Lietuvos mokinių pagrindinio ugdymo pasiekimai yra vidutiniai: lietuvių kalbos – 6,5 balo, matematikos – 5,7, bendrojo ugdymo kokybė Lietuvoje matuojant pasaulio masteliu – taip pat vidutinė. Bet įsikibus laikytis vidutiniokų sindromo nereikėtų, nes aukštų akademinių pasiekimų turinčių gimnazijų, pasirodo, yra ne tik trikampyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Pamažu, bet randasi daugiau mokyklų, kasmet gerai išlaikančių bent kai kuriuos egzaminus ir nedarančių mokinių atrankos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Veido“ gimnazijų reitingo didelę dalį ir šiemet sudaro valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai – šiemet abiturientų gautų vals­tybinių brandos egzaminų įvertinimų vidurkis sudaro iki 70-ties galutinio balo taškų. Antrasis kriterijus parodo, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę – 20 taškų gimnazija gali gauti už tai, kokia dalis jų abiturientų šiemet įstojo į pirmu pageidavimu nurodytą studijų programą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose – už 9–12 kl. auklėtinių 2015–2016 m. pelnytas prizines vietas respublikinėse olimpiadose ir konkursuose mokyklai reitinge skiriama iki 10-ies taškų.

Dauguma gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida – mokinių motyvacija, kai kuriose įstaigose – ir jų šeimų socialinė-ekonominė situacija.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida.

Štai pernai Rokiškio r. Juodupės gimnazijos di­rek­torė Diana Guzienė sakė, kad vos sužinojo egzaminų rezultatus, atspėjo beveik tikslią vietą, kurią jos vadovaujama mokykla užims „Veido“ gimnazijų reitinge (257). Pernai direktorė prognozavo, kad artimiausiame reitinge gimnazija turėtų pakilti aukščiau ir, pasirodo, buvo teisi – Juodupės gimnazija šiemet iššoko keliasdešimt vietų aukštyn ir atsidūrė 188-oje vietoje. Tąkart ir D.Guzienė, ir kiti ekspertai, svarstę apie tai, kodėl tos pačios mokyklos rezultatai kasmet gali skirtis kardinaliai, sakė tą patį: jei egzaminų įvertinimai pastebimai suprastėjo ar staiga mokinių pasiekimai žymiai pagerėjo, tai jokiu būdu nereiškia, kad vienerius metus mokytojai dirbo blogiau ar, atvirkščiai – ėmė dirbti puikiai. Ypač mažesnėse mokyklose bendrus abiturientų laidos rezultatus stipriai gali nulemti vos keli stiprūs ar silpnesni mokiniai, o didelėse miestų gimnazijose yra daugiau skirtingų gebėjimų vaikų, todėl keli prasti ar geri rezultatai stipriai bendro vidurkio į vieną ar kitą pusę netrauko.

Tam tikras mokinių „sezoniškumas“ negalioja ne­bent pirmojo dvidešimtuko gimnazijoms. Jame ge­riau­sių akademinių rezultatų pasiekusios mokyklos kas­met stumdosi, bet aukščiausių pozicijų neapleidžia. Pavyzdžiui, vilniečių dėl gerų mokslo sąlygų ir ver­tybių mėgstama Š.Aleichemo ORT gimnazija 2016-ųjų reitinge užima 17-tą vietą, 2015-ųjų – 7-tą, nes sumažėjo bendras egzaminų įvertis (nuo 78,53 iki 71,4).

Įpusėjus mokyklų tinklo pertvarkai, kai vis daugiau vidurinių mokyklų virto gimnazijomis, paaiškėjo, kad pasikeitęs mokyklos pavadinimas pasiekimų požiūriu nelabai ką pakeičia. Tačiau į reitingo penkiasdešimtuką patenka jau net kelios universitetų gimnazijos: be iš antrosios vietos šalyje nepajudinamos Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos, jame yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija (13-ta), Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazija (14-ta), į 50-tą vietą iškopė KTU inžinerijos licėjus.

Gali būti, kad geriausiomis šalyje vadinamos gimnazijos artimiausiais metais į pagal akademinius rezultatus sudaromo reitingo viršūnes turės įsileisti naujų pirmūnių ir aukščiausiose vietose bus matyti ne tik įprasti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ar Šiaulių miestų mokyklų pavadinimai.

Pavyzdžiui, trečius metus iš eilės į viršų stiebiasi Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazija, kuri šiemet yra 44-ta, pernai iškopė į penkiasdešimtuką, nors dar 2014 m. buvo 106-oje vietoje. Šios Alytaus gimnazijos abiturientų vidutinis valstybinių brandos egzaminų įvertinimas šiemet buvo 60,9 balo. Ši gimnazija pakliūva į 4 geriausiųjų trisdešimtukus, sudarytus pagal skirtingų egzaminų rezultatus: vidutinis informacinių technologijų įvertinimas sudarė 89,32 balo, chemijos – 71,08. Šiemet iš 33-ios į 25-tą vietą pakilo ir 13 olimpiadų prizininkų bei 59,5 balų vidutinį egzaminų įvertinimą turinti Mažeikių Gabijos gimnazija, kuriai priklauso 9-tas Lietuvoje fizikos egzamino įvertinimas (neskaičiuojant mokyklų, kuriose fizikos egzaminą laikė mažiau kaip 5 abiturientai). 29-ių jį laikiusių Mažeikių Gabijos gimnazijos abiturientų vidurkis yra 76,52 balo.

Tad nors didžiausios tėvų ir mokinių kovos dėl vietos prestižinėje mokykloje vyksta didmiesčiuose, puikius akademinius rezultatus pasiekiančių gimnazijų tinklas tankėja: geriausius akademinius rezultatus pasiekusių gimnazijų penkiasdešimtuke šiemet yra po dvi Marijampolės, Mažeikių, Ukmergės gimnazijas. 2015-ųjų „Veido“ gimnazijų reitinge šių trijų savivaldybių mokyklos išsikovojo po vieną vietą 50-uke.

 

Prestižinių klube – nauja narė

Į klausimą, kokia mokykla yra „gera“, jų bendruomenės atsakytų skirtingai, nes vienur mokyklos administracija, pedagogų kolektyvas, mokiniai ir jų tėvai orientuojasi į aukštus akademinius pasiekimus, puikius egzaminų rezultatus, daugiausia nulemiančius ir karjerą po mokyklos, kitur kelia visai kitokius tikslus – bendruomenei svarbiausia geras mikroklimatas, vaiko emocinė savijauta, dar kitos labiausiai rūpinasi neformaliojo ugdymo galimybėmis.

Bet nepaneigsi, kad tos gimnazijos, dėl kurių vietų savo atžaloms kai kurie tėvai kovoja kaip tik įmanydami – registruojasi neva gyvenantys pas menkai pažįstamus žmones, kad tik geroji mokykla būtų arčiau, samdo visų dalykų korepetitorius, kad tik vaikas puikiai išlaikytų stojamuosius egzaminus į konkrečią gimnaziją ir t. t., iš kitų pirmiausia išsiskiria puikiais akademiniais pasiekimais.

Prestižinės mokyklos, kurių demonstruojami akademiniai stebuklai, žvelgiant iš šono, grindžiami puikiais pedagogais, rinktiniais mokiniais, ir didžiule bendruomenės motyvacija, kur būtų gėda nesistengti mokytis. Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Kai kurių egzaminų vidurkiu Klaipėdos licėjus aplenkė Vilniaus licėjų ir KTU gimnaziją, bet jame tuos egzaminus laikiusių abiturientų skaičius yra daug mažesnis. Visų egzaminų, kuriuos laikė 18 jo abi­turientų, įvertinimų vidurkis yra 88,4 balo. Pa­ly­ginimui – 77 KTU abiturientai, kuriems priklauso antrasis geriausias rezultatas Lietuvoje, pelnė 88,5 balo. 2016 m. 18-ka Klaipėdos licėjaus abiturientų gavo 15 šimtukų, pernai 22-jų abiturientų laida pelnė 20 šimtukų.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja ir direktorė doc. dr. Re­gi­na Kontautienė sako, kad tikslo lenktyniauti su ge­riaus­iomis šalies mokyklomis neturi. 23-ius metus ku­ria­mos mokyklos uždavinys visada buvo sukurti tokią mo­kyklą, į kurią vaikai norėtų eiti, o mokslas jiems ne­taptų našta ar sunkiu darbu iš pareigos. Taip pat direktorė užtikrina, kad geri akademiniai pasiekimai tai pat nėra vienintelis mokyklos bendruomenės tikslas, nes svarbiausia, kad kiekvienas vaikas pasiektų savo didžiausią rezultatą, tokį, kokį būtent jis gali pasiekti.

„Vaikai yra įvairiausių gebėjimų, nuo pat mažų dienų jie turi savo interesų sritį. Mes kūrėme tokią sistemą, kuri jiems leistų pasiekti maksimalių rezultatų, tačiau ne tik akademinių. Norime, kad vaikas pa­žin­damas save ir adekvačiai įvertindamas, kas jam se­kasi geriausiai, o kas prasčiau, galėtų pasiekti sėkmę“, – sako R.Kontautienė.

Ji pasakoja, kad Klaipėdos licėjaus mokiniai mo­ko­si savo tempu – vienas be vargo gali išmokti daug daugiau, nei reikalauja mokyklinė programa, ki­­tam reikia padėti pasiekti bent minimalius programos reikalavimus. Šiųmečiai abiturientai irgi buvo skir­tingi: vieni olimpiadininkai, kitiems reikėjo įdėti daugiau pastangų, kad pasiektų vidutinių rezultatų.

„Padeda ankstyvas profiliavimas, kai jau 9-oje klasėje siūlome mokiniams išbandyti programas – biomedicinos, inžinerinio ugdymo, socialinių, politikos mokslų, menų. Mokiniai mokosi kelių papildomų dalykų, bando ieškoti savęs, o po trimestro gali išbandyti jau kitą programą. Todėl, baigdami 10-tą klasę jie žino, ko nori, gali kryptingai siekti gerų baigiamųjų mokyklos rezultatų ir tolimesnės karjeros“, – paaiškina direktorė.

