Zita ALAUNIENĖ

Naujoji Vyriausybė rodo ryžtą iš esmės tobulinti Lietuvos mokyklas. Pertvarkyti švietimo sistemą sudėtinga: reikia milžiniškų išteklių – tiek finansinių, tiek intelektinių. Reikia laiko, kad nebūtų padaryta naujų klaidų. Vis dėlto kai ką pagerinti galima gana greitai, paprastai, be didelių lėšų. Pirmiausia, ko gero, derėtų atkreipti akis į lietuvių kalbos brandos egzaminą.

Kiekvienais metais po lietuvių kalbos egzamino kyla sumaištis. Abejonių kelia ir rašinio temos, ir jo vertinimas. Žinoma, abiturientą rengusio mokytojo ir egzaminų komisijos nuomonės gali skirtis, bet praeitais metais, atrodo, jau prieitas liepto galas – ne vienas mokinys, puikiai rašęs tekstus, laimėjęs konkursus, gavo nelauktai prastą vertinimą.

Kad būtina išvengti tokių skandalų, jau pamatė ir Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) – bandoma svarstyti egzamino reikalavimus. Bet ar nesiras naujų trūkumų? Todėl derėtų aptarti padarytų klaidų esmę ir suvokti jų priežastis. Nors ir sudėtinga, būtina prisikasti prie jų gelminių šaknų, nes tik tada atsiskleis, kame slypi blogybės.

Egzamino programa, vertinimo kriterijai

Brandos egzaminų užduotis – rašinys. Abiturientams leidžiama rinktis samprotavimo arba literatūrinį rašinį. Jau įvardijant rašinių rūšis padaryta loginė klaida – netikslus skirstymas, nes iš tikrųjų abu rašiniai yra samprotavimo (=samprotaujamieji). Į tai būtų galima ir nekreipti dėmesio – svarbu, kaip suprantamas šių rašinių turinys ir jo skirtumai „Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programoje“. Jos preambulėje nurodyta, kad vienas iš egzamino tikslų – tikrinti gebėjimą spręsti problemas. Bet toliau problema siejama tik su samprotaujamuoju rašiniu. Antai aptariant rašinių skirtumą nurodyta: „13.1. samprotavimo objektas – problema“; „13.2. literatūrinio rašinio objektas – literatūra“. Toks teiginys klaidingas, nes literatūriniame rašinyje irgi reikia spręsti problemą. Painiavą kelia ir tai, kad sąvoka „objektas“ netiksliai sutapatinta su sąvoka „problema“. Be to, žinotina, jog abiejų rūšių tekstai turi ir objektą, ir problemą, tiktai skirtingus.

Deja, skirtumas programoje neatskleistas, tik toliau bandoma jį aptarti neaiškiais teiginiais, antai sakoma, kad pasirinktą temą samprotaujamajame rašinyje reikia atskleisti analizuojant pilietines, egzistencines ir kitas problemas, o literatūriniame rašinyje – analizuojant kūrinius. Tarsi literatūriniuose kūriniuose nebūtų pilietinių, egzistencinių problemų. Praleidžiama proga paaiškinti, kad šių rašinių esminį skirtumą lemia jų objektas, jo ypatumai.

Panašiai aptarti ir rašinių tikslai. Samprotaujamojo tikslas – apsvarstyti, spręsti problemą, literatūrinio – interpretuoti, nagrinėti, analizuoti literatūrą. Ir vėl kartojama samprata, kad analizuojant literatūrą nesprendžiamos problemos, literatūrinis rašinys neprobleminis. Tokia samprata prieštarauja minėtam programos įvadinės dalies teiginiui, kad vienas iš egzamino tikslų – tikrinti gebėjimą spręsti problemas. Tikras paradoksas: teikiama užduotis, kurios tikslas neatitinka egzamino tikslų. Kam tada reikia literatūrinio rašinio?

Tarkim, terminų neapibrėžtumas, žaidimas žodžiais nėra labai svarbus, bet bėda, kad yra neaiškūs rašinių skirtumai ir reikalavimai. Juos sunku suprasti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Dar didesnė bėda, kad tai lemia rašinių vertinimą, jo kriterijus.

Vis taisomi, tikslinami „Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijai“ parašyti dar pinklesne kalba, taip pat netiksliai vartojant terminus. Jie painūs, sunkiai suvokiami, kertasi vienas su kitu. Antai valstybinio literatūrinio rašinio vertinimo kriterijus „Temos supratimas“ aptariamas kaip gebėjimai „analizuoti, vertinti ir apibendrinti“. Kitas kriterijus „Kūrinių analizė, interpretavimas“ taip pat reiškia gebėjimą analizuoti. Dar kito sunkiai suvokiamo kriterijaus, pavadinto „Struktūra“, aiškinimas vėl nurodo temos plėtotę ir pagrindinės minties formulavimą. Juk tam ir reikia minėtų kituose kriterijuose gebėjimų analizuoti, vertinti, apibendrinti. Pabrėžtina: tarp visų literatūrinio rašinio kriterijų nėra žodžio „problema“. Mat ji priklauso tik samprotaujamajam rašiniui.

Visos terminologinės painiavos neįmanoma viename straipsnyje išvardyti (daugiau žr. „Gimtasis žodis“, 2016, nr. 8, p. 20–27). Galima tik pridurti cituojamą internete paskelbtą mokytojų nuomonę: „Lietuvių kalbos egzamino instrukciją pedagogai vadina idiotizmo viršūne.“ („Gimtoji kalba“, 2016, nr. 7, p. 29) Nestebina, kad tokiais kriterijais vertinimo komisijos nariams sunku remtis. Net geras tekstas gali būti blogai įvertintas.

Rašinių temos

Tokie reikalavimai lemia ir rašinių tematiką. Pasvarstykime, kodėl. Reikia žinoti, kad egzamino temoje, t.y. antraštėje, gali būti suformuluotas objektas ar problema, ar pagrindinė mintis. Apžvelgus visas valstybinio ir mokyklinio egzamino temas nuo 2008 m. (kada pakeista užduotis rašyti interpretacijas) iki 2016 m. matyti, kad jose įvardijamas arba objektas, arba problema. Pagrindinę mintį reiškianti tema yra tik 2010 m. mokyklinio rašinio: „Nėra griežtesnio teisėjo už sąžinę“. Daugiau tokių anksčiau gana dažnų temų (pvz., „Istorija – dabarties mokytoja“) nebuvo teikiama. Temų formuluotėse griežtai laikomasi dokumentų nuostatos: visose samprotaujamųjų rašinių temose įvardyta problema, o literatūrinių – objektas. Reikalavimų paisoma iki absurdiško formalumo: samprotaujamųjų rašinių temos suformuluotos klausiamuoju sakiniu, o literatūrinių – tiesioginiu. Taip ne tik mokiniai, bet ir mokytojai pratinami mąstyti klišėmis.

Tačiau svarbesnis kitas dalykas – tų temų konkretus turinys. Jį nagrinėjusi žurnalistė Aušra Lėka („Veidas“, 2016, nr. 23, p.18–19) nuodugniai aptarė pastarųjų trejų metų temas ir atskleidė, kokios jos sudėtingos, plačios, keliančios įvairių abejonių. Įdomu, kad į autorės klausimą, kokią temą rinktųsi, jeigu reikėtų laikyti egzaminą, literatai, pedagogai, leidėjai atsakyti nesiryžo.

Tikrai, apžvelgus brandos egzamino temas (antraštes) galima konstatuoti, kad jos aiškiai per sunkios, pvz., samprotaujamųjų rašinių temos: „Kam žmogui duota vaizduotė?“ (2016), „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?“ (2014), „Ką reiškia būti tolerantiškam?“ (2008) ir kt. Norint atsakyti į tokius klausimus reikia daug žinių ir patirties. Svarbiausia, jos pernelyg abstrakčios. Bene pati abstrakčiausia praeitų metų mokyklinio (!) rašinio tema: „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“. Siekiant svarstyti tiesos egzistavimą, reikia aptarti, ką reiškia sąvoka „tiesa“, kuo ji skiriasi nuo „teisybės“. Vienas kitas mokinys gal ir gebėtų tokias problemas nagrinėti. Bet ar egzaminas – tas laikas ir ta vieta, kur mokiniai galėtų ramiai, be įtampos filosofuoti apie „daiktų esmę“?

Literatūrinių rašinių temos konkretesnės, bet labai plačios: „Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje“ (2016), „Žmogaus santykis su žeme lietuvių literatūroje“ (2014), „Miestas lietuvių literatūroje“ (2011) ir kt. Tokios formuluotės 
tinka disertacijoms, bet ne mokinių rašiniams. Ar galima reikalauti, kad, rašydami apie vieną ar du pasirinktus autorius, abiturientai aptartų visą lietuvių literatūrą arba bent apibūdintų jo vietą visame literatūros kontekste. Tokiomis temomis mokiniai pratinami netiksliai mąstyti: netinkamai suvokti visumos ir dalies santykį. Juk temą galima pasakyti siauriau, pvz., „Miestas rašytojo N kūryboje“.

Be to, laikomasi programinių dokumentų nuostatos, kad probleminiai rašiniai esą tik samprotaujamieji, todėl literatūrinio rašinio temose (antraštėse) problema nesuformuluota, įvardytas tik objektas. Tai nėra blogai. Bet tokia tema reikalauja sudėtingesnio mąstymo, nes mokiniui reikia įžvelgti problemą (iškelti klausimą), kad galėtų, atsakydamas į ją, suformuluoti pagrindinę mintį, nes be jos neįmanomas tinkamas rašinys.

Tiesa, kartais pasiseka parašyti gerą rašinį sąmoningai neapsvarsčius nei problemos, nei pagrindinės minties. Deja, dažnai intuicija neišgelbsti, tada reikia gebėti atlikti tris mąstymo žingsnius: įsigilinti į objektą, rasti klausimą (problemą) ir atsakymą į jį. Taigi matome dar vieną iš brandos egzamino paradoksų: nors literatūrinis rašinys dokumentuose laikomas neprobleminiu, iš tiesų jis yra problemiškesnis už samprotaujamąjį, nes reikalauja iškelti klausimą (problemą). Tačiau dokumentai nurodo tik ugdyti kritinį mąstymą, spręsti problemas, bet apie mokymą kelti problemas – negalvojama. Todėl ir nemokoma.

Tai nėra vienintelė priežastis, kodėl brandos egzamino temos tokios sudėtingos, plačios, abstrakčios. Ypač blogai, kad jos neaktualios, nutolusios nuo mokyklos tikrovės. Egzaminui reikėtų siūlyti temų, kad mokiniai galėtų samprotauti ir apie jiems artimus dalykus, savo gyvenimą, mokyklą, pvz., „Kodėl mūsų klasė (ne)vieninga?“, „Mūsų pramogos. Informacinės technologijos mūsų gyvenime“, „Kaip kovoti su patyčiomis?“, „Gamta – mūsų namai“, „Jaunimo emigracija“, „Kas žmogaus gyvenime svarbiausia?“ „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą“ (Vincas Kudirka). Argi tema bus neprobleminė, jeigu gale nėra klaustuko? Ar jau nebeliko reikalavimo mokymą sieti su gyvenimu, su auklėjimu, kaip buvo prieš nesibaigiančias mokyklos reformas?

