Z.Bitinas

Būdamas septintokas Zigmas Bitinas nuėjo į cirką. Norėjo ten pamatyti vienratį, bet nusivylė, nes tokio pasirodymo nebuvo. Pradėjo domėtis, pamatė, kad galima jį nusipirkti, tad nusipirko ir važinėja. Visai panašiai ir su mokslais: ėmė domėtis informatika, pabandė ir pavyko. Vilniaus licėjaus abiturientas ir kitiems pataria eksperimentuoti, kad suprastum, kokia sritis patinka.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pačiam Zigmui patinka argumentuoti, konkretūs ir logiški mokslai – fizika, informatika, o ypač matematika, kuri jam puikiai sekasi nuo pat pradinės mokyklos. Tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ jis dalyvauja nuo trečios klasės ir per daug metų tik kartą nepateko į geriausiųjų penkiasdešimtuką.

Rugpjūtį iš Austrijoje vykusios Vidurio Europos matematikos olimpiados Zigmas parsivežė pagyrimo raštą, kurį gavo už individualų pasirodymą. „Žinoma, norėjosi laimėti daugiau, bet po olimpiados bijojau ir to pagyrimo rašto negauti, tad labai džiaugiausi išgirdęs savo vardą, – prisimena abiturientas. – Labai gerai, kad mano pavardė pagal abėcėlę skaitoma viena pirmųjų, – sužinojau greitai ir nereikėjo jaudintis, nes 10 minučių laukimo gali atrodyti kaip amžinybė.“

Šioje tarptautinėje olimpiadoje Zigmas dalyvavo jau antrą kartą, pernai jis varžėsi ir kitame tarptautiniame konkurse – komandinėje Baltijos kelio matematikos olimpiadoje. O nacionalinėse matematikos olimpiadose dalyvauja nuo 9 klasės ir yra laimėjęs bronzos bei du sidabro medalius.

„Labiausiai įsiminė kartas, kai būdamas dešimtokas patekau į dvi tarptautines – Vidurio Europos ir Baltijos kelio matematikos olimpiadas, nes niekas iš manęs to nesitikėjo, manė, kad yra gerokai stipresnių ir aš liksiu už brūkšnio. Aš pats maniau, kad vilties yra. Žinoma, nebuvau tuo tikras, bet kai nėra didelio spaudimo, matyt, ir pasiseka“, – pasakoja Zigmas, prie savo laimėjimų pridurdamas ir tai, kad aštuntoje klasėje televizijos viktorinoje „Tūkstantmečio vaikai“ laimėjo trečią vietą.

Pasitikėjimą, kad gerai pasirodys olimpiadose, Zigmui reikėjo užsitarnauti. Nors matematika visada sekėsi ir patiko, vaikinas pripažįsta, kad mokytis jos giliau pradėjo tik būdamas devintokas. Kai įstojo į vieną geriausių Lietuvoje mokyklų, jis sako supratęs, kad jau nebėra pats stipriausias matematikas.

„Kai nėra konkurencijos, tobulėti didelio reikalo nebūna, o kai ji atsiranda, tada natūraliai reikia pakovoti, nes pasidaro sunkiau siekti tų pačių rezultatų, – įspūdžius patekus tarp stiprių bendramokslių prisimena Zigmas. – Gerai atsimenu, kad devintoje klasėje turėjau užsitarnauti mokytojos pasitikėjimą, kad sugebėsiu gerai pasirodyti nacionalinėje matematikos olimpiadoje. Pavyko, surinkau nemažai taškų Respublikiniame prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse, miesto olimpiadoje pelniau antrą vietą.“

Neturi mokymosi grafiko

Zigmui patinka matematika, fizika ir informatika, nes šiuos mokslus jis laiko konkrečiausiais. Fizika jaunuolį žavi tuo, kad aiškina apie pasaulį, jo suvokimą, o matematikoje ir informatikoje plačiai galima pritaikyti logiką. „Visiškai pasaulio paaiškinti nesugeba niekas, o fizika yra progresuojantis mokslas, kuriame nuolat kyla naujų idėjų. Vienos iš jų paneigiamos, kitos – patvirtinamos“, – svarsto abiturientas.

