Mokslo rodikliais Lietuva gerokai atsilieka nuo Vakarų, bet žvelgiant į visumą pagal savo aukštojo mokslo lygį Europoje esame tarp vidutiniokių.

Ada Jonušė, 25 metų Europos Parlamento nario Leonido Donskio padėjėja Briuselyje, stažavusis Jungtinėse Tautose ir pernai tapusi pirmosios JT simuliacinės konferencijos Lietuvoje projekto vadove, pamatus savo karjerai padėjo keliose šalyse: vieną semestrą studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, bakalauro diplomą įgijo Berlyno Laisvajame universitete, o magistro studijas baigė Marburgo (Vokietija) ir Kenterberio (Didžioji Britanija) universitetuose.
Tarp studijų Lietuvoje ir Vakarų Europoje Ada pastebi daug skirtumų.
„Manau, didžiausias skirtumas yra tas, kad tiek Vokietijoje, tiek Anglijoje yra daugiau ugdomas kritiškas ir analitiškas studento mąstymas. Kiek atsimenu savo pirmo kurso egzaminus Lietuvoje, nors jie, žinoma, gal ir nėra reprezentatyvūs, ten svarbiausia buvo kuo tiksliau atkartoti dėstytojo žodžius ar atmintinai išmokti knygos paragrafus, – sako A.Jonušė. – Užsienyje kreipiamas didesnis dėmesys, kaip studentas mąsto, kaip geba įsisavinti informaciją ir ją panaudoti, be to, studijuojančiam suteikiama daugiau laisvės rinktis – pavyzdžiui, per egzaminą gali pasirinkti vieną iš trijų temų ir parašyti apie tai esė. Tiek Vokietijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje kiekvieną semestrą aš galėjau pati sudaryti tvarkaraštį ir pasirinkti norimus studijuoti dalykus, nuspręsti, kada mokausi daugiau, o kada – mažiau. Kad Lietuvoje būtų daug tokių pasirinkimo galimybių, nelabai esu girdėjusi, čia kaip mokykloje gauni tvarkaraštį mokslo metų pradžioje ir dažniausiai nieko keisti jau nebegali.“
A.Jonušė taip pat susidarė nuomonę, kad užsienyje dažniau atnaujinamos studijų programos, o iš Lietuvoje studijuojančių giminaičių ar draugų jai yra tekę girdėti nusiskundimų, kad studijų programos, vadovėliai – pasenę, kad dėstytojas padalija studentams medžiagą vos ne iš sovietinių laikų. „Bet manau, kad Lietuvoje yra ir labai kokybiškai dėstomų dalykų – gamtos mokslų, fizikos, IT, medicinos studijos Europos kontekste tikrai nėra prastos. Lietuvoje, ypač humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, yra labai gerų dėstytojų ir gabių studentų“, – priduria Vokietijoje ir Anglijoje studijavusi A.Jonušė.
Taigi kaip Lietuvos aukštasis mokslas šiandien atrodo Europos kontekste, kur esame stiprūs, o kur atsiliekame?

Tarp ES narių – penkti šešti nuo galo?

„Thomson Reuters“ Europos universitetų reitinge – 400 Europos alma matter sąraše – yra vienas Estijos, du Lenkijos universitetai, bet nėra nė vieno Lietuvos universiteto, nors pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių 25-34 metų amžiaus grupėje Lietuva pernai buvo antra visoje ES (49 proc.). Iš ES narių į universitetų reitingą patenka septyniolika, o už borto lieka dešimt valstybių, tarp kurių daugiausiai arba labai mažos, arba pačios skurdžiausios ES šalys. Reitingai visada sulaukia daug kritikos ir nepasitenkinimo, o daugiausiai būtent iš mažų šalių, ypač – neanglakalbių, nes kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad jų galimybės konkuruoti dėl aukštesnių pozicijų tokiuose reitinguose (o tuo labiau pagal Nobelio laureatų skaičių ir panašius kriterijus) yra itin menkos.
Vis dėlto ar tikrai mūsų universitetai tokie prasti, jei europiniuose reitinguose jų nėra net tarp 400 geriausiųjų? „Tarptautiniai tyrimai ir parametrai pačiais įvairiausiais pjūviais rodo, kad mes pagal aukštojo mokslo lygį esame tarp Europos vidutiniokų, – teigia buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius. – Atsižvelgiant į padarytus sprendimus, manau, ilgainiui tikrai turėsime vieną ar du Lietuvos universitetus aukštesnėse europinių reitingų pozicijose. Tai priklauso ne tik nuo politikų, bet daugiausiai nuo pačių universitetų ambicijų ir pastangų užtikrinti kuo aukštesnę pasaulinio lygio veiklą bei studijų kokybę. Investicijos į mokslo slėnius, laboratorijas, įrangą irgi kuria prielaidas ateityje turėti aukštesnį mokslinės veiklos lygį.“
Pasak dr. Ainiaus Lašo, Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedros vyriausiojo mokslinio bendradarbio, tai, kad į reitingą nepatenka net mūsų mokslo pažiba Vilniaus universitetas, dar nereiškia, kad Lietuvos universitetai europiniu lygiu yra labai prasti, bet parodo, kad neturime aukšto lygio mokslininkų, kurių pasiekimai būtų ryškūs tarptautiniu lygiu, kritinės masės.
Iš tiesų Lietuva, kaip yra pripažinusi ir Europos Komisija, ir kitos institucijos, norėdama stiprinti savo universitetus pirmiausia turi pasitempti būtent mokslo srityje. Su tuo sutikdamas A.Lašas mano, kad Lietuva pagal aukštojo mokslo lygį tarp ES šalių yra kokioje penktoje šeštoje vietoje nuo galo: Oksfordo universitete pagal ES finansuojamą projektą dirbančio mokslininko požiūriu, rumunai ir bulgarai nuo mūsų atsilieka, latviai ar slovakai atrodo panašiai, o estai ir lenkai – lenkia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastebėjimai dėl 2013 m. Veido žurnalo 9 numeryje Jonės Kučinskaitės išspausdinto straipsnio „Edukologija – mokslas, kurį mokslu vadina patys edukologai“

Prieš straipsnį „Edukologija – mokslas, kurį mokslu vadina patys edukologai“ yra pateikiama, matyt, esminis jo teiginys: „Lietuvos edukologai ne tik nesugeba laimėti aukšto lygio mokslininkams skirtų dotacijų, bet ir pasaulio švietimo korifėjai nėra nei karto pacitavę nė vieno šiandienos edukologijos lyderio“. Vien jau šiame teiginyje galima įžvelgti neaiškumų. Pvz., kodėl edukologijos mokslo lyderius turi cituoti švietimo mokslo atstovai, o ne ugdymo mokslo? Kas yra tie Lietuvos edukologijos mokslo lyderiai? Kas, kada ir kaip juos nustatė? Gilinantis į straipsnyje išsakytas mintis, aiškėja, kad, pasak straipsnio autorės pašnekovo, „pačioje nepriklausomybės pradžioje švietimo srities mokslininkai rašė ir gynė rimtus mokslo tiriamuosius darbus, bet maždaug nuo 2000-ųjų prasidėjo švietimo mokslo profanacija: edukologų darbai nukrypo į aprašomuosius labai menko lygio tekstus“. Šį kartą kokybinį disertacijų tekstų vertinimą palieku nuošalyje, nes nežinau, kas buvo tokio vertinimo ekspertai ir kokia tyrimo metodika jie rėmėsi. Bet man lieka neaišku, kokiame Mokslų klasifikatoriuje yra nurodomas švietimo mokslas. Kokia jo definicija? Tai ir iš viso teksto turinio bent man nepaaiškėja. Tiesa, vienoje vietoje yra rašoma: „švietimas, arba edukacija, jei taip maga vartoti nelietuvišką terminą…“ Bet švietimo sąvoka tikrai nėra tapati ugdymo mokslo sąvokai (Lietuvoje vadinamam edukologija, angl. education science). Kaip ir kiekviename moksle, disertacijų yra įvairių temų, metodologinių požiūrių ir pan. Galų gale, jei kartais, kaip teigiama straipsnyje, ir sumenkėjo kai kurių disertacijų mokslinis lygis, tai gal derėtų ieškoti jų susilpnėjimo priežasčių, identifikuoti jų kilimo priežastis, ir tartis dėl problemų sprendimo alternatyvų, o priėmus sprendimus susitelkti ir drauge stiprinti ugdymo mokslą. Būtent Lietuvos mokslo taryba turėtų inicijuoti pagalbą Lietuvos edukologams, nes ugdymo mokslas yra svarbus kiekvienos šalies kultūrinei, istorinei ir politinei raidai. Tą puikiai suprato mūsų tarpukario Lietuvos šviesuoliai, kurie studijavę kitose šalyse grįžo į Lietuvą ir stengėsi perteikti savo patirtį ugdymo srityje (St. Šalkauskis, A. Maceina ir kiti).

