Diskusija

Nei visuomenei, nei „Veidui“ ne tas pats, kokią jaunąją kartą išugdysime, kiek ji savo žiniomis ir charakteriu bus pasirengusi ateities iššūkiams. Dar vieno pokalbio apie opiausias švietimo problemas redakcija pakvietė ekspertus iš valstybės žinybų, aukštųjų mokyklų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Problemos bado akis: visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos prestižas; dirbantys pedagogai yra nepakankamai motyvuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios; mokytojai turi pernelyg mažai laisvių dirbti kūrybiškai ir inovatyviai, yra varžomi biurokratinių reikalavimų ir būtinybės siekti tik aukščiausių rodiklių, nepaisant to, su kokių gabumų vaikais tenka dirbti. Kaip šias blogybes, kurios vienaip ar kitaip išsakomos viešai, būtų galima įveikti gerinant mokytojų rengimą? Greta sprendimų, kurie nulems švietimo raidą kelioms dešimtims metų į ateitį, netrukus iškils būtinybė gana greitai parengti kelis tūkstančius mokytojų. Kaip neišblaškyti edukologijos srities mokslininkų? Vienas iš sprendimų – aukštųjų mokyklų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto, sujungimas.

Apie tai svarsto Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Studijų komiteto pirmininkas Giedrius Viliūnas, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovė Jurgita Petrauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius Saulius Zybartas.

J.Augutis: Mums labai gerai sekasi įrodyti, kad problemų esama, kad padėtis išties bloga. Turime ir statistinių duomenų, ir kitokių problemas pagrindžiančių faktų. Prasti reikalai, susiję su mokytojo profesija, mokytojų rengimu, kvalifikacijos kėlimu. Tas pats pasakytina apie mokinių žinias. Gal padėtis nėra tragiška, bet problemos egzistuoja. Tačiau yra labai mažai informacijos, realistinių pasiūlymų, ką gi reikėtų daryti, kad būtų gerai. O to pasiekti gerokai sudėtingiau, nes kertasi įvairiausi interesai, kurie velkasi iš ankstesnių laikų, yra susiję su įvairiausiomis socialinėmis problemomis. Todėl reikėtų susitelkti į problemų sprendimo paieškas, o ne dar kartą įrodinėti, kad tie ar kiti dalykai prasti.

J.Petrauskienė

J.Petrauskienė: Daugeliu tyrimų Lietuvoje ir užsienyje įrodyta, kad švietimo kokybė labai glaudžiai susijusi su mokytojų kokybe. Jeigu mes neturime stiprių mokytojų, jeigu mokytojo profesija nėra gerbiama, jeigu mokytojas neugdo mokinio, kuris galėtų save tvariai realizuoti, apie švietimo kokybę kalbėti nėra prasmės. Taip, situacija bloga. Dabar ne metas įrodinėti, kad yra problemų, tačiau ieškant kelių, kaip tobulinti situaciją, reikia labai konkrečiai suvokti, kur tos problemos telkiasi, o ne abstrakčiai sakyti, kad esama sunkumų. Galima sakyti, kad sistema neefektyvi, kad pedagogikos studijos nepatrauklios, kad tie, kurie stoja į pedagogines specialybes, prastai pasirengę studijoms, kad rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Rengiame fizinio lavinimo mokytojus, šokių mokytojus, ikimokyklinio ugdymo mokytojus, tačiau beveik nerengiame konkrečių dalykų, gamtos mokslų mokytojų.

Tai tarsi užburtas ratas. Į aukštąsias mokyklas įstoja prasti, jas baigia prasti. Kaip rodo apklausos, net jeigu baigusieji norėtų dirbti pedagoginį darbą, jo nesirenka, nes nėra darbo vietų. Mokytojų bendruomenė Lietuvoje sensta. Šiuo požiūriu mes nesame unikalūs Europoje. Yra daug tarptautinių studijų, rodančių, kaip tas problemas spręsti. Bet pirmiausia reikia akivaizdžiai pripažinti tam tikras problemas. Būtent, kad pedagogų rengimo sistema neefektyvi, ji turi keistis.

S.Zybartas: Dar reikėtų papildomai apibūdinti, kokią mes turime mokytojų bendruomenę, kokie yra vaikai, kuriuos jie moko. Kaip atrodo mūsų mokytojų korpusas. Galime į tai pažvelgti keliais pjūviais. Mes turime bendrųjų gebėjimų tyrimų (bendrojo ugdymo- PISA, suaugusiųjų – PIAAC) rezultatus. Jų kontekste – turime mokytojus. Abiejuose tyrimuose matome tas pačias tendencijas – silpni gebėjimai spręsti problemas, pridėkime gana žemo lygmens (pusės suaugusiųjų įgūdžiai nesiekia yra žemiausiojo- 1-ojo lygmens ar jo nesiekia) informacinių technologijų naudojimą. O tai yra konkurencingumą darbo rinkoje nulemiantys dalykai. Vaikai tokie ir mokytojai tokie, o švietimo užduotis yra parengti ateinančią kartą būsimam gyvenimui. Tai- tik vienas pavyzdys, rodantis, kad turime ieškoti sprendimų, galbūt jie turėtų būti nestandartiniai.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Sulaužyti šitą mentalitetą sunku, nes amžiaus skirtumas tarp mokytojų ir mokinių – maždaug viena karta. Tai senelių diskusija su anūkais.

Vadinasi, jie turi būti ne šiaip seneliai su savo patirtimi, kurią atsineša iš praeities. Ateinančiai kartai netinka tai, kas būtų sovietinės patirties atkartojimas, kai problemų sprendimas perkeliamas kitiems. Reikėtų paieškoti unikalesnių receptų ir nestandartinių sprendimų, gal juos sieti su mokytojų rengimu, su tuo, kas pakeis dabartinius mokytojus.

Kita vertus, mes dažnai pagal deguto šaukštą sprendžiame apie visą mokytojų korpusą. Čia reikėtų labai diferencijuoti. Tiek atlyginimų, tiek pašaukimo, tiek įvaizdžio, tiek motyvacijos požiūriu dalykai labai skirtingi. Iš pavienių pasakymų, faktų neturėtume iškart apibendrinti.

G.Viliūnas: Man krito į akis, kad prie šio apskrito stalo susirinko ne visai tradicinė kompanija. Čia nėra nei pagrindinių aukštųjų mokyklų, kurios rengia pedagogus, atstovų, nei švietimo politikos svarbiausių sprendimų priėmėjų. Aš tai siečiau su tuo, ką kolega ką tik minėjo: kad ateina laikas, kai mes dairomės nestandartinių sprendimų. Nes situacija rodo, kad įprastinės strategijos ir veiklos būdai yra neveiksmingi. Mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo, mokytojų kokybės problema yra išvestinė iš to, kokius uždavinius keliame savo švietimui. Taškas, nuo kurio prasideda ši diskusija, man yra būtent tai, kad mūsų mokinių mokymosi pasiekimai prastėja, ir tai akivaizdžiai įrodyta ne vieno tarptautinio palyginamojo tyrimo. Prastėja pagrindiniai raštingumo, matematinio raštingumo rodikliai, jie jau prastesni už išsivysčiusių pasaulio šalių klubo – Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos valstybių narių vidurkį, o toks kertinis XXI amžiaus rodiklis kaip kūrybingumas – net gerokai prastesnis.