Nors, jos teigimu, ši sistema veikia, net ir ją taikant kiekvienas mokinys negali pasiekti aukščiausių rezultatų, kaip, pavyzdžiui, mokinių atranką vykdančių gimnazijų auklėtiniai. Klaipėdos licėjus – nevalstybinė mokykla, kurioje mokslo metai kainuoja 2,7–3,1 tūkst. eurų, tačiau mokiniams, kurie dažniausiai čia mokosi nuo pirmos ar priešmokyklinio ugdymo klasės, atranka netaikoma, išskyrus tai, kad mokinys negali turėti stipriai išreikštų elgesio problemų.

Dvi pirmosios abiturientų laidos tai pat užaugo tame pačiame licėjuje. R.Kontautienės teigimu, mokiniui tai yra didelis privalumas, dėl kurio galimybės pasiekti geriausių įvertinimų, tik išauga: „Jau nuo 5–6 klasės siūlome sustiprintai mokytis kai kurių dalykų modulių, vaikai mokosi mobiliose grupėse, kurios suformuojamos pagal jų interesų kryptį ir pasiekimus.“

Pastebima, kad Lietuvos mokyklose sudėtinga užtikrinti sklandų perėjimą iš vienos švietimo pakopos į kitą – pradinuko smalsumas gali nunykti jam atėjus į penktą klasę, per pertrūkius tarp pakopų kyla rizika pamesti gabiuosius vaikus.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja svarsto, kad, jei vaikas mokosi toje pačioje nedidelėje mokykloje, nereikia eikvoti laiko jo adaptacijai naujoje mokymo sistemoje, kaip nutinka keičiant mokyklą, nes kiekviena ugdymo įstaiga turi savo braižą, prie kurio naujokui reikia priprasti. Privalumas, jos teigimu, ir galimybė jau pradinukams stebėti vyresniųjų mokinių laimėjimus, mokyklos paskatinimą už jų pasiekimus, nes tokie pavyzdžiai dažniausiai įkvepia jaunesnius vaikus siekti to paties.

Skirtinguose tyrimuose skaičiuojama, kad mokinių pasiekimai nuo mokyklos vadovo priklauso 36–40 proc., kai kur net 50 proc. Klaipėdos licėjaus įkūrėja, paklausta apie savotišką priešpriešą tarp privačių ir valstybinių mokyklų bei galimybes gerąją jų patirtį perkelti į paprastas mokyklas, taip pat atkreipia dėmesį į direktoriaus darbą: „Nevalstybinės ir valstybinės mokyklos nėra visai skirtingos, tačiau pastarosioms galbūt reikia įveikti inerciją. Jos turi labai daug patirties, bet kartais atrodo, kad tai – daug metų kartota ta pati patirtis, ir mokyklos sunkiai priima poreikį keistis. Dažnai labai daug priklauso ir nuo mokyklos vadovo: kodėl vienos pasiekia puikių rezultatų, kitos, tai pat valstybinės mokyklos, neturi nė panašių. Tai ne mokinių atrankos klausimas, norisi žiūrėti į vadovo darbą, ar jis sugeba uždegti mokyklą pokyčiams, pasiūlyti įvairių naujų programų.“

Pašnekovės nuomone, iliustratyvus inercijos švietimo sistemoje pavyzdys – vis dar taikomos žinių olimpiadų kvotos: iš vienos mokyklos konkurse gali dalyvauti 2–3 mokiniai, nors joje norinčių ir gebančių varžytis olimpiadoje yra bent penki. „O kai paklausi, kodėl negali dalyvauti daugiau vaikų, atsakoma, kad reikės taisyti daugiau darbų arba išrašyti daugiau raštų dalyviams,“ – užuot pakeitusios  paprastus dalykus, inerciją švietime išlaiko kaip tik tos institucijos, kurios turėtų diktuoti pokyčius, apgailestauja R.Kon­tau­tie­nė.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Trys klausimai Sveikatos apsaugos viceministrei  Laimutei Vaidelienei

– Ar privalomasis vaikų sveikatos patikrinimas prieš naujus mokslo metus nėra tik formalumas? Ar gydytojai, tėvai, mokytojai jį vertina kaip veiksmingą priemonę gerinant vaikų sveikatą, užkertant kelią ligoms?

– Esu įsitikinusi, kad tai nėra tik formalumas. Norint pažymą gauti, visų pirma šeimos gydytojas vaiką turi apžiūrėti ir ištirti. Vizito metu išmatuojamas jo ūgis, svoris, kraujo spaudimas, patikrinama rega, klausa, jei yra sutrikimų, kvėpavimas, kraujotaka. Patikrinamas  stuburas, o juk labai dažnai būna jo sutrikimų. Ir jei randamas koks nors nukrypimas, pacientas yra siunčiamas pas konsultantus. Visai gali būti, kad tėvai neatkreiptų dėmesio į šiek tiek prastesnę regą, vos vos iškrypusį stuburą, vaikas galbūt irgi nepasiskųstų. O tokio patikrinimo metu tikrai galima tai pastebėti. Be to, pažymoje gydytojas parašo rekomendacijas mokyklai – mokytojams ir visam personalui. Pateikiamos rekomendacijos dėl fizinio lavinimo pamokų, nurodant, ar vaikas turėtų lankyti pagrindinę, ar parengiamąją grupę. Pažymima apie vaiko ligas, kurios galbūt nebūtinai tik dabar nustatytos, bet jei tai lėtiniai susirgimai, alerginės reakcijos, regėjimo, laikysenos sutrikimai, mokytojai tuomet tuos dalykus žino ir lengviau pritaikyti fizinį krūvį ar pasodinti į artimesnį suolą ir taip toliau. Apie 95 proc. vaikų ateidami į mokyklas rugsėjį šias pažymas pateikia, ir aš tikrai nemanau, kad tai yra tik formalumas.

– Kiek vaikų iš gydytojo kabineto išeina su vienokia ar kitokia diagnoze? Ar toks patikrinimas yra išgelbėjęs bent vieną gyvybę?

– Maždaug pusė vaikų iš gydytojo kabineto išeina žinodami, kad yra visiškai sveiki. Dar tiek pat vaikų diagnozuojami vienokie ar kitokie sutrikimai, tačiau profilaktinis sveikatos patikrinimas nėra skirtas diagnozuoti labai rimtoms, mirtinoms, ligoms. Žinoma, iš kraujo tyrimo galima įtarti mažakraujystę, ir galbūt yra pasitaikę atvejų, kai profilaktinis patikrinimas padėjo laiku diagnozuoti rimtą ligą, tačiau dažniausiai nustatomos tokios ligos, kurios daugeliu atvejų negresia rimtu sveikatos sutrikdymu.

Profilaktinis patikrinimas prisidės ir prie šiuo metu įgyvendinamo projekto – kuriamos vaikų sveikatos stebėsenos informacinės sistemos, kuri padės daugiau sužinoti apie šalies vaikų sveikatos būklę, sistemingai ją stebėti, kryptingai formuoti sveikatos politiką.

– Kiek toks sveikatos patikrinimas per metus kainuoja valstybei? Ar ši suma didėja?

-        Ligonių kasų duomenimis, moksleivių paruošimo mokyklai paslauga valstybei per metus pernai kainavo 2,27 mln. eurų. Ši suma kasmet šiek tiek mažėja, nes mažėja ir vaikų. Pernai tokia paslauga buvo suteikta 345,7 tūkst. moksleivių.

 

 

Profesionalūs mokytojai, švietimo kokybės kultūra, individualių gebėjimų atskleidimas, mokymasis visą gyvenimą – Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija skatins visapusį kūrybiškumą ir tobulėjimą.

Marija Sajekaitė

Švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis pastebi, kad visoje Europoje vyksta švietimo persvarstymas. Ar tai, ką duoda mokykla, universitetas, šiuolaikiniam bei ateities žmogui ir yra svarbiausia? Ar švietimas geba užbėgti už akių visuomenėje vykstantiems pokyčiams – pirmiausia technologiniams – ir parengti jaunus žmones gyventi ateities pasaulyje ir jį kurti?

„Europoje turime daug jaunų bedarbių – vadinasi, kažkur prasilenkė švietimo sistema ir darbo rinka bei socialinis gyvenimas. Rengdama šalies Valstybinę švietimo strategiją, Švietimo ir mokslo ministerija daug konsultavosi su įvairiomis interesų grupėmis ir parengė į ateitį orientuotą dokumentą, kurio pagrindinė idėja – švietimas suteikia kokybišką, kiekvieno poreikius atitinkantį išsilavinimą ir garantuoja šalies ūkiui reikalingų specialistų rengimą“, – sako ministras.

Tarp strategijos tikslų – beveik dvigubai didesnis save įdarbinančių žmonių skaičius, geresni Lietuvos mokinių rezultatai tarptautiniuose mokymosi pasiekimų tyrimuose, aukštesnis jaunimo pilietinės galios indeksas. Taip pat siekiama, jog iki 2022 m. bent viena šalies aukštoji mokykla patektų į Akademinio pasaulio universitetų reitingo 500-uką, – kad į Lietuvos universitetus atvyktų studijuoti kuo daugiau užsienio studentų.

„Strategija turi virsti gyvenimu. Bandome ją „įžeminti“, todėl rengiame ugdymo atnaujinimo dokumentus. Juk vaikai jau pasikeitė, technologijos pasikeitė, visuomenės lūkesčiai pasikeitė. Turi keistis ir mokytojai, jų darbas, žinoma, ir ugdymo turinys, metodai bei mūsų susitarimai, ko norime iš švietimo. Ką turi mokėti, gebėti vidurinį ugdymą baigiantis mokinys? Kaip tai pamatuoti ir kam tas matavimas reikalingas: aukštajai mokyklai, darbdaviui?“ – svarsto D.Pavalkis.

Lietuvos edukologijos universiteto profesorė, buvusi švietimo ir kultūros viceministrė Marijona Barkauskaitė naująją strategiją vertina pozityviai, tačiau pabrėžia jos įgyvendinimo svarbą: „Kad neliktų vien tik žodžiai, turime pasirūpinti palankiomis aplinkomis, kurios galėtų padėti įgyvendinti šiuos tikslus.“

Orientuotis vien į žinias neleistina

Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas verslininkas Audrius Murauskas teigia, kad dabartinė švietimo sistema pernelyg orientuota į žinias, atminties lavinimą, per mažai galvojama, kokį žmogų norima išugdyti: „Pažymiai, kurie egzistuoja šiandien, stiprina konkurenciją, skatina nusirašinėti. O nusirašinėjimas iš esmės yra vagystė. Trūksta dėmesio kitiems aspektams, pavyzdžiui, kiek mūsų vaikų šiandien savanoriauja, kiek jie padeda artimiesiems, kaimynams.“

Pašnekovas mano, kad mokykloje derėtų labiau susirūpinti konkurencijos keliama žala, skatinti bendruomeniškumą. „Reikia matuoti asmeninius vaiko pasiekimus, tai yra kiek jis patobulėjo nuo vakar, kokia jo asmeninė pažanga. Jeigu pažangos neįvyko, turime analizuoti, kodėl taip nutiko, galbūt jis tiesiog susidomėjo kokia nors kita sritimi ir skyrė daugiau dėmesio jai“, – siūlo A.Murauskas.

