„Smagus lietuvių kalbos mokymasis buvo svarbiausias žingsnis, padėjęs suartėti su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis“, – apie projektą pasakoja Johnas iš Kenijos.

Europos Fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai metinės 2012 programos projektu „Trečiųjų šalių piliečių lietuvių kalbos ir pilietinio orientavimo(si) mokymai, taikant gyvenimiškų situacijų simuliavimo metodus“ siekiama trečiųjų šalių piliečiams suteikti lietuvių kalbos įgūdžių, atitinkančių A1 kalbos mokėjimo lygio reikalavimus pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis, ir padėti įgyti supratimą apie Lietuvos kultūrą, istoriją, tradicijas, asmens teises ir pareigas Lietuvoje, bendruomenės ir visuomenės struktūrą, pagrindines valdžios institucijas ir jų funkcijas, demokratijos vertybes bei principus.
Įgyvendindamas projektą Nr. EIF/2012/6/19/IP/1,
„Soros International House“ organizavo nemokamus 210 val. lietuvių kalbos mokymus, kuriuose buvo taikomi inovatyvūs metodai ir moderniosios informacinės technologijos bei 60 val. pilietinio orientavimo(si) mokymai.
Mokymuose dalyvavo didelis būrys trečiųjų šalių piliečių iš įvairių artimų ir tolimų pasaulio kraštų. Nors kursai jau eina į pabaigą, projekto dalyviai ir toliau mielai tobulintų lietuvių kalbos įgūdžius ir gilintų žinias apie Lietuvą.
„Superstartas!“ – teigia viena projekto dalyvių Oksana iš Baltarusijos.
„Juk žmogus, mokantis dvi kalbas, prilygsta dviem“, – sako prancūzai.

Didžiausias ir dosniausias universitetų kuriamo mokslo pirkėjas – valstybė, o rinkoje parduoti savo paslaugas aukštosioms mokykloms sekasi kur kas prasčiau.

Vertindami universitetų pastangas užsidirbti pinigų, pasirinkome kriterijus, apibūdinančius aukštųjų mokyklų gebėjimą kurti mokslą ir jį parduoti, taip pat pritraukti ES struktūrinių fondų lėšų. Mūsų manymu, šie kriterijai neabejotinai demonstruoja universitetų veiklos efektyvumą ir kokybę, rodo, ar universitetas, šalia išsilavinusių ir kompetentingų specialistų rengimo, vykdo ir kitą ne mažiau svarbią savo misiją – kurti visuomenei reikalingą, realios ekonominės naudos duodantį mokslą.
Todėl pirmiausia vertinome, kokią dalį pajamų, palyginti su universiteto biudžetu, sudaro pajamos iš mokslinės veiklos, parduodant savo paslaugas verslui ir visuomenei. Šį kriterijų skaičiavome lygindami pajamas iš mokslinės veiklos su bendru universiteto biudžetu. Šiam kriterijui skyrėme 60 proc. visos vertės skaičiuodami universiteto reitingą.
Antras kriterijus, kuriam skyrėme 40 proc., – universiteto per penkerius metus (2007–2013 m.) gautų Europos Sąjungos struktūrinių programų lėšų dalis nuo bendros visų universitetų gautos ES struktūrinių programų lėšų sumos. Bendra šių rodiklių suma ir lėmė universiteto balą bei vietą reitinge.
Taip pat lentelėje pateikiame universitetų 2013 m. biudžetų lėšas, valstybės jiems skirtus asignavimus (studijoms, mokslui, administravimo ir ūkio išlaidoms).
Ką parodė toks vertinimas? Priekyje atsidūrė universitetai, sugebantys įdarbinti mokslą ir parduoti jį rinkoje.
Lyderiu tapusio Vilniaus universiteto vietą reitinge vis dėlto lėmė ne pajamos už mokslo produkciją, kurios sudaro 22,8 mln. Lt, arba 6 proc. bendro universiteto biudžeto, o universiteto per penkerius metus gautos ES struktūrinių programų lėšos – beveik 700 mln. Lt, kurie sudaro daugiau nei 47 proc. bendros visų universitetų ES lėšų sumos.
Antroje vietoje atsidūrė Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), iš mokslinės veiklos pernai uždirbęs 10,6 mln. Lt, arba 11 proc. savo biudžeto pajamų. ES struktūrinių programų lėšų universitetas pritraukė taip pat nemažai – 205 mln. Lt, arba beveik 14 proc. bendros visų universitetų ES lėšų sumos.
Reikia pripažinti, kad socialinės, humanitarinės krypties universitetai turi mažiau galimybių užsidirbti iš mokslinės tiriamosios veiklos, palyginti su technologinių mokslų universitetais, kurių išradimai gali būti labiau pritaikomi versle. Pasidomėjus, kas lėmė gana nemažas VDU pajamas iš mokslinės veiklos, paaiškėjo, kad didžiąją dalį šių pajamų universiteto mokslininkai vis dėlto gauna iš valstybės biudžeto, laimėdami Lietuvos mokslo tarybos, ministerijų mokslinių projektų, taip pat projektų, finansuojamų iš ES programų, konkursus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou, atsakinga už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą, kalba apie ES užmojus, kad iki 2020 m. 40 proc. jaunuolių įgytų aukštąjį išsilavinimą. Kartu aukštojo mokslo kokybė privalo gerėti, o kas – studentai, valstybė ar darbdaviai – mokės už mokslą, turi nuspręsti atskiros vyriausybės.

VEIDAS: Kokias svarbiausias švietimo problemas ES turėtų spręsti nedelsiant?
A.V.: Šiuo metu ES valstybių narių švietimo bei mokymo sistemų rezultatai ir sunkumai, kuriuos jos patiria, yra labai skirtingi. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atlikto Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) ir Tarptautinio suaugusiųjų gebėjimų vertinimo programos (PIAAC) tyrimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad Europos šalių švietimo ir mokymo sistemų pajėgumai išugdyti pagrindinius gebėjimus, kurių reikia sėkmingam darbui ir gyvenimui, labai skiriasi. Paaiškėjo, kad 20 proc. PISA tyrime dalyvavusių paauglių skaitymo ir matematikos gebėjimai yra žemiausio lygio, o PIAAC tyrimas atskleidė, kad pagrindinių gebėjimų trūksta penktadaliui suaugusiųjų.
Jaunimo nedarbo lygis ir tam tikrų gebėjimų stygius rodo, kad daugelio ES valstybių narių profesinio rengimo ir aukštojo mokslo sistemos turi silpnų vietų. Tačiau švietimo ir mokymo tobulinimas yra ilgas procesas, todėl šių problemų neįmanoma išspręsti greitai. Reikia dirbti nuosekliai, nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu, o ES ir toliau padės atlikti šį darbą.
VEIDAS: Kaip ES gali tobulinti švietimo kokybę?
A.V.: ES įvairiomis politikos iniciatyvomis siūlo modernizuoti švietimo sistemas. Pavyzdžiui, pernai rugsėjį buvo paskelbta iniciatyva „Atviresnis švietimas“, kuria siekiama tobulinti informacinių bei ryšio technologijų naudojimą, ir Aukštojo mokslo modernizavimo strategija. Be to, ES skatina valstybių narių patirties ir žinių mainus bendrais klausimais, pasitelkiant savanorišką atvirąjį koordinavimo metodą.
Europos Komisija bendradarbiauja su valstybėmis narėmis nustatydama bendrus tikslus bei lyginamuosius kriterijus ir vėliau vertina šalių pažangą. Ji siekia, kad švietimo aspektai būtų įtraukti į socialinės ir ekonominės politikos kryptis, formuluojamas pagal darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo strategiją „Europa 2020“.
Be to, Europos Komisija siūlo finansavimo galimybes pavieniams asmenims ir švietimo įstaigoms pagal programą „Erasmus+“. Remiant studentų ir dėstytojų mainus, jie dalį studijų ar akademinio darbo laiko praleidžia užsienyje ir taip gali patobulinti savo įgūdžius. Taigi Europos Komisija finansuoja projektus, kurie leidžia švietimo įstaigoms ir kitiems partneriams bendradarbiaujant patobulinti konkrečius švietimo ir mokymo aspektus – nuo išmanesnio technologijų naudojimo iki glaudesnio aukštojo mokslo įstaigų ir darbdavių bendradarbiavimo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

J.Klemano nuotr.

