Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradeda naują akciją ir moko jauniausius eismo dalyvius saugaus elgesio kelyje. Policijos pareigūnai norėdami atkreipti vaikų dėmesį, į pamokas pasikviečia policijos bičiulį „Amsį“ ir limonado vaikams personažą „Limpa“.

Anot vaikų ir paauglių gydytojos psichiatrės Sigitos Lesinskienės, kai mokymo procese atsiranda herojų, simbolinių personažų, vaikai daug geriau įsimena informaciją. Jeigu personažas vaikui patiko, jis su juo savo vaizduotėje sukuria ypatingą ryšį. „Ikimokyklinukai ir pradinių klasių moksleiviai daug greičiau įsimena tai, ką mato, nei tai, ką girdi. Todėl kitų žmonių ilgoki pamokymai ar patarimai, perteikti vien tik žodžiais, jiems nedaro tokio poveikio, kokio kartais tikisi suaugusieji. Viskas, ko vaikai yra mokomi, turi būti pateikta trumpai, aiškiai, žaismingai ir vaizdžiai. Tuo remiantis kuriamos visos prevencinės ir intervencinės programos vaikams. Net psichoterapinis darbas su vaikais šiame amžiuje yra grindžiamas vaizdiniais, piešiniais, žaidimais,“ – tvirtino docentė S. Lesinskienė.

Vaikų lopšelį-darželį „Pušaitė“, „Atžalyno“, Juozo Urbšio vidurines ir Žaliakalnio pagrindinę mokyklas jau aplankė „Amsio“ ir „Limpos“ atlydėti policijos pareigūnai. Šiuose susitikimuose vaikai buvo mokomi, kaip teisingai pereiti gatvę per perėją, kas padeda būti matomiems tamsiu paros metu ir kad dėmesingumas yra itin svarbus visiems eismo dalyviams. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos specialistė Gražina Lekavičienė teigia, kad tokios akcijos turi vykti nuolat: „Atsakingus eismo dalyvius turime ugdyti nuo mažens ir tai turi būti nepertraukiamas mokymo procesas. Kaskart ieškome naujų ir vaikams įdomesnių būdų informacijai perduoti. Taip prieš kelis metus atsirado „Amsis“, o dabar į mūsų akcijas įtraukiame ir kitus, vaikams puikiai žinomus personažus. Kaune „Amsiui“ talkina personažas „Limpa“, kuris vaikams dalina žaismingus atšvaitus su savo atvaizdu.“ Anot G. Lekavičienės, vaikai atpažįsta mylimus personažus ir daug geriau įsimena personažų pateikiamą informaciją. Akcijai talkinančios įmonės „Volfas Engelman“ generalinio direktoriaus Vytauto Meišto teigimu, vaikų saugaus eismo švietimo pamokos yra neįkainojamos. „Jeigu vaikas stovėdamas prie perėjos atsimins tai, ką jam pasakojo policijos ir mūsų personažai, visos įdėtos pastangos bus atsipirkusios,“ – teigia V. Meištas.

Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir tradicinių skonių limonado be konservantų, skirtų vaikams, personažas „Limpa“ ketina aplankyti dar daug Kauno miesto mokyklų. Artimiausiu metu saugaus eismo pamokos bus vedamos Kauno Juozo Grušo meno vidurinės, „Paparčio“, Panemunės pradinių mokyklų pirmokams ir lopšelio-darželio „Pušinėlis“ darželinukams. Rugsėjo pirmosiomis dienomis policijos pareigūnai išdalino vaikams tūkstančius žaismingų ir linksmų atšvaitų.

Nuo 2009 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras vykdo projektą „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“. Pirmąjį jo etapą vainikavo rugsėjo 21 d. Vilniuje įvykęs knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas.

Projekto vadovės Simonos Plienaitytės teigimu, pagrindinė projekto idėja yra atverti kelius ugdymo įvairovei: sudaryti sąlygas kurti alternatyvas esamoms ugdymo formoms, paisyti mokinių skirtingumo, atliepti įvairius jų poreikius ir plėtoti jų pasirinkimo galimybes mokykloje. „Tai ugdymo įvairovės kūrimo procesas, kuris glaudžiai susijęs su mokymusi mokyti, kintančiu mokytojo vaidmeniu ir požiūriu į ugdymą bei ugdymąsi. Jį įvairinant siekiama sukurti tokias sąlygas, kad kuo didesnis mokinių skaičius įgytų pagrindinį išsilavinimą, tęstų mokymąsi toliau, įgytų vidurinį išsilavinimą bei darbo rinkoje paklausią profesiją,“ – pasakojo pašnekovė.

Tyrimai rodo, kad mokyklose ugdymo turinys individualizuojamas nepakankamai, ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip. Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja dr. Loreta Žadeikaitė įsitikinusi, kad būtina plėtoti ugdymo įvairovę ir pasirinkimo galimybes atliepiant kiekvieno asmens poreikius, siekti, kad švietimo sistema taptų lankstesnė: „Švietimas niekada negali būti unifikuotas, nes jo svarbiausi principai yra demokratiškumas ir humaniškumas. Turi būti sudaryta galimybė rinktis įvairias ugdymo programas ir ugdymo organizavimo formas, nes kol kas be nacionalinės ar tarptautinių programų daugiau pasirinkimo neturime“.

L. Žadeikaitė pripažįsta, kad mokyklos požiūris į mokymąsi, pačių mokinių įsitraukimas ir noras mokytis yra labai sudėtinga pedagoginė psichologinė problema: „Reikia maksimaliai individualizuoti ugdymo turinį, tobulinti mokytojų kvalifikaciją. Noras mokytis yra įgimtas, tačiau kaip jo „neužgesinti“? Mokslininkai pripažįsta, kad labai svarbus veiksnys – bendra mokyklos kultūra. Vaikams turi būti sudaryta galimybė rinktis patiems, mokytojai neturi to daryti už juos. Ugdymo procese reikia ieškoti kitokių metodų, kad vaikai patys norėtų mokytis ir kaupti savo mokymosi patirtį“.

Tikslas – kad vaikai norėtų mokytis

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ buvo suskirstytas į du etapus. Pirmojo etapo metu (2009-2011 m.) parengta Alternatyvaus ugdymo plėtros galimybių studija, sukurtas Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis, Mokyklos tinklinio bendradarbiavimo su socialiniais partneriais modelis ir Produktyviojo mokymosi modelis, pagal kurį mokinys kelias dienas per savaitę mokosi klasėje, o kitomis dienomis atlieka praktiką, kuri atitinka jo pomėgius ir gebėjimus. Taip pat sukurti Jaunimo namų aprašai, Mokyklų aplinkos kriterijai, Pedagogų rengimo programos moduliai ir Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programos. Visoje šalyje organizuoti informaciniai seminarai, švietimo centrams, pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, jaunimo mokykloms ir pedagogus rengiančioms aukštosioms mokykloms nupirktos edukacinės knygos, išversta keliasdešimt specializuotų straipsnių apie alternatyvųjį ugdymą, kurie talpinami projekto internetinėje svetainėje www.alternatyvusugdymas.lt.