Noriu atkreipti dėmesį, kad ugdymo mokslas turėjo pereiti ypatingas transformacijas, nes tarpukario Lietuvoje formavęsis ugdymo mokslas tarybiniais metais buvo deformuotas, nukreiptas į kitus metodologinius pagrindus, suorientuotas į sovietinę pedagogiką, persmelktą marksistine-leninine ideologija. Be to, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo aišku, kad jis išaugo pedagogikos mokslo ribas ir reikėjo naujo pavadinimo, kuris atitiktų turinio prasme išsiplėtusį tyrimo objektą. Tad ir buvo pasiūlytas ugdymo mokslo pavadinimas.Tai nebuvo nauja, nes St. Šalkauskis jau buvo jį vartojęs, ir jis tiko ugdymo funkcijų (mokymo, mokymosi, auklėjimo, švietimo ir kitų) požiūriu. Bet apie tai reiktų išsamesnės studijos. Ugdymo mokslas Lietuvoje buvo registruotas edukologijos mokslo pavadinimu. Bet tai nebuvo Lietuvos mokslininkų sugalvotas pavadinimas (plačiau žr. L. Duoblienė Delfi, 2013 m. sausio 23 d. (http://mokslas.delfi.lt/mokslas/pratesiant-nepradeta-pokalbi-arba-apie-nesusipratima-lietuvos-naujoje-akademineje-kulturoje.d?id=60501975) , V.Targamadzė 2013 m. Veido žurnalas, Nr. 9). Jau ir tada Lietuvoje dėl šio mokslo pavadinimo buvo įvairių nuomonių, nes bent jau didelė dalis mokslininkų suprato, kad tiesioginis šio mokslo pavadinimo vertimas bus neatpažįstamas daugleyje kitų šalių ir reikės versti į anglų kalbą education science. Tai daroma ir dabar.

Dar norėčiau keletą pastebėjimų pasakyti dėl pateikiamos informacijos Veido žurnale korektiškumo. Tai parodysiu savo pavyzdžiu, nes kito žmogaus pavyzdžiu, manyčiau, būtų neetiška. Pateiktame straipsnyje rašoma: „Štai ir profesorė Vilija Targamadzė per 23-ejus metus yra parašiusi keletą straipsnių, bet cituota užsienio mokslininkų lygiai nulį kartų. Jos, kaip ir kitų mūsų edukologų, niekas nežino užsienyje“.

Ji yra parašiusi ne keletą, bet keliasdešimt straipsnių ir kelias monografijas, etc. Ir yra užsienio mokslininkų cituota ne vieną kartą netgi tame pačiame žurnale (pvz., C. Mandolini, Macerato universitetas (University of Macerata), Italija, cituoja Mokytojų švietimo darnaus vystymosi žurnale, 2007 (Journal of Teacher Education for Sustainability, 2007), tame pačiame žurnale kitame straipsnyje pateikia citatą ir J. Reunamo Helsinkio universitetas (University of Helsinki), Suomija; 2008 m. Anne Power, Vakarų Sidnėjaus universitetas (University of Western Sydney), Australija, cituoja žurnale Ramiojo vandenyno Azijos švietimas (Pacific Asian Education) ir kt.). Tad Vilijos Targamadzės darbų citavimas užsienio mokslininkų straipsniuose nėra nulinis, todėl šis teiginys mažų mažiausiai nekorektiškas. Kiti Lietuvos edukologai užsienio mokslininkų taip pat cituojami. Jei kartais turima omenyje The Thomson reuters impact factor ar kiti citavimo indeksai, socialinių humanitarinių mokslų sričių atstovams tai nėra būtina, todėl etiniu ir teisiniu požiūriais nederėtų kalbėti apie socialinių humanitarinių mokslų atstovams „privalomą“ atitikimą biomedicinos, technologijų ir pan. mokslų sričių atstovų reikalavimams.

Ir dar dėl tekstų pateikimo Veido žurnale. Norėtųsi, kad be teksto autoriaus žinios tekstai nebūtų koreguojami, – mano komentaro pavadinimas buvo „Pavėluota (o gal savalaikė) reakcija į LMT pirmininko prof. E.Butkaus nuomonę apie edukologijos mokslą“, o ne „Kodėl edukologijos mokslas Lietuvoje yra stumiamas į paribį“, todėl pakeista antraštė mažai koreliavo su teksto turiniu. Autorių pavardžių taisymas turėtų būti korektiškas – pataisyta pavardė iš E. Steiner į Steinerio. Tai visai kitas asmuo nei Elizabeth Steiner (galbūt turėta omenyje Rudolfas Steineris (Rudolf Steiner)). Toks pavardžių pateikimas klaidina skaitytojus.

Baigdama komentarą kviesčiau visus, susirūpinusius ugdymo mokslu ir Lietuvos ateitimi, konstruktyviam dialogui. Reiktų padiskutuoti ir tokiu klausimu: ar šiandien Lietuvos edukologams reikia bet kokia kaina siekti citavimo ir pan., ar nėra svarbiau gilintis į pasaulinius ugdymo mokslo teorinius ir praktinius pasiekimus ir susikoncentruoti į savo šalies švietimo ir ugdymo sistemų tobulinimą ir/ar kūrimą. Diskusijos galėtų vykti ir Lietuvos mokslo tarybos iniciatyva organizuotuose renginiuose, ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete vykstančiuose Consilium Educationis seminaruose, galimos ir kitos formos. Svarbu, kad nebūtų edukologijos mokslo (taip Lietuvoje vadinamas ugdymo mokslas) požiūriu destruktyvios būsenos ir veiklos. Be abejo, galima ir tokia pozicija, bet ar nuo susipriešinimo, šio mokslo ir jo atstovų menkinimo jis pasidarys kokybiškesnis? Esu įsitikinusi, kad tik visavertėse diskusijose galima judėti pozityvios kūrybinės veiklos kryptimi.

Prestižinėmis Lietuvos mokslo premijomis (po 101,4 tūkst. Lt) šiemet įvertinti šeši mokslo darbai. Tai istoriko prof. Zigmunto Kiaupos darbų ciklas “Lietuvos istorijos sintezės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų tyrimai”, psichologės Ritos Žukauskienės darbas “Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimai”.

Mokslo premijos bus įteiktos ir fundamentinių bei taikomųjų mokslinių tyrimų srityje dirbantiems mokslininkams Vytautui Balevičiui ir Valdui Šablinskui už darbų ciklą “Krizinių reiškinių ir struktūrinių virsmų ekstremaliose terpėse spektrometrija”, taip pat Romui Baronui bei Feliksui Ivanauskui už darbą “Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas”.
Aukščiausią mūsų šalyje mokslininkams skiriamą įvertinimą pelnė ir Daumantas Matulis už “Karboanhidrazių ir šaperonų slopiklių kūrimą ir tyrimą naudojant biotermodinaminius metodus”. O geriausiu taikomosios mokslinės veiklos darbu šiemet pripažintas Prano Viškelio ir Živilės Lukšienės darbų ciklas “Vaisių ir daržovių kokybės bei saugos tyrimai: inovatyvių technologijų kūrimas”.
Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas apgailestauja, kad šiemet nė vienas iš pateiktų darbų technologijos mokslų srityje nebuvo vertas premijos, nes neatitiko aukščiausio lygio. Vis dėlto V.Razumas pabrėžia, kad įvertinti darbai gyliu nenusileidžia ankstesnių metų mokslininkų tyrimams. “Anksčiau premijos buvo skiriamos už viso gyvenimo darbus, o dabar komisija vertina per penkiolika metų atliktus tyrimus, tačiau kokybė dėl to nesmunka. Tiesa, tai apriboja nemažai mokslininkų, nes dabar, kai mokslas taip sparčiai plėtojamas, tyrimai atliekami per penkerius ar net dvejus metus“, – dėsto Lietuvos mokslų akademijos prezidentas.
Pasak V.Razumo, jau netrukus Vyriausybei bus siūloma keisti mokslo premijų skyrimo nuostatus, kad būtų trumpinamas laikas, per kurį atlikti darbai galėtų pretenduoti į premiją, o tyrimus būtų galima pateikti ir elektroniniu paštu. Tada, pašnekovo žodžiais, darbus galės vertinti ir užsienio mokslininkai.

Žmogaus biometriniai bruožai, tarkime, veidas, pirštų atspaudai ar delno atvaizdas, šiais laikais jau plačiai naudojami asmens tapatybei atpažinti. Tiesa, patikimiausia biometrinės identifikacijos forma yra laikoma akies rainelės atpažinimas, nes jos raštas kiekvieno žmogaus unikalus.

