Nevykstančių rimtų diskusijų kaina – prarandama mokslo vieta ir adekvati jo samprata, vis labiau sutrikusi visuomenė, itin skurdžiomis idėjomis mintantys politikai ir nykstanti tauta.

Ar kada pagalvojote, kam reikia mokslo ir mokslinių knygų? Įprastas atsakymas bus labai paprastas: mokslas padeda kaupti žinias, o kai informacija užpildo smegenų plotelius, galima kurti „teisingą“ veiklos ir gyvenimo strategiją, niekaip nenukrypstant nuo teisingo kelio. Mokslininkas tokiame pasaulyje yra tarsi žynys ar šamanas (tiesa, turintis modernų eksperto vardą), vedantis klaidžiais tiesos keliais.
Išties pasvertas atsakymas yra absoliučiai priešingas. Mokslas – tai teorijų kūrimas ir jų neigimas, o didžioji mokslininko darbo dalis yra įsigalėjusios teorijos klaidų paieška. Mokslininkas yra ne tas, kuris sako, kaip „yra iš tiesų“. Mokslininkas – tas, kuris nuolat ieško faktų ir duomenų, galinčių paneigti (bet ne patvirtinti) tą ar kitą įsigalėjusią teoriją arba sampratą. Taigi sąžiningas mokslininkas niekada pernelyg rimtai nevertins jokių savo ištarmių, visad žinos pateiktų išvadų ribas ir silpnas puses, o jo mėgstamiausia gramatikos forma – tariamoji nuosaka.
Sąžiningas mokslininkas, pakviestas būti ekspertu, tegali pateikti kiek galima daugiau įvairių ne jo norais ir tikėjimais, o faktais ir tyrimais pagrįstų įžvalgų, visada suprasdamas ir aiškiai primindamas klausiančiajam, kad tai yra tik dabarties mokslo išvados. Žodelis „tik“, kuris čia bene svarbiausias loginis kirtis, nuolat primena, kad ateityje gali būti kitaip.
Kodėl čia užvedžiau tokią, atrodytų, abstrakčią kalbą apie pažinimo teoriją? Priežasčių keletas. Pirma, visuomenės sąmoningai suvokta mokslo paskirtis gali padėti tai visuomenei spręsti jos problemas. Maža to, jei visuomenė supranta, kad mokslininkai tiesiog negali pateikti galutinių neginčijamų išvadų (tai ypač akivaizdu visų visuomenės mokslų atveju), ji mokosi suvokti mokslo pasiūlytų sprendimų ribas ir jas tinkamai panaudoti.
Kita vertus, mokslo prigimties ir ribų suvokimas yra būtina prielaida kritiniam mąstymui vystytis ir plėtotis. Dabar labai madinga visur tą kritinį mąstymą priminti, juo remtis, o mokymo programos tiesiog mirga nuo nuolat pabrėžiamos būtinybės ugdyti kritinį mąstymą. Vis dėlto pati to kritinio mąstymo samprata kuo toliau, tuo dažniau išsemiama oponento asmeninių savybių analize, bet ne jo kritinio mąstymo turiniu, kuris nurodo, kad problema turi būti sprendžiama nepaleidžiant dviejų susijusių perspektyvų. Kritinis mąstymas reikalauja budriai stebėti faktų ir duomenų, kuriais remiantis daromos išvados, pagrįstumą, kita vertus, rimčiausia iššūkis – išskirti silpnus, menkiau argumentuotus teiginius.
Deja, galiu drąsiai sakyti, kad bendras visuomenės problemų svarstymo lygis ir pati to svarstymo logika nuo tokio kritinio mąstymo tolsta kuo toliau, tuo labiau. Aptariant valstybės problemas jau seniai gerokai svarbiau, kas sako, o ne ką sako. Norint įvertinti, ką sako, reikia žinių ir išmanymo, o va nustatyti kalbančiojo „tinkamumą“ – bėdos nėra. Nepatinka išvados – tereikia paskelbti, kad jas dėstęs žmogus yra kokių nors „rusų“, “Gazpromo” agentas ar šiaip žmogus nevykęs ir skandalingas, ir klausimas tarsi išsemtas.
Kitas, ne toks primityvus, diskusijos panaikinimo būdas – primesti oponentui tai, ko jis nesako (sąmoningai ar nesąmoningai, tai jau sąžinės ir kompetencijos klausimas) ir jau tada demaskuoti, kaip „nemokslines“ tas išvadas, kurias pats kritikuojantis asmuo ir padarė.
Tarkime, “Swedbanko” ekonomistas Nerijus Mačiulis, prieš kurį laiką „Veide“ kalbėdamas „pavojingų“ knygų ir idėjų klausimu, rašė: „Ar tikslinga retoriškai klausti, kaip išgyvena gaunantieji minimalią algą? Taip, tai labai aktualus ir empatiškas klausimas, tačiau atsakymas į šį klausimą tikrai nepasufleruos problemos sprendimo būdo.“ Nors neminėta, kas tokio klausimo autorius, tačiau pats klausimas pacituotas taip tiksliai, kad aišku, jog aptariama mano knygoje „Melo ekonomika“ keliama mažų algų problema.
Bet va ar sąžiningai cituoja oponentas? Knygoje nėra jokios „empatijos“ ar kokios kitos atjautos tiems, kurie tas mažas algas gauna. Tiesiog konstatuojamas faktas, kad iš 850 Lt Lietuvoje šiuo metu ilgiau nei kelis mėnesius išgyventi neįmanoma. Mokslininkai gali ginčytis su šiuo faktu ir pateikti duomenų, kurie įrodytų, jog tai įmanoma. Tokia analizė, įvertinus jos patikimumą, jau įrodytų autorės pretenzijų nepagrįstumą.
Eikime toliau, atsiverskime knygą ir pažiūrėkime, kokiame kontekste minėtas klausimas formuluojamas. Jis atsiranda ne raudų dėl mažų algų, o visai kitame kontekste klausiant, kaipgi vis dėlto išgyvena itin mažas pajamas gaunantys asmenys. Knygoje minima tėvų (vaikų) parama, pajamos iš asmeninio ūkelio, darbas keliose darbovietėse ir alternatyvi / šešėlinė ekonomika (vokeliai, sąnaudų permetimas socialinei sistemai ir panašiai). Galiausiai formuluojama hipotezė, kad priversti gyventi žemiau savo atsigaminimo sąnaudų žmonės sukuria paralelinę šiuo metu Lietuvoje veikiančią ekonomiką, leidžiančią pelnytis ir nedoram verslui, kuris savo sąnaudas permeta valstybei ir / arba sąžiningam verslui, ir įvairioms šešėlinės ekonomikos formoms, kurios laipsniškai apima vis didesnes ekonomikos erdves ir veda į ekonomikos bei socialinės erdvės dezorganizaciją. O tai jau tikrai ne empatijos, bet elementarūs, panašaus pobūdžio moksliniuose tyrimuose įprasti politinės ekonomijos klausimai, kalbantys apie šalies ekonominį modelį.
Be abejo, yra idėjų ir jas propaguojančių knygų, kurios kam nors nepatinka. Ypač tai akivaizdu, kai kalbama apie dalykus, tiesiogiai susijusius su vertinančio žmogaus interesais, tad neatsitiktinai vienas iš solidaus mokslinio kalbėjimo reikalavimų yra kiek įmanoma tikslesnis ir objektyvus kalbančiojo interesų deklaravimas. Nenorėčiau kolegos įtarti, kad jis turi kokių nors interesų matyti tai, ko nebuvo. Nesinorėtų manyti, kad skaitytojui pamėtėta tiesiog pirma pamatyta tezė. Vis dėlto pati mokslinės diskusijos esmė – suvokus, kas kalbama, ieškoti, kur klystama, – akivaizdžiai pamesta. Konkrečiu atveju turinys pamintas jau vien todėl, kad nenorėta net pasigilinti, kas vis dėlto išties sakoma.
Nėra pavojingų knygų, kaip nėra ir pavojingų idėjų. Lietuvos bėda tik ta, kad čia tų „pavojingų“ knygų labai nedaug, „pavojingos“ idėjos ne analizuojamos, siūlant rimtas „nepavojingas“ jų alternatyvas, o kovojama vienu primityviu būdu: viskas, kas nepatinka, paskelbiama ne mokslu, o primityvų sapalionėmis arba priešų užmačiomis. Klausimas „kodėl“ – retorinis. Tačiau šis klausimas, kad ir kaip į jį atsakytum, kalba apie tragiškus padarinius. Nevykstančių rimtų diskusijų kaina – prarandama mokslo vieta ir adekvati jo samprata, vis labiau sutrikusi visuomenė, itin skurdžiomis idėjomis mintantys politikai ir nykstanti tauta.

Visuomenės sąmoningai suvokta mokslo paskirtis gali padėti tai visuomenei spręsti jos problemas.

Mokslinių leidinių leidybos srityje besispecializuojančiai įmonei „VTeX” dėl kompetencijos ir inovatyvių sprendimų netrūksta užsakymų iš viso pasaulio. Jos vadovas dr. Rimas Maliukevičius įsitikinęs: šiandien tai viena iš itin sparčiai besivystančių sričių.

„Mano nuomone, įmonėje, kuriai jau per dvidešimties metų, kuri visą šį laiką tik augo, kuri išėjo į tarptautinius vandenis ir dirba su labai rimtais užsakovais, su vadyba viskas gerai”, – įmonę „VTeX” apibūdina informacinių technologijų įmones vienijančios asociacijos „Infobalt” vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis.
Iš tikrųjų prieš 22 metus septynių Olandijos ir Lietuvos mokslininkų matematikų įkurta įmonė gali pasigirti ne tik minėtais faktais, bet ir tuo, kad tempų lėtinti tikrai neketina. Juolab kad laikai, kai patiems tekdavo ieškoti užsakovų, jau seniai praeityje.
„Per pastaruosius metus į mus kreipėsi JAV Ilinojaus universiteto Matematikos fakultetas, Duke universiteto Matematikos fakultetas, be to, kaip tik šiomis dienomis pasirašėme sutartį ir su Mičigano universiteto Matematikos fakultetu, – vardija „VTeX” vadovas R.Maliukevičius. – Visi jie leidžia savo periodinius mokslinius žurnalus, tačiau kadangi gaunama kokybė jų nebetenkino, patys kreipėsi į mus, kaip į pasaulyje žinomą “LaTex” sistemos (jos pagrindu rengiami tiksliųjų mokslų straipsniai) naudotoją, palaikytoją bei įvairių priedėlių kūrėją. Taigi šitaip net tokie gerbiami moksliniai žurnalai atsiduria pas mus.”
„VTeX” nuolatos aptarnauja 226 tarptautinius periodinius matematikos ir fizikos sričių mokslo žurnalus ir kelių šimtų mokslinių knygų leidybą. 2011 m. darbo apimtis viršijo 400 tūkst. puslapių. Be to, neseniai užsimezgė bendradarbiavimas su chemijos mokslo atstovais, o šioje srityje, be abejo, vėlgi sava specifika ir reikia ieškoti visai naujų sprendimų.
Įmonės veikla stipriai orientuota į užsienio rinką – darbas su užsienio užsakovais sudaro per 98 proc. visos „VTeX” veiklos. Pagrindiniai jos partneriai yra iš Europos (Vokietijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos) taip pat iš JAV.