Pasak S. Plienaitytės, vykdant antrąjį projekto etapą (2011-2014 m.) orientuojamasi į sąlygų alternatyviojo ugdymo įgyvendinimui sudarymą keičiant ar kuriant reikalingus teisės aktus, alternatyvų esamoms ugdymo formoms kūrimą ir diegimą: „Tokiu būdu bus įvairinama alternatyviojo ugdymo pasiūla, tobulinama mokyklų administracijos darbuotojų, pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacija. Sieksime mokyklose įdiegti pirmajame etape parengtus modelius ir programas, organizuosime jaunimo mokyklų bendruomenių mokymus, stengsimės juos aprūpinti edukacine literatūra“.

L. Žadeikaitė atkreipia dėmesį, jog svarbu ieškoti idėjų „iš apačios“, o ne „iš viršaus“, t.y. sveikintinos pačių mokyklų ir visuomenės iniciatyvos: „Viena mokykla – be tėvų dalyvavimo, be visuomenės palaikymo – negali realizuoti jai keliamų tikslų. Dažnai tėvų lūkesčiai yra didesni už mokyklos galimybes, nes jie ne padeda, o tik reikalauja. Esminis tikslas, kuriam turime susitelkti visi, – skatinti vaikų norą ir mokėjimą mokytis“.

Problemos reikalauja alternatyvių sprendimų

Baigiamuoju projekto pirmojo etapo akcentu tapo Švietimo aprūpinimo centro surengtas pasaulinio garso švietimo konsultanto profesoriaus N. McGinno ir Lotynų Amerikos švietimo eksperto profesoriaus E. Schiefelbeino knygos „Mokomės ugdyti: siūlymai Lotynų Amerikos švietimui pertvarkyti“ pristatymas. Į lietuvių kalbą išverstos knygos apžvalgai autorių rekomendacijomis buvo pakviestas prof. dr. Aaronas Benavotas iš Valstybinio Niujorko valstijos universiteto, taip pat dėstantis Stanfordo ir Harvardo universietetuose. Profesorius specializuojasi pasaulio švietimo ir lyginamųjų švietimo tyrimų srityse, yra dalyvavęs įvairioje UNESCO Švietimo sektoriaus vykdytoje veikloje.

Knygoje siūlomos penkios pagrindinės kryptys, kaip gerinti mokymą ir mokymąsi bet kurioje šalyje: didesnį dėmesį skirti mokymuisi mokyti; siekti, kad mokytojai taptų mokymosi vadovais; iš esmės gerinti mokytojų rengimą; skatinti pokyčių inicijavimą vietos lygmeniu; akcentuoti tokį mokymąsi, kuriuo ugdoma laisvės visiems samprata. A. Benavotas tikina, jog rengiant šią knygą buvo atsižvelgiama į daugelį aspektų, ir vėliau paaiškėjo, kad joje padarytos įžvalgos yra universalios ir tinka ne vien Lotynų Amerikos (nors tai sufleruoja knygos pavadinimas), bet daugeliui pasaulio valstybių. Atvertus bet kurį knygos skyrių jį galima pritaikyti kone kiekvienai šaliai: „Kalbant konkrečiai apie Lietuvą ir posovietinių šalių bloką, jis yra gana panašus į Lotynų Ameriką, pvz., pragyvenimo lygiu, ekonominiu išsivystymu, istorine kultūrine patirtimi. Todėl knygos įžvalgos puikiai tinka ir Lietuvai“.

Profesorius pabrėžia, kad nevalia užmerkti akis prieš egzistuojančias problemas švietimo sistemoje, reikia sugebėti identifikuoti iššūkius ir priimti juos atvirai. O tai padarius tenka galvoti apie alternatyvas. „Jei situacija yra tobula ir visi patenkinti, problemos nėra – viską galima palikti taip, kaip yra. Tačiau Lietuvoje tiek švietimo specialistai, politikai, pedagogai, tiek patys moksleiviai jaučia, kad situaciją būtų galima pagerinti. Tam ir reikia alternatyvų. Nedrįsčiau teigti, kokia švietimo politika Lietuvai tiktų idealiai. Tiesiog norėtųsi matyti, kad Lietuvos politikai įsitraukia į švietimo sistemos tobulinimą, neignoruoja idėjų ir pasiūlymų įvairovės, atvirai išklauso visas nuomones ir stengiasi, kad šiame dialoge dalyvautų kuo daigiau veikėjų,“ – samprotauja pašnekovas.

Jo manymu, vienas svarbiausių dalykų ugdyme yra mokyti vaiką mokytis: „Būtina padėti vaikams įgyti tam tikrų gebėjimų ir tai daryti nuosekliai. Nepaprastos svarbos yra ir mokymasis visą gyvenimą: jis neturi nutrūkti baigus mokyklą ar universitetą. Ankstyvame, imliame amžiuje ypatingai svarbu sudaryti vaikams sąlygas gilinti žinias, tobulinti gebėjimus. Juk tinkamas ugdymas sudaro pagrindą sėkmingam jaunimo įsidarbinimui, įsiliejimui į aktyvią visuomeninę veiklą, netgi šeimos kūrimui“. Profesorius apgailestauja, jog daugelyje šalių mokytojo statusas pastaruoju metu patiria nuosmukį. „Mokytojai nėra pakankamai vertinami ir gerbiami, nors jų darbas itin sunkus. Manau, labai svarbu visapusiškai motyvuoti mokytojus, kad jie galėtų tobulėti patys ir perteikti tai mokiniams, kad atsirastų grįžtamasis ryšys,“ – pokalbį baigia A. Benavotas.

Projektas „Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje“ finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

Lietuvos mokyklose ribojamos galimybės mokyti ir mokytis kitaip

ESF

Pastarieji įvykiai Norvegijoje, vis agresyvesni ginčai JAV Kongrese ar teisminės profsąjungos ir aludario peripetijos Lietuvoje turi vieną bendrą detalę – bandymą klausimą išspręsti remiantis jėgos galia.