Iki šiol akies rainelės rašto atpažinimas plačiai analizuotas teoriniu lygmeniu, bet idėjų įgyvendinimas dažnai strigo. Taip buvo dėl to, kad siekiant kokybiškai atpažinti akies rainelės raštą žmogaus veidas prieš kamerą turėdavo išbūti apie tris sekundes, nutolęs 5–10 cm atstumu. Dėl šios priežasties norint užtikrinti didelio žmonių srauto praeinamumą reikėjo daugybės brangiai kainuojančių kontrolės punktų.
Bet taip buvo iki šiol, nes Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto mokslininkai išrado įrenginį, nuskaitantį akies rainelę iš maždaug penkių metrų atstumo, todėl einant pro duris žmogui nereikia net stabtelėti. Negana to, įrenginys sukurtas naudojant plataus vartojimo ir viešai prieinamą įrangą, kuri smarkiai sumažina sąnaudas ir leidžia greitai jį surinkti.
„Mūsų įrenginys geba atpažinti judančio žmogaus tapatybę. Dėl šio unikalaus bruožo jo panaudojimas gali būti labai platus – pradedant pasienio kontrolės punktais ir baigiant komercinėmis patalpomis ar verslo centrais. Tokį įrenginį galima pritaikyti ir didelių auditorijų tyrimuose, kai analizuojamos žmonių reakcijos, arba esant bet kokiai kitai situacijai, kai iš didelio žmonių būrio reikia atpažinti vieno ar daugiau asmenų tapatybę, pavyzdžiui, teroro prevencijai“, – aiškina projekto koordinatorius Tomas Grigalis.
Dėl judančio žmogaus tapatybės identifikavimo prietaiso praktinio pritaikymo neabejoja ir projekte dalyvavęs privačios bendrovės „Nsoft“ direktorius Lukas Radvilavičius: „Lietuvoje toks asmens tapatybės atpažinimo metodas nebuvo naudojamas dėl dviejų priežasčių – didelių įrangos sąnaudų ir asmens duomenų reguliavimo. O štai Europos Sąjungoje situacija kitokia: pritaikymo pavyzdžių galima rasti pakankamai daug – nuo sporto klubų iki oro uostų.“

Lietuvos matematikai pelno vis didesnį tarptautinį pripažinimą: teoretikai stebina išskirtinėmis monografijomis, o praktikai vis dažniau tampa geidžiamais nepriklausomais tarptautinių kompanijų ekspertais.

“Matematikoje perspektyviausias tampa jos taikymas – Lietuvos taikomosios matematikos specialistų lygis labai aukštas ir nedaug šalių šioje srityje gali su mumis lygiuotis”, – užtikrintai teigia VDU profesorius habil. dr. Juozas Augutis, džiaugdamasis, kad geriausiu šalies matematiku “Veidas” šiemet išrinko taikomosios matematikos korifėjų, kuris sugeba ne tik pats sėkmingai plėtoti  matematikos pritaikymą, bet ir suburti bei entuziazmu uždegti visą būrį jaunų matematikų.

Svarbiausi – kitų sričių specialistams

Taikomosios matematikos atstovus kalbinti mokslininkai vadina savotiškais pilkaisiais kardinolais: jų veiklos beveik nematyti, bet ji nepaprastai svarbi ir vertinama. Pavyzdžiui, taikomosios matematikos srityje dirbančių mokslininkų beveik necituoja kiti matematikai, užtat cituoja tų sričių, kuriose pritaikomos jų žinios, atstovai – chemikai, fizikai ar informatikai.
Dėl tos pačios priežasties Lietuva matematikos taikymo srityje nėra plačiai žinoma tarptautinei visuomenei, nes tokiais atvejais matematikai sudaro tik dalį mišrios mokslininkų grupės.
Vis dėlto, nepaisant menko žinomumo, taikomosios matematikos srityje Lietuvos mokslininkai pastaraisiais metais iš tiesų iškopė į aukštumas. Nemaža dalis Lietuvos matematikų atsisuko į matematikos taikymą ekonomikoje, medicinoje, technologijų srityje. Pavyzdžiui, VU profesorius Rimantas Rudzkis yra aukščiausios klasės matematikas, užsiimantis matematikos taikymu ekonomikoje.
Ekonometrijoje matematiką sėkmingai taiko habil. dr. Alfredas Račkauskas – tiek jo, tiek habil. dr. Artūro Dubicko darbai šioje srityje išties pastebimi. “Tik gaila, kad pramonė nėra tokia imli taikomajai matematikai, – Lietuvos mokslininkų potencialo su kaupu užtektų daug didesniems verslo poreikiams aptarnauti”, – aiškina J.Augutis, pernai Lietuvoje vadovavęs vienam svarbiausių per pastaruosius metus matematikus įtraukusiam tarptautiniam projektui “Secure”.
“Šio projekto tikslas buvo sukurti energetinio saugumo vertinimo metodiką. Projekte dalyvavo 15 partnerių iš ES šalių, tarp kurių – Lietuvos energetikos institutas, Lietuvos matematikai, politologai, energetikai”, – vardija profesorius.
Na, o kai kalbama apie ilgesnį laikotarpį, tarp naujausių išskirtinių taikomosios matematikos panaudojimo pavyzdžių minėtinas šalies matematikų triūsas prie atominės elektrinės. “Buvo kuriami jos patikimumo vertinimo metodai, kurie yra tokie geri, kad dabar gaunama nemažai tarptautinių užsakymų. Pavyzdžiui, mokslininkai dirba su Švedija, Bulgarija ir kitomis šalimis, kuriose reikalingi nepriklausomi ekspertai, galintys vertinti atominių elektrinių patikimumą ir rizikingumą”, – dėsto J.Augutis.
Įgiję tarptautinį pripažinimą, Lietuvos matematikai dažnai kviečiami dirbti ir prie būsimų branduolinės sintezės reaktorių bei jų projektų. Pavyzdžiui, eksperimentiniai reaktoriai pastatyti Vokietijoje, Prancūzijoje, o Lietuvos matematikai kviečiami ten dirbti kaip ekspertai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaruoju metu universitetai iš verslo užsakymų uždirba vos kelis procentus visų pajamų, tačiau mokslininkų, kuriems padėti įmonėms sukurti naujus produktus atrodo taip pat natūralu, kaip ir rašyti straipsnius, jau šimtai.

Priežasčių, kodėl didžioji dalis mokslininkų ir verslininkų Lietuvoje iki šiol neranda bendrų sąlyčio taškų, kiekviena pusė gali išvardyti begalę: verslininkai skųsis, kad Lietuvos mokslininkai netiria jiems aktualių sričių, nerodo iniciatyvos, yra nulindę į fundamentiką ir mieliau knibinėjasi laboratorijose, nei dirba su verslu. O mokslininkai atšaus, kad verslininkai visko nori už dyką ir apskritai nėra linkę investuoti į naujų produktų kūrimą.
Metų metais besitęsianti diskusija atsispindi ir statistikoje: Lietuvos universitetų pajamos iš verslo užsakymų mokslo tiriamiesiems darbams bendrame katile sudaro vos kelis procentus. 2011 m. daugiausiai iš verslo užsakymų uždirbo Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – 11,5 mln. Lt, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) – 8,8 mln. Lt ir Kauno technologijos universitetas (KTU) – 8,3 mln. Lt. Teigiama tendencija, kad ši pajamų dalis bent jau didėja, nors ir labai iš lėto. Pavyzdžiui, VGTU 2012 m. iš verslo užsakymų uždirbo jau 1,5 mln. Lt daugiau nei prieš metus – 10,3 mln. Lt.
Vangų abiejų pusių bendradarbiavimą liudija ir menkas lietuvių išradimų komercializavimo lygis: nors kasmet išduodama apie šimtą patentų, Valstybinių patentų biuro statistika rodo, kad per metus sudaromos tik kelios licencinės sutartys, kuriomis autorius už atlygį leidžia patentu laikinai naudotis kitiems subjektams, ir pasirašomos 5–6 teisių perdavimo sutartys.

Kiek tarp mokslininkų yra amatininkų

Sudominti užsienio rinkas ir išlikti konkurencinėje kovoje Lietuvos verslui šiandien gali padėti tik inovatyvūs, didelę pridėtinę vertę turintys gaminiai, kurie galėtų gimti verslui bendradarbiaujant su mokslu. Todėl savaitraštis „Veidas“ šiemet įsteigė specialią “Mini Nobelio” nominaciją – „Už mokslo bendradarbiavimą su verslu“. Nepaisant nepalankios statistikos, kandidatų į šią nominaciją atradome nemažai ir įsitikinome, kad kai kuriems mokslininkams bendradarbiauti su verslu yra tapę taip pat įprasta, kaip ir rašyti mokslinius straipsnius.
„Mokslininkai fundamentalistai mus pravardžiuoja amatininkais, net nevadina mokslininkais“, – juokauja jau daugiau nei dešimtmetį su įmonėmis bendradarbiaujantis KTU Informatikos fakulteto Kompiuterių katedros vedėjas prof. Egidijus Kazanavičius, per pastaruosius trejus metus KTU universitetui iš projektų su verslu uždirbęs per 4 mln. Lt.
Mokslininko vadovaujama grupė sukūrė pirmuosius skaitmeninės televizijos „Gala“ prototipus įmonei „Teo“, su „Elsis“ darbuotojais sugalvojo išmaniųjų namų sistemą, leidžiančią tarpusavyje sujungti ir valdyti apsaugos, šildymo sistemas, televiziją ir t.t., dirbo su Lietuvos radijo ir televizijos centru, bendrovėmis „Omnitel“, „Axis Industries“, „CNC Technologies“. E.Kazanavičiaus nuomone, glaudų bendradarbiavimą su verslu lėmė ir lemia idėjos, kurios paklausios rinkoje, ir tyrimų atlikimo greitis. Be to, mokslininkai užsitarnavo pasitikėjimą, kad dirba sąžiningai, nenutekina informacijos ir neperduoda idėjų konkurentams.
E.Kazanavičius atskleidžia, kad netrukus mokslininkai pradės labai didelį projektą su viena JAV įmone. „Aštuonerius metus vienas mūsų projektas gulėjo stalčiuje, lietuviškos įmonės nenorėjo jo įsidiegti, o dabar parduosime jį amerikiečiams“, – džiaugėsi mokslininkas, kol kas negalintis atskleisti įmonės pavadinimo.
Beveik milijoną litų iš projektų su verslu universitetui uždirbo KTU Sintetinės chemijos instituto direktorius habil. dr. Algirdas Šačkus, 700 tūkst. Lt – Metrologijos instituto direktorius prof. Rimvydas Povilas Žilinskas. O KTU Cheminės technologijos fakulteto Organinės chemijos katedros profesoriaus Vytauto Getaučio mokslinė grupė pasirašė kontraktą su Vokietijos chemijos kompanija BASF.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitraštis “Veidas” šiemet antrą kartą rengia projektą “Mini Nobelis” ir pristato iškiliausius šio laikmečio mokslininkus.

