Biologijos mokslas šiandien toks platus, kad gyvybės tyrinėtojams į pagalbą pastaruoju metu tenka kviestis ne tik chemikus ir fizikus, bet ir informacinių technologijų kūrėjus.

Išrinkti aktyviausią ir daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį nuveikusį Lietuvos biologą nebuvo lengva, mat biologijos mokslas šiandien ypač greitai vystosi ir todėl labai intensyviai susipina su kitomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, chemija, fizika, matematika. Vis dėlto labiausiai nuo biologijos neatsiejama, ko gero, chemija – todėl šiais metais mokslininkai beveik vienbalsiai geriausiu biologijos srities specialistu išrinko biochemiką prof. habil. dr. Saulių Klimašauską, vadovaujantį Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų laboratorijai. Apie šį mokslininką daugiau papasakosime kituose puslapiuos.
Šių metų rinkimuose kolegos biologai itin įvertino biotechnologijos srities atstovus ir kaip ypač aktyvius išskyrė tris Biotechnologijos instituto mokslininkus.
Prof. Virginijus Šikšnys, vadovaujantis Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų laboratorijai, per pastarąjį dešimtmetį daug nuveikė aiškindamasis, kaip veikia bakterijų imuninės sistemos, tai yra kaip jų ląstelės apsisaugo nuo bakterijas puolančių virusų. Kartu su laboratorijos kolegomis V.Šikšnys nustatė trečdalio pasaulyje paskelbtų DNR molekules karpančių fermentų – restrikcijos endonukleazių veikimo mechanizmus. Šis mokslininkas taip pat yra minimas ir kaip vienas pirmųjų makromolekulių kristalografijos specialistų Lietuvoje.
Kadangi biologijos moksle vis didėja informacijos kiekiai, o kompiuteriai tapo pakankamai galingi, kad galėtų apdoroti šiuos duomenis, per pastarąjį dešimtmetį ypač sustiprėjo bioinformatikos sritis. Šio mokslo specialistas Česlovas Venclovas taip pat buvo tarp tikrai daug kolegų balsų surinkusių biologų. Jis kartu su Biotechnologijos institute dirbančiais kolegomis tobulina kompiuterinius metodus, skirtus baltymų sekų giminingumui nustatyti ir jiems palyginti, baltymų erdvinėms struktūroms modeliuoti ir šių struktūrų patikimumui vertinti. Be to, Č.Venclovas tyrinėja dar ir tolimus evoliucinius baltymų ryšius.
Svarbu paminėti, kad kolegos ne kartą išskyrė ir šio instituto direktorių prof. Kęstutį Sasnauską, užsiimantį taikomąja molekuline imunologija. Ši sritis bando genų inžinerijos būdais sukurti nepilnus, tai yra nekenksmingus virusus, kuriuos lengvai galima paversti vakcinomis.
Dar svarbu, kad šio instituto mokslininkus kolegos vertino ne tik už tarptautiniu mastu pripažįstamų mokslinių publikacijų skaičių, bet ir už tai, kad šie tyrėjai aktyviai plėtoja mokslo technologijų patentavimą, taip padėdami kurti modernius produktus Lietuvos biotechnologijų įmonėms.

Biochemija – stipriausia proveržio sritis
Tarp daugiausiai pasiekusių ir nusipelniusių mokslininkų taip pat patenka ir dr. Rolandas Meškys, Biochemijos instituto Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos laboratorijos vadovas. Šis mokslininkas aiškinasi, kaip bakterijos „valgo“ kai kuriuos teršalus, pavyzdžiui, piridino darinius. Šiandien, kai aplinkosauga tokia aktuali, R.Meškio kuriami nauji mikrobiologiniai būdai teršalams iš aplinkos šalinti atrodo ypač reikalingi ir svarbūs.
Beje, šis mokslininkas identifikavo ir apie dešimt naujų, mažai ištirtų fermentų, kurie pasirodė labai svarbūs farmacijai ir naujo tipo technologijoms – biokatalitiniam medžiagų perdirbimui. R.Meškio darbų svarbą patvirtina ir tai, kad jo atliekamiems naujų fermentų tyrimams užsakymus teikia visame pasaulyje žinomas farmacijos milžinas „Bayer“.
Ypatingo kolegų įvertinimo sulaukė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Biochemijos laboratorijos vadovė prof. Vilmantė Borutaitė – už kiekvienoje ląstelėje esančių mitochondrijų tyrimus. Mokslininkė tyrinėjo nuo mitochondrijų veiklos priklausančio ląstelių senėjimo bei žūties priežastis žmogui gyvybiškai svarbiuose širdies ir smegenų audiniuose, taip pat aiškinosi galimus mitochondrijų, ląstelės energiją generuojančių organėlių, funkcijų valdymo būdus.

Lietuvos mokslo premijos biologijos mokslų srityje
Metai    Kam skirta premija    Premijuota tyrinėjimų sritis
2006 m.    Rimantui S.Nivinskui, Lidijai Truncaitei, Aurelijai Zajančkauskaitei    T4 tipo bakteriofagų genų struktūros ir raiškos reguliavimo tyrimas (1975–2005 m.)
2007 m.    Rimantui Daugelavičiui, Elenai Bakienei    Mikroorganizmų apvalkalėliai: laidumo įvertinimo metodai ir įveikimo būdai (1994–2006 m.)
2007 m.    Adolfui Toleikiui, Vilmantei Borutaitei, Vidai Mildažienei    Mitochondrijų funkcijų valdymo ir jų atsako į stresą mechanizmai (1989–2006 m.)
2008 m.    Arūnui Krotkui, Klemensui Bertuliui, Ramūnui Adomavičiui, Vaidui Pačebutui, Andrejui Geižučiui    Darbų ciklas „Puslaidininkinių medžiagų ir darinių, skirtų terahercų diapazono optoelektronikos prietaisams, tyrimai (1997–2007 m.)“
2009 m.    Rimvydui Gabrilavičiui, Alfui Pliūrai, Juliui Danusevičiui, Virgilijui Baliuckui, Dariui Danusevičiui    Miško sėklinės bazės, selekcijos ir genetinių išteklių išsaugojimo sistemos sukūrimas tvariai ir intensyviai miškininkystei plėtoti Lietuvoje (1994–2008 m.)
2010 m.    Vytautui Ruzgui, Žilvinui Liatukui, Gvidonui Liutkevičiui     Darbų ciklas „Žieminių kviečių selekcijos modernizavimas ir konkurencingų, rinkos poreikius atitinkančių veislių kūrimas (1996–2009)“

Aktyviausi biologai 2001–2010 m.

Mokslininkas    Kiek kartų cituotas    Publikacijų skaičius
Kęstutis Sasnauskas    610    65
Virginijus Šikšnys    526    44
Gediminas Valkiūnas    496    51
Vilmantė Borutaitė    438    34
Česlovas Venclovas    348    23
Rolandas Meškys    315    31

Medicinos pažanga Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo stulbinama. Prie to daug prisidėjo ir medicinos srities mokslininkai.

Šiemet sukanka 25 metai, kai Lietuvoje pirmą kartą persodinta širdis, bet šios operacijos ištobulintos ir daugiausiai jų atlikta pastarąjį dešimtmetį. Organų transplantacija apskritai yra viena tų medicinos sričių, kuriose praėjusį dešimtmetį pritaikant mokslo žinias pasiekta bene didžiausia pažanga, – Lietuva lenkia ne tik kaimynines, bet ir kai kurias Rytų Europos šalis.
Lietuva pirmauja ir pagal dirbtinių širdžių panaudojimą: pacientui šalia savosios dirbti atsisakančios širdies imta implantuoti dirbtinę. Taip sunkūs ligoniai ištraukiami iš mirties gniaužtų ir jų gyvenimo trukmė vis ilgėja.
Tarp didžiųjų medicinos laimėjimų galima paminėti ir genetinius tyrimus, kuriuos atliekant pagerėjo įvairių ligų diagnostika bei prevencija, ir atradimus onkologijos srityje, leidžiančius vis geriau pažaboti užleistą vėžį (pavyzdžiui, gydymas kalifornio 252 neutronais), ir chirurgijos pokyčius – perėjimą prie itin sudėtingų operacijų per mažą pjūvį.
Daugelis šių ir kitų laimėjimų būtų neįmanomi be mokslininkų indėlio, nors medicina, ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, yra gana specifinė mokslo sritis: kaip pabrėžia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos fakulteto dekanas prof. Algimantas Tamelis, dauguma mūsų mokslininkų labiau pasižymėję mokslo laimėjimų įdiegimu praktikoje, o ne pačiais moksliniais tyrinėjimais.
Su tuo sutinka ir Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas prof. Vytautas Basys, primindamas, kad svarbiausius medicinos laimėjimus Lietuvoje lemia praktinis darbas. Todėl Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė teigia, kad Lietuvos medicinos mokslo srityje pastarąjį dešimtmetį buvo nemažai svarbių atradimų, bet vargu ar grandiozinių.
Vis dėlto kokie medicinos mokslininkai pastarąjį dešimtmetį buvo iškiliausi? Kad tai išsiaiškintume, ne tik vertinome jų mokslinį produktyvumą (publikacijas užsienio leidiniuose, dalyvavimą tarptautiniuose projektuose ir pan.), bet ir atlikome 30-ies autoritetingų šios srities mokslininkų apklausą, prašydami išskirti labiausiai nusipelniusius ir daugiausiai pasiekusius mokslininkus.
Daugiausiai balsų surinko šie keturi mokslininkai: LSMU prof. gastroenterologas Limas Kupčinskas – už Helicobacter pylori situacijos Lietuvoje tyrimus, gyventojų mikrofloros bei genetinius tyrimus, įdiegtus naujus ligų diagnostikos bei gydymo metodus; VU MF prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas – už lietuvių genomo tyrinėjimus; VU MF Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos vedėjas prof. habil. dr. Aleksandras Laucevičius – už laimėjimus kardiologijos srityje, lėmusius šių ligų gydymo pažangą; ir VU MF prof. antropologė J.Tutkuvienė – už sukurtą Lietuvos vaikų augimo vertinimo metodiką, pastaruoju metu naudojamą šalies pediatrų, antropologų, visuomenės sveikatos ir kitų specialistų, žmogaus veido amžinio kitimo bei evoliucinius tyrimus.

Iškiliausi pastarojo dešimtmečio mokslininkai medicinos srityje

1. Prof. habil. dr. L.Kupčinskas, Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos ir Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas
2. Prof. habil. dr. V.Kučinskas, VU MF Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas
3. Prof. habil. dr. A.Laucevičius, Santariškių klinikų gen. direktorius, VU MF Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos vadovas*
3. Prof. dr. J.Tutkuvienė, VU MF mokslo ir doktorantūros reikalų prodekanė, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja*

* Šie mokslininkai surinko vienodai balsų
Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta medicinos srities mokslininkų apklausa

Penki produktyviausi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai 2002–2011 m.*

1. Prof. habil. dr. V.Kučinskas, Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas
2–3. Prof. habil. dr. Z.A.Kučinskienė, fakulteto dekanė, Fiziologijos, biochemijos ir laboratorinės medicinos katedros vedėja
2–3. Prof. habil. dr. A.Laucevičius, Santariškių klinikų gen. direktorius, Širdies ir kraujagyslių klinikos vadovas
4. Prof. habil. dr. K.Strupas, Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos vadovas
5. Prof. dr. J.Tutkuvienė, mokslo ir doktorantūros reikalų prodekanė, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja

* Pagal ISI ir recenzuojamų periodinių leidinių publikacijas, parengtus vadovėlius ir mokymo priemones bei dalyvavimą tarptautiniuose mokslo projektuose

Šaltinis: Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Penki produktyviausi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai 2009–2011 m.*

1. Habil. dr. R.Bunevičius, Psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto direktorius
2. Prof. dr. V.Borutaitė, Neuromokslų instituto direktoriaus pavaduotoja, Biochemijos laboratorijos vedėja
3. Prof. habil. dr. L.Kupčinskas, Gastroenterologijos klinikos ir Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas
4. Prof. A.Baginskas, Neuromokslų instituto vyresn. mokslo darbuotojas
5. Prof. D.H.Pauža, Anatomijos instituto direktorius

* Pagal publikacijas užsienio leidiniuose, kurių svorio koeficientas didesnis už vienetą

Šaltinis: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Švietimas ir mokslas Lietuvoje yra ta sfera, kurioje be paliovos vykdomi visokeriopi ekspe­ri­mentai, reformos, kurių oficialų tikslą skambiai trimituoja fanfaros: pagerinti švietimo sistemą ir mokslą, perimti geriausią vakarietišką patirtį, padaryti juos konkurencingus ir t. t., tačiau tikrovėje tai primena tarybinį garvežį, kuris, nors garsiai švilpia ir pukši, tačiau kažkodėl terieda tik atgal.

Jei pertvarkyti šalies ūkį ir ekonomiką reikalingi specialistai, kurių darbas ir pasiekti rezultatai greitai apčiuopiami, dėl to ir yra ne taip daug norinčiųjų, kurie siektų vykdyti tas reformas (čia reikia septynis kartus pamatuoti ir tik kartą atkirpti), betgi valdančiuose sluoksniuose, ir ypač prie jų besibūriuojančiuose didžiagerklių miniose, susiklostė nuomonė, kad švietimą gali valdyti kiekvienas iš jų. Tai yra ta liga, kurią Lietuva tikrai paveldėjo iš tarybinių laikų. Kaip pastebėjo jų vyriausias ideologas: „pas mus ir kiekviena virėja galės valdyti valstybę“ – ką čia kalbėti apie švietimą ir kultūrą. Tiesa, nors oficialiai jiems galėjo vadovauti beždžionės, asilo, ožio ir lokio kvartetas, vis tiek dėl dvigubos moralės („už viską ačiū partijai ir tėvynei“) buvo sukurti aukšto lygio švietimo, mokslo ir kultūros kolektyvai. Kuriant naują valstybę reikėjo visų pirma ne griauti, o pasiimti kas geriausia, kas buvo sukurta, tačiau didžiausia būtinybė buvo atsikratyti tarybinės moralės – sovietizmo. Ar to buvo pasiekta? Kiekviena revoliucija parodė, kad kuriant naują visuomenę, lieka senos visuomenės rudimentai. Tarybiniais metais buvo madinga kalbėti apie kapitalizmo prigimtines ir naujos visuomenės vaikiškas ligas. Mums dabar yra būtinybė kalbėti apie socializmo „ligas“ ir visų pirma apie sovietizmą, kurio, kaip vaikiškos ligos, niekaip negali atsikratyti jauna lietuviška demokratija.

Jei mes kalbėsime apie švietimo ir mokslo reformas per 20 praėjusių metų, tai jos labai primena kvartetą, kurį pasakėčioje išmaniai pajuokė I. Krylovas, tik čia norisi ne juoktis, o verkti. Paklausykime, kai kurių nuostabių tokio kvarteto kūrinių…

Pirmoji dalis: Andante idiotiozo

Gaidų greit įsigijo, boselį, altą, du smuiku,

Aptiko jaukią po liepelėm vietą. Ir sėdo publikos žavėti.

Sukirto smičiais – net klaiku….