“Kiekviena šalis yra specifinė ir turi unikalių vertybių, tačiau visose būtina sukurti inovacijų ekosistemą. Yra du būdai tai padaryti: arba pastatyti pačiam, arba pasiskolinti”, – pabrėžė JAV ambasados Lietuvoje ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) surengtoje konferencijoje “U.S. Approaches to Innovations” žymaus nepriklausomo tyrimų instituto “SRI International” prezidentas dr. Curtis Carlsonas.
Tam būtinas strategiškas požiūris, leidžiantis sukurti reikalingas prielaidas. “Pavyzdžiui, daug daugiau žmonių galėtų tapti sėkmingais inovatoriais, jei jiems būtų suteikti reikiami įgūdžiai ir sukurta palanki aplinka. Būtent tokia linkme reikia eiti ir Lietuvai, – patarė JAV inovacijų ekspertas. – Reikia išlaisvinti potencialą ir liautis būti priklausomiems nuo keleto vertę kuriančių “superžmonių”.”
Šiuo keliu jau žengiama – į pažangių verslų kūrimą siekiama įtraukti kuo daugiau perspektyvių jaunuolių. Tarkim, neseniai buvo įkurtas į jaunus startuolius (angl. “startup”) besikoncentruojantis rizikos kapitalo fondas “Nextury Ventures”. Jo vadovas Mindaugas Glodas teigia, kad inovacijų plėtojimo procese labai svarbus išlieka universitetų studentų parengimo aspektas. “Svarbu, kad universitetai sugebėtų ugdyti jaunus žmones, nebijančius pradėti savo verslo ir svajoti net ir apie labai pakvaišusias idėjas”, – įsitikinęs jis.
MITA direktorius Arūnas Karlonas pridūrė, kad šiandien vienas svarbiausių tikslų yra skatinti šalies verslininkus būti atviresnius inovacijoms. “Jei inovacijos nepasieks verslo, nebus ir konkurencingumo globaliu lygiu”, – neabejoja specialistas.

Kokia Vyriausybės atsakomybė
Vienas sėkmingiausiai verslą plėtojančių naujosios kartos verslininkų, mobiliųjų programėlių bendrovės “GetJar” įkūrėjas Ilja Laursas yra sakęs, kad inovacijos – inovatorių rankose. Vis dėlto, konferencijoje dalyvavusių ekspertų nuomone, valstybė taip pat turi savo užduotį – sudaryti reikalingas prielaidas, kad inovatorių idėjos galėtų būti realizuotos be didesnių kliūčių. Būtent vyriausybė Daugiausia atsakinga už sistemos, įgalinančios plačiai veikti verslininkystę, sukūrimą.
Valstybės dėmesys inovacijoms jau davė teigiamą postūmį: dėl sustiprėjusio valstybės ir verslo bendradarbiavimo situacija pagerėjo. Naujausiame Pasaulio banko “Doing Business“ reitinge Lietuva užima išties aukštą 17 vietą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Lietuvos aukštojo mokslo srityje vyksta nenuginčijami pokyčiai, kurių sėkmė ar nesėkmė lems tolesnį universitetų ir jų parengiamų absolventų konkurencingumą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje rinkoje.

Prognozuojama, kad studentų pasaulyje per maždaug du dešimtmečius pagausės apie keturis kartus, nuo 99 iki 414 mln. Tai rodo, kad pasaulinė išsilavinimo paklausa tikrai yra. Tačiau išlieka klausimas, ar mūsų universitetai sugebės atsiriekti savo dalį, ar bus prispausti tarptautinės konkurencijos.
Lietuvoje veikia 23 universitetai (14 valstybinių ir 9 nevalstybiniai) ir 24 kolegijos (13 valstybinių ir 11 nevalstybinių). Mažiau nei 3 mln. gyventojų turinčiai šaliai, besidorojančiai su emigracijos potvyniu, tai atrodo daugoka.
Nenuostabu, kad šalyje jau kuris laikas nerimsta kalbos apie aukštųjų mokyklų jungimąsi ir integraciją. Tai vyksta – universitetų konsorciumo kūrimą inicijavo trys Kauno universitetai: Kauno technologijos universitetas (KTU), Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU).
Švietimo ir mokslo ministro prof. dr. Dainiaus Pavalkio manymu, šiuo metu aukštajame moksle nori nenori vyksta integraciniai projektai. “Tikiu, kad jungimosi procesų tikrai sulauksime. Tai turėtų užtikrinti geresnę kokybę, didesnį matomumą pasaulyje bei geresnes vietas reitinguose”, – apibendrina D.Pavalkis.
Tokiai nuomonei pritaria ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas bei KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas. Jo manymu, ateinantį dešimtmetį tai bus neišvengiama. “Studentų mažėja, pasaulinės stambėjimo tendencijos taip pat aiškios. Nesame kokia nors izoliuota oazė, mus tai irgi veikia”, – pripažįsta P.Baršauskas.
Pasak rektoriaus, tai gali lemti naujos kokybės studijas ir mokslą, didesnį universitetų konkurencingumą tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje bei efektyvumą, mažesnes sąnaudas. Tai aktualu tuo požiūriu, kad norint parengti gerą specialistą dažniausiai prireikia ir išsamių kitų disciplinų žinių. Tam ne tik reikia vienoje vietoje surinkti reikiamus specialistus, kurie dėstytų studentams, bet būtina ir įvairi mokslinė įranga, kurią būtina nuolat atnaujinti. Kadangi kiekvienas universitetas visko, ko reikia, turėti negali, nes tai per brangu, būtina telkti išteklius ir išnaudoti kiekvieno stipriąsias puses.
“Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas turės keistis ir prisitaikyti prie situacijos. Sprendimai gali būti įvairūs. Jos gali nuspręsti jungtis tarpusavyje, kaip apie tokius ketinimus jau pranešę Kauno universitetai, taip pat ieškoti partnerių užsienyje bendroms studijoms vykdyti (pavyzdžiui, Mykolo Romerio ir Anglijos universitetai, ISM ir Ilinojaus universitetas) arba ieškotis strateginių investuotojų (pavyzdžiui, ISM ir ARVI)”, – vardija Mokslo ir studijų stebėsenos centro direktorė Jurgita Petrauskienė ir pabrėžia, kad aukštųjų mokyklų gyvybingumą stipriai lems gebėjimas mažėjantį vietinių studentų skaičių kompensuoti visoms studijoms atvykstančiais studentais iš užsienio šalių.

Ne kaupti žinias, o gebėti mokytis
Taikantis prie pasaulinių tendencijų ir siekiant išlaikyti konkurencingą aukštojo mokslo sektorių kyla daug iššūkių, į kuriuos būtina atsiliepti. Politikos analizės centro “Visionary Analytics” partnerio ir aukštojo mokslo analitiko dr. Žilvino Martinaičio teigimu, vienas esminių iššūkių – mokslo ir studijų vienovės įgyvendinimas (studijų programų vykdymas atsižvelgiant į naujausių tyrimų rezultatus).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

KTU

Trys Kauno universitetai sukirto rankomis dėl bendro plano: 2022-aisiais turėtų atgimti istorinis Lietuvos universitetas, gyvavęs tarpukariu. Vienytis ilgainiui turėtų ir kitos šalies aukštosios mokyklos, nes mažieji universitetai išgyventi nepajėgs.

