Jau vienuoliktus metus iš eilės “Veidas” pateikia vidurinių mokyklų ir gimnazijų reitingą. Kartu bandome rasti atsakymą į vaikams, jų tėvams, mokytojams, švietimo sistemos darbuotojams bei visai visuomenei rūpimą klausimą, kokia turėtų būti ideali mokykla.

Šių metų „Veido“ sudaryto gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingo metodika šiek tiek paprastesnė nei ankstesniais metais. Vertindami objektyvius gimnazijų ir mokyklų akademinius rezultatus svarbiausią vertę (80 tšk.) suteikėme visų laikytų valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatų vidurkiui, o likusius 20 tšk. mokykloms paskyrėme pagal tai, kiek jų abiturientų praėjusiais metais į Lietuvos aukštąsias įstojo pirmu pageidavimu. Šių dviejų kriterijų suma virsta galutiniu balu (100 balų), pagal kurį išrikiavome mokyklas. Du kriterijus kaip pagrindinius pasirinkome todėl, kad VBE yra objektyviausias rodiklis vidurinio ugdymo pasiekimams patikrinti, o sėkmė įstoti ten, kur labiausiai moksleivis nori, – taip pat geras mokyklos gebėjimo išmokyti rodiklis.
2014 m. reitinge atsisakėme kriterijaus, rodančio, kiek abiturientų įstojo į užsienio aukštąsias mokyklas. Tokį matą atmetėme kaip neobjektyvų, nes kyla klausimų dėl to, kokio lygio universitetus pasirinko Lietuvos abiturientai ir kokį stojimo konkursą jiems teko įveikti.
Vieną reitingo grafą paskyrėme mokinių skaičiui, kiek jų reitinguojamose mokyklose mokėsi 2013 m. spalio 1 d., paaiškinome ir mokyklų pavadinimus, jei jų statusas naujais mokslo metais pasikeitė.
Vis dėlto rezultatai rodo, kad ir pasikeitus metodikai ankstesnių reitingų lyderiai neužleidžia savo pozicijų. Pirmose aštuoniose reitingo vietose įsitvirtinusios tos pačios gimnazijos – Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. Devintoje vietoje atsirado Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, į 23 vietą nustūmusi Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnaziją. Garbingą 10 vietą šiemet užėmė Vilniaus Užupio gimnazija, privačią mokyklą Šiuolaikinės mokyklos centrą nuleisdama į 12 vietą.
Nors kardinalūs pokyčiai pirmųjų reitingo vietų nesudrebino, mokyklos po pirmojo dešimtuko persirikiavo, o rajono mokyklos, iš įpročio laikomos silpnesnėmis, iššoko į priekį, aplenkdamos miesto gimnazijas. Kai kurios mokyklos peršoko per šimtą ir daugiau vietų. Pavyzdžiui, Mažeikių r. Židikų M.Pečkauskaitės vidurinė mokykla iš reitingo pabaigos (415 vietos) pakilo į pirmąją reitingo pusę (195 vieta). Taip pirmajame trisdešimtuke atsidūrė keturios rajonų gimnazijos.
Be to, šiemet, norėdami didmiesčių gyventojams palengvinti pasirinkimą, sudarėme geriausių didmiesčių mokyklų penketukus, į kuriuos iškopia ir menų gimnazijos. Juk vieša paslaptis, kad siekdami savo atžaloms vietos geresnėje mokykloje tėvai dažnai ne tik formaliai persiregistruoja, bet ir iš tiesų persikrausto į kitą gyvenamąją vietą. Taip pat pateikiame ir geriausių privačių mokyklų penketuką.
„Veido“ reitingas, paremtas mokyklų akademinių pasiekimų matavimu, tik suteikia bazinę informaciją. Kiekviena mokykla yra individuali, todėl absoliutinti reitingo rezultatų negalima.

Deklaracijos prasilenkia su realybe
Kita vertus, kaip rodo ir šiame numeryje pateikiama “Veido” užsakymu atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa, pasitikėjimas vidurinio švietimo sistema nėra didelis – vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms dar toli iki idealo. Ko trūksta?
Doras, siekiantis žinių, savarankiškas, atsakingas, išsilavinęs, mokantis gimtąją ir užsienio kalbas, gebantis savarankiškai kurti savo gyvenimą – tokį jaunuolio vaizdą piešia Švietimo įstatyme įtvirtinti tikslai. „Veido“ kalbinti pašnekovai įsitikinę, kad jei tik pavyktų tokią siekiamybę perkelti į ugdymo procesą, dėl švietimo problemų taip sielotis netektų ir sukurtume gerą mokyklą. Pavyzdžiui, suomiai, garsėjantys sėkminga švietimo sistema, daro tik tai, ką parašė savo dokumentuose, ir jokio stebuklo čia nėra.
„Nei Suomija, nei kas kitas neatrado kažko tokio, kas neįmanoma mums, arba tokio modelio, kurio mes nežinome. Jie tik įgyvendina tai, ko siekia“, – teigia Rygaudas Guogis, vienas VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ įkūrėjų ir Suomijos Jyvaskylos universiteto Švietimo lyderystės instituto magistrantas.
“Kuriančios bendruomenės” – tai penkių jaunuolių idėja įdiegti į Lietuvos švietimo sistemą užsienyje paplitusią socialinę metodologiją „Art of Hosting“ (menas aptarti dalykus, kurie iš tiesų rūpi). Toks metodas padeda bendruomenėms ir organizacijoms aptarti klausimus, kurie akivaizdūs, bet apie juos nekalbama. R.Guogis tvirtina, kad struktūruoto visų šalių – nuo moksleivių iki Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovų – pokalbio metu, visų nuostabai, paaiškėja sena tiesa, kad ir moksleiviai, ir tėvai, ir mokytojai nori tokios pat geros mokyklos, todėl belieka sutarti, kaip visiems kartu pasiekti bendrą tikslą.
„Švietimo teisėje deklaruota, kad mokome ne dalyko, bet mokome vaiką. Dabar, ko gero, labiau mokoma dalyko. Viskas nukreipta į jo žinias, o vaikas lyg ir pametamas“, – tokią vertą apmąstymo problemą įvardija Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius.
Apie rašytinės Lietuvos švietimo teisės tobulumą kalba ir R.Guogis, juolab kad Lietuva turi visas prielaidas siekti kokybiško mokymo proceso: savo darbą dirba ir pedagogai, ir socialiniai darbuotojai, švietimu rūpinasi ir nevyriausybinės organizacijos, ir ŠMM specialistai. Tačiau pagrindinė problema, kodėl visi sistemos elementai neveikia darniai, yra jų nesusikalbėjimas ir polinkis svarbius reikalus tvarkyti nebyliais raštais. Tai viena priežasčių, kodėl dokumentuose gražiai įvardyti švietimo tikslai ir aprašytas procesas neturi nieko bendra su tikrove.
„Lankiausi europinės pasaulinio lygio pradinės mokyklos pamokose. Ta mokykla turi aiškią vertybių sistemą, joje vyrauja lyderystė, dirba profesionalių pedagogų kolektyvas. Taigi ir pamokos ten vyksta kitaip: ateini į klasę, o mokytojas ir mokiniai tave pasitinka kaip naują galimybę ir įtraukia į mokymosi procesą. Iškart supranti, kad ten dirbama kartu su bendruomene, mokykloje lankosi tėvai, o visi aplinkiniai yra naujos galimybės“, – sunku patikėti, bet šitaip R.Guogis kalba apie vieną iš valstybinių Lietuvos pradinių mokyklų.
Vis dėlto šiandien daugelyje Lietuvos mokyklų labiausiai akcentuojamos žinios ir akademiniai pasiekimai. Dalykų mokytojai susirūpinę, kaip laiku „išeiti“ programą ir pasirengti egzaminui, tad kitų ugdytinių gebėjimų ir vertybių puoselėjimas lieka antrame plane.

Savaitraščio “Veidas” tyrimas atskleidžia skandalingą faktą: absoliuti dauguma visų mokyklų vadovų tai pačiai mokyklai vadovauja daugiau kaip dvidešimt metų, penktadalis – per trisdešimt, o keliolika – po keturiasdešimt ir daugiau.

“Kai prieš keletą metų panorau išsiaiškinti, kas vyksta mano antroko klasėje, kad net smalsūs vaikai nebenori eiti į mokyklą, skundžiasi triukšmu per pamokas, guodžiasi dėl šiurkštaus mokytojos elgesio ir net patyčių kai kurių mokinių atžvilgiu, iš direktorės išgirdau atsainų atsakymą: “Aš jums neleisiu stebėti pamokos, nes mokytoja yra tam nepasiruošusi, apie tai reikia pranešti prieš dvi savaites, juk mokytojai kelia didžiulį stresą jūsų dalyvavimas pamokoje. O jei jums nepatinka mūsų mokykla, eikite į privačią”, – pasakojo vilnietė, nenorinti skelbti savo pavardės.
Pasirodo, taip nusivylusi buvo ne tik mūsų pašnekovė: iš jos sūnaus klasės į kitas mokyklas ar kitas klases išėjo net dešimt vaikų, bet mokytoja – nepajudinama.
Vilniaus privačios “Saulės” gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė įsitikinusi, kad tokia padėtis daugelyje savivaldybių mokyklų susiklostė dėl to, kad savo postuose užsisėdėję mokyklų vadovai ne tik nebesugeba generuoti naujų idėjų, bet ir nebemato, kas vyksta jų kolektyvuose, yra pernelyg susitapatinę su senaisiais mokyklos kadrais. “Jei direktorius norėtų, nesunkiai atleistų kiekvieną nebenorintį ar nebegalintį dirbti mokytoją. Užtenka su kompetentingais juristais surašyti detalią pareiginę instrukciją, ką kiekvienas mokytojas privalo daryti, bei parengti išsamią darbo sutartį, kokie yra kiekvienos šalies įsipareigojimai ir teisės. Privačiose mokyklose prastas mokytojas neužsibūna ilgiau kaip mėnesį ar du, o savivaldybių mokyklų direktoriai dažnai dangsto savo vadybos broką Darbo kodekso suvaržymais”, – kritikuoja I.Baranauskienė.

Prarasti direktoriaus vietos neįmanoma
“Negali būti, kad yra direktorių, kurie mokykloms vadovauja po 30–40 ir daugiau metų, – sužinojęs “Veido” tyrimo rezultatus iš nuostabos aiktelėjo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) prorektorius Aivas Ragauskas. – Tai nenormali situacija: prezidento kadencija apribota, parlamentarų – apribota, rektorių ir kolegijų direktorių – apribota, o štai mokyklos direktorius gali vadovauti iki pensijos. Bet juk po dvidešimties metų vadovavimo tai pačiai mokyklai jis nebegali nieko gero duoti nei mokiniams, nei visai bendruomenei. Jis jau būna išsisėmęs: nebelieka dinamikos, atvirumo, o ir jam pačiam nebeįdomu.”
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentė dr. Jolanta Urbanovič, rašydama disertaciją apie mokyklų savarankiškumą, irgi nustėro sužinojusi, kiek metų kai kurioms mokykloms vadovauja tie patys direktoriai. Be to, rašydama mokslo darbą ši MRU dėstytoja atliko dar ir kokybinę analizę, tad jai teko bendrauti su įvairių šalies regionų mokyklų vadovais. “Su vienais direktoriais, dažniausiai jaunesniais, buvo labai paprasta tiek kalbėtis, tiek vėliau elektroniniu paštu ar telefonu suderinti atsakymus, su kitais, turinčiais ilgą vadovavimo vienai mokyklai stažą ir jau garbaus amžiaus direktoriais net susikalbėti buvo sunku. Tuomet priėjau prie išvados, kad po 10–20 metų ir daugiau žmogus negali vadovauti tai pačiai mokyklai”, – sako J.Urbanovič.
Tiek LEU prorektorius A.Ragauskas, tiek MRU docentė J.Urbanovič sutaria, kad tik vienas kitas mokyklų direktorius, vadovaujantis daugiau nei 20 metų, yra autoritetas, šviesulys, kurį praradusi mokykla stipriai nukentėtų. O MRU docentas, dėstantis apie įstaigų vadybą, Dangis Gudelis apibendrina, jog tai, kurie seniai vadovaujantys direktoriai ir tolau gali eiti pareigas, o kurie išsikvėpė, geriausiai parodo gimnazijų reitingas.
“Suprasčiau, jei tokia padėtis būtų privačioje mokykloje ar bet kurioje kitoje įmonėje, kuri pasiekia puikių rezultatų ir kurios akcininkas, valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius yra tas pats asmuo, bet tai jokiu būdu neturėtų būti savivaldybės ir valstybės švietimo įstaigose”, – pabrėžia A.Ragauskas.
O štai vienas mūsų šalies verslo lyderių, koncerno “MG Baltic” vadovas Darius Mockus, paklaustas, ar įmanoma švietimo įstaigai kokybiškai vadovauti 30 metų ir ilgiau, atsakė: “Į mūsų švietimo sistemą taip ir neatėjo nei verslo vadybos principai, nei konkuravimas. Kita vertus, nors versle esama pavyzdžių, kai kompanijoms vadovai sėkmingai vadovauja po 20 ar 40 metų, vis dėlto tai greičiau unikalios išimtys, o ne taisyklė. O apie mokyklų vadovų darbo kokybę ir gebėjimą toliau vadovauti ypač daug pasako pedagogų kolektyvas.”
“Iš tiesų mūsų mokyklose susiklostė tokia pat ydinga situacija kaip daugelyje ES institucijų Briuselyje, kur juokaujama, girdi, norint prarasti eurokrato vietą reikia nebent ką nors nužudyti”, – perfrazavęs Briuselio biurokratų kalbas ironizuoja A.Ragauskas, kalbėdamas apie Lietuvos mokyklų direktorių sotų, užtikrintą ir saugų gyvenimą iki pensijos.
“Iš tikrųjų daugelis savivaldybių atstovų pripažįsta esą nepajėgūs pajudinti nieko gero vaikams nebeduodančių mokyklų direktorių: jei tik atleisi – tuoj į teismą, ir šis grąžins į darbą bei dar kompensaciją už priverstines pravaikštas priskaičiuos, – teigia J.Urbanovič. – Tad daugelis savivaldybių atstovų susitaikė su tokia padėtimi ir nieko nebedaro.”

