Mokslas. Po dvejų metų pertraukos vėl bus paleistas vienas ambicingiausių mokslinių projektų pasaulyje – Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Per pirmąjį greitintuvo veiklos etapą gauti duomenys įrodė Higso bozono, gavusio dieviškosios dalelės pavadinimą, egzistavimą. Šį kartą mokslininkai stengsis dar arčiau priartėti prie visatos pažinimo.

Tarp Ženevos ežero Šveicarijoje ir Jura kalnų Prancūzijoje šimto metrų gylyje nusidriekęs 27 kilometrų žiedas. Tai 6,6 mlrd. eurų kainavęs Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas – vienas ambicingiausių mokslinių projektų pasaulyje, savo sudėtingumu prilyginamas žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje. Jį pastatyti užtruko dešimtmetį, o jį kurdami petys petin dirbo mokslininkai iš viso pasaulio. Tad ne veltui patekti į tunelius, kuriais driekiasi greitintuvas, nėra paprasta – durys atsiveria tik nuskenavus specialų leidimą turinčio darbuotojo akių raineles.

Dvejus pastaruosius metus greitintuvas buvo išjungtas ir tobulinamas, tad mokslo entuziastai turėjo unikalią galimybę žvilgtelėti į šį mokslinį triumfą iš arčiau. Oficialių ekskursijų metu lankytojai galėjo nusileisti šimtą metrų po žeme ir pamatyti gigantiškus įrenginius, skirtus greitintuve susidarančioms dalelėms fiksuoti. O pažiūrėti tikrai yra į ką – pavyzdžiui, greitintuvui pastatyti panaudota daugiau geležies negu Eiffelio bokštui.

Spėjusieji pamatyti greitintuvą gali jaustis išskirtiniai, nes dabar ekskursijos po žeme sustabdytos ilgam. Kovo 23 dieną po dvejų metų pertraukos greitintuvą vėl planuojama paleisti, o pirmuosius fizikams įdomius duomenis tikimasi gauti jau gegužės pabaigoje–birželio pradžioje.

Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo tikslas – žvilgtelėti į tai, iš ko sukurta visata. Tam tikra prasme greitintuvas sukuria mini Didįjį sprogimą, po kurio ir susiformavo mūsų visata. Greitintuve beveik šviesos greičiu skirtingomis kryptimis skrieja du protonų spinduliai, kurie keturiose eksperimentinėse žiedo vietose susiduria. Dalis susidūrimo energijos transformuojasi į masę – daleles. Vos akimirką po susidūrimo atsiranda dalelių, kurios buvo pasirodžiusios ir po Didžiojo sprogimo. Kai kurios jų egzistuoja labai trumpai, todėl šias daleles nufotografuoja įrengti keturi milžiniški fotoaparatai. Analizuodami gautus duomenis CERN mokslininkai ieško esminės statybinės medžiagos, iš kurios sudaryta visata.

Išanalizavus surinktus duomenis 2012 m. buvo patvirtinta egzistuojant dalelę, apie kurią fizikai teoriškai diskutavo ne vieną dešimtmetį, – Higso bozoną. Ši elementarioji dalelė yra vienos sėkmingiausių mokslinių teorijų – dalelių fizikos standartinio modelio – ašis. Higso bozonas yra mechanizmo, kuris suteikia masę kitoms elementariosioms dalelėms, dalis. Taigi po daugelio metų paskutinė didelė standartinio modelio spraga buvo užpildyta.

Fizikai tiki, kad Higso bozonas – ne vienintelis įspūdingas atradimas, kurį pavyks padaryti analizuojant greitintuvo duomenis. Tad netrukus įvyksiančiam šio prietaiso paleidimui ruošiamasi itin kruopščiai. Juo labiau kad CERN mokslininkai jau patyrė, kas yra nesėkmė. Pirmą kartą 2008 m. paleidus greitintuvą fizikų ovacijos ir entuziazmo šūksniai nutilo šiek tiek daugiau nei po savaitės – tik devynias dienas veikęs greitintuvas sugedo, o jį pataisyti užtruko metus. Didžiulį nusivylimą mokslininkams sukėlusį gedimą iš tiesų lėmė viena mažytė detalė – nekokybiška jungtis tarp dviejų magnetų, dėl kurios įvyko sprogimas ir helio nuotėkis. Greitintuvas sudarytas iš daugiau nei 1,2 tūkst. superlaidžių magnetų, kurie pagreitina ir pasuka daleles, kad jos lėktų ratu. Be šių magnetų dalelės paprasčiausiai judėtų tiesia linija.

Greitintuve dalelės skrieja beveik šviesos greičiu, todėl jas pagreitinti galima tik labai nedaug. Tačiau net ir nedaug padidinus greitį smarkiai padidėja dalelių energija  – tuomet įvyksta smarkesni susidūrimai, iš kurių mokslininkai gali gauti dar įdomesnių duomenų ir dar labiau priartėti prie visatos paslapčių įminimo. Per dvejus metus pakeitus visas jungtis tarp magnetų būtent tai ir ketinama padaryti šį kartą – greitintuve energija padidės nuo 8 TeV (teraelektronvoltų) iki 13 TeV.

Tiesa, net patys mokslininkai nežino, ką jie atras šį kartą, nes tai tarsi naujoji fizika, kuri dar neturi jokio teorinio aprašo. Tačiau neabejoja, kad jei greitintuvas galės veikti didesne energija, tikrai bus įminta daugiau visatos paslapčių.

Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą valdo CERN – Europos branduolinių tyrimų organizacija, kurią daugiau nei milijardu eurų per metus finansuoja apie dvi dešimtis Europos šalių. O šiame garsiausiame Europos moksliniame institute dirba ir lietuvių. Pasak fiziko Aurelijaus Rinkevičiaus, be jo, šiuo metu ilgalaikius kontraktus CERN turi septyni IT specialistai iš Lietuvos. Dar kasmet po du tris kartus per metus į CERN atvyksta apie keturis IT studentus.

Ruošdamiesi antrajam Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo veiklos etapui CERN mokslininkai nenustygsta vietoje. Pirmą kartą neilgai veikęs greitintuvas fizikams leido atrasti iki tol tik teorijoje aprašytą elementariąją dalelę – Higso bozoną. Atradimas buvo toks stulbinantis, kad šios dalelės atradimą prieš penkiasdešimt metų prognozavę fizikai nieko nelaukiant buvo apdovanoti Nobelio premija.

Šį kartą mokslininkai puoselėja netgi didesnes viltis, nes po dvejų metų pertraukos vėl paleistame greitintuve bus pasiekta 60 proc. didesnė energija.

Aktualusis interviu

CERN mokslo direktorius S.Bertolucci: „Suradę „žinomą nežinomybę“, ieškosime „nežinomos nežinomybės“

Didieji klausimai. Kas yra tamsioji medžiaga, kuri sudaro 85 proc. mūsų visatos? Kodėl mūsų visatoje dominuoja medžiaga, nors po Didžiojo sprogimo medžiagos ir antimedžiagos buvo vienodai? Ar egzistuoja paralelinės visatos?

Duodamas interviu „Veidui“ Sergio Bertolucci tvirtino, jog vertinant iš mokslo perspektyvos CERN mokslininkai šiuo metu jaučiasi patekę į labai jaudinantį etapą – jie tikisi atrasti dalykų, kurie bus tokie nauji, kad jų negalės paaiškinti jokia egzistuojanti teorija.

Pasak S.Bertolucci, pirmajame greitintuvo veiklos etape mokslininkai buvo tarsi turistai, vaikščiojantys aplink su žemėlapiu ir ieškantys Higso bozono, kuris ten turėjo būti. Šį kartą jie labiau jaučiasi kaip tyrinėtojai, kurie pateks į visiškai neištirtą teritoriją ir patys braižys žemėlapį. Nuo to, kokios nuotaikos tvyro CERNE ruošiantis kovo pabaigoje vėl paleisti greitintuvą, ir pradėjome pokalbį su S.Bertolucci.

S.B.: Mokslininkai labai susijaudinę. Šie dveji metai buvo labai intensyvūs. Pagrindinė priežastis, kodėl greitintuvas buvo ilgam sustabdytas, – norėjome sutvirtinti jungtis tarp magnetų. Būtent tokios vienos jungties gedimas sukėlė incidentą pirmą kartą paleidus greitintuvą 2008-aisiais. Dėl šios priežasties vengėme paleisti mašiną iki maksimalios energijos – 13 TeV (teraelektronvoltų). Taigi labai svarbu buvo pakeisti visas jungtis, kurių yra apie 20 tūkst. Be to, po pirmojo greitintuvo veiklos etapo reikėjo atlikti techninį remontą ir pirmuosius patobulinimus. Kitas sustabdymas numatytas 2018 m.

Šis greitintuvas yra ypač sudėtingas prietaisas, kuris turi būti kalibruotas ir sulygiuotas daug didesniu tikslumu nei plauko storis. Kiekvieno iš greitintuvo eksperimentų viduje esančių daviklių, kuriais fiksuojame išlekiančias daleles, vieta žinoma vienos dešimtosios ar net vienos šimtosios milimetro tikslumu. O iš viso yra 200 mln. daviklių. Džiaugiamės, kad iš principo suspėjame paleisti greitintuvą planuotu laiku, vėluosime tik tris savaites. Mums labai svarbu, kad sustabdydami greitintuvą sugebėjome užtikrinti labai aukštą saugumo ir kokybės lygį. Mūsų šūkis: pirmoje vietoje saugumas, antroje – kokybė, trečioje – terminai. Tai ypač svarbu, nes į šį darbą įtraukta tūkstančiai žmonių.

VEIDAS: Kokie pagrindiniai greitintuvo patobulinimai buvo atlikti per šiuos dvejus metus? Kuo antrasis greitintuvo veiklos etapas skirsis nuo pirmojo?

S.B.: Sutvirtinę jungtis tarp magnetų galime magnetuose padidinti elektros srovę ir pasiekti, kad energija nuo 8 TeV padidėtų iki 13 TeV. Energijos padidinimas nepaprastai padidina mūsų atradimų potencialą. Tai tarsi mikroskopas, kurio raiškos galia padvigubinta.

VEIDAS: Pirmasis greitintuvo veikimo etapas lėmė Higso bozono atradimą. Kokių atradimų tikitės šį kartą?

S.B.: Turėsime dvi užduotis. Pirmoji – labai tiksliai išanalizuoti Higso bozono savybes. Norime patikslinti Higso bozono masę, nes ją žinant bus aiškios ir kitos šios dalelės savybės. Pavyzdžiui, kokia tikimybė, kad Higso bozonas skils į du fotonus ar keturis miuonus. Analizuodami tai mes suprasime, ką atradome. Žinome, kad atradome kažkokį Higso bozoną, tačiau nežinome, ar tai ir yra tas standartinio modelio aprašytasis Higso bozonas.

Kita misija, kuri yra labiau jaudinanti, – tyrinėjimas. Higso bozonu užbaigėme paieškas to, kas vadinama „žinoma nežinomybe“, dabar ieškosime to, kas vadinama „nežinoma nežinomybe“. Standartinis modelis, nors ir labai galinga teorija, nepaaiškina dar daug dalykų – tamsiosios medžiagos, medžiagos ir antimedžiagos disbalanso, tamsiosios energijos (dėl kurios visata plečiasi vis didesniu greičiu), gravitacijos.

Vienas dalykų, kurių ieškosime, – supersimetrija, kurios teorija numato, kad šalia mums žinomų dalelių, iš kurių esame sudaryti ir mes, ir žvaigždės, egzistuoja neatrastos veidrodinės dalelės. Gali paaiškėti, kad jos ir yra ta paslaptingoji tamsioji medžiaga. Kitas dalykas, kurio ieškome, – ar galime pamatyti dar vieną visatos matmenį (šiuo metu manome, kad mūsų pasaulis yra trimatis – red. past.). Tai irgi labai įdomu.

Mes taip pat vis dar analizuojame, kodėl esame visatoje, kurioje dominuoja medžiaga, nors pradžioje, po Didžiojo sprogimo, medžiagos ir antimedžiagos kiekis turėjo būti toks pat. Žinome, kad medžiaga ir antimedžiaga turi mažą asimetriją (šiek tiek skiriasi – red. past.). Visa visata yra šitos mažos asimetrijos rezultatas. Mes suprantame, iš kur kyla dalis šios asimetrijos, bet to nepakanka, kad paaiškintume, kodėl mes čia. Turime rasti kitą šios asimetrijos tarp medžiagos ir antimedžiagos kilmę.