Ataskaita apie 2003–2012 m. valstybinės švietimo strategijos vykdymą buvo labai aliarmuojanti. Po to Seime buvo patvirtinta nauja 2013–2022 m. valstybinė švietimo strategija, ir matome, kad ji taip pat neveikia. Šiandieninę Lietuvos švietimo situaciją aš apibūdinčiau kaip prieškrizinę. Joje tuojau gali prasidėti griūtys, nevaldomi procesai. Moksleivių pasiekimai apskritai prastėja kritiška linkme. Kai išeis dabartinė brandi mokytojų karta, kurią Saulius vaizdžiai apibūdino kaip senelių kartą, atsiras staigus mokytojų poreikis, kurio patenkinti nėra pasirengta.

Dar vienas grėsmingas reiškinys – vis didėjanti regioninė švietimo atskirtis. Lietuvos aukštųjų mokyklų bendrojo priėmimo duomenys rodo, kad yra ne tik atskirų mokyklų, bet ištisų rajonų, kurių abiturientai neišlaiko valstybinių brandos egzaminų lygiu, leidžiančiu jiems patekti į universitetus. Vadinasi, jeigu tavo tėvai negyvena didesniuose miestuose, jeigu jie neišgali pasamdyti korepetitorių, tau virš galvos yra stiklinės lubos – tu negalėsi pereiti į kitą socialinį sluoksnį, susikurti sau kitų gyvenimo perspektyvų švietimo keliu. Svarbiausias mūsų rūpestis yra prastėjantys moksleivių mokymosi rezultatai ir švietimo kokybė. Vis dėlto mokytojas yra šios situacijos raktas.

J.Augutis: Jei pažvelgsime į Lietuvos situacija, tai vargu ar tokią rasime kitur. Pagal demografinius duomenis tai mes turbūt pati prasčiausia šalis Europoje. Per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų sumažėjo maždaug 18 proc. Jaunų žmonių skaičiaus sumažėjimas siekia daugiau nei 50 proc.

J.Petrauskienė: Mokinių nuo 2009-ųjų iki 2016-ųjų mokslo metų sumažėjo 23 proc., o mokytojų – 19 proc.

J.Augutis

J.Augutis: Kai yra tokia didžiulė disproporcija, kai visuomenė sensta, kai jaunų žmonių vis mažėja, kyla sunkiai sprendžiamos užduotys. Vis dėlto toli nesižvalgant mums reikėtų mokytis iš Skandinavijos šalių. Suomijos švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje. Mes jau bandėme kai ką nukopijuoti, bet perimti tą sistemą ne visuomet gerai sekasi. Vis dėlto pasižiūrėti ar bent jau siekti rezultato – tikrai būtina.

Skandinavijos šalyse mokytojo prestižas ir mokytojo profesija yra pakelti į labai dideles aukštumas, ką jau kalbėti apie mokytojo atlyginimą. Į tas studijas būna gana dideli konkursai. Didžiulė laisvė yra tiek tuose universitetuose, kurie rengia mokytojus, tiek paties mokytojo darbe. Perėjimas nuo labai griežtų dalykinių mokymo būdų prie probleminių atpalaiduoja tiek moksleivių, tiek mokytojų kūrybiškumą.

Mes tikrai pajėgūs iš jų mokytis šitų dalykų. Mes negalėsime mokėti studentams tokių stipendijų, kokių reikėtų, nebūsime pajėgūs mokėti tokių atlyginimų, kokius gauna jų mokytojai, – turiu omeny netgi proporciją, lyginant su šalies vidurkiu. Tačiau kai kurių dalykų iš ten galime pasimokyti – galbūt ir pačią mokytojų rengimo, mokytojų kvalifikacijos sistemą bent jau iš dalies perimti. Suomija, Skandinavijos šalys mums artimiausios pagal mentalitetą.

J.Petrauskienė: Pritarčiau tai minčiai, kad Suomija pagal švietimo pasiekimus, mokinių rezultatus yra pavyzdys. Taip pat analizavome kitų Skandinavijos ir Europos šalių – Belgijos, Danijos, Nyderlandų patirtį. Lietuva yra tarp tų nedaugelio Europos Sąjungos šalių, turinčių specializuotą mokytojų rengimo aukštąją mokyklą. Tokių pavyzdžių Europoje esama – bet jų nykstama mažuma. Modelis, kai rengiamasi būti pedagogu studijuojant edukologijos universitete, šiuo metu Lietuvoje yra neefektyvus. Nors tos pakraipos studentų krepšelis 40 proc. didesnis negu kitose studijų kryptyse, šias studijas renkasi prastai pasirengę stojantieji, o baigę neina dirbti pedagogais. Akivaizdu, kad lygiagretusis modelis, kai pedagogai rengiami dar ir pedagogų aukštosiose mokyklose, šiandien išgyvena krizę. Reikėtų rinktis nuoseklųjį modelį.

Jei analizuosime kitų šalių patirtį, kai kalbama apie mokytoją, išties kalbama apie labai skirtingus žmones. Reikia pažiūrėti į reikalavimus, keliamus mokytojui. Vieną vaidmenį atlieka mokytojas, kuris dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kitą – pradinių klasių mokytojas, dar kitą – mokytojas, dirbantis su 5–10 klasėmis, su gimnazistais, kurie, tikėtina, rinksis kelią į aukštąją mokyklą. Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį sakytume, kad tokie mokytojai galėtų būti rengiami įvairiais būdais, ir apie tai galima diskutuoti.

Rengiant mokytojus nuosekliuoju būdu, studijuojančiajam sudaroma galimybė studijuoti stiprioje aukštojoje mokykloje. Darome prielaidą, kad prastos studijos yra tada, kai aukštoji mokykla priima visus norinčiuosius studijuoti. Stojančiųjų į Edukologijos universitetą vidurkis – 4 balai, iš kurių 1–2 balai pridėti dėl motyvacijos testo. Mes tikrai matome ne pasirengusius ir motyvuotus žmones. Jeigu stojama į kokią nors studijų programą, kuri rengia, jei galima taip vadinti, dalykininką, tam tikros srities specialistą, kartelė yra aukštesnė. Apie tai, žinoma, galima diskutuoti. Ne visą Suomijos patirtį mes galime sau leisti pritaikyti.

Kitas dalykas, kad tokias universalias studijas baigęs žmogus turi didesnes pasirinkimo galimybes. Jis gali tapti mokytoju ar rasti sau kitą vietą darbo rinkoje. Yra didesnė asmeninės laisvės galimybė. Valstybei tai nekainuoja smarkiai brangiau.