O literatūrinės temos – kodėl tokios plačios? Kodėl mokiniai negalėtų samprotauti temomis, kurių objektas siauresnis, neapima visos lietuvių literatūros, pvz., „Lietuvos praeitis Maironio poezijoje“, „Kaip Vincas Krėvė-Mickevičius vaizdavo senus žmones?“, „Ką gina Kairienė Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“?“, „Moterų paveikslai Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“.

Ypač gaila, kad neteikiama užduočių rašyti veikėjo charakteristiką. Teigiama, kad toks rašinys per lengvas abiturientams. Bet juk prirašyta daugybė tekstų apie Faustą, Hamletą, Emiliją Bovari ir kt. Antai profesorius Kęstutis Nastopka parašė įdomų straipsnį apie Slunkių („Gimtasis žodis“, 2013, nr., 7, p. 26–28.). Kodėl abiturientai negali rašyti Pričkaus ar Skirgailos, ar Liudo Vasario, ar Garšvos, ar kito personažo charakteristikos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

9–12 klasių mokinių, kurie skintų pergales respublikinėse olimpiadose, 2016-aisiais turėjo maždaug 130 gimnazijų. Prognozuojama, kad 2016-ieji turėtų būti derlingi – gausūs mokinių iškovotų medalių tarptautinėse olimpiadose. Tačiau būtent kam – mokyklai ar pačiam mokiniui – priklauso šis nuopelnas?

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį fizikos olimpiadininkų išugdė Ma­žei­kių Gabijos gimnazija, ir skaičius palygin­tume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas“, – taip pernai „Veidui“ dėstė fizikas Aleksas Mazeliauskas, Kemb­ridžo universiteto absolventas ir JAV Stony Brook universiteto doktorantas. Jis retoriškai klau­sė, kodėl viena mokykla kasmet turi talentingų mokinių, olimpiadų prizininkų, o kitų mokiniai konkursuose nėkart nedalyvavo.

Jei patikėtume, kad Mažeikių rajone gimsta protingesni vaikai, nei, tarkime, Rokiškyje, viskas lyg ir paaiškėtų. Žinoma, toks pasiteisinimas sunkiai įtikėtinas.

A.Mazeliauskas kelionę iš Užlieknės kaimo į Niujorko valstiją pradėjo Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Laimei, kaip tik joje, vos tik pradėjus mokyti fizikos, jo talentą pastebėjo ir įdomiomis užduotimis atskleidė mokytoja: „Mano talentas nėra iš­skir­tinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų ta­len­tas pažadinamas?“

Tą praėjusią vasarą A.Mazeliauskas buvo įsikūręs 90 km nuo Niujorko, tačiau namuose Long Ai­len­de tik stabtelėdavo, nes vyko į vis kitą mokslinę kon­ferenciją: tiesiai iš Kanados – į Sietlą, tada trum­pam namo į Niujorko valstiją, o jau kitą mė­ne­sį – į Japoniją. Ko gero, jei ne Atlanto vandenynas, A.Mazeliauskas į savo kelionių tvarkaraštį įtrauktų ir vizitus į Lietuvą susitikti su gabiaisiais mokiniais. Juk kol studijavo Kembridžo universitete, šis fizikas ir užduotis Nacionalinės moksleivių aka­demijos (NMA) auklėtiniams rengė, ir į jos už­siėmimus atvykdavo. Kodėl? Todėl, kad Kem­bri­džo absolventas neabejoja, kad ugdymas yra žymiai svarbesnis už prigimtinį talentą.

Gabumai – pagal gimimo vietą?

Jei tęstume atsakymų į fiziko klausimą paiešką, galėtume daryti prielaidą, kad gabių vaikų talentas pažadinamas, tačiau tik dalyje švietimo įstaigų. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) svarbiausių 2015–2016 m. respublikinių olimpiadų ir konkursų rezultatų duomenimis, praėjusiais mokslo metais 130 gimnazijų (9–12 kl.) turėjo olimpiadų prizininkų.

Bent po vieną ar du respublikinės olimpiados pri­zininkus turėjo ir nemažai nedidelių rajoninių gim­nazijų, pavyzdžiui: Šilalės r. Kvėdarnos K.Jau­niaus, Laukuvos N.Vėliaus, Šilutės r. Žemaičių Nau­­miesčio gimnazijos.

Pasitaiko, kad skirtingų dalykų olimpiadose dalyvauja ir jose laimi vis tie patys mokiniai. Pa­vyz­džiui, nedidelė Vilniaus r. Mickūnų gimnazija šiųmečiame olimpiadų prizininkų sąraše paminėta 3 kartus, bet visi laimėjimai gamtos mokslų, lietuvių kalbos ir biologijos olimpiadose priklauso tam pačiam vienuoliktokui.

„Jei kuriais nors metais mokykloje staiga atsiranda olimpiadininkų, prizininkų, tai rodo, kad joje yra gabių vaikų, tačiau jei panašių laimėjimų joje būna kasmet, tai tradicija, kuri rodo gabaus mokytojo, kryptingą kolektyvo darbą“, – olimpiadų medalių statistiką „Veidui“ paaiškina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas Gediminas Beresnevičius.

Dešimtys olimpiadų medalių, kaip ir egzaminų šimtukų lietus, kasmet nestebina Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, puikiais akademiniais pasiekimais pasižyminčios Jėzuitų gimnazijos ir dar kelių žymiausių šalies mokyklų. G.Beresnevičius įsitikinęs, kad prestižinėmis vadinamos mokyklos atsirenka gabiausius mokinius, turi gerus mokytojus, o tai dažniausiai ir nulemia gabiųjų „trauką“. Paklaustas apie eilines mokyklas, ne didmiesčių „žvaigždes“, apie kurias svajoja dauguma tėvų, LMNŠC atstovas užtikrina, kad ir regionuose yra mokyklų, kurių ugdytiniai nuo­lat pateka į respublikinį olimpiados etapą ar laimi prizines vietas, o bene vienintelė to priežastis – vienas geras mokytojas dalykininkas, dirbantis toje mokykloje.

„Jei mokykla niekada neturėjo olimpiadininko, ma­nyčiau, tai jau yra mokyklos problema. Juk ne­ga­li būti, kad viename mieste susitelkia gabūs fizikai, kitame rajone – biologai ir t. t. Aš laikausi nuomo­nės, kad kažkam gabūs yra visi žmonės“, – mo­kinių prigimtinių gabumų priklausomybės nuo gyvenamosios vietos teoriją neigia G.Be­resne­vi­čius.

Be to, specialistai tikina, kad respublikinės olim­piados vien iš prigimties nelaimėsi, darbo įdėti reikia ir mokiniui, ir mokytojui, nes, tarkime, fizikos, matematikos olimpiadose, kuriose rungiasi gimnazistai, reikia universiteto pirmo kurso matematikos žinių.

„Jei pažadinamas 2–3 metų amžiaus vaiko smal­sumas, susidomėjimas gamta, matematika, ar dar kitais konkrečiais dalykais, jis pradeda dirbti, skiria tam laiko, vėliau aplenkia tuos, kuriuos galima vadinti genijais iš prigimties, – sako G.Be­res­ne­vičius. – Tyrimai rodo, kad gabiausi smuikininkai nuo prasčiausių skiriasi tik griežimui skirtų valandų skaičiumi. Taip yra ne tik muzikos srityje, bet ir sporte, ir moksle.“

Gimnazijoje ieškoti gabumų per vėlu

Dar bent prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ugdymą reikia diferencijuoti – mokyti pagal mokinių poreikius ir gebėjimus. Dabar gi pasaulinė praktika formuluoja kitą siekiamybę – ugdymą individualizuoti, vadinasi, pritaikyti konkrečiam mokiniui būtent pagal jo gebėjimus. Atrodytų, tokioje sistemoje nebereikėtų ypatingų radarų, siekiant aptikti tuos vaikus, kurie turi išskirtinį talentą konkrečiai sričiai, tačiau mūsiškėje sistemoje dalis gabių vaikų taip ir lieka nepastebimi.

„Gabiųjų ugdymo sistema turi prasidėti nuo darželio ir veikti be pertraukų. Jei vaikas gabus, bet jau pradinėse klasėse patenka į mokyklą, ku­rioje yra nepastebimas, jis dingsta iš gabiųjų horizonto, – sako LMNŠC atstovas. – Dabar turime pradinę mokyklą, progimnaziją, gimnaziją – tokioje sistemoje trūksta sklandaus perėjimo. Iš gimnazijų mokytojų teko girdėti nusiskundimų, kad devintoje klasėje jau gauna „gatavą produktą“. Jei kalbame apie olimpiadas, mokslinius tiriamuosius darbus, iš tiesų pradėti dirbti devintoje klasėje yra per vėlu, darbą su tuo vaiku reikėjo pradėti septintoje klasėje ar dar anksčiau. Taigi, estafetės lazdelė skirtingose klasėse neperduodama arba perduodama, bet tokioje sistemoje dalis vaikų pametama.“

Juolab kad olimpiadoms reikia ne tik dalyko žinių, bet ir bendrųjų gebėjimų bei „šalto proto“, nes jaudulys ar nemokėjimas sutelkti dėmesio bent jau tiek valandų, kiek trunka olimpiada, gali iš esmės nulemti prastą rezultatą konkurse.

„Kad gebėjimas suvaldyti emocijas yra labai svarbus, matome ir olimpinėse vasaros žaidynėse, tad jei mokytojai nuo pat pirmos klasės moko ugdytinius išlaikyti „šaltus nervus“, vėliau gyvenime šis gebėjimas duoda vaisių“, – įsitikinęs G.Be­res­nevičius

Nors kasmet atsiranda bent kelių egzaminų šimtukininkų, kasmet Lietuvos mokiniai parveža skirtingos spalvos tarptautinių olimpiadų medalių, kasmet paaiškėja, kad kokiame nors prestižiniame universitete studijuoja lietuvis, tačiau, kaip atrodo bendras gabiųjų ugdymo vaizdas, neaišku.

G.Beresnevičius mano, kad iš olimpiadų laimėjimų galima pastebėti tik atskirus gabiųjų ugdymo situacijos epizodus. Ir respublikinės ar tarptautinės olimpiados yra tik paskutiniai etapai, o juk iki jų – dar bent keli atrankos konkursai, tad vien iš gautų respublikinių olimpiadų rezultatų nenuspręsi, kaip mokykla juos rengė didesniems laimėjimams nei dešimtukas semestre. Juolab, kad dalis olimpiadininkų, pasirodo, joms rengiasi savarankiškai arba į pagalbą pasitelkia aukštųjų mokyklų dėstytojus – tiesiog nėra tam darbui tinkamo informatikos ar filosofijos mokytojo.

Natūralu, kad gabiųjų ugdymui reikia ir gabių mokytojų. Juolab, parengti mokinį respublikinei olimpiadai jau yra gana rimtas darbas mokytojui, reikalaujantis visa galva daugiau išmonės nei, tarkime, valstybiniam brandos egzaminui.

2016-ieji, atsižvelgiant į tendencijas nuo pat 2007-ųjų, turėtų būti derlingiausi – gausūs skirtingų spalvų tarptautinių olimpiadų medalių (kol kas lietuviai jau pelnė 15). Pasirodo, kas dvejus metus Lietuvos mokiniai pasaulyje pelno gerokai per 20 medalių, kitais – 15–16 prizų: 2007 m. buvo 16 medalių, 2008 m. – 22, 2009 m. – 15, 2010 m. – 26, 2011 m. – 16, 2012 m. – 24, 2013 m. – 17, 2014 m. – 25, 2015 m. – 15.