Lietuvoje įprasta didžiuotis mūsų šalies vardą garsinančiais sportininkais, menininkais ar verslininkais, tačiau didžiuotis mūsų mokslo elitu, kuris taip pat garsina Lietuvos vardą, vis dar gana neįprasta. Liūdna konstatuoti, bet didžiuma visuomenės nežino mūsų chemijos, biologijos, medicinos ar technologinių mokslų korifėjų, nors jie pasiekę labai daug ir yra vertinami tarptautiniu mastu.
Pernai “Veidas” pirmą kartą surengė projektą “Mini Nobelis” ir pristatė dešimt mokslininkų. Pasirodęs specialusis “Veido” numeris apie mokslą sulaukė daug pagyrų ir paskatinimų, nors būta ir kritikos bei skeptiškumo, ypač iš mokslininkų, kurie mano esantys patys pačiausi, tačiau mūsų žurnalo straipsniuose tarp iškiliausių paminėti nebuvo.
Kai kam užkliuvo išskirtos mokslo kryptys, esą mes be reikalo pasirinkome teisę ar ekonomiką (mat šių sričių Lietuvos mokslininkai tarptautiniu mastu yra neįžiūrimi) ir be reikalo ignoravome filosofiją ar politikos mokslus.
Todėl šiemet šį projektą nusprendėme patobulinti ir kokybės kartelę kilstelėti aukščiau. Šiemet “Mini Nobelio” partneriu tapo Lietuvos mokslo taryba. Būtent su partnerio vadovybe buvo atrinktos devynios mokslo sritys (matematika, fizika, chemija ir biochemija, biologija, technologiniai mokslai ir inžinerija, medicina, istorija, filosofija ir politikos mokslai), o dešimtąjį “Mini Nobelį” apsispręsta skirti už mokslo ir verslo sąveiką.
Taigi iš praėjusių metų nebeliko teisės, ekonomikos ir filologijos. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad pagrindinis kriterijus šiemet buvo išanalizuoti mokslo kryptis, kurių atstovai yra pastebimi, vertinami ir cituojami tarptautiniu mastu. O mūsų ekonomikos, teisės ir filologijos mokslininkai užsienio kolegoms yra nežinomi ir jų darbai negirdėti.

Kaip rinkti daugiausiai pasiekę mokslininkai

Renkant daugiausiai pasiekusius ir nusipelniusius šalies mokslininkus buvo vertinami penki kriterijai. Daugiausiai svorio (du trečdaliai) teko pirmiesiems dviem kriterijams – publikacijų skaičiui užsienio ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose 2010–2012 m. bei mokslininko straipsnių ir veikalų citavimo skaičiui 1993–2012 m. (taip pat h indeksui). Šiuos duomenis iš “Thomson Reuters” (ISI) duomenų bazės mums pateikė Mokslo tarybos atstovai.
O trečdalis svorio vertinant mokslininkus teko likusiems trims kriterijams: tai išradimų ir patentų skaičius; dalyvavimas tarptautinėse programose ir organizacijose bei kviestiniai pranešimai tarptautiniuose mokslo kongresuose. Pagal šiuos kriterijus išrinktus mokslininkus “Veido” žurnalistai plačiai aprašo tolesniuose puslapiuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ekonominės krizės laikotarpiu aukštosios mokyklos privalo susiveržti diržus ir ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių.

„Laikai jau niekada nebebus tokie, kokie buvo“, – teigia Budapešte veikiančio Centrinio Europos universiteto viceprezidentas Liviu Matei.
Praktiškai visi Europos universitetai priversti keistis. Kai kurie ekspertai teigia, kad pagrindinis pokyčių variklis buvo ekonominė krizė, smarkiai apkarpiusi daugelio valstybių išlaidas aukštajam mokslui. Tačiau kiti mano, kad krizė tebuvo būtinus pokyčius paskatinęs veiksnys ir Europos aukštosios mokyklos, šiaip ar taip, būtų turėjusios imtis esminių reformų, siekdamos išlikti konkurencingos tarptautinėje erdvėje.

Krizė smogė universitetams

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) skelbia, kad viešos ir privačios investicijos į švietimą 2008–2009 m. didėjo nepaisant krizės. Vyriausybių, verslo ir privačių asmenų investicijos į švietimą per tą laikotarpį didėjo 24-iose iš 31-os EBPO narės. Tiesa, net 19 valstybių sumažino švietimo finansavimą iš biudžeto, o tai reiškia, kad pajamų šaltinių reikėjo ieškoti kitose srityse, ypač didinant studentų įmokas ar ieškant verslo paramos. Nuo 2000 iki 2009 m., remiantis EBPO duomenimis, aukštojo mokslo privataus finansavimo dalis išaugo 18-oje iš 25-ių tyrime dalyvavusių valstybių. Slovakijoje privataus finansavimo dalis nuo 8,8 proc. padidėjo iki 30 proc., o Didžiojoje Britanijoje– nuo 32,3 iki net 70,4 proc.
Tiesa, turint omenyje, kad Europos aukštojo mokslo sistema vis dar yra labai priklausoma nuo valstybinio finansavimo, ekonominė krizė universitetus alternatyvių pajamų šaltinių privertė ieškoti toli gražu ne iš gero ir sotaus gyvenimo. Kaip skelbia Europos universitetų asociacija, vienuolikoje Europos Sąjungos valstybių, tarp kurių, be Graikijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Nyderlandų, Portugalijos, Ispanijos ir dar kelių šalių, atsidūrė ir Lietuva, krizės laikotarpiu aukštojo mokslo finansavimas buvo sumažino daugiau nei dešimtadaliu. Kai kuriose valstybėse, siekiant efektyviau panaudoti turimas lėšas, buvo pakeistas net aukštojo mokslo finansavimo modelis. Be to, siekdamos efektyviau panaudoti turimas lėšas aukštosios mokyklos privalėjo ne tik mažinti atlyginimus, bet ir atleisti dalį darbuotojų.
Štai Airijoje veikiančio Korko universitetinio koledžo prezidentas Michaelas Murphy atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius penkerius metus aukštojo mokslo finansavimas Airijoje sumažėjo 25 proc. Tai ypač skaudu turint omenyje, kad 90 proc. aukštojo mokslo institucijų šioje šalyje yra valstybinės. Paties prezidento atlyginimas, atskaičius mokesčius, sumažėjo trečdaliu, universitetas buvo priverstas atleisti 12 proc. darbuotojų, nepaisant to, kad studentų padaugėjo 6 proc. Tiesa, M.Murphy pabrėžia, jog šie pokyčiai anksčiau ar vėliau vis tiek būtų įvykę, kad universitetas galėtų išlikti konkurencingas tarptautinėje erdvėje.
Ispanijos sostinės Madrido Carloso III universiteto rektorius Danielis Pena teigia, kad krizė smarkiai pakeitė jo darbo pobūdį. Dabar rektorius trečdalį viso savo darbo laiko praleidžia susitikinėdamas su bendrovėmis, iš kurių tikimasi sulaukti finansavimo. Be to, sudaromos partnerystės sutartys su kitomis aukštojo mokslo institucijomis, taip siekiant kartu sulaukti kuo daugiau studentų iš užsienio. D.Penos teigimu, naujas įstatymas leido padidinti mokestį už aukštąjįmokslą ir ispanų studentams. Mokesčiai už mokslą sudaro 25 proc. universiteto biudžeto, be to, patvirtinamos tik tos naujos programos, kurias galima pasiūlyti rinkoje už vartotojui patrauklią kainą.
Dar vieno, Čekijos Brno mieste veikiančio Masaryko universiteto rektorius Mikulašas Bekas priduria, jog jų šalyje aukštojo mokslo finansavimo iš valstybės biudžeto formulė buvo pakeista taip, kad dabar didžiausias dėmesys skiriamas nebe studentų skaičiui universitete, o tokiems kriterijams, kaip darbuotojų kvalifikacija ar įsidarbinimo procentas tarp aukštąją mokyklą baigusių studentų.
Europos universitetų asociacijos Aukštųjų mokyklų valdymo, autonomijos ir finansavimo padalinio vadovas Thomas Estermanas teigia, kad dauguma vyriausybių spaudžia šalyje veikiančias aukštąsias mokyklas veikti efektyviau panaudojant turimas lėšas, labiau prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Be to, tyrimai rodo, kad per krizę mažiausiai nukenčia tos aukštojo mokslo sritys, kurios orientuotos į tiksliuosius mokslus ir technologijas.
Italijoje išlaidos, skiriamos aukštajam mokslui, buvo sumažintos 14 proc. Šalies rektorių konferencijos prezidentas Marco Mancini baiminasi, kad visa Italijos aukštojo mokslo sistema yra atsidūrusi ties praraja, nes finansavimas visiems buvo mažinamas vienodai, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Mažinimai palietė tiek tyrimams skiriamą finansavimą, tiek profesorių algas.
Smarkiai buvo apkarpytas ir Nyderlandų aukštojo mokslo biudžetas. Siekdama kuo greičiau reformuoti sistemą, Nyderlandų vyriausybė skiria papildomą finansavimą tik tiems universitetams, kurie pasižymi gerais akademiniais rezultatais ir efektyviu lėšų panaudojimu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dėl demografinių pokyčių sparčiai mažėjantis moksleivių skaičius per kelerius metus gerokai išretins ir Lietuvos studentų gretas. Į tokius pokyčius reaguoja stipriai dėl studentų konkuruojantys universitetai ir kolegijos: visos aukštosios mokyklose rengiasi keisti savo studijų programas ir dalį jų pritaikyti suaugusiųjų perkvalifikavimui.

