Lietuvą trečiadienį atvykstantis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) iki Valstybės atkūrimo dienos iškilmių Vilniuje lankysis Maišiagaloje, kur nuvyks į lenkišką mokyklą.

Čia prezidentas susitiks su Maišiagalos kunigo Juzefo Obrembskio vidurinės mokyklos bendruomene bei Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios kunigu emeritu J.Obrembskiu, BNS informavo Lenkijos ambasada Lietuvoje.

1906 metais gimęs kunigas J.Obrembskis už aktyvų ganytojo darbą 1994 metais buvo apdovanotas Lenkijos prezidento ordinu “Polonia Restituta”, 1992 metais – Auksiniu kryžiumi “Už nuopelnus Lenkijai”. Jam – seniausiam Lietuvos lenkui – 2008 metais buvo įteikta pirmoji Lenko korta. 2001 metais už nuopelnus Lietuvai ir Vilniaus rajonui Vilniaus rajono savivaldybės taryba suteikė kunigui prelatui Vilniaus rajono garbės piliečio vardą.

Daugiau nei 1,5 tūkst. gyventojų turinti Maišiagala yra lenkų gausiai gyvenamame Vilniaus rajone. Lenkijos ir Lietuvos santykius pastaruoju metu temdo Varšuvos priekaištai dėl lenkų tautinės mažumos situacijos Lietuvoje. Lietuvos pareigūnai kaltinimus atmeta ir pabrėžia, kad lenkams Lietuvoje yra sudarytos geresnės švietimo sąlygos nei bet kur kitur.

Nuo vidurdienio Lenkijos prezidentas dalyvaus Vilniuje, Daukanto aikštėje, vyksiančiame Valstybės atkūrimo dienos minėjime, nuo 12.30 val. – mišiose Arkikatedroje.

Prezidento vienos dienos vizito Lietuvoje darbotvarkėje taip pat numatyti pietūs su Lietuvos vadove Dalia Grybauskaite.

Popietę B.Komorowskis išskris į Lenkiją.

1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

Lenkų kilmės jaunuoliams Lietuvoje sudarytos išskirtinai geros sąlygos mokytis lenkų kalba, ir tai gali trukdyti jiems gerai mokėti valstybinę kalbą, pirmadienį pareiškė premjeras Andrius Kubilius.

Tai ministras pirmininkas sakė komentuodamas pirmadienio mitinge išsakytus lenkų priekaištus, esą Lietuvoje ketinama riboti mokymąsi lenkiškai.

Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad švietimo srityje lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turi geresnes sąlygas nei kur nors kitur. Lietuvoje, kur gyvena apie 200 tūkst. lenkų, veikia 100 lenkiškų mokyklų. Tuo metu, anot jo, visose kitose šalyse, kur yra apie 10 mln. lenkų, lenkiškų mokyklų yra mažiau nei Lietuvoje.

“Mes turime galimybę didžiuotis lenkų tautinės mažumos švietimu, nes iš 170 mokyklų, veikiančių visame pasaulyje, kur gyvena 10 mln. lenkų už Lenkijos ribų, 100 mokyklų veikia Lietuvoje”, – žurnalistams sakė premjeras.

Komentuodamas parlamentarų siūlymus įtvirtinti platesnį dėstymą lenkiškose mokyklose lietuvių kalba, premjeras sakė, kad unikalios sąlygos mokytis lenkiškai Lietuvoje gali kelti problemų patiems lenkams.

“Tautinių mažumų standartas Europoje reiškia, kad apie 60 proc. programų yra dėstoma tautinės mažumos kalba ir 40 proc. programų yra dėstoma valstybine kalba. Toks santykis yra toje pačioje Lenkijoje arba kaimyninėje Latvijoje, kur lenkų bendruomenė džiaugiasi lenkiškomis mokyklomis. Lietuvoje šis santykis yra neatitinkantis europietiško standarto. 90 proc. pamokų lenkiškose mokyklose vyksta lenkų kalba, 10 proc. vyksta valstybine lietuvių kalba”, – kalbėjo A.Kubilius.

“Lenkų kilmės jaunuoliai turi tam tikrą problemą, nes jiems išmokti gerai naudotis valstybine kalba nėra sudaryta tinkamų sąlygų”, – teigė premjeras.

“Mes nesvarstome, kad turėtų sumažėti galimybės išmokti puikiai lenkų kalbą lenkiškose mokyklose – savaime suprantame, mes džiaugiamės, kad tos galimybės iki šiol yra labai geros. Bet reikėtų rasti būdų, kaip padėti lenkų kilmės jaunuoliams puikiai išmokti ir lietuvių kalbą”, – pridūrė A.Kubilius.

Šiuo metu Švietimo įstatymas numato, kad tautinių mažumų mokyklose visas ugdymo procesas gali vykti tautinės mažumos kalba, privalomai dėstoma tik valstybinė kalba.

Svarstydamas naujos redakcijos įstatymą, Seimas siūlo numatyti, kad mokyklose, kuriose ugdymo procesas vyksta tautinių mažumų kalba, dviejų ar trijų dalykų ugdymas turėtų būti vykdomas lietuvių kalba, šalia privalomų valstybinės kalbos pamokų.

Lietuvos mokyklose populiarėja lotynų kalbos mokymasis, rodo statistika.

Lotynų kalbos šiais mokslo metais Lietuvos mokyklose mokosi 1019 moksleivių. Nors bendras mokinių skaičius krenta, lotynų kalbos pamokas turinčių mokinių pastaruosius dvejus mokslo metus daugėjo – praėjusiais mokslo metais jos mokėsi 952, o dar ankstesniais – 824 moksleiviai.

Moksleiviai Lietuvos mokyklose dažniausiai mokosi anglų ir rusų užsienio kalbų. Pagal Švietimo informacinių technologijų centro BNS pateiktus preliminarius šių mokslo metų duomenis, kaip pirmą, antrą arba trečią užsienio kalbą anglų mokosi per 358 tūkst., rusų – daugiau 167 tūkst. moksleivių.

Trečioje vietoje pagal populiarumą esančią vokiečių kalbą šiais mokslo metais mokosi daugiau kaip 35 tūkst. mokinių, tuo metu prancūzų kalbos pamokas turi beveik 10 tūkst. moksleivių.