Šie trys dalykai Zigmui nuoširdžiai patinka, todėl prie jų prisiliečia ne tik pamokose ar ruošdamasis olimpiadoms, bet ir savarankiškai: nuo literatūros apie matematikos teoremas ir programavimo projektų iki „YouTube“ vaizdo pasakojimų apie fizikos reiškinius.

„Man mokytis patinka, jei patinka dalykas. Todėl neturiu mokslų grafiko. Gali būti, kad visą savaitę nieko nesimokysiu, gali būti, kad kasdien mokysiuosi po penkias valandas. Mokausi laisvai, savęs neversdamas, bet pasitaiko, kad jei ruošiuosi olimpiadai ir noriu išspręsti kokius nors uždavinius, galiu pasėdėti ir kelias valandas, jei skaitau įdomią knygą – irgi“, – apie savo mokymosi metodus pasakoja Vilniaus licėjaus auklėtinis.

Likusiu laisvu laiku, kuris nesusijęs su mokslais, Zigmas žaidžia krepšinį, stalo futbolą, stalo tenisą ir, žinoma, važinėja vienračiu.

Nesužinosi, kas patinka, jei neišbandysi

Pradėjęs mokytis Vilniaus licėjuje Zigmas nuodugniau kibo mokytis matematikos, kurią ir taip išmanė: dirbo savarankiškai, lankė būrelį, kuriame su mokytoja sprendė uždavinius ir aiškinosi jų sprendimo metodus.

„Todėl visi rimtesni pasiekimai ir atsirado devintoje klasėje, kai rimčiau susidomėjau. Licėjuje pradėjau domėtis ir informatika, nes iki tol nelabai ką mokėjau ir išmaniau. Dabar man sekasi ir matematika, ir informatika, tik olimpiadose to neparodau“, – juokiasi Zigmas, kuris taip pat yra dalyvavęs fizikos bei informatikos olimpiadose.

Abiturientas įsitikinęs, kad jei nori atrasti artimus mokslus ar sritį, vadinasi, turi tai išbandyti. Taip Zigmui nutiko su fizika ir informatika. Iki mokslų Vilniaus licėjuje jis informatika šiek tiek domėjosi, bet nelabai ją mokėjo. O štai fizika jam sekėsi lyg ir neblogai, bet Zigmas nemanė, kad ją gerai moka. Jis išbandė abu dalykus: vasarą savarankiškai mokėsi programuoti, įstojo į papildomo ugdymo mokyklą „Fizikos olimpas“.

„Programuoti pačiam sekėsi prastai, bet atėjau mokytis į licėjų turėdamas šiokį tokį pagrindą, todėl per pamokas kai kuriuos dalykus suprasdavau lengviau ir greičiau už bendraklasius, – apie savarankišką informatikos mokymosi pradžią pasakoja Zigmas. – Taip pat devintoje klasėje dingo ir fizikos baimė: kai buvau aštuntokas, mane kvietė į fizikos olimpiadą, bet labai bijojau, o galiausiai susirgau ir nenuėjau.“

Po eksperimento stengiantis išbandyti fiziką ir informatiką Zigmas išsirinko savo dalykų – informatikos ir matematikos derinį. Dabar fizika jis domisi savo malonumui, bet iš pagrindinių, olimpiadinių dalykų rinkinio ji atkrito. Vaikinas suprato, kad informatika ir matematika jam patinka kur kas labiau nei daug laiko užimanti fizika, todėl fizikos „kiekį“ gyvenime teko sumažinti.