Panašiai mąstant tėvai visada svarbesni už vaikus, darbdavys už samdomą darbuotoją, valstybė už visuomenę ar vadovaujanti partija už tą, kurį šiandien sėdi opozicijos suoluose.
Kartais panašūs mąstymo klonai stulbinamai tiesmuki. Štai dabartinis ūkio viceministras, o tada LLRI viceprezidentas Giedrius Kadziauskas tvirtina: “Šiuo metu profesinės sąjungos Lietuvoje turi per daug galios, lyginant su jų kiekiu.” Sukrečiantis esą liberalia forma apvilktas mąstymo turinys, kurį, beje, generuoja teisininko išsilavinimą turintis politikas. Pasak jo, galių gali turėti tik tas, kuris yra didelis ir stiprus, tad nors susiduriame su santykinai jaunu žmogumi, akivaizdžiai totalitarinis galios modelis jau tvirtai implantuotas į jo mąstymą.
Savotiškai skamba ir pastarosiomis dienomis pasigirdę policininkų perspėjimai, kad įsigaliojus įstatymui, kuris smurto šeimoje atveju aiškiai remia auką, policijos komisariatuose kovai su smurtautojais šeimoje neužteks vietų. Tad galų gale viešai pripažįstant tokių veiksmų masiškumą, akcentuojamas ne naikinantis proceso poveikis asmenybei ir visuomenei, o techninės detalės. Šiuos neblogai žinomus dalykus primenu tik todėl, kad slopinant šias visų pirma dvasines bėdas labai tinkamas instrumentas gali būti ir adekvatus ekonomikos mokymas mokykloje.
Lietuvoje mokymui mokyklose linkstama suteikti technokratinį žinojimo kaupimo pavidalą. Ekonomika – ne išimtis, ir tai netiesiogiai patvirtinama, kai reikalaujama ne mažiau kaip trečdalį kurso medžiagos paskutinėse klasėse skirti verslumo ugdymui, jį kažkodėl nužeminant iki techninių įmonės steigimo, verslo planavimo ar (jau visai sunkiai suvokiama) deramo CV rašymo pagrindų. Verslumo, kaip tam tikro pasaulio transformavimo ir atnaujinimo, turinys tikrai pranoksta primityvokus technologinius šūkius, juolab gatavus sprendimo modelius, tačiau kad tai mokinių būtu suvokta, jie bent jau turi aiškiai suprasti ekonomikos mokslo objektą. Ką gali ekonomika? Kokia jos vieta socialinių mąstymo formų erdvėje? Kaip patirti ekonomiką kasdienybėje?
Ir čia prasideda keisčiausias dalykas. Skaitydama makroekonomikos paskaitas auditorijoje susitinku su studentais, kurie jau keletą metų mokykloje, o vėliau universitete mokėsi ekonomikos. Pirmas ir, atrodytų, paprasčiausias klausimas – o apie ką kalba ekonomikos studijos? – masiškai neįveikiamas. Jei kalbėtume apie platesnį kontekstą, pavyzdžiui, komentarus po ekonomikos apžvalgomis pagrindinėse interneto svetainėse, irgi matytume, kad dauguma jų paremta sunkiai suformuluojamomis pradinėmis prielaidomis. Guviausi linkę ekonomiką susiaurinti iki rinkos fenomeno analizės arba painioja su viena labai svarbia, bet tikrai viso turinio neišsemiančia finansų valdymo problema.
Maža to – šiemet vasario pabaigoje patvirtinta vidurinio ugdymo bendroji programa, kalbėdama apie socialinį ugdymą, mano galva, labai teisingai akcentuoja jos prievolę “puoselėti jauno žmogaus socialinę kultūrą”, tačiau ekonomikos programos turinyje irgi pamiršta mokslo objektą, tad esminio šios srities gebėjimo reikalavimas logiškai samprotauti apie pagrindines ekonomikos problemas, veikiančias vartotojus ir gamintojus, pakimba nesvarioje erdvėje.
Vis dėlto jau daugiau kaip šimtmetis ekonomika turi aiškiai suvoktą ir tiksliai formuluojamą tyrimų objektą. Ekonomika – tai problemų sprendimo mokslas, kuris analizuoja pasirinkimų esant ribotiems ištekliams situacijas. Prisimenant, kad ribotumas – tai faktas, kad mūsų neriboti norai viršija mūsų ribotus išteklius, tenka sutikti, kad visada kažką gaudamas neišvengiamai prarandi. Vartotojai, atsižvelgdami į savo ribotas pajamas, privalo rinktis, ką pirkti, kiek taupyti, kiek investuoti. Darbininkai turi nuspręsti, kokį darbą norėtų dirbti, kada pradėti savo darbo kelią, kur ir kiek valandų jie norėtų dirbti. Įmonės sprendžia, kokią produkciją gaminti, kokia turi būti gamybos apimtis ir kaip tuos gaminius pagaminti mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis. Vietos savivalda gali būti priversta rinktis, ar įveisti parką, ar statyti mokyklą. Tad visi – ir vartotojai, ir darbuotojai, ir įmonės, ir valdžios institucijos – dėl ribotų išteklių susiduria su prievole rinktis.
Beje, jei nereikėtų rinktis, tai laikas, skirtas ekonomikos studijoms, būtų beprasmis laiko švaistymas. Tačiau būtinybė suderinti galimybes ir norus moko suvokti vieną esminį labai liūdną paradoksą, kad pasirinkti reiškia prarasti.
Jei pasirinkta taupyti, nebegali išlaidauti. Jei pasirinkta taupyti viešąsias paslaugas, teks arba gerokai mažiau jomis naudotis, arba už jas daugiau mokėti, nors pajamos gal sumažės. Jei pasirinkta tokia miela daugumai Lietuvos amžinoji pensininkų gelbėjimo strategija, nereikia stebėtis masine jaunų žmonių emigracija, ir jau kaip pasekme – pensinio amžiaus vėlinimo neišvengiamybe. Jei pritarta radikalaus dešinumo ideologinei klišei, kad verslas visada ir visur teisus, nereikia stebėtis gana plačiai paplitusia panieka verslininkui ar naiviu jo tikėjimu, kad jis galįs net onkologine liga sergančiam žmogui neleisti vykti pasitikrinti sveikatos (pastarųjų dienų “Lelijos” kovos su savo darbuotojomis pavyzdys), nors išties tas verslas pasirinkto stabiliai mažėjantį produktyvumą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Jei pasirinktas nerealus, darbo išteklių gaminimo sąnaudų nepadengiantis atlygis už darbą, tai išties pasirinkta jau minėta emigracija, nepagarba darbui, ateityje labai smarkiai išaugsiančios išlaidos darbo jėgai pirkti, tikėtina imigracija su daugybe socialinių problemų bei viena ar kita forma atsirasiantys neišvengiami socialiniai neramumai. Jei visoms problemoms spręsti pasirinkta galios ir jėgos strategija, tai kartu pasirinktas ir paniekos valdžiai ar politikai kelias.
Ekonomika jau mokykloje vaikus gali išmokyti gerokai daugiau, nei tiesiog ekonomikos. Ji gali išmokyti buvimo kartu strategijos, tiesa, tada ji turi pabrėžti ne žinojimą ir juolab ne primityvų vieno iš keturių (jie visi riboti!) išteklių akcentavimą, bet mokėjimą derinti ir aktyviai skaičiuoti ne tai, ką gauni, o visų pirma tai, ką parandi. Nes tai, ką gauni, matuoji tuo, ko netenki. Ir tada žinai, kad gaudamas daug išties gali likti be nieko. Norite konkretaus pavyzdžio? Tarkime, uždirbai milijoną, bet praradai savo vaiko sielą. Beliko tai padėti ant laiko ir gyvenimo svarstyklių…

Įkirta:
Jei pasirinkta tokia miela daugumai Lietuvos amžinoji pensininkų gelbėjimo strategija, nereikia stebėtis masine jaunų žmonių emigracija.

Rugsėjo 8 dieną šalyje prasidės aštuntasis Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“, kuriame – daugiau kaip 160 nemokamų renginių visiems norintiems, o ypač jaunimui.

Augant visuomenės, mokyklų ir aukštųjų mokyklų susidomėjimui, šiais metais festivalio renginiai planuojami jau penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Atidarymo metu Vilniuje – jau tradicija tampantis kino seansas ir diskusija su mokslininkais. Šįkart – apie smegenų tyrimų tendencijas. Prof. Šarūnas Raudys, kompiuteriu modeliuojantis emocijas ir neurobiologas, VU prof. Osvaldas Rukšėnas pamėgins numatyti, kada sugebėsime į kompiuterį perkelti savo smegenų turinį, savąjį „aš“ ir tapsime nemirtingais, kaip fantastiniame trileryje „Išeities kodas“, kuris bus parodytas po diskusijos.

