Užsienyje dirbantys lietuviai mokslininkai turi ryškų bendrą bruožą: jie nusiteikę dalytis savo patirtimi ir stiprinti Lietuvos mokslą.

Dalies mokslininkų karjera užsienyje susiklostė natūraliai, nes į išeiviją jie dar būdami vaikai pasitraukė bėgdami nuo karo, dalis ten gimė, na, o dar viena grupė karjerą ne Lietuvoje pasirinko dėl palankesnių sąlygų plėtoti savo mokslo kryptį.
Tad šiandien užsienyje dirbantys lietuviai mokslininkai skaičiuojami jau šimtais, o daugiau pasiekę – dešimtimis. Apžvelgus užsienyje dirbančių mokslininkų spektrą galima teigti, kad vyrauja tikslieji taikomieji mokslai, kurie šiuo metu pasaulyje bando padaryti revoliuciją ir įveikti tokias kol kas nepagydomas ligas, kaip vėžys, ar įgimtus sutrikimus, taip pat geriau ištirti visatą.
Lietuvos gyventojai menkai pažįsta mūsų šalies mokslininkus ir jų laimėjimus, o dar mažiau supratimo turi apie užsienyje dirbančius lietuvius mokslininkus. Tad “Veidas” šiame numeryje bent trumpai supažindina su septyniais iškiliais mokslininkais, kurie sužibo netgi tarptautiniu lygmeniu.
Beje, nors esame įpratę virkauti, kad mūsų valstybę kankina protų nutekėjimas, tačiau toks protų nutekėjimas turi daugiau pliusų nei minusų, nes duoda mūsų šaliai daug naudos. Štai JAV besidarbuojantis ir ten savo laboratoriją turintis biofizikas Feliksas Bukauskas jau padėjo ne vienai Lietuvos mokslo institucijai ir pavieniams mokslininkams.
Priminsime, kad F.Bukauskas dar 1983 m. tapo biologijos mokslų daktaru. Nuo 1971 m. dėstė Kauno medicinos universitete, tapo profesoriumi, tačiau 1991 m. Šveicarijos mokslininkų kvietimu mokslinės veiklos išvyko tęsti Berno universitete. O nuo 1998 m. dirba Einsteino medicinos koledže, vienoje garsiausių medicinos mokyklų JAV. Dėl savo ilgametės patirties bei laimėjimų F.Bukauskas vadovauja JAV nacionalinio sveikatos instituto stipendijų fondams, todėl suteikia galimybę savo laboratorijoje stažuotis Lietuvos mokslininkams.
Šis mokslininkas yra parašęs daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių, o tiria jis tarpląstelinius ryšius per plyšines jungtis, ypač jį domina vėžinės ląstelės. 1994 m. mokslininkas su kolegomis pirmieji pastebėjo, kad plyšiniuose kanaluose veikia dviejų tipų reguliacija – greitieji ir lėtieji vartai. Šis atradimas leido mokslininkams tyrinėti koneksino baltymų mutacijas, o tai leidžia aiškintis įgimtų ligų priežastis. F.Bukausko laboratorija yra viena pirmaujančių šioje mokslo tyrimų srityje.

“Veidas” nusprendė pakalbinti patį mokslininką ir pasiteirauti, kokios jo sąsajos su Lietuva ir kaip jis padeda Lietuvos mokslininkams.
F.B.: Jau daugiau nei dešimtmetį kolegos iš Lietuvos, ypač iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto, taip pat dr. Skeberdžio laboratorijos, kasmet stažuojasi mano laboratorijoje. Prieš tai, vykdant vadinamąją „Twinning“ programą, pas mane po keletą mėnesių dirbo dr. Kalvelytė iš Biochemijos Instituto ir jos aspirantė, dabar jau daktarė Imbrasaitė. O šiuo metu vadovauju Nerijaus Paulausko doktorantūrai, kuri oficialiai yra LSMU.
VEIDAS: Kas jus patį paskatino rinktis mokslininko kelią?
F.B.: Priežasčių buvo kelios: pirmiausia tai, kad studijavau Kauno medicinos institute biofizikos specialybę, o karjeros pradžioje patekau į labai dinamišką ir kūrybingą grupę TSRS MA Biofizikos institute. Vėliau atsirado galimybė panašius darbus tęsti Kauno medicinos institute, kuriame sutikau daugybę žmonių, tapusių man gero mokslininko pavyzdžiu, – jie leido daryti tai, ką norėjau. Tada supratau, o ir dabar tuo vadovaujuosi, kad moksle neturėtų būti „prievartos“, ir planuojami eksperimentai su vadovu turi būti aptariami kolegiškai.
VEIDAS: Kaip vertinate mokslo kokybę užsienyje ir ar galite ją palyginti su Lietuvos?
F.B.: Užsienis yra labai įvairus. Jei lyginsime su Šveicarija ir JAV, kur man teko dirbti, Lietuvoje mokslo lygis, deja, yra gana žemas. Tačiau kiekvienoje šalyje yra ir stiprių, ir silpnų laboratorijų. Mano nuomone, kriterijus, rodantis, kad Lietuva iš tiesų padarė pažangą mokslo srityje, yra mokslinių straipsnių, kurių autorius būtų nurodęs Lietuvos mokslo instituciją, tarptautinio lygio žurnaluose skaičius. Tai plačiai pripažintas kriterijus, rodantis, kokioje šalyje ir kurioje mokslo įstaigoje buvo iškeltos ir patvirtintos straipsnio idėjos.
VEIDAS: O kokie Lietuvos mokslo laimėjimai jums atrodo svarbūs? Kokiose srityse, jūsų vertinimu, galime nustebinti pasaulį?
F.B.: Tie, kurie sugebėjo mokslą pritaikyti praktiškai. Tai galėtų būti biochemija, lazeriai, kai kurios medicinos sritys. Iš tiesų mokslo progresą lemia fundamentalūs tyrimai, o tai Lietuvoje daryti gana sudėtinga. Ne vien dėl mokslinės įrangos stygiaus, nes struktūriniai ES fondai labai pagerino šią situaciją. Deja, santykinai mažai buvo investuota į žmones, o skirstant fondus prioritetai buvo ne visai teisingi. Manau, kad netolimoje ateityje būtų galima ar net būtina paklausti, kur buvo padarytos esminės klaidos. Tokia analizė tikrai padėtų geriau finansuoti mokslą bent ateityje.
Moksle labai svarbu asmenybės, galinčios generuoti tikrus proveržius, o jos subręsta ne per vienus metus. Jaunas žmogus, atsidūręs kūrybingoje atmosferoje, tikėtina, išaugs į pasaulinio lygio mokslininką. Kitu atveju jis gali parašyti daug straipsnių į mažai skaitomus leidinius.
Nuo to ir priklauso, kur Lietuvos mokslas bus ateityje. Siūlyčiau nesistengti nustebinti pasaulio. Mokslininko pripažinimas ateis anksčiau ar vėliau, jei jo darbus spausdins pripažinti ir įtakingi moksliniai žurnalai.

Šalies mokslo ateitis priklauso jaunajai mokslininkų kartai. Tačiau kas mūsų laukia, jei didžiausią pridėtinę naudą sukuriančius tiksliuosius mokslus renkasi tiek nedaug abiturientų?