„VTex” – įmonė, kurioje pageidaujami tik matematikai ir fizikai

Pasak R.Maliukevičiaus, mokslo leidinių leidyba yra labai specifinė sritis, o pats straipsnis čia iš esmės yra programa, kurią prieš tai būtina tinkamai apdoroti ir struktūrizuoti bei kitaip parengti. Čia būtina nuolatos ieškoti inovatyvių sprendimų, kad būtų patenkinami šioje srityje vis didėjantys kokybės ir laiko sąnaudų reikalavimai. Taigi nenuostabu, kad nuo įmonės veiklos pradžios mokslo leidyba pasikeitė neatpažįstamai.
„Prieš penkiolika metų buvo spausdinama ant popieriaus, o elektroniniai produktai buvo laikomi kažkokiais lydinčiais pusfabrikačiais, kuriuos, kaip, tarkim, PDF formato bylą, galėjai tik pavartyti, o dabar viskas apsivertė. Dabar pagrindinė forma kaip tik tapo elektroninė, tačiau ne tokia, kuri leidžia paprastai peržiūrėti dokumentus, bet skirta įvairiausiai paieškai skersai išilgai, – leidybos niuansus atskleidžia vadovas. – Viskas iš karto būna sujungta su publikuotos mokslinės literatūros duomenų bazėmis, tad be papildomų pastangų tuoj pat galima gauti viską, ko tik reikia. Sakykime, lengvai pasiekti cituojamą šaltinį, iš to cituojamo šaltinio vėl galima pasiekti reikiamą kokybišką informaciją ir taip toliau.”
Nors skamba gana paprastai, tačiau taip nėra. Kad viskas veiktų tinkamai, straipsnio failas turi būti sudėtas į tam tikrą struktūrą, jog paieška ir tikrųjų būtų „teisinga” (dažnai stambūs mokslinių leidinių leidėjai turi savo duomenų bazes, kuriose ir vykdomos tokios paieškos, arba būna atskiros įvairių sričių duomenų bazės). Verta paminėti, kad „VTeX” patys atlieka daug įvairių tyrimų, kuria naujus įrankius bei dalyvauja įvairiuose projektuose. Tai reikalinga ir yra tiesiogiai susiję su jų veikla, kad būtų įgytas konkurencinis pranašumas prieš didžiausius konkurentus, daugiausia įsikūrusius Indijoje ir Filipinuose, kurie ilgą laiką buvo itin paklausūs dėl pigesnės darbo jėgos, leidusios užsakovams sumažinti sąnaudas.
Vis dėlto ilgainiui tendencijos keičiasi, nes keičiasi ir kokybės reikalavimai: pastaraisiais metais užsakovai, rinkdamiesi, iš ko pirkti reikalingas IT paslaugas, pirmenybę teikia užtikrintai kokybei. O čia su „VTeX” konkuruoti sudėtinga. Iš maždaug pustrečio šimto darbuotojų didžioji dalis turi įgiję tiksliųjų mokslų išsilavinimą. Pasak žymaus Lietuvos matematiko prof. habil. dr. Felikso Ivanausko (beje, buvusio R.Maliukevičiaus dėstytojo), tai logiška: kadangi tokio tipo straipsniai labai skiriasi nuo įprastų, ir „savyje turi daug matematikos”, čia daug „didelių” sudėtingų matematinių ir fizikinių formulių, tad rengiant tokio tipo straipsnį reikalingas specifinis išsilavinimas, nes be šito žmogus tiesiog negalės gerai atlikti savo darbo.
R.Maliukevičiaus teigimu, dėl aukštos darbuotojų kompetencijos bei nuolatinių investicijų į pažangių įrankių kūrimą jų veikla naudinga ne tik šios verslo nišos plėtrai, bet ir mokslo bendruomenei apskritai.
„Žmonių, kurie savo gyvenimo aprašyme negali parašyti, kad yra bent jau  matematikos ar fizikos specialybių paskutinių kursų studentai, į darbą net nekviečiame. Juk net matematikų ir fizikų įsivažiavimas į darbą trunka tris keturis mėnesius, o ne tiksliųjų mokslų studentą apmokyti truks dar ilgiau – tad nėra prasmės”, – dėsto R.Maliukevičius.
Vis dėlto tai ir nereikalinga, nes, kaip pasakoja F.Ivanauskas, tarp tiksliųjų mokslų studentų ši įmonė yra pageidaujamas darbdavys. „Tai stabili įmonė, didinanti kontingentą ir nuolat gaunanti tarptautinių užsakymų. Čia užtikrinta stabili darbo vieta ir konkurencingas darbo atlyginimas, taip pat geros darbo sąlygos, be to, ir darbo profilis atitinka tai, ką studentai studijavo universitete”, – vardija jis ir prideda, kad čia stipri ir vadybinė pusė: darbuotojais rūpinamasi, yra įvesta aiški sistema, kaip galima kilti karjeros laiptais, stengiamasi išnaudoti kiekvieno dirbančio žmogaus potencialą.
Beje, šiuo metu, be kitų darbų, įmonė kuria ir iki kitų metų pradžios tikisi pateikti vadinamosios apsimokančios mašinos, pritaikytos specializuotai matematikos ir fizikos sričiai, prototipą, kuris padėtų iškart atrinkti blogus (mokslinės kalbos požiūriu), redaguotinus straipsnius, kuriuos būtina tvarkyti žmogui. „Bendrais bruožais tai veiks taip: apdorodama didelį kiekį duomenų programa tarsi mokosi ir po kurio laiko vis didesniu tikslumu gali nustatyti, kuris straipsnis parašytas priimtina, o kuris – bloga kalba, taigi kurį reikia redaguoti. Tai padėtų stipriai taupyti laiką, nes iškart būtų galima rūšiuoti didelį kiekį straipsnių”, – glaustai paaiškina R.Maliukevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys netikėta ir naudinga knyga “13 protu nesuvokiamų dalykų: mūsų laikų mokslo paslaptys”. Kodėl ši knyga netikėta ir kuo ji naudinga, turėtumėte suprasti iš “Veide” pateikiamos ištraukos.

Oho! signalas

Gal ateiviai jau skambino?

Moksle yra viena auksinė taisyklė, principas, padedantis mokslininkams atsirinkti galimus reiškinio paaiškinimus. Jis vadinamas Occamo skustuvu, pagal šį principą, jei tik galima, visuomet reikia rinktis patį paprasčiausią ir lengviausiai suprantamą paaiškinimą. Jei pagal Occamo skustuvo principą mėginsime paaiškinti signalą, kurį 1977 m. rugpjūtį priėmė Ohajo valstijos universiteto Didžiosios Ausies teleskopas, teigsime, kad tai ateivių civilizacijos signalas. Kodėl? Nes jis būtent toks, kokio mums ir liepė ieškoti.
1959 m. rugsėjį žurnale “Nature”, įspraustas tarp dviejų straipsnių apie elektroninį metodą bičių spietimuisi numatyti ir apie rentgeno spindulių paskatintus metabolinius eritrocitų pokyčius, publikuotas pirmasis mokslinis straipsnis apie galimas nežemiškos civilizacijos signalo savybes. Straipsnį parašė Giuseppe Cocconis ir Philipas Morrisonas, du Niujorko Cornello universiteto fizikai. Cocconio praeitis neišsiskirianti, Morrisono – kiek įdomesnė. Jis gavo daktaro laipsnį vadovaujamas J.Roberto Oppenheimerio ir Los Alamose vykdytame Manhatano projekte atliko svarbiausią vaidmenį. Kartu su grupe asmenų vyko į Tiniano salą Ramiojo vandenyno vakaruose surinkti atominės bombos, paskui sunaikinusios Nagasakį. Savo akimis pamatęs padarinius Morrisonas tapo nenuilstančiu kovotoju už branduolinio ginklo neplatinimą. Jis padėjo įkurti ir SETI, nežemiško intelekto paieškos programą.
Morrisonas ir Cocconis straipsnyje “Nature” teigia, kad kas nors, siekiantis atkreipti kitos protingos civilizacijos dėmesį, būtinai naudosis radijo dažnio bangomis. Jas palyginti pigu ir lengva sugeneruoti, o įdėjus gana nedaug energijos jos nukeliauja labai toli. Kalbėdami apie siunčiamo signalo dažnį jie sako, kad reikėtų rinktis atitinkantį kokį nors universalų kosmoso skaičių. Morrisonas ir Cocconis spėja, kad protinga civilizacija naudotų ką nors siejamo su labiausiai visatoje paplitusiu elementu – vandeniliu. Bet kokios būtybės, sugebančios su mumis susisiekti, greičiausiai bus išsiaiškinusios, kad vandenilis spinduliuoja 1420 MHz dažnį, tai ir turėtų būti visur visatoje atpažįstamas skaičius.
Taigi nežemiškoji civilizacija turėtų pasiųsti 1420 MHz dažnio signalą. Ir labai tikėtina, kad jis bus tik 1420 MHz. Siųsti sudėtiniam įvairių dažnių signalui reikia labai daug energijos, ir jei kas ribotos galios signalą užsimanys nutransliuoti kuo toliau, rinksis siaurą dažnių ruožą – siaurajuostę spinduliuotę. Ir tai juo geriau, nes joks natūralus reiškinys siaurajuostės radijo dažnio spinduliuotės neskleidžia, todėl toks signalas privers suklusti bet kurį protingą klausytoją.
1977 m. rugpjūčio 15 d. Morrisono ir Cocconi aprašymą tiksliai atitinkantis signalas atkeliavo į Delaverą Ohajo valstijoje.

Rugsėjo 13 dieną nuo 11 val. iki 18 val. KTU studentų miestelyje, greta Elektronikos rūmų šurmuliuos Mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ ypatingas renginys – Mokslo mugė.