Vilniuje intriguojančią programą parengė VU Gamtos fakulteto mokslininkai. Išgirsite, kur atmosferoje formuojasi meteorologiniai reiškiniai; sužinosite, kaip trūkinėja Žemė ir kad ozonas gali būti ne tik naudingas. Pamatysite kaip sudaromi žemėlapiai ir kodėl kartais reikia bijoti aliuminio. Neurofiziologai atskleis, ar augalams būdingas altruizmas, ar jie jaučia skausmą ir turi atmintį.

Jaukioje VU Centrinių rūmų Teatro salėje – paskaitos apie tai, kaip kompiuteryje modeliuojamas chaotiškai kintantis pasaulis; etnokosmologo prof. Liberto Klimkos įžvalgos apie megalitų sąsajas su astronomija. „Microsoft“ specialistas Tautvydas Dagys papasakos, kaip valdysime kompiuterius ateityje, o VAE atstovas dr. Rimantas Vaitkus nušvies atominės energetikos ateitį mūsų šalyje. Ypatinga naujiena iš pirmų lūpų – apie šiuo metu kuriamą pirmąjį lietuvišką kosmoso palydovą.

Jūsų laukia daug praktinės veiklos: fizikos eksperimentai VU Fizikos fakultete ir genetinių ligų diagnostikos galimybės VU Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje; moderniausias kristalų puslaidininkiams auginimo įrenginys, tik šiemet pradėjęs veikti VU Taikomųjų mokslų institute; žvilgsnis į biofarmacijos kompanijos „TEVA/Sicor Biotech“ laboratorijas, kuriose konstruojami baltymai chimeros – naujos kartos vaistai nuo vėžio ir kur po kelerių metų galbūt teks darbuotis šiuo metu baigiantiems mokyklą moksleiviams arba studentams.

Kaune – puiki proga aplankyti muziejus ir modernius mokslo centrus. Karo paveldo centre – šaunamųjų ginklų istorija; Lietuvos zoologijos sode – gyvūnų priežiūros paslaptys, o VII forte – Kauno miesto istorijos puslapiai. Taip pat išmoksite profesionaliai plauti rankas ir teisingai ruošti vaistažoles.

Viena diena, rugsėjo dešimtoji bus skirta KTU. Šio universiteto mokslininkai parengė jums net kelias dešimtis įdomių demonstracijų ir eksperimentų iš chemijos ir maisto pramonės, statybos ir architektūros, inžinerijos ir fizikos, elektronikos ir dizaino sričių. Visi norintys tą dieną nuo 10 val. ryto laukiami KTU studentų miestelyje. Kviečiame atvykti šeimomis, kadangi ir suaugę, ir vaikai ras ką veikti. Galėsite išmatuoti savo energetinę būseną – aurą; susikursite savo stilių, pasinaudoję virtualiais dizainerio įrankiais, sukonstruosite mini povandeninį laivą, įsitikinsite, kad vandens laše telpa visas zoologijos sodas ir pamatysite, kaip mokslininkai apsaugo futbolininkų kojas. Mokysimės investuoti geriau negu W. Buffettas ir koduoti slaptą informaciją kaip J. Bondas, skaičiuosime branduolinius virsmus mūsų organizme, paįvairinsime gyvenimą praturtintomis realybėmis, bendrausime su protingu šaldytuvu ir išbandysime ultragarso instrumentą, kuriuo galima įvertinti kraujagyslių užkalkėjimo laipsnį.

Mokslas – šalies ekonomikos ir visuomenės pažangos pagrindas. Todėl kartu su LR Ūkio ministerija ir konsultacinės kompanijos „Chmieliauskas ir Ramonas“ specialistais pakviesime vyresniųjų klasių moksleivius ir studentus į seminarus Vilniuje ir Kaune, skirtus skatinti jų inovatyvumą, verslumą, daugiau sužinoti apie projektų valdymą ir verslo pradmenis XXI amžiuje.

Klaipėdoje šiemet – itin turininga ir interaktyvi programa: puiki proga išbandyti savo sugebėjimus prie laivo šturvalo Lietuvos Aukštosios jūreivystės mokyklos treniruoklyje; Jūrų muziejuje pabendrauti su narais, jūrų liūtais bei jų treneriais ir sužinoti, kodėl jūriniai gyvūnai geria vandenį ir kodėl vandens čiuožikas nenuskęsta. Taip pat pamatyti jūros dugną tiriančius robotus ir netgi užkopti į mokomojo burlaivio „Brabander“ denį.

Šiauliuose duris smalsuoliams svetingai atveria universitetas. Užsukite ir tapkite bibliotekininku, astronomu, pasigaminkite alternatyvios energijos, susimodeliuokite savo aplinką kompiuteriu, įminkite dirvožemio paslaptis.

Galbūt norite sužinoti, kodėl mums reikalinga reklama, ką reiškia vadovauti logistikos centrui arba kaip sukonstruoti robotą? Nekantraujate pasitikrinti savo reakciją arba mobilųjį telefoną įkrauti nuo savo kūno šilumos? Visa tai jūs rasite KTU Panevėžio instituto laboratorijose.

Nacionaliniame Mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“, kaip įprasta – pasaulio technologijų bei mokslo tendencijos ir naujausi Lietuvos mokslininkų išradimai bei inovacijos, pritaikomos medicinoje, žemės ūkyje, pramogų pasaulyje, pramonėje, architektūroje ir kitur.

Išsamią programą rasite festivalio svetainėje www.mokslofestivalis.eu

aukstasis_mokslas

Didžiausios kompaktinių diskų gamintojos Baltijos šalyse „BOD Group“ rinkodaros ir pardavimų direktorius Ričardas Sartatavičius įsitikinęs, jog neturint aukštojo išsilavinimo, šiandien įsitvirtinti darbo rinkoje ir gauti padorų atlyginimą – mažai šansų.

„Žinoma, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio. Jeigu darbas nereikalauja aukštos kvalifikacijos, tai viena. O, jei žmogus, pavyzdžiui, atlieka mokslinį, tiriamąjį darbą, tai natūralu, kad turėdamas aukštąjį išsilavinimą bei aukštesnį mokslinį laipsnį, savo srityje jis gali gauti didesnį atlyginimą. Verslo pasaulyje panašiai – kuo asmuo labiau išsilavinęs, kuo jo įgyta specialybė šiuolaikiškesnė, tuo labiau jis gali pretenduoti į aukštesnes, o tuo pačiu ir į geriau apmokamas pareigas“, – pasakojo R. Sartatavičius. Tačiau ką tik studijas baigusiems ir darbo patirties neturintiems jaunuoliams nereikėtų iškart tikėtis paties aukščiausio atlyginimo įmonėje.

„BOD Group“ atstovo tvirtinimu, būtina atminti, kad atlyginimo pokyčiai priklauso nuo pačių darbuotojų. Pradėjus dirbti, būtina naudotis proga ir įrodyti savo sugebėjimus, kuriuos geriausiai atspindi darbo rezultatai – tada ir socialinė gerovė bei atlyginimas bus visai kitokie -didesni.