Maksimali kadencija neturėtų viršyti 8–10 metų
Mokslininkė atskleidžia, kad daugelis jos apklaustų mokyklų direktorių pripažino, jog mokyklos vadovo kadencija neturėtų būti ilgesnė nei aštuonerių metų. Mat vėliau daugelis praranda motyvaciją bet ką keisti mokykloje. Prasideda stagnacija arba net ritimasis žemyn.
Tuo pat metu ne vienas švietimo įstaigos vadovas pasiguodė, kad bijo rotacijos, jai priešinasi, nenorėdamas likti už borto. “Jiems psichologiškai sunku, kad po tų aštuonerių metų turės eiti į žemesnes pareigas, tai yra vėl grįžti mokytojauti, – aiškina J.Urbanovič. – Antra vertus, jei pretendentai į mokyklų vadovus iš anksto žinotų, kad jų kadencija ribota, o po to jie turės grįžti dirbti mokytojais, būtų gerokai mažiau įtampos.”
MRU Edukologijos instituto vadovė prof. Valdonė Indrašienė antrina, kad mokyklų vadovai neturėtų vadovauti ilgiau nei aukštųjų mokyklų vadovai: “Racionaliausia leisti mokyklų direktoriams vadovauti ne daugiau kaip dvi kadencijas po penkerius metus iš eilės. Tad dabartinė situacija negalima ir keistina.”
“Deja, pas mus trūksta politinės valios, – pastebi J.Urbanovič. – Nė viena politinė jėga nenori pyktis su Mokyklų vadovų asociacija. Aišku, viena vertus, gerai, kad yra susibūrusi tokia asociacija, tačiau ji negali užsiimti vien savo lobizmu ir trukdyti bet kokioms reformoms. Dabar Mokyklų vadovų asociacija yra didžiausias mokyklų reformų ir pažangos stabdys. Būtent profsąjungos pasipriešino visuotinei mokyklų vadovų rotacijai ir kadencijų įvedimui.”
Tiesa, ekspertai siūlė pačių įvairiausių variantų, netgi tokių švelnių, kaip neatleisti direktoriaus, o perkelti jį į kitą mokyklą, kaip kad iš parapijos į parapiją kilnojami kunigai. Bet direktorių profsąjungos stojo piestu, ir visos ligšiolinės valdžios atsitraukė.
Vis dėlto naujai paskiriami vadovai, kaip pasakojo Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktorius Gražvydas Kazakevičius, į vadovus gali pretenduoti jau tik po šios agentūros vertinimo. Bet iki dabar paskirti tik 37 nauji švietimo įstaigų vadovai: iš jų trys vadovavę nuo 23 iki 25 metų, o penki – vadovavę nuo 30 iki 39 metų. Visi kiti tingiai laukia pensijos savo nuzulintose kėdėse.
“Gerai, kad bent jau naujai paskiriamus direktorius prieš tai įvertina ekspertai, juk anksčiau niekas jų gebėjimų nevertindavo, – sako J.Urbanovič ir netikėtai priduria: – Beje, išanalizavusi NMVA duomenis pastebėjau, kad tik 50 proc. visų pretendentų į direktorius pereina šią atranką. Taigi įsivaizduokite, kas anksčiau tapdavo mokyklų vadovais ir kiek atsitiktinių žmonių šiandien vadovauja mokykloms.”
Mokslininkės manymu, vienas galimų būdų, kaip atsisveikinti su apkiautusiais mokyklų vadovais, – bent jau sugriežtinti atestacijos reikalavimus. Pirmiausia įvesti kasmečius atsiskaitymus už per metus nuveiktus darbus. “Dabar nė vienas direktorius nebijo jokių metinių atestacijų, nes tam užtenka tinkamai užpildyti popieriukus. O jei būtų vertinama dar ir kompetencija, reikėtų atsiskaityti už nuveiktus metų darbus, manau, kai kurie užsisėdėję vadovai patys atsistatydintų”, – svarsto J.Urbanovič.
V.Indrašienė priduria, kad būtina nedelsiant grįžti ir prie privalomojo pedagogų kvalifikacijos tikrinimo kas penkerius metus. “Universitetų ir kolegijų dėstytojų kvalifikacija vertinama kas trejus arba kas penkerius metus, be to, dar būna tarpiniai patikrinimai, gydytojai taip pat nesiginčija ir kelia savo kvalifikaciją bei ją įrodo, o štai mokyklų direktoriai ir mokytojai nuolat priešinasi kvalifikacijos kėlimui ir įsivaizduoja, kad jie jau tobuli”, – ironizuoja MRU Edukologijos instituto direktorė.
LEU prorektorius A.Ragauskas atitaria: “Su universiteto dėstytoju, jei jis neįrodė savo kvalifikacijos dvi trejų arba penkerių metų kadencijas paeiliui, net nesudaroma terminuota darbo sutartis, o ir atleisti jį galima bet kada, net nesumokėjus išeitinės kompensacijos. Be to, tiek paprasti dėstytojai, tiek mokslo darbuotojai turi ne tik dėstyti, atlikti ir rašyti mokslo tiriamuosius darbus, bet ir daryti įvairiapusį poveikį visuomenei dalyvaudami televizijos, radijo laidose bei komentuodami spaudoje, vietos ir tarptautinėse konferencijose. O štai mokytojams užtenka kartą pasiekti pedagoginės kvalifikacijos viršūnę, ir jau nieko daryti nebereikia. Tai nonsensas.”
“Gaila, kad švietimo strategai pabijojo veltis į konfliktus su mokytojų profsąjungomis ir sutiko su išlyga, jog mokytojai kvalifikaciją tikrinsis kas penkerius metus, tik jei patys šito norės. O kitiems tai nebus privalu”, – pasakoja viena pedagogų kvalifikacijos kėlimo metodikos rengėjų V.Indrašienė.
Tikslumo dėlei vertėtų pridurti, kad dėl tokio problemos posūkio nuosaiki liko ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, kuri anksčiau yra ne kartą kritikavusi švietimo bei sveikatos strategus, esą būtina nedelsiant įvesti rotaciją visiems švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigų vadovams.
Todėl belieka viltis, kad tie, kurie imsis vadovauti švietimo sistemai kitą kadenciją, vykdys švietimo reformas ir ras būdų, kaip įvertinti visų mokyklų vadovų kompetenciją bei nustatyti kadencijas ir jau seniai paskirtiems direktoriams, bei įves privalomą kvalifikacijos kėlimą visiems mokytojams.
Čia vertėtų prisiminti, kaip su reformoms besipriešinusiomis profsąjungomis elgėsi legendinė konservatorė, Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher: ji nurodė specialiosioms pajėgoms išvaikyti protestuojančias mokytojų profsąjungas vandens čiurkšlėmis.

Ilgiausiai mokykloms vadovauja
Mokykla    Direktorius vadovauja metų
Vilniaus Mickūnų vid.    51
Prienų jaunimo    49
Kauno “Versmės” vid.    47
Priekulės spec.    47
Vilniaus J.Ivaškevičiaus jaunimo    46
Šiaulių Žarėnų pagr.    45
Kauno “Aušros” gim.    44
Kauno “Nemuno” vid.    44
Kretingos Vydmantų vid.    44
Panevėžio prad.    43
Šiaulių Zoknių pagr.    43
Kaišiadorių mok.-darž. “Rugelis”    42
Kėdainių Labūnavos pagr.    42
Klaipėdos S.Dacho pagr.    42
Marijampolės Degučių mok.-darž.    42
Kauno J.Jablonskio gimn.    41
Marijampolės mok.-darž. “Žiburėlis”    41
Molėtų pagr.    41
Vilniaus invalidų ugd. c. “Viltis”    41
Jonavos mok.-darž. “Šilelis”    40
Kauno Garliavos vid.    40
Pagėgių Šilgalių pagr.    40
Šiaulių Medelyno pagr.    40
Kauno Eigulių pagr.    39
Mažeikių K.Jagmino prad.    39
Žagarės spec.    39
Kauno “Saulės” gimn.    38
Šiaulių sutrikusios klausos vaikų ugd. c.    38
Trakų Vytauto Didžiojo gimn.    38
Anykščių Debeikių pagr.    37
Jurbarko Šimkaičių J.Žemaičio pagr.    37
Kaišiadorių V.Giržado pagr.    37
Pasvalio Narteikių mok.-darž. “Linelis”    37
Šakių Kidulių pagr.    37
Šilutės prad.    37
Trakų Bijūnų pagr.    37
Vilniaus A.Mickevičiaus gimn.    37
Vilniaus L.Karsavino vid.    37
Vilniaus S.Konarskio vid.    37
Alytaus “Volungės” pagr.    36
Alytaus A.Ramanausko-Vanago gim.    36
Biržų Medeikių pagr.    36
Kaišiadorių Antakalnio pagr.    36
Kaišiadorių spec.    36
Kauno Montessori mok.-darž. “Žiburėlis”    36
Marijampolės prad. “Smalsutis”    36
Panevėžio A.Lipniūno pagr.    36
Panevėžio Paįstrio J.Zikaro vid.    36
Šiaulių Šakynos pagr.    36
Šiaulių S.Šalkauskio gimn.    36
Širvintų “Atžalyno” pagr.    36
Vilniaus S.Stanevičiaus vid.    36
Jurbarko Juodaičių pagr.    35
Kauno S.Lozoraičio vid.    35
Klaipėdos “Pajūrio” pagr.    35
Klaipėdos Vėžaičių pagr.    35
Kupiškio Subačiaus gimn.    35
Lazdijų Šeštokų vid.    35
Mažeikių Gabijos gimn.    35
Prienų Želkūnų pagr.    35
Rietavo Tverų vid.    35
Šalčininkų Dainavos pagr.    35
Šiaulių spec. ugd. c.    35
Vilniaus Dūkštų pagr.    35
Sudervės M.Zdziechovskio pagr.    35
Alytaus “Drevinuko” darž.-mok.    34
Jurbarko “Ąžuoliuko” darž.-mok.    34
Jurbarko Girdžių pagr.    34
Kauno darž.-mok. “Vaidilutė”    34
Kauno J.Dobkevičiaus vid.    34
Kauno Vilkijos gimn.    34
Kretingos Kurmaičių prad.    34
Kupiškio Adomynės pagr.    34
Mažeikių “Žiburėlio” prad.    34
Šalčininkų Jašiūnų “Aušros” vid.    34
Šiaulių Aukštelkės pagr.    34
Šiaulių Drąsučių pagr.    34
Tauragės Sartininkų pagr.    34
Telšių “Saulėtekio” prad.    34
VšĮ Alytaus šv. Benedikto gim.    34
Vilkaviškio pagr.    34
Vilniaus Baltupių vid.    34
Vilniaus B.Radvilaitės pagr.    34
Alytaus Dainavos pagr.    33
Alytaus Dzūkijos pagr.    33
Jonavos Bukonių pagr.    33
Kauno Aleksoto darž.-mok.    33
Šaukėnų V.Pūtvio-Putvinskio vid.    33
Klaipėdos “Aukuro” gim.    33
Klaipėdos “Smeltės” pagr.    33
Klaipėdos 1-oji spec.    33
Klaipėdos Baltijos gimn.    33
Akmenės mok.-darž. “Buratinas”    33
Pasvalio darž.-mok. “Liepaitė”    33
Pušaloto pagr.    33
Radviliškio V.Kudirkos pagr.    33
Šakių Slavikų pagr.    33
Širvintų Gelvonų vid.    33
Tauragės Baltrušaičių pagr.    33
Varėnos Merkinės pagr.    33
Vilniaus Dvarčionių prad.    33
Vilniaus Fabijoniškių vid.    33
Jonavos Užusalių pagr.    32
Seredžiaus S.Šimkaus pagr.    32
Kalvarijos Jungėnų pagr.    32
Kėdainių mok.-darž. “Vaikystė”    32
Kelmės Tytuvėnų jaunimo    32
Klaipėdos “Vyturio” pagr.    32
Klaipėdos Naujakiemio suaug. vid.    32
Panevėžio “Žemynos” vid.    32
Panevėžio Pažagienių darž.-mok.    32
Radviliškio Grinkiškio J.Poderio vid.    32
Skuodo Daukšių pagr.    32
Telšių Ryškėnų prad.    32
Utenos Kuktiškių pagr.    32
Vilkaviškio Virbalio    32
VšĮ Šiaulių univ. gimn.    32
Vilniaus “Vilnies” pagr.    32
Vilniaus Vingio vid.    32
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimn.    32
Elektrėnų Pastrėvio pagr.    31
Kaišiadorių Palomenės pagr.    31
Kauno J.Naujalio muzikos gimn.    31
Kauno Vydūno pagr.    31
Kėdainių spec.    31
Klaipėdos “Pakalnutės” mok.-darž.    31
Klaipėdos “Versmės” pagr.    31
Kretingos J.Pabrėžos gimn.    31
Kretingos Baublių pagr.    31
Pakruojo “Atžalyno” gimn.    31
Prienų Klebiškio pagr.    31
Radviliškio Šiaulėnų M.Šikšnio vid.    31
Radviliškio Vaižganto gimn.    31
Kudirkos Naumiesčio V.Kudirkos gimn.    31
Šiaulių Micaičių mok.-darž.    31
Šiaulių Voveriškių pagr.    31
Šilutės Žemaičių Naumiesčio gimn.    31
Širvintų Barskūnų pagr.    31
Širvintų Zibalų pagr.    31
Vilniaus Valčiūnų vid.    31
Gelgaudiškio spec.    30
Jonavos prad.    30
Kauno A.Stulginskio katal. vid.    30
Kauno Vilijampolės vid.    30
Kėdainių Aristavos pagr.    30
Mažeikių Kalnėnų pagr.    30
Mažeikių Židikų M.Pečkauskaitės vid.    30
Pakruojo Triškonių pagr.    30
Radviliškio Pašušvio pagr.    30
Radviliškio Pociūnėlių pagr.    30
Šiaulių V.Kudirkos pagr.    30
Utenos mok.-darž. “Eglutė”    30
Varėnos Vydenių pagr.    30
Vilkaviškio “Aušros” gimn.    30
Vilniaus J.Basanavičiaus gimn.    30
Vilniaus Jono Pauliaus II gim.    30
Vilniaus Nemenčinės Gedimino gimn.    30
Vilniaus Veriškių prad.    30
Šaltinis: “Veidas”, mokyklos, savivaldybės, ŠMM

Europoje pusė visų vidurines mokyklas baigusių jaunuolių jau turi įgiję specialybę, nes mokytis profesijos reiškia ne tik didesnius šansus įsidarbinti, bet ir solidų atlyginimą.

