Vilkaviškio „Aušros“ gimnaziją baigusi Ieva Paškauskaitė mokydamasi mokykloje buvo itin gabi istorijos srityje, tačiau pasirinko skandinavistikos studijas. Mergina pripažįsta, kad kalbos ją visuomet žavėjo.

Dovilė Joneliūnienė

„Visuomet jaučiausi labiau humanitarė nei „tiksliukė“, tačiau mokykloje, ypač pradinėse klasėse, ilgą laiką buvau laikoma matematike. Turbūt taip buvo dėl to, kad socialiniams ir humanitariniams mokslams Lietuvoje tenka mažesnis dėmesys. Matematikoje man visad patiko tai, kad pakanka turėti loginį mąstymą ir pritaikyti tam tikrą taisyklę, nereikia nieko sugalvoti pačiam – tai visada atrodė kaip tam tikra atgaiva“, – pasakoja mergina.
Vis dėlto nuo pat pirmų klasių Ievai labiau už matematiką patiko kalbos, ypač lietuvių, o vėliau ir anglų, bei socialiniai mokslai – istorija, geografija.
Patį pirmą kartą olimpiadoje ji prisimena dalyvavusi penktoje klasėje, tačiau jau nebepamena, kuri – lietuvių ar matematikos olimpiada vyko pirmiau.
Respublikinėje olimpiadoje pirmą kartą Ieva dalyvavo mokydamasi dešimtoje klasėje. Tai buvo lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada. „Pirmą kartą dalyvaudama tokio masto renginyje apskritai nežinojau, ką turėčiau skaityti ar mokytis. Pasirengimas vyko paskubomis – perskaičiau keletą klasikinių kūrinių, kurių lig tol nebuvau skaičiusi, išsiaiškinau esė rašymo taisykles. Negaliu sakyti, kad jaučiausi pasirengusi, greičiau priešingai. Kuo daugiau mokiausi, tuo labiau supratau, kad moku per mažai. Tačiau olimpiadoje netikėtai pasisekė – laimėjau pirmą vietą“, – prisimena Ieva.

Daugiausiai pastangų – istorijos olimpiadoms

Ieva yra dalyvavusi lietuvių ir anglų kalbų, istorijos, antikos kultūros, matematikos, biologijos, chemijos rajoninėse olimpiadose. Triskart – lietuvių kalbos respublikinėse olimpiadose, kuriose užėmė pirmą bei antrą vietas, o paskutinį kartą gavo padėkos raštą – liko ketvirta. Triskart ji dalyvavo respublikiniame antikos kultūros konkurse ir visus tris kartus laimėjo antrą vietą. Dukart iškovojo pirmąsias vietas ir istorijos olimpiadose.
„Daugiausiai ruošdavausi istorijos olimpiadoms. Turėjau reiklią, savo sritį mėgstančią mokytoją, kuri stumdavo mane į priekį: ji suteikdavo daug naudingos informacijos, parengdavo užduotis, teikdavo konsultacijas. Šioms olimpiadoms stengdavausi perskaityti visą papildomą literatūrą, kurią galėdavau rasti Vilkaviškio bibliotekoje. Tiesa, ten būdavo toli gražu ne viskas – kai ką tekdavo ir nusipirkti“, – pasakoja mergina.
Ji prisipažįsta, kad lietuvių olimpiadoms skirdavo šiek tiek mažiau laiko, nes jose dalyvaujant viskas primena loteriją – daug kas priklauso nuo to, ar būsi skaitęs kūrinius, ar atpažinsi autorius, ar sugebėsi atrasti tai, kas slypi „už teksto“. Daug kas priklauso ir nuo esė temos bei vertintojų: ne paslaptis, kad literatūrinio kūrinio vertinimas yra gan subjektyvus. Todėl, Ievos manymu, joms ruoštis kryptingai – gan sudėtinga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šakių „Žiburio“ gimnazijos auklėtinė Austėja Dapkutė – biologijos olimpiadų prizininkė, iš to jaunimo elito, kuriuo galime didžiuotis.

Į pirmąsias olimpiadas – be pasirengimo

Austėjos šeimos nariams visuomet labiausiai sekėsi tikslieji mokslai, todėl ir iš jos buvo tikimasi to paties. „Taip ir buvo, tik kurį laiką nenorėjau to pripažinti ir stengiausi sau įrodyti, kad man daug labiau tinka ir patinka kalbos“, – pabrėžia mergina. Tik vyresnėse klasėse ji pripažino, kad gamtos ir tikslieji mokslai yra jos sritis.

