Perspektyvios aukštųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai broliai Vizbarai žino, kad inžinieriaus bei mokslininko darbas – tai nenutrūkstamas problemų sprendimas. Galbūt todėl jie linksmai juokauja net ir darbų sūkuryje bei slegiami didžiulių lūkesčių.

Šiomis dienomis bendrovėje „Brolis Semiconductors“ iki vėlaus vakaro negęsta šviesos, mat prieš savaitę į ją atvežtas pagrindinis prietaisas – apie 6 mln. Lt kainavęs molekulinių plokštelių epitaksijos reaktorius. Šiuo prietaisu ant specialių plokštelių bus auginami puslaidininkių kristalai, iš kurių vėliau bus gaminami lazeriniai diodai, jutikliai bei kiti sudėtingi elektroniniai prietaisai.
„Lapkričio mėnesį reaktorius turėtų būti galutinai surinktas, gruodį planuojame pradėti kalibravimą, o sausio mėnesį pradėsime bandomųjų prietaisų gamybą. Turime užsibrėžę tokį tikslą – vasarį pristatyti savo inžinerinių bandinių rezultatus“, – ryžtingai savo planus dėsto Augustinas Vizbaras, vienas įmonę įkūrusių brolių.
Tad jei nekils kokių netikėtumų, gruodžio pradžioje įvyks oficialus „Brolis Semiconductors“ gamyklos atidarymas. Šiaip jau brolius Vizbarus galima vadinti tikrais burtininkais – per nepilnus metus vietoje kelių betoninių kolonų prie kelio į Uteną iškilo moderni gamykla, neturinti lygių visame regione, ir tik keletą – visoje Europoje. Vis dėlto magija čia niekuo dėta – broliai Vizbarai pasitiki tik savo žiniomis ir gebėjimais, o šį derinį užbaigia drąsa imtis verslo. Tad pažvelkime, kokia magija vyksta šių žmonių galvose ir kodėl jie nė per nago juodymą neprimena viskuo nepatenkintų tipiškų lietuvių.

Geri pagrindai – pusė darbo
Šiandien įmonės „Brolis Semiconductors“ branduolį sudaro keturi žmonės – dvyniai broliai Augustinas ir Kristijonas Vizbarai, jų ketveriais metais vyresnis brolis Dominykas bei elektronikos inžinierius Mantas Sakalas. Taip pat kartu jau dirba vienas magistrantas bei vienas bakalaurą studijuojantis vaikinas – per artimiausius metus šį šešetuką turėtų papildyti dar keturi specialistai. Į klausimą, kada tiksliai gimė idėja imtis tokio inovatyvaus verslo, D.Vizbaras lakoniškai atšauna: „Toks mūsų tikslas visada ir buvo.“
Broliai Vizbarai gimė Panevėžyje, daugiavaikėje šeimoje (jie dar turi seserį Ingridą), tad jų vaikystė buvo kukli. „Nors tėvas ir buvo tapęs Panevėžio meru, pinigų pertekliaus tikrai nejautėme“, – pasakoja Dominykas.
Beje, tėvas Valdemaras Vizbaras, burlaivio „Brabander“ kapitonas, brolius nuo mažens užkrėtė buriavimo aistra – labiausiai ja užsikrėtė vyresnysis Dominykas, „Ambersail“ jachtos įgulos narys, dalyvavęs pasaulinėse regatose. Todėl po mokyklos jis pabėgo prie jūros ir pasirinko transporto inžinerijos studijas Klaipėdoje, vėliau Atverpene, o 2007-aisiais įkūrė savo įmonę „Brolis Timber“. Turėdamas daugiausiai verslo patirties, Dominykas tapo „Brolis Semiconductors“ generaliniu direktoriumi.
O štai Augustinas ir Kristijonas, baigę vidurinę mokyklą, abejojo, kur stoti. Svarstė, ar rinktis teisę, ar ekonomiką, tačiau tėvas, pats buvęs fizikas, broliams patarė stoti į fiziką, nors mokykloje jie nebuvo ypač susidomėję šiuo mokslu, aktyviai nedalyvavo jokiose olimpiadose.
Pradėję studijuoti Vilniaus universitete, antrame kurse jaunuoliai pradėjo dirbti prof. Viliaus Palenskio ir prof. Jono Matuko vadovaujamoje Triukšmų tyrimų laboratorijoje. „Tokių žmonių universitete pasitaiko gana retai – kad kokią užduotį jiems duotum, viską išsiaiškina iki smulkmenų ir paskui padaro“, – prisimena J.Matukas.
Ir iš tiesų gana nedaug studentų, gindamiesi baigiamąjį bakalauro darbą, kartu pateikia dešimt ar daugiau mokslinių straipsnių, iš kurių keli paskelbti itin vertinamuose ir cituojamuose mokslo žurnaluose. Tiesą sakant, netgi retas magistrantas per gynimą pateikia tiek straipsnių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš savaitę profesorių Felikso Ivanausko ir Romo Barono darbų ciklas buvo pristatytas Lietuvos mokslo premijų konkursui. „Veidas“ pasidomėjo, kuo reikšmingas jų mokslinis darbas ir koks šių mokslininkų požiūris į pasaulį.

Praėjusią savaitę paskelbtas 2012 m. Lietuvos mokslo premijų konkursui pristatytų darbų sąrašas, kuriame fizinių mokslų srities premijai gauti pristatytas dviejų iškilių Vilniaus universiteto profesorių – matematiko Felikso Ivanausko ir informatiko Romo Barono darbų ciklas „Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas (1997–2011)“. Tai vienas iš 18 darbų, kurie rungsis dėl kasmet skiriamų 7 premijų: dvi bus skiriamos humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, dar po dvi – fizinių ir biomedicinos mokslų srityse, dar viena – technologijos mokslų srityje.
Abu mokslininkai jau daugiau nei 15 metų dirba kartu ir matematikos įrankius aktyviai pritaiko fizikos, chemijos, biochemijos ir kitų sričių mokslininkams. „Mes imamės spręsti ne abstraktų matematinį uždavinį, o bendradarbiaujame su kitų sričių mokslininkais – taip tobuliname ne tik savo sritį, bet ir padedame kitiems spręsti savo uždavinius“, – paaiškina R.Baronas. Pašnekovo daktaro disertacijos mokslinis vadovas F.Ivanauskas tapo vienu pirmųjų Lietuvos mokslininkų, pradėjusių populiarinti taikomąją matematiką, kuri anksčiau laikyta antrarūše, lyginant su grynąja fundamentine matematika.
Užsienyje abiejų matematikų ir garsaus Lietuvos biochemiko profesoriaus Juozo Kulio vardą garsina prieš keletą metų garsioje „Springer“ leidykloje išleista knyga „Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“. Beje, šiandien ši mokslinė knyga Saudo Arabijos Karaliaus Saudo universiteto užsakymu baigiama versti ir į arabų kalbą. „Daugelis sunkiai gali patikėti, kad mūsų knyga sudomino arabų mokslininkus – juk jie galbūt net neturi tam tikrų mokslinių terminų“, – sako R.Baronas. Galima sakyti, kad šie trys lietuviai grąžina matematiką į savo tėvynę – juk viduramžiais kalifo valdymo metu islamo šalyse matematikos sritis klestėjo ir gerokai lenkė vakariečių matematikus.
Tad įdomu, kuo gi reikšmingi F.Ivanausko ir R.Barono darbai kiekvienam iš mūsų, kuo šie mokslininkai gyvena, kaip mato pasaulį, mokslą ir savo studentus.

Receptai biojutikliams kurti
„Nesvarbu, ar mokslininkas dirba fundamentinėje, ar taikomojoje mokslo srityje, būtina, kad jo darbai būtų nuleisti ant žemės – būtų aktualūs šiandienos pasaulyje“, – pabrėžia F.Ivanauskas. Kitaip mokslininkui bus sunku pasiekti ryškių rezultatų, kurie kurtų vertę visuomenei – o juk tokie rezultatai, kaip mokslo sukurtos technologijos panaudojimas inovatyvių produktų kūrimas, patiems mokslininkams suteikia didžiausią pasitenkinimą.
Iš pirmo žvilgsnio, matematikams ypač sunku pasiekti tokių rezultatų – juk daugumos žmonių ši mokslo sritis yra suvokiama kaip abstrakti ir sunkiai suvokiama loginė kalba. Tačiau iš tiesų mokslas šiandien dažnai bando spręsti tokius uždavinius, kuriems dėl ypač didelio ar mažo masto neįmanoma atlikti eksperimentų, tad lieka vienintelis kelias – matematinis modeliavimas. Ir čia kalbama apie labai žemiškus uždavinius, tarkime, ilgalaikių orų prognozių, ekonomikos pokyčių ar branduolinių reakcijų modeliavimas – čia prireikia tiek matematikų, tiek informatikų pagalbos. Abiejų mokslininkų pastarojo meto darbai ir knyga yra skirti matematiniam biojutiklių veikimo modeliavimui.
Galbūt šis žodis skamba magiškai, tačiau iš tiesų šiandien su šiais įrenginiais susiduria dauguma žmonių – bene labiausiai tokie jutikliai yra paplitę medicinos srityje, tarkime, gliukozės kiekio nustatymui kraujyje sergantiesiems cukriniu diabetu. Tokie ligoniai nuolatos turi badytis savo pirštus ir imti kraujo mėginius, iš kurių specialiu prietaisu nustatomas cukraus kiekis ir ar jis neartėja prie gyvybei pavojingos ribos. Tačiau šiandien kuriami modernūs jutikliai primena paprastą pleistro gabalėlį, klijuojamą ant odos – juose esantys ypač jautrūs biojutikliai iš karto pajunta menkiausius gliukozės pokyčius po oda esančiame skystyje ir akimirksniu gali įspėti ligonį.
Skirtingi biojutikliai yra jautrūs skirtingoms cheminėms medžiagoms ir gali „užuosti“ labai nedideles jų koncentracijas žmogaus organizme, ore ar skystyje. Tad šie modernūs prietaisai gali būti naudojami ne tik medicinoje, bet ir saugumo sumetimais, tarkime, greitai ir patikimai nustatyti vandens užterštumą, narkotinių medžiagų, sprogmenų ar biologinio ginklo pėdsakus.
Biojutikliai yra labai sudėtingi prietaisai, kuriuose mikro lygmenyje veikia daugybė sudėtingų fizinių ir cheminių procesų – štai čia ir prireikia matematinio modeliavimo. Biochemikas J.Kulys padėjo F.Ivanauskui sukurti modelį – sudėtingas lygtis, aprašančias biojutiklyje vykstančius procesus, o R.Baronas, talkinant jų doktorantams, atliko kompiuterinius skaičiavimus. Šio bendradarbiavimo rezultatas – gerai veikiantis modelis, kuriuo naudodamiesi kiti mokslininkai gali daug išsamiau suprasti biojutikliuose veikiančius procesus ir juos tyrinėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuvilnijusi aštuntoji „Tyrėjų naktis” pritraukė daugiau nei dešimt tūkstančių mokslo entuziastų. Didžiausio dėmesio, pasak organizatorių, sulaukė teisioginę naudą siūlę įvykiai ir mokslininkai, kurie į mokslo pažinimo šventę kvietė viešose miesto erdvėse. Visoje Lietuvoje vykusiuose renginiuose įdomybių atrado ir vaikai, ir senjorai, o beveik 100 mokyklų surengė „Tyrėjų naktį” po savo stogu.

