Kodėl pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų.

Prieš keletą savaičių vyko tarptautinė konferencija „Aukštojo mokslo ateities scenarijai“, kurioje, kaip jau įprasta, diskutavo iš esmės „pasiūlos“ pusė – žinių teikėjai, pamėginę paprognozuoti, kokių žinių ir kaip pateikiamų iš aukštojo mokslo ateityje tikisi visuomenė. „Paklausos“ pusei tradiciškai šiame renginyje atstovavo valstybinės institucijos, o verslo atstovai iš esmės užėmė pasyvaus stebėtojo pusę. Deja, verslo aktyvumas šiais klausimais dažniausiai pasireiškia tik tada, kai specialistų rengimo proceso pasekmės jau būna aiškiai matomos.
Vertindami aplinkos veiksnius, turinčius įtakos aukštojo mokslo raidai, dauguma tyrėjų sutaria, kad demografiniai pokyčiai tampa lemiamu veiksniu, keičiančiu tiek pasiūlos, tiek paklausos pusę. Per pastaruosius 15–20 metų Lietuvos aukštosios mokyklos iš esmės orientavosi į plėtimąsi, kurdamos pigias ir vartotojui patrauklias, tai yra studentui besiasocijuojančias su lengvomis studijomis, programas. Tipiškas to pavyzdys yra įvairios vadybos studijų programos.
Tikriausiai nėra aukštojo mokslo įstaigos, kuri savo pasiūloje jų neturėtų. Vertindami šią situaciją turime dvi suinteresuotas puses, tenkinančias savo trumpalaikius tikslus: mažai išlaidų reikalaujančias studijas siūlančias aukštąsias mokyklas, kurios pritraukia studijų krepšelių ir už studijas mokančių studentų (tai leidžia lengviau administruoti besiplečiančius aukštųjų mokyklų ūkio poreikius), taip pat jaunus žmones, puoselėjančius iliuziją, kad paprastos nesudėtingos studijos yra geras pagrindas jų ateities karjerai ir gyvenimui. Šią jaunimo iliuziją dar sustiprina ir nesena visuomenės patirtis, kai trūko vadybos ar komercijos specialistų, o dalis inžinierių ir kitų specialistų tiesiog neturėjo kur pritaikyti savo specifinių kompetencijų. Verslas į tai žiūrėjo abejingai – specialistų užteko, o geri vadybininkai irgi visada pageidaujami.
Tačiau ar ši „pigi“ ir „patraukli“ aukštojo mokslo kryptis kuria mūsų šalies konkurencingumą? Ar mūsų jaunieji vadybininkai yra tie katalizatoriai, kurie randa naujų veiklos efektyvinimo būdų versle ir viešajame sektoriuje? Atsakymas į šį klausimą daugeliu gyvenimo atvejų tikrai nebūtų pozityvus. Štai viešajame sektoriuje jau garsiai sklando iniciatyvos viliotis vadybininkus-administratorius, įgijusius išsilavinimą ir pirminę patirtį užsienio šalių aukštosiose mokyklose, o tai reiškia netiesioginį pasakymą, kad tai, kas ateina iš mūsų šalies aukštųjų mokyklų, tiesiog netenkina kokybinio poreikio. Na, o verslas apie tai pasisako labai paprastu būdu: pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų. Tačiau inercija daro savo – vadybos programų pasiūla toliau didėja.
Rengiamų specialistų kokybė priklauso nuo žinių ir inovacijų kūrimo tose pačiose aukštojo mokslo įstaigose. Turėtų atrodyti logiška, kad jeigu išplėtojome vadybininkų rengimą, tai turėtume būti nemažai pasiekę vadybos teorijos bei praktikos srityje, dėstytojų parašytos knygos turėtų būti skaitomos verslo ir viešojo sektoriaus administratorių, verčiamos į užsienio kalbas, jie kviečiami konsultuoti kilus sudėtingoms situacijoms ir t.t. Deja, mūsų visų laimėjimai čia gana kuklūs: per keletą pastarųjų metų tik Artašesas Gazarianas išleido knygą, skirtą vadybai ir turinčią platesnę auditoriją nei studentai, kuriems dėstytojas rekomenduoja savo kūrinį prieš egzaminą ar įskaitą.
Platus su vadybos specialistų rengimu susijusių dėstytojų ratas turėtų reikšti, kad yra intelektualinių išteklių, viešoje erdvėje galinčių diskutuoti aktualiomis valdymo temomis, telkti verslą ir kitas jėgas kompleksinių uždavinių spendimui. Tačiau, be kelių žiniasklaidos mėgstamų veidų, nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.
Tikėtis, jog mokymo institucijos mažins priėmimą į vadybos studijas, būtų naivu, bet gal besirenkantieji studijų programas pamąstys, kad lengvos studijos šiandien nebūtinai reiškia sėkmę ateityje.

Nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.

1907 m. balandžio 7 d, tai yra prieš 105 metus, daktaro Jono Basanavičiaus iniciatyva būrelis mūsų inteligentų Vilniuje įkūrė Lietuvių mokslo draugiją.

Ši iniciatyva – vienas iš daugelio mūsų tautos patriarcho nuopelnų būsimosioms kartoms, kuriais dabar visai be reikalo bandoma abejoti.
Priminsime, kad Jonas Basanavičius pats buvo mokslo žmogus, tyrinėjęs mūsų etninę kultūrą, tautosaką, dirbęs garsiausiose pasaulio bibliotekose, parašęs nemaža mokslo darbų, sukūręs lietuvių tautos kilmės teoriją. Jis gerai suprato, kokią svarbią reikšmę mokslas turi formuojantis modernioms tautoms, gelbstint mūsų tautą nuo išnykimo – o toks pavojus XIX a. pabaigoje jai buvo visai realus. Lietuvių mokslo draugijos (LMD) veikla užima svarbią vietą mūsų kultūros ir net tautinio judėjimo istorijoje, todėl ją prisiminti verta.

Labai sunki pradžia
Dar 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas labai mažai tenuveikė tyrinėdamas mūsų krašto gamtą, istoriją, jame net nebuvo dėstoma lietuvių kalba. Tačiau po 1831 m. sukilimo jį uždarius, Lietuvoje apskritai nebeliko jokios mokslo įstaigos – iki pat 1922 m. Todėl tebuvo viena išeitis – pradėti plėtoti mokslo tyrimus visuomenės jėgomis, buriant entuziastus, mokslo mėgėjus.
Pirmas tokią idėją dar 1822 m. iškėlė Jurgis Zauerveinas, lietuvybės gynėjas Mažojoje Lietuvoje. Ją palaikė Jonas Šliūpas ir J.Basanavičius. Pastarasis tokį sumanymą bandė ir įgyvendinti: formuluoti mokslo draugijos tikslus, uždavinius, veikimo kryptis, kurti jos įstatus, apie tai ne kartą rašė „Aušroje“ ir „Varpe“.
Deja, veikti praktiškai dar ilgai buvo neįmanoma, nes caro valdžia, keršydama Lietuvai už 1863 m. sukilimą, uždraudė ne tik spaudą lotyniškais rašmenimis, bet ir kokią nors organizuotą lietuvišką veiklą – visuomeninę, kultūrinę ar ūkinę. Tas ypač pakenkė mūsų krašto ir tautos pažangai, lėmė atsilikimą nuo kaimyninių tautų. Tinkamas laikas mokslo draugijai įkurti atėjo tik 1904 m. panaikinus spaudos draudimą, bet ir tada valdžia neskubėjo duoti leidimo lietuviškoms organizacijoms veikti. Todėl teisininko Jono Vileišio parengti LMD įstatai dar ilgokai klaidžiojo po biurokratų kabinetus ir patvirtinti buvo tik 1907 m. vasario 28 d.
Per netrumpą sumanymo svarstymų laikotarpį būsimosios draugijos tikslai ir paskirtis keitėsi: iš pradžių manyta, kad labiausiai jai turėtų rūpėti švietimas, o galiausiai pagrindine veiklos kryptimi tapo mokslo tyrimai – iš tiesų LMD buvo Mokslų akademijos pirmtakė. J.Basanavičius į jos programą įrašė tokius darbus: „Tirti lietuvių kalbą ir tarmes, rinkti dainas ir jų melodijas, patarles, priežodžius, įvairiausio turinio vietinių tarmių pasakas, (…) rinkti visokius lietuvinius dirbinius, senovės kapų iškasenas, archeologiškai tyrinėti senovės pilis, kapus ir kita, rinkti apie Lietuvą knygas ir rankraščius, tyrinėti lietuvių istorijos praeitį, tautą ištirti antropologiškai… Įsteigti laikraštį surinktai medžiagai skelbti.“
Greta humanitarinių mokslų į programą įrašytos ir gamtos mokslų šakos: Lietuvos geografija, geologija, botanika, zoologija ir net statistika.

Nearti mokslo dirvonai
Steigiamasis LMD susirinkimas įvyko 1907 m. balandžio 7 d. Jame dalyvavo 33 asmenys, o dar 42 paštu atsiuntė prašymus priimti draugijos nariais. Kaip steigėjai pasirašė jau tada žinomi mūsų tautinio judėjimo veikėjai: J.Basanavičius, kun. Juozas Ambraziejus, dramaturgas Gabrielius Landsbergis, gyd. Stasys Matulaitis, teisininkas Antanas Smetona, Petras, Antanas, Jonas Vileišiai ir kt. Savo kalboje J.Basanavičius apžvelgė ilgą bei sunkų mokslo kelią iki draugijos veiklos pradžios ir pabrėžė, kad „mokslo dirvonai pas mus yra dar labai platūs, neapdirbti ir suteiks ilgainiui dar daug Lietuvos mokslo vyrams visai naujos medžiagos“.
Steigiamajame susirinkime buvo išrinkta ir pirmoji draugijos valdyba: J.Basanavičius tapo pirmininku, miškininkas Povilas Matulionis ir S.Matulaitis – vicepirmininkais, J.Vileišis – sekretoriumi, A.Smetona – knygininku, A.Vileišis – iždininku, o inž. P.Vileišis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir gyd. Juozas Bagdonas – nariais. Tarp pirmųjų įstojusių į LMD buvo tokios garsios mūsų asmenybės, kaip Kazys Grinius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Andrius Domaševičius, Vladas Mironas, Andrius Bulota ir daugelis kitų.
Pabrėžtina, kad tikrų, profesionalių mokslininkų tarp jų buvo labai mažai, nes daugiau jų ir negalėjo būti: tai profesoriai Eduardas Volteris, Kazimieras Jaunius, žymūs kalbininkai Jonas Jablonskis, Kazys Būga, dar vienas kitas. Tačiau ir mokslo mėgėjai – mokytojai, kunigai, gydytojai, teisininkai buvo labai aktyvūs draugijos nariai, atlikdavo tyrimus, skaitydavo pranešimus draugijos susirinkimuose.
Pirmas toks visuotinis susirinkimas įvyko jau 1907 m. rugpjūčio 18–19 d., jame draugija pasipildė dar 47 naujais nariais, be to, buvo išrinkti garbės nariai. Jais tapo Rusijos akademikai Aleksejus Šachmatovas, Filipas Fortunatovas, lenkų profesorius Janas Baudouinas de Courtenay, vokiečių profesoriai Adalbertas Bezzenbergeris ir Augustas Leskienas. Susirinkime nutarta leisti ir draugijos žurnalą „Lietuvių Tauta“, kurį turėjo redaguoti J.Basanavičius. Beje, šis žurnalas ėjo iki 1936 m., o jame išspausdinta lituanistine medžiaga mokslininkai naudojasi iki šiol.

Archyvo, muziejaus ir bibliotekos kūrimas
LMD veikimo sfera buvo gana plati. Visų pirma tai humanitarinių mokslo šakų tyrimai, įvairios vertingos istorinės medžiagos paieškos ir kaupimas – iki tol taip tikslingai, organizuotai to iš viso nebuvo daroma. Ypač daug čia nuveikė pats J.Basanavičius, tyrinėdamas lietuvių liaudies dainas, pasakas, mitologiją, krikščionybės ir senosios mūsų tikybos bei kultūros santykius.
Itin aktyvūs draugijos nariai buvo gydytojai (pirmaisiais metais draugijoje jų buvo 25), ypač K.Grinius, Jurgis Šlapelis, S.Matulaitis, A.Domaševičius ir kiti. Labai daug nuveikė ir kunigai, kurių LMD buvo dar daugiau, net 33. Beje, jie nepaisė netgi savo dvasiškosios vyresnybės nepasitenkinimo ir trukdymų. Antai Gaidės (dabar Ignalinos r.) vikaras Jonas Žiogas ištyrė apylinkės kapinynus, surinko apie 400 akmens amžiaus ir vėlesnių laikų archeologinių radinių ir kruopščiai juos aprašė. Vaižgantas rinko rašytojų rankraščius ir etnografinę medžiagą, Antanas Sabaliauskas – liaudies dainas su melodijomis ir t.t.
Draugijos narių tyrimų tematika atsispindi ir jos metinių visuotinių susirinkimų bei valdybos posėdžių programose. Štai 1909 m. skaitytos paskaitos apie Seinų vyskupijos istoriją, apie poeto Antano Strazdo gyvenimą ir kūrybą, apie finansininką Antaną Tyzenhauzą. 1910 m. – apie rašytoją Antaną Klementą, taip pat apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje ir kt. Išskirta ir rimtų tyrimų pagrindu draugijos nario teisininko Mykolo Römerio lenkų kalba parašyta knyga „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“ (1908 m.)
Didelę naudą LMD veiklai ir mūsų praeities, kalbos, tautosakos tyrimams davė kitų tautų mokslininkai – draugijos garbės nariai ir nariai korespondentai. Pavyzdžiui, Helsinkio universiteto docentas Augustas Niemis surinko 1500 mūsų liaudies dainų, Konstancija Skirmuntaitė lenkų kalba parašė knygą apie karalių Mindaugą, latvių profesorius Janis Endzelynas išleido veikalą „Slaviški-baltiški etiudai“ ir kt.
Kita svarbi draugijos veiklos kryptis – savojo archyvo, muziejaus ir ypač bibliotekos kūrimas. Nes kitos tuo metu Vilniuje ir apskritai Lietuvoje veikusios viešosios bibliotekos nerinko literatūros apie mūsų istoriją, kalbą, literatūrą, tautosaką, juo labiau – spaudos draudimo metų leidinių, be to, jokie lituanistikos tyrimai buvo, žinoma, neįmanomi. Todėl LMD kreipėsi į inteligentiją, prašydama aukoti knygas, rankraščius, ir netrukus sulaukė reakcijos. J.Basanavičius atidavė 3500 tomų, Vaižgantas – 400, Čikagoje gyvenantis Antanas Olšauskas – 414, A.Šachmatovas – 23, atsiliepė ir Tėvynės mylėtojų draugija (JAV), Rusijos mokslų akademija, Peterburgo universitetas. O Simono Daukanto giminės draugijai padovanojo visą jo biblioteką. 1909 m. LMD, gavusi valdžios leidimą, atidarė bibliotekos skaityklą.