„Veido“ į diskusiją sukviesti pašnekovai sutartinai pripažįsta, kad mokymosi vidurinėse mokyklose ir gimnazijose profiliavimas buvo klaida, kurią reikia skubiai taisyti. Nes moksleiviai, nusprendę tiksliąsias disciplinas mokytis silpnesniu lygiu ar abejingai žvelgę į užsienio kabos mokymąsi, susiduria dideliais sunkumais bei apribojimais, vėliau rinkdamiesi studijas kolegijose ar universitetuose.
Apie šias bei kitas vidurinio ir aukštojo mokslo problemas bei naujoves „Veidas“ kalbėjosi su buvusia su švietimo ir mokslo viceministre dr. Nerija Putinaite, buvusiu Konstitucinio Teismo pirmininku prof. Juozu Žiliu, Mykolo Romerio universiteto prorektoriumi doc. dr. Giedriumi Viliūnu, Lietuvos sporto universiteto senato pirmininku prof. Aleksu Stanislovaičiu, Vilniaus universiteto  Studijų komiteto pirmininku prof. Alfredu Račkausku ir Kolegijų direktorių konferencijos prezidentu dr. Gintautu Bražiūnu.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios įtakos mažėjantis studentų skaičius turės Lietuvos kolegijų ir universitetų veiklai?
N.Putinaitė: Visi žino, kad mažėjimo priežastis yra demografinė, kitaip tariant, mažėja abiturientų. Beje, šis mažėjimas tik prasidėjo ir tęsis dar keletą metų. Be to, nebus ir taip, kad visi moksleiviai sieks aukštojo mokslo: dalis eis dirbti, dalis rinksis profesines studijas. Ir tai ne tik mūsų problema.
Ko mes tikimės iš aukštųjų mokyklų? Pastaraisiais metais į Lietuvą atvyksta per mažai studentų iš užsienio. Net ir per “Erasmus” programą mes sulaukiame mažai užsieniečių. Taigi mums reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti kuo daugiau užsienio studentų, o kartu turime šnekėti ir apie mokymosi visą gyvenimą perspektyvas.
Aukštosios mokyklos yra pateikusios mokymosi visą gyvenimą programas. Ateityje žmonėms bus sudaromos galimybės stoti ne tik į bakalauro ar magistro, bet ir į perkvalifikavimo studijas. Manome, kad tokių žmonių bus nemažai, nes padėtis darbo rinkoje nuolat sparčiai keičiasi.
Šios dvi tendencijos ir yra mūsų universitetų perspektyva. Kitaip tariant, jei sulauksime daugiau studentų iš užsienio ir nemažo kiekio žmonių, besirenkančių perkvalifikavimo studijas, tada viskas bus gerai.
Kita mūsų aukštųjų mokyklų problema, kad pas mus mažai mokymosi programų anglų kalba, be to, mūsų aukštasis mokslas mažai žinomas užsienyje. Tik dabar pradedama veikla, kurios tikslas – pritraukti daugiau užsienio studentų, o tam reikia parodyti ir įrodyti, kad mes esame stiprūs tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, Danija pritraukia milžinišką studentų srautą iš užsienio valstybių.
G.Viliūnas: Taip, galime sudaryti išskirtines sąlygas „įsivežti“ šiek tiek jaunų žmonių iš užsienio, bet tai irgi labiau visos šalies, o ne vien jos aukštojo mokslo patrauklumo problema.
Apskritai daugiausia, ką demografinio nuosmukio akivaizdoje gali atlikti aukštosios mokyklos, tai palaikyti kuo aukštesnę studijų ir mokslinės veiklos kokybę, sudaryti kuo patrauklesnes studijų sąlygas, kad studentams nesinorėtų išvažiuoti svetur, o išvažiavusiems iš Lietuvos norėtųsi grįžti čia studijuoti. Tai ir nacionaliniu mastu yra vienas esmingiausių visuomenės demografinės, taip pat ir intelektinės bei ekonominės perspektyvos užtikrinimo svertų, kuriam visų išsivysčiusių šalių strategijose skiriamas kertinis vaidmuo.
Jei kalbėsime apie tai, kad mažėjant studentų skaičiui darosi keblu išlaikyti visas aukštąsias mokyklas, tai mes tikrai esame aukštųjų mokyklų jungimosi šalininkai. Mat didesnė aukštoji mokykla sudaro daug patrauklesnes sąlygas bendradarbiauti studentams ir dėstytojams, plėtoti tarpdisciplinines studijas ir tyrimus, pritraukti kitų šalių mokslininkų ir studentų, taip pat ji yra finansiškai stabilesnė, efektyviau valdoma. Atkreipčiau dėmesį, kad aukštųjų mokyklų jungimosi banga pastaruoju metu persirito per daugelį Europos šalių, bet Lietuvos aukštasis mokslas, kuris demografiškai labiausiai to reikalingas, jos kol kas išvengė.
Beje, Mykolo Romerio universiteto taryba ir senatas dar 2010 m. vasarą yra paskelbę bendrą kreipimąsi į Lietuvos aukštųjų mokyklų tarybas, senatus ir akademines bendruomenes, kviesdamas konsoliduoti šalies aukštojo mokslo išteklius. Neabejojame, kad nauja Vyriausybė, projektuodama naują šalies plėtros etapą, įvertins aukštojo mokslo reikšmę ir jo sėkmei užtikrinti būtinas priemones.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar išmintingas kelių universitetų sprendimas apriboti stojančiųjų minimalų balą?
J.Žilys: Turime naujas aplinkybes, kuriomis veikia Lietuvos universitetai. Studentų mažėja, bet viską derėtų svarstyti platesniame kontekste. Konstitucija sako, kad aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus. O gebėjimai – gana sudėtinga sąvoka. Jos grafiškai neaprašysi. Gyvenime dažnai nutinka taip, kad mokykloje mokomasi vienaip, universitete kitaip. Universitetų stojimo praktika rodo, kad būna įvairiai.
Tarkime, Mykolo Romerio universiteto (MRU) ir Vilniaus universiteto (VU) teisės studijų programose yra nustatyti minimalūs konkursiniai balai, su kuriais jaunuoliai gali pretenduoti į šias studijas. Bet ar galime gebėjimus susieti tik su pažymiais? Daugybė didžiųjų pasaulio talentų savo karjerą pradėjo nuo prastų rezultatų – na, kad ir pats Albertas Einsteinas.
Todėl reglamentuoti tai įstatymo lygmeniu, matyt, būtų klaida. Jei įstatymo lygmeniu būtų apribotas patekimas į tam tikrus universitetus, tai aiškiai prieštarautų Konstitucijai, kuri visiems garantuoja teisę įstoti ir studijuoti pagal savo gebėjimus. Dėl universitetų autonomijos laisvės tai tam tikra prasme suprantama ir pateisinama, ypač jei siekiama pakelti studijų kokybę. Nors aš tokiais apribojimais abejoju. Pavyzdžiui, Vokietijoje į universitetus priimami praktiškai visi norintieji studijuoti, taip žmogus ir gali atskleisti savo gebėjimus.
N.Putinaitė: Iš tiesų tai universitetų vidaus politikos reikalas, Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad patys universitetai turi nuspręsti, į ką orientuotis. Mes matome, kad kai kuriose aukštosiose mokyklose esama jaunuolių, įstojusių su labai žemu balu, bet jų yra vienetai. Ir kol kas nežinome, koks būna tų žmonių tolesnis likimas bei karjera.
Aišku viena, kad tame pačiame kurse neturėtų mokytis labai skirtingo lygio, motyvacijos ir pasirengimo studentai. Dėstytojai signalizuoja, kad tada dirbti labai sudėtinga. Jiems reikia specialiai rengti atskiras užduotis. Ir patiems įstojusiems sunku. Bet universitetai turėtų patys nuspręsti, kokius studentus jie priima.
G.Viliūnas: Mano nuomone, toks apribojimas nebūtų pagrįstas. Iš tiesų reikia vertinti ne stojančiųjų, bet absolventų žinias ir įgytą išsilavinimą. Universitetų reikalas yra užtikrinti, kad kiekvienas studentas gautų visą sėkmingoms studijoms reikalingą paramą, būtų objektyviai vertinamas, o jeigu jo žinios neatitinka nustatytų reikalavimų – kad toks jaunuolis netektų galimybės tęsti studijų. Mūsų šalies Konstitucija taip pat garantuoja aukštąjį mokslą visiems pagal sugebėjimus, o nemokamą aukštąjį mokslą – gerai besimokantiems studentams, bet ne tiems, kurie gerai mokėsi vaikystėje ir paauglystėje.
Suprantama, kiekvienas universitetas yra laisvas nusistatyti savus reikalavimus stojantiesiems. Mūsų universitetas laikosi pozicijos, kad aukšto pradinio slenksčio nustatymas būtų neteisingas stojančiųjų atžvilgiu, juk ne visi turėjo galimybių atsiskleisti bendrojo lavinimo mokykloje. Tokio slenksčio įvedimas – savotiškas aukštosios mokyklos gyvenimo pasilengvinimas, atsakomybę už prasčiau parengtų piliečių ugdymą permetant kitiems. Socialiai atsakinga aukštoji mokykla visiems turėtų suteikti šansą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prabangi ir ypač kokybiška garso atkūrimo sistema „Nida Mk1“ įkūnija dviejų žmonių daugiau nei trisdešimties metų patirtį inžinerijos srityje ir didžiulę pagarbą muzikai. Pažvelkime, kokios šio lietuviško gaminio perspektyvos bei kas yra jos kūrėjai.

