebėdamasis, kaip išgyventi pavyksta nedidelėms farmacijos įmonėms, gaminančioms, tarkime, maisto papildus.

Suprantama, norint pasiekti tarptautines rinkas reikia atitikti aukščiausius tarptautinius standartus, kurie, kaip jau minėta, lietuviškajai biofarmacijos pramonei nėra nepasiekiamas barjeras. Kitas dalykas – vietiniai standartai. Tik birželio pradžioje Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos sprendimą dėl “Sicor Biotech” sukurto vaistinio preparato – vaikams skirto augimo hormono “Biosoma” uždraudimo, kuris buvo taikytas neteisėtai, ir dar atgaline data. Šiuo vaistu daugiau kaip dešimtmetį buvo sėkmingai gydyti pacientai įvairiose šalyse, apie šį genų inžinerijos sukurtą preparatą, kompensuojantį augimo hormono somatropino trūkumą, teigiamai atsiliepia Europos ir Lietuvos mokslininkai, medikai. Tai, deja, ne pirmas atvejis, kai lietuviškieji standartai bandė pranokti tarptautinius…

“Apie tai, kad kai kurios mūsų šalies valstybinės institucijos tapo panašios į uždaras kunigaikštystes su savais reikalavimais, minėjo ir prezidentė savo metiniame pranešime. Manęs klausia, kiek tas vaisto draudimas kainavo, tačiau nuostoliai dėl nerealizuotos produkcijos – smulkmena, palyginti su laiko ir nervų sąnaudomis vaikštant po teismus, su žala kompanijos prestižui…” – dėsto prof. V.A.Bumelis.

Tačiau lietuviškosios biofarmacijos kūrėjas ir vadovas prisipažįsta esąs nepataisomas optimistas ir tiki, jog viskas eis tik geryn. “Jeigu nesikeis dabartinis valstybės požiūris į aukštąsias technologijas, jeigu išliks aukštųjų technologijų plėtros, investicijų pritraukimo tendencijos, tuomet tikėčiau ir Lietuvos ekonomikos bei jos konkurencingumo tarptautinėse rinkose proveržiu”, – užbaigia pašnekovas.

Dizaino inovacijų centro vadovas Marius Urbanavičius, vedžiodamas svečius po prieš pusmetį Vilniaus senamiestyje atidarytą “Titaniką”, sako, kad dauguma atvykėlių lietuviams tokių galimybių pavydi: šiuo metu tai naujausias ir geriausiai aprūpintas panašus centras Baltijos šalyse. Po savo stogu priėmęs keturias Vilniaus dailės akademijos katedras, ekspozicijų erdves, multimedijomis aprūpintas konferencijų sales ir auditorijas, už ES struktūrinių fondų lėšas rekonstruotas “Titanikas” tapo puikia baze, suteiksiančia pastogę kūrybinėms industrijoms.

"Veido" archyvas

Vilniuje šiuo metu veikia moderniausias dizaino inovacijų centras Baltijos šalyse

Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė programos “Lietuvos kultūrinės ir kūrybinės industrijos” reikšmę sieja su pastarąjį dešimtmetį pakitusia menų specialistų paklausa: “Šiuo metu didėja taikomųjų menų, arba kūrybinių industrijų, specialistų poreikis. Jiems parengti privalu sukurti studijų bazę, aprūpintą aukštųjų technologijų eksperimentinėmis dirbtuvėmis, modernia programine įranga. Tokie centrai kaip “Titanikas” kuria sąlygas visiškai naujam požiūriui į menų specialistų rengimą ir menų gyvavimo visuomenėje praktiką”.

Studentai laukia verslo užsakymų

Dizainas – kone dėkingiausia studentų kūrybinių industrijų sritis. Kūrybiškas jaunimo žvilgsnis verslininkams dažnai pateikia netikėtų idėjų. M.Urbanavičius, pats studijavęs baldų dizainą Suomijos Aalto universitete, teigia, kad keturiolikos studentų grupė, vadovaujama ir nukreipiama dėstytojo, kiekvieną kūrybinėms dirbtuvėms pasiūlytą užduotį išnagrinėja daug visapusiškiau, nei tai atliktų įprasta dviejų trijų profesionalų įmonė. “Tarp keleto dizainerių gali neatsirasti žmogaus, kuriam pasiūlyta tema būtų įdomi: profesionalai tiesiog sąžiningai atliktų savo darbą. Tačiau studentų grupėje veikiausiai atsiras keli jaunuoliai, kuriems tokia pati užduotis pasirodys artima ir neatsitiktinė”, – vertina Dizaino inovacijų centro direktorius.