Panašiai rinktis Zigmas patartų ir kitiems mokiniams, kurie blaškosi tarp kelių pasirinkimų: „Sakyčiau, kad reikia nebijoti eksperimentuoti ir pasirinkti, kas patinka. Juk nebūtina prisirišti prie kažko, galima išbandyti daug dalykų, kai kuriuos – rimčiau, tada žiūrėti, ar pavyksta, ar patinka, ir nuspręsti.“

Zigmas prisipažįsta nesąs tvirtai apsisprendęs dėl ateities: planuoja studijuoti ką nors, kas būtų susiję su informatika ir matematika, o toliau – kur gyvenimas nuves.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Vilniaus licėjaus abiturientui Daumantui Kavoliui pernai 43-iojoje tarptautinėje fizikos olimpiadoje pelnytas sidabro medalis padėjo gauti kvietimą studijuoti Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete. Atrodo, ko dar galėtų trūkti iki visiškos laimės. Vis dėlto vaikinas neslepia – šiemet jo akys nukreiptos į olimpiados auksą.

„Koks olimpiadininkui pasirodė egzaminas – ar uždaviniai buvo sunkūs?“ – netrukus po tądien vykusio fizikos egzamino Daumanto paklausė „Veidas“.
„Buvo sunkesnių klausimų, bet šiaip daug ką esu sprendęs, tad sudėtinga nebuvo. Tikiuosi šimtuko“, – nedaugžodžiaudamas atsakė vaikinas. Vargu ar galima tikėtis kitokio atsakymo iš žmogaus, kuris iš kitą mėnesį Kopenhagoje vyksiančios 44-osios tarptautinės fizikos olimpiados nori parvežti Lietuvai pirmą aukso medalį.
Tiesą sakant, Daumantas niekada nedaugžodžiauja. Aplinkiniai apibūdina jį kaip santūrų, kuklų, nekalbų, netgi šiek tiek užsidariusį. „Čia kaip tame posakyje – tikri vyrai daug nekalba“, – šmaikštauja jo fizikos mokytoja bei papildomo ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“, skirtos ypač gabiems moksleiviams (ją lankė ir Daumantas), steigėjų tarybos narė Danutė Aleksienė.
„Kai tik Daumantas atėjo į licėjų ir pakliuvo į mano rankas, iškart atkreipiau dėmesį į jo preciziškus uždavinių sprendimus – tvarkingi, trumpi, tikslūs, – sako mokytoja. – Nors jis kartais ilgai mąsto, bet galiausiai padaro tiksliai taip, kaip ir turi būti. Taip ir kalba – kiti daug trata, mala, o jo kiekvienas sakinys atrodo apgalvotas.“
Panašiai apie vaikiną atsiliepia ir habilituotas fizinių mokslų daktaras Pavelas Bogdanovičius, ne vienus metus padedantis moksleiviams rengtis olimpiadoms. „Kol kas iš mūsų komandos jis ryškiausias. Matyti, kad jo lygis nuolat kyla“, – pripažįsta profesorius.

Dėl gerų rezultatų naktimis nesėdi

Daumantas gali pasigirti laimėjimais ne tik fizikos, bet ir kitų tiksliųjų mokslų srityje, yra ne vieną kartą pasižymėjęs Lietuvos chemijos ir matematikos olimpiadose.
„Dar prieš pradėdamas mokytis Vilniaus licėjuje dalyvaudavau olimpiadose, tačiau kai patekau čia, įvyko persilaužimas ir pradėjau pelnyti medalius Lietuvos fizikos, matematikos ir chemijos olimpiadose, – pasakoja vaikinas. – Manau, dėl konkurencijos. Kai aplink daug draugų, kurie taip pat stengiasi siekti aukštų rezultatų, ir pačiam atsiranda didesnė motyvacija labiau stengtis.“
Fizika jaunuoliui tapo pagrindine sritimi pirmiausia dėl to, kad jis ją geriausiai suprato ir dažnai vos tik pažvelgęs į uždavinį matydavo, kaip jį spręsti. „Be to, fizika ne tokia sausa – joje yra ir chemijos, ir matematikos, ji tarsi viso ko mišinys. Ją mokantis ir pasaulis iš karto aiškus darosi“, – savo mėgstamą sritį apibūdina Daumantas.
O ar likdavo bent kiek laisvo laiko, kai reikėdavo ruoštis pamokoms licėjuje, papildomai mokytis „Fizikos olimpo“ mokykloje ir dar kiekvieną savaitę su kitais pretendentais į lietuvių komandą nuodugniai aiškintis fizikos uždavinius su profesoriumi P.Bogdanovičiumi? „Taip, ir gana daug, – ramiai atsako vaikinas. – Tikrai nemanau, kad daug dirbu. Kai ko nors noriu, nė nejaučiu, kiek skiriu tam laiko.“
Maža to, jis tikina, kad prie licėjaus pamokų ruošimo jam dažniausiai nereikėdavo sugaišti nė pusvalandžio, o ir bemiegių naktų nelabai tekę patirti. Vis dėlto galiausiai prisipažįsta: to laisvalaikio ne tiek daug, kad galėtų užtektinai dėmesio skirti savo pomėgiui – plastikinių laivų ar lėktuvų modelių konstravimui, prieš kurį laiką jau teko mesti anksčiau lankytą laivų modeliavimo būrelį.
Šis pomėgis ne naujas, o atėjęs iš vaikystės, taigi Daumanto kolekcijoje jau sukaupta daug įvairių modelių. „Jis nuo mažų dienų mėgo “Lego” kaladėles, konstruodavo laivų ar lėktuvų modelius – tai tikriausiai ir vedė prie to, kad galiausiai pasirinko mokytis inžineriją“, – svarsto vaikino mama Aušra.