Neseniai į Lietuvos mokslų akademiją buvo išrinktas matematikas Konstantinas Pileckas. Man tai nebuvo staigmena. Jis tapo mano nelaimės draugu. Jis buvo pirmas, o aš, filologas, antras, kurie po nepriklausomybės apsigynė habil. daktaro disertacijas vakaruose – VFR. Įsigytas ten išsilavinimas nekėlė mūsų kolegoms jokių abejonių, nes visi gerai žino, kas yra vokiška kokybė. Nors gynimo procedūra ten buvo daug sudė­tin­gesnė ir ilgesnė, nors mūsų rezultatai gerokai viršijo oficialias Lietuvoje tai procedūrai nustatytas normas, nors rekomendaciją nostrifikuoti disertacijas davė Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas ir Lietuvių kalbos ins­tituto direktorius, to nebuvo pakankama nostrifikacijos komisijai. Mūsų specialybės atstovų ir žmonių, kurie mokėjo normaliai vokiškai, joje nebuvo, tačiau jie turėjo spręsti, ar atitinka habilitacija Vokietijoje habilitacijai Lietuvoje. Galima parašyti visą absurdo romaną, kaip K. Pileckas 2 metus, o aš 1 metus 5 mėnesius, užuot normaliai dirbę, žvaliai nusiteikę vis kulniuodavom pa­siklausyti visokių nuostabių nesąmonių iš naujai iškeptų raudonskruosčių valdininkėlių ir toli nuo tikrojo mokslo esančių biurokratų. Vokietijoje, kaip jau vėliau jos ambasada atsiuntė patvirtinimą, išduodamas vienas diplomas mokslo laipsniui ir mokslo vardui – nes tam yra dvi atskiros procedūros. „Tai ne habilituoto daktaro, o privatdocento diplomai“, – tvirtino mokslo valdymo „ekspertai ir žinovai“. Vienas iš sovietizmo unikalesnių reiškinių yra kvadratinis lizdinis mąstymas (užmauta ant galvos kartoninė dėžė su skylutėmis akims), kuris yra taip paplitęs Lietuvoje – kiekvienam žingsniui pas mus nuo sovietinių laikų reikia pristatyti vieną popieriuką. Vokietijoje gi kelių laipsnių vieno ordino kavalieriai turi tik vieną ordiną su papildomais ženklais, o ne kelis atskirus ordinus. Bet čia Lietuva. Kur aš galėjau ieškoti pagalbos – tikėjausi pas rektorių. „Aš Jums padėsiu“, – iš pradžių optimistiškai žadėjo VU rektorius R. Pavilionis. Po to jo optimizmas išgaravo: „Ten sėdi vieni idiotai. Kreipkitės į teismą!“ – buvo jo patarimas. Gerbiamieji mokesčių mokėtojai, Jūs galite paskaičiuoti, kiek kainavo tokiam kalnui pagimdyti pelę? Galu gale K. Pilecko žmonos darbdavė, advokatė, nuėjo į tą įstaigą ir prigrasino teismu, o aš laimėjau per apeliaciją – nes tik tada tarti žodį galėjo mano kolegos. Daug tada man padėjo tuometinis VGTU rektorius Edmundas Zavadskas ir kiti Mokslo Tarybos nariai. Netrukus habil. daktaro disertaciją VU apsigynė rektoriaus žmona – Aušrinė Pavi­lionienė, tačiau jos tematika nepatiko mokslo prižiūrėtojams. Skirtingai nuo mūsų, A. Pavilionienė tikrai parodė nekvadratinį lizdinį mąstymą – du metus ji nuo Einošiaus pas Keipošių, žinoma, nevaikščiojo. Jinai tik vieną kartą nuėjo pas švietimo ir kultūros ministrą ir informavo apie „mokslavyrių ešalono“ sprendimą, priminė jam, kad jis, kaip ministras, turi teisę jo nepaisyti ir pagrasino teismu, jei jis nepasinaudos tokia teise. Žodis teismas ir čia greitai išsprendė keblią mokslinę problemą (užsimovusieji kartondėžę visada krūpteli nuo žodžio teismas…). Kada vyko šis absurdo teatras, disertaciją Vokietijoje parašė filosofas ir sociologas, dabartinis VU Filosofijos fakulteto prodekanas Zenonas Norkus, už nuopelnus neseniai gavęs Lietuvos mokslo akademijos premiją. Ir nors gynimas Vokietijoje jam liko grynas formalumas, jis, sužinojęs apie mūsų kančių kelią, filosofiškai nusprendė apsiginti disertaciją Lietuvoje. Taip iš jo buvo atimta teisė būti klasikinės filosofijos tėvynės tikruoju filosofijos habilituotu daktaru. Tai buvo užkirstas kelias ginti disertacijas Vakaruose, tačiau buvo leidžiama ginti disertacijas Tadžikijoje, Uzbekijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tik niekas to nenorėjo. Deja, bet po TSRS subyrėjimo sovietizmas dar geriau suklestėjo jos buvusiose teritorijose. Galvojate, dabar kas nors pasikeitė? Ne, po 15 metų girdžiu vėl tą patį. Vienas mūsų doktorantas buvo paimtas mokytis į gerą Japonijos universitetą. Jo sritis yra šiuolaikinių elektroninių technologijų panaudojimas gydant onkologines ligas. Disertacija eina į pabaigą. Sužinojęs visus kančių kelius apie mūsų nostrifikaciją – ruošiasi ją ginti Lietuvoje. „O, Dieve! Jei Tu dar negirdi, o Japonijos imperatorius rūpinasi tik savo piliečiais… Gal Konstitucijos Garantas jam padės apsiginti disertaciją šalyje, kuri elektronikos srityje pirmauja pasaulyje?“

Antroji dalis: Moderato absurdiozo et chamiozo

„Stok, stok! Brolyčiai! – suklykė Beždžionė, –

tai nereikėjo nė pradėti, jei neišmanot, kaip sėdėti.

…………………………………………………………….

Dabar kai kirsime, draugai, Tai šoks kalneliai ir miškai!..“

Tarybiniais metais mėgdavo politines rungtynes – vienos kompanijos pavadinimas skambėjo taip: „Laikykis karve iš Ajovos!“ (t. y. „Tarybinė karvė tave tuoj aplenks!“). Nejučia prisimeni Karlo Kolodžio „Pinokį“: „Ir kai normalūs žmonės ėjo miegoti, vienoje šalyje (visiem žinoma kokioje) buvo saulėtekis.“ Lietuva nužengė dar toliau. Kai normalūs žmonės galėjo džiaugtis saule, joje jau reikėjo eiti miegoti. Lietuvoje dėl tada valdančios partijos strateginio mąstymo buvo įvestas Vakarų Europos laikas. Prisimenu, kad 1998 m. pačioje pabaigoje (tai buvo po konferencijos) VFR ir Olandijos pasienyje ėjau pasivaikščioti – pusę septynių dar švietė saulė. Kitą dieną pusę keturių Vilniaus oro uoste jau buvo tamsuma. Atrodo, kad visos švietimo ir mokslo reformos savo pasiektais rezultatais primena tą tamsaus laiko reformą.

Tais laikais, nežinia kokių ožių ir asilų sprendimu, buvo nustatyta ypatinga tvarka: dalyvauti gynimuose be išimties galėjo tik tie profesoriai, kurie per paskutinius penkerius metus išspausdino du straipsnius užsienyje. Kaip žinoma, svarbūs mokslo pasiekimai nuo laiko nepriklausomi, ir neretai Nobelio premijos laureatai gauna savo premijas už prieš trisdešimt metų padarytus atradimus. Be to, yra tokių mokslo šakų, pvz., lituanistika, kurių tyrimus publikuoti užsienyje nėra jokios prasmės – atvirkščiai, tuos darbus turi skaityti ir skaito užsienio mokslininkai lietuvių mokslinėje periodikoje, tačiau kvadratinis lizdinis mąstymas vėl ėmė viršų. Daktaro disertaciją iš lietuvių gramatikos istorijos tada turėjo ginti Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Gynimo komisijoje turėjo dalyvauti prof. Aldona Paulauskienė, tos srities ekspertė ir monografijos autorė. Kadangi jinai minėtų publikacijų neturėjo, komisijoje teko dalyvauti man, nes buvau publikavęs vieną straipsnį apie Mocartą Zalcburge, antrą apie slavistikos istoriją Paryžiuje ir dar vieną straipsnį Vokietijoje. Taip buvo pažeminta daug filologų, taip pat ir aš pats. Prisimenu, užėjau į Lietuvių filologijos katedrą, o A. Paulauskienė sako: „Eina Olegas – didysis lituanistas!“ Ką aš galėjau tada pasakyti tai neeilinei mokslininkei ir žmogui, kurį, kaip ir visi, gerbiu: „Aldona, tai yra kaip tarybiniame anekdote. Vienas korespondentas iš Amerikos klausia tarybinio darbininko: „Parduotuvėse nėra sviesto, mėsos, nėra pieno, o jūs tylite ir nieko nesakote. Jei lieps pasikarti – jūs ir tada tylėsite?“ Tas atsakęs: „Ne, netylėsime!“ – „Ir kas? Ką darysit?“ – „O su savo virvėmis reiks ateiti, ar valdiškas duos?“ Tuoj atsirado ir virvės: buvo sukurta savianalizė – ir kaip niekad stipriai „pakvipo“ tarybiniais laikais. Būdamas akademinėje aspirantūroje Maskvoje keturias vasaras mokiausi lietuvių kalbos Suvalkijoje. Vietinio kolūkio pirmininkas Kęstutis Štreimikis, piktai minėdamas kažkokią negerą motiną (job…), skundėsi man: „Atvažiuoja iš ten (rodydamas pirštu į viršų) ir pradeda mokinti – ką ir kada sėti, kada nuimti derlių, nes jie visi baigė partinę mokyklą, o aš – Žemės ūkio akademiją…“ Taip ir aš vis tai prisimindavau, kai atvažiuodavo iš ministerijos struktūrų ir kitų universitetų atstovai susirūpinusiais veidais ir inspektuodavo darbą. Visų pirma reikėjo nedirbti, o pusę semestro tik rašyti kalnus popierių. Kaip nepaminėjus vieno įdomaus savianalizės klausimo: „Kokių trūkumų Jūs turite? Kaip Jūs numatote juos pašalinti?“ Prisimenu, viena mano vyresnioji kolegė iš karto teisingai pastebėjo: „Tai yra pramoninis špionažas.“ Galite įsivaizduoti, kad atvažiuoja panaši komisija iš Oksfordo universiteto į Kembridžo universitetą su tokiu klausimu? Atsakymas turbūt galėjo būti vienas: „O gal Jums duoti namo raktą, kur yra pinigai?“ Tačiau Lietuvoje be jokių pasipriešinimų tuos raktus nuolankiai atiduodavo. Tie, kurie dalyvavo tokiose komisijose, galėjo po to viską nukopijuoti ir panaudoti savo savianalizei. O tai buvo jau savinauda. Graži pradžia absurdo, biurokratijos bakchanalijų ir tarpusavio sąskaitų „suvedinėjimo“. Kaip taikliai pastebėjo vienos katedros vedėjas: „Ir bus mūsų kerštas greitas ir saldus.“ Aš nekaip negalėjau suprasti: jei Vilniaus universitete yra tokių mokslinių padalinių, kurių kituose universitetuose Lietuvoje nėra, kaip buvo galima juos tikrinti? Pvz., biochemikas dirbo vienam Heidelbergo institute, kuriame per dvylika metų buvo gautos dvi Nobelio premijos. Lietuvos mokslų akademijoje mačiau, kaip prieš paskaitą tos premijos laureatas Ž. Alferovas paspaudė ranką vienam mūsų fizikui. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Tačiau mūsų biurokratams tik duok – ir jie bet ką tikrins. Kam tai buvo reikalinga? Atsakymas paprastas – už tai mokėjo pinigus ir visai smagu. Dauguma VU mokslininkų su darbo reikalais nuolat lankosi geriausiuose pasaulio universitetuose, tokiu būdu atlikdami tikrąją ir nemokamą savianalizę, kurios rezultatai ne makulatūros kalnai, o savo akademinės veiklos atnaujinimas, naujų idėjų realizavimas ir pan. Prisimenu, kaip tarybiniais laikais vieną kapitoną – chamą – pasiėmė adjutantu į Generalinį štabą. Po to jis gyrėsi: „O mes ten ir žilaplaukius generolus tampom už čiuprynos…“ Duokite jiems laisvės, tai jie ir Valdą Adamkų tampys už čiuprynos. Jie ir savo motiną mokins, kaip jai tapti nėščia. Ar Lietuvai reikalingi tokie tarybiniai kiauliasnukiai kapitonai švietimo sistemoje?

Trečioji dalis: Allegro debiliozo et academia

„Palaukit, aš radau sekretą, – čia rėkti Asilas pradėjo, –

Tada tik muzika darniai skambės, jei sėsim iš eilės.“

Paklausė Asilo, susėdo eilute,

O muzika vis tiek – kaip neteptam rate.

Dabar kad ims visi jie rietis

Ir derėtis,

Kaip sėsti ir kurio klausyti vado.

Po minėtų reformų ir švietimo gerinimų vyko dar kita reforma ir kitas eilinis modernesnis gerinimas padarinių prieš tai įvykusios būtinos reformos. Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų Europos šalių profesoriaus pareigoms yra pagrindinė sąlyga: reikalaujama habilitacijos. Prisimenu, kai šis klausimas buvo svarstomas „viršuje“, buvęs VU rektorius J. Kubilius man pasakė: „Šį klausimą turbūt kelia ministerijos žmonės, kurie nori tapti profesoriais, tačiau neturi tam nei laiko, nei gabumų.“ Situacija, kaip Moljerio pjesėje „Miesčionis dvarininkijoje“. Mūsų biurokratams valdžia pasirodė per maža – duok dar ir gerą atitinkamą titulą. Taip ir norisi kartu su kitu literatūros personažu – profesoriumi Gorno­stajevu šūktelėti: „Leiskite! Leiskite Dunką į Europą!“, bet ir Lietuvoje ar mažai tokių Dunkų. Ir ką jūs galvojat – habilitacija Lietuvoje galų gale buvo iškilmingai panaikinta. Taip mes priartėjome prie Vakarų ir „gerokai“ pagerinome savo mokslą ir švietimą. Dabar jau nebereikia spausdinti ir dviejų straipsnių per penkerius metus užsienyje. Nebereikia humanitarams rašyti ir monografijų, kad taptų profesoriais. Dabar ir tie, kurie visiškai atitinka senus profesoriaus vardui gauti reikalavimus, ir tie, kurie visai neatitinka reikalavimų, taip pat kiekvienas ilgaausis asilas, gali tapti profesoriumi. Kuo dabar virto vardas „profesorius“ – landūnas? pataikūniškas išsiviepėlis? gudreiva? Visi lygūs tarp lygių, ir ne visai, jei to labai norisi, ypač po vakar… Žmogiška ir nenuostabu, tačiau biurokratijai yra per maža būti „šimtaprocentiniais intelektualais“ – t. y. profesoriais, užsigeidė būti, kaip toje pasakoje, Vandenų Valdovais, ir kad aukso žuvytė jiems dar tarnautų.