Kai tyrinėji, visada tvyro nežinomybė: gal atrasime visiškai naujų fenomenų, dalelių, jėgų. Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad Higso bozonas yra kompozitinė dalelė (sudaryta iš kitų smulkesnių dalelių – red. past.). O galime atrasti, kad mūsų visata yra tik viena iš daugelio. Tai būtų didelis atradimas.

Mes greičiausiai šiuo metu esame etape, kuris yra labai jaudinantis žvelgiant iš mokslo perspektyvos, – gali būti, kad paliesime dalykus, kurie bus tokie nauji, kad jų negalės paaiškinti jokia egzistuojanti teorija. O galbūt tokie nauji, kad netgi nė vienas iš pasiūlytų modelių negalės jų apimti.

Prisiminkite praėjusio šimtmečio pradžią, kai egzistavo dvi labai galingos teorijos – klasikinės mechanikos ir klasikinio elektromagnetizmo. Bet buvo daug dalykų, kurių šios teorijos paaiškinti negalėjo. Pavyzdžiui, šviesos greičio. Mokslininkai buvo atlikę eksperimentą, kurio metu šviesos greitis buvo matuojamas Žemės sukimosi kryptimi ir priešinga kryptimi. Jis parodė, kad šviesos greitis abiem atvejais yra tas pats. Vadovaujantis sveiku protu, jei eini traukinyje, tai stebėtojui iš išorės atrodys, kad tavo greitis lygus traukinio greičiui (100 km/h) plius tavo greičiui (5 km/h). Atrodytų, tai turėtų galioti ir šviesos greičiui, bet taip nėra. Tik vėliau sukurta specialioji reliatyvumo teorija šio eksperimento rezultatus paaiškino. Mes dabar šią teoriją naudojame kasdien, kai naudojamės automobilio navigacija, – priešingu atveju automobilio navigacija nebūtų labai tiksli, paklaida siektų kelis šimtus metrų.

VEIDAS: Labai įdomu, kad norite pažvelgti į šias dar neatskleistas paslaptis. Bet ar iš pirmojo greitintuvo veiklos etapo gautų duomenų turite kokių nors užuominų, kad tai įmanoma?

S.B.: O taip. Pirmas etapas buvo labai sėkmingas – atradome Higso dalelę, o tai labai svarbus atradimas, nes Higso dalelė suteikia masę kitoms elementariosioms dalelėms. Šiuo metu neturime naujų atradimų, bet šen ir ten randame mažų dalykų, kurie paprasčiausiai gali būti statistiniai svyravimai, bet gali išvirsti ir į naują atradimą. Iš pradžių tas pats buvo ir su Higso bozonu.

Galima sakyti, kad iki šiol buvome turistai, vaikščiojantys aplink su žemėlapiu. Nuo dabar mažą laiko dalį vis dar būsime turistai, tyrinėdami Higso bozono savybes, bet likusį laiką būsime tyrėjai, vaikščiojantys aplink be žemėlapio. Tiksliau, mes būsime žmonės, braižantys tą žemėlapį. Tai yra fundamentalių tyrimų grožis, bet kartu ir didelė rizika. Vis dėlto bet kas, ką atrasime ar neatrasime, padidins mūsų supratimą apie pasaulį, nes vystomės ne tik surasdami naujų dalykų, bet ir atmesdami klaidingus kelius.

VEIDAS: Sakoma, kad CERN mokslininkai ieško visatos statybinių medžiagų. Kodėl svarbu tai žinoti? Kokios naudos žmonija gaus iš šių atradimų?

S.B.: Tūkstančius metų veikia vienas principas: kiekvieną kartą, kai priartėji prie geresnio visatos, gamtos supratimo, šitos žinios po 20–30 metų būna panaudojamos žmonių gyvenimui padaryti geresniam. Pavyzdžiui, išmanusis telefonas sukurtas panaudojant reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijas. O juk kai kvantinės mechanikos teorija buvo suformuluota, ji atrodė labiausiai nematerialus dalykas, apie kokį tik galėtum pagalvoti. Tačiau šiandien negali pagaminti tranzistoriaus, jei nesupranti kvantinės mechanikos principų. Jei moki gaminti žvakes, gali pagaminti vis geresnes žvakes, bet niekada nepagaminsi elektros lemputės. Būtent fundamentinius tyrimus žmonija visada panaudoja, kad pereitų prie kito žingsnio – nuo žvakių prie elektros lempučių.

1929 m. vyrukas, vardu Paulas Diracas, padarė prielaidą, kad egzistuoja antimedžiaga. Niekas neatrodė labiau abstraktu, bet po kelerių metų antimedžiaga buvo atrasta kosminiuose spinduliuose. Mūsų laikais antimedžiaga naudojama gelbėti  gyvybėms, pavyzdžiui, atliekant PET skenavimą. PET reiškia pozitronų emisijos tomografija, o pozitronas yra elektrono antidalelė, kuri dabar naudojama vėžiui diagnozuoti.

Matote, kažkas, kas tik atradus atrodo labai abstraktu, tampa dalyku, kuris daro žmonių gyvenimą patogesnį. Faktas, kad jei sustabdai fundamentinius tyrimus, kažkuriuo etapu tavo technologijos nustos tobulėti. Net sudėtingiausios technologijos toliau nebesivystys. Ir dėl to mes tai darome. Bet, žinoma, ir dėl to, kad tai labai smagu.

VEIDAS: Pafantazuokime, kokios naudos gali gauti visuomenė po 30 metų iš jūsų atradimų.

S.B.: Neįsivaizduoju. Kaip ir Albertas Einsteinas neįsivaizdavo, kad jo atradimas bus panaudotas GPS sukurti, ar P.Diracas – kam bus panaudotas jo atradimas. Yra teorijų, sakančių, kad mes esame ne vienintelė visata, o viena iš visatų. Visata, kuri gali komunikuoti su kitomis per kirmgraužas. Įsivaizduokime, jei po tūkstančio metų mes išmokstame keliauti per kirmgraužas.

Ar kada nors pagalvojote, kad visata yra 14,7 mlrd. metų amžiaus? Ji milžiniška, o mes esame maža dulkelė netgi ne pačiame centre ir ne itin svarbioje galaktikoje. Mes, kaip žmonija, esame mažas dalykas visatos istorijoje. Kodėl visa tai turėtų būti tik mums? Yra daug dalykų, kurie susiję su mokslu, bet taip pat susiję ir su filosofija.

Beje, įvairių technologijų duodame visuomenei kasdien. Prieš 25 metus vyrukas iš CERN  išrado tai, kuo naudojamės dabar, – internetą. Tinklai egzistavo anksčiau, bet interneto idėja, kai išrandi tarsi universalią kalbą, kurios kiekvienas narys tampa informacijos naudotoju ir davėju, buvo grandiozinė. Taigi, kai rašote http://, rašote tai, kas CERNE buvo išrasta prieš 25 metus. Ir žinote, tai nėra patentuota, bet mes išlaikėme intelektinę nuosavybę, todėl niekas negali priversti jūsų už tai mokėti.

Kitas pavyzdys: jei eisite atlikti rentgeno tyrimo, tai rentgeno aparate rasite tokius pačius detektorius kaip ir pas mus. Jei eisite atlikti magnetinio rezonanso, 90-ia atvejų iš šimto šio magneto viduje rasite tokį patį superlaidininką, koks buvo sukurtas mūsų greitintuvui. Šie išradimai iš karto patenka į visuomenę, nes yra tiesioginė jungtis tarp to, ką darome CERNE, ir pramonės. Mes stengiamės duoti postūmį technologijų plėtrai, kad pramonė sukurtų tokius dalykus, kokių mums reikia.

Dar vienas dalykas, kurį žmonės nuvertina, – mes kasmet apmokome šimtus inžinierių ir fizikų iš viso pasaulio. Šie žmonės grįžta į savo šalis, o daugiau nei 50 proc. jų nelieka prie mokslinių tyrimų, bet eina dirbti į pramonę, kurti aukštųjų technologijų.

Fundamentiniai tyrimai yra visuomenės, kuri nori turėti ateitį, struktūrinė dalis. Fundamentiniams tyrimams išleidžiamos nedidelės pinigų sumos – daug mažiau nei, pavyzdžiui, reklamai. Europa tam vidutiniškai skiria mažiau nei du procentus BVP.

VEIDAS: Kiek kainavo greitintuvas – vienas brangiausių iki šiol sukurtų mokslinių instrumentų? Kaip galėtumėte apibūdinti jo tikslą?

S.B.: Greitintuvas kartu su eksperimentais kainavo šešis milijardus eurų. Tai nėra brangiausias mokslinis instrumentas. Manhatano projektas (atominės bombos sukūrimas – red. past.), dauguma kosminių projektų buvo brangesni. Tačiau greitintuvas yra sudėtingiausias mokslinis kompleksas, kurį iki šiol sukūrė žmonija. Greitintuvas su eksperimentais daug sudėtingesnis negu žmonių išsiuntimo į Mėnulį projektas.

O jo tikslas yra praplėsti mūsų žinių apie visatą ribas ir geriau suprasti, kodėl mes esame čia. Antra, siekdami tai padaryti mes kuriame naujas technologijas, kurios yra pirmaujančios. Trečia, mes esame geras pavyzdys, kaip mokslas gali tarnauti taikai. Šiuo metu CERNE kartu dirba daugiau nei šimto tautybių atstovai. Pasaulyje nėra daug vietų, kur pamatysi iranietį, dirbantį kartu su amerikiečiu, ukrainietį – su rusu, palestinietį – su žydu, pakistanietį – su indu. Tai gražus kelias, nutiesiantis tiltus per skirtingas kultūras, religijas ir leidžiantis dirbti kartu, o ne kariauti. Mūsų sėkmės modelis paremtas bendradarbiavimu ir konkurencija.

VEIDAS: Kiek mokslininkų dirba prie greitintuvo duomenų apdorojimo?

S.B.: CERNE dirba apie 4 tūkst. žmonių, bet mūsų bendruomenėje yra apie 11 tūkst. žmonių, dirbančių visame pasaulyje. Taigi esame 15 tūkst. žmonių bendruomenė, iš jų 10 tūkst. analizuoja duomenis, gautus iš greitintuvo. Beje, šiuos duomenis analizuoja net 3 tūkst. doktorantūros studentų.

VEIDAS: Prieš paleidžiant greitintuvą kaskart pasigirsta gąsdinimų, kad jis sukels pasaulio pabaigą. Ką galite atsakyti tiems, kurie iš tiesų mano, kad tai įmanoma?

S.B.: Jie turi apmąstyti vieną dalyką. Žmonija yra protinga, bet mes nesame tokie geri greitintuvų gamintojai kaip visata. Visata kuria kur kas geresnį greitintuvą, negu mes kada nors sugebėsime pagaminti. Šiuo metu, kai mes kalbamės, kosminiai spinduliai skrodžia mus – vienas kosminis spindulys per sekundę. Kai kurių spindulių energija kur kas didesnė negu greitintuve. Ir jie kerta visatą milijardus metų. Jeigu sukurti juodąją skylę būtų įmanoma, mūsų čia nebūtų. Tačiau taip neatsitinka, taigi yra net ne teoretiniai įrodymai, kad tokie pasisakymai – netiesa, o eksperimentiniai įrodymai. Mes iš tiesų labai norėtume sukurti mikroskopines juodąsias skyles, nes jos būtų ženklas papildomų matmenų. Bet jeigu jas sukurtume, jos egzistuotų tokį mažą laiko tarpą, kad nesugebėtų pritraukti jokios medžiagos ir išnyktų. Tai mes tikrai žinome. Beje, juodosios skylės būtų daug didesnis atradimas nei Higso bozonas.

Kai 2008 m., prieš paleidžiant greitintuvą, pasigirdo gąsdinimų artėjančia pasaulio pabaiga, mes į tai pažiūrėjome labai rimtai. CERN tinklalapyje įdėta išsami ataskaita, kurioje galima rasti geriausių pasaulyje ekspertų argumentų, kodėl greitintuvu sukelti pasaulio pabaigos neįmanoma.

Kartais visuomenėje tokią baimę paskatina faktas, kad fizikai paprastai niekada nesako, jog koks nors dalykas yra neįmanomas. Jie sako, kokia yra tikimybė. O kai kalbama apie tikimybę, tai žmonės galvoja: „Aha, jei yra tikimybė, vadinasi, tai gali atsitikti!“ Vis dėlto daug labiau tikėtina, kad pasaulio pabaigą galite sukelti valydamiesi dantis, negu paleidę greitintuvą.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė, specialiai „Veidui“ iš Ženevos

Lietuvių mokslininkai tikisi įkurti geriausioms pasaulio mokslo institucijoms lygiavertį tarpdisciplininį sveiko senėjimo mokslo ir technologijų kompetencijų centrą.