Pastaruoju metu Lietuvos jaunieji mokslininkai atsidūrė šalies dėmesio centre. Prieš porą savaičių įgyvendintas ambicingas grupės jaunuolių planas į kosmosą paleisti pirmuosius lietuviškus palydovus. Tai svarbu jau vien dėl to, kad, kaip pabrėžia Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Feliksas Ivanauskas, palydovo paleidimas į kosmosą rodo tam tikrą šalies mokslo brandą.
Vis dėlto apie tokius gražius pavyzdžius girdime retokai. Kalbant apie mokslo padėtį kur kas dažniau minimas protų nutekėjimas ir problemos, atgrasančios perspektyviausius jaunuolius rinktis mokslininko kelią.
Šalies konkurencingumui kelia grėsmę ir tai, kad maždaug pusė abiturientų, neretai pačių gabiausių, renkasi ne didžiausią poreikį turinčius tiksliuosius mokslus, o socialinius ar humanitarinius, kurie dažnai visuomenei duoda kur kas mažiau naudos.
Visa tai gąsdina mokslo bendruomenę, nes jau pradedama nerimauti, kad mažėja „kokybiškos medžiagos“, iš kurios būtų galima nulipdyti tarptautiniu mastu konkurencingą ateities mokslo elitą.

Mokslui gabių žmonių turime daug

Nepaisant sunkumų, daug žadančių jaunų mokslininkų netrūksta. Štai, tarkime, Vilniaus universiteto Mokslo ir inovacijų direkcijos direktorė Vida Lapinskaitė mini Zitą Liutkevičiūtę, Giedrių Gasiūną, Joną Jankauską, Aivarą Noviką, Gražiną Rapolienę, Pranciškų Vittą, Kauno technologijos universiteto Mokslo departamento direktorius Leonas Balaševičius – Tadą Malinauską, Rolaną Daukševičių bei Aušrą Tomkevičienę. Jaunųjų mokslininkų yra kur kas daugiau, ir nuo visų jų priklauso, kokį Lietuvos mokslą, o kartu ir šalį, regėsime ateinančiais dešimtmečiais.
Kita vertus, Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) pirmininkas Vygintas Gontis įsitikinęs, kad kai kalbama apie mokslo ateitį, negalima žiūrėti vien į jaunąją kartą: mokslas – ne tokia sritis. Norint pasiekti gerų rezultatų čia svarbus žinių ir patirties perėmimas. „Ateitis priklauso nuo to, ar pavyks užtikrinti patyrusių vyresnės kartos mokslininkų bendradarbiavimą su jaunaisiais, taip pat ar tarp jų pavyks sumažinti priešpriešą ir įtraukti į bendrą darbą“, – mano V.Gontis.
Kad tinkamai nukreipti jaunus mokslininkus ypač svarbu, neabejoja ir šiuo metu JAV Floridos universitete studijuojantis jaunas lietuvis mokslininkas Aurelijus Rinkevičius. „Jaunųjų mokslininkų padėtis Lietuvoje gana įdomi. Pastebėjau, kad tik vienas iš 500 studijuojančiųjų turi pakankamai jėgų studijuoti savarankiškai ir pasiekti svarbesnių mokslinių rezultatų, o daugumai reikalinga vadovaujančio dėstytojo ar profesoriaus pagalba”, – teigia A.Rinkevičius.
Lietuvos mokslo ateičiai daug įtakos turės ir tai, kaip bus bendradarbiaujama su užsienio mokslo institucijomis. Tam iš tiesų gerą pagrindą kloja studentų mobilumas dalyvaujant tokiose studentų programose, kaip „Erasmus“, bei pasirenkant studijas užsienio universitetuose. Visa tai leidžia užmegzti vertingų ryšių.
Toks mobilumas, be pranašumų, turi ir nemažai trūkumų, mat, pasak Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) pirmininko Ramojaus Reimerio, į Lietuvą grįžta tik mažesnė dalis užsienyje studijavusių jaunuolių.
Vis dėlto, V.Gončio teigimu, jau metas suprasti, kad didysis mokslas yra tarptautinis mokslas, tad tai, jog vis daugiau lietuvių studentų renkasi studijas užsienio universitetuose ir darbą užsienio laboratorijose, nėra drama. Čia svarbiausia turėtų būti pastangos, kad su šiais žmonėmis nebūtų prarastas ryšys.
Ir tikrai – dalis jų į tėvynę grįžta su trenksmu. Vienas garsiausių pavyzdžių yra trijų brolių įkurta aukštųjų technologijų įmonė „Brolis Semiconductors“, dirbanti lazerių srityje. Taip pat galima paminėti ir biochemiką dr. Liną Mažutį, studijavusį viename prestižiškiausių pasaulyje Harvardo universitete, į Lietuvą įkalbėtą sugrįžti, kai specialiai jam VU Biotechnologijos institute buvo įrengta mokslinių tyrimų laboratorija, kad jis čia galėtų tęsti savo srities tyrimus.

Jaunieji mokslininkai priversti dirbti papildomai

Viliamasi, kad ateityje mokslas jaunimui bus šiek tiek patrauklesnis, nes pastaraisiais metais į jį investuota 2 mlrd. Lt ES paramos lėšų, atnaujintos ir pačia moderniausia įranga “apginkluotos” įvairios laboratorijos. Jei dar ir mokslininkų atlyginimai bei doktorantūros stipendijos padidėtų, tada, tikėtina, įvyktų visai nemenkas mokslo proveržis, o jaunimas rodytų kur kas didesnį susidomėjimą.
„Dabar jeigu doktorantui ar jaunajam mokslininkui reikėtų išgyventi vien iš valstybės mokamos stipendijos, jam tai vargiai pavyktų, nes suma yra tikrai labai maža, nesiekia nė vidutinio šalies atlyginimo. Didžioji dalis tenka būsto nuomai, ir tuo viskas pasibaigia. Todėl nemažai jaunųjų mokslininkų priversti dirbti papildomai“, – paaiškina R.Reimeris.

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkai dažnai atpažįstami iš pranešimų tarptautinėse konferencijose, straipsnių pasaulyje pripažintuose mokslo žurnaluose. O ilgainiui šis institutas tapo dar ir emigravusių mokslininkų susigrąžinimo bei traukos centru.

Lietuvos biotechnologijos mokslo ir pramonės lopšys yra Biotechnologijos institutas. Iš jo išaugo visa šiuolaikinė Lietuvos biotechnologijos pramonė: UAB „Fermentas“, UAB „Sicor-Biotech“, UAB „Biocentras“, UAB „Biok“, UAB „Profarma“, UAB „Nomads“, UAB „Baltymas“, o mūsų šalies mokslininkų pavardės plačiai žinomos pasaulyje. Didžioji dalis šios srities sukuriamos produkcijos išvežama būtent į užsienį.
Beje, Biotechnologijos institutas – tai ir išvykusių Lietuvos mokslininkų traukos centras: 2000–2011 m. į jį po ilgalaikių stažuočių Vakarų šalyse grįžo apie 30 mokslininkų.
Atkreiptinas dėmesys, kad šio instituto mokslininkai pasižymi tarptautiniuose ES, JAV ir kitų šalių mokslo projektų konkursuose. Neseniai laimėtas Europos Bendrijos FR7 programos konkurso projektas, skirtas integracijai į Europos mokslo tyrimų erdvę (1,6 mln. eurų), leido susigražinti septynis anksčiau į JAV ir Vakarų Europos šalis išvykusius mokslininkus. „Įgyvendindami šį projektą, paskelbę apie tai tarptautinėje spaudoje, gavome per 50 mokslininkų pageidavimų grįžti dirbti į Lietuvą“, – teigia instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnauskas.