Vaidoto Levickio, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo, manymu, vertinant svarbu atsižvelgti į praktinius gebėjimus, žinių pritaikymo įgūdžius. „Manau, jog brandos egzaminai kasmet tobulėja, tačiau norėčiau akcentuoti, kad šiandien pernelyg mažai vertinama praktika. Pavyzdžiui, JAV įprasta vidurinio mokymo dalis yra baigiamasis mokslinis darbas (angl. „science project“). Aš labai pritarčiau tokios praktikos įvedimui Lietuvoje. Tada įmonės galėtų anksčiau atrasti savo poreikius atitinkančius gabesnius vaikus, skirti jiems stipendijas studijuoti atitinkamą specialybę universitete, o vėliau kviesti juos įsidarbinti“, – dėsto V.Levickis.

D.Pavalkis mano, kad šiuolaikiniam ir ateities žmogui itin svarbios yra emocinės, socialinės kompetencijos, kurias vertinti gerokai sunkiau nei akademines žinias. Šiuo metu kaip tik permąstomas brandos ir tarpinių egzaminų vertinimas. Nuo 2016 m. planuojama įvesti praktinio pobūdžio brandos darbą, kuris sujungtų dabartinius menų ir technologijų mokyklinius brandos egzaminus. Darbas tariantis su vadovu būtų atliekamas mokslo metų eigoje.

„Mokyklos jau ne pirmus metus gali patikrinti tarpinius mokinių pasiekimus: dešimtoje, aštuntoje, ketvirtoje, antroje klasėje. Mokykla gali mokiniams pateikti standartizuotus testus, kurie leidžia ne tik įvertinti mokinio rezultatus, bet ir pažiūrėti, kokie jie yra miesto, rajono, šalies kontekste. Taip vaikas, jo tėvai, mokytojai ne tik dvyliktoje klasėje sužino apie pasiekimų lygį, bet gana anksti gauna informacijos apie stipriąsias ir silpnąsias sritis. Ir dar labai svarbu – padeda mokytojams tobulinti savo darbą“, – neabejoja ministras.

Alternatyviems metodams pritaria ne visi

A.Murauskas įsitikinęs, kad šiandien pasauliui labiausiai reikia kūrybingų asmenybių, gebančių įvairiai sintezuoti ir miksuoti informaciją. Todėl metas pradėti mąstyti apie alternatyvius mokymo metodus.

Tėvų forumo tarybos pirmininkas pateikia elementarų pavyzdį. „Tarkime, esu mokytojas ir bendraudamas su mokiniu pastebiu, kad jam labai įdomūs medžio darbai. Tuomet pasiūlau jam pasigaminti kėdę. Vaikas eina pas mokyklos stalių ir klausia, nuo ko jam reikia pradėti: nuo brėžinio ir apskaičiavimų. O tam reikalingos matematinės žinios, kurių gauti stalius vaikui pasiūlo nueiti pas matematikos mokytoją. Atsiranda vidinė motyvacija: vaikas nori eiti mokytis matematikos, nes tai jam padės pagaminti kėdę“, – paprastą schemą, kaip jis įsivaizduoja šiuolaikinį  ugdymą, išdėsto A.Murauskas.

V.Levickis ne visai pritaria tokiai idėjai, primindamas, kad imantis sisteminių pokyčių reikia būti itin atsargiems. Jo manymu, žmogus yra rengiamas darbo rinkai, kuri turi savo tvarką ir taisykles. „Išties, ar daug yra tokių žmonių, kurie gali laisvai disponuoti savo laiku? Gyvenime egzistuoja tam tikri rėmai, ir ugdyti vaikus taip, lyg tų rėmų nebūtų, nėra labai tikslinga, nors gal ir galėtume taikyti išimtis labai meniškiems ir kūrybingiems vaikams. Pats turiu draugų, kurie leido savo vaikus į labai inovatyvius metodus taikančias mokyklas, bet to rezultatas – tie vaikai nesusitvarko aukštojoje mokykloje“, – teigia V.Levickis.

Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus Romualdo Kondroto manymu, pagrindinė mokytojų pareiga – skatinti vaiko kūrybinius pasiekimus, o vienas svarbiausių aspektų, siekiant užtikrinti švietimo sistemos efektyvumą, yra pradinis ugdymas. „Jeigu nuo pat pradžios mokiniams yra suteikiamas geras postūmis, vėliau daug dalykų savaime išsisprendžia“, – pastebi jis.

Vaikai turi norėti į mokyklą

R.Kondrotas įsitikinęs, kad svarbiausias kriterijus, vertinant švietimo sistemą, yra tai, ar vaikas gerai jaučiasi mokykloje. „Liūdniausia, jeigu tėvai pasako, kad štai vaikas nebenori eiti į mokyklą. Tuomet reikia ieškoti priežasties, kodėl taip nutiko“, – siūlo menų mokyklos direktorius.

Jam pritaria Vilniaus „Gijos“ jaunimo mokyklos direktorė Juzė Drobnienė. Jos vadovaujamą mokyklą daugiausia lanko vaikai, dėl įvairių priežasčių nepritapę bendrojo ugdymo mokyklose. „Mums, pavyzdžiui, labai svarbu, kad vaikas pradėtų sąžiningai lankyti pamokas, dirbtų per jas, imtų geriau sutarti su savo tėvais, kad pagerėtų jo bendravimo įgūdžiai. Svarbūs ne tik akademiniai pasiekimai. Svarbu, kokį elgesį skatina mokykla, kokį požiūrį į gyvenimą, kokias vertybes ugdo“, – vardija J.Drobnienė.

Ar mokytojo vaidmuo mokykloje – esminis, ar pedagogas yra tiesiog konsultantas, padedantis mokiniui atrasti kryptį? J.Drobnienė mano, kad svarbiausia mokytojui yra kuo daugiau kalbėtis su mokiniais, geriau juos pažinti: „Mes jau seniai atsisakę bet kokio moralizavimo ir per pamokas, ir per tėvų susirinkimus. Mokytojai čia kaip mokinių draugai. Visi leidžia pertraukas šnekučiuodamiesi prie puodelio arbatos ir aptarinėdami pačias įvairiausias temas, su aureolėmis nevaikšto.“

Direktorė pabrėžia, kad būtina įtraukti vaikus į kūrybinę veiklą, lavinti vaizduotę, kartu generuoti idėjas: „Turime įsiklausyti, ko jie nori, o tuomet bus ir rezultatas.“

M.Barkauskaitė, kalbėdama apie švietimo laukiančius pokyčius, prisiminė Meilės Lukšienės kurtą Tautinės mokyklos koncepciją: „M.Lukšienė teigė, kad švietimas turi eiti pirmiau viso kito. Jeigu nebus gero švietimo, gero mokytojo, visuomenė nedarys pažangos.“

Su Valstybine švietimo 2013–2022 m. strategija ir jos įgyvendinimo planu galima susipažinti Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje www.smm.lt.

Pasiūlymus dėl strategijos įgyvendinimo kviečiame siųsti adresu strategija@smm.lt.

 

 

 

 

Kasmet mūsų mokiniai iš pasaulinių gamtos mokslų olimpiadų grįžta su aukščiausiais apdovanojimais, o pernai pirmą kartą lietuvis tapo absoliučiu astronomijos ir astrofizikos olimpiados nugalėtoju. Taip pat pirmą kartą mūsų atstovas laimėjo aukso medalį filosofijos olimpiadoje. Ar šie jaunuoliai – mūsų ateities lyderiai, pakelsiantys Lietuvą į aukštesnį lygį?

KTU gimnazijos abiturientas Antanas Radzevičius, iš pernai vasarą Vašingtone vykusios pasaulinės chemijos olimpiados parsivežęs sidabro medalį, jau yra užsitikrinęs vietą Kembridžo universitete. Vaikinas prisipažįsta, kad pavyko įgyvendinti visus tris praėjusiais metais išsikeltus tikslus: laimėti sidabrą, įstoti į vieną geriausių pasaulio universitetų ir tapti gimnazijos futbolo lygos čempionu.
Šiemet jo siekis – auksas tarptautinėje chemijos olimpiadoje. Ruošdamasis jai, Antanas užsibrėžė, kiek konkrečiai knygų turi perskaityti ir išspręsti uždavinių, kad grįžtų su aukščiausiu apdovanojimu. „Viską, ką darau, noriu atlikti kuo geriausiai. Be to, kai susiplanuoju, ką ir kiek turiu padaryti, susikoncentruoju, nesiblaškau, tad laiko lieka ir kitiems pomėgiams“, – sako KTU gimnazijos abiturientas.
Kembridžo universitete pasirinkęs gamtos mokslų studijas, Antanas svajoja apie mokslininko karjerą. Nors jis neabejoja, kad į Lietuvą grįš, tačiau pirmiausia padirbės užsienyje, kad kuo greičiau galėtų grąžinti daugiau kaip 100 tūkst. Lt paskolą už studijas. O patirties jis norėtų pasisemti keliose skirtingose šalyse, tarkim, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose, kad galėtų save vadinti pasaulio piliečiu, ir tik tuomet planuoja grįžti.
Taip mąsto didžioji dalis pastaraisiais metais tarptautinėse olimpiadose laurus skinančių mūsų jaunuolių. Taigi sulaukti jų grįžtančių galime tikėtis anksčiausiai po penkiolikos metų. Tiek laiko reikės, kol gabiausias Lietuvos jaunimas baigs magistrantūros ir doktorantūros studijas bei įsitvirtins užsienyje.
Pasak VU Chemijos fakulteto prodekano, olimpiadininkų globėjo ir mokytojo prof. Rimanto Raudonio, jeigu iš šimto išvykusiųjų bent dešimt grįš, bus labai gerai. Tie žmonės parveš naujų idėjų, čia likusiems neleis virti vien savose sultyse ir prisidės prie visos šalies pažangos. Profesorius neabejoja, kad pasaulinių olimpiadų laimėtojai – Lietuvos lyderiai, kurie mūsų šaliai duos naudos net ir gyvendami svetur.