Kalbėdami apie Suomijos modelį nepamirškime, kad ten mokytojas privalo turėti magistro laipsnį. Lietuvoje gimnazistams turėtų dėstyti tokie mokytojai. Įvertinus dabartinės Lietuvos pamokas, kai lygiagretusis modelis neveikia, reikėtų ieškoti radikalesnių sprendimų.

S.Zybartas: Klausimas, iš ko mokytis. Buvo paminėta Suomija. Suomių pasiekimai matomi, bet mes negalime suomių ar vokiečių mentaliteto perkelti į Lietuvą. Turime tokią situaciją, kokią turime. Mokytojai staiga nepradės mokyti kitaip, švietimo institucijos staiga nepradės rengti kitaip. Svarstymus apie lygiagretaus ir nuoseklaus modelio konkurenciją aš prisimenu, regis, nuo 2004-ųjų. Vis dėlto manyčiau, kad nėra modelio, kaip tokio krizės. Reikėtų kalbėti apie jo taikymo krizę, susijusią su tuo, kokie žmonės parengiami pagal šį modelį. Klausimas, ar jie gali iškart pradėti dirbti, ar jie turi pakankamai praktinės patirties, tinkamą išsimokslinimą ir panašiai.

J.Petrauskienė: Nenorėčiau, kad mane suprastų, jog neturėtų likti lygiagretaus modelio. Modeliai turėtų būti derinami. Tačiau taip yra dabar – pati modelių santykio proporcija neveiksminga.

S.Zybartas: Mano nuomone, abu modeliai geri. Pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo specialistams parengti išties reikalingas ilgas laikas. Apie fizikos, matematikos mokytojus būtų visai kita kalba. Svarbu, kas ateina į edukologijos studijas, kas ir kaip yra rengiama, kas po to išeina į darbo rinką (mokykla). Įvairiose darbinėse specialistų grupėse, kuriose lankiausi Europos Sąjungoje, teko girdėti, kad didžiausią pridėtinę vertę duoda tie, kurie turi darbinės patirties ir paskui dėl vienų ar kitų priežasčių tampa mokytojais. Tai šiek tiek panašu į nuoseklųjį modelį, tačiau šiuo atveju ateina žmonės, kurie išties motyvuoti, to siekia sąmoningai ir jeigu turi reikiamų savybių, pasiekia daugiausiai. Aš nemanau, kad visi turi būti tokie, tačiau tą kelią atverti plačiau būtų vienas įdomesnių sprendimų, ir jis galėtų pasiteisinti. Pavyzdžiui, programa „Renkuosi mokyti“ tai taiko, ir tai iš tiesų efektyvu. Tokie mokytojai nebūtinai turėtų sudaryti pagrindinį mokytojų korpusą, bet tai yra žmonės, kurie galėtų įnešti visai kitokio vėjo į patį mokymo ir ugdymo procesą.

J.Augutis: Vis dėlto jie nėra profesionalai, galintys organizuoti švietimo procesą. Nepradėkime manyti, jog mokytojo profesija tokia paprasta, kad galima iš bet kur ateiti. Be profesionalų neišsiversime. Kalbėkime apie mokytojų profesionalų parengimą.

G.Viliūnas: Tokiose diskusijose labai lengvai nuslystama į tai, kaip reikia veikti, prieš tai išsamiau nepadiskutavus, ko mes norime pasiekti. Svarbiausias dalykas būtų labai gerai suprasti, kokio mes norime mokinio. Svarstome, kokio švietimo, kokio aukštojo mokslo mums reikia. O kokios visuomenės mes norime po dešimties ar dvidešimties metų? Iš tų tarptautinių apžvalgų aiškėja, kad mokinių savybės, kokios jos turėtų būti XXI amžiuje, prastėja. Rezultatai ne tokie, kokie turėtų būti. Pagal tai, kokio mokinio norime, turėtume modeliuoti, kokia turėtų būti mokykla, koks turėtų būti mokytojas. Ir negalima sakyti, kad Lietuvoje nieko nepadaryta. Greta didelės apimties strateginių dokumentų esama ir labai tikslių įžvalgų. Man kaip kelrodė žvaigždė yra Geros mokyklos koncepcija – trumpas dokumentas, kurį parengė profesionalai, geriausi savo srities specialistai.

J.Augutis: Kokio mes norime mokinio, kokios galų gale visuomenės norime? Tai toliašaudžiai klausimai, nukreipti 20–30 metų į priekį. Bet yra problemų, kurias turėtume spręsti operatyviai. Apie 2020 m. turėsime maždaug keturių tūkstančių mokytojų trūkumą. Vertindami jų parengimo galimybes, be viso kito, turime galvoti apie didesnį kompetencijos centrą, o ne pavienius edukologus, kurie vykdo mokslinius tyrimus, būdami išbarstyti keliolikoje vietų. Reikia žmonių, kurie sugeba ne vien paskaityti, ką kiti parašė, bet ir patys atlikti mokslinius tyrimus, organizuoti studijas.

Visi tikriausiai sutinkame, kad Lietuvos universitetų tinklas neatitinka demografinės realybės. Sakyčiau, kad brangiai kainuojančių vietų studentams rengti šalyje – bent du kartus daugiau, negu yra potencialiai stojančiųjų į tuos universitetus. Akivaizdu, kad reikia ką nors daryti. Galimas universitetų susijungimas, apsijungimas. Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos edukologijos universitete susikoncentravę 80 proc. edukologijos mokslininkų tyrėjų. Mes esame pasiūlę šių aukštųjų mokyklų integracijos projektą. Laiko tam neturime daug. Jeigu to nepadarysime per porą, dagiausiai trejus metus – klausimą reikės spręsti kitaip.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Shuttrestock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei darbo paieškos portale atsiranda skelbimas rinkodaros specialistui, per dieną atplūsta 50 CV, o jei inžinieriui technologui – keli CV atsiunčiami per ištisą mėnesį, nors darbdaviai skelbia 300 pasiūlymų. Ką daryti, kad netaptum vienu iš šimtų vienodų potencialių darbuotojų, neturinčių potencialo laimėti kovą dėl darbo vietos?

Nors netrukus abiturientų laukia egzaminų maratonas, o žinoti, kuo bus užaugę, mokiniai turi dar 9–10 klasėse, kovo mėnesį apsisprendę dėl specialybės, kurią pasirinks studijuoti, būna tik 43 proc. abiturientų. Tai rodo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenys. Kaip nuspręsti, ko mokytis, kad po mokslų nebūtum pakeičiamas robotu, o ką veikti dar studijų metais, kad galėtum tikėtis gauti darbą ir padorų atgynimą?

Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių darbo biržoje, yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas.

