Vienai geriausių mokyklų Lietuvoje vadinamai Vilniaus jėzuitų gimnazijai prieš metus paskirtas vadovauti po studijų JAV grįžęs kunigas jėzuitas Artūras Sederevičius SJ. Lojolos universitete (Čikagoje) jis įgijo mokyklų vadybos magistro diplomą.

A.S.: Daugelio mūsų ir JAV švietimo sistemos dalykų negalėtum atskirti: amerikiečiai irgi kalba apie mažėjantį vaikų gimstamumą, nepakankamą švietimo sistemos finansavimą, biurokratizmą, netinkamą mokytojų parengimą. Vis dėlto sugrįžus po studijų JAV akivaizdu, kad mūsų mokyklose labai daug teorijos ir labai mažai praktinių dalykų.

O esminis akcentas, į kurį koncentruojamasi JAV mokyklose, – mokymasis profesionaliai mokyti ir mokytis bendruomenėse. Čia mokomasi būti mokytoju ne tiek lankant teorines paskaitas, kiek bendruomenėse: dėstytojai atvažiuoja į mokyklas ir moko, kaip mokytojams tapti bendruomeniškesniems, kaip mokytis iš visos bendruomenės, jos patirties, resursų, ir kaip visą gerąją patirtį perduoti mokiniams. Juk pagrindinis mokytojo vaidmuo – uždegti mokinį, kad šis pats domėtųsi, pats pradėtų ieškoti, pats atrastų. Juk tai, ko mokai, greitai užmirštama, o ko mokinys pats mokosi – išlieka ilgam.

Didžiąją dalį mano mokyklų vadybos magistro studijų JAV irgi užėmė praktika, o ne teorija. Knygas skaitai namie ir ateini į auditoriją tik diskutuoti, kiek teorija yra veiksni ar neveiksni, ką rodo praktika. Taigi žmogus, norintis būti bet kurios disciplinos mokytoju, didžiąją studijų laiko dalį praleidžia mokykloje šalia jau patyrusio mokytojo, profesionalo. Būsimas mokytojas mato visą vyksmą, tai, kuo gyva šiandienos mokykla. Tad labai dažnai JAV mokyklose gali pamatyti du mokytojus: patyrusį profesionalą ir būsimą mokytoją, studentą.

JAV universitetai, rengiantys būsimus pedagogus, labai dažnai keičia studijų programas. Taigi, jei norime parengti gerus mokytojus, ir mums reikia mažiau filosofinių tolių, o daugiau kalbėtis su žmogeliukais.

VEIDAS: Kiek JAV mokyklų mokytojams ir vadovams svarbi mokinių bei jų tėvų nuomonė apie mokytojo ir mokyklos darbo kokybę?

A.S. JAV bendruomenės mokykloms turi labai didelę įtaką.

Tiesa, JAV privačios ir valstybinės mokyklos labai skirtingos. Aš daugiau gilinausi į privačių mokyklų vadybą. Privačiose mokyklose stengiamasi, kad bendruomenės būtų gyvos: visi – mokytojai, mokiniai tėvai turėtų įtaką ir spręstų, ką daryti, kad būtų kitaip.

JAV tėvai labai aktyviai dalyvauja mokyklos veikloje – tiek mokomojoje, tiek ūkinėje. Tėvai pagal savo profesines kompetencijas buriasi į įvairius komitetus, grupes ir svarsto, kaip ir kokiais klausimais pagelbėti mokyklai, kokių žinių ar gebėjimų stinga mokiniams. Ir į šitų tėvų grupių nuomonę mokyklos labai įsiklauso. Direktorius išklauso visas idėjas, pageidavimus, išgrynina viziją ir priima sprendimą, kaip patenkinti bendruomenės lūkesčius. Iš mokyklų administracijos tokia vadyba reikalauja daug pastangų. Direktorius turi būti profesionalas: ryžtingas, valingas, nepasiduodantis tuščioms ambicijoms ir kartu nuolankus, nieko neįžeisti. Kitaip sakant, mokyklos direktorius turi pats „sukramtyti“ tuos išorės kirčius ir paaiškinti kolektyvui, kuo aplinka nepatenkinta arba ko trokšta.

JAV tėvų pageidavimai labai svarbūs, todėl į juos atsižvelgiant, būna, net pakoreguojami ugdymo planai.

Vilniaus jėzuitų gimnazijoje mes taip pat norėtume, kad leistų laisviau koreguoti ugdymo planus pagal visos bendruomenės poreikius, nes dabar tik labai nežymiai tai galime daryti. Bet juk jeigu aš noriu išlikti konkurencingas tarp geriausių Vilniaus mokyklų – Žirmūnų ar M.Biržiškos gimnazijų, kurios nemokamai teikia labai gerą išsilavinimą, turiu galvoti, kuo dar patraukti ir kaip išlaikyti mokinius. Tad mes nuolat ieškome naujų idėjų.

JAV privačias mokyklas lankančių vaikų tėvai ne tik rūpinasi vaikų mokslu, bet ir patys organizuoja įvairius renginius, šou, kad mokykla dar laimėtų įvairių projektų ir gautų papildomą finansavimą. Ten mokytojai šalia nustatyto pagrindinio atlyginimo dar gauna papildomų pajamų iš įvairių projektų. Tad jei mokytojas nori gauti didesnę algą, turi dirbti. O jei nedirbsi – niekas nemokės.

Beje, valstybinės JAV mokyklos pastaruoju metu buvo gerokai apsnūdusios: valstybė moka pinigus, tai kam čia stengtis. O rezultatas toks, kad kad kai kurių mokyklų mokiniai negeba rašyti ir skaičiuoti. Dėl šios priežasties valdžia susigriebė: iki 2014 m. valstybinėms mokykloms nurodyta pasiekti atitinkamus standartus, antraip jos bus uždarytos, o mokiniai paskirstyti po kitas mokyklas. Logika paprasta: jei gamykla nepagamina produkto, tai ji bankrutuoja. Taip ir mokykla: jei mokiniai nepasiekia valstybinių standartų – uždaroma.

Viename mokyklų vadybos vadovėlių „Nuo gerų mokyklų – prie geriausių“ taip ir keliamas klausimas: kodėl mokyklos, esančios tame pačiame mieste, tame pačiame rajone, turinčios tokių pačių galimybių, yra tokios skirtingos? Ir štai atsakymas: esmė – tarpusavio santykiai. Administracijos su mokytojais, tėvais, mokiniais; mokytojų su mokiniais bei tėvais.

Lietuvoje bendruomenių nuomonės mažai paisoma – kiekviena mokykla sprendžia kaip jai atrodo geriau. Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistemoje dominuojančios valstybinės mokyklos mažai kuo skiriasi viena nuo kitos.

VEIDAS: Kokių iš JAV parsivežtų švietimo idėjų Lietuvoje negalite įgyvendinti dėl biurokratinių suvaržymų?

A.S.: JAV populiarus posakis: „Jei nori, kad tavo mokykla būtų gera, turi turėti tinkamus žmones autobuse.“ Deja, mūsų profsąjungos to nenori girdėti, o ir mūsų įstatymai neleidžia mokymo įstaigų vadovams, galvojantiems apie mokinių kompetencijas, susirinkti į „autobusą“ kompetentingiausius mokytojus. Tokius, kurie ne tik perteikia žinias, bet ir moko mokytis, padeda pažinti save.

JAV tiek privačiose, tiek valstybinėse mokyklose mokytojams yra numatytas trejų metų bandomasis laikotarpis. Mokytojas dirba, bet nėra tikras, ar su juo bus pasirašyta nuolatinė darbo sutartis, nes direktorius, pamatęs kažką netinkama mokytojo elgsenoje ar tiesiog radęs geresnį kandidatą, gali bet kada per tuos trejus metus atsisakyti jo paslaugų.

Aišku, vadovų yra visokių: tiek manipuliuojančių, tiek ieškančių tinkamiausio mokytojo, kuriam teikia visokeriopą paramą, pagalbą. Kartu direktorius per tuos trejus metus išsiaiškina, ar tas mokytojas kūrybingas, ar geba įsijausti į bendruomenės poreikius, ar moka keistis. Pats mokytojas per tą laiką irgi stengiasi parodyti, ką geba geriausio.

Po trejų metų, kai pasirašoma nuolatinė darbo sutartis, mokytoją atleisti jau sudėtingiau, nes nuolatinį darbuotoją gina profsąjungos. JAV dažnai pajuokaujama: viena profsąjungų užduočių yra ginti nenorinčius dirbti ir nenorinčius išeiti iš darbo. Ir iš tikrųjų – gerai dirbančio darbuotojo profsąjungoms nereikia ginti.

Štai situacija, kai mokytojui iki pensijos liko aštuoneri ar penkeri metai, o jis sako: „Aš jau nesikeisiu – visą gyvenimą taip dirbau ir tiko, tad ir dabar tiks.“ Ir jam nesvarbu, kad mokomo dalyko sandara, mokymo priemonės, metodai pasikeitė. O profsąjungos tokį nieko nenorintį darbuotoją gina. Bet juk taip daroma žala tiek mokiniams, tiek visai mokyklai. Tad susirinkti į „autobusą“ tinkamų žmones – didelis Lietuvos švietimo sistemos iššūkis. Mano vertinimu, konfrontacija su tokiais keistis nenorinčiais mokytojais, kad ir kokios kvalifikacijos jie būtų, neišvengiama. Mes privalome pasakyti: ačiū, užtenka.

Žinoma, man, kaip direktoriui, lengviau priimti žmogų, negu atleisti. Juk atleidi ne dėl to, kad tas mokytojas tau nepatinka asmeniškai; atleidi tik dėl to, kad jis nepadeda tiems, dėl kurių dirba, tai yra mokiniams. Mokykla skirta ne direktoriui, ne mokytojui, o mokiniui. Ir jei kažko neduoti mokiniui, tai jį skriaudi. Jei mokykla tampa įstaiga norintiems lengvai užsidirbti – tai jau katastrofa.