„Kodėl skaičiai taip keičiasi, atsakymo nėra, tai mistika, atsitiktinumas. O nuo ko priklauso kasmet skirtingas obuolių derlius?“ – Lietuvos mokinių sėk­mes tarptautinėse olimpiadose apibendrina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas G.Beresnevičius.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dauguma gimnazijų 2016 m. „Veido“ gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Svarbią dalį sudarant šį reitingą ir vėl sudarė valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai. Taip pat svarbu, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę. Tuo tarpu valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose.

shutterstock nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Veido“ gimnazijų reitingo didelę dalį ir šiemet sudaro valstybinių brandos eg­zaminų rezultatai – šiemet abiturientų gautų vals­tybinių brandos egzaminų įvertinimų vidurkis sudaro iki 70-ties galutinio balo taškų. Antrasis kriterijus parodo, kaip abiturientams pa­vyko įstoti į svajonių specialybę – 20 taškų gimnazija gali gauti už tai, kokia dalis jų abiturientų šiemet įstojo į pirmu pageidavimu nurodytą studijų programą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Valstybinių brandos egzaminų rezultatų įtaką galutiniam mokyklos balui šiek tiek sumažino šiemet atsiradęs trečiasis dėmuo – mokyklos ugdytinių pasiekimai šalies žinių olimpiadose ir konkursuose – už 9–12 kl. auklėtinių 2015–2016 m. pelnytas prizines vietas respublikinėse olimpiadose ir konkursuose mokyklai reitinge skiriama iki 10-ies taškų.

Dauguma gimnazijų reitinge gan smarkiai pakeitė savo vietas – vienos krito žemyn per keliasdešimt vietų ar iš reitingo uodegos atsirado pirmoje jo pusėje ir aplenkė nemažai dar pernai geresnėse pozicijose buvusių kolegių. Nors kai kurios egzaminų ar įstojimo rezultatus akivaizdžiai pagerino, tačiau vis tiek krestelėjo žemyn, nes buvo tokių mokyklų, kurioms šiuos rodiklius pavyko pagerinti dar labiau.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida – mokinių motyvacija, kai kuriose įstaigose – ir jų šeimų socialinė-ekonominė situacija.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet gimnazijų, ypač nedidelių rajono mokyklų, vietas reitinguose, matyti, nulėmė konkreti abiturientų laida.

Štai pernai Rokiškio r. Juodupės gimnazijos di­rek­torė Diana Guzienė sakė, kad vos sužinojo egzaminų rezultatus, atspėjo beveik tikslią vietą, kurią jos vadovaujama mokykla užims „Veido“ gimnazijų reitinge (257). Pernai direktorė prognozavo, kad artimiausiame reitinge gimnazija turėtų pakilti aukščiau ir, pasirodo, buvo teisi – Juodupės gimnazija šiemet iššoko keliasdešimt vietų aukštyn ir atsidūrė 188-oje vietoje. Tąkart ir D.Guzienė, ir kiti ekspertai, svarstę apie tai, kodėl tos pačios mokyklos rezultatai kasmet gali skirtis kardinaliai, sakė tą patį: jei egzaminų įvertinimai pastebimai suprastėjo ar staiga mokinių pasiekimai žymiai pagerėjo, tai jokiu būdu nereiškia, kad vienerius metus mokytojai dirbo blogiau ar, atvirkščiai – ėmė dirbti puikiai. Ypač mažesnėse mokyklose bendrus abiturientų laidos rezultatus stipriai gali nulemti vos keli stiprūs ar silpnesni mokiniai, o didelėse miestų gimnazijose yra daugiau skirtingų gebėjimų vaikų, todėl keli prasti ar geri rezultatai stipriai bendro vidurkio į vieną ar kitą pusę netrauko.

Tam tikras mokinių „sezoniškumas“ negalioja ne­bent pirmojo dvidešimtuko gimnazijoms. Jame ge­riau­sių akademinių rezultatų pasiekusios mokyklos kas­met stumdosi, bet aukščiausių pozicijų neapleidžia. Pavyzdžiui, vilniečių dėl gerų mokslo sąlygų ir ver­tybių mėgstama Š.Aleichemo ORT gimnazija 2016-ųjų reitinge užima 17-tą vietą, 2015-ųjų – 7-tą, nes sumažėjo bendras egzaminų įvertis (nuo 78,53 iki 71,4).

Įpusėjus mokyklų tinklo pertvarkai, kai vis daugiau vidurinių mokyklų virto gimnazijomis, paaiškėjo, kad pasikeitęs mokyklos pavadinimas pasiekimų požiūriu nelabai ką pakeičia. Tačiau į reitingo penkiasdešimtuką patenka jau net kelios universitetų gimnazijos: be iš antrosios vietos šalyje nepajudinamos Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos, jame yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija (13-ta), Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazija (14-ta), į 50-tą vietą iškopė KTU inžinerijos licėjus.

Gali būti, kad geriausiomis šalyje vadinamos gimnazijos artimiausiais metais į pagal akademinius rezultatus sudaromo reitingo viršūnes turės įsileisti naujų pirmūnių ir aukščiausiose vietose bus matyti ne tik įprasti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ar Šiaulių miestų mokyklų pavadinimai.

Pavyzdžiui, trečius metus iš eilės į viršų stiebiasi Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazija, kuri šiemet yra 44-ta, pernai iškopė į penkiasdešimtuką, nors dar 2014 m. buvo 106-oje vietoje. Šios Alytaus gimnazijos abiturientų vidutinis valstybinių brandos egzaminų įvertinimas šiemet buvo 60,9 balo. Ši gimnazija pakliūva į 4 geriausiųjų trisdešimtukus, sudarytus pagal skirtingų egzaminų rezultatus: vidutinis informacinių technologijų įvertinimas sudarė 89,32 balo, chemijos – 71,08. Šiemet iš 33-ios į 25-tą vietą pakilo ir 13 olimpiadų prizininkų bei 59,5 balų vidutinį egzaminų įvertinimą turinti Mažeikių Gabijos gimnazija, kuriai priklauso 9-tas Lietuvoje fizikos egzamino įvertinimas (neskaičiuojant mokyklų, kuriose fizikos egzaminą laikė mažiau kaip 5 abiturientai). 29-ių jį laikiusių Mažeikių Gabijos gimnazijos abiturientų vidurkis yra 76,52 balo.

Tad nors didžiausios tėvų ir mokinių kovos dėl vietos prestižinėje mokykloje vyksta didmiesčiuose, puikius akademinius rezultatus pasiekiančių gimnazijų tinklas tankėja: geriausius akademinius rezultatus pasiekusių gimnazijų penkiasdešimtuke šiemet yra po dvi Marijampolės, Mažeikių, Ukmergės gimnazijas. 2015-ųjų „Veido“ gimnazijų reitinge šių trijų savivaldybių mokyklos išsikovojo po vieną vietą 50-uke.

Prestižinių klube – nauja narė

Į klausimą, kokia mokykla yra „gera“, jų bendruomenės atsakytų skirtingai, nes vienur mokyklos administracija, pedagogų kolektyvas, mokiniai ir jų tėvai orientuojasi į aukštus akademinius pasiekimus, puikius egzaminų rezultatus, daugiausia nulemiančius ir karjerą po mokyklos, kitur kelia visai kitokius tikslus – bendruomenei svarbiausia geras mikroklimatas, vaiko emocinė savijauta, dar kitos labiausiai rūpinasi neformaliojo ugdymo galimybėmis.

Bet nepaneigsi, kad tos gimnazijos, dėl kurių vietų savo atžaloms kai kurie tėvai kovoja kaip tik įmanydami – registruojasi neva gyvenantys pas menkai pažįstamus žmones, kad tik geroji mokykla būtų arčiau, samdo visų dalykų korepetitorius, kad tik vaikas puikiai išlaikytų stojamuosius egzaminus į konkrečią gimnaziją ir t. t., iš kitų pirmiausia išsiskiria puikiais akademiniais pasiekimais.

Prestižinės mokyklos, kurių demonstruojami akademiniai stebuklai, žvelgiant iš šono, grindžiami puikiais pedagogais, rinktiniais mokiniais, ir didžiule bendruomenės motyvacija, kur būtų gėda nesistengti mokytis. Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Į geriausiųjų klubą įstojo, palyginti, naujas narys – Klaipėdos licėjus, šiemet išleidęs dar tik antrąją abiturientų laidą.

Kai kurių egzaminų vidurkiu Klaipėdos licėjus aplenkė Vilniaus licėjų ir KTU gimnaziją, bet jame tuos egzaminus laikiusių abiturientų skaičius yra daug mažesnis. Visų egzaminų, kuriuos laikė 18 jo abi­turientų, įvertinimų vidurkis yra 88,4 balo. Pa­ly­ginimui – 77 KTU abiturientai, kuriems priklauso antrasis geriausias rezultatas Lietuvoje, pelnė 88,5 balo. 2016 m. 18-ka Klaipėdos licėjaus abiturientų gavo 15 šimtukų, pernai 22-jų abiturientų laida pelnė 20 šimtukų.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja ir direktorė doc. dr. Re­gi­na Kontautienė sako, kad tikslo lenktyniauti su ge­riaus­iomis šalies mokyklomis neturi. 23-ius metus ku­ria­mos mokyklos uždavinys visada buvo sukurti tokią mo­kyklą, į kurią vaikai norėtų eiti, o mokslas jiems ne­taptų našta ar sunkiu darbu iš pareigos. Taip pat direktorė užtikrina, kad geri akademiniai pasiekimai tai pat nėra vienintelis mokyklos bendruomenės tikslas, nes svarbiausia, kad kiekvienas vaikas pasiektų savo didžiausią rezultatą, tokį, kokį būtent jis gali pasiekti.

„Vaikai yra įvairiausių gebėjimų, nuo pat mažų dienų jie turi savo interesų sritį. Mes kūrėme tokią sistemą, kuri jiems leistų pasiekti maksimalių rezultatų, tačiau ne tik akademinių. Norime, kad vaikas pa­žin­damas save ir adekvačiai įvertindamas, kas jam se­kasi geriausiai, o kas prasčiau, galėtų pasiekti sėkmę“, – sako R.Kontautienė.

Ji pasakoja, kad Klaipėdos licėjaus mokiniai mo­ko­si savo tempu – vienas be vargo gali išmokti daug daugiau, nei reikalauja mokyklinė programa, ki­­tam reikia padėti pasiekti bent minimalius programos reikalavimus. Šiųmečiai abiturientai irgi buvo skir­tingi: vieni olimpiadininkai, kitiems reikėjo įdėti daugiau pastangų, kad pasiektų vidutinių rezultatų.

„Padeda ankstyvas profiliavimas, kai jau 9-oje klasėje siūlome mokiniams išbandyti programas – biomedicinos, inžinerinio ugdymo, socialinių, politikos mokslų, menų. Mokiniai mokosi kelių papildomų dalykų, bando ieškoti savęs, o po trimestro gali išbandyti jau kitą programą. Todėl, baigdami 10-tą klasę jie žino, ko nori, gali kryptingai siekti gerų baigiamųjų mokyklos rezultatų ir tolimesnės karjeros“, – paaiškina direktorė.