Joje dalyvauja kelios dešimtys mokslo centrų, aukštųjų mokyklų, tokių organizacijų kaip Kauno apskrities Priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, Lietuvos kosmoso asociacija, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Lietuvos jūrų muziejus, Krizių tyrimo centras, Kauno technikos kolegija, Karo paveldo centras, svečiai iš Latvijos, Lenkijos ir t.t.
Mugės esmė – betarpiškai susipažinti su įvairiose gyvenimo srityse naudojamomis technologijomis, įvertinti naujus mokslo metodus ir jų praktinę svarbą, smagiai praleisti laiką. Renginiai skirti įvairaus amžiaus publikai. Čia ras ką veikti vaikai bei jų tėveliai, moksleiviai ir studentai. Tai vieta, kur galima ir reikia patiems viską pačiupinėti, pamatuoti, pasitikrinti savo reakciją. Pavyzdžiui, įvertinti maisto produktų saugumą, gėrimuose nustatyti saldiklių tipą ir koncentraciją. Arba suvokti, kaip lengvai ir įdomiai kuriami žemėlapiai, publikuojami internete.
Programoje – daugybės mokslo sričių eksperimentai, naudinga praktinė informacija ir jūsų kūno bei smegenų ypatumų tyrimai. Jūsų laukia interaktyvi optinių iliuzijų paroda, psichologijos stendai, loginio bei mokslinio mąstymo žaidimai. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras  pakvies mugės dalyvius užsukti į mobilų planetariumą susipažinti su Visata ir joje vykstančiais procesais, o Molėtų observatorija demonstruos teleskopus. Galėsite stebėti Saulę.
KTU Fundamentaliųjų mokslų fakultetas  parengė nematomų fizikinių jėgų demonstraciją, o jų kolegos iš Statybos ir architektūros  fakulteto įrengs termovizijos prietaisą su ekranu, kuriame mugės dalyviai pamatys savo kūno paviršiaus temperatūrinį vaizdą.
Bus demonstruojama nauja meteorologinė ir hidrologinė aparatūra. Mugės lankytojai  tiesioginiame eteryje bendraus su budinčiais sinoptikais, išklausys jų komentarus apie orų prognozavimo subtilybes, meteorologo darbą.
Lietuvos jūrų muziejaus kūrybinėse dirbtuvėse išmoksite susikurti jūrų gyvūnų akvariumą, rašyti virvaknyges. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla atsigabens net tikrą navigacinį laivo treniruoklį. Galėsite pamėginti valdyti ir įvesti įvairius laivus sumodeliuotose plaukiojimo rajonuose.
Aleksandro Stulginskio universiteto specialistai pasakos apie įvairias žemdirbystės sistemas. Demonstruos dirvožemio mėginių paėmimo sistemą ant keturračio su GPS, dirvos tyrimo infraraudonaisiais spinduliais įrangą. Bus demonstruojami vertikaliosios žemdirbystės metodu auginami augalai, augalų herbarai, žemės ūkio ir piktžolių augalų bei sėklų kolekcijos. Surengta liofilizuotų produktų ir sumuštinių su sėklomis degustacija.
VDU Kauno botanikos sodas įrengs mugėje mažąjį botanikos sodą ir zoologijos sodą.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija  pakvies į veterinarijos gydytojo konsultaciją smulkiųjų gyvūnų auginimo, priežiūros, vakcinavimo klausimais. Sužinosite apie šeškų auginimo ypatumus ir iš arti pasigrožėsite šiais gyvūnais. Lietuvos zoologijos sodas supažindins su itin įdomiais vabzdžiais – insektariumo gyventojais.
Po Lietuvos mokyklas keliaujantys kompanijos „Thermo Fisher Scientific Baltics“ mokslininkai su mobiliąja bioklase mugėje mokys jus dirbti su centrifugomis, purtyklėmis, išskirti DNR. Kiekvienas galės pasikviesti „Mobiliosios bioklasės“ komandą į savo mokyklą.
Kauno technologijos universitetas, Lietuvos kosmoso asociacija, Kosmoso mokslų ir technologijų institutas pademonstruos pirmojo lietuviško nano palydovo modelį. Renginio svečiams bus dalijami palydovo popieriniai maketai. „Lituanica SAT-1“ yra pirmasis palydovas šalies istorijoje. Jis bus nugabentas į Tarptautinę kosminę stotį, bendradarbiaujant su NASA.
Iš arti apžiūrėsime kariškių naudojamus bepiločius lėktuvus. Gelbėtojai demonstruos, kaip gelbėjami žmonės  iš autoavarijas patyrusių automobilių. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atgabens diržų prisisegimo ir automobilio apsivertimo stimuliatorių.
UAB „Jana seta“ atstovai demonstruos radijo bangomis valdomus filmuojančius  sraigtasparnius,
žaislus ir konstruktorius su Saulės energijos elementais; ekologiškų daržovių „atpažintoją“, chemijos laboratoriją vaikams nuo 10 metų.
Policija parengė vaikams skirtą kinologo su tarnybiniu šunimi pasirodymą. Suaugusieji technikos mėgėjai  pamatys policijos tarnybinį automobilį su hibridine pavara „Toyota Prius“ bei tarnybinį motociklą. Išmoksite naudotis gesintuvais; išgirsite viską apie dūmų jutiklius; galėsite pabūti ugniagesio „kailyje“; pažvelgsite į Kauną iš 42 m aukščio; išmėginsite gelbėjimo pagalvę; pajusite, ką reiškia patekti į dūmus gaisre; susipažinsite su gaisrinės įrangos naujovėmis. „Krizių tyrimo centro“ komanda pakvies visus norinčius į pirmosios medicinos pagalbos mokymus.
Mugėje dalyvaus ir svečiai iš užsienio. Mokslo centras ,,TechnoAnos rūsiai“ jau 18 metų veikia Rygoje. Į Kauną bus atgabenta nedidelė nuolatinės ekspozicijos dalis, demonstruojanti meno, žaidimų, mokymo ir mokslo elementus.  Iš Varšuvos Mokslo centro „Kopernikas“ atgabenama turininga ekspozicija, kurioje bus galima pasitikrinti savo atmintį, įvertinti reakcijos greitį, apgauti klausą. Lielvardės amatininkų centras supažindins su senąja latvių etnografinių juostų gamybos technika.
Mugė fakultetuose
Mugės metu renginiai vyks ne tik miestelyje šalia KTU Elektronikos rūmų, bet ir įvairiuose fakultetuose. Apsilankę laboratorijose bei auditorijose sužinosite, kokią specialybę geriausia rinktis ir ar ji perspektyvi. Ar yra specialistų, kurių paklausa auga net krizės metu? Išgirsite apie emocijų poveikį vartotojo elgsenai virtualioje aplinkoje; išmoksite įvertinti rinkai siūlomą intelektinį produktą ir suprasite, kodėl vartotojai turi daugiau mokėti už inovatyvų sprendimą. Sužinosite apie netradicinius metodus išsikepti kiaušinienę, pasigaminti ledus, suplauti ir išdezinfekuoti indus. Pamatysite drabužius, apsaugančius nuo kulkų, ugnies ir karščio, lietaus ir vėjo, sukurtus KTU Fizikinių ir technologijos mokslų centro Tekstilės institute. KTU Dizaino fakultete paskaitoje apie virtualų vintažą pamatysite save, apsirengusius praėjusio šimtmečio vidurio apsiaustą ar neįtikėtino kirpimo suknelę. Vienu klavišo paspaudimu pasikeisite spalvų derinius ir audinius.
Itin mįslinga tema – žmogaus aura. Kokią objektyvią informaciją galima gauti, ją tiriant? Ar tiesa, kad visų negalavimų ir ligų užuomazgos slypi joje? Kita tema, irgi susijusi su mūsų sveikata – pastatai, kuriose praleidžiame daug laiko. Kokie yra „sveiko“ pastato požymiai ir ką kiekvienas turime žinoti, kad kvėpuotumėme švariu oru? Jus tikrai sudomins mazgo istorija (pradedant Gordijaus ir baigiant jūreiviškais mazgais), didžiausios pasaulio katastrofos ir jų priežastys, medicininės tekstilės naujienos. Galėsite stebėti, kaip naudojant plazmą vakuume auginamos plonos nanodangos, naudojamos daugelyje šiuolaikinių prietaisų.
Svečiai iš Latvijos – Latvenergo koncerno Energetikos muziejaus parengė ekspoziciją, pasakojančią apie XX a. pirmos pusės didžiausio pramoninio objekto Baltijos šalyse statybą – Kegumo hidroelektrinę. Taip pat išsamiai susipažinsite su XXI a. branduoliniais reaktoriais ir energetikos tendencijomis pasaulyje.
Tarp specialių paskaitų pradinių klasių moksleiviams – labai svarbi šiais krizės laikais tema apie pinigus. Išmokti taupyti reikia nuo mažų dienų. Pamėginsime rasti spragas, pro kurias „išbyra“ pinigai, ir aptarsime, kaip jas užkaišyti.  Kviečiame visus turiningai praleisti laiką!
Visą mugės programą rasite adresu www.mokslofestivalis.eu

Jei norime, kad mūsų valstybė pakiltų į aukštesnę lygą, reikia kad mūsų švietimo sektoriaus kokybė gerėtų kur kas greičiau, nei gerėjo pastaruosius 23-ejus metus.

Praėjusią savaitę koalicinė kairiųjų Vyriausybė patvirtino naują Valstybinę švietimo strategiją, kuri, kaip teigia švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, per ateinantį dešimtmetį, tai yra nuo 2013 iki 2022 m., visiškai pagydys raišą sistemą: pedagogų bendruomenes sudarys nuolat tobulėjantys ir rezultatyviai dirbantys profesionalūs mokytojai ir dėstytojai; Lietuvos mokyklos, kaip ir švietimo srityje pirmaujančios Suomijos, galės lanksčiau organizuoti ugdymą; bus maksimaliai plėtojami vaikų gebėjimai: ypač kaimo vaikų, gabiųjų bei atsiliekančiųjų nuo bendraamžių; taip pat bus sukurtos sąlygos mokytis visą gyvenimą. O įgyvendinus strategiją mažiausiai viena Lietuvos aukštoji mokykla atsidurs tarp 500 geriausių pasaulio universitetų.
Absoliuti dauguma visuomenės, taip pat ir švietimo atstovų, šiuos ministro teiginius pavadino seniai lauktu siekiniu, nes tai, kas pastaruosius dvidešimt trejus metus vyko Lietuvos švietimo sistemoje, netenkino nei moksleivių, nei tėvų, nei pedagogų, nei mokyklų administracijų. Deja, kaip primena privačios sostinės „Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė, kadaise pati dirbusi Švietimo ir mokslo ministerijoje, nė viena strategija Lietuvoje dar niekada nebuvo iki galo įgyvendinta. Dažnai jos net nepradedamos įgyvendinti.
Priminsime, kad prieš porą metų mokyklų ir universitetų bendruomenės taip pat entuziastingai aptarinėjo kitą strategiją – dešiniųjų Vyriausybės parengtą fundamentalų dokumentą, Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030″. Joje švietimui ir aukštajam mokslui taip pat buvo skirtas didžiulis skyrius. Deja, šio monumentalaus dokumento vizijos, ypač dėl kaimo ir rajonų mokyklų ateities, kardinaliai nesutampa su naująja kairiųjų švietimo strategija. Todėl tikėtina, kad, jei po trejų metų grįš dešiniųjų Vyriausybė, iš dabartinės strategijos vėl liks tik skuteliai.
Kokia vis dėlto profesionalų nuomonė: ką konkrečiai turėtume keisti švietimo sistemoje, kad kiekvienas jaustume pasitenkinimą savo pasiekimais, o valstybė taptų konkurencinga, ir koks tikėtinas realiausias scenarijus – kaip atrodys mūsų švietimo sistema apie 2020 m.?

Atskirai nuo aukštojo mokslo reformuojamas švietimas rezultatų neduos
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka ir buvęs Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Raimundas Šiaučiūnas be užuolankų sako, jog didžiausia mūsų švietimo sistemos bėda, kad ji reformuojama atsietai nuo aukštojo mokslo, o šios sistemos glaudžiai viena su kita susijusios. Ir visos bėdos, kurios šiandien susiklostė aukštojo mokslo ar profesinio rengimo srityje, iš tikrųjų daugiausia yra nulemtos chaoso švietimo sistemoje. Ir tol, kol aukštojo mokslo pertvarka nebus suderinta su planuojamais švietimo pokyčiais, tol nieko gero tikėtis ir neverta.
Kai, pasak privačios Vilniaus kooperacijos kolegijos direktoriaus Romualdo Pusvaškio, dėl sumažėjusio gimstamumo bendrojo ugdymo mokyklose kone perpus sumažėjo mokinių, pedagogai bei mokyklų administracijų vadovai (baimindamiesi netekti darbo ar vengdami mokyklos statuso pakeitimo) pradėjo mažinti reikalavimus besimokantiesiems gimnazijoje. “Į gimnazijas priimami visi – nesvarbu, ar mokytis sekasi, ar jaunuolis mokytis nori, – komentuoja R.Pusvaškis. – Ir jau kuris laikas pas mus yra gėda po aštuntos progimnazijos klasės eiti mokytis profesijos į profesinę mokyklą. Tėvams nepatogu prisipažinti, kad jų vaikas studijuoja ne aukštojoje, galiausiai net ir savivaldybės administracija nenori, kad mažėtų gimnazistų, nes tada pabrangs mokyklų išlaikymas.”
Tad visi, net ir negebantys mokytis, kažkaip baigia vidurines mokyklas ir po jų dažnai eina ne į profesines ir netgi ne į kolegijas, kur galėtų įgyti profesinį bakalaurą, bet į universitetus ir mėgina siekti akademinio išsilavinimo.
„Deja, – priduria I.Baranauskienė, – tik nedidelė dalis gimnazistų turi potencialo mokytis gimnazijoje. Lygiai taip pat nėra normalu, kad net pusė visų abiturientų įstoja mokytis į universitetus, nors iš tikrųjų jie nepajėgūs studijuoti aukštojoje mokykloje. Šitai akivaizdu paanalizavus kitų šalių, pirmaujančių švietimo srityje, patirtį. Tarkim, Skandinavijoje į universitetus įstoja tik trečdalis visų gimnazijas baigusių jaunuolių, kiti mokosi profesijos. Taip turėtų būti ir pas mus. Mes tikrai nesame unikalūs savo gebėjimais.”
Būtent dėl to, kad gimnazijose mokosi visi, net ir nepajėgiantys siekti akademinių žinių, katastrofiškai smuko ir vidurinio ugdymo, ir aukštojo mokslo kokybė. Tuo įsitikinę beveik visi šiam straipsniui kalbinti švietimo ir aukštojo mokslo profesionalai.
„Mes nedrįstame kalbėti ir viešai pripažinti, kad mūsų gimnazijose mokosi net vaikai su žemiausiu IQ, kad tokie vaikai ateina studijuoti į universitetus ir kad mūsų universitetai dėl orientavimosi į prastą produktą, atėjusį iš gimnazijų, visiškai neatitinka šių dienų poreikio, kad mūsų mokslas nusirito į dugną. Bet tai yra faktas”, – be užuolankų apibendrina valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Jis įsitikinęs, kad tokios mažytės šalys, kaip Lietuva, gali išlikti tik konkuruodamos intelektu.
Patyrusiam pedagogui pritaria ir profesoriai Z.Lydeka, R.Šiaučiūnas, kolegijos direktorius R.Pusvaškis, privačios gimnazijos direktorė I.Baranauskienė.
Tiesa, prastai dirbančių ir nė vieno šimtukininko metų metais valstybiniams brandos egzaminams negebančių parengti mokyklų administratoriai išvedžioja, esą visos bėdos kylančios dėl nuolat mažėjančio finansavimo. Bet paanalizavus statistiką tampa akivaizdu, kad tokios kalbos – visiški vėjai.
Taip, skaičiuojant, kokią BVP dalį švietimui kasmet nuo 2003 m. skirdavo valstybė, matyti, kad po krizės finansavimas mažėjo, tačiau mokyklų ir vaikų skaičius jose juk taip pat menko, ir gana smarkiai. O apskaičiavus finansavimo pokytį vienam vaikui aiškėja, kad jis ne tik nemažėjo, bet netgi smarkiai pūtėsi, ypač bendrojo ugdymo mokyklose.
Štai lopšeliuose-darželiuose prieš dešimtmetį vieno vaiko finansavimas siekė 5,6 tūkst., o pernai – jau 7,6 tūkst. Lt. Šįmet, tikėtina, ši suma dar ūgtelės. Bendrojo ugdymo mokyklose 2003 m. vienam vaikui finansuoti buvo skiriama 2,8 tūkst., o pernai – jau daugiau kaip 6,3 tūkst. Lt. Profesinėse mokyklose prieš dešimtmetį vienas moksleivis valstybei kainavo 3,9 tūkst., o pernai – jau 6,8 tūkst. Lt. Mažiausiai didėjo aukštųjų mokyklų studentų finansavimas – nuo 5,1 tūkst. iki 6 tūkst. Lt už vieną.