Gruodžio mėnesį Lietuvos inovacijų centras jau aštuntą kartą teiks Lietuvos inovacijų prizą, skirtą aukštųjų technologijų, tradicinės pramonės bei paslaugų įmonėms, pristatančioms rinkai naujus produktus ir paslaugas. Šiame konkurse dalyvauja ne tik stambaus verslo atstovai, bet ir naujos įmonės, dar tik siekiančios įsitvirtinti rinkoje naujomis idėjomis bei produktais.
Šiais metais paraišką dalyvauti konkurse pateikė ir bendrovė „Litexpress“, sukūrusi pirmą aukštos klasės lietuvišką garso atkūrimo sistemą „Nida Mk1“. Ją sudaro dvi originalaus dizaino kolonėlės bei aktyvinis dažnių atskyrimo filtras (angl. crossover), padedantis kolonėlėms kuo tiksliau atkurti beveik viso žmogaus ausiai girdimo diapazono garsus, – viso komplekto kaina prasideda nuo 70 tūkst. eurų. Turtingam melomanui, pasiryžusiam įsigyti šią sistemą, prireiks dar dviejų stiprintuvų bei jungiamųjų laidų, tad galutinė kaina gali pasiekti ir 110 tūkst. eurų.
„Nida Mk1“ – labai kokybiškas lietuviškas gaminys, pretenduojantis į prabangos prekių segmentą, kuriame keliasdešimties tūkstančių eurų kaina nėra neįprasta. Jei šią garso atkūrimo sistemą pavyktų „išsukti“, šalia lazerių ir biotechnologijų Lietuvos vardą garsintų ir „high end“ garso sistemos. Tad „Veidas“ pabandė išsiaiškinti, kuo išsiskiria ši lietuviška garso atkūrimo sistema, kokios perspektyvos piešiamos šiam tik išskirtiniams klientams skirtam gaminiui, kas yra genialieji „Nida Mk1“ kūrėjai – Česlovas Paplauskas bei Alexas Martinovas.

Kam skirta „Nida Mk1“?
„Pati sistema labai gera, panaudoti geriausi sprendimai ir labai geri komponentai (garsiakalbiai, „krosoveris“, medinės dalys), o tai šią sistemą daro konkurencingą su analogiškomis užsienio gamintojų sistemomis“, – pasakoja „Nidą“ išbandęs Arvydas Skernevičius, fizikas, garso inžinierius bei verslininkas, vadovaujantis muzikos salonų „Tamsta“ tinklui ir muzikos klubui „Tamsta“.
Tai ne tik subjektyvus įvertinimas – A.Skernevičius pats atliko akustinius „Nidos Mk1“ tyrimus ir pripažįsta, kad sistemos garso atkūrimo kokybė puiki, galinti patenkinti ne tik turtingus melomanus, bet ir įrašų studijose dirbančius profesionalus.
A.Skernevičiui pritaria ir radijo inžinierius Julius Ustinavičius, kuruojantis garso entuziastus vienijančią interneto svetainę „Audio.ring.lt“. Pasak jo, tai preciziškai sukonstruotas ir suderintas muzikos atkūrimo įrenginys.
Gerų žodžių apie „Nidos“ garso atkūrimo sistemos kokybę negaili ir radijo laidų apie džiazą vedėjas, Vilniaus dailės akademijos docentas Kazimieras Gudonis: „Mano „stažas“ šioje srityje jau 40 metų, todėl atsakingai galiu pareikšti, kad tiek akustinė, tiek atlikimo „Nidos“ kokybė nepriekaištinga. Be to, aš mačiau šią sistemą dar nesurinktą – net ir viduje montuojamiems elementams skiriamas didelis dėmesys.“
Tiesa, visi pašnekovai pripažįsta, kad šios garso atkūrimo sistemos kaina nėra prieinama vidutiniam Lietuvos ar net ir Vakarų vartotojui. „Bet kai paskaičiuoji, kitaip ir negali būti: sudėjus brangiausius produktus ir daug rankų darbo, pigiai neišeina“, – sako A.Skernevičius.
Iš tiesų, elitinių prabangos prekių – jachtų, lėktuvų ir garso sistemų zonoje „Nidos“ kaina nėra itin išsiskirianti, juolab kad brangiausios Vakaruose gaminamos tokios sistemos kainuoja ir po kelis šimtus tūkstančių eurų. „Panašių sistemų per metus gamintojai parduoda vidutiniškai po dešimt–dvidešimt vienetų, ir manau, kad net Lietuvoje yra potencialių „Nidos“ pirkėjų, – priduria K.Gudonis.
„Nida Mk1“ sukurta, pagaminta ir dabar belieka vadybos ir rinkodaros klausimas, kuris ne mažiau svarbus nei pats produktas. „Pagrindinė mano sistemos rinka bus JAV, kaip tik dabar vyksta derybos su vienu Amerikos atstovu „Leeds Highfidelity“. Taip pat rinką matau ir sparčiai besivystančiose Tolimųjų Rytų valstybėse bei turtingesnėse Europos šalyse“, – apie savo gaminio perspektyvas prabyla Č.Paplauskas.
Beje, keliose specializuotose užsienio svetainėse jau pasirodė pirmosios „Nida Mk1“ apžvalgos, nors pati komercinė sistemos versija baigta tik šiemet, be to, kai kurios dalys vis dar tobulinamos.
Ponas Česlovas pripažįsta, kad dabar svarbiausia – pademonstruoti sistemą galimiems pirkėjams. Tarkime, dalyvavimas vienoje didžiausių parodų Las Vegase – labai reikalingas, bet Lietuvos inžinieriui sunkiai įvykdomas uždavinys. „Vien parodos vieta (kambarys) kelioms dienoms kainuoja apie 20 tūkst. dolerių! Taip pat reikalinga reklama žurnaluose ir ekspertų apžvalgos. Sunkią ir gremėzdišką sistemą reikia išsiųsti, sumokėti už darbą ir… pusmetį laukti apžvalgininko atsiliepimo“, – apie garso atkūrimo sistemų rinkodaros subtilybes pasakoja Č.Paplauskas.
Pasak A.Skernevičiaus, šis gabus ir patyręs inžinierius turi viską, kad sukurtų gerą produktą: galvą, išsilavinimą, ausis ir geras rankas, tad belieka palinkėti, kad jam pasisektų rasti ir gerą vadybininką.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiuo metu Lietuvoje kuriasi net penki mokslo, verslo ir studijų slėniai. „Veidas“ bandė pažvelgti į dabartinę situaciją ir suprasti, ką šie dariniai duos ateityje – mokslo ir verslo proveržį ar tiesiog būtiną mokslinės įrangos atnaujinimą.