Lietuva patenka tarp trijų ES šalių, kuriose profesinis ugdymas – pats nepopuliariausias: mūsų šalyje profesinio mokymo įstaigose mokosi dvigubai mažesnė visų mokinių dalis nei kitose ES valstybėse.
Visoje ES kasmet vidutiniškai 10,9 mln. jaunuolių vidurinį mokslą baigia bendrojo lavinimo, o 10,8 mln. – profesinio mokymo įstaigose. Kitaip tariant, profesinį mokymą ES pasirenka pusė visų vidurinį išsilavinimą įgyjančių moksleivių, o Lietuvoje – vos ketvirtadalis.
Problema, pasak specialistų, yra ne tik (ir ne tiek) profesinio mokymo kokybė, bet ir tokio mokslo įvaizdis: Lietuvoje mokytis profesinėje mokykloje, “profkėje”, daugeliui jaunuolių atrodo menkas prestižas. Prie to, beje, prisideda ir tėvai: jie nuo mažens vaikus gąsdina: jei nesimokysi dešimtukais – atsidursi “profkėje”. Taigi iš kartos į kartą formuojamas stereotipas, esą profesines mokyklas renkasi tik negabūs jaunuoliai.
Paradoksas, tačiau daugelyje kitų ES šalių profesinis ugdymas yra ir vertinamas, ir net skatinamas, mat garantuoja tiek gerą darbą, tiek orų uždarbį. Štai kodėl Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje įgyti vidurinį išsilavinimą kartu su profesine kvalifikacija siekia daugiau nei 70 proc. visų mokinių, Vokietijoje ir Slovėnijoje – per 60 proc., o daugumoje kitų ES šalių – daugiau nei pusė.
Žinoma, šių skaičių skirtumas priklauso ne vien nuo jaunuolių ir jų tėvų sąmoningumo, bet ir nuo kiekvienoje valstybėje veikiančios švietimo sistemos. Pavyzdžiui, vienose šalyse profesinis ugdymas yra bendrojo lavinimo dalis (vadinamoji integruota sistema) – moksleiviai Norvegijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje baigia vidurinę mokyklą, kartu įgydami ir pasirinktą profesiją. Kitose šalyse – Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje ir kt. – profesinio mokymo ir bendrojo lavinimo sistemos yra atskirtos.
Kuri sistema geresnė, vienos nuomonės nėra. Tačiau išskirti valstybes, kurios yra akivaizdžios profesinio rengimo lyderės Europoje, nesudėtinga.

Geriausias profesinis parengimas – Vokietijoje

Vokietija visą krizės laikotarpį buvo minima kaip itin mažo nedarbo šalis – bedarbių procentas čia per tą laiką nė sykio neviršijo 5,6 proc. Dar įspūdingesni jaunimo nedarbo rodikliai, vos 2–3 proc. viršijantys bendrą šalies nedarbo rodiklį, kai, tarkim, Prancūzijoje ar Ispanijoje jaunimo nedarbas už bendrą nedarbą didesnis daugiau nei du kartus.
Ekspertai sutartinai aiškina, kad tai visai ne atsitiktinumas. Jų nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl Vokietijoje taip mažai žmonių neranda nuolatinio darbo, yra puikus profesinis parengimas ir jaunimo entuziazmas mokytis profesinėse mokyklose.
“Vokietijos profesinio rengimo sistemą, kurios pradžia galima laikyti 1969-uosius metus, yra tarsi “auksinis standartas” visoms kitoms ES valstybėms”, – teigia “Financial Times” bendradarbis Berlyne Gerritas Wiesmannas. Tačiau pažymima ir tai, kad paraidžiui nukopijuoti šį modelį – ne taip jau paprasta.
“Kadangi švietimas Vokietijoje yra labai decentralizuotas, o mokykla gali priimti individualius sprendimus, profesinio mokymo sistema yra nepaprastai lanksti ir sugeba labai greitai reaguoti į besikeičiančius pramonės poreikius”, – vieną iš svarbių profesinio rengimo Vokietijoje privalumų nurodo Tarptautinės darbo organizacijos Ženevoje Užimtumo tendencijų padalinio vadovas Ekkehardas Ernstas.
“Ji greitesnė ir artimesnė darbo rinkai nei kitos mokymo sistemos labiau centralizuotose šalyse, kur pagrindiniu smuiku groja ir viską iš viršaus nuleidžia darbo ministerija”, – apie Vokietijos specifiką profesinio rengimo srityje kalba ekspertas.
Vokietijos atveju viskas veikia priešingai: pirmiausia verslo kompanijos išdėsto savo lūkesčius ir poreikius vietos prekybos ir amatų rūmams, šie savo ruožtu idėjas perduoda į nacionalinius sprendimus priimančių organų rankas. “Lanksti mokymo sistema yra labai paprasta idėja, bet, kita vertus, ją nėra lengva nukopijuoti dėl sudėtingo organizavimo ir administravimo”, – sako E.Ernstas.
Štai kodėl taip vadinama Vokietijos pameistrystės sistema, dar vadinama “Duales Ausbildungssystem” (liet. dviguba mokymo sistema), kuri suderina ne tik mokymąsi iš vadovėlių, bet ir praktinę patirtį, sužavėjo daugelio šalių specialistus, o ją pamėginti pritaikyti ryžtasi JAV, Indijoje ir kitose šalyse. Tačiau niekur kitur ji nesuveikė taip efektyviai, kaip gimtojoje šalyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

CiurlionioMM

Du aktorių kursus šįmet rinko Lietuvos muzikos ir teatro akademija, vieną – Vytauto Didžiojo universitetas. Ir vis tiek besiveržiantiems į profesionaliąją sceną teko įveikti rimtus išbandymus.

„Žinau, kad 41 proc. mūsų šiųmetinės laidos abiturientų šiandien jau nebėra Lietuvoje“, – drąsiai tvirtina Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas.
Kodėl jie neliko Lietuvoje – tema, verta atskiro nuodugnaus nagrinėjimo. Šiandien tik pabandysime užmesti akį, ką tiems išvykusiems abiturientams su meniniais polinkiais galėjo pasiūlyti jų gimtinė. Ir ar išsaugo savo gerbėjų ratą meninės pakraipos studijos Lietuvoje.

Stygos geidžiamesnės už pianiną

Bet pradėkime nuo pirmojo laiptelio – tos pačios Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, kuri neveltui vadinama pagrindine Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus dailės akademijos būsimųjų studentų kalve.
„Būsimųjų pirmokėlių atranka šįmet smarkiai nedžiugino – tenka skelbti papildomą priėmimą. To jau senokai nėra buvę, – teigia R.Kondrotas. – Žinoma, pageidaujančių čia mokytis pirmokų būtų užtekę, tačiau mes ieškome gabių vaikų“.
Kol kas liko vietų muzikos skyriaus klasėse. Fortepijonui populiarumu nebenusileidžia styginiai instrumentai: norinčiųjų tapti stygininkais sulaukta daugiau nei pernai, o norinčiųjų tapti pianistais – šiek tiek mažiau. Prieš dešimtmetį būta atvirkštinės tendencijos: vaikai norėdavo groti tik fortepijonu. „Šiandien styginius instrumentus tėvai rekomenduoja vaikams suvokdami, kad orkestrai gali pasiūlyti daugiau darbo vietų. Juk ne visiems pasiseks tapti koncertuojančiais solistais“, – įsitikinęs R.Kondrotas.
Dėl tos pačios priežasties pakilimą išgyvena ir pučiamieji instrumentai – tėvai žino, kad gabūs pūtikai nesunkiai randa darbo netgi sostinės orkestruose. Be to, populiarinti šiuos instrumentus stengiasi pati mokykla: po „čiurlioniukų“ koncertų vaikų darželiuose neretai atsiranda berniukų, norinčių pamėginti pūsti „pačią didžiausią dūdą“. (…)

Nerado tenorų

Ar Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) pajuto, kad studijas užsienyje šįmet pasirinko beveik pusė „čiurlioniukų“? „Žinoma, pajutome, – nedvejodama sako šios akademijos studijų prorektorė Vida Umbrasienė. – Tai įrodo, kad užsienio aukštųjų mokyklų vadybininkai puikiai dirba ir sugeba gabiausius šios mokyklos auklėtinius „užverbuoti“. O jaunimas linkęs vykti ten, kur geresnis gyvenimo lygis“.
Tačiau LMTA šįmet pirmakursių priėmė net pusšimčiu daugiau nei pernai (atitinkamai 203 ir 155). Daugiausiai dėl to kaltas gausus studentų prieaugis Teatro ir kino fakultete, mat surinkti net du teatro aktorių kursai, kuriuose studijuos 37 būsimi artistai. Vienam aktorių kursui vadovaus Oskaras Koršunovas (į šį kursą pretendavo net 150 stojančiųjų), o antrajam, kuris rengiamas Panevėžio J.Miltinio dramos teatrui – aktorius Saulius Bareikis (čia stojančiųjų prisirinko dvigubai mažiau).
Be to, studijas šįmet turėjo galimybę pradėti teatro režisieriai, garso režisieriai, vaizdo režisieriai bei vaizdo operatoriai. Tiesa, teatro režisierių kursą rinkęs Gintaras Varnas buvo labai reiklus ir iš keturių dešimčių jaunuolių studijoms atsirinko vos septynis. „Nemokamos studijų vietos šiame kurse jau paskirstytos, o pageidaujantys patys mokėti už režisūros studijas turi teisę prisijungti, tačiau su sąlyga, kad atlaikys kurso vadovo rengiamus išbandymus“, – pažymi V.Umbrasienė.
Keturiems aktoriams ir vienam būsimam režisieriui atsiskaityti už studijas padės priėmimo komisijos paskirti grantai.
O štai diplomuotais garso režisieriais trokštantys tapti jaunuoliai neretai patys sutinka mokėti už savo studijas. Iš viso tokioms išlaidoms pasiryžusių studentų LMTA šįmet bus mažiausiai keturios dešimtys – tai šios aukštosios mokyklos rekordas.
Priimtų būsimųjų muzikantų skaičius praktiškai nesikeitė, stabilus išliko ir studentų krepšelių skaičius. „Daugiau sulaukėme stygininkų ir pūtikų, mažiau pageidaujančių tapti pianistais“, – tą pačią tendenciją liudija LMTA prorektorė. Studijas akademijoje pradės ir keturi būsimieji kompozitoriai.
Naujovių būta būsimųjų operinių dainininkų atrankoje: jie specialybės egzamine buvo skirstomi pagal balsų kategorijas: sopranai, mecosopranai, tenorai, baritonai, bosai. „Tai leido išlyginti priimamų merginų ir vaikinų santykį, nes ankstesnė priėmimo tvarka būdavo palankesnė geresniais pažymiais vidurines mokyklas baigusioms merginoms, o scenai reikia daugiau vyrų. Priėmėme keturis sopranus, du mecosopranus, tris baritonus, vieną bosą ir… nė vieno tenoro. Tiesiog jų pasirinkimas šįmet buvo ypač kuklus“, – pasakoja V.Umbrasienė. (…)

Laureatas konkurso neįveikė

„Uostamiestyje nelabai turime kuo pasigirti“, – nelinksmai kalbą pradėjo Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto dekanas Vytautas Tetenskas. – Labiausiai nustebino sportinių šokių specialybė, į kurią gavome 37 stojančiųjų paraiškas, tačiau krepšelius gavo tik keturi studentai. O juk sportinio šokio specialistai rengiami tik Klaipėdoje, garsėjančioje „Žudėdros“ tradicijomis“.
Aktorių kurso KU šįmet nerinko. Mažiau sulaukta ir būsimųjų režisierių, nes pasiūlyta lėlių teatro režisūros specializacija greičiausiai nepasirodė labai patraukli. Į valstybės finansuojamas vietas įstojo tik du dailininkai. Iš atlikėjų geriausiai pasirodė vokalistai – gavo net du studijų krepšelius, dar du gabūs vaikinai, turintys prastus vidurinio mokslo atestatus, mėgins pradėti studijas savo lėšomis. „Vienas iš tų vaikinų jau dabar yra tarptautinio konkurso laureatas, tačiau dabartinė priėmimo sistema neleido jam gauti studijų krepšelio“, – apgailestauja V.Tetenskas.

Dizainerių bumas

Vilniaus dailės akademija (VDA) šįmet turi 20 pirmakursių daugiau nei pernai. Kaip „Veidui“ pasakojo šios akademijos strateginės raidos prorektorius Saulius Vengris, šįmet mažiau studijų krepšelių atiteko architektūros studijoms. Tačiau tradiciškai didžiulio stojančiųjų srauto sulaukė grafinio dizaino specialybė – visas 15 žmonių kursas gavo „krepšelius“, vienas priimtas studijuoti savo lėšomis. Net 21-ą studijų krepšelį sugebėjo pritraukti ir būsimieji interjero dizaineriai.
„Bet ir grynieji menai akademijoje nebuvo ignoruojami. Štai į tapybą priėmėme net 20 studentų (14 iš jų – į valstybės finansuojamas vietas). Tai netgi gali tapti problema, nes tokio didelio tapytojų kurso seniai nebuvo“, – svarsto S.Vengris.
Tačiau mažiau stojančiųjų dėmesio šįmet sulaukė skulptūros ir tekstilės specialybės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos mokyklos susiduria su opia problema: griežtą sovietinį autoritarizmą pakeitė ne nauja tvarka, o nevaldoma mokinių anarchija.

Nuskambėjo skambutis ir į klasę suvirto būrys įsiaudrinusių penktokų. Per pertrauką įsišėlę vaikai ir toliau stumdosi, aidi garsus juokas, skrieja replikos. Praėjo jau penkios minutės, bet triukšmo nė kiek nesumažėjo: vieni ir toliau kovoja paaugliškas kovas; kiti garsiai svarsto, kas buvo užduota namų darbų, o keli vaikai jau įsivėlė į diskusiją su mokytoja, prašančia klasę nutilti ir susikaupti darbui.
„Nė kiek neperdedu sakydama, kad vaikams į suolus susodinti ir jiems nuraminti man kaskart prireikia mažiausiai 15 minučių. Jei pasiseka, likusį pusvalandį galime mokytis, bet kartais netenka nė tiek – pakanka, kad kuris nors iš klasės smarkuolių paleistų kokį juokelį, ir vėl kaip sniego lavina nusirita šurmulys bei linksmybės“, – pasakoja vienos Vilniaus mokyklos mokytoja, dėstanti gamtos ir žmogaus pažinimą.
Mokinių nedrausmingumas – nuolatinė kas savaitę rengiamų klasės valandėlių, tėvų susirinkimų tema. Deja, padėtis nė kiek nesikeičia – būti nedrausmingam dabar madinga, o būti griežti šiuolaikinės mokyklos mokytojai nebeturi teisės.