Praėjusį pirmadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pradėjo nagrinėti Seimo opozicijos skundą dėl švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymo, tautinių mažumų mokyklų abiturientams palengvinti lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Tuo tarpu Lenkijos teritorijoje gyvenantys ir šios šalies ugdymo įstaigose besimokantys lietuvių kilmės moksleiviai laiko tokį patį egzaminą, kaip ir visi kiti Lenkijos abiturientai. Todėl kyla klausimas, kada Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė kreipsis į kolegas Lenkijos švietimo ir mokslo ministerijos strategus, kad šie irgi palengvintų lenkų kalbos brandos egzaminą lietuvių kilmės abiturientams, – tokiu klausimu pradėjome pokalbį su ministru D.Pavalkiu.
D.P.: Klausimas neteisingas, mes nesikreipsime į Lenkijos kolegas. Dabar mes laukiame lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatų, tada analizuosime, kaip jį išlaikė lietuvių kalba dėstomų mokyklų ir, kaip išlaikė tautinių mažumų mokyklose besimokantys abiturientai ir, jei rezultatai bus panašūs, egzaminą tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams sunkinsime. Be to, dar reikia sulaukti ir LVAT sprendimo.
Vis dėlto mūsų strateginis tikslas – jog visi mokiniai laikytų vienodą lietuvių kalbos brandos egzaminą, kurį kol kas mes vertiname skirtingai, bet per vienerius – ketverius metus pereisime prie vienodo vertinimo.
VEIDAS: Mūsų savaitraščio užsakymu atlikta naujausia sociologinė apklausa rodo, jog daugiau kaip pusė, tai yra 51,4 proc. respondentų patartų savo atžaloms vykti studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. O daugiau kaip ketvirtadalis visų respondentų pabrėžia maną, jog visos Lietuvos švietimo grandys vienodai silpnos. Kaip vertinate tokius apklausos rezultatus ir ką ketinate daryti?
D.P.: Vertinant mūsų moksleivių pasiekimus iš tarptautinių tyrimų matyti, kad mes esame visai arti Šveicarijos ar Izraelio. Tiesa, gerokai atsiliekame nuo skandinavų. Tačiau, nors skandinavų moksleivių pasiekimai yra itin aukšti, bet, remiantis kitais tyrimais, Skandinavijos šalyse yra daugiausia žmonių, sergančių depresija, be to šiuose kraštuose suvartojama daugiausia antidepresantų.
Taigi, mes turime apsispręsti, ar mūsų tikslas ir orientacija į švedišką socializmą, ar į Izraelio ir Šveicarijos versliškumą.
O dėl žmonių nepasitikėjimo mūsų aukštojo mokslo sistema, manau kaltos pačios aukštosios mokyklos. Iki šiol jos orientavosi į kuo didesnį studentų skaičių. Daugelis aukštųjų mokyklų nėra nusibrėžusios apatinės studentų pasiekimų ribos, tai yra su kokiu žemiausiu balu priima jaunuolius studijuoti. Todėl aukštosiose mokyklose yra daugybė nemotyvuotų, nenorinčių, o ir negalinčių mokytis jaunuolių, kurie sukuria problemas. Bet visuomenė mato, kad kai kurios aukštosios mokyklos tapo diplomų pardavimo kromeliais. Todėl aš Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje (LURK) aktyviai paraginau universitetus įsivesti apatinę ribą – su kokiu žemiausiu balu priimama studijuoti jaunuolius tiek į valstybės finansuojamas, tiek į valstybės nefinansuojamas studijų vietas.
Žinoma, galbūt šitai mes turėtume aktyviau sakyti per žiniasklaidą, nes universitetai turi autonomiją ir kitaip, kaip tik paraginimais, mes negalime jų priversti įsivesti apribojimus stojantiesiems. Dar viena mūsų galimybė – finansiniai svertai. Tad, galbūt juoksitės, kai pasakysiu, kad šiuo klausimu sukurta dar viena darbo grupė, bet, manau, kad mums pavyks susitarti su autonomiškais ir nepriklausomais universitetais, kad jie, gyvendami iš viešųjų finansų, laikytųsi visuomenės ir Vyriausybės formuluojamų uždavinių, o Vyriausybė irgi laikysis universitetams duotų įsipareigojimų. Mat dabar mes nuolat girdime tiek Lietuvos pramoninkų konfederacijos, tiek Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, tiek kitų verslo asociacijų, o ir visos visuomenės priekaištus, kad universitetai ruošia ne tai, ko reikia rinkai, o, ką jie gali paruošti.
VEIDAS: Ministre, bet jūsų paties vaikai: dukra Dainora ir sūnus Gintautas, taip pat studijavo ne Lietuvoje. Kodėl: ar tai reiškia, kad jūs, kaip tėvas, irgi nepasitikite mūsų aukštojo mokslo sistema?
D.P.: O kodėl galvojate, kad viską sprendžia tėvai. Mūsų šeimoje buvo demokratija. Mes su žmona savo dar šešiolikamečiam sūnui parašėme įgaliojimą, kad jis, besimokydamas KTU gimnazijoje atstovautų mus visuose tėvų susirinkimuose. Mes neidavome į tėvų susirinkimus.
Todėl ir studijas vaikams rinkome ne mes, o jie patys.
VEIDAS: Bet tėvai finansuoja vaikų studijas ir paprastai taria lemiamą “patariamąjį” žodį.
D.P.: Aš patariau ir sūnui, ir dukrai daryti taip, kaip jie nori. Beje, duktė išvažiavo studijuoti į vieną Anglijos koledžą šalia Londono, kuris, manau, niekuo ne geresnis nei Lietuvos kolegijos. Bet studijuodama Anglijoje ji tikrai įsisavino keletą dalykų: puikiai išmoko anglų kalbą, pramoko ispanų ir vokiečių kalbų bei pamatė pasaulio ir pazyliojusi suvokė, kad gyventi Lietuvoje nėra blogai, tad grįžo ir dabar pluša Kaune. Sūnus po studijų taip pat grįžo dirbti į Lietuvą.
Aš nuolat kartoju, kad mums nereikia bijoti, jog jauni žmonės išvažiuoja mokytis svetur. Aš taip pat studijavau ir Maskvoje, ir Londone, ir JAV, bet grįžau gyventi ir dirbti į Lietuvą. Svarbiausia, kad mes sudarytume sąlygas žmonėms, baigusiems svetur mokslus, grįžti į gimtinę, dirbti ir užsidirbti.
VEIDAS: Ir vis dėlto, ar keliate sau tikslą, kad tėvai labiau pasitikėtų švietimo sistema ir, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai, pagal visus tarptautinius tyrimus būtų aukštesni nei yra šiandien? Ir kaip tai pasieksite?
D.P.: Mūsų pirmtakai daug lėšų investavo į profesinį lavinimą, kitas programas, bet efekto tai nedavė. Taigi, aš priėjau prie išvados, kad atskirų programų tobulinimas nieko neduos. Manau, kad mes tiesiog mokome moksleivius ne visai to, ko reikia šiandieniniam vaikui ir ne visai taip, kaip nori šiandieninis vaikas ir, kaip jis yra pasirengiąs priimti žinias. Naujosios technologijos pakeitė vaikus. Deja, nemaža dalis mokyklų vadovų ir mokytojų vis dar senoviškai žiūri į pamoką. Bet aš viliuosi, kad mūsų draugystė su suomiais, kurie yra lyderiai, pagal moksleivių pasiekimus, prisidės prie kaitos mūsų mokyklose.
Beje, neseniai Briuselyje vienas kolegas atkreipė dėmesį, jog suomiai yra lyderiai, nes šioje šalyje nėra mokytojus ir mokyklas “nuodijančios apskaitos sistemos”. Iš tikrųjų, tiek mokytojus tiek mokyklas žudo įvairiausių ataskaitų rašymas, skaičiavimas, visa ko kontroliavimas, programų iš viršaus nuleidimas. Suomijoje nėra iš viršaus nuleistų valstybinių mokymo programų, jie tik žino, ką kiekvienos klasės gale mokinys turi žinoti ir gebėti. Bet, kaip tai pasiekti yra asmeninė mokytojo atsakomybė: ar jis ves užsiėmimus klasėje, ar eis su mokiniais į muziejų, ar ant žolytės susėdę žiūrės į debesis ir filosofuos. Tiesa, aš nežinau, ar tai veiks Lietuvoje, bet manau, kad šitai yra vienas kelių.
VEIDAS: Lietuvos moksleiviai, ypač pradinių klasių ir progimnazijų, bei jų tėvai, yra visiški mokytojų įkaitai. Valstybinėse mokyklose vaikus moko daugybė tingių, technologiškai mažaraščių, rėksnių mokytojų. Gerų ir labai gerų mokytojų, deja, mažuma. Tad, vargu, ar daugiau teisių suteikimas mokytojams “lūzeriams” pakeis padėtį valstybinėse mokyklose. O, kad ji yra dramatiška bene geriausiai parodo stojimas į geriausių privačių gimnazijų penktąsias klases. Štai, į Vilniaus jėzuitų ir Kauno jėzuitų gimnazijų penktąsias klases konkursai seniai viršijo universitetinius – į vieną vietą pretenduoja apie 3,5-4 ketvirtoko. Ar galvojate kažką daryti, kad savivaldybių mokyklos atsikratytų mokytojų lūzerių?
D.P.: Kažkurios iš elitinių gimnazijų tinklapyje yra šūkis, jog ją abiturientai baigia be repetitorių. Žmonėms iš tikro reikia kokybės, todėl į elitines gimnazijas ir yra tokie dideli konkursai.
Bet, remiantis įvairiais tyrimais, mokyklose kokybę nuo 40 iki 50 proc. lemia lyderis. Šitai, beje, kalba ir švietimiečių profesąjungų lyderiai Eugenijus Jesinas ir Audrius Jurgelevičius. Jie gina ne mokyklų vadovų, o mokytojų interesus ir pabrėžia, kad vaikų nesurenkančių mokyklų mokiniai ir mokytojai kenčia dėl lyderių pasyvumo, nesutvarkytos bazės, reklamos nebuvimo.
Todėl aš nematau nieko blogo, kad būtų įvesta mokyklų direktorių atestacija ir rotacija, tarkime, kas penkeri – šešeri metai. Direktorius neturi sėdėti vienoje vietoje iki gyvos galvos. Žinoma, jei, tarkime, žmogus vadovavo mokyklai dešimtmetį, tai jokiu būdu nereiškia, kad mes jį išmesime lauk, bet mes turime jį pakelti nuo kėdės, pažiūrėti, ką ir, kaip jis darė, bei nutraukti visas jo šakneles su ta įstaiga.
Be to, mokyklose mes turime didelį būrį pensininkų, kurie jau turi užsitarnavę socialines garantijas ir turėtų būti baigę mokytojo karjerą, bet jie nenori niekur trauktis, nes garantijos kuklios. Tad mes planuojame sukurti ministerijos valdomą fondą, kuris padėtų dėl vaikų mažėjimo besitraukiančioms mokykloms, kurios turi atleisti dalį mokytojų, solidžiai atsisveikinti su pensinio amžiaus mokytojais. Mes materialiai remsime tokių mokyklų pedagogus, jiems mokėsime solidžias išeitines kompensacijas. Tuo pačiu tai paskatins kadrų kaitą, nes dabar pedagogikos universitetus baigę, šviežių idėjų kupini specialistai sunkiai įsilieja į mokyklas.
VEIDAS: Bet ar tikrai fondas išspręs visas švietimo bėdas ir mokyklos atsikratys visų tingių ir naujoviškai negebančių dirbti mokytojų. Juk iš tikrųjų tik Darbo kodekso pakeitimai (kurie leistų mokyklos direktoriui, lengviau atleisti prastą mokytoją ) gali išspręsti švietimo bėdas. Nes dabar teismai dažnai grąžina atleistus prastus mokytojus į darbą, nes jie nenustatinėja, geras jis ar blogas.
D.P.: Vedančioji koalicijos jėga yra Socialdemokratų partija. Ir aš netikiu, kad jie sutiks keisti darbo kodeksą ir bloginti savo elektorato – “darbo žmonių” sąlygas. Todėl galvoju, kad turime rasti neprievartinį būdą susitarti.
VEIDAS: Jūs daug laiko skiriate susitikimams su profsąjungomis, tuo tarpu tarkime JAV švietimo vadybininkai atvirai sako, kad profsąjungos yra nedirbančių ir nenorinčių dirbti gynėjai, tad politikai neturėtų jiems pataikauti. Todėl JAV prastų mokyklų klausimas sprendžiamas labai paprastai – švietimo strategai suformuluoja tikslą ir, jei per numatytą terminą, tarkime, 1-3 metus jo nepavyksta pasiekti, mokykla išformuojama: vaikai paskirstomi po kitas mokyklas, o mokytojams pasakoma “viso gero”. Ką jūs ketinate daryti su mokyklomis, kurių abiturientų valstybinių brandos egzaminų rezultatai yra pasibaisėtinai prasti?
D.P.: Aš sutinku, kad profsąjungos nebus ta institucija, kuri skatins dideles reformas, bet profsąjungos atspindi dalies mūsų dirbančiųjų visuomenės nuostatas ir lūkesčius, tad į jas reikia reaguoti. Be to, paskutiniai trys kritę ministrai krito nuo profsąjungų rankos. Tad, manau, kad tik šnekėjimasis prie vieno stalo gali duoti naudą visom suinteresuotoms pusėms.
O kalbant apie gimnazijų pasiekimus, tai galbūt mokyklos, esančios paskutinėje vietoje pagal brandos egzaminų išlaikymą, absolventai yra tikri Lietuvos patriotai, dirbantys Lietuvos laukuose ir labai gražiai kalbantys lietuviškai. Šito irgi reikia.
VEIDAS: Jeigu Lietuvos laukuose dirbantys patriotai, baigę gimnazijas atsilikėles, labai taisyklingai kalbėtų lietuviškai, tai ir valstybinius brandos egzaminus išlaikytų gerai. Deja, matome, jog metai iš metų jie lietuvių kalbos egzaminą “išlaiko” nuliais. Ir tai yra mokytojų, ir mokyklos darbo brokas.
D.P.: Kalbėsiu atvirai: deja, mes neturime valios uždaryti prastai dirbančių mokyklų bei paskirstyti vaikų po kitas mokyklas. Mokyklų steigėjai yra savivaldybės ir ši funkcija priklauso joms. Ministerija tik nustato žaidimo taisykles. Bet žaidėjai, savivaldybės, jaučia didžiulį gyventojų spaudimą dėl mokyklų tinklo mažėjimo, profiliavimo.
Antra vertus, galbūt ir reiktų daugiau griežtumo, bet mes tikimės, kad naujai paruošta ne mokinio krepšelio, o klasių krepšelių finansavimo tvarka leis mokykloms geriau tvarkytis ir padės išmesti nepažangų jaunuolį iš mokyklos.
VEIDAS: Su profsąjungų lyderiais susitinkate nuolat, o ar buvote susitikęs, ar išklausėte geriausių gimnazijų: Vilniaus licėjaus, KTU gimnazijos, Jėzuitų gimnazijų, Žirmūnų, Biržiškos, KJG, Ąžuolyno, Š.Aleichemo, Šiuolaikinės mokyklos centro vadovų siūlymų, kaip gerinti švietimo sistemą?
D.P.: Liūdna pasakyti, bet takoskyra tarp rajoninių ir šitų elitinių gimnazijų milžiniška, nors finansavimą ir vienos, ir kitos gauna tokį patį. Bet elitinių gimnazijų sėkmę lemia aktyvūs lyderiai ir atsirenkami mokiniai.
VEIDAS: Nevisai taip, nevisos vadinamos elitinėmis gimnazijos daro mokinių atranką, tarkime, nei J.Balčikonio, nei Panevėžio 5 gimnazija jos nedaro, o rezultatai puikūs, todėl mokinių pasiekimai tikrai nėra tiesiogiai priklausomi nuo geografijos.
D.P.: Matyt, daro neoficialią atranką.
VEIDAS: Per penkerius metus studentų skaičius Lietuvos universitetuose ir kolegijose sumažėjo drastiškai, kai kur net – per pusę. Kiek valstybė kišis į tolimesnius procesus, ar bus tik stebėtoja ir jaunimas toliau stos į neperspektyvias aukštąsias mokyklas?
D.P.: Aukštųjų mokyklų skaičiaus tikrai nemažinsime. Vertinant universitetų ir kolegijų struktūrą būtina žvelgti į tarptautinį kontekstą. Europos Komisija (EK) ir Europos Taryba (ET) planuoja, kad, jei per artimiausius trejus – penkerius metus visu pajėgumu pradės veikti vadinamų atvirų interneto universitetų sistema, Europoje neliks apie 90 proc. visų universitetų. Ir aš nemanau, kad Lietuva bus išskirtinė ir jos šitai nepalies. Jau dabar atviruose interneto universitetuose yra nuo 350 iki 400 tūkst. studentų. Sistemos esmė: pastudijavęs internetu ir gavęs sertifikatus, pažymėjimus, kad baigei šį universitetą ir įgijai tam tikrą specializaciją, gali toliau vykti tęsti studijų į geriausius pasaulio universitetus: Stanfordą, Oksfordą, Kembridžą ir gauti jų diplomą.
Ekspertai aiškina, kad netrukus jaunuoliai įgys žinias interneto erdvėje, o po to atvyks į didelių universitetų filialus atlikti fizikos, chemijos bandymų, laboratorinių darbų, praktikos darbų ir taip įrodys, kad jie tikrai studijavo universitete ir įgijo žinias. Taip jaunuoliai gaus ne vieno, o keletos universitetų diplomus. Beje, šitai jau prieš kurį laiką pradėjo daryti M.Romerio universitetas per jungtines studijų programas su užsienio šalių universitetais.
Manoma, kad ateityje socialinių mokslų studijos sutrumpės nuo ketverių iki pusės metų.
Atrodo, kad šitą problematiką suvokia ir Lietuvos universitetų rektoriai. Todėl mes jokių aktyvių universitetų jungimo, naikinimo, uždarymo judesių nedarysime.
Bet tuo pat metu diskutuojame ir su universitetų vadovais, ir su politikais, kad universitetams reikia liautis rengus automobilio dešinio priekinio rato inžinierius. Mes turime priimti jaunimą į inžinerijos studijas, o po dvejų metų skirstyti į siauresnes specializacijas, tarkime, inžinierius mechanikas, inžinierius elektrotechnikas, o paskutiniais studijų metais dar labiau siaurinti studijų profilį.
VEIDAS: Kitaip tariant, perimsime Vakarų praktiką, kad pirmaisiais dvejais metais studijuojami bendrieji dalykai, o specializacija renkamasi paskutiniais studijų metais?
D.P.: Taip, turime perimti modulinį mokymą. Manau, tai yra ateitis. Tik šitaip užtikrinsime universitetus baigusių žmonių įsidarbinamumą.
Beje, neseniai bendravau su Prancūzijos švietimo ministre. Jai sakiau, kad Lietuvoje 5 proc. arba 860 specialistų, baigusių universitetus, kasmet neranda darbo ir po ilgų paieškų nueina persikvalifikuoti į profesines mokyklas, kur įgyja amatą. Ji mane nuramino, kad pas juos yra tas pats. Prancūzijoje šiandien daugiau nei 500 universitetus baigusių teisininkų neranda darbo. Bet jų pramonei stinga apie 800 tūkst. inžinierių. Tad man tapo lengviau išgirdus Prancūzijos kolegę. Todėl mes, matydami mūsų rinkos poreikius, valingai nusprendėme šįmet daugiau studijų krepšelių skirti technologijos ir inžinerijos studijoms, policijos bei slaugos specialistų ruošimui.
Tiesa, kolegijos autonomijos neturi, tad jų kontrolę tikrai griežtinsime visais įmanomais būdais, nes matome daug blogų dalykų. Iš tikrųjų daugelis buvusių technikumų, tapę kolegijomis, pagal savo mentalitetą, darbo stilių ir toliau liko technikumai. Mūsų pirmtakai palaimino, kad kolegijose, kaip ir universitetuose, vadovus rinktų tarybos.
VEIDAS: Universitetai ir kolegijos jungsis ir mirinės be jūsų ir ministerijos įsikišimo. Bet ar jūs galite garantuoti, kad šiandieniniai abiturientai gaus diplomus, jog jie neliks be nieko jei jų pasirinktos tuštėjančius aukštosios mokyklos bankrutuos.
D.P.: Reikia stoti ten, kur yra rimta mokykla, turinti pakankamą studentų skaičių ir rengia rinkai reikalingus specialistus, kurie galės darbintis tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES šalyje. Jei abiturientų nepurto fizika, chemija, matematika, geometrija, tai reikėtų stoti į technologinės krypties studijas. Šitų specialistų poreikis tiek Lietuvoje, tiek ES yra didžiulis.
VEIDAS: Ką Vyriausybė, atsižvelgusi į prastėjančias demografines tendencijas, žada daryti su kitų metų švietimo biudžetu: paliks tokį patį ar mažins?
D.P.: Klausimas provokacinis. Ministerija jau ruošiasi susitikimui su premjeru ir jo komanda dėl kitų metų biudžeto. Iš tikrųjų šiandien švietimas gauna tik 4,7 proc. nuo BVP. Tuo tarpu ES rekomenduoja skirti ne mažiau kaip 6 proc. nuo BVP. Ankstesnė Vyriausybė, parengusi šių metų biudžetą, pinigus švietimui mažino dėl krizės, tad mes dabar turime apie ką pasišnekėti su koalicijos parneriais.
VEIDAS: Daugybė ekspertų kritikuoja ES parmos skirstymą švietimui ir mokslui per 2007 –2013 m. finansinį laikotarpį: pristatyta gausybė slėnių, bet rezultato nematyti. Tad įdomu, kaip koreguosite 2014-2020 m. perspektyvos lėšų skyrimą?
D.P.: ES keičia paramos lėšų skyrimo taisykles. Infrastruktūros projektams, naujiems slėniams statyti pinigų nebebus skiriama. Dabar bus finansuojami vadinami mirties slėniai. Mat Europa labai išsiskiria savo mokslo lygiu: tyrinėjimais, publikacijom, kurie sudaro apie trečdalį visos pasaulio mokslo produkcijos, bet yra didžiulis plyšys tarp mokslo pasiekimų ir jų įdiegimo į gamybą. Šis procesas vadinamas mirties slėniu. Tad pagrindinis ES tikslas, kad mokslo atradimai eitų tiesiai į gamybą.
Mano, kaip ministro tikslas, artimiausiu metu susodinti mokslininkus, kurie elgiasi, kaip mokslininkai ir verslą, kuris nieko nenori įsileisti, kad jie pradėtų bendradarbiauti.
Antra vertus, gali būti, kad kai kurie slėniai nieko nesukurs, jie liks tik universitetų materialinės bazės pagerinimu. Na, ką gi, gal irgi nėra blogai: pasistatė geresnį pastatą, nebėga stogas, tad nereikės jo remontuoti 10-15 metų.
Kita vertus, yra slėnių, ypač Kaune, kurie sukasi labai sėkmingai. Pirmiausia, KTU. Gal šitai lemia ir tai, kad KTU vadovauja labai verslus žmogus Petras Baršauskas. KTU slėnis sėkmingai dirba su Stanfordu, prikurta įvairių mokslo ir verslo įmonėlių.

