“Mokslas – neatsiejama sėkmingos konkurencingos valstybės dalis“, – yra pabrėžęs Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akademikas hab. dr. prof. Valdemaras Razumas. Kokiais konkrečiais skaičiais ir faktais tai galima pagrįsti?

V.R.: Pasaulyje be didesnių paaiškinimų suvokiama: jei valstybėje vyrauja arba didelę pažangą daro sektoriai, kuriuose naudojamos pažangios technologijos, diegiamos inovacijos, kuriami nauji produktai, naujos technologijos – tai  valstybės ekonomikos variklis, ji automatiškai darosi konkurencingesnė. Lietuva dar turi mokytis iš gerų pavyzdžių, nes gamybos sektorius, kuriame naudojamos pažangios technologijos, pas mus dar labai mažas ir padėtis jau kokie treji metai netgi blogėja: atmetus finansinį sektorių, 2010 m. sudarė 0,9 proc., 2011 m. – 0,7 proc., 2012 m. – 0,6 proc. visos gamybos, absoliutūs skaičiai taip pat mažėja. Šiame sektoriuje pagaminame produkcijos, vertos vos 890 mln. Lt, – tai prasti rodikliai, nes jei nebus pažangios gamybos, nebus ir konkurencingos valstybės.
Šioje srityje daug kas priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, bet ir čia negalime džiaugtis: skaičius žmonių, užsiimančių moksliniais tyrimais ir eksperimentine plėtra, metai po metų mažėja: tyrėjų, atliekančių mokslinius tyrimus, 2011 m. buvo 8,4 tūkst., dabar – 8 tūkst. O juk inovacijų, naujos produkcijos kelias prasideda nuo fundamentinių mokslinių tyrimų, po to taikomųjų mokslinių tyrimų, po to eksperimentinės plėtros. Pasidžiaugti galime nebent tuo, kad 2011 m. daktaro disertacijas apsigynė 350 doktorantų, o 2012 m. šis skaičius vėl priartėjo prie 400.
Visi tyrimai rodo: jei valstybė į mokslo tyrimus ir eksperimentinę veiklą neinvestuoja daugiau kaip 1 proc. BVP, valstybei iš mokslo nereikia laukti ir ekonominės naudos, nes tokios mokslo apimtys nesukuria didžiulės pridėtinės naudos. 2011 m. investicijos Lietuvoje siekė 0,92 proc. BVP, 2012 m. sumažėjo iki 0,9 proc., bet absoliučiais skaičiais pagaliau perkopė per 1 mlrd. Lt. Artėjame prie 1 proc. ribos, tiesa, tik dėl ES paramos, o valstybės biudžeto tam skiriamos lėšos mažėja kiekvienais metais, 2012 m. – dar 23 mln. Lt. Iki 2020 m. bus skirta dar nemažai ES lėšų, bet reikia jau dabar galvoti, kaip vėliau reikės palaikyti ir atnaujinti milžinišką šios srities infrastruktūrą, išlaikyti žmones.
Vis dėlto dėl ES struktūrinės paramos 2013-ieji buvo reikšmingi: pradėtos didelės statybos Saulėtekio slėnyje, Fizinių technologijų, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centruose, statomi papildomi Gamtos mokslų centro pastatai, perkama įranga, pradėjo veikti Visorių informacinių technologijų parkas.
VEIDAS: Laboratorijų su tokia pažangia įranga mums jau pavydi net užsienio mokslininkai, tačiau kada iš jų valstybė gaus grąžą?
V.R.: Taip, kelia nerimą, kad padarytos tokios milžiniškos investicijos – tiek daug laboratorijų, įrangos jose, bet galbūt per vėlai pradėjome galvoti, kiek kainuos viso to eksploatacija, be to, visko neišdėstėme etapais per ilgesnį laikotarpį, tad kaip viską vienu metu nusipirkome, taip viskas vienu metu ir pasens. Bet valstybė priėmė tokį sprendimą – didelę dalį ES struktūrinės paramos 2007–2013 m. skirti mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, nors iš Ūkio, Finansų ministerijų girdėjosi siūlymų, kad daugiau reikia skirti ir konkrečiam verslui, konkrečioms gamybinėms institucijoms.