Šios organizacijos nuopelnai mūsų tautai, jos kultūrai neapsiriboja tik mokslo tyrimų rezultatais bei leidiniais. Tik LMD, subūrusi žymiausius mūsų inteligentus, šviesuolius, galėjo imtis vadovėlių mokykloms rengimo, nes lietuviškų jų juk visai nebuvo.
Vos įsikūrusi draugija paskelbė vadovėlių rašymo konkursą, ir 1908 m. buvo išleista dešimt svarbiausių vadovėlių (elementorių, gramatikų). O iš viso iki karo pradžios išėjo 115 vadovėlių, skirtų tiek pradinėms mokykloms, tiek gimnazijoms. Natūralu, kad vadovėlius rengiant teko tobulinti mūsų rašybą, plėtoti terminiją.
Tačiau svarbiausias draugijos nuopelnas – tai didžiulė jos įtaka tautiniam mūsų  judėjimui, geresnis jo organizavimas, tiesiog suaktyvinimas. Tam ypač pasitarnavo kasmetiniai visuotiniai LMD susirinkimai, į kuriuos suvažiuodavo mūsų inteligentai, visuomenės ir kultūros veikėjai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Vakarų Europos. Būtent čia jie užmegzdavo ryšius, tardavosi, diskutuodavo ne tik mokslo, bet ir kovos su rusinimu, polonizacija, tautos teisių gynimo klausimais. Todėl nieko keista, kad iš dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų net aštuoni buvo LMD nariai.
Lenkų okupacijos metais (1920–1939) LMD toliau veikė Vilniuje ir buvo svarbus lietuvybės židinys. O tas labai nepatiko okupantams: 1938-ųjų pradžioje draugija, be pertraukos veikusi daugiau kaip 30 metų, buvo uždaryta, daug jos sukauptų kultūros vertybių išgrobstyta.

Jonas Rudokas

Pernai popiežius Benediktas XVI pirmą kartą tiesiogiai kalbėjosi su astronautais, esančiais Tarptautinėje kosminėje stotyje. Tai liudija, kad Katalikų bažnyčia keičiasi. Pažvelkime, kokios tos permainos.

Šių metų sausio pradžioje Švedijoje oficialiai buvo įregistruota jauniausia pasaulio religija – kopimizmas. Pagrindiniai naujosios religijos teiginiai: informacija bei jos kopijavimas yra šventi, o pamaldos gali vykti interneto svetainėje. Jos įkūrėjai – dvidešimtmetis filosofijos studentas Isakas Gersonas bei Švedijos piratų partijos narys Gustavas Nipe, iš viso kopimistais save laiko apie 3 tūkst. žmonių.
Kopimizmo bažnyčia ir jos propaguojami teiginiai atrodo kaip smagus pokštas, norint paerzinti autorių teisių gynėjus. Vis dėlto traktuoti to kaip pokšto negalima, nes, tarkime, ir Scientologijos bažnyčios kultas, jos propaguojamos tiesos bei ritualai sveiko proto žmogui atrodo tiesiog juokingi. Čia reikia turėti omenyje, kad Scientologijos bažnyčios įkūrėju tapo mokslinės fantastikos rašytojas ir nepavykęs psichoterapeutas Lafayette’as Ronaldas Hubbardas. Galbūt todėl scientologijos pavadinimas giminingas angliškam žodžiui „mokslas“, o šioje sektoje galima susidurti su daugybe technokratinių terminų ir kulto objektų. Nepaisant to, šiai Bažnyčiai priklauso nemažai žymių planetos žmonių, tiesa, daugiausia Holivudo aktorių.
Šie ir panašūs nauji tikėjimai iš dalies rodo, kad tradicinės religijos nepakankamai atspindi šiandienos aktualijas, kurias įnirtingai keičia mokslo pažanga ir informacinių technologijų bumas. Vis dėlto pažvelgus, kaip per kelis pastaruosius dešimtmečius transformavosi Katalikų bažnyčia, darosi aišku, kad ši institucija sugeba priimti pokyčius ir sukurti naują tikinčiųjų luomą, kuris priima naujausius mokslo laimėjimus, bet kartu palaiko aktualius moralinius klausimus, tūkstantmečiais kankinančius žmoniją.
Todėl įdomu pažvelgti, kaip Katalikų bažnyčia šiandien keičiasi ir kaip „sutaria“ su mokslu bei naujausiomis technologijomis.

Vatikanas ir mokslas – kaip danguje, taip ir ant žemės

Praėjusiais metais nemažai atgarsio sulaukė Popiežiškosios mokslų akademijos (lot. Pontificia Academia Scientiarum) parengtas pranešimas, kuriame aiškiai įvardijamos pasaulinio klimato atšilimo keliamos problemos ir žmonijos veiklos įtaka šiam procesui. Akademijos pranešimą rengė keliasdešimties pripažintų klimatą tyrinėjančių mokslininkų grupė, kuriai priklauso ir Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas bei Kalifornijos universiteto atmosferos chemikas Veerabhadranas Ramanathanas.
„Per 30 savo mokslinės karjeros metų nebuvau rengęs ataskaitos, kurioje būtų vartojamas žodis „Dievas“, – sakė V.Ramanathanas. Paskelbus šią ataskaitą popiežius Benediktas XVI keliose savo prakalbose minėjo klimato atšilimo problemas ir kreipėsi į pasaulio lyderius, agituodamas imtis priemonių.
Kitas Vatikano žingsnis suartėjant su mokslo pasauliu – 2011 m. gegužę įvykęs popiežiaus Benedikto XVI „skambutis į dangų“, tai yra tiesioginė audiencija su 12 tuo metu Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbusių astronautų. Kitaip tariant, dabartinis popiežius tapo pirmu Šventuoju Tėvu, atlikusiu tokį žingsnį ir palaiminusiu astronautus, kurių moksliniai atradimai pateikia vis naujų duomenų apie mūsų visatos susikūrimą ir Didžiojo sprogimo teoriją, kurią Katalikų bažnyčia pripažįsta ir netgi, galima sakyti, yra prisidėjusi prie jos.
Pagal šią teoriją, prieš 14 mlrd. metų įvyko didžiulis sprogimas, per kurį išmesta energija ir materija dabar sudaro mūsų visatą. Ši teorija gimė praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai astronomas Edwinas Hubble’as (tas pats, kurio vardu pavadintas kosminis Hablo teleskopas) pastebėjo, kad kaimyninės galaktikos tolsta nuo mūsiškės bei viena nuo kitos.
Remdamasis šiuo faktu, belgų fizikas ir katalikų kunigas Georges’as Lemaître’as padarė prielaidą, kad žvelgiant laike atgal visata turėjo būti vis mažesnė, todėl turėjo gimti iš vieno taško: šis pirmapradis atomas sprogo ir „užsuko“ visatos laiko bei erdvės mechanizmą.
„Didysis sprogimas visiškai nekonfrontuoja su tikėjimu. Šio įvykio grožis tam tikru būdu veda mus prie Kūrėjo grožio“, – palygino tėvas Jose Gabrielis Funesas, dabartinis Vatikano observatorijos direktorius. Ši mokslinė visatos sukūrimo teorija yra tapusi mokslo ir religijos susitaikymo tašku: mokslininkai ją laiko įtikimiausia teorija, o tikintieji žino, kad šį pirmapradį atomą sukūrė Dievas.
Kai kurie tikintys mokslininkai eina dar toliau ir randa kitų sąlyčio taškų tarp pripažintų mokslo teorijų ir religijos. Štai amerikiečių genetikas, žmogaus genomo projekto vadovas Francis Collinsas mano, kad šiuo „visatos sukūrimo metu Dievas galėjo aktyvuoti ir evoliuciją, žinodamas, kaip ji vyks“.
Beje, Katalikų bažnyčia jau pusę amžiaus neneigia ir rūšių evoliucijos teorijos: 1950 m. popiežius Pijus XII savo enciklikoje užėmė neutralią poziciją, 1996-aisiais Jonas Paulius II patvirtino, jog „pastarieji atradimai veda link pripažinimo, kad evoliucija yra daugiau nei hipotezė“. Netgi dabartinis popiežius Benediktas XVI, garsėjantis savo konservatyvumu, prieš keletą metų pareiškė, kad konfliktas tarp evoliucijos šalininkų ir tikinčiųjų Kūrėjo įsikišimu yra absurdiškas, nes abi teorijos neneigia viena kitos.
Žinoma, visi minėti popiežiai bei kiti Bažnyčios mąstytojai aiškiai apibrėžia, kad evoliucijoje buvo racionalus Dievo įsikišimas, kuris lėmė šio proceso aukščiausią tašką – žmogaus atsiradimą.

„Nedidelių“ nesutarimų sūkuryje

Išties, kitaip nei prieš kelis šimtus metų, šiųdienė Katalikų bažnyčia gana neblogai sutaria su kosmologijos ir astronomijos mokslais. Štai kovo pradžioje Pizos mieste Italijoje Vatikanas atidarė parodą „Istorijos iš kito pasaulio. Visata mumyse ir aplink mus“, kurioje demonstruojamos kosmoso ekspedicijų nuotraukos, įvairūs tyrimo prietaisai bei mineralai, parskraidinti iš Mėnulio ir Marso. Pizos miestas pasirinktas neatsitiktinai – čia prieš daugiau nei 400 metų gimė vienas žymiausių astronomų Galileo Galilei’us, kurio mokslinius atradimus Bažnyčia tuo metu pasmerkė. Tiesa, 1992-aisiais popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad G.Galilei’aus pasmerkimas buvo viena iš Katalikų bažnyčios klaidų.
Įdomus faktas, kad dabartinis popiežius anksčiau nebuvo toks liberalus: 1990-aisiais dar tik kardinolas Josephas Ratzingeris kalbėdamas apie G.Galilei’ų pareiškė, kad Bažnyčios noras pripažinti mokslininką esant teisų rodo, kaip stipriai modernių laikų netikrumas yra persmelkęs net ir tikėjimą.
Taip pat ir ne visi mokslininkai yra linkę išlaikyti neutralų religijos ir mokslo status quo. Tarkime, 2010-ųjų pabaigoje žymusis fizikas teoretikas ir mokslo populiarintojas Stephenas Hawkingas knygoje „Didysis projektas“ (The Grand Design) patikslino savo požiūrį, kad dėl tokio dėsnio, kaip gravitacija, visata gali susikurti ir susikurs iš nieko. Pasak mokslininko, spontaniškas susikūrimas – tai priežastis, dėl kurios yra kažkas, o ne niekas. „Todėl nėra būtina pastatyti Dievo prie padegamosios virvutės, kuri paleistų veikti visatą“, – teigia S.Hawkingas.
Šios mintys paskatino kilti aštresnes mokslo ir religijos diskusijas, mat ankstesnėje savo knygoje „Trumpa laiko istorija“ S.Hawkingas buvo nuosaikesnis, sakydamas, jei bus rasta viską apibendrinanti ir paaiškinanti visatos sukūrimo ir veikimo teorija, tai taps žmogaus proto triumfu ir leis pažinti Dievo mintį. Tokia mintis lyg ir leido manyti, kad mokslininkas pripažįsta Dievo įsikišimą sukuriant visatą.
Todėl naujausioje mokslininko knygoje išdėstytos mintys įpylė alyvos į kito mokslininko, tvirto ateisto, Oksfordo universiteto biologo Richardo Dawkinso ugnį. „Darvinizmas išmetė Dievą iš biologijos, tačiau fizikoje išliko šioks toks neaiškumas. Hawkingas savo knygoje dabar suduoda mirtiną smūgį (coup de grace)“, – apibendrino R.Dawkinsas.
Šį priešiškumą savo mokslo populiarinimo knygoje „Kiek trunka sekundė“ bando paaiškinti ir Lietuvos akademikas profesorius Jonas Grigas. „Paskelbus Č.Darvino „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė“, – knygoje rašo J.Grigas. Šis „šaltasis karas“ užsitęsė iki šių laikų, tačiau džiugu, kad abi pusės stengiasi žengti šiokio tokio suartėjimo link.
Šiandien galima rasti jau nemažai tikinčių mokslininkų, kuriems Bažnyčios pastangos keistis ir priimti modernų mokslą padeda jaustis geriau tarp kolegų. Juk daugybė mokslininkų tikėjo Dievą ir tai nesutrukdė atlikti pačių didžiausių atradimų. Tarkim, Dievą tikėjo ir klasikinę fiziką sukūręs Isaacas Newtonas, ir neapibrėžtumo principą atradęs Werneris Karlas Heisenbergas, ir lazerių tėvas Charlesas Townesas.
Dauguma mokslininkų paprastai stengiasi surasti neutralią žemę tarp mokslo ir religijos, kurioje būtų galima dirbti ir tikėti. Tarkime, paleontologas ir evoliucinės biologijos profesorius Stephenas Jay Gouldas savo knygoje „Rock of Ages“ teigia, kad mokslas ir religija priklauso dviem nepersiklojančioms sritims. Mokslas bando atsakyti į empirinius klausimus, kas yra visata ir kodėl ji veikia būtent taip, o religija aprėpia prasmės ir moralinės vertės klausimus.
„Mokslą ir religinį tikėjimą suvokiu kaip dvi akis – abi jos ieško tiesos. Kaip ir regos atveju, giliau ir tiksliau galiu matyti, kai žiūriu abiem akimis, o ne po vieną“, – apibendrina Johnas Charltonas Polkinghorne’as, Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius bei anglikonų kunigas.