„Itin daug dalyvių pritraukė tos vietos, kuriose lankytojams buvo siūloma praktinę mokslo nauda akimirksniu – pavyzdžiui Kaune galima buvo išsitirti geriamo vandens kokybę. Ši vieta sulaukė net ir vilniečių dėmesio. Botanikos sode vykusiose buityje panaudojamo augalų klonavimo pamokose norinčių buvo daugiau nei vietų. Tai puikūs pavyzdžiai, kad mokslas kuria vertę žmogui čia ir dabar. Mokslas kuria vertę kasdieniam žmogaus gyvenimui kiekviename jo žingsnyje.” – teigia viena iš „Tyrėjų nakties” organizatorių dr. Vilmantė Pakalniškienė.

Didelius žmonių srautus pritraukė viešose, mokslui neįprastose miesto erdvėse vykę renginiai. Vienas iš tokių – senamiestyje esantis Vilniaus kino teatras „Pasaka”, kuriame buvo surengta diskusija apie mokslininko darbo prigimtį, motyvaciją ir žmonijai nešamą naudą. Gretimoje salėje iki vidurnakčio vyko mokslo fantastikos filmų peržiūros: 1902 metų filmas „Kelionė į mėnulį”, 1931 metų „Frankenšteinas” bei 1927 m. „Metropolis” pritraukė pilną kino salę.

Čia pat vyko ir moksleiviams rengto trumpųjų filmukų konkurso „Distiliuotos idėjos” finalas bei apdovanojimai. Mokiniai buvo kviesti išradingai papasakoti pasauliui apie žmonių gyvenimą pakeitusią mokslinę idėją, atradimą ar išradimą. Sumaniausiu filmuku komisija pripažino Žilvino Versecko sukurtą pasakojimą apie galybę laiko taupantį išradimą – brūkšninius kodus. Moksleivis laimėjo iPad’ą. Tuo tarpu daugiausiai peržiūrų sulaukęs Ričardas Stankevičius pasakojo apie iPhone’o privalumus. Šį telefoną moksleivis ir gavo dovanų nuo konkurso organizatorių.

„Tiek mokiniams rengtas konkursas, tiek šiemet prie „Tyrėjų nakties” prisijungusios mokslo sritys – tokios kaip žemės ūkis, didesnis socialinių ir humanitarinių sričių mokslininkų būrys – įkūnija mūsų siekį parodyti visą mokslo spektrą, o taip pat – norą į mokslo verpetą įsukti žmones ne tik vieną dieną per metus. Nes tikiu, kad naktyje lankęsi mokiniai apsvarstys pasirinkti mokslininko karjeros kelią. Juk šis, visoje Europoje vykstantis renginys, tam tikra prasme, yra atvirų durų dienos mokslo profesijoje,” – teigia vienas iš renginio organizatorių Baltijos pažangių technologijų instituto direktorius dr. Tomas Žalandauskas.

„Tyrėjų naktyje“ dalyvauja daugiau nei 30 Europos šalių, t.y. daugiau nei 300 Europos miestų. „Tyrėjų naktis” – Europos Komisijos iniciatyva. Lietuvoje šiemet didžioji dalis renginių vyko Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Molėtuose.

Projektą „Tyrėjų naktis 2012” įgyvendino Socialinių inovacijų institutas kartu su partneriais: Aleksandro Stulginskio universitetu, Baltijos pažangių technologijų institutu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Šiaulių universitetu, Vilniaus universitetu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Prie projekto kviečiamos jungtis visos bendrojo lavinimo mokyklos.

XX amžiuje astrologinėms pranašystėms atsirado rimta konkurencija – ekonomikos, politikos bei kitų sričių prognozės. Kiek patikimos šios ekspertų prognozės ir kas kaltas dėl jų neišsipildymo?

Spalį Lietuvoje vyks Baltijos regiono šalių investuotojų forumas, kuriame apsilankys ir žymusis ekonomistas Nourielis Roubini, vienas iš nedaugelio ekonomikos ekspertų, dar 2006-aisiais numačiusių po poros metų pasaulį ištiksiančią ekonominę recesiją. Buvęs Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko bei JAV prezidento Billo Clintono patarėjas šiandien žiniasklaidoje pašaipiai vadinamas Daktaru Pražūtimi (angl. Dr. Doom) – mat N.Roubini jau keleri metai nenustoja generuoti viena už kitą niūresnių prognozių.
Beveik kas kelias savaites šio ekonomisto vadovaujama analitikos bendrovė „Roubini Global Economics Monitor“ pateikia po liūdnoką ateities spėjimą. Štai ir šią vasarą žiniasklaida mirgėjo antraštėmis apie tai, kad Londono olimpiada tapo „ekonomine nesėkme“, apie „sudėtingą rugsėjį“, apie „jau žinomą euro žlugimo datą“ bei kitąmet visas problemas apimsiančią „tobulą audrą“ (angl. perfect storm), kuri praūš per pasaulį.
Šiandien viso pasaulio žiniasklaidos kanalais laisvai teka didžiuliai srautai įvairiausių prognozių ir spėjimų, kokie įvykiai laukia mūsų artimoje ar net labai tolimoje ateityje. Dažniausiai tuo užsiima įvairių sričių ir svorio ekspertai susirūpinimo raukšlių išvagotomis kaktomis, prognozuojantys tiek teigiamą, tiek neigiamą ateitį. Vis dėlto dažnai kyla klausimas: kiek tų prognozių iš tiesų išsipildo, o kiek iš jų, vis koreguojamos ir papildomos, pakeičia savo pavidalą iki tokio laipsnio, kad net tampa atvirkščiomis? Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama ekonomikos prognozėms, kurios tapo ypač aktualios prieš keletą metų praūžus ekonomikos recesijai, o šiandien euro zonai susiduriant su finansinėmis problemomis.
Tad kas skatina ekonomikos ekspertus prognozuoti ateitį, o visuomenę – godžiai laukti ir klausytis visų spėjimų (ypač niūrių), kurie retai pasiteisina bent perpus?

Apie ežius ir lapinus
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje psichologas profesorius Philipas Tetlockas, šiandien dirbantis Pensilvanijos universitete, pradėjo tyrimą, kuris tęsėsi apie 20 metų ir kurio rezultatus pateikė 2005-aisiais publikuotoje knygoje. Tyrimo metu jis periodiškai apklausdavo 284 įvairių sričių ekspertus – ekonomistus, politologus, žurnalistus, kurie turėdavo prognozuoti ateities įvykius. Infliacija didės ar mažės? Koks bus ekonomikos augimas, naftos kaina, akcijų biržos kainos? Kas laimės rinkimus? Šiais ir daugybe kitų klausimų buvo apiberiami ekspertai – iš viso atlikdamas tyrimą Ph.Tetlockas surinko beveik 27,5 tūkst. įvairių prognozių.
Vėliau buvo tikrinamas visų spėjimų tikslumas, o gauti duomenys susumuoti. Pasirodė, kad ekspertų spėjimai buvo tik šiek tiek tikslesni už atsakymus, gautus mėtant monetą. Mokslininkas padarė išvadą, kad kompiuterių programos prognozuoja ateitį panašiu tikslumu kaip esą išmintingieji ekspertai.
Tiesa, Ph.Tetlockas pagal ekspertų elgesį ir prognozių tikslumą išskyrė dvi jų grupes – „lapinus“ ir „ežius“. Šiuos simbolius jis pasiskolino iš filosofo Isaiah Berlino, kuris savo ruožtu didžiuosius mąstytojus skirstė, remdamasis graikų poeto Archilocho eilėmis: „Lapė žino daug dalykų, tačiau ežys žino didįjį dalyką.“
„Ežiai“ – tai buvo specialistai, gerai išmanantys vieną sritį, agresyviai išplečiantys savo srities žinias į kitas ir taip bandantys daryti apibendrinimus bei iš to plaukiančias ateities prognozes. O „lapinai“ nebuvo taip gerai įsigilinę į vieną sritį, išmanė daugiau smulkių sričių, be to, dažniau abejojo savo prognozėmis ir skeptiškai žiūrėjo į viską paaiškinančias schemas. (…)