Pirmąja vokiečių užsienio kalba yra dažniau nei rusų (atitinkamai 10 tūkst. 431 ir 1453), tačiau statistika visiškai priešinga, skaičiuojant šiuos mokomuosius dalykus pasirinkusius antrąją užsienio kalba (atitinkamai 24 tūkst. 923 ir 165 tūkst. 649).

Kitos Lietuvos mokyklose dėstomos užsienio kalbos – lenkų, italų, ispanų ir lotynų – yra žymiai mažiau populiarios, iš jų šiuo metu populiariausia pastaroji.

Pradinukų tėvai sutrikę, nes nebeturi galimybių sužinoti savo vaikų mokslo rezultatų ir gebėjimų lygio. Mat pernai rugsėjo viduryje priimtas švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymas “Dėl nuosekliojo mokymosi” įpareigojo pradinių mokyklų vadovus ir pedagogus nebevertinti mokinių pasiekimų pažymiais ar kitais sutartiniais ženklais, o tik pateikti aprašomąjį vertinimą. Kitaip tariant, mokslo metų viduryje ir pabaigoje tėvai iš mokytojo gaus rašinėlį apie tai, kaip jo vaikas mokosi, ir sausą ataskaitą, kokie vaiko kiekvienos disciplinos pasiekimai: aukštesni, pagrindiniai, žemi ar visiškai nepasiekta pažangos.

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyr. specialistės Egidijos Nausėdienės, esą prie aprašomojo mokinių vertinimo pereita dėl to, kad pažymys ar jo pakaitalai (simboliai, ženklai, raidės, piešinėliai, lipdukai ir pan.) pateikia labai ribotą informaciją apie tai, kaip sekasi vaikui, ir nepasako, ką vaikas jau išmoko, o ko dar reikėtų siekti. “Be to, vertinimas pažymiais sudaro sąlygas skirstyti vaikus į gerus ir blogus, lyginti vienus su kitais ir taip sudaryti prielaidas segregacijai, o tai kelia nepageidautiną įtampą ir varžymąsi dėl mokymosi apdovanojimo (t.y. paties pažymio). Visa tai slopina prigimtiniu pažinimo poreikiu grįstą mokymosi motyvaciją”, – dėstė valdininkė.

Priminsime, kad dar 1996 m. pradinukus buvo atsisakyta vertinti pažymiais ir pereita prie esą psichologiniu požiūriu pažangesnio vertinimo būdo – saulučių, zuikučių ir įvairių šypsenelėlių paišymo bei lipdukų klijavimo, bet vėliau daugelis pedagogų ir tėvų atkreipė dėmesį, kad tokia vertinimo sistema neskatina vaikų stengtis mokytis. Todėl mokyklų, kuriose galvojama apie vaiko ateitį, vadovai prieš kelerius metus įdiegė pasiekimų vertinimo sutartinėmis raidėmis sistemą.

Tokia sistema iki šių mokslo metų galiojo ir Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje. Kaip pasakojo šios mokyklos vieno ketvirtoko mama, ligšiolinė vaikų vertinimo sistema buvo ideali: “Vaikų mokslo rezultatai buvo vertinami raidėmis, atitinkančiomis dešimtbalės sistemos skaitmeninius simbolius, tarkime, “p” – vadinasi, vaikas užduotį atliko puikiai, dešimčiai balų, “l.g.” – labai gerai arba devyniems balams ir t.t. Nuo šio rudens vaikui rašomos tik “a” raidės, kurios reiškia “atliko, atsiskaitė”. Tačiau man toks vertinimas visiškai nesuteikia jokių žinių apie vaiko pasiekimų lygį, o informacija, kurią gausiu gruodį, gali būti per vėlyva”.

“Tegul švietimo ministras liaujasi varęs demagogiją, kad konkurencijos tarp pradinukų nėra – juk į daugelį geresnių mokyklų yra stojamieji. Tad tėvai, kuriems svarbi jų vaikų ateitis, nori nuolat žinoti, kur dar vaikui reikia pasitempti – juk kasdien mokytojas neparašys rašinėlio apie kiekvieno vaiko kiekvieną darbą. Pagaliau tai sukels didžiulę įtampa penktoje klasėje, kai vaikai, įpratę prie rašinėlių, ims gauti tikrus pažymius”, – piktinosi sostinės Prano Mašioto pradinės mokyklos trečiaklasės mama Jurgita.

Panašias mintis “Veido” žurnalistei išsakė dar keliasdešimt pradinukų tėvų. Jie mėgino įkalbėti savo mokyklų mokytojus vertinti vaikus kaip ir anksčiau, tačiau pedagogai, nors irgi yra nepatenkinti naująja tvarka, bijo pasipriešinti Švietimo ir mokslo ministerijai.
O tėvų nuomonė ministrui G.Steponavičiui, atrodo, nė motais, nes jokios reprezentatyvios tėvų apklausos šia tema ŠMM nesurengė, į tėvų prašymus leisti vertinti vaikus po senovei neatsižvelgiama.

Ministras G.Steponavičius, pasitelkęs viešųjų ryšių skleidėjus, skelbiasi mažinąs biurokratiją mokyklose, nors iš tikrųjų apkrauna mokytojus naujomis rašliavomis

Klaipėdos miesto valdžia uždraudė uostamiesčio mokyklų ir darželių vadovams imtis papildomo darbo savo vadovaujamose įstaigose.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Aloyzas Každailevičius pasirašė įsakymą, kuriuo miesto bendrojo lavinimo įstaigų ir darželių vadovams nebeleidžiama dirbti papildomo darbo jų vadovaujamose įstaigose.

Anot savivaldybės pranešimo, priimant šį įsakymą atsižvelgta į tai, kad mokyklos ir darželio vadovo, papildomai dirbančio mokytoju ar auklėtoju, darbo niekas nekontroliuoja.

“Paprastai mokytojų ir auklėtojų darbą prižiūri, juos skatina ir baudžia įstaigos vadovas. Vadovo kaip mokytojo niekas neskatina ir nebaudžia. Mokyklos direktoriaus papildomas darbas savo tiesioginio darbo laiku trukdo kokybiškai atlikti vadovo pareigas. Jo pamokų metu mokykla lieka be vadovo”, – rašoma pranešime.

Nuo šiol švietimo įstaigų vadovai dirbs tik savo tiesioginį vadovaujantį darbą, tačiau po darbo valandų jiems nedraudžiama dirbti papildomą darbą kitur.

Įsigaliojus minėtam įsakymui, mokytojams atsirado galimybė gauti papildomą dėstomų pamokų skaičių, kurį paprastai pasiskirdavo direktorius.