Pirmą kartą Austėja prisimena dalyvavusi matematikos olimpiadoje. Moksleivei sekdavosi puikiai, bet tada ji dar nežinojo, kokie laimėjimai yra reikšmingi. Nuo devintos klasės Austėja pradėjo kasmet dalyvauti ir chemijos bei fizikos olimpiadose, keletą kartų teko dalyvauti ir geografijos, lietuvių kalbos, anglų kalbos olimpiadose.

„Keisčiausia, kad iš pradžių biologijos olimpiadoje sekėsi blogiausiai, gal todėl šioje srityje kiekvienais metais ir buvo matomas didžiausias progresas. Nežinau, ar tik mažesniuose miestuose, ar ir kitur olimpiadoms ruoštis nėra įprasta. Mokytojai nelinkę padėti mokiniams, o bent jau iš pradžių jų palaikymo labai reikia. Todėl mokiniai į olimpiadas eina be jokio pasirengimo, tikėdamiesi, kad užteks mokyklinių žinių, tad dažnai tenka nusivilti. Ir pati taip pat bandžiau laimę – pirmoms savo olimpiadoms visiškai nesiruošiau“, – prisimena mergina.

Po rajoninių olimpiadų 11-oje klasėje ji pateko į respublikinį biologijos olimpiados etapą, o 12-oje jame užėmė trečią vietą. Bronzos medalis merginai suteikė galimybę dalyvauti atrankoje į tarptautinę biologijos olimpiadą, į kurią pateko ir laimėjo sidabro medalį. A.Dapkutė pasakoja, kad olimpiadai ruošėsi kaip ir visi – skaitė tiek angliškas, tiek lietuviškas biologijos ir biochemijos knygas, sprendė ankstesnių olimpiadų užduotis. „Nieko ypatingo nedariau, tik žinau, kad daug medžiagos, kurią norėjau išmokti, nespėjau net perversti, nes apie tarptautinę olimpiadą pradėjau galvoti likus mažiau nei penkiems mėnesiams iki jos. Todėl labiausiai pasitikėjau ne savo žiniomis, bet loginiu mąstymu“, – teigia Austėja.

Gamtos mokslais ji pradėjo domėtis tik įstojusi į Nacionalinę moksleivių akademiją, biochemijos sekciją, nors ir anksčiau daug kas ją skatino sieti savo ateitį su medicina ir biologija. Pradėjusi gilintis į šią sritį suprato, kiek joje dar neatrasta ir kiek jau žinoma, kaip sudėtingai ir įdomiai vyksta procesai gamtoje ir organizmuose. „Sužinojau labai logiškus daugelio praeityje atrodžiusių „mistinių“ reiškinių paaiškinimus ir mane tai iš tikrųjų sužavėjo. Labai džiaugiuosi, kad dar neperdegiau, kad nespėjau sužinoti per daug, todėl vis dar smalsu domėtis biologija“, – pasakoja mergina.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Mažeikių Gabijos gimnazijos abiturientė Martyna Štakonaitė yra viena iš keturių Lietuvos abiturientų, gavusių po 100 balų iš visų penkių egzaminų.

Taigi Martynai pavyko padaryti tai, apie ką nedrąsiai pasvajoja visi valstybinius brandos egzaminus laikantys jaunuoliai ir jų tėvai. Pasiektas tobulas rezultatas: matematikos, biologijos, chemijos, lietuvių ir anglų kalbų egzaminai įvertinti maksimaliu balų skaičiumi – šimtukais. Beje, nei Martyna, nei aplinkiniai to nesitikėjo. „Per pamokas kartais gaudavau ir devynetų, tad nemaniau, kad galiu pelnyti aukščiausią įvertinimą visos šalies mastu”, – prisipažįsta mergina.