Neišsipildžiusių ekspertų prognozių amžius
Ekonomistas Johnas Kennethas Galbraithas yra teigęs, jog vienintelis ekonominių prognozių tikslas – kad astrologija atrodytų verta pagarbos. Juolab kad didesnė dalis prognozių neišsipildo, o įvyksta tai, ko nesitikėjome.
Štai investuotojas ir Niujorko universiteto profesorius Nassimas Talebas savo knygoje „Juodoji gulbė“ teigia, jog pasaulio pokyčiai vyksta „judant nuo sukrėtimo prie sukrėtimo (…), tačiau mes linkę manyti, kad viskas keičiasi laipsniškai ir nedideliais žingsneliais“. Vis dėlto daugybė pavyzdžių rodo, kad dauguma įvykių, apie kuriuos bandė įspėti įvairūs ekspertai, neįvyko, užtat žmonijos istoriją labiausiai keitė sukrėtimai, kurių niekas nesitikėjo.
Tokių netikrų prognozių per XX amžių buvo paskelbta tikrai nemažai. Štai vienas pirmųjų žymių ekonomistų Irvingas Fisheris susigadino reputaciją, prieš pat 1929-ųjų akcijų biržos žlugimą, pradėjusį Didžiąją depresiją, prognozuodamas, kad akcijų biržos pasiekė „ilgai išliksiantį aukštą lygį“. O prasidėjus sunkmečiui žinomas britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pridūrė, kad britai nesijaudintų, nes problemos Amerikoje neturėtų jų paliesti. Deja, Didžioji depresija užsitęsė dešimtmetį ir, persiritusi per Atlantą, tapo viena Antrojo pasaulinio karo priežasčių.
Kitas ryškus pavyzdys – devintojo dešimtmečio prognozės, kad Japonija taps pasaulio lydere. 1988-aisiais Ronaldo Reagano atstovas Clyde’as Prestowitzas prognozavo, kad JAV dominavimas baigiasi, nes Japonija netrukus taps supervalstybe. Šiai prognozei pritarė nemažai mąstytojų visame pasaulyje – deja, dešimtojo dešimtmečio Azijos krizė parodė priešingai, ir šiandien Japonija yra viena labiausiai įsiskolinusių pasaulio valstybių.
Pagal analogiškas prognozes, Indija jau aštuntajame dešimtmetyje turėjo žlugti dėl visuotinio bado, tačiau žemės ūkyje įvyko Žalioji revoliucija, ir šiandien Indija yra gana stipriai besivystanti rinka. Panašiai prognozės neišsipildė ir dėl Sovietų Sąjungos: užuot, kaip buvo pranašaujama, apie 1990-uosius aplenkusi JAV, ji subyrėjo.
Neverta turbūt nė kalbėti apie gamtinių išteklių kainų spėjimus – visą XX amžių nuolat pasigirsdavo daugybė spėjimų, kad štai jau tuoj tuoj pasibaigs nafta arba dujos ar kad šių išteklių kainos stipriai kris arba pašoks. Štai 1914-aisiais JAV Kasyklų biuras perspėjo, kad šalies naftos išteklių pakaks tik dešimčiai metų, 1939-ųjų prognozė – kad liko tik 12 metų, 1951-ųjų – kad liko tik 13 metų, o 1977-aisiais prezidentas Jimmy Carteris įspėjo, kad nuo šiol kainos tik didės.
Tačiau niekas nenumatė, kad atsiras ir greitai paplis internetas bei kaip jis paveiks žmoniją, panašiai niekas nenumatė ir 2008-aisiais kilusios finansų krizės. Visuomenė klausiamai žiūrėjo į politikus, politikai žvelgė į ekonomistus, o ekonomistai bandė kažką įžiūrėti matematiniuose modeliuose, tačiau jokių ženklų niekas nematė. Išskyrus N.Roubini. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nauji mokslininkų atradimai rodo, kad iki šiol daugiausia kenkėjais laikyti įvairūs mikrobai ir bakterijos iš tiesų yra būtina žmogaus kūno dalis. Kas gi tie mikroorganizmai ir kaip jie veikia?

Birželio pradžioje JAV mokslininkai paskelbė Žmogaus mikrobiomo (mikroorganizmų visumos) projekto (Human microbiome project) rezultatus – visų ant žmogaus kūno ir jo viduje gyvenančių mikroorganizmų genetinį žemėlapį. Šį projektą galima vadinti mažesniuoju 2004-aisiais pasibaigusio žmogaus genomo „surašymo“ broliu – mikroorganizmų katalogui sudaryti skirta 173 mln. JAV dolerių, o jame dalyvavo apie 200 mokslininkų iš 80 institucijų. „Tai naujas žvilgsnis į žmogaus biologiją“, – projekto rezultatus apibūdina gastroenterologas Phillipas Tarras iš Vašingtono universiteto.
Panašus, tik mažesnio masto projektas vykdomas ir Europoje – tai „MetaHIT“, vienijantis 16 mokslo institucijų, kurių mokslininkai bando rasti ryšių tarp žmogaus žarnyno mikrofloros genų ir sveikatos būsenos. Tendenciją patvirtina ir tai, kad mokslinėje spaudoje per pastaruosius penkerius metus padaugėjo straipsnių, aptariančių žmogaus mikrobiomo tyrimų rezultatus. Tiesa, pieno produktų gamintojai jau gerą dešimtmetį reklamuoja jogurte esančias gerąsias probiotines bakterijas, bet čia jų yra tik labai nedidelė dalis iš visų žmogui būtinų mikroorganizmų.
Pažvelkime, dėl ko kilo šis susidomėjimas bakterijomis ir kitais mikroorganizmais, kurie iš pradžių buvo laikomi tik kenkėjais, o vėliau ignoruojami, kaip nedarantys ypač didelės įtakos žmogaus sveikatai.

Pamirštas žmogaus organas

Ilgą laiką biologai manė, kad žmogaus kūnas yra visiškai nepriklausomas mechanizmas, galintis pasigaminti visas egzistavimui reikalingas chemines medžiagas, tarkime, fermentus, būtinus maisto medžiagoms skaidyti bei joms pasisavinti. Tačiau pastarojo dešimtmečio laimėjimai mikrobiologijos ir DNR tyrimų srityse rodo, kad žmogaus organizmas nėra atskira sala, bet greičiau jau ekosistema, kurioje sau prieglobstį randa trilijonai mikroorganizmų. „Biologų akis iki šiol dengė narcisizmo šydas. Ilgą laiką manėme, kad žmogaus kūnas turi visas sveikam gyvenimui būtinas funkcijas“, – teigia Sarkisas K.Mazmanianas, Kalifornijos technologijų instituto biologas.
Ir iš tiesų, nors žmogaus kūną sudaro apie 10 trilijonų (trilijonas – tūkstantis milijardų) ląstelių, mikrobų, gyvenančių žarnyne, burnoje, ant odos bei kituose kūno užkaboriuose, yra apie dešimt kartų daugiau. Palyginkime kitu kampu: iš savo tėvų paveldime apie 23 tūkst. genų, o mūsų kūne gyvenančių bakterijų ir kitų organizmų genomą sudaro apie 3 mln. genų. Daugelis šių genų priklauso kelioms didelėms grupėms, apimančioms giminingas bakterijas, – tai Actinobacteria, Bacteroidetes, Firmicutes ir Proteobacteria. (…)

Nuo lopšio iki mirties

Mikrobai į žmogaus organizmą patenka nuo pat pirmųjų gimimo akimirkų. Kadangi gimdoje bakterijų nėra, pirmuosius mikroorganizmus naujagimis gauna pereidamas motinos gimdymo kanalą. Kūdikiui augant bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu papildo mikrobų sąstatą, o vėlyvoje vaikystėje žmogus tampa viena sudėtingiausių ekosistemų planetoje. Žmogaus genomo tyrimai parodė, kad visų pasaulio gyventojų DNR 99,9 proc. yra tokia pati, o štai žmonių su vienodu mikroorganizmų deriniu nerastume – net identiškų dvynių bakterijų sąstatai skiriasi. Mokslininkai spėja, kad čia galėtų slypėti raktas į daugelio genetinių ligų priežastis.
Bene svarbiausia žmogaus mikrobiomo užduotis – padėti pasisavinti maistines medžiagas, ir šių mažyčių bakterijų pagalbos sulaukiame pirmosiomis akimirkomis po gimimo. Štai motinos piene yra daugybė angliavandenių, vadinamų glikanais, kurių neskaido žmogaus organizmo gaminami fermentai. Užtat kūdikio virškinamajame trakte gyvenančių bakterijų fermentai skaido glikanus ir paverčia juos maistinėmis medžiagomis.
Žmoguje gyvenantiems mikroorganizmams turėtų būti dėkingi ir vegetarai. Tarkime, Bacteroides thetaiotaomicron galima pavadinti fermentų biblioteka – šios bakterijos gamina apie 260 fermentų, leidžiančių suskaldyti augaliniame maiste esančius sudėtingus angliavandenius iki lengvai pasisavinamų riebalų rūgščių. O šios per plonųjų žarnų sieneles lengvai patenka į kraują – vėliau jos paverčiamos energija arba “sandėliuojamos” riebalų pavidalu. Be minėtų mikroorganizmų dauguma naudingų medžiagų, esančių obuoliuose, apelsinuose, bulvėse ar grūduose, nueitų perniek. O tai tik keletas iš milijonų bakterijų mūsų organizme. (…)

Per skrandį į smegenis?

Žarnyno mikrofloros pusiausvyra daro įtaką ne tik virškinamajam traktui bei medžiagų pasisavinimui, bet ir kitoms kūno mechanizmo dalims – tarkime, imuninei ir nervų sistemai ar net smegenų veiklai. Štai 2011-aisiais Kalifornijos technologijų instituto mokslininkas S.K.Mazmanianas kartu su kolegomis pastebėjo, kad mikroorganizmas Bacteroides fragilis padeda reguliuoti imuninę sistemą – neleidžia užsitęsti uždegimams, t. y. liepia imuninėms ląstelėms nebepulti sveikų audinių. „Tai visiškai prieštarauja įprastam supratimui – juk šiuo atveju bakterijos padeda funkcionuoti imuninei sistemai“, – pabrėžia S.K.Mazmanianas.
Iš tiesų, juk iki šiol bakterijos laikytos pagrindiniu imuninių ląstelių taikiniu. Mokslininkas aiškina, kad dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo sumažėjęs B.fragilis kiekis žmonių organizme gali būti siejamas su keliskart padidėjusiu autoimuninių ligų (Krono ligos, diabeto, astmos, įvairių sklerozių) skaičiumi. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) skatinimų jungtis, taip atsisakant besidubliuojančių studijų programų ir gerinant aukštojo mokslo kokybę, Lietuvos universitetai taip ir neišgirdo. Lygiai taip pat, kaip ir kritikos dėl aukštojo mokslo devalvacijos į universitetus priimant visus, kurie tik nori. Apie tai, kodėl ir šiemet tik keturi universitetai taikė minimalų priėmimo slenkstį į mokamas vietas, o kiti priėmė visus, turinčius brandos atestatą, ir pradedame pokalbį su Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) rektoriumi prof. habil. dr. Remigijumi Žaliūnu.