Savivaldybė pabrėžė, kad sprendimas neleisti įstaigų vadovams dirbti papildomo pedagoginio darbo pagrindinio darbo metu įtakos pedagoginio darbo trukmei (stažui) neturės.

Seimo narys Žilvinas Šilgalis įregistravo Agnės Zuokienės siūlomo įstatymo pataisą. Seimo narės siūlyme nurodoma, jog tėvai, auginantys bendrojo lavinimo mokykloje besimokantį vaiką iki dvylikos metų, rugsėjo pirmąją turėtų papildomą laisvą dieną.

Pritardamas A. Zuokienės iniciatyvai, Ž. Šilgalis teikiamą įstatymą siūlo koreguoti taip: “Darbuotojams, auginantiems bendrojo lavinimo mokykloje besimokantį vaiką iki dvylikos metų, darbdavys turi duoti laisvo nuo darbo laiko nemažiau kaip pusę darbo dienos (pamainos) kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną, mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Kartu būtų tikslinga peržiūrėti atmintinų ir laisvų dienų sąrašą, nes kai kurie laisvadieniai tikrai diskutuotini”.

Tokiu būdu, anot jo, būtų patenkinti ir darbuotojo ir darbdavio interesai, bei pradinių klasių moksleiviai turėtų galimybę gražų pusdienį praleisti su tėvais.

"Veido" archyvas

Dauguma vaikų laukia naujų mokslo metų su džiaugsmu, ypač jei mokyklos slenkstį teks peržengti pirmąkart. Bet būna ir taip, kad vaikas kategoriškai pareiškia: “Į mokyklą neisiu, nenoriu!” Kodėl taip nutinka ir kaip tuomet elgtis?

Kodėl mažieji nebedega noru?

Liūdna statistika: nenorinčių į mokyklą vaikų procentas nuolat didėja. Vieni jų mato prastą vyresnių brolių ir seserų patirtį, kitiems taip pabodo kasryt keltis į darželį, kad šį negerą jausmą jie automatiškai susieja ir su mokykla. Yra ir tokių vaikų, kurie pasirodo esą paprasčiausiai nepasirengę mokyklai, nes tiesiog dar neatsižaidė – neturėjo galimybės bendrauti su bendraamžiais, o gal ikimokyklinukams būtinus vaidmenų žaidimus buvo pakeitusi televizija. Tokiam vaikui būna  neišsivystęs gebėjimas elgtis pagal taisykles. Jis psichologiškai nepasirengęs mokyklai, jam nepakanka įgūdžių, būtinų prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Pirmas pavojus, laukiantis pirmoko mokykloje, – kad mokytojas su juo elgsis kaip su vienu iš daugelio. Juk pradėjus lankyti mokyklą keičiasi visas pasaulis, kuriame ankstesnis “aš” atsistoja ant to paties laiptelio su dvidešimčia kitų “aš”.

Vaikui, ypač apgaubtam perdėto suaugusiųjų dėmesio, toks ištirpimas kolektyve gali atsigręžti smarkiu smūgiu savimeilei, smukusiu pasitikėjimu savimi. Todėl anksčiau buvęs gyvas ir linksmas vaikas susigūžia, tampa vienišas ir kompleksuotas.

Kam vaikui mokykla

Gamtos taip sutvarkyta, kad mažam žmogui malonu pažinti pasaulį. Būtent todėl paprastai vaikai su malonumu išsiruošia į mokyklą. Be to, ji ir aukštesnis socialinis laiptelis, dar vienas žingsnis iki išsvajoto suaugusiųjų gyvenimo. Jei vaikas šeimoje laikomas amžinu kvailiuku, kurį reikia nuo visko saugoti, jis veržte veršis į mokyklą, kur pasijus bent šiek tiek labiau nepriklausomas.

Dažnai kalta pernelyg paviršutiniška vaikų motyvacija: “Man nupirks naują kuprinę!” Kad pareigomis užkrautas mokyklinis pasaulis neatstumtų vaiko, jis turi labai norėti mokytis. Kitaip tariant, galbūt praleidote svarbų momentą įteigti, kam reikalingos žinios ir dėl ko jų verta siekti. Dar nevėlu susigriebti!

Dažniausiai nenoras mokytis atsiranda ne prieš rugsėjo pirmąją, o vėliau, kai vaikas pats įsitikina, kaip smarkiai spalvingi lūkesčiai skiriasi nuo pilkos kasdienybės. Svarus indėlis į vaiko nusivylimą mokslu tenka ir pačiai mokyklai – nedidelės pedagogų algos ir menkas prestižas kaltas, kad mokyti vaikų lieka tik tie, kuriems patinka pats šis procesas. Deja, dažnai tai būna žmonės, kurie veržiasi turėti bent šiek tiek valdžios…

Pažymys pažymiui nelygu

Vaikui labai svarbu nuo pirmųjų dienų vaikiškame kolektyve įgyti tam tikrą statusą. Iš pradžių, kai vaikai dar nepajėgia įvertinti, kas ko iš tiesų vertas, tas statusas pelnomas suaugusiųjų vertinimu. Nors pradinukams pažymiai nerašomi, bet nemeluokime sau – juos atstoja visokie šypsniukai ir spalvos. Ir jei pirmaklasis buvo įvertintas prastai, jam buvo pareikšta vieša pastaba, ypač jei ji nepelnyta, mažasis gali į mokyklą ir nebenorėti.

Labai dažnai nenoras mokytis susijęs su atsiradusiomis žinių spragomis, kai vaikui tampa sunku pasivyti klasės draugus. Dėl spragų kaltos ne vien ligos – prie to prisideda ir nesantarvė namie. Kilus stresinei situacijai vaikams būdingą tyrinėjimo refleksą keičia savigynos refleksas: kai pajutęs pavojų mėgini nuo jo slėptis, nebe mokslai galvoj. Kartais vaikas atsilieka ir dėl pasislėpusių sveikatos sutrikimų, kurių nepastebi nei tėvai, nei mokytojai, pavyzdžiui, dėl suprastėjusio regėjimo.

Ką daryti?

• Neišsigąskite, jei vaikui nesiseka bendrauti. Pasiseks. Jūsų užduotis – ne saugoti jį nuo konfliktų, o išmokyti protingai su jais susidoroti.