Paslaptis paprasta: gerų rezultatų be darbo nebūna

Kaipgi jai tai pavyko? Martyna pasakoja, kad gerai mokytis pradėjo tikrai ne nuo pirmųjų klasių, o tik vidurinėje mokykloje, ir ypač daug dirbo pastaruosius porą metų. „Pradinėse klasėse buvo mokoma tokių dalykų, kaip dailusis rašymas ar šokiai, iš jų gaudavau ne geriausius vertinimus, o ir šiaip tada dar nelabai gaudžiausi – tik vėliau pagavau ritmą“, – juokiasi mergina.
O puikių rezultatų pavyko pasiekti paprastai – tiesiog daug ir nuosekliai dirbant. „Visada sąžiningai atlikdavau namų darbus ir stengiausi kuo naudingiau išnaudoti laiką mokykloje. Tarkime, per „langus“ neidavau pasivaikščioti ar valgyti kokių nors kebabų, o darydavau ką nors naudingesnio, – paaiškina abiturientė ir patikina, kad daug dirbdama vis dėlto nepersidirbdavo. – Man visada būdavo svarbu gerai išsimiegoti ir rasti laiko, kad galėčiau atsipalaiduoti nuo mokslų. Tai padeda – šviesia galva mokytis lengviau.“
Martynos mama Daiva Štakonaitė taip pat pabrėžia Martynos pareigingumą ir neslepia, jog stebėdavosi, kad dukra stengiasi visus namų darbus atlikti kuo greičiau, neatidėliodama kitai dienai. Be to, mama tvirtina neliepdavusi taip elgtis – prižiūrėti, kad pamokos būtų paruoštos, jai tekdavę tik pradinėse klasėse. „Manau, prie tokių rezultatų nemažai prisidėjo ir tai, kad Martyna nemėgsta nuobodulio. Jeigu nėra ką veikti, jai tai bus pats baisiausias dalykas“, – pasakoja mama.
Pasak jos, kad Martyna savo mokymosi rezultatais pralenkia bendraamžius, labiausiai išryškėjo pastaraisiais metais: kadangi Mažeikių Gabijos gimnazijoje netrūksta gerai besimokančiųjų, išsiskirti iš kitų buvo sunkiau, tačiau tai pasikeitė Martynai ėmus aktyviai dalyvauti olimpiadose. „Pavyzdžiui, šiemet Martyna dalyvavo trijose rajoninėse olimpiadose ir visas jas laimėjo, patekdama į respublikines“, – teigia D.Štakonaitė.
Martynos dailės mokytoja Audronė Mažeikienė prideda, kad jos mokinė ne iš tų, kurie dirbtų priešokiais prieš kokią nors olimpiadą ar egzaminus, – ji visada dirbo sąžiningai, skirdama visas jėgas kiekvienai užduočiai. „Kiti mokiniai atidėliodavo ar neatsiskaitydavo laiku, o Martyna viską greitai padarydavo ir atsiskaitydavo pirmoji“, – prisimena A.Mažeikienė.
Čia reikėtų paminėti tai, kad būtent dailė užima svarbią vietą Martynos gyvenime. Mažeikių dailės mokyklą baigusi mergina šiais metais XIX Lietuvos mokinių dailės olimpiadoje užėmė pirmą vietą ir pagerino savo ankstesnių metų rezultatą, kada rajoninėje dailės olimpiadoje liko antra.

Iš šiemet jau aštuonioliktą kartą vykusios Lietuvos mokinių dailės olimpiados aukso medalį parsivežė nedidelio Dusetų miestelio (Zarasų r.) moksleivė Adelė Vaitukaitytė. Kitus keturis aukščiausius apdovanojimus gavo didmiesčių vaikai.

Iš viso šiųmetėje olimpiadoje dalyvavo šešiasdešimt trys 9–12 klasių mokiniai iš skirtingų Lietuvos vietų. “Veidas” iš visų nugalėtojų išskyrė Adelę – visų pirma dėl savito jos meno pojūčio ir braižo. Be to, susipažinti su šia gabia paaugle masino ir tai, kad ji – vaikas iš provincijos.