R.Ž.: Tai vertinu su didžiuliu susirūpinimu. Yra du keliai: arba turi būti priimti politiniai sprendimai, arba turi būti labai brandi visuomenė, bet šis kelias labai ilgas. Šalis turi apsispręsti, ko mes siekiame – ar masinio aukštojo išsilavinimo, kaip yra dabar, ar elitinio universitetinio išsilavinimo tik pačiai gabiausiai visuomenės daliai. Aš šalininkas, kad reikia ne orientuotis į masiškumą, bet siekti aukštesnės kokybės, išgryninant studijų programas, optimizuojant universitetų tinklą ir aiškiai įvardijant, kad universitetuose gali studijuoti tie, kurie ne tik nori, bet ir geba.
Nesuderinus visuomenės poreikio, ryžtingų politinių sprendimų, vyks tokie procesai, kaip jūs sakote. Iš tiesų, tik nedaugelis universitetų taiko minimalų balą tiems, kurie stoja į mokamas vietas. Pavyzdžiui, stojant į medicinos studijų programą minimalus paskutinio įstojusiojo į ne valstybės finansuojamą vietą balas buvo 18,54 po pirmojo turo – ypač aukštas. Negalime priimti net visų norinčiųjų studijuoti savo lėšomis, nes kris studijų kokybė – nėra pakankamai infrastruktūros ir žmogiškųjų išteklių.
VEIDAS: Kodėl rektoriai tarpusavyje negalėtų susitarti dėl minimalaus balo stojantiesiems į tam tikras studijų programas?
R.Ž.: Jeigu mes susitarsime kartelę pakelti pakankamai aukštai, tai kai kuriuose universitetuose smarkiai sumažės studentų. Sunkiai įsivaizduoju, kaip įstaigos vadovas grįžęs į savo bendruomenę įtikins senatą ar tarybą, kad pakelkime kartelę tiek, jog neturėsime studentų. Kita vertus, reikia pripažinti, kad tie, kurie įstoja su mažesniais balais, dažniausiai yra ne iš didžiųjų miestų. Lietuvoje jaunuolių parengimo sąlygos didžiuosiuose ir mažuose miestuose akivaizdžiai skirtingos, todėl mes iš karto padidintume atskirtį tarp miesto ir kaimo. Nesutvarkius darželių tinklo, pradinio mokymo, bendrojo lavinimo, gimnazijų tinklo būtų nelabai atsakinga žengti tokį drastišką žingsnį. (…)
VEIDAS: Švietimo ir mokslo ministerijai atsisakius pradinio naujų studijų ekspertinio vertinimo, universitetuose steigiama keistų ir abejotinos kokybės programų, tokių kaip chirologija, viešoji istorija, visuomenės saugumas ir t.t. Tokias studijas baigęs jaunuolis pasijus apgautas, nes keliaus tiesiai į darbo biržą. Kaip stabdyti šią tendenciją?
R.Ž.: Du dalykai išskiria universitetus iš visų įstaigų: universiteto autonomija ir akademinė laisvė. Pagal akademines laisves iš 27 ES narių esame trečioje vietoje nuo galo – viską reguliuoja ministerija, teisės aktai. Tai, kad universitetai steigia įvairias programas, ieško galimybių išgyventi, – lyg ir pažangu, bet kai atsiranda abejotinų programų, kurios nėra grįstos mokslu, turėtų būti aiškiai pasakyta, kad to daryti nederėtų nė vienam universitetui. Viena ar kita studijų programa gali būti paremta tik mokslu grįstomis žiniomis. Bet apeliuodami į universitetų akademines laisves, apibrėžtas įstatymu, jie ir kurpia įvairias programas. Galima drąsiai teigti, kad tų abejotinų programų atsiranda ne pirmaujančiuose universitetuose, o tuose, kurie nesurenka studentų, kad gebėtų išlaikyti visą universiteto bendruomenę ir infrastruktūrą.
Kita vertus, atsakomybė dvipusė: tiek universiteto, kuris įdiegė tokias programas, tiek abituriento, kuris renkasi, kur studijuoti, jo šeimos narių.
VEIDAS: Stojimo sąrašuose šiemet matėme šiokių tokių pokyčių. Medicina pagal pasirašytų studijų sutarčių skaičių šiemet iškopė į pirmą vietą, tačiau iš esmės universitetai medikus rengia užsienio darbo rinkai, nes nemažai jų emigruoja. Ar tai ne pinigų švaistymas?
R.Ž.: Nesu girdėjęs, jog Lietuvoje būtų problema, susijusi su medikų rengimu, kad jie kažkur išvyksta. Priešingai, ES narėse skatinama, kad iki 20 proc. visų studentų turėtų judėti po ES erdvę, o šio procento mes tikrai neviršijame. Gal 10 proc. baigiančiųjų ir išvyksta kažkur, po to sugrįžta. Jei iki 20 proc. visų studentų sieks įgyti tam tikros kompetencijos kitose valstybėse, tai, sakyčiau, lėšos bus panaudotos racionaliai – tam ES ir buvo kuriama. Kitas klausimas, jei vaikas išvyksta į JAV, į kitas ne ES šalis, – tuomet tai pinigų švaistymas, bet ta dalis itin maža.
Aš tvirtai įsitikinęs, kad medikų išvykimas – ne ŠMM ar universitetų, kurie rengia medikus, problema. Problema – darbo sąlygų sudarymas. Jei jaunuolis studijuoja 10, 12, 14 metų, o po to nesudaromos tokios darbo sąlygos, kad jis galėtų savo žinias ne tik išlaikyti, bet ir stiprinti, gausinti, jis renkasi kitą šalį. Bet nesu girdėjęs, kad jei baigusiam gabiam medikui pasiūloma tinkama darbo vieta, jis keistų ją į kitą šalį vien dėl geresnio darbo užmokesčio. Į Norvegiją ar kitur nei iš Vilniaus universitetinės ligoninės, nei iš Kauno klinikų tikrai neišvyko nė vienas gabus vaikas, arba tai išimtiniai atvejai.(…)
VEIDAS: Lietuvos universitetai nepatenka net į geriausiųjų 500-uką pasaulyje. Kaip gerinti studijų Lietuvos universitetuose kokybę?
R.Ž.: Manau, reikia laiko. Kuo šalis turtingesnė, tuo ir labiau išsilavinusi, kuo labiau išsilavinusi – tuo turtingesnė. Nedramatizuočiau skaičių ir neabejoju, kad Lietuvos universitetai kops link olimpo, bet tai neturi būti savitikslis, nes reitingai yra instrumentas konkurencinėje aplinkoje, kad vieni būtų išaukštinti, kiti pažeminti. Didžiausias trūkumas Lietuvoje yra sistemingumo stoka, kuri bus tol, kol nesukursime sistemos – nuo šeimos, darželio, pradinės, bendrojo lavinimo mokyklos iki gimnazijų, kolegijų, universitetų – viso tinklo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, , Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiais metais žmonija turėtų sugeneruoti daugiau nei du trilijonus gigabaitų informacijos. Pažvelkime, iš kur atsiranda šie astronominiai duomenų kiekiai ir kokias naujas galimybes jie atveria.

Ar žinojote, kad visa žmonija iki šių metų pradžios turėjo sukurti apie 1,8 zetabaito informacijos? Tokią prognozę pernai paskelbė tarptautinė rinkos tyrimų ir analitikų kompanija “International Data Corporation” (IDC), tirianti informacinių technologijų bei telekomunikacijų sritis. Jos parengtoje studijoje “Digital Universe” apibrėžiamas iki šiol žmonijos sugeneruotas informacijos kiekis bei jo didėjimo prognozės artimiausiame dešimtmetyje.
Turbūt ne kiekvienam mūsų paprasta įsivaizduoti tokius informacijos kiekius – juk vienas zetabaitas talpina trilijoną (tūkstantį milijardų) gigabaitų. Kad būtų lengviau suvokti mastus, prisiminkime, jog viename gigabaite vidutiniškai telpa vienas įprastos raiškos filmas arba 200 MP3 dainų, apie 250 geros kokybės nuotraukų arba 500 elektroninių knygų, keli tūkstančiai įprastų teksto dokumentų arba apie 6000 paprastų interneto svetainių.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip šis informacijos tvanas atrodytų fiziniame pasaulyje. Tarkime, jei visus iki 2011-ųjų žmonių sukurtus duomenis pabandytume įrašyti į įprastus DVD diskus ir jų dėžutes (1 cm storio) sudėtume vieną ant kitos, gautume apie 4,5 mln. km aukščio bokštą, kuris sudarytų apie dešimtadalį atstumo nuo Žemės iki Marso. Tad 1,8 zetabaito – tikrąja to žodžio prasme astronominis duomenų kiekis.
Įdomiausia, kad šį informacijos tvaną mums atsiuntė ne kokia nors dievybė, o jį sukūrėme patys – IDC tyrimo duomenimis, apie tris ketvirtadalius viso duomenų srauto sukuria paprasti vartotojai. Nieko keista, juk apie pusė pasaulio gyventojų naudojasi mobiliaisiais telefonais, kurie tampa nedideliais informacijos upeliais. O ką jau kalbėti apie išmaniuosius įrenginius, kurių kasmet padaugėja penktadaliu – jie generuoja daug didesnius duomenų srautus nei įprasti mobilieji.
Žinoma, daugiausiai duomenų sukuria paprasti internautai, juk pavyzdžiui, į žymųjį portalą “YouTube” kas minutę įkeliama po daugiau nei 24 val. filmuotos medžiagos, o apie 900 mln. socialiniame tinkle “Facebook” registruotų vartotojų per dieną vidutiniškai įkelia 250 mln. nuotraukų.
Be to, kasdien mus supa vis daugiau įvairiausių prietaisų, kuriuose įmontuoti jutikliai irgi generuoja informacijos srautą.
Remiantis IDC prognozėmis, šio dešimtmečio pabaigoje žmonija bus sugeneravusi apie 35 zetabaitus informacijos. Pasirodo, kad jos kiekio didėjimą galima aprašyti tuo pačiu eksponentiniu Moore’o dėsniu, kuris galioja ir daugeliui kitų IT sričių – kas aštuoniolika mėnesių pasaulyje sukuriamų duomenų padvigubėja. Ir jei šiandien kartais manome, kad įvairi informacija mus tuoj paskandins, tada įsivaizduokime, kas bus 2020 m., kai kiekvienam mūsų teks susidurti su 50 kartų daugiau duomenų.
Šiuose gigantiškuose duomenų srautuose slypi didžiulės galimybės tiems, kurie sugebės pirmieji perprasti, kaip visą informaciją panaudoti. Tuo pat metu į galvą ateina Jorge’s Luiso Borgeso trumpasis apsakymas “Apie tikslumą moksle”. Jame pasakojama apie imperiją, kurios kartografai buvo taip apsėsti tikslumo, jog sukūrė tokį tikslų ir išsamų žemėlapį, kad juo padengė pačios imperijos teritoriją. Tad žvilgtelėkime, kaip šiuolaikinis informacijos tvanas keičia mokslo, verslo bei asmeninio žmonių gyvenimo žemėlapį.