Biurokratai ir idiotai galėjo džiaugtis, nes ir Lietuvoje buvo paruoštas naujas „Vargas dėl proto“: t. y. „liberalus“ – „Studijų ir mokslo įstatymas“. Ir kiekvienas iš jų galėjo teigti: „Nudžiuginsiu aš jus, / Pasklidęs gandas, / Projektas jau yra licėjams, gimnazijoms, mokykloms, [čia reikia pridėti – universitetams!] Ten vien mokins pagal mus: viens du…“ Kas visa tai paruošė Lietuvai? – atsakymas vienas: „Ką ir besakysi: nors ir gyvuliai, bet vis dėlto carai.“ Progresas akivaizdus: Dunka net virptelėjo, vyresnieji prisimins, tokių dalykų nebuvo ir negalėjo būti netgi ir tarybiniais laikais. Akademinis mokslas ir švietimas buvo vis tiek laisvi – marksizmo-leninizmo teorija negalėjo sukurti atominės pramonės arba kosmonautikos. Todėl gero lygio universitetuose ir institutuose tada leisdavo rektoriumi išrinkti matematiką, fiziką, biologą, chemiką, kitą akademinio mokslo atstovą, bet kituose aukštųjų mokyklų įstaigose rektoriais buvo renkami kaip įprasta: marksizmo-leninizmo specialistai…

Tobulybei, kaip ir idiotizmui, ribų nėra. Mūsų politikams veiksmo laukas pasirodė mažas – jie nusprendė reformuoti aukštojo mokslo europinius pamatus – išvyti iš jos laisvės dvasią, be kurios jokio kūrybiškumo niekaip negali būti. Tuo jie nori jį priartinti prie tarybinių VUZ’ų, kuriems jau vadovavo valdančios partijos klapčiukai. Klasikiniuose universitetuose valdymo organas yra senatas, vykdomoji valdžia – rektoratas. Ir vienas, ir kitas yra renkamas. Naudoti dėstytojus ir studentus partinei veiklai draudžiama. Tarybiniais metais, kaip žinoma, nuolat vykdavo visokie susirinkimai, kuriuose mokydavo, kaip reikia dirbti, tačiau tie, kurie užsiimdavo partine arba visuomenine veikla, galėjo nei nedirbti, nei nesimokyti – pakako primityvaus politikavimo po marksizmo vėliava. 1968 m. svarbiausia Vakarų Europos studentų revoliucijos pasekmių buvo ta, kad universitetai atsikratė politizavimo ir politikų portretų. Studentai gavo teisę savarankiškai spręsti savo reikalus, jų atstovai pradėti rinkti į senatą. Labai abejotina, kad valdančioji koalicija galvotų, kad ji gyvuos dar šimtą metų, tačiau iš jos elgesio irgi sunkoka aiškiai ką nors suprasti. Pagal naują įstatymą rektorių faktiškai skirs švietimo ministras, valdantis organas taryba irgi skiriamas – pusę narių į ją atsiunčia ministras. Ar tokia tvarka nebuvo paskolinta iš draugo Lenino, kuris siuntė savo komisarus į kariuomenę ir laivyną pilietinio karo ir karinio komunizmo metais?! Rektorius tampa priklausomas nuo visų reikalingų žmonių – nuo ministro, nuo prorektorių (tarp jų būtinai atsiras vienas kitas balsingas pareigūnas, atsibastęs iš minėto kvarteto). Rektorius skirs dekanus (todėl ar negalės „patarti“, ką skirti prodekanais). Dekanas skirs toliau… ką reikia. Kiekviena valytoja ir kiemsargis bus skiriamas – turbūt pagal partinę priklausomybę. Labai blogai, kad pas mus ne monarchija – ten visi seni universitetai yra karališkieji ir globojami monarchų. Didžiosios Britanijos karalienės vyras yra ir Kembridžo uni­ver­siteto vadovas, princas Čarlzas – Velso universiteto ir t. t. Tokia sistema galėjo gerai veikti socializmo sąlygomis su vienu universitetu. Ilgametis ministras Henrikas Zabulis buvo ir geras ministras, ir geras profesorius, ir ne marksizmo-leninizmo, o klasikinės filologijos. Jis tiesė rankas mums, jauniems asistentams. Tapę profesoriais, mes su juo sveikinomės kaip su ministru. Virš 30 metų VU vadovavo matematikas, akad. J. Kubilius, ir tai buvo švietimo ir mokslo klestėjimo laikotarpis. Jis irgi ir su visais sveikinosi, spaudė rankas…

Artėja rinkimai. Pasikeis ministras, ir jei jis bus iš kitos koalicijos, tai užsives perpetum mobile: ministras gali panorėti pakeisti rektorių, rektorius – dekanus, tie… – ir taip iki valytojos ir kiemsargio bei valgyklos. Beveik kiekvienas naujas imperatorius nekentė savo tėvo arba brolio numylėtinių. Tuo labiau, kad kitas ministras tikrai bus ne tėvas ir ne brolis buvusiojo. Ką darys naujieji opozicionieriai iš vakarykštės valdančiosios – jie rėks, kad nauja valdžia dėl politinių priežasčių skriaudžia, persekioja ir atleidžia geriausius šalies mokslo darbuotojus. Prasidės skundai į Prezidentūrą, Seimą, Ministrų Tarybą, ir į teismus su reikalavimais atlyginti už patirtą moralinę ir materialinę dešimttūkstantinę žalą, plauks prašymai atstatyti į buvusias pareigas ir t. t. Kolektyvuose, kaip ir tarybiniais laikais, prasidės susirinkimai – kaip palaikyti vietinę senąją arba naująją valdžią, kaip įtraukti studentus į nestudentinę veiklą. Kombinatoriai, advokatai ir laikraštininkai galės tik džiaugsmingai trinti rankas – kiek papildomo pelno ir naudos. Akademinė laisvė ir dvasia Lietuvoje bus palaidota, protų nutekėjimas į užsienį tik padidės.

Kiek universitetų Lietuvoje? Tai reikia paskaičiuoti, tačiau kaip skaičiuoti? Keli iš jų atsirado iki 1940 m., visi kiti – tarybiniais metais. Tra­di­cijų ir ilgos istorijos jie neturi, tačiau tarybine, t. y. paklusnumo dvasia, jie persismelkę kaip reikiant. Jie visi parodė paklusnumą – jų statutai pakeisti ne laisvajai Europai, o naujo feodalizmo labui. Kai matai iš kitų universitetų žygiuojančius procesijoj su mantijomis, atrodo, kad ant jų galvų trūksta tik naktinių kepuraičių, kaip Francisko Gojos (jį vokiečių filme genialiai suvadino mūsų Donatas Banionis) oforte nusakyta „Proto miegas pažadina pabaisas“. Tai mes galime matyti dabar. Lieka tik vienas vienintelis Vilniaus universitetas, kuris nenori su virvėmis ant kaklų ir su rektoriumi, kaip nuogu karaliumi, iškilmingai žygiuoti vis nusilenkdamas švietimo ministrui ir ploti jo sukurtam kvartetui. Spaudoje, valstybės įstaigose pasigirdo pretenzingi šūksniai: „O kodėl Vilniaus universitetas nori būti ypatingas? Kodėl jis nepaiso valstybės…“ Tokia reakcija primena vieno tarybinio prokuroro žodžius, kuris buvo atkeltas iš provincijos, ir vietoj darbo prokuratūroje iš pradžių buvo įbruktas partinės organizacijos pirmininku į advokatų kolegiją. O tie ir tarybiniais metais turėjo tikrąją demokratiją ir už jį nebalsavo. Tam prokurorui liko tik pasakyti: „Ten tarybinės valdžios nepripažįsta“ ir pasitraukti. Panašiai sakoma ir mums. Vilniaus universitetas lieka vieninteliu tarptautiniu uni­ver­sitetu, kuris gina Europos akademinės laisves ir vertybes Lietuvoje. Vieną kartą jis jau buvo uždarytas, tačiau nenugalėtas. Ir mes girdime palaikomus žodžius iš mūsų kolegų, iš visų universitetų. Tuo ir ypatingas mūsų universitetas. Visur Europos šalyse yra savo nacionaliniai universitetai: Oksfordo, Kembridžo, Heidelbergo, Sorbonos… netgi Estijoje Tartu universitetas tapo nacionaliniu. Mūsų biurokratai tvirtino, kad visi 22 universitetai (iš jų 14 – valstybinių) turi būti lygūs. Tačiau, jei sumaišysime 22 spalvas, tai liks tik viena pilka spalva – tai galų gale ir bus mūsų Krylovo kvarteto mąstymo spalva, kuriam, kaip matome, toli nuo europinio mąstymo.

Vienas iš mano neseniai mirusiųjų Maskvoje mokytojų, prof. V. Žu­rav­levas, pasakojo istorinį faktą, kai 1956 m. Vengrijos darbininkų ir valstiečių (žinoma) „prašymu“ į šalį buvo įvesta tarybinė kariuomenė. Jinai gana greitai susidorojo su tais, kurie laikė ginklą ir pagal 1917 m. scenarijų užėmė viską, ką reikėjo tokiu atveju užimti… Liko tik vienas pastatų kompleksas – Budapešto universitetas. Prie įėjimo susidūrė dvi grupės: vieni iki dantų ginkluoti, kiti – beginkliai studentai, dėstytojai, profesoriai. Būtų pakakę vieno šūvio iš jų pusės, kad būtų tuojau numalšintas „ginkluotas pasipriešinimas“, bet jie neturėjo ir to. Todėl ginkluoti vyrai sustojo, neturėdami ryžto ir nežinodami, ką daryti toliau. Ačiū Dievui, kad tada atsirado iš jų vienas politinis šviesuolis, kuris rado išeitį: „Universiteto, kaip ir užsienio šalių ambasadų, negalima užimti. Jis turi eksteritorinį statusą.“ Jiems liko tik tvarkingai pasitraukti nebijant šūvio į nugarą. Taip dėl to sveiko proto karininko kariuomenė neišgarsėjo kaip barbarai, kuriem nėra jokių tarptautinių normų. Taip čia, taip ten galima girdėti apie studentų susirėmimus su policija demonstracijų metu, tačiau jie visada turi kur pasislėpti. Ir štai mes girdime, pvz., Graikijoje: „Dėl istorinių priežasčių policiją į universiteto teritoriją įeiti negalėjo.“

Skirtingai nuo jos, mūsų biurokratai nuo švietimo ir mokslo nori išgarsėti visame pasaulyje, kaip nepaisantieji ir tokių normų, kurių negalėjo pažeisti netgi ir tarybinė kariuomenė. Jei visi kiti Lietuvos universitetai laisvanoriškai atsisakė nuo akademinių laisvių ir ant savęs savanoriškai užkabino virves, kurias visada galima užtraukti, tai tik vienas Vilniaus univer­sitetas dar priešinosi – visi kaip vienas užstojo ginti akademinės laisvės. Visai kaip tą rudenį Vengrijoje. Nereikia pamiršti, kad su ja Vilniaus universitetą riša jo steigėjas – vengrų kilmės Didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras, taip pat, kad Budapešto universitetas buvo sukurtas 57 metais vėliau – 1635 m. Tad mes, kaip ir vengrai 1956 m., norime apginti bendras akademines laisves. Praleidęs šešis metus Vokietijoje ir sugrįžęs namo aš nekaip negalėjau patikėti, kad žmonės, kurie stovėjo prieš tarybinius tankus, taip lengvai pasidavė biurokratijos savivalei. Mūsų šūkiai ankščiau buvo – „Lietuva be nepriklausomybės – tai Lietuva be ateities!“ Dabar tikrai Lietuva bus be ateities, jei bus panaikinta akademinė laisvė.

N. Chruščiovas vengė mokyti mokslininkus, operos ir baleto artistus, nes suprato jų reikšmę valstybėje ir užsienyje, tačiau, kaip žinoma, mielai mokė, kaip melžti karves ir ką piešti dailininkams. Mūsų biurokratai tarybinę patirtį netgi peržengė. Šiaurės Korėjoje buvo neįmanoma nusipirkti televizorių, dviračių, skalbimo mašinų, tačiau visą tai galėjo gauti nemokamai kaip didžiojo vado Kimer Seno dovaną už gerą darbą ir discipliną. Panašiu principu, kaip ir didysis vadas Kimer Senas, mūsų švietimo ir mokslo biurokratai sugalvojo dalinti studijų krepšelius. Kaip papasakojo su menu susijęs docentas, vienoje eilėje krepšelį gauti atsirado balerina, vadybininkas, architektas. Tarybiniais metais balerinų stažas pensijai prasidėdavo jau nuo baleto mokyklos, o virš trisdešimties metų jos galėjo eiti ir į pensiją. Prisimenu, kaip kartą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje mūsų garsus šokėjas Petras Skirmantas Zalcburgo Landtago vadovams rodė savo, nors ir nepilnamečius, tačiau jau gana subrendusius profesionalius šokėjus. O ką galima bus rodyti po tokios reformos aukšto lygio svečiams? – gal kaip šoka krepšelių normas nustatančios įmitusios ministerijos tetulės su kokia nors viceministre – naująja Terpsichore? Ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius ir prorektorius Juozas Antanavičius man neseniai pasakojo, kad jie norėjo priimti mokytis vieną akordeonistą, tarptautinio konkurso laureatą, tačiau neturėjo teisės jam už tai pridėti balų gaunant krepšelį. Jis tada nuėjo mokytis į Riomerio universitetą, kuriame tokią teisę turėjo, ir jis gavo krepšelį! O kas, koks Kimer Senas tokią tvarką nustatė Lietuvoje? Prašom pasakykite!

Prieš kelerius metus Seime jau buvo kalbama, kad į universitetus veržiasi stambus kapitalas. Prisiminsime iš istorijos – kiek buvo daug padariusių ir palikusių savo gerą vardą žymių turtingų žmonių – mecenatų: Sava Mamontovas. Povilas Tretjakovas, Mykolas Žilinskas… Tokie žmonės turėjo ne tik stambius kapitalus, bet ir didžią sielą. Dėl pavydo ir intrigų Sava Mamontovas prarado netgi visą savo turtą, tačiau ne gerą vardą – rusų pasaulinės reikšmės muzikinė kultūra ir dailės istorija neįmanoma be jo. Tokie žmonės visada buvo reikalingi švietimui ir mokslui, pvz., Vokietijoje koncernas „Mercedes“ remia Heidelbergo universitetą. Tai įprastinė Vakarų šalių stambių pramonininkų praktika. Jie remia ne visus, o tik geriausius univer­si­tetus. Jei tokių universitetų tarybose sėdi jų atstovai, jiems tai yra didelė garbė. Jie galvoja, ką pastatyti arba ką gero padaryti universitetui, kad tai atsimintų. JAV privačių universitetų tarybose sėdi žmonės, kurie asmeniškai finansuoja tokius universitetus ir atitinkamai prižiūri, kaip jų lėšos yra naudojamos. Kaip tokie žmonės reikalingi Lietuvos švietimui ir mokslui! Kaip jų trūksta. Bėda tik, kad į mūsų universitetus veržiasi vis labiau stambaus kapitalo atstovai su godžių krautuvininkų psichologija. Ir tada prasideda – jų galvoje: ką pri(ch)vatizuoti, perparduoti… Tai nenauja. Prisiminsime Č. Čaploino „Aukso karštligę“. Kai nauji milijonieriai atplaukė į Kaliforniją su brangiais cigarais dantyse. Vienas iš naujųjų milijonierių mašinaliai išspjovė cigarą, pakėlė ir įsikišo į burną rastą nuorūką, kurią numetė praeinantis bedarbis. Subtitrai paaiškina – „pripratimo jėga“. Kiek tokių pas mus – kuriuos veikia pripratimo jėga?!