Kauno technologijos universiteto (KTU) koordinuojamas projektas, vykdomas drauge su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, Vilniaus universitetu, Švedijos Lundo universitetu ir Suomijos techninių tyrimų centru, „Sveikas senėjimas“, pateko į pirmąjį ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ srities „Pažangos sklaida ir dalyvavimo plėtra“ priemonės „Komandų kūrimas“ etapą. Tai reiškia, kad projektas pretenduoja gauti 60 mln. eurų finansavimą. Iš viso svarstytos 169 paraiškos, iš jų atrinktos 26, o iš lietuviškų – ši vienintelė.

Metus truksiančiame etape bus rengiamas mokslo centro tvarios veiklos modelis, jo verslo planas. Įvertinusi rezultatus, Europos Komisija atrinks 5-6 projektus, kuriems skirs finansavimą atnaujinti arba įkurti naujus kompetencijų centrus. Pasak KTU mokslo prorektorės prof. Astos Pundzienės, Lietuvoje įsteigtame centre būtų kuriamos diagnostikos ir reabilitacijos technologijos, leisiančios anksti ir efektyviai diagnozuoti lėtines ir potraumines neurodegeneracines ligas, vėžinius susirgimus bei gerinti brandaus amžiaus žmonių gyvenimo kokybę.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kas penktas šalies gyventojas yra 65-erių ir vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad per ateinančius penkis dešimtmečius dvigubai padaugės žmonių, kurie sulauks 80 metų. Vadinasi, sveikatos technologijų tyrimų plėtra tampa vis aktualesnė, kad laiku būtų atremti su visuomenes senėjimu susiję iššūkiai.

Tikimasi, kad tokio centro įkūrimas būtų reikšmingas ir Lietuvos mokslui, padėtų padidinti tarptautinį jo konkurencingumą.

Istorija. Turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją atranda ne tik rašytojai, kino kūrėjai ar muzikai, bet ir paprasti lietuviai.

2014-ųjų pabaigoje pagrindinėse šalies arenose parodytas didingas lietuviškas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Daugiau nei milijoną litų kainavusio projekto, kuriame dalyvauja dešimtys šokėjų, dainininkų ir aktorių, kūrėjai pasirinko itin gerai žinomą XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meilės ir valdžios siužetą. „Prie šios meilės istorijos jau ne kartą buvo prisiliesta ir daugelis ją puikiai žino, tačiau ji dar nėra iki galo išsemta ir vis dar yra turininga bei įdomi. XVI amžius yra vienas kertinių, lūžinių istorijos momentų, kuriame galima kalbėti apie labai daug ką“, – prieš miuziklo premjerą sakė jo libreto autorius Romas Lileikis.

Pastaruoju metu šalies kūrėjai renkasi ir kur kas mažiau žinomus LDK istorijos epizodus. Pernai kino ekranuose pasirodė režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Radviliada“, pasakojantis bene iškiliausios šalies didikų šeimos istoriją. Dokumentinėje juostoje su vaidybiniais intarpais atkurta 1563-iųjų Ūlos mūšio scena, Radvilos Našlaitėlio kelionė į Jeruzalę bei reformacijos pradžia Lietuvoje. O siekiant atrasti gyvą santykį su istorija bei sujungti didingą Radvilų šeimos istoriją su dabartimi, filme pristatomi ir šiandieniniai Radvilų giminės palikuoniai, šiuo metu gyvenantys Lenkijoje. Pasak režisierės, „Radviliada“ visų pirma yra apie vertybes, nes be jų istorija – tik archyvų dulkės.

Netrukus dienos šviesą išvys ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus kino juosta „Pagalvės mokesčio rinkėjas“, pastatyta pagal LDK bajoro Teodoro Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimus. Filmas atkurs XVI–XVII amžių sandūros Vilnių. T.Jevlašauskio, kuris tarnavo Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro Vilniaus dvaruose ir artimai bendravo su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, memuarai laikomi pirmąją LDK parašyta autobiografine knyga. Joje atskleidžiama to meto žmonių kasdienybė, emocijos, taip pat pasakojama apie Vilniuje siaučiantį marą.

R.Abukevičiaus teigimu, dėmesys LDK kultūrai ir istorijai žadina tęstinumo suvokimą, kai suprantama, kad niekas iš niekur savaime negali atsirasti. „Visa LDK istorija anksčiau buvo išimta iš konteksto, tačiau pastaruoju metu ji grįžta į žmonių sąmonę ir suvokimą. Tikrai nepakankamai žinome apie šį laikotarpį, o tai yra šaltinis įvairiausiems kūrybiniams ir moksliniams pamąstymams. Tokie reiškiniai, kaip romanas „Silva rerum“, rodo, kad nors istoriniai dalykai vis dar labiau lieka specialistų ir mokslininkų rate, tačiau kultūrinis prisilietimas prie jų gali padėti išplėsti suvokimą ir pažinimą, sukelti žmonių norą domėtis“, – tvirtina filmo „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ režisierius.

Pasak jo, platesnio požiūrio kol kas trūksta kultūros politikos įgyvendintojams, kurie dažnai yra atėję iš laikotarpio, kai LDK kultūra ir istorija asocijavosi tik su Žalgirio mūšiu, nes išliko tokio pavadinimo krepšinio komanda, bei Vytauto Klovos parašyta opera „Pilėnai“. Tačiau iš tiesų tematiniu požiūriu tiek karalių, tiek aukštuomenės, tiek valstiečių gyvenimas yra neišsemiami klodai, kuriuose galima atrasti labai įdomių istorijų.

Daugiausiai dėmesio ir populiarumo sulaukęs LDK istorinių naratyvų įkvėptas pastarųjų metų kūrinys yra rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės romanų „Silva rerum“ trilogija. Pirmoji romanų ciklo dalis, kuri pasirodė 2008-aisiais ir pasakoja apie XVII amžiaus Lietuvą, pakartotinai buvo perleista net 12 kartų ir pripažinta Metų knyga. Panašios sėkmės sulaukė ir pirmosios dalies tęsinys „Silva rerum II“, nukeliantis į 1707–1710 m. Didžiojo maro kamuojamą Vilnių. Septynių laidų sulaukęs romanas tapo perkamiausia metų knyga. 2013-aisiais išleista ir trečioji „Silva rerum“ dalis, kurioje K.Sabaliauskaitė aprašo garsius LDK didikus. Už šiuos romanus rašytoja pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją bei „Šv. Kristoforą“, o šiuo metu pagal romane aprašytus įvykius ir jų herojus Vilniuje organizuojamos didelio populiarumo sulaukiančios teminės ekskursijos.

Įvairius su LDK kultūra susijusius renginius nuolat aktyviai organizuoja ir Valdovų rūmai. Pernai po rūmų skliautais susibūrė kolektyvas Baroko operos teatras, pristatantis nedaug Lietuvoje pažįstamas ankstyvosios operos tradicijas, čia taip pat rengiami baroko muzikos vakarai, kasmet rugsėjį minimas ir lietuviškos operos gimtadienis (1636 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmuose Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji opera Lietuvoje – „Elenos pagrobimas“), pristatomos dvaro ir bajorų Užgavėnių tradicijos bei siūloma daug kitų renginių.

Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos istorikės Jolantos Karpavičienės teigimu, šiais laikais muziejui būtina komunikuoti ne tik archeologinį bei medžiaginį, bet ir dvasinį paveldą, o tai galima padaryti tik įvairiais renginiais, paskaitomis bei diskusijomis. „Platesnei visuomenei, įpratusiai vartoti ne tik įdomią, bet ir patrauklią medžiagą, reikia koncertų ir panašių renginių, kurie emociškai yra lengvai priimami“, – sako J.Karpavičienė.

Pernai minint Oršos mūšio pergalės 500-ąsias metines ir Seimui 2014-uosius paskelbus Oršos mūšio metais, įvairiais kultūriniais renginiais paminėta ir ši sukaktis. Valdovų rūmų iniciatyva šia proga buvo pirmą kartą atkurtos mūšio triumfo įžygiuotuvės Vilniaus senamiestyje nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės. Eisenoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, Lietuvos kariuomenės orkestras, raiteliai, vėliavnešiai, būgnininkai ir kiti, skambėjo varpai, griaudėjo patrankos, o Valdovų rūmų kieme aidėjo mušamaisiais atliekama batalinės muzikos dedikacija – karo ir triumfo maršų kompozicija.

Kokios priežastys lemia LDK istorijos populiarumą įvairiose kultūros srityse? J.Karpavičienė išskiria bent dvi priežasčių grupes – tai akivaizdus lietuvių savojo istorinio identiteto paieškų poreikis bei istorinių žinių troškulys ir kitokioje aplinkoje užaugusi jaunoji istorikų karta, gebanti sudėtingas akademines žinias išversti į patrauklią, įdomią ir visuomenei suprantamą kalbą. Jie geba pristatyti savo tyrinėjimų rezultatus žiniasklaidoje, internete, taip istorija užkrėsdami kur kas platesnį ratą žmonių. Mokslininkės teigimu, parašyti akademinį straipsnį kur kas lengviau nei populiarųjį, o supaprastinta istorija tikrai nereiškia suprastintos istorijos, nes gebėjimas išversti sudėtingas žinias į visuomenei suprantamą kalbą yra didelis menas.

Vienas pastebimiausių tokio pobūdžio projektų yra Vilniaus universiteto istorikų kuriamas interneto tinklalapis ~ldkistorija.lt~, kuriame galima atrasti per 700 istorijų apie LDK kasdienybę, ūkį, miestus, teisę, karybą, dvasinį gyvenimą, asmenybes ir kt.

„Žmonės atranda žmogų istorijoje, o pažįstant žmogų jiems tampa įdomu pažinti pačius save, ir tada atitinkamai nuo individualaus identiteto, jei norima gilesnio pažinimo, einama kolektyvinio identiteto paieškų link“, – pastebi J.Karpavičienė.

Tačiau iki šiol atsakant į klausimą, kokias žinote Lietuvos istorijos asmenybes, dažniausiai minimi yra Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, o vėliau pereinama prie Jono Basanavičiaus ar Antano Smetonos, tarsi ištisa LDK epocha būtų juodoji skylė, kurioje neskambėjo lietuvių kalba, todėl nebūta ir lietuvių. Toks tarpukariu susiformavęs lietuviškos tapatybės modelis geriausiai atsiskleidžia 1936 m. išleistoje Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“. 1990-aisiais ši knyga buvo perleista kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, todėl šiandien ją galima rasti dažno lietuvio lentynoje. O štai šiuolaikinės istorikų studijos, paprastai taip lengvai neatsižadančios ištisų Lietuvos istorijos laikotarpių, sulaukia kur kas mažesnio populiarumo ir dėmesio.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus teigimu, pastaruosius 25 metus daug daroma siekiant paaiškinti, kad LDK palikimas yra įvairiatautis, todėl neverta lietuvybės suvokimo apriboti tik lietuvių kalbos vartojimu, tačiau akivaizdu, jog žmonės vis dar sunkiai tai priima ir nedaug domisi žydišku, lenkišku ar gudišku LDK paveldu.

„Nelietuviakalbio LDK paveldo pripažinimas yra didelis paradigminis virsmas, kuris turi įvykti, kad mes atsiplėštume nuo Daukanto ir Basanavičiaus suformuoto tapatybės modelio, nes tai labai susiaurina LDK paveldą. Kai žmonės išgirsta, kad Mikalojus Radvila Rudasis prieš Liublino Seimą lenkiškai rašė „padarysiu viską, kad lietuvišką arkliuką apsaugočiau nuo lenkiško ereliuko“, žmonėms tai iki šiol daro įspūdį“, – pabrėžia J.Karpavičienė.

Kitas iškalbingas istorikės pateikiamas pavyzdys apie LDK paveldo universalumą ir įvairiapusiškumą yra kompozitoriaus bei kapelmeisterio Marko Skakio istorija. Kompozitorius 17 metų tarnavo Vladislovui Vazai, daugelį metų rezidavo Vilniuje ir parašė čia keliolika kūrinių. Mirus valdovui bei pablogėjus paties sveikatai, kapelmeisteris grįžo į gimtąją Italiją. Apsistojęs Galėzės mieste, dar vertėsi kūryba, mokė muzikos ir paliko savo mokinių. Šiuo metu Italijoje veikia jam skirtas muziejus bei institutas, tiriantis kompozitoriaus muzikinį paveldą. Prieš keletą metų Vilniuje viešėjo iš Galėzės miesto atvykusi viena kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja, subūrusi ir ansamblį M.Skakio muzikai atlikti. Vilniuje du baritonai atliko kūrinį, kuris muzikiniu požiūriu itin panašus į lietuvių liaudies sutartinę. Manoma, kad M.Skakis yra vienintelis XVII a. kompozitorius, kurio kūryboje galima atrasti lietuviškų sutartinių pėdsakų, nukeliavusių iki tolimosios Italijos.