Šiemet valstybės finansuojamą vietą aukštosiose mokyklose gaus maždaug kas antras stojantysis. Kitiems už mokslą teks mokėti. Per metus mažiausiai, 2600 Lt, už studijas mokės būsimieji apskaitininkai, o daugiausiai – būsimieji pilotai ir muzikantai: po 18 tūkst. Lt.

Švietimo ir mokslo ministerija planuoja, kad 2012 m. į valstybės finansuojamas studijų vietas bus priimta apie 17 tūkst. pirmakursių: 9 tūkst. – į universitetus ir apie 8 tūkst. – į kolegijas. Kitiems, maždaug pusei pirmakursių, už mokslą teks susimokėti patiems. Tad daugelis absolventų studijų programas bei universitetus renkasi ir pagal tai, kiek tektų mokėti už mokslą negavus vadinamojo studijų krepšelio.
Štai kaunietė Urtė Žemaitytė svarsto tik apie tas humanitarinių studijų programas, kurios nekainuoja daugiau kaip 4 tūkst. Lt. Mat ji, įvertinusi savo galimybes ir pažymius, abejoja, kad įstos į valstybės finansuojamą vietą, tačiau vis tiek nori įgyti universitetinį išsimokslinimą. „Turint universiteto diplomą kur kas lengviau susirasti darbą, be to, universitetuose formuojamas platesnis požiūris į daugelį dalykų negu, pavyzdžiui, kolegijose. Bendraudama su vyresniais studentais susidariau įspūdį, kad Lietuvos kolegijose parengimo lygis gana prastas“, – kodėl yra pasiruošusi mokėti už studijas universitete, atskleidžia U.Žemaitytė.
Nors jos tėvai apskaičiavo, kad už mokslą po keturis tūkstančius litų galėtų mokėti visus studijų metus, net jeigu po rotacijos mergina nepakiltų į nemokamą vietą, tačiau nesvarstė, kada tie pinigai atsipirks. U.Žemaitytė prisipažįsta neanalizavusi ir darbo perspektyvų įgijus jos norimą istorijos ar socialinio darbo specialybę.

Abiturientai informacijos apie studijas ieško patys

Palangos Senosios gimnazijos abiturientas Antanas Mikalauskas taip pat sako, kad su bendraamžiais ar mokytojais nėra diskutavęs apie įsidarbinimo galimybes. „Dažniausiai studijų kryptį jaunuoliai renkasi pagal gabumus ir gebėjimus. Be to, išsilavinimas – tik formalumas. Kaip greitai ir kur pasiseks įsidarbinti, labiau priklauso nuo asmenybės, sukauptos patirties“, – mano A.Mikalauskas.
Pasak jo, šiandien tik nuo paties jaunuolio iniciatyvumo priklauso, ar bus pasirinktas tinkamas ateities kelias. Mat pagalbos iš šalies, sprendžiant, ką studijuoti, labai mažai. „Kaip ir daugelyje mokyklų, mūsų gimnazijoje yra profesinio orientavimo centras. Ten sudėti universitetų lankstinukai, galima iš specialisto gauti šiek tiek informacijos, jeigu pats paklausi. Dar galima atlikti testą, kurio rezultatai atskleidžia, kiek yra išreikštas žmogaus noras dirbti vienoje ar kitoje srityje“, – pasakoja abiturientas.
Vis dėlto jo apsisprendimo studijuoti kūrybinę komunikaciją testo rezultatai nepaveikė. Aštuoniolikmetis prisipažįsta, kad jeigu ne šešerių metų patirtis dalyvaujant Lietuvos moksleivių sąjungos veikloje, vargu ar šiandien jis žinotų, ką nori studijuoti. Mat net iš universitetų atstovų labai stinga orientavimo, kokią specialybę jaunuolis galėtų rinktis. A.Mikalauskas apgailestauja, kad per metus į Palangos Senąją gimnaziją buvo atvykę vos dviejų aukštųjų mokyklų (Vilniaus Gedimino technikos universiteto, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto) atstovai. „Mokiniai jų laukia išskėstomis rankomis, nes per tokius susitikimus galima neformaliai pabendrauti, išsiaiškinti visus rūpimus klausimus, pavyzdžiui, net sužinoti, kokios gyvenimo bendrabutyje sąlygos. Iš kitų didžiųjų universitetų niekas nesivargina atvažiuoti, nes jie ir taip surenka pakankamai studentų“, – teigia palangiškis.
Antaną nuvylė ir „Litexpo“ parodų centre Vilniuje rengiama mugė „Mokymasis, studijos, karjera“, kuri vaikinui priminė turgų, nes naudingos informacijos jis gavo mažai. Tad abiturientas, kaip ir jo bendramoksliai, atsakymų į rūpimus klausimus ieško bendraudamas su studentais arba internete. „Informacijos randame aukštųjų mokyklų interneto puslapiuose, tačiau daug kur ji pateikta neaiškiai, tenka ilgai gaišti, kol randi. Dažniausiai būna užslėptos studijų kainos, kurios stojantiesiems ypač aktualios. Tad rašom elektroninius laiškus į universitetus ir klausiam, kas neaišku. Atsakymas dažnai ateina tą pačią dieną“, – kaip šiandieniniai abiturientai bando susigaudyti tarp daugybės studijų programų, atskleidžia A.Mikalauskas.
Vis dėlto tokių moksleivių pastangų tikrai neužtenka, norint priimti teisingą sprendimą, ypač jeigu už studijas teks suploti keturiasdešimt ar daugiau tūkstančių litų. Studijų kokybės vertinimo centro Studijų vertinimo skyriaus vedėjas Almatas Šerpatauskas siūlo, prieš nusprendžiant tokias sumas mokėti, bent pasidomėti, kaip užsienio ir Lietuvos ekspertai vertina vieną ar kitą studijų programą. „Universitetai ir kolegijos privalo nurodyti, kuriam laikui yra akredituota programa. Jeigu trejiems metams, vadinasi, ekspertai rado trūkumų, kuriuos įpareigojo aukštąją mokyklą ištaisyti. Kai programos akreditavimo terminas – šešeri metai, ji įvertinta gerai“, – aiškina A.Šerpatauskas.

Pradėtas tikslinis studijų finansavimas

Šiemet, kaip ir pastaruosius dvejus metus, jaunuoliai, nusprendę studijuoti savo lėšomis, pinigines turės atverti gana plačiai. Pigiausiai Lietuvos aukštosiose mokyklose, 2600 Lt, kainuos būsimųjų apskaitininkų studijos Aleksandro Stulginskio universitete, daugiau kaip 5 tūkst. Lt teks mokėti už matematikos studijas, taip pat slaugytojams ir sportininkams. Filologų mokslai, išskyrus retas kalbas, atsieis 6390 Lt, medicinos ir veterinarijos studijos – daugiau kaip po 9 tūkst. Lt, o menų krypties ir odontologijos studijos kainuos net 11 tūkst. Lt per metus. Brangiausiai už mokslą universitetuose plos pilotai ir būsimieji muzikantai – po daugiau kaip 18 tūkst. Lt. Kolegijose studijos brangiausiai taip pat atsieis muzikantams – 14 890 Lt, pigiausiai humanitarams – 3238 Lt.
Nors daugelio mokamų studijų kainos bus tokios, kokias nustatė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), kai kurių studijų programų kainas universitetai patvirtino didesnes. Pavyzdžiui, norminė studijų kaina už teisės ir policijos veiklos studijas yra 3892 Lt, tačiau Mykolo Romerio universitetas (MRU) nustatė, kad studentams teks mokėti 4500 Lt per metus. Pasak MRU Priėmimo ir diplomų skyriaus vedėjo Sauliaus Bugailiškio, suma išauga, nes šios specialybės studentams reikalingos uniformos bei šaudymo treniruotėms skirtos priemonės.
Tūkstančiu litų daugiau, negu patvirtinta ŠMM, reikia mokėti ir Vilniaus universiteto medicinos bei ontologijos specialybių studentams. Ir tokių studijų programų, kaip žurnalistika, ekonomika, vadyba bei verslo administravimas, kaina yra keliais šimtais didesnė negu norminė.
Beje, renkantis universitetą didesnė kaina svarbi tik tiems, kurie mokės už mokslą, o patekusiems į valstybės finansuojamas vietas primokėti nereikės.
Priminsime, kad valstybės finansavimą studijoms aukštosios mokyklos gauna pagal principą „pinigai paskui studentą“ – biudžeto lėšos keliauja į programas, kurias pasirenka geriausi stojantieji.
Tiesa, šiemet pradėtas taikyti tikslinis studijų finansavimas. Valstybei būtinų, bet tarp stojančiųjų nepopuliarių specialybių 83 pirmakursiai pateks į tikslines studijų vietas. Į tokią vietą priimtam studentui už mokslą mokėti nereikės, tačiau jis turės trejus metus atidirbti pagal įgytą specialybę. ŠMM skelbia, kad šiuo metu didžiausias poreikis yra policijos, žemės ūkio, visuomenės sveikatos, treniravimo sistemų ir gaisrinės saugos sektoriuose. Tad daugiausiai tikslinių vietų atiteks Aleksandro Stulginskio universitetui – 42, Mykolo Romerio universitetui – 41, Lietuvos sveikatos mokslų universitetui – 31. Kas pateks į tokią vietą, nuspręs aukštoji mokykla per bendrąjį priėmimą.

Rotacija vyks kasmet

Keičiasi ir rotacijos tvarka. Šiemet įstojusių studentų mokymosi vidurkiai bus peržiūrimi po kiekvieno semestro arba metų ir negavusieji krepšelio galės į jį pretenduoti. Jei valstybės finansavimą gaunančio studento vidurkis bus daugiau kaip 20 proc. žemesnis už bendrą kurso vidurkį, studijų krepšelio jis neteks. Finansavimas atiteks geriausiai besimokančiam iki tol už studijas mokėjusiam bendrakursiui.
Jau studijuojantiems galios 2009 m. priėmus Aukštojo mokslo įstatymą nustatyta tvarka, kad rotacija vyksta kas dvejus metus.
Pernai studijų krepšelį prarado apie 200 universitetų antrakursių, o kolegijose valstybės finansavimo neteko 8 proc. stojant gavusiųjų studijų krepšelius.
Aukščiausiais balais aukštosiose mokyklose besimokantiems, bet pagal rotacijos principą neperėmusiems krepšelio valstybė grąžina už studijas sumokėtus pinigus. Šiemet kompensacijas už du pirmuosius studijų metus gaus 1787 universitetų ir kolegijų trečiakursiai. Tai beveik 10 proc. geriausiai besimokančių ir už mokslą mokančių studentų.
Kai kurie universitetai studijų kainą sumažina ne tik geriausiai besimokantiems. Pasak Kauno technologijos universiteto Studijų tarnybos direktorės Beritos Simonaitienės, KTU technologijų ir fizinių mokslų ištęstinių studijų studentai, dirbantys pagal studijuojamą specialybę, už mokslą moka 30 proc. mažiau.
Vilniaus universiteto darbuotojui ar jo šeimos nariui, savo lėšomis studijuojančiam VU, kaina gali būti sumažinama nuo 30 iki 90 proc.
Daugelyje universitetų, kai studentas studijuoja mažiau kreditų, nei numatyta studijų plane, studijų kaina taip pat sumažinama.

Populiariausių bakalauro studijų kainos (Lt per metus)

Studijų kryptis    Aukštoji mokykla    Kaina

Tarptautinis verslas    ISM    13 000
Odontologija    LSMU    12 320
Kostiumo dizainas    VDA    11 102
Fotografija ir merijos menas    VDA    11 102
Vaidyba    LMTA    11 099
Ekonomika    ISM    10 800
Medicina    VU    10 040
Architektūra    VGTU    7638
Elektronikos inžinerija    VGTU    7638
Kompiuterių inžinerija    VGTU    7638
Psichologija    VU    7638
Informatika    KTU    7638
Socialinė pedagogika    LEU    7638
Anglų ir rusų kalbos    VU    6390
Žurnalistika    VU    5690
Matematika    KTU    5248
Socialinis darbas    VU    3892
Viešasis administravimas    MRU    3892
Teisė    MRU    3892
Istorija    VDU    3892
Marketingo vadyba    VDU    3892
Politikos mokslai    VDU    3892
Lietuvių filologija    LEU    3819
Miškininkystė    ASU    3600
Žemėtvarka    ASU    3600
Apskaita ir finansai    ASU    2600

Pastaba: kai kurių studijų programų kainos dar gali būti patikslintos

Šaltinis: “Veidas”, universitetų informacija

Moderniausi šių laikų moksliniai projektai skamba taip, lyg būtų pasiskolinti iš mokslinės fantastikos romanų. Beje, panašiai fantastiškai atrodo ir kiekvieno jų kaina.