Beje, nors aukštosios mokyklos jau ruošiasi priimti šiųmetę būsimų bakalaurų bangą, darbo dar neturi 1,8 tūkst. pernykščių absolventų. Daugiausia 2015 m. laidos absolventų, užsiregis­travusių Lietuvos darbo biržoje (LDB), yra baigę teisės, socialinio darbo, verslo vadybos, ekonomikos studijas. Iš viso LDB registruota 36,7 tūkst. bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą.

MOSTA duomenimis, pusė 2014-ųjų absolventų ieškodami darbo užtruko ne ilgiau kaip dvi savaites, beveik pusė jų išsiuntė ir ne daugiau kaip 10 CV. Tačiau praėjus pusmečiui po studijų baigimo darbo neturėjo ketvirtadalis.

Sukantiems galvą, kokias studijų programas rinktis, darbo rinkos ekspertai dar kartą patvirtina, kad perspektyvu viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis (IT), o jau bent kelerius metus girdimi pareiškimai apie pavydėtinus šių specialistų atlyginimus ir vis didėjantį jų poreikį – anokia mada, greičiau užtikrinta prognozė. Juolab ir Švietimo ir mokslo ministerija, atrodytų, šiemet žada imtis rimtos intervencijos ir skirti 50 proc. daugiau studijų vietų būtent IT srities studijų programoms. Jų populiarumas kasmet po truputį didėja.

MOSTA duomenimis, pirma pagal didžiausią darbo užmokestį studijų programa – programų sistemos – 2015-ųjų priėmime pagal populiarumą buvo šešta, antra pagal darbo užmokestį – informacinės technologijos – pagal stojančiųjų pasirinkimą buvo 55-a, o štai elektros inžinerijos ir skrydžių valdymo studijos, patenkančios į darbo užmokesčio reitingo dešimtuką, populiarumo reitinge užima 286-ą ir 266-ą vietas.

Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje reikės vis daugiau.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, paklaustas, ką studijuoti pasirinkęs neprašausi, svarsto, kad perspektyviausių specialybių rinkinys nesikeičia: įmonėms trūksta IT specialistų, įvairių sričių inžinierių.

Apie IT specialistų paieškas neseniai paskelbė ir SEB, „Swedbank“, „Danske Bank“. Didelę pastarųjų specialistų – programuotojų, projektų vadovų, net pardavimo vadybininkų, išmanančių būtent IT sektorių, paklausą patvirtina ir internetinės personalo paieškos ir atrankos įmonės „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė.

O jei fiziniai, technologijų mokslai – ne prie širdies, verčiausia mokytis skandinavų kalbų. Prognozuojama, kad daniškai, švediškai, norvegiškai ar suomiškai mokančių darbuotojų Lietuvoje, kurioje kuriasi užsienio kapitalo klientų aptarnavimo centrai, plečiasi skandinaviški bankai, reikės vis daugiau.

Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos.

Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas patarimą, kaip planuoti ateities karjerą, paprastai prilygina sumuštinio, kurio pagrindas būtų rimtas išsilavinimas, sluoksniavimui: „Reikėtų turėti „kietą“ specialybę, pavyzdžiui, technologijų mokslų srities, bet ne vadybos. Vadyba, finansai, rinkodara ar tarptautinis verslas gali būti sviesto sluoksnis ant duonos, kuri būtų bioinžinerija ar kas nors panašaus. Na, o dar užbarstęs minkštųjų gebėjimų – darbo komandoje, lyderystės, gauni visą sumuštinį ir tampi pusfabrikačiu, kuris jau gali išeiti į darbo rinką.“

Architektams nebėra projektų

LDB prognozuoja, kad daugiausia ieškančių darbo šiemet bus administratorių, pardavimo vadybininkų, buhalterių ir apskaitininkų, žinoma, teisininkų, socialinių darbuotojų. Tos pačios specialybės vyrauja ir ilgalaikių bedarbių sąraše. Dar pernai buvo paskelbti ir vis žadamo sudaryti specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminės analizės rezultatai, bet juose su minuso ženklu paminėtos studijos kažkodėl nepraranda aukščiausių pozicijų pagal populiarumą tarp stojančiųjų.

Matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį.

„Su didžiausiomis problemomis susiduria teisės absolventai: jiems sunku įsidarbinti, o jei ir pavyksta – atlyginimai maži. Taip pat nedidelius atlyginimus gauna baigusieji menų, gyvybės mokslų studijas, istorijos, filologijos, komunikacijos absolventai, – absolventų įsidarbinimo rezultatus primena MOSTA Studjų politikos ir analizės skyriaus metodininkas Gintautas Jakštas. – O matematikos ir kompiuterių studijų absolventams, atvirkščiai, įsidarbinti lengva, o atlyginimai didesni už šalies vidurkį. Nesunkiai darbą randa ir inžinieriai, nors jų atlygis šiek tiek mažesnis, panašiai sekasi ir technologijų absolventams.“

Ekspertai tvirtina, kad baigusiųjų teisės studijas perprodukcija yra milžiniška. Ir nors „Sodros“ duomenys rodo, kad vidutinės teisėjų pajamos yra antros didžiausios Lietuvoje po skrydžių vadovų, pastarųjų metų absolventams mantijos apsivilkti nesiseka: A.Francas skaičiuoja, kad apskritai teisininkams per metus atsiranda 60–70 naujų darbo vietų, o universitetus kasmet baigia 1–1,5 tūkst. teisės absolventų. Iš 2015-aisias diplomą gavusių, bet kovo 1 d. darbo vis dar ieškojusių absolventų daugiausia turi būtent teisininko išsilavinimą.

Įsidarbinti sudėtinga ir rinkodaros specialistams: „CV-Online“ atstovė R.Karavaitienė sako, kad, panašiai kaip ir finansų, reklamos, statybos, logistikos, transporto sričių atstovams, darbo pasi­ū­l­ymų pasitaiko, bet darbdavių pasiūlymų, priešingai nei šių specialistų, nėra tūkstančiais.

„Paskelbus pasiūlymą rinkodaros specialistui, per dieną sulaukiame 50-ies kandidatų CV, ir visi jie stiprūs, visi turi patirties. Konkurencija didžiulė, o pasiūlymas tik vienas, tad daug žmonių lieka už borto. Rinkoje jų labai daug, kaip ir žmogiškųjų išteklių specialistų, turizmo, viešbučių sektoriaus atstovų“, – vardija R.Karavaitienė.

Ypač teisininkai jau seniai tapo televizinių parodijų ir anekdotų herojais, bet ekspertai pastebi, kad perpildytų profesijų sąrašas nesibaigia. Miglota ateitis laukia ir dar vienos prestižinės ir rimtos specialybės – architektūros absolventų.

Absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų projektavimas.

„Matyti, kad ir architektūros srityje yra didelė perprodukcija, kad ir kaip būtų keista, nes jų skaičius nereguliuojamas. Latviai per metus parengia 20, estai – 15, o mes – 200 architektų. Mūsų absolventai, ko gero, tikisi, kad baigę studijas projektuos Nacionalinę dailės galeriją ir panašius objektus, bet dažnai daugiausia, ką jie gali daryti, yra sandėliukų prie namo projektavimas. Kon­kurencija šioje srityje – didžiulė“, – nauja tendencija stebisi A.Francas.