Pasak R.Kamuntavičiaus, domėjimosi LDK istorija suintensyvėjimas yra dalis bendro istorijos populiarumo, o panašūs procesai stebimi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Tokia yra bendra tendencija. Eilės prie istorinių objektų ir muziejų visoje Europoje per pastaruosius dešimtmečius pastebimai pailgėjo. Šią tendenciją pastebėjo ir filosofai, kurie susiejo tai su istorijos įėjimu į popkultūrą“, – sako istorikas.

Tačiau aktyvus visuomenės domėjimasis istorija kartu didina atotrūkį tarp profesionalios ir populiariosios istorijos. Pasak R.Kamuntavičiaus, šis procesas Lietuvos istorikų kongrese pastebėtas jau prieš keliolika metų, o per pastarąjį kongresą tai buvo tik dar labiau akcentuota. „Istorikai bando labiau integruoti mokytojus, rengiami įvairūs seminarai, organizuojamos paskaitos, bet tai padeda nedaug. Problema matoma, tačiau kaip ją realiai spręsti, atsakymų kol kas nerandama“, – pasakoja istorikas.

Be to, populiarieji praeities pasakojimai dažniausiai koncentruojasi ties pozityviomis, geras emocijas keliančiomis istorijomis apie meilę, kasdieninę buitį, įvairias aukštuomenės intrigas ar detektyvus, o sudėtingesni visuomenės ir politikos klausimai dažnai lieka antrame plane ar iš viso nepapasakoti. Tačiau „Veido“ kalbinti istorikai pabrėžia, kad bet koks istorinis pažinimas jau savaime yra naudingas ir praplečia žmonių akiratį, todėl nebūtina visuomet stengtis pateikti išsamų istorinį vaizdą, kuris paprastai būna labai komplikuotas ir sudėtingas.

„Patys istorikai tyrinėja įvairiausius dalykus ir rašo tikrai ne tik apie karus, valstybes ar valdovus. Dažnai pasakojama apie materialinę žmonių kasdienybę, jų mentalitetą ar maistą. Rinka dabar užpildyta tokiais produktais tiek iš mokslinės, tiek iš populiariosios pusės, tad kiekvienas gali pasirinkti iš tikrai didelio asortimento“, – tikina R.Kamuntavičius.

Tokiam požiūriui pritaria ir J.Karpavičienė, kurios manymu, LDK istoriją būtina nukelti nuo pjedestalo ir paversti būtent žmogaus istorija, nes tai atveria kelius išsamesniam daugiasluoksniam istorijos pažinimui.

„Kodėl kalbėdami apie LDK mes visada ieškome valstybės nuo jūrų iki jūrų, ieškome didybės ir kažko išskirtinio? Yra ir paprastas pažinimo laukas – pasirodo, kad ir čia žmonės gyveno, patirdavo sveikatos problemų, sprendė higienos klausimus ar turėjo užsakyti muzikus ir mokėti jiems pinigus. Kad ir kokią sritį paimsi, visada atrasi žmogaus istoriją. Tiesiog reikia pamėginti ją nukelti nuo pjedestalo ir nustoti garbinti, nes tai tampa panašu į paminklą. O kaip sakė filosofas Vytautas Kavolis, tauta, kuri žiūri į istoriją tik per paminklus, yra mirusi“, – primena istorikė.

Dovaidas Pabiržis

„Tautskola 99 Baltie Zirgi“ – 1993 m. įkurta latvių mokykla, ne tik deklaracijose, bet ir realybėje vaikams leidžianti mokytis savo individualiu tempu, mišraus amžiaus vaikų grupėse, vadinamose šeimynomis, esant sveikam mikroklimatui.

Jurgita Jurevičienė

Mokykla įvairiose Latvijos vietose turi keturis filialus, kuriuos savo rankomis kūrė tėvai. Juose ugdosi netoli tūkstančio vaikų: pagrindinėje mokykloje nuo pirmos iki devintos klasės, o filialuose – pradinukai.

Nors Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, vaikų tai pat mažėja, šių netradicinių švietimo įstaigų populiarumas auga, vis daugiau tėvų nori atžalas ugdyti humanistinės ar holistinės pedagogikos šviesoje. Nuostabą kelia tai, kad šiuo metu, kai daugelis pedagogų tyliai ar protestuodami išgyvena švietimo reformos nesąmones, o vadovai  bejėgiškai skėsčioja rankomis, latviai nekonfrontuodami su valdžia, nesileisdami į jokias politines peripetijas sugalvojo būdą, kaip įsteigti ne privačią, o valstybės išlaikomą mokyklą.

Drustų miestelio mokyklėlės direktorius, fizikos bei matematikos mokytojas dr. Ojaras Rodė, Kaune viešėjęs su kolege Agnese Rode-Danšina bei daugiavaike mama Zanda Zvigule, mielai dalijosi savo 20 metų pedagogine patirtimi. Pokalbis vyko konferencijoje „Mišraus amžiaus grupių mokymosi modelio integravimas į mokyklas“. Į susitikimus juos pakvietė socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, jau ne pirmą kartą inicijuojanti pažangius projektus.

Kam tokia mokykla reikalinga?

Daugelis mąstytojų vienu svarbiausių visuomenės pažangos garantų laiko demokratišką švietimo sistemą. Daugelio šalių diktatoriai valdo tol, kol žmonės nepradeda šviestis. Norint sukurti kažką naujo išoriškai neblogai veikiančioje švietimo sistemoje, reikia iškilių asmenybių, nemenkos drąsos ir ryžto. Posovietinėse šalyse švietimo reformos tapo įmanomos tik įgijus nepriklausomybę. Neliko prižiūrėtojų ir tikrintojų, bet iškilo kiti pavojai. Vengdami naujovių dalis pedagogų taip ir liko „įstrigę“ autoritarinės pedagogikos rėmuose. Kiti ėmėsi ieškoti tautinių, katalikiškų, privačių ar netradicinės (alternatyviosios) pedagogikos modelių, iš dalies arba visiškai taikyti tai veikiančiose švietimo įstaigose. Jų sėkmė gana dažnai priklauso ne tiek nuo bendruomenių poreikio, kiek nuo valdininkų nuotaikos bei politinio fono. Turi užnugarį – gali sau eksperimentuoti. O jei ne?

Savo filosofija, kūrybišku požiūriu į programų įgyvendinimą, savita vertinimo sistema, tarpusavio santykiais „Tautskola 99 Baltie Zirgi“ modelis gerokai skiriasi nuo įprastų valstybinių švietimo įstaigų. Lyginant su netradicinės pedagogikos puoselėtojais (Montessori, Valdorfo, „Geros pradžios“) galima atrasti daugiau panašumų nei skirtumų, nes jie visi remiasi holistinio švietimo principais.

Tokio švietimo tikslas nėra gausiai pripildyti besimokančiuosius, tarsi jie būtų tuščios pintinės, žinių, informacijos ir idėjų. Tikrasis tikslas yra ne „įdėti“, bet „išimti“, imtis iniciatyvos ir atskleisti vaiko gebėjimus. Todėl ugdymas nesibaigia mokymusi mokykloje ar universitete – tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Kaip sodininkas, iš mažos sėklos augindamas medį, rūpinasi ūgliu, sudaro tinkamas sąlygas vystytis, apgaubia meile, taip ir mokytojas, mokykla, tėvai padeda vaikui gyvenime atrasti save.

Švietimas – savirealizacijos kelionė. Holistinio švietimo skleidėjai tvirtina, kad būtina ne tik lavinti protą, bet ir ugdyti širdį, mokyti naudotis rankomis, skatinti kūrybingumą ir lavinti vaizduotę. Deja, šiandien šio mokymo sekėjų pasaulyje yra vos keli procentai. Dalydamiesi savo patirtimi, jie tikisi kelti žmonių sąmoningumą, uždegti ugdytojus meile vaikams ir savo darbui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Negalime norėti, kad mūsų mokslo rodikliai prilygtų didesnių ir turtingesnių šalių rezultatams, tačiau nereikia ir savęs nuvertinti. Labiau padėtų realių galimybių įvertinimas ir sprendimas, kaip tai geriausiai išnaudoti.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Lietuvos mokslo padėtį ir vertinimą pasaulyje „Veidas“ kalbasi su Lietuvos mokslo premijos laureatu, apdovanotu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Biologijos, chemijos ir geomokslų skryriaus pirmininku prof. habil. dr. Vytautu Basiu. Biomedicinos mokslų daktaro moksliniai interesai – ankstyva paveldimų ligų diagnostika, naujagimių medžiagų apykaitos sutrikimai ir perinatalinės hipoksijos reabilitacija.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos mokslo padėtį: ar mes atsiliekame, ar tik per daug save nuvertiname?

V.B.: Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsime. Jei lyginsimės su Kembridžu, Oksfordu ar kitais žymiausiais universitetais ir moksliniais centrais, žinoma, tokio lygio institucijų Lietuvoje neturime. Tačiau jei lyginsimės su įprastesnėmis Rytų ar net Vakarų Europos mokslo institucijomis, pamatysime, kad esame gana normalaus lygio. Yra tokių sričių, kuriose esame žemiau, bet yra tokių, kuriose įtaikome į Europos vidurkį. Sakykime, jei kalbėtume apie taikomuosius tyrimus, pavyzdžiui, organų transplantaciją, tai Lietuva juk negali būti organų transplantacijos aukštumoje vien dėl to, kad esame vos trijų milijonų gyventojų šalis. Su tiek gyventojų negali turėti tiek donorų, kiek turi kitos šalys, kuriose gyvena 30 mln. žmonių ar daugiau. Kita vertus, jei lygintume santykį, atrodytume normaliai.

VEIDAS: ES dažniausiai į mokslą daugiau investuoja verslas, o Lietuvoje didžioji dalis lėšų gaunama iš valstybės. Ar tokia finansavimo schema nėra ydinga?

V.B.: Prieš porą metų lankiausi Leipcigo kamieninių ląstelių centre Vokietijoje. Jie kamieninių ląstelių tyrimams iš tokių organizacijų kaip mūsų Lietuvos mokslo taryba gauna valstybinių pinigų, taip pat lėšų gauna iš Saksonijos žemės ir Van Hofferio instituto, siejančio mokslą ir verslą. Taigi apskritai yra net trys skirtingi fondai. Pavyzdžiui, JAV yra Nacionalinis sveikatos tyrimų institutas. Pažiūrėkime, kiek Billas Gatesas, verslo atstovas, duoda pinigų šiam institutui. Taigi turime realiai vertinti savo galimybes ir ką galime su jomis pasiekti.

VEIDAS: Inovatyviausiose šalyse, tokiose kaip JAV, Japonija, Pietų Korėja, didžioji dalis lėšų skiriama taikomųjų mokslų tyrimams, o Lietuvoje – atvirkščiai. Kodėl ir ką tai mums reiškia?

V.B.: Tai lemia ir tradicija. Lietuvoje dauguma institucijų buvo moksliniai tyrimų institutai, kurie vėliau virto universitetiniais institutais. Kadangi su pramone glaudaus ryšio nebuvo, jie daugiau orientavosi į fundamentinių mokslų tyrimus. Vis dėlto kai kurie moksliniai institutai nuo pradžių buvo labiau taikomieji. Pavyzdžiui, buvo toks Taikomosios enzimologijos institutas, iš kurio kilo biotechnologijų įmonė „Thermo Fisher Scientific“, ir tokias tradicijas išlaikė. Tokiose srityse kaip chemija biotechnologijos tyrimai yra labiau fundamentiniai, bet daugiau su gyvenimu susijusių mokslų, sakykime, medicinos, institutai natūraliai vykdo labiau taikomuosius darbus.

Paminėčiau, kad vis per daug nukrypstame tai į vieną, tai į kitą pusę. Fundamentiniams mokslams tampa šiek tiek sunkiau gauti pinigų tyrimams nei taikomiesiems. Kita vertus, su taikomaisiais mokslais sudėtingiau, nes reikia parodyti produktą ir kažką įdiegti į gyvenimą, o fundamentiniai mokslai kuria teorijas, sklandančias ore. Vis dėlto pažiūrėję į Nobelio premijų skyrimą pastebėsime, kad visos Nobelio premijos įteikiamos po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų, pasirodžius tam tikriems fundamentiniams tyrimams. Atrodytų, blogai, kad mokslai buvo fundamentiniai ir nebuvo pritaikymo, bet štai – po kurio laiko jis atsirado.