Kad mažai Lietuvai nereikia tankaus mažų universitetų tinklo, kalbama jau seniai. Lietuvoje veikia 23 universitetinės aukštosios mokyklos, 14 iš jų yra valstybinės. Dalis jų siūlo tokias pat studijų programas, o stojančiųjų per metus sumažėjo 10 proc.
Todėl ekspertai neatmeta galimybės, kad anksčiau pasėta mintis apie tik du valstybinius universitetus Kaune ir Vilniuje yra visai reali. O ką daugiau daryti, kai tokias pat studijų programas siūlo dešimtys universitetų?
„Nors Lietuvos aukštosios mokyklos linkusios peštis dėl krepšelių ir kuklaus finansavimo, jos nebando išeiti į aukštesnę lygą. Bet reikia mąstyti globaliai. Nemanau, kad susijungę Kauno universitetai sieks kovoti su Vilniaus universitetu. Jie konkuruos su Varšuvos, Rygos, Skandinavijos ir geriausiais Vokietijos universitetais“, – tikisi Mykolo Romerio universiteto (MRU) prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas.
Konkurencinį pranašumą, pasak jo, užtikrins aukštesnė kokybė, nes sujungę mokslininkus ir dėstytojus universitetai galės geriau įgyvendinti beveik analogiškas studijų programas. Taip jos esą galės surinkti pakankamas studentų grupes, nes dabar dešimties magistrantų grupės mokslai panašesni į individualias studijas.

Studentų drastiškai mažėja
Būdamas Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi G.Viliūnas dar 2009 m. neabejojo, kad universitetus reikia jungti. Paklaustas, ar situacija, jo nuomone, nepasikeitė, ekspertas nukerta, kad poreikis pertvarkyti universitetų tinklą šiandien tik paaštrėjo.
2009 m. buvusios prognozės virto realiu scenarijumi: išskaidyto universitetų tinklo neracionalumas pasirodė esąs ryškesnis. Juk kelių aukštųjų darinys racionaliau naudotų išteklius ir valdytų materialiąją infrastruktūrą. Prorektoriaus teigimu, poreikį jungti aukštąsias mokyklas sustiprino ir nuosekliai retėjančios studentų gretos – pernai į aukštąsias mokyklas stojo 35,5 tūkst. pretendentų, arba beveik 10 proc. mažiau nei 2012 m.
Prastėjanti demografinė padėtis yra argumentas universitetams susitelkti, tačiau jų vienijimasis turėtų būti paremtas didesnėmis galimybėmis.
„Kokybė, konkurencingumas, efektyvumas“, – tokius tris esminius stimulus susijungti išskiria vieno iš Lietuvos universiteto projekto dalyvių – Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas. Jis įsitikinęs, kad kokybės siekiančioms aukštosioms mokykloms konsoliduoti mokslinę, pedagoginę ir kitą universiteto veiklą bei įtvirtinti tarpkryptines studijas yra būtina. Tik tokia stipri struktūra gali tapti konkurencinga ir Lietuvoje, ir tarptautinėje arenoje.
„Žinoma, atėjo laikai, kai turime skaičiuoti pinigus – siekti veiklos efektyvumo ir įvertinti sąnaudas. Vis dėlto dabar nerūksta universitetų dubliavimosi, dėstytojai bėgioja per kelis universitetus, o vien Kaune yra kelios matematikos katedros“, – apie poreikį efektyviau naudoti valstybės lėšas kalba KTU rektorius.

Jungtis nori ne visi
Akademikai sutartinai tvirtina, kad globaliame pasaulyje reikia tvirtos aukštosios mokyklos struktūros, kuri pajėgtų įgyvendinti reformas, prisitaikyti prie kintančios aplinkos, investuoti į naujas įstaigas ir mokslinius tyrimus. Reikia sutelkti mokslo išteklius, užtikrinti tam tikrą mokslininkų skaičių, prisikviesti iš užsienio vizituojančių dėstytojų, tačiau leisti sau tokios prabangos negali maži universitetai, kurie šalia besiformuojančių galiūnų stokoja ir studentų, ir lėšų, ir dėstymo kokybės.
„Mintis, kad nišiniai, maži universitetai išliks ir užtikrins kokybę, primena demagogiją. Šiandien be molekulinės biologijos ar kvantinės fizikos neparengsi nė gero sporto specialisto – viskas paremta naujausių technologijų ir inovacijų pagrindu, – aiškina P.Baršauskas. – Žinoma, pasaulyje yra puikiai veikiančių mažų senųjų universitetų, tačiau jiems suteikiamas didžiausias finansavimas ir geriausias aptarnavimas.“
Kyla klausimas, kaip į bendrą kelių universitetų struktūrą integruoti specializuotus universitetus. G.Viliūno teigimu, besijungiantys universitetai savo profilį grynina: KTU pamažu atsisako socialinės krypties mokslų, humanitarinius mokslus kompensuoti bando antrasis projekto dalyvis Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), o trečiojo – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) kryptys šiek tiek labiau specializuotos.
Tačiau atrodo, kad kiti specializuoti universitetai – Aleksandro Stulginskio (ASU) ir Lietuvos sporto (LSU), dar gruodį taip pat ketinę prisijungti prie Lietuvos universiteto, saugos savo nepriklausomybę. ASU rektorius prof. dr. Antanas Maziliauskas paaiškino, kad universiteto bendruomenė linkusi bendradarbiauti su kitais Kauno universitetais, tačiau autonomijos pagrindais. Prieš porą metų patvirtinęs savo strateginį planą, įtvirtinęs misiją ir viziją, ASU mato save kaip specializuotą žemės ūkio universitetą. Rektoriaus teigimu, pasaulyje yra nemažai panašių aukštųjų mokyklų, kurios turėdamos vos 5 tūkst. studentų pasiekia reitingų viršūnes.
„Manau, kad universitetai turi teisę nuspręsti, kaip jiems elgtis. Žinoma, yra didelių klasikinių universitetų, kurie įgauna konkurencinių pranašumų. Bet pranašumų turi ir maži universitetai, kurie gali vaidinti svarbų vaidmenį būdami arčiau žmonių. Be to, mūsų studijų programos unikalios, kitų lyg ir nedubliuojame“, – svarsto A.Maziliauskas.
ASU rektorius įsitikinęs, kad specializuotam universitetui lengviau reaguoti į greitai kintančius poreikius, o prisijungus prie didelio universiteto kiltų pavojus atitrūkti nuo žemės ūkio sektoriaus.
„Žinoma, modeliai įvairūs. Pavyzdžiui, Švedija, Norvegija, Islandija turi atskirus žemės ūkio universitetus, o Danijoje Karališkasis veterinarijos ir žemės ūkio universitetas įjungtas į Kopenhagos universiteto sudėtį. Lietuvoje kai kas bando pateikti šį pavyzdį kaip gerąją patirtį, tačiau kai susitinkame su šiais savo partneriais, pasirodo, kad jie nėra labai laimingi, tad svarsto, jog ne viskas padaryta iki galo“, – komentuoja A.Maziliauskas.