Bioinformatika – palyginti pigi mokslo sritis

Šiuo metu Biotechnologijos institute veikia šeši skyriai. Jų veikla nukreipta molekulinės biotechnologijos, baltymų struktūros, vaistų paieškos, imunologinių ir epigenetinių tyrimų linkme.
Vienas jauniausių institute Bioinformatikos skyrius kompiuteriniais metodais tiria baltymų struktūrą, funkcijas ir evoliuciją. Pasak skyriaus vadovo dr. Česlovo Venclovo, šiuo metu viena pagrindinių mokslininkų tyrimų krypčių yra tolimų evoliucinių ryšių tarp baltymų paieška. Evoliucijos eigoje giminingų baltymų struktūra arba netgi jų funkcija dažnai išlieka panaši. Todėl nustačius evoliucinį ryšį tarp baltymo, apie kurį nieko nežinoma ar žinoma mažai, ir jau charakterizuotų baltymų, dažnai galima suprasti, kokias funkcijas šis baltymas gali atlikti. Pavyzdžiui, jei baltymas susijęs su kokia nors liga, žinant jo struktūrą ir veikimo mechanizmą, galima lengviau rasti būdų, kaip jo veiklą nuslopinti. Pasak Č.Venclovo, evoliuciniai ryšiai tarp genų ar baltymų sekų dažnai sunkiai įžvelgiami, todėl reikia sukurti jautrius metodus, kurie galėtų tai padaryti.
Vienas ryškiausių ankstesnių tyrimų, už kurį šios laboratorijos vadovas pelnė Lietuvos mokslo premiją, – 28 darbų ciklas. Viena jo dalių – efektyvaus baltymų erdvinės struktūros homologinio (lyginamojo) modeliavimo metodo sukūrimas.
Ne mažiau reikšmingi ir taikomieji tyrimai, atlikti arba išskirtinai bioinformatikos metodais, arba siejant juos kartu su eksperimentais. Visus šiuos baltymų ir jų kompleksų tyrimus vienija erdvinių baltymų struktūrų (arba jų modelių) panaudojimas.
Pasak Č.Venclovo, bioinformatikos mokslą Lietuvoje nesunkiai būtų galima plėsti. Mat tai pigi mokslo sritis, kuriai nereikia milžiniškų laboratorių su brangias prietaisias, o užtenka kompiuterio ir programinės įrangos. Biologinius duomenis, kuriais galima pasinaudoti, generuoja viso pasaulio mokslininkai. Kaimynai estai ir lenkai jau anksčiau suprato šios srities potencialą ir gerokai labiau ją išplėtojo.
Šiai sričiai reikia intelekto, kompetencijos ir patirties. Būtent to ir pasigendama. Vilniaus universitetas rengia tik bioinformatikos bakalaurus. Pats Č.Venclovas nusprendė 2004 m. grįžti Lietuvą po aštuonerių metų darbo garsiose JAV mokslo įstaigose.

Amžina virusų ir bakterijų kova

Ryškus savo srities lyderis yra instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrius, vadovaujamas prof. Virginijaus Šikšnio. Šio skyriaus mokslininkai tiria fermentus ir jų kompleksus, kurie yra atsakingi už bakterijų apsaugą nuo svetimų nukleorūgščių: restrikcijos endonukleazes ir CRISPR sistemas. Jie nustatė trečdalio pasaulyje paskelbtų DNR molekules karpančių fermentų – restrikcijos endonukleazių erdvines struktūras ir veikimo mechanizmus.
Visos gyvybės formos nuo bakterijų iki žinduolių yra potencialūs virusų taikiniai. Bakterijų virusai (bakteriofagai) gali sunaikinti ištisas bakterijų populiacijas. Evoliucijos eigoje bakterijos sugebėjo išlikti sukurdamos gynybos sistemas, kurios saugo ląsteles nuo bakteriofagų ir svetimų nukleorūgščių patekimo. Kadangi bakteriofagai gali daugintis tik ląstelėje, jie kinta, ieškodami būdų, kaip įveikti ląstelių gynybos barjerus, o bakterijos priverstos kurti naujas apsaugos sistemas.
Daug žmogui naudingų produktų, pavyzdžiui, pieno produktai, bioaktyvūs junginiai ir vaistai, yra gaminami panaudojant bakterijas. Tokioje gamyboje bakteriofagų infekcijos labai pavojingos, nes gali sunaikinti visą bakterijų populiaciją, todėl pramonėje yra reikalingi bakterijų kamienai, turintys efektyvias antivirusinės apsaugos sistemas. Norint sukurti tokius bakterijų kamienus laboratorijoje, reikia suprasti, kaip veikia antivirusinės apsaugos sistemos.
Kaip paiškino V.Šikšnys, pastaruoju metu jų veikla sukoncentruota į CRISPR bakterijų apsaugos sistemą: bandoma suprasti, kaip ji veikia bei kaip ją panaudoti. Gautos žinios pravers maisto pramonėje ir biotechnologijų srityje, kuriant bakterijų padermes, kurios būtų atsparios virusams arba plazmidėms, platinančioms nepageidaujamus genetinius elementus.
Manoma, kad CRISPR sistemos galėtų būti pasitelktos ir kovojant su bakterijų atsparumu antibiotikams. Bakterijų atsparumas antibiotikams plačiai plinta ir vis sunkiau atrasti naujų veiksnių antibiotikų. Atsparumo antibiotikams genai pernešami ir plinta tarp bakterijų su plazmidžių pagalba, o CRISPR sistemas galima išmokyti atpažinti ir sunaikinti tokias plazmides.

Kaip nustatyti, ar C nėra Č

Išskirtinis yra DNR modifikacijų tyrimų skyrius, vadovaujamas prof. Sauliaus Klimašausko. Pastaraisiais metais šis skyrius laimėjo JAV nacionalinio sveikatos instituto (NIH) projektus epigenetikos srityje, pademonstruodamas gebėjimą sėkmingai konkuruoti su JAV mokslininkais. Šio skyriaus darbuotojai skelbia savo rezultatus prestižiškiausioje mokslinėje spaudoje ir per keletą pastarųjų metų paskelbė net šešis tarptautinius patentus (EP, US, JP), kurių didesnė dalis jau licencijuota.
S.Klimašauskas kartu su kolegomis tyrinėja DNR metiltransferazių mechanizmą ir inžineriją. Ši sritis dar plačiau vadinama epigenomika. Genomas – visų genų visuma. Žmogaus genomą sudaro apie 3 mlrd. ženklų kodas, kuriame įvairiomis kombinacijomis kartojasi keturios raidės A, G, C ir T. Šiuo būdu yra užkoduota visa žmogaus genetinė informacija. Bet tai dar ne viskas: nors genetinė raidės išraiška yra C, bet kai kuriuose kontekstuose ląstelė skaitoma kaip Č, panašiai kaip kad lietuviška raidė elektroniniame pašte užrašoma C, bet išties gali būti ir Č. Tai yra epigenetinė (graik. επί – virš, aukščiau) infomacija, užkoduota ne raidėmis, bet papildomais diakritiniais ženklais.
Populiariai S.Klimašauskas aiškina, kad kiekvienoje ląstelėje yra vienodi genai, bet jie skirtingai veikia, kitaip tariant, įjungtos skirtingos jų kombinacijos. „Genai, turintys tuos „paukščiukus“, paprastai yra užtildyti, ir tuomet veikia neužtildyti genai. Fermentai, kurie deda tuos „paukščiukus“, yra metiltransferazės. Mes tiriame tų fermentų veikimą ir siekiame juos priversti dėti ne „paukščiukus“, o didesnius ženklus, kuriuos mums būtų patogu stebėti“, – tyrimo eigą glaustai paaiškina mokslininkas.
Pasaulyje pastaruoju metu vykdomas grandiozinis žmogaus epigenomo projektas, kai būtent ir bandoma nuskaityti tuos „paukščiukus“. Lietuvių mokslininkų tikslas – sukurti gerus epigenetinių ženklų nuskaitymo būdus. Tai leistų suprasti įvairių ligų priežastis ir anksti jas diagnozuoti, nes neteisingai suprogramuotos Č raidės gali būti ankstyvos ligos požymis.