Prieš keletą metų Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijoje pradėjusiame veikti didžiajame hadronų greitintuve (angl. Large Hadron Collider, LHC) jau atlikta keli šimtai eksperimentų. Šių metų pabaigoje greitintuvą ketinama sustabdyti ir patobulinti: 2015-aisiais vėl pradėsiantis veikti LHC turėtų būti 14 proc. galingesnis, o jo detektoriai – jautresni, šie patobulinimai turėtų triskart padidinti gaunamų duomenų kiekį.
LHC laikomas vienu brangiausių mokslinių projektų: apytiksliais skaičiavimais, jam išleista daugiau nei 9 mlrd. JAV dolerių. Tai pats galingiausias sunkiųjų dalelių (protonų ir neutronų) greitintuvas pasaulyje, kuriame vykstančių minėtų dalelių priešpriešinių susidūrimų metu gimsta tūkstančiai naujų, dar netyrinėtų dalelių. Šios dalelės, jų atsiradimo procesai bei kita detektorius pasiekianti informacija turėtų patvirtinti bei patikslinti šiandien fizikų teoretikų bendrai pripažįstamą pasaulio sandaros ir veikimo modelį.
Deja, kol kas LHC eksperimentų metu neužfiksuota daugiausiai dėmesio pritraukianti dalelė – Higso bozonas, kartais spekuliatyviai vadinama „dieviškąja dalele“. Aiškinant paprastai, ši hipotetinė dalelė turėtų pernešti masės vienetą, panašiai kaip elektronai perneša elektros krūvio vienetą, taigi pagal drąsiausias prognozes Higso bozonas leistų žmonijai daug geriau suprasti (ir galbūt valdyti) gravitacijos sąveiką.
LHC ir taip sulaukia daug dėmesio, tačiau šiandien pasaulyje planuojami bei  rengiami ir kiti grandioziniai moksliniai eksperimentai, kurie turėtų dar labiau pagilinti žinias apie mus supančią visatą, gamtą ir mikrokosmosą.

Radijo akys danguje

„Senukas“ Hablo kosminis teleskopas labiau tinkamas gražiems atvirukams su kosmoso gelmių vaizdais daryti – toks įspūdis gali kilti pažvelgus į šiandien statomus du moderniausius pasaulio teleskopus.
Vienas jų – tiesioginis Hablo „įpėdinis“ Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWKT), kuris kol kas dar yra Žemėje. Po pastarųjų metų NASA biudžeto karpymo bei daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programos uždarymo šis teleskopas tapo pačiu ambicingiausiu ir brangiausiu šios agentūros projektu. JWKT pradėtas projektuoti 1996-aisiais, o į orbitą jį planuojama paleisti tik 2018 m. – projekto sąmata siekia apie 8,7 mlrd. dolerių.
Webbo teleskopo veidrodžio, pagaminto iš auksu padengto berilio, plotas bus penkis kartus didesnis nei Hablo, tiesa, naujasis teleskopas „stebės“ infraraudonąją iš kosmoso atsklindančios šviesos spektro dalį. Tai leis teleskopui geriau matyti pro kosminių dulkių debesis, stebėti ne tokius ryškius kaip žvaigždės dangaus kūnus, pavyzdžiui, kitas planetas, tarpžvaigždinę medžiagą, prigesusias žvaigždes, kometas. Na, ir, žinoma, labai toli esančias žvaigždes, kurios yra dar labai jaunos, – taip mokslininkai daugiau sužinos apie visatos formavimąsi po Didžiojo sprogimo.
Kitas ne mažiau didelis projektas pradėtas įgyvendinti pernai metų pabaigoje, o jo pavadinimas trumpinamas iki gražaus moteriško vardo ALMA (angl. Atacama Large Millimeter/submillimeter Array). Tai Čilėje esančioje Atakamos dykumoje, 5 km aukštyje, montuojamas radijo teleskopų rinkinys, sudarytas net iš 66 „antenų“, kurių diametras – 12 ir 7 metrai. Tai brangiausias ant žemės statomas teleskopas, kurio galutinė sąmata viršija 1,3 mlrd. dolerių. ALMA projektą, pradėtą apie 1998-uosius, planuojama baigti 2013-ųjų pradžioje.
Radijo teleskopams trukdo bet kokie atmosferiniai reiškiniai, todėl šis teleskopas statomas taip aukštai virš jūros lygio, be to, ekstremaliai sausoje Atakamos dykumoje. Visi 66 teleskopai nebus stacionarūs, o galės būti išdėlioti įvairiomis konfigūracijomis – nuo 150 metrų iki 16 kilometrų skersmens, iš jų gaunami signalai sudarys bendrą stebimos kosmoso vietos vaizdą.
ALMA stebimas elektromagnetinių bangų spektras leis „pažvelgti“ dar giliau nei Webbo teleskopas – pamatyti ypač šaltas ir toli esančias kosmoso vietas, tarkim, šaltus ir tamsius dujų debesis, iš kurių laipsniškai formuojasi žvaigždės. „Šiuo teleskopu galėsime stebėti planetų susidarymą, tirti astrochemijos procesus ir pamatyti šviesą iš jauniausių visatos galaktikų“, – džiaugiais viena projekto vadovų dr. Alison Peck.
Pakako vien dvylikos antenų, kad praėjusiais metais būtų gauta pirma nuotrauka. Tai už 70 mln. šviesmečių vykstantis Vabzdžio Antenų galaktikų susidūrimas. Jo vietoje susikaupė didžiuliai šaltų dujų debesys, kurių nebuvo įmanoma pamatyti jokiais kitais teleskopais.

Kaip įdėti Saulę į dėžutę?

Šiandien mes gaminame energiją, degindami iškastinį kurą ar skaidydami radioaktyviąsias medžiagas, tačiau energijos gauname palyginti nedaug, atliekų prisidarome sočiai, o kuro Žemėje lieka vis mažiau. Tuo tarpu Saulė „kūrena“ vandenilį, ir ši gigantiška elektrinė išskiria tokią energiją, kad jos pakanka visos mūsų sistemos planetoms „apšildyti“ bei aprūpinti kitomis energijos formomis. Saulės „jėgainė“ nuo Žemėje statomų skiriasi tuo, kad joje cheminiai elementai ne skyla, o susijungia, – kitaip tariant, įvyksta sintezės reakcija tarp vandenilio izotopų, kurios metu susiformuoja naujas elementas helis bei neutronai. Tačiau svarbiausia, kad vykstant reakcijai išsiskiria nepalyginti daugiau energijos nei branduolinės skilimo reakcijos metu: kelių gramų kuro mišinio pakanka tam, kad būtų sukurta tiek energijos, kiek gaunama sudeginus kelias tonas naftos. Todėl pasaulio mokslininkai jau ilgą laiką bando „uždegti“ miniatiūrinę saulutę dirbtinėmis sąlygomis – taip vienu šūviu išspręstume visas energetikos problemas.
Vienas ambicingiausių tokių bandymų yra eksperimentinis sintezės reaktoriaus projektas (angl. International Thermonuclear Experimental Reactor, arba ITER), kuris dar tik pradedamas statyti 192 ha plote Prancūzijos Provanso regione esančioje Kadarašo vietovėje. Šis tarptautinis projektas turėtų suvienyti ES ir dar šešių šalių pajėgas bei finansus, mat planuojama sąmata siekia rekordines aukštumas – apie 20 mlrd. dolerių. Projekto apmatai padėti dar šaltojo karo laikotarpiu, o realizuoti jis pradėtas prieš kelerius metus. Šiemet jau planuojama pradėti reikalingų pastatų statybą, o baigtas šis reaktorius turėtų būti tik 2038-aisiais.
Jau žinoma, kad reaktoriaus pagrindą sudarys padangos pavidalo kamera, kurioje bus sukuriamas vakuumas ir jame uždegama plazma iš vandenilio izotopų (deuterio ir tričio) mišinio. Plazma bus „pakabinta“ magnetiniame lauke, kad neprisiliestų prie reaktoriaus sienelių, ir pakaitinama iki 150 mln. laipsnių Celsijaus. Ši temperatūra yra dešimt kartų didesnė nei Saulės šerdyje, ir jos turėtų pakakti, kad įvyktų sintezės reakcija, – jos metu išsiskirtų didžiulis kiekis švarios energijos, kuri šildytų vandenį, o šis suktų elektros energiją gaminančias turbinas, kaip įprastoje elektrinėje.
„Patraukliausias faktas apie sintezės reakciją yra tas, kad turime beveik begalinius kuro klodus. Tokį reaktorių labai paprasta išjungti, be to, jis neišskirtų ilgai skylančių branduolinių atliekų“, – sintezės reaktoriaus pranašumus vardija dr. Davidas Campbellas, vienas ITER projekto vadovų.

Transliacija iš vandenyno gelmių

Vandenynas dengia beveik du trečdalius mūsų planetos, todėl tyrinėti tai, kas yra po vandeniu, svarbu ne ką mažiau, nei stebėti žvaigždes. Anksčiau mokslininkai turėdavo rengti ekspedicijas su laivais, kurie į jūros dugną nuleisdavo batiskafus, šiais būdavo filmuojamas povandeninis pasaulis, renkami dugno ar vandens mėginiai. Visa tai buvo pargabenama į laboratorijas ir tiriama iki kitos ekspedicijos.
Šiuolaikinės technologijos iš esmės keičia vandenyną tyrinėjančių mokslininkų darbo pobūdį – šiandien vandenyno gelmes, kaip ir žvaigždes, gali stebėti ir šimtai mėgėjų. Kalbame apie povandeninę „observatoriją“ NEPTUNE (angl. North-East Pacific Time-series Undersea Networked Experiment), esančią Ramiajame vandenyne prie Kanados krantų.
Šis projektas pradėtas 2007 m., kai vandenyno dugne buvo paklota apie 800 kilometrų šviesolaidžio bei maitinimo kabelių. Šis tinklas skirtas sujungti, valdyti bei gauti informaciją iš gausybės matavimo instrumentų, išdėstytų nuo 17 iki 2660 metrų gylyje, – jais matuojami vandens temperatūros pokyčiai, cheminė sudėtis, slėgis, srovių susidarymas, renkama seismologinė bei daugybė kitos informacijos.
Visus šiuos duomenis mokslininkai pasiekia internetu, sėdėdami savo laboratorijose. Stebėti vandenyno dugną ir daryti mokslinius atradimus gali kiekvienas internautas, sėdintis prie savo kompiuterio. Be to, 2008 m. mokslininkai paleido vandenyno dugnu ropojantį robotą, kuris filmuoja ir įrašo garsą, – taip buvo įamžinta įvairi vandenyno flora ir fauna. Ir šias transliacijas gali stebėti bet kas, panašiai kaip mes galime stebėti vaizdo transliacijas nuo Palangos tilto ar iš Seimo.
Šviesolaidinės technologijos tampa vis populiaresnės tarp okeanografų, mat, be NEPTUNE, veikia bei planuojami paleisti ir kiti panašūs projektai: šalia Kanados krantų veikianti VENUS observatorija, prie Monterėjaus krantų esanti MARS povandeninė laboratorija ar Kolumbijos upės žiotyse veikianti SATURN.
Beje, NEPTUNE projektas – vienas kukliausių tarp minimų šiame straipsnyje: jo sąmata siekia keliolika milijonų dolerių.

Triviali tiesa, kad šiuolaikiniame pasaulyje teisingų ir naudingų sprendimų priėmimas labiausiai priklauso nuo informacijos.

Visiškai aišku ir tai, kad informacijos beveik bet kokiu klausimu ne tik netrūksta – jos yra gerokai per daug. Todėl tenka spręsti jos patikimumo, atrankos ir tikslingo panaudojimo klausimus. Kuo platesnės pasirinkimo galimybės, kuo sudėtingesnė sritis, apie kurią sprendžiama, tuo daugiau reikšmės įgyja tinkamai surūšiuota ir lengvai suvokiamu būdu pateikiama informacija.

Suteikti svorio abituriento sprendimui
Šios aplinkybės ir lemia įvairių reitingų atsiradimą bei nemažą domėjimąsi jais. Aukštųjų mokyklų, kaip ypač sudėtingų, daugiaplanių institucijų, lyginimas užima ypatingą vietą. Jei kokią nors informatiką būtų galima studijuoti tik vienoje Lietuvos aukštojoje, o kelias į studijas užsienyje atsivertų tik ypatingais atvejais, kaip buvo totalitarinėje sistemoje, jokių reitingų nereikėtų. Tačiau šiandien prieš abiturientą atsiveria plati galimybių tėvynėje, Europos Sąjungoje ir kitose šalyse panorama. Vienas svarbiausių aukštojo mokslo reformos tikslų buvo suteikti kuo daugiau svorio sąmoningam jaunuolių sprendimui, nes būtent jie renkasi gyvenimo kelią, prisiima atsakomybę dėl kuo geresnio savo pašaukimo realizavimo ir būsimos karjeros.
Tarp svarbiausių tokio sąmoningo ir atsakingo sprendimo sąlygų – geras supratimas, ką realiai gali pasiūlyti vienokios ar kitokios studijos, viena ar kita aukštoji mokykla. Todėl nuo pat reformos pradžios didelį dėmesį skyrėme tam, kad būtų nustatyta, kokios statistikos, duomenų stokojama, kokia nėra labai patikima.
2009 m. po stojimo surengta reprezentatyvi pirmakursių apklausa atskleidė, kad daugelis jų pasigedo specifinės informacijos apie aukštųjų mokyklų ir programų pranašumus. Šiandien jau veikia valstybinis studentų registras, leidžiantis nuolat turėti patikimą informaciją ne tik apie studentų kiekį, bet ir apie jų judėjimą. Kuriama aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema, ateityje leisianti sužinoti, kaip sekėsi įsidarbinti konkrečios studijų programos absolventams. Aukštosios mokyklos ir įstatymo įpareigotos, ir ministerijos įvairiai skatinamos skelbti kuo daugiau žinių apie savo veiklą ir pasiekimus.