Mokslas – žinoti, bet nesuprasti

Šiuolaikinis mokslas kasdien surenka tokius kiekius duomenų, kurių jau nebeįmanoma paprastai suvokti ir apibendrinti universaliomis teorijomis.
Tarkime, prieš gerus 150 metų planetos klimato pokyčius fiksavo tik keliolika meteorologinių stotelių, o šiandien jų priskaičiuojama tūkstančiais. O kur dar Žemės orbitoje besisukančių palydovų, vandenyne plūduriuojančių daviklių bei kitų pasaulio klimatą stebinčių prietaisų kas minutę surenkama informacija.
Anksčiau meteorologinių stotelių duomenys buvo surenkami kartą per dieną, o šiandien informacija apie temperatūrą, kritulius, slėgį, anglies dvideginio kiekį, vėjo greitį, debesų judėjimą ir net Saulės aktyvumą atnaujinama kas kelios minutės.
Be klimatologų, gana gausiai informacijos aruodus papildo ir astronomai. Iki šiol dauguma teleskopų stebi tik nedidelį dangaus lopinėlį, tačiau naujausios technologijos jau leidžia padidinti mastus. Po kelerių metų turėtų pradėti veikti didžiausias pasaulyje optinis teleskopas “Large Synoptic Survey Telescope”, kuris kas kelios dienos galės nufotografuoti visą dangaus skliautą – tai yra pateiks terabaitus duomenų kas naktį.
Praeitais metais pradėjęs veikti ALMA radijo teleskopų projektas Čilėje per dieną sugeneruoja apie 40 terabaitų grynų duomenų, kuriuos mokslininkai turi apdoroti. “Per pastaruosius kelis dešimtmečius išmokome statyti 30 kartų didesnius teleskopus, kurių jutikliai yra apie 3000 kartų jautresni nei iki tol”, – lygina astrofizikas Alberto Conti.
Tačiau turbūt dažniau nei klimato tyrėjai ar astronomai su didžiuliais duomenų srautais susiduria biologai. Štai tarptautinė organizacija “Global Biodiversity Information Facility”, renkanti informaciją apie planetoje gyvenančias gyvybės formas – nuo bakterijų iki gyvūnų – šiandien turi sukaupusi daugiau nei 300 mln. skirtingų faktų.
O ką jau kalbėti apie genetikus, šifruojančius organizmų genomą, ar naują mokslo sritį – sistemų biologiją, kuri tiria, kaip ląstelės reaguoja į pačius įvairiausius dirgiklius bei kaip jos bendradarbiauja tarpusavyje.
Kitaip tariant, mokslo principas paprastas – stebėdamas atskirus faktus, mokslininkas po truputį juose įžvelgia universalią teoriją, kuri tiksliai gali numatyti faktų aplinkybes. Tarkime, prieš keturis šimtus metų žymusis astronomas Johannesas Kepleris tol žiūrėjo į lenteles su planetų orbitomis, kol jo galvoje susiformavo teorija, tinkama aprašyti bet kurios planetos buvimo vietą bet kuriuo metu.
Tačiau šiandien galima įvardyti daugybę mokslo sričių, kuriose surenkamų duomenų (faktų) kiekis jau seniai viršija mokslininko sugebėjimą aprėpti šią informaciją.
Dėl šios priežasties laipsniškai keičiasi žinojimo ir supratimo paradigma – šiandienos informacijos kiekiuose susigaudyti tegali galingi superkompiuteriai ir jiems sukurtos modeliavimo programos. Ir nors jomis gaunami virtualių eksperimentų atsakymai yra teisingi, tačiau mokslininkams vis sudėtingiau suvokti visus duomenis ir sugeneruoti juos apibendrinančias teorijas, dėsnius.
Štai tarkime, Kornelio universiteto mokslininkai Hodas Lipsonas ir Michaelis Schmidtas sukūrė programą “Eureqa”, kuriai pateikiami įvairūs mokslinių stebėjimų duomenys, o ji bando rasti matematines lygtis, kuo tiksliau aprašysiančias tą informaciją. Mokslininkai jas gauna, bet, deja, programa nepaaiškina, kodėl šie reiškiniai vyksta būtent taip.

Duomenų mobilizacija verslui

Grįžtant iš kosmoso ir biologijos platybių reikia pabrėžti, kad internete ar kasdieniame gyvenime šiandien mes patys paliekame labai daug informacijos.
Štai kad ir socialiniai tinklai – juk tai tikras lobynas verslininkui, žinančiam, ko ieškoti. Prieš daugiau nei mėnesį didžiausias JAV prekybos tinklas “Walmart” nusipirko nedidelę IT kompaniją “Social Calendar”, kuri “Facebook” tinkle yra sukūrusi vieną populiariausių kalendoriaus programėlių. Joje savo asmeninius užrašus laiko apie 15 mln. vartotojų, taigi prekybos tinklas galės informaciją sutikslinti su savo turimais duomenimis apie klientus.
“Turėdamos pakankamai duomenų, įžvalgų ir skaičiavimo galios, korporacijos ir šalių vyriausybės šiandien jau gali “sujungti taškus” tokiais būdais, kuriuos anksčiau yra aprašę tik fantastikos rašytojai” , – įspėja Alexanderis Howardas, “O’Reilly Media” korespondentas.
Ir, regis, korporacijos įvairiais duomenimis jau naudojasi. Pavyzdžiui, vienas Mineapolio vyras, kad nepilnametė jo duktė laukiasi, sužinojo ne iš jos pačios, o per prekybos tinklą “Target”. Pasirodo, jog nors ji labai stengėsi nuslėpti tiesą nuo aplinkinių ir tėvų, tačiau prekybos tinklo pirkėjų pirkimo įpročius stebinti programa merginos pirkinių sąraše neretai pastebėjo prekių, kurias renkasi nėščiosios, ir todėl jai į namus buvo išsiųsti pigesniam kūdikių maistui ir drabužėliams įsigyti skirti kuponai. Radęs juos pašto dėžutėje apie naujieną sužinojo ir nepilnametės tėtis.
Kitas akivaizdus pavyzdys apie tyvuliuojantį didžiulį informacijos vandenyną – tai socialinis tinklas “Facebook”, kurio prognozuojama vertė siekia apie 100 mlrd. dolerių. Tai suprantama, juk jame registruotiems žmonėms tinkamai pateikiant reklamą, galima nemažai užsidirbti.
Tačiau šiandien verslininkams jau nebepakanka paprastų statistinių duomenų – nurodyta lytis, amžius, pomėgiai ar gyvenamoji vieta nepakankamai pasako apie potencialų vartotoją. Todėl šiandien jau veikia tuzinas kompanijų, kurios sijoja kitus duomenis: pokalbius, žinutes, įrašus ant sienos, nuotraukas, elgesio modelius. Jie apie žmones pasako kur kas daugiau. “DataXu”, “AppNexus”, “Invite Media”, “Medi Math”, “Turn” – tai tik keletas tokiu verslu užsiimančių kompanijų.
Vyriausybės taip pat jau pradeda galvoti apie tai, kaip panaudoti internete ir valstybinių institucijų duomenų bazėse surinktą informaciją apie savo piliečius. Čia pirmiausia į galvą ateina mokesčių surinkimo, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos institucijos, kurios deramai panaudojusios savo turimus duomenis gali padidinti pajamas ar sumažinti išlaidas.
Pavyzdžiui, Vokietijos federalinė darbo agentūra, detaliai išanalizavusi duomenis apie savo klientus, sugebėjo iš pašalpų per trejus metus sutaupyti apie 10 mlrd. eurų bei sutrumpinti vidutinį laiką, kai žmogus būna be darbo. “McKinsey Global Institute” verslo ir vadybos konsultacijų kompanijos praeitais metais išleistoje ataskaitoje teigiama, kad tinkamai apdorojusios turimus duomenis visos ES valstybės galėtų sutaupyti apie 250 mlrd. eurų viešojo sektoriaus išlaidų.

Dabar jau galima apibendrinti, kad prieš ketverius metus triukšmingai pradėta aukštojo mokslo reforma gerų rezultatų nedavė. Žiniasklaida tada dejavo apie neva blogą aukštojo mokslo kokybę, kurią lyg burtų lazdelės mostelėjimas turėjo pagerinti “krepšeliai”.
Aukštojo mokslo reforma iš tikrųjų buvo pribrendusi. Todėl parlamentinės partijos buvo susitarusios, kad reikia peržiūrėti aukštųjų mokyklų padėtį, suteikti joms daugiau atskaitomybės ir autonomijos priimant sprendimus. Partijų susitarime buvo numatyta iš dalies keisti studijų finansavimo pobūdį,  eksperimentuojant įvesti konkurencijos elementų tose studijų kryptyse, kurios pasižymi didele studijų programų pasiūla.
Deja, liberalų valdoma Švietimo ir mokslo ministerija tai priėmė tarsi ženklą pradėti neregėtų užmojų liberalias reformas. Konkurencija tapo pagrindiniu švietalu, kuriuo buvo manoma pagerinti studijų kokybę.
Liberalų įsitikinimu, konkurencija dėl studentų ir su jais ateinančių lėšų turėjo tapti pagrindiniu varikliu kokybei pagerinti. Žinantiems bent elementarius rinkodaros principus tai gali sukelti tik nuostabą. Todėl suprantama, kodėl konkurencija dėl “krepšelių” jokio apčiuopiamo rezultato nedavė. Kitaip ir negalėjo būti – aukštosios mokyklos priverstos kovoti dėl pinigų, o ne dėl geresnės studijų kokybės.
Siekdamos gauti lėšų jos ėmė kurti naujas programas, nors tokių jau buvo kitose mokyklose, taip pat lengvinti studentų priėmimo reikalavimus. Štai dabar jau net trys universitetai siūlo biochemijos studijas, nors tik vienas turi per penkis dešimtmečius įgytą studijų patirtį ir sukauptą mokslo potencialą (per 200 šios krypties mokslininkų). Kitose dirba vos keli pervilioti dėstytojai. O ką jau kalbėti apie sudėtingą ir brangiai kainuojančią įrangą. Tiesiog dabar biochemija yra madinga studijų kryptis, kuri patraukli studentams. Kaip tai susiję su kokybe? Niekaip.
Tokia pati tendencija akivaizdi ir kitose populiariose kryptyse: politologijos, Rytų Azijos kalbų ir kt. Skaidomos jėgos, smulkėja katedros, mokslininkai tampa nekonkurencingi su kolegomis iš Europos.
Netoli ta diena, kai susidursime su diplomų “išpardavimo” naktimis, nuolaidų sistema, skirta studijuojantiesiems, aukštųjų mokyklų lojalumo kortelėmis (pavyzdžiui, baik bakalauro studijas pas mus – atpigs magistro studijos) ir kt. Visa tai – iš rinkodaros principų, kuriuos taip gerai yra įvaldę prekybininkai. O ką tai bendro turi su aukštuoju mokslu?
“Viską lemia kadrai” – šią bolševikų vado Lenino frazę puikiai supranta ir dabartiniai švietimo strategai. Todėl taip atkakliai buvo brukamas antikonstitucinis valdymo principas, kai aukštosios mokyklos bendruomenė nebetenka balso priimant svarbiausius sprendimus. Visa valdžia buvo atiduota naujosioms taryboms. Tiesa, nuveikti spėta nedaug – Konstitucinis Teismas šias nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Konstitucijai. Pagal naująją tvarką spėta paskirti tik kelis universitetų vadovus.
Kas ateityje laukia aukštųjų mokyklų? Nesuklysiu pasakęs – nauja reforma. Reikės peržiūrėti dabartines klaidas, atsisakyti nepasiteisinusių sprendimų dėl “krepšelių”. Konkuruoti reikia ne dėl Lietuvos studentų, o dėl to, kad mūsų aukštosios mokyklos prilygtų kitų šalių, ypač JAV, Vakarų Europos ir Japonijos, mokykloms pagal mokslo laimėjimus, mokslinę bazę, bibliotekų fondus, tarptautinį bendradarbiavimą, vykdomus tarptautinius mokslo projektus.
Tai ir yra studijų kokybę užtikrinantys veiksniai. Būtent tokiu keliu eina kitų šalių universitetai, skirdami tam lėšų ir stiprindami tarptautinius ryšius. Šį kelią reiks rinktis ir mums.