• Nesiverskite dėl vaiko per galvą. Tik jei nesusigriebėte anksčiau, nuo šios akimirkos pradėkite jį ruošti tam, kad gyvenime nebus pildomos visos jo užgaidos. Pavojingas ir kitas kraštutinumas – dėmesio stoka.

• Nepuoselėkite tėviškų vilčių, kad jūsų mažasis bus apskritas pirmūnas. Visų pirma taip auginsite ne visapusišką asmenybę, o paprasčiausią “zubrylą”. Antra, jokiu būdu neatimkite iš vaiko teisės klysti. Dėl šios priežasties jie vėliau ir suaugę trokšta bet kokiomis, netgi ne visai garbingomis aplinkybėmis pelnyti pritarimą. Ir trečia – šis kompleksas visiems laikams užmuša lyderio savybes.

• Neatimkite iš vaiko noro tapti suaugusiu, netvirtinkite, kad tai – vieni rūpesčiai ir bėdos. Pradėkite nuo savęs – jei pasistengsite būti laimingi, ir vaikas norės sekti jūsų pėdomis. Ir mokykla, kaip laiptelis į suaugusiųjų gyvenimą, atrodys jam maloni, svarbi ir būtina!

• Nenuvertinkite daiktelių galios – vaikai daug ką vertina iš išvaizdos. Kuo ryškesnių spalvų ir kuo gražiau supakuotas daiktas, tuo labiau jis primena žaisliuką ir tuo patrauklesnis tampa procesas, susijęs su to daikto naudojimu. Todėl stimuliuoti norą mokytis galima ir paprasčiausiais būdais – nuperkant gražią ryškią kuprinę, leidžiant “įsisukti” į kanceliarinių prekių skyrelį.

Kartais kaltos nesubrendusios smegenys

Kartais pradinukui kyla sunkumų ne dėl socialinių problemų ar blogos mokytojos, bet tiesiog dėl to, kad dar nepakankamai susiformavusios jo smegenų funkcijos. Beje, nuo to kenčia labai nemažai vaikų, ir jų tėvai gali neskubėti kaltinti savęs. Jaunas neuropsichologijos mokslas tvirtina, kad smegenys susideda iš trijų blokų. Pirmasis atsakingas už energijos tiekimą į du aukštesniuosius. Antrajame vyksta informacijos perdirbimas ir saugojimas – tai atminties ir visumos suvokimo blokas. Trečiasis atsako už elgesio kontrolę. Pasak tyrimų, visi jie vystosi netolygiai it kokia mozaika.

● Dažniausiai pagal brandą atsilieka pirmasis energijos blokas. Toks vaikas nesugeba ilgai sutelkti dėmesio į tą pačią veiklą dėl elementaraus nuovargio. Mokytojai su tokiais vaikais vargo nepatiria, tačiau grįžę namo jie dažnai be jokios priežasties verkia. Jei mėgindami nuraminti tėvai klausia, ko jie norėtų, vaikas reikalauja neįmanomo, tarkime, močiutės katino. Bet pasiūlius nuvažiuoti pas močiutę įsirauda dar labiau: “Nenoriu!” Tokie mokinukai dažnai serga, tad bendraklasiai nuo jų atpranta, o jų reagavimas į viską ašaromis apskritai atstumia bendramokslius.

● Rečiausiai sutrinka antrojo bloko vystymasis. Bet jeigu sutrinka, tada mokyklinukas kenčia dėl atminties, prastai orientuojasi erdvėje – netiksliai rašo raides ir skaičius, nesugeba tvarkingai rašyti sąsiuvinyje. Tai labiau atsiliepia mokslams, tačiau ne taip stipriai paveikia adaptaciją.

● Jei nespėjęs išsivystyti trečiasis blokas, vaikai nesugeba laikytis bendrų taisyklių, nesuvokia elgesio normų. Jie gali pakilti iš suolo vidury pamokos ir trukdyti kitiems, pamiršta, kad norint paklausti reikia pakelti ranką. Prisitaikyti prie bendraamžių jiems dar sunkiau – draugų beveik neturi, nes patys visai nesuvokdami pasielgia taip, kad vaikai tai vertina neigiamai. Pažymiai varijuoja nuo dvejetų iki dešimtukų. Namie jų poelgiai ir žaidimai dažnai neturi prasmės, pavyzdžiui, tokie vaikai gali apsivynioti gumyte liežuvį ir susižavėję vaikščioti jį iškišę…

Ramybės!

Jei vaikas nejaukiai jaučiasi naujoje aplinkoje ar neišsėdi per pamokas, neverta mėginti patiems derinti jo reikalų su kolektyvu. Nesijaudinkite ir dėl jo nervų bei namie nesudarykite ypatingų sąlygų. Vaiko elgesys gali būti susijęs su nuo gimimo padidėjusiu arba sumažėjusiu raumenų tonusu, o tai ir gali būti nesusiformavusių psichinių procesų priežastis. Visų pirma nusiraminkite – ši bėda išaugama, juk ar matėte septintoką, kuris dar verktų vakarais ar vaikštinėtų per pamokas (na, o jei taip, tai tik jau ne dėl išsiblaškymo). Jei vis dėlto labai neramu, protingiausia kreiptis į specialistus – jie nustatys problemą ir patars, kaip elgtis, pasiūlys, kaip trūkumus kompensuoti privalumais.

Poryt – rugsėjo pirmoji. Jos išvakarėse panorome sužinoti, kaip Lietuvos gyventojai vertina šalies švietimo sistemą, skirtingas jos grandis ir kokios didžiausios bėdos, jų vertinimu, kamuoja Lietuvos mokyklas.
Iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos sužinojome, kad net pusė apklaustųjų kaip didžiausią šiuo metu mūsų mokyklas kamuojančią bėdą mini mokinių smurtą, patyčias ir nesutramdomą elgesį. Be to, suklusti turėtų švietimo ir mokslo ministras bei kiti švietimo strategai – pasirodo, 21,2 proc. respondentų nesuvokia švietimo reformos ir politikų sprendimus vertina kaip klaidingus.

O pasiteiravus, kuri švietimo grandis Lietuvoje dirba kokybiškiausiai, paaiškėjo, kad aiškaus lyderio nėra, bet pirmoje vietoje atsidūrė vidurinės mokyklos ir gimnazijos.

Jūsų vertinimu, kuri švietimo grandis Lietuvoje dirba kokybiškiausiai ir teikia geriausias paslaugas?