Vakarų visuomenės problema

Nevaldomas mokinių elgesys – toli gražu ne unikali lietuviška problema. Ją kartu su teoriškai labai patraukliomis demokratijos ir vaikų teisių normomis perėmėme iš Vakarų Europos, kuri ir pati dabar jau suvokia patekusi į įsisiautėjusių mokinių gerokai susilpnintos mokyklos aklavietę. „Įdomu, kada Lietuvoje suprasime, kad iš Vakarų galime mokytis nebent to, kaip negalima elgtis švietimo sistemoje“, – ironizuoja vienos stipriausių Lietuvoje mokyklų Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Jo vadovaujamoje mokykloje mokinių drausmės problema neegzistuoja – čia nuo 9-os klasės po sudėtingų egzaminų atrankos susirenka mokytis tik labai gabūs mokiniai, kurie paprastai yra labai motyvuoti ir nori mokytis. „Tačiau tai nereiškia, kad aš nematau, kas darosi už mano mokyklos sienų. Neabejingi ir savo darbą mėgstantys Lietuvos mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dėl visiško drausmės nebuvimo mokyti vaikus Lietuvoje vis sunkiau. Mokinių nedrausmingumo klausimą kelia profesinės pedagogų organizacijos. Deja, iki aiškaus ir garsaus problemos įvardijimo, švietimo politikų dėmesio neprieiname – ką jau kalbėti apie jos sprendimo būdus. O problema tikrai opi: esu įsitikinęs, kad švietimo kokybė yra tiesiogiai susijusi su mokinių drausme“, – sako vienas geriausių Lietuvos pedagogų.
Galime guostis nebent tuo, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje mokinių drausmės problema dar opesnė ir gilesnė. Kaip pastebi Matthew Hunterio pseudonimu pasivadinęs britas mokytojas, kurio pastabas spausdina leidinys „Lietuvos švietimas. Kelias iš krizės. Refleksijos ir diagnozės“, britų švietimas jau yra pasiekęs tokią būklę, kuriai esant drausmė tapo keiksmažodžiu. Žinoma, taip yra nutikę tik su valstybinėmis mokyklomis, nes vargu ar viso pasaulio turtuoliai skubėtų atverti savo pinigines labai brangioms privačioms Anglijos mokykloms, jei jose vietoj geriausių pedagogų pamokų jų atžaloms tektų klausytis dar tik bręstančių išdykusių bendraamžių svaičiojimų, o griežtą discipliną ten būtų pakeitęs nevaldomas chaosas.
Iš dienraščio „The Guardian“ pateiktos apklausos sužinome, kad 40 proc. Didžiosios Britanijos mokytojų skundžiasi mokinių chuliganizmu, o 50 proc. mokyklą ketinančių palikti mokytojų nurodė mokinių elgseną kaip pagrindinę priežastį. Tame pat dienraštyje pabrėžiama, jog 2010 m. atliktas Nacionalinės mokytojų sąjungos tyrimas atskleidė: net 92 proc. mokytojų mano, kad per jų mokytojavimo metus mokinių elgsena pablogėjo, o 79 proc. teigė negalintys veiksmingai mokyti dėl prasto mokinių elgesio.
M.Hunteris teigia, kad britų švietimo sistemos erozija prasidėjo dar septintajame dešimtmetyje, kai išpopuliarėjo liberalios idėjos, teigiančios, jog prievarta autoritetu yra atgyvena ir vietoj jos mokinius reikia ne versti mokytis, bet skatinti jų motyvaciją tai daryti, o paklusnūs mokiniai imti lyginti su Hitlerio kariuomenės kareiviais.

Be autoriteto – be krypties
S.Jurkevičius tokias idėjas laiko absurdiškomis ir visiškai netinkamomis jaunimo ugdymo ir mokymo sistemoje. „Paprastas pavyzdys: ar norėdami įpratinti vaiką tvarkyti šeimos vakarienės indus mes turime jį motyvuoti, ar tiesiog liepti tai daryti, nes tai yra jo pareiga?“ – lygina pedagogas.
Jis pabrėžia, kad mokymasis pats savaime nėra nei linksmas, nei lengvas užsiėmimas, tačiau vaikai privalo išmokti susikaupti, įsigilinti, daug ką netgi išmokti mintinai. „Juk visiškai aišku, kad vaikas nepradės kalbėti užsienio kalba, neatlikęs sunkaus ir nuobodaus parengiamojo darbo – neišmokęs gramatikos, žodžių, taisyklių. Tik po sunkaus darbo ateina saldus pasiekto rezultato jausmas – ir taip yra visur visą gyvenimą“, – pagrindinius mokykloje įgyjamus įgūdžius primena mokyklos direktorius.
Tačiau, kaip teigia M.Hunteris, paradoksas toks, kad atsipalaidavus drausmės klausimais ta drausmė tampa pagrindiniu rūpesčiu. „Griežtose mokyklose, kuriose taisyklių laikymasis nuosekliai užtikrinamas, moksleiviai žino, ko gali tikėtis už savo elgesį, tad mokytojai gali susitelkti ties ugdymu. O štai mokyklose, kuriose drausmė yra atpalaiduota, gero elgesio užtikrinimas tampa visas jėgas iššvaistančiu mūšiu“, – sako britų pedagogas.
Jis cituoja savo tautietę švietimo politikos teoretikę Hannah Arendt, kuri dar 1961 m. savo esė apie švietimą numatė drausmės eroziją Vakarų mokyklose ir rašė: „Šiuolaikinio pasaulio auklėjimo problemą lemia tai, kad auklėjimas savo paties prigimtimi negali išsiversti be autoriteto ir tradicijos, bet kartu turi gyvuoti tokiame pasaulyje, kuris nebėra nei struktūruojamas autoriteto, nei siejamas tradicijos.“
Pasak Vilniaus licėjaus direktoriaus, Lietuvoje mokykla ir mokytojai jau seniai bijo laikytis griežtos bei tvirtos pozicijos ir tik kai kurie pavieniai pedagogai sugeba pasiekti retenybę – užtikrinti tvarką ir drausmę savo pamokose. „Bet jei būtų garsiai įvardijama, kad mokinių drausmė yra problema, ir pati švietimo sistemos viršūnė užtikrintų, kad blogas elgesys nebus toleruojamas, tylos ir tvarkos būtų daugiau kiekvienoje pamokoje“, – neabejoja S.Jurkevičius.

Problemų šaknys – šeimoje

Psichologė Inga Šulcienė pritaria, kad nedrausmingi mokiniai iš tiesų yra didelė mokyklos problema. „Mokytojai dažnai jaučiasi bejėgiai, savo autoritetu negalintys paveikti vaikų elgesio. Jie neretai jaučiasi išsekę, pavargę ir nebeturintys priemonių, padedančių dirbti savo darbą. Juos stebina vaikų elgesys, demotyvacija, patyčių mastai“, – tvirtina specialistė.
Tokios suirusios tvarkos priežasčių ji siūlo ieškoti šeimoje. „Vaikai negimsta savaime drausmingi, paklusnūs, turėdami gerą vertybių sistemą. To juos reikia išmokyti, o pirmieji mokytojai yra tėvai. Nuo to, kokios pozicijos laikysis tėvai, auklėdami mažylį, vėliau paauglį, bei kokį pavyzdį rodys patys, priklausys tai, koks jis bus užaugęs, ar ne tik žinos savo teises, bet ir mokės prisiimti atsakomybę bei pareigas“, – nekintančias tiesas primena I.Šulcienė.
Ji pastebi, kad šiuolaikiniams tėvams netinkamas vaikų elgesys jau gana anksti tampa didele problema. „Neretai tėvai klaidingai įsivaizduoja, kad vaikų poreikiai turi būti tenkinami besąlygiškai. Tėvų nenuoseklumas, negebėjimas nubrėžti aiškių ribų, taisyklių nebuvimas – vienos dažniausiai pasitaikančių priežasčių, lemiančių netinkamą vaikų elgesį“, – aiškina psichologė.
Psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė taip pat mano, kad sumaištis mokyklose yra pašlijusios tėvų auklėjimo sistemos padarinys: „Senoji – griežta, besąlyginiu paklusimu suaugusiems paremta sistema atgyveno, o naujos aiškios tvarkos dažniems tėvams sukurti nepavyksta.“
Pasak specialistės, tėvai neretai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų – perdėto griežtumo bei kontrolės ir visiškos laisvės be nubrėžtų ribų. Tačiau, psichologės teigimu, būtent aiškių taisyklių sukūrimas, ribų nubrėžimas yra sėkmingos auklėjimo ir ugdymo sistemos esmė. „Tai pagrindas, kuriuo remiantis bendradarbiauti gali tėvai ir vaikai, mokytojai ir mokiniai“, – pataria ji.
I.Šulcienės vertinimu, reiklumu tėvai siekia vaikus integruoti į šeimą, vėliau ir į visuomenę, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, mokydami disciplinos, gebėjimo prisitaikyti ir atsižvelgti į kito poreikius. „Tėvai yra pirmieji, kurie frustruoja vaiką neleisdami, drausdami, ribodami, taip mokydami ir parodydami, kad pralaimėjimai, mažos nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis. Tėvai, kurie patys sunkiai toleruoja vaiko nesėkmes, suvokdami tai kaip priekaištus sau, perteikia tai ir vaikui. Vaikai, augantys tokiose šeimose, neretai nežino savo norų bei reikalavimų ribų, o pamažu susidaro nuomonę, kad visas pasaulis – nuolatos jų paslaugoms. Šią nuostatą vaikas gali atsinešti ir į mokyklą“, – sako psichologė.
Ji pabrėžia, kad aiškios ribos suteikia saugumo jausmą ir patiems vaikams.

Šiemet atlikus universitetų studentų apklausą paaiškėjo, kad geriausiai vertinamos privačios aukštosios mokyklos: ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, Verslo vadybos akademija bei VU Tarptautinio verslo mokykla.

Geriausius balus tarp valstybinių universitetų studentai skyrė Vytauto Didžiojo ir M.Romerio universitetams. Dauguma aukštųjų mokyklų pagal įvairius kriterijus buvo įvertintos geriau nei praėjusiais metais, tačiau kartu studentai aiškiai įvardijo problemines studijų proceso sritis.
Studentų klausėme, kaip jie vertina aukštųjų mokyklų dėstytojų požiūrį į studentus, dėstymo kokybę, administracijos darbą, akademinio sąžiningumo lygį, studijų aplinką, studijų proceso atitiktį studentų lūkesčiams, aiškinomės saviraiškos galimybes aukštosiose mokyklose.
Informacijos apie karjeros ir įsidarbinimo galimybes trūkumas, prastos studentų apgyvendinimo sąlygos, akademinio nesąžiningumo mastai – šios sritys, studentų nuomone, Lietuvoje išlieka probleminės.
Šiemet tarp valstybinių aukštųjų mokyklų prasčiausią studentų įvertinimą gavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos universitetas ir Vilniaus dailės akademija. Atkreipiame dėmesį, kad privačių universitetų, ypač Kazimiero Simonavičiaus universiteto (anksčiau Vilniaus verslo teisės akademija), VU Tarptautinio verslo mokyklos, pastangas gerinti studijų proceso organizavimą rodo geresni studentų vertinimai. Akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų, kurios didelį dėmesį skiria studentų studijų aplinkai, palankiam dėstytojų ir studentų bendravimui, užtikrina tinkamą dėstytojų darbą paskaitų metu, bendras studentų vertinimo rodiklis kur kas aukštesnis.
Kartu norėtųsi visiems abiturientams priminti, kad profesiją ir universitetą svarbu rinktis apgalvotai, domėtis studijų programomis, studijų ir mokslo rezultatais, dėstytojų vertinimais, absolventų bei studentų studijų kokybės tyrimais ir kita aktualia informacija. Tačiau daugumoje aukštųjų mokyklų tokios informacijos trūksta, nors tai daryti jos yra įpareigotos Mokslo ir studijų įstatymo. Tad studijų pasirinkimas tampa dar didesniu iššūkiu, kurį tinkamai įveikti galima tik įvertinus savo gebėjimus, polinkį į vieną arba kitą studijų sritį bei kokybinę ir kiekybinę informaciją.

Praėjusiais metais mūsų šalyje vairuotojų gretas papildė daugiau kaip 40 tūkst. Lietuvos gyventojų. Susisiekimo ministerijos specialistų vertinimu, jų parengimo lygis turi tiesioginės įtakos avaringumo rodikliams. Statistikos duomenimis, VĮ „Regitroje“ iš pirmo karto vairavimo egzaminą išlaiko vos 40 proc. vairavimo mokyklų parengtų vairuotojų, o Europos Sąjungos šalių vidurkis didesnis nei 60 proc.
Apie tai, ar sugriežtinta vairuotojų parengimo sistema padės sumažinti nelaimių šalies keliuose, kalbėjomės su Susisiekimo ministerijos viceministru Rimvydu Vaštaku, Kelių policijos tarnybos viršininku Gintaru Aliksandravičiumi, vairuotojus egzaminuojančios bei vairuotojo pažymėjimus išduodančios VĮ „Regitra“ gen. direktoriaus pavaduotoju Sauliumi Šuminu ir šiemet geriausia Lietuvoje pripažintos Kauno m. „ARV-Auto“ vairavimo mokyklos vadovu Valdu Šlepiku.