Po viešųjų ryšių priedanga
Visuomenės analitikai pastebi ir tai, kad dėl informacijos pertekliaus ir nesuvaldymo didesnę reikšmę įgyja per viešuosius ryšius formuojamas įvaizdis. Išvydę šimtų puslapių aukštųjų mokyklų veiklos ataskaitas, kurias kai kurie universitetai net išleidžia atskiromis prabangiomis knygomis, ar sudėtingas lenteles Studijų kokybės vertinimo centro svetainėje, abiturientai, jų tėvai ir kiti suinteresuotieji elgiasi kaip dažnas pirkėjas. Pagaili laiko gilintis į ilgą etiketės tekstą smulkiu šriftu ir apsisprendžia pagal paveikslėlį.
Šiuo atveju vienoje vietoje pateikti koncentruoti lyginamieji duomenys, turintys reitingo pavidalą, yra svarbi atsvara reklaminiams TV siužetams ar užsakomiesiems straipsniams. Bet tik tuo atveju, jei reitingas pats netampa reklaminių manipuliacijų objektu, kai jis parengtas iš tiesų nepriklausomai nei nuo pinigų, nei nuo politikų, nei nuo kitų, disponuojančių stambiu simboliniu kapitalu.
Ši grėsmė – viena priežasčių, kodėl valstybinės institucijos pagal užsienyje įsigalėjusią praktiką pačios neužsako reitingų ir tiesiogiai nedalyvauja juos rengiant. Valstybė akredituoja aukštojo mokslo institucijas ir programas, remdamasi nustatytais minimaliais veiklos kokybės ir efektyvumo reikalavimais. O universitetų bei kolegijų išsidėstymas virš žemiausio patenkinamo slenksčio – tik konkursinio finansavimo, studentų pasirinkimų ir tarptautiniuose ryšiuose bei projektuose išryškėjantis dalykas.

Pamatyti platesnį akademinį kontekstą
Lietuvoje vis dar stokojame socialinio kapitalo. Tai ir nepriklausomi, finansiškai nesuinteresuoti, galintys visuomeniniam interesui atsidėti ekspertai, ir visuomeniniai, ilgą tradiciją bei prestižą turintys fondai, finansuojantys nepigius informacijos rinkimo ir sisteminimo darbus, kurių reikia kokybiškiems reitingams parengti. Todėl manėme, kad yra prasminga iš ES struktūrinių fondų paremti visuomeninių organizacijų konsorciumo kuriamą reitingų metodiką ir bandomąjį (pilotinį) jos taikymą.
Buvome iškėlę ir tikslus, kurių pasiekti, deja, šiandien dėl lėšų stokos ar kitų sumetimų nepretenduoja nacionalinių reitingų sudarinėtojai. Tie tikslai – palyginti Lietuvos aukštąsias mokyklas su artimiausių kaimynių – Baltijos šalių, Lenkijos atitinkamomis institucijomis, reitinguoti ne aukštąsias mokyklas, o studijų programas pagal kryptis, diferencijuoti kriterijus, taikomus universalumo siekiančioms ir labiau specializuotoms studijų institucijoms. Deja, visuomenėje kilus diskusijoms, buvo rimtai suabejota pačių reitingų reikalingumu bei jų verte.

Patikimo atskaitos taško vertė
Reitingai, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės demokratijos socialinių instrumentų, daugiausia grindžiami pasitikėjimu ir tęstinumu. Net menka paviešinta abejonė dėl šališkumo, „perkamų“ vietų reitinge gali sužlugdyti geriausius sumanymus. Kad taip nenutiktų, nepakanka skelbti skaičiavimo metodikos. Suinteresuotos šalys turėtų būti tikros, kad visi subjektai pateikė patikimus duomenis, vienodai skaičiuojamą statistiką ne tik tiesiogiai reitingo rengėjams, bet ir valstybiniams duomenų rinkėjams, kurių bazėmis naudojamasi.
Pateiksiu gerai žinomą pavyzdį. Lietuvoje yra didelių universitetų, kuriuose galima studijuoti keliose studijų srityse ir kurie vykdo plačios apimties mokslinius tyrimus. Greta yra menų akademijos, užsiimančios tik specializuota veikla. Lyginant tokias skirtingas aukštąsias mokyklas reikia nemažai padirbėti, kad būtų atrastas patikimas jų vertinimo atskaitos taškas.
Nepaisant pastangų, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje kiltų, būtų tolydesnė, ir situacijos, kai daugėja dėl neigiamo stojančiųjų vertinimo uždaromų ar neakredituotų ir sustabdomų studijų programų, tos pačios studijų krypties lygis universitetuose ar kolegijose vis dar nemažai skiriasi. Todėl stojantiesiems ir jų patarėjams – tėvams, mokytojams, draugams – būtų ypač svarbus toks reitingavimas, kuris leistų palyginti aukštąsias mokyklas dominančios specialybės, profesinės srities aspektu.
Ne mažiau svarbus būtų ir toks palyginimas, kuris leistų realistiškai suvokti, kokiomis sąnaudomis, kokiomis praktinėmis studijų sąlygomis ir kokios kokybės diplomą galima įgyti Lietuvoje bei tose užsienio šalyse, į kurias dažniausiai žvalgosi ar pesimistų dėl mūsų aukštojo mokslo ateities skatinami žvalgytis abiturientai.

Kelias ambicingo tikslo link trumpėja?
Kaip atrodo Lietuvos aukštojo mokslo institucijos pagal reitingus tarptautiniame kontekste? Sakyčiau, kad žinia apie vieno ar kito universiteto užimamą vietą naujai paskelbtose suvestinėse viešumą dažniausiai pasiekia ne kaip patikima informacija, o kaip grynai reklaminis pranešimas: „tas ir tas pirmauja, kiti nevykėliai“. Štai visai neseniai per antraštes perbėgantys skaitytojai galėjo pamanyti, kad viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų pagaliau aplenkė savo tradicinę konkurentę. Reikėjo nemažo įžvalgumo susivokti, kad šiuo konkrečiu atveju buvo lyginama pagal vienintelį kriterijų – institucijos interneto svetainės turtingumą, patogumą ir stabilumą.
Europos Sąjungos šalių ministrai šiuo metu kaip tik labai intensyviai diskutuoja apie Europos universitetų reitingavimo sistemą: ar ji reikalinga, kokie kriterijai matuojant pasiekimus turėtų būti įtraukti. Galbūt po kelerių metų turėsime reitingavimo sistemą, apimančią pačius įvairiausius kriterijus.
Tarptautinius reitingus skelbiančios organizacijos ne tik taiko skirtingas metodikas, bet ir siekia atskleisti skirtingus aukštųjų mokyklų pranašumus ar ydas, atsižvelgdamos į tai, kas yra, kokių interesų turi reitingo vartotojai. Jei reitingas rūpi investuotojui, jis labiau paisys, kiek taikomųjų tyrimų užsakymų universitetas atlieka. O studentui, ypač atvykstančiam iš toliau, universitetinio miestelio patogumas, socialinės paslaugos ar parama pažangiesiems gali būti kur kas reikšmingesni kriterijai. Tai, galimas dalykas, paaiškintų, kodėl skiriasi JAV, Europoje sudaromi ir vadinamasis Šanchajaus reitingas, periodinių leidinių inicijuoti ir mokslo fondų skelbiami geriausiųjų sąrašai.
Viena vertus, turime pagrindo būti nepatenkinti, kad stipriausios Lietuvos aukštosios mokyklos pagal įvairius pasaulinius reitingus pakliūva tik į penktąjį–septintąjį šimtuką. Todėl keliame ambicingą strateginį tikslą – bent vienas universitetas aprėpiamoje ateityje turėtų prasiveržti į pirmąjį šimtuką. Kita vertus, universitetų skaičiui pasaulyje artėjant prie devynių tūkstančių, mūsų aukštosios mokyklos patenka į viršutinį dešimtadalį. Palyginkime – laimėti konkursą į dešimtadaliui geriausiai apmokamų darbuotojų priklausančias pareigas yra siektinas daugumos studentų tikslas.

Gintaras Steponavičius
Švietimo ir mokslo ministras

Apie finansinę paramą jauniesiems mokslininkams, grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų, kalbamės su Lietuvos mokslo tarybos moksline sekretore, Lietuvos mokslų akademijos vykdomo projekto „Lyčių lygybės moksle skatinimas (LYMOS)“ veiklos „Finansinės paramos priemonių, skirtų mokslininkams ir kitiems tyrėjams, taikymas“ vadove dr. Brigita Sarafinavičiūte.

– Su kokiomis problemomis susiduria jaunieji Lietuvos mokslininkai ir tyrėjai, grįžę po motinystės (tėvystės) atostogų?
B.S.: Jaunųjų mokslininkų karjeros perspektyvas ir rezultatus lemia galimybė dalyvauti mokslinėse konferencijose, kuriose jie galėtų pateikti savo tyrimų rezultatus ir taip taptų „matomi“ mokslinėje visuomenėje. Be to, tyrėjų (dažniausiai moterų) mokslo karjeros perspektyvas pristabdo vaikų priežiūrai skirtas laikotarpis, kurio metu mokslinė kvalifikacija nedidėja. Grįžusieji po vaikų priežiūros atostogų tyrėjai esti šiek tiek atsilikę nuo naujausių mokslo tendencijų, turi iš naujo integruotis į tyrėjų grupes. Atsitraukę nuo intensyvių tyrimų, jie dažnai net keletą metų negali publikuoti jokio mokslinio straipsnio. Populiarėjant tėvystės atostogoms, savotišką stabtelėjimą mokslo srityje ilgainiui gali pajusti ir tyrėjai vyrai.
– Kokio tipo finansinė parama numatyta įgyvendinant LYMOS projektą?
B.S.: Lietuvos mokslo taryba nuo 2011 m. kovo partnerio teisėmis vykdo Lietuvos mokslo akademijos įgyvendinamo projekto „Lyčių lygybės moksle skatinimas (LYMOS)“ veiklą „Finansinės paramos priemonių, skirtų mokslininkams ir kitiems tyrėjams, taikymas“.
Projekto metu numatyta teikti dviejų rūšių finansinę paramą. Pirmoji – tai finansinė parama po motinystės (tėvystės) atostogų grįžusiems mokslininkams ir kitiems tyrėjams (įskaitant doktorantus), vykstantiems į mokslines tarptautines konferencijas, vasaros mokyklas ir kt. Taikant šios rūšies paramą, apmokamos faktiškai patirtos kelionės, gyvenamojo ploto nuomos, pragyvenimo, konferencijos dalyvio mokesčio išlaidos.
Antroji finansinės paramos rūšis – stipendija po vaiko priežiūros atostogų grįžusiems mokslininkams ir kitiems tyrėjams (įskaitant doktorantus). Šios paramos tikslas – padėti atnaujinti kvalifikaciją ir pasirengti tolesniam moksliniam darbui. Atlikus tyrimą nustatytas rekomenduojamas vieno mėnesio stipendijos dydis – 961 Lt į rankas. Stipendiją numatoma mokėti ne ilgiau kaip devynis mėnesius.
– Kokia Vakarų Europos patirtis – kokios pagrindinės finansinės paramos priemonės populiarios ten?
B.S.: Tyrėjai, susiduriantys su šeimos ir mokslinės karjeros derinimo iššūkiais, remiami įvairiai. Kiek yra žinoma, visuose Europos Komisijos skelbiamuose kvietimuose teikti paraiškas moksliniams tyrimams būna nurodoma, kad vertinant mokslininko įdirbį neįskaičiuojamas laikas, praleistas vaiko priežiūros atostogose. Kai kurios mokslo įstaigos ir finansavimo agentūros įgyvendina specialias mobilumo programas, padedančias surasti darbą ir vizituojančio mokslininko sutuoktiniui. Dėl jų mokslininkui netenka rinktis tarp mokslinės karjeros ir šeimos gerovės. Kita populiari priemonė – lankstus darbo grafikas.
– Kodėl tokia parama jauniesiems mokslininkams, grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų, yra reikalinga?
B.S.: 2011 m. balandį Lietuvos mokslo taryba atliko elektroninę jaunųjų mokslininkų apklausą. Gauti atsakymai parodė, kad grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų doktorantams ir mokslininkams parama tikrai būtų reikalinga.
Į klausimą, ar grįžusiems po vaiko priežiūros atostogų reikalinga finansinė parama dalyvauti konferencijose, vasaros (žiemos) mokyklose, teigiamai atsakė net 85 proc. respondentų, nurodydami, kad tokiai paramai teikti reikia atskiro konkurso. 80 proc. atsakiusiųjų manė, kad grįžusiems po motinystės (tėvystės) atostogų mokslinei kvalifikacijai atnaujinti labai praverstų ir stipendija.
– Kam konkrečiai gali būti teikiama finansinė parama vykdant šį projektą?
B.S.: Gauti paramą gali pretenduoti visų mokslo sričių mokslininkai ir kiti tyrėjai (įskaitant doktorantus), grįžusieji tęsti mokslinės veiklos po motinystės (tėvystės) atostogų. Būtent šiuo aspektu LYMOS projekto teikiama parama skiriasi nuo kitų paramų.
– Kiek iš viso planuojama skirti paramos įgyvendinant LYMOS projektą?
B.S.: Abiejų rūšių finansinei paramai iš viso numatyta skirti iki 324,6 tūkst. Lt.
– Kiek iš viso asmenų gaus finansinę paramą LYMOS projekto metu?
B.S.: Tikimės, kad bus galima skirti apie 30 stipendijų ir paremti iki 20 mokslinių išvykų.
– Ar už gaunamą LYMOS paramą iš mokslininkų bus reikalaujama tam tikro „atidirbimo“ – minimalių mokslo rezultatų, pranešimų, tyrimų?
B.S.: Be abejo. Parama tyrėjams – valstybės investicija. Tikimės, kad gavusieji paramą tyrėjai atsiskaitys pasiektais rezultatais ne tiek dėl formalių reikalavimų, kiek dėl to, kad gautoji parama iš tiesų taps jų mokslinės veiklos paskata.
– Koks paramos skyrimo mechanizmas, kas priims sprendimus?
B.S.: Abiejų rūšių parama teikiama konkurso būdu. Lietuvos mokslo taryba sudarė LYMOS komisiją, jai ir nurodyta vertinti pateiktas paraiškas bei paramą gavusiųjų veiklos ataskaitas.
– Kur mokslininkai ir tyrėjai, norintys gauti paramą, turėtų kreiptis?
B.S.: Lietuvos mokslo taryba LYMOS programos kvietimus teikti paraiškas norintiesiems gauti stipendijas mokslinei kvalifikacijai atnaujinti ar paramą mokslinėms išvykoms rengiasi skelbti 2012 m. kovą. Kvietimai teikti paraiškas ir sąlygos pareiškėjams bei visa kita informacija apie stipendijas ir išvykas bus skelbiama Lietuvos mokslo tarybos svetainės (http://www.lmt.lt) skiltyje „Kvietimai“ ir projekto interneto svetainėje http://www.lymos.lt. Išsamesnę informaciją teikia Lietuvos mokslo tarybos vyr. specialistė Audronė Ašmontienė tel. (8 5) 262 5626, el. p. Audrone.asmontiene@lmt.lt.