Vidurinės mokyklos ir gimnazijos    22,8 proc.
Pradinis ugdymas    16,6 proc.
Universitetai    15,6 proc.
Kolegijos    12,6 proc.
Visų grandžių kokybė manęs netenkina    10,4 proc.
Ikimokyklinis ugdymas    9 proc.
Profesinės mokyklos    7,2 proc.
Nežinau    5,4 proc.
Visos grandys dirba kokybiškai    0,4 proc.

Jūsų nuomone, kokios didžiausios bėdos šiuo metu kamuoja Lietuvos mokyklas?

Mokinių smurtas, patyčios ir nesutramdomas elgesys    48,2 proc.
Nesuvokiama švietimo reforma ir klaidingi politikų sprendimai    21,2 proc.
Visos šios bėdos    16,2 proc.
Per didelis krūvis    6,6 proc.
Prastas finansavimas, netvarkingi pastatai, blogas aprūpinimas inventoriumi, vadovėliais    4,8 proc.
Vadovų nekompetencija    1,4 proc.
Mokytojų abejingumas ir neprofesionalumas    1 proc.
Nežinau    0,6 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. rugpjūčio 23–25 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

"Veido" archyvas

Prekybos centruose vasaros prekių išpardavimus jau pakeitė mokyklinių prekių bumas ir būsimi pradinukai žibančiomis akutėmis tempia mamas ir tėčius į tuos stebuklingus skyrius.

Kuprinė ir rašiklinė – mokslo simboliai

Parinkite pradinukui tinkamą kuprinę: ji turėtų būti su diržais ant abiejų pečių, kabėti menčių lygyje, o ne ties juosmeniu. Didelis svoris apkrauna petukus ir vaikas linksta į priekį. Pradinukų kuprinių nugarėlė turi būti pakietinta, kad nesideformuotų nuo svorio ir vaikas nesukumptų. Didžiausiose svorio koncentracijos vietose, kurios labiausiai spaudžia stuburą, įsiuvami paminkštinimai. Pageidautina, kad minkšti būtų ir diržai, reguliuojami pagal vaiko ūgį. Į kuprinę turi tilpti A4 formato lapai. Pradinukams rekomenduojamos kuprinės su sagtimis, o ne užtrauktukais – negrabios rankelės juos dažnai sugadina. Antra vertus, jau antrokai tokių kuprinių paprastai nebenori, tad jas gali tekti keisti dar nesunešiotas…

Pradinukui labiau tinka rašiklinė su skyriais, kad nereikėtų ieškoti pasimetusio daikto. Nesibaiminkite didelės rašiklinės – šiais laikais jos gana lengvos. Pirkti sukomplektuotą rašiklinę – gerokai pigiau, tačiau joje dažnai būna surinkti prastesnės kokybės daiktai. Geriausia išsirinkti rašiklinę ir tik po to priemones į ją. Tuomet nenutiks, kad parkeris nelenda už gumutės ar netelpa liniuotė.

Parkeris atvira plunksna

Mokykloje reikalaujama rašyti tik rašalu (ne tušinuku). Pradinukai turėtų matyti plunksną – taip lengviau mokytis rašto, todėl jiems tinka atviresnės (ilgesnės) plunksnos, nors trumpesnės mažiau tepa ir ne taip pavargsta ranka. Parduotuvėse, jei parkeriai nesupakuoti, verta nuimti kamštelį ir palyginti (plunksnų ilgis matyti plika akimi).

Rekomenduojama rinktis parkerius su kapsulėmis, nes jas patogu keisti, jos netepa pirštų. Vyresni mokiniai mėgsta rašalinius parkerius su rašiklio antgaliu. Rinkitės juos su guminiais laikikliais: jie nespaudžia pirštų, o suprakaitavus rankoms neslysta. Mokytojai nenoriai leidžia naudotis rašalą užtušuojančiu rašikliu, mat vaikas esą turi matyti savo klaidas. Tačiau kai kuriems pirmokams bent jau savo namų darbus norisi atlikti nepriekaištingai švariai.
Pieštukai neturi būti per minkšti

Pieštukų minkštumas žymimas raidėmis. Pirmokui tinkamiausias HB (vidutinio minkštumo) ir B (minkštas). 2B ir 3B pirmokui jau per minkšti, nes gali sutepti piešinį. Pieštukus rinkitės minkštesnio medžio (lengviau drožti) ir paieškokite nelūžtančio grafito (tai reiškia, kad nukritusio pieštuko šerdis drožiant neišbyrės). Vaikui patogiau turėti ne apvalios formos, o kampuotus pieštukus – jie neriedės nuo stalo. Pieštukus verta pirkti su metaline ar plastikine, o ne kartonine dėžute, kuri gretai susidėvi ir iš jos kuprinėje viskas išbyra.

Trintukų tikrai nepirkite tų, į kuriuos tiesis vaikų rankos – spalvingų ir su piešinėliais. Paprastai jie yra nekokybiškiausi ir tepa. Pradinukams geriausiai tiks smailiais kampais – bus patogiau rankai, o vyresniems tiks ir suapvalintų formų. Beje, kai kurie trintukai nutrina net rašalą ar grafitą nuo plėvelės.

Jaunajam menininkui

Geresni ir patogūs nešiotis yra flomasteriai dviem galais – storu ir plonu. Vieni jų skirti specialiai mažesniems vaikams – ne tokie ryškūs, tačiau lengviau išsiplauna. Akvarelę rinkitės pagal poreikį – norint išgauti kokybiškesnes spalvas ir atspalvius tinka medaus akvarelė, tačiau yra ir pigesnių, ryškių vandeninių dažų, kurie lengvai nusivalo nuo stalo ir nusiplauna nuo rankų bei drabužių. Labiausiai tiks plastilinas, nelimpantis prie rankų, kurį galima atskirti, o vėliau vėl naudoti kelias sulipdytas spalvas.

Kokį rinktis teptuką? Smailėjančios formos, minkšti ponių, voverių, šunų plaukų teptukai tinka akvarelei, o kietesnių šerių, keturkampės formos, – guašui. Pravartu įsigyti ir lengvutę plastikinę prijuostėlę, kuri saugos mažojo dailininko drabužėlius. Kartais dailės mokytojai reikalauja įsigyti klijuotės stalui uždengti. Deja, jos kanceliarinių reikmenų skyriuje nerasite, teks pasidairyti kitur.