Stengiasi išlaikyti ryšį su Lietuva

Pernai pirmasis Lietuvos atstovas, apdovanotas aukso medaliu tarptautinėje filosofijos olimpiadoje, Tadas Kriščiūnas mano, kad reikia dirbti savo valstybei, bet tam nebūtina joje nuolat būti. Rudenį Oksfordo universitete matematiką ir filosofiją pradėjęs studijuoti vaikinas norėtų dirbti užsienyje, tačiau taip pat norėtų nuolat grįžti į Lietuvą, pavyzdžiui, skaityti paskaitų, publikuoti straipsnius mūsų leidiniuose. „Globaliame pasaulyje intelektualams sėslus gyvenimas nėra tinkamas. Požiūris, kad visą gyvenimą reikia praleisti tik gimtojoje šalyje, pasenęs. Aš myliu Lietuvą, tačiau visiškai užsisklęsti lietuviškume man nepriimtina“, – atvirai savo požiūrį dėsto Tadas.
R.Raudonis pastebi, kad daugelio olimpiadininkų, studijuojančių užsienyje, ryšys su Lietuva nenutrūksta. Jie prisideda prie respublikinių olimpiadų rengimo, atvyksta į jaunųjų mokslininkų stovyklas. Tiesa, iš pradžių bendradarbiavimas būna intensyvesnis, paskui šiek tiek prigęsta, o vėl į Lietuvą atsigręžiama, kai užplūsta nostalgiški jausmai tėvynei.
Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas ekspertas Benas Budvytis taip pat tvirtina, kad tiek pirmuose Kembridžo universiteto kursuose studijuojantys jaunuoliai, tiek doktorantai stengiasi išlaikyti ryšį su Lietuva. „Į Kembridžą studentai buvo pasikvietę prezidentą Valdą Adamkų, europarlamentarą Leonidą Donskį. Lietuviai, studijuojantys Amerikoje, atvykę į Vilniaus universitetą lygino geriausių pasaulio universitetų tiksliųjų mokslų programas, atliko čia studentų apklausas. Mano sūnus, Kembridžo doktorantas, yra pakviestas į KTU pristatyti daktarinio darbo. Išvykusieji bando į bendrus projektus įtraukti ir mūsų verslininkus“, – vardija B.Budvytis.
Vis dėlto, mokytojo eksperto žodžiais, norint, kad didžioji dalis jaunųjų talentų dirbtų Lietuvai, mūsų šalyje turi daug kas pasikeisti. Jis prisimena, kad neseniai viename Šveicarijos universitete dėstantis lietuvis norėjo grįžti dirbti į Lietuvą, tačiau jam buvo pasiūlyta tik pusė etato. Taigi užsienyje įsitvirtinęs mokslininkas atvirai pasakė, kad niekada nebedirbs mūsų šalyje.

Grįžo ne dėl noro dirbti Lietuvai

Galybė biurokratinių formalumų akademinės srities atstovus atbaido ir nuo tyrimų Lietuvoje. VU Matematikos ir informatikos instituto profesorė, trečią kartą išrinkta į Tarptautinių informatikos olimpiadų tarptautinį komitetą, Valentina Dagienė sako, kad jos pirmoji doktorantė Lina Markauskaitė, šešerius metus dėstanti Sidnėjaus universitete ir atliekanti tyrimus mokymosi mokslo srityje, nenori dirbti Lietuvoje, nes pas mus apskritai nėra mokslinės kultūros. „Australijoje gavusi 300 dolerių ji gali pirkti knygų ar kitų darbui reikalingų priemonių ir už tuos išleistus pinigus jai nereikia atsiskaityti. O aš gavau moksliniam projektui 400 eurų ir jau du mėnesius pildau įvairius dokumentus. Mūsų mokslininkai paskęsta smulkmenose, priversti įrodinėti, kad nėra vagys, užuot dirbę“, – apgailestauja V.Dagienė.
L.Markauskaitė buvo kelioms dienos parvykusi į Lietuvą skaityti paskaitų, tačiau glaudesniam bendradarbiavimui su mūsų šalies mokslininkais ji neturi laiko.
Pasak profesorės, tai suprantama, juk kiekvienas pirmiausia galvoja apie save, tad ir dirbtinai spausdami gabiausią jaunimą grįžti nieko nepasieksime. Be to, pirmiausia čia pasilikusieji turi sukurti infrastruktūrą, mat, V.Dagienės nuomone, žmonės, ne vienus metus studijuojantys ir dirbantys, tarkim, Kembridže, mažai kuo gali šioje srityje prisidėti.
Naivu būtų tikėtis, kad didžiausi talentai grįš skatinami vien patriotinių jausmų. Vilniaus licėjaus abiturientas Karolis Greblikas, pernai tarptautinėje informatikos olimpiadoje laimėjęs sidabro medalį ir sulaukęs kvietimo studijuoti Škotijos Edinburgo universitete kompiuterių mokslo, neslepia jaučiantis dėkingumą, kad užaugo Lietuvoje, kad mokytojai daug prisidėjo prie to, jog būtų atskleisti jo gabumai, tad kategoriškai nesako, kad negrįš. Vis dėlto po studijų jis pirmiausia planuoja darbo ieškoti užsienyje.
Grįžusiuosius, kuriuos tenka skaičiuoti viso labo dešimtimis, taip pat ne meilė tėvynei ar noras padėti Lietuvai pasiekti proveržio parginė namo.
Štai Laurynas Mikšys, 2006 m. tarptautinėje matematikos olimpiadoje laimėjęs bronzos medalį, po studijų Kembridžo universitete iškart grįžo į Lietuvą ir jau pusantrų metų čia dirba verslo konsultavimo srityje. „Noras dirbti Lietuvai tikrai nebuvo pagrindinė priežastis grįžti. Važiavau su mintimi, kad grįšiu, nes Lietuvoje buvo likusi draugė, norėjau gyventi šalia kitų artimųjų. Tiesa, Anglijoje buvau sulaukęs darbo pasiūlymų iš banko ir draudimo bendrovių, tačiau šios sritys man neįdomios. Kembridže tęsti mokslininko kelio taip pat nenorėjau, nes aukštoji matematika man nepasirodė įdomi“, – grįžimo priežastis atskleidžia L.Mikšys.
2008 m. pasaulinės matematikos olimpiados sidabro medalio laimėtojas Vaidotas Juronis, baigęs Kembridžo universitetą pernai grįžo į Lietuvą, kad viename bankų atliktų praktiką, taip pat ne iš patriotizmo. „Anglijoje darbo neradau, tačiau Lietuvoje šiek tiek padirbėjęs finansų srityje planuoju vėl išvykti. Daugelis į Kembridžą įstojusių olimpiadininkų pasirenka mokslininko kelią, todėl ir lieka ten. Lietuvoje jie nemato galimybių – trūksta laboratorijų, reikalingos įrangos“, – dėsto 22-ejų metų vaikinas.

Lapkričio 12-29 dienomis po Lietuvą keliavo jau trečius metus VšĮ „Fox Universitetai“ organizuojamas profesinio orientavimo projektas „Specialybių mugė“.

Juo siekiama būsimus studentus supažindinti su perspektyviausiomis ir populiariausiomis specialybėmis bei šių dienų darbo rinkos tendencijomis. Projekto rengėjai šiais metais važiavo į 14 šalies miestų. Per tris savaites projekto renginiuose apsilankė net 8630 moksleivių.
„Labai džiugu, kad susidomėjimas „Specialybių muge“ kiekvienais metais auga. Norime suteikti jaunimui galimybę pabendrauti ne tik su studentais, bet ir su įvairių sričių profesionalais, kurie mielai dalinasi savo patirtimi, pasakoja apie darbo dieną, vykdomus projektus, reikalingas charakterio savybes. Gavę daugybę naudingos informacijos, vaikai gali lengviau nuspręsti, kuri specialybė traukia, o kuri skirta visiškai ne jiems“, – kalbėjo projekto idėjos autorė Rita Šakinytė -Petrovė.
Kelionę po Lietuvą „Specialybių mugė“ pradėjo Raseiniuose. Iš jų kėlėsi į Šiaulius, Panevėžį, Uteną, Tauragę, Marijampolę, Kauną, Vilnių, Alytų, Ukmergę, Mažeikius, Telšius ir Plungę. Paskutinis projekto lankytas miestas – Klaipėda. Čia moksleivių susirinko gausiausiai – net 1 tūkstantis. Susirinkusiuosius pasveikino uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, o su politikos mokslais supažindino mero patarėjas Simonas Gentvilas.

Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) iškilmingai apdovanoti VĮ „Regitra“ organizuoto saugaus eismo konkurso „Mano idėja – mūsų saugumui kelyje“ nugalėtojai. Iš 19 konkursui pateiktų piešinių, video, audio ar kita forma atsiųstų idėjų atrinktos ir diplomais pažymėtos 14.

Nugalėtojų apdovanojimo ceremonijoje jas pristatė patys moksleiviai iš 6 Lietuvos miestų. Konkurse dalyvavo 8 – 12 klasių moksleivių grupės. Pagrindiniu prizu – saugaus eismo diena su Lietuvos ralio čempionu D. Butvilu – apdovanota Kauno „Vyturio“ katalikiškosios vidurinės mokyklos moksleiviai – idėjos „Pomidoras kelyje“ autoriai.

„Regitros“ generalinis direktorius Dalius Prevelis džiaugėsi moksleivių aktyvumu: „Nesame labai jauni ir galime nepamatyti elementarių idėjų, kaip galėtume padaryti eismą saugesniu. Todėl džiaugiuosi, kad vaikai dalinasi savo būtent saugaus eismo idėjomis.“ Anot jo, šviežios jaunųjų eismo dalyvių idėjos yra geras būdas ieškoti sprendimų, kaip didinti eismo saugumą. Tam pritaria ir vidaus reikalų ministras Artūras Melianas: „Tai ne pirmas šio konkurso renginys, kuriame dalyvauju. Matyti tiek daug jaunų žmonių, kuriems rūpi mūsų visų saugumas kelyje, išties džiugu. Turime visomis priemonėmis skatinti jaunų žmonių idėjų raišką“. Pasakęs sveikinimo žodį, ministras apdovanojo aktyviausią Utenos Adolfo Šapokos gimnaziją, kuri konkursui pateikė daugiausiai idėjų.