Dabar ir tampa aiški visų švietimo reformų esmė. Kažkodėl visas reformas bando pradėti nuo Kauno humanitarinio fakulteto, tiksliau nuo to, kaip pasisavinti Hanzos pirklių pastatus senamiestyje, kurie daug vertingesni negu buvę politinio švietimo namai, kuriuose dabar veikia Vytauto Didžiojo universitetas, nes ankstesni iki karo sukurto Vytauto Didžiojo universiteto pastatai priklauso KTU. „Špygą jums, o ne fakultetą“, – galėjo atsakyti į visus pasikėsinimus į VU turtą buvęs rektorius R. Pavilionis. Tačiau netikėtai išėjęs į politiką jis sugalvojo irgi savo visatos masto švietimo reformą. Savo Napoleono planams jis jau buvę pasiruošęs, nors ne kaip pėstininką, o bokštą, paaukoti ir fakultetą, kurį jis kaip niekas kitas prieš tai taip gynė. Dėl politinės veiklos jis nepastebėjo, kad jis negalėjo spręsti universiteto reikalų kaip viduramžių feodalas. Buvo ir kitų mėginimų – fakultete jau prie to priprato. Kova vyksta naudojant kvadratinį lizdinį mąstymą: „O kodėl VU turi fakultetą Kaune, kai yra dar du universitetai?“ Baimė konkurencijos, apie kurią taip plačiai kalbama? Heidelberge yra netgi penki medicinos fakultetai, vienas iš jų – Manheime, daug didesniame mieste, kuriame yra taip pat, nors ne toks senas ir žymus, bet gana stiprus universitetas su vienu medicinos fakultetu. VFR niekam negali ateiti mintis prijungti vieną Heidelbergo medicinos fakultetą prie Manheimo universiteto, nes universiteto turtu, kaip ir kito svetimo turtu VFR, niekas neduos manipuliuoti, tokie dalykai kvepia korupcija. Niekas negali be pasekmių atimti vieno valstybės savininko turto ir po to atiduoti kitam. Tačiau Lietuvoje vėl rengiamas naujas „kryžiaus žygis už švietimą“ ir bręsta naujų feodaliukų napoleoniški planai. Viena mūsų fakulteto valytoja taikliai pastebėjo: „Vienas Kubilius mums davė [t. y. sukūrė fakultetą], o kitas Kubilius nori atimti.“ Tačiau kur čia logiką, jei atiduodi vienam universitetui, kai po to jį jungti su kitu? Tačiau prieš tai iš KTU atiduoti VDU kelis fakultetus, kad po to vėl viską sujungti? Ar tada ne taps „atnaujintas ir reformuotas“ KTU eiliniu milžinišku politechnikumu, daug žemesnio lygio negu tarybinis KPI? Tai jau ne kvadratinis lizdinis mąstymas, o jo kita pusė – „teisėtas“ sukčiavimas, kuris turi negerą kvapą. Įspūdis toks, kad ministras paskyrė du paklusnius rektorius ir galvoja, kad jau laikas pradėti perdalinti ir turtą? Ir jie skuba. Vienam universitete 15 val. paskyrė rektorių, o 16 val. tas liepė senam rektoriui iki 20 val. jau išsikraustyti iš jo kabineto. Ar nepareikalaus kitas rektorius tada jam per valandą išgaruoti iš kabineto? Vienu žodžiu, dabar galima aiškiai matyti, kokia kryptimi eisime, jei akademinės laisvės Lietuvoje bus palaidotos.

Ir vėl absurdas ir ryški vaikiškos sovietizmo ligos grimasa. Toliau gali laukti tik idiotizmas, kurį išgydyti yra daug sunkiau. Su šiomis visuotinės ligomis dabar ir kovoja vienintelis Vilniaus universiteto kolektyvas. Galima pastebėti, kad naujas liberalų paruoštas Švietimo ir mokslo įstatymas iškart primena Borodavkino įstatymą – „Apie miesto viršininkų nevaržymą įstatymais“ iš Saltykovo-Ščedrino „Vieno miesto istorija“, nes kaip tas irgi tvirtino: „Jo rankos surištos – o šiaip jis parodys, kur pipirai auga.“ Pirmas ir vienintelis to statuto paragrafas skelbė: „Jeigu jauti, kad įstatymas sudaro tau kliūčių, tai, nuėmęs jį nuo stalo, pakišk po savo sėdyne. Ir tuomet tas įstatymas, jau tapęs nematomas, tau itin palengvins veiklą.“ Rašytojas apie to laiko įpročius su sarkazmu kalbėjo: „Švietimas naudingas tik tada, kai yra nešviečiamojo pobūdžio.“ Tiek daug tinka, jei kalbame apie dabartinę švietimo situaciją Lietuvoje. Kaip dabar jaučiasi mokslinė visuomenė ir kūrybine inteligentija ir ką jai daryti tokiu atveju? Gerai, kad Vilniaus universitete yra žmonių, visų pirma, teisininkų, kurie vietoj dejavimo pagalvojo, kad minėti veiksmai gali prieštarauti šalies Konstitucijai ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Ir vėl atrodo, kaip nemirtingame M. Saltykovo-Ščedrino kūrinyje. Ten buvo pasiūlytas sprendimas: „Švietimą ir su juo susijusias egzekucijas laikinai nutraukti ir įstatymų neleisti.“ Mūsų visų manymu – iki Konstitucinio Teismo sprendimo. Kas gi gali eiti prieš Konstitucinį Teismą?! Glupovo mieste, kaip žinoma, Borodavkino įstatymas nepraėjo, ten irgi atsirado savotiškas Konstitucinis Teismas. Sveiko proto žmonės ir teisės žinovai tvirtino, kad tas įstatymas Lietuvoje irgi nepraeis. Ir jis NEPRAĖJO – Lietuvos Konstitucinio teismas jame surado daug prieštaraujančių Lietuvos Konstitucijai paragrafų.

Tarybinis sovietizmas būtent ir išaugo iš to caro „Vieno miesto istorijos“. Gal pagaliau ir mums jau laikas atsikratyti nuo to Glupovo miesto tradicijų ir jo ligų?

Ir vėl girdisi riksmai: „Sprendimas paskelbtas Vilniaus universiteto naudai!“ Kadangi tokie riksmai aidėjo ne miesto turguje, iš karto kyla rimtų klausimų. Dėl atskirų teisėjų sąžiningumo galima suabejoti (Ir mes žinome, kaip pasibaigė jų karjera). Bet laidyti tokias replikas Konstitucinio Teismo adresu leidžiama tik žmonėms, kurie ypatingose įstaigose gali būti Napoleonais, Mahometais ir netgi Romos Popiežiais – ten jiems tikrai garantuotas nepakaltinamumas. Tačiau įžeidinėti KT ir Konstituciją, tiems, kurie turi jai tarnauti – tokio negali būti net klausimo. Prognozavęs tokį Konstitucinio Teismo verdiktą ilgametis vieno universiteto rektorius išsakė turbūt visos akademinės visuomenės nuomonę: „Tokiu atveju laimės ir visi Lietuvos universitetai.“ Ir visi Lietuvos universitetai laimėjo. Konstitucinio Teismo kompetencija Lietuvoje nebuvo ir nebus ginčų objektu, tačiau apie švietimo, meno ir muzikos liberalius reformatorius galima pasakyti tą patį:

„…O jūs, vis tiek kaip sėsit,

Muzikantais būt nesugebėsit…“

Olegas Poliakovas,

Vilniaus universiteto profesorius ir Senato narys,

Heidelbergo universiteto habilituotas daktaras

Inžinerijos pramonei keičiantis neįsivaizduojamu greičiu, neatsilikti buvo priverstas ir technologijų mokslas. Kaltinimus, kad mokslas atitrūkęs nuo praktikos, mokslininkai atremia argumentu, jog pati pramonė nėra imli inovacijoms.

Daugelis šiandieninių jaunuolių vis dar renkasi vadybininko arba teisininko profesiją, bet ne tas profesijas, kurios ateityje garantuotų darbą ir gerą uždarbį. Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. Petras Baršauskas apgailestauja, kad per pastarąjį dešimtmetį inžinerijos mokslui nebuvo skiriama deramo dėmesio, dar blogiau – jis buvo nepelnytai nuvertintas.
Galbūt todėl nėra paklausi ir technologijos mokslo dėstytojo specialybė. Vilniaus Gedimino technikos universiteto prof. habil. dr. Algirdas Vaclovas Valiulis vien per pastaruosius penkerius metus dirbti į pramonę palydėjo tris daktaro laipsnį apsigynusius savo studentus. Du jo ugdyti doktorantai išvyko stažuotis į Didžiąją Britaniją ir buvo pakviesti ten pasilikti. „Iš tiesų Mechanikos fakultete jaučiame jaunų žmonių stygių. Anksčiau mokslininko darbą rinkdavosi geriausi studentai, o dabar dažnai lieka mažiau motyvuoti ar iššūkių bijantys jaunuoliai“, – pastebi profesorius.

Pramonei nereikia inovacijų

Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius prof. habil. dr. Kęstutis Kriščiūnas įsitikinęs, kad mokslas savo žiniomis ir išradimais visuomet eina pramonės priekyje, tik bėda, kad aplinka menkai tesidomi mokslu. Pavyzdžiui, statybos srityje sukurta tikrai daug naujų medžiagų, bet universitetai neturi svertų, kad priverstų pramonę pradėti jas naudoti. „Kai pramonė pradeda kažko norėti, universitetai tampa atviri šiam iššūkiui. Mokslas dažniausiai turi ką pasiūlyti, bet jis negali primesti savo nuomonės“, – įsitikinęs K.Kriščiūnas.
Bemaž visi pašnekovai pabrėžė, kad mechanikos mokslo sritis Lietuvoje plėtojama per mažai, nes verslas palyginti silpnas ir negali įsigyti brangių technologijų. Valstybės prioritetu tapęs smulkusis verslas pramonės neišjudins, jis tik gali leisti išgyventi žmonėms. A.V.Valiulis apgailestauja, kad šiandien neturime ir kažin ar greitai turėsime didelių įmonių, galinčių pakeisti padėtį.
O štai užsienyje mechaninė inžinerija pramonės politikoje laikoma strateginiu sektoriumi, nes ES apie 15 proc. viso eksporto sudaro mechaninės inžinerijos prekės.

Iškiliausi mokslininkai

Vis dėlto, anot K.Kriščiūno, ir Lietuvoje esama neprimityvios pramonės pavyzdžių. Tarkime, UAB „Elinta“, kuriai vadovauja Vytautas Jokužis, pats dirbęs mokslinį darbą ir sukūręs pažangią inžinerines naujoves diegiančią įmonę. Beje, ši bendrovė pasišovusi sukurti ir elektromobilį. V.Jokužis buvo dažnokai minimas ir „Veido“ apklausoje, kaip vienas reikšmingiausių Lietuvos mokslininkų.
Inžinerijos mokslas ir iškiliausi jo atstovai mūsų visuomenei mažai žinomi. Kaip juokavo vienas mokslininkas, pas mus žinomi tik tie, kurie dalyvauja televizijos šou, o joks save gerbiantis mokslininkas ten neis. Todėl geriausius inžinerijos srities mokslininkus bandėme išsiaiškinti apklausdami pačius mokslininkus ir praktikus: tuos, kurie kuria mokslą, ir tuos, kurie panaudoja jo vaisius.
Dažniausiai buvo minima prof. habil. dr. Ramučio Petro Bansevičiaus, tyrinėjančio pjezomechanines sistemas, pavardė. Be jo, kolegos gražiai apibūdino Rymantą Joną Kažį iš Kauno technologijos universiteto, kuris sėkmingai dirba ultragarsinių matavimų ir skaitmeninių ultragarsinių signalų tyrimų srityje. Per apklausą dažnokai minėti ir prof. habil. dr. Vytautas Ostasevicius (KTU), prof. Pranas Baltrėnas (VGTU), o štai labiausiai pažengusiu statybos inžinerijos srityje vadintas prof. Artūras Kaklauskas.

Daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį inžinerijos mokslui nusipelnę mokslininkai
Labiau praktikai
Dr. Vytautas Jokužis, UAB „Elinta” vadovas, dirbęs Kauno technologijos universiteto Elektronikos katedroje
Habil. dr. Juozas Gecevičius, inžinierius mechanikas, nuo 1991 m. vadovaujantis paties įkurtai mokslinių paslaugų bendrovei GTV
Habil. dr. Donatas Čygas, nuo 1996 m. – VGTU dėstytojas, nuo 1999 m. – Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas, Lietuvos kelių inžinierius

Labiau teoretikai
Prof. habil. dr. Rymantas Jonas Kažys, nuo 1970 m. KTU dėstytojas, 1982–1991 m. – universiteto Teorinės radiotechnikos katedros vedėjas, nuo 1996 m. – K.Baršausko ultragarso mokslo instituto direktorius
Prof. habil. dr. Rimantas Kačianauskas, nuo 1975 m. dirbo VGTU, nuo 2002 m. – Fundamentinių mokslų fakulteto Medžiagų atsparumo katedros vedėjas
Prof. habil. dr. Vytautas Ostasevičius, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, KTU Aukštųjų technologijų plėtros instituto direktorius. Vadovauja integruoto mokslo, studijų ir verslo centro – slėnio „Santaka“ kūrimui
Šaltinis: „Veido“ apklausa

Mokslininkai, išspausdinę daugiausiai straipsnių ISI „Web of Science“ leidiniuose, turinčiuose citavimo rodiklį (2008–2010 m.)
1. Prof. habil. dr. Juozas Vidas Gražulevičius (KTU)    53
2. Prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas (VGTU)    44
3. Prof. habil. dr. Artūras Kaklauskas (VGTU)    20
4. Prof. habil. dr. Petras Rimas Venskutonis (KTU)    18
5. Prof. dr. Zenonas Turskis (VGTU)    15

Reikšmingiausi moksliniai darbai (2007–2010 m.)
Ramutis Petras Bansevičius, Genadijus Kulvietis ir Piotras Vasiljevas. Darbų ciklas „Pjezomechaninės sistemos: teorija ir taikymai (1996–2009)“
Algimantas Marcelis Barakauskas, Vytautas Giniotis, Albinas Kasparaitis, Saulius Kaušinis. Darbų ciklas „Precizinės mechatroninės matavimo sistemos – tyrimas, sukūrimas, taikymas“
Rimantas Belevičius, Rimantas Kačianauskas, Rimantas Barauskas. Vadovėlis „Baigtinių elementų metodo pagrindai“ ir mokslo darbų ciklas „Baigtinių elementų metodas: modeliai ir taikymai (1988–2007 m.)“
Juozas Vidas Gražulevičius. Darbų ciklas „Naujos elektroaktyvios organinės medžiagos optoelektronikai (1998–2007 m.)“
Vladas Vekteris. Darbų ciklas „Mechatroninės mašinų inžinerijos tribologinių sistemų tyrimai (1984–2006 m.)“
Henrikas Pranevičius. Darbų ciklas „Kompiuterinių sistemų formalizavimas ir modeliavimas: teorija ir taikymai (1990–2006 m.)“
Šaltinis: „Veidas“, KTU, VGTU, Lietuvos mokslų akademija

Geriausiu pripažintas Lietuvos chemikas prof. habil. dr. Albertas Malinauskas teigia truputį pavydintis šiuo metu jauniems mokslininkams prieinamų galimybių.

Pilko sovietinio sostinės pastato kukliai apstatytame eiliniame kabinete įsikūręs neeilinis Lietuvos mokslininkas. Geriausiu Lietuvos chemiku kolegų išrinktas 59 metų prof. habil. dr. Albertas Malinauskas, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus vadovas, – malonus, paprastas ir labai kuklus mokslininkas, nepatogiai pasijuntantis kaskart, kai teiraujamasi apie jo laimėjimus. Toks kuklumas habilituotam daktarui Lietuvoje gana neįprastas dalykas ir galbūt būdingesnis Švedijoje, kur A.Malinauskas kurį laiką dirbo mokslinį darbą. Lundo universitete stažavęs lietuvis žavisi švedų kolegų demokratiškumu.
„Lietuvoje daug bandymų prisistatyti korifėjais – ypač prieš jaunimą. Švedijoje to nėra – mokslininkai vaikšto su džinsais ir nuo studentų skiriasi tik amžiumi. Be to, švedų kalbos ypatybė ta, kad nėra žodžio „jūs“ – visi kreipiasi „tu“, o tai dar labiau sustiprina demokratijos įspūdį. Lietuvoje demokratiškumo trūksta. Tai pastebiu nuo darbo pradžios“, – teigia A.Malinauskas, dėstantis VU Chemijos fakultete ir parengęs septynis doktorantus.