Galėtume sakyti, kad mūsų biotechnologai, nagrinėjantys teorinius genų aspektus, atlieka fundamentinio mokslo darbus, bet po kurio laiko jie tikriausiai taps taikomaisiais. Pavyzdžiui, ką tik LMA vyko konferencija, ir vienas joje skaitytų pranešimų buvo „Hidroksimetilcitozino tyrimai priešinės liaukos vėžio tyrimams“,  paremtas prieš septynerius aštuonerius metus lietuvio Skirmanto Kriaučionio atliktu hidroksimetilcitozino tyrimu, kada gilintasi į genetiką. Matome, kad praėjus vos keletui metui teorinį dalyką imame taikyti gyvenime.

Moksle yra tam tikra piramidė. Pačioje viršūnėje – praktiškai pritaikyti, įdiegti darbai. Tačiau iki tol turi būti padaryta labai daug dalykų piramidės apačioje, ir, aišku, didelė dalis sugalvotų dalykų kylant į viršų atkrinta. Pateikčiau tokį pavyzdį: vaisto kūrimas prasideda nuo, tarkime, 20–30 ar net daugiau bandymų sukurti, sintezuoti molekulę, kuri pakeistų kažkokį procesą. Tada iš tų kelių dešimčių lieka vienas–trys variantai, kada jau atliekami klinikiniai tyrimai. Iš jų lieka vienas, kuris ir imamas taikyti praktikoje (arba nelieka nė vieno). Vis dėlto, kad atsirastų pritaikymas, pirmiausia tai turi atsirasti fundamentiniuose darbuose.

VEIDAS: Vadinasi, fundamentiniai mokslai turi tendenciją anksčiau ar vėliau tapti taikomaisiais?

V.B.: Taip, jeigu tik tinkamai organizuojami, ateityje jie turėtų būti pritaikyti praktikoje. Žinoma, čia daug kas priklauso nuo fundamentinių tyrimų specifikos. Kai kurie yra grynai teoriniai, tad juos sunku pritaikyti, bet, jei tai rimti darbai, tai dažniausiai jie, jų elementai vis vien atsidurs gyvenime.

Pavyzdžiui, turime Gamtos tyrimų centrą, ir viena ten nagrinėjamų sričių, kurios atstovas yra mūsų Lietuvos mokslų akademijos narys prof. Gediminas Valkiūnas, yra parazitų paplitimas paukščiuose. Pasiklausai – atrodo gana keista, bet tai privedė prie įdomių dalykų. Pavyzdžiui, maliarijos paplitimas gali būti susijęs ir su tuo, kad ją gali pernešti paukščiai, ir visi atitinkami procesai, vykstantys paukščiuose, gali turėti įtakos ir Lietuvai, nes mūsų paukščiai skrenda į pietus ir grįžta atgal į Lietuvą. Vadinasi, G.Valkiūno tyrinėjimai, nagrinėjantys patogenų perėjimą iš laukinės gamtos į žmonių populiaciją, reikšmingi. Tai atrodo kaip teoriniai dalykai, bet nežinia, kas nutiktų ateityje, jei tie patogenai pereitų iš laukinės gamtos į žmonių pasaulį. Taigi, čia teoriniai ar taikomieji darbai?

VEIDAS: Taip nutiko su ŽIV, tik ne su paukščiais, o su tam tikra šimpanzių rūšimi?

V.B.: Taip, bet yra ir daugiau pavyzdžių, kad ir Ebola. Apie ją žinojome dar būdami studentai, bet tada ji buvo Afrikoje – kažkur labai toli. Dabar mūsų gyvenimas pasikeitė, žmonijos judrumas išaugo, ir pamatėme, kad Ebola gali labai greitai atkeliauti ir į Lietuvą. Nepamirškime, kad galimi perėjimai nuo teorijos iki praktikos šiandien gali atrodyti vienaip, o po keleto metų – visai kitaip.

Mokslas irgi neabejotinai globalėja. Pernai į LMA konferenciją suvažiavo į tai besigilinantys mokslininkai iš viso pasaulio. Dabar tikrai nėra taip, kad tyrimai vyktų tik vienoje laboratorijoje ir būtų uždari, – didžioji dalis mūsų mokslininkų bendradarbiauja su užsieniu. Tik taip gali vystytis šiuolaikinis mokslas, specialistai bręsta tik mokydamiesi vieni iš kitų. Net sovietmečiu žinių semtis važiuodavome į Maskvą ar Sankt Peterburgą, kur susikirto daugybės mokslininkų bendradarbiavimas. Dabar tai pasikeitė Vakarų kryptimi. Tiesa, dalis žmonių išvažiuoja ir negrįžta, daugiausia dėl materialinių dalykų. Grįžta vienetai, jie pradeda eiti laboratorijų, tyrimų centrų vadovų pareigas, kurių atlyginimas jau yra padorus. Kita vertus, kai pasišneku su mokslininkais Vokietijoje, Šveicarijoje ar dar kur nors, tai jie irgi sako, kad iš ten daug gabiausių taip pat išvažiuoja.

Nepamirškime, kad mokslo rezultatai, ne tik mokslinių, bet ir paprastų žurnalų straipsniai visur stebimi. Kartais tai, ką darome Lietuvoje, pasičiumpa ir patys greitai ima plėtoti, o kartais tą mokslininką, turintį idėjų, kviečia dirbti.

VEIDAS: O kokių sričių Lietuvos mokslininkai labiausiai pripažįstami?

V.B.: Jei kalbėtume apie gyvybės mokslų fundamentinius tyrimus, tai labiausiai vertinami biotechnologai, kurie aktyviai dirba tarptautiniuose projektuose, jų darbai yra tokios pačios kokybės kaip ir užsienyje. Paminėčiau Sauliaus Klimašausko, Kęstučio Sasnauko aš Virginijaus Šikšnio tyrimus. Jie dirba su Oksfordu, Kembridžu, turi tarptautinių projektų ir yra puikiai žinomi. Taikomųjų mokslų, pirmiausia medicinos, reikalai kitokie. Užsienyje daugiau žinomi tie taikomieji medicinos darbai, kurie susiję su naujai iškilusiomis mokslo kryptimis, pavyzdžiui, genomika, proteomika. Šių sričių mokslininkams lengviau publikuoti straipsnius geruose žurnaluose ir jie yra geriau žinomi.

Mokslininkų žinomumą nusakome pagal tai, kiek jų straipsnių patenka į bibliografinę „Thompson ISI“ duomenų bazę. Koks nors „Nature“ žurnalas turi didžiulį cituojamumo indeksą ir paskelbus straipsnį jame mokslininko pasaulinis žinomumas greitai padidėja. Vis dėlto „Nature“ nespausdina visų mokslo krypčių straipsnių ir net puikūs medicinos srities straipsniai apie širdies chirurgiją ten nepasirodys. Nutinka, kad kardiochirurgai yra puikiai žinomi savo srityje, bet ne itin žinomi tarp pasaulio mokslininkų. Neįsivaizduoju, kokios operacijos reikėtų, kad šiame žurnale apie tai būtų išspausdintas straipsnis.

Antra vertus, jei kaip mūsų mokslininkas Limas Kupčinskas tyrinėjate žarnyno florą sergant žarnyno uždegiminėmis ligomis ir į tyrimus įvedate genetinius faktorius,  kadangi tai jau yra molekulinio lygio tyrimai, galėtumėte išspausdinti straipsnį tokiame žurnale, tapti žymus ir turėti gerą citavimo indeksą pasaulinio mastu. Laimė dažnai priklauso nuo to, kokioje srityje darbuojatės. Nors ir vienų, ir kitų pripažinimas savaip didelis: sakykime, jei pasaulinis širdies chirurgijos kongresas rengiamas Vilniuje, tai aišku, kad mūsų kardiochirurgai pasaulyje yra vertinami, nors pažiūrėjus į jų ir mūsų biotechnologų cituojamumo indeksus skirtumas būtų didžiulis.

Kaip matome, yra daugybė niuansų, ir tyrimų kokybė ne visada būna tokia svarbi, kiek bangos ir tendencijos moksle. Pavyzdžiui, dėl minėto S.Kriaučionio molekulinės genetikos darbo daug tikimasi pasiekti genetikos srityje, nes atrandami tam tikri procesai, leidžiantys geriau suvokti tam tikrus ląstelinio, molekulinio lygio pokyčių dėsningumus. Kita vertus, jei būčiau padaręs unikalią operaciją dėl kokios širdies ydos (fantastika – vaikas išgyvena, na, bet kiek tokių vaikų būtų?), vertinant žmogaus gyvybės aspektu tai būtų didelis pasiekimas, bet vertinant globaliai – tokios problemos išsprendimas nėra reikšmingas laimėjimas.

Pavyzdžiui, šiemet du tyrėjai pretendavo tapti LMA nariais. Vienas jų dirba su bioinformatika (kitaip tariant, kompiuteriais modeliuojami molekulinio lygio procesai, baltymų sintezė ir t.t.) ir jo cituojamumo indeksas yra ypač didelis. Kitas pretendentas atliko tyrimus apie vabzdžius, tyrinėjo gintaro inkliuzus ir lygino su kituose žemynuose randamais vabzdžiais. Matome, kad jų cituojamumo indeksai labai skirtingi, bet ir vienas, ir kitas savo srityje žinomi pasauliniu mastu.

VEIDAS: Gal galėtumėte paminėti dar daugiau mokslo žvaigždžių iš jūsų vadovaujamo skyriaus kuruojamų sričių?

V.B.: Minėjau G.Valkiūną. S.Klimašauskas yra molekulinės biologijos žvaigždė, taip pat LKupčinskas, kuris užsiima genomikos reikalais ir tyrinėja genomo pokyčius sergant tam tikromis ligomis.

VEIDAS: O kokia geomokslų padėtis?

V.B.: Kur kas sudėtingesnė. Tai yra mūsų Lietuvos žemės mokslai. Didžioji dalis jų tiria mūsų vandenis, iškasenas, energetiką, šiek tiek plačiau ir klimatą. Tai labai lokalus mokslas. Mūsų mokslininkai puikūs, bet kiek mumis gali būti domimasi? Jiems ypač sudėtinga tapti tarptautinio masto mokslininkais, nors mums jų darbai gali būti tikrai reikšmingi.

VEIDAS: Priėjome prie mokslo lokalumo klausimo. Ar gerai suprantu, kad dalis mokslinių tyrimų, nors ir yra įdomūs, svarbūs, neišeina už Lietuvos ribų, nes paprasčiausiai nėra išverčiami ar nepadaromas kitas techninis ar vadybinis darbas?

V.B.: Mokslo lokalumas iš tiesų yra didelė problema – dėl įvairių priežasčių. Kad ir dėl dalies mūsų mokslo ar politikos atstovų požiūrio į mūsų vietinius mokslo žurnalus. Esą jei moksliniai straipsniai spausdinami tik vietiniuose mokslo žurnaluose, darbai mažai ko verti.

Čia ir pasimato didžioji problema: atradau kokio nors upelio tekėjimo aspektą, kažkokius svarbius to ypatumus, kas tam tikram regionui gali padaryti kur kas didesnę įtaką nei atrastas DNR sekos pokytis, bet tarptautiniame žurnale to paprasčiausiai niekas nespausdins. Manau, reikėtų daugiau balanso ir turėtų būti labiau atsižvelgiama į tai, kad mūsų kraštui svarbūs darbai – gal ir mažai cituojami – būtų tinkamai įvertinti. Tai turėtų būti daroma pagal kitokius principus.

O mokslininkai stengiasi publikuoti savo straipsnius tarptautiniuose žurnaluose, bet ne visada pavyksta. Vis dėlto pritarčiau, kad šiam reikalui reikėtų skirti daugiau dėmesio. Kita vertus, visuose mokslo institutų vertinimuose už tarptautiniuose mokslo žurnaluose spausdintas publikacijas gaunama gana mažai balų, ir taip savotiškai žlugdome savo situaciją. Tiesiog trūksta adekvataus šio aspekto vertinimo, o juk nuo gautų balų priklauso dalyvavimas projektuose, tai svarbu norint jų gauti ir pan.

VEIDAS: Pažiūrėjus į Europos patentų tarnybai pateiktas paraiškas matyti, kad lietuviai labai atsilieka. Kodėl taip yra?