Rinkitės geresnį popierių

Parinkdamos piešimo popierių atkreipkite dėmesį, kiek sveria kvadratinis jo metras. Jei mažiau nei 100 g – popierius prastas, plonas. Akvarelei skirto popieriaus struktūra šiek tiek kitokia – jis šiurkštesnis. Pirmokui labiau tinka dvipusis spalvotas popierius, mat kerpant figūras pasitaikys mažiau klaidų. Pradinuko žirklutės turi būti bukos, neilgos. Yra ir specialiai pritaikytų kairiarankiams. Beje, parduotuvėse jau atsirado modernių rėžtukų, kurie popieriaus detales atrėžia kur kas tiksliau nei žirklutės.

Kaip pasirinkti klijus

Smulkias detales geriausiai suklijuoja skysti klijai. Jų yra su specialiais antgaliais, kad neišsilietų per daug ir neteptų rankų. Jei teks tepti daugiau, rinkitės antgalį-teptuką, jei darbelis reikalauja ypatingo kruopštumo –  antgalį-tušinuką. Parinkdamos pieštukinius (sausus) klijus atkreipkite dėmesį, kiek jų sudėtyje yra vandens: kuo mažiau, tuo ilgiau jie nesudžius. Šiais laikais dauguma klijų nėra nuodingi – nieko neatsitiks net jų lyžtelėjus.

Sąsiuviniai ir aplankalai

Jų pirkti prieš rugsėjį neskubėkite, nes galite prisipirkti netinkamų. Palaukite, kol mokytoja pasakys, kiek kam ko reikia. Paprastai tėvai perka įprastą knygų ir pratybų aplankalų pakuotę tam tikrai klasei, bet ir čia galite apsigauti, jei mokykloje naudojami nestandartinio formato vadovėliai ar natų sąsiuviniai. Tokiu atveju kanceliarinių reikmenų parduotuvėje teiraukitės specialios limpančios plėvelės: užklijavus net nematyti, kad knyga aplenkta.

Drabužiai ir uniforma

Jei pasirinkote mokyklą, kurioje uniforma privaloma, teks išleisti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų litų, tačiau rūpestis dėl vaiko aprangos atkris visiems metams. Jei vaikas eina į mokyklą, kurioje leidžiama rengtis kaip nori, pasirūpinkite dviem komplektais naujų (neišaugtinių), patogių, praktiškų drabužių iš patvarios medžiagos. Įsigykite ir išeiginę eilutę berniukui ar suknelę mergaitei  – be Rugsėjo 1-osios, mokykloje jie švęs dar ne vieną šventę.

Sportinės aprangos iki rugsėjo nepirkite, palaukite mokytojų pageidavimų ar nurodymų. Galbūt reikės tam tikros spalvos marškinėlių, gal tik ilgų kelnių, o gal tik trumpų šortų. Daugelis mokytojų, norėdami apsaugoti vaikus nuo traumų, neleidžia sportuoti avint bet kokiais sportbačiais, o reikalauja nupirkti neslystančiais padais. Sportinei aprangai nešiotis patogu pirkti (galima ir pasiūti) virvele sutraukiamą medžiaginį maišelį. Nesinaudokite polietileniniais, nes juose dėvėti drabužiai šunta.

Geriems batams – daug reikalavimų

Pirmiausia mokyklinė avalynė turi būti patogi, kad per pamokas mokinio dėmesio neblaškytų spaudžiantys ar veržiantys batai. Nepatariama pirkti jų “išaugimui”: parinkti ne pagal dydį, per laisvi batai dažnai kalti dėl dramblotos eisenos ir nuospaudų. Septynerių–dvylikos metų vaikų tėvai avalynės tinkamumą turėtų tikrinti kas keturis mėnesius.

Matuojant batus taip pat pravartu šį tą žinoti. Net eidamos į parduotuvę su vaiku pasiimkite pėdos matuoklį: kartais taip daug geriau, mat spustelėjus batus iš viršaus vaiko pirštai nevalingai susiriečia. Besimatuojantis batus vaikas turėtų stovėti, o dar geriau – pavaikščioti, nes tik visu svoriu apkrovus pėdas paaiškėja tikrasis batų dydis. Matuotis būtina abu batus, nes pėdų plotis, ilgis, kelties aukštis gali skirtis. Per dieną kojos ištinsta, todėl į parduotuvę keliaukite antroje dienos pusėje. Ir įsitikinkite, ar vaikas neriečia nykščio tyčia, o jis būtinai pamėgins, jei batai jam patinka…

Renkant batukus svarbiausia atsižvelgti į du dalykus: jie turi ir saugoti, tausoti koją, ir būti gražūs. Juk ko verti anatomiškai taisyklingi batai, jei vaikas suks nuo jų akis? Arba jei įsigytas “mados klyksmas” klaipys kojas? Tad šie du dalykai turi būti suderinti.

Visuomet verta pirkti gerą vardą turinčio gamintojo batus – jų privalumus paprastai lemia ne viena pavykusi detalė, o visuma: tiek kokybiškos medžiagos, tinkamas batviršis, anatomiškai pritaikytas padas, tiek dizainas. Dar renkantis batus svarbu, kad jie būtų:

● Platūs ir laisvi priekyje, kad užtektų vietos pirštams ir jų nedeformuotų. Todėl batų priekis yra bukas, o ne smailus.

● Lengvi ir minkšti, vadinasi, jie nevaržys vaiko judesių, netrukdys šokinėti.

● Lankstūs. Avint tokius batus pėda nuo kulno iki pirštų vystosi natūraliai, padas tarsi prisitaiko prie pėdos. Iš putplasčio ar natūralios gumos pagaminti patvarūs padai lengvai lenkiasi per pėdų lenkimo linijas.

● Neslidūs, labai gerai sukimbantys su paviršiumi, vadinasi, būsite ramios, kad dūkdamas per pertraukas vaikas nepaslys, o tai būtina jo saugumui užtikrinti.

● “Sugeriantys” smūgius – čia jau “kalta” speciali kulno struktūra, sauganti vaiko kojytes.

● “Kvėpuojantys”. Orui laidi medžiaga neleidžia kaisti ir drėkti kojoms. Beje, šis kriterijus svarbus ir batų šiltumui, mat neprakaituojančioms kojoms net per šalčius daug šilčiau.

● Nelaidūs vandeniui – juk mažieji skuba išbandyti kiekvienos balos gilumą.

● Lengvai apaunami – tai ypač svarbu pradinukams.