Studijas Lietuvoje jau pasirinkę jaunuoliai nebesiblaško: vėl turėsime daugiausiai socialinių mokslų atstovų.

Neseniai pasibaigę abitūros egzaminai ir būsimų studentų prioritetai parodė, kokios profesijos ir kurios aukštosios mokyklos išlaikė dar vieną kasmetinį būsimų studentų ir jų tėvų išbandymą, o kurioms bent kol kas teks susilaikyti nuo pagyrų dėl begalinio populiarumo. Vis dėlto naujovių mažiau nei gilėjančių tendencijų.
Studentų preferencijos užtikrintos – iš viso per pirmąjį priėmimo į aukštąsias mokyklas etapą šiais metais kvietimus studijuoti gavo 34,7 tūkst. jaunuolių, arba 4000-iais daugiau nei pernai, o jų pasirinkimai vis tiek nedaug tesiskyrė nuo pernykščių. Reikšdami norą studijuoti šiemet priimančiose 45 valstybinėse ir privačiose aukštosiose mokyklose, tarp kurių 21 universitetas ir 24 kolegijos, jaunuoliai buvo nepalenkiami rinkdamiesi socialinius mokslus.

Populiariausi – ir vėl socialiniai mokslai

Palyginti su 2011 m., šiemet siekiančiųjų studijuoti socialinius mokslus tiek universitetuose, tiek kolegijose sumažėjo, tačiau ši studijų sritis išliko gerokai populiaresnė už kitas. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, socialiniai mokslai buvo populiariausi tiek tarp norinčiųjų studijuoti universitetuose, tiek tarp besirenkančiųjų kolegijas.
Pavyzdžiui, tarp universitetinių studijų sričių socialiniai mokslai pirmu pageidavimu pasirinkti 11,8 tūkst. kartų. Kolegijose socialiniai mokslai irgi buvo pirmi – 6,64 tūkst. pasirinkimų pirmu numeriu. Iš viso, stebint abiturientų ir ankstesnių metų absolventų pasirinkimą pagal studijų sritis, į socialinius mokslus universitetuose paraiškas padavė 50,1 proc. stojančiųjų, kolegijose – 49,3 proc.
LAMA BPO prezidentas prof. Pranas Žiliukas dėl tokio būsimų studentų apsisprendimo apgailestauja ir tikina nesuprantąs, ką sau galvoja ir jaunuoliai, ir jų tėvai. Juk ekonomistų, finansų, apskaitos, teisės, psichologijos specialistų šalyje ir taip per daug, o šiųmetes stojimo tendencijas jis atvirai vadina banaliomis.
Ypač tai galima pasakyti apie teisę. Ji, nepaisant darbo rinkos poreikių, kaip ir kasmet užtikrintai pirmavo tarp socialinių mokslų. “Nesuprantu tokio pasirinkimo ir kodėl teisininkus taip masiškai puolė rengti net kolegijos”, – stebisi P.Žiliukas.
O štai personalo paieškos bendrovės “Strategic Staffing Solutions International” vadovas Lietuvoje Andrius Francas juokaudamas netgi siūlo teisės fakultetus Lietuvoje geram dešimtmečiui visai uždaryti.
Tą patį tvirtina ir penketą metų IT kompanijoje dirbantis teisę baigęs Andrius Volungė. “Galimybę studijuoti teisę paprastai gauna geriausi mokiniai. Dėl to labiausiai ir gaila, nes šie žmonės, kaip kad aš pats, įgyja profesiją, kuria vėliau bent pusė jų nepasinaudoja, nes negauna šios srities darbo ir dirba paklausiose srityse, tokiose kaip IT”, – aiškina savo kadaise priimtu sprendimu studijuoti teisę nusivylęs specialistas.

Biomedikų nebestigs

Džiugu bent tai, kad kai kuriose srityse sveiko proto apraiškų daugėja. Mat nors tarp pasirenkamų studijų ir toliau vyrauja socialiniai mokslai, šiemet atsirado gerokai daugiau norinčiųjų studijuoti mediciną ir biomediciną.
Matyt, supratę, kad tai yra vienos perspektyviausių sričių, šiuos abu mokslus šiemet panoro studijuoti 17,4 proc. stojančiųjų. Net 4,5 tūkst. į universitetus stojusių jaunuolių biomediciną pažymėjo pirmu numeriu. Tai – vienintelė naujovė, kurią per šių metų priėmimą į aukštąsias Lietuvos mokyklas įžvelgia P.Žiliukas. Tiesa, jis pabrėžia, kad susidomėjimo su medicina susijusiomis profesijomis jau keletą metų vis daugiau, ypač jei kalbėtume apie mediciną ir odontologiją. Pašnekovas džiaugiasi, kad jaunuolių negąsdina šios ilgos ir nelengvos studijos ir giria pasirinkimą kaip atitinkantį rinkos poreikius.
Beje, biomedicinos mokslų populiarumą dar pavasarį prognozavo ir Švietimo bei mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Vertindamas valstybinių egzaminų pasirinkimo tendencijas, jis pabrėžė, kad šįmet daugiau nei pernai abiturientų rinkosi chemiją, biologiją, o tokį pasirinkimą ministras sieja būtent su Lietuvoje vis labiau populiarėjančiomis biomedicinos studijų kryptimis.
Šioks toks sujudimas pastebimas ir kalbant apie techninius mokslus. Jų mokytis universitetuose pageidavo apie 10 proc., kolegijose – apie 24 proc. visų pareiškimus pateikusių jaunuolių: 3305 universitetuose ir 4047 kolegijose. “Pasirenkančiųjų skaičius didėja, bet nepastebimai. Ir čia nieko keisto, nes palyginti nedaug studentų rinkosi ir stojant į technologinius mokslus reikalingus fizikos, chemijos, informacinių technologijų brandos egzaminus”, – aiškina P.Žiliukas.
Beje, iš technologinių mokslų tarp stojančiųjų šiemet populiariausios buvo energetikos, statybos, mechanikos, transporto specialybės. “Nemažą poveikį tokiam proveržiui ir stojančiųjų pasirinkimui padarė pakitę darbo jėgos Lietuvos pramonėje rodikliai. Šiuo metu darbo rinkoje trūksta gerų specialistų, ir jaunuoliai tai suvokia”, – technologinių specialybių populiarumo didėjimą aiškina KTU Studijų tarnybos direktorė Berita Simonaitienė.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad po pagrindinio priėmimo pirmojo etapo daugiausiai laisvų valstybės finansuojamų vietų universitetuose bei kolegijose ir skiriamų stipendijų irgi liko technologijos mokslų srityje. Pasak specialistų, taip nutiko dėl kelių priežasčių: viena vertus, kai kurios specialybės nesulaukė pakankamai norinčiųjų studijuoti, antra vertus, reikalavimų neatitiko studentų žinios – nemaža dalis universitetų ir kolegijų taikė gana aukštą priėmimo “slenkstį”, kad apsisaugotų nuo negabių studentų.
Beje, dėl šių abiejų priežasčių vien universitetuose šiemet buvo numarinta net apie 40 skirtingų studijų programų (ne vien technologijų srityje), kurių jaunuoliai jau nebegalės rinktis net per antrąjį priėmimo etapą. Tarp jų – dalis filologijos (pavyzdžiui, skandinavų filologija), meno (trombonas, klarnetas) programų, socialinė politinė filosofija, aplinkotyra, net matematika ir informatika, fizika ir informatika, medicinos technologijos, skulptūra.
“Galbūt tai irgi lėmė sveikas protas ir atsižvelgimas į darbo rinkos poreikius”, – svarsto P.Žiliukas ir viliasi, kad tokios pat priežastys jaunuolius Lietuvoje pagaliau paskatino nusigręžti nuo vadybos studijų. Mat tai bene pirmi metai, kai būsimų vadybininkų būrys gerokai aptirpo. Vien kolegijose vadybos studijų programų buvo daugiausiai tarp tų, kurių nepasirinko nė vienas studentas.