Geriausi universitetai – jungtiniai
Vis dėlto užsienyje universitetų jungimasis jau tapo tendencija. KTU universiteto partneris Alto universitetas Helsinkyje susiformavo, kai stiprus technikos universitetas pritrūko kūrybinio proveržio ir idėjinio potencialo, todėl į technologijų programas integravo Helsinkio menų ir dizaino universiteto turinį. 2010 m. Alto universiteto kompoziciją užbaigė trečiasis elementas – garsioji Helsinkio ekonomikos mokykla.
„O štai lyderiaujančiame Masačusetso technologijų institute šalia technologijų ir inžinerijos yra 30 proc. meno. Vadinasi, šiuolaikinis gyvenimas reikalauja tarpdiscipliniškumo ir kūrybos, į tai reikia reaguoti. Todėl ir mes nenorime apsiriboti vien technologijomis, o medicinai reikia ir to, ir to. Juk Stanfordo universiteto medicina be inžinerijos ir technologijų perspektyvų neturėtų“, – prestižinių pasaulio aukštųjų mokyklų prioritetus apžvelgia KTU rektorius P.Baršauskas.
G.Viliūno tikinimu, jungimosi modelių esama įvairių. Pavyzdžiui, Strasbūro universitetas, turintis 41 tūkst. studentų, susikūrė iš trijų specializuotų Prancūzijos universitetų, o Mančesterio Viktorijos universitetas bei Mančesterio universiteto mokslo ir technologijos institutas per penkerius metus virto Mančesterio universitetu.
„Vienais atvejais dariniai yra originalūs, o Kaunas, matyt, pagrįstai renkasi klasikinio universiteto modelį, bet tai neužkerta kelio inovacijoms“, – neabejoja MRU prorektorius.
Neseną specializuoto susijungimo pavyzdį turi ir Lietuva: Lietuvos veterinarijos akademija susijungė su Kauno medicinos universitetu. Kauno miesto mero Andriaus Kupčinsko teigimu, LSMU vardas pasaulyje žinomesnis nei kitų laikinosios sostinės universitetų. Tai esą leidžia pritraukti užsienio studentų, galinčių mokėti už mokslą. Kaune susijungusios aukštosios mokyklos geriau išnaudoja ir infrastruktūrą.
„Skyrėme LSMU buvusią Vilijampolės mokyklą, kuri nebuvo populiari, ten mokėsi apie 200 mokinių. Šiandien joje – per 500 auklėtinių, dirba nauji mokytojai, direktorius. Mokykla jau pradeda konkuruoti su Kauno jėzuitų ir KTU gimnazijomis“, – komentavo A.Kupčinskas.

Šį pavasarį į Lietuvą ketvirtą kartą sugrįš pamėgtas mokslo komunikacijos projektas „Šlovės laboratorija“. Projektą organizuojanti „Britų taryba“ pakvies jaunuosius mokslininkus atlikti jiems neįprastą užduotį: pristatyti savo tyrinėjimus suprantamai bet kuriam žmogui.

Iki šiol vykusiuose „Šlovės laboratorijos“ konkursuose dalyvavę jaunieji mokslininkai įrodė nestokojantys fantazijos ir kūrybiškumo. Cheminius procesus išaiškinti padėjo pėdkelnės, skiepų veikimą iliustravo žaislinės lėlės, o molekules vaizdavo pripučiami balionai.  Konkurso žiūrovams mokslininkų pasirodymai virto smagia ir, be abejo, intelektualia pramoga.

Praėjusių metų „Šlovės laboratorijos“ Lietuvos konkurso nugalėtoja Violeta Araminaitė tapo viena iš dešimties iškalbingiausių pasaulio jaunųjų mokslininkų, patekusi į „Šlovės laboratorijos“ tarptautinį superfinalą Jungtinėje Karalystėje. Vilniaus universiteto medicinos srities doktorantė V. Araminaitė yra įsitikinusi, kad visuomenė apie mokslą turėtų žinoti daugiau. „Poreikis ištraukti Lietuvos mokslą iš laboratorijų į dienos šviesą – didžiulis, – sakė ji. – Yra daugybė žmonių, dirbančių įdomiausiomis mokslinėmis tematikomis, o mes apie juos nieko nežinome!“

Mokslininkė ragina būsimus ir esamus mokslininkus pasinaudoti „Šlovės laboratorijos“ galimybe suteikiama išbandyti save ir tobulėti: „Labai linkėčiau neabejoti savo jėgomis – vienintelis dalykas, kuris mus gyvenime stabdo, yra nepasitikėjimas savimi. Dalyvavimas projekte suteikia ne tik teorinių, bet ir praktinių mokslo komunikacijos žinių, kurias galima panaudoti absoliučiai visur – anaiptol ne tik mokslo populiarinimo kontekste. Visuomenei tikrai įdomu tai, kuo mes užsiimame – kodėl gi jiems to neparodžius?“ – sakė V. Araminaitė.

Konkurse kviečiami dalyvauti tiksliųjų ir medicinos sričių jaunieji mokslininkai, studentai, pedagogai. Užduotis – paaiškinti klausytojams pasirinktą mokslo koncepciją kuo paprasčiau. Vienintelis apribojimas – trys minutės laiko. Mokslininkų pasirodymus gegužės 24 d. vyksiančiame finaliniame konkurse vertins komisija, sudaryta iš komunikacijos specialistų ir mokslininkų, savo favoritą išrinks žiūrovai. Iškalbingiausias mokslininkas bus apdovanotas kelione į tarptautinį konkurso „Šlovės laboratorija“ finalą Jungtinės Karalystės Čeltenhamo mieste, kuriame jis arba ji varžysis su jaunaisiais mokslininkais iš viso pasaulio.

„Geriausiais mokslininkais tampa žmonės su lakia vaizduote. Juk prieš įgyvendindamas atradimus mokslininkas turi patikėti neįmanomais dalykais, – sakė projekto vadovė Danguolė Kiznienė. – Ne pirmus metus dirbdami su jaunaisiais lietuvių mokslininkais įsitikinome, kad jiems nei vaizduotės, nei iškalbingumo netrūksta. Atrandame tokių genijų, kurių lūpose sudėtingos teorijos virsta pasakojimais apie žmogaus gyvenimą, o jų rankose chemijos formulės tirpsta ir virsta visiems pažįstamais daiktais. Džiaugiamės galėdami tęsti gerą „Šlovės laboratorijos“ tradiciją ir taip suartinti mokslo ir paprasto gyvenimo visatas, kurios Lietuvoje kiek per stipriai nutolusios.“

Į „Šlovės laboratoriją“ kviečiami registruotis gamtos, techninių, inžinerinių ir tiksliųjų mokslų atstovai: studentai, dėstytojai, mokytojai ir visi kiti, dirbantys šių mokslų srityse. Registruotis galima interneto svetainėje www.famelab.lt iki balandžio 23 d. Dalyvių atrankos vyks Vilniuje ir Kaune balandžio 25 – 26 dienomis.

Britų tarybos Lietuvoje projektas per keletą metų sulaukė tiek studentų ir mokslininkų, tiek visuomenės susidomėjimo. Konkurse jau dalyvavo biologijos, medicinos, matematikos, chemijos, farmacijos ir kitų sričių studentai ir mokslininkai iš VU, VGTU, LSMU, KTU ir kitų aukštųjų Lietuvos mokyklų.

Didžiulio susidomėjimo pasaulyje sulaukiantis konkursas „Šlovės laboratorija“ (angl. „FameLab“) prasidėjo 2005 metais Jungtinėje Karalystėje, Čeltenhemo mokslo festivalyje. Šiuo metu konkursas rengiamas jau beveik trisdešimtyje valstybių, tarp kurių Austrija, Graikija, Izraelis, Vokietija, Honkongas, Marokas ir Egiptas.

Projekto iniciatorius Lietuvoje – Britų taryba. Renginio partneris – Vilniaus universitetas. Informaciniai partneriai – LRT, Delfi ir „National Geographic“. Daugiau informacijos apie projektą – interneto svetainėje www.famelab.lt.

Jauniesiems Lietuvos tyrėjams – paskutinė galimybė pasinaudoti Šveicarijos stipendijų fondo parama

Šveicarijoje paskelbtas kvietimas teikti paraiškas mokslinėms stažuotėms Šveicarijos mokslo ir studijų institucijose. Šis konkursas yra paskutinė galimybė jauniesiems tyrėjams stiprinti mokslinę kompetenciją, pasinaudojant Šveicarijos stipendijų fondo (Sciex-NMSch) stažuočių programa – pagal ją daugiau kvietimų skelbiama nebus.