Vaiko sėkmę lemia mokytojas
“Tai, kad Adelė laimėjo dailės olimpiados auksą – pirmiausia yra jos mokytojos dailininkės Nomedos Saukienės nuopelnas. Be to, prie jos ėjimo šiuo keliu daug prisidėjo pirmieji mūsų dukters dailės ir fotografijos mokytojai Romualdas Pučekas ir Alvydas Stauskas”, – kalbinamas apie dukters laimėjimus netikėtai prabyla laureatės tėtis Rimas Vaitukaitis.
Pasak jo, tėvų nuopelnas dėl vaiko laimėjimų nėra toks didelis, na, nebent vaikai daug pasiekia toje srityje, kurios atstovai yra patys tėvai. “Mes su žmona neturime nei dailės, nei muzikinio išsilavinimo, turime tik bendrą supratimą apie meną. Aš pagal profesiją esu miškininkas, taigi gana tolimas nuo meno žmogus. Manau, tėvų nuopelnas yra tik tas, kad jie pritaria vaiko pomėgiams, palaiko jį, paskatina ir paremia finansiškai: nuperka reikalingų medžiagų, nuveža į treniruotes, renginius, – svarsto R.Vaitukaitis. – Esu tikras, kad kiekvieno vaiko sėkmė priklauso tik nuo mokytojo, pas kurį jis patenka. O Dusetose mokytojai tikrai nuostabūs: jie padeda vaikams atsiskleisti. Tarkime, pernai šioje olimpiadoje dusetiškiai taip pat laimėjo auksą, užpernai – sidabrą…” (…)

Tapymas iš natūros padeda pamatyti
Olimpiadai Adelę rengusi dailininkė N.Saukienė pasakoja, kad mergina pati to prašiusi. “Ji labai užsispyrusi siekia tikslo ir to apdovanojimo tikėjosi labiau nei aš. Iš tikrųjų toje olimpiadoje Adelės darbas buvo išskirtinis – mes visą laiką dirbome ir olimpiadoje tapėme iš natūros, o ten vyravo pseudopsichodelinis kičas: neaiškios linijos, kažkokie baubai, multiplikacija”, – su lengva ironija vardija dailininkė. Pasak Nomedos, žmogus tik tapydamas iš natūros išmoksta pamatyti ir kurti. Ir retas kuris piešėjas gali iš savo minčių sukurti puikų dailės kūrinį.
Pati Adelė mums irgi prisipažįsta, kad, pamačiusi kolegų ir konkurentų atsivežtus darbus bei kalbėdamasi su jais prieš antrąjį olimpiados etapą – tapymą, buvo šiek tiek sutrikusi. “Visi jau iš anksto žinojo, ką pieš: vieni buvo namie kartą tai jau nutapę ir olimpiadoje tik perpiešė, kiti buvo apmąstę. Aš vienintelė tapiau tai, ką matau pro langą, tad jau maniau, kad mums nepasisekė, kad mūsų niekas nesupras, – šypsosi mergina.
Tiesa, priduria, kad jai, tapančiai iš natūros, šiek tiek trūko laiko. Mat olimpiadoje buvo leidžiama tapyti tik dvi valandas. O tiems, kurie tapė iš “paruoštukų”, laiko netgi likę. (…)