BFL

Dauguma grįžusiųjų užsienyje dirbo ir tobulinosi gana ilgai: štai dr. Simonas Laurinavičius į Lietuvą grįžo Suomijoje išdirbęs dešimt metų, dr. Rasa Rakauskaitė – po septynerių JAV, Merilando universitete, dr. Linas Mažutis – po šešerių Prancūzijoje, Strasbūre ir Harvardo universitete JAV, dr. Ieva Mitašiūnaitė – po ketverių Prancūzijoje, dr. Visvaldas Kairys – po aštuoniolikos metų JAV ir Portugalijoje, dr. Vytautas Smirnovas – po aštuonerių Lenkijoje, Vokietijoje, Dortmundo universitete, po to JAV, Klivlande.
Šį tautiečių biotechnologų poelgį motyvavo tai, kad Biotechnologijos institutas laimėjo Europos Sąjungos paramą projektui, kuris pateko į regionų stiprinimo programą, skirtą mažesnių Europos miestų mokslininkų konkurencingumui skatinti. Taip atsirado lėšų, kad sugrįžėliams būtų galima pasiūlyti priimtinas darbo sąlygas ir bent jau pusėtiną darbo užmokestį – apie 1 tūkst. eurų. Tokia alga, nors ir keliskart mažesnė nei užsienio laboratorijose, pakankama, kad grįžus būtų galima pradėti dirbti, nesirūpinant, kaip sudurti galą su galu.
Pasak paraišką parengti padėjusio Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjo dr. Daumanto Matulio, šis aštuonetukas sugrįžėlių nėra ypač ryški išimtis iš taisyklės – į Lietuvą dirbti kasmet grįžta po kelis lietuvius mokslininkus. Tarkim, šiandien iš šimto instituto darbuotojų net trisdešimt grįžę iš užsienio. D.Matulis taip pat yra vienas sugrįžusiųjų be jokių paramos programų – jis kartu su žmona prieš šešerius metus parskrido į Lietuvą po 12 karjeros metų JAV, kur apsigynė daktaro laipsnį, dirbo Pensilvanijos universitete bei koncerne „Johnson & Johnson“.
„Nors Lietuvoje mokslininkams mokami maži atlyginimai, pernelyg sudėtinga rasti darbą ir įsikurti, visur klesti biurokratija, tačiau svetur dirbantys lietuvių mokslininkai yra pasiryžę grįžti net ir tokiomis sąlygomis“, – tvirtina D.Matulis, pats po sugrįžimo negalėjęs rasti darbo trejus metus ir todėl gerai suprantantis laimėto projekto svarbą savo kolegoms.
Tuo tarpu Fizikos instituto Molekulinių darinių fizikos laboratorijos mokslininkas dr. Ramūnas Valiokas šio projekto sėkmę mato kaip akivaizdų priekaištą struktūrinių fondų lėšas skirstančioms Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijoms, kurios per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo tik imituoti protų susigrąžinimo programas.
„Visada bus nemaža dalis žmonių, kuriems tereikia nedidelės paskatos, ir jie noriai sugrįš dirbti į Lietuvos mokslines institucijas už keliskart mažesnius atlyginimus. Biotechnologijos instituto pavyzdys puikiai parodė, jog nereikia didžiulių lėšų, kad gabūs mokslininkai grįžtų“, – konstatuoja R.Valiokas.
Pasak jo, sugrįžėliai būtų tinkamiausi šiandien statomų mokslo slėnių vadovai – juk būtent jie dirba ar dirbo panašiose užsienio institucijose ir turi daugiau patirties nei bet kuris vietinis mokslininkas.

Protų nutekėjimas ne visada žalingas

Gabiausių protų nutekėjimas į kitas valstybes – didelė problema ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos šalims, tarkim, Danijai, Norvegijai ar Suomijai. Kitos šalys, tokios kaip Vokietija, yra tiek protų „donorės“, tiek juos priimančios. Vis dėlto ES regionų stiprinimo programai Biotechnologijos instituto komandos teiktą paraišką iš kitų šalių išskyrė tai, kad joje buvo kalbama apie mokslininkų susigrąžinimą, o kitos šalys dažniau renkasi jų pritraukimą iš ne tokių turtingų valstybių, kad ir tos pačios Lietuvos.
Remiantis asociacijos „Futura Scientia“, skatinančios užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkų bendradarbiavimą, duomenimis, užsienyje šiuo metu dirba apie 550 Lietuvos mokslininkų ir doktorantų. Jei bent pusė jų grįžtų dirbti į Lietuvą, tai būtų labai ryškus mokslinio „desanto“ išsilaipinimas, kuris smarkiai kilstelėtų mokslo produkcijos lygį šalyje – juk dauguma užsienyje dirbančių mokslininkų ten įgauna patirties, platesnio požiūrio ir aktyvumo.
Pasak Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininko, fiziko dr. Karolio Tamošiūno, kuris metams išvyko dirbti į Vanderbilto universitetą Našvilyje, JAV, kiekvienam mokslininkui būtina periodiškai išvykti į užsienio mokslines institucijas – taip užmezgama ryšių, kurie vėliau praverčia bendradarbiaujant bei tikrinant savo idėjas. K.Tamošiūnas 2005 m. apsigynęs daktaro disertaciją Bergeno universitete, grįžo dirbti į Lietuvą. Tačiau jo patirties kaupimas užsienyje neapsiriboja vien mokslinėmis konferencijomis – mokslininkas nuolat vyksta bent po kelis mėnesius padirbėti į kitų šalių universitetus.

Mokslininkų sukurta įmonė „Elmika“ savo matavimo prietaisus parduoda keliolikoje šalių, pradedant JAV ir baigiant Kinija.