Labai svarbu, jog studentai, atlikdami tokius užsakymus, mokosi dirbti grupėje, nes, anot M.Urbanavičiaus, dizainerio darbas tuo ir skiriasi nuo menininko, kad vienišiumi čia būti neišeina: privalu sugebėti realizuoti idėjas bendraminčių kolektyve.

Kol kas ryškiausių įvertinimų Vilniaus dailės akademijos studentai dizaineriai sulaukia dalyvaudami tarptautiniuose internete skelbiamuose konkursuose. Dar nedaug Lietuvos gamintojų ryžtasi bendradarbiauti su studentais, ypač reklamos ir įvaizdžio biudžetų menkėjimo laikais. Tačiau tie, kurie ryžosi, – nesigaili. Štai “Švyturys-Utenos alus” patikėjo studentams sukurti naują serviravimo įrangą (padėkliukus, servetėles ir t.t.), o bendrovė “Brasa”, prekiaujanti baldų furnitūra ir jų priedais, neseniai pakvietė studentus į baldų rankenėlių dizaino konkursą ir sulaukė viso pluošto dėmesio vertų idėjų. “Verslininkus reikia šviesti, įrodinėti jiems, kad investicijos į kūrybines industrijas padeda jų pačių verslo ateities klestėjimui”, – teigia M.Urbanavičius.

Pirks naujas stakles

"Veido" archyvas

“Titanikas” – tai ne tik auditorijos ir dirbtuvės, bet ir naujos parodų erdvės miestiečiams

Tačiau stambūs gamintojai, kurių cechų konvejeriuose sukasi serijinė produkcija, dažnai neišgali skirti laiko vienetinio eksperimentinio gaminio realizacijai. Taigi studentai, norintys “pačiupinėti” savo sukurtą daiktą ne vien kompiuterio monitoriuje, susiduria su gamybinių bazių problema. Nors “Titaniko” rūsyje įrengtos erdvios dizaino laboratorijos, kol kas jose stovi iš ankstesnių Vilniaus dailės akademijos patalpų perkelta įranga. Ji veikia ir studentai ja mielai naudojasi, tačiau, pavyzdžiui, techninės pjaustymo staklių galimybės nebeatitinka nūdienos poreikių: per mažas darbo tikslumas, per siauras naudojamų medžiagų spektras.

Taigi Dizaino inovacijų centras, dalyvaudamas kuriant nacionalinę kompleksinę programą “Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos”, visų pirma galvojo apie naujas penkių ašių kompiuterinio valdymo stakles, kuriomis galima būtų įmantriausias formas išgauti kone iš visų populiariausių medžiagų, išskyrus masyvų metalą. “Kol kas važinėjame pas kolegas į Helsinkį, į Varšuvą, kur jau veikia panašios staklės, ir racionaliai renkamės, galvodami apie realias būsimų darbų apimtis”, – “Veidui” pasakoja Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.

Kai bus išsirinktos ir įrengtos norimos staklės, “Titaniko” dirbtuvės pagal ES reikalavimus privalės veikti kaip viešosios prieigos centras, tai yra padirbėti jose, vadovaujamas budinčių specialistų, galės kiekvienas norintis – nebūtinai akademijos studentas. Kadangi panašaus lygio įrangos ir sostinės verslo įmonėse kol kas nėra daug, tikimasi, kad atsivėrusiomis galimybėmis noriai naudosis smulkiosios reklamos ir dizaino bendrovės bei individualiai dirbantys menininkai. A.Butrimas teigia, kad sutartis dėl labdaringo elementariausių gamybos medžiagų tiekimo jau sudaryta su “Vakarų medienos grupe”.

Kompozitoriai turės “garso sferą”

Tiek pat lėšų kaip ir Vilniaus dailės akademija iš programos “Lietuvos kultūrinės ir kūrybinės industrijos” tikisi ir Lietuvos muzikos bei teatro akademija. Čia galvojama įrengti modernų Muzikos technologijų studijų centrą su maža koncertine erdve ir pora kompiuterinės muzikos studijų auditorijų.

Kompozitorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Ričardas Kabelis “Veidui” pasakoja, kad šiuo metu studentai, kurdami elektroninę muziką, naudojasi minimalia vokiška įranga, įsigyta prieš dešimtmetį. “Tačiau pasaulyje kompozitorių galimybės per šį dešimtmetį smarkiai šuoliavo į priekį. Šiandien tam naudojamos specialios atvirojo kodo kompiuterinės programos, kurias tobulinant gali dalyvauti kiekvienas norintis”, – pasakoja R.Kabelis.

Jau sudarytas preciziškas sąrašas, ko konkrečiai reikės būsimajam Muzikos technologijų studijų centrui. Būsimos išlaidos, minimaliais skaičiavimais, sudaro 1,5 mln Lt.