Pernai laimėjęs sidabro medalį Baltijos šalių chemijos olimpiadoje, šįmet Kauno technologijos universiteto gimnazijos vienuoliktą klasę baigęs Matas Grigaliūnas nusitaikė į tarptautinę matematikos olimpiadą, liepos pabaigoje vyksiančią Kolumbijoje.

Per mokslo metus pelnytus laimėjimus Matui tenka vardyti gan ilgai. Tarptautinėje „Baltijos kelio“ matematikos olimpiadoje Lietuvos komanda, kuriai atstovavo ir kaunietis, iškovojo trečią vietą. Šiose varžybose dalyvavo jaunieji matematikai iš vienuolikos šalių, ir trečia vieta, Mato nuomone, yra aukščiausia pozicija, į kurią realiai gali pretenduoti mūsų komanda, nes aplenkti Rusijos ir Lenkijos pasiuntinius mažai vilčių: antrą vietą lietuviai šiame turnyre yra pelnę tik kartą, kai į varžybas neatvyko Sankt Peterburgo komanda.
Respublikinėse matematikos ir fizikos olimpiadose Matas šįmet pelnė bronzos medalius, o chemijos olimpiadoje – auksą. Gerai pasirodęs vyko į Baltijos šalių chemijos olimpiadą, kurioje moksleiviai varžosi individualiai, ir joje laimėjo sidabro medalį. Tuomet vyko į tarptautinę D.Mendelejevo chemijos olimpiadą, kuri buvo surengta Uzbekistane, ir joje laimėjo bronzą. Šioje olimpiadoje dalyvavo moksleivių iš septyniolikos valstybių, daugiausiai – iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių, bet šįmet sulaukta ir Vengrijos bei Saudo Arabijos atstovų.
Liepos mėnesį M.Grigaliūnas pirmą kartą keliaus į tarptautinę matematikos olimpiadą, kuri vyks Kolumbijoje. Lietuvai šiame pasauliniame turnyre atstovaus šeši matematikai. Tarp jų Matas vienintelis kaunietis, kiti penki išrinktieji – Vilniaus licėjaus auklėtiniai. Šiam šešetukui skirta speciali pasirengimo stovykla jau birželį turėtų prasidėti Vilniaus universitete.
Ar tokiose stovyklose jaučiama konkurencijos dvasia? „Konkurencijos netrūksta atrankos stovyklose, į kurias kviečiamos kelios dešimtys respublikinių olimpiadų prizininkų. Iš jų šeši geriausi vyksta į tarptautinę olimpiadą, dar šeši patenka į Vidurio Europos olimpiadą. O papuolus į komandą jau nėra dėl ko tarpusavyje varžytis. Juk olimpiadoje bus vertinami mūsų individualūs rezultatai“, – aiškina M.Grigaliūnas.
Ar jaunuoliai, pripažinti geriausiais šalies jaunaisiais matematikais, atitinka tipišką sauso, griežto, akiniuoto šio mokslo atstovo įvaizdį? Matas tvirtina, kad į stovyklas susirenka visokių asmenybių. Yra daug besimokančių ir silpniau bendraujančių, bet esama ir tokių, kuriems įdomiau sportas ir anekdotai negu matematika. Tiesa, tie anekdotai savotiški ir ne visiems suprantami: apie tai, kaip diskutuoja iracionalus skaičius su nerealiuoju skaičiumi…