Mokslas ir atlyginimas – susiję

Aukštojo mokslo svarbą bet kuriame verslo sektoriuje pabrėžia ir VšĮ „Versli Lietuva“ verslumo departamento direktorius, VU TVM Alumni klubo valdybos pirmininkas Dovydas Varkulevičius. „Yra atlikta įvairių tyrimų, rodančių tiesioginę koreliaciją tarp aukštojo išsilavinimo ir atlyginimo dydžio. Kitaip tariant, kuo aukštesnį išsilavinimą turi žmogus, tuo aukštesnių pajamų jis gali tikėtis“, – tvirtino D. Varkulevičius. Anot jo, nepaprastai svarbu yra ir tai, kaip pats žmogus vertina savo studijas ir aukštojo mokslo diplomą. Kaip naudingą patirtį ar tik kaip ketverių metų vargą bei už jį gautą popierėlį. „Žmogus turi suprasti, kad studijos pirmiausia yra vardan žinių, patirties, didesnių galimybių“, – teigė D. Varkulevičius.

Pirmame kurse dirbti pradėjęs D. Varkulevičius tvirtino, jog bedirbant jo susidomėjimas mokslu tik augo, nes matė, kaip studijų metu įgytas žinias galima pritaikyti kasdienėje veikloje ir atvirkščiai – darbo metu sužinoti praktiniai dalykai praversdavo mokantis, ruošiantis egzaminams. Tai, baigus bakalauro studijas, paskatino jį siekti aukštesnio mokslinio laipsnio. „Dėl susidomėjimo mokslu, sėkmės darbe, iš dalies reikėtų dėkoti dėstytojams, kurie man įdiegė sistemingo mąstymo technologiją, jei galima taip pasakyti. Pradedant informacijos paieška, baigiant konkrečios situacijos ar problemos sprendimų būdais. Dėstytojai buvo puikūs praktikai, tikri savo srities specialistai, nemažai jų atvykdavo iš užsienio, tad paskaitos būdavo įdomios, sukeldavo įvairių diskusijų“, – pasakojo VU TVM Alumni klubo valdybos pirmininkas.

Anot D.Varkulevičiaus, glaudus mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra naudingas abiems pusėms. Mokslo institucijos jaučia, kuo iš tiesų šiandien alsuoja verslo įmonės, kokių žinių reikia studentams, kad šie baigę studijas nevarstytų darbo biržos durų ir greičiau galėtų integruotis į darbo rinką, tuo tarpu verslininkai, tapę lygiagrečiais mokslinių tyrimų partneriais, pagerina inovacinius gebėjimus, „užsiaugina“ būsimus darbuotojus, vadovus.

Šiemet brandos egzaminus laikė per 47 tūkst. abiturientų, iš kurių 884 gavo aukščiausią – šimto balų įvertinimą bent iš vieno egzamino. Trims iš jų pavyko gauti po šimtuką net iš keturių egzaminų. “Veidas” susisiekė su visais trimis.

Klaipėdietis Emilis Bružas, vilnietė Ieva Raudonytė ir marijampolietis Mindaugas Brusokas laužo “moksliukų” stereotipą. Nors jų pasirodymas egzaminuose buvo stulbinamai geras, abiturientai rasdavo pakankamai laiko hobiams, o savo sėkme linkę dalintis tiek su mokytojais, tiek su klasės draugais, sukūrusiais motyvuojančią atmosferą mokykloje.
Keturiskart šimtukininkai vieningai mini ir kitą sėkmės recepto ingredientą: siekti gerų rezultatų turi skatinti ne noras gauti brandos atestatą su kuo aukštesniais balais, o studijuojamų dalykų įdomumas. Anot jų, naujausiųjų laikų istorijos ar neapibrėžtinių integralų nesuprasi per prievartą.
Džiugina tai, kad abiturientai užtikrinti dėl savo ateities. Nors su savo rezultatais jie galėjo įstoti praktiškai į bet kurią specialybę ir universitetą, sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į ilgesnę nei studijų laikotarpis perspektyvą. Savo ateitį su darbu tarptautinėse organizacijose siejanti Ieva rinkosi socialinius mokslus viename aukščiausiai reitinguojamų Prancūzijos universitetų, Mindaugas, ieškojęs profesijos, galinčios garantuoti ir pakankamas pajamas, ir neatimančios per daug laiko Vilniaus universitete studijuos odontologiją, o Emilis jį dominančioms tiriamosios medicinos studijoms pasirinko geriausiu Europoje laikomą Kembridžo universitetą.

“Sąžiningai mokiausi visus 12 metų”

“Šimtukas kartais yra ir sėkmės dalykas. Štai ir mūsų mokykloje buvo mokinių, kurie iš trijų egzaminų gavo po 100 balų ir vieno 99″, – prisimena Ieva Raudonytė, kitokių balų kaip 100 negavusi. Tačiau kalbantis su ja, akivaizdu, kad sėkmės faktorius buvo mažiausias. “Tai buvo ne savaitės, ne mėnesio, net ne paskutiniųjų metų darbas. Sąžiningai mokiausi visus 12 metų”, – prisipažįsta Ieva.
O kaip laisvalaikis? “Jei tik norėdavau, susitikdavau su draugais. Laisvalaikį apribodavau tiek, kiek norėjau pati, niekas manęs mokytis neversdavo. Viską dariau, nes man buvo įdomu, norėjau to, supratau prasmę mokytis istoriją, skaityti literatūrą. Šie mokslai atveria pažinimą, o kai kurie, pavyzdžiui anglų kalba, labai naudingi ir praktiškai”, – įsitikinusi Ieva.
Mergina baigė Vilniaus licėjų – mokyklą, kiekvienais metais esančią tarp lyderių pagal šimtukų statistiką. Ir šiemet čia išauginti 72 šimtukininkai – daugiau nei bet kurioje kitoje mokykloje. Pašnekovė sutinka, kad bendra atmosfera licėjuje yra išties nuteikianti siekti aukštų tikslų, tačiau griežtai neigia vyraujantį stereotipą apie didžiulę konkurenciją tarp abiturientų: “Licėjaus vaizdas visuomenėje yra iškreiptas. Mes padėdavome vieni kitiems, laikydavome kumščius, kad tik kiekvienam pasisektų, kad įstotų ten, kur nori. Piktos konkurencijos tikrai nebuvo.”
Ieva buvo viena iš tų, kuriems pavyko įstoti ten, kur norėjo. Prancūzijos “Sciences Po” universitetas yra vienas geriausių socialinių mokslų srityje tiek Prancūzijoje, tiek visoje Europoje. Britų savaitraščio “Times Higher Education” šių metų reitinge šis universitetas buvo įvertinas kaip 35-as pasaulyje ir pirmas Prancūzijoje pagal socialinius ir politikos mokslus. Šias studijas Ieva mato kaip trampliną į tolesnį tikslą – darbą Jungtinių Tautų Organizacijoje arba Europos Sąjungos institucijoje, galbūt ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.
“Norėčiau dirbti Lietuvoje, bet atstovauti šalį tarptautinėse organizacijose. Noriu įsivaizduoti Lietuvą kaip modernią, savo tradicijas išlaikančią valstybę, kuri supranta savo istorinio ir kultūrinio palikimo vertę, bet kartu nėra užsidariusi, ksenofobiška”, – savo Lietuvos vizija dalinasi viena geriausių šalies moksleivių.