Ir visuomenė, ir valstybė turėtų skirti geriausius žmones darbui su nauja karta, su mokiniais. Juk tinkamą kokybę gali išgauti tik iš gero žmogaus. Mes galime investuoti visus valstybės finansus į energetiką, pastatus, kitus ūkio reikalus, bet jei neinvestuosime į rytdienos kartą, tai kam tie tušti pastatai?

Lietuvoje šiandien didžiausia prabanga turėti mokykloje mokytoją, kuris ateina dirbti neskaičiuodamas valandų dėl vaiko gerovės. Aišku, tokie mokytojai gyvena sunkiai, bet jiems didžiausia vertybė, kad tik tas vaikas pats ieškotų, augtų, atrastų. Ir tokių mokytojų yra.

Taigi mokytojo profesionalumą rodo ne jo turima kategorija, o jo ryšys ir savęs išdalijimas.

Tiek religiniu, tiek pasaulietiniu požiūriu mes atėjome į pasaulį ir jau nebepriklausome sau. Tikintis žmogus pripažįsta savo priklausomybę nuo Dievo ir jo plano, o pasaulietis – nuo visuomenės, bendruomenės. Kad ir kas tokie mes būtume, čia esame dėl kitų.

VEIDAS: Švietimo ir mokslo ministerija neseniai inicijavo naują mokytojų kvalifikacijos įvertinimo tvarką. Mokytojų profsąjungos, tiesa, ją smarkiai sukritikavo: esą kam reikia kas penkerius metus įrodinėti gebėjimus, jei jau kartą gavai pedagoginį eksperto ar metodininko vardą.

A.S.: Mokytojų kvalifikaciją reikėtų tikrinti kasmet. JAV mokiniai ir studentai kasmet vertina savo dėstytojus, mokytojus, ir jei būna keletas neigiamų atsiliepimų apie konkretų pedagogą, keliamas klausimas, kas atsitiko. Galbūt mokytojas nesidomi pokyčiais savo dėstomo dalyko srityje, netaiko naujų mokymo metodų ar nebando tobulinti senųjų. Kitaip sakant, metodininko ar eksperto vardo turėjimas nerodo, kad pedagogas išlaikė savo, kaip eksperto, lygį.

Taip, vieni iš tiesų, nors ir pasiekė tą lygį, ir toliau tobulinasi, bet yra daugybė tokių, kurie gavo vardą, tačiau šiandien tos kartelės jau neperšoktų, nes nieko nebesiekia, nebesistengia, mano jau viską pasiekę. O iššūkis turi būti nuolatinis: ką aš duodu naujo, geriausio savo mokiniams šiandien?

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokiniai, mokytojai, vadovai mokslo metų gale apmąstome administracijos ir konkretaus mokytojo tų metų darbo kokybę. Mums mokinių įvertinimas ir pačių mokytojų savo darbo įsivertinimas yra būtina sąlyga augti ir tobulėti.

Šiais mokslo metais aš dažnai pasivaikščiodavau gimnazijos koridoriais, užeidavau dviem trims minutėms į pamokas. Suklusdavau išgirdęs klasėje triukšmą, bet juk triukšmas ne visados reiškia ką nors negero, dažnai jis kyla, kai pamokoje aktyviai diskutuojama. Bet jei ateini ir pamatai, kad mokytojas plūsta mokinį, kvietiesi mokytoją pasiaiškinti, kas nutiko, kokios priežastys, ar tikrai reikėjo tokio atsako. Pagaliau, jei naujas mokytojas negeba panaudoti naujų metodų, nevaldo klasės, pasiūlai nueiti pas vieną ar kitą kolegą, kad pasimokytų kūrybingo darbo. Tai vadinama mokymusi iš bendruomenės.

Administracijos vertinimas ir pastabos padeda mokytojui bręsti, o ne jį žlugdo.

VEIDAS: Kokių pedagogų motyvavimo priemonių turi JAV mokyklų direktoriai ir kokių priemonių reikėtų Lietuvos mokyklų vadovams?

A.S.: Lietuvoje manoma, kad geriausias paskatinimas – piniginis. Man ši nuostata nėra priimtiniausia, nes pinigai dažniausiai neskatina dirbti geriau. Žmogui svarbiausia ne tai, kad jam kažkas kažką duotų, o kad jį pamatytų, įvertintų. Todėl kitąmet noriu įvesti tradiciją susėdus su visais olimpiadininkais ir jų mokytojais pasidalyti savaitės įspūdžiais.

Beje, čia ir didžiausia daugelio mūsų šeimų tragedija: tėvai, užuot skyrę vaikams dėmesio, duoda pinigų ir sako: „Imk, nusipirk, ką nori.“ O vaikui reikia visai ne to, jam reikia dėmesio ir pasakymo: „Eime kartu, pažiūrėsime, ko tau reikia. ir nusipirksime.“ Vaikui svarbiausia bus ne tai, ko jam reikia, o tai, kad su juo eina tėvas ar motina. Ir to niekas nepakeis.

VEIDAS: Kokių žinių, gebėjimų, įgūdžių labiausiai stinga Lietuvos moksleiviams?

A.S.: Gebėjimo būti disciplinuotiems. Visi žinome teises, bet klausimas, kiek atliekame savo pareigas ir esame atsakingi už savo sprendimus, poelgius.

Be to, mūsų vaikų nelaimė yra negebėjimas kūrybingai taikyti turimų žinių. Juk kas iš to, jei mokinys žino, kaip surūgsta pienas ir kokia jo cheminė sudėtis, bet nežino, ką jis gali padaryti su tuo rūgusiu pienu. Žinios ir metodai nuolat keičiasi, ir jei neišmoksi žinių panaudoti kūrybingai, žinios bus nieko vertos.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, labiausiai stabdo mūsų mokyklų pažangą?

A.S.: Mokyklų pažangą stabdo pačių mokyklų bendruomenių nenoras siekti daugiau ir nuolatinis bambėjimas, kad viskas blogai. Mes turėtume į viską žvelgti pozityviau ir labiau save bei kitus vertinti. Turime daug gražių dalykų, tad didžiuokimės tuo, kas vertinga. Juk, kai tu žiūri į žvaigždes, tai ir kyli į žvaigždes, kai lenkiesi į pažemius, tai ir matai tik juodą žemę. Mums reikia kuo labiau stengtis gerinti mokyklų bendruomenių santykius, kad mokykla būtų ta vieta, kur gera, kur kiekvienas jaučia savo vertę.

Mes turime suvokti, kad ir tas žmogus, kuris valo koridorius, mums patarnauja, yra labai garbingas. Jis galėjo užimti ir kitas pozicijas, bet atėjo mums patarnauti. Juk daugybė žmonių dirba paprastą darbą ne todėl, kad kažko nemoka, o kad galėtų pasitarnauti kitiems. Iš šitų žmonių taip pat spinduliuoja šviesa.

Naujaisiais mokslo metais dalis Lietuvos penktokų galės mokytis iš planšetinių kompiuterių. Kas tai – apgalvotas ir modernus projektas ar skubotas pinigų švaistymas viešiesiems ryšiams?

Prieš porą mėnesių vykusiame Lietuvos novatoriško švietimo forume švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius patvirtino, kad šių metų rugsėjo mėnesį Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) daliai šalies penktokų planuoja nupirkti planšetinius kompiuterius.
Laimingųjų mokinukų bus kiek daugiau nei penki tūkstančiai iš daugiau nei šimto Lietuvos mokyklų: kiekvienas jų gaus po planšetinį kompiuterį, kurį galės naudoti visose pamokose, o gal net ir neštis namo – dėl šio aspekto spręs kiekviena mokykla individualiai. Vaikui skirtas planšetinis kompiuteris jam liks ir pereinant į kitą klasę: ministerijos atstovai tikisi, kad jis tarnaus vidutiniškai apie trejus metus.
Šiam bandomajam projektui apytiksliai planuojama skirti apie 12 mln. Lt iš ES paramos, kuri buvo sutaupyta kituose ŠMM projektuose. Švietimo ir mokslo ministro patarėjas ir vienas eksperimento iniciatorių Albertas Lakštauskas patikslino, kad projektas vyks dviem stadijomis: per pirmą už 4 mln. Lt bus perkami tik planšetiniai kompiuteriai, o per antrą, kuri prasidės po kelių mėnesių, už 8 mln. Lt bus perkama dalis planšetinių ir dalis nedidelių nešiojamųjų kompiuterių. 2013-aisiais, baigiantis mokslo metams, ŠMM įvertins bandomojo projekto rezultatus ir toliau spręs, ar verta jį tęsti ir aprūpinti kompiuteriais kitus mokinius.
Planuojamų lėšų turės pakakti ne tik planšetinukams pirkti, bet ir jiems nuo vagysčių apdrausti, mokytojams apmokyti bei interneto prieigai mokyklų klasėse užtikrinti. A.Lakštauskas papildė, kad projekte nenumatyta galimybė suteikti interneto ryšį už mokyklos ribų, – tuo turėtų pasirūpinti tėvai, žinoma, jei mokykla nuspręs leisti mokiniams neštis planšetes namo. Taip pat tėvai turės prisiimti finansinę atsakomybę už draudimo sąlygose nenumatytą žalą, o tai reiškia, kad sugadintą kompiuterį reikės atpirkti patiems tėvams.
Žinoma, niekas šių įrenginių nebandys įgrūsti į rankas nenorintiems tokio eksperimento vaikams ar mokytojams – paraiškas dalyvauti šiame projekte mokyklos pateikia savanoriškai. Be to, mokyklos turės įrodyti, kad mokinių tėvai taip pat sutinka dalyvauti tokiame projekte.
Iš pirmo žvilgsnio planšetinių kompiuterių naudojimas mokykloje – puiki idėja, tačiau žvilgtelėjus atidžiau matyti, kad projektui nėra tinkamai pasirengta. Be to, kas galėtų paneigti, kad tai nėra viešųjų ryšių akcija, kurios metu ministras ir jo partija ketina išjoti ant balto žirgo? „Veidas“ bandys atsakyti, kas kelia didžiausių abejonių dėl planšetinių kompiuterių, skirtų penktokams, projekto brandos.