Sciex-NMSch finansavimą gali gauti visų mokslo sričių jaunieji tyrėjai – Lietuvos mokslo ir studijų institucijų doktorantai ir jauni mokslininkai, turintys daktaro laipsnį. Tyrėjai Šveicarijos mokslo ir studijų institucijose gali stažuotis nuo 6 iki 13 mėnesių. Laimėjus konkursą taip pat finansuojamos stažuotojų ir jų vadovų kelionės ir dalyvavimas mokslo renginiuose.

Per ketverius programos įgyvendinimo metus jau buvo pateiktos 83 paraiškos: 27 socialinių ir humanitarinių mokslų srities, 56 fizinių ir biotechnologijos mokslų srities.  Iš 70 2010–2013 m. įvertintų paraiškų, finansavimas buvo skirtas 32 pareiškėjams, jiems skirta beveik 7,5 mln. litų. Šiuo metu vyksta 13 paraiškų ekspertinis vertinimas.

Įgyvendinant programą, finansavimas buvo skirtas 18 doktorantų ir 14 mokslų daktarų iš šių institucijų: 16 iš Vilniaus universiteto, 3 iš Kauno technologijos universiteto, 3 iš Mykolo Romerio universiteto, 2 iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, 2 iš Vytauto Didžiojo universiteto, po vieną iš: Vilniaus Gedimino technikos universiteto, VMTI Fizinių ir technologijos mokslų centro, VMTI Inovatyvios medicinos centro, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, Europos humanitarinio universiteto, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto.

Pagal šią programą Šveicarijoje jau stažavosi arba šiuo metu stažuojasi 20 fizinių ir biotechnologijos mokslų srities ir 12 socialinių ir humanitarinių mokslų srities jaunųjų tyrėjų iš Lietuvos. Daugiausiai jų stažuotėms pasirinko Ženevos universitetą, Ciūricho universitetą, kiek mažiau Šveicarijos federalinį technologijos institutą (EPFL).

Paraiškos stažuotėms teikiamos programą Šveicarijoje administruojančiai Universitetų rektorių konferencijai (CRUS) iki 2014 m. balandžio 1 d. Programą Lietuvoje administruoja Lietuvos mokslo taryba.

Lietuvai skirtas Šveicarijos stipendijų fondas (Sciex-NMSch) yra viena iš Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, finansuojamų priemonių.

Didesnė dalis Lietuvos mokslininkų į verslą žiūri kaip į kažką labai tolima. Bet Kauno technologijos universiteto docentas dr. Darius Gailius – ne toks: jis įsitikinęs, kad valstybei maksimalią naudą duoda mokslo ir verslo bendradarbiavimas.

Prieš dešimtmetį tuomet 33-ejų metų mokslininkas Darius Gailius į Lietuvos istoriją įėjo kaip jauniausias Lietuvos mokslo premijos laureatas. O mokslo premiją tada kartu su KTU Elektroninių ir matavimo sistemų katedros profesoriumi habil. dr. Stasiu V.Augučiu jis pelnė už naujų matavimo ir diagnostikos technologijų tyrimą bei plėtrą.
Mokslininkų atlikti matavimai apėmė daugelį sričių – elektroniką, mechatroniką, fiziką, o didžioji dalis atliktų jų tyrimų (80 proc.) baigėsi prototipo sukūrimu, kas galiausiai reiškė, kad daugelis mokslinių bendradarbių tyrimų buvo pripažinti išradimais.
Prabėgus dešimtmečiui mokslininkas toliau kryptingai tęsia akademinę veiklą, savo tyrimais ir gebėjimu suburti bendraminčių komandą maloniai stebindamas universiteto bendruomenę, tačiau nuošalyje nelieka ir jo praktiniai darbai.
Tarkime, pernai KTU Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto profesorius mokslo ir verslo bendruomenę nustebino net keliais dėmesio vertais savo ir kolegų KTU mokslininkų kurtais projektais: įmonės „Art21“ užsakymu buvo sukurta produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti elektroninė nosis (rinkoje įvertinta 145 eurais), taip pat palydovas „LitSat-1“, prisidedantis prie Lietuvos tapsmo kosmoso valstybe. Ilgametis bendradarbiavimas su Vokietijos įmone „Neumann & Co“ irgi davė vaisių – buvo sukurtas vandens skaitiklių tikslumą tikrinantis prietaisas, galintis sumažinti sąskaitas už vandenį.
Būtent už šį novatoriškumą, produktyvumą, veržlumą bei 2013 m. proveržį savaitraštis „Veidas“ prof. D.Gailių nusprendė išskirti projekto „Mini Nobelis“ specialioje nominacijoje – „Už mokslo bendradarbiavimą su verslu“.

Likimą pakeitė darbo vadovas
Trūko visai nedaug, kad D.Gailiaus gyvenimo scenarijus būtų pasisukęs visai kitu kampu. Polinkį prie elektronikos mokslų dar studijų suole jautęs pašnekovas tęsti akademinę veiklą nusprendė tik įkalbėtas tuomečio savo mokslinio darbo vadovo prof. Stasio V.Augučio. Jei ne šis autoritetingas žmogus, D.Gailius galbūt šiandien gyventų užsienyje.
„Jau tuomet žinojau, kad užsienyje elektroniko specialybė paklausi ir vertinama, galima ir svaiginančią karjerą padaryti, bet nesigailiu likęs. Elektronika – mano genuose“, – neabejoja KTU profesorius, šiandien savo studentams atveriantis duris į mokslo pasaulį.
Tiesa, jam pačiam mokslas įdomus ir svarbus tiek, kiek jis pritaikomas praktiškai. Kitaip tariant, vien mokslinės publikacijos šio mokslininko praktiko neįkvepia (nors pats jų yra parašęs daugiau nei keturiasdešimt).
„Didžiausią pasitenkinimą jaučiu, kai atliktų tyrimų rezultatai pritaikomi praktikoje. Nesu iš tų, kuriems parašius straipsnį ir pasidėjus varnelę gyventi tampa gera ir ramu. Mėgstu spręsti kilusias problemas, siūlyti užsakovams galimas išeitis“, – pasakoja mokslininkas.
Paprašytas prisiminti, kada jam parūpo mokslo ir verslo sąsajos, D.Gailius sako, jog tai nutikę gana seniai: kai dar gyveno tėvų namuose, sugedus legendiniam tų laikų televizoriui „Tauras“, jam, dešimtmečiui, pavyko jį sutaisyti. Nagingumą, kruopštumą ir auksines rankas KTU mokslininkas sako paveldėjęs iš šeimos vyrų – tėvo ir senelio.
Bendradarbių tikinimu, D.Gailius savo darbui atsiduoda visiškai. “Jei ne profesoriaus šeima, jis, matyt, laboratorijose galėtų likti prie atliekamų darbų pernakt”, – juokauja kolegos.
Ir pats docentas prasitaria, kad ne taip seniai kaip tik dirbo iki paryčių: „Skubėdami baigti palydovą „LitSat-1“, darbo dieną prasitęsdavome iki trečios ketvirtos valandos nakties. Kartais taip jau nutinka, kad sprendžiant sudėtingą problemą negalima atsistoti ir išeiti.“