Nors, jos teigimu, ši sistema veikia, net ir ją taikant kiekvienas mokinys negali pasiekti aukščiausių rezultatų, kaip, pavyzdžiui, mokinių atranką vykdančių gimnazijų auklėtiniai. Klaipėdos licėjus – nevalstybinė mokykla, kurioje mokslo metai kainuoja 2,7–3,1 tūkst. eurų, tačiau mokiniams, kurie dažniausiai čia mokosi nuo pirmos ar priešmokyklinio ugdymo klasės, atranka netaikoma, išskyrus tai, kad mokinys negali turėti stipriai išreikštų elgesio problemų.

Dvi pirmosios abiturientų laidos tai pat užaugo tame pačiame licėjuje. R.Kontautienės teigimu, mokiniui tai yra didelis privalumas, dėl kurio galimybės pasiekti geriausių įvertinimų, tik išauga: „Jau nuo 5–6 klasės siūlome sustiprintai mokytis kai kurių dalykų modulių, vaikai mokosi mobiliose grupėse, kurios suformuojamos pagal jų interesų kryptį ir pasiekimus.“

Pastebima, kad Lietuvos mokyklose sudėtinga užtikrinti sklandų perėjimą iš vienos švietimo pakopos į kitą – pradinuko smalsumas gali nunykti jam atėjus į penktą klasę, per pertrūkius tarp pakopų kyla rizika pamesti gabiuosius vaikus.

Klaipėdos licėjaus įkūrėja svarsto, kad, jei vaikas mokosi toje pačioje nedidelėje mokykloje, nereikia eikvoti laiko jo adaptacijai naujoje mokymo sistemoje, kaip nutinka keičiant mokyklą, nes kiekviena ugdymo įstaiga turi savo braižą, prie kurio naujokui reikia priprasti. Privalumas, jos teigimu, ir galimybė jau pradinukams stebėti vyresniųjų mokinių laimėjimus, mokyklos paskatinimą už jų pasiekimus, nes tokie pavyzdžiai dažniausiai įkvepia jaunesnius vaikus siekti to paties.

Skirtinguose tyrimuose skaičiuojama, kad mokinių pasiekimai nuo mokyklos vadovo priklauso 36–40 proc., kai kur net 50 proc. Klaipėdos licėjaus įkūrėja, paklausta apie savotišką priešpriešą tarp privačių ir valstybinių mokyklų bei galimybes gerąją jų patirtį perkelti į paprastas mokyklas, taip pat atkreipia dėmesį į direktoriaus darbą: „Nevalstybinės ir valstybinės mokyklos nėra visai skirtingos, tačiau pastarosioms galbūt reikia įveikti inerciją. Jos turi labai daug patirties, bet kartais atrodo, kad tai – daug metų kartota ta pati patirtis, ir mokyklos sunkiai priima poreikį keistis. Dažnai labai daug priklauso ir nuo mokyklos vadovo: kodėl vienos pasiekia puikių rezultatų, kitos, tai pat valstybinės mokyklos, neturi nė panašių. Tai ne mokinių atrankos klausimas, norisi žiūrėti į vadovo darbą, ar jis sugeba uždegti mokyklą pokyčiams, pasiūlyti įvairių naujų programų.“

Pašnekovės nuomone, iliustratyvus inercijos švietimo sistemoje pavyzdys – vis dar taikomos žinių olimpiadų kvotos: iš vienos mokyklos konkurse gali dalyvauti 2–3 mokiniai, nors joje norinčių ir gebančių varžytis olimpiadoje yra bent penki. „O kai paklausi, kodėl negali dalyvauti daugiau vaikų, atsakoma, kad reikės taisyti daugiau darbų arba išrašyti daugiau raštų dalyviams,“ – užuot pakeitusios  paprastus dalykus, inerciją švietime išlaiko kaip tik tos institucijos, kurios turėtų diktuoti pokyčius, apgailestauja R.Kon­tau­tie­nė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Veido“ trumpasis interviu su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene

BFL nuotr.

– Mokyklos darbo kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovo: kokį kolektyvą jis suburia, kokius tikslus kelia, kaip sutelkia bendruomenę, kokias ugdymo erdves sukuria, kokias ugdymo priemones taiko. Taip pat labai didelis savivaldybės administracijos vaidmuo. Jau kelerius metus matome didelius atotrūkius tarp tų pačių miestų, savivaldybių mokyklų, kartais net esančių kaimynystėje. Kol kas savivaldybių politikai per mažai dėmesio kreipia į mokyklų kokybės atotrūkio mažinimą. Tad daug kas priklauso nuo švietimo, bet mokymosi kokybė susijusi ir su socialinės, vaikų apsaugos tarnybų veikla. Vienai mokyklai rūpintis ir mokymosi kokybe, ir sumažinti socialinius, kultūrinius, ekonominius skirtumus yra per sudėtinga.

Dažnai lankydamasi mokyklose, mažiausių miestelių švietimo įstaigose, vienur girdžiu: „Mokiniai nenori mokytis, jie neturi jokių siekių, jais nesirūpina tėvais, ką mes galime padaryti?“, kitur atvirkščiai kalbama, esą mokytojai jaustųsi nepatogiai, jei jų mokiniai neįstotų į nemokamas aukštųjų mokyklų studijas, ir jie darantys viską, kad tik jų auklėtiniai pasiektų kas geriausia. Taigi daug priklauso nuo mokyklos vadovybės požiūrio, ambicijų ir gebėjimų.

Šiandien Lietuvos bendrojo ugdymo būklė atitinka vidutinį pasaulio lygį – tai skelbia tarptautinės ir Lietuvos švietimo ataskaitos apie mokinių pasiekimus. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai irgi vidutiniai: 2016 m. lietuvių gimtosios kalbos šalies vidurkis yra 6,5, matematikos – 5,7. Žinoma, svarbiausia ne vidurkiai, nes už jų – tūkstančiai vaikų. Dalis jų tikrai stokoja motyvacijos, kai kuriais nesirūpina tėvai. Bet mokykla neturi nurašyti „negabaus“ vaiko, ji turi padėti surasti tai, kas jį uždegtų, ir negali „už borto“ palikti talentingų vaikų, kurie gali daugiau nei įpareigoja standartinė programa. Šiemet pradėjome projektą „Iniciatyva savivaldybėms“, kurio tikslas – suteikti profesionalią pagalbą mokykloms, kuriose mokinių pasiekimai žemesni.

– Ar pritariate, kad mokyklos, kaip šiuo metu daro prestižinėmis laikomos gimnazijos, turėtų atsirinkti tik gabiausius mokinius?

– Tikrai nepritariu bet kokiai mokinių segregacijai. Tokia tendencija, kuri atsiranda ir pagrindinio ugdymo mokyklose, kelia nerimą. Ne kartą esu pareiškusi nuomonę, kad ministerija pasisako prieš bet kokią vaikų selekciją.

Ypač žalinga vaikų atranka pagal pasiekimus yra žemesnėse klasėse. Kovo mėnesį raštu kreipiausi į savivaldybių vadovus ir mokyklų direktorius prašydama užtikrinti, kad sudarant klases mokiniai nebūtų skirstomi nei pagal jų akademinius, kognityvinius pasiekimus, nei pagal socialinį statusą ar emocinę brandą.

– Kaip Lietuvoje ugdomi gabūs vaikai, ar mokymas diferencijuojamas?

– Ministerija yra parengusi Gabių ir talentingų vaikų paieškos, atpažinimo sistemos sukūrimo ir mokyklų šiems vaikams prieinamumo didinimo 2014–2016 m. veiksmų planą. Jame buvo numatyta sudaryti palankias sąlygas ugdyti gabiems mokiniams, Ugdymo plėtotės centras, mokytojų švietimo centrai organizavo mokymus pedagogams, kaip atpažinti gabius vaikus, juos ugdyti.

Ugdymo turinys diferencijuojamas, nes jis turi būti taikomas prie vaiko, o ne vaikas prie ugdymo turinio. Bendrosiose ugdymo programose nusakytą tikslą trumpai apibrėžčiau taip: kiekvienas vaikas turi būti ugdomas pagal jo galias. Vieno mokinio susidomėjimui išlaikyti reikia sudėtingesnių užduočių, kito – lengvesnių, svarbi individuali mokinio pažanga.

– Ką mokinių gebėjimams, pasiekimams, ugdymo kokybei ar švietimo sistemai apskritai davė mokyklų tinklo pertvarka?

– Mokyklų tinklo pertvarka vyksta nuolat, tik dabar jau mažesnėmis apimtimis – dėl dviejų priežasčių: pirma, drastiškai mažėjančio mokinių skaičiaus ir su juo susijusio mokyklų tuštėjimo, antra, racionalaus ugdymo išteklių paskirstymo dėl geresnės ugdymo kokybės. Buvo sutarta ir iki šiol šio sutarimo savivaldybės paiso, kad maži vaikai ugdomi kuo arčiau namų, o vyresnieji gali būti vežiojami į gimnazijas, kur įrengta stipresnė ugdymo bazė.

Ir tarptautiniai, ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad mažesnėse rajonų mokyklose ir mažesnėse klasėse mokinių pasiekimai, deja, yra prastesni. Maža mokykla dažniausiai mažiau turi galimybių pasiūlyti mokiniams įvairių kokybiškų veiklų, neturi šiuolaikinių mokymo priemonių, ugdymo erdvių, aukštos kvalifikacijos mokytojų – net ir turtingos valstybės neišgali išlaikyti daug mažų įstaigų, kuriose mokosi nuo pirmoko iki abituriento, mokyklos buvo skaidomos ir tarpukario Lie­tu­voje.

Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros analizė rodo, kad prasčiausia pradinio ugdymo padėtis yra „ilgosiose“ gimnazijose. Priežastis – dėmesys koncentruojamas į baigiamąsias klases. Mokyklų iš­skai­dymas buvo prasmingas siekiant garantuoti adekvatų dėmesį visoms ugdymo pakopoms. Skir­tin­gų tipų mokyklos specializuojasi ir orientuojasi į tam tikrą mokinių amžiaus tarpsnį, tinkamiau taiko ugdymo didaktiką, efektyviau aprūpina mokymo priemonėmis. Tai prisideda prie ugdymo kokybės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Daiva Bartninkienė

Du trečdaliai dabartinių ikimokyklinukų užaugę dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, todėl juos reikia ruošti ne dabar reikalingoms, o dar neegzistuojančioms profesijos, tvirtina leidyklos „Šviesa“ direktorė Daiva Bartninkienė. Apie ateities profesijas šiemečiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėsianti leidyklos vadovė apgailestauja, kad mūsų vaikai vis dar rengiami tik egzaminui, ir ragina tėvus aktyviau domėtis savo atžalų edukacija, kelti klausimus klasėje, mokykloje ir viešumoje.

- Jūsų pranešimo festivalyje tema – kaip ruošti vaikus profesijoms, kurios dar neegzistuoja. Kodėl siūlote tai daryti? Juk dabar reikia gydytojų, o ne dirbtinių kūno dalių gamintojų ar kosmoso turizmo specialistų, apie kuriuos kalba futurologai.