Geri pavyzdžiai užkrečia

Šiuolaikinės švietimo sistemos papildymas tokiomis interaktyviomis priemonėmis, kaip planšetiniai kompiuteriai, – teigiama tendencija, kuri leistų eiti koja kojon su naujausiomis technologijomis. Populiariojo „Apple iPad“ kūrėjas ir vizionierius Steve’as Jobsas yra pasakęs, kad prasideda „post-PC“ era: asmeniniai kompiuteriai pamažu bus išstumti planšečių bei kitų mobiliųjų, išmaniųjų ir liečiamųjų įrenginių, kurie IT evoliucijos piramidėje stovi laipteliu aukščiau. Ko gero, šios minties nepaisyti negalima – juk S.Jobsas buvo vienas pirmųjų, suvokusių kompiuterių galimybes ir sukūrusių pirmąjį asmeninį kompiuterį.
Kiekvienas bent kartą matęs planšetinį kompiuterį ir vaiką viename kambaryje, patvirtins, kad šis įrenginys kaip medus traukia vaikus ir jaunimą: galimybė valdyti įrenginį liečiamuoju ekranu ypač patraukli ir lengvai perprantama net mažamečiams. Todėl visame pasaulyje vis dažniau pasigirsta žinių apie projektus, kuriuose planšetės dėl savo interaktyvumo bandomos taikyti švietimo sistemoje. Štai prieš kelias savaites didžiausia procesorių gamintoja pasaulyje „Intel“ pristatė savo planšetinuką „Studybook“, specialiai sukurtą naudoti mokyklose. Šie įrenginiai „apvilkti“ nuo smūgių apsaugančiu korpusu, yra nepralaidūs vandeniui – parengti naudoti „ekstremaliomis“ mokyklos sąlygomis.
Pernai Lietuvos mokyklose jau vyko keli bandomieji projektai, kurių metu mokiniai turėjo galimybę mokydamiesi naudoti planšetes ar kitus įrenginius liečiamaisiais ekranais. Trys mokyklos yra gavusios po 30 „iPad“ prietaisų, kuriais naudojosi tiek jaunesnių klasių (Pasvalio rajono Pajiešmenių pagrindinė mokykla, Biržų „Atžalyno“ vidurinė mokykla), tiek vyresnių klasių (Šiaulių Didždvario gimnazija) mokiniai.
Nuo „Apple“ bandė neatsilikti ir „Microsoft“: Vilniaus Žemynos gimnazijoje 10 ir 11 klasių mokiniai per fizikos pamokas bandė planšetes su „Windows 7“ operacine sistema. Tiesa, pasak „Veido“ šaltinių, šis eksperimentas nelabai pavyko. Nieko keista – juk ši operacinė sistema nėra pritaikyta veikti planšetiniuose kompiuteriuose.
O štai Kuršėnų Pavenčių vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Staselė Riškienė labai patenkinta, kad jų mokykla gavo 18 „Apple iPod touch“ ausinukų. Net ir šiais telefono dydžio įrenginukais mokyklos pedagogai sugeba praturtinti anglų, lietuvių, muzikos, dailės, matematikos ar gamtos mokslų pamokas. „Iš pradžių bijojau, kad po pirmos pamokos pusės „iPodų“ neatgausiu. Laimė, visi įrenginukai ir šiandien sveiki gyvi – mokiniai jaučia atsakomybę ir didžiuojasi tuo, kad juos gali naudoti pamokose“, – patirtimi dalijasi S.Riškienė.
Beje, jos mokykla jau pateikė paraišką naujiems planšetiniams kompiuteriams gauti, pedagogai jau siunčiami į mokymus. Tad Kuršėnų Pavenčių mokyklos ketvirtokai jau turėtų trinti rankomis, tačiau kyla abejonė, ar ne per anksti džiaugiamasi.

Skubos darbą velnias gaudo

Projekto apmatai gimė pernai metų spalio mėnesį, ir nors šiandien vis dar sunku rasti oficialios informacijos apie jį, rugsėjo mėnesį planšetiniai kompiuteriai jau turėtų puikuotis ant penktokų suolų. ŠMM atstovai tokią skubą pateisina tuo, kad 2014-aisiais prasideda naujas ES paramos dalijimo etapas, todėl ankstesnio etapo lėšas reikia kuo greičiau panaudoti.
Ministras G.Steponavičius teigia, kad planšetinukai didins motyvaciją mokytis, leis mokiniams laisviau dirbti savarankiškai, atsivers didesnės galimybės per pamokas panaudoti vaizdo ir garso medžiagą. Be to, G.Steponavičius tvirtina, kad planšetiniai kompiuteriai palengvins mokinukų kuprines – juk visi reikalingi vadovėliai elektroniniu PDF formatu lengvai tilps įrenginio atmintyje.
Deja, pastarasis teiginys yra labiau deklaracinio pobūdžio, nes skaitymas planšetės ekrane, nors ir patogesnis nei asmeniniame kompiuteryje, vis dėlto stipriai vargina akis. Tad tikėtina, kad planšetiniais kompiuteriais vaikai naudosis kartu su įprastais vadovėliais.
Paviršutiniškų deklaracijų šiame projekte esama ir daugiau. Oficialiai ŠMM atstovai teigia, kad penktokai pasirinkti norint sustiprinti švietimo kokybę reformos eigoje atsiradusiose progimnazijose, kuriose vaikai mokosi nuo penktos iki aštuntos klasės. Iš tiesų motyvas daug paprastesnis: šiandien kaip tik šio amžiaus mokiniams yra sukurta daugiausiai lietuviškų elektroninių mokymosi priemonių. Tačiau tegu mūsų neapgauna žodelis „daugiausiai“ – išties tėra vienas interaktyvus gamtos mokslų kursas, skirtas penktoms šeštoms klasėms. Pasak „Veido“ šaltinio švietimo priemones rengiančioje institucijoje, „realiai elektroninių mokymosi priemonių yra labai mažai, o apie interaktyvumą belieka tik pasvajoti“. Daugelis jų – tai tiesiog į PDF formatą perkelti įprasti vadovėliai, ir neatrodo, kad iki rugsėjo interaktyvių priemonių padaugės.
Kitas aspektas susijęs mokytojais ir jų pasirengimu naudoti planšetes savo pamokose. Ar tam pakaks laiko iki rugsėjo – juk daugumą mokytojų ne tik reikės išmokyti naudotis šiais įrenginiais, bet ir kūrybingai taikyti juos pamokoms papildyti?
Visiems, kuriems išgirdus terminą „planšetinis kompiuteris“ iš karto prieš akis iškyla žymusis „iPad“ penktokų rankose, teks nusivilti: šis prietaisas per daug brangus, be to, jame neveikia kai kurios technologijos, naudojamos rengiant interaktyvias mokymo priemones, pavyzdžiui, „Adobe Flash“.
Pažvelgus į ŠMM parengtas planšetinių kompiuterių pirkimo sąlygas tampa aišku, kad tai bus įrenginys su naujausia trečia „Google Android“ operacinės sistemos versija bei galimybe atnaujinti į ketvirtą. Planšetinukas privalės būti ne mažesnio nei 8,9 colio ekrano, turėti ne silpnesnį nei 1 gigaherco procesorių, ne mažiau nei 512 megabaitų darbinės ir 8 gigabaitų vidinės atminties, specialų smūgiams atsparų dėklą bei ant korpuso išgraviruotą užrašą „Mokyklinis“.
Skamba neblogai, tačiau ministerijos nustatyta kaina, kuri, pasak A.Lakštausko, turėtų neviršyti 600 Lt už vieną kompiuterį, atrodo fantastiškai. Už tokią kainą šiandien gal galima įsigyti nežinomų Kinijos gamintojų prietaisų, tačiau teks susitaikyti su daugybe apribojimų bei abejotina įrenginio kokybe. Tarkime, neveiks tam tikros programos, nebus galima rašyti lietuviškai arba planšetiniame kompiuteryje nebus programėlių parduotuvės – o juk be jos toks prietaisas beveik bevertis.
Dar vienas daugybę abejonių mokytojams keliantis klausimas – kaip reikės stebėti vaikų mokymosi procesą ir kontroliuoti klasės planšetinukų naudojimą, kad vaikai neklaidžiotų po internetą ar nežaistų, užuot mokęsi. Nors tokios programinės įrangos „Windows“ operacinę sistemą naudojantiems nešiojamiesiems internetiniams kompiuteriams (tinklinukams) sukurta nemažai, tačiau neteko girdėti apie tokias programas, kurios leistų valdyti planšetinius kompiuterius. ŠMM atstovai tvirtina, kad tokia programinė įranga yra ir bus nupirkta. Rugsėjis netoli, tad įsitikinti jų žodžiais ilgai netruksime.
Nežinia, kodėl ŠMM iniciatoriams neįtiko tikrai universalesni tinklinukai, kad ir tie patys specialiai mokiniams pritaikyti „Intel Classmate PC“, kuriais per pamokas naudojasi Vilniaus „Vyturio“ pradinės mokyklos bei dar dviejų Lietuvos mokyklų vaikai.
Susidaro toks įspūdis, kad ŠMM bando eiti va bank: išdalijus planšetinius kompiuterius tikimasi, jog mokytojai ims kurti turinį, ieškos išradingų būdų, kaip dėstyti. Vykstant švietimo forumui „Microsoft Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Glodas kompiuterius klasėje vaizdingai palygino su puodais virtuvėje. Juk tam, kad skaniai pavalgytume, kažką reikia įdėti į tą puodą ir turėti išmanų virėją, kuris pagamins maistą. Deja, kol kas baugu, kad puodai gali būti kiauri, o juose tik kai kurie virėjai iš kirvio sugebės išvirti košę.