Rinką nustebino elektronine nosimi
KTU mokslo prorektorės prof. Astos Punzienės teigimu, D.Gailius daug laiko praleidžia atlikdamas savarankiškas užduotis, įvairius eksperimentus, taip pat ugdydamas savo studentus. „Jei šių laikų mokslininką vis dar įsivaizduojate žilais plaukais ir nukleiptais batais, vadinasi, nepažinote tikro šių dienų profesionalo“, – apie D.Gailių atsiliepia prorektorė.
Vienas sėkmingiausių pastarojo meto mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžių – produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti vadinamoji elektroninė nosis. Gana didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs D.Gailiaus ir kitų KTU mokslininkų projektas pristatytas praėjusių metų pabaigoje. Kol kas šis mokslininkų sukurtas prietaisas geba nustatyti tik žuvies, kiaulienos, jautienos ir vištienos šviežumą. Tačiau, D.Gailiaus teigimu, pakeitus programėlę (prietaisas naudojamas pritvirtintas prie išmaniojo telefono), galima pritaikyti jį ir dujoms ar narkotikams aptikti.
Paklaustas, kas sudėtingiausia kuriant panašaus pobūdžio išradimus, profesorius mini priežasčių visumą: užsakovui svarbu, kad kūrinys būtų unikalaus, tačiau už nedidelę kainą. Kiekvienas kūrėjas žino, kad tai ne taip jau lengvai įgyvendinamas uždavinys.
Pasak A.Punzienės, D.Gailius pasižymi gebėjimu suburti įvairiapusišką mokslininkų komandą, turi ir lyderiui, ir komandiniam darbui būtinų savybių, o tai jam itin praverčia. „Deja, šiandien mokslininkui nebepakanka būti įsigilinusiam į siaurą savo tyrinėjimų sritį, rinka, laikmetis ir pasikeitusios pasaulio realijos reikalauja įvairiapusiškos asmenybės, galinčios pasigirti plačiu akiračiu. Priešingu atveju kažin ar pavyks integruoti reikiamas inovacijas savo darbe“, – svarsto prorektorė.
Žinoma, ne kiekvieno mokslininko tyrimai šiandien įdomūs ir aktualūs verslui. Be to, ar verslui bus reikalingos mokslininko paslaugos, priklauso ir nuo jo pasirinktos srities. Ilgametis D.Gailiaus magistrantūros, doktorantūros ir vėlesnių bendrų darbų vadovas S.V.Augutis sako, kad taikomieji mokslai šiuo atveju – labiau apčiuopiama sritis.
Beje, D.Gailius, kaip minėta, – ir vienas palydovo „LitSat-1“ kūrėjų bei iniciatorių, svariai prisidėjusių prie to, kad Lietuva taptų kosmoso valstybe. „Šiuo metu mūsų palydovas kosminėje stotyje laukia, kol bus išleistas į atvirą kosmosą, tačiau lietuviškų žodžių neišgirsime anksčiau nei vasario pabaigoje“, – patikslina mokslininkas.
Jo teigimu, į kosmosą paleistas palydovas ne tik transliuos lietuviškus žodžius, bet ir nuties kelią unikaliems bandymams pasaulyje, kurie ateityje suteiks galimybių valdyti nanopalydovus bei kurti jų sistemas. D.Gailius viliasi, kad tai atkreips visuomenės dėmesį ir netolimoje ateityje padės tiksliaisiais mokslais sudominti daugiau gabių studentų.
Paklaustas, ką atsakytų šio projekto skeptikams, kad neva kiekvienas technologijų studentas sugebėtų sukurti kažką panašaus, mokslininkas siūlo tiesiog imti ir pamėginti. „Mus gali vadinti kaip tik nori: ir kosmonautais, ir ufonautais, bet žinau viena – be pradinių idėjų ir mėginimų tolesnių žingsnių nebus. Tautos sutelkimo požiūriu ir būsimų mokslo darbų perspektyvoje mums šis projektas neįkainojamas“, – tvirtina D.Gailius.

Profesorius emeritas Algis P.Piskarskas per savo gyvenimą jau pasiekė tiek, kad, regis, galėtų ir atsipalaiduoti, bet jis ir šiandien jaučiasi tarsi fizikos olimpinėse žaidynėse, kuriose reikia finišuoti pirmam ir dar duoti naudos visuomenei.

Šiemet „Mini Nobelis“ fizikos srityje atiteko profesoriui emeritui Algiui Petrui Piskarskui, Lietuvos lazerių sektoriaus pradininkui ir vienam reikšmingiausių jo plėtotojų. Kiti kandidatai į šią nominaciją buvo Kęstutis Pyragas (tyrinėjama sritis – dinaminio chaoso reiškiniai), Gintautas Tamulaitis (puslaidininkių fizika) ir Vidmantas Gulbinas (lazerių fizika, netiesinė bei molekulinė optika).
Iš tiesų dabartinį Lietuvos lazerių asociacijos prezidentą A.P.Piskarską drąsiai galima vadinti šiuolaikinio Lietuvos mokslo legenda. Jo, dar studento, Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete įgytos žinios bei ten užmegztos pažintys su daugybe užsienio tyrėjų stipriai prisidėjo prie to, kad šiuo metu Lietuva yra gerai žinoma lazerių fizikos srityje, o kai kuriuose segmentuose netgi užima pirmas pozicijas pasaulyje.

Sėkmės raktas – dėmesys praktinei pusei
„Jo įtaka Lietuvos mokslui neįkainojama“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Vytautas Balevičius. – Be to, jis ne tik geras mokslininkas, bet ir geras mokslo organizatorius, kas retai suderinama viename žmoguje, mat mokslininkams dažnai būna tikra kančia užsiimti organizacine veikla.“
„Tai labai plataus akiračio žmogus, turintis stiprų mokslinį pojūtį. Jo pastangomis Lietuvoje per keletą dešimtmečių suformuotos mokslo kryptys ne tik pasiteisino, bet ir vykdomas mokslas tapo pasaulinio lygio“, – primena vienas talentingiausių profesoriaus studentų, daug šioje srityje nuveikęs prof. habil. dr. Audrius Dubietis.
Ypač didelis A.P.Piskarsko nuopelnas tas, jog anksti buvo suprasta, kad svarbu ne tik moksliniai įdiegimai, bet ir rezultatų realizavimas, kad tai yra geras pagrindas rimtai pramonei. „Jis tai pajuto gana greitai ir stengėsi, kad ši sritis būtų pradėta komercializuoti. Taigi šios srities tyrėjai į tai pradėjo orientuotis labai anksti, todėl Lietuvoje gana daug visokių lazerių firmų, kurioms daugiausia vadovauja buvę jo studentai“, – komentuoja V.Balevičius.
Iš tikrųjų ši sritis klesti. Per dešimtmetį lazerių sektoriaus įmonių Lietuvoje padvigubėjo – dabar jų veikia daugiau nei dvidešimt. Per ketverius metus lazerių produkcijos pardavimas padidėjo du kartus – nuo 98 mln. Lt 2009-aisiais iki daugiau nei 200 mln. Lt 2012-aisiais. Didžioji dalis (kone 90 proc.) produkcijos yra eksportuojama.
Gaminama produkcija labai įvairi, tačiau labiausiai koncentruojamasi į įvairius lazerius, optinius, elektroninius bei mechaninius lazerių komponentus. Galima didžiuotis, kad Lietuva yra užėmusi 10 proc. pasaulinės mokslinių lazerių rinkos, bet dabar keliamas tikslas galingai įsiskverbti ir į pramonę. Kol kas čia realizuojama apie ketvirtadalį visos produkcijos, tačiau tikimasi, kad santykis vis didės. Kaip tvirtina A.P.Piskarskas, būtent tokia orientacija gali duoti didžiausią naudą.
Remiantis kompanijos „Markets & Markets“ prognozėmis, pasaulinė įvairių lazerių ir jų taikymo rinka 2017 m. turėtų pasiekti 20 mlrd. JAV dolerių, o tai iš esmės reiškia, kad kasmet ji turėtų plėstis maždaug po 19 proc. Tai neabejotinai palanku ir Lietuvai, nes tokios tendencijos žada dar spartesnę šio sektoriaus plėtrą ir daugiau galimybių tuo užsiimančioms mokslinėms-gamybinėms įmonėms, o kartu ir naudą visai šaliai.
Viso to galėjo ir nebūti, jei mokslo pasiekimų nebūtų buvę bandoma pritaikyti praktiškai. Būtent tai pats mokslininkas ir laiko sėkmės raktu, lėmusiu, kad šioje srityje taip puikiai pavyko išplėtoti bendradarbiavimą tarp mokslo ir verslo. Toks požiūris buvo profesoriaus darbo ~credo~ ir dirbant Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedros vedėju, ir vėliau. „Visada skatinau, kad visi šioje srityje atliekami teoriniai darbai, nesvarbu, ar magistro ar disertacija, būtų susiję su praktika. Mano studentai turėdavo problemą formuluoti taip, kad šalia fundamentinio tyrimo stipriai atsispindėtų ir jų darbų praktinio pritaikymo pusė“, – dėsto A.P.Piskarskas.
„Tai, kad turime šį visų giriamą sektorių ir kai kuriose srityse pirmaujame pasaulyje, daug lėmė būtent tai, kad abu aspektai buvo plėtojami lygia greta“, – neabejoja ir A.Dubietis.