Rado laiko ir krepšinio mokyklai, ir gatvės šokiams

Marijampolietis Mindaugas Brusokas laikė net penkis egzaminus ir nedaug pritrūko, kad ir penktojo – lietuvių kalbos būtų gavęs aukščiausią įvertinimą. Tai ypač stebina žinant, kad būdamas abiturientu jis dar sugebėjo baigti ir miesto sporto mokyklą, kurioje žaidė krepšinį, o pastaraisiais metais labai susidomėjo ne biologija ar chemija (kurių taip pat gavo po šimtuką), o gatvės šokiais.
Mindaugo sėkmės moksluose paslaptis tokia pat, kaip ir Ievos: nuosekliai mokytis visais mokslo metais, tada per egzaminus beliks pasikartoti. “Nuo mažens stengiausi nieko nepraleisti, nepalikti nepadarytų darbų. Mokytis nebuvo sunku, viską greitai perprasdavau, todėl egzaminams netgi buvo sunku prisiversti ruoštis. Galiausiai imdavo graužti sąžinė, kad laiką veltui leidžiu, tai pasikartodavau”, – atvirauja Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos absolventas.
Jis vienintelis iš trijulės liko studijuoti Lietuvoje. “Niekur nenoriu išvažiuoti. Manau, kad jei jau išvažiuoji, tada grįžti nebeapsimoka”, – sužinojęs egzaminų rezultatus kalbėjo Mindaugas. Ilgai svarstęs tarp jo pamėgtos matematikos ir tėvų rekomenduotos medicinos galiausiai pasirinko antrąjį variantą. Nuo rudens vaikinas pradės Odontologijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Namų darbų ruošti netekdavo

M.Brusokas taip pat buvo svarstęs biochemijos studijų pasirinkimo galimybę, bet galiausiai jų atsisakė, nes, kaip teigia “nenorėjo visą gyvenimą pratūnoti laboratorijoje”. Trečiasis keturis šimtukus gavęs abiturientas, Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos absolventas Emilis Bružas pasirinko būtent šį kelią, tačiau bent jau universitete jo lauks tokios laboratorijos, kurių palikti nesinorės. Vaikinas studijuos biologinės gamtos mokslus Jungtinės Karalystės Kembridžo universitete. Remiantis jau minėtu “Times Higher Education” reitingu šis universitetas yra pirmas Europoje.
“Šiuo metu laukiu patvirtinimo laiško ir kai tik jį gausiu, pirksiu skrydžio bilietus. Manau, jog gavau puikią progą maksimaliai išbandyti savo akademinį potencialą”, – sako E.Bružas, prisijungsiantis prie 36 pernai Kembridže studijavusių lietuvių. Priešingai nei Ieva ir Mindaugas, jis įtemptai egzaminams ruošėsi tik likus dienai ar dviem iki jų. “Aišku, kasmet būdavau pirmūnu, bet beveik netekdavo ruošti namų darbų, nuolat patekdavau ir tarp klasės “šauniausių” pamokų praleidinėtojų. Tikriausiai turiu įgimtą potraukį mokslui, todėl didelių pastangų geram rezultatui pasiekti nereikėjo”, – prisipažįsta E.Bružas.
Už tokį požiūrį, kaip ir, anot jo paties, “baisų raštą ir neatidumą” dalis mokytojų vaikinui prognozavo ne pačią sėkmingiausią egzaminų sesiją, tačiau galiausiai iš penkių egzaminų Emilis parsinešė keturis šimtukus. “Šie egzaminai labai specifiški, žinios tam tikroje srityje tikrai negarantuoja aukšto balo. Dėl to tikėjausi prastesnių rezultatų. Vis dėlto įrodžiau sau, kad galiu išsisukti, net kai esu įspraustas į gana griežtus rėmus”, – teigė klaipėdietis, studijose norintis tirti vėžio gydymą ir alergines reakcijas.

Egzaminų balas neparodo žinių

Kita vertus, šimtukas nereiškia, kad abituriento žinios yra nepriekaištingos – balas tiesiog išreitinguoja abiturientus, parodo, kad konkretų egzaminą šimtukininkas išlaikė geriau nei absoliuti dauguma kitų laikiusiųjų. Taip pat skaičiuojant galutinį egzamino rezultatą daug reikšmės turi užduočių vertinimo sistemos specifika.
“Per daug metų pastebėta, kad tarptautinių matematikos olimpiadų dalyviai šimtukų negauna. Ne todėl, kad jie nemoka, o todėl, kad daug veiksmų atlieka mintinai. Spręsdami uždavinius jie nerašo tarpinių rezultatų, ir nors gauna teisingą atsakymą, jiems taškai vis tiek sumažinami”, – paaiškina Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas ekspertas Benas Budvytis.
“Valstybinis egzaminas neparodo žinių lygio. Jis tik išreitinguoja – pirmąsias vietas dažniausiai užima kruopštieji, sąžiningieji, dorieji studentai, bet nebūtinai genijai. Ir patys abiturientai man sako, kad šimtukas jiems nėra tikslas – jie siekia Oksfordo, Harvardo universitetų, į kuriuos stojant daug lemia kiti egzaminai, ne tik mūsų valstybinis. Žinoma, negalima sakyti, kad gavusieji šimtukus yra netalentingi”, – teigia B.Budvytis šiemet mokęs 12 abiturientų, iš kurių šimtukus gavo 4.

Šimtukininkų mini dosjė:

Emilis Bružas:
Baigė Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnaziją.
Egzaminų rezultatai: matematika, chemija, biologija, anglų kalba – po 100, lietuvių kalba – 91.
Studijuos biologinius gamtos mokslus Kembridžo universitete

Ieva Raudonytė
Baigė Vilniaus licėjų
Egzaminų rezultatai: lietuvių kalba, anglų kalba, istorija, matematika – visų po 100 balų.
Studijuos socialinius mokslus Prancūzijos Sciences Po universitete.

Mindaugas Brusokas:
Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją.
Egzaminų rezultatai: matematika, chemija, biologija, anglų kalba – po 100, lietuvių kalba – 95.
Studijuos odontologiją Vilniaus universitete.

"Veido" archyvas

Lietuviai savo išradimus patentuoja mažiausiai Europoje – pagal šį rodiklį visoje Europos Sąjungoje lenkiame tik rumunus.

Naujaisiais “Eurostato” duomenimis, Lietuvoje milijonui gyventojų per metus tenka vos dvi paraiškos Europos patentų biurui, teikiančiam europinius išradimų patentus. Rumunija atsilieka dar labiau – čia milijonui gyventojų tenka vos viena paraiška per metus. Tuo tarpu visų kitų Europos Sąjungos šalių gyventojai dėl patentų kreipiasi daug dažniau: Latvijoje milijonui gyventojų tenka 8, Estijoje – 17, o daugiausiai išradimų registruojančiose Švedijoje ir Vokietijoje – atitinkamai 298 ir 261. ES vidurkis šiuo metu sudaro 117 paraiškų patentui per metus. Pasaulyje europinių patentų statistikoje pirmauja JAV, Japonija ir Korėja.