Kolegijų ir universitetų varžytuvės

Jaunuolių pasirinkimas, ypač pasiskirstymas tarp valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų vietų, neblogai atspindi ir tai, kurie universitetai, kolegijos jiems atrodo priimtiniausi ir patikimiausi siekiant aukštojo mokslo diplomo. Priminsime, kad kvietimų studijuoti valstybės finansuojamose vietose šiemet sulaukė 15,9 tūkst. asmenys. Na o daugiausiai valstybės finansuojamų vietų pasiūlyta Vilniaus universitete – 2829, Vilniaus Gedimino technikos universitete – 1429, Kauno technologijos universitete – 1316 ir Vytauto Didžiojo universitete – 782.
Į valstybės nefinansuojamas vietas daugiausia studentų pakvietė Mykolo Romerio universitetas – 1892, Vilniaus universitetas – 1796, Vytauto Didžiojo universitetas – 1149, Vilniaus Gedimino technikos universitetas – 898, Kauno technologijos universitetas – 861, Klaipėdos universitetas – 811.
Iš kolegijų populiariausia ir toliau išlieka Vilniaus kolegija, kurioje studijuoti valstybės finansuojamose vietose pakviesti 1976 jaunuoliai, toliau – Kauno kolegija, kurioje nemokamai studijuos 1410 abiturientų, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje – 915 jaunuolių, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje – 652.
Į valstybės nefinansuojamas vietas iš kolegijų daugiausiai stojančiųjų pakvietė Socialinių mokslų kolegija – 948, Kauno kolegija – 915 ir Vilniaus kolegija – 760.

Daugiausiai valstybės finansuojamų vietų surinkusios studijų programos:
Universitetuose
Eil. nr.    Universitetas    Studijų programa    Skaičius
1. VU    Ekonomika    229
2. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas    Medicina    204
3. VU    Medicina    162
4. VU    Teisė    160
5. VU    Programų sistemos    133
6. VGTU    Statybos inžinerija    133
7. VGTU    Transporto inžinerija    129
8. VGTU    Multimedija ir kompiuterinis dizainas    119
9. VGTU    Kūrybinės industrijos    105
10. VU    Politikos mokslai    100

Kolegijose
Eil. nr.    Kolegija    Studijų programa    Skaičius
1. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija    Miško ūkis    137
2. Vilniaus kolegija    Buhalterinė apskaita    118
3. Vilniaus kolegija    Bendrosios praktikos slauga    114
4. Vilniaus kolegija    Tarptautinis verslas    111
5. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija    Automobilių techninis eksploatavimas    110
6. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla    Jūrų laivavedyba    109
7. Vilniaus kolegija    Programų sistemos    103
8. Kauno technikos kolegija    Autotransporto elektronika    98
9. Vilniaus kolegija    Bankininkystė    93
10. Kauno kolegija    Kompiuterinių tinklų administravimas    93

Daugiausiai likusių laisvų valstybės finansuojamų vietų po pirmojo priėmimo etapo

Universitetuose

Studijų sritis    Vietos universitetuose
Technologijos mokslų    218
Socialinių mokslų    204
Humanitarinių mokslų    188
Fizinių mokslų    157
Biomedicinos mokslų    142

Kolegijose
Studijų sritis    Vietos kolegijose

Technologijos mokslų    747
Verslo ir vadybos    631
Medicinos ir sveikatos    313
Biomedicinos    161
Socialinių mokslų    157

Šaltinis: LAMA BPO

Vasara – atostogų ir kelionių metas. O jei poilsį dar galima suderinti su pažinimo džiaugsmu, argi tai ne idealus derinys? Ypač tokios vietos, kur būtų įdomu visai šeimai – ir tėvams, ir vaikams.

Tokios vietos yra mokslo muziejai – interaktyvios parodos, kuriose eksponatus galima liesti, su jais žaisti, juos tirti. Kasdieną ten vyksta užsiėmimai ar šou, kuriuos veda savo darbą mėgstantys žmonės, norintys pasidalinti pasaulio pažinimo aistra. Visa tai sveika pamatyti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Net neįsivaizdavot, koks smagus gali būti mokslas!

Pristatysime artimiausius mokslo muziejus, kuriuos galima pasiekti autobusu ar automobiliu greičiau nei per 9 valandas.

Pati artimiausia panašaus tipo vieta yra pačiame Vilniuje. Tai – Technikos muziejus arba Senoji elektrinė.

Iš centro perėjus Karaliaus Mindaugo tiltą kairėje pusėje stūkso buvusi Vilniaus elektrinė su skulptūra ant stogo. Jos viduje galima susipažinti su Vilniaus ir Lietuvos technikos ir pramonės paveldu, pačiupinėti senosios elektrinės įrengimus ir svirteles. Linksmiausios ir spalvingiausios – dvi interaktyvios ekspozicijos trečiame aukšte. Muziejuje galima užsisakyti edukacinius užsiėmimus ir išmokti pasidaryti fotoaparatą iš degtukų dėžutės.

Kainos

Bilietas į muziejų kainuoja 10/5 lt suaugusiems/vaikams, studentams.

Grupėms rekomenduojame užsisakyti teminę ekskursiją (smagioji vadinasi „Technikos mokslas ir technika vaikams“) už 20 lt.
Didžiausias pabaltyje mokslo centras – Estijoje

Tartu yra gražus Estijos studentiškas miestelis. Jo centre nuo 2010-ųjų stovi modernus pastatas su sfera-planetariumu ant stogo, skirtas pažinimui, džiaugsmui ir atradimams. AHAA mokslo centras – didžiausias toks centras pabaltyje.

Veidrodžių kambarys, kuriame vos randi tikrąjį išėjimą, važiavimas dviračiu išilgai plono lyno virš kitų lankytojų galvų, meditacijos mokantys kiaušiniai, mokslo teatras, daug kitų eksponatų-atrakcionų ir įdomi parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti įvairiausios smalsumą tenkinančios įrangos ir žaidimų. Daugiau apie muziejų – šiame straipsnyje.

Taip pat panašus, tik mažesnis mokslo centras yra Talino centre.

Kaip nuvykti

Į Tartu galima nuvažiuoti tiesiogiai autobusu. Išvykimas 6.40 ryte. Arba galima aplankyti Rygą ir važiuoti maršrutu Vilnius-Ryga ir Ryga-Tartu su “Simple Express” ir “Lux Express” autobusais.

Kainos

Muziejus Tartu – 12/9 eurai suaugusiems/mokiniams, studentams, papildomai už planetariumą arba skrydžio simuliatorių.

Muziejus Taline – 5/4.5 euro suaugusiems/moksleiviams, studentams.
Koperniko centras Lenkijoje

Turint galvoje Lenkijos religingumą, gana įdomus yra faktas, kad Varšuvoje pastatytas mokslo centras yra pavadintas Koperniko, smarkiai prisidėjusio prie bažnyčios valdžios sumenkimo, vardu.

Prie upės įrengtas pastatas dydžiu gal ir neprilygsta įspūdingiausiems mokslo centrams (Nemo, Eureka, Exloratorium), užtat šis mokslo centras šalia visų fizikos-mechanikos-šviesos-elektros demonstracijų, įtraukia daug socialinių mokslų, net ekonomiką.

Lankytojai kviečiami atlikti eksperimentą ir atkreipti dėmesį į keletą prekybos aspektų. Taip pat uždavus keletą paprastų klausimų nustatomos lankytojo politinės pažiūros ir leidžiama pajausti, kaip minia reaguoja į vienaip ar kitaip politiškai atmieštą kalbą.

Kainos
nuo 11 iki 18 litų, priklausomai nuo amžiaus ir lengvatų.

Savarankiškų kelionių puslapis Flyout.lt

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Butkus pastebi, kad per pastaruosius penkerius metus mūsų šalies mokslo lygis sparčiai kyla ir po kelerių metų mokslinės laboratorijos jau taps traukos objektais užsienio tyrėjams.

Prie šios sėkmės labiausiai prisideda darbštūs ir kūrybingi Lietuvos mokslininkai, kuriems, tiesa, vis dar pritrūksta entuziazmo imantis naujų projektų. Taigi, kalbamės su prof. E.Butkumi.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kaip Lietuvos mokslas, mokslininkai ir visa akademinė sritis pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį?
E.B.: Įvertinus realiai, didžiausi pasikeitimai į gerąją pusę įvyko per pastaruosius ketverius metus. Su kai kuriais reikalingais pokyčiais Lietuvos mokslas labai vėlavo, net ir lyginant su mūsų kaimynais – estais ir latviais, kurie gan radikaliai pertvarkė mokslo finansavimo ir organizavimo sistemą. Dabar jau galėčiau pasakyti, kad šiuo metu ir mūsų šalyje įvykę nemažai teigiamų pokyčių.

VEIDAS: Kokių sričių Lietuvos mokslininkai ir jų pasiekimai pasauliniu mastu atrodo solidžiausiai? Galbūt pastaruoju metu atsirado naujų krypčių, kuriose lietuvių mokslininkų kompetencija ypač aukšta?
E.B.: Ypač naujų sričių neatsirado – moksle procesai vyksta daug lėčiau. Politikams dažnai sakau, kad jei šiandien priimsite sprendimą, tai per savo kadenciją rezultatų nepamatysite – geriausiu atveju po penkių metų. Tačiau tos mokyklos ir grupės, kurios turėjo tvirtą pagrindą jau Nepriklausomybės pradžioje, šiandien iškilo dar labiau ir įsitvirtino pasauliniu mastu. Išskirčiau biochemiją, kuri dažniau vadinama biotechnologija, tam tikros fizikos kryptys – lazerių mokslas, medžiagotyros mokslą bei su fizika susijusius energetikos tyrimus, taip pat biologijos ir biomedicinos studijas.
Žvelgiant atgal, matyti, kad ilgą laiką nebuvo ryškesnių investicijų į naujas mokslo sritis ir būtų naivu tikėtis, kad staiga iš niekur nieko atsirastų nauja sritis. Galbūt išskirčiau tik informacinių technologijų sritį, kurios, galima sakyti, nebuvo prieš dvidešimt metų, o šiandien tyrimai šioje sferoje jau gana stiprūs, o tai leido pritraukti į šalį užsienio kompanijų.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti, kad Lietuvos mokslininkai, nors ir vertinami užsienyje, tačiau savo darbo rezultatus labai prastai paverčia patentais. Ar toks priekaištas korektiškas?
E.B.: Žiniasklaidoje išties dažnai eskaluojama, kad Lietuvos mokslininkai pagal patentų skaičių atrodo tiesiog apgailėtinai – esame paskutiniai ES. Tačiau noriu pažymėti, kad patentai yra tik nedidelė mokslininko veiklos dalis – svarbiausias jo veiklos įvertinimas yra mokslinės publikacijos ir pranešimai konferencijose. Tuo tarpu, patentavimu turėtų užsiimti privačios kompanijos. Deja, Lietuvoje beveik nėra inovatyvių įmonių, kurios matytų prasmę mokslininkų sukurtas naujoves užpatentuoti ir vėliau galbūt gauti didžiulį pelną. Tiesa, tokios sėkmės tikimybė yra mažesnė nei vienas procentas.
Taip pat dažnai priekaištaujama, kad mokslas neduoda pakankamo įnašo į verslą. Visgi reikėtų palyginti, kiek į mokslinius tyrimus investuoja pats verslas – šiuo aspektu esame ES dugne. Potencialias lietuviškas įmones, kurios naudoja ar gali naudoti mokslininkų rezultatus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet tai ne tik mus kankinanti bėda – juk pereinamoji grandis tarp mokslo ir verslo gerai veikia gal tik JAV ir Japonijoje, tuo tarpu visoje ES šis ryšys nėra toks tamprus, kaip norėtųsi.
Kita vertus, yra ir gerų pavyzdžių, tarkime, KTU chemikai turi keliasdešimt patentų kartu su P.Korėjos elektronikos gigante „Samsung“. Tokių atvejų yra ir kituose universitetuose.
Tuo tarpu lietuviškas verslas dažnai nemato prasmės investuoti į patentus ir numoja ranka, manydami, kad tuo turėtų užsiimti patys mokslininkai. Tikiuosi, kad netrukus šis verslininkų požiūris pasikeis, nes Lietuvoje priimta turbūt viena patraukliausių mokestinių lengvatų pasaulyje: įmonėms, investuojančioms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, tris kartus sumažinamas pelno mokestis – ir šiandien jau matomas nemažas įmonių susidomėjimas, nes pradedama suvokti, kad investicijos į tokią veiklą gali apsimokėti.