Mokslo galimybės primena mokslinę fantastiką
Pirmasis didelis Lietuvos mokslo laimėjimas susijęs su parametriniais generatoriais (parametriniais šviesos stiprintuvais). „Laboratorijose sukūrėme prietaisus, kuriais galima tolydžiai keisti lazerių spalvą (bangos ilgį) ir taip išgauti daugiaspalvę šviesą. Tai davė labai daug: kadangi atliekant ir fundamentinius, ir taikomuosius tyrimus reikalingi įvairių spalvų lazeriai, iki tol laboratorijos turėdavo įsigyti įvairių reikiamą šviesą spinduliuojančių lazerių, todėl sudėtingi eksperimentai galėjo būti labai brangūs. O mes pasiekėme, kad vienas lazeris su vienu kristalu atstotų keletą skirtingų lazerių“, – paaiškina A.P.Piskarskas.
Tokia buvo pradžia, vėliau atlikta daug įvairių kitų darbų, tačiau pastarąjį dešimtmetį A.P.Piskarskas daugiausia dirbo optinio čirpuotų impulsų parametrinio stiprinimo (ČIPS) bei iš skysto polimero kuriamų trimačių objektų formavimo, pasitelkiant lazerių šviesą, srityse.
„Dabar formuluojamos visiškai naujos problemos. Pasirodo, kad parametrinių generatorių principai, naudoti regimojo spektro srityje, gali būti panaudoti keičiant bangos ilgį ne tik regimojo spektro srityje, bet ir pereinant į ultravioletinį ar net rentgeno diapazoną. Vis dėlto dar neatsakyta į klausimą, ar galima rentgeno spinduliuotės bangos ilgį keisti tolygiai“, – pasakoja profesorius ir paaiškina, kad tokios derinamo (keičiamo) bangos ilgio rentgeno lazerių technologijos sukūrimas leistų tyrinėti ląstelės sandarą, genetinius kodus ar chromosomas.
Pasirodo, norint sukurti keičiamo bangos ilgio rentgeno lazerius, reikia pereiti prie labai trumpų žybsnių. Šią problemą ir pradėta tyrinėti pasitelkiant būtent minėtus parametrinius stiprintuvus. Taigi lietuvių pasiūlyta ir pademonstruota ČIPS technologija parodė kelią, kaip spręsti labai didelės galios impulsų generavimo problemą, ir tai veda prie rentgeno lazerių kūrimo. Tai buvo antras reikšmingas lietuvių laimėjimas, kurį pasaulinė fizikų bendruomenė įvertino netgi labiau nei pirmąjį.
Tai taip pat galėtų pasitarnauti sprendžiant kardinalią dviejų dešimtmečių lazerių fizikos problemą: ar galima pasiekti tokį lazerių spinduliuotės intensyvumą, kad būtų suardytas vakuumas. Teorija sako, kad jei energijos intensyvumas būtų labai didelis, vakuumas turėtų imti generuoti medžiagą. „Tai reiškia, kad fantastiniuose romanuose aprašoma teleportavimo idėja tam tikra prasme būtų įmanoma. Taigi susidomėjimas mūsų ČIPS technologija yra didžiulis“, – džiaugiasi A.P.Piskarskas.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) tapo vieninteliu universitetu iš Rytų ir Vidurio Europos gavusiu galimybę dalyvauti prestižinėse MOSIS universitetinių mokymų ir tyrimų programose greta garsiausių JAV universitetų. Lietuvos studentai turės unikalią galimybę bendradarbiaudami su kompanija „IBM“ realizuoti savo idėjas projektuojant bei gaminant modernias elektronikos technologijas – integrinių grandynų prototipus.
Integriniai grandynai – smulkiausioji šiuolaikinės nanoelektronikos ir įvairių mikroschemų dalis, tačiau dėl ypatingai brangių technologijų, Lietuvoje jie šiuo metu negaminami.
„Patekimą į MOSIS programas galima prilyginti sportininkų patekimui į olimpiadą. Tikrinama universitetų turima įranga, dėstytojų kompetencija, jų mokslinė veikla ir vykdyti projektai, nes programoms pasirenkami tik patys stipriausi elektronikos srities specialistai,“ – sako VGTU Elektronikos fakulteto Kompiuterių inžinerijos katedros docentas Vaidotas Barzdėnas. Pietų Kalifornijos informacinių mokslų instituto kuruojamose MOSIS programose dalyvauja tiek aukštosios mokyklos, tiek didžiausios pasaulio elektronikos įmonės kaip kad „IBM“, „Globalfoundries“, „TSMC“, „OnSemi“ ir kitos.
Kaip teigia VGTU atstovas, integrinius grandynus galima pavadinti puslaidininkyje realizuota elektroniko idėja-fantazija, atliekančia konkrečią skaičiavimo, stiprinimo, saugojimo ar kitokią funkciją. Nuo integrinių grandynų dydžio priklauso elektroninio prietaiso sparta ir patogumas – kuo elektronika mažesnė, tuo ji greičiau veikia, eikvoja mažiau energijos bei turi daugiau funkcijų.
Lietuvos studentai gali dalyvauti dviejose programose: jei jų suprojektuoti integrinių grandynų prototipai neviršija gamybos kompanijų nustatyto standartinio ploto – 2,25 kvadratinių milimetrų – jie patenka į mokymų programą ir yra iš karto pagaminami. Jeigu plotas didesnis, studentai dalyvauja tyrimų programoje, teikia pasiūlymą gamybai su tiksliu idėjos aprašymu, o profesionalai įvertinę jos aktualumą mokslui ar pramonei, sprendžia, ar verta projektą įgyvendinti.
Pirmuosius studentų sukurtus prototipus VGTU vertinimui turi pateikti iki kovo 3 dienos. Universitetui suteikta galimybė per metus įgyvendinti tris tokius projektus. Vieno jų gamyba vertinama mažiausiai 6 tūkstančiais litų.
Be naujos projektavimo patirties įgijimo studentai taip pat galės susipažinti su didžiausių elektronikos kompanijų naudojamomis technologijomis bei gamybine literatūra – įmonės suteiks medžiagos integrinių grandynų projektavimo technologinių bibliotekų kūrimui.
MOSIS programose dalyvauja beveik 240 aukštųjų mokyklų, didžioji jų dalis – JAV universitetai. Tai – dar viena platforma užmegzti akademinius ryšius su specialistais iš kitų universitetų, dalintis patirtimi bei ieškoti naujų bendradarbiavimo galimybių.

Mokslo ir technologijų parkų, slėnių, inkubatorių ar panašių darinių misija bendra: kūrybingiems žmonėms sudaryti sąlygas realizuoti savo idėjas. Tačiau ši misija iki galo bus įvykdyta tik tada, kai iš kiaušinio išsiritęs viščiukas išaugs į gražų paukštį.