Kauno „Vyturio“ katalikiškosios vidurinės mokyklos moksleiviai siūlo didinti pradinukų saugaus eismo supratimą ir pateikė, kaip galima to pasiekti. Idėjos „Pomidoras kelyje“ autoriai parengė tokio paties pavadinimo spalvinimo knygutę, kurią šį rugsėjį dalino mokyklos pirmos klasės moksleiviams. Taip pat idėjos autoriai Kauno darželių vaikams vedė paskaitėles, kurių metu buvo dėstomos elementarios kelių eismo taisyklės. Anot mokiniams padėjusios mokytojos Sandros Paštuolytės, „Regitros“ organizuotas konkursas paskatino moksleivius toliau įgyvendinti šią idėją ir šiuo metu planuojami tolimesni veiksmai.

Prieš paskelbiant galutinius rezultatus ir nugalėtojus, moksleivių laukė maloni staigmena. Komisijos narys ralio lenktynininkas Rokas Kvaraciejus įsteigė specialų prizą – ekstremalaus vairavimo pamoką. Labiausiai jį sužavėjo ir savo favoritais jis pasirinko tuos pačius Kauno moksleivius. Tad artimiausiu metu mokyklą aplankys ir šis lenktynininkas, ir šių metų N4 ralio klasės Lietuvos čempionas Dominykas Butvilas, kuris praves saugaus eismo pamoką, papasakos apie savo profesijos specifiką.

Konkurso vertinimo komisijos narys, vienas garsiausių Lietuvos sportininkų, šiuo metu kartu einantis ir VRM ministerijos patarėjo pareigas Virgilijus Alekna pasidžiaugė, kad toks konkursas organizuotas. „Šią „Regitros“ iniciatyvą reikia tęsti ir tokius konkursus organizuoti kasmet. Taip didinsime moksleivių pilietinį sąmoningumą ir sužinosime, kaip moksleiviai įsivaizduoja saugaus eismo kampanijas“, – teigia V. Alekna. Visi atvykę moksleiviai po renginio vyko į Antikvarinių automobilių ir techninių sporto šakų šlovės muziejų, kuriame ekskursiją vedė jos įkūrėjas Stasys Brundza.

Valstybės įmonė „Regitra“ konkursą organizavo norėdama atkreipti moksleivių dėmesį į eismo kultūrą Lietuvoje. Konkursui pateikti įvairūs ir kūrybiški darbai rodo, kad moksleiviai neabejingi saugaus eismo problemoms ir turi, ką pasiūlyti. Pateikti darbai buvo vertinami pagal idėjos realumą, galimybes ją įgyvendinti, originalumą ir novatoriškumą. Konkurso sumanytojai tikisi, jog į geriausias idėjas bus atsižvelgta organizuojant įvairias saugaus eismo programas.

Antrąjį „Mokausi iš kino“ sezoną projekto rengėjai kviečia moksleivius ir toliau tęsti pažintį su nauju mokytoju – Kinu, o mokytojus įvertinti kino teikiamas galimybes pamokose. Mokyklų auklėtiniai raginami išbandyti visas visaverčiam mokymuisi iš kino būtinas veiklas – žiūrėti jų amžiaus problemas gvildenančius filmus, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, diskutuojant su projekto moderatoriais, kurti trumpus filmus kūrybinių kino dirbtuvių metu.
Pasak Godos Sosnovskienės, projekto „Mokausi iš kino“ koordinatorės, šiemet projekto dalyviai mokysis iš kino dar atraktyviau ir įvairiapusiškiau.
„Šiais mokslo metais projekto veiklų ratas dar išsiplės – moksleiviai ne tik žiūrės filmus, diskutuos apie juos ir patys kurs, bet ir dalyvaus ekskursijoje po kino teatrą, klausys kino istorijos paskaitų, dalyvaus kūrybinėse animacijos dirbtuvėse. Visas būrys kino profesionalų, projekte dirbančių su moksleiviais, kelia sau tikslą, ugdyti vizualiai raštingą moksleivį, gebantį kritiškai vertinti vizualines medijas, pagrįsti savo nuomonę, drąsiai kurti“, – kalbėjo G. Sosnovskienė.
Projekto dalyvių laukia ir daugiau naujienų, todėl jo rengėjai kviečia pedagogus nepraleisti II-ojo „Mokausi iš kino“ sezono pristatymo. Rugsėjo 11 d., 15 val. „Skalvijos“ kino centre svarbiausias „Mokausi iš kino“ naujienas pristatys ne tik projekto organizatoriai, bet ir diskusijas su moksleiviais po filmų vedantys moderatoriai, kūrybinių dirbtuvių vadovai. Renginio metu pedagogai taip pat galės pasižiūrėti „Mokausi iš kino“ filmų repertuaro naujienas – režisierės Dovilės Šarutytės ,,Aš tave žinau“ bei Jūratės Samulionytės „Laikinai“.
„Šiuos filmus parinkome neatsitiktinai – juose nagrinėjamos paaugliams aktualios santykių su bendraamžiais ir šeimos nariais temos: atsakomybė už kitą, siekis pritapti ir būti pripažintam, jauną žmogų užklumpanti vienatvė. Siūlome pedagogams galimybę pirmiausiai patiems pasižiūrėti šiuos filmus, o jau tada užsakyti jų peržiūras savo auklėtiniams“, – kvietė „Mokausi iš kino“ koordinatorė.
Projekto rengėjai džiaugiasi, kad iš kino noriai mokosi pedagogai bei moksleiviai visoje Lietuvoje. Per praėjusius mokslo metus šalyje įvyko 229 „Mokausi iš kino“ filmų seansai, kuriuose dalyvavo beveik 4,5 tūkst. skirtingo amžiaus moksleivių. Mokslo metų bėgyje taip pat surengtos 22 trijų dienų kūrybinės kino dirbtuvės. Jų metu pagrindinius filmo kūrimo etapus išbandė 461 moksleivis. Pedagogams buvo organizuoti teoriniai ir praktiniai kino mokymai Vilniuje, Kaune bei Panevėžyje.
Projektą „Mokausi iš kino“ įgyvendina didelę patirtį kino edukacijos srityje turinčios organizacijos. Jį inicijavo „Skalvijos“ kino centras (Vilnius), kartu rengia ir įgyvendina kino teatras „Pasaka“ (Vilnius), kino kompanija „Čiobreliai“, kino centras „Garsas“ (Panevėžys), VšĮ „Visos mūzos“ (Kaunas) ir VšĮ „Kultūrinių projektų centras“ (regionuose).
Daugiau informacijos pateikiama svetainėje www.mokausiiskino.lt

Lietuvos verslo konfederacija kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazija, Jaunimo verslo klubu ir Nacionaline moksleivių akademija jau antrus metus iš eilės liepos mėnesį organizuoja moksleivių vasaros stovyklas „Jaunieji startuoliai“.

Stovyklos vyksta Vilkaviškio rajone prie Vištyčio ežero. Kiekvienoje sesijoje dalyvauja 45–48 dalyviai: moksleiviai iš aštuonių Lietuvos gimnazijų, jų mokytojai ir tėvai.
KTU gimnazijos direktorius prof. Bronislovas Burgis šią stovyklą vadina labai naudingu išradimu, nes vienoje vietoje susiburia ir moksleiviai, ir mokytojai, ir tėvai: „Svarbu, kad dalyviai atvyksta iš kelių gimnazijų. Jei tai būtų vienos mokyklos stovykla, tokio efekto neturėtų. Dabar galima palyginti, kokie būna žmonės iš skirtingų miestų. Tėvams naudinga pažinti savo vaikus neformalioje aplinkoje, juk jie nėra matę, kaip jų vaikai dalyvauja verslo žaidimuose, kaip susipažįsta ir bendrauja su kitais. O mokytojams – tai didelė galimybė išmokti kažko nauja, pažinti savo mokinius.“
B.Burgis pabrėžia, kad tokiose stovyklose moksleiviai pirmiausia pajunta, jog turi būti lyderiai, stengtis save realizuoti, siūlyti iniciatyvas, bet kartu ir sugebėti neužgožti kitų, netapti nemėgstamais, išmokti sugyventi su kitais. „Gyvenime yra taip, kad turi subalansuoti savo troškimą pirmauti, praturtėti, kažką nuveikti ir kartu mokytis būti komandoje, leisti ir kitiems pasirodyti, – tvirtina gimnazijos vadovas. – Gal ir gali užsidirbti pinigų pusiau sąžiningais būdais, bet tu nebūsi gerbiamas, mylimas. Vaikams labai naudinga tai suvokti. Tokioje stovykloje naudinga ir tai, kad moksleiviai pamato visai kitokius mokytojus. Pavyzdžiui, aš nuvažiavęs į stovyklą jiems pateikiu muzikos, poezijos ir matematikos kokteilį. Vasarą gali sau leisti visai kito formato pamokas, pasiskirstyti vaidmenimis, nuo ryto iki vakaro gyventi tikro verslininko gyvenimą.“
Pašnekovas pasidžiaugė, kad per metus „Jaunųjų startuolių“ stovyklos tapo žinomos ir patrauklios: kai reikėjo rinkti komandas, bent jau KTU gimnazijoje atsirado labai daug norinčiųjų į jas važiuoti. „Žinia sklinda labai greitai, ir jei pavyktų tokias stovyklas organizuoti kasmet dar daug metų, tai būtų labai gerai. Mes stengsimės kaip nors tą malonumą pratęsti“, – žada B.Burgis.