Labiausiai pastarąjį dešimtmetį cituojamas lietuvių chemikas

„A.Malinauskas dirba produktyviai, jo darbai gausiai cituojami, o tai reiškia, kad jis gilinasi į tą sritį, kuri dabar aktuali. Tai vienas didžiausių eruditų chemijos srityje, dirbantis įvairiose srityse, dėstantis studentams, redaguojantis „Chemijos“ žurnalą“, – balsuodamas už A.Malinauską savo sprendimą argumentavo vienas balsavusių kolegų.
O labiausiai kolegoms įspūdį darantis A.Malinausko laimėjimas – jo straipsniai tiek pastarąjį dešimtmetį, tiek pastarąjį dvidešimtmetį mokslinėje spaudoje cituoti daugiausiai kartų iš visų Lietuvos chemikų. Per 20 metų jis paskelbė 105 mokslines publikacijas, o mokslininkai visame pasaulyje jį citavo daugiau nei 2,2 tūkst. karto. Pasmalsavus, kokių šalių mokslininkai pasinaudojo lietuvio tyrimais, A.Malinauskas tuoj pat internete atsidaro duomenų bazę ir susiradęs vieno labiausiai cituojamų savo straipsnių statistiką bando skaityti pavardes – iš trumpų skiemenų ir specifinio skambesio suprantamame, kad tai Azijos, taip pat Artimųjų Rytų mokslininkai.
Profesorius turi bent tris straipsnius, pacituotus daugiau nei po šimtą kartų, iš kurių vienas apie elektroninius procesus, vykstančius ant laidžių polimerų, paminėtas beveik 200 kartų. „Lietuvos mastu tai labai daug. Visi lietuviai nuo Vytauto laikų yra parašę gal 30 straipsnių, kurie pacituoti daugiau nei šimtą kartų“, – tvirtina A.Malinauskas, manantis, kad straipsnis pradeda gyventi, kai visame pasaulyje pacituojamas dešimt kartų.
Vis dėlto pats A.Malinauskas nelinkęs sureikšminti citavimo rodiklio. „Iš tiesų, tai kelių veiksnių sutapimas – madinga, aktuali tematika, geras žurnalas, kurį skaito tos krypties mokslininkai, ir paties darbo naujumas. Todėl dalį nuopelnų nuo savęs noriu perkelti prie tematikos, kurioje dirbu“, – kuklinasi A.Malinauskas.
Jis pasirinkęs kelis tematinius pjūvius. Svarbiausias iš jų yra nanodarinių, elektrai laidžių polimerų, tyrimas ir galimas pritaikymas jutikliuose bei biojutikliuose – įtaisuose, kuriuos naudojant nustatoma svarbaus cheminio junginio koncentracija ar buvimas kažkokioje terpėje, pavyzdžiui, vandenyje.
Senesnės kartos biojutikliai taikomi visur – medicinoje, maisto pramonėje, tačiau iš laidžių polimerų sukurti biojutikliai turėtų įgauti geresnes charakteristines savybes: didesnį jautrumą, atrankumą ar selektyvumą. Tokie biojutikliai ir jutikliai būtų panaudoti visų pirma medicinoje, taip pat nuotekoms analizuoti, pramonės procesams kontroliuoti. Laidžių polimerų panaudojimas jutikliuose ir apskritai sėkmingas polimerų pritaikymas – šiuo metu itin aktuali tematika, į kurią gilinasi daugybė mokslininkų.
A.Malinauskas kartu su kolegomis jau yra sukūręs ne vieną jutiklio ir biojutiklio prototipą. Pavyzdžiui, Chemijos instituto mokslininkai sukūrė biojutiklio, skirto gliukozės kiekiui kraujyje matuoti, modifikaciją, taip pat – vitamino C matavimo maiste biojutiklį. Dar vienas lietuvių sukurtas jutiklis skirtas pieno rūgščiai (laktatui) nustatyti. „Tai labai svarbus dalykas, nes pieno rūgštis susidaro rūgstant pieno produktams – kuo produktai senesni, tuo jos daugiau, tad galima nustatyti šviežumą. Be to, pieno rūgštis susidaro, kai smarkiai dirba raumenys, todėl geras biojutiklis gali būti labai svarbus žmogaus būsenai kontroliuoti“, – tvirtina A.Malinauskas.
Laidžius polimerus vien Europoje tyrinėja kelios dešimtys mokslininkų grupių, tačiau yra viena sritis, kurioje Lietuvos chemijos mokslininkai dirba vieninteliai pasaulyje. Tai daugiausia A.Malinausko kolegos, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus mokslininko Gedimino Niauros nuopelnas. 20 metų jis kuria modernaus tyrimo metodą – dinaminę spektroelektrochemiją.
Spektroelektrochemija yra toks tyrimas, kai vienu metu tiriama ir vykstantys elektrocheminiai procesai, ir spektrinės sistemos savybės. Ši kombinacija suteikia daug informacijos. O mokslininko G.Niauros modifikacija leidžia spektroelektrocheminiais metodais tirti ant elektrodo paviršiaus vykstančią reakciją.
„Šioje srityje dirbame vieninteliai pasaulyje, publikuojame straipsnius ir labai stengiamės. Aš dažnai virpančia širdimi peržiūriu literatūrą, ar niekas nepradėjo čia dirbti – kol kas nėra“, – šypsosi A.Malinauskas.

Šeimoje – trys chemikai ir vienas normalus žmogus

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą mokslininkams Lietuvoje darbo sąlygos pasikeitė į gerąją pusę – Chemijos instituto Organinės chemijos skyrius dalyvaudamas ES projektuose iš pagrindų atnaujino materialinę bazę, nusipirko aparatų moksliniams tyrimams atlikti. Be to, mokslininkams atsirado galimybių vykti į stažuotes užsienio universitetuose.
A.Malinauskas prisipažįsta truputį pavydintis jauniesiems kolegoms, kuriems dabar atsivėrę daug galimybių. „Dabartiniais laikais mokslininkui būtina išvažiuoti stažuotis bent metus, kad neliktų užsidaręs savo kiaute. Mokslininkams dabar sąlygų išvažiuoti fantastiškai daug – kaip jokioje kitoje srityje. Jei žmogus dabar iš tiesų nori užsiimti mokslu, jam visi keliai atviri“, – neabejoja pašnekovas.
Profesorius juokauja, kad atsiradus galimybių jis pradėjo važinėti į užsienį būdamas tokio amžiaus, kai vakariečiai paprastai jau nustoja – 44-erių. Bet prieš 15 metų išvykti į stažuotę buvo sunku – reikėjo rasti rėmėjų. Sudėjus stažuotes Vokietijos ir Švedijos universitetuose, išeitų, kad užsienyje chemikas praleido apie dvejus metus.
Žinoma, kartą išvažiavęs, Lietuvos mokslininkas dėl nesulyginamų algų dažnai nenori grįžti atgal. Ir ne tik dėl menko finansavimo, nes dabar jau ir Lietuvoje yra galimybių gauti europinių projektų ir neblogai gyventi, bet ir dėl milžiniškos biurokratijos, siurbiančios laiką nuo mokslinių tyrimų, – A.Malinauskui rankos svyra, kai viešųjų pirkimų konkursus tenka skelbti vos ne pieštukams pirkti.
Beje, šiuo metu prieinamomis galimybėmis pasinaudojo ir A.Malinausko sūnus, pasirinkęs biochemijos sritį, – neseniai jis apsigynė disertaciją Oksfordo universitete. „Sūnus baigė VU Chemijos fakultetą ir pats susirado doktorantūros studijas – be jokio mano indėlio ar pažinčių ieškojimo“, – tvirtina geriausias Lietuvos chemikas.
A.Malinausko žmona Julė – taip pat chemikė, dirbanti mokslo darbuotoja Vilniaus universiteto laboratorijoje. Beje, būtent VU laboratorijoje studijų metais ir susikirto abiejų chemikų keliai. „Laboratorija chemikams yra ta vieta, kurioje praleidžiama labai daug laiko. Kol vyksta eksperimentas, žmonės geria kavą, žaidžia šachmatais, bendrauja. Bendravimo tarp fizikų, chemikų ir biochemikų pakankamai daug. Mačiau, kaip istorikai dirba archyvuose – įsikniaubęs, ir viskas, bendravimo nėra, nežinau, kaip jie iš viso ten gyvena“, – stebisi A.Malinauskas.
Profesorius svarsto, kad gal būtent dėl to bendravimo ir susidaro savotiškai uždaros chemikų, fizikų visuomenės, kuriose visi vieni kitus pažįsta ir kuriose gimsta labai daug šeimų.

Svarbiausi Alberto Malinausko biografijos faktai
Gimė 1952 m. Vilniuje
1970 m. baigė Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą (Užupio gimnaziją)
1975 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, 1979 m. Maskvos M.Lomonosovo valstybiniame universitete gavo chemijos mokslų kandidato mokslo laipsnį
2003 m. gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Laidžiųjų polimerų ir modelinių sistemų tyrimas bei jų panaudojimo galimybių paieška“
2006–2007 m. pelnė aukščiausio laipsnio valstybės stipendiją mokslininkams
Iš viso paskelbė per 250 mokslinių publikacijų, tarp jų 124 mokslinius straipsnius ISI referuojamuose žurnaluose
Sovietmečiu gavo 26 išradimų liudijimus

Balsuodami už ryškiausius pastarojo dešimtmečio kolegas, chemikai dažniausiai minėjo tris pavardes – dažniausiai cituojamą prof. Albertą Malinauską, daugelio išradimų autorių prof. Juozą Vidą Gražulevičių ir biochemiką prof. Arūną Ramanavičių.

Lietuvoje mokslui negalime skirti tiek finansinių išteklių kaip JAV, neišauginome Nobelio premijos laureatų, tačiau turime išskirtinių mokslininkų, kurie žinomi ir vertinami tiek pasaulio universitetų laboratorijose, tiek pasaulinėse korporacijose. Tokie yra ir trys per „Veido“ surengtą apklausą kolegų išskirti Lietuvos chemikai, kurie labiausiai išsiskiria solidžiausiais statistiniais rodikliais.
Pirmą vietą užėmusio prof. habil. dr. A.Malinausko straipsniai 1990–2010 m., taip pat ir pastarąjį dešimtmetį, iš visų Lietuvos chemikų cituoti daugiausiai kartų. Per 20 metų jis parašė 105 mokslines publikacijas, o mokslininkai visame pasaulyje jį pacitavo daugiau nei 2,2 tūkst. karto. Kol kas tai sunkiai pralenkiamas laimėjimas, darantis įspūdį visiems kolegoms.

Dirbo su „Samsung“ ir „Basf“ bendrovėmis

Antroje vietoje atsidūrusiam Kauno technologijos universiteto (KTU) Organinės technologijos katedros vedėjui prof. habil. dr. Juozui Vidui Gražulevičiui visiškai netinka dažnai Lietuvos mokslininkams metami priekaištai, kad jie pernelyg pasineria į fundamentinius tyrinėjimus ir pamiršta praktinį pritaikymą. Iš daugelio mokslininkų J.V.Gražulevičius išsiskiria ne tik tuo, kad per pastarąjį dešimtmetį paskelbė daugiausiai – per 160 mokslinių straipsnių žurnaluose, įtrauktuose į ISI duomenų bazę. Šis organininės ir polimerų chemijos srityje dirbantis, tačiau su fizika susijusią tyrinėjimo kryptį – vienos rūšies energiją paversti kitos rūšies energija gebančias medžiagas pasirinkęs mokslininkas glaudžiai bendradarbiauja su optoelektroninių prietaisų (saulės elementų, šviesos diodų) kūrėjais ir savo darbus pritaiko praktiškai. Per pastarąjį dešimtmetį bendradarbiaudamas su užsienio bendrovėmis ir kitais mokslininkais J.V.Gražulevičius užpatentavo aštuonis išradimus JAV ir dešimt – Europoje.
J.V.Gražulevičius pasakoja, kad šie patentai užregistruoti daugiausia dirbant su Pietų Korėjos bendrove „Samsung“. Prieš ketverius penkerius metus KTU ir VU Fizikos fakulteto mokslininkai „Samsung“ kompanijai kūrė organinius lazerinių spausdintuvų fotoreceptorių puslaidininkius. Vėliau mokslininkas su kolegomis bendradarbiavo su Vokietijos chemijos koncernu „Basf“, kurio užsakymu lietuviai kūrė organinius saulės elementų puslaidininkius.
Iš viso per nepriklausomybės laikotarpį J.V.Gražulevičius kartu su kitais Lietuvos mokslininkais bendradarbiavo su trimis didžiulėms užsienio bendrovėmis. Nors dabar tokių užsakymų nėra, lietuviai nesėdi sudėję rankų. Šiuo metu J.V.Gražulevičius kartu su kitais lietuvių mokslininkais ir vokiečių bendrove „Novaled“, viena pasaulinių lyderių šviesos diodų srityje, pateikė bendrą paraišką projektui. Jei laimės finansavimą, lietuvių mokslininkai ir vėl kurs medžiagas užsienio bendrovei.
Tiesa, KTU atstovai bendradarbiauja ne tik su užsienio bendrovėmis, bet ir su mokslininkais. „Mes gauname eksperimentinius rezultatus ir prašome teoretikų iš Prancūzijos, Taivano, kad juos interpretuotų. Po to rezultatus siunčiame žmonėms iš Taivano, Vokietijos, Anglijos ar Ukrainos, kurie daro prietaisus – šviesos diodus ar kitus. Partnerių turime daug – be jų nieko nepadarysi“, – tvirtina geriausių chemikų trejetuke atsidūręs J.V.Gražulevičius.
Trečią vietą užėmęs Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Fizikinės chemijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Arūnas Ramanavičius yra daug nuveikęs tiek biochemijos, tiek grynosios chemijos srityje. A.Ramanavičius – 1991-ųjų sausio 13-osios didvyris, kolegų apibūdinamas kaip itin aktyviai dalyvaujantis mokslinėje veikloje, labai kūrybinga asmenybė. „Jis paskelbė labai daug straipsnių prestižiniuose leidiniuose ir šiuo metu yra tikra mokslo įžymybė“, – minėjo vienas už jį balsavęs kolega.

Iškiliausi pastarojo dešimtmečio chemikai

1. Prof. habil. dr. Albertas Malinauskas, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus vadovas
2. Prof. habil. dr. Juozas Vidas Gražulevičius, Kauno technologijos universiteto Organinės technologijos katedros vedėjas
3. Prof. habil. dr. Arūnas Ramanavičius, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Fizikinės chemijos katedros vedėjas

Šaltinis: „Veido“ atlikta chemijos srities mokslininkų apklausa

Aktyviausi mokslininkai 1990–2010 m.

Mokslininkas    Kiek kartų cituotas    Publikacijų sk.
Albertas Malinauskas    2219    105
Saulius Klimašauskas    2010    43
Juozas Kulys    1782    130
Juozas Vidas Gražulevičius    1422    172
Narimantas Čėnas    1259    78

Mokslininkai, daugiausiai užpatentavę išradimų chemijos srityje 2001–2011 m.

Mokslininkas    Europos paraiškų ir patentų    JAV patentuota išradimų
1. Vytautas Getautis    26    13
2. Vygintas Jankauskas     19    9
3. Valentas Gaidelis    16    11
4. Edmundas Montrimas    16    10
5. Marytė Daškevičienė    11    7

Šaltinis: Lietuvos technikos biblioteka

Lietuvos mokslo taryba ne tik įgyvendina valstybės mokslo politiką, bet ir dalyvauja ją formuojant, o nuo 2007-ųjų pamažu tapo viena pagrindinių mokslinius tyrimus finansuojančių institucijų.