– Jūsų nuomone, kokios priemonės iš esmės pagerintų būsimų eismo dalyvių parengimą vairavimo mokyklose?
R.Vaštakas: Subyrėjus Sovietų Sąjungai, vairavimo mokykloms buvo palikta laisvė ir nežinomybė. Kai kurios mokyklos sukūrė savo sistemą ir ėmė puikiai mokyti būsimus vairuotojus. Deja, didesnei daliai iš daugiau nei trijų šimtų šiuo metu veikiančių mokyklų ši užduotis sunkiai įgyvendinama. Vairuotojų rengimo procesas vyksta chaotiškai, tad ir išlaikančiųjų egzaminus procentas nedidelis. Norint sustiprinti pradinį mokymą buvo pasiūlytas privalomas papildomas vairuotojų mokymas. Tačiau jis turi būti vykdomas ne po dvejų metų, o per pirmuosius tris mėnesius nuo vairuotojo pažymėjimo gavimo. Be to, ne vienoje užsienio šalyje ir ne vienus metus yra naudojama vaizdo įrašymo įranga praktinio vairavimo egzaminui filmuoti.
S.Šuminas: Paties egzaminų išlaikymo procento labai nesureikšminčiau. Juk kalbame apie procentus, bet pamirštame laiką, kuris skiriamas būsimo vairuotojo mokymui. Skandinavijos šalyse iki teisės vairuoti suteikimo nuvažiuojama 5–6 tūkst. km! O pas mus geriausiu atveju nuvažiuojama 500 km. Be to, vienose šalyse tam tikros priemonės pasiteisina, bet kitose jos gali neduoti norimų rezultatų, netgi priešingai. Tad klausimas, ar filmavimas yra ta priemonė, kuri padės pasiekti norimų rezultatų.
G.Aliksandravičius: Reikėtų skirti dvi kategorijas vairuotojų: yra jauni vairuotojai ir nepatyrę vairuotojai. Ne visada šias sąvokas galime sutapatinti. Praėjusiais metais per įvykius, kuriuose dalyvavo dvejų metų stažo neturintys vairuotojai, žuvo 46 žmonės (2011 m. dvejų metų stažo neturintys vairuotojai tapo 2691 įvykio dalyviais). Pradedantieji ir nepatyrę vairuotojai buvo kalti dėl 1820 įvykių. Jų metu žuvo 27 vairuotojai. Tai sudaro 10 proc. visų 2011-aisiais žuvusiųjų keliuose. Pernai per įvykius, kuriuos sukėlė teisės vairuoti neturintys asmenys, žuvo 14 žmonių.
Tad kaltinti vien tik nepatyrusių vairuotojų negalime. Juos labiausiai veikia supantys eismo dalyviai. Pirmus metus po egzamino išlaikymo jie važinėja gana drausmingai ir retai pažeidžia kelių eismo taisykles. Deja, antraisiais metais, kai lyg ir turėtų baigti formuotis vairavimo įgūdžiai, pažeidimų ir eismo įvykių, kuriuose dalyvauja pradedantieji vairuotojai, daugėja. Tai lemia blogas kitų eismo dalyvių pavyzdys. Sekdami juo nepatyrę vairuotojai pradeda ignoruoti ne tik teorines, bet ir praktines žinias, įgytas mokykloje.
V.Šlepikas: Iš būsimųjų vairuotojų mokymo, deja, dauguma atvejų padaromas tik verslas: svarbiausia paimti pinigus ir atvažinėti privalomas valandas, na, ir minimalus mokymas. Nors vis labiau galvojame, kaip išgyventi, išlaikyti specialistus ir suteikti kokybišką mokymą. Tačiau jei didini mokymo valandų skaičių, esi kaltinamas, kad nori pasipelnyti. Taip pat manau, kad nedidelį išlaikymo procentą lemia ir jaudulys. Tai grynai psichologinis aspektas.
– Galbūt nedidelį egzamino išlaikymo procentą lemia vairavimo mokymo praktikos mokykloje ir reikalavimų per praktinį egzaminą „Regitroje“ skirtumai?
S.Šuminas: Gali būti, jog trūksta bendro teisės akto, kad sutaptų mokymo tikslai ir reikalavimai, keliami per egzaminą. Nedidelis išlaikymo procentas yra lietuviškos tradicijos „nueiti ir pabandyti išlaikyti – gal pasiseks“ pasekmė. Nemažą juodą darbą atlieka ir vairavimo instruktoriai: daugelis būsimųjų vairuotojų į „Regitros“ egzaminą atvyksta nuteikti, kad jo nepavyks išlaikyti iš pirmo karto.
Kai kuriose užsienio šalyse praktikuojamas vadinamasis netikras testas. Tai toks pat egzaminas, tik jo rezultatai nėra fiksuojami. Tačiau jį laikant galima įvertinti pagrindines klaidas ir pasitikrinti įgūdžius.
V.Šlepikas: Pritariu minčiai, kad dauguma žmonių į vairavimo mokyklas ateina „išlaikyti teisių“, o ne išmokti vairuoti. Nors ši tendencija po truputį keičiasi, tačiau ne tokiais tempais, kaip norėtųsi. Jei pasakysi, kad mokydamasis dar turėtum papildomai pavažinėti 10 val., būsi apkaltintas lupikavimu.
G.Aliksandravičius: Štai toks žalias vairuotojas, įsitikinęs, kad viską žino ir moka, išvažiuoja į gatves. Kaip jį vėliau įtikinti, kad padarė pažeidimą? Jis įsitikinęs, kad viską atlieka teisingai, o vėliau skundžiasi visoms įmanomoms instancijoms. Teigti, kad baigusieji mokyklas išmoksta vairuoti, tikrai negaliu. Kai kurie žmogeliai pagal savo psichines savybes net negali būti vairuotojai – turėtų būti kažkokia atranka. Tai būtų visiems į naudą.
R.Vaštakas: Todėl mes ir įvedėme privalomą filmavimą. Turime nemažai pastabų iš pačių mokyklų, tačiau ne visos supranta naudą. Juk peržiūrėdamas vaizdo įrašą būsimasis vairuotojas su instruktoriumi gali įvertinti klaidas, padaryti išvadas, kaip tobulinti vairavimą. Be to, ministerija atsakinga, kaip mokykla parengs vairuotoją, ir dokumentų tikrinimai tam negelbės. Dvejus metus kovojome, kad būtų filmuojamas ne tik egzaminas, bet ir visas praktinio mokymo procesas. Užsienyje po kiekvieno praktinio vairavimo drauge su instruktoriumi 15 min. analizuojamos būsimojo vairuotojo padarytos klaidos. Besimokantieji džiaugiasi, kad gali pamatyti savo klaidas. O Lietuvoje iš karto klausiama (net ir kai kurių vairavimo mokyklų atstovų), ar nebus pažeistos žmogaus teisės.
S.Šuminas: Mes gana netikėtai įvertinome filmavimo pranašumus. Vienos vairavimo mokyklos vadovas, peržiūrėjęs egzamino „Regitroje“ įrašą, atvirai prisipažino pasibaisėjęs vaizdu, kurį mes matome, kai laikomas egzaminas. Suprato, kad tai, kas vyksta per praktinį vairavimą ir per egzaminą, yra visiškai skirtingi dalykai. Tad aš už filmavimą, tačiau jei tai naudojama mokymo tikslams, o ne kontrolės.
V.Šlepikas: Kolegos iš Latvijos, peržiūrėdami vaizdo įrašus, moko instruktorius vienodai traktuoti situacijas – juk instruktoriai yra skirtingi. Nors reikia pripažinti, jog kartais esame priversti mokyti būsimuosius vairuotojus tam, kad jie sėkmingai išlaikytų egzaminus. Nes egzaminuotojas kartais taip pat kitaip vertina situacijas nei mes.
R.Vaštakas: Padėtis po truputį gerėja. Įvesta nauja tvarka dėl aikštelių registravimo. Anksčiau pasitaikydavo, kad vienoje aikštelėje praktinio vairavimo užduotis neva atlikdavo 40 mokyklų. Tai fiziškai neįmanoma. Taip pat yra parengta metodika, skirta vairavimo instruktorių mokytojams. Be to, ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, kurie dėsto instruktorių tobulinimosi kursuose, reikalingi papildomi mokymai. Svarbiausia užduotis – instruktoriaus kvalifikacija ir jo požiūris į mokymą.
S.Šuminas: Visoje šioje istorijoje mes pamirštame pagrindinę grandį – vairuotoją. Juk jis yra veiksnus ir pakaltinamas. Tai jis privalo atsakyti už savo veiksmus ir turi pasirūpinti deramu mokymusi. Nes jei pats nenorėsi, gali tiesiog atlankyti privalomas 30 valandų, ir tiek.
– O kaip, jūsų vertinimu, kelti vairavimo kultūrą: draudimais, baudomis ar sąmoningumo skatinimu?
G. Aliksandravičius: Visos idėjos ir iniciatyvos yra pažangios, o tikslas vienas: svarbiausia, kad pradedantysis vairuotojas jaustųsi saugiai ir nekeltų grėsmės aplinkiniams. Policija taip pat gali sudaryti savo reitingą. Tarkime, suskaičiuoti visų eismo įvykiuose dalyvavusių pradedančiųjų vairuotojų statistiką pagal vairavimo mokyklas. Tada būtų galima vertinti ne tik egzamino išlaikymo procentą, bet ir tai, kaip vairuotojas dvejus metus elgėsi kelyje. Tada pasikviesčiau vairavimo mokyklos vadovą į eismo įvykio nagrinėjimą ar netgi į teismą, jei ten būtų nagrinėjama nepatyrusio vairuotojo byla. Nes net ir po dvejų metų ne visi tampa visaverčiais vairuotojais.
V.Šlepikas: Deja, šiandien įregistruoti vairavimo mokyklą itin lengva. Gyvename konstitucinėje valstybėje, ir jų steigimą reguliuoja įstatymai. Šiandien būsimųjų vairuotojų rengimas labiau priklauso nuo pačių vairavimo mokyklų požiūrio. O šioms dažniau tenka galvoti apie išgyvenimą, o ne kaip diegti naujas metodikas. Šiandien tai 70 proc. verslas ir 30 proc. metodika, o turėtų būti atvirkščiai. Kaip šiandien kokybiškai išmokyti mokinį už 750 Lt, aš neįsivaizduoju. Tačiau tokių mokyklų yra.
R.Vaštakas: Pateiksiu kai kuriuos blogiausius vairavimo mokyklų veiklos pavyzdžius. STT pareigūnai yra nustatę atvejų, kad neteisėtu būdu galima įsigyti vairavimo mokyklos kursų baigimo liudijimą. Taip pat neišklausoma numatyto skaičiaus teorijos kurso valandų. Tad visų pirma vairuotojus reikia skatinti, kad jie siektų gero rezultato, o jei blogai mokoma vairavimo mokyklose – skųstis. Antra, tobulinti vairavimo instruktorių rengimą, kad mokyklose dirbtų tik kvalifikuoti specialistai. Ir trečia – turi būti griežta vairavimo mokyklų kontrolė.

“Veidas” antrą kartą skelbia nepriklausomą visų šalies vairavimo mokyklų reitingą.

Vilnietė Lina Sakalauskienė (42 m.) ilgai nesiryžo mokytis vairuoti. “Kai visos bendramokslės studijų metais panūdo įgyti vairuotojo pažymėjimą, tam nei atliekamų pinigų turėjau, nei poreikio jaučiau: gyvenau bendrabutyje miesto centre, taigi paskaitos buvo lengvai pasiekiamos, o ir automobilį anais laikais turėjo vos vienas kitas studentas. Vėliau irgi gyvenau miesto centre, o kadangi labai mėgstu vaikščioti, tai eiti į darbą pėstute vėl man buvo pats tas. Taip sulaukiau 34-erių ir pamačiau, kad kas antrą automobilį vairuoja moteris, o aš vis dar lūkuriuoju stotelėje troleibuso”, – šmaikščiai dėsto moteris.
Bet pasirinkti vairavimo mokyklą Linai nebuvo lengva, nesvarbu, kad tokių mokyklų pasiūla didžiulė: vien Vilniuje jų apie šimtą, o visoje Lietuvoje – daugiau kaip trys šimtai. Viena draugė pašnekovei rekomenduodavusi vieną mokyklą, kita – kitą, vyras girdėjęs apie labai gerą vairavimo instruktorių trečioje…
Šiandien Lina tik pasišaipo iš savo neryžtingumo, bet kartu atvirai kritikuoja daugelį vairavimo mokyklų bei praktinio vairavimo instruktorių: “Daugelis jų iš viso negeba dirbti pedagoginio darbo. Tai elementarūs sovietinio mentaliteto “šoferiai”, bet taip ir neišmokę bendrauti su klientu, mokiniu, kuris faktiškai yra jų darbdavys.”
Jai antrina kitas mūsų pašnekovas, kaunietis Ričardas: “Tokiame darbe reikia būti ne tik savo darbą išmanančiu, jį mėgstančiu profesionalu, bet ir talentingu pedagogu, o svarbiausia – psichologu.”
Lina, kurios vaikai netrukus irgi sės mokytis vairuoti, visiems besirenkantiems vairavimo mokyklą pirmiausia, siūlo kliautis ne tik ir ne tiek oficialiaisiais rodikliais, kiek kurios vairavimo mokyklos mokinių iš pirmo karto išlaikė teorinio ar juolab praktinio vairavimo egzaminą, o tuo, kiek mokykla kreipia dėmesio į klientą.
Geras vairavimo mokyklas, kaip ir bendrojo lavinimo mokyklas, gimnazijas, nuo nevykusių skiria keletas bruožų: apie savo ateitį galvojančios ir klientus išlaikyti besistengiančios vairavimo mokyklos daug investuoja tiek į mokymo klases, kompiuterius, programų atnaujinimą, baldus, tiek į automobilių parką bei, svarbiausia, mokytojus. Tad ir buvusių ar esamų klientų nusiskundimų dėl jų populiariausiose vartotojų skundų svetainėse nėra. Priešingai, daugelyje pokalbių svetainių neanonimiškai dalijamasi nuoširdžiomis padėkomis konkrečioms vairavimo mokykloms ar jų instruktoriams už supratingumą mokant vairavimo subtilybių. Žinoma, kartais apie save teigiamai rašinėja ir pačių vairavimo mokyklų administracijos darbuotojai, bet tai nesunku įžvelgti.
“Atėjusi į vairavimo mokyklą aš buvau paklausta, ko tikiuosi, o jau po egzamino manęs teiravosi, ar mokykla atitiko mano lūkesčius, kaip praktinio vairavimo mokytojas bendravo, domėjosi, ką mokykla galėtų patobulinti”, – prisimena ponia Lina.
Iš savo vairavimo mokyklos ji taip pat periodiškai gauna elektroninių pasiūlymų – priminimų apie buvusiems mokiniams rengiamus įvairius papildomus mokymus. “Suprantu, kad tai elementarus rinkodaros triukas, kad taip mokykla galvoja apie papildomas pajamas. Bet malonu, ką ir kalbėti, – juk mane prisimena. Mano mokyklai ne tas pats, kaip aš toliau, po egzamino, elgiuosi gatvėje”, – dėsto vilnietė.
Jos vertinimu, renkantis mokyklą būtinai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar mokykla mokinį rengia tik egzaminui, ar nori jį išmokyti vairuoti, o ir toliau apie jį galvoja, tai yra palaiko su juo ryšį kviesdama į papildomus ekstremalaus vairavimo, ekologinio vairavimo kursus. “Prastos mokyklos nerengia jokių papildomų mokymų, nes jų paslaugomis klientai dažniausiai būna nusivylę, ir tokių nebeprisikviesi”, – apibendrina Lina.
Ponas Ričardas besirenkantiems vairavimo mokyklą siūlo paanalizuoti, kokių kategorijų vairuotojus jos rengia: “Yra tokių, kurių specializacija – tik B kategorijos vairuotojų rengimas. Viskas gerai, jei iš tiesų tokia mokykla turi senas vairuotojų mėgėjų rengimo tradicijas, o mokytojai nuolat patys mokosi, kaip mokyti kitus. Bet tarp šių mokyklų yra daugybė tokių, kurias įkūrė įvairūs nesėkmę taksi ar pervežimo versle patyrę verslininkai arba vairuotojai. Tad tokiose mokyklose nei kultūros, nei pakankamo mokymo lygio. Tarkime aš rinkčiausi tą mokyklą, kuri rengia daugiau nei tik B kategorijos vairuotojus.”
Taigi, kaip pasirinkti vairavimo mokyklą – mūsų savaitraščio žvilgsnis.