Siekis – skleisti kūrybiškumą ir ugdyti lyderio savybes

Lietuvos verslo konfederacijos projektų direktorė Redita Strumylaitė pasakoja, kad stovyklos tikslas – skleisti kūrybiškumą tarp moksleivių, ugdyti jų lyderio savybes, bendravimo gebėjimus, iniciatyvumą, susidomėjimą verslu. „Paskaitas ir užsiėmimus veda verslūs jaunimo atstovai ir svečiai, kurie ne tik moko verslumo, bet ir padeda ugdyti lyderio, derybininko, viešo kalbėtojo savybes. Šalia užsiėmimų vyksta interaktyvus verslumo turnyras “Mano respublika”, kai kiekvienas stovyklos dalyvis gauna tam tikrą vaidmenį ir atlieka socialines funkcijas“, – pasakoja R.Strumylaitė.
Be to, stovykloje dalyviai kuria savo verslus ir siekia kuo didesnio pelno. Jaunimo verslo klubo prezidentės Silvinijos Simonaitytės nuomone, svarbiausia tai, kad stovykloje visi moksleiviai, tėvai ir mokytojai yra lygūs kaip asmenybės ir mokosi vienodai, o paskaitas skaito jaunieji verslininkai, pasidalydami savo patirtimi, papasakodami, kokių klaidų nereikėtų daryti.
„Labai svarbu, kad dalyviai su lektoriais gali bendrauti ir neformaliai – po paskaitų, laisvalaikiu, prie laužo. Tos žinios moksleiviams perteikiamos prieinamai ir jų kalba. Žaidybiniu elementu, lygiu bendravimu parodome, kad visi esame lygūs ir visi galime kažko pasiekti. Kadangi jaunuoliams yra diegiamas pasitikėjimas savimi, pasibaigus stovyklos laikui jiems lengviau adaptuotis ir savo mokykloje bei kitoje aplinkoje“, – įsitikinusi S.Simonaitytė.
Ji pasakoja girdėjusi daug atsiliepimų iš stovyklų dalyvių, kad jie, stebėdami vieni kitus, atrado naujų savybių: „Pavyzdžiui, mokytojai sako, jog daug metų mokė vaikus ir nežinojo, kad šie turi tokių gabumų, kad moka taip gražiai bendrauti. Neformalioje aplinkoje moksleiviai labiau susidraugauja ir grįžę į savo mokyklas elgiasi draugiškiau, ieško daugiau žinių, naujų užsiėmimų, kitų savirealizacijos būdų. Esu tikra, kad šie vaikai nesityčios iš kitų ir jų nežemins. Jie dar ilgai dalijasi savo įspūdžiais iš stovyklos, užkrečia kitus, pasakoja, kad galima bendrauti kitaip, kad yra tam tikri verslumo principai, kad jau mokykloje galima pradėti verslą.“
Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Pasitelkus jaunimo organizacijas siekiama užkirsti kelią patyčioms ir diskriminacijai mokykloje, mažinama socialinė atskirtis, skatinamas mokinių verslumas.

Stovyklose siekiama į ugdymo procesą įtraukti ne tik mokytojus ir moksleivius, bet ir tėvus, taip stiprinant šeimos narių ir mokyklos ryšį

Bendrovė „Dell“ ateinančių mokslo metų pradžios proga išleidžia atnaujintą „Inspiron“ nešiojamųjų kompiuterių seriją. Puikiai žinodama, kad tėvai siekia parūpinti savo vaikams pačias geriausias priemones, „Dell“ siūlo „Inspiron“ serijos nešiojamuosius kompiuterius, specialiai pritaikytus šeimų ir moksleivių bei studentų poreikiams.

Naujausiomis technologijomis apdovanotų „Inspiron“ kompiuterių pirkėjai galės neabejoti, kad tai išmintinga visos šeimos investicija, padėsianti atlikti mokyklos darbus, mokytis internetu, naudotis multimedijos galimybėmis ir pramogauti, taip pat tvarkyti namų ūkio reikalus. Visus „Inspiron“ nešiojamuosius kompiuterius, apie kuriuos paskelbta šiandien, galima įsigyti su 3-iosios kartos „Core i“ procesoriais („Ivy Bridge“), „Microsoft Windows 7 Home Premium“ operacine sistema ir galimybe įdiegti „Microsoft Windows 8“.
Naujieji „Inspiron“ serijos kompiuteriai išsiskiria savo dailiai suapvalintais kampais, apvestais „Moon Silver“ spalvos juostele, ir atrodo labai šiuolaikiškai. Be to, „Dell“ bendradarbiavo su „Waves“ ir „Skullcandy“, kad leistų savo kompiuterių naudotojams pasinerti į sodrių garsų aplinką. „Inspiron“ nešiojamuosiuose kompiuteriuose įdiegta specialiai „Dell“ kompiuteriams optimizuota „Waves MaxxAudio“ technologija, užtikrinanti studijos kokybės garsą žiūrint filmus ir klausantis muzikos, todėl išorinių garsiakalbių neprireiks. „Inspiron 14z“ ir „Inspiron R Special Edition“ nešiojamuosiuose kompiuteriuose taip pat integruoti aukštos kokybės „Skullcandy“ garsiakalbiai.

„Šį rudenį vaikus į mokyklas rengiančioms šeimoms prireiks patikimo ir galingo nešiojamojo kompiuterio“, – teigė „Dell“ asmeninių kompiuterių grupės viceprezidentas Sam Burd. „Išplėsta atnaujinto dizaino „Inspiron“ serija suteiks tėvams pažangias technologijas ir bus išmintinga investicija į jų vaikų sėkmę.“

Inspiron 14z: ypač plonas, idealiai tinka mokymuisi
Pasirodysiantis pirmieji „Dell Inspiron“ serijos  „Ultrabook“kompiuteriai – ypač patogaus dizaino, galingi ir spartūs „Inspiron 14z“ – taps trokštama kiekvieno diplomą ką tik gavusio studento dovana. „14z“ yra antrasis iš „Dell“ siūlomų „Ultrabook“ modelių, sekantis populiariojo XPS 13 pramintu keliu. Šiame kompiuteryje įdiegta sparčiojo paleidimo bei suaktyvinimo technologija „Intel Rapid Start“i ir yra beveik septynių valandų veikimo trukmės baterijaii. Dviejų pasirenkamų spalvų variantų, „Moon Silver“ ir „Fire Red“, aukščiausios klasės šlifuoto aliuminio apdaila papuoštas „Inspiron 14z“ yra tvirtos konstrukcijos ir puikiai sukomplektuotas „Ultrabook“ modelis, kurio vertė gerokai viršija jo studentišką kainą. Mažiausias šio kompiuterio svoris siekia vos 1,87 kg (4,12 svaro)iii, o didžiausias storis neviršija 21 mm (0,83 colio), todėl jį labai patogu nešiotis kuprinėje ar krepšyje.

„Inspiron“ 15R ir 17R – išmanioji šeimyninio darbo ir pramogų kompiuterija
„Inspiron 15R“ ir „Inspiron 17R“ yra madingi nešiojamieji kompiuteriai, turintys visas funkcijas, reikalingas kasdieniams darbams atlikti. Didelės raiškos ekranas, pažangi garso sistema su „Waves MaxxAudio 3“ technologija, visos reikiamos jungtys, platus procesorių, atmintinių ir diskinių kaupiklių pasirinkimas – štai kodėl šiais puikiais ir universaliais nešiojamaisiais kompiuteriais džiaugsis visa šeima. Pasirinkę skirtingų spalvų SWITCH dangčiusiv,savo nešiojamuoju kompiuteriu galėsite lengvai išreikšti savo asmenybę ir mėgstamą spalvą. Tiek bendraudami su savo šeima vaizdo pokalbiais iš bet kurio pasaulio kampelio, tiek atlikdami namų darbus, tvarkydami šeimos biudžetą ar žiūrėdami vaizdo įrašus per „Intel Wireless Display“v jungtį, leidžiančią mėgautis erdviniais 1080p / 5.1 namų kino potyriais, naudotojai greitai supras, kad „Inspiron R“ tapo svarbia šeimos dalimi.

„Inspiron R Special Editon“ – viliojančios pramogos ir pažangi garso technologija
Naujieji „Inspiron Special Edition“ nešiojamieji kompiuteriai veikia galingai bei patikimai ir teikia viliojančias pramogų bei multimedijos galimybes, kurių nebuvo ankstesniuose „Inspiron“ modeliuose. „Dell Inspiron“ seriją papildę „Inspiron 15R Special Edition“ ir „17R Special Edition“ kompiuteriai leidžia mėgautis multimedijos pramogoms skirtomis pažangiomis garso ir grafikos technologijomis, įskaitant „Waves MaxxAudio 4“ studijos kokybės garso sistemą, „Skullcandy“ garsiakalbius ir standartinę AMD („Inspiron 15R Special Editon“) bei NVIDIA („Inspiron 17R Special Editon“) diskrečiosios grafikos sistemą.

Juodos „Stealth Black“ spalvos korpusas iš anodinto aliuminio suteikia naujiesiems „R Special Edition“ kompiuteriams dailią išvaizdą ir patvarumą, o standartinis didelės raiškos (HD) ekranas stulbinančiai perteikia vaizdo įrašus, kuriuos taip pat galima atkurti ir iš „Blu-ray“ diskų. Be to, galima įsigyti „Inspiron 17R Special Editon“ su pasirenkamu itin šviesiu 400 nitų „Full HD“ ekranu arba pasirenkamu „Full HD“ 3Dvi ekranu. „Inspiron R Special Edition“ nešiojamieji kompiuteriai, turintys apšviečiamąją klaviatūrą, pasirenkamus mSATA SSD įrenginius, sparčiojo paleidimo bei suaktyvinimo technologiją „Intel Rapid Start“i ir daug kitų pažangių technologijų bei funkcijų, paverčia multimediją tikru malonumų šaltiniu.

Kainos
„Inspiron 15R“ kainos prasideda nuo 2456 Lt
„Inspiron 17R“  – nuo 2302 Lt
„Inspiron 14z“  – nuo 2797 Lt

Leidykla „Baltos lankos“ spaudai rengia jau antrą geriausių Lietuvos moksleivių parašytų detektyvų rinkinį.

Netrukus vyks antrojo moksleivių literatūrinės kūrybos konkurso „Rašome detektyvą“ laureatų apdovanojimo ceremonija. Jų kūriniai, kaip ir pirmojo „Baltų lankų“ organizuoto konkurso nugalėtojų, bus išleisti atskira knyga. Skaitytojų patogumui leidykla ketina pateikti ir elektroninę šios knygos versiją.