Prieš 18 metų įkurtos įmonės vadovai tvirtina, kad tokius matavimo prietaisus gaminančių konkurentų pasaulyje tik apie dešimt, tad „Elmikos“ sukurti prietaisai keliauja ne tik į Europą, bet ir į JAV, Kiniją, Indiją.
„Mūsų įmonė kuria matavimo prietaisus mikrobangų diapazone. Jie matuoja fundamentalius dalykus, tokius kaip galingumas, dažnis, grandinių parametrai, bet mūsų unikalumas tas, kad dažniai labai aukšti, ir kuo jie aukštesni, tuo sudėtingiau tuos prietaisus sukurti“, – pasakoja vienas „Elmikos“ įkūrėjų, pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas Tomas Anbinderis.
„Elmikos“ generalinis direktorius Pavelas Anbinderis priduria, kad įmonė atrado nišą – šioje srityje dirbančios didelės kompanijos parduoda standartinius produktus, o lietuviai sutinka pagaminti prietaisą pagal specifinius parametrus.
„Elmikos“ klientai – įmonės ir mokslinės įstaigos, tarp kurių yra ir labai garsių vardų. Lietuvių sukurtų prietaisų galima rasti ir Grenoblio stiprių magnetinių laukų laboratorijoje Prancūzijoje, ir CERN branduolinių tyrimų laboratorijoje.
T.Anbinderis įsitikinęs, kad ateityje jų prietaisai bus pritaikomi plačiau, pirmiausia telekomunikacijų sektoriuje. „Aukšti dažniai reikalingi daugelyje sričių. Pirma kryptis – moksliniai tyrimai, antra – ryšiai. Ten, kur negalima nutiesti laidų, ryšys turi būti erdvinis, kad praleistų daug signalų, – kad būtų labai greitas internetas, duomenų perdavimas. O tam reikalingi aukštesni dažniai. Prognozuojama, kad netolimoje ateityje bus kuriamas erdvinis ryšys, kuris neišeis iš buto ir bus naudojamas tarp visokių prietaisų. Tokie ryšiai padės sujungti televizorių su kompiuteriu ir t.t.“, – aiškina T.Anbinderis.

Pirmuosius klientus Vakaruose surado buvę kolegos

„Elmikos“ gimimo istorija panaši į kitų nepriklausomybės aušroje susikūrusių Lietuvos aukštųjų technologijų įmonių. Vieno Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų instituto skyriaus, kuris užsiimdavo mikrobangomis, darbuotojai nusprendė įsteigti įmonę.
„Aišku, iš pradžių buvo labai nelengva, nes kai ateina tokie laikai, žmonės pradeda ieškoti, kaip užsidirbti duonos ir kur gyventi, tokie jautrūs dalykai, kaip moksliniai prietaisai, daugeliui nereikalingi. Tada mes pradėjome ieškoti klientų Vakaruose ir vieni pirmųjų mūsų klientų buvo iš JAV“, – prisimena T.Anbinderis.
Susirasti pirmuosius klientus užsienyje padėjo pažintys – institutas buvo gana plačiai žinomas visoje Sovietų Sąjungoje, o jai griuvus nemažai pažįstamų mokslininkų išvyko gyventi į JAV. Būtent šie žmonės ir padėjo parduoti pirmuosius lietuvių prietaisus Jungtinėse Valstijose.
„Taip atsirado pakankamai įdomių, naujų darbų. Netrukus mūsų prietaisų prireikė ir Lietuvoje, ir Europos erdvėje, nes mokslininkai pradėjo gauti ES struktūrinių fondų paramą“, – kaip viskas įsisuko, pasakoja T.Anbinderis.
Per pažįstamus mokslininkus užsimezgė ryšiai su mokslo įstaigomis iš Prancūzijos, o vėliau klientų ėmė rastis Izraelyje, Kinijoje, Indijoje. T.Anbinderis išskiria kelis tramplinus, nuo kurių atsispyrusi įmonė ėmė stiebtis. Pirmasis buvo 1996 m., kai „Elmika“ sudarė gana didelį kontraktą su kinais. Antrasis – 1999 m. sandoris su pasaulyje gerai žinoma plačiajuosčio belaidžio ryšio sistemų gamintoja „Ceragon“ iš Izraelio, kuriai „Elmika“ pagamino didelius kiekius bangolaidžių.
Prie lūžio metų priskiriami ir 2000-ieji, kai „Elmika“ atnaujino visus savo produktus, pagerino jų kokybę, pakeitė sovietmečio dizainą ir produktai jau ėmė atitikti pasaulinius reikalavimus. Tuomet „Elmika“ pradėjo dirbti diapazonuose, kuriuose anksčiau niekas nedirbo. „Pradėjome kurti prietaisus, dirbančius 100 gigahercų diapazone – anksčiau kūrėme iki 100 gigahercų. Ėjome vis toliau ir kai kurie matavimo prietaisai pasiekė 200–300 gigahercų, o kai kurie – iki 1000 gigahercų. Dirbdami su Lietuvos mokslininkais naudojome jų išskirtinius elementus, kurie davė galimybę gauti naujus parametrus“, – pasakoja T.Anbinderis.
Šiandien įmonė turi 60 darbuotojų, iš kurių 25 darbuojasi laboratorijose. Net 14 iš šių darbuotojų yra mokslininkai, kuriantys naujus prietaisus. Beje, prie mokslininkų pajėgų prieš metus prisidėjo ir T.Anbinderis, perleidęs generalinio direktoriaus postą savo sūnui, o sau pasilikęs valdybos pirmininko pareigas.

„Veido“ dosjė
UAB „Elmika“ valdybos pirmininkas Tomas Anbinderis, 66 m.
Pirmi uždirbti pinigai: pirmame kurse, būdamas 17 metų, iš ryto dirbdavo elektroninių prietaisų kontrolieriumi, vakare mokėsi.
Hobis: fotografija.
Išsilavinimas: Leningrado elektrotechnikos institute baigtos inžinerinės studijos, o Kijevo politechnikos institute įgytas daktaro laipsnis.

UAB „Elmika“ generalinis direktorius Pavelas Anbinderis, 43 m.
Pirmi uždirbti pinigai: dar būdamas moksleivis atliko praktiką Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų institute.
Išsilavinimas: baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, radijo elektronikos inžinieriaus specialybę.

Dešimt į vieną vietą – įveikę tokį konkursą į Lietuvą grįžo dar keli mokslininkai, paneigdami mitą, kad protų nutekėjimas negrįžtamas.

„Partekėjusių“ protų desantas Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute vis didėja. Vien šiais metais iš JAV, Prancūzijos, Suomijos, Lenkijos, Portugalijos sugrįžo aštuoni. „Netiesa, kad svetur dirbantys mokslininkai nenori grįžti į Lietuvą – daug jų kelerius metus ieško darbo vietos čia grįžti. Mūsų institutas laimėjo ES paramą projektui, pagal kurį galėjo įdarbinti devynis mokslininkus, ir į tas devynias vietas pretendavo per 70 užsienyje dirbančių mokslininkų“, – pasakoja instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Daumantas Matulis, pats prieš keletą metų grįžęs į Lietuvą iš JAV.
Asociacijos „Futura Scientia“, skatinančios į Tėvynę sugrįžusių ir pasaulyje pasklidusių lietuvių mokslininkų bendradarbiavimą, duomenų bazėje – 550 užsienyje dirbančių lietuvių mokslininkų ir doktorantų. Dalis jų grįžtų, tačiau, apgailestauja Biotechnologijos instituto direktorius prof.dr. Kęstutis Sasnauskas, daug metų skundžiamės protų nutekėjimu, kuriamos jų susigrąžinimo programos, tačiau nėra nė vienos realios, kuri padėtų mokslininkams grįžti į Lietuvą.