Nelygu kurioje mokykloje mokosi vaikas, jo pietūs gali skirtis ir kaina, ir kokybe, ir skoniu, ir patiekimu, nors formaliai ir atitinka maistui keliamus (beje, gana griežtus) reikalavimus.

Taip yra todėl, kad įsigaliojus naujai mokinių maitinimo tvarkai dabar kiekviena šalies mokykla gali individualiai pasirinkti mokinių maitinimo būdą: vienose maistas gaminamas vietoje, kitose perkamas iš konkursą laimėjusios privačios bendrovės.
Patiekalų porcijos skiriasi ir dėl to, kad atskiros savivaldybės skiria nevienodą dalį lėšų mokinių maitinimui kompensuoti. Tad neretai pasitaiko taip, kad nors porcijos savo kaloringumu, daržovių gramais ir mėsos kukulių skaičiumi vienodos, vienose mokyklose vaikai pietauja su pasimėgavimu (paprastai tose, kurios turi savo virtuvę), o kitose atsisako atvežtinių davinėlių ir skuba į kitapus gatvės esantį prekybcentrį pirkti traškučių ir vaisvandenių. Tai jų sveikatai gali turėti pragaištingų padarinių.
Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas aiškina, kad net nėra statistikos, kiek Lietuvos mokyklų naudojasi savo virtuve, o kiek jų iš tiekėjų perka jau pagamintus patiekalus. “Tokia statistika nereikalinga, nes teisiškai nėra jokio skirtumo, kur gaminamas maistas. Yra nustatyta maistui privaloma temperatūra, sudėtis, kaloringumas”, – dėsto specialistas.
Esą jei maisto kokybė ar skonis netenkina, mokykla bet kada gali nutraukti sutartį su vienu tiekėju ir pasirinkti kitą – būtent mokyklos administracija yra atsakinga už maisto kontrolę. “O šiai signalą gali pasiųsti ir vaikai, ir jų tėvai”, – neabejoja pašnekovas.
Tačiau vertindamas bendrą padėtį jis tikina, kad nuo rudens mūsų šalis pagal mitybos ugdymo įstaigose organizavimą įsiverš tarp lyderių visoje ES. “Mes esame ES aukštumose – mažai kur kitur Europoje yra sudarytas draudžiamų produktų, draudžiamų maisto priedų sąrašas, 90 proc. šalių nėra net vidinės maisto kontrolės, o kai kuriose ES šalyse maitinimo sistema iš viso neegzistuoja ir tvyro visiška anarchija. Yra net tokių šalių, kuriose mokinius mokykloje maitinti draudžiama – maisto jie turi atsinešti iš namų”, – Lietuvos pažangą giria A.Kranauskas, primindamas, kad nuo naujų mokslo metų prie bendros maitinimo sistemos, kurioje kol kas dalyvauja tik mokyklos, prisidės absoliučiai visos ugdymo įstaigos, pradedant vaikų darželiais, baigiant globos namais, šeimynomis ir kt.

Taip naujas susiaurintas vidurinių mokyklų 11–12 klasės mokymo programas vadina švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Su juo kalbėjomės apie bendrojo ugdymo tendencijas bei perspektyvas 2012 m.

PROGNOZĖS: Teigiama, kad bendrojo ugdymo sistemoje nebereikia revoliucinių pertvarkų – reikia tobulinti tik atskiras jo dalis. Ar sutinkate su tuo?

G.S.: Nuolatinis atsinaujinimas ir natūrali kaita turi būti suprantama ne kaip kažkas primesta, o kaip tai, kas leidžia mums reaguoti ir atliepti nūdienos gyvenimo iššūkius. Ten, kur pokyčiai reikalingi, jie diegiami gerai pasirengus ir įtraukiant švietimo bendruomenes. Geriausias pavyzdys – nuo šių mokslo metų pradžios startavusios atnaujintos vidurinių mokyklų 11–12 klasės mokymo programos, kuriose buvo siaurinamos privalomos išmokti medžiagos apimtys, paliekant daugiau erdvės kūrybiškam mokytojų darbui su mokiniais.

PROGNOZĖS: Ar nemanote, kad mokymo programų susiaurinimas gali lemti siauresnę vaikų pasaulėžiūrą, mažesnį intelekto koeficientą?

G.S.: Lazda turi du galus. Iš tėvų ir moksleivių girdime, kad krūviai labai dideli, išmokti reikia labai daug. Ir neretai tas mokymasis tampa rengimusi ne gyvenimui, o tik egzaminų išlaikymui – tai yra žinių atkartojimas, kalimas. Todėl matome prasmę siaurinti vyresnėse klasėse būtinos išmokti medžiagos apimtis, kad būtų daugiau erdvės savarankiškam darbui, praktiniam žinių pritaikymui. Pavyzdžiui, mokytis lietuvių kalbos, istorijos ar geografijos taip, kad ji būtų siejama ir su konkrečia gyvenamąja vieta, bendruomene.

Diegiant naujas programas turėtų vyrauti diskusijos, mokinių skatinimas klausti, ne monologas, bet dialogas. Man nesmagu, kai nuvykęs į mokyklą Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją matau, kad himnas giedamas iš pareigos, istoriniai tekstai ar eilėraščiai skaitomi be ugnelės. Tikrai nepasieksime užsibrėžtų tikslų, vien reikalaudami mokėti, be jaunų žmonių refleksijos ir savo autentiško santykio su tuo, ką jie mokosi, atradimo.

PROGNOZĖS: Ar galima sakyti, kad kalimas mintinai ir lemia, kad Lietuva toli gražu nepirmauja tarptautiniuose įvairių moksleivių gebėjimų tyrimuose?

G.S.: Autoritetingiausių tarptautinių organizacijų tyrimai rodo, kad mūsų mokiniai neblogai pasirodo per atkartojimo užduotis, tačiau jiems sunkiau sekasi savarankiškai mąstyti, vertinti, suvokti procesus. Vis dėlto prieš kelias savaites paskelbtoje žurnalo „The Economist“ atskirų valstybių analizėje apie mokinių pasiekimus ir situaciją švietimo srityje sakoma, kad Lietuva yra tarp dešimties pasaulio valstybių, kurios padarė didžiausią pažangą per 1995–2007 m. Tarptautinių ekspertų teigimu, efektyviausia švietimo sistema yra ten, kur mokyklų veikla decentralizuojama, daugiau dėmesio skiriama individualiems blogai besimokančių vaikų poreikiams, kur yra galimybė rinktis skirtingų tipų mokyklas, keliami dideli profesiniai reikalavimai mokytojams.

Galiu pasakyti, kad ir be šių ekspertų įžvalgų per trejus darbo metus visoms šioms kryptims ieškojome sprendimų ir juos taikėme. Mokyklų vadovams ir bendruomenėms suteikėme daugiau finansinės ir sprendimų laisvės, veikia skirtingų tipų mokyklos. Stipriname mokytojų rengimą – jau antri metai universitetuose įgyvendinami pedagoginių studijų pokyčiai ir tam skiriamas papildomas finansavimas.

PROGNOZĖS: Tarytum nebelieka tradicinės mokyklos – atsiranda gimnazijos, progimnazijos, įvairios klasės po daugiafunkcių centrų stogu. Kokia Lietuvos ateities mokykla?

G.S.: Nenustumdami į šalį esminių vertybių, manome, jog mokykla turi gebėti pasinaudoti laikmečio teikiamomis galimybėmis, kad pamoka taptų įdomesnė ir pats mokytojas gautų impulsą tobulėti kartu su mokiniais. Klausydamasis nuogąstavimų, kad nebėra tradicinės mokyklos, pabrėžiu: nėra nė vienos tokios pačios mokyklos, nes jose dirba skirtingi žmonės. Kiekviena mokykla kuria savo unikalų veidą. Norime paskatinti, kad mokyklos nelauktų iš mūsų kažkokio unifikuoto modelio suformulavimo, o pačios galėtų keistis tarpusavyje savo įdomia, autentiška patirtimi. Tuos patirties mainus skatiname su ES pagalba, pavyzdžiui, per projektą „Lyderių laikas“, Lietuvos mokytojų novatorių forumą. Ateities mokykla statoma jau šiandien – savarankiška, kūrybinga ir atsakinga.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos mokyklos jau keletą metų diegia elektroninius dienynus, mokytojai per pamokas naudojasi kompiuteriais, interaktyviomis mokymo programomis, internetu. Dar vienas mokyklų modernėjimo ženklas – atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis paslauga.