V.B.: Tradicijos, požiūris į patentavimo reikšmę, gal kažkuria dalimi suveikia ir finansinis aspektas (už tai yra imamas tam tikras mokestis). Taip pat vertinant mokslinį indėlį patentai buvo ne visai teisingai traktuojami, tad nebuvo didesnės motyvacijos kažką patentuoti. Kiekvienas institutas metų pabaigoje aprašo savo nuveiktus darbus, produkciją. Kitaip tariant, jų straipsniai „Thompson ISI“ gauna tiek balų, kažkoks produktas – tiek, kitas – tiek. Taigi sakyčiau, kad gal kažkurį laiką patentams nebuvo teikiama tiek balų, kad vertėtų dėl jų stengtis. Tai paprasčiausiai yra veiklos vertinimo politikos yda. Vis dėlto, mano nuomone, kuo toliau, tuo labiau šitai imama vertinti.

VEIDAS: Iš šio pokalbio atrodo, kad mūsų mokslininkų tyrimai dažnai nenusileidžia kokybe, bet mums dažnai pritrūksta vadybinių, netgi rinkodarinių sprendimų garsinant mūsų mokslą. Ar galima tai konstatuoti?

V.B.: Neabejoju, kad taip ir yra. Tai vaidina nemažą vaidmenį.

Daugybė rodiklių, vertinančių Lietuvos mokslo padėtį ES šalių kontekste, nedžiugina. Mūsų mokslo kuriama vertė vis dar maža.

Vaiva Sapetkaitė

Ne paslaptis, kad, nepaisant pagyrų ir didėjančių investicijų, mūsų mokslas vis dar nesukuria tokios vertės, kokios iš jo tikimasi. O šalis norėtų prisistatyti kaip ateities inovacijų ir aukštųjų technologijų valstybė. Lietuvos ekonomikos garvežiais, kuriančiais didžiausią pridėtinę vertę, įdarbinančiais daugiausiai darbuotojų ir daugiausiai eksportuojančiais prekių bei paslaugų, išlieka gamintojai ir paslaugų teikėjai, bet ne kūrėjai.

Tiesa, per pastaruosius metus padaryta pažanga. Europos inovacijų sąjungos švieslentėje (2014 m.), atsižvelgiančioje į 25 kriterijus, susijusius su moksliniais tyrimais ir inovacijomis, per pastaruosius porą metų pakilome per keletą pozicijų ir iš kuklių (menkų) novatorių tapome nuosaikiais (vidutiniais). Vis dėlto per šią ribą vos vos persiritome. Nors ir galime džiaugtis nauju pavadinimu, nuosaikių inovatorių grupėje esame silpniausi. Deja, stipriai atsiliekame ne tik nuo lyderių (Švedijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos), bet ir nuo ES šalių vidurkio. Aišku, guodžia tai, kad savo regione atrodome neblogai: pasirodome geriau nei kaimynai latviai ir lenkai, nors save puikiai kaip technologijų šalį pozicionuojanti „e-stonia“ (t.y. Estija) mus iš tikrųjų praauga visa galva.

Be to, kaip teigiama Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) parengtoje 2014 m. Lietuvos mokslo būklės apžvalgoje, nors „švieslentėje“ pagal skiriamus išteklius ir vykdomas inovacines veiklas Lietuva po truputį artėja prie ES vidurkio, tačiau pagal ekonominį inovacijų poveikį užima paskutinę vietą tarp visų ES šalių narių. Paprastai tariant, bent kol kas investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) mums duoda mažai grąžos.

O naujausiame Pasaulio inovacijų indekso reitinge tarp 143 vertintų valstybių esame 39-oje vietoje, „apsupti“ Saudo Arabijos ir Mauricijaus. Pagal šį reitingą gerokai atsiliekame nuo kitų Baltijos valstybių: Estija yra 24-oje, o Latvija – 34-oje vietoje.

„Jei žiūrėsime per mokslui imlių verslų, per mokslu grįstų inovacijų prizmę, Lietuva tikrai atsilieka. Realiai technologinių krypčių turime nedaug, ypač tų, kuriose vyktų tikras mokslo ir verslo bendradarbiavimas. Aišku, jei klausime, ar esame beviltiški, ar ne, tai tikrai ne“, – padėtį apibendrina asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius Edgaras Leichteris.

Žinoma, dūmų be ugnies nebūna. „Bent nebandome dirbtinai pagerinti rodiklių, priešingai nei, pavyzdžiui, estai, kurie daug dirba dėl įvaizdžio, dėl to, kad būtų pirmi, dėl pasirodymo. Atsimenu tokį atvejį: Lietuvoje turėjome kad ir nedidelį, bet tikrai stiprų biotechnologijų sektorių. Estai sugalvojo, kad irgi nori būti biotechnologijų šalimi, užkūrė daug nedidelių biotechnologijų įmonėlių ir pasiskelbė, kad štai Estijoje jų daugiau. Taip, daugiau, bet kokio jos lygio ir kokios realios technologijos po tuo slypi?“ – pateikia pavyzdį E.Leichteris.

Pabrėžtina, kad „kietųjų“, tai yra technologinių, inovacijų padėtis nėra džiuginanti. Jas sukurti užtrunka ilgiau, kainuoja brangiau, na, o kad tai sėkmingai prigytų praktikoje, reikalingas realus mokslo ir verslo atstovų bendradarbiavimas (bent jau kad mokslas žinotų, ko reikia verslui). Deja, šito vis dar neišmokstame. Antra vertus, esame puikiai įvaldę „minkštąsias“ vadybines, organizacines inovacijas, pavyzdžiui, rinkodaros ir prekybos srityje. Šitai gerai matoma bankų, telekomunikacijų, informacinių technologijų ir kituose sektoriuose.

Nors Lietuvos MTEP skiriamos lėšos išaugo (nuo 803 mln. Lt 2007 m. iki 1,147 mlrd. Lt 2013 m.), to efektyvumas išlieka mažas. Šios mūsų išlaidos išlieka dar maždaug dukart mažesnės nei ES šalių vidurkis, bet esame išsikėlę nacionalinį strateginį tikslą iki 2020 m. jas gerokai padidinti. 2013 m. Lietuvos išlaidos MTEP sudarė 0,95 proc., o 2020 m. jau tikimasi skirti 1,9 proc. BVP. Gal tada situacija pagerės, nes dabar, lygindamiesi su ES šalių vidurkiu, daug kur stipriai atsiliekame, ypač tai susiję su šalies patentine veikla ir iš licencijų bei patentų gaunamomis pajamomis iš užsienio. Čia judėjimas labai menkas.

Taip pat buksuojame tokiose svarbiose srityse, kaip naujų inovacijų pardavimo apimtys ar žinioms imlių paslaugų eksportas. Na, o didžiausias mūsų turtas, dėl kurio galime didžiuotis viršijantys ES šalių vidurkį, yra išsilavinę žmonės (dėl vidurinį išsilavinimą turinčio 20–24 metų jaunimo ir 30–34 metų aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių procento).

Vis dėlto dėl norinčiųjų studijuoti doktorantūrą Lietuvoje padėtis kur kas prastesnė – čia vėlgi gana stipriai atsiliekame nuo ES vidurkio. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų jaunimas mažiau nei kitose šalyse nori siekti mokslų daktaro vardo, – tai veikiau sufleruoja, jog mūsų jaunuoliai ne itin nori tai daryti Lietuvoje.

Kita vertus, ne mūsų vienų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros situacija nėra tokia, kokios norėtume. Tai daugiau ar mažiau būdinga visai ES. Nors esame įpratę vytis kitas ES šalis, pati ES turi pasitempti. Kompetencijų atžvilgiu Europos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų centrai neabejotinai konkurencingi, o dažnai ir pirmauja, bet tai nekeičia to, kad jų komercinės naudos potencialas stipriai atsilieka nuo JAV, Japonijos, Pietų Korėjos bei kitų inovatyviausiomis laikomų valstybių. Šis reiškinys netgi turi pavadinimą – Europos paradoksas.

Tarp svarbiausių to priežasčių – menkesnė orientacija į praktinį pritaikymą ir didelis materialiųjų bei žmogiškųjų išteklių išskaidymas. Žinoma, stengiamasi tokią padėtį taisyti: tikimasi, kad ją pagerins Europos mokslinių tyrimų erdvės sukūrimas, o įvairių inovatyvių verslų (startuolių) kūrimasis, verslo ir mokslo bei mokslo ir studijų institucijų tarpusavio bendradarbiavimo didinimas atsidūrė tarp strateginių ES tikslų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kokybiškas švietimas ir inovatyvus mokslas – taip trumpai galima apibūdinti naujojo ES paramos laikotarpio 2014–2020 m. prioritetus švietimo ir mokslo srityje. Visai sistemai teks 3,2 mlrd. Lt investicijų.

Vaida Stasiulionytė

„Iki šiol ES investicijas Lietuva kreipė į infrastruktūros gerinimą. Renovuotos mokyklos, sukurti ir pažangiausia įranga aprūpinti nauji profesinio praktinio mokymo centrai bei nauji mokslo tyrimų kompleksai. Dabar daugiau investuosime į žmonių tobulėjimą ir naujos infrastruktūros įveiklinimą“, – sako švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis.

Sritis, kurioms naujuoju laikotarpiu turi būti skiriamas didžiausias dėmesys, apibrėžia 12 ES investicijų veiksmų programos prioritetų. Du iš jų administruos Švietimo ir mokslo ministerija: „Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų (MTEP) skatinimas“ ir „Visuomenės švietimas ir žmogiškųjų išteklių potencialo didinimas“.

Ūkio pažangos variklis – inovacijas kuriantis mokslas

Moksle didžiausias dėmesys bus kreipiamas į aktyvesnį turimos ir naujai kuriamos mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų infrastruktūros panaudojimą bei integraciją į europines mokslo infrastruktūras, į tikslinius mokslinius tyrimus, taip pat į žinių komercinimo ir technologijų pardavimo skatinimą. Numatoma skatinti inovatyvių įmonių kūrimąsi mokslo ir studijų institucijose, remti bendrus mokslo ir verslo projektus, kuriančius verslui reikalingas inovacijas bei technologijas.

„Per artimiausius šešerius metus viešosios mokslinių tyrimų ir inovacijų infrastruktūros finansavimui numatyta skirti ne daugiau kaip 20 proc. visų šio prioriteto ES lėšų. O didžioji lėšų dalis nukreipiama į spartesnį žinių perdavimą ir mokslinių tyrimų rezultatų pavertimą ekonomine nauda, į jau turimos infrastruktūros panaudojimo efektyvumo didinimą. Didžiausios investicijos numatomos ten, kur sėkminga sektoriaus plėtra sudarys prielaidas ir kitų ar naujų sektorių augimui“, –  sako D.Pavalkis.

Lietuva Sumaniosios specializacijos strategijoje yra įvardijusi šešias sritis, kuriose panaudojus ES fondų lėšas būtų galima tikėtis pasiekti reikšmingą proveržį.

Aukštosios ir profesinės mokyklos skatinamos įsileisti suaugusiuosius

ES lėšos bus naudojamos studijų kokybei gerinti. Studijų programos bus stambinamos, į jų atnaujinimą ir specialistų rengimą bus įtraukiami socialiniai partneriai, studentai daugiau laiko praleis praktikuodamiesi.

D.Pavalkis pabrėžia, kad tarp kriterijų skiriant ES paramą aukštosioms mokykloms bus ir kokybės kartelė: bus žiūrima, ar aukštoji mokykla taiko minimalų stojamąjį balą, ar yra pasirašiusi sutartį su ministerija, ar dalyvauja Europos Komisijos iniciatyva vykdomoje naujoje reitingavimo sistemoje „U-Multirank“.

Aukštųjų ir profesinių mokyklų bazes tikimasi labiau nei iki šiol panaudoti neformaliajam suaugusiųjų švietimui. Bus parengta ir įgyvendinta sistema, leisianti profesinės karjeros metu įgytas patirtis pripažinti kaip studijų ar mokymo programos dalį.

Iki šiol finansavimo negavę profesinio mokymo centrai sulauks paramos moderniai praktinio mokymo įrangai įsigyti. Toliau bus tęsiamas profesijos mokytojų kvalifikacijos tobulinimas pažangiausiose verslo įmonėse, stiprinama profesinio mokymo ir bendrojo ugdymo integracija.

ES parama mokyklų pažangai

Naujo ES paramos laikotarpio lėšos bus nukreiptos švietimo sistemos naujovėms, kurių tikslas – aukštesni mokinių pasiekimai, įgyvendinti.