VEIDAS: Nekalbant apie verslą ir patentus, dažnai kritikuojama, kad nemažai mūsų mokslininkų straipsnius rašo tik dėl kiekio…
E.B.: Šioje vietoje slypi viena didžiulė problema – kalbant apie mokslininkų rezultatus, Lietuvoje mokslinių publikacijų vertinimo metodika nuėjusi kiekybiniu keliu. Vien tai, kad Lietuvoje leidžiama apie šimtą mokslinių žurnalų – tai visiškas nesusipratimas. Pirmiausia, tai neracionalus pinigų švaistymas, antra, tie žurnalai dažniausiai niekam nežinomi, turi labai ribotą auditoriją, dažnai tenkina tik merkantilinius katedros, fakulteto ar daugiausiai universiteto interesus. Niekas jų neskaito, niekas jų nepripažįsta ir niekas jų necituoja.
Paradoksalu, bet pagal leidžiamų mokslinių žurnalų skaičių esame vieni iš lyderių Europoje – tarkime, Švedija leidžia iki dešimties tokių žurnalų, o Lietuva – per šimtą. Daugelis universitetų skųsdamiesi dėl mažo finansavimo, visada suranda kelis šimtus tūkstančių litų, kad galėtų leisti niekam nereikalingą mokslinį žurnalą – vien dėl kažkokio prestižo, kuris, švelniai tariant, yra abejotinas.
Be to, dažnai tokiuose leidiniuose spausdinamų publikacijų vertė menkavertė. Keliuose tokiuose žurnaluose mačiau straipsnių, kuriuose cituojami 1970-ųjų rusiški šaltiniai. Čia iš karto kyla klausimas – negi šioje srityje neįvyko nieko naujesnio, kad reiktų nurodyti rusišką keturiasdešimties metų senumo straipsnį?

VEIDAS: Ko gero, tokius atvejus galima būtų pateisinti senesnio amžiaus mokslininkų įpročiais. O kaip atrodo jaunoji karta, kuri apsigynė disertacijas per pastarąjį dešimtmetį?
E.B.: Džiaugiuosi, kad jau kelios dešimtys jaunų mokslininkų sugrįžo iš užsienio, tenai įgiję patirties. Ir tai, beje, yra tiesiog būtina kiekvienam mokslininkui – pabūti bent metus ar net kelis užsienio laboratorijose ar universitetuose. Mano minėtieji sugrįžėliai mokslininkai aktyviai dalyvauja Lietuvos mokslinėje veikloje, išsiskiria iš bendros masės, sėkmingai gauna finansavimą savo tyrimams – manau, kad reikia dar penkių metų ir jie parodys tikrai stiprius rezultatus.

VEIDAS: Tačiau sugrįžusių ar užsienyje studijavusių mokslininkų vis dar nėra daug. O tarptautiškumą galima skatinti ir pritraukiant užsieniečius tyrėjus – kaip atrodo situacija šioje sferoje?
E.B.: Džiaugimasis pasiektais rezultatais tik savo kieme mokslui nieko gero neduoda. Kol kas mūsų laboratorijose nedažnai sutiksime dirbančių užsieniečių, tačiau padėtis sparčiu tempu taisosi. Juolab, kad per paskutinius porą metų Lietuvos mokslo laboratorijose ypač gerėjo techninė bazė ir greitu metu turėsime pažangias šiuolaikiškas laboratorijas, kurios ir pritrauks užsienio tyrėjų.
Jau ir šiandien yra malonių išimčių – tarkime, Lazerinių tyrimų centre nuolat  galima sutikti iš Italijos atvykusių mokslininkų, Kauno technologijos universitete atvykę du jauni mokslininkai iš Indijos, Vilniaus universitete dirba keletas mokslininkų iš Turkijos. Tačiau potencialių tyrėjų trūksta visoje Europos Sąjungoje, todėl turime ieškoti priemonių, kurios leistų pritraukti žmones iš Rytų šalių. Potencialą matau ir Baltarusijoje – ten gamtos ir technologijos mokslų lavinimas yra pakankamai aukšto lygio. Manau, kad tarptautinis bendradarbiavimas privalo tapti šalies mokslo prioritetu – reikia finansiškai skatinti užsieniečius, kad šiems būtų patrauklu atvykti dirbti į Lietuvą.

VEIDAS: O kaip vertintinate šio laikmečio mūsų universitetų studentus, kitaip tariant, būsimuosius mokslininkus?
E.B.: Lyginant su vis labiau paviršutiniškas žinias ir įgūdžius turinčiais Vakarų studentais, lietuviai (bent jau gamtos mokslų kryptyse) atrodo labai neblogai ir yra vertinami užsienyje. Tai reiškia, kad tiek mokyklos, tiek universitetai parengia pakankamo lygio studentus. Žinoma, aš nekalbu apie kai kurias socialinių mokslų studijas, kurios nereikalauja nei jokio gilesnio pasirengimo, nei intelektualių pastangų – todėl jos ir nesuteikia jokio išsilavinimo.
Tačiau matau vieną problemą – bakalauro studijos Lietuvoje yra neracionaliai ištęstos. Europoje esame tik trys šalys, kurių aukštosios mokyklos bakalaurų nesugeba paruošti per trejus metus. Tai reiškia, kad arba jaunieji mūsų studentai yra labai kvaili, arba sistemoje kažkas negerai.

VEIDAS: Ir pabaigai norėtume Jūsų vertinimo, kokie ryškiausi geri bruožai ir ydos lietuvius mokslininkus skiria nuo kolegų užsienyje?
E.B.: Bene geriausias lietuvių mokslininkų bruožas – gebėjimas minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų įmanomą rezultatą tokiose situacijose, kai dažnas užsienio mokslininkas lauktų pagalbos iš išorės ar prašytų papildomų lėšų. Tai rodo lietuvių darbštumą ir kūrybingumą.
Na, o didžiausios ydos yra sėslumas, uždarumas, perdėtas atsargumas bei išorinės kritikos vengimas – dažnai stengiamasi nieko neužgauti, diskutuoti labai paviršutiniškai. Kartais net ir gabius mokslininkus lydi iniciatyvumą žlugdanti baimė, kad padavus projektą ir nelaimėjus konkurso, tai kažkaip sukompromituos jų autoritetą.

Jei biomimikrija yra pavyzdys, kaip technologija mėgdžioja gamtą, tai šitai galima pavadinti priešingu reiškiniu: Kobe universiteto tyrėjai sukūrė loginius elementus iš krabų.

Krabų būrius patalpinus į geometriškai apribotą aplinką, juos galima panaudoti loginių elementų pamėgdžiojimui. Kitaip tariant, esminį kompiuterio veikimo principą tyrėjai atkartojo su krabais, rašo popsci.com.

Tyrimui naudoti krabai didelėmis grupėmis gyvena lagūnose. Judėdami jie tiesiog plūsta, neturėdami jokio išskiriamo lyderio. Krabai, esantys grupės kraštuose, demonstruoja rimtas lyderystės savybes, padedami išlaikyti grupės vientisumą ir judėdami viena kryptimi kaip darnus organizmas. Krabai, esantys grupės viduje, keliauja pasroviui, sekdami savo kaimynus, kurie seka kitus kaimynus, o šie – lyderius kraštuose.

Tačiau įdomu tai, kad krabai reguliariai keičiasi. Krabai lyderiai kraštuose pereina į vidų, o viduje buvę krabai ateina į išorę ir užima lyderių vietą. Kryptį ir greitį, kuriuo krabai keliauja, dažniausiai lemia išoriniai dirgikliai, tokie, kaip ant krabų grupės krintantis jais mintančio paukščio šešėlis. Tačiau jie daugiau ar mažiau juda kaip vienetas, nepriklausomai nuo to, kurie krabai konkrečiu metu yra vedliai.

Kai susitinka dvi tokios judančios krabų grupės, jos kompromisą pasiekia susiliedamos ir toliau keliaudamos kryptimi, kuri yra dviejų grupių judėjimo krypčių suma.

Štai čia ir galima modeliuoti kompiuterio darbą. Tyrėjai sukūrė kanalų sistemą aplinkoje, kuri nukreipia krabus panašiai, kaip nukreipiami pro kompiuterį srūvantys elektronai. Krabai paraginami ant jų metant dirbtinį paukščio šešėlį. Naudodami 40 tikrų krabų grupę, tyrėjai bandė įtikinti grupę elgtis kaip loginį elementą.
Eksperimento įranga

Jie nustatė, kad taip gali sukurti labai patikimą elementą ARBA, kur vienas ar du būriai suliejami į vieną vienintelį išėjimą. Sukurti elementą IR, kur reikia, kad visi krabai plūstų vienu iš trijų galimų išėjimų, buvo sudėtingiau, tačiau tyrėjai mano galintys pagerinti sėkmės rodiklį pakeisdami aplinką taip, kad ji krabams būtų draugiškesnė.

Visa tai reiškia, kad formaliai klasikinį kompiuterį galima sukurti naudojant krabų srauto buvimą arba nebuvimą, jiems priskiriant 1 ar 0 reikšmes.

lrt.lt