Ketvirtojoje pramonės revoliucijoje administratorių nebereikia

Ateitis priklauso programuotojams, sistemų analitikams, programinės įrangos inžinieriams ir kitiems šios šiuolaikinės gildijos nariams. Trumpai tariant, viskas, kas susiję su informacinėmis technologijomis, po kelerių ar keliolikos metų bus tik dar labiau reikalinga, todėl šiems specialistams atsiras ne tik darbo vieta, bet ir geras atlygis. Šviesi ateitis žadama matematikams, didžiųjų duomenų analitikams, biotechnologams, robotikos, automatikos specialistams, galintiems programuoti robotus, taip pat medikams.

Šiuo metu vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija: viskas skaitmeninama, apdorojamų duomenų kiekiai tik didėja, procesus valdo nebe rankos, o sistemos ir kompiuteriai. „Alliance for Recruitment“ partneris A.Francas baiminasi, kad jaunimas kol kas lieka šio virsmo šešėlyje ir nesupranta, jog turi įgyti išskirtinę (pavyzdžiui, emociniu intelektu) specialybę, turėti skirtingų sričių gebėjimų derinį, antraip juos pakeis robotai.

„Šiandien administratoriumi jau gali dirbti mašina, kuri atsako į elektroninius laiškus, bend­rauja su žmonėmis. Neseniai viena Jungtinės Karalystės laikinojo įdarbinimo kompanija, teikianti žemesnės kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimo paslaugas, apskaičiavo, kad apie 66 proc. tokių profesijų yra rizika išnykti dėl robotizacijos. Sandėlyje robotas dėžę perkrauna per 8 sekundes, o jis juk gali dirbti visą parą, be pertraukų pavalgyti ar parūkyti. Tad technologijos paveiks daug darbų. Neaišku, ar greitai jos pasieks Lietuvą, tačiau žinome, kad jų sparta didelė“, – prognozuoja A.Francas ir priduria, kad jei studijų programoje nėra nė žodžio apie IT, ją rinktis – daugiau nei rizikinga.

Futuristai prognozuoja, kad visos įmonės per artimiausius 10–20 metų taps IT įmonėmis, kuriose visus procesus valdys kompiuteriai, todėl bent kokių IT žinių reikės įvairiausių profesijų atstovams. Taigi specialistai pabrėžia svarbą ne tik įgyti paklausią profesiją, bet ir nusiteikti turėti neišvengiamą gebėjimų derinį. „Ateities profesijos reikalaus specialistų, kurie, be tradicinių savo srities žinių, gebės valdyti ir joje naudojamas sistemas“, – prognozuoja Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) Informatikos katedros lektorius dr. Darius Dilijonas.

Jis paaiškina, jog specialistų gebėjimų poreikis bus susijęs su automatizacija, technologijomis, kurios jau dabar yra taip išsivysčiusios, kad galima taikyti dirbtinio skaitinio intelekto metodus ir kai kuriuos anksčiau žmonių atliekamus darbus perduoti mašinoms. Pavyzdžiui, viena Nyderlandų įmonė, kurioje technologu dirba D.Dilijonas, atlieka projektą, skirtą sukurti sistemai, kuri pagal skirtingus duomenis automatiškai prognozuotų pastatų būklę ateityje.

„Kadangi Nyderlanduose daug pastatų stovi ant polių, arti vandens, kuriame sistemą, kuri pagal skirtingus duomenis leistų prognozuoti jų būklę: pagal palydovo duomenis matome polių nukrypimus, iš kadastro sistemų gauname duomenis apie vandens lygį, iš registrų centrų ir mokesčių inspekcijos – apie turto vertę, iš inžinerijos įmonių – informaciją apie atliktus polių priežiūros darbus. Taip galime sukurti modelį, pagal kurį identifikuojama būklė ir prognozuojama, kurių namų pamatai ateityje suges. Juk dabar šiuos darbus rankiniu, spėjimo būdu atlieka žmonės – tikrina, matuoja, gręžia, o ateityje sistemos leis pakeisti šias pozicijas: bus galima prognozuoti, numatyti ir užsiimti prevencija. Nyderlanduose ši tema labai aktuali, nes pamatų griovimas gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų“, – pasakoja VU KHF lektorius.

D.Dilijonas pritaria, kad kokybės, precizikos ir kūrybos nereikalaujančios, mechaniškai atliekamos užduotys bus automatizuotos, tad reikės specialistų, kurie prižiūrėtų ir tobulintų šias technologijas.

„Tai bus persikvalifikavimas iš mechaninio darbo į didesnės pridėtinės vertės kūrimą“, – apibendrina mokslų daktaras ir priduria, kad kai kurios profesijos, pavyzdžiui, apskaitininko, neišnyks, tačiau atsiras kitokių darbo principų, todėl reikės dirbti su darbą automatizuojančiomis sistemomis. Tarkime, gydytojas diagnozę turės nustatyti remdamasis ne tik tradiciniais metodais, bet ir pasitelkdamas išmaniuosius laikrodžius, kurie gali nustatyti pirminius kai kurių ligų simptomus – širdies, miego sutrikimus.

„Kai kalbama apie perspektyvias specialybes, orientuotis galima nesunkiai: gerų galimybių turi visos specialybės, susijusios su informatika, informacinių sistemų kūrimu ir jų vystymu. Prog­nozuojama, kad šių specialistų trūks dar 10 metų, tad pasirinkęs tokią specialybę neprašausi“, – neabejoja D.Dilijonas.

Didėjant duomenų srautams šiuo metu paklausūs duomenų analitikai, o ateityje prognozuojamas dar didesnis jų stygius, nes įmonėse informacijos tik daugės. Todėl D.Dilijonas tvirtina, kad itin graibstomi bus specialistai, gebantys dirbti su didžiaisiais duomenimis, juos apdoroti, kurti modelius ir rasti įžvalgų. „Duomenų analitikai šiuo metu geriausiai apmokami specialistai Europoje ir jų trūksta, todėl universitetai pastaruoju metu ėmė siūlyti daugybę šių studijų programų“, – komentuoja VU KHF lektorius.

Būtent dėl didžiųjų duomenų analizės šviesią ateitį jis prognozuoja ir matematikos, ekonometrijos absolventams.

Užsienietiškose „Forbes“, „Business Insider“ ir kitų žiniasklaidos priemonių sudaromose daug žadančių profesijų prognozėse įvardijami ir visų sričių gydytojai, slaugai ir t.t. Specialistai tvirtina, kad tarptautinės prognozės nėra tolimos ir Lietuvai.