Šiuo metu penkių bendrojo ir dviejų aukštesniojo lavinimo mokyklų, bendradarbiaujančių su „Swedbank“, mokiniai ir mokytojai už pietus valgykloje gali atsiskaityti mokėjimo kortelėmis. Banko atstovai pastebi, kad ir kitose Lietuvos mokyklose didėja susidomėjimas elektroniniais kortelių skaitytuvais.
„Atsiskaitydami už nedidelius pirkinius mokėjimo kortelėmis vaikai pradeda mokytis planuoti kasdienes savo išlaidas. Mokykla yra puiki vieta pradėti – čia atsiskaitoma tik mažomis sumomis, prie kurių vaikai jau yra įpratę. Be to, mokyklinio amžiaus vaikams mokėjimo kortelės suteikia saugumo jausmą – jiems nebereikia jaudintis, kad pames grynuosius ar praras konflikto metu“, – tvirtina „Swedbank“ atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis programos vadovas Artūras Kuliešius.
Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi 1220 mokinių ir dirba apie 100 mokytojų, pirmąjį elektroninių skaitytuvų veiklos mėnesį mokėjimo kortele atsiskaitė apie 150 žmonių – kas dieną apie 15 mokinių ir 10 mokytojų. Mokyklos direktorė Vita Kirkilienė tiki, kad atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis mokyklose daugės. „Tėveliai, susirinkę į susitikimą, kuriame pristatėme šią naujovę, buvo nustebinti, kaip greitai technologiškai keičiasi mokykla“, – tvirtina direktorė.
Pasak Antakalnio mokyklos mokinių prezidento dvyliktoko Beno A.Grigo, elektroniniai kortelių skaitytuvai suteikė daug džiaugsmo visiems mokyklos mokiniams. „Pats kortele atsiskaičiau valgykloje jau tris kartus, nors dar nesu įpratęs dažnai ja naudotis. Kortelę įsigijau tik prieš kelis mėnesius, joje laikau savo kišenpinigius“, – pasakoja B.A.Grigas.
„Swedbank“ užsakymu „Spinter tyrimų“ birželio mėnesį atlikto gyventojų nuomonės tyrimo duomenimis, 81 proc. apklaustų moksleivių ir studentų atsakė norintys, kad mokslo įstaigose būtų galima atsiskaityti mokėjimo kortelėmis.

„Eurostat“ skelbia, kad 45 proc. 19–25 metų amžiaus ispanų niekada nėra turėję darbo. Kitose ES valstybėse jaunimo nedarbas taip pat didžiulis. Ir ši problema nėra susijusi tik su sunkmečiu, nes jaunimas daugeliu atveju nėra tinkamai pasirengęs spręsti juos užgriuvusių problemų, nėra pasirengęs darbo rinkai. Darbo rinka reikalauja naujų gebėjimų ir tuos gebėjimus reikia pradėti kurti dar mokyklos suole.

 

Tiek moksleivių tėvai, tiek mokytojai vis dar gyvena „Litexpo“ rūmuose vykusios parodos „Mokykla 2011“ įspūdžiais. Šioje parodoje pristatytos gausios naujos informacinės technologijos, nauji inovatyvaus mokymo ir mokymosi metodai, skaitmeniniai vadovėliai bei kitos šiuolaikinės ugdymo priemonės, skirtos bendrojo lavinimo mokykloms. Po parodos pasigirdo verkšlenimų, kad šios technologijos mokykloms neprieinamos.

Ar tikrai menko inovacijų taikymo mūsų mokyklose problemos susijusios su finansiniais sunkumais? Ar vis dėlto mokytojo asmeninis apsisprendimas naudoti konservatyvius ir klasikinius mokymo būdus bei Švietimo ir mokslo ministerijos inovacijų skatinimo sistemos nebuvimas nėra vieni didžiausių trukdžių mūsų mokyklai modernėti?

Prieš savaitę Vašingtone (JAV) vykusiame „Microsoft“ programos „Partneriai mokyme“ pasauliniame forume tarp 700 dalyvių iš 70 šalių dalyvavo ir dvi Lietuvos mokytojos: jau keletą metų inovatyvių mokymo metodų taikymo entuziazmo apimtos Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorė Irma Šneiderienė ir Kuršėnų L.Ivinskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja Tatjana Kriliuvienė demonstravo savo mokyklose naudojamas modernias technologijas ir keitėsi patirtimi su viso pasaulio pedagogais.

Priminsime, kad mokyklos pagal savo pasirengimą ir inovatyvių technologijų taikymą suskirstytos į mentorius ir pradininkus. Pažangūs mentoriai moko pradininkus ir taip ši inovacijų taikymo technologija sparčiai žengia į priekį. „Microsoft“ korporacija mokytojų švietimo ir bendradarbiavimo programai per dešimt metų skirs daugiau nei 0,5 mlrd. JAV dolerių. Tikimasi, kad ši programa gali padaryti lemiamą poveikį nukreipiant mokytojus inovacijų kryptimi.

Pagal sutartį su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija „Microsoft“ visoms bendrojo lavinimo mokykloms už simbolinę kainą suteikia naujausią programinę įrangą. Net ir komercinė „Microsoft“ sistema „Windows Office“ parduota ministerijai už simbolinę kainą ir visos mokyklos šia programine įranga gali naudotis nemokamai. Mokytojai, užsiregistravę „Partneriai mokyme“ programoje (www.microsoft.lt/svietimas), šią programinę įrangą gali rasti ir internete. Čia galima rasti „Windows MultiPoint Mouse SDK“, „Mouse Mischief“, „Mathematics 4.0“, „OneNote“ programas. Jomis naudojantis nebereikia laukti, kol vaikai pakels ranką, norėdami atsakyti į vieną ar kitą klausimą.

Elektroninis ugdymo turinys seniai skelbiamas portale emokykla.lt. Šiame portale ne tik galima rasti nemokamų programų mokymo inovacijoms diegti, bet ir užsiregistruoti „Microsoft“ programoje „Partneriai mokyme“.

Kaip Lietuvai pavyks sukurti ne tik tautinę, bet ir globaliomis technologijomis apginkluotą mokyklą, nemažai priklausys nuo joje dirbančių žmonių. Akivaizdu, kad vaikai, mokomi senovišku mokymosi būdu, nebus tinkamai parengti spręsti naujo, globalaus pasaulio problemas. Mokykla privalo orientuotis į moksleivį, į jo ateities iššūkius. Mokytojas pats turi jausti naujų technologijų poreikį ir išsivaduoti iš senų mokymo metodų. Ar Lietuvos mokykla taps globalaus mokymosi dalimi ir galės naudotis geriausiomis bei naudingiausiomis informacinėmis technologijomis, priklauso ne tik nuo mokytojų, bet ir nuo visos švietimo sistemos.

 

Vaikams patinka naujoviški mokymosi būdai

 

Vaikai į tokias pamokas reaguoja su entuziazmu ir nuliūsta, jei reikia grįžti prie senoviško mokymosi būdo. Kaip pripažįsta abi anglų kalbos mokytojos, taikant naująsias technologijas mokymosi rezultatai pagerėja. Beje, yra moksleivių, kurie patys padeda mokytojams parengti inovatyvias programas. Kartais mokiniai parengia tokių originalių programų, kad nustemba tiek bendraklasiai, tiek mokytojai.

Šiuo metu Lietuvoje iš 1300 mokyklų, aptariamame projekte užsiregistravusios tik kelios dešimtys. Siekiama, kad šis skaičius didėtų. Globalaus projekto „Partneriai mokyme“ direktorius Jamesas Bernardas įsitikinęs, kad inovacijos ir mokykla į priekį turi žengti koja kojon: „Mes turime keisti požiūrį mokyklą. Tai turi būti reali XXI amžiaus mokykla. Vaikai turi išmokti spręsti realias savo gyvenimo problemas. Mums reikia mokyklų vadovų, kurie turėtų gebėjimų ir noro diegti naujas technologijas. Mūsų įrankis „Partneriai mokyme“ sukurtas tam, kad e. mokyklos lyderiai būtų parodyti visame pasaulyje. Mums visiems reikia naudotis šiais mokymosi rezultatais.“

Šio projekto metu mokykloms siekiama suteikti kuo daugiau galimybių dalytis patirtimi, konkrečiomis inovacijomis, konkrečiomis programomis. „Microsoft“ atstovai įsitikinę, kad išsilavinimas yra nacionalinio saugumo klausimas, nes kitas didelis karas gali būti elektroninis karas. „Mums reikia globalaus požiūrio į technologijas. Turime suprasti, kas gins mūsų sienas, kas bus tie žmonės, kaip jie gins mūsų elektronines sienas“, – pabrėžia J.Bernardas.

Pasak jo, esama daug tyrimų, kurie rodo, kad toks mokymasis žaidžiant ir naudojantis naujausiomis technologijomis vaikams ir jaunuoliams padeda tobulėti matematikos, fizikos ir kitų mokslų srityje. Žinoma, visi tie žaidimai turi būti pritaikyti mokymuisi, o ne tik pramogai.

„Dabar mobiliaisiais telefonais vaikai gali bendrauti tarpusavyje, bet mes kuriame elektroninius produktus, kurie leis vaikams išmaniaisiais telefonais naudotis ir mokymosi procese: spręsti testus, matematikos uždavinius, ieškoti teisingų atsakymų. Iš tiesų gana daug technologijų šiuo metu gali būti naudojamos tiek pramogai, tiek mokymuisi“, – dėsto J.Bernardas.

Lygiai taip nemažai naujų galimybių dalytis informacija šiandien suteikia ir socialiniai tinklai. Svarbiausia, kad vis didėjančiame informacijos sraute atsirastų kiek galima daugiau vertingos informacijos, kuri padėtų mokytis ir tobulinti savo asmenybę. Taip pat svarbu, kad dauguma pažangių technologijų būtų integruotos į mokymosi procesą.

 

Svarbiausia norėti dirbti naujoviškai

 

Mentoriaus vaidmenį programoje „Partneriai mokyme“ jau kelinti metai atliekančios mokyklos mokytoja T.Kriliuvienė mano, kad kurti mokymosi programas gali ir patys vaikai. Tokių galimybių suteikia „Microsoft“ ir kiti programinės įrangos gamintojai. Dabar tiek mokytojai, tiek mokiniai mokyklose gali naudotis „Windows“, „Office“ programomis, taip pat naudodamiesi įvairomis programomis ir įrankiais gali daryti koliažus, dirbti su žemėlapiais, gaminti atvirukus, kvietimus ir kt. „Svarbiausia norėti dirbti naujoviškai, o priemonių tam yra daugiau nei pakankamai. Daug jų galima rasti ir e. mokyklos pedagogų puslapyje“, – tvirtina T.Kriliuvienė.