Mokytojų ir mokinių patogumui didės elektroninių ugdymo priemonių įvairovė. Bus kuriamos ir naujos mokyklos: ES lėšomis planuojama esamose mokyklų bazėse įsteigti bent dešimt mokyklų, kurios specializuotųsi matematikos, gamtos mokslų, informacinių technologijų ir inžinerinio ugdymo kryptyje. Pirmoji tokia mokykla – KTU inžinerijos licėjus – duris atvėrė šį rugsėjį.

Naujomis gamtos ir tiksliųjų mokslų mokymosi priemonėmis bus aprūpinta ir 600 pradinių mokyklų bei progimnazijų. Gimnazijos naujų gamtos ir technologijų mokslo priemonių gavo per ankstesnį ES paramos laikotarpį.

Numatoma tęsti ir plėsti mokyklų pažangos projektų finansavimą. Šiemet startavo bandomasis mokyklų pažangos konkursas, skirtas konkrečių mokyklų veiklai tobulinti. „Siekdami pagerinti visų mokyklų ugdymo kokybę, turime joms teikti labai konkrečią pagalbą. Mokyklos jau turi galimybę pačios įvertinti savo veiklos stipriąsias ir silpnąsias puses, mokiniams atliekant standartizuotus testus. Jų rezultatai leidžia kiekvienai mokyklai matyti savo darbo rezultatus, palyginti su kitomis rajono ar šalies mokyklomis ir parengti veiklos tobulinimo planą. Jo įgyvendinimas – kursai, stažuotės, metodinė pagalba mokytojams, ugdymo priemonės – bus finansuojami ES lėšomis“, – sako ministras.

PR

JAV leidinys „Newsweek“ susirūpino, kad amerikiečių mokinių pasiekimai panašūs į Lietuvos, kurią pagal kai kuriuos ES šveitimo kriterijus, beje, aplenkė Rumunija, Bulgarija ir dar beveik 20 šalių. Tačiau esama sričių, kuriose Lietuva pirmauja ir gali diktuoti madas.

Gabija Sabaliauskaitė

Matuodami Lietuvos švietimo vietą Europoje, galime pasigirti kone vieninteliais dalyvavimo švietimo sistemoje rodikliais – aukštąjį išsilavinimą turinčių 30–34 metų amžiaus gyventojų dalimi, pagal kurią mus lenkia nebent Airija ir Liuksemburgas. Vis dėlto daugelio kitų rodiklių reikšmės turnyrinėje 28 ES šalių lentelėje rikiuojasi ne mūsų naudai, o silpnuosius Lietuvos švietimo simptomus lapkritį pastebėjo ir Europos Komisija (EK).

Pavyzdžiui, esame treti ES pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalį, bet nė vienas iš to aukštojo išsilavinimo kalvių – universitetų nepakliūva į pasaulio geriausių universitetų 500-uką.

„Jei nė vienas jūsų universitetas nepatenka tarp 500 geriausių pasaulio universitetų, vadinasi, turite problemų ir neturite nė vieno lyderio“, – interviu „Veidui“ Lietuvos aukštojo mokslo padėtį po naujausio pasaulio universitetų reitingo paskelbimo keliais žodžiais apibūdino Italijos Turino universiteto (šiame reitinge užimančio 394 vietą) profesorius Enrico Colombatto.

Žinoma, sunku lygintis su universitetais lyderiais, kurių biudžetas prilygsta visam Lietuvos aukštajam mokslui ar švietimui skiriamoms lėšoms, ką jau kalbėti apie senas istorines jų tradicijas, bet tiesa ir ta, kad su Lietuva dydžiu ar panašia istorine patirtimi palyginamų šalių universitetai pakliūva tarp pirmų 400 geriausių aukštųjų mokyklų.

Pavyzdžiui, naujausiame pranešime apie švietimo būklę ES šalyse „Education and Training Monitor 20114“ Lietuva buvo ketvirta šalis, 2008–2012 m. labiausiai padidinusi investicijas į aukštąjį mokslą. Kita vertus, toje pačioje apžvalgoje Lietuva minima ir tarp penkių ES šalių, kuriose kainos už studijas yra didžiausios.

Neatitikimų matuojant pagrindinius rodiklius galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, teigiama statistika rodo, kad Lietuvoje tik maža dalis jaunuolių anksti palieka švietimo sistemą, bet ir labai maža dalis jų išsilavinimą įgyja profesinėse mokyklos (ne, Europa nelaiko šių mokyklų „profkėmis“, o šimtaprocentinis aukštasis išsilavinimas nėra geriausias kokybės matas).

Apibendrinant pagrindinius apžvelgiamus rodiklius galima sakyti, kad vienur pirmaujame kitų rodiklių sąskaita arba pasižymime gerais kiekybiniais rodikliais, bet kai ateina metas pamatuoti jų turinį – atsiliekame arba esame vidutinės lygos žaidėjai pagal užsibrėžtų tikslų rezultatus.

„Duomenys varijuoja skirtingai, neretai bandoma juos įvairiai interpretuoti, bet, mano nuomone, švietimo padėtis yra apgailėtina, ir matau ne itin daug prošvaisčių“, – paklaustas apie Lietuvos švietimo vietą, užimamą Europoje, svarsto vadovėlių autorius, leidyklos „Baltos lankos“ savininkas dr. Saulius Žukas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Aukštųjų technologijų srityje Lietuva turi kuo didžiuotis. Neginčijama mūsų mokslo vizitinė kortelė – lazeriai. Kaip mums tai pavyko ir ar galime tai pakartoti kitose aukštųjų technologijų šakose?

Vaiva Sapetkaitė

Lietuva noriai prisistato kaip inovacijų, aukštųjų technologijų šalis. Esą šis kelias nedidelei, daug gamtinių išteklių neturinčiai valstybei – pats geriausias. Vis dėlto ar turime tam pakankamai parako, o jei taip, tai kokiomis strategijomis būtų protingiausia vadovautis? Apie tai „Veidas“ kalbasi su pasaulyje lyderiaujančios lazerių gamybos įmonės „Ekspla“ vadovu Kęstučiu Jasiūnu.

VEIDAS: Nuolat girdime, kad turime vytis kitus, o štai lazerių srityje esame tarp pirmūnų. Kaip mums tai pavyko ir ar galėtume tą patį pakartoti kitose srityse?

K.J.: Lietuva yra lyderė globaliu mastu ne vien lazerių srityje. Yra pirmaujančių ir maisto, ir baldų pramonės įmonių.

Taip, Lietuvoje nėra tokių gigantų kaip „General Electric“, „Nokia“ ar IBM, tačiau, nors ir įsivaizduojame, kad lyderiai yra gigantai, taip nėra. Jie nėra lankstūs, savo prekės ženklą lyderiaujantį padaro per masto ekonomiją. Kaip gigantai gauna naujų dalykų? Jie nusiperka tuos mažiukus, kurie per savo lankstumą, gebėjimą inovatyviau pažiūrėti į problemas savo siauroje srityje tampa lyderiais. Taip, didieji susirenka daugiau pinigų, bet mažieji sukuria naujas technologijas. Pažanga bus pasiekta tik per juos.

O jei kalbame apie lazerius, tai reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje atsirado reikiami žmonės. Kai esi mažiukas ir ant pečių neturi didelių įsipareigojimų, gali labiau rizikuoti. Mums pasisekė – sutikome reikiamą žmogų, kuris mumis patikėjo, nupirko vieną, kitą, trečią lazerį, ir taip įsivažiavome. Taip pat pasisekė, kad iš sovietinių laikų liko tam tikra technologija. Nors ją ir reikėjo pritaikyti, bet ji jau buvo.

Žinoma, neatsikėlėme vieną rytą ir nepasakėme, kad darysime lazerius. Vilnius buvo vienas stipresnių kvantinės elektronikos ir lazerių centrų Sovietų Sąjungoje. Buvo paklotas gana geras pagrindas. Vis dėlto pagrindų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, elektronikos, puslaidininkių pramonėje.

Elektronikos srityje vyko ir su karinėmis technologijomis susijusių darbų, Vilniuje buvo gamyklų, gamintos net juodosios lėktuvų dėžės… Tiesiog neatsirado išdrįsusiųjų ką nors daryti, o gal kam ir aplinkybės nebuvo palankios.

Galų gale nemažai ko yra. Tiesiog jie mažiau išsiplėtoję, mažiau girdimi. Sakykime, yra tokia įmonė, jau dvidešimt metų JAV pardavinėjanti moduliukus – unikalų dalyką, bet ji daugiau neinvestuoja, nesiplečia ir sėdi tik prie tos vienos technologijos.

VEIDAS: Sakoma, kad Lietuvoje mokslas dažnai plėtojamas dėl mokslo, o jo pritaikomumas – mažas. Kodėl mūsų padėtis kitokia nei, tarkime, JAV?

K.J.: Tai viso pasaulio problema. Save tikrais mokslininkais laikantys tyrėjai taip elgiasi visur ir nori, kad „mokslas darytų mokslą“. Tiesiog JAV sistema sukonstruota taip, kad paramą gauna norintieji daryti konkrečius dalykus, pasinaudodami pirmųjų idėjomis. Lietuvoje to balanso nėra.

Vienas profesorius Amerikoje man kažkada pasakė: „Ar žinai, kas yra amerikietiška svajonė? Esu mokslininkas, profesorius, bet sukūriau kažką unikalaus, įsteigiau startuolį, išplėtojau jį, pardaviau ir nusipirku ferarį. Likau profesoriumi, noriu ir galiu užsiimti mokslu, bet turiu ferarį.“ Esu įsitikinęs, kad kuo daugiau Lietuvoje atsirastų tokių profesorių, tuo geriau gyventume.

Vokietijoje yra netgi atskiri abiejų krypčių tyrimų institutai. Yra Maxo Plancko tyrimų institutų sistema, ten visi rengiasi gauti Nobelio premijas ir dirba tik dėl šio tikslo, ir yra Franko Hofferio institutų sistema, kurios mokslininkai gilinasi, kaip pritaikyti vienas ar kitas idėjas konkretiems sprendimams gauti. Kitaip tariant, Vokietijoje yra dvi sistemos, gaunančios valstybės finansavimą ir nekonkuruojančios projektais, o Lietuvoje abi kryptys tarpusavyje konkuruoja. Be to, žinoma, garbus mokslininkas, turintis daug vertinamų straipsnių, tas, kurį universitetai kviečia skaityti paskaitų, gauna daugiau pinigų, o tas, kuris konstruoja unikalų varikliuką, bet straipsnių nerašo, dažniausiai negauna ir projektų.

VEIDAS: Kaip įmanoma subalansuoti teoriją ir praktiką, kaip priartinti mokslą prie realaus gyvenimo poreikių?

K.J.: Tai išeina natūraliai. Didieji mokslininkai rašo publikacijas, konferencijose skaito pranešimus, na, o mūsų, „Eksplos“, inžinieriai, mokslininkai dalyvauja įvairiose konferencijoje, skaito mokslines publikacijas.

Gaudome tai, ką didieji mokslininkai padaro, tai yra medžiojame idėjas, ir bandome jas pritaikyti. Kartais tai pasiteisina, kartais ne. Kartais apskritai pasirodo, kad koks nors mokslininkas būna tik pafantazavęs. Idėjų gaudymas neretai duoda realios piniginės naudos arba bent sužinome, kad kažkas tuo būdu tikrai nepavyks. Tai irgi gerai: neigiamas rezultatas irgi yra rezultatas.

Taigi įdomius sumanymus reikia gaudyti, bet negalima pamiršti, kad finansavimą gauname iš savo pirkėjų, kai tas idėjas pritaikome praktikoje. Vis dėlto tai nėra taip paprasta. Manau, jei valstybė šioje vietoje patvarkytų finansavimo struktūrą, šiek tiek daugiau paremtų ir tą „kitą“ dalį, būtų ir mokslui naudingiau, ir verslui paprasčiau gauti labiau išplėtotas, labiau patikrintas idėjas, su kuriomis būtų galima drąsiau eiti į rinką.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Didžiausia Lietuvos aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas (VU) kitus metus pradės suformavęs tris naujus valdymo organus. Naujos kadencijos VU senato pirmininkė prof. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė sako, kad išrinkus tarybą ir rektorių VU imsis naujų sprendimų ir darnesnės vadybos. Juk atskiri padaliniai negali tvarkytis bet kaip.