Kęstutis Gedminas

Pastaruoju metu pasaulyje vis garsiau keliama visuotinio aukštojo mokslo idėja. Štai Skandinavijos šalys, Vokietija, Japonija užsibrėžė tikslą, kad 70–80 proc. gyventojų įgytų aukštąjį išsilavinimą. Ar prasminga Lietuvai siekti, kad daugiau nei pusė jaunuolių baigtų universitetus?

Praėjusių metų pabaigoje Europos Komisija (EK) pristatė aukštojo mokslo modernizavimo strategiją, kurioje suformuluotas siekis, kad iki 2020 m. bent 40 proc. 30–34 metų amžiaus Europos Sąjungos gyventojų būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą. Studentų kasmet daugėja, bet apskaičiuota, kad nepakankamai, mat šio dešimtmečio pabaigoje net 35 proc. visų darbo vietų bus skirta baigusiems universitetus, o šiuo metu aukštąjį išsilavinimą turi tik 26 proc. darbuotojų.
EK suformuluotoje strategijoje pabrėžiama, kad aukštasis mokslas ir jo sąsajos su moksliniais tyrimais bei inovacijomis užtikrina visos visuomenės raidą, žinios tampa esminiu ekonominės ir socialinės pažangos veiksniu. Be to, žinių ekonomikai reikia žmonių, kurie būtų įgiję tam tikrų visose srityse pritaikomų gebėjimų, skaitmeninių įgūdžių, būtų kūrybingi ir lankstūs, gerai išmanytų pasirinktą sritį (pavyzdžiui, gamtos mokslus, technologijas, inžineriją ar matematiką). Tuo tarpu šiandien ir viešojo, ir privataus sektoriaus darbdaviams vis sunkiau rasti darbuotojų, kurie tenkintų kintančius reikalavimus.
Beje, kilus pasaulinei finansų krizei darbo pirmiausia neteko darbuotojai, neturintys aukštojo išsilavinimo. Ši tendencija itin ryški Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, mūsų šalyje prieš porą metų darbo netekę asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, sudarė tik 5 proc. 20 proc. bedarbiais tapusių lietuvių buvo įgiję profesinį išsilavinimą ir net 40 proc. – vidurinį ar žemesnį išsilavinimą.
Lietuvoje aukštąjį mokslą jau renkasi apie 40 proc. jaunimo, ir šis skaičius panašus kaip Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje ar JAV, taigi esame arti ES siekiamo rodiklio. Vis dėlto aukštojo mokslo ekspertai pabrėžia, kad šios proporcijos turi būti išlaikytos, mat tik orientuodamiesi į žinių ekonomiką galėsime konkuruoti pasaulinėje erdvėje. Kita vertus, ar Lietuvoje aukštųjų mokyklų absolventams tikrai bus darbo?

Aukštasis išsilavinimas darbo negarantuoja

Ekonomikos ir finansų analitikas Rimantas Rudzkis mano, kad Lietuvoje artimiausiu metu formaliai gali būti nesunkiai įgyvendinta visuotinio aukštojo mokslo idėja, tačiau abejoja, ar naudinga 70–80 proc. jaunuolių nukreipti į universitetus. „Atvirkščiai, mūsų šalyje reikia mažinti studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose skaičių, nes baigę mokslus žmonės neranda darbo. Be to, trūksta darbininkų“, – pastebi R.Rudzkis.
Ekonomisto nuomone, Lietuvai nereikėtų lygiuotis į kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Mat ten dabar dominuoja profesinis mokymas, todėl vokiečiams tikslinga didinti studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose skaičių.
Pasak asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovo Andriaus Plečkaičio, judančiose visuomenėse, kurių ekonomika grįsta gebėjimu kurti naujus produktus, taikant žinias, išsilavinimas tampa vienu svarbiausių dalykų. „Ten apskaičiuota, kiek reikia žmonių, ir bus sukurta darbo vietų, kad universitete įgytos žinios būtų pritaikytos. Be to, ir mokymas orientuotas į praktiką, o pas mus nemažai jaunuolių pradėję dirbti meta studijas, nes jos nesiejamos su praktine veikla. Daug žmonių gali įgyti aukštąjį išsilavinimą, bet kur bus darbo vietų?“ – svarsto A.Plečkaitis.
Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad Lietuva, siekdama visuotinio aukštojo mokslo, darbo jėgos nepritrūks. Mat šiandieniniame pasaulyje darbininkai migruoja, be to, universitetus baigę žmonės yra verslesni, plačiau mąstantys, todėl geba patys susikurti sau darbo vietas.
Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos pirmininkė KTU profesorė Palmira Jucevičienė pabrėžia, kad įgijusieji aukštąjį išsilavinimą yra ne tik labiau apsaugoti nuo darbo netekimo, bet ir turi daugiau galimybių įsidarbinti. „Visų šalių patirtis patvirtina, kad asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, įsidarbina daugiau (ES vidutiniškai 84,4 proc.) nei tų, kurių išsilavinimas bendras vidurinis ar profesinis. Daugiausiai – Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje. Šiose valstybėse ir ūkio sistema tokia, kad labiausiai pageidaujami darbuotojai, turintys aukštojo mokslo diplomą, nes orientuojamasi į žinių ekonomiką. Jeigu Lietuva nenori likti Europos užribiu, taip pat turi plėtoti aukštąsias technologijas“, – neabejoja P.Jucevičienė.
Aukštojo mokslo ekspertei antrina A.Plečkaitis: „Mūsų šaliai ne išeitis būti tik technologijų vartotoja. Atvirkščiai – jas kurdami galime uždirbti.“
O norint to pasiekti, pasak P.Jucevičienės, būtina, kad Lietuvoje aukštasis mokslas plėstųsi, kaip tai vyksta pasauliniu mastu, ir būtų rengiami ne siauros specializacijos atstovai, o vadinamieji generalistai – plataus profilio ir požiūrio, didelės kompetencijos profesionalai. Mat darbo struktūra tampa vis labiau neapibrėžta, o jo turinys labai greitai kinta.

Keičiasi studento portretas

Daugelyje pasaulio šalių masinio aukštojo mokslo idėja palaikoma jau ne vieną dešimtmetį. Štai JAV masinio aukštojo mokslo kontūrai pradėjo ryškėti dar 1950 m., Japonijoje – 1960 m., Taivane – 1970 m. „JAV susiformavusi tarsi šeimos tradicija siekti aukštojo mokslo, Skandinavijos šalyse valstybė rūpinasi, kad kuo daugiau žmonių įgytų aukštąjį išsilavinimą, todėl ten aukštasis mokslas nemokamas, studentai gauna didelę finansinę paramą“, – sako P.Jucevičienė.
Profesorė priduria, kad pasaulyje kinta ir studento portretas. Šiandien tai nebūtinai jaunas, ką tik baigęs vidurinę mokyklą, šeimos nesukūręs žmogus. Skandinavijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse vis daugiau jau baigusių pirmąją studijų pakopą žmonių grįžta į aukštąsias mokyklas studijuoti toliau. Mat aukštasis mokslas reikalingas ne tik dėl greitai besikeičiančių žinių, bet ir dėl kritinio, atsakingo mąstymo ugdymo.
Vis dėlto ar didesnė dalis visuomenės realiai yra pajėgi įsisavinti mokslo žinias ir baigti universitetines studijas?
„Intelektiniai sugebėjimai yra nevienodi, todėl visi nesugebės baigti universiteto, tačiau 60–70 proc. žmonių tikrai gali. Žinoma, tai priklauso nuo dėstytojų kompetencijos. Aukštojo mokslo srityje turi dirbti profesionalai, gebantys sudominti jaunuolius, perteikti informaciją taip, kad šie laipsniškai įvaldytų mokslines žinias. Tad dėstytojo profesijai taip pat turi būti rengiama“, – primena P.Jucevičienė.
Beje, labai svarbi ir studijų kokybė. Švietimo ir mokslo ministerija pabrėžia, kad šiuo metu didžiausias dėmesys kaip tik tam ir turi būti skiriamas. „Yra atnaujinamos studijų programos ir mokymo įranga, plečiama infrastruktūra, didelis dėmesys skiriamas dėstytojų kvalifikacijai“, – tvirtina švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Studijų struktūra neatitinka poreikio

N.Putinaitė pabrėžia, jog Lietuva, orientuodamasi į pasaulines tendencijas, sieks, kad universitetuose studijuotų panašus skaičius jaunuolių kaip dabar, tačiau šiuo metu svarbiau, kad abiturientai studijas labiau sietų su profesinėmis galimybėmis. „Lietuvoje daugelis jaunuolių nori studijuoti aukštojoje mokykloje, nes vis dar gajus sovietiniais metais susiformavęs stereotipas, kad universiteto diplomas atveria visus kelius. Be to, vis dar nemažai abiturientų studijas renkasi pagal labiausiai patikusį dalyką mokykloje, o tai apriboja“, – teigia N.Putinaitė.
Nors viceministrė pataria atsakingiau rinktis profesiją, jos nuomone, kiekvienas jaunuolis turėtų pats domėtis profesinėmis galimybėmis.
Ekonomistas R.Rudzkis tokį požiūrį kritikuoja: „Valstybė privalo formuluoti užsakymus universitetams pagal tai, kokių profesijų atstovų labiausiai reikia, ir finansuoti tas studijas, o ten, kur yra studentų perteklius, skirti mažiau lėšų. Šiuo metu pas mus studijų struktūra neatitinka poreikio. Stokojama analizės, kokių specialistų trūks artimiausiais metais, viskas palikta savieigai.“
P.Jucevičienė taip pat mano, kad būtina derinti švietimo ir ūkio veiksmus, visų ministerijų atstovams kartu ieškoti Lietuvos problemų sisteminių sprendimų. „Jeigu nenorime būti mažų manufaktūrų, primityvaus darbo šalimi, kurios aukšto lygio profesionalai plauktų į Vakarus, turime orientuotis į žinių ekonomiką ir siekti, kad Lietuvoje aukštąjį mokslą studijuotų daugiau nei 50 proc. jaunuolių, o talentingiausi gautų išskirtinį išsilavinimą“, – apibendrina P.Jucevičienė.

Šalis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių asmenų proc.
Kanada    45
JAV    43
Airija    42
Japonija    35
Suomija    34
Norvegija    31
Danija    30
Vokietija    27
Lietuva    16
Estija    15
Latvija    15

Studentų skaičius 100 tūkst. gyventojų
Suomija 5841
Lenkija 5624
Latvija 4641
JAV 4566
Lietuva 4255
Estija 3479
Švedija 4169
Japonija 2407

Šaltinis: UNESCO

Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio „Litexpo“ parodų ir konferencijų centre vyks dešimtoji žinių ir išsilavinimo paroda „Mokymasis. Studijos. Karjera“. Joje dalyvaus per 120 mokymo įstaigų iš Lietuvos, kitų Europos šalių, JAV, Kanados ir pirmą kartą – iš Australijos. Parodos dienomis vyks daugiau nei pusšimtis teminių renginių – seminarų, diskusijų, atvirų paskaitų, mokslo įstaigų pristatymų, kurie supažindins su įvairiomis profesijomis.

Dešimtmečio kalbininku išrinktas prieš pusantrų metų miręs profesorius Albertas Rosinas, o literatūrologu – Darius Kuolys.