Jos nuomone, mokytojai turėtų ne laukti gatavų produktų, o technologijas ir programas prisitaikyti patys, nelygu kokia klasė, kokie vaikai, kokie jų poreikiai, motyvacija ir pažanga. „Taip pat svarbu mokytojus uždegti naujomis idėjomis. Štai mūsų Kuršėnų L.Ivinskio gimnazijoje modernias technologijas naudoja jau daugiau nei 70 proc. pedagogų“, – dėsto pašnekovė.

Kita mūsų pokalbininkė, neseniai Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktore pradėjusi dirbti I.Šneiderienė primena, kad inovatyvios turi būti ne tik mokymosi priemonės, bet ir būdai bei aplinka: „Tarkime, mūsų vaikai ekonomikos mokosi ne klasėje palinkę prie vadovėlių, o eina pas verslininką ir ten vyksta pamoka.“

Išsivysčiusiose šalyse, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV ir kt., yra daugybė interaktyvių muziejų, pritaikytų mokytis, todėl ten kasdien galima išvysti daugybę mokinių grupių. Lietuvos mokytojams norėtųsi, kad ir mūsų šalyje tokių muziejų daugėtų. Vieną kitą jau turime, bet iš esmės dauguma mūsų muziejų nėra pritaikyti vesti pamokoms.

Dauguma mūsų muziejų dar nepersikėlę ir į virtualią erdvę, o juk tai leistų vaikams sėdint klasėje, naudojantis internetu ir interaktyviomis lentomis, daug pamatyti, sužinoti bei išmokti. Tai ypač svarbu provincijos mokykloms, nes iš regionų į sostinę ar kitus didmiesčius dažnai neprivažinėsi – brangu. Tiesa, garsieji pasaulio muziejai virtualioje erdvėje – jau senokai, tad mūsų moksleiviai gali apžiūrėti ir Londono, ir Atėnų muziejų virtualias ekspozicijas.

Būtina paminėti dar vieną aspektą: kai kuriose Europos, JAV, Japonijos ar Korėjos mokyklose pasiektas toks lygis, kad kiekvienas vaikas turi po nešiojamąjį kompiuterį. Štai Vašingtone vykusioje konferencijoje mokytojas iš Amsterdamo vidurinės mokyklos pasakojo, kaip jiems pavyko kompiuterizuoti visą mokyklą, kad kiekvienas vaikas turėtų po kompiuterį. Pasirodo, susitarė su lizingo, draudimo ir kompiuterių remonto bendrovėmis dėl trejų metų išperkamosios nuomos ir kompiuterių aptarnavimo. Tėvams tai kainavo tik po porą šimtų eurų per tris mėnesius. Olandams tai įkandama kaina.

Taigi esama daug galimybių ir būdų, kaip įsigyti naujausių technologijų, įrankių ir programų. Tereikia jomis pasinaudoti. Taip ir mūsų mokyklos galėtų pasiekti reikšmingą proveržį.

 

Ieva Zdanytė, „Microsoft“ programos „Partneriai mokyme“ koordinatorė Lietuvoje: „Programoje gali dalyvauti visi to pageidaujantys mokytojai.“

Po ilgos pertraukos Vilniuje, Balsių mikrorajone, atidaryta nauja valstybinė mokykla, kurią šiemet lankys daugiau nei 600 vaikų.

Vos per 12 mėnesių ją pastatė ir toliau globoja “Merko statyba” ir “E.L.L. Kinnisvara AS” konsorciumas, iš kurio Vilniaus miesto savivaldybė viešosios ir privačios partnerystės principu statytą mokyklą išsipirks per daugiau nei 23 metus.

Balsiuose gyvena apie tūkstantį mokyklinio amžiaus vaikų, kuriems ši mokykla buvo labai reikalinga. “Džiaugiuosi, kad sutelkę geriausią patirtį ir visas jėgas pastatėme ją vos per vienerius metus. Tačiau šis projektas svarbus ir verslui, nes tai ženklas, kad Lietuvoje gali būti sėkmingai įgyvendinami viešosios ir privačios partnerystės projektai – politinės valios tokiam finansavimo būdui užtenka”, – sakė UAB “Merko statyba” generalinis direktorius Gediminas Tursa, kurio vadovaujama įmonė pastatė mokyklą.

Kol kas pagrindinės mokyklos statusą turinčios daugiau negu 800 vietų ugdymo įstaigos statytojų, vadovų, mokytojų ir moksleivių rugsėjo 1-ąją atvyko pasveikinti ir premjeras Andrius Kubilius bei Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.

“Džiaugiuosi, didžiuojuosi ir linkiu kuo geriausios kloties savo veiklą pradedančiai pirmajai naujai pastatytai mokyklai Vilniuje po Nepriklausomybės atkūrimo. Tai didelis visos Balsių bendruomenės pasiekimas ir jų ilgametės svajonės išsipildymas. Balsių bendruomenė – puikus pavyzdys kiek daug gali pasiekti iniciatyvūs, solidarūs ir atkaklūs žmonės. Linkiu, kad šios bendruomenės kūrybiškumas ir energija kaip grandininė reakcija pasklistų į kitas aktyvias gyventojų bendruomenes, o Lietuva galėtų džiaugtis naujomis, šiuolaikiškomis mokyklomis”, – sakė ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko teigimu, Balsių bendruomenė sulaukė neabejotinai geriausios mokyklos Vilniaus mieste. “Pagaliau ledai pajudėjo ir esu tikras, kad šis sėkmingas startas bus puikus pavyzdys atsirasti kitoms naujoms, modernioms ugdymo įstaigoms sostinėje”, – po ekskursijos sakė Vilniaus miesto meras.

Mokyklos projektas, parengtas architekto Sigito Kuncevičiaus, yra suprojektuotas atsižvelgiant į visus šiuolaikiškų mokyklų reikalavimus, jame sudėta geriausia Skandinavų, garsėjančių kaip aukščiausios kokybės mokymo įstaigų savininkų, patirtis.

Daugelis mokyklos kabinetų suplanuoti su pagalbinėmis patalpomis. Klasėse yra galimybė prijungti kompiuterį, kai kuriose iš jų yra ir Lietuvos mokyklose jau prigyjančios “išmaniosios” lentos. Kiekviena klasių grupė turės savo atskirą poilsio zoną. Mokykloje suprojektuota viena amfiteatrinė puikų vaizdą į mokytojo stalą užtikrinanti chemijos bei kitų tiksliųjų mokslų laboratorija su elektros ir vandens prievadais kiekvienam iš moksleivių. Pačiame pastato centre yra dviejų aukštų biblioteka ir skaitykla. Įrengta ir visiškai naujo tipo universali aktų salė – valgykla. Ši nuolat atvira erdvė, esant poreikiui yra lengvai transformuojama į pasirodymams tinkamą patalpą. Vaikai turi asmenines daiktų spinteles. Balsių mokyklos patalpos vėdinamos priverstinės oro tiekimo ir šalinimo sistemomis, mokykloje įrengtas ir automatizuotas šilumos punktas bei didžiulė dviračių saugojimo aikštelė.

Pasak Balsių bendruomenės pirmininko Rimanto Mickos, šiandien atidarytas mokyklos pastatas yra tobulai paruoštas įrankis svarbiausiai misijai – vaikų švietimui, asmenybės formavimui, kūrybiškumo, iniciatyvumo ir bendruomeniškumo ugdymui. “Be to tai bus traukos objektas visai gyventojų bendruomenei: čia vyks kultūriniai, sporto, suaugusiųjų švietimo renginiai ir seminarai, veiks būreliai, studijos, ir viskas bus šalia namų. To mums labai trūko ir tikrai ilgai buvo siekiama” – sakė R.Micka.

Balsių mokyklai vadovauja socialinių mokslų daktarė Loreta Kačiušytė-Skramtai. “Kartu su visa Balsių bendruomene, mokiniais ir mokytojais džiaugiuosi, kad turime neįtikėtinai gražią ir modernią mokyklą. Kokia bus jos dvasia, priklausys nuo mūsų visų pastangų ir gebėjimo būti tolerantiškais, atvirais, atsidavusiais ir siekiančiais kurti savo mokyklą”, – sakė L.Kašiučytė-Skramtai.

Balsių mokyklos projektas – vienas iš 6 pilotinių strategiškai svarbiausių LR Ūkio ministerijos Viešosios ir privačios partnerystės projektų. Pagal 2010 metų liepos 13 dieną su Vilniaus miesto savivaldybe pasirašytą rangos sutartį Balsių mokykla 25-erius metus rūpinsis UAB “Merko statyba” ir “E.L.L. Kinnisvara AS” konsorciumas. Savivaldybė spręs su švietimu susijusius klausimus, o pasibaigus sutarties terminams visiškai renovuota mokykla pereis jos žinion.

Didžiosios rudens parodos šiemet praturtėjo vienu renginiu – mokyklos naujovėms pristatyti skirta paroda “Mokykla”, kuri vyks “Litexpo” parodų rūmuose lapkričio 4–6 d.