Tarp chemijos ir matematikos
Kauniečio matematikos mokytojas ir Nacionalinės moksleivių akademijos direktorius Leonas Narkevičius yra svarstęs, kad blaškymasis po skirtingų mokslų olimpiadas trukdo Matui tarptautinėje arenoje siekti pačių aukščiausių rezultatų. Tačiau jaunuolis laikosi savo požiūrio: „Mano tikslas – ne medaliai, o visapusiškas išsilavinimas. Pagal rezultatus patekau ir į tarptautinę chemijos olimpiadą, vyksiančią Maskvoje, bet jos data sutampa su tarptautinės matematikos olimpiados data, todėl vienos teko atsisakyti. Pasirinkau matematiką, nes šioms varžyboms intensyviau ruošiausi. Į tarptautinę chemijos olimpiadą galbūt pavyks išvykti kitą vasarą“, – ir toliau vienu mokslu nežada apsiriboti būsimasis abiturientas. Fizikos jis tvirtina niekad rimčiau nesimokęs, o biologijos respublikinėms olimpiadoms tiesiog nelieka laiko, nors šis mokslas Matui irgi prie širdies. Jaunesnėse klasėse yra skynęs laurų gamtos mokslų olimpiadose.
Toks pat visapusiškas Matas stengiasi būti ne vien palinkęs prie mokslų. Vaikinas baigė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti birbyne. Moka šiek tiek skambinti pianinu, neišsigąsta paėmęs į rankas akordeoną ar bandoniją ir kartais pabrązgina seną tėvo gitarą. Programinius grožinės literatūros kūrinius irgi spėja perskaityti, nes iš lietuvių kalbos ir literatūros gimnazijoje turi dešimtukus. Neseniai po ilgesnės pertraukos per vieną dieną įveikė mamos parneštą šiuolaikinį romaną. Kokį? Ogi fiziko Paolo Giordano parašytą „Pirminių skaičių vienatvę“.
Abitūros egzaminų šurmulio Matas stengiasi nepastebėti, nors neslepia, kad egzaminavimo sistema jam neatrodo logiška. „Nesuprantu, kodėl lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra vienas ir privalomas. Kodėl literatūrą išmanyti svarbiau negu matematiką? Mano nuomone, kiekvienas Lietuvos pilietis privalo mokėti taisyklingai lietuviškai kalbėti, rašyti ir skaityti, todėl turėtų būti privalomas lietuvių kalbos egzaminas, o literatūrai užtektų pasirenkamo egzamino statuso. Juolab kad rašydamas abitūros rašinį privalai savo mintis dėstyti būtent taip, kaip to nori būsimieji vertintojai – vos ne pagal šabloną“, – neslepia tiksliukas.
Matas priduria, kad nemažai garsių šalies matematikų nespjauna į poeziją, pavyzdžiui, linksmuolis VU profesorius Romualdas Kašuba, kurį Matas pažįsta dar nuo „Kengūros“ stovyklų laikų. Šiose stovyklose buvo rengiami ir poezijos rašymo konkursai, o M.Grigaliūnas kartą tokį yra laimėjęs.
Sąryšių tarp matematikos ir muzikos vaikinas pastebėjo dar besimokydamas muzikos mokykloje, kurioje solfedžiuoti jam sekėsi lengviau nei bendraamžiams. Geriausias tokio sąryšio įrodymas, pasak Mato, – matematikas Giedrius Alkauskas, kuriantis profesionalią muziką ir leidžiantis jos įrašus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.