Ministerijų nesudomino

Leidyklos vadovas Saulius Žukas šio konkurso idėją parsivežė iš ES surengtos skaitymo skatinimo problemų konferencijos Graikijoje. Rengti moksleiviškų detektyvų konkursą pirmas sugalvojo ir savo idėją sėkmingai įgyvendino vienoje Šveicarijos mokykloje dirbantis prancūzų kalbos mokytojas: šiame konkurse dabar noriai dalyvauja visos frankofoniškosios erdvės mokyklų moksleiviai.
„Labiausiai sužavėjo, kad detektyvus prancūzakalbiai vaikai privalo rašyti ne individualiai, o kolektyviai, grupėse nuspręsdami, kaip toliau rutuliosis personažų likimai. Šią taisyklę perkėlėme ir į Lietuvą, tačiau vis tiek sulaukėme kelių pavienių autorių kūrinių“, – pasakoja leidėjas.
Moksleiviams taip pat rekomenduota aplankyti savo gyvenamosios vietovės policijos nuovadas, susipažinti su teisėsaugininkų kasdienybe ir detektyvų veiksmą plėtoti patiems gerai pažįstamoje, o ne išgalvotoje ar filmuose regėtoje aplinkoje.
Jau per pirmąjį konkursą leidykla sulaukė trijų dešimčių moksleiviškų kūrinių, kuriuose detaliai atsiskleidė šiurpinantys jaunimo gyvenimo skauduliai: narkotikai, prostitucija, patyčios, gyvenimas be užsienyje dirbančių tėvų… Pasak S.Žuko, detektyvo žanras savaime suponuoja kalbėjimą apie negatyvius reiškinius, bet problemų mastas pribloškė net konkurso vertinimo komisijos narius: „Buvo kūrinių, kurių dėl gyvenimiškosios medžiagos sodrumo nepajėgiau perskaityti vienu ypu“, – prisipažįsta leidėjas.
Surinkta medžiaga puikiausiai galėtų tapti psichologų ar pedagogų mokslinių tyrinėjimų objektu, tačiau kol kas nesudomino nei jų, nei jaunimo prevencines programas kuruojančių Švietimo ir mokslo bei Vidaus reikalų ministerijų valdininkų. Pastarieji net neatvyko į Vilniaus knygų mugėje surengtą detektyvų knygos „Ar turi alibi?“ pristatymą, nors buvo kviesti.
O Latvijoje, kur viena leidykla taip pat apsiėmė rengti panašų konkursą, rėmėjų iškart atsirado.

Privatūs tyrimai

Bendraklasiai tyčiojasi iš mikčiojančios mergaitės tol, kol ši, neatlaikiusi provokacijų, nusižudo. Prisigėręs vaikinas savo draugę vakarėlyje nustumia nuo laiptų, tačiau išsiblaivęs nieko nebepamena. Naktį prieš egzaminus iš Švietimo ir mokslo ministerijos pavagiami vokai su egzaminų užduotimis – detektyvinių siužetų moksleiviai nepristinga.
„Iš kūrinių matyti, kaip skaudžiai vaikai išgyvena, pavyzdžiui, mokyklos pakeitimą. Naujoko statusas klasėje dažnai būna košmariškas – tai parodė ne vienas detektyvo autorius“, – atkreipia dėmesį S.Žukas.
Vaizduojami tėvų ir vaikų santykiai irgi nė iš tolo nekvepia idile. Pilna šeima – retenybė, namie – pragaras, ryšiai su tėvais – dirbtiniai, netikri. Aprašoma ir tai, kas vyksta tuose namuose, kuriuose jaunuoliai paliekami gyventi be suaugusiųjų priežiūros. Neigiami kūrinių personažai – dažniausiai ne iš asocialių šeimų, o, priešingai, turtuolių dukrelės ir sūneliai. Nusikaltimus dažniau ištiria privatūs sekliai arba aukų artimieji, bet ne profesionalūs pareigūnai. Tai irgi šį tą byloja apie jaunimo pasitikėjimą šalies teisėsaugos sistema.

Moksleivių detektyvus vertina rašytojai

Birutė Mackonytė: „Moksleivių detektyvų knygas reiktų dalyti tėvams kaip vadovėlius. Nors man jau per aštuoniasdešimt, turiu paauglę anūkę, dėl kurios bijau. Mokslas nūdienos jaunimui anaiptol nėra pirmaeilis dalykas: kur kas daugiau dėmesio skiriama pavydžių tarpusavio santykių aiškinimuisi, narkotikams, seksui. Nugyvenau margą ir neramų gyvenimą, tačiau tokios sekso scenos, kokią aptikau vienos moksleivės kūrinyje, mano knygose nerastumėte.“

Kazys Almenas: „Absoliuti dauguma detektyvų autorių – merginos iš įvairių Lietuvos kampelių. Skaitai ir matai, kuo gyvena Biržai, Plungė ar Kretinga. Tačiau kūrinių atomazga – dažnai holivudinių standartų. Nemanau, kad autorės pačios gerai susipažinusios su narkotikų prekybos ar merginų pardavinėjimo viešnamiams realybe. Tarkim, viename kūrinyje mergina parduodama arabų šeichams už 160 milijonų dolerių: įtartinai didelė kaina, ar ne?“

Ateinančiais mokslo metais puikiai besimokantys Lietuvos dešimtokai naudosis originalaus dizaino kortelėmis. Pasiūlyti, kaip nuo šių metų rudens turėtų atrodyti moksleivių pažangumo programos MAXIMALISTAS kortelė, ir dalyvauti šios kortelės dizaino konkurse visus norinčius kviečia programą vykdantis prekybos tinklas MAXIMA.

„Nusprendę atnaujinti MAXIMALISTO kortelę jos dizainą sukurti patikėjome ne garsiems menininkams, o visiems to norintiems – juk kiekvienas iš mūsų yra kūrėjas. Skelbdami šį atvirą konkursą norime, kad į kortelės dizaino kūrybinį procesą įsitrauktų įvairaus amžiaus žmonės“,  – sako MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė.

Nugalėtojo dizainas papuoš 2 000 kortelių – maždaug tiek pirmūnų kiekvienais mokslo metais dalyvauja MAXIMALISTO programoje. Kas mėnesį į jų korteles prekybos tinklas MAXIMA perveda stipendiją.

Konkurso organizatoriai dizaino pasiūlymų MAXIMALISTO kortelei laukia iki 2012 metų balandžio 1 dienos. Juos reikia pateikti internetu – prekybos tinklo svetainėje www.maxima.lt. Konkurso nugalėtojo pasiūlytas dizainas ne tik papuoš MAXIMALISTO kortelę. Trijų geriausiais pripažintų darbų autorių laukia ir vertingi prizai. Konkurso nugalėtojai svetainėje www.maxima.lt bus paskelbti balandžio pabaigoje. Juos kartu su Lietuvos gyventojais rinks ir esami MAXIMALISTAI bei reklamos agentūros ir Vilniaus dailės akademijos atstovai.

„Svarbiausia, kad konkurse dalyvaujantieji nebijotų rizikuoti, nebijotų suklysti“, – koks turėtų būti naujosios MAXIMALISTO kortelės dizainas, pataria vienas iš konkurso komisijos narių Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros vedėjas Rimvydas Kepežinskas.

Daugiau informacijos apie konkursą, konkurso taisykles ir reikalavimui kortelei rasite čia: http://www.maxima.lt/atsakingas-verslas/programa-maximalistas/maximalisto-korteles-dizaino-konkursas/

MAXIMALISTAS yra moksleivių pažangumo programa. Jos tikslas – motyvuoti vaikus mokytis ir siekti aukščiausių įvertinimų bei skatinti vaikų pažangą mokslo srityje. Kaip vidinis prekybos tinklo MAXIMA socialinis projektas prasidėjusi programa nuo 2010 metų veikia visoje Lietuvoje. Be 5-12 klasių prekybos tinklo darbuotojų vaikų joje taip pat gali dalyvauti 10 (arba II gimnazijos) klasių pirmūnai. Šie labai gerai besimokantys moksleiviai kas mėnesį gauna MAXIMALISTO stipendiją. Daugiau informacijos apie MAXIMALISTO programą čia: http://www.maxima.lt/atsakingas-verslas/programa-maximalistas/apie-maximalisto-programa/

1960-aisiais Lietuvos vaikai svajojo būti kosmonautais, o 2011-aisiais jie labiausiai trokšta būti gydytojais ir turtingais verslininkais.

Šį lapkritį savaitraštis „Veidas“ atliko įdomų projektą – moksleivių apklausą. Ja siekėme išsiaiškinti, apie kokias profesijas svajoja šių dienų vaikai ir jaunuoliai. Iš viso apklausėme 815 trijų sostinės mokyklų – Vilnies pagrindinės mokyklos, Vilniaus licėjaus ir Šv.Kristoforo gimnazijos moksleivių, besimokančių 4–12 klasėse. Moksleiviams nuo devynerių iki devyniolikos metų buvo pateiktos anketos, kuriose reikėjo įrašyti atsakymus į du klausimus: kuo jie labiausiai norėtų ir nenorėtų būti suaugę. Ir kodėl.