Grįžti į Lietuvą padėjo ES

Kiek iš būrelio Biotechnologijos instituto mokslininkų, grįžusių iš užsienio, šiandien būtų Lietuvoje, jei ne ES fondų parama? Dauguma sako vis tiek ieškoję galimybės grįžti, gal tik šis procesas būtų užtrukęs. Štai D.Matulis po biochemijos studijų Vilniaus universitete 1993-iaisiais išvažiavo į JAV ir ten praleido beveik dvylika metų. Minesotos universitete apgynė daktaro laipsnį, dirbo šiame universitete, vėliau Pensilvanijoje, koncerne „Johnson & Johnson“. Apsisprendęs grįžti į Lietuvą D.Matulis, dar būdamas JAV, trejus metus intensyviai ieškojo darbo. Mokslininkui pavyko laimėti ES Marie Curie programos grantą, skirtą mokslininkų mobilumui skirtingose šalyse skatinti, ir tai jam atvėrė Biotechnologijos instituto duris.
Dabar D.Matulis padeda „partekėti“ į Lietuvą kitiems užsienyje dirbantiems protams. Jis prisidėjo prie visų instituto vedėjų tris mėnesius rengtos paraiškos minėtam ES finansuojamam projektui, ir pavyko patekti tarp 4 proc. laimėtojų – finansuotos šešiolika iš 311 konkurse dalyvavusių mokslo institucijų. Trejų metų projektui gauta 1,6 mln. eurų, o dalis šių lėšų skirta kitose šalyse dirbantiems mokslininkams pritraukti.
„Į pokalbį buvo atvažiavę vokiečių, amerikiečių. Tačiau Lietuvoje mokslininkams siūlomos sąlygos nekonkurencingos – per maži atlyginimai, pernelyg sudėtinga įsikurti, per daug didelė biurokratija visose srityse. Bet svetur dirbančių lietuvių susidomėjimas buvo didelis“, – vardija D.Matulis, beje, ir pats neslepiantis, kad JAV gaudavo penkiskart didesnį atlyginimą, palyginti su tuo, kurį gavo tik grįžęs į Lietuvą.
Dėl vietos ES finansuojamame projekte galėjo varžytis ir Lietuvoje dirbantys mokslininkai. Sugrįžę iš užsienio mokslininkai automatiškai nėra geresni už neišvažiavusius, kaip pabrėžia D.Matulis, tačiau jie dažnai būna aktyvesni, plačiau išsilavinę, turėję galimybę dirbti su moderniausia įranga ir technologijomis.
Instituto direktorius prof. dr. Kęstutis Sasnauskas pastebi, kad mokslininkams labai praverčia ne tik užsienyje įgyta patirtis, bet ir ryšiai: jie kviečiami į konferencijas, tarptautines programas, be to, norint dalyvauti europinių programų konkursuose reikia nurodyti užsienio partnerį, tad čia praverčia parvykusiųjų ryšiai. „Šiuolaikiniame pasaulyje mokslininkai mobilūs, tai tampa vos ne privalomu dalyku“, – pabrėžia K.Sasnauskas.
Biotechnologijos instituto „užsieniečių“ desantas užsienyje baigė daktarines ir podaktarines studijas, stažavo, dirbo mokslo įstaigose. Dr. Simonas Laurinavičius į Lietuvą grįžo po dešimties metų Suomijoje, dr. Rasa Rakauskaitė – po septynerių JAV, Merilando universitete, dr. Linas Mažutis – po šešerių Prancūzijoje, Strasbūre, po to Harvardo universitete JAV, dr. Ieva Mitašiūnaitė – po ketverių Prancūzijoje, dr. Visvaldas Kairys – po aštuoniolikos metų JAV ir Portugalijoje, dr. Vytautas Smirnovas – po aštuonerių Lenkijoje, Vokietijoje, Dortmundo universitete, po to JAV, Klivlande. Visi jie sakosi planų visai išvažiuoti iš Lietuvos neturėję, tik norėję įgyti patirties.
Tiesa, grįžus kontrastai akivaizdūs. „JAV tyrimams skiriamos milijoninės sumos ir gali įgyvendinti daug ambicingesnes idėjas. Bet maniškėms įgyvendinti kol kas užtenka šimtų tūkstančių“, – juokiasi iš JAV grįžęs V.Smirnovas, pridurdamas, kad, be finansinių, Lietuvoje didžiuliai ir biurokratiniai kontrastai.

Biurokratija žlugdo mokslą
Masiškesnį mokslininkų grįžimą stabdo biurokratinis mokslinių grantų skyrimo mechanizmas. „Ten tiek popierizmo, kad abejoju, ar galėjo paskatinti grįžti nors vieną užsienyje dirbusį mokslininką. O galėtų būti labai paprasta aukštajame moksle galiojanti krepšelių schema – norintis grįžti susiranda darbo vietą ir konkurso būdu pretenduoja į krepšelį su geru atlyginimu. Tokių krepšelių metams galėtų būti skiriama, tarkim, dešimt. Mokslo įstaigos būtų suinteresuotos gauti patyrusių darbuotojų, o svetur dirbantiems mokslininkams atsirastų galimybė grįžti, nes dabar mokslo įstaigos ištekliai priimti naujų darbuotojų riboti“, – siūlo K.Sasnauskas.
Užsienio šalys mokslininkus vilioja ir startiniu finansiniu paketu, skirtu mokslo tyrimams.
Svetur dirbusius mokslininkus grįžti atbaido ir smulkmeniška kontrolė, dirbti trukdanti viešųjų pirkimų sistema. Suomijoje dirbęs S.Laurinavičius stebisi, kad viešieji pirkimai galioja net mokslininko gauto vardinio granto pinigams. Suomijoje juos galima naudoti savo nuožiūra, o mokslininkas stengiasi tai daryti kuo efektyviau, nes jei nepasieks rezultato, kitąkart negaus finansavimo.
D.Matulis pasakoja, kad, JAV iki 16 val. užsisakęs reagentą tyrimams atlikti, kitą rytą septintą valandą jį jau gaudavo, be to, iki 1 tūkst. dolerių sumos pirkimų niekas netikrindavo. O pas mus net pieštukui įsigyti reikia viešųjų pirkimų. Blogiausia, kad po visų mėnesius trunkančių viešųjų pirkimų procedūrų prekes dažniausiai nuperki gerokai brangiau, negu galėtum pirkdamas tiesiai, be konkursus laimėjusių tarpininkų.
Arba štai įsakymą dėl ES finansuojamų mokslo, studijų ir verslo slėnių steigimo švietimo ir mokslo ministras pasirašė 2008 m., bet net pastatai dar nepastatyti. Aparatūros sąrašas patvirtintas 2008 m., o ji perkama bus 2012 m. – kai kas bus pasenę, bet sąrašo keisti negalima. „Absurdų absurdas, nuo kurio labai kenčia mokslo konkurencingumas“, – piktinasi K.Sasnauskas.
Svetur dirbę mokslininkai stebisi, jog Lietuvoje ne tik mokslo, bet ir daugelyje kitų sričių koncentruojamasi ne į tai, kad būtų pasiektas rezultatas, kad būtų patogu dirbti ir gyventi, bet į visa apimančią kontrolę. „Žinoma, kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kur jam gyventi, tačiau Lietuva turi daryti viską, kad tokia vieta būtų mūsų valstybė“, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.
Taigi valstybei belieka apsispręsti: arba mažinti studentų skaičių universitetuose, kad už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus nerengtume specialistų kur kas turtingesnėms šalims, arba, jei mano, kad šie protai reikalingi mūsų valstybės pažangai, kurti jiems darbo vietas. D.Matulis pateikia tokią paralelę: Kopenhagoje esančiame biomedicinos mokslų slėnyje – 660 mokslo daktarų, mūsų – 25, vadinasi, atsiliekame vos ne 30 kartų, nors gyventojų skaičiumi skiriamės mažiau nei dukart.
Pasaulis eina ta linkme, kad reikės vis daugiau tyrėjų. Lietuva tokio ateities scenarijaus neneigia, tad protinga būtų ne tik patetiškai kalbėti apie protų susigrąžinimą – nemažai jų patys nori grįžti, tik neturi kur.