Anuomet argumentuota, kad investicijos į mokslo tyrimus – tai investicijos į ateities ekonomiką. Ar jos atsipirks, dar negalime pasakyti – tai bus aišku po 15–20 metų. Bet jau ir dabar turime labai gražių pavyzdžių: neseniai lankiausi naujai įrengtame Kauno technologijos universiteto Maisto mokslo ir technologijų kompetencijos centre, kuriame įranga – pati naujausia. Labai svarbu, kad jauni žmonės ateina į visai kitą infrastruktūrą, ir matyti, kad jiems smagu čia dirbti. Atsiranda rezultatų ir kituose slėniuose. Bet nereiktų jų taip spausti: kad tik pasistatei aparatūrą, ir rytoj jau uždirbk vos ne 50 proc. tau reikalingų išlaidų.
VEIDAS: Vis dėlto kokios Lietuvoje yra ir kokios turėtų būti proporcijos tarp fundamentinio, taikomojo mokslo ir eksperimentinės veiklos? Dabar daugiausiai pinigų skiriama būtent fundamentiniam mokslui.
V.R.: Sunku pasakyti, nes dauguma mokslo institucijų į klausimą apie šias proporcijas atsako – 33, 33 ir 33 proc. Tačiau svarbu kitkas: Europos Komisija dokumente „Europa 2020“ labai aiškiai akcentuoja, jog kiekviena valstybė turi skirti dėmesį ir fundamentiniams, ir taikomiesiems mokslo tyrimams, ir eksperimentinei veiklai, kad nenueitume buku keliu, kai mokslininkai dirbtų tik verslui, kad uždirbtų pinigų ir kurtų naujus produktus. O lėšų proporcijos atitinkamos mokslo darbuotojų proporcijoms: iš viso jų yra apie 12 tūkst., o verslo įmonėse – 1751.
VEIDAS: Jei mūsų verslas nejaučia mokslo poreikio, ar tai nereiškia, kad mūsų mokslo sektorius arba turėtų dirbti užsienio bendrovėms, arba būti mažesnis?
V.R.: Taip klausimo nekelčiau. Jei universitetuose nevyks fundamentiniai, kolegijose – taikomieji moksliniai tyrimai, kokius specialistus parengsime? Fundamentinis mokslas reikalingas ne tik moksliniam straipsniui paskelbti, sukurti naujoms žinioms ar kažkokiam produktui, bet ir žmogaus lavinimui, mąstymui, asmenybės tobulėjimui.
VEIDAS: Naujam ES finansavimo laikotarpiui 2014–2020 m. buvo privalu išskirti sumanios specializacijos kryptis. Tačiau nors Lietuva surašė šešias, jos praktiškai apima viską. Ar išmintinga mažai šaliai, turinčiai mažai pinigų, bandyti aprėpti viską?
V.R.: Didesnės ES šalys savo skirtingus regionus gali specializuoti, o mūsų šalis laikoma vienu regionu, tad gal atleistina, kad tų prioritetų daugiau, nors gal kiek ir persistengta.
VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, tie Lietuvos mokslo proveržio prioritetai?
V.R.: Juos turime – tai lazerių, biotechnologijų sritys. Gražūs Mokslų akademijos nario Vlado Algirdo Bumelio žingsniai biofarmacijos srityje: neseniai pradėjusi veikti „Biotechpharmos“ įmonė, įregistruota kaip privatus mokslo tyrimų institutas, – tai tipiškas vakarietiškas pavyzdys, kai privačios įmonės verslas praktiškai yra moksliniai tyrimai, ir per metus jos pajamos iš mokslinių tyrimų išaugo nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų.
VEIDAS: Gryninant sumanios specializacijos strategiją buvo nuomonių, jog mūsų šaliai užtektų perimti turtingų užsienio valstybių mokslo patirtį, diegti ten sukurtas naujas technologijas, o patiems daugiau dėmesio skirti fundamentiniams tyrimams, kad mūsų mokslininkai turėtų kvalifikacijos imti tas žinias iš svetur ir diegti Lietuvoje.
V.R.: Visokių modelių yra ir visokių buvo svarstymų. Bet manau, kad turėtume būti aktyvūs visose mokslo tyrimų srityse. Tokiu atveju galima tikėtis geresnių rezultatų nei dabar.