“Lietuvių, kurie gauna europinį patentą ir jis įsigalioja mūsų šalyje, yra vienetai”, – konstatuoja Valstybinio patentų biuro Išradimų skyriaus vedėjas Zenonas Valasevičius. Paraiškų patentui Lietuvoje gauti pateikiama taip pat nedaug: Valstybinio patentų biuro duomenimis, per metus sulaukiama apie šimto tokių paraiškų. Jau daugelį metų šis rodiklis yra stabilus ir kinta nedaug. Tai rodo, kad lietuviai išradimų kuria nedaug ir dažnai nemato prasmės juos patentuoti.

Palydovas Aeolus 1

Lietuvos įmonė „Optolita“ gamins itin preciziškus optikos komponentus Europos kosmoso agentūros kuriamam palydovui. Žemės atmosferą lazeriu tyrinėsiančiame palydove „Aeolus“ bus naudojamos Lietuvoje iš kristalų pagamintos ir specialia danga dengtos optinės detalės. Planuojama, kad palydovas į kosmosą bus paleistas 2013 m.

„Kvietimas dalyvauti šiame projekte – ne tik didelis prestižas, bet ir akivaizdus įrodymas, kad Lietuva su savo sukurtomis technologijomis gali dalyvauti realiose kosmoso programose. Gamintojų atranka vyko net keletą metų, o palydovo kūrėjai kėlė itin aukštus produktų ir aptarnavimo kokybės reikalavimus“, – teigia įmonės „Optolita“ direktorius Rimantas Kraujalis.

Europos kosmoso agentūros palydovas „Aeolus“ bus pirmasis įrenginys, leisiantis stebėti vėjo reiškinius iš kosmoso. Palydovui skrendant 400 km aukštyje, Žemės atmosferos sluoksniai bus zonduojami lazeriu. Tikimasi, kad tokiu būdu surinkti duomenys padės kur kas tiksliau prognozuoti oro pokyčius ir tirti tokius svarbius gamtos reiškinius, kaip globalinis atšilimas.

„Palydovui skirtų optikos komponentų gamyba – itin sudėtingas, ilgas ir unikalių žinių reikalaujantis procesas. Pavyzdžiui, kristalų ruošinius auginame mūsų dukterinėje Novosibirske (Rusija) veikiančioje įmonėje, kurios laboratorijose sukuriamos specialios, daugiau nei tūkstančio laipsnių pagal Celsijų temperatūros sąlygos. Šią žaliavą apdirbame jau Lietuvoje: reikia ją preciziškai supjaustyti, nupoliruoti, padengti dangomis, atlikti testus ir t. t.“, – teigia „Optolita“ projekto vadovas Audrius Jakštas.

Palydovo „Aeolus“ kūrėjai kontaktus su Lietuvos įmone užmezgė prieš 7 metus. Rinkdamiesi tiekėjus, Europos kosmoso agentūros atstovai tikrino optinių detalių parametrus, vertino patikimumą. „Optolita“ specialistai nuolat bendravo su palydovo kūrėjais, lankėsi jų laboratorijose.

„Galime teigti, kad tai – tik bendradarbiavimo pradžia. Užsitikrinę reputaciją tarp kosmoso technologijų tyrėjų, tikimės sulaukti ir daugiau kvietimų dalyvauti tokiuose išskirtiniuose projektuose“, – pabrėžė įmonės plėtros direktorius Daugirdas Kuzma.

"Veido" archyvas

Šiuo metu 38,5 proc. visų mokslo laipsnį turinčių tyrėjų sudaro vyresni nei 55 metų asmenys

Šiuo metu mūsų šalies mokslo sistemoje dirba beveik 19 tūkst. mokslo darbuotojų, daugiau nei šeši tūkstančiai jų turi mokslinį ir pedagoginį vardą.

Deja, pačių mokslininkų vertinimu, mokslas Lietuvoje šiandien podukros vietoj: politikai mokslo visuomenei neskria nei pakankamo dėmesio, nei pakenčiamo finansavimo, didžiuma verslininkų į mūsų mokslininkų laimėjimus žvelgia skeptiškai, naujai besikuriantys mokslo slėniai – taip pat visiškai kitokie, nei įsivaizduoja mokslininkai, ES parama Lietuvos mokslui irgi keliauja pro šoną, o ir visa visuomenė apie savo mokslininkų veiklą ir produkciją turi itin primityvų supratimą, todėl mokslininkai Lietuvoje nėra labai vertinami, nėra jie ir dideli autoritetai.

Suskilusios geldos sindromas

Daiva Sirtautienė, Klaipėdos universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė dabartinę mokslininkų padėtį įvardija kaip tragikomišką: “Labai apmaudu, kai nori atlikti naudingus visuomenei darbus – rašyti, tyrinėti, kurti – ir pamatai, kad atsiduri prie suskilusios geldos. Aš ir mano vyras – abu turime daktaro laipsnius, rašome aukščiausios kokybės mokslinius darbus, bet be anytos finansinės pagalbos negalėtume net savo dukros išleisti į mokslus. Ir tai yra absurdas.” Mokslininkės teigimu, prasčiausiai šiuo metu gyvena būtent tie Lietuvos mokslininkai, kurie turi ir savo mokslinius darbus rašyti, ir akademinį darbą dirbti. “Mūsų algos labai mažos (mažesnės net už mokytojų), o krūviai – nežmoniški”, – teigia D.Sirtautienė.

Mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. Rimas Norvaiša priduria, kad kiekybės vaikymasis moksle yra neabejotinai žalingas. Deja, kitaip, regis, nebus, mat mokslinės veiklos vertinimo kriterijus yra suabsoliutintas – mokslininko kvalifikacija vertinama tik pagal mokslinių straipsnių skaičių mokslinėse publikacijose. Tad mokslo darbuotojai, norėdami užsidirbti pragyvenimui, turi rašyti kiek įmanoma daugiau mokslinės produkcijos, dėl to kenčia jų darbų kokybė.

Nėra perspektyvų

Tiesa, daug bėdų ir ydų esama ir pačioje mokslininkų bendruomenėje. Visų pirma mokslininkų “senėjimas”, juk šiuo metu net 38,5 proc. visų mokslo laipsnį turinčių tyrėjų sudaro vyresni nei 55 metų asmenys. Jaunų mokslininkų Lietuvoje akivaizdžiai per mažai. Mokslo personalas iki 35 metų sudaro niekingus 12 proc. personalo apskritai, o tai akivaizdžiai trukdo kokybinei kaitai.

“Spartus mokslininkų bendruomenės senėjimas mūsų šalyje visiškai nieko nebestebina. Jauni žmonės mato dabartinę situaciją ir svarsto, kam žmogui mokytis 10 metų, jeigu paskui jis bus niekas. Kam visa tai. Pavyzdžiui, sovietmečiu apsigynus disertaciją alga iškart padvigubėdavo. O dabar ji valstybės tarnyboje arba viešajame sektoriuje pakyla vos 200 Lt. Tad jaunas žmogus, suvokdamas perspektyvos nebuvimą, tokio darbo tikrai nesirinks”, – įsitikinusi D.Sirtautienė.