Kinijos mokslininkai nagrinėja galimybę „atitempti“ į Žemės orbitą dar vieną dangaus kūną, kuris taptų antruoju natūraliu mūsų planetos palydovu.

Tsinghua universiteto Pekine (Kinija) mokslininkų grupė, vadovaujama Hexi Baoyino, siūlo nukreipti į orbitą aplink Žemę vieną iš netoliese skriejančių asteroidų ir net yra parinkę tinkamiausią kandidatą, praneša „Technology Review“.

Paprastai netoli Žemės skriejantys asteroidai yra diskusijų apie galimą pavojų mūsų planetai objektas. Mokslininkai nagrinėja potencialų jų keliamą pavojų ir būdus, kaip prireikus būtų galima nukreipti juos nuo pavojingos trajektorijos ir išvengti susidūrimo. Tačiau kinų mokslininkai ėmėsi gvildenti priešingą galimybę: kaip šiuos dangaus kūnus būtų galima paversti Žemės palydovais, sakoma pranešime.

Pekino universiteto mokslininkų tyrimą inspiravo astronomų stebimas Jupiterio fenomenas, kuomet ši dujinė milžinė „pasigauna“ netoli jos skriejančias kometas ir laikinai paverčia jas savo palydovais. Paprastai Jupiterio pritraukti dangaus kūnai skrieja aplink jį kelerius metus, o po to „pabėga“ ir vėl leidžiasi savo kosminiais keliais.

Geras tokio fenomeno pavyzdys galėtų būti Otermos kometa, kuri 1936 m. perėjo į Jupiterio orbitą, o po 2 metų vėl leidosi klajoti po Saulės sistemą, sakoma pranešime.

Hexi Baoyinas ir jo kolegos ėmė svarstyti, ar toks efektas galėtų pasikartoti Žemėje. Ėmęsi tirti maždaug 6000 netoli Žemės skriejančių dangaus kūnų orbitas jie galiausiai priėjo neigiamą išvadą: nė vienas iš šiuo metu žinomų tokių objektų niekada nepriartės prie mūsų planetos taip, kad nors laikinai taptų natūraliu jos palydovu.

Tačiau kinų mokslininkai nustatė, kad keli asteroidai vis dėlto prisiartins prie Žemės gana nedideliu atstumu. Pasak jų, tereikėtų tik nedidelio postūmio, kad jie pereitų į Žemės orbitą. „Kai toks netoli Žemės skriejantis objektas priartėtų prie jos, būtų galima pakeisti jo orbitinę energiją, kad jis taptų nedideliu Žemės palydovu“, – sakoma tyrėjų grupės išvadose.

Pasak Pekino universiteto mokslininkų, geras kandidatas tokiam eksperimentui būtų 10 metrų skersmens asteroidas 2008EA9, 2049 metais prasilenksiantis su Žeme maždaug milijono kilometrų atstumu. Jo orbitinis greitis labai panašus į Žemės. Kinų mokslininkai apskaičiavo, kad šį dangaus kūną būtų galima pervesti į orbitą aplink Žemę jo orbitinį greitį padidinus 410 m/s, o tai, pasak tyrėjų, yra labai nedaug. Po to asteroidas imtų suktis aplink Žemę maždaug dvigubai didesniu atstumu nei Mėnulis. Toks atstumas yra tinkamas asteroidams išsamiai tyrinėti ir juose esančių naudingųjų medžiagų gavybai, sakoma pranešime. Tiesa, tokia asteroido orbita būtų laikina, ir po kelerių metų jis vėl „ištrūktų į laisvę“.

Kuriam vairuotojui neįdomu, kiek laiko tarnaus jo įsigytos padangos? Arba kiek toli kelionėje aplink pasaulį būtų galima nuvažiuoti su vienu padangų komplektu? O kaip tai paskaičiuoti?

Tą padaryti pamėgino ir kinai. Rezultatas išėjo perdėm įdomus. Pasirodo, automobilio pakabos būklė padangų dilimo spartai įtakos beveik neturi. Įdomu, ar toli ir kurion pasaulio pusėn tokius kinų “atradimus“ pasiųstų Lietuvos autoservisuose ir garažuose triūsiančios auksinės rankos?

Kinijos Tongdži universiteto (Tongji University) Automobilių tyrimų fakulteto tyrėjai suformulavo naują lygtį, kuria galima apskaičiuoti padangos tarnavimo laiką. Kinų mokslininkai tikisi, jog jų išradimas vežėjų pramonei padės sutaupyti milijonus, informuoja newscientist. com.

Kaip ir buvo galima tikėtis, žurnale „Journal of Vibration and Control“ publikuoti rezultatai byloja, jog padangų dėvėjimąsi lemia toli gražu ne vienas faktorius: sukibimo su kelio danga plotas, padangų gumos fiziniai ypatumai, trintis tarp padangos ir kelio dangos, bet koks padangų slydimas, transporto priemonės svoris ir t.t.. Tyrėjų kolektyvas mėgino ne tik pateikti naują padangų dėvėjimosi formulę, bet ir išsiaiškinti, kuris iš padangų dilimo veiksnių yra svarbiausias.

Ko gero, mažai ką nustebins informacija, jog sparčiausiai padangos dyla, kai automobilis slysta šonu arba buksuoja, vairuotojas staigiai didina greitį, o pati transporto priemonė yra kaip reikiant pakrauta. Tad pageidaujant, jog padangos tarnautų ilgiau, reikėtų atsisakyti staigaus pajudėjimo iš vietos ir manevravimo, o salone ir bagažinėje vežiotis kuo mažiau balasto. Ne mažiau svarbu yra ir slėgis padangose (kuo jis mažesnis, tuo padanga „minkštesnė“ ir greičiau dyla) bei aplinkos temperatūra.

Tačiau bene labiausiai stebinantis kinų tyrimo rezultatas – padangos dilimo spartai labai menkos įtakos teturi automobilio pakabos būklė (taip pat ir pakabos geometrija) bei kelio paviršius.

"Veido" archyvas

Šiuo metu 38,5 proc. visų mokslo laipsnį turinčių tyrėjų sudaro vyresni nei 55 metų asmenys

Šiuo metu mūsų šalies mokslo sistemoje dirba beveik 19 tūkst. mokslo darbuotojų, daugiau nei šeši tūkstančiai jų turi mokslinį ir pedagoginį vardą.

Deja, pačių mokslininkų vertinimu, mokslas Lietuvoje šiandien podukros vietoj: politikai mokslo visuomenei neskria nei pakankamo dėmesio, nei pakenčiamo finansavimo, didžiuma verslininkų į mūsų mokslininkų laimėjimus žvelgia skeptiškai, naujai besikuriantys mokslo slėniai – taip pat visiškai kitokie, nei įsivaizduoja mokslininkai, ES parama Lietuvos mokslui irgi keliauja pro šoną, o ir visa visuomenė apie savo mokslininkų veiklą ir produkciją turi itin primityvų supratimą, todėl mokslininkai Lietuvoje nėra labai vertinami, nėra jie ir dideli autoritetai.