Gerų mokyklų išskirtinumas – grįžtamasis ryšys su klientu
Inžinieriaus Kąstyčio Povilaičio vadovaujama UAB “Autologija”, kurią daugelis vilniečių, ypač moterų, nuo seno geriau žino, kaip “Femina mobile” yra viena tų retų mokyklų, apie kurias kalbėjo mūsų pašnekovė L.Sakalauskienė. Čia mokomi ne tik B, o ir ruošiami A, C, CE, D kategorijų vairuotojai, bet, svarbiausia, kad jau turintys vairuotojų pažymėjimus buvę šios mokyklos mokiniai čia kviečiami mokytis ekonomiško arba tobulinti ekstremalaus vairavimo įgūdžių.
K.Povilaitis, paklaustas apie klientų požiūrį į “Autologijos” mokytojų darbą, neslepia: “Visiems būsimiems mokiniams kursų pradžioje pateikiame užpildyti anketas apie jų lūkesčius, o išlaikius mokyklinius egzaminus, paprašome užpildyti anketas, kiek tuos lūkesčius patenkinome; taip pat klausiame ir apie administracijos darbą, ar mūsų vadybininkės suteikė visą reikiamą informaciją. Ir, apibendrinę duomenis, kiekvieną mėnesį kalbamės su visais vairavimo instruktoriais – apie tai, kaip juos vertina klientai, ką būtų galima padaryti dar geriau… Aš nuolat kartoju savo darbuotojams, kad ne aš esu tikrasis jų darbdavys, o – mūsų mokiniai”.
Geriausia vairavimo mokykla tiek “Veido”, tiek Susisiekimo ministerijos reitinge išrinktos UAB “ARV – auto” Mokymo vadovas Valdas Šlepikas antrina, kad anoniminės anketos su buvusių mokinių komentarais apie mokyklos paslaugų kokybę jiems padėjo suformuoti patį stipriausią Kaune 25 vairavimo praktikos ir 6 teorijos dėstytojų kolektyvą. “Su keletu žmonių, kuriems buvo nepakeliui su mūsų kokybės vizija, teko atsisveikinti”, – neslepia V.Šlepikas.
Tuo pačiu tiek V.Šlepikas, tiek K.Povilaitis, leidžia suprasti, kad, jei mokyklai nėra svarbi kliento nuomonė apie suteiktas paslaugas, tai, vargu, ar tai mokyklai svarbus klientas. Gal tik jo atnešti pinigai?
K.Povilaitis, be kita ko, priduria, kad visiems mokykloje dirbantiems vairavimo mokytojams nuolatos primenąs ir kitą dalyką: svarbu ne tik ir ne tiek paruošti būsimą vairuotoją egzaminui VĮ “Regitra”, kaip svarbu visam gyvenimui išmokyti saugiai vairuoti.
Panašiai kalba ir šįmet Susisiekimo ministerijos geriausia vairavimo mokykla Vilniaus regione išrinktos UAB “LDV Unio” (būsimiems vairuotojams labiau žinoma iš automobilių, paženklintų pavadinimu “Draiveris”) Mokymo skyriaus vadovė Aušra Juknienė: “Gali paruošti žmogų išlaikyti egzaminą iš pirmo karto – šitai pasiekiama važinėjant tik tomis gatvėmis, kuriomis VĮ “Regitra” egzaminuoja; bet kas iš to, jei jis pats savarankiškai nesugebės saugiai išvažiuoti į gatvę. O juk nemažai mokyklų taip ir elgiasi”.
Beje, skambinant į daugelį šalies vairavimo mokyklų, ypač provincijos, ir, teiraujantis B kategorijos vairuotojų ruošimo kursų kainos, neretas įmonės vadovas prisipažindavo, kad jis visiems instruktoriams davęs nurodymą, kad visi mokiniai išlaikytų egzaminą iš pirmo karto, taigi, instruktoriai dirbsią taip, kad pasiektų tokio rezultato ir dėl to labai agitavo rinktis, būtent, jų mokyklą.
Šioje vietoje reikėtų pridurti, kad vairavimo mokyklas stengtis, jog kuo daugiau mokinių iš pirmo karto išlaikytų tiek teorijos, tiek praktikos egzaminus, verčia naujasis ministro įsakymas, kuriuo siekta vairuotojų rengimo kokybės pagerinimo. Mat, kaip sakė Valstybinės kelių transporto inspekcijos Saugaus eismo skyriaus vedėjas Viktoras Lapinas, jei mokykla nepasiekia nustatyto kokybės rodiklio (kad ne mažiau kaip 45 proc. mokinių išlaikytų egzaminą iš pirmo karto) mokyklai gresia neeilinis patikrinimas; o, jei randama rimtų trūkumų, tai gali netekti net ir teisės mokyti vairuoti.
“Bet taip neatsitinka, nes prastos mokyklos moka tvarkyti popierius, kurie svarbūs inspektoriams: vairavimo temos surašytos, lapai užpildyti, mokinio parašai sudėti, vadinasi, viskas tvarkoje; o, kad mokymo procesas apgailėtinas, šito dokumentai neatspindi, – replikuoja V.Šlepikas ir prisimena, kad viena vairavimo mokykla Kaune vis dėlto buvusi neseniai uždaryta, bet – po keletos mėnesių atgimė kitu pavadinimu”.
Beje, tiek V.Šlepikas, tiek A.Juknienė akcentuoja, kad nevisuomet egzamino išlaikymas iš pirmo karto atspindi mokymo kokybės lygį. “Laikant egzaminą VĮ “Regitra” neretai suveikia vadinamasis žmogiškasis faktorius: jautresni žmonės tiesiog nesusitvarko su jauduliu, nors iš tikro yra puikiai paruošti. Todėl vertinant mokymo kokybę, derėtų vertinti ne kiek mokinių egzaminą ilšlaikė iš pirmo, o kiek iš antro karto”, – aiškina V.Šlepikas. O A.Juknienė paantrina: “Todėl aš, atsiimdama apdovanojimą už mokymo kokybę, sakiau ministrui, jog būtų puiku, jei VĮ “Regitra” dirbtų psichologas, su kuriuo labai besijaudinantys būsimi vairuotojai galėtų pasikonsultuoti prieš egzaminą”.

Kaip “Veidas” reitingavo mokyklas
Šiemet savaitraštis “Veidas”, sudarydamas vairavimo mokyklų reitingą, analizavo, kiek kiekviena mokykla praėjusiais metais parengė mokinių, kadangi kito oficialaus skaičiaus, išskyrus VĮ “Regitra” duomenis, niekas nekaupia, vertinome, kiek kiekvienos mokyklos mokinių praėjusiais metais laikė praktikos egzaminą ir tam suteikėme 20 taškų svorio koeficientą. Mat vienos mokyklos per metus parengė vos vieną mokinį, kitos – daugiau nei po tūkstantį. Praktikos egzamino išlaikymą iš pirmo karto vertinome 30 tšk. svorio koeficientu, o teorijos – 10 tšk.
Kainai buvo siteiktas 15 tšk. svorio koeficientas. Tiesa, šis kriterijus pastaruoju metu kelia nemažai diskusijų. Mat, nors viena vertus, klientams kaina yra labai svarbi, kita vertus, dažniausiai kuo prastesnis vairuotojų paruošimo lygis, tuo žemesnė paslaugos kaina. “Kai kurios mokyklos dempinguoja kainą ir nieko nepadarysi – mes irgi privalome jais sekti ir daryti įvairių akcijų. O iš tikro, jei įmonė investuoja į automobilius, klases, instruktorių mokymą ir sumoka valstybei visus mokesčius, ji negali išmokyti vairuoti už 950 Lt. Tai nereali kaina”, – atvirai dėsto V.Šlepikas.
Sudarydami reitingą taip pat vertinome, kokių kategorijų vairuotojus kiekviena mokykla rengia ir tam suteikėme 25 tšk. svorio koeficientą.
Tiesa, tam, kad reitingas būtų kuo objektyvesnis, “Veido” žurnalistai siekė aprėpti kuo didesnį kriterijų kiekį. Deja, duomenų, kiek kiekviena mokykla turi vairavimo mokytojų, automobilių, koks parko amžius ir, svarbiausia, kiek kelių eismo taisyklių pažeidimų bei autoįvykių sukelia jauni, dvejų metų vairavimo stažo neturintys vairuotojai (vertinant, pagal jas parengusias mokyklas) niekas nekaupia.
Lietuvoje nesama ir duomenų, kiek avaringumas sietinas su vairuotojo egzamino išlaikymu iš pirmo karto. O štai, Skandinavijoje toks rodiklis nuolat skaičiuojamas ir, kaip parodė Danijos ekspertų išvados: avaringumas nesikoreliuoja su vairuotojo praktikos egzamino išlaikymu iš pirmo karto.
Šiuo metu daug diskutuojama dėl priverstinio visų jaunų vairuotojų permokymo po dvejų metų. Geriausios mokyklos atstovui V.Šlepikui raginimai pereiti prie šios naujos tvarkos kelia šypseną: “Jei ši teorija būtų davusi teigiamų rezultatų, ją seniai taikytų visos ES šalys, bet visų jaunų vairuotojų mokymas, kaip rodo šitai inicijavusios Suomijos pavyzdys, yra atvirkščiai proporcingas avaringumo lygiui ir, dėl to jie šį reikalavimą jau atšaukia. Tie jauni vairuotojai, kurie saugiai važinėja dvejus metus, neturėtų būti verčiami papildomai įrodinėti savo vairavimo kokybės, o tie, kas nesaugiai važiuoja, užsimuša ir per tuos dvejus metus”.
Pagaliau, juk nereikalaujame universitetų magistrų, daktarų, docentų ir profesorių po dvejų metų įrodyti, kad jie yra tikri magistrai, daktarai, docentai ar profesoriai.

Šaltinis: “Veidas”
Pastaba: Rengiant reitingą remtasi VĮ “Regitra”, Valstybinės kelių transporto inspekcijos, vairavimo mokyklų duomenimis

Susisiekimo ministerijos iniciatyva ką tik išrinktos ir apdovanotos geriausios Lietuvos vairavimo mokyklos.

Antrus metus iš eilės rengiamas geriausių Lietuvos vairavimo mokyklų konkursas skatina pasitempti būsimuosius vairuotojus rengiančias įstaigas, o ketinantiems mokytis vairuoti tai tampa gera rekomendacija, kur semtis praktinių įgūdžių ir teorinių žinių.
Apie tai, kodėl vairavimo mokykloms Lietuvoje keliami vis aukštesni reikalavimai, kodėl į jų veiklą nukrypo ypatingas saugaus eismo specialistų dėmesys, kalbamės su susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu.