Netrukus pasirodysiančioje knygoje atskleidžiama, kad dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo ne tie, kurie inicijavo Sąjūdį, o tie, kurie tikrųjų iniciatorių buvo į jį pakviesti.

Tikroje ir hipotetinėje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš 36 pavardžių sutampa vos dešimt. Hipotetinį 36-uką sudarė grupė Vilniaus, Kauno Vytauto, Klaipėdos universitetų istorikų, sociologų ir politologų, Sąjūdžio priešaušrio tyrimus sudėję į knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, kurią leidžia “Baltos lankos”, o interviu su to meto įvykių dalyviais – dar ir į gyvąjį archyvą DVD formatu.
Tyrėjai išanalizavo tuomečius visuomeninius judėjimus, klubus, diskusijų erdves ir iš juose aktyviausiai dalyvavusių 1,7 tūkst. žmonių išskyrė svarbiausius 36 lyderius, kurie teoriškai ir turėjo sudaryti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Tačiau kaip atsitiko, kad 1988 m. birželio 3 d. išrinktoje Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atsirado vietos net kompartijos nariams, bet neliko tiems, kurie iš tikrųjų inicijavo Sąjūdį? Kodėl daugelis tikrųjų Sąjūdžio iniciatorių ir net istorinio susirinkimo Mokslų akademijoje organizatorių taip ir liko ne tik Sąjūdžio, bet ir tolesnio Lietuvos valstybės viešojo gyvenimo užkulisiuose? Tyrėjai ir bando atsakyti į šį klausimą.
Viena  šio Lietuvos mokslo tarybos finansuoto tyrimo iniciatorių Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Ainė Ramonaitė sako mintį apie tokią knygą brandinusi dešimtmetį, nes nuodugnaus būtent mokslinio tyrimo apie nepažintą Sąjūdžio pramotę lig šiol nebuvo.

Birželio 3 d. susirinkimas – ne spontaniškumas, o gera strategija
A.Ramonaitė stebisi, kad daugeliui to meto įvykių liudininkų Sąjūdžio susikūrimas atrodo it spontaniškai susiklosčiusi atsitiktinumų virtinė. Bet tai buvo ne likimo dovana, o geros strategijos ir puikaus organizavimo vaisius. Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje – jį subrandino bažnytinis, etnokultūrinis judėjimas, mokslininkų, menininkų, akademinės bendruomenės diskusijų klubai, maištingos jaunimo dvasios kupinas paminklosauginis ir žaliųjų judėjimas. „Galima sakyti – revoliucinė situacija ima spausti iš akmens medų“, – taip to meto revoliucinę pokyčių nuotaiką apibūdino filosofas Arvydas Juozaitis.
Tačiau brandesnio amžiaus autoritetai daug diskutavo, bet konkrečius veiksmus vis atidėdavo. Tada iniciatyvą perėmė 25–33 metų jaunimas. „Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas – žinojom, kad jie buvo svarbūs Sąjūdžio gimimo procese, nors atrodė, kad galutinius sprendimus nulėmė vyresnieji. Iš tikrųjų būtent jaunimas, matydamas, kad vyresnieji nesiryžta, o gal jiems trūksta ir organizacinių gebėjimų, ėmė viską organizuoti patys“, – tyrimo išvadas pateikia A.Ramonaitė.
Lemiamą postūmį Sąjūdžiui įkurti būtent tuo metu davė Estijoje balandžio 13 d. įkurto Liaudies fronto narių Ivaro Raigo ir Michailo Bronšteino atvykimas į Lietuvą. Pasak A.Juozaičio, „jie buvo galbūt kaip ta trąša, kuri šiek tiek mus paaugino“. Estai atvyko ekonomistės Kazimieros Prunskienės pakviesti į konferenciją. Po jos gegužės 26 d. K.Prunskienė ir jos aspirantas A.Medalinskas surengė svečių susitikimą su ekonomistais. Svečiai pasakojo apie Estijos liaudies frontą ir ragino Lietuvą sekti Estijos pavyzdžiu, tačiau, pasak A.Medalinsko, salė tik nuščiuvo, įsivyravo nejauki atmosfera.
Užtat jaunasis aspirantas nenuleido rankų ir rado palankesnę auditoriją estų idėjoms: jau kitą dieną Mokslų akademijos salėje surengtame susitikime su I.Raigu nutariama neatidėlioti lietuviškojo Liaudies fronto steigimo ir organizacinis darbas patikimas keturiems asmenims – aplinkosaugininkui Z.Vaišvilai, „Talkos“ klubo vadovui Gintarui Songailai, mokslininkui A.Medalinskui, o dėl ketvirto asmens liudininkų prisiminimai išsiskyrė. Bet faktas, kad organizacinėje grupėje paskui dar dirbo Mokslų akademijos darbuotojas Saulius Lapienis, matematikas, klubo „Žemyna“ narys Eigirdas Gudžinskas, architektas A.Skučas. Jie kartu su filosofais Romualdu Ozolu ir Broniumi Genzeliu tapo iniciatyviniu branduoliu, kuris suformavo strategiją, kaip sukurti platų, visuomenėje įtakingą judėjimą, ir gebėjo ją įgyvendinti per vieną savaitę.
Tiesa, Sąjūdis vos negimė diena anksčiau – birželio 2-ąją per planinį Mokslininkų rūmų renginį Verkių rūmuose garsiai pasiūlyta tuoj pat įsteigti Liaudies frontą. Bet vis dėlto nusvėrė palaikantieji pirminį planą.
Naujoje knygoje rašoma, kad po diskusijos Verkių rūmuose A.Medalinskas ir E.Gudžinskas sutarė su R.Ozolu tą patį vakarą susitikti jo namuose. Prie jų prisidėjo A.Skučas. R.Ozolas pasiūlė eiti į lauką, kad nebūtų pasiklausoma pokalbio, ir taip Tauro kalnas tapo vieta, kur buvo aptartos kandidatūros į būsimą iniciatyvinę grupę, kiti klausimai.
Nors tarpusavyje ir nesusitarę, birželio 3-iosios susirinkimą strategavo ir dar viena grupė. B.Genzelis savo bute su G.Songaila, Petru Vaitiekūnu ir, rodos, Audriumi Penkausku sudarė 25 žmonių iniciatyvinės grupės sąrašą. Jis iš esmės sutapo su Tauro kalno būrelio sąrašu, tik buvo platesnis.

Kodėl iniciatyvinės grupės sąrašas būtent toks
Kodėl iniciatyvinėje grupėje atsirado būtent tie žmonės, lėmė du veiksniai: pirma, dviejų iniciatorių grupelių sudaryti ir su pretendentais suderinti sąrašai, antra, susitikime dalyvavę žmonės. Tačiau ir viena, ir kita nulėmė nedidukė daugiausia jaunų žmonių iniciatyvinė grupė. A.Skučas pasakojo, kaip buvo kviečiami žmonės į susirinkimą: jam pagelbėjo jo uošvio poeto Marcelijaus Martinaičio knygutė su meno žmonių telefonais.
O potencialių iniciatyvinės grupės narių jauni tikrieji Sąjūdžio iniciatoriai ieškojo tarp autoritetų. Jie suprato: kad Sąjūdis turėtų didelę įtaką ir nebūtų valdžios užgniaužtas, į jį turi patekti didelį kultūrinį kapitalą turintys ir reformoms nusiteikę visuomenės žinomi rašytojai, aktoriai, žurnalistai. E.Gudžinskas prisimena, kaip skambino Justinui Marcinkevičiui ir įkalbinėjo ateiti: „Sakiau, pabūkite nors pribuvėja, pažiūrėkit, kas gimsta.“
Susirinkime buvo pasiūlyta kandidatų ir ekspromtu. „Vytautas Landsbergis dalyvaudavo kai kuriuose renginiuose, šmaikščiai pasisakydavo. Bet jį išrinko į iniciatyvinę grupę, nes jis išėjo į tribūną ir tiesiai pasakė: „Reikia kurti Liaudies frontą“, – prisimena G.Songaila.
Knygos autoriai pastebi, kad Bažnyčios ir katalikiškojo pogrindžio ar disidentų atstovams iniciatyvinėje grupėje vietos neatsirado, tačiau čia buvo nemažai komunistų partijos narių ar reikšmingas pareigas einančių žmonių. Šie, B.Genzelio teigimu, Sąjūdžiui suteikė ne tik psichologinę, bet ir tam tikrą teisinę apsaugą – sovietinė valdžia galėjo lengvai susidoroti su visuomenėje nežinomais žmonėmis, bet ne su autoritetais.
Kai kurie iniciatyvinės grupės nariai vargiai buvo savaimios visuomenės, iš kurios kilo Sąjūdis, lyderiai, nors ir išsiskyrė ne visai sisteminėmis pažiūromis. Raimundas Rajackas, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Romas Pakalnis, K.Prunskienė tuo metu buvo žymūs mokslininkai, rašytojai Just.Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Vytautas Bubnys, Vytautas Petkevičius, Sigitas Geda, dainininkas Vaclovas Daunoras ar aktorius Regimantas Adomaitis turėjo didelį autoritetą visuomenėje. Tačiau jie nebuvo labiausiai įsitraukę į savaimios visuomenės tinklus. „Kas geriau sugeba vairuoti, tegu vairuoja, o kas geriau plauna ratus – tegu plauna“, – šiandien sako E.Gudžinskas, nors, neslepia, būdavo apmaudu, kad Sąjūdyje atsirado ir perėjūnų.

Kas tikrieji Sąjūdžio iniciatoriai
Knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ autoriai, išanalizavę anuomečius pilietinius sovietinei sistemai nepaklusnius tinklus, išskyrė savaimios visuomenės lyderių sąrašą. Pagal moksline metodologija paremtą klasifikaciją pagrindiniai Sąjūdžio įkūrimo organizatoriai – A.Medalinskas, A.Skučas, G.Songaila, B.Genzelis, R.Ozolas patenka tarp dvidešimties arčiausiai savaimios visuomenės tinklo centro esančių žmonių, Z.Vaišvila, E.Gudžinskas, S.Lapienis taip pat arti sąrašo pradžios. M.Martinaičio, V.Musteikio, A.Juozaičio kontaktai irgi tiesiogiai padėjo sukviesti žmones į įvykius, nulėmusius gegužės 27-osios ir birželio 3-iosios renginius Mokslų akademijoje. Per šiuos kelis savaimios visuomenės centre buvusius asmenis susisiejo vos ne visi svarbiausi savarankiškos visuomenės židiniai, neišskiriant net pankų, sudariusių žaliaraiščių pagrindą.
Vienas Sąjūdžio pirmeivių E.Gudžinskas, dabar bene mažiausiai žinomas žmogus iš šio iniciatyvinio būrelio, šiandien sako: „Politika – scenos žanras, o aš nemėgstu rampos šviesų. Kažkiek dar dalyvavau tolesnėje veikloje, buvau Krikščionių demokratų partijos narys.“
Ar vieną tiesioginių Sąjūdžio gimimo dienos architektų bent pakviečia į Sąjūdžio sukakčių minėjimus? E.Gudžinskas to nesureikšmina ir sakosi nemėgstantis renginių. Dabar atėjo nauji žmonės ir visų senųjų nebeprisimena. Ar neskaudu? „Skauda tik tada, kai matai kvailai darant, o renginiai nesvarbu“, – pabrėžia E.Gudžinskas, buvęs užmirštas, bet naujojoje knygoje vėl pastatytas į Sąjūdžio pirmeiviui derančią vietą istorijoje.

Aušra Lėka

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė
1. Bronius Genzelis
2. Arvydas Juozaitis
3. Algirdas Kaušpėdas
4. Česlovas Kudaba
5. Ingė Lukšaitė
6. Alvydas Medalinskas
7. Algimantas Nasvytis
8. Romualdas Ozolas
9. Artūras Skučas
10. Gintaras Songaila
11. Regimantas Adomaitis
12. Vytautas Bubnys
13. Juozas Bulavas
14. Antanas Buračas
15. Algimantas Čekuolis
16. Virgilijus Čepaitis
17. Vaclovas Daunoras
18. Sigitas Geda
19. Julius Juzeliūnas
20. Bronislovas Kuzmickas
21. Vytautas Landsbergis
22. Bronius Leonavičius
23. Meilė Lukšienė
24. Alfonsas Maldonis
25. Justinas Marcinkevičius
26. Jokūbas Minkevičius
27. Romas Pakalnis
28. Saulius Pečiulis
29. Vytautas Petkevičius
30. Kazimira Prunskienė
31. Vytautas Radžvilas
32. Raimundas L.Rajackas
33. Arvydas Šaltenis
34. Vitas Tomkus
35. Zigmas Vaišvila
36. Arūnas Žebriūnas
Hipotetinis savaimios visuomenės tinklo lyderių 36-ukas*

1. Bronius Genzelis
2. Arvydas Juozaitis
3. Algirdas Kaušpėdas
4. Česlovas Kudaba
5. Ingė Lukšaitė
6. Alvydas Medalinskas
7. Algimantas Nasvytis
8. Romualdas Ozolas
9. Artūras Skučas
10. Gintaras Songaila
11. Vytenis Almonaitis
12. Vytenis Andriukaitis
13. Birutė Burauskaitė
14. Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė
15. Saulius Gricius
16. Napoleonas Kitkauskas
17. Antanas Kontautas
18. Irena Kubilienė
19. Mečys Laurinkus
20. Nijolė Leščinskaitė-Balčiūnienė,
21. Marcelijus Martinaitis
22. Rimantas Matulis
23. Vytautas Musteikis
24. Algirdas Patackas
25. Saulius Pikšrys
26. Veronika Povilionienė
27. Ida Stankevičiūtė
28. Tadas Šidiškis
29. Arvydas Šliogeris
30. Edvardas Šiugžda
31. Antanas Terleckas
32. Jonas Trinkūnas
33. Deividas Urbonas
34. Aidas Vaišnoras
35. Zita Vanagaitė
36.Alfonsas Vinclovas
* Aktyviausi iš 1,7 tūkst. asmenų, vadovavusių ar aktyviai dalyvavusių to meto pilietiniuose kultūriniuose judėjimuose