Pasak Lietuvos mokslo tarybos pirmininko prof. Eugenijaus Butkaus, konkursinis finansavimas yra svarbus instrumentas siekiant didinti šalies mokslo konkurencingumą ir vaidmenį valstybės gyvenime. Mokslo plėtra skatinama remiant ir mokslinius tyrimus, ir mokslininkų išvykas į tarptautines konferencijas bei mokslo renginių organizavimą. 2011 m. mokslinių tyrimų projektams finansuoti iš valstybės biudžeto skirta per 49 mln., iš ES struktūrinių fondų lėšų – per 8 mln. Lt. 2012 m. numatoma skirti atitinkamai beveik 62 mln. ir 38 mln. Lt. Taigi, pokalbis su prof. E.Butkumi.

– Gal galėtumėte išskirti dabartinius mokslo plėtros prioritetus Lietuvoje?
E.B.: Projektų mokslinių krypčių atranka yra prioritetų nustatymas, tai yra mokslo politikos formavimas. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vykdomas mokslinių tyrimų konkursinis finansavimas yra dvejopo pobūdžio: kylantis iš mokslo politikos įgyvendinimo ir inicijuotas mokslininkų. Svarbu tarp abiejų išlaikyti balansą.
Nacionalinės mokslo programos, tarpvalstybinių susitarimų pagrindu įgyvendinami projektai priklauso pirmajam finansavimo tipui. Šių programų kryptis nustato mokslo politiką formuojančios institucijos. Pavyzdžiui, įgyvendindama Lietuvos ir JAV vyriausybių susitarimą dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje, Lietuvos mokslo taryba (LMT) 2011 m. paskelbė tik šių tematikų kvietimą: mokslu pagrįstų sprendimų priėmimas, biotechnologija, medžiagotyra, nanotechnologija, aplinkos ir biologinės įvairovės apsauga, jūrų mokslai, energetika, kosmosas, pasaulio išteklių valdymas, darnus vystymasis, inžinerija, saugumas, ŽIV/AIDS ir kiti sveikatos klausimai, mokslinis ir technologinis švietimas.
Antruoju būdu finansuojami Visuotinės dotacijos priemonės ir mokslininkų grupių tyrimų projektai. Šiuose konkursuose gali dalyvauti bet kurios mokslo krypties mokslininkas ar mokslininkų grupė. Mokslinių krypčių ribojimai neskatintų aukšto lygio mokslinių tyrimų ir Lietuvos mokslo konkurencingumo Europos mokslinių tyrimų erdvėje. Tokio principo laikosi ir Europos mokslo taryba.
Prie mokslo kokybės, kaip pagrindinio atrankos kriterijaus, didelis dėmesys skiriamas mokslo tarptautiškumui, tarpdalykiškumui bei jaunųjų mokslininkų skatinimui. Labai svarbu, kad LMT finansuoja ir tarpinstitucinius tyrimus, kuriuos vykdo kelių institucijų mokslininkai.
– O kas lemia formuojamą mokslo politiką?
E.B.: Mokslą, kaip ir kitas veiklos sritis, veikia tie patys veiksniai. Tačiau labai svarbu tai, kas priklauso nuo pačių mokslininkų, – mokslinio darbo kultūra ir etika.
Vakarų šalyse mokslinio darbo, ekspertavimo kultūros dalykai seniai nusistovėję. Lietuvoje tokios patirties pritrūksta, todėl nieko nuostabaus, kad esama daug nepasitikėjimo ir nesusipratimų. Turi praeiti laiko, kol visi pripras prie konkursinio finansavimo, juk vos pora metų, kai valstybė perėjo prie šios tvarkos.
Iš esmės mokslo politika neatsiejama nuo pačių mokslininkų. Nuo to, kokius mokslinių tyrimų projektus esame pajėgūs atlikti, priklauso mūsų galimybės dalyvauti tarptautinėse grupėse, konkuruoti su kitomis valstybėmis. Todėl galima sakyti, kad mokslo politiką lemia aukščiausio lygio mokslininkai – tai jie, pasiekę tam tikrą lygį, diktuoja mokslo „madas“.
– Bet yra skeptikų, kartojančių, kad pas mus iš viso nėra jokios mokslo (kaip, beje, ir kultūros) politikos…
E.B.: Galima politiką deklaruoti arba kantriai ir nuosekliai dirbti. LMT veikia pagal antrąjį principą. Taryba nuolat siekia, kad valstybė būtų suinteresuota užtikrinti mokslo raidą ir ateitį. Tai ypač svarbu galvojant apie tai, kad aktyviai dirbantys mokslininkai matytų mokslo perspektyvą, kad mokslinę karjerą rinktųsi šiandienos doktorantai ir studentai.
– Konkursinis finansavimas – svarbus pokytis. Kokių dar numatoma permainų?
E.B.: Moksle būtinas racionalumas, o ne vien begalinis žinių kaupimas. Neabejotina, kad pažanga įmanoma tik naudojantis šiuolaikinio mokslo pasiekimais. Mokslininkai turi išmokti pasakyti, ką jie tiria ir kodėl. Turi pasakyti taip, kad suprastų ne vien jų kolegos, bet ir visuomenė. XXI a. nėra kito kelio.
Kita pokyčių kryptis – kuo didesnis ekspertų iš užsienio įtraukimas. Taryba projektams vertinti pasitelkia ekspertų grupes, kurios priima kolegialius sprendimus. Reikia pripažinti, kad kol kas ekspertavimo sistema nėra be trūkumų, neišvengiama subjektyvumo, abejonių dėl vertinimo skaidrumo, objektyvumo. Mūsų ekspertai dar ne visada įstengia atsiriboti nuo institucinio atstovavimo principo. Nė vienoje tokio dydžio valstybėje kaip Lietuva ir net Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje nesinaudojama vien tos šalies ekspertų paslaugomis.
Spręsdama nešališkumo klausimą, Taryba sudarė susitarimus su Skandinavijos ir kitų šalių mokslo tarybomis, Europos mokslo fondu dėl ekspertų keitimosi, įtraukia ir daugelį metų užsienyje aktyviai dirbančius Lietuvos mokslininkus.
– Kokie regionai Lietuvai svarbūs?
E.B.: LMT palaiko ryšius su analogiškomis Europos institucijomis, keičiasi ekspertais. Dalyvaujame sprendžiant Europos mokslinių tyrimų erdvei svarbius klausimus, esame ir Europos mokslo fondo, kurį sudaro 78 organizacijos iš 30 Europos šalių, narė.
Neseniai LMT prisijungė ir prie naujai įsteigtos „Science Europe“ organizacijos, vienijančios 50 nacionalinius tyrimus finansuojančių ir vykdančių institucijų. Tarybos atstovai taip pat dalyvauja ES septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos (7BP) komitetuose, Europos mokslinių tyrimų erdvės komitete ir kitose Europos bei Baltijos šalių darbo grupėse.
Strateginis regionas mums išlieka Skandinavija. Remdamiesi analogiškų institucijų Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje patirtimi, perėjome prie dabartinės tarybos organizacinės struktūros ir valdymo.
– O kaip skatinamas bendradarbiavimas su kitomis šalimis?
E.B.: Lietuvos moksle per palyginti neilgą laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo pasiekta nemažai, kai kurie mokslininkai ir kolektyvai pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tačiau negalima nematyti svarbių ir skubiai spręstinų problemų. Būtina plėtoti ryšius su partneriais Europoje ir kitose pasaulio šalyse, tinkamai pristatyti pasiektus rezultatus, skatinti mokslininkus ryžtis imtis rizikingesnių tyrinėjimų.
Taryba vykdo daugiau kaip dešimt programų bendriems tarptautiniams projektams įgyvendinti. Vykdome bendradarbiavimo programas su Baltarusija, Prancūzija, Ukraina, Šveicarija bei trišalę mokslo plėtros bendradarbiavimo programą su Latvija ir Taivanu. Taryba administruoja dalį 7BP programų ir sričių bei kitas tarptautines iniciatyvas.
2011 m. paskelbtas pirmasis kvietimas projektams vykdyti pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą „Moksliniai tyrimai ir plėtra“. Pagal ją iki 2016 m. bus vykdomi bendri aplinkos ir technologijų, sveikatos (gyvybės) bei gamtos mokslų tyrimai ir institucijų partnerystės projektai.
Patvirtintas „Lietuvos mokslinių tyrimų infrastruktūrų kelrodis“ taip pat padės plėtoti tarptautinius ryšius ir įrašyti Lietuvą į ES ir pasaulio mokslinių tyrimų infrastruktūros žemėlapį.
Ryšių plėtra numatyta ir kituose LMT finansuojamuose mokslininkų projektuose. Be to, konkurso būdu praėjusiais metais finansuotos mokslinės išvykos, doktorantų akademinės stažuotės, trumpalaikiai mokslininkų ir kitų tyrėjų vizitai, kurių vertė daugiau kaip 1 mln. Lt.
– Tad tikriausiai sutiksite, kad, kaip sakoma, viskas priklauso nuo finansų?
E.B.: Aiškios sąsajos tarp finansavimo ir rezultato nėra. Mokslas yra kūryba. Ne kiekvienas, net ir turėdamas reikiamą kvalifikaciją, su dideliais finansiniais ištekliais gali ką nors sukurti.
Didelė finansinė parama taip pat nebus efektyvi, jei bus teikiama priešokiais arba neturės aiškių atsiskaitymo mechanizmų. Mokslui aktualu, kad finansinė parama būtų stabili. Stabili ne kaip nenutrūkstantis lėšų srautas konkrečiam mokslininkui ar institucijai, bet kaip nuolatinė finansavimo sistema, skatinanti mokslininkus konkuruoti, leidžianti realizuoti naujausias mokslines idėjas ir padedanti kelti kvalifikaciją.
– Į kokią mokslinių tyrimų sritį pastaruoju metu telkiamasi daugiausia?
E.B.: Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse telkiamasi į lituanistiką, nes tai svarbu tautai ir valstybei. Vykdoma Nacionalinė lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programa, dvi nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ ir „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“, plėtojama lituanistikos duomenų bazė. Gamtos ir technikos mokslų srityje vykdomos net keturios nacionalinės mokslo programos ateities energetikos, saugaus ir sveiko maisto, lėtinių neinfekcinių ligų bei invazinių rūšių Lietuvos ekosistemose klausimais.
– Ar tas mūsų mokslininkų įnašas bendrame Europos kontekste neištirpsta?
E.B.: Mūsų įnašas yra įvairovė, savitumas ir originalumas, kurį mes atsinešame į tarptautinius mokslo projektus. Neretai turime kitokią tradiciją, kuri dar nėra pažinta Vakaruose, kitokį požiūrį, todėl negalima teigti, kad įnašo nėra. Savo mokslo tradicija mes palaikome ES itin vertinamą įvairovę. Mūsų šalies mokslas nėra provincialus, tačiau toks gali tapti, jei neatidėliojant nebus imtasi būtinų priemonių. Tai suvokę lengviau rasime savo nišą pasauliniame moksle.
Todėl mums svarbu vykdyti ir fundamentinius, ir taikomuosius mokslinius tyrimus, arba, naujai sakant – priešakinius tyrimus, kurie yra abiejų tyrimų tipų dermė.

Lietuvos mokslo taryba konkursinį finansavimą pradėjo 2009 m. Taryba skelbia kvietimus, vykdo administracinę paraiškų patikrą, organizuoja ekspertinį vertinimą, skelbia konkursų rezultatus ir administruoja konkursus laimėjusius mokslo projektus. Mokslinių tyrimų programos trunka 4–6 metus, kiekvienai jų numatyta po 10–20 mln. Lt

Lietuvos mokslo tarybos 2012 m. biudžetas, mln. Lt

Finansavimo šaltinis
Valstybės biudžetas    66,1
ES struktūriniai fondai    36,2
Šveicarijos bendradarbiavimo finansinė ir bendrojo finansavimo parama    0,3

ELTA

Nuomonę dėl labiausiai nusipelniusio šio dešimtmečio Lietuvos istoriko ir archeologo pareiškė 30 mokslininkų iš Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Šiaulių, Lietuvos edukologijos universitetų Istorijos katedrų, Istorijos instituto darbuotojai, istorijos mokytojai ir Lietuvos mokslų akademijos nariai istorikai.
Nuo geriausiu istoriku išrinkto Zigmanto Kiaupos vos keliais balsais atsiliko profesorius Edvardas Gudavičius, o trečioje vietoje liko VU Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros lektorius Rimvydas Petrauskas.
Įdomu, kad populiariausias ir labiausiai visuomenei žinomas istorikas Alfredas Bumblauskas iš kolegų gavo tik vieną balsą. Akademikų vertinimu, jis puikus istorijos populiarintojas, tačiau mokslinė A.Bumblausko knygų ir straipsnių vertė neprilygsta E.Gudavičiaus, Z.Kiaupos, R.Petrausko darbams.
„Istorikams svarbiausia, kaip darbus įvertina kolegos ir skaitančioji visuomenė. O bene pagrindinis vertinimo kriterijus – kiek buvo sugebėta naujai pasižiūrėti į žinomus dalykus“, – mano VDU Istorijos katedros vedėjas Pranas Janauskas.
Taip pat istoriko pripažinimą lemia analitinis žvilgsnis ir, pasak Istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio, konceptualumo ir susistemintos faktografijos darna publikacijose.

Reikšmingiausias darbas – daugiatomė „Lietuvos istorija“

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė tvirtina, kad per pastarąjį dešimtmetį istorijos mokslas pasiekė aukštesnį kokybinį lygį nei pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu. Mat tuomet istorijos mokslas turėjo iškristalizuoti tyrimų prioritetus ir persiorientuoti prie naujų tyrinėjimo metodų bei metodologijų. „Istorijoje labai svarbus tapo tarpdiscipliniškumas, Lietuvos istoriografijos įtraukimas į bendrą europinį kontekstą ir Lietuvos istorikų komunikacija su Europos ir pasaulio mokslininkais“, – pabrėžia S.Pocytė.
Kolegų vertinimu, Lietuvos istorijos mokslą į tarptautinius vandenis išplukdė istorikas Alvydas Nikžentaitis. Jo darbų tarptautinėje mokslinėje spaudoje publikuota daugiausiai. Nemažai straipsnių užsienio kalbomis yra paskelbęs ir R.Petrauskas, taip pat Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Darius Staliūnas. Beje, jie atliekamus tyrimus lygina su kituose regionuose vyraujančiomis tyrimų tendencijomis ir laimėjimais.
E.Gudavičius taip pat vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, puikiai žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Jis kaip Arvydas Sabonis krepšinyje. Pripažįstamas tarptautinės istorikų bendruomenės, įvairiapusis, produktyvus mokslininkas, suformavęs naują Lietuvos istorijos koncepciją“, – apbūdina Lietuvos edukologijos universiteto Plėtros ir tarptautinių ryšių prorektorius, istorikas Aivas Ragauskas.
Jam antrina istorikas Domas Kaunas: „Trys ketvirtadaliai knygų dulka nenaudojamos lentynose, kitos po kelerių metų pamirštamos, o E.Gudavičiaus knygos – reiškinys. Kaip ir Z.Kiaupos.“
Fundamentaliu vadinamas ir jaunesniosios istorikų kartos atstovo R.Miknio darbas „Mykolas Romeris. Dienoraštis“, atskleidžiantis daug naujų idėjų.
Vis dėlto kaip reikšmingiausius šio dešimtmečio istorikų darbus daugelis apklaustųjų išskyrė daugiatomės Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki šių dienų sintezę „Lietuvos istorija“, kurią rengia beveik visų Istorijos instituto skyrių darbuotojai. Ir „Lietuvos metriką“, kurios rengimą organizuoja Algirdas Baliulis. Beje, šie veikalai puikiai įvertinti ir Vidurio Europos šalių istorikų.