Praėjusiais metais Taline duris atvėręs „Hidrolėktuvų uosto“ muziejus – šiandien viena populiariausių lankytinų vietų Baltijos šalyse. Unikalios koncepcijos jūrų muziejų, supažindinantį lankytojus su pasauliu, tyvuliuojančiu po vandeniu ir besidriekiančiu virš jo, per metus aplankė daugiau nei 324 tūkst. smalsuolių.

Šį pavasarį į „Hidrolėktuvų uosto“ muziejų kviečiami ne tik jūrų technikos gerbėjai, bet ir mokslinės fantastikos entuziastai iš viso pasaulio.

Žiulio Verno svajonių sala

Šį pavasarį „Hidrolėktuvų uosto“ muziejuje veiks išskirtinė legendinio fantastinės literatūros genijaus Žiulio Verno ir povandeninių laivų meistro Otomaro Gern įkvėpta paroda. Mokslinės fantastikos tėvo, parašiusio legendinį romaną „20 000 mylių po vandeniu“,  garbei surengta ekspozicija pakvies muziejaus lankytojus pakeliauti bene garsiausios pasaulyje fantastinės knygos puslapiais.

Muziejaus svečiai turės galimybę pasivaikščioti jūros gelmėse įkalinto povandeninio laivo deniu ir pamatyti mistišką jūrų būtybę, gąsdinusią romano skaitytojus devyniolikto amžiaus viduryje.

Parodoje bus eksponuojami ir pirmojo Estijos povandeninio laivo kūrėjo Otomaro Gern išradimų modeliai. Lankytojai akimirksniu nusikels į laikus, kai povandeniniai laivai judėjo rankiniu būdu, o laivo korpusai priminė vyno statines.