“Ši paroda skirta visiems – pirmiausia mokytojams, bet taip pat ir mokiniams, ir mokinių tėvams. Bus pristatoma viskas, kas susiję su mokykla, – ne tik vadovėliai, mokymosi priemonės, bet ir naujos informacinės technologijos, skirtos mokymosi procesui: multimedijos, visa kompiuterinė programinė įranga, elektroniniai dienynai, kompiuterizuotos mokymosi programos. Taip pat kabinetinė įranga, užsienio kalbų mokymas, mokiniams skirta apranga, avalynė”, – parodą apibūdino “Litexpo” parodų organizavimo ir rinkodaros skyriaus vadovė Milda Gembickienė.
Per moksleivių atostogas rengiamoje parodoje bus kviečiamos apsilankyti visos Lietuvos mokyklos. “Susidomėjimas nemažas tiek iš dalyvių, tiek iš lankytojų pusės”, – tvirtina M.Gembickienė. Organizatoriai tikisi, kad kartu su paroda “Vaikų šalis”, vyksiančia tomis pačiomis dienomis, ši paroda sudomins apie 30 tūkst. žmonių.
Žadama, kad paroda “Mokykla” bus interaktyvi – ne tik stovės stendai su pristatomomis prekėmis, bet ir veiks keturios interaktyvios klasės, iliustruojančios, kaip turi atrodyti rytojaus mokykla, kad vaikai jaustųsi patogiai: užsienio kalbų mokymosi, meninės pakraipos, kompiuterizuota klasė ir laboratorinė tiksliųjų mokslų.
Beje, tomis pačiomis lapkričio 4–6 dienomis ši paroda vyks kartu su dar keturiomis parodomis – “Vaikų šalis”, “Jūsų namai”, “Šventė” ir “Žiemos puokštė”. Dar rudens sezono metu “Litexpo” rūmuose rugsėjo 15–17 d. vyks kas antrus metus rengiama medicininės įrangos paroda “Baltmedica”, spalio 7–8 d. – “Miestas. Nekilnojamasis turtas” ir “Vilnius Invest”, šviečiamasis renginys apie investavimą. O spalio 13–15 d. lankytojus pakvies paroda “Baltijos tekstilė ir oda”.

turėti vadovavimo patirties ir suprasti demokratiško vadovavimo principus, puikiai mokėti bent vieną iš trijų – anglų, vokiečių arba prancūzų – užsienio kalbų, laisvai naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis. Naujose, nuo liepos 1 d. įsigaliojusiuose kvalifikaciniuose reikalavimuose akcentuojamos ir tokios sunkiau pamatuojamos asmeninės savybės, kaip platus akiratis, orientacija į tikslus, strateginis mąstymas, streso valdymas. Tikimasi, kad nuo šiol skiriami mokyklų vadovai sugebės formuoti ir valdyti komandą, motyvuoti ir įkvėpti savo kolegas.
“Kitaip sakant, mokyklų vadovai turės būti geri lyderiai – taip, kaip šią savybę supranta ir apibrėžia viena geriausių privataus verslo teorija ir praktika”, – paaiškina Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.
Suformavusi visiškai naujus vadovų atrankos kriterijus, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) visiškai pakeitė ir pačią atrankos procedūrą. Iki šiol užtekdavo, kad pretendentas vadovauti mokymo įstaigai atitiktų palyginti siaurą kvalifikacinių reikalavimų sąrašą ir tiktų vadovus tvirtinančiai specialiai savivaldybės komisijai.
Dabar vadovų atrankos procedūra bus kur kas sudėtingesnė: be labai plataus aiškiai suformuluotų kvalifikacinių reikalavimų sąrašo, pretendentams dar teks įveikti ir sudėtingą asmenybės testavimą (susidedančio ne tik iš atsakymų į klausimus, bet ir dalyvavimo simuliacinėse situacijose), kurį atliks Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra. Šį barjerą įveikusiųjų lauks pačių mokyklų tarybų – į jas įeina ir pedagogai, ir mokinių tėvai, ir patys mokiniai – verdiktas. Ir tik tarybų pritarimo sulaukusius pretendentus galės toliau vertinti ir galutinį sprendimą priimti savivaldybės. “Mokyklų tarybų vaidmuo čia iš viso naujas, bet, kaip manome, be galo svarbus: norime stiprinti mokinių ir jų tėvų dalyvavimą ne tik mokyklos veikloje, bet ir jos valdyme”, – apibendrino V.Bacys.

Visos Lietuvos mokyklos finansuojamos vienodai, bet ne visos tampa geros. “Veidas” ieško atsakymų į klausimą, kieno rankomis sukuriama mokykla, kuria džiaugiasi ir mokiniai, ir tėvai, ir joje dirbantys mokytojai.

Šią temą paskatino Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos pavyzdys. Prieš kelerius tai buvo pati nepopuliariausia sostinės Antakalnio mokykla, kurią lanku apeidavo net šalimais gyvenantys mokiniai bei jų tėvai, o dabar norinčiųjų į ją patekti skaičius viršija mokyklos galimybes. Čia pasikeitė tik vienas dalykas – mokyklos direktorė, per trumpą laiką sugebėjusi įkvėpti pasitikėjimo mokytojams, nustatyti griežtesnę ir aiškesnę tvarką visiems: tiek pedagogams, tiek mokiniams.

Visiškai aišku, dėl ko geriausiais visoje Lietuvoje savo mokinių laimėjimais garsėja Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos, Vilniaus licėjus ar KTU gimnazija, – šios mokyklos jau per stojamuosius egzaminus atsirenka geriausius ir gabiausius mokinius. Tačiau net ir šių mokyklų buvę mokiniai prisimena ne daug žinių jiems suteikusias pamokas, bet gerą atmosferą, bendruomeniškumo pojūtį. O kasmetiniame “Veido” gimnazijų ir mokyklų reitinge pirmą vietą pernai užėmusios Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis pabrėžia, kad pagrindinė jo mokyklos statybinė medžiaga yra geri mokytojai. Savo ruožtu tokie veržiasi dirbti į tas mokyklas, kuriose yra pastebimos jų pastangos, dirba darnus kolektyvas, o direktorius sugeba aiškiai suformuluoti mokyklos taisykles ir tikslus.

Renkasi pagal nuogirdas

Vilniečių Mažeikų šeimai šis pavasaris – naujų sprendimų metas. Dukra Elzė baigė vieną pradinių Vilniaus mokyklų ir tėvams teko nuspręsti, kur toliau mokysis jų vaikas. Nebuvo lengva: būtent pagrindinio mokslo (nuo 5 iki 8 klasės) mokyklų lygį įvertinti itin sunku. Gimnazijas (nuo 9 klasės) jau galima lyginti pagal jų reitingus, pasirinktą profilį, galų gale – savo vaiko žinių lygį, mat dauguma gimnazijų jau vykdo mokinių atranką. O vidurinės grandies mokyklą tėvams tenka rinktis remiantis vien nuogirdomis, pažįstamų tėvų atsiliepimais ir pasikliauti savotiškomis madomis, ant bangos tai iškeliančiomis, tai nuleidžiančiomis vieną ar kitą mokyklą.

Elzės tėvai pasirinko visai šalia namų esančią Simono Daukanto pagrindinę mokyklą. “Tačiau vieta šiuo atveju nebuvo svarbiausias argumentas, renkantis mokyklą. Žinoma, labai patogu, kai vaikas mokosi prie pat namų, tačiau mums svarbiausia buvo mokyklos reputacija, kitų tėvų atsiliepimai apie tvarką ir mokymo lygį mokykloje”, – tvirtina mama Laura.

Šeimą įtikino mokyklą jau lankančių vaikų pasakojimai apie gerą jos atmosferą, draugišką bendruomenę bei tėvų atsiliepimai apie profesionalius, savo darbą mėgstančius pedagogus.

Čia kyla klausimas, kaip kai kurioms mokykloms pavyksta išsiskirti iš kitų savo gera reputacija, kodėl, turėdamos absoliučiai vienodas finansavimo sąlygas, vienos mokyklos suklesti – susitvarko aplinką, pritraukia gerų mokytojų, įveda savo unikalias taisykles, o kitos nesurenka pilnų klasių, nors yra įsikūrusios tame pačiame didmiesčio kvartale.

“Geros mokyklos pamatas – geri mokytojai. Tokie nori dirbti ten, kur gera vadyba, taigi svarbus mokyklos direktoriaus vaidmuo. Tokia komanda jau gali kurti savo tvarką, atmosferą, tradicijas”, – tris elementus išskiria švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

Jis pabrėžia, kad ypač dabar, kai mokinių kasmet mažėja ir ši tendencija tik stiprės, dėl mokinių krepšelių kovojančios mokyklos laimi tada, kai sugeba sukurti savo veidą, turėti kažką unikalaus, ko neturi kitos mokyklos. “Todėl patarčiau ne kopijuoti populiarių mokyklų sėkmės receptus, o susėsti patiems ir nuspręsti, kuo su savo kolektyvu, savo mokyklos istorija galėtume būti patrauklūs mokiniams ir jų tėvams”, – pataria viceministras, anksčiau pats vadovavęs populiariai Šiaulių Didždvario gimnazijai.

Įvedė tvarką

Jau minėtos M.Daukšos vidurinės mokyklos direktorė Regina Mikalauskienė kratosi pagyrimų ir nesutinka, kad per trejus metus įvykęs mokyklos sužydėjimas yra tik jos nuopelnas. “Viską padarė mokytojai. Teko atsisveikinti tik su trimis pedagogais, visi kiti liko dirbti ir padarė tai, ką dabar matote”, – savo kolektyvą giria vadovė.

Tai kodėl tas pats kolektyvas anksčiau nesukūrė mokiniams ir jų tėvams patrauklios aplinkos? “Žmonėms sunku dirbti, kai nėra aiškiai nubrėžtų gairių. Pirmiausia, ką padariau atėjusi, tai kartu su mokytojais sutariau, kokių siekiame tikslų, kokios yra jų atsakomybės ribos, mokinių elgesio taisyklės. Visi labai greitai užsidegė entuziazmu pakeisti padėtį mokykloje, ir mums pavyko”, – pasakoja vadovė.

Ji prisimena, kad prieš trejus metus, kai atėjo čia dirbti iš kitos sostinės mokyklos, kurioje buvo direktoriaus pavaduotoja, ją šokiravo pirmasis įspūdis: pamokos mokykloje nesiskyrė nuo pertraukų, tvyrojo visiškas chaosas.