„Kaip ir visa Europa, Lietuva sensta, todėl manau, kad medikų, globos specialistų paklausa didės. Be to, šios paslaugos linkusios migruoti į pigesnes šalis: vokiečiai senjorai gyvena Ispanijoje, suomiai – Talino apylinkėse, nes ten medicinos, priežiūros paslaugos kainuoja mažiau. Lietuvoje tokios tendencijos dar nėra ryškios, bet jei pavyktų pritraukti skandinavų, vokiečių ar prancūzų kalbas mokančio medicinos personalo, atsirastų gera niša. Kita vertus, turint tokią specialybę bus lengva įsidarbinti bet kur pasaulyje“, – svarsto S.Besagirskas.

Tačiau neseniai MOSTA paskelbtoje lentelėje matyti, kad nors medicinos studijų programos praėjusiais metais tarp stojančiųjų buvo populiariausios, darbo užmokesčio reitinge jos užima 264-ą ir 267-ą vietas, o, pavyzdžiui, odontologija, ketvirta pagal populiarumą tarp stojančiųjų, yra 55-a pagal darbo užmokestį.

Studijos nėra tikslas

IT ir ryšių asociacijos „Infobalt“ duomenimis, pagal IT darbuotojų skaičių Lietuva stipriai atsilieka: pernai šie specialistai sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o kvalifikuotų IT specialistų trūkumas Lietuvoje iki 2020 m. gali pasiekti 10 tūkst., Europoje – 750 tūkst.

Perspektyvi IT sritis neretai atrodo nepasiekiama ir reikalaujanti tiksliųjų mokslų gabumų. Tačiau S.Besagirskas sako, jog toks įspūdis gali būti klaidingas vien todėl, kad mokyklose nėra galimybių prisiliesti prie šių mokslų: kai nebandei, ir nežinai, kad gabumų užtektų. Nors mokyklose pasitaiko verslo, universitetų iniciatyvų sudominti mokinius robotika, programavimu, skaičiuojant pagal visą mokyklų tinklą jos nesudaro nė vieno procento ir toli gražu nėra sistema.

„Mokyklose trūksta techninių, tiksliųjų mokslų mokytojų, nes neretai jie būna persikvalifikavę iš kitų dalykų, todėl silpnesni. Vaikams tiesiog neatskleidžiamas šių mokslų žavesys, juk per 90 proc. neformaliojo ugdymo būrelių yra šokiai, dainos ir sportas. Vaikai neturi galimybės programuoti, tad sako, kad neturi tam gabumų, nors iš tiesų nė nebandė, nebent paviršutiniškai“, – svarsto LPK atstovas.

S.Besagirskas svarsto, kad jei daugiau abiturientų studijuotų tiksliuosius, technologijų mokslus ir rinktųsi jų specialybę, sumažėtų spaudimas socialiniams mokslams – nebūtų tokios didelės konkurencijos, kiltų atlyginimai. „Dabar, kai visi bando išgyventi iš socialinių ir humanitarinių mokslų, darbdaviai gali siūlyti ir mažesnius atlyginimus, nes darbuotoją pakeisti kitu yra lengva“, – pastebi S.Besagirskas.

Už aktyvų bendradarbiavimą su verslu sudarant studijų programas, kuriant ES finansuojamus projektus ir kitas partnerystės formas LPK atstovas giria Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetus. Pasak jo, visai gali būti, jog kai kurios aukštosios mokyklos pagaliau pasišovė bendradarbiauti su darbdaviais ir tam, kad galėtų išlaikyti mokslo slėnius, nes jei ilgainiui valstybinio finansavimo jiems nebeliks, išlaikyti šiuos darinius universitetams bus didelė prabanga arba nepakeliama našta.

„Manau, kad poreikis įveiklinti slėnius yra vienas apsektų, spaudžiančių juos iš apačios. Be to, reikia konkuruoti dėl studentų  lengviau techninėse specialybėse, nes galima abiturientus sugundyti darbu ir atlyginimu, o socialiniuose moksluose tai gerokai sudėtingiau“, – paaiškina S.Besagirskas.

Dabartiniams studentams ekspertai pataria studijų metais ieškotis nefiktyvios praktikos ir apsispręsti, į kokį darbą taikys gavę diplomą.

„Kuo anksčiau jaunuoliai „susitepa rankas“ ir išbando save tikrame darbe, tuo lengviau jiems bus realiai įvertinti situaciją. Bakalaurams, neturintiems nei praktikos, nei patirties, pasakome, kad jie per vėlai prisiruošė ieškoti darbo: jų bendrakursiai jau turi patirties, nes jai įgyti paskyrė visas vasaras“, – pasakoja A.Francas.

57 proc. abiturientų, kurie, tikėtina, dar nėra apsisprendę dėl studijų pasirinkimo, „Veido“ kalbinti pašnekovai pataria nepasikliauti vien draugų ir artimųjų patarimais ir domėtis ne tik studijų programa, bet ir darbo vieta.

„Pirmiausia reikia pagalvoti, kam reikalingos studijos. Studijuoti reikia tam, kad pasiektum tikslą. Pačios studijos negali būti tikslas. Pirmiausia galima išsirinkti norimą darbą, o tada domėtis, kokių studijų reikia šitai pozicijai gauti“, – apibendrina MOSTA metodininkas G.Jakštas.

Kiek studentui užtenka mėnesiui: kelių tūkstančių, kelių šimtų ar tiek, kiek turi? Kiek kainuoja orios studijos, o kiek – studentiška dieta ir kas apmoka pasirinktą biudžetą?

Studentams gyventi vis dar sunku. „Veido“ pašnekovai tikina, kad per dešimtmetį studentiškas biudžetas nepasikeitė. Tačiau patys studentai jo eilučių skaičiuoti nelinkę, todėl dalis jų, nors ir gaudami pusės minimalaus atlyginimo vertės pajamas, mieliau gyvena pagal norus ir poreikius, bet ne pagal galimybes.

39 proc. studentų per mėnesį gauna iki 800 Lt, 40 proc. teigia patiriantys finansinių sunkumų. Didžiąją dalį pajamų jie išleidžia būtinosioms reikmėms – maistui ir būstui, o pagrindinis  pinigų šaltinis – šeima.

Šiais Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis galima nupiešti statistinio Lietuvos studento finansinį portretą.

Pirmas studentas: 847 Lt/mėn.

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje 2014 m. sudarė 245 eurų (847 Lt). Žinoma, tokio krepšelio savininkas nevairuoja automobilio, tad jo kelionėms mieste skiriama apie 6 eurus (20 Lt), arba tiek, kiek kainuoja viešojo transporto mėnesinis bilietas. Šis studentas po paskaitų grįžta į bendrabutį, todėl išlaidos būstui minimalios: 43 eurai (150 Lt) per mėnesį ir maži komunaliniai mokesčiai.

Vis dėlto „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė patikslina, kad toks scenarijus, nors ir ekonominis, nėra pats blogiausias: pragyventi būtų galima ir už maždaug 174 eurus (600 Lt). Pasak jos, problema ta, kad net ir mažas pajamas gaunantys studentai neplanuoja savo biudžeto ir nekontroliuoja išlaidų.