“Pirmiausia būtina tinkamai įrengti patalpas, nes net prabangiausia aparatūra nesuteiks laukiamo efekto akustiškai neizoliuotoje studijoje. O įranga, kurią nusižiūrėjome, kol kas veikia tik Vokietijos mieste Karlsrūhėje įrengtame medijų ir technologijų centre. Tiesa, panašius centrus šiuo metu jau kuria anglai ir kanadiečiai. Tokią įrangą specialistai vadina “garso sfera” arba “garso kubu”: virš galvos sumontuotos įrangos “sferoje” atsidūręs klausytojas gali girdėti įvairiai judantį, aplink jį besisukantį garsą. Be to, specialūs garsiakalbiai garsą skirsto konkrečiomis kryptimis: panaši įranga leistų dviem žmonėms, sėdintiems viename automobilyje, be ausinių tuo pačiu metu klausytis skirtingos muzikos”, – aiškina R.Kabelis.

Minėtas Muzikos technologijų studijų centras būtų naudojamas studijų procesui, meninei kūrybai, taip pat ir moksliniams akustikos bei muzikos tyrinėjimams. “Naivu tikėtis, kad greitai pasivytume daug toliau pažengusius pasaulio mokslininkus, tačiau jau esame numatę perspektyvias būsimų tyrinėjimų kryptis. Viena tokių – mikrodimensinės kompozicijos sistemos, kurias pasitelkus kiekvienas mums įprastas garsas skaidomas į šimtus ir tūkstančius smulkesnių, žmogaus ausimi sunkiai skiriamų dalių. Tačiau tokių dalių dariniai, naudojami kompozicijoje, duoda netikėtų, dažnai labai įdomių rezultatų. Čia slypi dar daug neatrastų ir mums nepažįstamų dalykų”, – teigia akademijos docentas.

Daugiau bendravimo – mažiau provincijos

Aukštosios mokyklos, dalyvaujančios programoje “Lietuvos kultūrinės ir kūrybinės industrijos”, žada kurti naujas ir atnaujinti kai kurias senąsias studijų programas, taip pat tikisi lėšų stažuotėms ir doktorantų mobilumo programoms. Tik savo akimis pamatę, kaip užsienyje veikia panašūs kūrybinių industrijų centrai, Lietuvos menininkai sugebėtų deramai pasinaudoti per programą įsigytos modernios įrangos galimybėmis. Svarbu ir tai, kad tokie centrai bei jų organizuojami tarptautiniai renginiai pritraukia į Lietuvą žymių užsienio autoritetų, kartu sudarydami prielaidas jiems susitikti su mūsų studentais. Štai “Titanike”, kurio atidarymas pernai sutapo su Europos studentų festivaliu “Neu/Now Live Vilnius”, jau šį rudenį numatoma organizuoti pasaulinę grafinio dizaino savaitę.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija ketina tobulinti kino montažo režisierių studijas. Kino montažas – svarbi kino proceso gamybos dalis, tad neturint tinkamai parengtų specialistų sunku tikėtis ir gerų lietuviškų filmų bei televizijos laidų. Bus atnaujinama tam skirta programinė įranga, bendradarbiaujama su šioje srityje pirmaujančiomis Europos mokyklomis – Nacionaline prancūzų kino mokykla FEMIS bei Nacionaline čekų kino mokykla FAMU.

Praėjusią savaitę Vilniaus universitetas garbės daktaro vardą suteikė Estijos Tartu universiteto Molekulinės ir ląstelės biologijos instituto Biotechnologijos katedros vedėjui profesoriui Andresui Metspalu.

Šio profesoriaus iniciatyva lietuvių ir estų mokslininkai bendrai atliko keletą svarbių darbų. Aiškintasi, kaip paveldimas lūpos bei gomurio nesuaugimas ir kaip genai lemia aterosklerozės išsivystymą. O dabar vykdomas projektas, kuris padėtų greičiau nustatyti protinį atsilikimą vaikams iš Rytų Europos.

– Visuomenė mano, kad didysis uždavinys genetikos srityje – iššifruoti žmogaus genomą – jau įvykdytas. O su kokiais uždaviniais genetikai susiduria dabar?

– Iš tiesų genomas – tai labai didelė knyga. Taip, ją galime perskaityti, tačiau dar labai mažai suprantame. Pavyzdžiui, anksčiau manėme, jog nuo genų priklauso tik žmogaus fizinė sveikata, dabar žinome, kad juose užkoduojamas ir elgesys, ir psichikos sveikata. Kita tyrimų kryptis, kuri dabar sparčiai vystosi, – nuspėti, kokiomis ligomis žmogus gali susirgti per artimiausius 10–20 metų. Jeigu iššifruosime konkretaus žmogaus genomą, galėsime jam patarti, kaip išvengti ligos arba kada suskubti gydytis.