– Vairavimo mokyklos ir joms ką tik sugriežtinti veiklos reikalavimai – pastaruoju metu dažna viešų diskusijų tema. Kas paskatino imtis šių permainų?
E.M.: Pirmiausia turime didelį tikslą – išsaugoti kuo daugiau gyvybių keliuose. Nors per pastaruosius trejus ketverius metus Lietuva padarė didžiulę pažangą gerindama eismo saugą, vis dėlto Europos Sąjungos mastu iš 27 valstybių pagal žuvusiųjų keliuose skaičių vis dar užimame tik 22 vietą. Taigi esame šešti nuo galo, nors turime užsibrėžę tikslą per artimiausius penkerius metus patekti į saugiausių ES valstybių dešimtuką.
Eismo saugos problema yra kompleksinė, todėl ją tenka spręsti iš karto daugeliu aspektų. Kasmet rūpinamės kelių kokybe, vykdome aktyvią šviečiamąją veiklą. Tačiau vertinant tris sudedamąsias eismo dalis – kelią, automobilį ir vairuotoją, šiandien silpniausia grandis yra vairuotojas. Todėl turime gerinti vairuotojų parengimą.
– Ar manote, kad būtent geresnis vairuotojų rengimas padės priartinti Lietuvą prie saugiausių ES valstybių?
E.M.: Be abejo, tai ne vienintelė, bet viena svarbiausių priemonių. Palyginti su pažangių užsienio šalių patirtimi, vairuotojų rengimo požiūriu dar stipriai atsiliekame. Pavyzdžiui, Vokietijoje vairavimo egzaminą iš pirmo karto išlaiko apie 75 proc. būsimų vairuotojų. ES vidurkis yra daugiau kaip 60 proc. O Lietuvoje iš pirmo karto išlaikiusieji vairavimo egzaminą nesudaro nė 40 proc.
Tenka apgailestauti, kad ganėtinai prastą vairuotojų parengimo lygį rodo ir eismo įvykių, ir žuvusiųjų statistikos suvestinės. Nustatyta, kad didžiausią avarijų kaltininkų dalį sudaro nepatyrę vairuotojai, turintys iki dvejų metų vairavimo stažą. Taigi parengimo lygis mokyklose tikrai nepakankamas. O pasekmės skaudžios tiek į avarijas patenkantiems žmonėms, tiek jų šeimoms, tiek valstybei.
– Kokia šiandien vairuotojų rengimo padėtis, kaip įvertintumėte vairavimo mokyklų veiklą?
E.M.: Šiandien Lietuvoje veikia daugiau kaip 300 vairavimo mokyklų. Pagal mokinių skaičių jos smarkiai skiriasi: vienos per metus parengia daugiau kaip tūkstantį būsimųjų vairuotojų, kitos nesurenka ir dešimties. Deja, tik penktadaliui mokyklų pavyksta parengti mokinius taip, kad vairavimo egzaminą „Regitroje“ iš pirmo karto išlaikytų daugiau kaip 45 proc. jų absolventų.
Pavyzdžiui, šiemet geriausios Lietuvoje vairavimo mokyklos titulas atiteko Kaune veikiančiai „ARV-Auto“. Pernai vairavimo egzaminus laikė 1430 šios mokyklos auklėtinių. Teorijos egzaminą iš pirmo karto išlaikė beveik 90 proc., praktikos egzaminą – daugiau nei 45 proc. Ši mokykla 2010 m. buvo pripažinta geriausia Kauno regione.
Į Lietuvos kelius kasmet išvažiuoja daugiau kaip po 43 tūkst. pradedančių vairuotojų. Gerindami vairuotojų rengimą siekiame, kad mažėtų vairavimo egzaminų neišlaikančiųjų skaičius, o teisę vairuoti įgyjantys žmonės į kelią išvažiuotų pasirengę daug geriau nei dabar. Reikalavimai keičiasi visiems – vairavimo mokykloms, instruktoriams, keičiama egzaminų vykdymo tvarka. Labiau stengtis turės ir patys mokiniai.
– Kas konkrečiai pasikeitė vairavimo mokyklų darbe?
E.M.: Viena iš naujovių – reikalavimas filmuoti ir įrašinėti vairavimo mokykloje laikomą praktinio vairavimo įgūdžių galutinę įskaitą bei įrašą saugoti vienus metus. Turėdami filmuotą medžiagą, mokytojai būsimiems vairuotojams galės geriau paaiškinti jų daromas klaidas vairuojant transporto priemonę.
Taip pat siekiama užkirsti kelią vairavimo mokyklose nesąžiningu būdu įsigyti pirminio mokymo kurso baigimo liudijimą, nes visais atvejais mokykla privalės turėti galutinės įskaitos įrašą. Pasitaikydavo atvejų, kai kursų baigimo liudijimai būdavo išduodami mokiniams, nebaigusiems praktinio vairavimo mokymo kurso. Kaip kitaip galima paaiškinti atvejus, kai atėję į „Regitrą“ laikyti valstybinių vairavimo egzaminų, žmonės vos sugeba pavažiuoti, daro primityvias klaidas.
Daugiau reikalavimų keliama ir mokyklų techninei bazei – jos privalo turėti nuosavą arba nuomojamą uždarą aikštelę su asfalto ar betono danga. Ribojant mokomųjų automobilių amžių, nuo šiol vairuotojų rengimui naudojamos B kategorijos mokomosios transporto priemonės turi būti ne senesnės kaip 15 metų.
– O kaip bus užtikrintas šių reikalavimų laikymasis?
E.M.: Visi reikalavimai yra smulkiai surašyti. Taigi negali būti taip, kad kažkas kažko nežino ar nesupranta. Kaip dirba vairavimo mokyklos, kontroliuoja Valstybinė kelių transporto inspekcija. Kartą per ketvirtį jos darbuotojai, naudodamiesi „Regitros“ duomenimis, peržiūrės kiekvienos mokyklos mokinių teorijos ir praktikos vairavimo egzaminų rezultatus. Šių egzaminų išlaikymo iš pirmo karto duomenys bus naudojami vertinant vairavimo mokyklų mokymo kokybę.
Jei per ketvirtį vairavimo mokyklos absolventų, iš pirmo karto išlaikiusių teorijos arba praktinio vairavimo egzaminus, procentas bus mažesnis nei 45 proc., vairavimo mokyklos sulauks patikrinimų, bus vertinama jų darbo kokybė, turima įranga ir panašiai. Nuo šio įvertinimo rezultatų priklausys, ar vairavimo mokykla galės tęsti veiklą. Kol nebus ištaisyti rasti pažeidimai, mokykloms galės būti sustabdoma teisė vykdyti vairuotojų mokymą. Taip pat numatyti atvejai, kuriais mokyklai galės būti visiškai panaikinta teisė rengti būsimuosius vairuotojus.
Gerai dirbančiomis mokyklomis bus pasitikima: jos nebus tikrinamos, nebent būtų sulaukta skundų ar pastebėta akivaizdžių nusižengimų. Taigi motyvacija dirbti gerai, o ne tik susirinkti pinigus iš mokinių, šiemet kur kas didesnė.

Susisiekimo ministerijos atstovų nuomone, vairuotojų rengimo sistemos tobulinimas pagerins vairuotojų rengimo kokybę ir padės sumažinti pradedančių vairuotojų sukeliamų eismo įvykių keliuose

Geriausios 2011 m. Lietuvos vairavimo mokyklos
Susisiekimo ministerija išrinko geriausias Lietuvos vairavimo mokyklas. Antrus metus iš eilės vykstančio konkurso tikslas – atkreipti dėmesį į vairavimo mokyklų darbo kokybę, skatinti žmones mokytis vairuoti geriausiai dirbančiose įmonėse.
Geriausios Lietuvoje vairavimo mokyklos titulas atiteko Kaune veikiančiai uždarajai akcinei bendrovei „ARV-Auto“. Pernai valstybinius egzaminus laikė 1430 šios mokyklos auklėtinių. Teorijos egzaminą iš pirmo karto išlaikė 87,4 proc., praktikos egzaminą – daugiau nei 45 proc. Ši mokykla 2010 m. buvo pripažinta geriausia Kauno regione.
Vilniaus regione 2011 m. geriausia mokykla pripažinta LDV UNIO, Alytaus regione – Alytaus autoklubo įmonė, Panevėžio – I.Žeberienės įmonė, Utenos – Bareikio vairavimo mokykla, Marijampolės – „Vairuva“, Šiaulių – „Esma“, Klaipėdos – „Kerulis ir partneriai“ ir Tauragės – ARVAIRA. Telšių regione dėl prastesnių praktinio vairavimo egzaminų rezultatų konkurse negalėjo dalyvauti nė viena mokykla.
Praėjusių metų patirtis parodė, kad tokie apdovanojimai svarbūs ir reikalingi. Vairavimo mokykloms tai gera motyvacija skirti daugiau dėmesio savo paslaugų kokybei, o norintiems išmokti vairuoti – gera rekomendacija, kur geriau eiti mokytis.
Atrenkant geriausias vairavimo mokyklas daugiausia buvo atsižvelgiama į tai, kiek praėjusiais metais jos parengė mokinių ir kaip jiems sekėsi laikyti valstybinius vairavimo egzaminus „Regitroje“. Taip pat vertinta, ar vairavimo mokykla teikia nuotolinio kelių eismo taisyklių mokymosi paslaugas, ar turi reikalavimus atitinkančią interneto svetainę, vertintas ir mokymui skirtų automobilių amžius.
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 350 vairavimo mokyklų, vairuoti kelių transporto priemones moko apie 1700 vairavimo instruktorių.

Triviali tiesa, kad šiuolaikiniame pasaulyje teisingų ir naudingų sprendimų priėmimas labiausiai priklauso nuo informacijos.

Visiškai aišku ir tai, kad informacijos beveik bet kokiu klausimu ne tik netrūksta – jos yra gerokai per daug. Todėl tenka spręsti jos patikimumo, atrankos ir tikslingo panaudojimo klausimus. Kuo platesnės pasirinkimo galimybės, kuo sudėtingesnė sritis, apie kurią sprendžiama, tuo daugiau reikšmės įgyja tinkamai surūšiuota ir lengvai suvokiamu būdu pateikiama informacija.

Suteikti svorio abituriento sprendimui
Šios aplinkybės ir lemia įvairių reitingų atsiradimą bei nemažą domėjimąsi jais. Aukštųjų mokyklų, kaip ypač sudėtingų, daugiaplanių institucijų, lyginimas užima ypatingą vietą. Jei kokią nors informatiką būtų galima studijuoti tik vienoje Lietuvos aukštojoje, o kelias į studijas užsienyje atsivertų tik ypatingais atvejais, kaip buvo totalitarinėje sistemoje, jokių reitingų nereikėtų. Tačiau šiandien prieš abiturientą atsiveria plati galimybių tėvynėje, Europos Sąjungoje ir kitose šalyse panorama. Vienas svarbiausių aukštojo mokslo reformos tikslų buvo suteikti kuo daugiau svorio sąmoningam jaunuolių sprendimui, nes būtent jie renkasi gyvenimo kelią, prisiima atsakomybę dėl kuo geresnio savo pašaukimo realizavimo ir būsimos karjeros.
Tarp svarbiausių tokio sąmoningo ir atsakingo sprendimo sąlygų – geras supratimas, ką realiai gali pasiūlyti vienokios ar kitokios studijos, viena ar kita aukštoji mokykla. Todėl nuo pat reformos pradžios didelį dėmesį skyrėme tam, kad būtų nustatyta, kokios statistikos, duomenų stokojama, kokia nėra labai patikima.
2009 m. po stojimo surengta reprezentatyvi pirmakursių apklausa atskleidė, kad daugelis jų pasigedo specifinės informacijos apie aukštųjų mokyklų ir programų pranašumus. Šiandien jau veikia valstybinis studentų registras, leidžiantis nuolat turėti patikimą informaciją ne tik apie studentų kiekį, bet ir apie jų judėjimą. Kuriama aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema, ateityje leisianti sužinoti, kaip sekėsi įsidarbinti konkrečios studijų programos absolventams. Aukštosios mokyklos ir įstatymo įpareigotos, ir ministerijos įvairiai skatinamos skelbti kuo daugiau žinių apie savo veiklą ir pasiekimus.

Po viešųjų ryšių priedanga
Visuomenės analitikai pastebi ir tai, kad dėl informacijos pertekliaus ir nesuvaldymo didesnę reikšmę įgyja per viešuosius ryšius formuojamas įvaizdis. Išvydę šimtų puslapių aukštųjų mokyklų veiklos ataskaitas, kurias kai kurie universitetai net išleidžia atskiromis prabangiomis knygomis, ar sudėtingas lenteles Studijų kokybės vertinimo centro svetainėje, abiturientai, jų tėvai ir kiti suinteresuotieji elgiasi kaip dažnas pirkėjas. Pagaili laiko gilintis į ilgą etiketės tekstą smulkiu šriftu ir apsisprendžia pagal paveikslėlį.
Šiuo atveju vienoje vietoje pateikti koncentruoti lyginamieji duomenys, turintys reitingo pavidalą, yra svarbi atsvara reklaminiams TV siužetams ar užsakomiesiems straipsniams. Bet tik tuo atveju, jei reitingas pats netampa reklaminių manipuliacijų objektu, kai jis parengtas iš tiesų nepriklausomai nei nuo pinigų, nei nuo politikų, nei nuo kitų, disponuojančių stambiu simboliniu kapitalu.
Ši grėsmė – viena priežasčių, kodėl valstybinės institucijos pagal užsienyje įsigalėjusią praktiką pačios neužsako reitingų ir tiesiogiai nedalyvauja juos rengiant. Valstybė akredituoja aukštojo mokslo institucijas ir programas, remdamasi nustatytais minimaliais veiklos kokybės ir efektyvumo reikalavimais. O universitetų bei kolegijų išsidėstymas virš žemiausio patenkinamo slenksčio – tik konkursinio finansavimo, studentų pasirinkimų ir tarptautiniuose ryšiuose bei projektuose išryškėjantis dalykas.

Pamatyti platesnį akademinį kontekstą
Lietuvoje vis dar stokojame socialinio kapitalo. Tai ir nepriklausomi, finansiškai nesuinteresuoti, galintys visuomeniniam interesui atsidėti ekspertai, ir visuomeniniai, ilgą tradiciją bei prestižą turintys fondai, finansuojantys nepigius informacijos rinkimo ir sisteminimo darbus, kurių reikia kokybiškiems reitingams parengti. Todėl manėme, kad yra prasminga iš ES struktūrinių fondų paremti visuomeninių organizacijų konsorciumo kuriamą reitingų metodiką ir bandomąjį (pilotinį) jos taikymą.
Buvome iškėlę ir tikslus, kurių pasiekti, deja, šiandien dėl lėšų stokos ar kitų sumetimų nepretenduoja nacionalinių reitingų sudarinėtojai. Tie tikslai – palyginti Lietuvos aukštąsias mokyklas su artimiausių kaimynių – Baltijos šalių, Lenkijos atitinkamomis institucijomis, reitinguoti ne aukštąsias mokyklas, o studijų programas pagal kryptis, diferencijuoti kriterijus, taikomus universalumo siekiančioms ir labiau specializuotoms studijų institucijoms. Deja, visuomenėje kilus diskusijoms, buvo rimtai suabejota pačių reitingų reikalingumu bei jų verte.

Patikimo atskaitos taško vertė
Reitingai, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės demokratijos socialinių instrumentų, daugiausia grindžiami pasitikėjimu ir tęstinumu. Net menka paviešinta abejonė dėl šališkumo, „perkamų“ vietų reitinge gali sužlugdyti geriausius sumanymus. Kad taip nenutiktų, nepakanka skelbti skaičiavimo metodikos. Suinteresuotos šalys turėtų būti tikros, kad visi subjektai pateikė patikimus duomenis, vienodai skaičiuojamą statistiką ne tik tiesiogiai reitingo rengėjams, bet ir valstybiniams duomenų rinkėjams, kurių bazėmis naudojamasi.
Pateiksiu gerai žinomą pavyzdį. Lietuvoje yra didelių universitetų, kuriuose galima studijuoti keliose studijų srityse ir kurie vykdo plačios apimties mokslinius tyrimus. Greta yra menų akademijos, užsiimančios tik specializuota veikla. Lyginant tokias skirtingas aukštąsias mokyklas reikia nemažai padirbėti, kad būtų atrastas patikimas jų vertinimo atskaitos taškas.
Nepaisant pastangų, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje kiltų, būtų tolydesnė, ir situacijos, kai daugėja dėl neigiamo stojančiųjų vertinimo uždaromų ar neakredituotų ir sustabdomų studijų programų, tos pačios studijų krypties lygis universitetuose ar kolegijose vis dar nemažai skiriasi. Todėl stojantiesiems ir jų patarėjams – tėvams, mokytojams, draugams – būtų ypač svarbus toks reitingavimas, kuris leistų palyginti aukštąsias mokyklas dominančios specialybės, profesinės srities aspektu.
Ne mažiau svarbus būtų ir toks palyginimas, kuris leistų realistiškai suvokti, kokiomis sąnaudomis, kokiomis praktinėmis studijų sąlygomis ir kokios kokybės diplomą galima įgyti Lietuvoje bei tose užsienio šalyse, į kurias dažniausiai žvalgosi ar pesimistų dėl mūsų aukštojo mokslo ateities skatinami žvalgytis abiturientai.