Netikėčiausias fantazijas virtusias realybe Estijos „Hidrolėktuvų uosto“ muziejuje bus galima pamatyti iki šių metų birželio pabaigos.

Muziejuje – kompiuteriniai žaidimai

„Hidrolėktuvų uosto“ muziejus sudomins ne tik žingeidžius vaikus, bet ir daug ko mačiusius suaugusiuosius. Muziejaus svečiai turės progą susipažinti su daugiau nei dviem šimtais eksponatų, kuriems apžiūrėti prireiks daugiau nei kelių valandų. Daugelis muziejaus eksponatų – interaktyvūs, papildyti kompiuterine grafika, vaizdo ir audio medžiaga.

Vienas didžiausių muziejaus eksponatų yra 1935 m. Anglijoje statytas povandeninis laivas „Lembit“, galėjęs per vieną minutę nusileisti į 900 metrų gylį. Nors jis seniai nebenaudojamas, lankytojai galės pasivaikščioti laivo deniu, pasižvalgyti po jo patalpas, savo akimis išvysti kapitonų kajutes ir kariškių miegamuosius.

Įtaigiai ir įdomiai pažinti jūrą „keliaujant“ aplink pasaulį leis kino sale virtęs geltonasis submarinas. Tokį kadaise apdainavo ir grupė „The Beatles“. Neišdildomiems įspūdžiams patirti laivas sumontuotas taip, kad jūsų pažintinės „kelionės“ metu ūžtų ir drebėtų tarsi iš tiesų plaukdamas.

Muziejuje lankytojai taip pat galės išbandyti rankos taiklumą, „ginant“ Taliną priešlėktuvinės gynybos imitatoriumi, ar įšokti į pirmojo pasaulinio karo metu Didžiojoje Britanijoje sukurto „Sopwith Camel“ lėktuvo modelį ir išbandyti skrydžio treniruotę.

Specialiai mažiesiems muziejaus baseine įkurtas karinis uostas. Tikrus laivų mūšius vaikai galės įmituoti valdydami laivus nuotoliniais pultais. Autentiškos jūreivių ir karininkų uniformos čia nėra slepiamos po stiklu – pasimatuoti ir net įsiamžinti su jomis galės kiekvienas pageidaujantis.

Žingeidžiausieji net be gido galės sužinoti viską apie vandens ir oro techniką, mat prie eksponatų įrengti specialūs kompiuteriniai terminalai. Naudodamasis jais lankytojas ne tik gaus visos reikalingos informacijos, tačiau ir galės dominančią medžiagą parsisiųsti į savo elektroninį paštą.

Angarai, kuriuose įrengtas povandeninį pasaulį imituojantis „Hidrolėktuvų uosto“ muziejus, buvo pastatyti pirmojo pasaulinio karo metais kaip karinio jūrų laivyno  tvirtovės dalis. Muziejaus lankytojus nustebins ne tik Talino senamiesčio pakrantė, įspūdinga ekspozicija, bet ir inovatyvūs muziejaus interjero sprendimai. 2012 m. „Pasaulio architektūros festivalyje“ „Hidrolėktuvų uosto“ muziejus pateko į finalą drauge su kitais geriausiais pasaulyje metų architektūros darbais.

Daugiau informacijos: www.visitestonia.com
Muziejų pristatantis video klipas: http://www.youtube.com/watch?v=12oOs2T9ag8
Muziejaus renginiai pavasarį: http://www.lennusadam.eu/en/visit-the-museum/spring-in-seaplane-harbour/24-eng/625-underwater-fantasies-dreams-of-jules-verne-ottomar-gern
Žemėlapis: http://www.lennusadam.eu/en/visit-the-museum/getting-here

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos mokslas iš Europos Sąjungos gavo maždaug 2 mlrd. Lt paramos. Tai leido atnaujinti daugybę laboratorijų, įsigyti moderniausios įrangos ir sustiprinti šalies mokslinį potencialą, bet kartu užkrovė nemažą finansinę naštą, nes šiuolaikinės įrangos eksploatavimas gana brangus ir dažnai neaišku, iš kur tam gauti lėšų.

Iš 2 mlrd. Lt, kuriuos gavo Lietuvos mokslas, daugiausiai atiteko penkiems integruotiems mokslo, studijų ir verslo slėniams kurti bei plėtoti. Į Lietuvos “Jūrinio”, „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“ ir „Nemuno“ slėnius iš viso investuota apie 838 mln. Lt, iš kurių 85 proc. – ES parama. O kitos lėšos paskirstytos Lietuvos aukštosioms mokykloms, institutams ir tyrimų centrams.
Beje, negalima nepaminėti, kad jau pagal kitas ES programas daug naujos šiuolaikiškos įrangos, technikos ir pažangiausių aparatų nupirkta ir mūsų šalies klinikoms bei ligoninėms, energetikos ir transporto įstaigoms.
Iš viso mūsų valstybę modernesnę padarė įrenginiai, kainavę maždaug 4–5 mlrd. Lt.

Apie daugelį aspektų tiesiog nepagalvota

Sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet jį pašerti vis tiek reikia. Taigi iš pirmo žvilgsnio ES parama – neabejotina nauda ir paspirtis mūsų valstybei, tačiau, pasirodo, yra ir vienas didžiulis trūkumas, apie kurį anksčiau nebuvo pagalvota. Visą tą naują techniką ir įrangą reikia prižiūrėti bei išlaikyti. O tai kainuoja nepigiai, be to, šiam tikslui lėšų dažniausiai nebūna numatyta.
Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininkas prof. habil. dr. Eugenijus Butkus įspėja, kad įrangos eksploatavimo išlaidos gali būti išties didelės. Profesoriaus teigimu, pasaulinė patirtis rodo, kad per metus jos gali siekti iki 10 proc. įrangos vertės. Nors teoriškai visos galimos papildomos išlaidos turėjo būti gerai apsvarstytos iš anksto ir numatytos dar rengiant projektus ES paramai gauti, E.Butkaus vertinimu, to nenumačiusių paramos gavėjų Lietuvoje gali būti daugiau nei pusė.
“Pateiksiu konkretų pavyzdį: maždaug 1 mln. Lt kainuojančiam chromatografui prižiūrėti per metus tenka skirti 100 tūkst. Lt. O jei įstaiga modernios įrangos turi daugiau ir brangesnės, jos aptarnavimo išlaidos tampa iš tiesų didžiulės, – antrina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius. – Taigi tiek mokslo, tiek sveikatos įstaigų vadovai ir mokslininkai turėtų gerai pagalvoti, kaip ši įranga atsipirks ir ar bus iš ko ją išlaikyti. Juolab kad net ir pati moderniausia technika greitai sensta. Praeina treji ketveri metai, ir sukuriama geresnė, jautresnė įranga, o kartu su ja gali būti nustatomi nauji būtini kriterijai, kurių nepasiekiant reikia keisti aparatą ir pirkti naują.“
Ilgainiui išryškėjo ir daugiau nesklandumų, kurių kilo įsigijus daug naujos įrangos: daugumoje mokslo įstaigų ir medicinos klinikų labai stinga su nauja technika mokančių dirbti specialistų, todėl dalis naujos įrangos dulka nenaudojama. Be to, naujoji įranga labai imli elektros energijai, taigi daugumos įstaigų išlaidos elektros energijai stipriai padidėjo. Štai Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas įvairių aparatų įsigijo už maždaug 10 mln. Lt, o  išlaidos sąskaitoms už elektrą sumokėti, instituto direktoriaus prof. Kęstučio Sasnausko teigimu, šoktelėjo apie 30 proc.
Tai ne tokia didelė bėda toms institucijoms, kurioms naujausia įranga padeda uždirbti, bet dauguma mokslo įstaigų išradimus sukurs ir iš jų uždirbs anksčiausiai po trejų ketverių metų, o vadinamasis mokslo ir verslo bendradarbiavimas (kuris taip pat leistų gauti nemažai pajamų) Lietuvoje taip pat dar embriono stadijos.
Štai Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, vykdžiusi ES remtą projektą ir sukūrusi integralią atvirą elektroninių dokumentų priėmimo ir saugojimo valstybės archyvuose infrastruktūrą, dabar susiduria su nemenkais sunkumais, norėdama užtikrinti šio projekto tąsą: dėl naujų serverių stipriai padidėjo ne tik elektros energijos sąskaitos, bet ir išlaidos, skiriamos patalpų priežiūrai, ryšiams, saugos užtikrinimo priemonėms, licencijų naudojimui ir kitiems dalykams.
„Suskaičiavome, kad 2012–2021 m. sistemos palaikymo investicijoms ir eksploatavimo išlaidoms reikės skirti vidutiniškai po 1,242 mln. Lt per metus“, – tvirtina Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Informacijos ir dokumentų naudojimo skyriaus vedėja Ilona Nečiporenkienė.
Specialistės teigimu, šio projekto investiciniame projekte buvo skaičiuota, kad visai infrastruktūrai aptarnauti kasmet iš valstybės biudžeto papildomai reikės maždaug 1,6 mln. Lt, bet toks finansavimas nei 2012, nei 2013 m. neskirtas, o kitų finansavimo šaltinių Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba neturi, tad, pasak jos, dėl to kasmet tenka prašyti papildomo finansavimo iš valstybės biudžeto, be to, bus bandoma pasinaudoti ir 2014–2020 m. ES fondų finansavimo galimybėmis.
Finansų ministerija visus tokius faktus ir skundus atremia vienu paaiškinimu. „Rengiant projektą galimas rizikas ir išlaidas turėjo įvertinti tiek projekto rengėjai, tiek jo vertintojai. Antrųjų pagrindinis darbas ir buvo nustatyti, ar projektas parengtas realistiškai ir ar veiklos tęstinumas bei turto išlaikymas užtikrintas ne mažiau kaip penkeriems metams po projekto baigimo. Taigi šiuolaikiškos įrangos aptarnavimo išlaidos ir visos paaiškėjusios papildomos ir nenumatytos išlaidos yra pačių ją įsigijusių institucijų galvos skausmas”, – tvirtina Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Vytautas Lenkutis.
Betgi Vyriausiojo archyvaro tarnyboje viskas numatyta buvo, bet pinigų naujai technikai ir įrangai prižiūrėti vis tiek nėra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nedrąsiais žingsneliais į internetą vieną koją įkėlę lietuviško mokslo populiarintojai jau rengiasi naujiems žygiams.

Praėjusiais metais organizacija „Society of Biology“ įteikė kasmetinius apdovanojimus už geriausius mokslo komunikacijos projektus. Nugalėtojais tapę Kembridžo universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas Chrisas Smithas ir Mančesterio universiteto doktorantė Elizabeth Granger apdovanoti už mokslo populiarinimo kampanijas, kurių pagrindinis kanalas nebuvo internetas: Ch.Smithas rengė laidas BBC eteryje, o E.Granger daugiausia vedė mokslo populiarinimo dirbtuves jaunimui.
Tačiau Lietuvoje daugiausiai vilčių dedama į komunikaciją internete, kai į pagalbą srities profesionalams ateina entuziastai. 2011 m. atliktoje studijoje „Mokslo populiarinimo sistema“ pabrėžiama, kad stiprioji mokslo populiarinimo situacijos Lietuvoje pusė yra šios srities populiarinimo entuziastų gausa. Būtent jų iniciatyva vykdomi didžiausi šalyje mokslo populiarinimo projektai.
Na, o Lietuvoje ant entuziastų pečių dažnai užkraunamiems mokslo populiarinimo projektams internetas sukuria puikias sąlygas, nes nereikia didelių investicijų į sklaidos kanalų kūrimą ar pirkimą. Vienintelis rūpestis – sukurti turinį. Tiesa, interneto galimybėmis vis dažniau sėkmingai pasinaudoja ir mokslo komunikacijos specialistai.