„Nemokome vaikų, kaip tvarkyti finansus. Kai abiturientas kasdien gauna kišenpinigių, o sulaukęs devyniolikos jau išvažiuoja į kitą miestą ir viena suma gauna visus pinigus, nesugeba jų paskirstyti, – komentuoja ekonomistė. – Kai atsiveria milžiniškos galimybės ir norai didėja labai sparčiai, koją pakiša patirties ir disciplinos stoka. Problemų kyla dėl to, kad trūksta įgūdžių ir finansinio raštingumo.“

Todėl, anot O.Bložienės, būsimieji studentai su tėvais dėl studentiško biudžeto turi susitarti dar mokykloje: pirmiausia nutarti, kas mokės už studijas, jei mokslas bus mokamas, antra, sudaryti mėnesio pragyvenimo planą kitame mieste.

„Iš atliktų tyrimų ir apklausų matyti, kad studentai, kurie per mėnesį gauna 700–800 Lt (200–230 eurų), nežino, kokios yra jų išlaidos. Dažnai nežino ir kokias pajamas gauna“, – tvirtina ji ir pateikia pavyzdį, kai studentas, esą gaunantis 620 Lt (180 eurų, nurodo, kad jo išlaidos sudaro 570 Lt (165 eurus), tačiau paklausus, kam jis išleidžia pinigus, paaiškėja, jog išlaidos siekia 1,2 tūkst. Lt (347 eurus).

O.Bložienė primena, kad gaunant ir mažas pajamas būtina nepamiršti esminių finansų valdymo principų – išlaidų kontrolės, jų planavimo bei reguliaraus taupymo ir, žinoma, įvertinti realias galimybes, kurios tolimos nuo studentų plano po keturių kursų „į rankas“ gauti 2,2 tūkst. Lt (637 eurų)

Antras studentas: beveik vidutinis atlyginimas

Beveik vidutinį atlyginimą, apie 1,7 tūkst. Lt (492 eurus), gaunantis studentas gali sau leisti daugiau ir nebadauti. Šis studentas turi pinigų savo asmenybei ugdyti ir gali daryti tai, kas patartina studijų metais: lankytis kultūriniuose renginiuose (net ir mokamuose), leisti laisvalaikį su draugais ir t.t.

Banko „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, paprašytas sudėlioti laisvesnio studento išlaidų krepšelį, skaičiuoja, kad jis sudarytų apytikriai 1,7 tūkst. Lt. Prieš dešimtmetį pats studijuodamas Rygoje jis išleisdavo apie 300 eurų, todėl įvertinus dabartines kainas šiųmečiam studentui reikėtų 500 eurų.

Tokiame krepšelyje išlaidų maistui dalis sudarytų apie 40 proc. (apie 690 Lt). Žinoma, į šią sumą įskaičiuoti ir pietūs mieste ar aukštosios mokyklos valgykloje, gėrimai. Apie 500 Lt tektų būsto nuomai būstui, tada – laisvalaikiui, kultūrai ir kitoms reikmėms.

Ž.Mauricas patvirtina, kad išgyventi studentas gali ir su daugiau nei perpus mažiau, mėnesio būtinosioms reikmėms jam užtektų 700–800 Lt, tačiau toks gyvenimo būdas nesuteiktų nei saugumo, nei pasitenkinimo jausmo. Ekonomistas ragina įvertinti studento poreikius, kurie panašūs, o kartais ir didesni nei suaugusiojo. Pavyzdžiui, norint integruotis į akademinę bendruomenę, neatsilikti nuo studentų gyvenimo, skirti laisvalaikiui 10–20 Lt nepakaks.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokytis Šveicarijoje man patiko mažiau nei Rygoje ar Lenkijoje, nes Šveicarijoje negalėjau sau tiek leisti. O Rygoje ir Lenkijoje galėjau nueiti ir į kavinę, ir į kiną, ir į restoraną. Psichologiškai tokių galimybių turėjimas arba jų ribojimas daro gana didelį poveikį“, – teigia Ž.Mauricas.

Jis tvirtina, kad nuolatinis diržų veržimasis neprideda saugumo jausmo, o ilgainiui nepriteklius gali sukurti kompleksų. Juk mokslas ir gyvenimas po paskaitų „nenutiks“ savaime taip, kaip „nutiko“ studijos, todėl studentas, būdamas suaugęs žmogus, pats gali nuspręsti, kaip gauti papildomų pinigų, kad galėtų daugiau jų skirti savo poreikiams ir būsimos karjeros modeliavimui.

„Studijuodami su bendrakursiais versdavome tekstus, prieš magistrantūros studijas dirbau Didžiojoje Britanijoje, dar anksčiau Airijoje, todėl studijuodamas galėjau jaustis laisviau. Jei nebūčiau dirbęs, nebūčiau galėjęs studijuoti magistrantūroje Šveicarijoje“, – savo studentišką patirtį prisimena „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas.

Žinoma, studentai savo gyvenimo kokybę gali pagerinti ir kitais būdais, pavyzdžiui, pasinaudoti valstybės remiamomis priemonėmis. Ko gero, svarbiausia ir vertingiausia yra sėkmė studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, į kurią pretenduoja gabiausi abiturientai.

O geriausių studentų motyvaciją gali prabudinti skatinamoji stipendija, kurios dydis aukštosiose mokyklose gali skirtis, pavyzdžiui, 195 Lt (1,5 BSI) ir 325 Lt (2,5 BSI) (56 ir 94 eurai). Studentai, kilę iš nepasiturinčių šeimų, turintys 45 proc. ir mažesnį darbingumo lygį arba našlaičiai gali gauti socialinę stipendiją, kurios dydis yra 390 Lt (3 BSI ) (114 eurų). Taigi studentas, gaunantis stipendiją, nepasiekia nė minimalaus 800 Lt  (230 eurų) krepšelio.

Studentai kasmet gali teikti paraiškas pasinaudoti valstybės remiamomis paskolomis studijų kainai sumokėti (paskolos vertė atitinka studijų kainą), gyvenimo išlaidoms padengti (6,5 tūkst. Lt metams išmokant lygiomis dalimis kas mėnesį) iki 1900 eurų per metus ar dalinėms studijoms finansuoti iki 2280 eurų per metus (7,8 tūkst. Lt) iki. Tokiu atveju palūkanas bankui, kol studentas mokosi (paskolos gyvenimo išlaidoms palūkanas studentas pradeda mokėti iškart), sumoka valstybė, o studentas bankui jas pradeda mokėti, kai baigia studijas. Paskolą grąžinti jis gali per 15 metų nuo studijų baigimo.

Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Paulius Baltokas, paklaustas apie finansinės paramos studentams įvairovę Lietuvoje, patikina, kad svarbiausia toli gražu ne jų kiekybė, o kokybė. Pasak jo, studentų rėmimo situaciją Lietuvoje pagerintų laipsniškai didėjančios stipendijos ir darnesnė už mokslą iš savo kišenės mokančių studentų integracija, kad jie aktyviau galėtų pasinaudoti paramos formomis. MOSTA duomenimis, daugiau nei pusė valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų susiduria su finansiniais sunkumais.

„Naujausia „Eurostudent IV“ apklausa parodė, kad esame priešpaskutiniai Europoje: mažesnes pajamas nei Lietuvoje gauna tik Maltos studentai. Žinoma, svarbiausia ne priemonių kokybė, bet jų kokybė. Pavyzdžiui, laipsniškas stipendijų didinimas ir valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų integravimas į bendrąjį paramos mechanizmą pagerintų paramos sistemą“, – komentuoja P.Baltokas.

Valstybinio studijų fondo (VSF) duomenimis, nuo pat 2009 m. daugiausiai jų besiskolinančių klientų prašo paskolos studijų kainai sumokėti. Pastaruosius trejus metus šių studentų daugėja, o bendra studentų su bankais 2009–2013 m. sudarytų sutarčių vertė siekia 148 mln. Lt.

„Valstybės remiamą paskolą studijų kainai sumokėti gali gauti beveik visi norintieji. Tačiau į sąrašus neįtraukiame tų, kurie anksčiau yra ėmę valstybės remiamų paskolų, bet įsipareigojimų nevykdo arba vykdo juos netinkamai: laiku nemoka palūkanų ar įmokų. Net jei nesumokėtos palūkanų vertė yra du centai, paskolos gauti studentas negali“, – patikslina Milda Papinigienė, VSF vyriausioji specialistė viešiesiems ryšiams.

2014 m. valstybės remiamų paskolų prašė 7,3 tūkst. studentų, o valstybės garantiją paskolai gavo tūkstančiu mažiau, apie 6 tūkst. studentų. M.Papinigienė prognozuoja, kad šis skaičius dar labiau sumažės po to, kai studentai nueis į bankus ir šie, peržvelgę jų kredito istoriją, paskolą daliai studentų teikti atsisakys, nors jiems ir suteikta valstybės garantija.

P.Baltokas, kalbėdamas apie valstybės remiamas paskolas, primena, kad už aktyvų studentų naudojimąsi šia paramos forma svarbiau yra jų galimybės skolą grąžinti. Pasak jo, daugėja studentų, kurie prašo „malonės“, kad valstybė padengtų jų pasiimtą paskolą. Todėl pašnekovas svarsto, kad paskolų sistemą būtų galima sutvarkyti ir geriau: nors valstybė sumoka palūkanas, paskolos mokėjimą galima atidėti, o jos mechanizmas sumodeliuotas taip, kaip ir daugelyje ES ar pasaulio šalių, kuriose studento galimybės grąžinti paskolą nėra susijusios su jo įsidarbinimo ar gaunamų pajamų rodikliu.

„Valstybės remiamos paskolos grąžinimas nėra iki galo integruotas į sistemą. Studentas verčiamas arba grąžinti paskolą gana greitai, arba prašyti valstybės malonės, kad ši atleistų jį nuo mokėjimo ir paskolą kompensuotų už jį, – komentuoja LSS prezidentas. – Gal geriau sukurti kitokį mechanizmą, kuris kad ir ne per penkiolika, o per 30–40 metų leistų studentui grąžinti paskolą savo jėgomis. Nes iš tiesų gal greitai pamatysime fizinių asmenų bankroto atvejų, kai studentai nesugebės grąžinti paskolų, paimtų sumokėti už studijas. Tai būtų didelis signalas apie tai, kaip veikia mūsų sistema.“

Pasak Ž.Maurico, valstybė, suteikdama garantiją studento paskolai, turėtų prisiimti dalį atsakomybės, nes jei aukštąjį mokslą baigę žmonės nesugeba grąžinti paskolos, kurios įmoka yra keliasdešimt litų per mėnesį, tai reiškia rimtą pranešimą apie aukštąjį mokslą ir jo poreikį.

„Pritarčiau ir stipendijų didinimo idėjai, nes dabar į studentus Lietuvoje žiūrima kaip į varganus žmones, nors jie yra ateitis. Švietimui skiriama pinigų, studento krepšelis taip pat gana didelis, bet jie gyvena po tris nerenovuoto bendrabučio kambaryje“, – stebisi ekonomistas.

MOSTA duomenimis, finansinei studentų paramai (skaičiuojant nuo lėšų, skiriamų aukštajam mokslui) Lietuva skiria ketvirtadaliu, arba 5 proc., mažiau nei vidutiniškai ES šalys. 2010 m. Lietuvoje finansinei studentų paramai skirta 13,2 proc., ES – 18,2 proc. aukštajam mokslui skirtų lėšų.

Vis dėlto, yra vilties, kad per artimiausius kelerius metus studentų finansinė situacija pasikeis. Prėjusį lapkritį premjeras Algirdas Butkevičius su LSS prezidentu pasirašė ketinimų protokolą „Dėl valstybės paramos studentams skatinti didinimo“.

Susitarime pažymima, kad, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, Vyriausybė sieks, jog iki 2018 m. studentams skatinti skiriamos valstybės lėšos, palyginti su šiuo metu vienam studentui skaičiuojama suma, palaipsniui didėtų iki 50 procentų.

Žinoma, duomenų apie paskolų, kurių labiausiai prireikė po 2009 m. aukštojo mokslo reformos, grąžinimo sėkmę teks dar gerokai palaukti, tačiau 18–24 metų amžiaus gyventojų skolų suma solidi jau šiandien. „Creditinfo“ duomenimis, šių skolininkų suma finansų įstaigoms, telekomunikacijų įmonėms ir kitoms bendrovėms rugsėjį siekė 48,7 mln. Lt.

„Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė O.Bložienė teigia, kad šios amžiaus grupės gyventojai yra sparčiausiai besiskolinančiųjų dalis, tačiau menki finansinio raštingumo įgūdžiai ir disciplinos stoka lemia pradelstus mokėjimus.

„Natūralu, kai trūksta patirties, o norai yra dideli, stinga supratimo apie kredito istorijos reikšmę ilgalaikiam finansiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kai apklausėme studijų paskolas turinčius studentus, kodėl jie netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus, paaiškėjo, jog nemano, kad tai yra svarbu, ar pamiršta“, – komentuoja ekonomistė ir priduria, kad jaunimui koją pakiša per daug optimistiškai vertinamos galimybės ir pernelyg liberalus požiūris į įsipareigojimų vykdymą.

Paklausta apie pradelstų mokėjimų pasekmes ateityje, O.Bložienė įvardija du galimus scenarijus: brangesnė paskola arba jokios paskolos. Pavyzdžiui, delsdamas laiku atsiskaityti už ryšio paslaugas iš operatoriaus negausi naujo telefono arba banko suteikta būsto paskola gali pabrangti 50 tūkst. Lt.