Pasinėrusi dar į dešimtis skirtingų veiklų
Tiek Adelės tėtis Rimas, tiek buvusi jos pirmoji mokytoja Jolanta Kondrašovienė, tiek dabartinė klasės auklėtoja Ilona Šukienė, tiek ir gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Vanda Normantienė pabrėžia, kad Adelė, kaip ir kiti gabūs vaikai, nesėdi vien prie pamokų ruošos, o užsiima daugybe kitų prasmingų veiklų.
Štai prieš pusantrų metų A.Vaitukaitytė tapo Lietuvos moksleivių parlamento nare. “Adelė labai kūrybinga, darbšti ir užsispyrusi siekia tikslo. Pamenu, kai kandidatavo į Moksleivių parlamentą, kaip atsakingai ji tam ruošėsi: subūrė palaikymo komandą, parengė argumentuotą kalbą… – pasakoja V.Normantienė. – Beje, mes kasmet Tarptautinės mokytojų dienos proga sveikiname mokytojus, dirbusius mūsų gimnazijoje. Pernai atvirukus gamino Adelė. Tai buvo nuostabūs kūrinukai. Kalėdų proga buvo surengtas konkursas „Eglutė kitaip”. Adelės klasė laimėjo pirmą vietą, nes Adelė pasiūlė labai originalią idėją. Gėlių puokštelės, įvairios malonios smulkmenos įvairių švenčių proga dažniausiai būna Adelės sumintytos. Ji – ir puiki žurnalistė: gimnazija leidžia savo laikraštuką „45 minutės” ir kiekviename jo numeryje rasime Adelės straipsnelių. Be to, ji veda mokyklos renginius, puikiai fotografuoja, o pernai sėkmingai pasirodė vertėjų konkurse „Tavo žvilgsnis”.
Prancūzų kalbą dėstanti klasės auklėtoja I.Šukienė pastebi, kad Adelei puikiai sekasi iš esmės visos disciplinos, ji turi vienintelį aštuntuką, visi kiti pažymiai – patys aukščiausi. “Ji labai daug skaito, diskutuoja su draugais apie perskaitytas knygas, tačiau niekada nemačiau jos, kaip kitų miestelio vaikų, vaikštinėjančios miestelyje be jokio tikslo. Ji nuolatos kažkuo užsiėmusi namie. Be to, ji ir mokykloje nebijo nei draugams, nei mokytojams pasakyti savo nuomonės, jei kažkam nepritaria. Tai labai atkakliai savo tikslų siekianti mergaitė”, – apibendrina I.Šukienė.
Ir nors Adelės tėtis Rimas kuklinosi kalbėdamas apie šeimos įtaką vaiko sėkmei, visos keturios kalbintos pedagogės pabrėžė, kad ši gabi mergaitė auga išskirtinėje šeimoje. “Vaikas labai daug atsineša iš šeimos”, – sako V.Normantienė. “Vaitukaičių šeima labai darni, dvasinga, meniška: tėtis veda įvairius miestelio renginius, mama domisi folkloru, floristika, – pertaria J.Kondrašovienė. – Pamenu, kaip miestelio žmonės stebėdavosi, kai tėveliai Adelę ir jos vyresnėlį brolį, dar tik šliaužiojančius pametinukus, atsinešdavo į miestelio galerijoje atidaromas parodas, kitus renginius.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per porą mėnesių keturios skirtingų mokslų olimpiados, vasarą – fizikos ir astronomijos stovyklos, savarankiškos aukštųjų mokyklų studentams skirtų vadovėlių studijos, savanoriškas darbas su vaikais, o norint atsipalaiduoti – sudėtingų Ludwigo van Beethoveno kūrinių skambinimas. Tokiu ritmu sukasi vienuolika klasių baigusios Vilniaus licėjaus moksleivės Kamilės Rastenytės dienos.

„Turiu išsikėlusi nemažus tikslus, tad negaliu per daug ilsėtis, nieko neveikti ir atitrūkti nuo mokslo net vasarą. Juk nelavinamos smegenys, taip pat kaip raumenys, greitai atsisako dirbti, ir išmokti dalykai užsimiršta“, – savo požiūrį atskleidžia aštuoniolikmetė mergina.
Kamilė sako, kad pasibaigus mokslo metams jai užteko vos savaitę padrybsoti prie jūros, ir grįžusi vėl kibo į knygas. Vilnietė pateko į tarptautinę astronomijos olimpiadą, kuri šį rudenį vyks Pietų Korėjoje, ir išsikėlė tikslą parsivežti medalį, tad beveik kasdien skaito mokslines astronomijos knygas. Neseniai dvi savaites be poilsio dienų intensyviai gilinusi fizikos žinias itin gabių mokinių papildomo ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“ vasaros sesijoje, jau rengiasi astronomijos stovyklai.
Beje, K.Rastenytė siekia patekti ir į tarptautinę fizikos olimpiadą. „Dalyvavimas konkursuose, olimpiadose – man lyg sporto varžybos: norisi parodyti geriausius rezultatus, įveikti varžovus ir būti pirmai. Be to, olimpiados skatina siekti vis daugiau žinių“, – dėsto Vilniaus licėjaus auklėtinė, nuo penktos klasės skinanti laurus Lietuvos mokinių matematikos, fizikos, astronomijos, biologijos olimpiadose.