Gabija Sabaliauskaitė

Viso Lietuvos aukštojo mokslo, kurio veidrodis yra VU, irgi negalima palikti savieigai ir tikėtis, kad konkurencinė universitetų kova numarins dalį universitetų, o gerieji iškils. Reikia vadybos, reformų ir sprendimų, kuriais pasirūpintų lyderiai, bet jų, deja, nematome. Nepaisant to, netrukus reikės atsakyti į daug svarbių mokslo ateičiai klausimų: iš kur atsiras studentų, kaip pasiūlyti geras studijas, iš ko rinktis kokybiškus doktorantus?

VEIDAS: Kuo konkurencingas Lietuvos aukštasis mokslas bei universitetai ir ko reikėtų tam konkurencingumui padidinti?

D.A.: Manome, kad iš 23 šalies universitetų Vilniaus universitetas yra konkurencingiausias, – tai studijų, mokslo ir technologijų plėtros lyderis. Mano supratimu, VU – pagrindinis ir didžiausias šalies universitetas – yra ir socialinės bei politinės visuomenės būklės veidrodis. Taigi, palyginti su kitais pasaulio ar Europos universitetas, jis yra tokioje vietoje, kokią užima ir mūsų visuomenė.

Patenkame tarp 4 proc. geriausių pasaulio universitetų – nors ir užimame 500-ąją ar 550-ąją vietą, ji atspindi bendrą Lietuvos padėtį. Pasaulio universitetų reitinguose pirmojo dešimtuko vietose matome JAV ir keletą Didžiosios Britanijos universitetų, o šimtuke yra panašaus dydžio Suomijos, Danijos universitetų. Tačiau, nors dėl panašaus dydžio šias šalis galėtume lyginti su Lietuva, jų ekonominis potencialas ir išsivystymo lygis yra kitoks.

Taigi manau, kad vieta, kurią užimame pasaulio mastu, yra gana autentiška ir atitinka tikrąją padėtį. Išsiveržimas į daug aukštesnes pozicijas prilygtų savotiškam stebuklui ar net pranoktų pačios šalies galimybes, nes bet kokia mokslo ir technologijų plėtra susijusi su finansinėmis galimybėmis.

Kita vertus, visą nepriklausomybės laikotarpį universitetai buvo skatinami vis labiau konkuruoti tarpusavyje. Buvo įsivaizduojama, kad tada reikalingi procesai įvyks natūraliai – gal kažkas išspręs susijungimo klausimus, kokybės netenkinančios aukštosios mokyklos nunyks savaime ir t.t. Tačiau, net jei šis procesas ir išspręstų problemas, jis galėtų užtrukti ir šimtą metų.

Išbandėme šį būdą ir matome, kad savo ribas jis jau pasiekė maksimaliai, bet vis tiek netenkina dabartinių visuomenės poreikių. Problemas reikia spręsti ryžtingiau. Reikia pačių universitetų ir politinių sprendimų, kad studijų programos ir universitetų bendradarbiavimas būtų glaudinamas, ne diferencijuojant, bet sukuriant didesnius centrinius darinius.

VEIDAS: Paminėjote politinės valios poreikį. Kokių sprendimų reikėtų „iš viršaus“, o ką universitetai galėtų padaryti savo jėgomis? Galbūt naudingų rezultatų universitetams stiprinti, studijų kokybei gerinti duos ir konkurencinė kova?

D.A.: Sakyčiau, kad procesas gali vykti savaime, bet tam reikia numatyti visą strategiją. Negalime suskaičiuoti iki dviejų ir laukti, kad kažkuris universitetas kaipmat išnyks. Taip nebus, todėl reikia kompleksinių sprendimų.

Pavyzdžiui, vienas iš būdų yra kelti aukštesnius reikalavimus studijų programų vertinimui. Įvairiuose universitetuose yra dalis vegetuojančių studijų programų, kurios kas trejus metus vis reabilituojamos iš naujo. Keliant joms kuo didesnius kokybės reikalavimus imtų spręstis kai kurie klausimai. Tačiau tam reikia sukurti griežtą, bet nepriklausomą vertinimo mechanizmą.

Dabar, kai vieno universiteto atstovai siunčiami vertinti kitos aukštosios mokyklos studijų programų, jie yra suvokiami kaip konkurencinės institucijos atstovai, kurie neva nori sužlugdyti vertinamą studijų programą. Taip atsiranda savotiškas priešiškumas pačiam vertinimui.

Priemonės turėtų būti kompleksinės. Žinoma, dėl kai kurių dalykų susitarti gali patys universitetai. Nėra jokių kliūčių jiems bendradarbiauti, drauge vykdyti jungtines studijų programas ir pamažu jas perkelti į vieną ar kitą didesnį centrą. Juk dabar, kuriant ir tvirtinant naujas studijų programas, reikia siekti kuo didesnio universalumo, tarpdalykiškumo ir, žinoma, kokybės. Reikia institucijos, kuri įvertintų, kiek kurios krypties studijų programų vykdyti būtų logiška Lietuvai, kiek joje yra aukšto lygio specialistų, kad tokios studijos galėtų funkcionuoti.

Taigi, tai galėtų būti vienas iš sprendimų. Kitaip tariant, reikia strategijos ir planų, o ne palikti tai savaiminei eigai ir tikėtis, kad kažkas kažkada išsispręs.

VEIDAS: Dar pernai buvo svarstomi keli galimi aukštojo mokslo finansavimo modeliai. Kaip manote, ar reikėtų finansavimo pokyčių, o galbūt jie bus neišvengiami netolimoje ateityje, kai studentų skaičius, iš dalies lemiantis finansavimą, dar labiau sumažės?

D.A.: Galima diskutuoti apie dabar veikiantį modelį, kai pinigai eina paskui studentą, galima kalbėti apie visiems taikomą vienodą mokestį, kuris prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam teiginiui, ir, žinoma, apie visiškai nemokamą mokslą, kuriam reikėtų keisti daug elementų universitetuose.

VU, kaip lyderiaujantis universitetas, surenka daugiausiai šimtukininkų, gabių abiturientų, studentų, mokančių už mokslą, dalis yra gana nedidelė, taigi dabar veikiantis modelis VU atrodo gana palankus. Nors mažėjantis abiturientų skaičius, studijų užsienyje galimybės turi įtakos nežymiam stojančiųjų mažėjimui, VU studentų skaičius jau kelerius metus svyruoja apie 20 tūkst. ir beveik nesiskiria. Be to, turime penkias bakalauro studijų programas, kurios pritraukia daugiausiai studentų, unikalių Lietuvoje programų yra ir magistrantūros studijose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į aukštąsias mokyklas priimta 27 tūkst. pirmakursių. Už daugiau nei pusės jų (15 tūkst.) mokslus sumokės valstybė. Kita pusė prašys, kad jų studijas apmokėtų tėvai arba kreditoriai. Ir jie sumokės, nes studijuoti aukštojoje mokykloje gali ir nelaikęs nė vieno valstybinio egzamino.

„Žinoma, tikėjausi įstoti į valstybės finansuojamą vietą, tačiau ne visada nutinka taip, kaip nori, todėl už mokslą mokėsiu. Vis dėlto studijų kaina neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Žinojau, ką noriu mokytis. Kol kas tėvai be didesnio vargo gali mokėti už mano mokslus, be to, jie sutinka, kad pinigai, skirti išsilavinimui, yra gera investicija“, – dėsto būsimasis farmacijos pirmakursis Tomas.

Tomo studijos per metus kainuos beveik 8,5 tūkst. Lt, o po penkerių metų vientisųjų studijų jo diplomas bus vertas daugiau kaip 40 tūkst. Lt. „Bet tada jau turėsiu magistro laipsnį“, – brangiai kainuojančią naudą įvertina Tomas.

Paklaustas, kodėl nenorėjo dvigubai sutaupyti ir rinktis pigesnių socialinių mokslų, jis numoja ranka ir prisipažįsta niekada jais nesidomėjęs. „Mano nuomone, studijuoti vien todėl, kad pigiau, nėra prasmės“ , – nukerta jis.

Tomas, kaip ir dar 12,2 tūkst. studentų, gavusių kvietimus studijuoti šalies aukštosiose mokyklose, sutiko su sąlyga, kad už mokslą turės mokėti. Į valstybės nefinansuojamas vietas universitetuose priimta 7,8 tūkst., kolegijose – 4,4 tūkst. pirmakursių.

Jei skaičiuotume, kiek šie studentai sumokės už vienus mokslo metus, suma būtų solidi ir siektų keliasdešimt milijonų litų, nes vidutinė studijų krepšelio kaina kolegijose siekia 4,2 tūkst. Lt, o universitetuose metai mokslų atsieina vidutiniškai 6,9 tūkst. Lt. Tačiau toks skaičiavimas būtų paremtas nebent aritmetika, bet ne logika, nes studijų kaina priklauso nuo studijų programos krypties, be to, aukštosios mokyklos pagal vidinę tvarką gali taikyti „nuolaidas“ – atleisti nuo mokesčio ar sumažinti studijų kainą.

Vis dėlto pernai mokančiųjų už mokslą skaičius aukštosiose mokyklose pasivijo valstybės finansuojamose vietose studijuojančiųjų skaičių. Už studijas Lietuvoje moka 50 proc. visų studentų. Tačiau „Veido“ kalbinti ekspertai svarsto, kad universitetuose svarstyklės pakryptų į mokančiųjų pusę – jų iš tikrųjų gali būti beveik 60 proc. arba tiek, kiek vargiai kurioje kitoje Europos šalyje.

Taigi, nors Konstitucija skelbia aukštojo mokslo prieinamumą, o gerai besimokantiems piliečiams garantuoja nemokamą mokslą, įvertinus realų mokančių ir nemokančių studentų santykį, paveikslėlis primena (ne)mokamą sveikatos apsaugą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Rugpjūčio 1–4 d. vyks papildomas priėmimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Bus galima rinktis studijų kryptis, kuriose po pagrindinio priėmimo liko neužimtų valstybės finansuojamų ar nefinansuojamų studijų vietų.
Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) atstovė spaudai Aldona Steponavičiūtė pabrėžia, kad papildomame priėmime gali dalyvauti tik tie stojantieji, kurie iki bendrojo priėmimo pabaigos (liepos 21 d.) buvo užsiregistravę LAMA BPO informacinėje sistemoje.
Papildomame priėmime gali dalyvauti per pagrindinį priėmimą nesulaukusieji kvietimo studijuoti ir tie, kurie nepriėmė jokio kvietimo. Taip pat laimę bandyti pakliūti į kitą studijų vietą gali ir tie, kurie buvo pakviesti studijuoti ir jau pasirašė sutartį su aukštąja mokykla. Tačiau šiems abiturientams galioja skirtingos mokesčio už studijas sąlygos.
Jeigu stojantysis jau pasirašė sutartį dėl valstybės apmokamų arba tikslinio finansavimo studijų, papildomame priėmime jis gali pretenduoti tik į valstybės nefinansuojamą studijų vietą. Vadinasi, jei studentas, priimtas studijuoti už valstybės lėšas, persigalvotų ir bandytų stoti į kitą studijų vietą, už mokslus jam tektų mokėti iš savo kišenės.
Tie, kurie pasirašė sutartį dėl valstybės nefinansuojamų studijų, rugpjūčio 1–4 d. gali pretenduoti užimti valstybės finansuojamą studijų vietą arba stoti į kitą savo lėšomis apmokamą, valstybės nefinansuojamą studijų vietą. Tokia pati galimybė – užimti valstybės finansuojamą arba nefinansuojamą studijų vietą galioja ir tiems, kurie per pagrindinį priėmimą nesulaukė kvietimo studijuoti arba pasiūlymo nepriėmė.
Atnaujintuose prašymuose stojantieji gali nurodyti daugiausiai šešis pageidavimus. Rugpjūčio 6 d. jie gali sulaukti pasiūlymo užimti valstybės finansuojamą arba nefinansuojamą studijų vietą. Priėmusieji kvietimą iki rugpjūčio 9 d. 17 val. turės pasirašyti studijų sutartį ir pateikti priėmimui būtinus dokumentus.
Per papildomą etapą galima pretenduoti į švietimo ir ugdymo grupės studijų programas. Nedalyvavusieji pagrindinėje motyvacijos vertinimo sesijoje turi užsiregistruoti LAMA BPO informacinėje sistemoje ir motyvacijos vertinimą gali pereiti rugpjūčio 4 d.
Pernai papildomame priėmime dalyvavo 6759 stojantieji. Per jį studijuoti šalies universitetuose ir kolegijose buvo pakviestas 3781 pretendentas, 825-iems iš jų pasiūlytos valstybės finansuojamos studijų vietos.