Mokslo ir verslo slėnių idėja pirmą kartą Lietuvos politikų, mokslininkų ir verslininkų galvose gimė prieš daugiau nei dešimt metų, tačiau ją įgyvendinti pradėta tik prieš keletą metų, kai buvo sukurta bei patvirtinta mokslo ir verslo slėnių koncepcija, taip pat skirtas finansavimas – beveik 2 mlrd. Lt.
Šiuo metu Lietuvoje plėtojami net penki mokslo, verslo ir studijų slėniai, dar vadinami mokslo ir technologijų parkais. Su jais siejamos didelės viltys, esą jie nulems didžiulį mokslo ir verslo proveržį. Keletas investicinių projektų šiuose parkuose jau įgyvendinti, o dar dešimtys įgyvendinami.
Akademikas „Santaros“ slėnio prezidentas, naujai sukurtos „Biotechpharmos“ vadovas, biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis sveikina valstybės politiką skatinti mokslo ir technologijų parkų kūrimąsi, tačiau brėžia labai aiškią takoskyrą tarp tų, kurie kuriami prisidedant verslui savo lėšomis, ir tų, kurie finansuojami nereikalaujant steigėjų, dažniausiai universitetų, įnašo.
Akivaizdus pavyzdys – neseniai atidarymo ceremoniją šventęs Visorių informacinių technologijų parkas (VITP), vadinamas lietuvišku Silicio slėniu, kuriam steigti buvo pritraukta apie 100 mln. Lt privačių bendrovių lėšų. Į šį parką investavo Lietuvoje jau pagarsėjusios aukštųjų technologijų bendrovės „Biotechpharma“, „BOD Group“ ir „Viltechmeda“.
Planuojama, kad čia po vienu stogu veiks pasaulinį pripažinimą jau pelniusios „VteX“, TEV, „Baltic-Amadeus“, taip pat jaunos, bet geras perspektyvas turinčios „Acorn Intelligence“, „Evana Technologies“, ART21, „AppCamp“ ir kitos įmonės.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jau generuojančios pajamas arba ateityje tai darysiančios įmonės kurs didelės pridėtinės vertės produktus, o technologijų parko išlaikymui, kurį kuriant nors ir buvo panaudota valstybei tenkanti ES fondų parama, su ištiesta ranka valstybės paramos nebereikės prašyti. A. Bumelio nuomone, toks ir turėtų būti mokslo ir technologijų slėnių modelis.

Lėšos nuėjo universitetų infrastruktūrai gerinti

Deja, kol kas dauguma mokslo ir technologijų slėnių Lietuvoje veikia kitokiu principu. „Blogai, kad steigiant mokslo ir technologijų parkus beveik 98 proc. lėšų buvo nukreipta į universitetų infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetui paskirta 100 mln. Lt ES parama, nereikalaujant prisidėti, – stebisi V.A.Bumelis. – Verslui vykdant tokios apimties projektą būtų reikėję prisidėti irgi 100 mln. Lt. Kiekvienas verslininkas, pridėjęs savo lėšų, skaičiuotų, kaip tą projektą daryti rentabilų, kad tos lėšos grįžtų atgal. Bet kai pinigai paimti iš bendro krepšio ir išdalijami, lieka tik vienas svarbiausias tikslas – kaip juos laiku panaudoti.”
Pasak profesoriaus, reikėjo atkakliau plėtoti mokslinius tyrimus ir technologijas regioniniu principu. Dabar Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos universitetai nesiima šios srities lyderio vaidmens ir nesugeba atsistoti ant kojų.
„Žmogaus gyvenime yra fazė, kai jis pradedamas vadinti visaverčiu ~homo sapiens~. Tai atsitinka tuomet, kai žmogus atsistoja ant kojų ir išauga kūdikio stadiją. Man regis, tiek Šiaulių, tiek Klaipėdos universitetų, kaip svarbių regioninių mokslo centrų, galinčių vystyti technologijas, o vėliau – ir gamybą, atsistojimas ant kojų užsitęsė“, – tvirtina V.A.Bumelis.
Klaipėda Lietuvai yra antras pagal svarbą miestas. Klaipėdos universitetui buvo skirta tikrai daug lėšų studijų, mokslo ir verslo centrui „Jūrinis slėnis“ plėtoti, bet jis taip ir nesurado savo krypties.
„Kažkada jiems siūliau vystyti mėlynąją – jūrų biotechnologiją. Esame jūrų valstybė ir iš jūros galime gauti ne vien maistą. Iš žuvies galime pagaminti produktų, kurie turėtų didesnę pridedamąją vertę. Tačiau mano pasiūlymu niekas nesusidomėjo“, – prisimena pašnekovas.
Tiesa, kritikos nusipelno ne visos aukštosios mokyklos. Profesorius giria Kauno Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Kauno technologijos universiteto ir kitų Kauno aukštųjų mokyklų bendrą „Nemuno“ slėnio projektą, mūsų maisto pramonės įmonėms padedantį plėtoti inovatyvias technologijas. V.A.Bumelio įsitikinimu, per mokslo slėnius turėtų veikti ir atviros prieigos centrai, kad gamybininkai galėtų atlikti tyrimus.
Geras pavyzdys čia gali būti ir „Santaros“ slėnis, vienijantis ne tik biotechnologijas, bet ir aukštąsias informacines, švariąsias technologijas, bioinformatikos bei kitas sritis. Jame darniai siejasi verslas, mokslas, studijos, nes bendradarbiaujama su universitetais. Taip pat statomas inovatyvios medicinos centras, bioinkubatorius. Pastarajame bus auginami aukštųjų technologijų lyderiai, galintys konkuruoti pasaulio rinkose. Štai šiame inkubatoriuje ir bus perinami viščiukai, iš kurių, profesoriaus žodžiais, turės išaugti gražūs paukščiai.

Proveržį keičia balanso paieškos

Kaip ateityje plėtosis mokslas ir technologijos, labai priklauso ir nuo Vyriausybės vykdomos politikos. Dabartinė Vyriausybė skiriasi nuo ankstesnės ir aukštųjų technologijų svarbos Lietuvos ateičiai taip aiškiai nekomunikuoja, tačiau ir neneigia jų reikšmės.
„Anksčiau buvo aiškiai suformuluota strategija, kad mes norime būti išsivysčiusi šalis, diegianti inovacijas, kad norime tapti vienu iš regioninių paslaugų centrų. Buvo kryptingai siekiama, kad taptume sveikatos, mokslinių tyrimų, finansinių paslaugų centru. Susikoncentruota į tam tikras sritis ir jose ieškota proveržio, – komentuoja V.A.Bumelis. – Dabartiniu metu siekiama balanso, o ne koncentracijos į aukštąsias technologijas ar inovatyvias paslaugas. Manau, tuose pokyčiuose yra logikos. Kai premjeras manęs klausia, ar žinau, kiek žemės ūkis sukuria bendrojo vidaus produkto, aš atsakau žinąs – apie 17 proc. Ir tai nėra mažai. Be to, nuvertinti žemės ūkį nebūtų teisinga. Tačiau ir tą patį žemės ūkį reikėtų padaryti inovatyvų, mažinti produkcijos gamybos savikainą, didinti konkurencingumą. Kad žemės ūkis būtų plėtojamas kaip išsivysčiusiose šalyse.“
Ir profesorius pateikia Izraelio pavyzdį: anksčiau izraeliečiai irgi manė, kad bus turtingi tradiciškai augindami citrusinius vaisius, bet pamatę, jog nelabai sekasi, šią sritį apleido. Po kurio laiko vėl sugrįžta prie žemės ūkio, tačiau jau diegiant aukšto lygio technologijas. Dabar žemės ūkio šaka Izraelyje labai gerai išplėtota ir naši.