● Žemakulniai. Net mažosioms panelėms verčiau avėti tokius, nes visas krūvis tenka ne pėdų priekiui, o pasiskirsto per visą padą.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba rugsėjį ketina priimti naują sprendimą dėl klasių formavimo bendrojo lavinimo mokyklose. Tuo pačiu žadama skųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą, kuriuo panaikintas ankstesnis tarybos nutarimas, antradienį BNS sakė Vilniaus rajono merė Marija Rekst.

“Kovo mėnesį buvo priimtas preliminarus sprendimas dėl klasių komplektų – kiek moksleivių bus klasėse. Rugsėjį, kai mokiniai ateina į mokyklas, tas klausimas sprendžiamas dar kartą, priimamas naujas nutarimas”, – sakė merė.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje savivaldybės sprendimą apskundė VAAT, kaip neatitinkantį Vyriausybės patvirtintų Bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų.

Pasak merės, kai kuriose klasėse buvo per mažai mokinių, todėl jas nutarta sujungti.

Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Lilija Andruškevič teigė, kad, pavyzdžiui, siekiant išsaugoti rusiškas klases Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijoje penktoje klasėje yra 1 mokinys, šeštoje – 11. “Tai vienas iš pažeidimų. Mes siūlėme sujungti penktą ir šeštas klases į vieną komplektą, nes norime išsaugoti rusiškas klases, o pagal Vyriausybės nutarimą, to negalima padaryti”, – sakė L.Andruškevič.

Sudervės pradinio ugdymo skyriuje, kuriame dėstoma lietuvių kalba, 1-4 klasėse tėra po vieną-du moksleivius. Savivaldybės taryba buvo nusprendusi visas keturias klases sujungti į vieną komplektą, bet to daryti taip pat neleidžia Vyriausybės nutarimas.

“Norėjome ir pataupyti mokinio krepšelio lėšas, bet, matyt, teks atskirti”, – sakė Švietimo skyriaus vedėja.

Anot merės, nors savivaldybės taryba dar peržiūrės klasių komplektus, VAAT nutarimą, kuriuo iš dalies panaikintas jų sprendimas dėl klasių sudarymo 15 mokyklų, ketina apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

“Reikės apskųsti. Jeigu neapskųsime, turėsime vykdyti ir negalėsime priimti naujų sprendimų”, – svarstė M.Rekst.

Ji pabrėžė, kad daug prieštaringų vertinimų sulaukęs sprendimas dėl mažų mokyklų prijungimo prie didesniųjų teismui nebuvo skųstas, todėl jis galioja. Bylinėjimasis vyksta tik dėl Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo.

“Mes neuždarome tų mažų mokyklų, jos tik prijungiamos, tampa skyriais. Savarankiškai tos mokyklos tiesiog negali išgyventi”, – sakė merė.

Artėjant rudeniui vis dažniau rūpestis dėl naujų mokslo metų temdo ne tik vaikų atostogas, bet ir tėvų veidus. Tenka atidžiai skaičiuoti, ką šiemet reikės nupirkti vaikui į mokyklą. Ir, svarbiausia, kiek visa tai kainuos.

Paanalizavę šalies statistikų pateikiamus duomenis, atrodo, neturėtume nerimauti – namų ūkis, kuriame auga du vaikai, per mėnesį švietimui išleisti turėtų vidutiniškai 26 Lt. Per metus – 312 Lt, arba po 156 Lt kiekvienam vaikui.

Dauguma tėvų, auginančių vaikus, su šiais duomenimis, ko gero, nesutiks. Kodėl taip atsitinka? Veikiausiai neatitikimas tarp statistikos ir tikrovės atsiranda dėl to, kad statistikai išlaidų, skirtų raštinėms prekėms, mokyklinei aprangai, pietums ar ekskursijoms, nepriskiria prie švietimo. Čia patenka nebent ugdomosios veiklos po pamokų išlaidos. O šeimoje prie švietimo išlaidų dažniausiai priskiriamos visos išlaidos, susijusios su moksleiviu ir mokykla. Pabandykime suskaičiuoti, kiek patiriame tokių išlaidų.

Pirma – vienkartinės išlaidos. Mokslo metų pradžioje dažniausiai perkame vadovėlius, pratybų sąsiuvinius ir raštines prekes. Pratybų sąsiuviniai visiems mokslo metams kainuoja apie 100 Lt, raštinės prekės – sąsiuviniai, aplankalai, rašymo priemonės, dailės reikmenys ir kitos priemonės – dar apie 100 Lt.

Prieš mokslo metų pradžią taip pat tenka rūpintis specialia vaikų apranga: mokykline uniforma ar kitais drabužiais, sportine apranga ir avalyne. Dar nepamirškime kuprinės. Tai atsieis dar apie 200–300 Lt. Taigi suruošti vaiką į mokyklą gali kainuoti 400–500 Lt.

Žinoma, neretai tie patys drabužiai, avalynė, kuprinė gali tarnauti ir dvejus metus, o tuščių sąsiuvinių gali likti nuo praėjusių mokslo metų. Tačiau kad kaip būtų, realios išlaidos per mokslo metus viršija statistikos duomenis.

Racionalūs tėvai paprastai išlaidas, susijusias su naujais mokslo metais, stengiasi išdėlioti, kad nereikėtų už viską mokėti vienu ypu. Mokyklinės uniformos užsakomos vasaros pradžioje. Išsiaiškinama su mokytojais, kokie pratybų sąsiuviniai bus reikalingi, ir susitariama su kitais tėvais juos pirkti dar pavasarį didmeninėmis kainomis. Jei nelaukiama iki paskutinės savaitės – šiek tiek pigiau galima nusipirkti ir raštinių reikmenų.

Tėveliams taip pat nereikėtų pamiršti ir kitų išlaidų. Pavyzdžiui, už įvairias ekskursijas, išvykas, spektaklius, koncertus ir pan. Šių išlaidų dydis priklauso nuo mokyklos, nuo klasės vadovo noro užsiimti su vaikais ne pamokų metu, taip pat nuo klasės tėvų pageidavimų, bet iš principo svyruoja apie 100 Lt.

Ne paslaptis, kad kiekviena klasė turi ir vadinamąjį klasės fondą, kurio lėšos skiriamos nedideliam klasės remontui, raštinėms bei kitoms reikmėms. Skirtingose mokyklose, netgi klasėse, gali būti skirtingo dydžio fondai. Tokios išlaidos per visus mokslo metus vidutiniškai gali sudaryti apie 50 Lt.