Užtat dabar į šią mokyklą pradėjo užsirašyti mokiniai ne tik iš aplinkinių namų, bet ir kitų Antakalnio, toje pusėje nusidriekusių Vilniaus priemiesčių. “Kai klausiu, kodėl jūsų čia nebuvo anksčiau, sako, kad čia nebuvo tvarkos. Štai ir atsakymas, ko labiausiai reikia mokyklas besirenkančioms šeimoms”, – dėsto R.Mikalauskienė. Ji pabrėžia, kad tvarką galima įvesti ir tada, kai mokykloje mokosi įvairių gabumų, iš įvairios socialinės aplinkos atėję vaikai.

S.Daukanto pagrindinės mokyklos direktorė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė, paklausta apie jos vadovaujamos mokyklos patrauklumo receptą, taip pat pirmiausia kelia kepurę prieš mokytojų kolektyvą: “Jis mūsų mokykloje tikrai stiprus ir motyvuotas.” Labai reikalingais ji vadina ir tris čia dirbančius socialinius pedagogus, padedančius spręsti įvairialypio 600 mokinių būrio problemas.

Vadovė pabrėžia, kad jai tekęs vadovavimo uždavinys buvo lengvesnis dėl to, kad ji jau paveldėjo gerą buvusios S.Daukanto vidurinės mokyklos reputaciją (prieš kurį laiką ji skilo į pagrindinę 1–8 klasių mokyklą ir 9–12 klasių gimnaziją). Iš ten – ir tėvų itin vertinamos papildomos matematikos pamokos nuo 5 klasės, didesnis dėmesys užsienio kalboms. “Galime sau leisti tai daryti, nes turime visiškai sukomplektuotas klases, surenkame pakankamai lėšų iš mokinio krepšelių”, – pasakoja direktorė.

Dėl to galima sukurti ir geras darbo sąlygas mokytojams – kiekvienoje klasėje įrengta kompiuterio darbo vieta, kai kurie kabinetai turi elektronines lentas. “Gaila, kad mokyklų finansavimo tvarka neleidžia papildomai paskatinti gerai dirbančių mokytojų. Tačiau ne mažiau svarbus ir moralinis jų darbo įvertinimas: juk nesunku pagirti mokytoją, kai išgirsti, kad jis įdomiai ir išradingai pravedė pamoką”, – patirtimi dalijasi J.Lutinskaitė-Kalibatienė.

Svarbiausia – jaustis įvertintiems

Vienoje Vilniaus vidurinių mokyklų anglų kalbos mokytoja dirbanti Ingrida Galkauskienė pritaria, kad gera mokykla – tai visų pirma gera joje tvyranti atmosfera. “Viską lemia kolektyvo darna, o ją labiausiai lemia mokyklos direktorius”, – neabejoja pedagogė.

Jos vertinimu, mokyklos vadovas turėtų būti geras vadybininkas ir visai nebūtinai – patyręs pedagogas: “Svarbu gerai sutvarkyti mokyklos ūkį, sukurti geras darbo sąlygas mokytojams.”

Materialinė mokyklos bazė – tai ne tik mokytojų algos (jų koeficientą taip pat turi teisę reguliuoti mokyklos administracija), bet ir patogios darbo vietos, įvairi metodinė medžiaga. Net ir mokytojų kvalifikacijos kėlimas priklauso nuo direktoriaus – jis sprendžia, kiek jo kolektyvo pedagogų ir kurie kiekvienais metais dalyvauja atestacijoje.

Svarbu, kad vadovybė nustatytų ir mokytojų bei mokinių bendravimo taisykles. Pavyzdžiui, ar mokytojai privalo dieną naktį atsakinėti į tėvų skambučius, kiek šie gali kištis į ugdymo procesą. “Taigi mokyklos sėkmės raktas – direktoriaus rankose: jis kuria kolektyvo dvasią, kuri vėliau plinta po klases”, – apibendrina I.Galkauskienė.

Švietimo konsultantas Algirdas Zabulionis geros mokyklos apibūdinimą nuleidžia į mikrolygmenį: “Tai visų pirma gera klasė – tokia, į kurią vaikai nori susirinkti ryte ir kurioje klimatas palankus mokytis. Taigi gera yra ta mokykla, kurioje yra daug tokių gerų klasių.”
O gera klasės atmosfera kuriama trijų lygiaverčių jėgų – bendrą tvarką ir mokytojų darbo sąlygas nustatančio direktoriaus, tiesiogiai su vaikais dirbančių mokytojų ir pačių mokinių. “Jei kažkuriai iš šių jėgų mokyklos gerumas nerūpi, kitos dvi stebuklo nesukurs”, – apibendrina pašnekovas.

Apie bendrąjį lavinimą skaičiais

Šiais, jau besibaigiančiais mokslo metais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose (nuo 1 iki 12 klasės) mokėsi beveik 416 tūkst. mokinių. Šis skaičius kasmet mažėja. Pavyzdžiui, prieš trejus metus mokyklos suole sėdėjo daugiau nei 489 tūkst. mokinių. Mokytojų per trejus metus sumažėjo nuo daugiau kaip 42 tūkst. iki daugiau nei 38 tūkst. Beje, mokinių ir mokytojų mažėjimas netolygus – suolai dabar 15 proc. tuštesni, o pedagogų sumažėjo tik kiek daugiau negu 9 proc.

Matant mokyklų tuštėjimo tendenciją, su ekonomine logika visiškai prasilenkia jų finansavimo skaičiai – kasmet jie vis didesni. Pavyzdžiui, vien pedagogų atlyginimų fondas nuo 2007 iki 2010 m. padidėjo 33 proc. – nuo 2,15 mlrd. iki 2,86 mlrd. Lt.
Jei vertinsime Lietuvos švietimo sistemos išlaidų skaičius, mes turėtume būti viena labiausiai išsilavinusių valstybių Europoje – išlaidų šioje srityje santykis su BVP siekia 6,8 proc., o ES vidurkis tesudaro 5,2 proc. Tačiau akivaizdu, kad ši disproporcija liudija ne ypatingą lietuvių šviesos troškimą, o paprasčiausiai inertišką ir daugybę metų taip iš esmė ir nereformuotą, besitraukiančiai tautai per didelę visų grandžių – tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštojo mokslo sistemą.

Brandos egzaminų pagrindinė sesija šeštadienį prasidėjo vokiečių kalbos valstybiniu brandos egzaminu, kurį laikyti rinkosi 616 kandidatų.

Pasak švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, šiemet egzaminų sesija paankstinta, siekiant išvengti perdaug intensyvaus egzaminų tvarkaraščio birželį. Todėl, anot ministro, tie egzaminai, kuriuos laiko santykinai nedidelis skaičius abiturientų, tai yra užsienio kalbų egzaminai, bus rengiami gegužės šeštadieniais.

“Dėmesys ir pirmajam egzaminui yra didelis, yra bendradarbiaujama ir su policija, bus taikoma sugriežtinta atsakomybė nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo atvejams, ir yra investuotos milijoninės lėšos į saugumo priemones, nuasmeninant, užkoduojant, šalinant žmogiškąjį faktorių tiek egzamino užduotims pasiekiant abiturientus, tiek eliminuojant nesąžiningumus įvairiose tarpinėse grandyse”, – sakė G. Steponavičius žurnalistams penktadienį.

Pasak ministro, prieš egzaminą sustiprintas elektroninės erdvės stebėjimas, sąžiningumo ir skaidrumo abejonėms išsklaidyti bus sudaryta galimybė gauti po egzamino užduočių su atsakymais kopijas

Šiais mokslo metais visose mokyklose turėjo nelikti automatų su bulvių traškučiais, gazuotais gėrimais, saldumynais ir kitais nesveikais produktais. Kad tokie užkandžiai iš tiekėjų nepakliūtų į mokyklas, kontroliuoja visuomenės sveikatos centrų įgalioti specialistai.

Deja, aparatų su nesveikais produktais atsisakė dar ne visos ugdymo įstaigos. O daugelyje jų saldumynus ir gazuotus gėrimus pakeitė kiti užkandžiai, kurie pagal sveikos mitybos principus taip pat nėra geri ir jų vaikų maisto racione neturėtų būti labai daug. Tai sūrio lazdelės, sausainiai, sultys pakeliuose. Šiais produktais prekiaujama daugelio mokyklų kavinėse, valgyklose. Jų galima nusipirkti iš automatų.

Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinės mokyklos direktorius Romualdas Petrevičius patvirtina, kad toks automatas jo vadovaujamoje švietimo įstaigoje buvo pastatytas prieš tris mėnesius. “Pasirašėme sutartį su viena Šiaulių įmone, kuri pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą produktų sąrašą aprūpins automatą sultimis, sūrio lazdelėmis, sausainiais, jogurtais”, – sako R.Petrevičius.

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios gydytojos higienistės Ritos Sadūnaitės, aparatuose gali būti sūrio lazdelių, jogurtų, vaisių, leidžiama dėti sausainių, vaflių, bandelių.

Dietologė Edita Gavelienė perspėja, kad nors tokie užkandžiai geriau negu bulvių traškučiai arba šokoladiniai batonėliai, jų reikėtų valgyti saikingai. “Sūrio lazdelės arba jogurtas – sveikas užkandis, tačiau jis neturėtų atstoti pietų.

Nauji aparatai – žingsnis sveikesnės mitybos įpročių formavimo link, bet nereikėtų pamiršti, kad vaikams geriausiai tinka šiltas, naminis maistas. O užkandžiuose nėra būtino kiekio mineralinių medžiagų, vitaminų. Sultys pakeliuose yra koncentruotos, tad jose nėra beveik jokių naudingų medžiagų”, – primena E.Gavelienė.