- Pokyčiai įvairiose srityse labai greiti. Mes, kaip daug patirties ir kompetencijos kuriant edukacinį turinį turinti leidykla, stebime švietimo iššūkius ir tendencijas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, analizuojame tyrimus, įvairių šalių mokinių pasiekimus, dalyvaujame tarptautinėse ir šalies konferencijose, bendradarbiaujame su universitetų akademine bendruomene. Todėl keliame klausimus, ar tai, ko ir kaip mokomi mūsų vaikai, garantuos jiems sėkmę baigus mokyklas? Ar jie nebijos imtis lyderystės, mokės spręsti problemas, ar bus pilietiški ir atsakingi?

65 proc. ikimokyklinukų dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, prieš 10 metų net neegzistavo šiuo metu geidžiamiausi darbai.

Juk tyrimai skelbia, kad šiandien besimokantys vaikai savęs nemato ilgai dirbančių vienoje srityje, 65 proc. ikimokyklinukų dirbs darbus, kurių šiuo metu net nėra, prieš 10 metų net neegzistavo šiuo metu geidžiamiausi darbai. Per dieną gauname tiek informacijos, kiek prieš kelis šimtmečius žmogus negaudavo per gyvenimą.

Natūralu, kad ugdymas Lietuvos mokyklose turi keistis, nes tai, ko mokomasi šiuo metu, po kelių dešimtmečių bus pasenę. Lietuvoje jau daug metų deklaruojama: vaikus rengiame gyvenimui. O kaip yra realiai? Deja, vis dar rengiame egzaminui.

Kitas dalykas, kodėl reikia apie tai kalbėti, – Lietuvos mokinių pasiekimai. Esame žemiau už Europos vidurkį. Kodėl? Kodėl mūsų kaimynai estai sugeba būti geriausiųjų dešimtuke, o mes – ne? Analizių pridaryta, tyrimų atlikta, atrodo, ir priežastis žinome, tačiau klausimas – kodėl nematome progreso? Ką daryti, kad mūsų vaikų pasiekimai gerėtų?

- Kokias ateities profesijas turite omeny? Kaip nustatyti, kas bus reikalinga vėliau?

- Tai ir yra didysis klausimas, kad šiandien net negalime numatyti, kokios profesijos bus reikalingos po 10 metų. Žinios, į ką vis dar orientuojasi mūsų tradicinė mokykla, yra savaime suprantamas dalykas. Susirasti faktus, aprašymus labai paprasta. Technologijos tai leidžia padaryti greitai – kaip dabar dažnai sakoma, mokyklas lanko „Google‟ karta. Džiugina, kad pagal galimybę naudotis įvairiomis technologijomis mūsų šalis nėra paskutinėse vietose. Tačiau klausimas – kodėl tai neturi įtakos vaikų pasiekimams? Kodėl negeriname rezultatų PISA tyrimuose? Kodėl tie pasiekimai vis prastėja? Esmė – kaip mes mokome tas žinias pritaikyti, susieti, interpretuoti?

- Kokių priemonių reikia ugdant ateities profesijos? Ar jau leidžiami reikiami vadovėliai?

- Vaikų ugdymas – sudėtingas procesas. Reikia ir yra įvairaus edukacinio turinio, bet svarbiausia, kaip gebama juo naudotis ir kokio tikslo siekiama.

Dažnai girdime: koks skirtumas tarp matematikos prieš 20 metų ir matematikos dabar? Esmė – ne žiniose, o kokiu būdu ir kokiais metodais jos pateikiamos mokiniui.

Šiuo metu mokyklose naudojama daug pasenusių, dalykų programų neatitinkančių vadovėlių. Jei mokyklose turinys bus atnaujinamas dabartiniais tempais, prireiks maždaug 16 metų, kol kiekvienas vaikas turės galimybę naudotis naujomis priemonėmis. Dažnai girdime: koks skirtumas tarp matematikos prieš 20 metų ir matematikos dabar? Esmė – ne žiniose, o kokiu būdu ir kokiais metodais jos pateikiamos mokiniui.

Ar susimąstėte, kodėl norime, kad, pavyzdžiui, apendicitas būtų operuojamas naujausiais būdais, be pjūvių, bet manome, kad rengtis sėkmingai ateičiai mūsų vaikai gali naudodamiesi senu turiniu ir tradiciniais, nebeveiksmingais, metodais? Kodėl manome, kad šiuolaikinį vaiką gali paskatinti veikti atsakymai „taip reikia!”, „tiesiog atsimink!”, „išmok taisyklę”? Kodėl susirinkimai dažnoje mokykloje vyksta ne įtraukiant tėvus ir įsitraukiant į bendruomenę, o informuojant apie akademinius pasiekimus ir elgesio problemas? Ar to užtenka?

Kodėl manome, kad šiuolaikinį vaiką gali paskatinti veikti atsakymai „taip reikia!”, „tiesiog atsimink!”, „išmok taisyklę”?

Iš patirties žinome, kaip sudėtinga rengti edukacinį turinį. Tam reikalingos tyrimų įžvalgos, dalykinė kompetencija, metodikos išmanymas, vaikų amžiaus tarpsnių supratimas, programų skaitymo gebėjimai. Būtinas strateginis mąstymas, nes rengiant bet kurio dalyko mokomąjį turinį reikia numatyti keleriems metams į priekį. Kokia metodika tinkama dabartiniam vaikui, kad jis neprarastų motyvacijos mokytis, kad smalsumas vestų jį tolyn ir gilyn, kad skatintų ne rasti faktus, bet aktyvintų kritinį mąstymą?

Prieš kelerius metus pradėjome leisti naujus vadovėlių komplektus, orientuotus į mokymosi tiriant metodiką. Serijos „Atrask“ mokomoji medžiaga, klausimų, iliustracijų ir nuorodų sistema skatina patį vaiką ieškoti, atrasti, kurti, aktyviai veikti nuo pirmo puslapio ir jame pateikiamo probleminio ar tyrimo reikalaujančio klausimo. Vaikai raginami ieškoti atsakymo, kelti klausimus, diskutuoti, naudotis įvairiais šaltiniais, bendrauti, bendradarbiauti komandose, būti proaktyvūs. Šį turinį išbandėme mokyklose dar prieš išleisdami. Įvertinę grįžtamąjį ryšį, taisėme, koregavome ir tik tada pasiūlėme mokykloms. Manome, kad ugdymo priemonės, lavinančios ne tik įprastą, bet ir emocinį intelektą, orientuotos į gebėjimų ugdymą, yra kaip tik tai, kas iš tikrųjų padeda vaikams ugdytis ateitiems profesijoms reikalingus įgūdžius.

- Ar Lietuvoje esame pasirengę ruošti vaikus ateities profesijoms?

- Pavienių iniciatyvų, judinančių mūsų mokyklų sistemą, yra. Tačiau vertinant visumą situacija tikrai nedžiugina. Mokyklos vis dar orientuojasi į žinias, konkrečiau – į egzaminų rezultatus, nes pagal tai jos reitinguojamos ir vertinamos. Žiūrint į mūsų bendrojo ugdymo grandinėlę – pradinę, progimnazijas ir gimnazijas, prasčiausias situacija yra progimnaziniame etape. Tai – „paauglystės mokykla“, sudėtingas etapas, kuriam reikia ypatingo susitelkimo, kompetencijos, įdirbio, kad vaikas neprarastų motyvacijos mokytis.

Kas mūsų sistemoje negerai, kad pradanginame savo paauglių smalsumą, kūrybiškumą, aktyvumą mokytis?

Kai PISA tyrimuose matome mūsų penkiolikmečių rezultatus, norisi verkti. PIRLS tyrimai, kuriuose tikrinami pradinukų pasiekimai, yra geresni nei penkiolikmečių. Kur dingsta mūsų vaikų pasiekimai? Kas mūsų sistemoje negerai, kad pradanginame savo paauglių smalsumą, kūrybiškumą, aktyvumą mokytis – būtent mokytis, nes kitose veiklose, neformaliajame ugdyme šio amžiaus vaikai skina laurus ir kitose šalyse.

Ką daryti formaliajame ugdyme? Arba ko nedaryti? Daryti kitaip?.. Turime daugiau klausimų nei atsakymų. Tai – irgi gerai, nes klausimai skatina mąstyti, gilintis, dalyvauti, ieškoti, diskutuoti – veikti, todėl kviečiame visus kuo aktyviau domėtis savo vaikų edukacija, kuo dažniau kelti klausimus klasėje, mokykloje, viešojoje erdvėje, diskutuoti, dalytis patirtimi ir sėkmės istorijomis. Tik veikdami kartu greičiau pradėsime vaikus rengti ne egzaminui, o savarankiškam sėkmingam gyvenimui, kuriam reikia ne tik žinių, bet ir gebėjimo spręsti kasdienes problemas, bendrauti, bendradarbiauti, dirbti komandoje, veikti proaktyviai, globaliai mąstyti. Šie gebėjimai yra būtini norint būti sumaniai visuomenei.

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Žemaitė pradėjo rašyti 40-ies, aš sulaukusi 80-ies nusprendžiau, kad gal jau laikas, paskui nebus kada – memuaruose kiti gali privelti daug netikslumų. Taip pačiai save papeikiant ir pagiriant dvi knygos ir sugulė“, – išpažįsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė, keturis dešimtmečius skyrusi vaikų ugdymui ir iki šiol laikoma viena autoritetingiausių šalies pedagogių.

Jai labiausiai širdį sopa dėl nuvertinamo mokytojo autoriteto ir šalies švietimo, kuris paliekamas posūnio vietoje, taip pat dėl klaidų, kurių neišvengia kolegos.

– Viena profesorė, vertindama Lietuvos švietimo sistemą, sugretino ją su greitojo maisto užkandine ir prognozavo, kad jei jos artimiausiu metu nereformuosime, turėsime bėdų, apie kurias nė nenumanome. Ar gali būti, kad tos dienos sulaukėme?

– Krantai jaunam žmogui būtini. Jis negali savivaliauti viską aplink pamindamas. Kalbu apie Kauno mokyklos direktorių, kurį iš mokyklos išėdė ne vietoje užsirūkiusi mokinė. Štai jums skirtingi dydžiai: mokinė, kuri nesilaiko mokyklos nuostatų, ir direktorius, kuris sukūrė vieną geriausių Lietuvos mokyklų, bet neteko darbo.

Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

Dar viena istorija, kai nesusivaldžiusi mokytoja trenkia antausį mokiniui. Mėginu įsivaizduoti klasę, kuri dirba, o vienas, nešvankybių prisipiešęs, nešioja jas po klasę ir kaišioja prieš mokytojos akis… Kaip gali tokį elgesį pakęsti?

Netgi Vilniaus Š.Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas taip nedrąsiai gina mokytojo autoritetą, tarsi bijodamas. Dieve mano, tokiu elgesiu auginame nusikaltėlių plejadą, o ne demokratišką šalies ateitį kuriame. Tai panašėja į išvirkščią demokratiją. Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

– Vos prieš kelias dienas pristatytoje knygoje „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ išpažįstate, kad ir pati esate trenkusi mokiniui… Galėtumėte prisiminti, kaip tai nutiko?

– Ne tik tai – ir daugiau sau nepalankių dalykų esu į tą knygą sudėjusi. O jei kalbėsime apie antausį, mane kone pusę metų terorizavo, nesusivaldžiau, kai įžeidė kaip moterį, ir trinktelėjau. Paskui dėl šio savo poelgio labai sielojausi. Bet ir šiandien manau, kad negalima leisti iš savęs tyčiotis. Kartais tiesiog būtina save apginti. Tačiau šioje situacijoje mokytojas, atliekantis savo pareigą, yra visiškai beteisis, o kažkoks išpaikintas lepūnas diktuoja gyvenimo tvarką…

Ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms?