Suskilusios geldos sindromas

Daiva Sirtautienė, Klaipėdos universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė dabartinę mokslininkų padėtį įvardija kaip tragikomišką: “Labai apmaudu, kai nori atlikti naudingus visuomenei darbus – rašyti, tyrinėti, kurti – ir pamatai, kad atsiduri prie suskilusios geldos. Aš ir mano vyras – abu turime daktaro laipsnius, rašome aukščiausios kokybės mokslinius darbus, bet be anytos finansinės pagalbos negalėtume net savo dukros išleisti į mokslus. Ir tai yra absurdas.” Mokslininkės teigimu, prasčiausiai šiuo metu gyvena būtent tie Lietuvos mokslininkai, kurie turi ir savo mokslinius darbus rašyti, ir akademinį darbą dirbti. “Mūsų algos labai mažos (mažesnės net už mokytojų), o krūviai – nežmoniški”, – teigia D.Sirtautienė.

Mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. Rimas Norvaiša priduria, kad kiekybės vaikymasis moksle yra neabejotinai žalingas. Deja, kitaip, regis, nebus, mat mokslinės veiklos vertinimo kriterijus yra suabsoliutintas – mokslininko kvalifikacija vertinama tik pagal mokslinių straipsnių skaičių mokslinėse publikacijose. Tad mokslo darbuotojai, norėdami užsidirbti pragyvenimui, turi rašyti kiek įmanoma daugiau mokslinės produkcijos, dėl to kenčia jų darbų kokybė.

Nėra perspektyvų

Tiesa, daug bėdų ir ydų esama ir pačioje mokslininkų bendruomenėje. Visų pirma mokslininkų “senėjimas”, juk šiuo metu net 38,5 proc. visų mokslo laipsnį turinčių tyrėjų sudaro vyresni nei 55 metų asmenys. Jaunų mokslininkų Lietuvoje akivaizdžiai per mažai. Mokslo personalas iki 35 metų sudaro niekingus 12 proc. personalo apskritai, o tai akivaizdžiai trukdo kokybinei kaitai.

“Spartus mokslininkų bendruomenės senėjimas mūsų šalyje visiškai nieko nebestebina. Jauni žmonės mato dabartinę situaciją ir svarsto, kam žmogui mokytis 10 metų, jeigu paskui jis bus niekas. Kam visa tai. Pavyzdžiui, sovietmečiu apsigynus disertaciją alga iškart padvigubėdavo. O dabar ji valstybės tarnyboje arba viešajame sektoriuje pakyla vos 200 Lt. Tad jaunas žmogus, suvokdamas perspektyvos nebuvimą, tokio darbo tikrai nesirinks”, – įsitikinusi D.Sirtautienė.

Tendencijos iš tiesų bauginančios. Internetu apklausus 50 dabartinių studentų iš įvairių Lietuvos universitetų, nė vienas jų nepatvirtino, kad sieks tapti mokslininku. “Tiesą sakant, neverta tiek metų mokytis, investuoti į savo ateitį ir galiausiai uždirbti minimalią algą”, – mano Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentė Greta Kavaliauskaitė.

O mokslininkų sėnėjimas gimdo kitas problemas: tarkime, didelė dalis Lietuvos mokslininkų nesugeba bendradarbiauti su verslininkais, nesugeba įgyvendinti bendrų projektų. Jiems didžiausias siaubas yra mokslo komercializacija. Nors, tarkime, Vokietijoje, Autrijoje, Didžiojoje Britanijoje mokslo ir verslo sinergija kaip tik ir lemia dižiulę šalių pažangą ir inovatyvumą.

Politikai iš susitikimų su mokslininkai pabėga

Skirtingi kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad mūsų mokslo sistemoje permainų labai mažai ir jos labai lėtos.
R.Norvaiša pastebi, kad dabar mokslo valdymo sistemoje dominuoja žmonės, propaguojantys tik savo požiūrį, stipriai juntama ir jų politinė priklausomybė. O žvelgti esą derėtų gerokai plačiau, nes mokslas – viešoji gėrybė: “Norit išspręsti iškilusias bėdas, pirmiausia reikia susitarti, kokią gi šiandien turime situaciją. Tačiau mūsų šalyje nėra keitimosi nuomonėmis tradicijos – politikai, jei susitinka su mokslininkais, tai tik paskaito pranešimą ir dingsta. Apmaudu, nes kol mes nepradėsime diskutuoti, tol reikalai iš vietos nepajudės.”

Faktai apie mokslo padėtį Lietuvoje

• Šiuo metu mokslo tiriamąja veikla Lietuvoje užsima 18,6 tūkst. darbuotojų, 6,3 tūkst. jų turi mokslo laipsnį ir pedagoginį vardą.

• Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros darbams per metus skiriama apie 800–900 mln. Lt. Daugiausiai – pusę – tam skiria aukštojo mokslo sektorius, ketvirtadalį – verslo sektorius, dar ketvirtadalį – valdžios sektorius.

• Lietuvos bendrosios išlaidos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai sudaro apie 0,8 proc. BVP.

• Pasaulio banko ataskaitos duomenimis, pagal tai, kokią BVP dalį Lietuva išleidžia mokslo tyrimams, mūsų šalis yra aukščiau už ES vidurkį, tačiau šių pinigų panaudojimo efektyvumas ir rezultatai yra daug žemesni nei ES vidurkis.

• Lietuva, sukuria mažiau patentų, nei būtų galima tikėtis pagal investuotas nacionalinio biudžeto lėšas, liudija Pasaulio banko ataskaita.

• Lietuva pagal mokslo publikacijų skaičių pasaulyje užima tik 116 vietą.

JAV mokslininkai teigia, kad jiems veikiausiai pavyko nustatyti vyrų plikimo priežastį, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

Ekspertų grupė, publikuojanti savo tyrimų rezultatus leidinyje “Journal of Clinical Investigation”, mano, jog tai susiję ne su tuo, kad neišauga naujų plaukų, o su plaukų, kurie išauga vietoj iškritusių, kokybe.

Mokslininkai nustatė, kad pacientams, kurie plinka, susiformuoja tiek pat plaukų šaknų, kaip ir sveikiems žmonėms. Bet dėl kamieninių ląstelių sutrikimų nauji plaukai būna tokie maži, kad juos galima pamatyti tik per mikroskopą.

“Tai rodo, kad yra problemų su kamieninių ląstelių, kurios pakeičia ląsteles pirmtakes, aktyvumu”, – sakė Pensilvanijos universiteto tyrimo grupės vadovas Georgeas Cotsarelis (Džordžas Kotsarelis).

Ekspertai tikisi, kad remiantis jų tyrimais bus sukurtas naujas kremas, kuris padės pasikeisti kamieninėms ląstelėms – kad išaugtų normalūs galvos plaukai.

“Tas faktas, jog plinkant yra tiek pat kamieninių ląstelių, leidžia viltis, kad jas bus galima suaktyvinti”, – pažymi G.Cotsarelis.

Plikimo priežastys kol kas neaiškios, bet ekspertai mano, kad šis susirgimas susijęs su vyrų hormonu testosteronu. Be to, plikimas dažniausiai yra paveldimas.