Kitų mokslo sričių šviesulius sijoję kolegos galėjo remtis objektyviais statistiniais duomenimis, tai yra žvilgtelėti į tarptautinį Mokslo citatų indeksą (SCI), o bandydami išskirti lituanistikos mokslo asmenybes tokios prabangos neturėjome. Jokia paslaptis, kad mums, lietuviams, svarbūs lituanistų darbai nebūtinai adekvačiai pastebimi ir vertinami užsienyje.
„Jei kalbėtume apie ekonomikos mokslus, galėtume orientuotis į Silicio slėnį, jei apie technologijas – galbūt į Japoniją. Bet Baltistikos mokslų centras yra čia, pas mus, todėl orientuotis į Tarptautinius citavimo indeksus lituanistams neverta. Antra vertus, negalima ir savo sultyse užsidarius virti. Todėl svarbiausi kriterijai mūsų srityje – stebėti, kiek užsienio mokslininkų atvažiuoja pas mus ir kiek mūsiškių išvažiuoja dėstyti į užsienio centrus“, – aiškina Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Ir vienų, ir kitų, pasak dekano, turime užtektinai.

Pabrėžtinas užsieniečių indėlis

Kad čia atvykstantiems užsienio baltistams pagarbos netrūksta – puikiai iliustruoja mūsų pristatomas geriausių kalbininkų trejetas. Tik daug nuveikusi šviesaus atminimo lingvisto Alberto Rosino asmenybė apklausoje sugebėjo pralenkti įspūdingai Lietuvoje pasidarbavusius užsieniečius – belgą Axelį Holvoetą ir italą Pietro Dini.
Pastarasis 1995 m. įkūrė ir redaguoja baltistikos žurnalą „Res Balticae“, jau pasirodė vienuolika jo tomų. Nuo 1998 m. P.Dini Pizos universitete dėsto baltų filologiją ir bendrąją kalbotyrą. Lietuvoje geriausiai žinoma ir vertinama jo knyga „Baltų kalbos“. Italijoje 2010 m. pasirodė naujas italo veikalas, skirtas baltų kalbotyros istoriografijos klausimams. Taip pačiais metais Lietuvoje išleista P.Dini straipsnių rinktinė „Baltų filologijos studijos“. Profesorius puikiai kalba lietuviškai ir latviškai, tyrinėja prūsų kalbą, turi gausų būrį studentų ir doktorantų.
Belgas A.Holvoetas 1980 m. pradėjo domėtis baltų kalbomis, stažavo Latvijoje, dalyvavo baltistų konferencijose. 1992–1998 m. dirbo Varšuvos universiteto Baltų filologijos katedros moksliniu bendradarbiu. Varšuvos universitete jis profesoriauja ir dabar. Ten pradėjo skaityti paskaitas apie lietuvių ir latvių kalbų gramatiką, ypač apie sintaksę. 1998 m. buvo priimtas vyriausiuoju mokslo darbuotoju į Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyrių, vėliau tapo to skyriaus vadovu. Atvykęs į Lietuvą padėjo pagrindus naujos lietuvių kalbos gramatikos rašymui. Rengė Salų vasaros mokyklas, kuriose paskaitas skaitė daug užsienio mokslininkų. 2009 m. išėjo jo mokslinis darbas „Bendrosios sintaksės pagrindai“. Nuo 2010 m. A.Holvoetas yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius.

Filologijos centras – sostinė

O štai literatūrologų „varžybose“ vyko atkakli kova tarp Dariaus Kuolio ir Viktorijos Daujotytės kandidatūrų. Negalėtume tvirtinti, kad kovojo šių mokslininkų šalininkai, mat neretai abi pavardės nurodomos greta. D.Kuolio sėkmę per apklausą lėmė tai, kad jo studijos „Res Lituana“ moksline verte abejojančių nebuvo, o štai svarstančių, ar V.Daujotytės viena po kitos rašomas biografines knygas verta priskirti prie literatūros mokslo – atsirado. Nors visi pabrėžia, kad šios autorės veikalus visuomet malonu skaityti.
Apklausos dalyviai išskyrė ir dar vieną stiprią literatūros istorijos tyrinėtoją – Dainorą Pociūtę-Abukevičienę, šiuo metu vadovaujančią Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai. O literatūros teorijos baruose Kęstutis Nastopka tik nedidele persvara pranoko savo kolegę Aušrą Jurgutienę.
Sunkiau per apklausą sekėsi ne Vilniuje, o kituose Lietuvos miestuose dirbantiems mokslininkams. Sostinės lituanistai atvirai pripažįsta, kad juos pavėluotai pasiekia kituose miestuose leidžiamos kolegų studijos. Tarkim, ne vienas yra girdėjęs gerų atsiliepimų apie Šiaulių universitete dėstančio humanitarinių mokslo daktaro Vigmanto Butkaus darbus, tačiau ne visi turėjo galimybę perskaityti Šiauliuose išleistas jo knygas.

Žymiausi dešimtmečio kalbininkai
Albertas Rosinas (1938–2010)
Axelis Holvoetas
Pietro Dini

Žymiausi dešimtmečio literatūrologai
Darius Kuolys
Viktorija Daujotytė
Kęstutis Nastopka

Šaltinis: „Veido“ atlikta apklausa

Dažniausiai minėtos 2001–2011 m. filologijos srities studijos
Darius Kuolys. Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos steigimas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009
Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. “Versus aureus”, 2008
Vytautas Ambrazas. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Lietuvių kalbos institutas, 2006
Albertas Rosinas. Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra: sinchronija ir diachronija. MELI, 2009
Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. “Baltos lankos”, 2010

ELTA

Vienas „Veido“ atliktos apklausos dalyvis, svarstydamas, už ką balsuoti geriausių ekonomikos mokslininkų rinkimuose ir perkratęs atmintyje visus kolegas, nustebo suvokęs, kad balsą teks skirti už savo ideologinį priešininką – profesorių Povilą Gylį.
Nors nemažai daliai ekonomistų P.Gylys atrodo pernelyg didelis socialistas, fakto, kad tarp šiandieninių ekonomistų jis bene aktyviausias mokslinėje srityje, nenuneigsi. Tad kolegos šį Vilniaus universiteto profesorių ir išskyrė už mokslinius darbus ekonomikos teorijos srityje bei viešojo ekonominio intereso gynimą. „P.Gylys kartais pateikia radikalių vertinimų, bet jie turi mokslinio pagrindo“, – pabrėžė vienas ekonomistas.
Pats buvęs socialdemokratų Vyriausybės užsienio reikalų ministras P.Gylys prisipažįsta, kad tik pastaraisiais metais iš Lietuvos žengia į tarptautinę mokslo areną, nes po daugiau nei dešimtmečio, praleisto politikoje, teko keletą metų reabilituotis kaip mokslininkui.
„Šis periodas iš manęs, kaip mokslininko, daug atėmė. Praradau pagreitį, nutrūko moksliniai ryšiai. Dabar, manau, esu atgavęs mokslinę formą, nes moksle – ilgos distancijos, šimto metrų bėgimo nėra. Kad atgaučiau formą, reikėjo septynerių aštuonerių metų“, – neslepia profesorius.
Per savo politinės karjeros laikotarpį daug praradęs kaip mokslininkas, jis tikina daug gavęs kaip žmogus. „Pamačiau pasaulio, susipažinau su daugybe pasaulio lyderių – tai žmogiškasis kapitalas, kuris nesimėto“, – neabejoja P.Gylys.
Pastaruosius keletą metų mokslininkas jau pradeda spausdinti savo straipsnius užsienio spaudoje, vykti į tarptautines konferencijas skaityti pranešimų. Iš viso iki šiol P.Gylys parašė apie 80 mokslinių straipsnių, kurių dauguma išspausdinti lietuviškuose žurnaluose, apie 150 mokslo populiarinimo straipsnių, davė apie porą tūkstančių interviu.

Euro zonos žlugimas prilygtų ne „Titanikui“, o Černobyliui

Lietuvos ekonomistų straipsnių, referuojamų tarptautinėse duomenų bazėse, beveik nėra – žymesnių ekonomistų parašytų veikalų čia rasi vos vieną kitą, nors kitų sričių mokslininkai tokius straipsnius skaičiuoja dešimtimis. P.Gylys nusivylęs, kad akademinėje visuomenėje vertinant mokslininkų laimėjimus neatsižvelgiama į ekonomistų mokslininkų pasisakymus viešojoje erdvėje, kurie svarbūs visuomenės švietimo požiūriu.
„Mūsų formaliuose vertinimuose publicistika visiškai neįskaitoma. Manau, tai didelis nesusipratimas. Fizikas sukuria įrenginį, o mes išeiname į viešumą ir supažindiname su savo pasiekimais bei sukeliame diskusiją – visuomenė šviečiasi, nedaro klaidų. Juk dabar žmonės nesiorientuoja tarp elementarių ekonominių dalykų“, – piktinasi P.Gylys, dažnai aštriais pasisakymais bandantis sukelti visuomenės diskusijas. Jis ne kartą viešojoje erdvėje kritikavo ir kvietė reaguoti didžiausią savo priešininką – Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI), Vyriausybę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Raimundą Kuodį ir kitus.
Vis dėlto viešų diskusijų Lietuvoje P.Gylys pasigenda – ypač apie tai, kaip mums derėtų elgtis euro zonos krizės akivaizdoje. „Lietuva nediskutuoja šiuo klausimu. Bandžiau organizuoti renginius šia tema, bet didesnio dėmesio jie nesulaukė. O dauguma ekonomistų mano, kad šitie metai bus sunkūs. Matyt, iš visų jėgų bus bandoma gelbėti eurą, nes tai pasaulinė problema – jei euro zonai blogai, tai ne tik Lietuvai, bet ir JAV, ir Kinijai blogai, nes pasaulinė rinka susitraukia. Leidinyje „The Economist“ radau palyginimą – euro zonos žlugimas būtų ne kaip „Titanikas“, o kaip Černobylis. „Titanikas“ nuskendo, ir viskas, o Černobylio pasekmes jaučiame daug metų“, – lygina P.Gylys.

Antiekonomikos teorijos pradininkas

Mokslinėje veikloje P.Gylys pastaraisiais metais labiausiai gilinasi į dvi kryptis. Pirmiausia jis save vadina antiekonomikos teorijos pradininku. „Antiekonomikos sąvoką aš konceptualizavau, apibrėžiau ir atskyriau nuo šešėlinės. Šešėlinė ekonomika atspindi nelegalią pusę, o antiekonomika – negatyviąją ekonomikos pusę, susijusią su ekonominėmis blogybėmis. Ekonominėje teorijoje tai nebuvo konceptualizuota“, – aiškina ekonomistas. Pavyzdžiui, jei valstybė priima blogą makroekonominį sprendimą, jis priklauso antiekonomikai, nes viešoji blogybė didina negatyvių reiškinių mastą, pavyzdžiui, išteklių švaistymo.
Apie tai 2008 m. išleidęs monografiją „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“, šią savo teoriją lietuvių ekonomistas pristatė ir užsienyje – Pekine, Londone, Vroclave, Sankt Peterburge, o neseniai gavo pasiūlymą iš dviejų užsienio žurnalų parašyti apie tai straipsnius. Šiuo metu savo knygą P.Gylys verčia į anglų kalbą.
Kita sritis, į kurią gilinasi profesorius ir kurią išdėstė savo monografijoje, – holistinis ekonomikos supratimas. Nors šitas terminas buvo žinomas ir anksčiau, mokslininkas bando susisteminti ir nuosekliai išdėstyti holistinę ekonomikos teoriją, kurios pagrindinė mintis – ekonomika nėra lygi rinkai.
„Mes esame visiški Laisvosios rinkos instituto, neoliberalų priešininkai ir sakome, kad ekonomika yra tiek privatus, tiek viešasis sektorius. Pagal tradicinę sampratą, švietimas laikomas našta, o pagal holistinę – turtą kuriančia ekonomikos dalimi. Jei manai, kad ekonomika ir rinka – tas pats, tenka tikrovę pritempti prie siauro ekonomikos supratimo, o dėl to laukia ne tik moksliniai, bet ir praktiniai praradimai, nes su įtarimu žiūrima į kultūrą, švietimą“, – aiškina P.Gylys.
Holistinio požiūrio laikosi ir Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas. Beje, P.Gylys šio garsaus ekonomisto pranešimo galėjo pasiklausyti pernai Pekine vykusiame Pasaulio ekonomistų kongrese. Jis – vienintelis lietuvis ekonomistas, dalyvavęs šiame renginyje ir vykęs ten kaip Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas. Šį kongresą P.Gylys vadina vienu įdomiausių įvykių per savo mokslininko karjerą, nes į renginį suvažiavo visas ekonomistų profesijos žiedas.
Kitas itin atmintin įsirėžęs epizodas iš jo, kaip mokslininko, gyvenimo – studijos Norvegijoje 1982–1983 m., kurios akademiniu požiūriu buvo tarsi kito pasaulio atradimas. „Mokslai Norvegijoje – didelis įvykis mano biografijoje: buvo laiko paklajoti, paieškoti. Po mokslų Norvegijoje parsivežiau porą lagaminų Vakarų autorių knygų ir straipsnių kopijų. Kaip šiandien prisimenu – kai parašiau disertaciją, užsitęsė jos gynimas, nes pagrindinė pastaba man buvo, kad suvažiavimo medžiagos per mažai, o buržuazinių ekonomistų – per daug“, – šypteli P.Gylys, beje, 1990 m. buvęs ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi.