Atrodo, kad netrukus Lietuvos mokslininkams nebereikės rausti iš gėdos dėl mokslinėse laboratorijose naudojamų pasenusių, dar sovietinius laikus menančių prietaisų. Juk šiandien trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose kuriasi penki integruoti mokslo, studijų ir verslo slėniai: „Santara“ ir „Saulėtekis“ Vilniuje, „Santaka“ ir „Nemunas“ Kaune bei „Jūrinis“ Klaipėdoje – čia bus pastatytos modernios laboratorijos, kuriose veiks naujausia mokslinė įranga. Slėniuose šalia mokslininkų veiks ir mokslinės įmonės, kuriančios inovatyvius produktus, o kasdienis verslo ir mokslo atstovų bendravimas turėtų paskatinti inovacijų kūrimą.
Slėnių terminas brėžia analogiją su žymiuoju JAV Silicio slėniu, simbolizuojančiu sėkmingą mokslo ir verslo bendradarbiavimą, iš kurio gimė daugybė privačių įmonių bei sėkmingų produktų. Lietuviškieji slėniai, nors ir inicijuoti prieš kiek daugiau nei ketverius metus, po didžiausių vargų tikrove virsta tik šiandien – per artimiausius dvejus metus turėtų būti galutinai baigti visi suplanuoti darbai ir mokslo bei verslo ryšys turėtų suvešėti.
Tad „Veidas“ bando pažvelgti, kaip sekasi kurtis lietuviškiems mokslo slėniams, su kokiomis kliūtimis jie susiduria ir kokia gerų norų dalis virsta tikrove.

Žiūrim, ką turim šiuo metu

Mokslo ir verslo slėnių idėja pirmą kartą Lietuvos politikų, mokslininkų ir verslininkų galvose gimė prieš daugiau nei dešimt metų, tačiau ją įgyvendinti pradėta tik prieš keletą metu, kai buvo sukurta bei patvirtinta mokslo ir verslo slėnių koncepcija, taip pat skirtas finansavimas – beveik 2 mlrd. Lt. Iš viso slėnių programose įgyvendinami per 20 investicinių projektų, iš kurių 14 koordinuoja Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), o devynis – Ūkio ministerija.
Iš ŠMM administruojamų ES struktūrinių fondų šiems projektams skirta beveik 838 mln., iš Ūkio ministerijos – apie 840 mln. Lt, tiesa, šios lėšos skirtos mokslinėms verslo įmonėms skatinti. „Tokia tvarka nėra visai teisinga, nes šiandien slėniai dar tik kuriasi, todėl Ūkio ministerijos skiriamos lėšos skatina įmones, kurios nežinia ar ateityje bendradarbiaus su mokslo slėniais“, – patikslina Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Butkus.
Be to, pasak jo, slėnių plėtrai koją kiša dažnai kylanti priešprieša tarp ŠMM ir Ūkio ministerijos.
Šiuo metu visiškai baigti trys iš keturiolikos ŠMM koordinuojamų investicinių projektų kuriamuose slėniuose, o kiti vis dar vykdomi. „Santaros“ slėnyje jau veikia 5,4 mln. Lt kainavęs „superkompiuteris“ – Vilniaus universiteto Informacinių technologijų atviros prieigos centras, kuriuo mokslininkai gali atlikti ypač daug resursų reikalaujančius skaitinius modeliavimus. Nuo šių metų rugpjūčio pilnai veikia ir 18,9 mln. Lt kainavęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Civilinės inžinerijos mokslo centras, priklausantis „Saulėtekio“ slėniui, kuriame bus atliekami šiuolaikiniai civilinės inžinerijos moksliniai tyrimai ir studijos. Kaune esančiame ,,Nemuno“ slėnyje jau veikia 8,4 mln. Lt kainavęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto mokslo ir technologijų centras, aprūpintas šiuolaikine mokslinių tyrimų ir technologine įranga, kuri padės mokslininkams sėkmingai bendradarbiauti su maisto gamybos įmonėmis.
Rugsėjį ,,Nemuno“ slėnyje atidarytas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvūnų sveikatingumo ir gyvūninės kilmės žaliavų kokybės centras, į kurį investuota 12,5 mln. Lt. Čia įrengtos ir nauja įranga aprūpintos septynios mokslinių tyrimų laboratorijos, kuriose bus vykdomi žmonėms ir gyvuliams pavojingų virusų bei kitų mikroorganizmų tyrimai, tiriami kiaulienos ir galvijienos kokybės gerinimo genetiniu būdu metodai, kuriami nauji veterinariniai preparatai. „Nori nenori, bet iki 2015-ųjų metų visi slėniai turėtų būti baigti – tad po dviejų metų mūsų mokslininkai pilnai išnaudos visą jų potencialą“, – reziumuoja E.Butkus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Profesoriaus ir sėkmingai dirbančio verslininko Vlado Algirdo Bumelio nuomone, norint proveržio mūsų valstybėje, reikia laikytis vienos paprastos taisyklės: tiek atskiri sektoriai, tiek bet kuris mūsų šalies gyventojas turi siekti sužibėti ne vietos, o globalioje rinkoje. Tik tai nulemtų mūsų valstybės ir jos BVP augimą, gal net dešimtimis kartų. Jei būtų šalies premjeras, V.A.Bumelis to siekti pradėtų nuo kardinalių pokyčių šalies politinėje sistemoje.
Taigi pokalbis su V.A.Bumeliu apie tai, ką jis darytų, jei būtų ministras pirmininkas, mokslo ir kitose mūsų šaliai svarbiose srityse.