Kiekvienam taip pat svarbu, kad mokykloje vaikas būtų sotus. Skaičiuojama, kad pietums mokykloje tenka skirti dar 5 Lt per dieną. Taigi per mokslo metus, neskaičiuojant atostogų, šios išlaidos sudaro maždaug 850 Lt.

Prie mokyklinių išlaidų priskiriame ir tas, kurios susijusios su užsiėmimais po pamokų, – tai gali būti meno ar sporto būreliai, kita vaiko gebėjimus lavinanti veikla. Dar nereikėtų pamiršti transporto išlaidų.

Taigi iš viso mokyklai ir su ja susijusioms reikmėms išleidžiame maždaug 1400 Lt per metus. Vienam vaikui. Gauta suma yra devynis kartus didesnė negu statistinės švietimo išlaidos. O jei vaikas lanko bent vieną būrelį – prisideda dar apie 450 Lt per metus.

Ieškant, kaip sumažinti šias išlaidas, tinka visi tradiciniai taupymo būdai: planuoti išlaidas iš anksto, sudaryti būtinų pirkinių sąrašą, išskirti pirmo būtinumo prekes, o jų įsigijimą išdėlioti per tam tikrą laikotarpį.

Tačiau, ko gero, vienas efektyviausių būdų, leidžiančių šioje srityje sutaupyti, yra bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais klasės mokinių tėvais, mokytojais. Su tėvais ir mokytojais keičiantis informacija galima sužinoti apie geriausias kainas ir geriausius pasiūlymus, o vadovėlius, pratybų sąsiuvinius įsigyti kartu didmeninėmis kainomis.

Artėjant mokslo metų pradžiai, mokyklose skubama baigti remontus. Tačiau kai kuriose ugdymo įstaigose statybos užtruks dar bent mėnesį.

Sostinės Mykolo Biržiškos gimnazijoje rekonstrukcija turėjo prasidėti dar gegužę. Tačiau realūs remonto darbai mokykloje prasidėjo liepos viduryje, rašo “Vilniaus diena”.

“Iki šiol buvo vykdomi tik griovimo darbai. Griovė viską, kas tik įmanoma, – sporto, aktų sales, langus, stogą. Dabar po truputį pradeda viską atstatyti. Langai bus sudėti iki rugsėjo pabaigos ar spalio pradžios, iki lapkričio turėtų būti pakeisti radiatoriai”, – sakė M.Biržiškos gimnazijos direktorius Valdemaras Kaupinis.

Kad viskas tiek užsitęs, direktorius nesitikėjo: “Darbai turėjo būti baigti iki rugsėjo 1-osios, tačiau tam sutrukdė šimtas niuansų. Svarbiausias jų – kad iki šiol nepaskirtos lėšos, kurias turime gauti iš ES struktūrinių fondų. Statybininkai iki šiol nėra gavę nė lito.”

Nuspręsta gimnazijos auklėtiniams rugsėjį pamokas vesti “Sietuvos” vidurinės mokyklos antroje pamainoje.

Visų darbų statybininkai iki rugsėjo 1-osios nespės baigti ir Vilniaus “Ąžuolyno” pagrindinėje mokykloje. Tačiau pamokos čia vyks įprastu tempu, o remontas tęsis laisvu nuo jų metu.

“Tiesą sakant, variantas, kai moksleiviai eina į kitą mokyklą, kol baigsis remontas, būtų visai nieko – tuomet statybininkai turėtų daugiau laisvės. Tačiau esame pagrindinė mokykla, ne gimnazija, pas mus mokosi pirmų-aštuntų klasių mokiniai. Tikrai labai nenorėtume, kad tokius mažus moksleivius tektų perkelti kur nors kitur”, – pripažino mokyklos direktorius Audrius Tavoras.

Pernai ruošiantis mokslo metams daugiausia bėdų sostinėje turėjo Vilniaus šv. Kristoforo mokykla. Rugsėjo i-ąją į mokyklą vaikus atvedę tėvai pamatė, kad, nepaisant mokyklai tvarkyti iš savivaldybės biudžeto skirtų 250 tūkst. litų, joje niekas nebuvo padaryta ir ji neatitiko daugybės higienos specialistų reikalavimų. Moksleivius pasitiko kiauri langai, byrantys stiklo blokeliai sienose, pavojingai netvirtai kabančios lempos.

Šiemet ši mokykla nepateko į renovuojamų mokyklų sąrašą, tačiau jai buvo skirta lėšų iš savivaldybės rezervo.

Likus porai savaičių iki mokslo metų pradžios Šv. Kristoforo mokyklos koridoriuose išdėliotos statybinės medžiagos, grindys ir sienos nuklotos dulkėmis, sporto salėje aidi plaktukų dūžiai. Tačiau iki rugsėjo 1 dienos žadama susitvarkyti tiek, kad į mokyklą grįžę vaikai tikrai būtų saugūs.

“Visos mokyklos renovacijos turėsime palaukti iki kitos vasaros, nes jai tikimės gauti paramą iš ES. O ji neduodama tik paprašius – reikia paruošti daug įvairių dokumentų”, – aiškino Šv. Kristoforo mokyklos direktorė Aušra Venskuvienė. Ji mokyklai pradėjo vadovauti praėjusių metų pabaigoje, kai nuo pareigų buvo nušalinta laikinai direktoriaus pareigas einanti Romutė Šainer.

Rekonstrukcijos darbai iki rugsėjo 1-osios turėjo baigtis ir Antakalnyje V.Grybo gatvėje įsikūrusioje Vilniaus privačioje gimnazijoje Tačiau šios įstaigos kaimynai pasipiktino, kad vykdant rekonstrukciją buvo susiaurintas šaligatvis, tad kreipėsi į savivaldybę ir pareikalavo jį atstatyti į buvusią padėtį. Kol bus nuspręsta, ar toks prašymas gali būti patenkintas, darbai laikinai sustabdyti, o mokyklos vadovybė nežino, ar spės mokyklos rekonstrukciją baigti laiku.

Šiemet Vilniuje renovuojama dešimt mokyklų. Šiems darbams buvo skirta 23,6 mln. litų: 1,4 mln skyrė savivaldybė, likę gauti iš ES struktūrinių fondų. 16-os vaikų darželių renovacijai šiemet skirta 4,5 mln. litų, iš jų 700 tūkst. – iš savivaldybės biudžeto.