Pomėgis sutapo su darbu

Kalbėdamiesi su geriausiu Lietuvos ekonomistu paliečiame ir apklausos metu kilusią problemą: kodėl net patys ekonomistai pripažįsta, kad nusipelniusių mokslininkų tarp jų labai nedaug, o ši mokslo sritis Lietuvoje stagnuoja? P.Gylys į šį klausimą turi ne vieną atsakymą. Pirma, esame nedidelė šalis, todėl ir talentų turime mažiau. Antra, 20 metų tie, kurie nemąstė pagal laisvos rinkos principus, buvo ignoruojami. Trečia, lietuvių mokslininkai nepragyvena iš pagrindinio darbo, tad dažnai sukasi keliose darbovietėse ir laiko mokslinei veiklai lieka mažai. „Tai reiškia, kad neturime laiko paklaidžioti, paieškoti – bėgame trumpomis distancijomis. Patys drąsiausi, aukojantys šeštadienius sekmadienius, sugeba išlikti aktyvūs“, – tvirtina P.Gylys.
Tarp tokių – ir jis pats, nors paaukoti savaitgaliai jo visai neliūdina – priešingai, savo profesiją jis vadina pomėgiu. Todėl vakare uždaręs auditorijos duris ir grįžęs namo profesorius pažiūri televiziją, o tada jungia kompiuterį ir tikrina, ką įdomaus parašė „Financial Times“.
„Tai, ką darau, man įdomu ir tam skiriu savo laiką. Jaunystėje esu sportavęs, o kadangi esu vargonininko vaikas, pagrodavau – namie turiu ir vargonėlius, bet dabar retai groju“, – apie visą ekonomikai paaukotą laisvalaikį pasakoja P.Gylys, dviejų anūkų – keturiolikmečio Luko ir trejų metukų dar neturinčio Rapolo senelis. Jo žmona Nijolė per keliasdešimt metų jau priprato prie tokių vyro įpročių, nors sutuoktinis pripažįsta, kad šeimai nelengva.
P.Gylys su žmona užaugino du sūnus – vienas dirba saugos tarnyboje, o kitas yra smulkųjį verslą turintis aukštalipys, renčiantis konstrukcijas sunkiai pasiekiamose vietose. Nors po krizės sūnaus verslui ne itin lengvai klojasi, tėvas stengiasi sūnui nevadovauti ir savo patarimų nepiršti. Ekonomistas mano, kad kiekvienas turi rasti savo kelią.

Geriausiai Vakaruose žinomo lietuvių gastroenterologo prof. Limo Kupčinsko didžiausias siekis – kad gydymas Lietuvoje būtų toks pat pažangus, kaip ir Londone ar Stokholme.

58-erių metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos bei Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas – labiau praktikas nei teorinės medicinos atstovas. Tad gal ir nieko keista, kad profesorius, nepaisydamas savo mokslinių laimėjimų, geriausiai jaučiasi būdamas tiesiog gydytoju – savo klinikoje priimdamas ir konsultuodamas pacientus, kurie pas žymųjį gastroenterologą, spaudžiami pačių sudėtingiausių virškinimo ir kepenų ligų, suvažiuoja iš visos Lietuvos.
„Tai mano tikrasis pašaukimas, – prisipažįsta L.Kupčinskas. – Pirmiausia turi būti geras praktikas, o tada, bendradarbiaudamas su fundamentaliųjų mokslų atstovais, gali pasiekti didelių laimėjimų.“
Tai profesoriui ir pavyko padaryti: L.Kupčinskas subūrė puikią komandą, padedančią įgyvendinti kartais, regis, neįmanomas jo mokslines idėjas. Įdomu, kad didžiausi L.Kupčinsko pagalbininkai ir daugelio darbų bendraautoriai – buvę jo studentai ir doktorantai. Kai kurie šiandien jau irgi profesoriai, pavyzdžiui, Gediminas Kiudelis ir Laimas Jonaitis. Kiti – kol kas docentai.
Tikruoju savo pašaukimu L.Kupčinskas vadina gydytojo praktiką, tačiau didžiausi jo laimėjimai ir nuopelnai – kaip mokslininko. Pernai jis pelnė 2010 m. Lietuvos mokslo premiją ir buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Na, o Lietuvos sveikatos mokslų universitetas profesorių vėl paskelbė geriausiu metų mokslininku.
Tai, kad „Veido“ žurnalistų apklausti medicinos autoritetai iškiliausiu pastarojo dešimtmečio medicinos srities mokslininku išrinko L.Kupčinską, taip pat neturėtų stebinti, tuo labiau kad jo laimėjimai – iš tiesų neeiliniai ir garsinantys Lietuvą visame pasaulyje.

Padėjo suvaldyti opaligę

L.Kupčinskas šiandien yra geriausiai Vakaruose žinomas Baltijos šalių gastroenterologas: jis kviečiamas dėstyti kaip lektorius užsienio mokyklose, dalyvauja tarptautiniuose moksliniuose projektuose, o jo straipsnius spausdina prestižiniai užsienio mokslo žurnalai, tokie kaip „Nature Genetics“ (šio žurnalo pastarųjų metų citavimo indeksas ISI „Web of Science“ duomenų bazėje buvo vienas aukščiausių – 30,4) ar „Gastroenterology“. Profesoriaus mokslinių darbų sąraše yra per 130 mokslinių straipsnių, iš jų daugiau nei pusė šimto – ISI „Web of Science“ duomenų bazės žurnaluose (šie straipsniai buvo cituojami jau daugiau nei 700 kartų).
Pavyzdžiui, 2010 m. žurnalas „Nature Genetics“ išspausdino L.Kupčinsko ir Gastroenterologijos klinikos doktorantės Jurgitos Šventoraitytės kartu su vokiečių, anglų, norvegų ir belgų mokslininkais parengtą straipsnį, kuriame pateikti duomenys apie du naujus mokslo literatūroje iki šiol neaprašytus žmogaus genomo pokyčius, susijusius su opinio kolito atsiradimu ir galinčius padėti sukurti naujus vaistus šiai ligai gydyti. Atlikdami tyrimą L.Kupčinskas, J.Šventoraitytė ir kiti klinikos darbuotojai tyrė per 450 opiniu kolitu sergančių žmonių bei dar 1200 sveikųjų iš visos Lietuvos.
„Mokslinių atradimų, kuriuos galima būtų teikti Nobelio premijai, tokioje mažoje ir neturtingoje šalyje, kaip Lietuva, tikėtis sunku. Bet kartais ir mūsų mokslininkų darbai sulaukia didelio tarptautinio susidomėjimo“, – teigia L.Kupčinskas.
Vienas tokių pavyzdžių – profesoriaus doktorantės Jūratės Kondrackienės disertacijos pagrindu atlikta pirma pasaulyje didelės apimties palyginamoji studija, kuria buvo įrodytas vaisto (ursodezoksicholinės rūgšties), vartoto visai kitiems tikslams, efektyvumas gydant retą kepenų patologiją – nėščiųjų niežulį, gimdymo metu galintį sukelti rimtų vaisiaus komplikacijų arba net jo žūtį. Atliekant tyrimą ištirtos 84 reta liga sergančios nėščiosios, o gauti duomenys paskelbti „Gastroenterology“ žurnale. Dabar šis vaistas nėščiųjų niežuliui gydyti vartojamas visame pasaulyje.
Dar vienas L.Kupčinsko pripažinimo įrodymas – profesorius vienintelis iš lietuvių mokslininkų jau triskart buvo kviestas parengti kas penkeri metai atnaujinamas europines H. pylori bakterijos sukeltų ligų diagnostikos ir gydymo rekomendacijas (pastarąjį kartą pusšimtis kviestinių mokslininkų iš viso pasaulio rinkosi 2010 m. Florencijoje). Šiomis rekomendacijomis vėliau vadovaujasi visos Europos gydytojai. Taip pat L.Kupčinskas dalyvavo rengiant Europos opinio kolito ir Krono ligos diagnostikos ir gydymo rekomendacijas.
H. pylori bakteriją prieš kelis dešimtmečius atradę mokslininkai Barry Marshallas ir Robinas Warrenas buvo apdovanoti Nobelio premija. Vis dėlto, kaip sako Gastroenterologijos klinikos vadovas, ilgą laiką dar buvo neaišku, kad ši bakterija puikiai išgyvena skrandžio rūgštyje ir yra opaligės bei įvairių skrandžio ligų sukėlėja ir svarbus skrandžio vėžio rizikos veiksnys.
„Mes tyrėme šią bakteriją, nustatėme jos genetines savybes, jautrumą antibiotikams ir parengėme opaligės gydymo rekomendacijas Lietuvai. Šiuo pagrindu šalyje pradėtas valstybės kompensuojamas opaligės gydymas, ir ligos atvejų gerokai sumažėjo. Iki tol opaligė gydyta visaip: anksčiau būdavo taikoma net miego terapija ir hipnozė, bet dažniausiai būdavo skiriami rūgšties sekreciją slopinantys vaistai. Mums teko įrodyti, kad ekonomiškai daug naudingiau šią bakteriją išnaikinti, nei taikyti kitokį gydymą“, – pasakoja L.Kupčinskas.

Tarp klinikos, muzikos ir baidarių

Be to, profesoriaus vadovaujama klinika pirmoji Baltijos šalyse įdiegė retos Vilsono ligos genetinę diagnostiką ir pirmoji Lietuvoje – hemochromatozės diagnostikos metodą.
Abi šios paveldimos ligos sukelia kepenų cirozę. „Ir diagnozuoti šias ligas būdavo sunku, nors laiku jas apčiuopus galima užbėgti už akių kepenų cirozei, taigi – ir kepenų transplantacijai. Dabar pas mus lankosi sergantieji Vilsono liga bei hemochromatoze iš visos Lietuvos, tuolab kad juos reikia periodiškai stebėti“, – pasakoja pašnekovas.
Profesorius pridūrė turįs ir vieną pacientą rekordininką – pusamžiam vyrui, sergančiam hemochromatoze, per visą gydymo laikotarpį jau apie 130 kartų buvo nuleidžiama po maždaug pusę litro kraujo. Gydant šį geležies apykaitos sutrikimą būtina periodiškai nuleisti kraujo.
„Beje, mūsų tyrinėjimai parodė, kad hemochromatozės geno mutaciją dažniau turi Lietuvos pajūrio gyventojai. Straipsnį apie tai išspausdino vienas solidus Europos mokslo žurnalas. Manau, tai gali būti vikingų palikimas. Taigi iš šių ligų galima spręsti net apie senovės žmonių migraciją“, – tvirtina mokslininkas.
Apie mokslą ir tyrimus su profesoriumi galima kalbėtis ištisas valandas. Regis, jiems visiems aptarti neužtektų nė kelių dienų. Vis dėlto pamėginome sužinoti, koks L.Kupčinskas būna užvėręs savo klinikos bei universiteto duris – ką mėgsta veikti laisvalaikiu, kaip atsipalaiduoja po įtempto darbo valandų. Pasirodo, profesorius yra didelis klasikinės muzikos gerbėjas – pasiklausyti gero koncerto jam didžiausias malonumas. Vasarą mėgsta žygius baidarėmis. Na, o kitiems pomėgiams, deja, nebelieka laiko.
O ar profesoriaus niekada neviliojo politika? Juk jo brolis Rytas Kupčinskas – Seimo narys, o sūnėnas Andrius Kupčinskas – Kauno meras. „Ne, niekada, – šypteli. – Kadaise viliojo matematika, nes būdamas moksleivis tapau matematikos olimpiados nugalėtoju. O politika… Manau, gydytojų darbas yra ne mažiau svarbus.“
Profesorius priduria kol kas turįs užtektinai darbo ir savo klinikoje. Didžiausias jo siekis – kad čia, Lietuvoje, pacientai gautų visą pažangiausią ir moderniausią gydymą, kaip ir bet kurioje Vakarų valstybėje.

Prof. L.Kupčinskas: svarbiausi biografijos faktai

Išsilavinimas, mokslo laipsniai
1970 m. baigė Kauno “Aušros” gimnaziją, 1976 m. – tuometį Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). 1988 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją, 2000 m. – habilituoto daktaro disertaciją, suteiktas profesoriaus mokslinis vardas. 2011 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu ir Lietuvos mokslo tarybos GFM komiteto nariu.
Karjera
Nuo Kauno medicinos instituto Hospitalinės terapijos katedros stažuotojo ir asistento iki Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovo. Pernai taip pat tapo naujai įkurto Virškinimo sistemos tyrimų instituto vadovu.
Mokslinių tyrimų sritys, publikacijos
Ligų, susijusių su H. pylori infekcija (gastrito, opaligės, skrandžio vėžio), epidemiologiniai, genetiniai ir klinikiniai tyrimai; uždegiminės žarnyno ligos (opinis kolitas ir Krono liga); retos kepenų ligos, lėtinės virusinės kepenų ligos. Mokslinių darbų sąraše – per 130 straipsnių.
Stažuotės, kita mokslinė bei visuomeninė veikla
1993–2002 m. stažavosi Bristolio, Lojolos, Vienos universitetuose, Londono karališkojo koledžo Kepenų ligų institute. Skaitė pranešimus keliasdešimtyje konferencijų, dėsto tarptautinėse mokyklose kaip kviestinis lektorius. Tarptautinių mokslo žurnalų „World Journal of Gastroenterology“, „Folia Gastroenterologica and Hepatologica“, „Journal of Global Infections“, „Gastroenterology Research“, „Gastroenterology & Hepatology“ redkolegijų narys. Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas, Europos gastroenterologų tarybos narys, Europos opinio kolito ir Krono ligos organizacijos koordinatorius Lietuvai, Europos mokslo fondo Medicinos komiteto narys.
Apdovanojimai
2008 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Pramonininkų konfederacijos apdovanojimo „Gyvybės medis“ už mokslinę veiklą laureatu. 2009 m. jam suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir Garbės ženklas. 2010 m. pelnė Lietuvos mokslo premiją (už mokslinių darbų ciklą „Virškinimo sistemos ligos: mikrofloros ir genetinių veiksnių reikšmė ligų etiopatogenezėje, nauji diagnostikos ir gydymo aspektai (1996–2009). 2011 m. LR prezidentės dekretu apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.