V.A.B.: Lietuvoje visi yra sutarę, kad premjeru turi būti politikas. Bet aš taip nemanau. Geras premjeras turi būti profesionalas, turintis šiuolaikišką supratimą apie didelių sistemų valdymą, nes valstybė ir yra didelė sistema.
Nors daug kas sako, kad technokratinė Vyriausybė – absurdas, mano nuomone, tokia Vyriausybė būtų daug geriau, nes susirinktų profesionalūs žmonės, išmanantys tą sritį, kurią valdo. O premjero funkcija būtų integruojanti, kad mozaika, iš kurios sudaryta valstybė, susidėliotų į vieną sinerginę sistemą.
Dabar premjerais tampa kas tik nori, net filosofai, o jų komandose atsiranda jokios patirties nei konkrečioje srityje, nei sistemų valdyme neturintys žmonės. Bet tokie politikai, vos atėję į valdžią, jau antrą dieną pradeda priiminėti sprendimus. Aš net neabejoju, kad pasikeitus valdžiai bus priimta daug labai originalių sprendimų.
Bet gal čia visų politikų sindromas, tam tikra liga, kad vos tik tapę politikais jie pradeda įsivaizduoti, jog žino viską.
VEIDAS: Tačiau premjero uždavinys ir yra pasirinkti žmones, kurie priimtų teisingus sprendimus. Kaip jūs to siektumėte?
V.A.B.: Labai sunkiai suprasčiau situaciją, jei aš būčiau premjeras, o man kažkas iš šono sakytų – tu paimk šį žmogų į Vyriausybę ir jis vadovaus Aplinkos, Ūkio, Energetikos ar kokiai kitai ministerijai. Nesuprantu, kaip turėčiau dirbti su žmonėmis, kuriuos man kažkas nurodo pakviesti, jei aš nemanau, kad tie žmonės yra profesionalai. Sunkiai suprantu, kaip galima tokią komandą valdyti.
Antras dalykas, kad komanda dirbtų darniai, būtinos bendros vertybės. Ir tos vertybės turi būti ne ant sienos surašytos, bet širdyse. Aš irgi turiu vertybių, ir noriu, kad su manimi dirbtų tais pačiais dalykais tikintys žmonės. Norėčiau, kad tos pačios vertybės vienytų ir Ministrų kabinetą. Pirmoji jų – lyderystė.
Mes, visi lietuviai, niekada neturime norėti būti antri. Baisu, kai sakome, kad mes antri, o estai – pirmi. Mes turime būti pirmi – ar prieš estus, ar prieš rusus, baltarusius, ar prieš vokiečius, lenkus, ar ką tik nori. Lyderystė turi būti kraujyje.
Antra, visi kalba apie programas ir programines nuostatas. Valstybės mastu tai vadinama strategija, bet dar svarbiau – strateginė drausmė: to, ką pasirašei, turi ir laikytis.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas yra gera valstybės strategija ir kaip suprantate strateginę drausmę?
V.A.B.: Jei būčiau premjeras, strategiją rašyčiau ne metams, o tam laikotarpiui, kuriam ateinama į valdžią. Ir ne socialistiniais šūkiais – pagerinsim, išvystysim, patobulinsim, bet su konkrečiais, žmonėms suprantamais rodikliais – ką jie po ketverių metų gaus: kokia bus vidutinė alga, kokia bus pensija ir panašiai.
Biudžetas turi būti 2013 metų, bet visada turi būti svarstomas ir dar trejų ateinančių metų biudžetas. Iš valstybės reikia išgyvendinti principą, kuris labai primena tarybinį filmą “Išgyvensime iki pirmadienio”. Jei gyvensime iki pirmadienio, visi išmirsim. Mes turime gyventi bent trejus metus į priekį.
VEIDAS: Bet per trejus, ketverius, o gal aštuonerius metus valstybėje gali daug kas pasikeisti.
V.A.B.: Tai kaip tik trečia vertybė, kuri yra neabejotinai svarbi: atvirumas pokyčiams. Jei matome, kad strategija nevyksta, reikia nebijoti keistis. Nesvarbu, kas yra valdžioje – konservatoriai, socialdemokratai ar kokia kita partija, ji turi nebijoti keistis. Tik svarbu, kad keičiantis patiems nesikeistų strateginės nuostatos.
VEIDAS: Bet gal tos strategijos kartais iš tiesų nevertos būti įgyvendintos?
V.A.B.: Tikrai taip. Mes norime pasivyti senąsias Europos valstybes pagal gyvenimo lygį, turėdami primityvią strategiją. Ji nėra išradinga, kreatyvi. Mes privalome rasti, ką vystyti, kad patys vystytumės daug greičiau nei estai, lenkai, bulgarai ar kiti.
VEIDAS: Kuriai sričiai, būdamas premjeras, teiktumėte pirmenybę ir įžvelgtumėte didžiausią šalies potencialą?
V.A.B.: Ta sritis – tai žinių ekonomika, tai technologijos, paremtos žiniomis. Plėtodami ją galėtume daug greičiau kurti gerokai didesnę pridėtinę vertę, turėdami tiek pat žmonių. Taip mes pralenktume ir lenką, ir estą, o ateityje – gal net prancūzą ar italą, o jau kokį ispaną – tai tikrai.
Tik labai svarbu, kad ir ką darytume, daryti gerai. Tai meistriškumas – penktoji vertybė valdant tiek verslą, tiek visą valstybę. Kreivas daiktas nestovės net ant grindų.
VEIDAS: Sakote, kad tai verslo vertybės. Gal lietuviams, valdantiems valstybę, derėtų prisiminti ir kai kurias žmogiškąsias?
V.A.B.: Šiandien nebūsiu originalesnis negu Arūnas Valinskas ir pakartosiu jo žodžius, kad Dievo įsakymai padėtų mums būti labai moraliems, doriems, sąžiningiems, kartu ir sėkmingiems. Jei tik jų laikysimės. Bėda, kad neturime tos pačios jau minėtos strateginės drausmės jų laikytis.
O jei Vyriausybėje nėra moralinių vertybių, tai ji neturi jokių perspektyvų.
VEIDAS: Įsivaizduokime, kad yra visos jūsų paminėtos aplinkybės. Nuo ko pradėtumėte savo, kaip premjero, darbą?
V.A.B.: Dažnai sakoma, kad reikia siekti Nobelio premijų. Bet ne tai esmė, ne tai turi būti tikslas. Turime kurti tokią ekonomiką, kad išėję į užtarnautą poilsį – o tas laikas tikrai ateis – gautumėte 70–80 proc. atlygio, kurį gaudavote, kai dirbote, indeksuojant šią sumą pagal infliacijos lygį. Tada tikrai galėsime džiaugtis gyvenimu, o jo kokybė nenuvertės. Tai ir turėtų būti pagrindinis valstybės tikslas, strategija.
Aš negaliu ramiai klausytis, kai sakoma, kad reikia sukurti 10 tūkst. darbo vietų konservų fabrike ir mokėti po 800 Lt. Aš sakau, kad daug geriau sukurti 2 tūkst. darbo vietų su 5 tūkst. Lt atlyginimu, nes tokiu atveju kyla mūsų žinių lygis, tai yra turtas, kurį vadinu kilnojamuoju.
Taigi apibendrindamas paminėčiau, kad investuoti reikia į kilnojamąjį, o ne į nekilnojamąjį turtą. Galvos niekada nenuvertėja. Kaupti tokį kilnojamąjį turtą – visos tautos uždavinys. Jei visi dirbs prie konservų linijos ir gaus po 800 Lt, tauta nesivystys ir netobulės.
Paminėčiau dar vieną reikšmingą datalę – visada svarbus ir proporcijos jausmas. Tarkime, aš pats turiu sodybą netoli Pabradės, ji yra 3 km nuo pagrindinio kelio, ir man tikrai nereikia, kad tie trys kilometrai būtų išasfaltuoti. Portugalija, Ispanija jau išasfaltavo visus kelius, bet nedarbas ten siekia 28 proc. Taip yra todėl, kad jie viską investavo į nekilnojamąjį turtą, o į kilnojamąjį – nieko.
VEIDAS: Tad ką konkrečiai siūlytumėte plėtoti?
V.A.B.: Plėtoti reikia tai, ko kiti nemoka. Bankų šalis jau nebūsime, nes visus bankus pardavėme, o jei kas ir liko, tai tik maži “kromeliai”. Laikrodžių, kaip šveicarai, irgi negaminsime, nes neturime tradicijos. Todėl, mano manymu, svarbiausia yra biotechnologijos. Taip pat informacinės technologijos, švariosios technologijos.
VEIDAS: Esate ne kartą minėjęs, kad Lietuvoje mokslas ir verslas dažnai neranda bendros kalbos. Kaip šioms dviem sritims susikalbėti?
V.A.B.: Tai lyg Onutė ir Petriukas. Daug kas gali norėti jų sąjungos, bet jeigu nebus abipusio noro, jokia prievarta jų nepriversi pamilti vienas kito, net jei šoksi aplink kadrilį. O kad tas noras atsirastų, reikia sukurti aplinką. Juk ir Onutė, ir Petriukas, jei ieško poros, eina į diskoteką. O Lietuvoje kol kas mokslas nėra skatinamas susivienyti su verslu. Dabar kiekvienas mokslininkas daro tai, ką nori, kas jam patinka, bet ne tai, ko reikia.
Nieko nesakau apie fundamentinius mokslus, tokius kaip lietuvių literatūra, istorija, tautiškumas, knygotyra, – į tai reikia investuoti. Tačiau kai kalbame apie tiksliuosius mokslus, viskas turėtų susitelkti į technologijas, iš kurių vėliau gaminama tam tikra produkcija, kurianti pridėtinę vertę ir konkurencinga ne lokalioje rinkoje, o visame pasaulyje.
Jei mokslininkas mėgaujasi tuo, ką tyrinėja, labai gerai, bet tai jis turėtų daryti ne už valstybės pinigus. Gali būti labai įdomu nustatyti 486 žvaigždės spindėjimo lygį ar aprašyti 33-ią parametrą 237-oje erdvėje, jei už tai moka koks nors Rockefellerio fondas. Bet už valstybės pinigus mokslininkai turi spręsti tas problemas, kurių sprendimai padės didinti šalies konkurencingumą.
Jei nors vienas Lietuvos universitetas sukurtų tai, ko man reikia, – ląstelės kloną, atiduočiau jiems už tai visus pinigus ir užsisakyčiau dar.
VEIDAS: O kokią mokslo šaką laikote pačia svarbiausia?
V.A.B.: Bioekonomiką. Norėčiau, kad paklausus, kas yra Lietuva, atsakymas būtų ne “šalis, kur lietūs lyja”, o “bioekonomikos valstybė”. Reikėtų, kad bioekonomika generuotų ne 1 proc., o 20 proc. BVP.
Į bioekonomikos plėtrą reikia orientuoti ir visus struktūrinius fondus. Turi būti plėtojama bioenergetika, biotechnologijos, biomedicina. XXI amžius – tai biologijos amžius, ir tai būtina turėti omenyje.
VEIDAS: Ar tapęs premjeru imtumėtės revoliucijų, pavyzdžiui, mokslo plėtojimo srityje?
V.A.B.: Revoliucijų nereikia. Nė viena revoliucija – nei Spalio, nei Prancūzijos – nedavė nieko gero. Man priimtinesnis evoliucinis požiūris į gyvenimą. Reikia rasti geriausią balansą tarp “viską keisti” ir “viską palikti”, ir tai turi būti visų vyriausybių pagrindinis uždavinys.
Galbūt keisčiau tik požiūrį į taupymą: negalima plėtoti ekonomikos vien taupant. Taupydamas nei aš, nei bet kas kitas netaps turtingas. Niekas nesako, kad pinigus reikia taškyti, – ne. Juos reikia investuoti. Ir investuoti į tai, kas gali padėti mūsų BVP užauginti dešimt kartų, o ne sirgti, kaip aš vadinu, Buratino sindromu, kai vakare užkasęs šešis auksinus ryte eini ieškoti devynių.
O atsisakyti tokio sindromo tikrai įmanoma, nes lietuviai turi labai daug potencialo. Trūksta labai nedaug, pavyzdžiui, nustoti pavydėti kitiems. Kai Lietuvoje bus pradėta plėtoti genų terapija, pirmasis genas, kurį reikės išpjauti iš lietuviško genomo, turės būti pavydas. Antrasis – įtarumas.

Vladas Algirdas Bumelis – biotechnologas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VGTU universiteto profesorius, 2004 m. mokslo premijos laureatas. Jis yra ir Izraelio valstybės garbės konsulas. Anksčiau V.A.Bumelis buvo UAB „Sicor Biotech“ generalinis direktorius, dabar – bendrovės „Biotechpharma“, turinčios mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą, valdybos pirmininkas.