Kompleksiniai archeologo V.Vaitkevičiaus darbai

Geriausio Lietuvos archeologo vardo Vykintas Vaitkevičius, kolegų nuomone, nusipelnė todėl, kad jo tyrinėjimuose susipina etnologija, mitologija ir archeologinių kasinėjimų išvados. Vienas žymiausių baltų šventviečių tyrinėtojų už kompleksinius Lietuvos etninių žemių ir archeologinius tyrinėjimus bei istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą, kovą dėl jų išsaugojimo, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą (informacinės sistemos „Aruodai“ sukūrimą), mokslinių tyrimų viešąją sklaidą pernai apdovanotas Jono Basanavičiaus premija.
O Z.Kiaupa, „Veido“ rinkimuose tapęs geriausiu Lietuvos istoriku, labiausiai vertinamas dėl to, kad jo darbų spektras labai platus. Jis ir Lietuvos miestų, ir LDK tyrinėtojas, ir sintezių autorius.

Geriausi šio dešimtmečio Lietuvos istorikai
1. Zigmantas Kiaupa
2. Edvardas Gudavičius
3. Rimvydas Petrauskas

Geriausi šio dešimtmečio Lietuvos archeologai
1. Vykintas Vaitkevičius
2. Valdas Žulkus
3. Algirdas Girininkas

Šaltinis: „Veido“ atlikta istorikų apklausa

Šiuo metu mokslo tiriamąja veikla Lietuvoje užsiima daugiau kaip 18,3 tūkst. žmonių, o 6,3 tūkst. iš jų turi mokslinį laipsnį. Moksliniams tyrimams mūsų šalyje per metus skiriama per 800 mln. Lt. Iš tiesų turime įvairiose srityse gana nemažai pasiekusių mokslininkų, išradėjų, novatorių, gerai žinomų net pasauliniu mastu, bet Lietuvoje jie žinomi menkai, nes apie jų laimėjimus ir nuopelnus pranešama tik specializuotoje spaudoje. Apskritai mokslo žmonės mūsų šalyje sulaukia akivaizdžiai per mažai dėmesio. Taip, yra mokslo premijos, bet tai beveik ir viskas. Populiariojoje žiniasklaidoje mokslininkai šmėžuoja retai ir dažniausiai vis tie patys: kokie trys fizikai, penki istorikai, pora biochemikų.
Daugelyje išsivysčiusių valstybių, tarkime, JAV, Japonijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, mokslui skiriamas deramas finansavimas ir didžiulis dėmesys. Lietuvoje mokslininkai negali pasigirti nei vienu, nei kitu. Teisingiau būtų sakyti, kad, ir dėmesys, ir finansavimas – apgailėtini. Tai lemia menką mokslo prestižą mūsų šalyje, kuklią mokslo infrastruktūrą, palyginti nedidelį išradimų skaičių, labai jau silpną mokslo ir verslo bendradarbiavimą. O visi šie paminėti aspektai didina bendrą Lietuvos atsilikimą nuo kitų valstybių.
“Veidas” čia mažai ką gali pakeisti. Tiesa, galime pasistengti, kad bent dėmesys mokslui ir mokslininkams mūsų šalyje didėtų. Tą ir darome šiame numeryje. Šiemet pirmą kartą mūsų savaitraštis rengia projektą “Mini Nobelis” ir pristato dešimt daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį pasiekusių ir nusipelniusių Lietuvos mokslininkų. Tą, beje, planuojame daryti ir kitais metais, ir vėliau.
Sakysite, kad rinkti pačius pačiausius mokslininkus labai subjektyvu, bet tai bet kokiu atveju geriau, nei nedaryti nieko. Be to, mokslininkų darbą galima pasverti ir pagal gana objektyvius kriterijus: išradimų skaičių, mokslinių straipsnių kiekį tarptautinėje periodikoje, užsienyje skaitytų paskaitų ar vykdytų projektų skaičių. Taip pat labai svarbi ir kolegų nuomonė.
Šiais metais “Veidas” daugiausiai per šį dešimtmetį pasiekusius mokslininkus nusprendė rinkti dešimtyje sričių (kitąmet jų galbūt bus daugiau). Savaitraščio žurnalistai apklausė po 30 skirtingų sričių profesionalų iš skirtingų institucijų (prededant universitetais, institutais, centrais, slėniais, Mokslo akademija, asociacijomis, praktikais), įvertino mokslinių straipsnių skaičių tarptautinėje periodikoje, išradimų skaičių ir taip išrinko nuo 2000 m. labiausiai nusipelniusius mokslininkus. Juos gana plačiai ir pristatome bei aprašome šiame žurnalo numeryje.
Manome, kad šie pavyzdžiai įkvėps kolegas, skatins kilti, prasiveržti iš uždarumo kiauto ir kitus mokslininkus. Be to, tai galbūt paskatins jaunus žmones rinktis mokslininko karjerą. Ir summa summarum visi šie veiksniai ilgainiui galbūt ims didinti visos mūsų valstybės pažangą.

Šie metai prasidėjo aistromis dėl Konstitucinio Teismo verdikto, kad Mokslo ir studijų įstatymas prieštarauja Konstitucijai.

Tuo ypač susirūpino socialdemokratai, kol kas tik viešais pareiškimais pareikalavę sušaukti neeilinę Seimo sesiją ir pamiršę, kad per ankstesnę kadenciją būtent jie analogiškas naujoves įdiegė reformuodami kolegijas. Šiuo metu aukštosios mokyklos labiausiai sunerimusios dėl sutarčių su studentais, nes jas reikės keisti, bet kol kas neaišku kaip. Savo ruožtu į valstybės lėšomis finansuojamas vietas įstoję studentai nebėra užtikrinti, kad po pusmečio jų padėtis nepasikeis.
Apie tai, ar vėl teks reformuoti reformą, kalbamės su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku Valentinu Stundžiu.

VEIDAS: Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatymas kai kuriais aspektais prieštarauja Konstitucijai, mat sudaro prielaidas valstybei paneigti universitetų autonomiją ir nustato ydingą studentų vertinimą. Ar tai reiškia, kad reikės keisti reformos nuostatas iš esmės, ar tik taisyti atskiras jos dalis?
V.S.: Nors Konstitucinio Teismo nutarimas interpretuojamas įvairiai, pati reforma nestabdoma, tiesiog reikės tikslinti kelias įstatymo nuostatas. Įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymą sudarytos institucijos, kurios Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, savo veiklą vykdys iki kadencijos pabaigos. Nors Teismas pripažįsta, kad universiteto taryba nėra aukštosios mokyklos valdymo institucija ir negali rinkti rektoriaus, tačiau išrinktojo įgaliojimai nenutrūksta iki kadencijos pabaigos. Šiuo požiūriu Teismo nutarimas nesukelia sumaišties.
Kitas aspektas, jei neskubame taisyti įstatymo, – ar Teismo nutarimas turės įtakos būsimiems priėmimams. Švietimo ir mokslo ministerijos, ekspertų nuomone, tokios įtakos nebus jau vien todėl, kad aukštosios mokyklos pagal Mokslo ir studijų įstatymo normas stojimo sąlygas privalo skelbti prieš dvejus metus. Kitaip tariant, šių metų abiturientai stojimo sąlygas žinojo prieš beveik trejus metus. Vadinasi, jiems jokios naujienos nėra ir sistema lieka toliau veikti.
Bet tai nereiškia, kad įstatymo nereikės taisyti. Apie 30 Konstitucinio Teismo nutarimo dalių skirta valdymo temai. Autonomija yra ne tik akademinė laisvė, bet ir galimybė aukštajai mokyklai pačiai nustatyti organizacinę, savo valdymo struktūrą. Teismo nutarime sakoma, kad Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta tarybos samprata tokias ribas peržengia.
VEIDAS: Mokslininkai kritikuoja, kad rengiant aukštojo mokslo reformą per mažai buvo bendradarbiaujama su akademine visuomene, įtvirtinta dar didesnė Švietimo ir mokslo ministerijos įtaka, priklausoma nuo politinių skersvėjų, per universitetų tarybas išrinkti ministerijai palankūs kišeniniai vadovai.
V.S.: Politinių interpretacijų paskleidžiama įvairių. Centrinė vadybos figūra aukštojoje mokykloje išlieka, be abejo, rektorius.
Konstitucinis Teismas dar 2009 m. paaiškino, kad autonomija nėra visiškai savitikslis dalykas. Jos prasmė, paskirtis ir turinys pirmiausia susaistyti su aukštosios mokyklos atskaitomybe ir atsakomybe visuomenei. Diskutuodami kaip tik ir ieškojome atskaitomybės ir atsakomybės būdų, formų, kad būtų galima įveikti labai hierarchizuotų akademinių institucijų uždarumą ir įleisti šiek tiek gaivesnio oro. Beje, prieš priimant šį įstatymą, mūsų komitetas sulaukė maždaug tūkstančio įvairių pasiūlymų. Taigi diskusijoms erdvės užteko.
Universitetams pritaikytas valdymo modelis buvo iš esmės lygiai toks pat, kokį kolegijoms įtvirtino galiojimą baigęs 2000 m. Aukštojo mokslo įstatymas. Pagal jį kolegijos vadovą renka taryba, kurioje daug atstovų iš išorės. Konstitucinis Teismas ir šią dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai – taigi savo darbus reformą kritikuojantys socialdemokratai pamiršta.
Diskutuodami apie universitetų valdymo modelį rėmėmės kolegijų patirtimi. Šių direktoriai džiaugėsi, kad galų gale gali veikti labiau kaip vadybininkai, nepataikaudami savo akademinėms bendruomenėms.
VEIDAS: Kaip turės elgtis universitetai – perrašyti sutartis su studentais?
V.S.: Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, privalomosios studentų rotacijos kas dvejus metus nebelieka. Grįžtama prie ankstesnės reguliaraus studentų pasiekimų vertinimo tvarkos. Teisinis klausimas, kaip bus su tais studentais, kurie įstojo pernai ir pasirašė sutartis su universitetais, iškyla. Į jį turės atsakyti specialistai.
Seimo statutas nustato procedūrą, kad Seimo Teisės departamentas per mėnesį parengia siūlymus, kaip įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą. Po to jį teikia Teisės ir teisėtvarkos komitetui, kuris taip pat per mėnesį priima sprendimą.
VEIDAS. Ši reforma – jau ketvirta. Ar jų ne per daug ir ar prieš pradedant reformą tam iš tiesų pasirengiama?
V.S.: Esminės švietimo reformos jau seniai buvo laukiama. Niekas negali pasakyti, ar ši bus paskutinė, nes Europoje vyksta labai spartūs šios srities kaitos procesai. Kad ir kiek sulaukdavome tarptautinių ekspertų vertinimų dėl mūsų mokslo ir studijų sistemos, vienas svarbiausių priekaištų būdavo aukštojo mokslo fragmentacija – labai smulkios institucijos ir išskaidytas mokslinis potencialas. Kitas nuolat kritikuotas aspektas – mokslo, studijų ir verslo sąveika. Tai ir šiandien tebėra aktualu, nes pagal inovatyvumą esame 25 vietoje iš 27 ES šalių. Švietimas – ta sritis, kurioje kaita yra kasdienė būsena. Šis įstatymas paklojo pagrindus sisteminei reformai, apie kurią kalbėta jau dešimtmetį, bet nesiryžta veikti.
VEIDAS: Ar universitetų sujungimas ir įsteigimas po vieną jų Vilniuje ir Kaune pagerintų aukštųjų mokyklų kokybę?
V.S.: Mokslo ir studijų įstatymas aukštųjų mokyklų optimizacijos tiesiogiai nemodeliuoja. Nors tam tikra motyvacija buvo. 150 mln. Lt ES fondų lėšų skirta aukštųjų mokyklų restruktūrizacijai. Ryžtingiau žengti pasiryžo tik du universitetai: Kaune Veterinarijos ir Medicinos akademijos, sukūrusios Sveikatos mokslų universitetą. Tai pavyzdys, kai universitetai ėmė telkti jėgas siekdami naujos kokybės ir pridėtinės vertės.
Vienintelių universitetų Vilniuje ir Kaune viziją suformulavę ekspertai universitetams pateikė labai rimtą provokaciją patiems pasvarstyti apie savo perspektyvą. Ateityje jų lauks bent du iššūkiai: demografinė duobė, padidinsianti kovą dėl kiekvieno studento, ir globalizacijos nulemta konkurencija, kai universitetai telkiasi, kuria tinklus bei kooperuoja mokslines pajėgas ir išteklius.
VEIDAS: Ar nesibaiminate, kad tokia neapibrėžta padėtis mūsų jaunuolius dar labiau paskatins rinktis studijas užsienio universitetuose?
V.S: Pakeisti tam tikrus visuomenės stereotipus pernelyg sunkus ir ne vienų metų darbas. Dažnai nors ir žemo lygio studijos užsienio universitete tampa prestižo požymiu. Manau, kad mūsų aukštosios mokyklos galėtų stipriau konkuruoti, siekdamos studijų tarptautiškumo.
Kelerių metų statistikos analizė rodo, kad daugiau kaip 80 proc. geriausius balus gavusių abiturientų renkasi studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose.
VEIDAS: Ne mažiau bėdų ir bendrojo ugdymo srityje. Kai kurie mokyklų direktoriai iš savo darbo vietos nepajudinami per 40 metų, klasės neužpildytos. Akivaizdu, kad mokyklų optimizavimo darbas iki galo nebaigtas.
V.S.: Apie mokyklų vadovų rotaciją buvo mąstoma, tačiau toks pokytis turi būti siejamas su visų valstybės sektoriuje dirbančių vadovų rotacija ar kadencijomis.
Iš demografinės duobės jau lipame – naujagimių skaičius užtikrintai peržengia 30 tūkst. Vis dėlto dar apie porą metų jausime pirmokų mažėjimą. Iki 2000-ųjų mokyklų tinklas visiškai neatitiko demografinės padėties, finansavome daug tuščių vietų. Per septynerius–devynerius metus mokyklų sumažėjo gana smarkiai. Ugdymo įstaigos stambėjo natūraliai spaudžiant demografiniams pokyčiams ir su mokinio krepšeliu atsiradusiems ekonominiams veiksniams.
VEIDAS: Ar pelnytai nuvertinta pagrindinė mokykla? Dabar turime stiprių pradinių mokyklų ir stiprių gimnazijų, bet 5–8 klasių mokinių rengimas ir pati sistema išties žemo lygio.
V.S.: Vienu metu dėmesys pagrindinei mokyklai buvo skiriamas, aiškiai pasakyta, kad tai centrinis švietimo sistemos segmentas ir kad čia kuriami asmenybės pamatai. Tačiau vėliau susikoncentravome į vidurinio ugdymo programas ir pasirengimą studijoms aukštosiose mokyklose. Pagrindinė mokykla tapo tarsi neprestižinė. Tai klaidingas tiek visuomenės, tiek kartais net ir pačių pedagogų požiūris.
VEIDAS: Šiandien daug kalbama apie pažangią mokyklą, bet ar šiuo metu moksleiviams sudaromos galimybės išlaisvinti kūrybiškumą, ar, priešingai, jie tik kala ir žengia vis didėjančio krūvio keliu?
V.S.: Turi būti suformuluoti labai aiškūs ugdymo standartai: į ką mes orientuojamės ir kokio tikslo turėtų siekti moksleivis. Viena mūsų švietimo sistemos bėdų yra perdėta orientacija į akademizmą. Nuošaly lieka savo gyvenime sėkmę kuriančiam žmogui privalomi dalykai – emocinis intelektas, motyvacija, socialiniai įgūdžiai ir t.t. Bendrąja prasme ugdymo turinys peržiūrimas ir mažinamas, suteikiant daugiau galimybių praktinei veiklai, kurioje formuojasi tam tikros žmogaus kompetencijos.
Visi tarptautiniai tyrimai rodo, kad mūsų vaikai atsilieka gamtos mokslų srityje, nes dėstoma pernelyg teoriškai ir akademiškai, prastėja skaitymo įgūdžiai. Tai rimtas iššūkis visai švietimo sistemai galvoti apie kokybę. Mokytojai atsakys – kaip sieksime kokybės, jei ugdymo turinys per platus. Štai čia ir yra valstybės uždavinys keisti ugdymo prioritetus.
VEIDAS: Viena vertus, ugdymo turinys per platus, kita vertus, poetas Marcelijus Martinaitis pasibaisėjo, kad iš pagrindinio lavinimo programų išgujami jau net ir lietuvių literatūros klasikai.
V.S.: Susiduriame su nuolatine įtampa tarp turinio, kuris kiekvienos srities specialistui labai svarbus, apimčių, bendrųjų ugdymo siekių ir mokinio krūvio bei jo fizinių galimybių. Ši dilema kartais išbalansuoja ir patį ugdymo procesą. Vis dėlto tam tikri teigiami poslinkiai vyksta, tik mūsų lūkesčiai visuomet būna didesni.