Svajoja mažiau dirbti ir daug uždirbti

Iš apklausos rezultatų tapo aišku, kad tie laikai, kai lietuvių vaikai svajojo skraidyti į kosmosą, negrįžtamai nugrimzdo į praeitį: šiandien, priešingai nei septintajame dešimtmetyje, vaikai svajoja apie kur kas žemiškesnes profesijas. Be to, daugeliui svarbiausia, kad darbas būtų ne tiek įdomus ir mielas, kiek gerai mokamas.
„Norėčiau būti milijonus uždirbantis verslininkas, nes tuomet man nereikėtų rūpintis savo finansine padėtimi ir gyvenimas būtų lengvas. O labiausiai nenorėčiau būti žmogumi, kuris gyvena nuo algos iki algos, ką jau kalbėti apie gyvenimą iš kito kišenės“, – rašo anketoje vienas apklausos dalyvių, šešiolikmetis Šv.Kristoforo gimnazijos moksleivis.
Kad norėtų būti verslininkais, nes šie nesuka galvos dėl pinigų, minėjo net patys jauniausi mūsų apklausos dalyviai – devynmečiai dešimtmečiai. O komentuodami, kodėl labiausiai nenori būti valytojais, šlavėjais ar kiemsargiais (šie darbai pateko tarp penkiolikos tų, kurie šių dienų moksleiviams atrodo atgrasiausi), dauguma vaikų anketose pabrėžė, kad šių profesijų atstovai itin mažai uždirba.
Tokios tendencijos jau senokai stebimos ir Vakarų pasaulyje. Pavyzdžiui, amerikiečių vaikai, lygiai taip pat prieš kelis dešimtmečius svajoję skraidyti po kosmoso platybes, šiandien save labiausiai nori matyti klestinčiais verslininkais bei įmonių vadovais.
Kad suaugę labiausiai norėtų būti verslininkais, atsakė 103 iš 815 apklausoje dalyvavusių Vilniaus mokyklų moksleivių. Tai sudaro daugiau nei aštuntadalį visų apklaustųjų. Atkreipiame dėmesį, kad moksleiviai iš viso paminėjo po daugiau nei šimtą skirtingų tiek norimų, tiek nenorimų profesijų. Tai rodo, kad vienos vienintelės profesijos, kuri labiausiai patiktų arba nepatiktų visiems, nebėra, nors tam tikros tendencijos vis dėlto išryškėja.
Beje, verslininkai atsidūrė antroje geidžiamiausių profesijų sąrašo vietoje, o į pirmą iškopė gydytojai, surinkę iš viso 105 balus. Tačiau gydytojo darbas moksleivių dažnai buvo minimas ir tarp tų, kurių jie sau mažiausiai linkėtų. Tą patį galima pasakyti ir, pavyzdžiui, apie teisininko profesiją: ji irgi vertinama prieštaringai, nes maždaug tiek pat moksleivių ją vertina tiek kaip patrauklią, tiek kaip nepatrauklią.
Daugiausiai vaikų nurodė, kad yra per jautrūs mediko darbui, nes bijo kraujo (todėl dažniausiai moksleiviai minėjo, kad labiausiai nenorėtų būti chirurgais), na, o teisininko profesijai dažnam atrodo nuobodi, be to, nebeperspektyvi, nes teisininkų parengiama labai daug, o darbo vietų rinkoje tiek nėra. Tuo tarpu kad labiausiai nenorėtų būti verslininkais, paminėjo vos pora iš daugiau nei aštuonių šimtų mūsų apklaustų moksleivių.
Atsakydami į klausimą, kuo labiausiai nenorėtų būti suaugę, dažniausiai vaikai minėjo mokytojus (!), valytojus bei pardavėjus-kasininkus.
Tarpukario Lietuvoje mokytojo bei kunigo profesijos buvo laikomos prestižiškiausiomis, o 2011-aisiais padėtis jau visiškai pasikeitusi: šių dienų moksleiviai nebenori būti mokytojais, nes mano, kad tai sunkus, įtemptas, streso kupinas darbas, kuris dar ir itin prastai mokamas. Kalbėdami apie atgrasiausias profesijas, mokytojo darbą paminėjo 143 iš 815 apklaustų moksleivių, valytojo – 135, o pardavėjo-kasininko – 75.

Būti verslininku – ne taip lengva, kaip atrodo

Sostinės „Žemynos“ gimnazijoje bei „Sietuvos“ vidurinėje mokykloje technologijų mokytoja dirbanti Vida Jaruševičiūtė patvirtina, kad vaikams mokytojo darbas nebėra patrauklus, nes atrodo labai sunkus. Pati mokytoja neneigia, kad jos darbe iš tiesų daug streso, bet jo esą netrūksta ir kitur. „Nemanau, kad mokytojo darbas išskirtinai sunkus, – tai stereotipas. Neabejoju, kad dirbant ligoninėje streso tikrai patiriama daugiau“, – svarstė V.Jaruševičiūtė.
Vis dėlto kodėl mokytojo profesija neteko savo prestižo? V.Jaruševičiūtė mano, kad tai lėmė daug priežasčių, o vaikų nuomonė tik atspindi visos visuomenės požiūrį į mokytojo darbą. „Matau, kad daug vaikų dabar nori nesudėtingo, vadovaujamo darbo, jokiu būdu ne fizinio. Kai kuriems net atrodo, kad jiems neprireiks mokykloje suteikiamų žinių, nes jie turės samdomų darbuotojų, kurie visa tai darys. Tuomet bandau paaiškinti, kad supratimą apie tam tikrą procesą, žinių vis tiek reikia turėti“, – pasakoja mokytoja.
O štai bendrovės „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa sako, kad jei jo gyvenime aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, jis pats mielai būtų rinkęsis ne verslininko, o mokytojo profesiją. „Man tai atrodo įdomus ir prasmingas darbas, kuris mūsų visuomenėje pernelyg nuvertintas. Ir būnant mokytoju dirbti, patikėkite, reikia tikrai mažiau, nei būnant verslininku“, – tvirtina D.Trumpa.
„Rokiškio sūrio“, Trumpų šeimos verslo, vadovas priduria, kad verslininko profesija per daug idealizuojama, nes būti verslininku, pasak jo, tai reiškia dirbti ne aštuonias, o kartais dvidešimt keturias valandas per parą, neturėti laiko šeimai ir beveik nematyti, kaip auga tavo vaikai, būti atsakingam už įmonę bei savo darbuotojus ir neišvengiamai patirti ne tik sėkmės akimirkų, bet ir skaudžių praradimų.
„Pinigai labai sunkiai uždirbami, be to, kai pats juos uždirbi, jauti tikrąją pinigų vertę ir didžiąją dalį jų investuoji į verslą, o ne leidi savo malonumams. Žinoma, mano šeima gali sau leisti daugiau nei vidutiniai gyventojai, bet kartais susimąstau, jog moku didelę kainą už tai, kad kartą per metus galėčiau nusivežti artimuosius pailsėti į kokį užsienio kurortą ir apsistoti geresniame viešbutyje. Geriausiai tai patvirtintų mano šeima, kuriai daug kartų yra tekę matyti, kaip aš, užuot namie po darbo užsiėmęs su vaikais, toliau dirbu, kažką galvoju ir visi nuo manęs turi slėptis, nes gali būti apšaukti“, – atvirai pripažino D.Trumpa.

Sociologo Vlado Gaidžio, „Vilmorus“ direktoriaus, komentaras
Apklausoje dalyvavo tik Vilniaus mokyklų mokiniai, tad atsakymai gali turėti tam tikrą sostinės specifiką, nes čia susitelkusi didžioji dalis biurokratijos, mokslo institucijų ir tarptautinių įmonių. Ir vilniečių mokinių tėvų pajamos yra didesnės nei Lietuvos vidurkis, tad jei apklausa būtų atlikta kur nors Rokiškyje ar Radviliškyje, atsakymai galėtų būti kitokie.
Dabar dėl mokytojų. Jei tų mokinių tėveliai labiau prakutę – jei jie automobiliu vežiojami į mokyklą, turi „iPad’us“, „iPhone’us“ ir kitokius šiuolaikinius prietaisus, kurių mokytojai neturi, tuomet nieko keisto, kad į mokytojus žvelgiama su tam tikru gailesčiu ar ironija. Pats pamenu – kai dėsčiau universetete 1996–1997 m., dėstytojai, palyginti su studentais, atrodė liūdnokai: mano studentai, magistrantai, vakare atvykdavo į paskaitas iš šiuolaikinių firmų, kuriose tikrai daug daugiau uždirbdavo, visi turėjo mobiliuosius telefonus, apie kuriuos dėstytojai galėjo tik pasvajoti. Tad ir į tą varguolį dėstytoją buvo žiūrima šiek tiek atsainiai.
Dabar laikai jau kitokie, bet pastebiu, kad mokiniai šaiposi iš mokytojų, juos provokuoja, o mokytojai vargu ar turi svertų tai paveikti. Nemažai mokytojų gal ir prisibijo šiuolaikinio agresyvaus jaunimo. Be to, manau, ne visi į pedagogines studijas stoja iš pašaukimo – neretai šios studijos pasirenkamos todėl, kad niekur kitur neįstojama, tad ne visi mokytojai gali būti autoritetai. Mūsų atliekamos visuomenės apklausos rodo, jog gyventojai mokytojo, gydytojo profesijas laiko vienomis reikalingiausių, bet nenori, kad jų vaikai būtų mokytojai. O štai teisininkai, bankininkai vertinami nepalankiai, bet tokio darbo vaikams jau linkima, nes manoma, kad tai užtikrintų gerą uždarbį.
Na, o jei kalbėsime apie verslininkus, tikiu, kad jūsų apklaustose mokyklose mokosi garsių verslininkų vaikai, kurie mato savo tėvus, važinėjančius gerais automobiliais, atostogaujančius bent jau prie Viduržemio jūros ir galinčius sau leisti daugybę dalykų, kurių negali kiti. Bet čia kalbama apie idealizuotą verslininką, tokį, kuris nėra persekiojamas mokesčių inspekcijos ir nebalansuoja ties bankroto riba. O štai kur nors provincijoje, kur vietiniai verslininkai pardavinėja kokius vainikus ar turi atidarę valgyklą ir vos suduria galą su galu, dauguma galbūt svajoja apie valdišką darbą, nes tai reiškia garantuotą atlyginimą ir nėra bankroto rizikos.

Kuo moksleiviai norėtų būti suaugę

1. Gydytoju 105
2. Verslininku 103
3. IT specialistu / programuotoju 51
4. Teisininku 37
5. Sportininku 33*
6. Psichologu, psichoterapeutu 31
7. Mokslininku 31
8. Architektu 29
9. Žurnalistu 27
10. Mokytoju 25
11. Interjero dizaineriu 24
12. Įmonės vadovu 21
13. Fiziku 20
14. Aktoriumi 17
15. Muzikos atlikėju, garsenybe 17

* daugiausia krepšininkais ir futbolininkais

Kuo moksleiviai labiausiai nenorėtų būti

1. Mokytoju 143
2. Valytoju 135
3. Pardavėju-kasininku 75
4. Gydytoju 74
5. Gatvių šlavėju / kiemsargiu 71
6. Dirbti monotoniško darbo prie kompiuterio ir dokumentų 52
7. Darbininku 47
8. Finansininku (buhalteriu) 39
9. Teisininku 28
10. Bedarbiu 34
11. Politiku 24
12. Statybininku 20
13. Benamiu 19
14. Santechniku 19
15. Policininku 17

Pastaba: moksleiviai galėjo paminėti keletą profesijų

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta Vilniaus m. Vilnies pagrindinės mokyklos, Vilniaus licėjaus ir Šv.Kristoforo gimnazijos 815 moksleivių (9–19 m.) apklausa

Moksleivių mintys apie geidžiamas ir atgrasias profesijas

„Noriu dirbti mokslinį darbą nanotechnologijų srityje, nes tai įdomu ir perspektyvu. Noriu gauti Nobelio premiją, ką nors atrasti arba išrasti.“
„Nenorėčiau dirbti kasininke parduotuvėje – jos nuolat kartoja tuos pačius žodžius, taip galima išprotėti.“
„Norėčiau būti profesionaliu pokeriu žaidėju. Nes pokeris gali padaryti tave turtingą per vieną dieną.“
„Labiausiai nenorėčiau tapti Seimo nariu, nes nenoriu, kad dėl mano klaidų kentėtų visa tauta.“