Fizikės laisvalaikis – prie pianino

Kamilė pasakoja, kad iki dešimtos klasės save įsivaizdavo kaip būsimą matematikę. Jai šis mokslas puikiai sekėsi ir patiko, be to, pasitikėjimą savo jėgomis ypač sustiprino septintoje klasėje laimėta pirma vieta respublikinėje matematikos olimpiadoje. Vis dėlto gabi mergina dar būdama dešimtokė nusprendė, kad žinias gilins fizikos bei astronomijos srityse, o studijuos teorinę fiziką. Ateityje ji galvoja rinktis astrofizikos arba biofizikos pakraipą.
Jaunosios fizikės mama Rūta Rastenė prisimena, kad draugai ir pažįstami, sužinoję apie Kamilės apsisprendimą, kraipė galvas: „Kam merginai lįsti į tokius mokslus?“
„Dabar matydami jos laimėjimus jau nesistebi, kad Kamilė pasirinko neva vyrišką mokslą, tačiau daugelis vis tiek nesusilaiko nuo komentarų, jog mergina fizikė – labai įdomus derinys. Mano nuomone, labai gerai, kad yra fizikių mokslininkių. Juk ne nuo lyties priklauso laimėjimai ir dalykai, kuriais domimasi. Svarbu, kad patiktų ta sritis, tada ir sekasi“, – neabejoja R.Rastenė.
Tiesa, ji pamena, kad darželyje Kamilė labiau buvo kūrybinga asmenybė nei linkusi į tiksliuosius mokslus, – aktyvi, nuovoki, su polėkiu, iš kitų vaikų išsiskirianti muzikiniais gabumais, puikiai piešianti. Pasak R.Rastenės, ir dabar jos dukra išvaizda labiau primena menininkę, o ne mokslininkę. „Visuomet laiminga, besišypsanti, komunikabili, akys smalsios“, – Kamilę apibūdina mama.
Beje, nuo meno jaunoji fizikė niekada nebuvo nutolusi. Muzikos mokykloje mokėsi skambinti pianinu, o ją baigusi dar dainavo barokinės muzikos ansamblyje, mokėsi groti gitara. Dabar norėdama pailsėti ji dažniausiai sėda prie pianino ir savarankiškai mokosi skambinti įvairius klasikos kūrinius.
Nesvetima jaunajai mokslininkei ir visuomeninė veikla. Šiemet antrus metus ji savanoriaus Nemenčinės dienos centro stovykloje, kur organizuos vaikams įvairius užsiėmimus, planuoja stovyklautojus pakviesti stebėti dangaus kūnų.

Mokslines žinias pritaiko kasdieniame gyvenime

Kuo meniškos prigimties merginą sudomino fizika ir astronomija? „Astronomija susižavėjau dar penktoje klasėje, kai namie radusi mokslo populiarinimo knygą „Mokslas ir visata“ pradėjau ją skaityti. Iš jos daug sužinojau, tad mokykloje prasidėjus astronomijos pamokoms jau neturėdavau ką veikti“, – kaip susidomėjo dangaus kūnais, prisimena Kamilė.
Dabar dangų ji stebi ne tik svečiuodamasi pas senelį kaime, stovyklose, bet ir specialioje kompiuterinėje programoje, kurioje galima atpažinti visas žvaigždes, žvaigždynus, planetas. „Žvaigždes dar ne visas galiu rasti, tačiau mano tikslas – kuo daugiau jų išmokti. O žvaigždynus visus atpažįstu“, – tvirtina Vilniaus licėjaus auklėtinė.
Jai be galo įdomu išsiaiškinti ne tik tai, iš ko sudaryta visata, bet ir kaip tarpusavyje veikia ląstelės, kuo daugiau sužinoti apie tamsiąją materiją, analizuoti kvantinės teorijos pavyzdžius. „Matematika – teorinis mokslas, paremtas tiksliais skaičiavimais, o fizikoje reikia atsižvelgti į aplinką, žinomus dydžius. Tai labiau apčiuopiama mokslo disciplina“, – mano K.Rastenytė.
Be to, jau sukaupusi nemažą fizikos žinių bagažą, ji kur kas kritiškiau vertina visuomenėje sklandančius mitus ar pasigirstančias naujas neva mokslines teorijas. Štai išgirdusi vienos religinės sektos paskelbtą aiškinimą, kad ašigalio ledynai užšalo nukritus meteoritui, Kamilė iškart suprato, jog tai tik paistalai. Mat dideliu greičiu krisdamas meteoritas, atvirkščiai, smarkiai įkaista. Mergina puikiai atskiria ir reklamose naudojamus pigius triukus, kuriais siekiama sukurti išskirtinio produkto įvaizdį. „Reklamuojant šampūnus nuolat pabrėžiama, kad jie praturtinti proteinais. Ne visi žino, kad tai paprasčiausi baltymai, bet atrodo, lyg būtų kažkokia ypatinga medžiaga“, – dėsto K.Rastenytė.
Dabar gabi mergina specifines mokslines žinias pritaiko kasdieniame gyvenime ir bandydama įveikti bendraminčius olimpiadose, o ateityje planuoja atsidėti moksliniam darbui. „Norėčiau ką nors naujo atrasti kvantinės mechanikos ar biofizikos srityje. Juk žmonių tikslas yra išlikti, bet jeigu neišsiaiškinsim, kas yra aplink mus, – neišliksim“, – gyvenimo tikslus atskleidžia aštuoniolikmetė.