Pastarųjų metų Lietuvos mokslininkų laimėjimai nenuteikia optimistiškai: mokslininkų, norinčių užregistruoti savo išradimus, mūsų šalyje labai jau mažai.

Per metus Valstybiniam patentų biurui pateikiama tik iki šimto paraiškų kokio nors išradimo patentui gauti. Pasak Valstybinio patentų biuro Išradimų skyriaus vedėjo Zenono Valasevičiaus, daugiau nei pusė besikreipiančiųjų yra fiziniai asmenys. O iš mokslo institucijų dažniausiai kreipiasi Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU).
Štai VGTU mokslininkai šiemet pateikė aštuonias paraiškas patentams gauti (pernai – vienuolika). „Ar išradimas bus užpatentuotas, paaiškėja po pusantrų metų, tačiau beveik visiems VGTU mokslininkų išradimams patentas suteikiamas“, – tvirtina VGTU Mokslo direkcijos atstovė Vaiva Laukaitienė.
Jos duomenimis, šiemet gauti jau penki patentai. Užpatentuotas ugniai atsparus betonas, taip pat prietaisas kampų matavimo tikslumui nustatyti. Pernai buvo užpatentuotas bioreaktorius ir biodujų gamybos būdas, taip pat kompostavimo įrenginys, leidžiantis sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį bei išspręsti nemalonaus atliekų kvapo problemą.
Kasmet maždaug po dešimt paraiškų patentams gauti pateikia ir KTU mokslininkai. Šiemet buvo užpatentuotas vibracinis nuotekų valymo ir nukenksminimo įrenginys, sumažinantis mikrobų koncentraciją valymo įrenginiuose ir vandentiekio sistemose. Taip pat užpatentuotas ir vidinio kraujagyslių valymo įrenginys. Pernai patentas suteiktas teleskopinei antenai, kuri skirta automatiniam ryšiui palaikyti tarp skraidančių objektų ir Žemėje esančio operatoriaus, žmogaus funkcionalumo kontrolės sistemai, kuri gali būti panaudota pavieniui atsakingą darbą dirbančių žmonių savijautos kontrolei.
Lietuvos mokslininkų sąjungos vicepirmininko Vyginto Gončio manymu, išradimai Lietuvoje dar retas dalykas, mat jiems reikia kur kas daugiau lėšų, nei mūsų mokslininkai turi. Tad lietuviai dažniau gilinasi į teorines sritis. „Vakarų Europos šalyse mokslininkams skiriamas dešimt kartų didesnis finansavimas, tad ir išradimų ten padaroma kur kas daugiau“, – mano V.Gontis.

Šiandien atrodo, kad nanotechnologijos niekam neberūpi, o juk prieš kelerius metus apie jas tiek daug kalbėta. Tad kaip šiandien naudojamasi šios mokslo srities laimėjimais?

Prieš gerą dešimtmetį pasaulyje prasidėjo tikra nanotechnologijų aušra – mokslininkai daug kalbėjo apie fantastines ateities perspektyvas ir lengvai gaudavo finansavimą moksliniams tyrimams atlikti. Verslininkai trynė rankas, įsivaizduodami, kaip šios srities laimėjimus bus galima panaudoti komerciniams tikslams, o investuotojai lengva ranka duodavo pinigų bendrovėms, jei tik jų veikloje būdavo paminėtas žodelis „nano“.

Tačiau šiandien atrodo, kad visas susidomėjimas kažkur pradingęs, o apie nanotechnologijas retai ir beišgirsi. Tai nestebina, mat šioje srityje kol kas neįvyko ypač ryškių atradimų, nepadaugėjo ir technologijos panaudojimo galimybių. Laimei, viešoji nuomonė ir populiarumas turi mažai ką bendro su technologijų teikiama nauda, mat ne tokie ryškūs nanotechnologijų panaudojimo būdai vis dėlto po truputį žengia į mūsų kasdienybę.

Štai, pavyzdžiui, jau šiandien Lietuvoje už gan padorią kainą galima nusipirkti specialių priemonių, kuriomis padengus bet kokius paviršius namuose vėliau juos valyti reikės rečiau ir tai daryti bus daug lengviau. O gaminant kosmetiką biologinės kilmės sudedamosios dalys vis dažniau keičiamos nanodalelėmis.

Tad tikriausiai vertėtų išsiaiškinti, ką reiškia tas magiškas žodelis „nano“, kaip juo papuoštos technologijos keičia kasdienį gyvenimą ir ką šiandien mums pranašauja mokslas.

Ilga nanotechnologijų istorija

Nanotechnologijos tik skamba paslaptingai, o iš tikrųjų jas perprasti nesunku. Žodis „nano“, kilęs iš graikų kalbos, reiškia „mažas“, ir šis mokslas tyrinėja būdus, kaip bet kokią medžiagą susmulkinti į ypač mažas daleles ar struktūras – vadinamąsias nanodaleles. Jos itin mažos – vidutiniškai skersmuo gali siekti vos keliolika ar kelis nanometrus (vieną milimetrą sudaro milijonas nanometrų). Tarkim, žmogaus plaukas už nanodaleles didesnis beveik šimtą tūkstančių kartų – jas sudaro vos keli medžiagos atomai ar molekulės. Susmulkintos iki tokio dydžio gabalėlių, kai kurios medžiagos įgauna naujų savybių, kurios tikriausiai pradžiugintų ne vieną alchemiką: pavyzdžiui, varis tampa skaidrus, o auksas – tirpus.

Pirmą kartą apie tokias mažas struktūras 1959 m. prabilo žymus fizikas profesorius Richardas Feynmanas. Jis teigė, kad fizikos dėsniai nedraudžia kurti tokių mažų dalelių, kurių dydis prilygtų molekulės ar atomo dydžiui, ir kad ateityje mokslininkai sukurs tokius mažus robotus, galinčius gaminti pačius save. Ši idėja skambėjo lyg iš mokslinės fantastikos romano, ir iš tiesų 1964 m. žymus lenkų fantastas Stanislawas Lemas apie tokius robotus parašė romaną „Nenugalimasis“. Beje, nanorobotų, galinčių būti įšvirkštų į žmogaus kūną ir gydančių tik ligos pažeistas ląsteles, idėja nėra užgesusi – šią sritį tiria nanomedicinos mokslas.

Įdomu, kad šiai moderniai mokslo sričiai gali būti ir daugiau nei 2 tūkst. metų. „Nanotechnologijų pamatą padėjo senovės egiptiečiai, kurie išmoko gamindami stiklą į jį primaišyti labai susmulkintų aukso dalelių ir taip suteikti jam norimą atspalvį“, – aiškina habilituotas mokslų daktaras profesorius Steponas Ašmontas.

R.Feynmano idėja patraukė daugelį mokslininkų, tarp kurių žinomiausias Ericas Drexleris, – 1986 m. jis ir išpopuliarino nanotechnologijų terminą. Tačiau ryškesni žingsniai šiame moksle žengti tik tada, kai buvo išrastas atominės jėgos mikroskopas, fizikams leidęs savo akimis pamatyti atomus. Ir jau 1989 m. fizikas Donas Eigleris pademonstravo, ką gali nanotechnologijos, iš atskirų atomų sudėliodamas žodelį IBM.

1996 m. į šią sritį pradėjo investuoti JAV kosmoso tyrimų agentūra NASA, 1997-aisiais buvo įkurta pirmoji nanotechnologijomis užsiimanti bendrovė „Zyvex“, o 2000-aisiais prezidento Billo Clintono administracija skyrė pusę milijardo dolerių įvairiems nanotechnologijų projektams.

Vėliau kilęs investuotojų ir verslo atstovų susidomėjimas buvo toks didelis, kad 2005 m. net prabilta apie besiformuojantį nanotechnologijų burbulą. Timas Harperis, Didžiojoje Britanijoje veikiančios nanotechnologijų bendrovės „Cientifica“ vadovas, šiandien skaičiuoja, kad per tą laikotarpį nereikšmingiems eksperimentams iššvaistyta apie 300 mln. dolerių.

Šiandien tiek daug apie nanotechnologijas nėra kalbama ne tik dėl to, kad nepavyko atlikti ypač ryškių atradimų, bet ir dėl to, kad ši technologija gan stipriai susipynė su kitomis mokslo sritimis, pavyzdžiui, elektronika ar biomedicina. Štai šiandien naujausiuose procesoriuose, kurie montuojami kiekviename namų kompiuteryje, veikiantys tranzistoriai yra šiek tiek didesni nei 22 nanometrai. Tai labai svarbu – kuo mažesni tranzistoriai, tuo daugiau jų telpa procesoriuje ir tuo galingesnis jis tampa. Mokslinėse laboratorijose šiandien jau įmanoma silicyje „išraižyti“ net 16 nanometrų struktūras.

Kur šiandien galima rasti nanodalelių

Šiandien nanotechnologijos labiausiai padeda žmonėms tokioje paprastoje ir buitiškoje srityje, kaip švaros palaikymas. Nanodalelėmis padengtas paviršius turi daugybę smulkių iškilumų, kurie yra daug mažesni už vandens molekulę, todėl vanduo ant tokio paviršiaus neužsilaiko ir tiesiog nuteka juo, kartu nusinešdamas ir bet kokius nešvarumus. Šiuo principu „veikia“ ir lotoso lapai – vandens lašeliai jais teka lyg stiklo karoliukai.

Šiandien jau gaminamos tokios nanodangos, skirtos įvairiems paviršiams: užpurškus tokios medžiagos ant vonios ar veidrodžio, kalkės ir nešvarumai paprasčiausiai negalės užsilaikyti ant paviršiaus, tad jo nereikės valyti ir naudoti jokių chemikalų. Tačiau tai tik laikina priemonė, todėl inžinieriai ir mokslininkai dirba ties naujomis gamybos technologijomis, kurios padėtų kuo pigiau ir paprasčiau išraižyti bet kokį paviršių tokiais nanonelygumais. Įsivaizduokime miestą, kuriame niekada nereikia plauti gatvių šviestuvų, dangoraižių stiklų, o vairuotojams nereikia rūpintis savo automobilio švara.

Kita pramonės sritis, kurioje nanotechnologijos šiandien naudojamos ypač intensyviai, yra kosmetikos gamyba. Pavyzdžiui, į kremus nuo saulės dažniausiai dedama iki nanodalelių susmulkinto cinko oksido arba titano dioksido – šios medžiagos labai gerai sugeria ultravioletinę spinduliuotę. Kitos nanomedžiagos naudojamos norimam kosmetikos atspalviui išgauti, be to, mažos dalelės geriau įsigeria į odą, todėl pagerėjo kremų efektyvumas.

Kosmetikos pramonė išties mato perspektyvų nanotechnologijų srityje. Pavyzdžiui, kosmetikos gamintoja „L’Oreal“ šiandien yra investavusi daugiau nei 600 mln. dolerių į tyrimus, susijusius su nanotechnologijomis. Tiesa, vis dar pasigirsta mokslininkų abejonių dėl nanodalelių saugumo kosmetikoje – juk jos gali gan giliai įsiskverbti į žmogaus kūną.

Kosmetikos gamintojai svarsto dar vieną nanotechnologijų panaudojimo būdą – ženklinti originalias pakuotes ypač smulkiais užrašais, kuriuos būtų galima pamatyti tik apšvietus tam tikra lazerio šviesa. „Toks „pirštų atspaudas“ padėtų kovoti su klestinčiu padirbinių verslu“, – aiškina šioje srityje dirbančios bendrovės „Nanocerox“ vadovas Michaelas Kelly.

Taip pat populiarėja tauriųjų metalų nanodalelių, pavyzdžiui, sidabro, kuris pasižymi puikiomis antibakterinėmis savybėmis, panaudojimas: jau gaminamos tokios dantų pastos, skalbimo milteliai bei geriamojo vandens filtrai.

Nanodalelės jau pradėtos intensyviai taikyti ir statybų sektoriuje. Dažniausiai į dažus dedamos įvairių cheminių medžiagų nanodalelės leidžia išgauti tikslesnį norimą atspalvį. Tarkim, chemijos bendrovė BASF per pastaruosius metus užpatentavo net 81 technologiją, susijusią su titano oksido nanodalelių naudojimu statybose. Pavyzdžiui, į cementą maišomos šios dalelės neleidžia sienoms patamsėti nuo oro užterštumo.

Į vieną medžiagą įmaišytos ypač mažos kitų medžiagų nanodalelės suteikia papildomų savybių, pavyzdžiui, bendrovė „InPore“ gamina tokį plastiką, kuris dėl nanostruktūrų yra tvirtesnis, lengvesnis ir mažiau degus. Šis principas pradėtas naudoti dar 1997 m., gaminant vėjo jėgainių sparnus. Mat juos nuolatos veikia ypač didelės perkrovos, tačiau gaminant juos iš tvirtesnių medžiagų, pavyzdžiui, metalo, gerokai padidėja svoris ir sumažėja tokios jėgainės naudingumo koeficientas.

Visi šie panaudojimo būdai neatrodo tokie žavūs, palyginti su prieš pusę amžiaus pranašautais nanorobotais, „taisančiais“ mūsų kūno organus ar gaminančiais įvairius daiktus. Tačiau mokslininkai neatideda į šalį net ir tokių drąsių nanotechnologijos panaudojimo planų.

Štai medicinoje labai intensyviai dirbama bandant atrasti būdą, kaip nanometrų dydžio kapsules su vaistais nukreipti tiksliai į ligos židinį, pavyzdžiui, į vėžinių ląstelių vidų. Taip būtų išvengta viso organizmo apnuodijimo stipriais medikamentais, be to, panašus principas padėtų tiksliau diagnozuoti šią ligą. Specialios nanodalelės pačios susirastų kūne vėžines ląsteles ir pažymėtų jas dažais, kurie, apšvietus lazerio šviesa, švytėtų.

Žinoma, yra ir drąsesnių projektų, ir jei jie pavyktų – mūsų gyvenimas pasikeistų iš esmės. Pavyzdžiui, bendrovė „Samsung“ pastaruoju metu skiria daug lėšų grafeno tyrimams – tai ypač plona, lanksti, bet kartu deimanto tvirtumu pasižyminti medžiaga. „Samsung“ planuoja iš jos gaminti lanksčius ekranus, tad netrukus galbūt galėsime atsisveikinti su įprastais išmaniaisiais telefonais – kišenėje tereikės nešiotis sulankstytą skaidrią tvirtą plėvelę, kurią išlankstę paversime ekranu.