Yra ir dar vienas uždavinys – atpiginti genomo tyrimus. Juk dabar ištirti vieno žmogaus genomą kainuoja tiek pat, kiek įsigyti neblogą automobilį, – apie 10 tūkst. JAV dolerių. Tai labai didelė kaina, todėl kol kas genomo tyrimai atliekami tik mokslo tikslams.

– Kokia jūsų bendro darbo su Lietuvos genetikais esmė?

– Vilniaus ir Tartu universitetų mokslininkai siekia nustatyti Baltijos šalių populiacijos genomą. Ir jau paaiškėjo labai įdomių dalykų. Na, pavyzdžiui, nors estai su suomiais gyvena šalia, tačiau genetiškai estai daug artimesni lietuviams ir latviams nei suomiams. Pasirodo, tai lėmė suomių izoliacija – nedidelis jūros ruožas ilgą laiką trukdė tautoms artimai bendrauti.

Tikimės, kad ištyrę šio regiono gyventojų genomą galėsime prognozuoti, kokių ligų galime laukti, ir sukurti jų diagnostikos bei gydymo priemones. Mums juk visiškai nereikia gydymo metodų, kurie aktualūs turkams ar arabams, nes mes sergame kitokiomis ligomis.

– Kokių dar netikėtumų žmonija gali tikėtis iš genetikos mokslo?

– Visų pirma gydymas taps individualizuotas, t.y. kiekvienam žmogui asmeniškai bus parenkami tinkamiausi vaistai, jų deriniai, o ne taip, kaip dažnai yra dabar, – nustatyta formulė, kuri taikoma visiems susirgusiems ta pačia liga. Tačiau dar svarbiau, kaip minėjau, išmokti užkirsti kelią ligoms.

– Kaip manote, kada šios naujovės pasieks mus?

– Manau, per artimiausius dešimt metų.

– Esate Europos žmogaus genetikos draugijos tarybos prezidentas. Kaip manote, su kokiais iššūkiais susiduria ES mokslas besikeičiančiame pasaulyje ir kokią vietą jame gali užimti Baltijos šalių mokslininkai?

– Europos mokslininkams konkuruoti su JAV mokslo rinka, kuri turi ilgametę stabilaus finansavimo patirtį, žinoma, sunku. Tačiau prieš naujas augančias galingas valstybes, tokias kaip Kinija ar Indija, manau, turime daug pranašumų. ES sudaro daug skirtingų valstybių, kuriose generuojamos įvairios idėjos, o minėtos valstybės susirūpinusios tik tam tikrų problemų sprendimu. Taigi kryptingai dirbdami tikrai galime būti stipresni.

O Baltijos šalys šiandien turi vienodas galimybes su kitomis ES šalimis, nes iš struktūrinių fondų atkeliauja didelės lėšos. Po penkerių metų, kai finansavimas baigsis, padėtis gali pasikeisti. Klausimas, ar sugebėsime pasinaudoti šiuo puikiu laiku, kad pakankamai sustiprėtume ir taptume lygiaverčiais partneriais.

“Užsitęsusi mokyklų tinklo pertvarka kelia nereikalingos įtampos visuomenėje. Kuo greičiau turi išaiškėti kiekvienos mokyklos ateitis ir modernizavimo perspektyva. Tam būtina ne tik politinė valia, bet ir konsultacijos su bendruomenėmis”, – pabrėžė prezidentė. Anot D. Grybauskaitės, būtina laikytis nuostatos, kad pradinė mokykla būtų kuo arčiau vaiko, o gerai ir moderniai įrengta gimnazija – prieinama visiems.

Ypatingą dėmesį šalies vadovė ragina skirti popamokinei veiklai. Neformaliojo ugdymo koncepcija, pasak prezidentės, turi garantuoti galimybę kuo didesniam vaikų skaičiui rinktis popamokinius užsiėmimus tiek valstybinėse, tiek ir privačiose įstaigose.

Prezidentė su parlamentarais aptarė ir kultūros politikos problemas. Prezidentė paragino galutinai apsispręsti dėl kultūros politikos krypčių ir imtis konkrečių darbų, kurie ne tik patenkintų visuomenės kultūrinius poreikius, bet ir ugdytų asmens kūrybingumą. “Aiškios raidos strategijos neturinti šalies kultūra per dvidešimt metų sulaukia tik proginio, o ne sisteminio dėmesio. Todėl būtina nedelsiant apsispręsti dėl kultūros politikos krypčių ir nuosekliai jas įgyvendinti”, – teigė prezidentė.