Tendencijos iš tiesų bauginančios. Internetu apklausus 50 dabartinių studentų iš įvairių Lietuvos universitetų, nė vienas jų nepatvirtino, kad sieks tapti mokslininku. “Tiesą sakant, neverta tiek metų mokytis, investuoti į savo ateitį ir galiausiai uždirbti minimalią algą”, – mano Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentė Greta Kavaliauskaitė.

O mokslininkų sėnėjimas gimdo kitas problemas: tarkime, didelė dalis Lietuvos mokslininkų nesugeba bendradarbiauti su verslininkais, nesugeba įgyvendinti bendrų projektų. Jiems didžiausias siaubas yra mokslo komercializacija. Nors, tarkime, Vokietijoje, Autrijoje, Didžiojoje Britanijoje mokslo ir verslo sinergija kaip tik ir lemia dižiulę šalių pažangą ir inovatyvumą.

Politikai iš susitikimų su mokslininkai pabėga

Skirtingi kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad mūsų mokslo sistemoje permainų labai mažai ir jos labai lėtos.
R.Norvaiša pastebi, kad dabar mokslo valdymo sistemoje dominuoja žmonės, propaguojantys tik savo požiūrį, stipriai juntama ir jų politinė priklausomybė. O žvelgti esą derėtų gerokai plačiau, nes mokslas – viešoji gėrybė: “Norit išspręsti iškilusias bėdas, pirmiausia reikia susitarti, kokią gi šiandien turime situaciją. Tačiau mūsų šalyje nėra keitimosi nuomonėmis tradicijos – politikai, jei susitinka su mokslininkais, tai tik paskaito pranešimą ir dingsta. Apmaudu, nes kol mes nepradėsime diskutuoti, tol reikalai iš vietos nepajudės.”

Faktai apie mokslo padėtį Lietuvoje

• Šiuo metu mokslo tiriamąja veikla Lietuvoje užsima 18,6 tūkst. darbuotojų, 6,3 tūkst. jų turi mokslo laipsnį ir pedagoginį vardą.

• Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbams per metus skiriama apie 800–900 mln. Lt. Daugiausiai – pusę – tam skiria aukštojo mokslo sektorius, ketvirtadalį – verslo sektorius, dar ketvirtadalį – valdžios sektorius.

• Lietuvos bendrosios išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai sudaro apie 0,8 proc. BVP.

• Pasaulio banko ataskaitos duomenimis, pagal tai, kokią BVP dalį Lietuva išleidžia mokslo tyrimams, mūsų šalis yra aukščiau už ES vidurkį, tačiau šių pinigų panaudojimo efektyvumas ir rezultatai yra daug žemesni nei ES vidurkis.

• Lietuva, sukuria mažiau patentų, nei būtų galima tikėtis pagal investuotas nacionalinio biudžeto lėšas, liudija Pasaulio banko ataskaita.

• Lietuva pagal mokslo publikacijų skaičių pasaulyje užima tik 116 vietą.

Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerija išmokėjusi per 55 mln. Lt mokslo slėnių kūrimui Lietuvoje. Šiemet bus baigtas pirmasis projektas – Vilniuje, “Santaros” slėnyje pradės veikti informacinių technologijų centras. Šiuo metu yra panaudota 97 proc. iš projektui skirtų 5,4 mln. Lt, vyksta superkompiuterio paruošimas darbui. Taip pat sparčiai įgyvendinami Kauno “Santakos” slėnio projektai – statomas farmacijos ir sveikatos technologijų centras, kitame, energetikos technologijų centre, įdiegta tyrimams reikalinga įranga.

Iš viso Lietuvoje numatyta įsteigti penkis mokslo slėnius. Tikimasi, kad jų statyba ir įrengimas bus baigti 2013–2014 m. Bendra mokslo slėnių kaina sieks 1,3 mlrd. Lt. Didžiąją dalį – 832 mln. Lt sumokės Švietimo ministerija, 85 proc. šios sumos bus gauta iš ES fondų. Kiti slėnių finansuotojai – Ūkio, Žemės ūkio, Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijos, privačios bendrovės.

Pagrindinis mokslo slėnių kūrimo tikslas – skatinti mokslininkų ir verslininkų bendradarbiavimą, taip Lietuvą paverčiant, ŠMM teigimu, “Europos mastu matomu žinių ekonomikos branduoliu”. Bendrovės “Šviesos konversija” direktorius Algirdas Juozapavičius į tokius tikslus žiūri skeptiškai. “Teoriškai viskas daroma tinkamai, užsienyje mokslo slėnių praktika pasiteisina. Tačiau neaišku, ar tai suveiks Lietuvoje, nes mūsų mokslininkai nelinkę integruotis į verslą.

Dauguma jų atliekamų tyrimų nėra orientuoti į komercinį panaudojimą. Reikalingus tyrimus savo firmoje mes atliekame patys”, – teigia buvęs mokslininkas, o dabar verslininkas, kurio vadovaujama bendrovė yra viena pasaulio lazerių pramonės lyderių.

Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis sutinka, kad mokslininkams slėniai bus naudingi, tačiau technologijų proveržio jie nesukels. “Kiekvienas mokslininkas savo sritį laiko svarbiausia, nesutariama dėl bendrų prioritetų. Užuot koncentravusis į kelias pagrindines mokslo sritis, nuspręsta visoms duoti po truputį. Dėl to dabar slėnių projekte turime per didelę mokslo sričių ir jas prižiūrinčių instituticjų įvairovę. Tokia sistema laukiamų rezultatų neduos”, – įsitikinęs fizinių mokslų daktaras.

Lietuvos mokslininkai ir įmonės 2010 m. užpatentavo 84 nacionalinius išradimus – tiek pat, kiek ir 2009-aisiais, rodo Valstybinis patentų biuras (VPB). Daugiausiai per pastaruosius 10 metų patentų buvo užregistruota 2005 m. – 116.

Kaip informavo VPB direktoriaus pavaduotojas Žilvinas Danys, daugiausiai išradimų užregistruota žmonių poreikiams tenkinti (žemės ūkio, miškininkystės, maisto, drabužių, pramogų ir kitose srityse), taip pat mechanikos ir statybos sektoriuose.

Lietuvoje galioja ir Europos patentai, kuriais užsienio kompanijos stengiasi apsaugoti savo technologijas Lietuvos rinkoje. Iš pradžių stipriai kilęs pernai šių patentų skaičius sumažėjo. Pavyzdžiui, 2003 m. Lietuvoje įsigaliojo 755 Europos patentai, 2009 m. – 1038, o 2010 m. – 940.

“Šie patentai rodo, kad Europos pramonė įžvelgia Lietuvoje potencialią rinką, nes prieš investuojant į kokią nors šalį, iš pradžių patentais apsaugomos technologijos”, – komentavo Ž.Danys. Norėdama apsaugoti savo technologijas užsienio rinkose Europos patentus įsigyja ir viena kita lietuvių bendrovė. Ž.Danys prognozuoja, kad šiemet patentų paraiškų ims daugėti, nes Vyriausybė skyrė ES lėšų Europos patentams įsigyti.

Aktyviausi išradimų patentuotojai Lietuvoje – Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas.