Iki kovo žadama sukurti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį. Kad tarifinį mokytojų darbo apmokėjimą reikia keisti etatiniu, kalbėta dar nuo 2004-ųjų, o 2007 m. net buvo pereita prie darbų: 12 šalies mokyklų dalyvavo etatinio apmokėjimo eksperimente. Vis dėlto per daugiau nei dešimtmetį etatinio apmokėjimo modelis taip ir nebuvo parengtas, tad ekspertai klausia, kaip pavyks sukurti visiems įtinkantį modelį vos per porą mėnesių ir kaip padidės krūvis mokytojams, kad jie „susirinktų“ etatą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dabar pakankamu laikomas mokytojo darbo krūvis arba jo „etatas“ yra 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę, prie kurių pridedama ir nekontaktinių pedagoginių valandų už ruošimąsi pamokoms, mokinių darbų taisymą. Panašiai tiek, 18,25 kontaktinės valandos, vidutiniškai ir dirba Lietuvos mokytojai.

Simboliška, tačiau nors dviejų trečdalių Lietuvos mokytojų darbo krūvis yra laikomas pakankamu, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) teigimu, dauguma jį turinčių mokytojų neatskaičius mokesčių uždirba nuo 465 iki 516 eurų, arba mažesnį nei vidutinį atlyginimą Lietuvoje (2016 m. II ketv. 771 eurą „ant popieriaus“). Todėl ŠMM rugpjūtį pristatytoje analizėje „Kiek uždirba Lietuvos pedagogai“ teigiama, kad vienas svarbiausių uždavinių – pasiekti, kad mokytojai deramą atlygį užsidirbtų turėdami tik 18 kontaktinių valandų per savaitę. Daugiau užsidirbti mokytojai gali, jei veda daugiau pamokų (2015 m. 85 proc. šalies mokytojų turėjo daugiau nei 18 kontaktinių valandų).

Vis dėlto ŠMM analizėje pabrėžiama, kad turėdami daugiau pamokų mokytojai skiria mažiau laiko joms pasirengti ir savo kvalifikacijai tobulinti. Be to, daliai pedagogų susirinkus kuo daugiau pamokų, mažiau galimybių turi dirbantieji ne visu krūviu ar tie mokytojai, kurie apskritai neturi darbo.

Tačiau kaimo mokyklose 40 proc. mokytojų krūvis nesiekia šalies vidurkio, o 9 proc. visų mokytojų turi mažiau kaip 9 kontaktines valandas per savaitę. Taigi, kaip pasikeitus atlygio skaičiavimo tvarkai staiga išaugs darbo krūvis? Ar su pedagogais, turinčiais mažesnį nei normalus krūvį, arba mažiau kaip 9 pamokas, perėjus prie etato reikėtų atsisveikinti?

ŠMM teigimu, perėjus prie pažangesnės atsiskaitymo sistemos etatas galės būti dalijamas, tai reiškia, kad dalis pedagogų, kaip ir dabar, dirbtų ne visu etatu. Be to, į etatą įeis ne tik pamokos, bet ir kiti kasdieniai mokytojo darbai.

Mokytojo darbų „meniu“

„Naujos darbo apmokėjimo tvarkos modelis kol kas tik rengiamas, svarstomos kelios alternatyvos – nuo artimesnės dabar galiojančiai tvarkai iki gana radikalios, kurioje etatai būtų nustatomi pagal pareigybes (mokytojo, vyr. mokytojo, metodininko, eksperto) ir skelbiami konkursai jas užimti“, – sako ŠMM Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas.

Jo teigimu, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą atlygis būtų skaičiuojamas nebe už kiekvieną pamoką, bet už fiksuotas darbo valandas – fiksuotą savaitinį darbo laiką, kuris ir sudarytų etatą arba jo dalį. Tai mokytojams esą suteiktų daugiau stabilumo ir saugumo, nes jų atlygis nesvyruotų priklausomai nuo kiekvienos pamokos. Be to, atlygis būtų mokamas ne tik už pamokas ir sąsiuvinių taisymą, bet ir už kitus su ugdymu susijusius darbus: darbą su mokinių tėvais, dalyvavimą susirinkimuose.

Kaip tik tokio „kainoraščio“, kuriame būtų įvertinti mokytojų atliekami darbai, laukia Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jis įsitikinęs, kad pagaliau reikėtų sukurti etatinio apmokėjimo modelį, nes tokia atlygio skaičiavimo tvarka suteiktų saugumo mokytojams ir jų darbą apibrėžtų ne „plaukiojančiomis“ valandomis.

Tačiau taip pat reikėtų sudaryti ir mokytojo darbų „meniu“, kuris apibrėžtų, kokios veiklos priklauso pedagogui. Mokytojų atstovas patikina, jog dabar viena svarbesnių bėdų yra ta, kad neaišku, ar konkretų darbą turi atlikti mokytojas, ar visai kitas specialistas. Todėl A.Jurgelevičius sako, kad profesinė sąjunga, besiderėsianti su ministerija dėl etatinio apmokėjimo modelio, siūlys įvardyti darbus, kurie turėtų būti etate, ir už juos mokėti, o jei mokėti nereikia – etate jų nėra ir mokytojas jų nedirba.

„Rizikos, kad atsiradus etatui atsiras ir naujų darbų, nėra, nes šiandien mokytojas ir taip daro milijoną darbų, už kuriuos jam nemokama arba 
 mokama tik simboliškai. Kartais tai iš viso nėra mokytojo darbas. Pavyzdžiui, ekskursijos – kelionių organizatoriaus darbas, maitinimo talonai – socialinio darbuotojo. Taigi daugiau darbų prigalvoti jau neįmanoma, galima tik sumažinti jų sąrašą. Tačiau mes to nesiekiame. Mūsų tikslas – susitarti, ar tai mokytojo darbas, ar ne. Jei tai turi daryti mokytojas, rašome tą darbą į etatą ir už jį mokame, jei konkretus darbas nėra mokytojo, jo etate nėra ir mokytojas to nedaro“, – svarbiausią profesinės sąjungos reikalavimą aptaria A.Jurgelevičius.

Patys mokytojai suskaičiuoja, kad atlieka maždaug 30 įvairių darbų, – ne tik veda pamokas, joms ruošiasi, taiso mokinių darbus ar vadovauja klasei. Kad su pedagogais atsiskaitoma ne už visą jų darbą, 2008-aisiais analizėje, skirtoje pirmiesiems etatinio apmokėjimo eksperimento metams apžvelgti, sutiko ir ŠMM: „Mokytojams apmokama vidutiniškai tik už 26,4 valandos per savaitę, nors atlikti tyrimai rodo, kad mokytojas dirba ir tuos darbus, už kuriuos nemokama.“

Jei į etatą būtų įtraukti ir mokytojų dabar faktiškai dirbami, bet nebūtinai apmokami darbai, visu etatu visą darbo savaitę dirbantis pedagogas, A.Jurgelevičiaus skaičiavimais, galėtų gauti 800–900 eurų atlyginimą „į rankas“.

„Toks atlyginimas nėra blogas, – svarsto A.Jurgelevičius. – Tačiau, mano nuomone, svarbiausia tai, kad atsirastų teisingumas ir mokytojas dirbtų jam priklausantį darbą, o ne visa tai, kas pasirodo reikalinga vienam ministrui, merui ar direktoriui.“

Panašiai etatinio apmokėjimo tvarką projektuoja ir kitos mokytojų profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo darbuotojų (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas. Kaip tik atlyginimas už įvairius papildomus darbus, pasak jo, ir yra esminis etatinio ir tarifinio atlygio mokėjimo skirtumas.

„Įdiegus naują apmokėjimo sistemą būtų galima ir atlyginimus pakelti, ir mokytojai galėtų skirti laiko darbui su gabiais ar mokymosi problemų turinčiais mokiniais. Manau, tai – vienas pagrindinių dalykų, kaip pagerinti kokybę, nes dabar, kai klasės didelės, mokytojams pritrūksta laiko padirbėti su vaikais papildomai, po pamokų. Juk ir išorinis mokyklų auditas rodo, kad trūksta dėmesio žinių spragoms užpildyti ir aukštesniesiems pasiekimams ugdyti“, – dėsto A.Navickas ir priduria, kad ginčas gali kilti tarp mokytojų, kurie ir dabar, kad ir negaudami atlygio, atlieka daug papildomų darbų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

BFL nuotr.

Skaičiuojama, kad šalies mokyklose dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 2030 m. gali trūkti beveik 5 tūkst. pedagogų. Vis dėlto kai kuriuose rajonuose jau dabar sudėtinga rasti tiksliųjų, gamtos mokslų mokytojų, o stojančiųjų, norinčiųjų mokytis šių dalykų pedagogikos taip pat stinga. Ekonomistai rekomenduoja mažinti švietimo darbuotojų skaičių, o valdantieji švietimo matuoti vien ekonominiais sumetimais nenori: mokytojai reikalingi, kaip ir nedidelės rajonų mokyklos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Direktorė sako, kad nedidelės mokyklos ugdytiniai turėjo puikią matematikos mokytoją, kuri važinėjo net iš Klaipėdos, deja, dabar išvyko gyventi į Tenerifę. Tiesa, 40 km kelią į Pašlūžmio mokyklą sukardavo ne tik matematikė – dėl kelių pamokų per savaitę čia atvyksta visų dalykų, išskyrus anglų kalbos, mokytojai.

Vos sužinojusi, kad matematikos mokytoja rengiasi palikti Lietuvą, direktorė R.Žvirblienė paskelbė, jog mokykla ieško mokytojo, tačiau jau kelias savaites trunkančios paieškos kol kas nedavė jokių rezultatų.

Lietuvos darbo biržos (LDB) interneto svetainėje esančiame darbo skelbime matematikui nurodomas 423 eurų atlyginimas, tačiau R.Žvirblienė neslepia, kad nors ir susidarys minimalus, 18 valandų per savaitę krūvis, jaunas mokytojas, neturintis pedagoginio darbo stažo ir vardo, „į rankas“ 400 eurų negaus. Suprantama, toks atlyginimas, iš kurio dar pačiam reikėtų mokėti ir už kelionę iki Pašlūžmio mokyklos, esančios Daukšaičių kaime, bei atgal, nemotyvuoja.

Direktorė neabejoja, kad matematiką 5–10 klasėms dėstyti galėtų ir mokyklos fizikos mokytojas, kuris kadaise penkerius metus yra mokęs matematikos. Bet negali, nes nėra matematikas. 2014 m. švietimo ir mokslo ministrės įsakymas ne to dalyko mokytojui, ne specialistui, neleidžia net laikinai pavaduoti kolegos. Todėl, kai Pašlūžmio mokyklos rusų kalbos mokytoja kurį laiką negalėjo dirbti, mokykla pasikvietė į pensiją išėjusią rusų kalbos mokytoją iš gretimo miestelio.

Direktorė sako jau nebežinanti, kur dar galėtų ieškoti mokytojo, tačiau dar labiau baiminasi dėl to, kas mokyklos laukia netolimoje ateityje, jei dabar atvažiuojantys mokytojai gaus daugiau pamokų pagrindinėse darbovietėse ar dėl kitų priežasčių į rajono mokyklą nebevažinės. „Greičiausiai bus nuosprendis: nėra specialistų – mokyklą uždarome. Vien todėl, kad nebeliks važinėjančių mokytojų, kurie atvažiuoja dėl kelių pamokų. Tai būtų skaudu“, – prognozuoja R.Žvirblienė.

O mokinių, priešingai nei mokytojų, šioje mokykloje yra: Pašlūžmio mokykloje mokosi 70 vaikų, aštuoni iš jų – pirmokai. Nemokamą maitinimą gauna maždaug trečdalis, tačiau valstybės paramą turėtų gauti gerokai daugiau mokinių, tiesiog kai kurių tėvai nesugeba nuvažiuoti į LDB, pateikti reikalingų dokumentų ar deklaruoti gyvenamosios vietos.

Didžioji dalis šeimų naudojasi lauko tualetais, nemažai vaikų namie neturi karšto vandens. Ar įmanoma, kad į Pašlūžmio ar kitas panašias mokyklas, kurios ne tik sunkiau pasiekiamos, bet yra ir prastesnėje socialinėje bei ekonominėje aplinkoje, norės važinėti dirbti nauji mokytojai, neseniai studijas didmiesčiuose baigę absolventai?

R.Žvirblienė įsitikinusi, kad 50 eurų didesnis atlyginimas mokytojų trūkumo kaimo mokyklose neišspręs, tam reikia didesnių pertvarkų. Vis dėlto esant tokiai beviltiškai situacijai, į kokią dabar pateko vienintelės matematikės netekusi mokykla, padėtų kur kas žemiškesni dalykai – bent kelionės išlaidų kompensavimas atvykstantiems pedagogams.

Skatinti, kad savivaldybė remtų nedideliuose miesteliuose dirbančius mokytojus, taip pat važinėjantiems į darbą mokytojams kompensuotų kelionės išlaidas, numatyta Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programoje, kurią praėjusią savaitę paskutinėmis darbo dienomis patvirtino laikinai pareigas einanti švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Kad mokytojui galima sumokėti už degalus ar kelionės bilietą, nėra jokia naujiena, galimybę padengti kelionės, net ir apgyvendinimo išlaidas numato Švietimo įstatymas. Tik neaišku, kaip rajonai tuo naudojasi, nes Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neturi šios informacijos nė iš vienos savivaldybės.

Pereiti prie žemesnių kvalifikacinių reikalavimų, tarkime, kad matematiku Pašlūžmyje galėtų dirbti fizikas, A.Pitrėnienės teigimu, būtų rizikinga, nes ugdymo kokybė ir dabar jau kelia rūpesčių. „Tačiau galima pasižvalgyti į jau egzistuojančias kitų šalių praktikas, kurios leidžia spręsti kai kuriuos iššūkius. Pavyzdžiui, savivaldybės galėtų turėti mokytojų, kurie pasitraukė iš aktyvios veiklos, rezervo registrą ir siūlyti jiems laikinai padirbėti, kol mokykla suras mokytoją nuolatiniam darbui. Reikia ieškoti kūrybiškų netradicinių sprendimų – ir ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir savivaldybėse“, – atsakyme „Veidui“ raštu teigia A.Pitrėnienė.

Jau dabar savivaldybės turi ir kitą įrankį: su aukštąja mokykla, savivaldybės mokykla ir studentu, gaunančiu stipendiją pedagoginėms studijoms, galima sudaryti trišalę sutartį, tačiau tam reikia savivaldybės strategijos ir planavimo, kada ir kokių specialistų jos mokyklose reikės.

Kur ir kokių mokytojų trūksta jau dabar

Mokyklų, kurios, kaip ir Pašlūžmio mokykla-daugiafunkcis centras, susiduria su mokytojų trūkumu, rajonuose būtų galima rasti ir daugiau.

ŠMM duomenimis, labiausiai savivaldybėse trūksta darželio auklėtojų, reikalingi ir pradinukų mokytojai, tačiau 2015 ir 2016 m. 12-oje savivaldybių trūko ir kai kurių dalykininkų, galinčių dėstyti 5–12 klasėse.

„Padėtis keičiasi kasmet, tačiau keturiose savivaldybėse – Pagėgių, Pakruojo, Tauragės ir Vilkaviškio mokytojų poreikis liko pastovus“, – mokytojų paklausą apibendrina laikinai einanti švietimo ir mokslo ministro pareigas A.Pitrėnienė.

ŠMM teigimu, šiuo metu pedagogų trūksta Kretingos, Radviliškio, Prienų, Ignalinos, Vilniaus rajonuose, Birš-tone, Neringoje ir net Klaipėdos mieste.

„Veidas“ pagal 2016 m. LDB duomenis – darbo ieškančius mokytojus ir jiems siūlomas laisvas darbo vietas, apskaičiavo, kur ir kokių šiemet pedagogų trūko labiausiai, o kur jų yra kur kas daugiau, nei reikia.

Daugiausiai konkrečių dalykų mokytojų šiemet pritrūkti galėjo Kaune, Šiauliuose, Šalčininkų, Vilniaus, Jonavos, Radviliškio, Kretingos, Joniškio, Kupiškio, Plungės rajonuose.

Klaipėdos mieste ir rajone šiemet trūko 27 įvairių dalykų mokytojų. Pavyzdžiui, ieškota trijų biologų, tačiau biologijos mokytojų, ieškančių darbo, nebuvo nė vieno.

Nepaisant LDB statistikos, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė teigia, kad Klaipėdoje mokytojų trūkumo nėra. „Ten, kur buvo siūloma užimti laisvas vietas, buvo nedideli krūviai. Žinoma, sunku rasti pedagogą, kuris sutiktų dirbti tik 4 ar 8 valandas per savaitę, bet miestas dar kažkaip susitvarko, – sako Švietimo skyriaus vedėja. – Šie klausimai išsprendžiami: kažkam pasiūlo antraeiles pareigas, pakviečia mokytojų iš kitų mokyklų. Mieste atstumai nedideli, todėl vienas pedagogas gali dirbti keliose mokyklose. Miestelyje, kaime atstumai didesni, todėl mokytojams nepatrauklu ten važinėti, bet galbūt yra kompensuojamos kelionės išlaidos, taikomos kitos priemonės.“ 

2016 m. duomenimis, mokytojų ieškota į 840 laisvų darbo vietų, o darbo ieškančiųjų buvo 1,4 tūkst. Bendroje statistikoje matyti ryškus pedagogų perteklius, tačiau didesni skirtumai atsiveria žiūrint į konkrečių dalykų mokytojų paklausą ir pasiūlą.

Šiemet jau trūko chemijos mokytojų: laisvų darbo vietų buvo 41, ieškančiųjų darbo – aštuoni. 17-oje savivaldybių, kuriose reikėjo chemijos mokytojų, neužsiregistravo nė vienas darbo ieškantis chemikas, 8-iose buvo galima rinktis iš 0 biologų, 9-iose – iš 0 matematikų, 11-oje savivaldybių, kuriose reikėjo fizikos mokytojų, darbo neieškojo nė vienas fizikas.

Užtat kai kurių dalykų mokytojais apsirūpinta dar ilgam į priekį: 2016 m., LDB duomenimis, darbo siūlyta 23 kūno kultūros mokytojams, o galinčiųjų užimti šias vietas buvo 248. Vadinasi, kiekvienas darbdavys galėjo rinktis iš 12 kandidatų. Panašiai ir su dailės mokytojais: jų 2016 m. reikėjo 35, galėjo dirbti 121.

Nepaisant tokio kūno kultūros mokytojų pertekliaus, ir šiemet treniravimo sistemų studijų programa Lietuvos sporto universitete pateko į populiariausių studijų dešimtuką – ją pirmu pageidavimu pasirinko 235 stojantieji. Pagal Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), kuris su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) planuoja drauge rengti pedagogus ir siekti geresnės šių studijų kokybės, prognozę, kūno kultūros mokytojais apsirūpinta iki 2030 m. Kitaip tariant, po daugiau kaip dešimtmečio, kai, prognozuojama, trūks beveik visų dalykų mokytojų, kūno kultūros mokytojų perteklius vis tiek sieks 1,7 tūkst.

Vis dėlto LDB duomenys rodo, kad kai kuriose savivaldybėse trūko net ir tų mokytojų, kurių šalies mastu yra gerokai daugiau. Keliuose rajonuose net kūno kultūros mokytojų ieškota daugiau, nei šių specialistų ieškojo darbo. Ir anglų kalbos mokytojų, kurių yra gerokai daugiau, nei reikia, Visagino, Zarasų, Kupiškio ir Šakių rajonuose galėjo pritrūkti: darbo vietų jiems buvo, bet pretendentų į jas – nė vieno.

Net Vilniuje į penkis darbo skelbimus chemikams atsakyti galėjo tik vienas darbo ieškantis chemijos mokytojas, o, pavyzdžiui, Radviliškyje trūko visokiausių mokytojų – nuo gamtos mokslų specialistų, apie kurių trūkumą kalbama visoje Lietuvoje, iki perteklinių dailės mokytojų.

ŠMM, remdamasi Lietuvos darbo biržos duomenis, teigia, kad 33 savivaldybėse šiemet fiksuotas pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų perteklius, 15-oje – balansas, tačiau 12-oje savivaldybių jų vis dėlto trūko. Pradinio ugdymo mokytojų trūko penkiose savivaldybėse, su dideliu jų trukumu susidūrė Joniškis. O ikimokyklinio ugdymo specialistų, darželio auklėtojų, dažniau trūksta, nei yra per daug: perteklius fiksuojamas 16-oje savivaldybių, trūkumas – 23-ijose.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas mokytojų trūkumo nedramatizuoja: mokytojų ir ateityje atsiras, tik nežinia, kokios kvalifikacijos ir gebėjimų. Todėl mokytojų profsąjungos atstovas įsitikinęs, kad į švietimo sistemą reikia pritraukti naujų mokytojų ir stengtis, jog pedagogikos studijas rinktųsi geriausi mokiniai.

„Tenka girdėti, kad trūksta fizikų ar informatikų, bet jų kažkaip randama. Negirdėjau, kad kažkur nevyktų pamokos, nes nėra mokytojo. Žinoma, mokytojui išvažiavus būna sunku rasti kitą į jo vietą, ypač kaimuose jų reikia paieškoti“, – pripažįsta A.Navickas.

Daugiau mokytojų brangiau nekainuoja

Ekonomistai kartoja, jog ignoruojant demografinius pokyčius mokytojų skaičius yra perteklinis, mokyklų tinklas – neefektyvus, tačiau ir rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad mokytojai nėra nereikalingi, jų netgi trūksta. Regionais besirūpinantys „valstiečiai“ aiškiai pasisako už kaimo mokyklų išsaugojimą ir nekalba apie mokyklų tinklo pertvarką.

Pedagogų atstovas A.Navickas sako net nesuprantantis, apie ką diskutuoti, nes mokyklas uždarinėjo visos valdžios. Jo skaičiavimais, nuo 2000-ųjų mokyklų sumažėjo maždaug tūkstančiu. Be to, jis aiškina, kad valstybei išlaikyti didesnį skaičių mokytojų nekainuoja daugiau pinigų, nes ji moka už jų krūvį, o kaip pedagogai jį pasidalys, reikšmės neturi. O mokyklų tinklas esą traukiasi natūraliai: nėra vaikų – nelieka ir mokyklos.

„Nematau, kad valstybės biudžetui tai kenktų. Valstybei kainuoja vaikas, mokinio krepšelis, ir klasių komplektai, ugdymo valandų skaičius. Iš to išplaukia mokytojų skaičius, todėl tai jų susitarimas. Dirbs jie po 12, 18 valandų ar vienas dirbs visas 36 valandas, valstybei tai nekainuoja nei daugiau, nei mažiau, – sako A.Navickas. – Tai pat negirdėjau, kad mokyklos dirbtinai būtų išlaikomos, jei jose neliko vaikų, ar kad konkrečiai Jono Jonaičio rezultatai, perkėlus jį iš kaimo mokyklos į miesto, pagerėtų. Mokytojai juk dirba tie patys – į kaimo mokyklas jie važinėja iš miesto.“

2030 m. trūks apie 5 tūkst. pedagogų

Jau dabar Lietuvoje sudėtinga rasti fizikos ir matematikos mokytojų, kurie pagal amžiaus vidurkį yra vyriausi iš pedagogų. Beveik 56 proc. pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų yra vyresni nei 50 metų, tarp matematikų ir fizikų tokių – 67 proc. Pagal mokytojų amžiaus vidurkį Lietuva – viena „seniausių“ ES šalių, o beveik 2 tūkst. mokyklose dirbančių mokytojų jau yra pensinio amžiaus.

Prognozuojama, kad dabartiniams mokytojams išėjus į pensiją trūks juos galinčių pakeisti jaunų specialistų, todėl dabartinį pedagogų perteklių gali pakeisti trūkumas.

ŠMM teigimu, pagal oficialią statistiką, mokytojų perteklių galima prognozuoti dar 8–10 metų, o ateityje laukiantis trūkumas esą bus geo-
grafinis – pedagogų stygius ištiks tik atskiras savivaldybes.

„Tai yra ne vien tik švietimo problema, tai apskritai Lietuvos regionų plėtros klausimas. Aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, įskaitant ir mokytojus, nesirenka mažų miestelių kaip gyvenamosios ar darbo vietos. Šis iššūkis savivaldybėms – sudėtinga užduotis. Turime rasti būdų padengti mokytojų, kaip ir medikų ar kitų reikalingų profesionalų, kelionės, laikino apgyvendinimo išlaidas ar taikyti kitokias skatinimo priemones“, – atsakyme „Veidui“ teigia laikinoji švietimo ir mokslo ministrė A.Pitrėnienė.

Jos teigimu, mokytojų trūkumo prognozė gali ir neišsipildyti, nes mokinių gali dar labiau sumažėti. Tokiu atveju mokytojų jiems nereikės.

Tačiau prognozė, paremta 2015–2016 m. klasių komplektų dydžiu, į pedagogines studijas priimtų studentų, išeinančių į pensiją mokytojų skaičiumi, rodo, kad mažėja visų dalykų mokytojų (išskyrus kūno kultūros), sako Vytauto Didžiojo universiteto Projektinės veiklos tarnybos direktorė, Edukologijos katedros docentė dr. Lina Kaminskienė. Kitaip tariant, jei mokinių dramatiškai nemažės, jų skaičius liks panašus kaip šiemet ar pernai, 2013 m. trūks beveik 5 tūkst. mokytojų.

VDU mokslininkai skaičiuoja, kad labiausiai trūks matematikos mokytojų (1,5 tūkst.), taip pat reikės 1,3 tūkst. pedagogų, galinčių dėstyti integruotą gamtos mokslų kursą, trūks 800 chemikų, tiek pati fizikos mokytojų ir net lituanistų.

„Šioje prognozėje, parengtoje pagal ŠMM skaičius, nėra įvertina galimybė, kad dalis mokytojų galėtų dėstyti kelis dalykus, kaip neretai daroma užsienyje. Galima kalbėti apie integruotą gamtos mokslų – biologijos, chemijos, fizikos dėstymą. Integruojant kelis dalykus, nors ir nevisiškai, pavyktų sumažinti prognozuojamą mokytojų trūkumą, nes kol kas skaičiai dramatiški“, – apie galimybę spręsti ateityje laukiančią mokytojų trūkumo problemą svarsto L.Kaminskienė.

ŠMM teigimu, pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos jau dabar siūlo kelių dalykų mokytojų rengimo programas, o jų atsirasti esą turėtų ir daugiau, nes baigus dvigubos specialybės studijas lengviau įsidarbinti ir gauti didesnį krūvį – daugiau pamokų, vadinasi, ir didesnį atlyginimą.

Tačiau tokios dvigubos programos tarp stojančiųjų nėra populiarios, tiksliau, į jas niekas nestoja, kaip ir į atskirų dalykų, pavyzdžiui, fizikos ar chemijos, mokymą. LEU kelerius metus iš eilės nesulaukė nė vieno stojančiojo, kuris norėtų studijuoti chemijos ir fizikos mokymą. Šiemet ledus bandyta pralaužti ir studentus suvilioti tiksliniu valstybės finansavimu, bet vis tiek neatsirado nė vieno stojančiojo. Šiaulių universitete, kuris šiemet pasiūlė integruotų gamtos mokslų pedagogikos programą, studijas pradėti turėjo aštuoni pirmakursiai.

L.Kaminskienė užsimena apie kitą galimybę: sprendžiant pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų stygiaus problemą nepamiršti kitų sistemos dalių – ikimokyklinio, pradinio mokymo, profesinio rengimo. Šiose grandyse esą irgi yra dalykų specialistų, kurie galėtų papildomai pasimokyti ir dėstyti tai, ko reikia.

„Reikia įvertinti, kas ir kur galėtų pajudėti. Be abejonės, valstybei reikėtų investuoti į papildomą mokytojų iš kitų grandžių kvalifikaciją, jie padėtų užpildyti spragas, kurių atsiranda ir kurių nepajėgia užpildyti pedagoginių studijų absolventai, – komentuoja L.Kaminskienė. – Strategija spręsti trūkumą galėtų būti dvipusė: integruotas susijusių dalykų mokymas, taip pat kelių sistemos peržiūra: galbūt vienur pedagogai nebegauna krūvio, nesusiformuoja klasė, gal jiems geriau eiti į kitą sritį ir, žinoma, iš tikrųjų pritraukti jaunų žmonių į mokyklas.“

Kandidatė į švietimo ir mokslo ministrus Jurgita Petrauskienė kol kas apsiriboja tik abstrakčiais pasvarstymais: „Kokybiškas švietimas – tai pirmiausia stiprus mokytojas. Lietuva susiduria su nelengva situacija: vaikų mažėja, mokytojai sensta, mokytojų rengimas neatliepia dabarties poreikių, gabiausi abiturientai nesirenka pedagoginių specialybių, menksta mokytojo prestižas. Tai sudėtinga kompleksinė problema. Siekiant atkurti pasitikėjimą mokykla ir mokytoju reikalinga esminė šios sistemos peržiūra ir sprendimai tiek mokytojų rengimo, kvalifikacijos kėlimo sistemoje, tiek didinant mokytojo prestižą. Gerų mokytojų visada reikia.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Uniforma

Tėvai, be jokios abejonės, iš savo atžalų norėtų išgirsti „nupirk man patogius batus“ ar „norėčiau tik kokybiškos ir ilgaamžės striukės“. Vaikai, žinoma, tokių stebuklingų žodžių niekada neištaria. Ir tėvai priima sprendimą už juos. O tada patogieji batai ar ilgaamžiškoji striukė atsiduria spintoje ir kaupia dulkes.
Dažnai panašiai nutinka ir su mokiniui be jo žinios ir pasitarimo nupirktu mokykliniu inventoriumi: kuprine, rašikliais, net sąsiuviniais. Nors tenkinti visus vaiko įgeidžius nerekomenduojama, tačiau atsižvelgti į kai kuriuos pageidavimus tikrai verta netgi finansiškai. Ir štai kodėl.

Vilnietė mama Elžbieta Girkontienė savo aštuntokei dukrai sako prieš rugsėjo 1-ąją duodanti atsakingą užduotį: tam tikrą sumą pinigų ir sąrašą, ką už šiuos pinigus nupirkti. Tame sąraše yra mokyklai reikalingos priemonės – pieštukai, rašikliai, sąsiuviniai, kuprinė. Mergaitės užduotis – nusipirkti visus šiuos daiktus ir sutilpti į mamos nustatytą biudžetą. „Taip ji mokosi planuoti pirkinius, o kartu pati renkasi jai patinkančius daiktus. Šie pirkiniai jai kur kas mielesni, nei nupirkti be jos žinios“, – kalba paauglės mama, pridurianti, kad jei dukra nusiperka prastos kokybės prekių, joms sulūžus ar suplyšus, kitą perka iš savo pačios dienpinigių.

Uniforma – pagal moksleivius?

Vienas svarbesnių pirkinių prieš naujus mokslo metus – mokyklinė uniforma arba, jei mokykloje ji neįvesta, mokyklai skirti rūbai. Uniformų gamintojai neabejoja, kad ir šiuo atveju moksleivių nuomonė gali padėti sutaupyti daug pinigų.

Moksleivių nuomonė gali padėti sutaupyti daug pinigų.

Siekdami išsiaiškintų, kokia turi būti uniforma, kad moksleiviai norėtų ją dėvėti, uniformų gamintoja „8 to Go“ visoje Lietuvoje atliko 13-18 m. moksleivių apklausą. Iš atsakymų, kuriuos pateikė daugiau kaip 600 mokinių, paaiškėjo, kad pirmiausia uniforma turi būti graži. Tik paskui rikiuojasi patogumas, praktiškumas ir ilgaamžiškumas, nors tėvai iš uniformų daugeliu atvejų pirmiausia tikisi būtent pastarųjų savybių.

Kokia uniforma yra graži, spręsti, žinoma, irgi turėtų ne tėvai, o patys moksleiviai. Tyrimas parodė, kad graži uniforma moksleivių nuomone yra klasikinių spalvų, madingo silueto, dailiai priglundanti. Vaikinai akcentuoja siauras kelnes, merginos – švarkų fasonus.

Apklausa

Tyrimą atlikusios bendrovės vadovas Donatas Puodžiukynas sako, kad apklausoje išryškėjusios tendencijos atsispindi ir uniformų pardavimuose. „Vis dažniau mokyklose sprendimą, kokią uniformą pasirinkti, priima patys moksleiviai. Jie aktyviai dalyvauja ir pasirenkant uniformų spalvas, ir patį uniformų tiekėją. Tai lėmė, kad pasikeitė net populiariausia uniformų spalva. Dabar ji – tamsiai mėlyna“, – uniformų madų tendencijas komentuoja D.Puodžiukynas. Jo nuomone, tokia spalva – ne tik graži, bet ir praktiška, nes uniformą galima dėvėti ne tik mokykloje, bet ir kitomis progomis. O tai dar vienas būdas sutaupyti pinigų aprangai.

"Scanpix" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šešiamečiai nuo rugsėjo privalės lankyti priešmokyklinio ugdymo grupes, nors daug kur Europoje tokio amžiaus vaikai jau drąsiai žengia į pirmą ar net antrą klasę. Lietuvoje bent kol kas rūpinamasi, kad priešmokyklinis ugdymas būtų įgyvendintas sėkmingai – taip, kaip patogiau vaikams ir jų tėvams. Žinoma, jei savivaldybės ir ugdymo įstaigos leis jiems prabangą pasirinkti.

Skaičiuojama, kad rugsėjį ugdymo įstaigose šešiamečių padaugės tik 1,8 proc., arba 556 mokinukais, nes dar iki priešmokykliniam ugdymui tampant privalomam šias grupes jau lankė 96 proc. vaikų.

Kodėl reikia šios prievolės? Kad vaikas geriau pasirengtų pradinėms klasėms, kad jam geriau sektųsi ir vėlesniame ugdyme. O artimiausiu metu – tam, kad pirmokų gebėjimai būtų panašūs. Juk dabar neretai vieni jau būna pramokę skaityti ir rašyti, kiti nepažįsta raidžių.

Bet vieni būsimų priešmokyklinukų tėvai nerimauja dėl to, kaip reikės pristatyti vaiką į įstaigą, kiti nuogąstauja, kad jų šešiametis labai išvargs be pietų miego, treti linkę geriau patys namie rengti vaiką mokyklai.

„Mūsų manymu, ugdymas šeimoje negali pakeisti institucinio“, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė ir paaiškina, kad teisės aktai nenumato prieš­mokyklinio ugdymo programos įgyvendinimo namie.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovai tikina, jog savivaldybės ir ugdymo įstaigos turi stengtis kuo lanksčiau reaguoti į tėvų ir vaikų poreikius, kad tik jiems būtų patogiau. Tarkime, ugdymo įstaigą, į kurią leisti šešiametį, tėvai galės pasirinkti laisvai: nuo darželio ir gimnazijos iki higienos pasą turinčių daugiabučio patalpų – visur, kur bus įgyvendinama ši ugdymo programa. Taip pat tėvai turėtų galėti pasirinkti ir trumpiausią galimą dienos ugdymo trukmę, taigi ir kainą. Svarbiausia, kad pasirinkimo laisvę sudarytų savivaldybės ir jų ugdymo įstaigos.

Teoriškai už dyką, praktiškai – mokama

Nuo savivaldybių priklausys ir tai, kiek tėvams kainuos privalomas vaikų ugdymas. Valstybė finansuoja minimalią programą – keturias ugdymo valandas per dieną. Vadinasi, jei vaikas grupėje praleidžia ilgiau, tėvai turi mokėti už jo maitinimą, taip pat savivaldybės nustatytą ugdymo ar vaiko išlaikymo mokestį už dieną ar mėnesį, praleistą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje – darželyje.

„Jei vaikas priešmokyklinėje grupėje bus keturias valandas ir nebus maitinamas, mokėti tikrai nereikės. Bet jei savivaldybė tokios grupės darbą pratęs iki 6, 8, 10 ar net 12 valandų, tada vaikas privalomai turi būti maitinamas ir tėvams reikia už tai sumokėti. Yra savivaldybių, kurios ima mokestį už papildomas ugdymo valandas, taip pat ugdymo mokestį už ugdymo priemones“, – patvirtina švietimo ir mokslo viceministrė G.Krasauskienė.

Pastarojo fiksuoto mokesčio netaiko tik keturios savivaldybės, tad jų įstaigose, jei vaikas priešmokyklinėje grupėje praleidžia tik keturias valandas per dieną ir negauna maitinimo, mokėti lyg ir nereikėtų. Tačiau dažna savivaldybė esą neskaičiuoja, kiek valandų konkretus vaikas bus ugdomas, todėl mokestis, nors ir vadinamas simboliniu (nes gali siekti pusę euro už dieną ar kiek daugiau), vis tiek taikomas.

„Iš tiesų, jei vienas iš tėvų dirba pusę dienos, gali būti patogiau pasiimti vaiką iš ugdymo įstaigos ir pietauti namie. Tačiau dėl įvairių buhalterinių skaičiavimų, pedagogų darbo grafikų sudarymo patogiau nustatyti bendrą grupės trukmę, – sako ŠMM Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Grigaravičienė. – Vis dėlto tėvams turėtų būti sudarytos sąlygos pasirinkti ir trumpiausią, keturių valandų priešmokyklino ugdymo trukmę. Kai kurios savivaldybės į tokią galimybę nežiūri labai lanksčiai, tačiau tam turi priežasčių. Yra savivaldybių, kuriose didelė dalis šeimų priklauso socialinės rizikos grupei arba gyvena vargingai. Tokiais atvejais geriau, kad vaikas ugdymo įstaigoje praleistų daugiau valandų.“

Vis dėlto specialistė patikina, kad savivaldybės ir jų ugdymo įstaigos kuo toliau, tuo lanksčiau žiūri į trumpesnę ugdymo trukmę ir taikosi prie tėvų pageidavimų. Ji paaiškina, kad tėvai turi mokėti simbolinį ugdymo mokestį ir už vaiko maitinimą, arba simbolinį mokestį ir už dalį maitinimo, arba, jei savivaldybė tokio mokesčio netaiko, tik už maitinimą. Be to, 51 savivaldybė dalį šeimų nuo šio mokesčio už dieną ar mėnesį, praleistą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, atleido, kitos jį perpus sumažino.

I.Grigaravičienė priduria,kad kad tėvams daugiau problemų kelia kitas – maitinimo mokestis, nes jis brangstant maisto produktams didėja. O simbolinis mokestis skirtas ugdymo reikmėms – knygelėms, pieštukams, baldams, žodžiu, visai ugdymo aplinkai. Tačiau jei vaikas darželyje praleidžia ne ilgiau kaip keturias valandas, už jam reikalingas priemones dar sumoka valstybė per ugdymo krepšelį. Savivaldybės esą dažniausiai ugdymo mokesčio iš tėvų prašo tada, kai jų atžala darželyje lanko ilgesnę grupę – būna ir 8 valandas. Logika tokia, kad per 8 valandas knygelė susidėvi labiau nei per pusdienį.

Pavyzdžiui, Vilniuje toks simbolinis mokestis yra 72 centai už dieną, o tėvai jį moka net ir vasarą, kai vaikas į darželį neina.

Ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovų asociacijos prezidentė Liucija Milašauskienė sako, kad iš tėvų surinktas mokestis panaudojamas ne tik ugdymo reikmėms: metų pabaigoje iš jo mokama ir dalis auklėtojų atlyginimų, kai gruodį išsenka ugdymo krepšelio ir savivaldybės pinigai. Juolab ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų šeimų mokestį ne tik ugdymo reikmėms, bet ir darbo apmokėjimui numato ir Vilniaus miesto tarybos sprendimas. Todėl ji patvirtina, kad priešmokyklinis ugdymas darželiuose vis tiek kainuoja, nes reikia mokėti savotišką nario mokestį.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Shutterstock nuotr.

Netylant kalboms, kad brandos egzaminai nebėra tinkamiausias būdas mokinio žinioms ir gebėjimams įvertinti, pradėta diskutuoti apie galimas permainas vertinimo sistemoje. Planuojama, kad jau po poros metų abiturientai galės rinktis rengti brandos darbą. Laipsniškai ketinama įvesti kaupiamąjį vertinimą.

Jūratė Žuolytė

Skatins mokytis ne egzaminams, o gyvenimui

Pastaruoju metu visuomenėje dažnai diskutuo­jama, ar dabartinė brandos egzaminų sistema vis dar atitinka šiuolaikinius poreikius. Kai in­formacijos tiek daug ir ji nuolat kinta, nebepakan­ka patikrinti, ką abiturientas atsimena ir mo­ka, – reikia rasti būdų jį skatinti galvoti, kaip turimas žinias pritaikyti.

„Dabartiniai brandos egzaminai labiau orientuoti į akademinių žinių tikrinimą, todėl neretai mo­komasi dėl to, kad geriau išlaikytum egzaminą, o ne pritaikytum tai gyvenime. Egzaminais sun­kiau įvertinti bendrąsias asmens kompetencijas: analitinį mąstymą, iniciatyvumą, atsakingumą, komunikavimą, gebėjimą spręsti problemas, dirbti komandoje, jie neatitinka mokymosi visą gyvenimą principo“, – poreikį keisti mo­ki­nių vertinimo sistemą aiškina Švietimo ir moks­lo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ug­dymo skyriaus vyriausioji specialistė Irena Rau­dienė.

Patys mokiniai taip pat nebenori, kad jų ateities planus nulemtų tik egzaminai. „Akivaizdu, kad egzaminų sistema jau senokai yra atgyvenusi. Ji patikrina tik mokinio gebėjimus atsiminti, tačiau įvertinti mokinio intelekto ir akademinių gebėjimų per porą egzamino valandų neįma­noma“, – sako Lietuvos mokinių parlamento (LMP) narė Ugnė Revinskaitė iš Prienų „Ži­bu­rio“ gimnazijos.

LMP atlikto tyrimo duomenimis, dabartinė eg­­zaminų sistema netenkina 74 proc. moksleivių, 90 proc. norėtų, kad stojant į aukštąsias mo­­­­­kyklas būtų atsižvelgiama į jų popamokinę, vi­­­suomeninę veiklą.

Pokyčiai prasidės nuo brandos darbo

Idėja, kad egzaminus turi pakeisti įvairios mo­­­­­­­­kymosi veiklos rezultatų kaupimo ir pripažini­mo sis­tema, įtvirtinta šalies strateginiuose do­ku­men­tuose – Lietuvos pažangos strategijoje „Lie­tuva 2030“, Valstybinėje švietimo 2013–2022 m. stra­­­­tegijoje, Vyriausybės progra­­moje. Dis­ku­si­jos, kaip pasiekti šį tikslą, dar tik pra­sideda, ta­­čiau dėl pirmųjų žingsnių jau apsispręs­ta.

Jau nuo 2017–2018 mokslo metų vertinant mo­kinių pasiekimus planuojama įdiegti brandos dar­bą.

Brandos darbą abiturientas rengs sausio–ge­gu­žės mėnesiais, dar lankydamas pamokas.  Dar­­­­bą galės rengti ne tik mokykloje, bet ir studi­jų ir mokslo institucijų laboratorijose, muziejuo­se, gamtoje, namie. Brandos darbą mokinys tu­­­­rės atlikti savarankiškai, o darbo vadovas (mo­­­­­ky­tojas) konsultuos mokinį, patars, nu­kreips. Ti­ki­masi, kad į brandos darbo rengimo ir vertinimo pro­­cesus įsitrauks ir aukštųjų mo­kyklų dėstytojai.

Brandos darbo įvedimas – pirmas žingsnis kei­­­čiant pasiekimų vertinimo sistemą. Jei mokinys pasirinks rašyti brandos darbą, šis bus kaip prie­­das prie to, kokius kitus egzaminus mokinys laikys. Brandos darbas turės mokyklinio egzamino statusą, jo įvertinimas bus įrašomas į atestatą.

Kuriama kaupiamojo vertinimo sistema

Kita idėja, kuriai įgyvendinti šiuo metu rengia­ma teisinė bazė, – kaupiamojo vertinimo siste­ma. Ji turėtų būti lankstesnė, teikti daugiau lais­­vės mokytojui profesionaliai ir kūrybiškai įgyven­dinti ugdymo turinį, o vertinimą tolygiai su­balansuoti per visą ugdymo laiką, orientuojantis į mokinių amžiaus tarpsnius.

„Siekiant sukurti ir įdiegti kaupiamojo vertinimo sistemą, labai svarbu jau dabar mokykloje pra­­dėti stiprinti vertinimą, kuris teiktų grįžtamąjį ry­šį apie mokinio stipriąsias puses ir padėtų to­­bu­­linti silpnąsias, stiprintų mokinio atsakomybę už savo mokymąsi, didintų pasitikėjimą sa­vi­mi ir teiktų džiaugsmą dėl savo pasiekimų. Šiam tiks­­lui pasiekti siūloma mokyklose pradėti naudo­­ti Lietuvoje ir pasaulyje pasitvirtinusius vertini­­­­mo įrankius, tokius kaip aplankas (angl. „portfo­­lio“), brandos darbas ir kt.“, – aiškina I.Rau­die­­nė.

Darbdavių nuomone, tokie pokyčiai galėtų tei­giamai prisidėti prie jaunimo ugdymo, tačiau vien įvesti naują vertinimo sistemą nepakaks. „Taip, pasaulyje yra tokia praktika ir mes į ją žvelgiame pozityviai. Mums svarbu, kad žmogus bū­­tų ne tik gerai išlaikęs egzaminus, bet ir nuolat būtų aktyvus, domėtųsi savo sritimi, mo­kėtų siek­ti savo tikslų, o ne tik galvotų, kad ga­vau diplo­­mą, ir man to pakaks. Tokie įgūdžiai su­si­for­muo­ja vaikystėje, ir jei žmogus yra smalsus, tai net ir išėjęs į pensiją jis paprastai kažkuo do­misi“, – sako Lietuvos verslo darbdavių konfe­deracijos generalinis direktorius Danas Ar­laus­kas.

Tačiau jis pabrėžia – tam, kad nauja vertinimo sistema išties pasiteisintų, reikia apskritai keis­­­­ti priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką: „Da­­­bar turime situaciją, kai aukštosios mokyklos priima iš esmės visus, kai kurios netaiko jo­kio minimalaus priėmimo balo. Jei taip bus ir to­­liau, nei brandos darbas, nei kaupiamasis ba­las neturės jokios prasmės.“

Švietimo ir mokslo ministerija nuomonę apie egzaminus ir kaip juos reikėtų keisti kviečia išsakyti internetinėje viešojoje konsultacijoje: http://epilietis.lrv.lt/lt/konsultacijos/ar-reikia-keis­ti-egzaminu-sistema.

Mokinių pasiekimų vertinimo sistemos to­bu­linimui bus skiriamos 2014–2020 m. Eu­ro­pos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. n

Užs. Nr. VPL 1026

Shutterstock nuotr.

Mokyklos direktoriumi galima dirbti ir pusę amžiaus. Ilgiausiai mokyklų vadovai dirba Jurbarke. „Veidas“ apskaičiavo, kad šio rajono mokyklų galvų vadybinis stažas (darbo mokyklos direktoriumi ar pavaduotoju) vidutiniškai siekia 26 metus. Pernai Lietuvoje buvo per 20 ugdymo įstaigų, kurioms vadovavo direktoriai, skaičiuojantys nuo 40-ies iki pusės amžiaus (taip, 50 metų) vadybos stažo, per pusantro šimto mokyklų vadovauja direktoriai, kurių stažas yra 30–40 metų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Garbaus amžiaus direktorius nėra blogas vadovas. Tačiau priemonių patikrinti, ar jis po 1990-ųjų išmoko vakarietiškos vadybos, švietimo lyderystės sąvokas, ar nesitvarko mokykloje taip, kaip individualioje įmonėje, nėra. Kaip nėra ir būdų su juo atsisveikinti, nebent būtų padaręs nusikaltimą.

„Galvoju apie darbus, vaikus, kolegas, kad visiems mokykloje būtų gera“, – su tokia mintimi kiekvieną rytą jau 43 metus pabunda Jurbarko rajono Juodaičių pagrindinės mokyklos direktorė Nijolė Jociuvienė. Rajono pakraštyje esančiai mokyklai, kuri 2009-aisiais atšventė 90 metų jubiliejų, ši direktorė vadovauja nuo 1976 m.

Atrodytų, neįtikima, bet pati pašnekovė sako, kad keturi dešimtmečiai mokykloje prabėgo lyg gerokai trumpesnis laikas. Ji, savo vaikų neturinti, visą gyvenimą atidavė mokyklai ir jos ugdytiniams: „Dirbau, kiek sugebėjau.“

Matematikė mokykloje pradėjo dėstyti 1972 m., dar nebaigusi studijų Vilniaus universitete. Per visus šiuos metus nė karto nebuvo bandyta jos „nuversti“, nė karto nebuvo ir jokio skundo dėl jos, kaip mokytojos, ar direktorės darbo. „Palikti direktorės kėdę svarsčiau ne kartą, atrodė, gal jau gana, gal ateitų kitas, geresnis, bet atsisakyti mokytojavimo – niekada“, – kategoriškai nukerta N.Jociuvienė.

Kadaise dirbti mokykloje ji sako nusprendusi paskatinta auklėtojos, matyt, mačiusios, kad iš jos išeitų gera pedagogė, bet prisipažįsta: „Tėvelis, priešingai, norėjo, kad studijuočiau žemės ūkio ekonomiką.“

Po studijų jauna matematikė atvažiavo mokytojauti į Juodaičių mokyklą, įsikūrusią už 20 km nuo jos mokyklos Veliuonoje. Po kelerių metų iš mokyklos išėjo direktorius. Tuometis Švietimo skyriaus vadovas, dirbęs ir Juodaičių vidurinėje, pasiūlė N.Jociuvienei užimti atsilaisvinusią vietą, juk konkursų tada nebūta.

„Mūsų mokykla buvo tarpinė stotelė, galima sakyti, mokytojų kalvė, – prisimena direktorė. – Jauni pedagogai, gavę paskyrimą, čia atidirbdavo trejus metus ir išeidavo kitur. Nedaug kas norėjo dirbti 1937 m. statytame pastate, ir dar rajono pakraštyje. Iš atvažiavusiųjų liko tie, kurie čia sukūrė šeimas. Taip mes, mokytojos, ir rinkomės iš žemės ūkio specialistų, vairuotojų, mokytojų.“

N.Jociuvienė moko jau trečią mokinių kartą: dabar mokykloje jau gali mokytis pirmųjų jos auklėtinių anūkai. Kas pasikeitė per daugiau kaip 40 metų? Ir vaikai, visko norintys tuoj pat, arba nenorintys visai, ir sistema, kuri anksčiau tarnavo pati sau, o šiandien – mokiniui.

„Pasikeitė viskas – laikmetis, pažiūros, reikalavimai. Viską reikėjo įgyvendinti, perleisti per savo prizmę. Juk buvo metas, kai buvo reikalaujama 100 proc. pažangumo, jokių dvejetų (pagal penkių balų sistemą) ir jokiu būdu nepalikti mokinio antrus metus kartoti kurso. Šiandien to nėra. Tačiau orientuojamės į mokinį ir nepagalvojame, kad dėmesio reikia ir mokytojui“, – pripažįsta matematikė.

Paklausta, ką darė ji pati, kaip išgyveno vieną politinę sistemą ir atrado vietą besiformuojančioje lietuviškoje mokykloje, direktorė svarsto, kad mokėsi – ir iš knygų, ir iš kolegų: „Savarankiškai dalyvaudavau kursuose, seminaruose, studijavau literatūrą.“

Šie mokslo metai galėjo būti pirmieji, kai mokyklos direktorei, buvusiai ir Juodaičių bendruomenės pirmininke, rugsėjo 1-oji būtų įprasta kalendoriaus diena, o ne žymėtų dar vienų  mokslo metų pradžią. Direktorė jau buvo parašiusi prašymą išeiti iš darbo, bet rajono Švietimo skyrius paprašė, kad ji dar metus padirbėtų, ir įteikė švietimo ir mokslo ministrės padėką už kelias dešimtis metų darbo mokykloje.

„Per keturis šios direktorės darbo dešimtmečius nebuvo nė vieno skundo, – tvirtina Jurbarko savivaldybės Švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Genovaitė Grigucevičienė. – Jei skelbtume konkursą eiti direktoriaus pareigas šioje mokykloje, vargiai atsirastų žmogus, kuris norėtų jame dalyvauti. O jei direktorius važinėtų iš kitos mokyklos, ji būtų uždaryta anksčiau laiko.“

Savivaldybės atstovė paaiškina, kad šioje mokykloje, skaičiuojant su priešmokyklinukais, mokosi 81 mokinys. Nuo Jurbarko centro Juodaičių mokyklą skiria 60 kilometrų, arčiau mokiniams būtų nuvažiuoti į Raseinių rajono Ariogalos gimnaziją. Iš Ariogalos į Juodaičių pagrindinę mokyklą važinėja pusė pedagogų. Tad šiemet sukomplektavus devintokų klasę iš 6 vaikų svarstoma, kad po metų kitų Juodaičių mokykla gali tapti pradinė, o gal ji bus jungiama su Gausantiškių pagrindine mokykla.

„Juodaičius ir Gausantiškius skiria 12 km. Jei mokyklas būtų nuspręsta sujungti, Juodaičių mokyklos direktorė tikrai gražiai išeitų ir paliktų direktoriavimą kitam žmogui“, – galimus ateities scenarijus svarsto Jurbarko švietimo skyriaus specialistė.

Jurbarko rajono savivaldybėje veikia 18 švietimo įstaigų – pagrindinių, suaugusiųjų mokyklų, gimnazijų, darželių. Keturių iš jų vadovai tai pačiai mokyklai direktoriauja nuo 1980 m. ar dar seniau. Tačiau G.Grigucevičienė patikina, kad daug metų sunkaus darbo iš kai kurių vadovų neatėmė nei motyvacijos, nei energijos.

Pavyzdžiui, į kitą, pradinę mokyklą, kurioje yra ir lavinamosios klasės specialiųjų poreikių vaikams, būtų galima rengti ekskursijas: energinga direktorė dalyvauja visuose įmanomuose projektuose, vykdo mokinių mainus. Vis dėlto Švietimo skyriaus atstovė pripažįsta: jei bendruomenė ir turėtų pretenzijų mokyklos vadovui, nesvarbu, daug ar mažai metų jis dirba, Švietimo skyrius nelabai turėtų galios su juo atsisveikinti.

Patirtis gali būti ir stabdys, ir postūmis

Nors Jurbarke mokyklų direktorių vadybinis stažas vidutiniškai siekia daugiausia šalyje – 26 metus su trupučiu, tokių pavyzdžių, kai mokyklos vadovas savo posto nepalieka kelis dešimtmečius ar net pusę amžiaus, yra visoje Lietuvoje. Ir nebūtinai tie ilgai valdantys vadovai yra tokie atsidavę ar pažangūs kaip du pavyzdžiai Jurbarke.

Preliminariais šių mokslo metų duomenimis, daugiausia vadybinio stažo (direktoriaus ar pavaduotojo darbo, bet nebūtinai toje pačioje mokykloje) sukaupę direktoriai rekordininkai pateikiami „Veido“ lentelėje, sudarytoje pagal Švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenis.

Iš praėjusių metų ŠVIS duomenų matyti, kad pernai 21 bendrojo ugdymo mokyklai vadovavo direktorius, kurio vadybinis stažas yra 40–50 metų. 157 mokyklų vadovų stažas buvo 30–40 metų. 372 mokyklos turėjo direktorius, kurių patirtis – 20–30 metų, 330 įstaigų direktorių vadybinis stažas siekia 10–20 metų. 265 mokyklų direktoriai dirba iki 10 metų.

„Žinoma, šie faktai yra ryškūs. Vis dėlto žinant, koks Lietuvoje pedagoginio darbo neprestižas ir bendra situacija, galima sakyti, kad mokyklų vadyba nėra tokia bloga. Sutinkame pažangių, plačiai mąstančių vadovų, bet turime ir tokių, kurių pažiūros pagal šiuolaikines realijas yra gerokai senstelėjusios“, – apibendrina karjeros konsultantas, edukacinės bendrovės „Kalba.lt“ vadovas Rytis Jurkėnas.

Didesnį nerimą jam kelia tai, kad mokytojo profesijos ar karjeros mokykloje kategoriškai purtosi tokiam darbui tinkami jaunuoliai. R.Jurkėnas patikina, kad jei ir sutinka tokių, kurie apie šį kelią pagalvoja, tai tik todėl, jog yra pedagogų vaikai, matantys ir idėjinę šio darbo prasmę.

„Per pastaruosius penkerius metus nebuvo parengta nė vieno chemijos mokytojo. Turime pasižiūrėti į veidrodį. Jei jaunų, gabių švietimo vadybininkų neateina į pedagogiką dešimtmetį, tarkime, 2005-aisiais jiems buvo 23–24 metai, taip ir atsitinka, kad visi direktoriai yra buvę ar esami mokytojai. Tai neprofesionalu, nes puikus pedagogas nebūtinai yra geras administratorius. Žinoma, gali būti ir du viename. Tokia yra vadybos problematika“, – dėsto „Kalba.lt“ valdybos pirmininkas.

Senas direktorius nėra blogas, bet jo vadybinis stažas rodo, kad direktorius pergyveno dvi sistemas. Anuometėje, sovietų okupuotos mokyklos laikais, žinoma, nebuvo lyderystės, vadybos, kritinio mąstymo ugdymo ir dar daugelio kitų dalykų, įrašytų į šiuolaikinį Švietimo ir mokslo įstatymą.

„Vyresnio amžiaus vadovai yra paveldėję sovietinės okupacijos laikų patirtį. Tie, kurie nesugebėjo iš jos išsivaduoti, yra stagnatoriai ir didelė bėda mokyklai. O tie, kurie buvo pažangūs net ir tais laikais, tokie išliko ir dabar. Tad absoliutinti negalima“, – įsitikinęs asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ vadovas Audrius Murauskas.

Kitaip tariant, jei direktorius ir 2015-aisiais pasikliauja „senosios mokyklos“ patirtimi, jis ne vadovas, o stabdys. Kitu atveju, jei pasisekė žinias atnaujinti ir perkelti patirtį į kitą laikmetį, tokia patirtis tampa vertingu pamatu dirbti kokybiškai.

„Galima išskirti kelis mokyklų direktoriaus vadovavimo stilius ir pačių vadovų tipus“, – patikina Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktoriaus pareigas laikinai einanti Monika Bilotienė. Jos teigimu, dalis ilgamečių mokyklų vadovų jau seniai pavargę nuo vadovavimo, stokoja motyvacijos ir direktoriavimą laiko kone savaiminiu reiškiniu, rutina. O kiti didelę patirtį stengiasi perduoti kolektyvo pedagogams, kitaip tariant, ruošti sau pamainą.

M.Bilotienė, remdamasi išorinėmis mokyklų vertinimo atskaitomis, grupuoja vadovus pagal jų vadovavimo stilių: I grupė vadovų nori žinoti viską, pareikšti savo nuomonę visur ir kartu su pavaduotoju nusako, kas bus mokykloje, tad joje vyrauja autoritarinis bendravimo stilius. II vadovų grupė ramiai gyvena savo gyvenimą ir mokyklą „valdo“ tik tada, kai reikia paskirstyti mokytojų darbo krūvį. Tik III grupė direktorių pasižymi demokratiniu valdymu, tokioje mokykloje pasidalijama lyderyste, veiklos sritimis, sutariama, kaip rengti planus, kaip įtraukti socialinius partnerius ir užtikrinti savivaldą.

„Tikrai yra puikiai dirbančių ilgamečių vadovų. Žinoma, jų darbas daugeliu atvejų priklauso ir nuo santykių su savivaldybės Švietimo skyriumi. Tikrai pasitaiko atvejų, kai direktorius gerai sutaria su politikais, sau ramiai gyvena, neturi vidinės motyvacijos stengtis“, – komentuoja M.Bilotienė.

Ji priduria, kad vadovo elgesį, kaip ir vadovavimo stilių, lemia jo vidinė motyvacija, politinis kontekstas ir gebėjimai, polinkis tobulėti. Juk vadovas gali mokytis visą gyvenimą, o gali, priešingai, leisti sau prabangą gyventi užtikrintai ir nesibaiminti netekti direktoriaus kėdės.

Kaip direktoriauti dešimtmečiais?

Pasirodo, ilgi valdymo metai nereikalauja pernelyg didelių pastangų. Lietuvoje šis postas yra daugiau nei užtikrintas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nėra būdų atsisveikinti su direktoriumi vien dėl prastų mokyklos pasiekimų, bendruomenės nepasitenkinimo. Antra, be formalių reikalavimų, nėra mato jo darbui patikrinti. Trečia, nėra sąlygų, dėl kurių pats direktorius ar apskritai ilgai dirbantis pedagogas pasvarstytų išeiti iš darbo, kai sukaupia tam tikrą pedagoginio darbo stažą.

Norėdamas dirbti metus, kitus ir dar kiekvienus naujus, direktorius turi parengti privalomus mokyklos dokumentus – nuostatus, strateginį planą, misiją ir panašius, tačiau tai formalūs reikalavimai, liekantys popieriuje. O pamatuoti, kaip tą savo užrašytą strategiją ar misiją direktorius įgyvendina, priemonių nėra. Kaip nėra ir direktoriaus atsakomybės už mokyklos rezultatus (nebent dėl nelaimingų atsitikimų).

„Šiuo metu neturime įrankių atleisti vadovą, jei jis formaliai atlieka savo pareigas. Nebent bendruomenė būtų labai stipri ir nuolat keltų klausimus, kaip vadovas atlieka savo misiją, ar įgyvendina viziją, kreiptųsi į Švietimo skyrių, kad vadovas būtų atestuojamas neplanine tvarka. Nebent tokiu būdu būtų galima pamatyti, kad gal jis nepakankamai įgyvendina bendruomenės lūkesčius, neatitinka net ir formalių kriterijų“, – paaiškina A.Murauskas.

Dabartinė sistema, kurioje deklaruojama švietimo lyderystė, pažanga, proveržį švietimo srityje pasiekti leidžianti kaita ir kiti taurūs siekiai, pati trukdo mokyklų vadovams atsinaujinti. Užuot reikalavusi keistis, ji labiau reikalauja paklusti. Kam būti lojaliam – Švietimo skyriams ar politikams, ne taip ir svarbu.

„Dažnai gauname bendruomenės – mokytojų bei tėvų nusiskundimų ir imamės tarpininkauti. Iš pradžių kai kurie mokyklų direktoriai imituoja bendravimą su mumis, o vėliau, kai paklausiame, ką pavyko padaryti po susitarimų, net raštu nebeatsako į klausimus. Tada kreipiamės į Švietimo skyrių ir klausiame, ar mokyklos vadovas žino, per kiek laiko turi atsakyti į užklausas. Štai pavyzdys, kaip dalis direktorių ignoruoja visuomeninę organizaciją, tai ką jau kalbėti apie įprastą tėvą ar mokytoją. Tokie atvejai jau nebėra unikalūs. Turime direktorių, kurie jaučiasi vienvaldžiai karaliai“, – direktorių „atvirumo“ pavyzdžius beria tėvų atstovas A.Murauskas.

Atranka gera, bet nėra ko rinkti

Neatsirado nė vieno pašnekovo, kuris dabartinę tvarką, kai galima valdyti daugelį metų be jokio patikrinimo, girtų. Anokia čia naujiena: štai jau 2008 m. pedagogai, Mokyklos vadovo lyderystės raiškos tyrimo rengėjų paklausti, ką daryti švietimo politikams, ministerijai siekiant skatinti mokyklų vadovų ir mokytojų lyderystę, antruoju pasiūlymu nurodė nustatyti pedagoginių ir vadovaujančių darbuotojų amžiaus cenzą, o trečiuoju pasiūlė įtraukti į vadovavimo ir pedagoginę veiklą kuo daugiau jaunimo.

Nuo tyrimo praėjo septyneri metai, bet kaitos, kaip ir jaunimo, vis dar stinga. Projekto „Mokytojų mokykla“ vadovas Rygaudas Guogis, studijuojantis magistrantūrą Suomijos Juveskiulės universiteto Švietimo lyderystės institute, nukerta, kad naujieji direktoriai yra lyderiai. Jie vadovauti mokykloms ateina pagal kelerius metus galiojančią direktorių skyrimo tvarką, kai pirmiausia kandidato kompetencijas įvertina personalo atrankos specialistai (ne politikai), o vėliau iš tinkamų kandidatų geriausią sau renkasi mokyklos bendruomenė.

„Tenka susidurti su direktoriais, kurie į mokyklas ateina pagal naująją atrankos tvarką. Šie žmonės yra arba stiprūs, arba labai stiprūs. Todėl direktorių, atsitiktinių prašalaičių, kuriuos deleguoja partijos arba kuriems pavyksta ateiti „per ryšius“, mažėja. Svarbu šio proceso neatgręžti atgal“, – dėsto R.Guogis.

Nors naujųjų direktorių patikrinimas kokybiškas, atranka beveik tokia pat sudėtinga kaip ir darbas mokykloje – daugybėje mokyklų per keliasdešimt metų nebuvo jokio konkurso ateiti naujam direktoriui.

Jau kelerius metus kalbama apie pedagogų vertinimą, galimą amžiaus cenzo nustatymą, direktorių rotaciją ar kokybiškesnę, ne tik popierinę vadovo atestaciją, tačiau daugiausia vilčių siejama su biudžetinių įstaigų įstatymo projektu. Visiems biudžetinių įstaigų vadovams nustačius kadencijas, ir mokyklų direktoriai ilgiausiai galėtų dirbti dvi, po to būtų skelbiamas konkursas, kai jie galėtų dar kartą pretenduoti į direktorius pareigas.

Bandymų – būta, jau net neprisimenant ankstesnių kalbų sudaryti sąlygas pedagogams išeiti į išankstinę pensiją ir t.t. Kol kas daugiausia tikimasi iš kadencijų nustatymo biudžetinių įstaigų vadovams, kad ilgiausiai jie dirbtų dvi kadencijas.

„Manau, kad reikalinga tam tikra rotacija, kaita. Jei mokyklos pasiekimai nėra geri, reikia galvoti apie direktoriaus keitimą arba, atvirkščiai, sėkmingai dirbančio direktoriaus paskyrimą mentoriumi, kitas priemones, – apie ateityje laukiančius pokyčius svarsto M.Bilotienė. – Tai bus įtvirtinta šiuo metu rengiamame Biudžetinių įstaigų įstatyme, kuris bus susijęs ir su direktoriais.“

R.Jurkėno teigimu, optimali vadovavimo trukmė – apie 10 metų arba dvi kadencijos (8 m.)

„Prezidentės iniciatyvą, kad biudžetinių įstaigų vadovai, tad ir mokyklų direktoriai, dirbtų ne daugiau nei dvi kadencijas, kaip pamatinę idėją vertinu pozityviai. Kartais sveika pažiūrėti į veidrodį, – sako R.Jurkėnas. – Yra talentingų vadovų, kurie puikiai tvarkosi, tad konkursą laimėtų ir po 10 metų. Bet kaip atrasti balansą tarp tų, kurie tvarkosi puikiai, ir tų, kurie jau užsisėdėjo, – neaišku. Todėl atsiskaitymas galėtų būti.“

O štai Tėvų forumo vadovas A.Murauskas viliasi, kad kai pagaliau atsiras įrankis direktorių kaitai užtikrinti, galės prabilti ir mokyklos bendruomenė. Pasak jo, būtent ji turi spręsti, tinkamas vadovas ar ne. Pavyzdžiui, jei Lukšių mokyklai vienas direktorius netinka, gal jis puikiai tinka mokyklai Šeškinėje. Jei bendruomenė prisidėtų prie sprendimo dėl jų tolesnės karjeros toje mokykloje, direktoriai dirbtų tam, kam reikia. Kitaip tariant, būtų lojalūs savo bendruomenei, kurios rankose – jų likimas, o ne vietiniams Švietimo skyriams.

„Svarbu, kad sudarytume sąlygas pačiai bendruomenei rinktis jai geriausią vadovą. Taigi ir kadencijos pratęsimas – bendruomenės reikalas. Jei vadovas garbaus amžiaus ir šviesaus proto, jis yra didelė dovana bendruomenei, o jei protas ne toks šviesus – stabdys, – apibendrina A.Murauskas. – Bendruomenės balsas būtų mandato pratęsimas ir pasitikėjimo išraiška. Jei vadovas geras, bendruomenė ant kelių puls, kad tik jis pasiliktų.“

600 mokyklų direktorių yra vyresni kaip 50-ies, 69 – vyresni kaip 65 metų, tačiau nežinia, kaip jiems rengiama pamaina. R.Guogis primena, kad direktoriais dažniausiai tampa jų pavaduotojai, mokytojai. Bet jų atsakingoms pareigoms (be kelių išskirtinių atvejų) niekas nerengia. Pavaduotojai, kandidatai į direktorius, nesupažindinami su teisiniais dalykais, dokumentų valdymu, mokyklos finansais ir infrastruktūra. Lietuvoje lyderiai rytojaus mokykloms neauginami.

Mokymasis ir skaitymas visada likdavo kalėjimų subkultūros, kuri Lietuvoje jau nyksta, nuošalyje. 11-oje Lietuvos kalinimo įstaigų mokosi trečdalis nuteistųjų, pernai 1,5 tūkst. jų gavo mokslo baigimo pažymėjimus. „Žmonės čia ateina ne mokytis. Tai ne kalėjimas mokykloje, bet mokykla kalėjime“, – prie įėjimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pasitinka didžiausios laisvės atėmimo vietose dirbančios bendrojo ugdymo mokyklos – Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro (VJSKBLC) direktorius Arvydas Šuksteris.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dovaidas PABIRŽIS

Įžengus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-ka­lėjimo teritoriją, skelbimų lentoje ryškiausiai matyti Rugsėjo 1-osios sveikinimas.

Keturiose Vilniaus laisvės atėmimo vietose dirbanti mokykla, iki 1994 m. vadinta Vilniaus nuteistųjų švietimo konsultaciniu punktu, turi maždaug 400 mokinių ir per 20 užsieniečių, no­­rinčių pramokti lietuviškai. Šios mokyklos auklėtiniai gali įgyti pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą, be to, mokykla tampa tarpininke tiems, ku­r­ie nori įgyti aukštojo mokslo diplomą.

Pirmoji aplankyta patalpa – viena iš nedidelių kabinetų, skirtų mokyklai ir išsimėčiusių ke­liuose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pastatuose. Atrodytų, įprastas mokytojų kambarys, įmūrytas šaltesniuose koridoriuose: keli darbo stalai su popieriais ir pieštukinėmis, švie­siai išdažytos sienos, informacinė lenta su Švie­timo ir mokslo ministerijos pranešimais, bib­lioteka, kurioje surikiuoti naujo leidimo lietu­vių literatūros klasikų kūriniai. Nugara į kny­gų lentyną, prižiūrimas mokytojo, prie kompiuterio sėdi nuteistasis.

„Kai mokiausi laisvėje, norėjau studijuoti tei­sę arba ekonomiką, o atsidūręs čia, Lu­kiš­kėse, nutariau studijuoti abu dalykus. Ka­me­ro­je turiu daug laisvo laiko, todėl galiu mokytis ir skaityti, nieko daugiau čia nepriveiksi. Dabar esu Balstogės universiteto antrakursis ir My­kolo Romerio universiteto pirmakursis“, – pa­sakojimą pradeda Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sėdintis kalinys.

Jeigu jau supykote, kad suklydęs ir nusikaltimą padaręs žmogus kalinimo įstaigoje tuo pat metu siekia dviejų aukštojo mokslo diplomų, metas pasakyti, kad už šio nuteistojo studijas moka tėvai. Jie maždaug 1,5 tūkst. eurų per me­­tus kainuojantiems mokslams pinigų atseikėjo iš santaupų, dar pardavė automobilį.

Nuotoliniu būdu besimokantis kalinys studentas sėkmingai išlaikė 4 valstybinius brandos egzaminus, vieno jų įvertinimas buvo 80 balų, kitų – apie 30.

„Į Lukiškes pakliuvau likus keliems mėnesiams iki abitūros egzaminų, todėl jau būdamas čia iškart parašiau prašymą baigti vidurinę mo­kyklą ir laikiau egzaminus. Studijuoti norėjau dar būdamas laisvėje, o dabar, kai gresia ilgas laisvės atėmimas, laiko leisti bet kaip nesinori. Geriau įgyti diplomą, o kadangi yra galimybė – ir du“, – tęsia jis.

Šis nuteistasis, prižiūrimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbančių VJSKBLC pe­dagogų, tam tikru laiku gali naudotis kompiuteriu ir internetu studijų tikslams. Vir­tua­lio­je mo­kymosi aplinkoje „Moodle“ jis gauna už­duo­tis, stebi paskaitų įrašus, jei reikia, elektroniniais laiškais susisiekia su dėstytojais. Ar­timiausi kalinio darbai – logikos, teisės istorijos egzaminai.

„Kartais norisi išvykti į tikras paskaitas, kad ir su priežiūra. Pabendrauti su dėstytoju, pabūti tikroje paskaitoje, tai juk ne tas pats, kaip gau­ti medžiagą iš „Moodle“ ar stebėti paskaitas per kompiuterį. Bet jei nori mokytis, nematau problemos, kad tie mokslai vyksta internetu ar nu­filmuoti kamera. Juk toks yra nuotolinių studi­jų organizavimo būdas“, – svarsto pa­šne­ko­vas, dar nebuvęs tikroje universiteto auditorijoje.

Jis – vienas iš 4 nuteistųjų, kurie Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime siekia aukštojo mokslo diplomo. Vieninteliame kalėjime Lie­tuvoje dirbantis VJSKBLC teikia ir pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, organizuoja anglų, lietuvių kalbos užsieniečiams ir informacinių technologijų kursus.

Matuojant visos šalies mastu, ko nors atlikdami bausmę mokosi 30 proc. iš iki 8 tūkst. įkalintų asmenų. Nuo rugsėjo pirmą kartą dar ne­nuteisti, bet tardymo izoliatoriuose laikomi as­menys iki 16 metų amžiaus gali mokytis, o esan­tieji atvirose kolonijose ir socialinės reabilitacijos centruose – mokytis laisvėje esančiose įstaigose. Galimybė mokytis sudaryta visose 11 ka­linimo vietų, juolab kad ir patys kaliniai to­kios ga­limybės nesikrato.

A.Šuksteris prisimena maždaug 2000-uo­sius, kai rašydamas magistro darbą atliko nu­teistųjų apklausą. Jos rezultatai dar prieš 15 me­tų atskleidė, kad mokytis kaliniai, bent teoriškai, tikrai norėtų: 85 proc. atsakė teigiamai.

Galima sakyti, kad apribojimų siekti mokslo pagal nusikaltimus, bausmės laikotarpį ar kitką nėra. Vis dėlto išlygų pasitaiko. Pavyzdžiui, jei nuteistasis laikomas po 7 spynomis, kažin ar koks mokytojas galės jį pasiekti. VJSLBC di­rek­­torius paaiškina, kad pagrindinis reikalavimas yra suderinti izoliaciją ir mokymą, būtina atskirti vienoje byloje teisiamus asmenis.

Kalbų, informacinių technologijų kursai vyksta grupėms, tačiau bendrojo ugdymo dalykų nuteistieji mokosi savarankiškai, individualiai padedant mokytojams. Dalykų pamokų jie neturi, o su „bendraklasiais“ susitinka nebent per tarpinius atsiskaitymus, egzaminus.

„Norintiems mokytis visada bus pagelbstima. Reikia pasakyti, kad mokinių grupės labai skirtingos – nuo beraščių iki laisvai besiorientuo­jančių, – pabrėžia A.Šuksteris ir priduria, kad pasitaiko ir tokių mokinių, kurie valstybinius brandos egzaminus išlaiko beveik šimtukais. – O štai kitas nuteistasis prašo priimti į 7 klasę, bet iš jo mokyklos sulaukėme atsakymo, kad nors jis ir mokėsi šešerius metus, visus juos praleido toje pačioje pirmoje klasėje.“

Kitaip, kaip tik mokyklų siekiu kuo ilgiau išlaikyti mokinius įstaigoje dėl krepšelio lėšų, to nepaaiškinsi. Todėl VJSLBC direktorius sa­ko, kad neretai kalinių išsilavinimas neatitinka jų realių žinių.

1901 m. statant Lukiškių tardymo izoliatorių-ka­lėjimą, kaip juokauja jo darbuotojai, ca­ras apie mokyklą negalvojo. Vienintelė kalėjimo paskirtis buvo izoliuoti. Todėl dabar nuteistųjų mokymuisi skirti kabinetai išmėtyti po vi­sus šio architektūrinio paminklo pastatus. Vie­ni kabinetai įrengti iš kamerų, kitus galima rasti pusrūsyje, kur palubėje įsriegtus langelius dengia užuolaidos, per kurias net grotų nematyti.

Informacinių technologijų kabinete – dvi ei­lės stalinių kompiuterių, priešais juos – išmanioji lenta. Didesnėje „klasėje“, kurioje dviem kalbomis vyksta lietuvių kalbos kursai užsieniečiams, mokiniams ir iš Taivano, ir iš Norvegijos, suolų jau daugiau, o ant plastikinės baltos lentos paryškintos besikeičiančios išlinksniuotų daiktavardžių galūnės.

„Jei bus statomas naujas kalėjimo pastatas, so­cialinės reabilitacijos reikmėms, užsiėmimams, mokymo programoms, profesiniam, ben­drajam ugdymui turėtų būti atskiros patalpos, – svarsto A.Šuksteris. – Pavyzdinės mokymo­si sąlygos yra Danijoje, Niborgo kalėjime. Ži­noma, ten daug kas kitaip, kalėjimuose žmonių nedaug, visai kitos ir piniginės investicijos. Lankydamiesi Danijoje išgirdome, kad darbuotojai vos susitvarko su 10 tardomųjų, o mes juos galime skaičiuoti šimtais. Arba kai gavome pirmus šešis kompiuterius, labai džiaugėmės, o atvažiavo danai ir stebėjosi tokia mūsų laime.“

Išsilavinimo dokumentų pasigenda laisvėje

Alytaus pataisos namuose daugelį mokymui­si skirtų erdvių nuteistieji sutvarkė savo ran­­komis.

„Patalpos, kuriose vysta mokymas, priklauso Alytaus pataisos namams. Daug darbų jose at­liko patys mokiniai, projektinės veiklos metu pakeisti langai, sutvarkyta kabinetų aplinka, už­­tikrinta tinkama temperatūra. Apskritai infrastruktūra yra nebloga ir šiuolaikinė – naudojama multimedija, projektoriai“, – besimokančiųjų Alytaus pataisos namuose sąlygas apžvelgia Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas Zubras.

Jo vadovaujamoje įstaigoje mokslo metus šie­met pradėjo 240 nuteistųjų, dar 200 jų mo­kysis pagal bendrojo ugdymo programą Aly­taus jaunimo ir saugusiųjų mokykloje.

„Nutiestieji gali rinktis iš 6 profesinio mokymo programų, visos yra paklausios darbo rinkoje. Pavyzdžiui, suvirintojų mokymo programa – paklausios inžinerinės pramonės dalis, ren­­giame ir elektros mechanikus, turime dvi sta­­tybos, taip pat siuvėjų, baldžių programas“, – vardija V.Zubras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius pasakoja apie profesinio mokymo organiza­vimą pataisos namų teritorijoje ir svarsto, kad turinio požiūriu mokymas nelabai kuo skiriasi nuo laisvėje vykstančių pamokų. Su nu­teistaisiais dirba dalykų mokytojai, pavyzdžiui, kalbos kultūros moko lietuvių kalbos mokytoja, profesijos dalykus dėsto profesijos mokytojai. Sudėtingesnis nebent praktinis mokymas, bet ir tai pasirinkusieji baldžių programą įgūdžių mokosi realioje darbo aplinkoje, dirba vals­tybės įmonėje prie Alytaus pataisos namų.

„Žinoma reikia aiškiai pasakyti, kad yra mo­kytojų, kurie nenori ten dirbti. Tačiau turime ir jaunų specialistų, dirbančių pataisos namų teritorijoje. Kai kalbuosi su mokytojais, iš jų girdžiu, kad pamokos vyksta tvarkingai, incidentų nebūna. Patys mokiniai yra motyvuoti, dalis jų stengiasi ir dėl charakteristikų, kurias mokytojai pateikia svarstyti lygtinio paleidimo komisijai. Tai gal ir priverstinis stimulas, bet vis tiek di­dinantis motyvaciją“, – neabejoja V.Zub­ras.

Alytaus profesinio rengimo centro direktorius sako, kad būtų galima rasti ir savotiškų sėk­mės istorijų. Pavyzdžiui, vienas nuteistasis, atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, įsidarbino Aly­tuje, duonos kepykloje. Be to, neretai pasitaiko, kad, profesinę kvalifikaciją įgiję ir tai liudijantį do­kumentą pradanginę dar būdami kalinimo įstaigoje, išėjusieji į laisvę susisiekia ir prašo pa­dėti jį rasti, nes reikia parodyti darbdaviui.

„Tai įrodo, kad atliekant bausmę įgytas ama­­tas turi teigiamos įtakos socializacijai. Ži­noma, tai priklauso ir nuo žmogaus požiūrio“, – apibendrina V.Zubras.

Nuteistųjų mokslas – ne egzotika

Sąlygos mokytis sudarytos visose 11 kalinimo vietų. Kaip paaiškina Kalėjimų departamen­to Resocializacijos skyriaus viršininkas Gin­tautas Klimavičius, kalinimo įstaigose dirba Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios mokyklos, kurios išduoda savo dokumentus, todėl baigimo pažymėjimuose nematyti, kad asmuo išsilavinimą ar profesiją įgijo būdamas nelaisvėje.

Priklausomai nuo to, kokį išsilavinimą, pa­grindinį ar žemesnį, įgijo laisvėje, mokytis pa­gal bendrojo ugdymo programas gali visi nu­teis­tieji. O štai galimybės rinktis profesinio mo­kymo programas yra ribotos grynai dėl vietų, patalpų skaičiaus.

„Profesinį mokymą vykdome taip, kaip įs­tengiame. Vietų skaičius ribotas, todėl ne visi nu­teistieji spėja pakliūti mokytis norimos specialybės. Pasitaiko projektų, kurių metu galime su­daryti papildomų grupių, priimti mokytis dau­­giau nuteistųjų“, – tvirtina G.Klimavičius ir priduria, kad jei nuteistasis nori mokytis, bet neturi nė menkiausių finansinių galimybių, jam parūpinama reikalingų priemonių.

Kalėjimų departamento atstovas pabrėžia, kad pastaraisiais metais padaugėjo nuteistųjų, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programą, todėl jų jau daugiau nei profesinio mokymo dalyvių.

„Dalis nuteistųjų mokosi dėl tolesnio gyvenimo perspektyvų, be to, besimokantieji turi dau­­giau „privilegijų“, už gerą mokymąsi skatinama, tarkime, nuteistasis gali gauti padėką ar pa­pildomų pasimatymų“, – komentuoja G.Kli­ma­vičius ir priduria, kad mokslas atliekant baus­­mę – įprastas reiškinys, todėl nereikėtų jo lai­­­kyti egzotika.

2014 m., Kalėjimų departamento duomenimis, aukštojo mokslo įstaigose visoje šalyje mo­kėsi 9 nuteistieji. Kaip tvirtina visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, tokie atvejai – ne tendencija, bet išimtys, nes daugiausia per 1,3 tūkst. nu­teis­tųjų mokosi bendrojo ugdymo mokykloje, be­veik tiek pat jų – profesinėje.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentų sąrašuose taip pat yra vienas nuteistasis, siekiantis magistro laipsnio. VGTU Nuotolinių studijų centro direktorius doc. Vai­dotas Trinkūnas, paprašytas apžvelgti kalinimo įstaigose esančiųjų galimybes studijuoti ir jiems keliamas sąlygas, tvirtina, kad tokios nuo­­to­li­nės studijos nesiskiria nuo mokslo organi­za­vi­mo ki­tiems asmenims, negalintiems at­vykti į uni­v­er­si­tetą – auginantiems mažamečius vaikus, turintiems judėjimo negalią ar dažnai keliaujantiems.

Taigi ir priėmimo sąlygos bausmę atliekantiems asmenims yra tokios pat kaip ir kitiems studentams. Skirtumas tas, kad reikalingi do­kumentai siunčiami paštu, bendraujama neakivaizdžiai. V.Trinkūno teigimu, pagal universitete nustatytos tvarkos galimybes studijuojančiajam iš kalinimo įstaigos gali būti sudaromas in­dividualus studijų grafikas ir individuali studijų programa.

„Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, ar įkalinimo įstaiga sudarys bent minimalias sąlygas studijuoti. Buvo atvejis, kai įkalinimo įstaiga nesuteikė galimybės studijuojant naudotis internetu, studentas nebeturėjo galimybės naudotis virtualioje aplinkoje esančiais ištekliais ir bendrauti su dėstytojais, todėl studijas teko nu­traukti“, – komentuoja VGTU atstovas.

Mokytis nėra gėda

Jis priduria, kad kalinimo įstaigoje esančių as­menų studijos nėra masinis reiškinys. Mi­nė­tam VGTU studentui paskaitų konspektai, už­duo­tys, darbų atlikimo reikalavimai pateikiami skait­meniniu pavidalu, nustatytu laiku jis gali konsultuotis su dėstytojais per vaizdo konferencinį ryšį.

Šiandieninė įkalinimo įstaigų subkultūra vis dar tebėra tokia, kokia buvo susiformavusi so­vie­­tinės okupacijos metais. Kaip teigia Lietu­vos teisės instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Gin­tautas Sakalauskas, bet kurioje šalyje, išsikapsčiusioje iš totalitarizmo, paskutinis iš jų iš­s­ikapsto kalėjimas. Lietuvoje tokių pa­vyzdžių gausu net mokyklose ar globos namuose, todėl ti­kėtis esminių permainų kalėjimuose sudėtinga – ši sistema labai uždara, ji beveik neturi lo­bis­tų, politinių balų ją reformuodamas greitai ne­susikrausi, be to, juk žmonės kali už nusikalti­mus, todėl manoma, kad „taip jiems ir reikia“.

Tačiau, kaip sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis, per dvidešimtmetį iš sovietinės okupacijos laikų atėjusi subkultūra, nutrūkus ryšiams su šaltiniu, keičiasi ir prisitaiko prie Lietuvos sąlygų, vis labiau įgauna ekonominį pobūdį.

„Anksčiau su vadinamaisiais nuskriaustaisiais bet koks ryšys buvo negalimas, o dabar jie žai­džia kartu krepšinį, netgi bendrauja, dalijasi ir mais­tu. Anksčiau tai iš principo nebuvo įmano­ma. Tai­syklės švelnėja, nebelieka absurdiškų nuo­­sta­tų. Pa­vyzdžiui, tarp nepilnamečių anksčiau bū­davo to­kių taisyklių, kad negalima valgyti deš­relių, po­midorų“, – pasakoja D.Vos­kre­sens­­kis.

Ir sovietinės okupacijos metais, ir dabar mo­kytis kalėjime nėra gėdinga. Pasak D.Vos­kre­sens­kio, daugiau problemų kyla dėl nemokamo dar­bo – į tokią veiklą žiūrima prastai, tačiau skai­tyti knygas, mokytis, lankytis bibliotekoje vi­­sada buvo laikoma geru ir sektinu pavyzdžiu. O mokytojai ir gydytojai, kaip visur, taip ir ka­lėjime, visada gerbiami, juos liesti draudžiama.

Tą „Veido“ žurnalistams patvirtino ir kalbin­tas kalinys studentas. Pasak jo, mokslas ka­lė­jimo subkultūroje niekaip neigiamai nefigūruo­ja. Tačiau, pasak A.Šuksterio, mokytojai su tam tik­rais subkultūros niuansais susiduria: „At­­ro­do, visa klasė susirinko, bet yra žmonių, ku­­rie nepritampa, kurie negali kažkur lankytis.“

Nesėdėjai – likai nenubaustas

Lietuvoje įkalintų žmonių, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra labai daug. 2014-ųjų pa­baigoje pagal kalinių, tenkančių tūkstančiui gy­­ventojų, skaičių Lietuvą lenkė tik Rusija, Azer­­baidžanas ir Baltarusija, nors nusikalstamu­mo ly­gis mūsų šalyje buvo žemesnis nei kai ku­­riose kitose ES valstybėse. 2014-ųjų pabaigoje laisvės atėmimo vietų įstaigose buvo laikomi 8636 as­menys, tūkstančiui gyventojų teko 296 ka­liniai. 90 proc. jų buvo nuteisti ir atliko bausmę.

Pasak G.Sakalausko, per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje nesusiformavo nau­ja baudimo kultūra, ji liko panaši į sovietinę – laisvės atėmimas tebėra bausmės sinonimas, ja vis­kas pradedama ir baigiama skaičiuoti. Bau­džiamajame kodekse numatyta ir kitų bausmių, jos taikomos praktikoje, bet „tikroji“ baus­mė vis dar yra atsėdėjimas.

Pirmasis baudimo praktikos raidos etapas prasidėjo po nepriklausomybės paskelbimo ir tęsėsi iki naujų kodeksų priėmimo. Tai, mokslininko teigimu, buvo desperatiškas bandymas reaguoti į pasikeitusią nusikalstamo elgesio tik­rovę, kuri išsilaisvino kartu su visu socialiniu gyvenimu. Susilpnėjusi socialinė kontrolė ir laisva žiniasklaida suformavo kitokį nusikaltimų suvokimą visuomenėje, todėl tam laikotarpiui buvo būdingas nuolatinis bausmių griežtinimas, bet kartu buvo svajojama apie „europinius standartus“. Po stabilesnių penkerių metų, prasidėjus ekonominei krizei, vėl prasidėjo bausmių griežtinimo bumas.

„Vakaruose buvo suvokta, kad įkalinimas yra žalingas, kad jis nemažina nusikalstamumo ir be­veik niekada nepakeičia įkalinto žmogaus, todėl turi būti taikomas tik kaip išimtinė bausmė, kai tai neišvengiamai būtina, ir kiek įmanoma trum­pesnį laiką. Nepaisant to, jog mūsų Bau­džia­ma­jame kodekse lyg ir mėginama siųsti žinią, kad lais­vės atėmimas turi būti paskutinė ir iš­imtinė prie­monė, ta žinia ten sakoma labai ty­liai. Ir priešingai – yra taisyklė, pagal kurią bausmė turi būti pa­skiriama matuojant nuo jos vi­dur­kio. Už to sly­pi ta pati totalitarinė mintis, kad yra kažkoks žmo­gaus vidurkis, kuriam reikia atseikėti į vieną ar į kitą pusę. Jei jau laisvės atė­mimas turi būti minimalus, tai ir skaičiuoti ­reikėtų nuo minimumo – bent jau taip daroma dau­gumoje Eu­ro­pos šalių“, – teigia G.Sa­ka­laus­kas.

Didžioji dalis kalinių laiką leidžia beprasmiškai – dirba tik 12–13 proc. nuteistųjų. Tai ma­žiausia dalis ES. Kaliniai praranda socialinius ir darbinius įgūdžius, nutraukia santykius su artimaisiais, prastėja jų sveikata, dalis pradeda varto­ti narkotikus, įklimpsta į skolas. Mokymasis kalinimo vietoje, nesvarbu, dėl amato, pagrindinės mokyklos pažymėjimo ar tiesiog užsiėmimo, nuteistajam išeina tik į naudą ir bent teoriškai sumažina tikimybę prasikalsti vėl.

„Veido“ kalbintas studentas kalinys, kaip sa­ko pats, turintis daug laisvo laiko, ir jam įprasmin­ti pasirinkęs studijas, į klausimą, ar sunku mo­­kytis, kaip ir dauguma mokinių atsako: „Jei mo­­kaisi ir stengiesi, tai sunku. Bet kai iš tikrųjų no­­ri mokytis, gali mokytis ir čia, galimybių yra.“

„Juodos lentos ir baltos kreidos neturime, bet kažkokios sąlygos yra“, – priduria Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centro direktorius A.Šuksteris, pats ne kartą iš Balstogės parvežęs studentui reikalingos literatūros.

BFL

Tyrimai rodo, kad mokiniai yra pilietiškiausia visuomenės dalis. Jie aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, socialinėse akcijose, nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Viktorija BALSYTĖ

Pilietiškumui mokyklose skiriamos atskiros pa­mokos. 9 ir 10 klasėse kaip dalyko mo­koma pilietiškumo pagrindų. Per is­­to­rijos pamokas aptariamos laisvės kovos, o per lietuvių literatūros pamokas mokiniai supažin­dinami su tremtinių ir partizanų menine kūryba.

11–12 klasių mokiniams mokykla gali pasiū­lyti rinktis dalykus, kurių turinys susijęs su na­cio­na­linio saugumo temomis, pavyzdžiui, krašto gy­­nyba, medijomis ir informaciniu raštingumu. Bai­giamųjų klasių mokiniai nuo 2012 m. gali rink­tis ir kartu su Krašto apsaugos ministerija pa­­­rengtą kūno kultūros modulį „Krašto gynyba“.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės Aud­ronės Pitrėnienės, šiais mokslo metais dėmesys pilietiniam ugdymui dar labiau sustiprintas – tai diktuoja šių dienų realijos. Nuo rugsėjo mokyklos socialinei pilietinei veiklai gali skirti keturis kartus daugiau valandų nei ankstesniais metais.

Švietimo ir mokslo ministerijoje baigiamas rengti tarpinstitucinis Pilietinio ir tautinio ugdymo 2016–2020 m. veiksmų planas, kuris bus pateiktas tvirtinti Vyriausybei. „Bendrai veiklai kviečiame įvairias įstaigas, organizacijas, kad pilietinis, lituanistinis ir tautinis ugdymas taptų dar veiksmingesnis“, – sako A.Pitrėnienė.

Svarbiausi – praktiniai pilietiškumo įgūdžiai

Netrukus mokykloms pristatyti planuojamas ir Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos pasirenkamojo dalyko programos projektas, skirtas 9–12 klasių mokiniams. Jį drauge su konsultantais parengęs istorijos mokytojas, Lietuvos eduko­logijos universiteto dėstytojas, Šaulių sąjungos atstovas Mindaugas Nefas įsitikinęs, kad pi­lietiškumui vien teorijos nepakanka. „Reng­da­mas šį projektą siekiu, kad mokyklos ir mokytojai galėtų rinktis pilietiškumo ugdymo modelius“, – teigia M.Nefas, pabrėždamas, kad nėra blo­go metodo, tik kartais jis gali būti naudojamas ne vietoje ir ne laiku.

Panaši situacija esą ir dėl pilietiškumo ugdymo pamokų, kokias iki šiol turime mokyklose. Nors moksleiviai, pagal apklausas, nori ir tokios temos, ir tokių pamokų, mokykloje dabar tai labai dažnai yra tarsi „antrarūšės“ pamokos, o tai neigiamai veikia ir visą pilietiškumo ugdymo procesą.

„Jei paklaustume mokinių, ką jie mano apie pilietiškumo ugdymą, jie atsakytų, kad reikia daugiau praktinės veiklos“, – pastebi M.Nefas, ku­r­io nuomone, tokia praktinė veikla turi būti gerai apgalvota ir nukreipta į pilietiško žmogaus ugdymą. O kas yra pilietiškas žmogus? Tai tas, kuris domisi visa jį supančia aplinka – aplinkosauga, kultūra ir panašiai.

Be to, labai svarbus ir dalyvavimas politiniuo­se procesuose. M.Nefas įsitikinęs, kad mo­kyklose turėtume mokytis, taip pat ir praktiškai, pasinaudoti teise dalyvauti rinkimuose, pradedant klasės seniūno, baigiant mokyklos prezidento, tarybos rinkimais. „Jei šiame lygmenyje parodytume, kad tai veikia, kad balsuoti verta, tuomet praktiniu lygmeniu su tokiu žmogumi vėliau galėtume kalbėti ir apie valstybės valdymą“, – neabejoja M.Nefas, pridurdamas, kad, be domėjimosi aplinka, dalyvavimo rinkimuose, mokykloje reikėtų ugdyti ir trečią svarbų pi­lietiškumo aspektą – dalyvavimą (bet tik ne prievarta) nevyriausybinių organizacijų veikloje.

„Pilietinės galios indeksas rodo, kad moksleivių pilietinė galia yra aukštesnė nei likusių piliečių, tačiau ta pilietinė galia krinta baigus mokyklą, o tai reiškia, kad mokykloje nesusiformavo įgūdis dalyvauti pilietinėje veikloje. O tai galėtume pakeisti tinkamai diegdami pilietiškumą mokykloje“, – neabejoja M.Nefas.

Nacionalinis saugumas – mokyklos suole

Į talką mokytojams ateina kitos įstaigos ir or­ganizacijos. 2014 m. lapkritį pasirašyta trišalė Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos šaulių sąjungos bendradarbiavimo sutartis, kurioje numatytos na­cionalinio saugumo veiklų pagrindinės kryptys: Lietuvos šaulių sąjungos veiklos plėtra mokyklose, šaulių stovyklų organizavimas.

Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas, jau­nųjų šaulių vadas atsargos kapitonas Vytautas Žy­mančius pabrėžia, kad jaunimas yra labai smal­­­sus, tik su juo reikia iš tiesų profesionaliai dirb­ti.

Pasak V.Žymančiaus, gerai, kad ugdant pilietiškumą bendradarbiauja Šaulių sąjunga, Švietimo ir mokslo bei Krašto apsaugos ministerijos. Ta­čiau net ir ugdant pilietiškumą mokyklose, anot jaunųjų šaulių vado, iki šiol dažnai trūksta profesionalumo, nes neretai šis uždavinys iš viršaus nuleidžiamas istorijos, geografijos, fizinio la­vinimo mokytojams.

Lygiai taip pat ir su šaulių būreliais: juos dažnai veda mokytojai, kurie nėra tokios veiklos pro­fesionalai, – fizikai, matematikai. Tie­sa, pa­sak V.Žymančiaus, viską bent iš da­lies kompensuo­ja jų entuziazmas, na, o kad didėtų profesio­nalumas, tokie mokytojai kviečiami į jaunųjų šaulių būrelių vadovų kursus kariuomenės mokykloje. Beje, mokytojai juose dalyvauja su di­deliu noru. Pavyzdžiui, iš 160 būrelių apie 100 mokytojų per ketverius me­tus šį kursą jau išėjo, o kai kurie net po ke­lis kartus.

Beje, V.Žymančius įsitikinęs, kad klaidingai mano tie, kurie tiki, kad vaikai į jaunųjų šaulių veik­lą įsitraukia vedami pilietiškumo. „Juos vilioja sukarinta romantika – iššūkiai, žygiai, naktiniai iš­­­gyvenimai, klubai, susitikimai su partizanais. Štai tada pamažu ir pradedamas ugdyti jauno žmo­­gaus pilietiškumas“, – kelią į pilietiškumą aiš­­­kina V.Žymančius.

Švietimo įstaigų bendradarbiavimą su Lie­tu­vos šaulių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės da­liniais, ypač Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgomis, kurios veikia visuose rajonuose, pa­brėžia ir M.Nefas. Jo nuomone, tai padėtų moks­­leiviams mokytis praktikos ir teorijos dermės. „Mokykloje mokiniai galėtų gauti pradžiamokslį apie tai, ką veikia kariai. Užsienio valstybių patirtis rodo, kad tokia praktika mokyklose vaikų yra mėgstama, jiems tai įdomu, be to, bendravimas su kariais naudingas pilietiškumo dvasiai, kritiniam mąstymui ugdyti“, – įsitikinęs pedagogas.

Kritinis mąstymas atkeliauja iš šeimos

M.Nefas kritinį mąstymą vadina viena svarbiausių pilietiškumo apraiškų ir pripažįsta, kad to­kio mąstymo įgūdžius, gebėjimą atskirti propa­gan­dą ir faktus, vaikai pirmiausia atsineša iš šei­mos. Tėvų vaidmenį M.Nefas apskritai vadina vie­­nu svarbiausių formuojantis pilietiškai as­me­nybei: „Žinoma, šeimų yra visokių, jų vertybės skiriasi. Tačiau nesutikčiau, kad egzistuoja „nu­rašytos“ šeimos. Jei bus dirbama ne tik su vai­kais, bet ir su tėvais, rezultatai gali pranokti lū­kesčius.“

Tiesa, V.Žymančius apgailestauja, kad kai ku­rie tėvai savo vaidmens iki galo dar nesuvokia: „Kai mokyklą lankė mano paties vaikai, pastebėdavau, kad į tėvų susirinkimus ateina vos keturių vaikų iš 25-ių tėvai. Tai rodė jų dėmesį vaikų ugdymui. Tačiau manau, kad situacija keičiasi, tėvai vis labiau rūpinasi ne tik tuo, ar vaikas pavalgė ir pažaidė futbolą, bet ir koks pilietis iš jo užaugs.“

M.Nefas pastebi panašias tendencijas. Jo nuomone, tėvų domėjimasis vaikų pilietiškumu di­dėja, jie ir patys tam skiria vis daugiau dėmesio, rūpinasi, kad jų atžalos nepasiklystų vertybių ir informacijos jūroje.

Moko atpažinti propagandą

Kita vertus, šeimoje išsiugdytas intuityvus ži­nojimas, jausena mokykloje gali tapti konkrečiomis žiniomis.

Kritiškai vertinti žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, atpažinti propagandą nuo šių metų dalis mokyklų moksleivius moko dalyvaudamos Ug­dymo plėtotės centro ir Šiaurės ministrų ta­rybos biuro Lietuvoje projekte „Medijų ir infor­­macinio raštingumo ugdymas“. Jame dalyvaujantys 300 mokytojų susipažįsta su medijų ir in­formacinio raštingumo tematikos integravimo į ugdymo turinį galimybėmis, darbo su medijose pateikiama informacija metodika, kuri padeda ugdyti mokinių gebėjimus analizuoti spaudoje, radijuje, televizijoje, internete pateikiamą informaciją, lavina kritinį mąstymą.

Vėliau informacinio raštingumo ugdymo metodika bus diegiama ir kitose švietimo įstaigose.

Rengiama ir artimiausiu metu bus paskelbta metodinė priemonė, skirta ugdymui 9–12 klasėse: kaip atpažinti medijose skleidžiamą klaidingą informaciją ar atskirų grupių interesus, su­vokti mechanizmus, lemiančius medijų turinį.

Vien spalio mėnesį vyks 12 seminarų, skirtų projekte dalyvaujančių mokyklų atstovams.

Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojas Ričardas Totoraitis pastebi, kad pilietiškumo ugdymo galimybės mokykloje nuolat di­d­ėja, šios srities plėtrai pastaraisiais metais skir­ta nemažai lėšų. „Pastebėčiau tendenciją, kad pilietinis švietimas labiau suprantamas kaip neformali, popamokinė projektinė veikla, o dė­mesys pi­lietiškumo ugdymo pamokoms nepakankamas. Manyčiau, jog reikėtų mažinti, trumpinti mo­kyklinį istorijos kursą, dalį jo pakeičiant pilietiniu švietimu, kad moksleiviai turėtų daugiau ga­limybių pasirengti gyventi šiuolaikinėje visuomenėje ir geriau suvokti šių dienų vi­suo­me­ninius procesus, o ne tik analizuoti pra­eities faktus“, – įsitikinęs R.Totoraitis, kurio nuo­mone, būtent į tai orientuotas ir Ugdymo plėtotės centro vykdomas Medijų raštingumo projektas.

Juk tai, kad šiuolaikiniai vaikai yra apsupti di­džiulio informacijos srauto ir nuolat naudojasi įvairiomis medijomis, dar nereiškia, kad jie geba sau­goti savo asmeninius duomenis viešojoje er­d­­vėje, naudotis legaliais, patikimais medijų ir in­­formacijos šaltiniais, kritiškai juos vertinti ir etiš­­kai bendrauti internete, o svarbiausia – atsispirti manipuliacijoms, atpažinti propagandos elementus žiniasklaidos pateikiamoje informacijoje.

Kartu, pasak R.Totoraičio, medijos suteikia puikių galimybių aktyviai dalyvauti demokratiniuose judėjimuose, reikšti savo pilietines nuostatas: „Medijų ir informacinio raštingumo ug­dymas yra būtinas ne tik norint padėti savarankiškai apsisaugoti nuo kylančių grėsmių – jis ir suteikia galimybių ugdyti sąmoningą, kūrybingą pilietinę visuomenę.“

Mokinių pilietiškumo ugdymo projektai, ku­riuos organizuoja nevyriausybinės organizacijos, verslo ir kultūros atstovai, buvo finansuojami ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Res­pub­likos biudžeto lėšomis.

Shutterstock

Daugėja viešų diskusijų apie mūsų švietimo padėtį. Matyt, be aktyvesnio visuomenės, tėvų, pagaliau pačių pedagogų ir akademinio pasaulio įsikišimo sunku įsivaizduoti realius pokyčius, nes dabar stebime vis prasidedančias, bet – dažnai ir dėl valdžių keitimosi – iki galo neįvykdomas reformas. Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis bendro pobūdžio švietimo aspektus ir pasvarstyti pokyčių galimybes.

Saulius ŽUKAS

Suomiai mokysis pagal temas

Šį pavasarį šiokių tokių kalbų pedagoginėje visuomenėje sukėlė britų žurnalisto Richardo Garnerio straipsnis apie planuojamas Suomijos švietimo pertvarkas. Pagrindinė naujovė yra mokomųjų dalykų keitimas mokymusi pagal temas.

Kitaip sakant, tai integruotas ugdymas, kai aplink temą sukasi skirtingos disciplinos. Patys suomiai mano, kad tai taps dideliu jų švietimo proveržiu. Visa tai turėtų tapti alternatyva tradiciniam dalykinių egzaminų konvejeriui. O kalbėdami apie ugdymą žemesnėse klasėse suomiai pabrėžia, kad mokymasis turi būti dar ir smagus.

Ką reiškia smagiai mokytis?

Smagu mokytis, kai tau įdomu, kai patinka, ką darai, kai jautiesi saugus, kai ugdymo aplinka yra įkvepianti, provokuojanti, kai nebijai suklysti, kai tavo pastangos yra pastebėtos ir įvertintos, kai toks mokymasis tampa sveiku polinkiu ar įpročiu.

Šiurkščiai imant, ugdymo procesą sudaro dvi dalys: mokomoji medžiaga, kurią pateikia programos, mokytojai, vadovėliai ir pan., ir vaiko įsitraukimas, įsipareigojimas tai išmokti.

Mokomoji medžiaga yra tai, ką manome, kad vaikui reikia „sukišti“ į galvą, o su jo įsitraukimu sudėtingiau. Kad ir kokia mums atrodytų svarbi siūloma mokomoji medžiaga, jei moksleiviui viskas nuobodu ir įkyrėję, jis neįsitrauks.

Šis įsitraukimas susijęs su motyvacija – kai kas nors mus jaudina, domimės, ieškome žinių ir judame į priekį. Jei veikla nemeta iššūkio, būna nuobodu. Bet jei mokymo procesas išstumia mokinį per toli, jis nebesupranta, kaip reikia ką nors atlikti, mokinys, kaip sakoma, stresuoja. Abiem atvejais mokymas neefektyvus.

Optimalus susijaudinimas reiškia, kad mokinys jaučia esant iššūkį, bet nėra jo pritrėškiamas. Taip, čia vienas iš sunkiai įveikiamų edukacijos mazgų: vienam mokiniui ta pati užduotis gali būti įdomus iššūkis, kitam – jo galimybių neatitinkantis, nuobodulį keliantis dalykas. Pasaulis čia tvarkosi individualizuodamas ugdymo procesą, kai mokytojas siūlo moksleiviams individualius mokymosi planus, – ir tai neišvengiama švietimo sistemos ateitis.

Beje, domėtis, eiti pirmyn skatina net ir nedidelė mokinio galimybė rinktis bent iš keleto siūlomų galimybių, pavyzdžiui, iš kelių projekto temų, kelių skaitytinų knygų ir pan.

Įsitraukimas ar disciplina?

Kai mokinys aktyviai ir kūrybiškai įsitraukia į tai, ko mokosi, emocinis jo santykis su ugdymo turiniu yra pozityvus. Bet mokymas gali būti paremtas labai griežta disciplina, kuri gali būti išugdoma ar išsiugdoma. Vis dėlto vien disciplina paremtas ugdymas yra problemiškas, nes ji neformuoja teigiamo emocinio santykio su tuo, ko mokomasi.

Mokinys tarsi laikosi per atstumą nuo to, ką turi išmokti, o jei išmoksta, kaip sakoma, jau kitą dieną pamiršta, nes iš esmės tai jam neįdomu. Kai ugdymo metu atsiranda aistra ką nors sužinoti, suvokti, tai gali vesti prie stebėtinų pasiekimų, kūrybinių proveržių. Kai tai tik privaloma iškalti medžiaga, ji geriausiu atveju bus tik atkartojama.

Man sako: bet vaikas, kaip ir kiekvienas kitas, turi įsitempti, norėdamas ką nors rimto nuveikti, o tą įsitempimą garantuoja disciplina, nebūtinai vien išorinė, bet ir išsiugdyta vidinė. Beje, disciplinuoja ne tik rykštės baimė, bet ir meduolis, stipendija pažangiesiems.

Tačiau man atrodo, kad savanoriškas, kūrybinis įsitempimas yra tikrai ne mažesnis už disciplininį ir jį dar lydi teigiamos emocijos, be to, jo pasekmės ilgalaikės, nes tai pasitikėjimą savimi ugdantis procesas.

Ar galima tikėtis, kad visus 12 metų vaiką, vėliau jaunuolį turi lydėti vien ugdymo proceso entuziazmas ir euforija?

Pradinėje mokykloje to turėtume siekti. Tai, ką matau ir girdžiu bendraudamas su pradinių klasių mokytojais, leidžia daryti vieną išvadą: jei pradinukas nenori eiti į mokyklą, tai mokytojo ir mokyklos problema. Vyresnėse klasėse reikalai sudėtingesni, tad mūsų sąlygomis galėtume svajoti bent apie kelis mokytojus ar nors vieną mokytoją, su kuriuo turėtų susitikti kiekvienas vidurinį mokslą baigiantis mokinys.

Tokių mokytojų gebėjimas suintriguoti, patraukti savo dalyko mokomąja medžiaga ir mokinio įsitraukimas, kurį lydi ir emocinis ryšys, gali tapti modeliu, pritaikomu ir kitose ugdymo srityse bei apskritai gyvenime, taip pat renkantis vėliau ir studijų kryptį. Nelaimingi mūsų vaikai, jei baigia mokyklą (kad ir gerais pažymiais), bet nėra patyrę įtraukiančio, aistros lydimo mokymosi džiaugsmo.

Problemų sprendimas

Mes, suaugusieji, manome, kad žinome, kokio ugdymo turinio reikia mūsų vaikams, siekiant išugdyti moralius, patriotiškus, galinčius įsijungti į darbo rinką jaunuolius. Tradiciškai šiam turiniui apibūdinti ir jo įsisavinimo kiekiui apskaičiuoti parankūs kanono, standarto, kvalifikacinio minimumo ir kiti normatyviniai apibūdinimai. To turinio įsisavinimo lygį padeda įvertinti standartizuoti testai ir panašios priemonės.

Bet ar to šiandien užtenka?

Imkim vieną aspektą. Šiandien visuose ugdymo lygiuose pabrėžiamas problemų sprendimas. Tai, beje, yra mūsų vaikų peilis tarptautinių tyrimų metu. Tarptautinių tyrimų užduotys reikalauja kūrybiško savo žinių panaudojimo. Problemos, kaip ir iš tiesų gyvenime, yra sinkretinio pobūdžio, todėl vieno dalyko žinojimu neatsipirksi. Reikia tarsi pažvelgti į reikalą iš šalies ir sugalvoti (!), kaip spręsti užduotį jungiant įvairiopus savo gebėjimus.

Mes įpratę eiti viena vaga, po to kita vaga, po to trečia vaga, nors mūsų prašo kūrybiškai sujungti ėjimo skirtingomis vagomis patirtį. Problemos turi vieną bendrą bruožą – jas galima spręsti įvairiai. Kai pasiskirstę grupelėmis moksleiviai sprendžia kokią nors problemą, yra minčių lietaus etapas – gali ir turi būti siūlomi įvairiausi problemos sprendimo variantai, nes tik esant įmanomai plačiam pasiūlymų spektrui bus lengviau pasirinkti tinkamą sprendimo būdą.

Taigi šiuolaikinis ugdymas reikalauja neapsiriboti kad ir aukštu vienos srities – disciplinos – standartų pasiekimu, jis kviečia žengti toliau, gebėjimų jungimo link. O šiems žingsniams mūsų švietimo sistema dar nėra reikiamai pasiruošusi. Trūksta metodinės informacijos, trūksta kvalifikuotų specialistų, todėl mūsų ugdymo programos – net ir naujausios ar tuoj turinčios atsirasti – geriausiu atveju tik deklaruoja probleminio ugdymo poreikį, bet nepertvarko savo turinio, kad problemiškai formuluotų ugdomąją medžiagą.

Kaip vertinti?

Kai kalbame apie apibrėžtus ugdymo standartus, dalykai tarsi aiškesni. Niekas neabejoja, kad mokykloje reikia išmokti be klaidų rašyti, kad būtina mokėti daugybos lentelę ir daugelį kitų kanoninių dalykų. Šiuos gebėjimus nesunkiai įvertina testai. Tačiau kaip vertinti atsakymus į vadinamuosius atvirus klausimus? Kaip vertinti originalų teksto interpretavimą? Kaip vertinti grupės mokinių pasiūlytą originalų problemos sprendimą?

Jeigu kanoninį literatūros kūrinį lydi mokytojo išsakyta ar vadovėlyje užrašyta kanoninė to kūrinio interpretacija ir mokinys ją tik pakartoja, tada klaidos aiškios ir jų skaičius lemia pažymį. Bet jei į klasikinį kūrinį mokinius kviesime pažvelgti kaip į interpretacinę problemą, kurios sprendimui jie turės pasitelkti visą savo literatūrinę, kalbinę, kultūrinę ir asmeninę patirtį, vertinimas nebus toks paprastas.

Šiandieninis, o ypač rytojaus pasaulis, kurio iššūkius turės priimti mūsų vaikai, reikalauja mąstyti netradiciškai, nebijoti rizikuoti, nebijoti suklysti. Mąstyti netradiciškai nereiškia mąstyti be tradicijos – tai atsispirti nuo tradicijos ir eiti tolyn. Čia galima kalbėti panašiai kaip ir apie intuiciją – be tos srities žinojimo ji neveikia.

Klaidos baimė

Klaida – baisiausias dalykas mūsų mokykloje. Prisiminkime vaiką, kuris mokosi skaityti. Kai jau pamažu ima tai daryti, skaitydamas jis kartais spėja kurį nors žodį – mato pirmas žodžio raides ir spėja, nebūtinai teisingai, o mes pykstame: „Nespėliok, o skaityk, kas parašyta!“ Bet vaikas, remdamasis kalbinės ekonomikos dėsniu, darė sprendimą, tik jam šį kartą nepasisekė. Ar mes visi tokiu pat būdu nespėliojame?

Pavyzdžiui, kai tam pačiam vaikui pradedame skaityti pasaką apie Raudonkepuraitę ir antroje eilutėje vėl pamatome didžiąją R ir ilgą žodį, mes jau neskaitome mergaitės vardo, mes tą žodį suvokiame kaip emblemą ir jį spėjame iš ženklų, kuriuos mums siunčia tekstas.

Skaitymas – tai nuolatinis, akimirksniu vykstantis problemų sprendimas. Koks čia žodis, ką jis reiškia šiame kontekste, mes nuolatos sprendžiame keldami hipotezę, kuri pasitvirtina, arba, jei sakinio prasmės nesuvokėme, grįžtame ir skaitome iš naujo keldami kitą hipotezę.

Skaitymo, kaip ir kiti gebėjimai ugdomi pamažu, darant klaidas ir jas taisant, aptariant, bet jų nebijant, iš jų netgi kartu pasijuokiant (bet nesišaipant iš vaiko suklydimo).

Vertinimo alternatyvos

Kaip vertinti literatūros rašinius? Kaip atpažinti originaliai galvojantį abiturientą? Čia viskas ima priklausyti nuo vertintojo kompetencijų, nuo jo pažiūrų atvirumo, pagaliau nuo jo požiūrio į save. Kartais atsiranda nuojauta, kad mokytojai bijo drąsesnio, metaforiškesnio mokinių žodžio. Todėl originali, unikalia gyvenimo patirtimi paremta mokinio nuomonė gali būti laikoma klaidinga.

Tad kaip vertinti? Receptų siūloma įvairių, čia priminsiu tik kelis iš jų. Baigiamieji mokyklos egzaminai padaryti anoniminiai dėl nepasitikėjimo mokiniais ir jų mokytojais. Jeigu būtų (kada nors) garantuotas mokyklų standartas, tai yra daugiau ar mažiau vienodas visų Lietuvos gimnazijų lygis, galima būtų vėl ant kojų pastatyti mokyklinį egzaminą, kurio rezultatais būtų pasitikima. Juk mokinius pažįstantis mokytojas galėtų juos nuosekliau įvertinti, atsitiktinumo rizika baigiamųjų egzaminų metu sumažėtų.

Bet gal nesureikšminkim egzaminų pažymio? Tegul jis būna tik dalis patikros, o greta egzaminų mokinio gebėjimus tegul vertina baigiamasis darbas ir pasiekimų įvairiose veiklose portfelis (dalyvavimas mokslinėse olimpiadose, kūrybiniuose projektuose, sporto, meno pasiekimai, visuomeninė veikla ir pan.). Visa tai kurtų visapusiškesnį mokinio portretą.

Mokinio vertinimo paklaidos rizika nuolatos išlieka, ypač kai kalbame apie aukštesniuosius gebėjimus. Su žemesniaisiais gebėjimais mūsų mokykla visai neblogai susitvarko. Logiška, kad čia gali dominuoti į standartus orientuotas ugdymas. Tačiau mokinių su aukščiausiais pasiekimais turime tikrai per mažai, šioje srityje mūsų mokykla atsilieka net ir nuo artimiausių kaimynų. Bet juk netikime, kad mūsų vaikai mažiau gabūs.

Svarbiausi aukštesniųjų gebėjimų bruožai: gebėjimas integruoti, arba jungti, skirtingų sričių žinias, gebėjimas interpretuoti žinias, o tai reiškia suprasti, gebėti jungti mokomąją medžiagą su savo kultūrine ir gyvenimiškąja patirtimi, ir gebėjimas vertinti, t.y. kritiškai žvelgti į supančią aplinką, plūstantį informacijos srautą ir pan. Viso to standartizuotais testais neapčiuopsi.

Integravimo galimybės

Praktinė veikla, realių, gyvenime iškylančių problemų sprendimai neįmanomi be skirtingų sričių žinių ir gebėjimų integravimo.

O ką, jei pasiūlytume sprendžiant problemą pažvelgti į ją iš skirtingų mokyklinių disciplinų pozicijų ir suformuoti tai kaip įprotį, labai parankų įprotį? (Tai bandome daryti pradinių klasių integruotame vadovėlyje „Vaivorykštė“).

Integruoto ugdymo metu pradinėse klasėse nusitrina ribos tarp pamokų, nebereikia skambučio, mokytojas kaitalioja veiklas atsižvelgdamas į mokinių savijautą, įsitraukimą, nuovargį. Vaikai skaito, rašo, skaičiuoja, piešia, šoka, muzikuoja, vertina moraliniu požiūriu aptariamus dalykus, šneka apie tai anglų kalba išlaikydami vieną temą. Dalykinių požiūrių kaitaliojimas tampa kasdienine veikla. Tai pagilina aptariamų temų suvokimą, įtraukia vaikus į tiriamąją, projektinę veiklą, ugdo gebėjimą į dalykus pažvelgti iš skirtingų požiūrio taškų.

Pradinėse klasėse nuosekliai integruotai jau pradedama dirbti ir Lietuvoje, bet tai reikėtų perkelti ir į aukštesnes klases. Čia paminėsiu tik socialinių ir humanitarinių disciplinų sritį.

Kartais reikėtų ne tokių ir didelių pokyčių – pirmiausia susėsti skirtingų dalykų mokytojams prie stalo ir pasiderinti, susitarti. Pavyzdžiui, suderinti laiką, kad istorijos, literatūros, menų disciplinos, tarkim, XI klasėje, kokį lapkričio mėnesį visą dėmesį skirtų baroko epochai Europos, LDK istorijoje, literatūroje, menuose (ir architektūroje).

Vienų disciplinų medžiaga paremtų kitų, atsirastų epochos ir atskirų jos reiškinių suvokimo logika, atsirastų gilesnė intriga. Ir visą šią medžiagą leistume mokiniams kūrybiškai panaudoti baigiamųjų egzaminų rašiniuose. Taip, vertinti tokius jungtinių gebėjimų darbus nebūtų lengva, bet sudarytume progą mokiniui atskleisti savo intelekto galimybes, išmonę ir kūrybiškumą.

Shutterstock

Mokykla. Apsėsti egzaminų kaitaliojimo manijos mūsų švietimo strategai kasmet reformuoja egzaminų tvarką. Tai dar nebūtų blogai, jei pokyčiai nesiaurintų erdvės ugdyti tuos jaunimo gebėjimus, kurie svarbiausi šiuolaikinio pasaulio sėkmei.

Sostinės abiturientė Viltė Jankauskaitė mokyklos slenkstį peržengė tais metais, kai pripažinta, kad eilinė su egzaminais susijusi reforma – ankstyvas griežtas profiliavimas žlugdo jaunuolių svajones rinktis vieną ar kitą profesiją. Klaidą, kad ir vėluojant, bandyta atitaisyti – leista laikyti egzaminus ir tų dalykų, kurių moksleivis nesimokė. Bet praėjus dvylikai metų ir šiųmetė abiturientė susidūrė su panašiomis problemomis: iš anksto rinkosi mokytis tas disciplinas, kurių reikės jos išsvajotoms studijoms, bet prieš porą metų vėl nutarta keisti privalomų abitūros, o kartu ir stojamųjų egzaminų meniu.

Kai Viltė buvo pirmokė, kaip tik nuo penkių iki keturių buvo sumažėję privalomų  atestatui gauti egzaminų, visiems privalomas lietuvių gimtosios kalbos egzaminas buvo dviejų dalių ir vyko skirtingomis dienomis. Šis egzaminas – perturbacijų rekordininkas. Pavyzdžiui, 2008 m. panaikinus gramatikos testo dedamąją ir įvedus interpretaciją, gerokai pasikeitęs vertinimas sulaužė ne vieno visus dvylika metų puikiai besimokiusio, tik gal mažiau literatūrinių gebėjimų turinčio jaunuolio likimą, nes juk nesvarbu, kokias pasirinksi studijas, gimtosios kalbos balas visur reikalingas.

Alytiškė medikė Violeta pasakoja, kad pakitęs vertinimas jai kainavo labai brangiai tikrąja to žodžio prasme – neužteko balo įstoti į nemokamas medicinos studijas, tad šeimai teko labai stipriai susiveržti diržus. O kita tų metų kaunietė abiturientė Monika, visus dvylika metų iš lietuvių kalbos ir literatūros turėjusi tik puikius pažymius, dėl netikėtai menkesnio, nei buvo galima tikėtis, balo netekusi šansų studijuoti geidžiamą teisę, dabar padariusi svaiginamą karjerą. Bet ne Lietuvoje – ji  tiesiog emigravo.

Kitai abiturientų kartai teko dvigubas stresas dukart laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, mat paaiškėjo, kad buvo nutekintos jų užduotys. Tačiau nors dabar jos turi valstybės paslapties statusą, jų ilgametis rengėjas jas pardavinėjo už pusantro šimto litų kainavusias papildomas pamokas savo mokinėms. O ką jau kalbėti apie pasitaikančias užduočių vertinimo ar rezultatų perskaičiavimo klaidas, dėl kurių dalis vienos laidos abiturientų gavo atestatus be lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio brandos egzamino pažymio.

Per Viltės kartos abiturientų dvylika metų mokykloje nekintama egzaminuose išliko viena – kad praktiškai kasmet kito: jei ne privalomų egzaminų skaičius, tai vertinimo kriterijai ar egzamino turinio struktūra. Jei nesugalvodavo revoliucijos, tai, pavyzdžiui, bent perkrikštijo egzaminus dešimtoje klasėje į pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP).

Turbūt nė viena kita sritis Lietuvoje nėra tiek reformuota, kiek švietimas, ir nė vienoje tos reformos nėra davusios tokio atvirkštinio deklaruojamam rezultato. Aukštosios mokyklos muša pavojaus gongą, kad kasmet ateina vis silpniau studijoms pasirengę pirmakursiai, o po vienintelio visą ketvirtį amžiaus visiems privalomo daugiausiai kartų reformuoto lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kasmet daugėja praktiškai beraščių abiturientų.

Prasminga iliustracija, atskleidžianti, kad mokyklose netrūksta mažaraščių, pasirodė 2013 m., kai kalbininkas dr. Bronius Dobrovolskis keturiems šimtams devintokų pakartojo 1992 m. diktantą, kurį prieš daugiau kaip dvidešimtmetį rašė jų tėvai, būdami tokio pat amžiaus, tokioje pat klasėje. Pasirodo, vaikai suklydo dvigubai dažniau nei jų tėvai: nuo 3,53 klaidos 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Akivaizdu: pokyčiai buvo nepasverti ir skuboti. Gal pernelyg lengva pakeisti egzaminų tvarką? Kaitos, kartais reikalingos, bet labai skubotos, priežastis nesunku nuspėti. Štai nepriklausomybės pradžioje pagal reformų greitį Lietuva buvo tarp pasaulio lyderių, nors švietime reformos paprastai daromos labai laipsniškai ir gerai pasvėrus. Pavyzdžiui, esminis pokytis – valstybinių egzaminų įvedimas, sukūrus valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų sistemą, sujungiant į vieną abitūros ir stojamuosius egzaminus, įgyvendintas rekordiškai greitai. Maždaug 2001 m. jau su visais šalies universitetais buvo sutarta, kad šie baigiamuosius egzaminus įskaitys kaip stojamuosius. Tad papildomų slenksčių liko tik studijose, reikalaujančiose specifinio pasirengimo, pavyzdžiui, fizinio, meninio.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto docentė dr. Ramutė Teresė Bruzgelevičienė prisimena kodėl: „Kiek pamenu, PHARE programos linija Lietuva gavo pinigų, kuriuos reikėjo skubiai panaudoti. Manau, dėl to nerasta laiko geriau apsvarstyti, diskutuoti, ar tikrai toks valstybinio egzamino modelis nuosekliai derės su Lietuvos švietimo reformos modeliuota kryptimi – humanistiniu ugdymu, kurio esmė yra bendruomeniškumas, o ne konkurencija, su tuo metu modeliuotu daug pasirinkimų žadėjusiu, taigi gana demokratišku profilinio mokymo modeliu, kuris galop buvo pakeistas dviejų profilių – humanitarinio ir realinio idėja.“

Mokslininkės vertinimu, tuomet pasirinktas toks valstybinio egzamino modelis tikrai turėjo įtakos konkurencijos švietimo srityje stiprėjimui: juk iki šiol visą mokyklos veiklą vainikuoja arba nuvainikuoja tai, kaip vaikai išlaiko valstybinius egzaminus, pagal juos sudarinėjami reitingai, pagal juos tėvai stengiasi parinkti savo vaikams mokyklas. Tačiau mokytojai orientuoti į rengimą valstybiniam egzaminui, o ne į asmenybės ugdymą, nes ir jų reitingai priklauso nuo to, kaip jų rengti egzaminui (ne ugdyti) mokiniai jį išlaikys, ir t.t.

Vienas valstybinių egzaminų sistemos kūrėjų ir pirmųjų Nacionalinio egzaminų centro (NEC) vadovų dr. Algirdas Zabulionis, per pastaruosius keliolika metų dirbęs daugiau nei dvidešimtyje įvairių pasaulio šalių, dabar – „Anglia Assessment“ (Didžioji Britanija), teikiančios švietimo matavimo, vertinimo paslaugas Vyriausybei, įvairioms institucijoms, vyresnysis konsultantas egzaminų ir priėmimo į universitetus sistemos klausimais, interviu „Veidui“ apgailestavo: „Seniai praėjo laikas, kai švietimo kaita buvo suprantama kaip sisteminis procesas su savo filosofiniu ir analitiniu pagrindimu, taktiniais ir strateginiais sprendimais. Toks kaitos procesas buvo tais gerais – „prieš-ES-projektiniais“ laikais, kai buvo rašomi teoriniai tautinės mokyklos dokumentai, Lietuvos švietimo koncepcijos, kuriamos Lietuvos švietimo reformos gairės. Dabar bandome švietimą reformuoti fragmentiškai, pagal atskirų politinių grupuočių prioritetus. Nusižiūrėję gražių sau patinkančių pavyzdžių kitose rimtose šalyse, vis ką nors bandome namuose prisitaikyti.“

Skubą nuolat kaitaliojant egzaminų tvarką didina ir dar viena aplinkybė. Viena vertus, ačiūdie, kad apie egzaminų pokyčius informuoti privalu prieš dvejus metus, – tai bent kiek gelbėja moksleivius nuo dar didesnio streso. Tačiau švietimo ir mokslo ministrai karštligiškai skuba, nes jų kadencija – ketveri metai, ir reikia suskubti realizuoti reformą iki kitų rinkimų, kad būtų galima pasidabinti reformatorių karūna.

O egzaminų tvarkai pakeisti užtenka ministro parašo. Tiesa, dar yra Bendrojo ugdymo taryba, kurioje turėtų vykti naujovių aprobacija. Tokia patariamoji institucija ir įsteigta skatinti visuomenės dalyvavimui formuojant švietimo politiką ir priimant  sprendimus šioje srityje. Tačiau, kaip parodė nuo šios savaitės jau eksministro prof. Dainiaus Pavalkio vienasmenis ir vasarinis (atostogos, visi pastebėjo po kelių dienų) sprendimas palengvinti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą nacionalinių mažumų mokyklose (vėliau teismo pripažintas pažeidžiančiu konstitucinį lygybės principą), egzaminus kiekvienas ministras gali kraipyti ir klaipyti pagal savo užgaidas, ir tą daro.

D.Pavalkis tarybos nuomonės nė neklausė, nors ši vargu ar būtų pasipriešinusi, mat ją ministras pats ir susiformuoja pagal savo skonį. Pagal tarybos nuostatus, ministrui tvirtinant naują jos sudėtį turi būti pakeisti mažiausiai trys penktadaliai visų jos narių. Tačiau D.Pavalkis nepaliko nė vieno ankstesnio. Neliko nei tėvų, nei moksleivių atstovų. Mokytojams ir savivaldybėms atstovauti „darbietis“ pasirinko savo atstovaujamos partijos korposto Kėdainių rajono savivaldybės ir vienos šio rajono mokyklos atstoves, taryboje vietos atsirado ir valdančiosios koalicijos partnerių valdomų Raseinių, rusakalbių sostinės bei Klaipėdos mokyklų pedagogams, ir nuo ministro priklausomiems ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Tad koks svoris lieka kelių ne pagal partinę liniją parinktų ekspertų ar pedagogų nuomonei?

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys pripažįsta: ugdymo tyrinys periodiškai turi būti atnaujinamas, nes turi integruoti atsirandančias naujoves, bet pati egzaminų sistema iš tiesų per daug kintanti, vis norima ką padaryti privalomą, po kiekvienos egzaminų sesijos randama ką tikslinti.

LEU docentė R.T.Bruzgelevičienė mano, kad apskritai kai kurių pradėtų strateginių pokyčių pernelyg greitai atsisakoma, užuot tobulinus, kai ne iš karto sėkmingai pavyksta įtvirtinti: „Tai pokyčių valdymo, tiksliau – nevaldymo ydos. O kartais – paprasčiausi politiniai traukuliai. Na, nepatinka kuri iš idėjų kuriai nors naujai išrinktai daugumai – pradėtas pokytis atšaukiamas arba net apšaukiamas didžiausia klaida.“

Be aiškių argumentų kaitaliota ir egzaminų vertinimo tvarka. Kai buvo pakeista iš sovietmečio paveldėta abiturientų žinių ir gebėjimų patikrinimo tvarka su atskiromis dviem egzaminų sesijomis – mokyklos baigiamųjų ir stojamųjų, daugelis džiaugėsi, kad sumažės gležnus abiturientų pečius slegiantis didžiulis psichologinis ir fizinis krūvis. Valstybinių egzaminų sistemos sukūrimas, pasak nuo pat pradžių ją stebėjusios R.T.Bruzgelevičienės, turėjo ir daugiau tikslų: kad mokyklos abitūros egzaminus priimtų kaip pagrindą aukštosios mokyklos – patikėtų egzaminų  objektyvumu, pasitikėtų realiu mokinių pasiekimų pamatavimu, kad objektyviai būtų pasverta balo reikšmė. Paprastai tariant, kad ir mažo miesteliuko, kur visi savi, ir, tarkime, Vilniaus licėjaus dešimtukas reikštų tą patį, tai yra kad būtų objektyviai pamatuojami ir palyginami visos Lietuvos visų mokinių pasiekimai ir pagal juos aukštosios mokyklos objektyviau galėtų pasirinkti studentus. Dėl to ir norminis (proporcinis, ranginis) vertinimas buvo pasirinktas pagrindu.

Bet netrukus grįžta prie kriterinio vertinimo. R.T.Bruzgelevičienės manymu, jis palankesnis mokiniams, nes jie turi daugiau šansų, pavyzdžiui, atsidurti įvertinimo skalėje lygyje, kuri žymi „aukštesnįjį pasiekimų lygmenį“, jei per egzaminą jų parodyti pasiekimai to lygmens kriterijus atitinka. O norminio vertinimo atveju asmeninius rezultatus, tai yra vietą skalėje, netgi egzaminų išlaikymo/neišlaikymo ribą dažnai nulemdavo 1 proc. stipriausiai išlaikiusiųjų.

Perėjus prie kriterinio vertinimo, iškart viešai buvo diskutuojama tų kriterijų sudarymo problema: kiek jie gali būti objektyvūs, ar aukštosios mokyklos pritars, patikės įvertinimo objektyvumu, ar negrįš prie atskirų stojamųjų egzaminų ir pan. Bet, kaip pastebi R.T.Bruzgelevičienė, aukštosios mokyklos ir toliau tęsia bendrą priėmimo tvarką, savo stojamųjų neorganizuoja, taigi reikėtų manyti, kad tokiu – kriteriniu valstybinio egzamino vertinimu pasitikima.

Parlamentarui V.Stundžiui teisingesnis atrodo kriterinis vertinimas, nes taip bandoma įvertinti kiekvieno moksleivio gebėjimus individualiai, o ne sudėti į matematinę loginę schemą.

Tačiau pasirinkimas, pasak švietimo konsultanto A.Zabulionio, turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Anksčiau buvo kriterinis, nes egzaminų tikslas buvo brandos įtvirtinimas. Valstybinio brandos egzaminų tikslas – ir atranka į aukštąsias mokyklas. Kadangi laikančiųjų egzaminą daug, pasirinktas procentinis pasiskirstymas.

Egzaminų tikslas nepasikeitė, tad kodėl pakeistas vertinimas? „Gal kad daug kas išvažiuoja į Didžiąją Britaniją ir vietų aukštosiose per daug pasidarė? Lietuvoje gimsta mažiau vaikų, nei yra vietų aukštosiose mokyklose. Jei nėra atrankos poreikio, tada iš tiesų galima grįžti prie kriterinio vertinimo. Bet jo esmė – išlaikytas ar neišlaikytas egzaminas, tai geriausiai tinka įskaitai, silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja gerai besimokančiųjų. Reikia sudėti laiptelius, o šimto laiptelių niekas nesudės. Kriterinės šimto balų sistemos analogų pasaulyje nežinau“, – interviu „Veidui“ sakė A.Zabulionis.

Galima sakyti, kad nei vienas, nei kitas vertinimo būdas didelių revoliucijų lyg ir nesukėlė. Tad kam tada reikėjo kaitalioti ir trikdyti moksleiviją ir mokytojus?

O labiausiai keistas ir perkeistas – lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000  m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau interpretacija arba rašinys, tada testą panaikino, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, vėliau panaikintas teksto suvokimas ir dabar liko tik naujo tipo rašinys – samprotaujamasis arba literatūrinis, žūtbūt remiantis bent vienu iš kelių nurodytų autorių. Juo turėtų būti patikrinamas ir raštingumas, ir kultūrinis išprusimas, ir literatūriniai gabumai, ir  gebėjimas mąstyti.

Po tiek pokyčių (čia išvardyta tik dalis) egzaminas turėtų būti tobulas. Tačiau, Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo, septynerius metus buvusio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vyr. vertintojo Kęstučio Juškos nuomone, yra daug diskutuotinų dalykų. Pavyzdžiui, įvertinant, kad vaikai mažai skaito, rašinio reikalavimai gal net peržengia jų galimybes. Be to, rašinio standartizuoti neįmanoma: vienam jis gali atrodyti geras, kitam prastas. Vertintojai būna du, jei jų nuomonė nesutampa, tada skaito trečias, bet subjektyvumo vertinant tokį darbą vis tiek išlieka nemažai.

„Viskas, taip pat ir egzamino užduotys, gali modernėti. Bet yra dalykų, kurie būtini kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Tad nemažai mokytojų lituanistų mano, kad geriau būtų ne rašinys, o diktantas“, – sako K.Juška, prisimindamas, kaip vienoje abituriento darbo eilutėje rasdavęs po keturias klaidas, o penkiuose šimtuose valstybinio egzamino žodžių buvo leidžiama padaryti dvidešimt penkias klaidas. Dabar reikalavimai šiek tiek sugriežtinti, bet jaunimo raštingumas vis tiek tragiškai menksta.

Amžina diskusija, pasak parlamentaro V.Stundžio, kiek tų privalomų egzaminų reikia. Jų buvo ir penki, ir du. Kitąmet matematikos egzaminą privalomai laikys visi abiturientai. Nors V.Stundžio, beje, buvusio mokytojo ir mokyklų direktoriaus, nuomone, tai nebus tas veiksnys, kuris lems matematinio raštingumo kokybinį pokytį, mat ir taip apie 70 proc. abiturientų jį rinkdavosi, nes žinojo, kad jo reikia formuojant jų pasirenkamų programų sąrašą. O ar taps matematiškai raštingesnis tas, kuriam matematikos nereikės aukštojoje mokykloje? Kažin, bet jis patirs spaudimą, eikvos intelektines jėgas rengdamasis šiam egzaminui, kuris jam minimaliai reikalingas, o minimalių gebėjimų baigdamas mokyklą jis vis tiek įgyja.

Štai ir istorikai kelia klausimą, kodėl, įvertinus istorinio mąstymo ir istorinės savimonės svarbą, negalėtų būti privalomas ir istorijos egzaminas. Parlamentaro nuomone, privalomas, ir dar visiems valstybinis, o ne mokyklinis, turėtų būti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, o kiti turėtų būti moksleivio laisva valia pasirenkami.

Beje, tarp kitų galimų naujovių – diskutuojama, gal bandyti rengti labiau integruotų disciplinų egzaminus, pavyzdžiui, gamtamokslinių.

Ekspertai pripažįsta, kad egzaminus visi kaitalioja, kaip išmano, nes nepavyksta susitarti, kas yra branda ir kaip ją patikrinti. V.Stundys svarsto: „Kai kas mano, kad brandos egzaminų esmė deformuojama bandant juos iš esmės padaryti ir stojamaisiais. Mokymosi procesas paskutinius dvejus metus mokykloje ar gimnazijoje iš tiesų patiria didžiulį egzaminų programos ir egzaminų technologijų spaudimą. Tampa neaišku, koks mūsų dvylikos metų mokykloje tikslas: pasiekti pilietinę, moralinę brandą, bent minimalų raštingumo (matematinio, kalbos ir kt.) standartą ar tik išlaikyti egzaminą. Kai bandoma nušauti du zuikius, kažkas nukenčia: svoris perkeliamas ne į brandos įvertinimą, o į stojimą į aukštąją mokyklą.“

Lietuva, atrodo, blaškosi, kuris iš egzaminų tikslų – brandos patvirtinimas, atranka į universitetus, įrankis kovoje su korupcija, o gal mokyklų/mokytojų darbo vertinimas – turėtų būti prioritetas. LEU atstovė R.T.Bruzgelevičienė samprotauja: „?r egzaminai patikrina brandą? Teoriškai – turėtų. Mat vadinasi brandos egzaminais. Bet vėlgi – kas yra asmens branda? Geras akademinių žinių iškalimas? Jei taip, tuomet aukščiausiais balais egzaminus išlaikiusieji yra brandžiausi? Anaiptol. Tokiu atveju problema – koks egzamino turinys sukuriamas: ar tik į akademines žinias orientuotas,  ar tikrai vertinantis ir asmens kompetencijas (bendriausia prasme – gebėjimą veikti tomis žiniomis remiantis, vertybines nuostatas, o šitas pjūvis – per visą bendrųjų kompetencijų įvairovę: mokėjimo mokytis, komunikavimo, pažinimo, socialinę, pilietinę, kultūrinę, asmeninę, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas). Ar tai įvertinama, ar įmanoma tai užkoduoti egzamino užduotyse? Veikiausiai yra pagrindo dvejoti, juk ne šiaip sau švietimo politikų rutuliojama brandos darbo idėja, jau ir projektinis variantas diskutuojamas.“

Ar egzaminai įvertina mokytojų darbą? Mokslininkės nuomone, iš dalies taip. Kai nedidelio miestelio mokytojos lituanistės mokiniai pripažįstami sėkmingiausiai laikiusiais valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, supranti, ką gali mokytojas. Bet jei kitų metų valstybinis egzaminas tai pačiai mokytojai ir jos vaikams nebūtų toks sėkmingas, ar tikrai priežastis būtų tik mokytojos darbas?

Ar egzaminai įvertina mokinių darbą? Štai toks kasdienis epizodas iš gyvenimo. Po pedagoginės praktikos studentė klausia, kaip jai, kaip klasės mokytojai, reikėtų elgtis, kai devintokas ar dešimtokas sėdi klasėje ir dirba tik su mobiliuoju, išmaniuoju telefonu. Mėgina įtraukti į veiklą – „jūs neturite teisės iš manęs reikalauti, jei aš to nenoriu, apskritai kokia čia ta Lietuva, dėl ko turėčiau mokytis, vis tiek į užsienį dirbti po mokyklos išvažiuosiu“. Jei tai tik poza, įmanomi įvairiausi psichologiniai žingsniai. Jei tai esminė nuostata, o toks mokinys eis iki dvyliktos klasės, privalės bent lietuvių kalbos valstybinį laikyti, ir jei egzamino rezultatas bus nekoks, kieno darbas čia bus įvertintas ir ar tikrai kaltas mokytojas? Taigi kiekvienas atvejis, mokslininkės manymu, veikiausiai individualus.

Kita vertus, jei egzamino rezultatas puikus, o jam rengia korepetitorius, tai kieno darbas čia įvertinamas? R.T.Bruzgelevičienė pasakoja, kad kai kurie LEU dėstytojai labai nudžiugo išgirdę, kad matematikos valstybinis egzaminas taps privalomas, – duonos, sakė, ilgai turės. „Neneikime – valstybinių egzaminų didis nuopelnas, kad klesti korepetitoriaus profesija“, – primena edukologė.

Mokslininkė abejoja, ar centralizuotas egzaminas išgelbės Lietuvą ir nuo korupcijos, kaip rodo ir įvairiausi per valstybinio egzamino vykdymo istoriją atskleisti faktai. „O jei priimsime brandos darbo idėją, kas jį rašys – mokinys, tėvų pasamdytas mokslininkas ar kooperatyvas? Realus klausimas? Taip, – svarsto R.T.Bruzgelevičienė. – Bet… Bijai vilko – neik į girią. Dėl to, kad gerai idėjai gresia būti sukompromituotai, reikėtų jos net nesiimti? Ar ne dėl to Lietuva ir laikoma žemo inovatyvumo šalimi? Mes dažnai numušame sau sparnus net nepradėję skristi.“

Vis dėlto centralizuota egzaminų sistema bent iš dalies pasiekė tikslą sumažinti korupciją: iki tol į prestižines specialybes universitetuose įstodavo daugiausia tik vilniečiai ir kauniečiai, o abiturientus ėmus vertinti anonimiškai visos Lietuvos mastu, pirmais metais buvo šokas, kai visų pirma įstojo vaikai iš provincijos.

Tačiau ir centralizuotą sistemą kuria ne robotai. Nors įvedus centralizuotą egzaminų sistemą jiems organizuoti 1996 m. įsteigta net speciali įstaiga – Nacionalinis egzaminų centras, praktiškai kasmet nugriaudi skandalų dėl užduočių nutekėjimo ar klaidų jose. 2000 m. gimtosios kalbos egzamino išvakarėse į internetą nutekėjo, kokie kūrinių tekstai bus pateikti analizei. Vėliau išsiaiškinta, kad Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje vokai su egzamino raštu užduotimis per klaidą abiturientams buvo išdalyti, kai jie pasirinktinai laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu. Beveik milijoną valstybei kainavę egzaminai tapo farsu.

Po poros metų paaiškėja, kad Švenčionėliuose per egzaminą nusirašė net du trečdaliai moksleivių. 2005 m., artėjant egzaminų sesijai, internete plinta mobiliųjų laisvųjų rankų įrangos nuomos skelbimai. 2006 m., pasklidus informacijai, kad dalis abiturientų iš anksto turėjo lietuvių kalbos testo užduotis, kurias po vidurnakčio buvo galima įsigyti už šimtą litų, o paryčiais – beveik nemokamai, nusprendžiama, kad abiturientams teks perlaikyti valstybinį lietuvių kalbos testo egzaminą. Tąkart keliasdešimt abiturientų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kilo jaunuolių nepasitenkinimo banga. Politikai net pasiūlė abitūros egzaminų rengėjus bei organizatorius tikrinti melo detektoriumi.

Vėliau, 2007 m., egzaminų saugumui užtikrinti skiriama 200 tūkst. Lt, užduotys gabenamos plombuotose pakuotėse, bet laikant lietuvių kalbos įskaitą vėl pasigirsta kalbų, kad šias užduotis – potemes buvo galima gauti išvakarėse. Vėliau siūloma įstatymų pataisa, kad egzamino užduočiai būtų suteikiamas tarnybinis slaptumas. Dar vėliau, norint išvengti anksčiau pasitaikydavusių tuščių lapų, spausdinimo klaidų, egzaminų užduotys spausdinamos ir segamos nauja 1,5 mln. Lt kainavusia uždarąja spausdinimo linija ir t.t.

2009 m. brandos egzaminai jau organizuojami vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis. Tačiau pernai išsiaiškinta, kad nuo 1999 m. su NEC bendradarbiavęs Matematikos brandos egzaminų vertinimo komisijos pirmininkas  policijos pareigūnams prisipažino išdavęs valstybinio matematikos brandos egzamino užduotis savo papildomai mokomoms abiturientėms (nors tą daryti užduočių rengėjams draudžiama).

O klaidos užduotyse privesdavo iki absurdiškų situacijų ištisas abiturientų laidas: 2009 m. NEC pripažįsta, kad dėl „klaidelių“ 1400 abiturientų keičiasi pakartotinės egzaminų sesijos kai kurių mokyklinių egzaminų rezultatai. Užduotys nuolat kelia abejonių, nes tai stebuklingai dauguma kokį egzaminą išlaiko labai gerai, tai suklumpa kas penktas abiturientas.

Maža to, kasmet brandos egzaminų sesijos metu turėjo darbo psichologai ir psichiatrai. Dar 2005 m. pradėta informacinė kampanija „Egzaminai.Nesiparink.lt“, sunkmečiu perkrikštyta taisyklingiau – į „Egzaminai.Nesinervink“: trumpuoju numeriu paskambinę abiturientai gali gauti informaciją, kaip nesibaiminti, pasirengti egzaminui ir t.t. Tačiau tuo pačiu metu dauguma žemės drebėjimų egzaminų sistemoje tik prisidėjo prie to, kad abiturientai su mokykla atsisveikintų išvesti iš psichologinės pusiausvyros.

Štai parlamentaro V.Stundžio jaunėlė Vaiva šiemet abiturientė. Politikas nedramatizuoja, bet pripažįsta, kad krūvis pastaruosius dvejus mokslo metus tikrai didelis. Jei vieną savaitgalio popietę dukra leidžia sau pailsėti, tai gerai.

Kitos sostinės abiturientės V.Jankauskaitė ir Gintarė Jansonaitė pasakoja, kad jei pasirenki mokytis penkis išplėstinius kursus, miegi po keturias valandas, išimties atveju – šešias. Galų gale ką sveikatos specialistai mano apie egzaminų trukmę: matematikos egzaminas – trys valandos, lietuvių – keturios.

O dar tie amžini pokyčiai. Moksleivės pasakoja, kad egzaminų kaitaliojimas trikdo nuoseklų mokymąsi. Norisi pasilyginti su ankstesnių metų darbais, įsivertinti, kur gali tikėtis įstoti, ar užteks tiek dalykų egzaminų, kiek pasirinkai. Bet kai viskas taip keičiasi, negali projektuoti savo ateities. Galų gale niekad nežinai, kokias disciplinas profiliuojantis pasirinkti, nes būna, kad aukštoji mokykla prieš metus pakeičia reikalaujamus egzaminus. Paskui nuo vienuoliktos klasės norėdamas pakeisti B lygį į A turi išlaikyti įskaitą, vadinasi, per mėnesį reikia išmokti visą papildomą metų kursą. Išeitis – rinktis mokytis daugiau dalykų. Bet paroje valandų juk nepadaugėja.

Abiturientės tikina, kad mokiniai nebepatempia krūvio, o reikalavimai vis didėja. Pavyzdžiui, abiturientės pabandė spręsti chemijos 1997 m. egzamino užduotis – jos daug lengvesnės ir apimtis mažesnė. O, tarkime, į biologijos egzaminą kiekvienais metais vis įtraukiama kažkas nauja, bet nieko neišimama. O juk mokslo metai tokios pat trukmės.

Programa tokia plati, kad kritinio mąstymo, kūrybiškumo ugdymui, diskusijoms mokykloje laiko ir nelieka. Mokytojai spėja rengti tik egzaminams. Egzaminai neva taip pat turėtų tikrinti mąstymą, bet, abiturienčių nuomone, tą jie mažiausiai tikrina.

Abejotina, ar kas girdi moksleivių, edukologų, psichologų balsą, jei deklaruojama, kad mokykla nuo kalimo kultūros eina prie kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymo, bet egzaminai ėjo priešinga kryptimi – mokymo procesas koncentravosi į moksleivių rengimą standartizuotam žinių patikrinimui.

O kaip žinias ir gebėjimus tikrina sėkmingo švietimo valstybės? A.Zabulionis pabrėžia, kad viskas priklauso nuo egzaminų tikslų. Vakarų šalyse daugiau vyrauja brandos patvirtinimas. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje labai aišku: jei moksleivis pasirinko mokytis kursą, šis baigiasi egzaminu, nes tai natūrali didesnio kurso mokymo pabaiga.

Per visą pasaulį – didžiulė egzaminų sistemų įvairovė, bet yra šalių, kurios baigiamųjų egzaminų neturi, o demonstruoja sėkmingą švietimą. Daugelis šalių stengiasi jaunuoliui duoti kuo daugiau alternatyvų pasirinkti vertinimo būdą. Danijoje, Belgijos flamiškoje dalyje išorinių egzaminų visai nėra, bet mokslas labai aukštos kokybės. Geriausių švietimo rezultatų Europoje pasiekiančioje Suomijoje vienintelis išorinis egzaminas – gimtosios kalbos. Kai kuriose šalyse vaikas pats apsisprendžia, laikyti juos mokykloje ar centre (jei neplanuoja studijuoti universitete, jam užtenka ir egzamino mokykloje). Bet dažnai net laikant egzaminą išoriniame centre skaičiuojamas ir mokykloje jam parašytas įvertinimas, pavyzdžiui, Nyderlanduose tai sudaro pusę vertinimo. Tiesa, olandai kritikuojami, kad nuo jaunesnių klasių pagal vaikų gebėjimus juos „selekcionuoja“. Vokiečiai taip pat turėjo panašią sistemą, bet ją jau koreguoja. O Suomijoje, kitose sėkmingo švietimo šalyse mokykla yra ir socialinis liftas, kuris kaip tik vaikus iš žemesnės socialinės aplinkos pakelia į aukštesnį lygį.

Gal Europai ne visai tinka švietimo srityje dabar pirmaujančių Azijos šalių sistema, kur taip ir sakoma – egzaminų pragaras, vaikai jaučiasi nelaimingi, o jų svajonė – kuo greičiau išvykti į JAV.

Danijoje iki septintos klasės net nerašomi pažymiai, ir šios šalies švietimo sistema tikrai gana sėkminga. Kitos šalys vertina raidėmis ar prieveiksmiais, mokytojai prašomi labiau recenzuoti mokinių darbus, o ne rašyti pažymius. Bet dešimtuką parašyti lengviau nei recenziją. Taisyklė viena: sėkmė ateina, kai koncentruojamasi į aukšto lygio nuolatinį ugdymo procesą ir jo profesionalumą.

Baigiamieji egzaminai pasaulyje tampa praeities paveldu. Negalima dvylikos metų darbo sufokusuoti į vieną egzaminą, kuriame gali ir nepasisekti dėl įvairių priežasčių, be to, jie neparodo nei pasiekimų, nei pažangos – tik fotografuoja momentinę nuotrauką. Tačiau tas momentinis įvertinimas per egzaminą dabar lemia tavo gyvenimą. Vertinimas – vienas svarbiausių dalykų mokymosi procese, bet vertinimu galime suklaidinti, stigmatizuoti žmones. Vertinime turi būti didelė skalė su daug kintamųjų.

„Momentinis vertinimas – labai senamadiškas, pasenęs dalykas. Tai bandoma švelninti. Pasaulyje einama prie to, kad nuosekliai per tarpinius vertinimus stebima vaiko pažangą mažais laikotarpiais, o vaikas informuojamas apie savo pasiekimus. Net jei jam nesiseka, negalima jo iš karto priskirti prie nevykėlių, nes yra daugybė pavyzdžių, kai mokyklos vidutiniokas ar net prastas mokinys universitete tiesiog pražydo. Būna ir atvirkščiai. Kai šnekame apie žmones, nėra vidurkio. O mes skaičiuojame vidurkius“, – pasaulines tendencijas komentuoja Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė.

Šiandien visas pasaulis kalba apie tokius iššūkius – kūrybiškumą, inovatyvumą, gebėjimą dirbti komandoje. Matematikos išmokti galima ir mokantis individualiai, tačiau vienas neišmoksi bendrauti. O ką mes matuojame egzaminu?

Tyrimus, kaip mokymąsi orientuoti į rezultatus, kaip skatinti kūrybiškumą, atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas pripažįsta, kad vertinimas yra neatskiriama efektyvaus mokymosi dalis, tačiau, jo manymu, Lietuvoje pernelyg daug dėmesio sulaukia suminis vertinimas, kai įvertinama bendra asmens pažanga per nustatytą laikotarpį, pavyzdžiui, brandos egzaminai baigiant vidurinę mokyklą ar gimnaziją. Brandos egzaminai šiuo metu prilygsta stojamiesiems – jie reikalingesni aukštosioms mokykloms, ne patiems asmenims. Tačiau mokytis labiausiai padeda formuojamasis vertinimas, tai yra nuolatinis ir iš karto mokiniui pateikiamas grįžtamasis ryšys. Mokyklose jis vangiai taikomas dėl keleto priežasčių, pavyzdžiui, nepakankamos mokytojų kompetencijos, neadekvataus jų darbo krūvio ar netinkamų kitų darbo sąlygų.

Gera žinia ta, kad technologijoms žengiant į priekį mokymosi pažangos vertinimas vis labiau automatizuojamas ar perkeliamas į išorę – išoriniams paslaugų teikėjams ar el. vertinimo sistemoms, remiantis pažangiomis IT technologijomis, taip paliekant mokytojui daugiau laiko dirbti su mokiniu – jam konsultuoti ir orientuoti žinių bei informacijos sraute. Dabar išsivysčiusiose šalyse efektyviausiu ir laikomas nuolatinis nuoseklus vertinimas, kai taikomos tokios mokymo(-si) technikos, kaip ugdomasis vadovavimas (angl. „couching“), projektais grįstas mokymasis (angl. „project-based learning“) ar rimti žaidimai (angl. „serious games“).

R.Dukynaitė pasakoja, kad tikrinant vaikų gebėjimus tarptautiniuose PISA tyrimuose bandoma įvertinti, ar vaikas moka dirbti bendradarbiaudamas su kitais, nes individualiai sėkmė retai pasiekiama, labai svarbus komandinis darbas. Vaikas prie kompiuterio gauna užduotį, bando rasti sprendimą, o du virtualūs draugai jam patarinėja. Bet vienas jų pateikia klaidingus siūlymus, kaip nutinka ir realiame gyvenime. Tad tyrime atsiskleidžia, ar vaikas moka mokytis bendradarbiaudamas ir geba mąstyti kritiškai. Mes to egzaminais nematuojame, nors gyvenime to labai reikia.

Švietimo analitikas A.Zabulionis pastebi dar vieną mūsų skirtumą nuo Vakarų valstybių: pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus, tuo mažėja pedagoginiai egzaminų tikslai, o didėja antikorupciniai, egzaminai darosi išoriniai – reikia kažkur eiti jų laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas, ko Vakaruose nėra, o  egzaminai tampa kovos su korupcija įrankiu, atrenkant mokytis aukštosiose mokyklose. Lietuva, eksperto vertinimu, nepasiekė tokio lygio kaip Užkaukazėje ar Centrinėje Azijoje, bet esame toli ir nuo vakarietiško modelio, kai pasitikima mokiniu ir mokykla.

Beje, nors visose šalyse švietimo, taip pat ir egzaminų, sistemos skirtingos, visas geriausias sistemas vienija pagarba ir pasitikėjimas mokytoju, dėmesys jo kvalifikacijos kėlimui. Lietuva prie tokių šalių savęs priskirti negali.

Dažną dabartinių mūsų brandos egzaminų ydą bandoma aiškinti tuo, kad tai kartu ir stojamieji egzaminai. Tačiau norint įstoti į pasauliniu mastu prestižinį universitetą į egzamino vertinimus dažnai nė nežiūrima. Pavyzdžiui, JAV daugybė universitetų duoda šansą visiems – priima visus norinčiuosius, bet jau po pirmo semestro labai daug jų iškrinta. Bet jei nori įstoti į prestižinį universitetą, reikia parašyti motyvacinį laišką, parodyti savo nuoseklaus darbo rezultatą, turėti kaupiamąjį vertinimą – pristatyti savo darbų aplanką („portfolio“), kai kurie universitetai reikalauja, kad jaunuolis būtų įvertintas ne tik mokyklos, bet ir sertifikuotų išorinių centrų, kuriuose jis turi parodyti, kokią pažangą darė pamečiui, kai kur vyksta pokalbis žodžiu. Anot R.Dukynaitės, sėkmei svarbu maratono bėgimas, o ne spurtas.

Pažangus pasaulis žino: kas laimės kovą dėl švietimo, laimės valstybių konkurencinį karą. Tam reikia, kad augtų kūrybinga, kritiškai mąstanti, mokanti dirbti komandoje karta. Į tai protingos šalys nukreipia ir moksleivijos žinių bei gebėjimų patikrą. Klaidos kainuoja brangiai. Štai, kaip pasakoja R.Dukynaitė, Švedija panaikino kokybės tobulinimo instituciją, sustiprino kontrolės inspekciją ir TILS tarptautiniuose moksleivių gebėjimų tyrimuose, kuriuose pirmavo, patyrė didžiausią nuokrytį. Kai daugiau investuojama ne į švietimo kokybės didinimą, o į vertinimą ir kontrolę, laukia neišvengiamas fiasko.

Beje, R.Dukynaitė prisimena, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos raporte Lietuvos švietimo reformos dokumentai nepriklausomybės pradžioje buvo pripažinti vienais geriausių Rytų ir Vidurio Europoje. Net juokaujama, kad tikrai didelį spurtą švietimo srityje padarę estai „nusirašė“ mūsų geriausias švietimo reformos idėjas, tik, skitaip nei mes, jas ir įgyvendino. Be to, jie nesiblaškė ieškodami gerų pavyzdžių daugelyje šalių, o orientavosi į vienos giminingos jiems šalies – Suomijos pavyzdį.

R.Dukynaitė primena dar vieną faktą: kai Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose, mūsų rezultatai buvo menki, bet šuolis –   didžiausias pasaulyje, tik nuo 1997 m. rezultatai nustojo augti, o nuo 2003 m. ėmė smukti. Paaiškinimų gali būti įvairių – kad nuo dugno lengva atsispirti, bet nenuneigsi, jog nepriklausomybės atkūrimo euforija, noras viską padaryti gerai prie to taip pat prisidėjo. Vis dėlto PISA, TILS tyrimai rodo, kad didžiausia dalis mūsų moksleiviukų – vidutiniokai.

Bet ar prie to neveda ir lietuviškų egzaminų pokyčių ~perpetuum mobile~ pažangai priešinga kryptimi?

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Akivaizdu – neįtikėtina. Apie Samerhilo (~Summerhill~) mokyklą Didžiojoje Britanijoje sužinojau pamačiusi filmuką Lietuvos tėvų forumo paskaitoje, į kurią buvo pakviesti pedagogai su tėvais. Po filmo užvirė diskusija: ar čia tikrai dokumentinis filmas? Ar tokia mokykla iš tiesų egzistuoja? Gal tai kokia fantastinė utopija?

Vedėjas paprašė balsuoti, kam demokratinė šios mokyklos idėja pasirodė patraukli, o kam ne. Didesnė dalis pedagogų buvo prieš…Greičiausiai todėl, kad dabartinei švietimo sistemai rengiami pedagogai nė sapne (košmare?) nesapnuoja tokios mokyklos, kurią iš esmės kuria patys mokiniai. Ir kurioje jau daugiau kaip devyniasdešimt metų įkūnytos laimingos vaikystės svajonės. Ir prieš kurią net garsiausios alternatyvios bei netradicinės mokyklos nublanksta.

Kad ši tarptautinė mokykla laikoma seniausia pasaulyje demokratinio švietimo įstaiga, iš Lietuvos emigravę Natalja ir Vladimiras Lekečinskai nė nenutuokė. Tiesiog po trejų metų gyvenimo Anglijoje pareigingi tėvai, šiek tiek nusivylę tradiciniu ugdymu, ieškojo sūnui kuo geresnės mokyklos. Apie Samerhilo mokyklą sužinojo atsitiktinai, vienam draugui paminėjus internete. Susirado „Wikipedia“ straipsnį, svetainę ir nuvažiavo į atvirų durų dieną.

Įvykiai klostėsi labai greitai, per keletą savaičių. Atvirų durų dieną vedė patys mokiniai. „Viskas atrodė kaip pasakoje ir negalėjome patikėti, kad tai iš tikrųjų veikia taip, kaip mums pasakoja ir rodo: tada dar nebuvome skaitę A.S.Neillo knygų, matę BBC filmo apie šią mokyklą. Ir nors sūnus svajonių mokyklos paieškoje nedalyvavo, buvo dar per mažas, po pirmojo vizito labai norėjo į tokią mokyklą. Nors ir jam viskas neatrodė tikra, kol nepradėjo jos lankyti…“ – prisimena šeima, mielai sutikusi pasidalyti įspūdžiais su „Veidu“.

Mama: Natalja Lekečinskienė, studijuoja psichologiją.

Tėtis: Vladimiras Lekečinskas, verslininkas, informacinių technologijų įmonės direktorius. Abu yra neseniai sukurtos socialinio verslo įmonės „Loki Education“ partneriai, tikisi panaudoti savo patirtį padėdami kitoms šeimoms – tėvams ir vaikams.

Pora kilusi iš Vilniaus rajono, čia praleido didelę dalį gyvenimo, kelerius metus gyveno ir Vilniaus mieste. Iš Lietuvos tvirtina nebėgę, kaip dauguma emigrantų, – tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, kaip gyvena žmonės svetur, susipažinti su kitokia kultūra, keliauti. Jautėsi esą pasaulio piliečiais. Neslepia, jog renkantis šalį vaiko išsilavinimas buvo vienas svarbesnių prioritetų, – norėjo, kad sūnus galėtų laisvai bendrauti angliškai. Tad visi kartu ir išvyko į Londoną su dviem lagaminais: viename buvo sūnaus žaislai.

Sūnus: Artūras, 11 metų. Lietuvoje jis lankė tik vaikų darželį Vilniuje. Nuo septynerių metų lanko Samerhilo mokyklą, neseniai apsigyveno mokyklos bendrabutyje.

Šeimą sužavėjo paprasta šios mokyklos filosofija – mažiau kontrolės, daugiau pasitikėjimo. Tai net neatrodo kaip mokykla: viskas, kas čia vyksta, kaip organizuojama, labiausiai panašu į realų gyvenimą. Po ketverių metų glaudžios pažinties su šia unikalia ir kol kas nepakartojama švietimo įstaiga tėvų ir sūnaus santykiai pasikeitė į gerąją pusę.

Kyla klausimas: kodėl visi žmonės negalėtų taip gyventi? Kodėl mokykliniai metai visiems pasaulio vaikams negali būti šviesiausias prisiminimas?

Pokalbį su Natalja ir Vladimiru Lekečinskais „Veidas“ pradėjo klausimu, kodėl jie pasirinko Didžiąją Britaniją ir kaip juos pasitiko ši šalis.

Tėvai vieningai pareiškė, kad Didžiąją Britaniją rinkosi dėl anglų kalbos ir dėl to, kad nereikia vizų (į JAV persikraustyti daug sunkiau): „Nors, kaip ir visiems emigrantams, pradžia nebuvo lengva, ši šalis mus pasitiko labai gerai, viskas labai patiko, o pats persikraustymas įvyko daug geriau, negu tikėjomės. Galbūt kažkiek rizikavome, nes atvykome ekonominės krizės išvakarėse.“

Pasak sutuoktinių, draugų, pažįstamų nebuvo, viskuo rūpinosi patys, visus sutaupytus pinigus išleisdavo buto nuomai. Lengviau nei kitiems buvo todėl, kad Vladimiras iš Lietuvos „atsivežė“ verslą ir žmonai nereikėjo iš karto ieškotis darbo. Šiuo metu verčiasi kaip ir anksčiau: verslas informacinių technologijų paslaugų srityje, o dabar – ir naujai įkurtoje socialinėje įmonėje.

Pirmus trejus metus šeima gyveno labai gražioje Londono vietoje, šalia buvo didelis parkas. Mokėsi vietinių papročių, bendravimo ir gyvenimo kultūros. Patiko ir mokykla, kurią lankė Artūras.

VEIDAS: Ar aktyviai dalyvaujate lietuvių bendruomenės veikloje?

V.L.: Mūsų bendravimo ratas labai mišrus ir internacionalus, bendraujame su žmonėmis iš Australijos, Singapūro, Vengrijos, Vokietijos, Indijos, Ukrainos, Austrijos, Japonijos, Pietų Afrikos ir daugelio kitų šalių. Kartais bendraujame ir su lietuviais (buvau susitikęs su San Fransisko lietuvių bendruomenės atstovais), bet tai nėra kažkuo labai ypatingas bendravimas. Esame pasaulio piliečiai.

VEIDAS: Kuo jus sudomino būtent Samerhilo mokykla, juk yra ir kitų netradicinių švietimo įstaigų?

N.L.: Aš studijavau psichologiją, mokykloje teko dirbo savanore. Kažkas man nepatiko, iš karto pamačiau, kad ne viskas gerai: vaikai ne itin laimingi, nuliūdę, nenoriai lanko mokyklą. Kai labiau įsigilinau į tradicinį ugdymą, iškilo daug nemalonių detalių. Pavyzdžiui, gal nereikia spausti XXI amžiaus vaikų dėl dailiojo rašymo? Bet mokytoja pasakė, kad ne nuo jos priklauso, kad tokia sistema. Iš pradžių atrodė, kad gal čia tik posovietinėse šalyse tos sistemos ydingos, gal Anglijoje labiau pažengę? Šiek tiek žinojome apie Valdorfo, Montesori metodus, bet ir čia pradinėse klasėse daugiau šviesos, o kuo toliau, tuo prasčiau…

Pamatėme, kad tradicinėse mokyklose viskas nukreipta į reikalingų valstybei žmonių ugdymą, o ne į pastangas atskleisti paties žmogaus esybę. Tad po trejų metų Anglijoje pradėjome ieškoti mokyklos, kuri neribotų mūsų sūnaus augimo, nekeltų griežtų reikalavimų ir leistų jam vystytis laisvai ta linkme, kuria jis norėtų vystytis. Juk matėme, kad jis praranda susidomėjimą mokymu ir pasitikėjimą savimi. Praranda lūkesčius, kad laikas mokykloje gali būti įdomus, visavertis.

Žinoma, pasirinkus mokyklą teko persikelti iš Londono apie 150 km gyventi į Leistono miestelį. Dabar iki mokyklos nuo mūsų namų – trys minutės pasivaikščiojimo.

VEIDAS: Kokių procedūrų, testų, o gal net rekomendacijų reikia, norint patekti į garsiąją mokyklą? Kokio amžiaus vaikai priimami?

V.L.: Kad patektum į mokyklą, reikia užpildyti anketą, atsakyti į klausimus. Jokių rekomendacijų nereikia. Administracija supažindina su pagrindiniais principais, filosofija, o mokyklos direktorė Zoe Neill Redhead (įkūrėjo A.S.Neillo duktė) siūlo šeimoms labai gerai apsvarstyti, ar jos teisingai pasirinko. Netgi bando atkalbėti tėvus: ar jiems tikrai reikia tokios mokyklos?

Vaikai priimami nuo maždaug ketverių penkerių iki 11 metų amžiaus iš įvairių pasaulio kampelių. Vyresnių nei 11 metų jau nebepriima (su retomis išimtimis), nes manoma, kad kitoje sistemoje susiformavusiems bus sunku. Mokomasi iki 17–18 metų. Vienu metu mokykloje ugdoma maždaug 70–80 mokinių. Vietinių vaikų mokykloje beveik nėra.

Mokyklos aplinka naujokams gali atrodyti keista, pernelyg paprasta, natūrali, ne itin išpuoselėta. Kai kurie stebisi: privačioje mokykloje už tokius pinigus – tik tiek?.. Šeimininkų logika tokia: viskas turėtų būti lengvai sutvarkoma, pakeičiama, jei vaikai ką sulaužo, sugadina. Juk čia vaikų pasaulis.

VEIDAS: Kuo labiausiai ši mokykla skiriasi nuo tradicinių švietimo įstaigų? Kokie jos pliusai, minusai?

N. ir V.L.: Čia besąlygiškai tikima, kad vaikai patys geba atrasti savąjį kelią ir tvarkytis gyvenime. Atkartojami pagrindiniai demokratinės valstybės principai. Didžiausias skirtumas, jeigu galima būtų išskirti vieną, be abejo, tai, kad vaikas gali išeiti iš bet kurios pamokos arba ateiti, jeigu nusprendė tai padaryti. Tai pirmiausia krinta į akis. Nuo pirmos dienos mokinys užsirašo lankytinų pamokų sąrašą, bet tai nereiškia, kad jis visur eis, – gali apsigalvoti. Pamokoje yra tik tie mokiniai, kurie iš tikrųjų nori ten būti, tikrai nori tos medžiagos, nusprendė dalyvauti. Jei ne – jie neateina arba išeina iš pamokos. Tai keičia ir mokytojo darbą – jis dirba su žmonėmis, kurie labai nori būti pamokoje, yra suinteresuoti gauti žinių. Tai veikia šimtu procentų, nes seniai suvokta: be mažiausios motyvacijos, per prievartą kalamos žinios – ko vertos? Tiesa, tik iš pradžių čia atrodo viskas paprasta, geranoriška, kaip namuose, niekas nekreipia dėmesio, kaip naujokai rašo, skaito. Žiūri, kaip jie jaučiasi. Bet metams bėgant kyla daugiau reikalavimų mokiniams, mokymosi tonas griežtėja. Juk vadovėliai, medžiaga, metodai, egzaminai yra tokie patys kaip ir valstybinėse mokyklose.

Antras skirtumas – mokyklos susirinkimas, kuriame sprendžiami visi mokyklos reikalai, vyksta balsavimas, priimami mokyklos įstatymai (kurių čia turbūt daugiau nei kitose mokyklose ir kurie vienodai galioja tiek mokiniams, tiek mokytojams). Vienas susirinkimo dalyvis – vienas balsas, amžius nėra svarbus, net mažiausi vaikai dalyvauja lygiomis teisėmis. Mokinių yra daugiau nei mokytojų ir, žinoma, jie kartais nubalsuoja vaikiškai, bet greitai viskas stoja į vietas. Dažnai naujokai siūlo, kad būtų galima žaisti kompiuteriu neribotą laiką, ir labai stebisi, kad niekas nekelia rankos už… Kelis kartus buvo priimtas ir vėl panaikintas įstatymas dėl miegojimo laiko ribojimo. Jis paprastai galioja tik keletą dienų, kol už „laisvę“ tenka mokėti apsnūdimu ir prarastu aktyvumu…

Vaikystė – laikas, kai klaidos nedaug kainuoja. Vienas efektyviausių mokymosi būdų – suklysti, pamatyti, kas bus, ir įsidėmėti pamoką visam gyvenimui. Dažnai suaugusieji to nepaiso, tiek mokykloje, tiek namie saugodami atžalas nuo visų pavojų. Ir paprastai, ir metaforiškai kalbant vaikai nelipa į tuos medžius, kurie jiems per aukšti! Mūsiškis karstosi kaip beždžionė, bet nėra bandęs įlipti į aukščiausią mokyklos medį.

Jei kalbėtume apie Samerhilo mokyklos minusus, nieko, be didelės, draudžiamai didelės kainos, nežinome – per ketverius metus nesugebėjome rasti. Palyginti su kitomis privačiomis mokyklomis, kaina čia nėra didelė, bet daugeliui šeimų 1500–5500 svarų sterlingų per trimestrą yra labai dideli pinigai ir svarbus prioritetų lygio sprendimas. Galbūt dar vienas minusas būtų, kad daugeliui tėvų sunku persikelti ir sunku išsiųsti vaikus mokytis toli nuo namų. Vis dėlto daugelis tėvų tai padaro, vaikai vieni atvažiuoja iš Azijos, Amerikos.

VEIDAS: Kokias pamokas rinkosi jūsų sūnus?