Pagal pažymius – vidutiniokė

Mamos nuomone, gabumus fizikai dukra paveldėjo iš tėčio, kuris studijavo elektroninę fiziką. „Kartais Kamilė padiskutuoja su tėčiu mokslinėmis temomis, tačiau savo žiniomis ji jau seniai mus lenkia“, – pastebi R.Rastenė. Ir priduria, kad pastebėjusi dukters polinkį prie tiksliųjų mokslų sąmoningai kreipė ją į tą pusę: jau pradinėse klasėse užmindavo sudėtingesnį galvosūkį, pasiūlydavo išspręsti į mokyklos programą neįtrauktą uždavinį.
„Užmetėm meškerę, sudominom, o nuo septintos klasės jau nereikėjo skatinti. Aš jai nuolat akcentuodavau, kad ne pažymiai, bet žinios, nuovoka svarbiausia. Tad nors visi mokytojai pastebėdavo Kamilės išskirtinius gabumus, ji lengvai įveikdavo olimpiadų užduotis, klasėje pagal pažymius buvo vidutiniokė“, – pasakoja R.Rastenė.
Kamilė prisipažįsta, kad ir dabar jos balai iš mokyklinių dalykų nėra patys aukščiausi, mat namų darbai dažniausiai lieka ne iki galo atlikti, nemažai pamokų praleidžiama dėl lakstymo iš vienos olimpiados į kitą. „Visko spėti ir visko idealiai padaryti neįmanoma. Būtina susidėlioti prioritetus ir jų kryptingai laikytis. Aš koncentruojuosi į fiziką. Be to, nemoku kalti. Man svarbiau suprasti tai, ką perskaitau. Tada kur kas geriau įsisavinu specifines žinias“, – dėsto K.Rastenytė.
Kamilės fizikos mokytoja Danutė Aleksienė neabejoja, kad, būdama labai darbšti, užsispyrusi ir daug laiko skirdama savarankiškam darbui, mergina ateityje išaugs į mokslininkę. Pedagogės manymu, siekti užsibrėžtų tikslų jaunajai fizikei padės ir jos nuoširdumas, atvirumas bei noras visiems padėti. „Nemažai gabių vaikų daugiau nieko, išskyrus knygas ir uždavinius, nemato, nenori savo laiko gaišti kitoms veikloms. O Kamilė niekuomet neatsisako padėti, taip pat jai svarbu savo žiniomis dalytis. Štai prieš olimpiadą surinko jaunesnių klasių mokinius ir aiškino jiems, kaip reikia spręsti uždavinius“, – gerų žodžių savo mokinei negaili D.Aleksienė.
Pati Kamilė prisipažįsta, kad taip elgiasi norėdama kažką gero duoti kitiems, tai, ką sužino, paskleisti kuo plačiau. Ateityje ji planuoja į Lietuvą iš užsienio parvežti naujausias mokslines žinias. „Neabejoju, kad Kamilė įstos į Kembridžio universitetą. Ten geresnė mokslo bazė, galima gauti kur kas daugiau žinių, išmokti jas plačiau taikyti praktiškai. Vis dėlto Didžiojoje Britanijoje ji nepasiliks, mat nuo mažens jaučia begalinę meilę tėvynei, supranta, kad jos namai Lietuvoje“, – apibendrina R.Rastenė.

Kamilės Rastenytės laimėjimai
2008 m. Vilniaus miesto respublikinėje matematikos olimpiadoje laimėta pirma vieta.
2010 m. Lietuvos matematikos olimpiadoje – pagyrimo raštas.
2011 m. Šiaulių universiteto matematikos konkurse laimėta pirma vieta, Lietuvos fizikos olimpiadoje – antra, Fizikos čempionate iškovota trečia vieta ir Vilniaus miesto biologijos olimpiadoje – antra.
2012 m. Vilniaus miesto fizikos ir biologijos olimpiadose laimėjo pirmąsias vietas. Vilniaus miesto matematikos olimpiadoje pelnyta trečia vieta, J.Matuliono konkurse – ketvirta, K.Baršausko fizikos konkurse ir Lietuvos astronomijos olimpiadoje iškovotos trečiosios vietos.