Daugelis mokytojų su tuo susitvarko, tačiau yra ir mažiau kvalifikuotų, tokių, kurie nesuvaldo situacijos. Bet ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms? Kam atitenka ministrų postai? Laimėjusiems rinkimus, o kiek jie turi kompetencijos – niekas neklausia. Viskas turėtų prasidėti nuo mokyklos, joje – mūsų ateitis.

– Dirbdama 23-iojoje mokykloje išlydėjote daug mokinių, kurie šiandien pripažinti ir daug pa­siekę (Eugenijus Laurinaitis, Rimantas Sakalauskas, Vytautas Kernagis ir kt.). Kaip sekėsi sutarti su šia klase?

– Susikalbėti iš karto nebuvo lengva. Formaliai jie mane priėmė: tu dirbk savo, mes dirbame savo, netrukdykime vieni kitiems. Bet paskui labai susikalbėjome. Buvo visas mano klasės vyrukų ansamblis, gyvenome labai aktyvų kultūrinį gyvenimą. Dauguma mokinių nebuvo linkę į tiksliuosius mokslus, tačiau savo energijos tuščiam siautėjimui neeikvojo. Daugelis jų buvo kilę iš šviesių inteligentų šeimų, o aš pati, pokario vaikas, nesidrovėdama iš jų mokiausi elgesio kultūros, gaudavau informacijos apie būsimus spektaklius, koncertus (nemažai buvo aktorių vaikų). Tuo metu pati mokiau kalbos, jos pajautimo niuansų, etnografijos, liaudies dainų.

– Naujausioje knygoje pasakojate apie savo auklėtinius. Smalsu, kokį prisimenate šviesaus atminimo V.Kernagį.

– Aštrų, ironišką, gana konfliktišką, talentingą, gabų, labai giliai užgriebiantį literatūrą (jau mokykliniais metais jis apie Trakų pilį dainavo). Mano auklėtinis jis buvo iki vienuoliktos klasės, vėliau iš mūsų išėjo.

– Kuo jus patraukė mokykla, mokytojo profesija?

– Ne mokykla mane traukė – literatūra. Nuo pat mažens žinojau, kad jos mokysiuosi (vos penkerių pradėjau skaityti). Tėvas didžiuodavosi, kad aš, penkiametė, skaitau. Dabar ir ketverių metų vaikai skaito. Mano šeimoje keturi vaikai buvo vyresni už mane, aš tiesiog jų nusiklausiau. Labai didelį pomėgį knygai turėjau. Ne tik knygai – viskam, kas parašyta, išspausdinta. Močiutė bardavo mano mamą, kam man leidžia skaityti, bijodavo, kad akis sugadinsiu.

O aš ką sugriebusi – laikraštį ar degtukų dėžutę skaitydavau prie pilnaties, prie krosnies ugnies. Skaitydavau pokariu, kai žiburys buvo suplota gilzė, aliejaus pripilta, dagtis iš kažkokio vilnonio audinio. Šviesos būdavo, bet jau dūmų ir smarvės – beprotiškai. Šitaip buvo perskaityta ir „Vinetu“, ir „Raitelis be galvos“, ir „Vargdieniai“, ir „Raupsuotoji“.

Skaitydavau, ką nugriebusi, tačiau širdžiai pašaukus, o partijai paliepus ėjau ten, kur reikėjo, – į mokyklą. Niekas neklausė, kuo noriu būti. Taigi galvoti apie rašymą negalėjau. Rašyti tuo metu galėjo tik labai talentingas, ezopinę kalbą įvaldęs žmogus. O aš rašiau savo prisiminimus, nebuvau rašytoja ir šiandien nesu. Į knygas sugulė tik tai, kas pačiai užkliuvo gyvenime, ties kuo stabtelėjau.

Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

Tačiau su mokytojais man labai sekėsi. Jie buvo šviesūs ir talentingi. Marijampolės mokytojų seminarijai tuo metu vadovavo Pranas Naujokaitis. Daugelis jį iki šiol kaip gyvą stebuklą prisimena. Jis buvo subūręs kolektyvą, kuriame netrūko kolegiškumo, pagarbos. Visa tai kirtosi su sovietiniais pedagogikos principais. Tokioje terpėje formavausi kaip pradinės mokyklos mokytoja, o universitete teko laimė bendrauti su Juozu Balčikoniu, Vanda Zaborskaite, Meile Lukšiene, Jurgiu Lebedžiu, Donatu Sauka. Taigi prisiliečiau prie labai šviesių žmonių.

– Jų pavyzdys ir paskatino imtis rašymo? O gal ir pačiai tai buvo gana netikėta?

– Iš tiesų norėjau, kad mano vaikaičiai, jau atėję į protą, turėtų galimybę prisiliesti prie giminės istorijos. Pamaniau, laikui bėgant nebebus ko paklausti, o gal jie domėsis? Po pokalbio su žurnaliste Rūta Oginskaite ir jos knygos apie V.Kernagį pristatymo pajutau poreikį rašyti. Sėdau ir dėliojau savo mintis, labai chaotiškai, pasiklysdama tuose lapuose. Kompiuteriu dirbti taip ir neišmokau, viską rašiau ranka. Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

– „Pradžiose“ sutalpinote ir humorą, ir sukrėtimus, ir nerimo akimirkas. Memuarus itin puošia jūsų emocijos, besiskleidžiančios Lietuvos ir Sibiro peizažų fone. Toks ir buvo sumanymas ar forma išsigrynino rašant?

– Sakau, kad knygoje sugulė visa tai, ką dar prisimenu iš anos Lietuvos, tarkime, 1940 m. birželio 15 diena, kai man tebuvo septyneri. Prisiminimai mano pačios, tėvų ir senelės. Okupacija, pokaris, vaiko, o vėliau – paauglio išgyvenimai. Viešnagė Sibire ir pirmieji darbo metai Viešvilėje. O antroji knyga „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ tarsi pratęsia pirmąją. Ją rengdama daug ką atkapsčiau iš savo dienoraščių, kai kas iš atminties išniro. Išleisti gal būčiau ir neprisiruošusi, bet mokiniai viską už mane sutvarkė, taigi joje mano metai mokykloje, mokinių laidos, visa mokytojos gyvenimo patirtis.

Po tų dviejų knygų galvoje vėl sumaištis, bet trečios knygos neberašysiu. Kas žino, kiek liko to sąmoningo laiko, bet kol jo turiu, džiaugtis gyvenimu moku.

– Jūsų biografija panaši į sėkmės istoriją. Kad ir kur patekdavote, susiklostydavo palankios aplinkybės, net ir Sibire. Galėtumėte prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kuriuo metu ten vykote?

– Stalinas jau buvo nusibaigęs. Nepasakyčiau, kad vykau iš labai didelio patriotizmo: universitete buvau pakankamai įsukta į sovietinį mechanizmą, galbūt tik Sibire ir atsirinkau, kas yra kas. Pusseserės tėvai buvo ištremti, ji norėjo per vasarą juos aplankyti, nebuvo kaip devintokės vienos išleisti, kai vien traukiniu tenka važiuoti septynias paras. Taigi man krito likimo burtas lydėti ją. Pamačiusi tremtinių gyvenimą nusprendžiau dar metams likti, padirbti.

Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo.

Pusseserės mama Ona Gratkauskienė, lituanistė, buvusi žurnalo „Moteris“ redaktorė, buvo labai aktyvi, telkė vietinę bendruomenę. Man tai buvo pilietinės, žmogiškosios brandos metai. Jei būčiau grįžusi dvejais metais vėliau, tikrai būtų iš universiteto išmetę, o tąkart tik charakteristikos iš Sibiro paprašė.

Baigusi universitetą ir apgynusi diplominį darbą pagal paskyrimą išvykau į Viešvilę prie Nemuno. Tuo metu galva buvo pilna sumanymų, tačiau iš Vilniaus įšokau į tokią mažytę kultūros terpę, net pieno ar sviesto tekdavo važiuoti į Tilžę ar Jurbarką, o juk autobusų nebuvo, taigi ne kartą esu ant kelio balsavusi ir keliavusi pakeleivingais sunkvežimiais. Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo. Sovietizacijos penkiasdešimtmetis tai iš mūsų atėmė, išdarkė žmogaus ryšį su žmogumi.

– Ar prisimenate save, kilusią iš šešių vaikų šeimos ir tik į Vilnių atvažiavusią?

– Jauna, iš juodo pokario, kruvinos ir tamsios aplinkos ištrūkusi. Šiandien gal sunku patikėti, bet iki įstojimo į universitetą buvau mačiusi tik Alytų ir Kauną. Papuolusi į Vilnių po krisliuką tą kultūrą tiesiog gerte sugėriau. Labai daug davė galimybė šlietis prie šviesių žmonių.

– Tačiau vėliau tie horizontai plėtėsi, siekėte Izraelį, ir ne tik jį.

– Drauge su sūnumi buvau nuvykusi į jų Nepriklausomybės šventę. Net širdį suspaudė: suvažiavę tie žydeliai, ratu susistatę vaikų vežimėlius, kiekviename pulkelyje po keturis penkis vaikus.

Daugelis šiandien pasinešę į turtėjimą, keliones, o tai, kas svarbiausia, šeima, ryšys su artimiausiais, likę kaip antraeiliai dalykai.

Dažnai pagalvoju, kad dabar žmonės siekia ne pagal savo galimybes. Per savo karjerą mokiau nemažai žydų vaikų ir man labai įstrigo vienas dalykas: jie visuomet labai pasveria vaiko galimybes.

Mūsiškiai „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia.

Kartą sulaukiau raudančios mamos: kas iš jos sūnaus bus? Patikinau, kad su jo žiniomis nieko gero nebus. Tuomet įtaisė jie tą vaiką į graverių profesinę mokyklą, ilgainiui ir patys pamatė, kad vaikas tam gabus. Išmintis tokia: kam eiti keliu, kuris niekur neveda?

Žydai labai jaučia savo kompetencijos lubas, gal todėl dažno jų gyvenimas sėkmingas. O mūsiškiai tuo metu „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad auga prastesnis žmogus, – niekuomet nereikėtų tapatinti savo vertės su profesija.

– Nemanote, kad palengva keičiasi visuomenės požiūris į „juodą“ ir „baltą“ darbą? Vis daugiau žmonių renkasi mokslus profesinėse mokyklose.

– Lietuvoje vis dar gyvybingas toks pseudobajoriškas požiūris į užimamas pareigas. Jei kažkokio ypatingo posto neužimi, nieko vertas esi. Su kolege Violeta Tapiniene esame tokį dėsnį suformulavusios: mokiniai būna auksinio proto, auksinių rankų, bet būna ir tokių, kurie nei to auksinio proto, nei tų auksinių rankų neturi, bet labai dažnai turi auksinę širdį. Todėl reikalauti vienodai iš visų mokytojas negali. Kiekvienam duota skirtingai, tik klausimas, ką su tuo darai. Juk ir duoną pelnyti galime labai skirtingais būdais.