Specialistai vejasi entuziastus

Prieš Naujuosius metus veikti pradėjęs tinklalapis „Ldkistorija.lt“ nuo pat idėjos pradžios turėjo tapti jaunimui patraukliu šaltiniu apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Vilniaus universiteto vykdomam projektui publikacijas rengė apie penkiasdešimt istorikų iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų. Per metus buvo parengta apie 700 publikacijų. Kol kas pildyti interneto puslapio naujomis publikacijomis nežadama.
„Norėdami paskleisti žinią apie projektą sudarėme susitarimą su savaitraščiu „15min“, kuriam suteikėme teisę nemokamai publikuoti tekstus už tai, kad jame prierašu prie publikacijų populiarinamas mūsų projektas. Planuojame, kad ateityje autorių teisių licencijos turėtų leisti perpublikuoti tekstus visiems norintiems. Norime, kad autorių darbo rezultatas pasiektų kuo daugiau skaitytojų“, – teigia „Ldkistorija.lt“ projekto vadovas Žilvinas Jančoras.
Jo teigimu, per mėnesį nuo puslapio paleidimo lankytojų padaugėjo iki tūkstančio per dieną. Tiesa, palyginti su anksčiau pradėjusiais veikti mokslo populiarinimo tinklalapiais, šis rezultatas tebėra kuklus.
Kauno technologijos universiteto studentų Aliaus Noreikos ir Vytauto Valinsko studijų metais įkurtas mokslo populiarinimo tinklalapis „Technologijos.lt“ užima 39 vietą „Audience.lt“ sudarytoje sausio mėnesio populiariausių lietuviškų tinklalapių reitingo lentelėje. Sausį jame bent kartą apsilankė beveik 9 proc. šalies interneto vartotojų. „Technologijos.lt“ skaitiklio duomenimis, pastarąjį mėnesį lankytojų būta nuo 16 iki 34 tūkst. per dieną. Nors pagal skaitytojų skaičių svetainė negali lygintis su didžiaisiais naujienų portalais, A.Noreikos nuomone, maži mokslo populiarinimo tinklalapiai gali varžytis su didžiųjų portalų mokslo ir technologijų skyriais.
„Konkurencingumą lemia daug priežasčių: teminė informacija nepaskęsta tarp įvairių kitų straipsnių, aprašoma daugiau įvykių, kuriems didieji naujienų portalai net neskiria dėmesio, susiformuoja savotiška bendruomenė, diskutuojanti apie įvykius. Mes stengiamės pateikti platesnį požiūrį į tas pačias aktualijas, publikuojame straipsnius, kurių autoriai – savo sritį išmanantys mokslininkai, technologijų entuziastai“, – teigia A.Noreikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos regionų savivaldybės vis dažniau ieško partnerių, kurie padėtų užtikrinti darnų bei spartų miestų ir jų rajonų vystymąsi. Kovo 14 dieną sutartimi bendradarbiavimas buvo patvirtintas tarp Rokiškio rajono savivaldybės ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU), o kovo 22 dieną universitetas patvirtino bendradarbiavimą ir su Ukmergės rajono savivaldybe.

Sutartyse pabrėžiamas siekis efektyviai panaudoti Lietuvos aukštojo mokslo potencialą ir taip spartinti darnų miestų bei jų rajonų vystymą.
„Gyventojų regionuose mažėja, o valstybės politika šiuo atžvilgiu nėra aiški, tad savivaldybės pačios imasi iniciatyvos. Stiprindami bendradarbiavimą su savivaldybėmis siekiame, kad studentai universitete įgytas žinias pritaikytų grįžę į savo gimtuosius miestus bei skatintų jų pažangą ir darnų vystymąsi“,– teigė VGTU Integracijos ir karjeros direktorė Vilma Navikienė.
Aukštųjų mokyklų ir savivaldybių bendradarbiavimo svarbą akcentavo ir Rokiškio rajono savivaldybės meras Vytautas Vylys: „Bendradarbiavimas su universitetu ypač svarbus mūsų specialistams, kurie gali būti arčiau mokslo naujovių, sužinoti aktualiausias naujienas, pasisemti patirties iš mokslininkų. Toks bendradarbiavimas padeda žvelgti toliau dirbant kasdienius darbus.”
Architektūros, Aplinkos inžinerijos, Statybos ir kitų fakultetų studentai aktyviai įtraukiami į bendradarbiavimo procesus. Savo baigiamuosiuose darbuose jie renkasi analizuoti miestų problematiką, ruošią ir pristatinėja pasiūlymus darniai miesto plėtrai, nagrinėja įvairius urbanistinės raidos aspektus.
VGTU jau vykdo bendrus projektus su dešimčia Lietuvos rajonų bei miestų savivaldybių, o su Neringos, Tauragės, Zarasų regionais universitetas bendradarbiauja jau daugiau nei 10 metų. Šį kartą VGTU įsipareigojo diegti mokslo rezultatus Rokiškio bei Ukmergės plėtroje  ir gamyboje, atlikti mokslines, menines ir taikomąsias ekspertizes bei kitaip panaudoti mokslinį potencialą teikiant konsultacijas darnaus miesto vystymo klausimais, dalyvaujant bendruose projektuose bei atliekant mokslinius tyrimus.
Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) yra viena didžiausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje, siekianti tapti technikos ir inžinerijos mokymo bei tyrimų lydere Baltijos šalyse. VGTU yra vienintelis technikos universitetas Baltijos šalyse patekęs į „QS pasaulio universitetų 2012/13 m. reitingą“. Universiteto tikslas ugdyti itin profesionalius, kūrybiškus bei socialiai aktyvius specialistus, kurie gebėtų sėkmingai įsitvirtinti tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslo ir darbo rinkose.

Valstybės finansuojamos vietos universitete ar kolegijoje šiemet negaus maždaug pusė pirmakursių. Kokias specialybes pasirinkusiems teks suploti daugiausiai, o kurios studijos bus pigiausios?

Dėl demografinių priežasčių mažėjant abiturientų skaičiui, proporcingai 9 proc. mažinamas ir valstybės skiriamas studijų finansavimas. Tad 2013–2014 mokslo metais studijų krepšelius gaus 15,7 tūkst. pirmakursių: apie 8,2 tūkst. stojančiųjų į universitetus ir maždaug 7,5 tūkst. – į kolegijas. Pernai valstybės skiriamą studijų finansavimą gavo 16,9 tūkst. stojančiųjų.
Vis dėlto, kaip ir praėjusiais metais, šiemet už mokslą aukštojoje mokykloje mokės kas antras pirmakursis.
Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas Juozas Vaidelis patvirtina, kad daugelis abiturientų rinkdamiesi studijų programą įvertina ne tik tai, kiek specialybė yra perspektyvi, bet ir savo bei tėvų galimybes mokėti už mokslą, jeigu nepavyktų patekti į valstybės finansuojamą vietą. „Kaina už studijas labai svarbus dalykas renkantis, ką studijuoti. Neretai didelė suma net paveikia studijų krypties pasirinkimą. Jeigu abiturientai žino, kad tėvai negalės mokėti tokios sumos, o kitais metais pereiti į valstybės finansuojamą vietą nesitiki, tiesiog tos specialybės nesirenka“, – abiturientų pasirinkimo motyvus atskleidžia J.Vaidelis.
Vilniaus jėzuitų gimnazijos abiturientė Ugnė Jakubauskaitė taip pat sako, kad visi jos bendraklasiai lygina ne tik atskirų universitetų studijų programų kokybę, bet ir kainą už mokslą, taip pat daugelis kartu su tėvais pasiskaičiuoja, kada sumokėti pinigai atsipirktų.
Bene rimčiausiai savo pasirinkimą reikėtų įvertinti ketinantiems tapti muzikantais ir pilotais, mat šios studijų kryptys yra brangiausios: nepatekus į valstybės finansuojamas vietas teks ploti po daugiau kaip 18 tūkst. Lt per metus.
Kolegijose studijos brangiausiai taip pat atsieis muzikantams – po beveik 15 tūkst. Lt. per metus.
Kiek teks atverti pinigines šiųmečiams pirmakursiams, nusprendusiems savo lėšomis studijuoti kitas specialybes?

Pigiausios socialinių ir humanitarinių mokslų studijos

Pigiausiai Lietuvos universitetuose, 3892 Lt per metus, kainuos studijos būsimiesiems humanitarams ir socialinių sričių darbuotojams, daugiau kaip 5 tūkst. Lt teks mokėti už matematikos studijas, taip pat būsimiesiems slaugytojams ir sportininkams. Filologijos mokslai, išskyrus retas kalbas, atsieis 6390 Lt. Studijuojantiems architektūrą, fizinius ir technologijos mokslus, biomedicinos srities specialybes, taip pat psichologiją per metus reikės sumokėti per 7,5 tūkst. Lt. Būsimiesiems medikams ir veterinarams mokslas kainuos daugiau kaip po 9 tūkst. Lt, o menų krypties, odontologijos ir visuomenės saugumo studijos – net 11 tūkst. Lt.
Pasirinkusiems studijas kolegijose mokslas atsieis šiek tiek pigiau. Štai už humanitarinių ir socialinių mokslų studijas per metus teks pakloti po 3238 Lt, nusprendusiems įgyti socialinio darbuotojo specialybę – beveik 4 tūkst. Lt, už biomedicinos, fizinius bei technologijos mokslus – per 4,5 tūkst. Lt, menų krypties studijas – beveik 8 tūkst. Lt.
Daugelyje universitetų ir kolegijų studijų kainos nesiskirs nuo norminių – tų, kurias nustatė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Vis dėlto kai kurių studijų programų kainas aukštosios mokyklos patvirtino didesnes. Tad už tą pačią studijų programą viename universitete gali tekti mokėti daugiau nei kitame. Tarkim, teisės studijos Vilniaus universitete (VU) nepatekusiems į valstybės finansuojamas vietas kainuos 5 tūkst. Lt – tūkstančiu litų daugiau nei norminė kaina. O Mykolo Romerio universiteto teisės specialybės studentams reikės mokėti tiek, kiek nustatė ŠMM, – 3892 Lt.
Tūkstančiu litų daugiau, negu patvirtinta ŠMM, reikės mokėti ir VU medicinos bei odontologijos specialybių studentams. Ir tokių studijų programų, kaip žurnalistika, ekonomika, vadyba bei verslo administravimas, kaina šiame universitete keliais šimtais litų didesnė negu norminė.
VU strateginių reikalų prorektorius doc. Juozas Galginaitis pabrėžia, kad kiekviena aukštoji mokykla yra laisva nuspręsti, kiek ji investuoja į aukščiausios kvalifikacijos akademinį bei mokslinį personalą, studijų infrastruktūros atnaujinimą bei priemones, kurios ne tik augina studijų kokybę, bet ir pačias studijas daro patrauklesnes. Taip pat svarbu ir tai, kiek laiko skiriama individualiam darbui su studentais, kiek investuojama į studijų aplinką, studentų galimybes aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Būtent šie pasirinkimai, J.Galginaičio žodžiais, lemia tai, kad vienų ir kitų aukštųjų mokyklų studijų programų kainos skiriasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šios savaitės gale sukaks šimtas dienų, kai dirba naujoji Vyriausybė. Bet žadėtų grandiozinių pokyčių nei švietimo, nei profesinio lavinimo, nei aukštojo mokslo srityje negirdėti. Priešingai, daugelyje sričių prasidėjo stagnacija ar net grįžimas atgalios. O ko tikėtis artimoje ir tolimoje ateityje, teiravomės švietimo ir mokslo viceministro socialdemokrato Rimanto Vaitkaus.

R.V.: Aš dirbu viceministru tik pirmą mėnesį, bet nesutinku, kad prasidėjo stagnacija. Yra parengtas Vyriausybės programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių planas ir, remiantis juo, pokyčiai vyksta. Pradėsime nuo specialistų užsakymo formavimo: atsisakysime modelio, kai aukštosios mokyklos kovojo dėl studijų krepšelio, ir numatysime, kokių studijų krypčių specialistų ūkiui reikės. Tiesa, konkrečios metodikos, kaip tai organizuosime, dar neturime, bet didžiausią dėmesį kreipsime į Europos Komisijos rekomendacijas bei pasaulio ūkio plėtros tendencijas. O jos sako, kad turėtume atsigręžti į technologijų srities krypčių specialistų poreikį. Remdamiesi tuo, kokių specialistų gyvybiškai reikia Lietuvos ūkiui, išskyrėme trijų sričių – žemės ūkio, sporto ir policijos specialistų poreikį.
Be to, šiuo metu sudaroma darbo grupė Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimams parengti, dar šią savaitę turėtų būti pasirašyti ir teisės aktai dėl vidurinių mokyklų struktūros kaitos. Reikia stabdyti vidurinių mokyklų tinklo ardymą, nes nerealu, jog nedideliuose rajonuose būtų įvykdyta sąlyga suformuoti dvi paralelines klases, kad vidurinė mokykla išlaikytų savo statusą.
Be to, keisime sprendimą dėl mokymosi profilių pasirinkimo jau dešimtoje klasėje. Tai bus perkelta į paskutinę klasę, mat dešimtoje klasėje vaikas dar nėra pajėgus tinkamai apsispręsti dėl būsimos karjeros ir mokymo turinio individualizavimo.
VEIDAS: Gimnazijų mokytojai labiausiai skundžiasi, kad yra priversti taisyti progimnazijų kolegų ketverių metų darbo broką, tad jie iki brandos egzaminų stengiasi bent jau “pritempti” gimnazistų žinias iki statistinio vidurkio. Ar galima tikėtis, kad per ketverius metus progimnazijose rasis nauja kokybė?
R.V.: Programoje aiškiai įrašėme: mokyklų tinklas turi būti vientisas. Beje, aš pats dar 2005 m. parengiau Vilniaus miesto švietimo įstaigų pertvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas miesto tarybos ir kuriame pirmą kartą buvo pavartotas progimnazijos terminas. Manau, kad šita sostinės švietimo įstaigų tinklo pertvarkos vizija turi būti išplėtota visoje Lietuvoje: vaikas turi žinoti, kurioje mokykloje jis pradės pirmą klasę ir kurioje baigs dvyliktą. Skirtingų tipų mokyklos turi “maitinti” viena kitą: geriausia dabar išskaidytas mokyklas sujungti. Tiesa, jungimas nebūtinai turi būti fizinis, nes ne visur tai įmanoma padaryti, jungimas gali būti ir asociatyvus. Bet kai mokyklos pasirašys sutartis viena su kita, kur toliau eina mokytis konkretus vaikas, pagerės ir parengimo kokybė.
VEIDAS: Bet tinklo jungimas neprivers destrukciją progimnazijose keliančių mokinių mokytis. Kaip priversite tinginius, kuriuos pagal Švietimo įstatymą privalu mokykloje laikyti iki šešiolikos metų, dirbti?
R.V.: Mes jų nevadiname tinginiais – tai tiesiog mažiau motyvuoti mokytis vaikai. Motyvacija priklauso nuo daug ko: pirmiausia šeimos, o jau po to – mokyklos. Pedagoginėje literatūroje yra pateikta įvairių priemonių, metodikų, kaip dirbti su tokiais vaikais. Tarkim, Danijoje keliamas tikslas išlaikyti tokį vaiką ugdymo įstaigoje, bet pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į akademinius dalykus, o į įvairias kompetencijas. Esmė ta, kad pirmiausia mes turime sužadinti vaiko motyvaciją, domėjimąsi.
Kitas kelias – profesinis šių vaikų mokymas. Juk paprastai akademiniams dalykams mažiau imlūs vaikai būna daug imlesni rankų darbo reikalaujančioms disciplinoms. Lietuvai visados reikės žemiškų profesijų atstovų – stalių, dailidžių, autošaltkalvių, remontininkų.
VEIDAS: Bet tikrovė yra kitokia: mokyklos dėl mokinio krepšelio pinigų visomis išgalėmis laiko destrukciją keliantį vaiką mokykloje mažiausiai dešimt metų.
R.V.: Iš tikrųjų mes galime didžiuotis, kad Lietuvoje tiek daug žmonių yra įgiję vidurinį išsilavinimą, bet realybė tokia, jog didžiausias nedarbas yra grupėje turinčiųjų vidurinį išsilavinimą, be profesijos. Iš tikrųjų vaikai, nemotyvuoti siekti akademinių žinių, gali eiti į profesines mokyklas jau po aštuonių klasių. Bet bėda ta, kad profesinių mokyklų steigėjas paprastai yra ministerija, o vidurinių mokyklų ir gimnazijų – savivaldybės. Tad savivaldybių mokyklos stengiasi neišleisti vaiko su pinigų krepšeliu į profesines mokyklas.
O ir tėvai prisibijo leisti vaikus į profesines mokyklas, nes čia ne visada gera aplinka. Ir nors daugybėje profesinių mokyklų mokoma tikrai gerų dalykų,jos turėtų labiau rūpintis savo įvaizdžiu, rengti karjeros dienas, rodyti, kuo jos gali būti naudingos, o svarbiausia – orientuotis į regiono poreikius. Šiandien profesinės mokyklos vadovas atvažiuoja kelis šimtus kilometrų iki ministerijos pasiskųsti, kad jam stinga finansavimo, bet bodisi nuvažiuoti keliolika kilometrų iki konkretaus darbdavio ir išklausyti, kokių specialistų šiam reikia.
VEIDAS: Vis dėlto jūsų argumentai, kaip gerinsite progimnazijų mokymo lygį, neįtikina.
R.V.: Progimnazijų lygio dedamosios – mokymosi aplinka, mokytojai ir vaikai. Progimnazijų aplinka, arba aprūpinimas vadovėliais, įranga, ganėtinai tolygi, vaikų yra visokių, mes negalime jų rūšiuoti, lieka mokytojas. Deja, ardant mokyklų tinklą ir geriausius mokytojus finansiškai skatinant pereiti į gimnazijas progimnazijose liko dirbti prastesni mokytojai, profesionalų bėra mažuma.
VEIDAS: Socialdemokatai nuolat stoja piestu prieš darbo santykių liberalizavimą. Ar galima tikėtis, kad atėję į valdžią keisite kategoriškas Darbo kodekso nuostatas ir suteiksite mokyklų administracijoms daugiau galimybių atsikratyti prastų, darbą imituojančių ir nieko gero vaikams neduodančių pedagogų?
R.V.: Tai mūsų pamatinė pozicija ir mes jos nekeisime. Be to, man nepatinka frazė “atsikratyti prastų mokytojų”. Pirmiausia reikėtų kelti klausimą, ar valstybė sudarė sąlygas mokytojui tobulėti: kiek kartų jį siuntė į kursus, stažuotes, kad jis būtų lojalus mokyklai, kad jo kompetencijos kiltų, jis ieškotų naujovių. Iš tikrųjų valstybė mažai investuoja į mokytojus, bet tuo pat metu sako, kad jie apsileidę, tinginiai, nenori dirbti. O ir koks požiūris į pačias pedagogikos studijas? Juk nuomonė tokia: jei nerasiu, kur kitur eiti, rinksiuosi pedagogikos studijas. Žinoma, daugybė mokytojų dirba iš pašaukimo, bet iš tų, kurie pedagogikos studijas pasirinko tik kaip atsarginį variantą, mažai ką išspausite.
VEIDAS: Viceministre, sakykite tiesiai, kaip elgsitės su tokiais atsitiktiniais žmonėmis, kurie temoka protestuoti po ministerijos langais?
R.V.: Manau, pirmiausia reikia investuoti į tokius mokytojus, valstybė turi sudaryti jiems sąlygas dirbti, be to, reikia nustatyti aiškius reikalavimus, apibrėžti kompetencijas, kad jie žinotų pareigas, ką turi padaryti. O atsikratyti šitų žmonių būtų lengviausia išeitis, bet nepamirškime to, kad valstybė investavo nemažai pinigų į tų specialistų rengimą.
VEIDAS: Vadinasi, mokytojų atestacijas ignoruosite?
R.V.: Mūsų pirmtakai norėjo padaryti atestacijas skaidresnes, bet dabar jomis visi skundžiasi – tiek mokytojai, tiek pretendentai į direktorių, pavaduotojų vietas. Esmė ta, kad atestavimas buvo atiduotas (tai yra pirkta paslauga) privačiai institucijai, kurios atsakomybė neaiški. Pagaliau kaip privati institucija gali vertinti savivaldybės įstaigų vadovus?
Bet ar bus visuotinė atestacija, ar ją naikinsime, nežinau, nes čia ne mano kompetencija.
VEIDAS: Pažangiausių valstybių vadovai aiškiai formuluoja jaunimui mokslo ir studijų sritis, kurios turi ateitį, ir pataria, ko neverta studijuoti. Ką jūs, būdamas biochemikas, praeityje vadovavęs vienam klasikiniam, kitam socialinių mokslų srities universitetui, patartumėte mūsų abiturientams studijuoti?
R.V.: Kad ir ką rinktųsi, reikia studijuoti labai giliai, pačiam imti ir dėti į save žinias, o ne sėdėti ir laukti, ką duos aukštoji mokykla.
O mano, kaip žemiškos profesijos atstovo, nuomone, buvo ir bus visiems reikalingos klasikinės profesijos: gydytojų, mokytojų, inžinierių, technologų, biotechnologų, IT specialistų, pastebimas ir personalo atrankos specialistų, tarptautinės bei jūrų teisės žinovų poreikis.
VEIDAS: Mūsų savaitraštis išnagrinėjo, kokias naujas studijų programas siūlys universitetai ir kolegijos nuo šių mokslų metų. Paaiškėjo, kad perspektyvių tarpdisciplininių specialybių siūlo vos vienas kitas, dažniausiai technologijų universitetas. Kodėl mūsų universitetai tokie siauražvilgsniai?
R.V.: Pirma, tai aukštosios mokyklos negeba analizuoti Vakarų Europos, JAV, Japonijos tendencijų. Antra, mes patys jas suvarėme į Prokrusto lovą – sukūrėme studijų programų kryptis, pagal kurias griežtai numatėme studijų programų krypčių aprašus (tam net ES pinigus panaudojome), bet juk taip kvestionuojame patį programų turinį. Kitaip sakant, ir norime, kad aukštosios mokyklos vykdytų kokybiškas studijas, ir kartu jas labai griežtai sureglamentavome pagal mūsų įsivaizduojamą programų turinį.
O štai Vakarų Europoje aukštosios mokyklos perėjo nuo mokymo prie mokymosi – studentams suteikta galimybė patiems pasirinkti kuo daugiau reikalingų studijų modulių, nes tik taip parengiamas kompetentingas specialistas. Tad mes irgi turime mažiau reglamentuoti studijų programų turinį, tada turėsime daug geresnius rezultatus. Mūsų nuomone, absolvento žinių ir gebėjimų turinį atskleidžia diplomo priedėlis su studijų aprašu.
VEIDAS: Bet nusivylimą kelia ir Vilniaus universitetas (kuriam jūs vadovavote dar prieš keletą mėnesių), nes dar iki praėjusios savaitės nebuvo pateiktas studijų programų, kurios bus organizuojamos nuo šio rugsėjo, sąrašas. Ar VU neužmigo? Toks įspūdis, kad jį jau pralenkė KTU, o pagal sąlygas – jau ir MRU.
R.V.: MRU dar nelenkia VU. Kita vertus, man nelengva vertinti universitetus, nes aš baigiau VU, jam vadovavau, o dabar jame dėstau. Vis dėlto manau, kad klasikinis universitetas tuo ir skiriasi, jog yra mažiau paslankus naujovėms. Vis dėlto puiku, kai universitetai konkuruoja, kai yra galimybė mokytis vieniems iš kitų. Gerai, kad MRU “eina” į jungtines programas su kitais Lietuvos ir užsienio universitetais, o VGTU – per ŠMM remiamus projektus – pasikvietė bene daugiausiai dėstytojų iš užsienio universitetų. Iš šitų universitetų kiti universitetai turi mokytis.
Grįždamas prie VU siūlomų studijų programų pabrėžčiau, kad jį ir toliau renkasi patys gabiausi abiturientai, nes darbdaviai neblogai vertina mūsų absolventus. O ir objektyvūs kriterijai – publikacijų skaičius, darbų cituojamumas, priimamų doktorantų skaičius, Mokslo tarybos finansuojamų projektų skaičius, Lietuvos mokslo premijos laureatų kiekis rodo, kad mokslo srityje VU lenkia visus kitus Lietuvos universitetus.
VEIDAS: Kaip Lietuvos aukštasis mokslas konkuruos su užsienio aukštosiomis mokyklomis, jei jau dabar 7–8 tūkst. jaunuolių, studijuojančių užsienyje, vilioja jaunesnius kolegas išvykti iš šalies?
R.V.: Universitetą kuria žmonės ir tradicijos. Jei universitete dirba aukšto lygio profesionalai, jie perduoda savo kompetenciją studentams, nesvarbu, kokia tai būtų šalis. Bet ne visi užsienio universitetai yra labai aukšto lygio, o lietuviai dažnai studijuoja “trečiarūšiuose” universitetuose. Aš manau, kad nėra dėl ko mūsų jaunuoliams veržtis į užsienį bakalauro studijų, nebent magistrantūros, doktorantūros ar mainų programos, kad pamatytum naują prietaisą, perprastum naują tyrimo metodiką, susipažintum su lyderiaujančia mokslininkų grupe.
Iš tikrųjų mūsų universitetai taip pat gauna daugybės studentų iš Indijos, Kinijos, kitų tolimų valstybių prašymus priimti į doktorantūrą, bet mes neturime galimybių. O jei pas mus būtų tokia pati doktorantūros finansavimo sistema kaip JAV, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, pas mus irgi susiformuotų tarptautiniai kolektyvai. Taigi mūsų studijų lygis nėra žemas.
Kita vertus, mūsų universitetai irgi turėtų į save pažvelgti atidžiau ir nelėkti į teismus dėl kiekvieno ministerijos pasakyto vertinimo apie jų studijų kokybę. Juk jeigu viskas gerai, tai kodėl mūsų universitetai, kurie visi yra Europos universitetų asociacijos (EUA) nariai, nenori pasikviesti EUA ekspertų, kad juos įvertintų? Šitai, beje, padarė tik penki Lietuvos universitetai.