Kelias ambicingo tikslo link trumpėja?
Kaip atrodo Lietuvos aukštojo mokslo institucijos pagal reitingus tarptautiniame kontekste? Sakyčiau, kad žinia apie vieno ar kito universiteto užimamą vietą naujai paskelbtose suvestinėse viešumą dažniausiai pasiekia ne kaip patikima informacija, o kaip grynai reklaminis pranešimas: „tas ir tas pirmauja, kiti nevykėliai“. Štai visai neseniai per antraštes perbėgantys skaitytojai galėjo pamanyti, kad viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų pagaliau aplenkė savo tradicinę konkurentę. Reikėjo nemažo įžvalgumo susivokti, kad šiuo konkrečiu atveju buvo lyginama pagal vienintelį kriterijų – institucijos interneto svetainės turtingumą, patogumą ir stabilumą.
Europos Sąjungos šalių ministrai šiuo metu kaip tik labai intensyviai diskutuoja apie Europos universitetų reitingavimo sistemą: ar ji reikalinga, kokie kriterijai matuojant pasiekimus turėtų būti įtraukti. Galbūt po kelerių metų turėsime reitingavimo sistemą, apimančią pačius įvairiausius kriterijus.
Tarptautinius reitingus skelbiančios organizacijos ne tik taiko skirtingas metodikas, bet ir siekia atskleisti skirtingus aukštųjų mokyklų pranašumus ar ydas, atsižvelgdamos į tai, kas yra, kokių interesų turi reitingo vartotojai. Jei reitingas rūpi investuotojui, jis labiau paisys, kiek taikomųjų tyrimų užsakymų universitetas atlieka. O studentui, ypač atvykstančiam iš toliau, universitetinio miestelio patogumas, socialinės paslaugos ar parama pažangiesiems gali būti kur kas reikšmingesni kriterijai. Tai, galimas dalykas, paaiškintų, kodėl skiriasi JAV, Europoje sudaromi ir vadinamasis Šanchajaus reitingas, periodinių leidinių inicijuoti ir mokslo fondų skelbiami geriausiųjų sąrašai.
Viena vertus, turime pagrindo būti nepatenkinti, kad stipriausios Lietuvos aukštosios mokyklos pagal įvairius pasaulinius reitingus pakliūva tik į penktąjį–septintąjį šimtuką. Todėl keliame ambicingą strateginį tikslą – bent vienas universitetas aprėpiamoje ateityje turėtų prasiveržti į pirmąjį šimtuką. Kita vertus, universitetų skaičiui pasaulyje artėjant prie devynių tūkstančių, mūsų aukštosios mokyklos patenka į viršutinį dešimtadalį. Palyginkime – laimėti konkursą į dešimtadaliui geriausiai apmokamų darbuotojų priklausančias pareigas yra siektinas daugumos studentų tikslas.

Gintaras Steponavičius
Švietimo ir mokslo ministras

„Veido“ atliktas tyrimas, kiek universitetų ir kolegijų absolventų neturi darbo, atskleidė, kad pastaruosius dvejus metus daugiausiai bedarbių išleido Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Per praėjusius metus Lietuvos darbo biržoje (LDB) įsiregistravo 19,9 tūkst. absolventų. Daugiausiai tarp jų – baigusių Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Išanalizavus LDB ir Statistikos departamento pateiktus duomenis paaiškėjo, kad pernai šią kolegiją baigusių absolventų, nerandančių darbo, skaičius tarp visų Lietuvos aukštųjų mokyklų yra didžiausias – net 55,7 proc.
2010 m. darbo biržoje registruota taip pat daugiausiai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos absolventų. Kitos kolegijos parengiančios daugiausiai bedarbių, – Vilniaus dizaino kolegija ir Panevėžio kolegija.
Tarp baigusiųjų universitetus pastaruosius dvejus metus sunkiausiai įsidarbinti sekasi Vilniaus dailės akademijos absolventams. 2011 m. iš 494 gavusiųjų šios aukštosios mokyklos diplomus net 203 buvo registruoti LDB. Antroje vietoje tarp universitetų, išleidžiančių daugiausiai bedarbių, rikiuojasi Lietuvos kūno kultūros akademija (34,9 proc. absolventų neturi darbo), trečioje – Aleksandro Stulginskio universitetas (32,1 proc.).
Beje, net ir tų universitetų, kurie, „Veido“ tyrimo duomenimis, parengia mažiausiai bedarbių, absolventams šiandien nėra lengva įsidarbinti. Be to, nemažai jų dirba ne pagal specialybę.

Po studijų universitete vynioja sušius

Pernai VU Tarptautinio verslo mokykloje tarptautinio verslo specialybę įgijęs Vladas Marcinkevičius darbo intensyviai ieško jau septynis mėnesius. Per savaitę savo gyvenimo aprašymą jis išsiųsdavo į maždaug trisdešimt įvairių įmonių, ieškodamas pardavimo vadybininko arba reklamos vadybininko asistento darbo. Nors vaikinas sulaukdavo po vieną ar du kvietimus ateiti pasikalbėti su darbdaviais, tačiau dirbti taip ir nepradėjo. „Per daugiau nei pusmetį sulaukiau vos dviejų kvietimų dirbti, tačiau atsisakiau, nes siūlomas atlygimas buvo 600 Lt, ir dar pats būčiau turėjęs mokėti už degalus bei automobilio, kuris vadybininko darbe būtinas, priežiūrą. Kad galėčiau pragyventi, norėčiau į rankas gauti 1100 Lt“, – pasakoja V.Marcinkevičius.
Po kiekvieno pokalbio dėl darbo vaikinas analizuodavo priežastis, kodėl nepasisekė, tačiau atsakymo jam taip ir nepavyko rasti. „Darbdaviai nedetalizuodami priežasčių pranešdavo, kad pasirinko kitą kandidatą. Galbūt tam, kad darbo paieškos nesėkmingos, įtakos turi aukštosios mokyklos reputacija, o gal per daug aktyviai reiškiu mintis pokalbio metu“, – svarsto V.Marcinkevičius.
Vis dėlto jis nesigaili pasirinkęs tarptautinio verslo specialybę. Mat, vaikino nuomone, nors vadybininkai šiuo metu aukštosiose mokyklose štampuojami lyg konvejeriu, gerus specialistus galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. „Vadybininko specialybė labai plati, tačiau aš išsigryninau sferą, kurioje norėčiau dirbti, – tai reklamos kūrimas ir jos pardavimas. Esu maksimalistas, nenoriu dirbti nekvalifikuoto darbo, tačiau Lietuvoje šiuo metu esu nereikalingas, tad bandysiu pagal specialybę įsidarbinti užsienyje“, – prisipažįsta po savaitės į Londoną išvykstantis VU Tarptautinės verslo mokyklos absolventas.
Beje, pusė jo bendramokslių jau dirba užsienio šalyse.
Tie aukštųjų mokyklų studentai, kurie dar bando įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje, bet pagal specialybę neįsidarbina, dažniausiai renkasi nekvalifikuotus darbus. Štai Judita Jurcevičiūtė, prieš dvejus metus Kauno technologijos universitete (KTU) baigusi viešojo administravimo specialybę, šiuo metu vynioja sušius.
„Apmaudu, kad negaliu panaudoti universitete įgytų žinių, tačiau visi darbdaviai, su kuriais bendravau, klausdavo, ar turiu administratorės patirties. Jie tiesiai sakydavo, kad jeigu ateis žmogus, anksčiau dirbęs tokį darbą, rinksis jį, o ne mane“, – prisimena J.Jurcevičiūtė.
Ji pabrėžia, kad darbo ieško aktyviai, be to, dar baigė buhalterinės apskaitos kursus. „Iš šimto žmonių, kurie baigė universitetą kartu su manimi, tik keliolikai pavyko įsidarbinti pagal specialybę. Daugelis dirba parduotuvėse konsultantais ar pardavimo vadybininkais telefonu“, – teigia mergina.

Stinga mokslo ir verslo bendradarbiavimo

Personalo atrankos bendrovės „Simplika“ direktorės Valerijos Buzėnienės nuomone, universiteto ar kolegijos absolventų įsitvirtinimas darbo rinkoje ne visuomet reiškia, kad studijų ar aukštosios mokyklos lygis yra aukštas. Mat dažnai jaunuoliai dirba ne pagal specialybę. „Pavyzdžiui, baigę viešąjį administravimą įgyja plačią specialybę, tad gali dirbti ir vadybininkais. Gabus, siekiantis tikslo jaunuolis visada ras karjeros takelį, tačiau dirbant ne pagal specialybę dažnai reikia daug laiko skirti papildomiems seminarams, kursams arba jau įsitvirtinus darbo rinkoje grįžti į pradinį etapą – dar kartą rinktis studijas, bet jau pagal specialybę, kurią žmogus dirba“, – dėsto V.Buzėnienė.
Pasak personalo atrankos specialistės, tikslingiau būtų jaunuolį iškart nukreipti tinkama kryptimi. Tad turėtų labiau bendradarbiauti verslo ir mokslo įstaigos. „Darbdaviai itin retai pageidauja baigusiųjų Kūno kultūros akademiją ar Aleksandro Stulginskio universitetą, – tvirtina V.Buzėnienė. – Šių aukštųjų mokyklų absolventai mažiausiai reikalingi verslui, todėl jos ir išleidžia daugiausiai bedarbių. Universitetai per mažai bendrauja su verslo atstovais, nesigilina į tai, kokių specialistų labiausiai reikės artimiausiu metu.“
Vis dėlto Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, parengančios daugiausiai bedarbių, direktorius Albinas Tebėra savo kaltės neįžvelgia. Jis tikina, kad naujos studijų programos kuriamos tariantis su įmonių vadovais, o daugiausiai studentų rengiama tų specialybių, kurių trūksta. „Želdinimo įmonės turi labai daug užsakymų ir vos spėja atlikti darbus, tad Lietuvai reikia želdinių dizaino specialistų, kuriuos mes rengiame. Miškininkai, hidrotechnikai taip pat prašo, kad daugiau parengtume specialistų“, – teigia A.Tebėra.
Kolegijos vadovas mano, kad tikrąją padėtį darbo rinkoje iškreipia jaunuoliai, kurie užsiregistruoja LDB, nes tingi dirbti. O tokių nemotyvuotų studentų kolegijose, A.Tebėros manymu, dauguma.

Sunkiau įsidarbinti kolegijų absolventams

Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektorius Audrius Klimas taip pat įsitikinęs, kad LDB duomenys neatitinka tikrosios padėties. „LDB užsiregistravę daugiausiai VDA absolventų, tačiau tai nereiškia, kad jie visi bedarbiai. Dažniausiai tapytojai ar grafikai yra laisvi menininkai, jie neturi darbdavio, jų veiklai nereikia administruojančių žmonių, todėl skaičiuojami kaip bedarbiai“, – dėsto A.Klimas.
Pasak rektoriaus, menininkai savo darbus parduoda patys ar bendradarbiaudami su galerijomis, o LDB registruojasi, kad nereikėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Tad VDA absolventų lyginti su, pavyzdžiui, baigusiais Vilniaus universitetą nereikėtų.
Beje, „Veido“ analizė atskleidė, kad seniausios ir didžiausios Lietuvos aukštosios mokyklos absolventai darbo rinkoje nėra paklausiausi. Geriausiai įsidarbinti sekasi turintiesiems Lietuvos karo akademijos diplomus – tarp jų nedarbo lygis siekia tik 2,3 proc. Antra vieta pagal įsidarbinimą tenka Mykolo Romerio universitetui – 2011 m. LDB užsiregistravo 13,2 proc. absolventų. Beveik tiek pat darbo neturėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventų – 13,5 proc.
Tarp kolegijų mažiausiai bedarbių išleido Vilniaus verslo kolegija (20,3 proc.). Vis dėlto visų kolegijų absolventams darbo rinkoje sekasi kur kas prasčiau nei įgijusiems specialybę universitete: iš praėjusių metų laidos kolegijų absolventų net 36 proc. neturi darbo, o tarp baigusiųjų universitetus tokių – 23 proc.
„Daugeliui darbdavių svarbu, kad specialistas ne tik turėtų savo siauros srities žinių, bet ir gebėtų plačiau pažvelgti į daugelį dalykų, o tokių gebėjimų daugiau įgyjama universitetinėse mokyklose. Vis dėlto, jeigu specialybė darbo rinkoje paklausi, nesvarbu, ar studijos baigtos universitete, ar kolegijoje“, – apibendrina V.Buzėnienė.

Visoje Lietuvoje vykdomas mokyklų tinklo optimizavimas, kai vaikų nesurenkančios ugdymo įstaigos jungiamos prie didesnių, daugelyje miestų ir rajonų sukėlė mokytojų, tėvų bei mokyklų vadovų nepasitenkinimą.

Vieni tiesiog stengiasi išlaikyti darbo vietas, kiti nenori vaikų vežioti į toliau įsikūrusias mokyklas, tačiau neretai pasipiktinimas kyla ir dėl to, kad neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis nusprendžiama uždaryti vieną ar kitą ugdymo įstaigą.
Štai Šiaulių Centro pradinės mokyklos bendruomenė įsitikinusi, kad savivaldybės tarybos nariams reikalingas tik geroje vietoje stovintis pastatas, todėl neatsižvelgiant į tai, jog mokykloje besimokančių mokinių skaičius atitinka optimalios mokyklos sampratą, užtenka mokinio krepšelio lėšų, sukurta tinkama edukacinė aplinka, ją norima uždaryti.
“Mokykla atitinka visus specialiuosius ir bendruosius kriterijus, tačiau vis tiek buvo išskirta tarp kitų kelių, kurias norima naikinti. Kažkam jau pažadėtas pastatas, esantis patrauklioje miesto vietoje, arba tikimasi privatizuoti žemės sklypą. Be to, mūsų mokyklos sąskaita norima spręsti įstaigų, nesurenkančių mokinių, problemas”, – mano Šiaulių Centro mokyklos tarybos narė Erika Jonušienė ir priduria, kad mokykloje atsižvelgiant į tėvelių pageidavimus planuojama vykdyti mokamą vaikų neformaliojo švietimo veiklą, įkurti mokamą prailgintos dienos centrą, bendruomenė sutiko savo lėšomis pakeisti langus, prisidėti prie kitų renovacijos darbų, tačiau šie pasiūlymai tarybos narių nesudomino.
Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė sako, kad vykdant mokyklų tinklo optimizavimą daugelio mokymo įstaigų bendruomenės skundžiasi, rašo įvairius raštus, kitokiais būdais kovoja, kad mokyklos nebūtų uždarytos. “Dar 2009 m. nuspręsta mažinti mokyklų skaičių. Taryba diskutuoja, kurias pradines mokyklas reikėtų prijungti prie progimnazijų, tačiau sprendimo kol kas nėra priėmusi. Centro pradinės mokyklos reorganizavimas – kol kas tik siūlymas”, – tikina V.Damskienė.
Tad kol politikai svarsto, tėvai baiminasi, kad jiems patraukli mokykla gali būti bet kada uždaryta, nes jų argumentai tarybos narių nepasiekia.