Bet Lietuvoje vis dar daug nepagrįsto zyzimo. Atrodytų, džiaukis, žmogau, kad šiandien dar gyveni, nei cunamių, nei taifūnų ar potvynių mūsų platumose nėra, gyvename kaip Dievo užantyje, bet vis negerai…

– O gal Lietuvai trūksta lyderių, kad to geresnio, tikrų europiečių gyvenimo vis nepasivejame?

– Talentingų, patrauklių ir sugebančių vesti paskui save minias Lietuvoje yra, tik su jų sąžine bėda, o be jos žmogaus nėra. Paimkime Artūrą Zuoką, Ričardą Malinauską ar tą patį Eligijų Masiulį. Atrodo, rimti, padorūs, tik širdį suspaudžia, kai žmonės geba taip sugriauti savo gyvenimą ir kitų pasitikėjimą jais.

Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

Taigi pagal savo valstybės galimybes turėtume gyventi lengviau, bet viskas siejasi su žmogaus sąžine. Mūsų liaudis turi labai gerą pasakymą: įkapėse kišenių nėra. Nieko ten nenusinešime, bet tas pinigų grobstymas vis nesibaigia. Gal iš didelio skurdo išlindus taip pasireiškia žmogaus prigimtis?

Kai pasižiūri į civilizacijų istoriją, tautų likimus, ko tik nepasitaikydavo. Bet iš tiesų gyvename sau skirtu laiku, per daug jo pakeisti negalėdami. Manau, nuo žmogaus, jo polėkio ir sąžinės labai daug priklauso, bet pagrindus įgyjame mokykloje. Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

– Kokioms socialinėms grupėms, jūsų vertinimu, Lietuvoje šiandien sunkiausia verstis?

– Man labiausiai gaila jaunų, įsitvirtinti bandančių porų. Jos neturi kada gimdyti vaikų, o biologinis laikrodis vis tiksi… Senus žemina nuolatinis centų skaičiavimas. Galima sakyti, kad laimė ne piniguose, bet jų reikia. Pati neapsikenčiu, kai pensininkai zyzia. Kita vertus, jei visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu?

Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.

– Kartą esate apibūdinusi save kaip filologę, kuri liko be svetimų kalbų. Nejau mokate tik gimtąją kalbą?

– Vokiečių okupacijos metais visai neblogai buvau pramokusi vokiškai. Netgi vertėjavau. Tik kartą, kai vokietukai paklausė, kiek mano sesei metų, sumaišiusi skaičius vietoje 16, 60 pasakiau, tai taip kvatojo.

Užėjus rusų frontui pramokau rusiškai. Šią kalbą tobulinau ir mokykloje. Su anglų tik vidurinėje susipažinau, bet kadangi užsienio kalba nebuvo privaloma, greitai ją numečiau. Įstojusi į Vilniaus universitetą labai triūsiau, kol vokiečių išmokau reikiamu lygiu. Bet, žinote, kai egzaminui išmoksti, labai greitai pamiršti. Laisvai skaitau ir lenkiškai, bet geriausiai jaučiu ir moku gimtąją kalbą.

– Visus 82-ejus metus nugyvenote Lietuvoje. Nebuvo pagundų, minčių emigruoti?

– Taip, visus tuos metus gyvenau čia, tačiau bijojau mažai, daugiausia dėl mokinių, bet mintys apie emigraciją aplenkė. Kur jau čia emigruosi, nebent tik ten (juokdamasi baksnoja pirštu į žemę), bet, ačiū Dievui, nors savoje žemėje.

Gyvenimas būna visoks, ne vien tik lengvas. Man jį džiaugsmo pripildo knygos, gamta, artimi draugai, kurių neturėjau daug, bet mūsų draugystė tęsėsi dešimtmečiais. Artumo jausmas ypatingas, gaila, kad mūsų emigrantai ilgainiui jį praranda.

BFL / A.Ufarto nuotr.

Klasės tuštėja gerokai sparčiau nei savivaldybės pertvarko mokyklas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analizė atskleidžia, kad optimizavus mokyklų infrastruktūrą, būtų galima sutaupyti apie 20 mln. eurų. Tai leistų skirti daugiau lėšų ugdymui, galbūt, net pakelti mokytojų atlyginimus.

4-ios LLRI tyrimo išvados:

1. Vienos mokyklos – perpildytos, kitose – švilpauja vėjas.

Daugelyje šalies mokyklų vienam moksleiviui tenka mažiau kaip 15 kv. m, tačiau yra tokių mokyklų, kur vienam mokiniui tenka 80, 100 ir daugiau kvadratinių metrų bendrojo ploto. Net ir klasių plotas ne visur išnaudojamos efektyviai. Kai kuriose tos pačios savivaldybės mokyklose klasės plotas, tenkantis  mokiniui, skiriasi daugiau kaip 20 kartų.

Jei Vilkaviškio rajonas mokyklų aplinkos išlaikymui skirtų tiek lėšų, kaip panašų skaičių moksleivių turintis Telšių rajonas, būtų sutaupoma 2,8 mln. eurų kasmet.

„Neužpildytose mokyklose švietimui skiriamos lėšos iškeliauja per kaminą. Mūsų skaičiavimai rodo, kad atsisakius nereikalingos infrastruktūros, daug daugiau lėšų būtų galima skirti ugdymo reikmėms, kad ir vadovėliams, kvalifikacijos kėlimui, o galbūt net algoms. Pavyzdžiui, jei Vilkaviškio rajonas mokyklų aplinkos išlaikymui skirtų tiek lėšų, kaip panašų skaičių moksleivių turintis Telšių rajonas, būtų sutaupoma 2,8 mln. eurų kasmet. Jei Joniškio rajonas mokyklų aplinkai išlaikyti išleistų panašiai kaip Švenčionių rajonas, sutaupytų 2,5 mln. eurų. Vilniaus rajonas galėtų sutaupyti 2,1 mln., jei mokyklų aplinkai prižiūrėti skirtų tiek pinigų, kiek Kauno rajonas ir panašiai”, – teigia LLRI analitikė Aistė Čepukaitė.

2. Vienam mokiniui 2014 m. teko pastebimai netolygios sumos, kurios tarp savivaldybių skyrėsi daugiau kaip 3 kartus.

Neringos savivaldybė, kur 2014 m. vieno mokinio ugdymui buvo skiriama 5099 eurai.

Vieno moksleivio ugdymas pigiausiai atsieina didžiuosiuose miestuose. Tačiau didžiuliai skirtumai egzistuoja net ir tarp panašų moksleivių skaičių turinčių savivaldybių. Išskirtinė yra Neringos savivaldybė, kur 2014 m. vieno mokinio ugdymui, skaičiuojant su mokyklos išlaikymui skiriamomis lėšomis, buvo skiriama 5099 eurai. Apie 3000 eurų vienam moksleiviui buvo skirta Joniškio r., Elektrėnuose ir Zarasų r.. Tačiau panašų moksleivių skaičių turinčiose Kretingos r., Visagine, Raseinių r. savivaldybėse vieno moksleivio ugdymas kainuoja beveik perpus mažiau – iki 1800 eurų per metus.

Vilniaus mieste moksleivio ugdymas kainuoja mažiausiai – 1523 eurai.

3. 2014 m. ugdymui buvo išleista 476 mln. eurų, o mokyklų aplinkos priežiūrai – 193 mln. eurų.

4. Yra savivaldybių, kuriose efektyviau naudojama ir prižiūrima infrastruktūra leistų sutaupyti iki 2,8 mln. eurų per metus. Šalies mastu sutaupyta suma siektų 20 mln. eurų.

Optimizavus mokyklų infrastruktūrą, sutaupytas lėšas galima panaudoti ugdymo reikmėms, pavyzdžiui, mokytojų atlyginimams, kvalifikacijos kėlimo kursams ar pan.

Tyrimą „Švietimo finansavimo spragos: pinigų būtų sutaupoma pertvarkius mokyklas” galite peržiūrėti čia

Profesinės mokyklos Lietuvoje – jau nebe „profkės“, kuriomis anksčiau buvo gąsdinami nepažangūs mokiniai. Vis daugiau pažangiausiųjų – aukštųjų mokyklų absolventų, užuot tęsę aukštesnės pakopos studijas, pasirenka profesinį rengimą.

Aukštojo mokslo diplomus per priėmimą į profesines šalies mokyklas pažėrė 1,5 tūkst. absolventų, arba dvigubai daugiau nei 2012 m. Esą jie teorinių žinių bagažą nori papildyti praktiniais įgūdžiais. Vis dėlto gali būti ir kitų priežasčių, paaiškinančių, kodėl diplomuoti teisininkai ar filosofai užsinori tapti kirpėjais ar santechnikais.

„Man pasirodė įdomus kolegos iš Estijos pareiškimas. Kažkada lankydamiesi Taline vieną vakarą pastebėjome kostiumuotus, kaklaraiščius ryšinčius žmones, kurie montavo elektros schemas, stovėjo prie staklių. Paklausėme jo, ką jie čia veikia. O kolega atsakė, kad baigę universitetus jie atėjo „šio to išmokti“, – keistą pavyzdį prisimena Šiaulių profesinio rengimo centro direktorius Saulius Dargužas.

Pasak jo, toks pavyzdys iš dalies atsako į klausimą, ko universitetuose ir kolegijose nerado, tad profesinėse mokyklose ieško aukštųjų universitetų absolventai. Pasirodo, baigę studijas jie suprato pristigę praktinių žinių: kaip teoriškai reikėtų ką nors sukurti, žino, bet kaip tai padaryti patiems – neaišku.

S.Dargužas sako galintis įvardyti bent kelias priežastis, kodėl aukštojo mokslo diplomas pasirodo vertas iškeisti į profesinės mokyklos suolą. Jo žodžiais, skirtingo amžiaus žmonės ilgainiui suvokia kažkada pasirinkę ne tą profesiją arba pamato, jog eilėje į darbo vietą pirmiau jų išsirikiuoja darbininkiškų profesijų atstovai, todėl nesibodi ir patys tokias įgyti, kad tik gautų darbą.

„Dažniausiai į mūsų įstaigą ateina mokytis Šiaulių universiteto, Šiaulių kolegijos, Šiaurės Lietuvos kolegijos absolventai. Turime ir baigusiųjų universitetus Kaune ar Klaipėdoje, bet gyvenančių Šiauliuose arba grįžusių į gimtąjį miestą, – vardija S.Dargužas. – Dažnai jie būna socialinių mokslų, filosofijos, edukologijos ir panašių studijų programų absolventai, kurių paklausa, ypač Šiauliuose, nėra tokia didelė, o darbininkiškų profesijų atstovų, atvirkščiai, trūksta.“

Vis dėlto „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai teigia, kad aukštųjų mokyklų absolventus į profesines mokyklas atveda praktinių įgūdžių alkis. Esą jie supranta, kad ir turėdami puikų teorinių žinių kraitį be profesinių gebėjimų ar techninių dalykų praktiniame darbe neapsieis.

„Dalis studijų programų yra labai teorinės, o gamybos sektoriuje net ir vadovas, technologas ar inžinierius turi žinoti, kaip pagaminti produktą. Todėl jaunuoliai, baigę studijas ir supratę, kad jos buvo teorinės, ateina pas mus įgyti praktikos. Pavyzdžiui, puikus viešojo maitinimo studijų programos absolventas supranta, kad jam reikia sužinoti, kaip išvirti tą sveiką maistą, todėl ir ateina įgyti virėjo ar konditerio profesijos“, – komentuoja Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro direktorius Alvydas Pranas Grevas ir priduria, kad renkanti mokymo įstaigą daugumai jaunuolių galvas susuka ir aukštųjų mokyklų studijų programų pavadinimų galybė.

Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro šiųmečių naujokų sąraše – 9 proc. universitetų ir kolegijų absolventų. A.Grevas skaičiuoja, kad didžiąją dalį mokinių sudaro Mykolo Romerio universiteto absolventai, toliau rikiuojasi Kauno aukštųjų mokyklų – Vytauto didžiojo ir Kauno technologijos universitetų bei aplinkinių kolegijų parengti specialistai.

Šiaulių profesinio rengimo centre šiemet panoro mokytis šimtas aukštųjų mokyklų absolventų, pernai tokių buvo apie 70, o dar prieš kelerius metus – trigubai mažiau nei šiemet, vos per 30. S.Dargužas pastebi, kad aktyviau į profesines mokyklas traukia ne tik aukštojo mokslo diplomais nešini, bet ir vidurinę mokyklą baigę jaunuoliai. „Abiturientų kasmet daugėja maždaug 10–12 proc.“, – patikslina Šiaulių profesinio rengimo centro vadovas.

Iš tiesų, susidomėjimas profesinėmis mokyklomis tik didėja, o skelbiant jų statistiką jau kelerius metus iš eilės priimtųjų skaičius vadinamas rekordiniu. Šiemet į šalies profesines mokyklas buvo priimti visi norintieji – 21,4 tūkst. būsimų mokinių, arba 12 proc. daugiau, nei planuota.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Mokyklų renovacija Lietuvoje jau vyksta daugiau nei dešimt metų, tačiau neturi nei ilgalaikės strategijos, nei tikro šeimininko.

Tokį įspūdį padarė bandymas sužinoti, kiek mokyklų šalyje esame jau atnaujinę, kiek pinigų į tai investavę, kodėl uždarome atnaujintas mokyklas ir ką galvojame toliau daryti su tuštėjančiais mokyklų pastatais, kasmet grėsmingai dylant  mokinių skaičiui.

Pasirodo, turime daug programų ir daug pinigų, daug projektų, gerų bei blogų pavyzdžių ir net tris, o gal ir visas keturias ministerijas, dar bent trejetą programas ir pinigus administruojančių agentūrų, kurios visos rūpinasi mokyklų renovacija. Tik

– kiekviena savo siauroje vagoje, o valstybinio požiūrio, matymo ir mąstymo, deja, nėra.

Trūksta skaidrumo ir viešumo

Kad neklystu, patvirtina ir Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) vadovė Diana Vilytė, sakydama, jog renovuojant mokyklas labiausiai trūksta valstybinio mąstymo ir matymo, planavimo ir procesų valdymo. Nebuvo ir nėra  tikro šeimininko, kuris koordinuotų mokyklų renovaciją, į procesą žvelgtų plačiai ir strategiškai.

Ūkio ministerija, kuri administruoja dalį paramos, šią veiklą turėjo perduoti Energetikos ministerijai, tačiau pastaroji iki šiol nieko neperėmė. Švietimo ir mokslo ministerija, kuri lyg ir turėtų būti šio proceso šeimininkė, regis, administruoja tik valstybės biudžeto lėšas, skirtas švietimui. Aplinkos ministerija mokyklų renovavimui skirsto Klimato kaitos specialiosios programos pinigus. Taigi, kai tiek auklių – vaikas be galvos

„Kai kurių savivaldybių požiūris į renovaciją – taip pat trumparegiškas. Joms svarbiausia – gauti pinigus, tačiau nesugeba iš anksto savo biudžete numatyti, kokia dalimi galėtų prisidėti prie projekto, kaip to reikalauja programos sąlygos, ir tuomet renovacija pakimba ore“, – pasakoja D.Vilytė.

Mokyklų renovacijos iniciatyva kyla iš pačių mokyklų ir savivaldybių. Vienos jų yra labai aktyvios, siekdamos investicijų veikia kaip tikros lobistės, kitos, atvirkščiai, gana vangios. „Reikia pripažinti, kad skaidrumo atrankos procese galėjo būti ir daugiau: aiškesnės patekimo į tuos sąrašus sąlygos, daugiau viešumo. Ar visos mokyklos žinojo, ar gali dalyvauti, ar joms buvo aiškios žaidimo taisyklės, aš nežinau“, – pripažįsta D.Vilytė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Iš 220 atrankoje dalyvavusių Lietuvos mokyklų buvo atrinktos 28-ios, kurių mokytojai turės galimybę penkis mėnesius nemokamai tobulinti savo skaitmeninius įgūdžius – išmoks kurti animaciją, įdomias prezentacijas, tinklaraščius, prasmingai panaudoti socialinius tinklus pamokose. Mokymus ves kūrybingi programos “Renkuosi mokyti” lektoriai, o jų pabaigoje labiausiai motyvuota mokykla, kuri pasiūlys geriausią idėją, kaip prasmingai panaudoti naujas technologijas mokymo procese, bus apdovanota “Samsung” technologijomis už 10 000 eurų.

112 mokytojų ir mokyklų direktorių iš visos Lietuvos vėl pasijus mokiniais – kad išmoktų taikyti skaitmenines technologijas pamokose ir taptų kūrybingais, įkvepiančiais bei mokinius motyvuojančiais mokytojais. Ką tik baigėsi atranka į nemokamus skaitmeninius mokymus pedagogams „Samsung Mokykla ateičiai“, kurios metu iš 220-ies paraiškas pateikusių mokyklų buvo atrinktos 28-ios labiausiai motyvuotos mokytojų komandos, sudarytos iš trijų mokytojų ir mokyklos direktoriaus – taigi iš viso 112 mokytojų bei mokyklų vadovų.

Šiandien skelbiamas šių mokyklų, kurių komandos penkis mėnesius nemokamai tobulins savo skaitmeninį raštingumą, sąrašas.

Atranką sėkmingai praėjo ir bus pakviestos dalyvauti mokymuose 9 mokyklos iš Vilniaus: ”Atgajos” specialioji mokykla, A.Puškino mokykla, Fabijoniškių vid.mokykla, Gabijos gimnazija, M.Mažvydo progimnazija, Nacionalinė M.K.Čiurlionio mokykla, Š.Aleichemo ORT gimnazija, Užupio gimnazija ir V.Kačialovo gimnazija, taip pat 1 mokykla iš Vilniaus rajono – Marijampolio M.Lukšienės gimnazija.

Mokymuose dalyvaus ir 5 mokyklos iš Kauno – „Atžalyno“ vid.mokykla, mokykla-darželis „Šviesa“, „Santaros“ gimnazija, autizmo sindromą turinčius vaikus ugdantis Kauno vaikų abilitacijos centras ir Veršvų vid. mokykla bei 1 mokykla iš Kauno rajono – Garliavos Jonučių vid. mokykla.

Po sėkmingo pasirodymo atrankoje mokymuose taip pat dalyvaus Šiaulių „Romuvos“ progimnazija, Panevėžio „Vyturio“ progimnazija ir Panevėžio r. Velžio gimnazija, Alytaus Dzūkijos pagrindinė mokykla, Kėdainių Šviesiosios gimnazija, Švenčionėlių Mindaugo gimnazija, Druskininkų sav. Leipalingio pagrindinė mokykla, Molėtų progimnazija, Tauragės Jovarų pagrindinė mokykla, Sedos V.Mačernio gimnazija (Mažeikių r.), Kvėdarnos K.Jauniaus gimnazija (Šilalės r.) ir Kuršėnų S.Anglickio mokykla.

„Mes labai džiaugiamės, kad net 20 proc. visų Lietuvos mokyklų pateikė paraiškas mokymams. Didelis mokyklų susidomėjimas rodo, kad tokie mokymai mokytojams yra būtini ir kad jie yra atviri naujoms technologijoms, reikia tik suteikti mokytojams įgūdžių, – sako mokymus inicijavusios technologijų kompanijos “Samsung Electronics Baltics” technologinių sprendimų ekspertas švietimui Vaidas Bielinis. – Šie mokymai parodys mokytojams inovatyvius ir kūrybingus būdus, kaip naudoti skaitmenines technologijas pamokose, suteiks įgūdžių, kurie padės mokytojams labiau įtraukti mokinius į mokymo procesą. Viso to rezultatas bus  kūrybingi, įkvepiantys mokytojai bei motyvuoti mokiniai.”

Registruodamosi mokymams mokyklų komandos teikė paraiškas ir kūrybines užduotis, kurių tikslas buvo pristatyti mokyklos idėją, kaip prasmingai galima taikyti skaitmenines technologijas pamokose. Projekto partneriai programos “Renkuosi mokyti” mokytojai, praėję didelę atranką ir tokiu alternatyviu būdu patekę įmokyklas,  iš 220 mokyklų atrinko 40. Toliau darbą tęsė sudaryta kompetentinga komisija, kuri iš 40 mokyklų atrinko 28, kurios ir bus pakviestos dalyvauti mokymuose.

Kaip sako „Renkuosi mokyti“ koordinatorė Gabrielė Characiejienė, mokyklos buvo vertinamos pagal tokius kriterijus, kaip kūrybinės užduoties originalumas ir tikslingumas, mokyklos vizijos siejimas su skaitmeninės technologijomis, noras įgytomis žiniomis dalytis su visos mokyklos bendruomene, taip pat buvo vertinamas mokyklos turimų IT išteklių tikslingas panaudojimas.

„Mokyklų paraiškų kokybė buvo nevienoda. Kai kurios paraiškos buvo užpildytos paskubomis, o kitos
mokyklos tam skyrė labai didelį dėmesį ir pademonstravo didžiulį norą dalyvauti, – apžvelgė
G.Characiejienė. – Mažos kaimiškų vietovių mokyklos ypač nustebino nuoširdumu, dideliu ryžtu tobulintis ir siekti pažangos. Kai kurios mokyklos parodė tvirtą valią įgytas žinias ne tik perduoti visiems
mokyklos mokytojams,bet ir tapti naujais skaitmeninio raštingumo židiniais visai savo bendruomenei.“

G.Characiejienė pridūrė, kad labai įvairios buvo ir mokyklų kūrybinės užduotys: vienos jų buvo atliktos
laiško forma, kitos mokyklos kūrė video filmukus, prezentacijas.

Atranka leido įvertinti ir dabartinį Lietuvos mokyklų apsirūpinimą skaitmenine įranga. Vertinimo komisijos narys Kauno technologijos universiteto prorektorius prof. Pranas Žiliukas pastebėjo, kad daugelio
mokyklų turima kompiuterinė įranga yra „skysta“ – ištekliai maži, ir tai, pasak profesoriaus, yra valstybinė
problema. „Be to, akivaizdu, kad daug mokytojų turi dar gana siaurą supratimą apie skaitmeninių
technologijų panaudojimą mokymo procese. Daug mokytojų į tai žiūri kaip į tam tikrą prievolę, nors iš
tikro tai ne prievolė, o naujos galimybės, nauji mokymosi ir mokymo metodai“, – pabrėžė P.Žiliukas.

Nemokami skaitmeniniai mokymai prasidės rugpjūčio pabaigoje ir vyks iki pat sausio mėnesio. Tai bus pirmi mokymai Lietuvoje, orientuoti į mokytojų skaitmeninių įgūdžių tobulinimą.