N.L.: Artūras nuo pirmo trimestro rinkosi matematiką, skaitymą, muziką, vėliau psichologiją, informatiką, medžio darbelius. Būna visaip, pavyzdžiui, biologijos nepasirinko, bet kai kartą pamatė tikrus kiaulės plaučius – ir susidomėjo. Būna, kad per vieną pamoką vaikai labai daug gauna. Kiti vos ne visą laiką kokioje muzikoje praleidžia. Dabar sūnus pasirinko net tris muzikos pamokas per savaitę pas skirtingus mokytojus – profesionalius muzikantus. Čia labai daug užklasinės veiklos, projektų, įvairių menų. Žinoma, mažiukai dažnai užsirašo daug pamokų, o paskui neina. Bet vyresnieji, rengdamiesi egzaminams, mokosi savarankiškai ir rimčiau lanko pamokas. Vieni mokytojai užduoda pamokų, kiti ne.

Pamokos vyksta nuo 9 iki 15 val. Vaikai, kurie lanko mokyklą dienos metu (kaip paprastai), būna nuo 9 iki 17 val. Atostogos – tris kartus per metus: vienas mėnuo žiemą bei pavasarį ir du mėnesiai vasarą. Kaip sprendžiamas maitinimas? Mokykloje yra gera savitarnos valgykla, neblogas maisto pasirinkimas.

VEIDAS: Koks sūnus adaptavosi šioje mokykloje?

V.L.: Adaptacija truko pirmus du trimestrus, padedant direktorei Zoe ir „houseparent“ (globėjams). Iš pradžių jam buvo neįprasta laisvai sakyti savo nuomonę, kalbėti viešai. Bet įprato ir kas nepatinka – aiškinasi pats, kalbasi su mokytojais, jam ir šiaip patinka bendrauti su vyresniais. Mokykloje visi viską mato, ir jeigu yra problemų – pastebi. Kaip šeimoje. Žinios pažymiais nevertinamos, tik testai rengiantis egzaminams.

Vienas įdomesnių nuotykių – dėl šukuosenos Artūras gavo grybo pravardę („mushroom“), dėl kurios jautėsi dėmesio centre. Kažkas iškėlė šį klausimą susirinkime, ir Samerhilo mokykloje atsirado įstatymas „Niekam nėra leidžiama vadinti Artūro grybu“. O įstatymų pažeidėjai yra baudžiami. Bausmės – nuo įspėjimo iki sniego valymo, lapų rinkimo, piniginių baudų. Didžiausia bausmė – pašalinimas iš mokyklos. Tik reikia pabrėžti, kad vaikai nėra žiaurūs, kaip manoma, ir nesiekia žūtbūt nubausti. Turbūt ir sakyti nereikia, kad mokykloje patyčių nėra, jos greitai išaiškinamos, o „blogiukų“, jei tokių atsiranda, sąrašas iškabinamas viešai. Ypač stebina mažųjų atsakingumas: jie patys įspėja vieni kitus, kas galima, ko negalima.

VEIDAS: Kokių juokingų nutikimų yra įvykę mokykloje?

N.L.: Kartą jaunesnieji mokiniai nutarė atidaryti parduotuvę. Miesto parduotuvėje pripirko traškučių, dar kažko, paskui pardavinėjo. Bet susimetė skirtingas sumas pinigų ir niekaip nesugalvojo, kaip pasidalyti pelną. Vyresnieji jiems aiškino, kaip derėtų elgtis, kaip veikia kapitalo įmonės.

Dar prajuokino toks epizodas. Mačiau, kaip maniškis su draugu šokinėja ant batuto, o trečias vaikas nekantraudamas ir nepatenkintas laukia savo eilės – mat vienu metu galima šėlti tik dviem. Bešokinėdami berniukai jam aiškino, kad pagal mokyklos įstatymus jis kėsinasi į jų laisvę džiaugtis batutu…

VEIDAS: Koks mokyklos administracijos vaidmuo?

V.L.: Mokyklos administracija tarsi nematoma, nedaug turinti įtakos mokyklos gyvenimui, nes mokiniai didžiąją dalį klausimų (viską, kas juos tiesiogiai liečia) sprendžia patys. Tėvai bet kuriuo metu gali kreiptis į administraciją su savo rūpesčiais ir problemomis, bet įprastų tėvų susirinkimų nėra ir jokių ataskaitų apie vaikus mokykla nerengia ir nesiunčia. Manoma, kad jeigu tėvų santykiai su savo vaikais geri – vaikai viską papasakos patys, o jeigu nelabai geri – tai galbūt jiems ir nereikia žinoti. Mokytojai nepraneš net sužinoję, kad vaikas, pavyzdžiui, rūko. Mokykla visada yra vaiko pusėje ir pasitiki jo teise į autonomiją, jo galimybe adekvačiai reaguoti į gyvenimo problemas ir pasirinkimus.

Administracija saugo mokyklos kultūrą ir tradicijas: pasirinkimo ir sprendimo laisvę, vaiko teises. Emocinė vaiko sveikata mokykloje vertinama daug labiau negu akademiniai rodikliai. Beje, kai kurių mokinių tėvų čia patys mokėsi, užtat santykiai su tėvais nerealiai geri.

JTO 1989 m. yra priėmusi Vaiko teisių konvenciją, kurią dauguma šalių yra ratifikavusios, o po 20 metų parengtoje ataskaitoje Samerhilo mokykla buvo pripažinta kaip pavyzdys. Samerhilo mokyklos direktorė Z.Neill Redhead – didžiulės patirties žmogus, stipri, atkakli, pati buvusi šios mokyklos mokinė. Jos pedagoginė patirtis be galo vertinga.

VEIDAS: Kokie mokytojai: ar jie – tėvų, vaikų draugai?

N.L.: Mokytojai įvairūs ir amžiumi, ir išsilavinimu, ir tautybe. Yra tokių, kurie turi daktaro ar magistro laipsnius, yra neturinčių jokio išsilavinimo. Yra seniai dirbančių mokykloje, yra tokių, kurie ateina porai metų pasisemti patirties. Norinčiųjų pasidarbuoti yra labai daug, tad mokyklos šeimininkai turi iš ko pasirinkti ir turi pakankamai patirties, kaip atskirti tinkamus Samerhilo pedagogikai. Niekaip negali apsimesti, nes vaikai labai viską jaučia. Mokytojai yra labai „get real“ nuotaikos, nusiteikę mokymui blaiviai ir realistiškai – be negatyvumo ar ciniško gyvenimo vertinimo, bet ir be jokio perdėto pozityvumo ir spalvinimo rožinėmis spalvomis. Jie susikoncentravę į vaikų ugdymą, bet tikrai nėra nuolat besišypsantys. Viena aiškiai matomų savybių – kritinis mąstymas, nėra aklo pasitikėjimo niekuo.

VEIDAS: Ar tėvai – lygiaverčiai mokyklos partneriai?

V.L.: Šis klausimas ypač aktualus demokratinėms, alternatyvioms mokykloms. Tėvai nėra mokyklos partneriai ar klientai. Mūsų santykiai geri: mokykla gerbia ir vertina mūsų pastangas, bet ir mes labai vertiname jų sprendimą visą laiką skirti vaikams, o ne jų tėvams! Be abejo, bet kuriuo paros metu galime susisiekti su Zoe arba skambinti, rašyti į biurą – kartais to prireikia, bet labai retai. Žinoma, kai kurie tėvai vis tiek nori kištis į mokymosi procesą, nors neleidžiama. Buvo taip, kad japonai tėvai aktyviai kontroliavo, reguliavo vaiko mokymąsi, bet administracija paprašė to nedaryti ir netrukdyti.

VEIDAS: Kokie mokyklos renginiai ar projektai jums padarė ryškiausią įspūdį?

N. ir V.L.: Kiekvieną vasarą mokykloje vyksta koncertas. Tai didelis įvykis, kuriam vaikai ruošiasi ilgą laiką. Per koncertą atrodo, kad mokykla yra muzikos mokykla: vos ne kiekvienas (tikrai ne mažiau negu 80 procentų) groja kažkokiu instrumentu, dainuoja, yra septynios aštuonios grupės, kurios visai neblogai atlieka kūrinius kartu su mokytojais. Dar pavasarį vyksta „tėvų stovykla“, kai daugelis tėvų atvažiuoja su palapinėmis ir kelias dienas leidžia laiką kartu. Rudenį didžiulis laužas ir fejerverkai „Gunpowder Plot“ šventėje, „Guy Fox“ kaukės. Tai labai svarbi Anglijai diena, priminimas valdžiai. Helovino šventė dėl kostiumų irgi gana ryški.

Vienas ryškesnių projektų buvo, kai būrys vaikų sumanė pasidaryti žaidimą „Android“ telefonams, išleisti jį „Google Play“ parduotuvėje ir užsidirbti pinigų. Mes tokio amžiaus kūrėme kur kas kuklesnius „verslo planus“… Taigi, susibūrė 9–12 metų mokinių komanda, kurioje buvo grafikos dizaineris, programuotojas, vadybininkas ir reklamos vadybininkas, ryšių su visuomene atstovas. Jie kūrė vieną strategiją, paskui kitą, o po to komanda susipyko dėl veiksmų plano detalių, ir dizaineris ją paliko. Komanda bandė ieškoti naujo dizainerio, galvojo net susimesti pinigų ir pasisamdyti, bet paskui jiems pavyko įkalbėti dizainerį grįžti į komandą. Dėl to nuėjo į parduotuvę, nusipirko saldainių, sulčių ir surengė šventę. Kibo į darbus, vis dar dirba. Nežinia, kas išeis, bet visa ta istorija turbūt labai pamokanti…

VEIDAS: Ką iš šios mokyklos patirties labiausiai rekomenduotumėte Lietuvos mokykloms?

N. ir V.L.: Pasitikėjimas vaiko sprendimais, vaiko gebėjimu adekvačiai reaguoti į gyvenimo iššūkius ir problemas – vienas svarbiausių dalykų. Totalios, autoritarinės kontrolės atsisakymas. Manome, kad prasmingas „mažų žingsnių“ būdas – kai nedideli elementai taikomi klasės, mokyklos veikloje. Sakykim, pradinėse klasėse bent kartą per savaitę rengti demokratinius susirinkimus. Žinoma, reikia kuo daugiau informacijos iš knygų ar filmukų.

Jurgita Jurevičienė

Apie Samerhilo mokyklą

Šią įstaigą 1921 m. įkūrė progresyvus škotų švietėjas ir maištininkas Alexanderas Sutherlandas Neillas, manęs, kad „vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą – ne tą gyvenimą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai, ar gyvenimą, kurį perša švietėjai, manantys, kad jie žino geriausiai“.

Tai demokratinė savivaldos internatinė mokykla, kurioje suaugusieji ir vaikai turi vienodą statusą, bet, žinoma, labai skirtingus vaidmenis. Kasdienis gyvenimas mokykloje reglamentuojamas mokyklos susirinkimuose, paprastai vykstančiuose du kartus per savaitę, kuriuose kiekvienas turi vienodą balsą. Mokyklos filosofija: laisvę individui. Čia pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės, o tik paskui kaupiami faktai ir žinios. Mokytojai neturi teisės nurodinėti, nėra privalomų pamokų, tad… jei mokytojai nesistengs, kad jų pamokos būtų suvokiamos kaip svarbios ir įdomios, gali būti, kad jie taip ir nesulauks mokinių. Be to, mokykloje skatinamas ir alternatyvus, užklasinis mokymas, kuris dažnai gali būti net svarbesnis nei „pagrindinis“: mokiniai gali rinktis kalbų mokymąsi, menus, verslą.

Yra galimybė rinktis įvairius mokymosi dalykus, atitinkančius arba viršijančius GCSE (General Certificate of Secondary Education – tam tikri Jungtinės Karalystės mokymosi standartai, taikomi kiekvienam dalykui) lygius.

Naujas tvarkaraštis sudaromas kiekvieną semestrą, tačiau lankyti pamokas neprivaloma!

Galima rinktis tokius dalykus:

Gamtos mokslai (biologija, fizika, chemija);

Matematika;

Anglų kalba;

Vokiečių, ispanų, prancūzų, japonų, kinų kalbos;

Medžio darbai;

Dailė, fotografija;

Drama, teatras;

Istorija;

Geografija;

Muzikos technologijos, DJ darbas, įrašų studija;

Plaukimas mokyklos baseine arba Leistono laisvalaikio centre;

Grupė užsiėmimų, apimančių rankdarbius, piešimą, sportą (tenisą, futbolą, krepšinį, rankinį, stalo tenisą), rašymą mokyklos laikraštyje ir žaidimus kavinėje;

Muzika (pianinas, dainavimas, būgnai, gitara, smuikas, saksofonas).

Mokykla turi savo baseiną, teniso kortus, teatro, muzikos kambarius, kompiuterius. Be to, yra laisvos zonos, kuriose vaikai gali tiesiog leisti laiką, linksmintis, bendrauti, žaisti kūrybinius žaidimus ir t.t.

Visa mokyklos teritorija sudaro apie 4,8 ha kartu su dideliu sodu, mišku, taigi yra labai daug vietos važinėti dviračiais, statyti būstines, stovyklauti, laipioti po medžius ir, svarbiausia, – fantazuoti ar ką nors išsigalvoti… Čia daug vietų, kur nėra suaugusiųjų, kurie nurodytų, ką vaikams veikti, – ką veikti, jie turi susigalvoti patys.

Akivaizdu, kad Samerhilo mokykla buvo nuolat puolama ir menkinama, „tradicinė“ švietimo sistema Neillą laikė idealistu ir naivuoliu, tačiau Neillo idėjos paradoksaliai tapo svarbios ne tik švietimui, bet apskritai žmogaus teisių raidai visame pasaulyje. Didžiosios Britanijos švietimo standartų biuras OFSTED (oficiali švietimo įstaigų kokybės priežiūros institucija) dar 1999 m. norėjo apskritai uždaryti Samerhilą. Vyko teismo procesas, į kovą sukilo buvę ir esami mokyklos mokiniai, surinkę pinigų advokatų išlaidoms. Mokykla buvo ne tik palikta ramybėje, bet ir po kelerių metų inspekcijos ataskaitoje buvo rašoma: „Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Samerhile) yra puikus (…) Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. (…) Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“

Dar vėliau buvo įkurtas labdaros fondas „Summerhill Trust“, kuris surenka pinigus ir padeda į finansiškai sunkią padėtį patekusiems tėvams, kai šie negali sumokėti už mokslą.

Samerhilo mokyklos svetainė: ~http://www.summerhillschool.co.uk~

Svetainė „Sėkmės Mokyklos“: ~www.sekmesmokykla.lt~

Internete galima rasti filmą apie Samerhilo mokyklą: ~https://vimeo.com/22205368~

Knyga apie buvusius mokinius lietuviškai : Hussein Lucas. „Ugdymo revoliucijos vaikai“

~https://www.knygos.lt/lt/knygos/ugdymo-revoliucijos-vaikai~

Greitai ims veikti Nataljos ir Vladimiro Lekečinskų svetainė ~www.libertysoil.org~

ŠMM

Pedagogika. Žmogus gimsta jau turėdamas didžiulį spiečių neuronų, vėliau, jam augant, smegenyse tarp neuronų formuojasi ryšiai. O nenaudojami ar rečiau naudojami ryšiai nunyksta. Nors neuronų jungtys gali ataugti ir vėliau, tačiau sparčiausiai jos formuojasi ankstyvame vaiko amžiuje. Ir kuo įvairesne veikla užsiima vaikas, tuo daugiau išsivysto neuroninių jungčių.

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto dekanės prof. Onos Monkevičienės, vienas naujausių smegenų tyrimų atskleidė: jeigu norite, kad jūsų vaikas išaugtų gabus, ankstyvoje vaikystėje sudarykite sąlygas jam patirti kuo įvairesnių pojūčių.

„Be to, 4–6 metų amžiaus vaikai sparčiai ugdosi savireguliaciją, tikslingą elgesį, gebėjimą planuoti – savybes, kurios vėliau gyvenime dažnai lemia sėkmę. Tačiau šios savybės gali formuotis tik tinkamai ugdant vaikus, sudarant sąlygas patirti ir įveikti iššūkius“, – sako O.Monkevičienė.

Ar svarbi mokymosi pradžia?

Naujausių tyrimų duomenimis, nuo to, ar vaikui buvo sėkminga mokyklos lankymo pradžia, nemažai priklauso ir tai, kaip jam seksis mokytis toliau. Anksčiau nustačius mokymosi sunkumus, anksčiau galima ir padėti juos ištaisyti. Nepašalinti ankstyvoje vaikystėje, šie skirtumai turi tendenciją dar labiau ryškėti.

Vaikų, kurie ankstyvoje vaikystėje buvo ugdomi nevienodai, kognityvinis, socialinis, emocinis vystymasis skiriasi. Mokslininkai pripažįsta, kad tikslingas, kokybiškas ankstyvasis ugdymas daro stiprią įtaką vaiko raidai. Prastiems mokymosi rezultatams daugiausiai įtakos turi skurdas ir šeimos disfunkcija. Todėl ankstyvasis institucinis ugdymas yra vienas iš būdų mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.

Buvo lyginami Europos šalių vaikų, kurie lankė ankstyvojo ugdymo įstaigas ir kurie ne, pasiekimai. Lankiusių įstaigas vaikų pasiekimai yra net 18 taškų aukštesni nei vaikų iš tokių pat šeimų, kurie nedalyvavo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose (tai Europos Komisijos duomenys iš „Euridikės“ ir „Eurostato“ ataskaitų). Rumunijoje šie skirtumai yra net 74 taškai, Bulgarijoje – 44, Švedijoje ir Slovakijoje – daugiau nei 20. Lietuvoje skirtumas šiek tiek mažesnis, siekia 16 taškų, tačiau taip pat laikomas reikšmingu.

Kiti atskleidė tyrimai, į ankstyvąjį vaikų ugdymą investavus vieną JAV dolerį, ateityje galima sutaupyti devyniskart daugiau: paprastai netenka leisti pinigų prevencinėms programoms, o žmogus, įgijęs išsilavinimą, greičiau susiranda darbą. Tyrimai patvirtina, kad suaugusieji, kurie vaikystėje lankė ankstyvojo ugdymo programas, būdami 40-mečiai uždirbo daugiau nei tokių programų nelankiusieji.

Išanalizavus ir įvertinus padėtį Lietuvoje, susipažinus su kitų šalių patirtimi, pas mus taip pat pasiūlyta įteisinti privalomą priešmokyklinį ugdymą.

Europos tendencijos

„Daugelyje šalių vaikai pradeda lankyti mokyklą šešerių metų, tik Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Skandinavijos valstybėse – nuo septynerių. Apskritai pastebima institucinio ugdymo ankstinimo tendencija“, – sako Laimutė Jankauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja.

Šiaurės Airijoje gyvenanti Audronė, trijų vaikų mama, pasakoja, kad čia jau trejų metukų mažyliai pėdina į darželį, kuris panašesnis į priešmokyklinę grupę: jie jau gauna knygučių, pieštukų ir pan.

„Į pirmą klasę vaikai privalo eiti nuo ketverių arba penkerių metų – priklauso nuo gimimo dienos. Pavyzdžiui, mūsiškis Justas pradėjo mokslus ketverių metukų, Augustas – beveik penkerių. Mano nuomone, keturmečiui dar per anksti į mokyklą, jis dar turėtų stiprėti šeimoje. Tuo labiau kad yra vaikų, kuriems sunku priprasti prie svetimų žmonių, orientuotis kitokioje aplinkoje. Bet išimčių nedaroma. Nors, kita vertus, taip vaikas greičiau pripranta prie disciplinos ir vidaus taisyklių. O jei vaikas iš rizikos šeimos ir, tarkim, neturi draugų, tai jam puiki galimybė anksčiau integruotis į visuomenę.“

Audronė pasakoja, kad pirmieji treji metai mažai kuo skiriasi nuo likusių ketverių pradinėje, tik viskas būna mažesnėmis dozėmis – ir namų darbų mažiau, ir testų, kontrolinių, o mokymasis atmieštas žaidimais. Bet jie mokosi tų pačių dalykų kaip ir vyresniokai – kalbos, matematikos, kūno kultūros ir pan., tik „švelnesne“ forma.

Belgijoje įsikūrusi Aida, dviejų mažamečių motina, gali nemažai papasakoti apie sudėtingą šios šalies švietimo sistemą. „Tai, kas lietuviškoje švietimo sistemoje vadinama darželiais, Belgijoje dažnai – vienu pavadinimu „mokykla“. Mano sūnus nuo 2 metų ir 11 mėnesių lanko prancūzišką darželį ir kalbėdama su juo dažniausiai sakau „mokyklėlė“ ar „mokykla“. Prieš tai jis nuo vienų metų lankė lopšelį. Ikimokyklinis ugdymas yra trijų ciklų: parengiamoji grupė (nuo 2,5 metų), mažoji sekcija (3–4 metų), vidurinė sekcija (4–5 metų) ir didžioji sekcija (5–6 metų)“, – aiškina Aida.

Iš pradžių į ankstyvą institucinį vaikų ugdymą ji sako žiūrėjusi skeptiškai. Tačiau antraisiais sūnaus mokyklėlės lankymo metais nuomonė pasikeitė. „Iš klasėje iškabintų vaikų darbelių matau, kaip jie nuosekliai dirba ties tam tikromis temomis, žaismingai, bet metodiškai mokosi piešimo, tapymo, skaitymo ir rašymo pradmenų. Ankstyvajame amžiuje, atsižvelgiant į prancūzų kalbos specifiką, raštas prisijaukinamas atliekant įvairias užduotėles su dėlionėmis, paveiksliukų su piešiniais ir žodžiais atpažinimu, grupavimu, – pasakoja jauna mama. – Būtų galima kalbėti ir apie belgiškos ankstyvojo priešmokyklinio ugdymo sistemos trūkumus, tačiau apsiribosiu subjektyviu pastebėjimu, kad patys tėvai ir vaikai į darželius žiūri daug pozityviau nei Lietuvoje. Žinoma, tai susiję ne tik su pačia švietimo sistema, mokymo metodika, bet ir su daugeliu kultūrinių, socialinių aspektų.“

Nors ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas, „Eurostato“ duomenimis, Belgijoje šias įstaigas lanko apie 98–99 proc. vaikų. Pradinis ugdymas prasideda nuo šešerių. „Trimečiui ar keturmečiui lankyti ~mokyklą~ – šis žodis labiau nei darželio terminas apibūdina belgišką ugdymo specifiką – yra savaime suprantamas dalykas. Darželius lanko net ir vaikai iš šeimų, kuriose tėvas ar motina nedirba. Požiūris į darželius, apskritai žiūrint, yra pozityvus – manoma, kad vaikai juose įgyja socialinių, bendruomeniškumo, psichomotorinių ir pirmųjų kultūrinių kompetencijų, – pasakoja Aida. – Užsiėmimai mokyklose trunka nuo 9 iki 15 valandos. Trečiadieniais tiek darželiuose, tiek mokyklose užsiėmimai vyksta tik iki 12 val. Dažnai vienas iš tėvų trečiadieniais dirba ne visą darbo dieną.“

Pasak Aidos, tėvai moka už maistą, nors yra galimybė valgyti savo atsineštą, taip pat už užklasinę grupę ar pasirinktus būrelius po bendrųjų užsiėmimų. Mokesčiai nėra dideli, socialiai remtinos šeimos gauna paramą iš savo bendruomenės.

Belgijoje yra ir privačių darželių, bet jų nedaug ir jie labai brangūs.

Pamoka – tai labiau žaidimas

O.Monkevičienės manymu, Lietuvoje dalis tėvų delsia savo mažylį nuvesti į priešmokyklinio ugdymo grupę, nes kažkodėl įsivaizduoja, kad šešiamečiai neatsitraukdami sėdi prie stalų ir mokosi skaityti bei rašyti. Profesorės teigimu, ne visi tėvai susipažinę su šiuolaikine pedagogika – vaiko ugdymu per jam įdomią ir smagią veiklą: kartu su bendraamžiais ir auklėtoja tariantis, bendraujant, žaidžiant ir pan. Šiandien vaikai ugdomi padedant jiems įsitraukti į žaidimus ir kurti įdomią, smagią veiklą, sudarant sąlygas tyrinėti, atrasti, veikti bendradarbiaujant su bendraamžiais ir pedagogais.

„Pagrindinis priešmokyklinio ugdymo tikslas yra padėti vaikui pasirengti tapti mokiniu, kad jis norėtų mokytis mokykloje ir jam sektųsi. Svarbu, kad vaikas išmoktų pasitikėti savimi, bendrauti, nesibaimintų imtis naujos veiklos. Kad išmoktų „girdėti“, ką kalba kiti, sugebėtų nors trumpai išlaikyti dėmesį ir pan. Jei pradžia bus sėkminga, didelė tikimybė, kad vaikas noriai mokysis ir vėliau“, – sako L.Jankauskienė.

~Siekiant sudaryti sąlygas visiems vaikams gauti kokybišką ugdymą įgyvendinamas ES struktūrinių fondų finansuojamas projektas„Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra“. Mažų vaikų ugdymas derinamas su konkrečioje vietovėje gyvenančių šeimų poreikiais: pakeistas ugdymo įstaigų darbo laikas, siūloma daugiau veiklų, įsteigtos naujos grupės. Didelis dėmesys skirtas ir ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo kokybės gerinimui. Auklėtojams, darželių vadovams ir kitiems specialistams buvo organizuojami mokymai, sukurtos kvalifikacijos tobulinimo programos bei parengtos metodinės priemonės.~

Teresė Karklinytė